„Žmonės, nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji, vis yra vaikai". Šitaip išverstu žinomu lotynišku posakiu — Homines historiarum ignari semper sunt pueri — Jonas Basanavičius pradėjo savo garsiąją istorinę prakalbą pirmajame lietuviškame laikraštyje — „Aušros" puslapiuose. Su tokia pačia mintimi varė savo plačiuosius mokslo dirvonų plėšinius ir po mirties taip išpopuliarėjęs darbštusis Lietuvos istorikas Simonas Daukantas. Per kelis dešimtmečius iki pat nepriklausomybės metų tuo šūkiu vadovavosi ir jo ištikimai laikėsi romantiškai nusiteikę aušrininkai ir kiti jų tautinio palikimo tęsėjai.
Kodėl įžymusis mūsų tautinio atgimimo judintojas Jonas Basanavičius taip pabrėžė istorijos savarbą, jos pažinimo būtinybę? Kokios tada buvo' sąlygos? Kas privertė ano meto susipratusius lietuvius imtis plunksnos ir kodėl, norint pakelti tautos dvasią, jos gyvybingas jėgas pažadinti, prisireikė kreiptis į istorijos puslapius? štai kokie ir daugelis kitų klausimų iškyla šiandien, kai iš leidyklų, laikraščių spaustuvių ir įvairiausių redakcijų tūkstantiniais ir šimtatūkstantiniais egzemplioriais kasdien užverčiami spaudos kioskai, knygynai, knygų bazės? Tačiau kokia toji masiniais tiražais leidžiama lektūra? Kodėl po tiekos metų prisireikė vėl iš užmaršties, kaip feniksui pakilti iš dulkių ir sunkiomis priespaudos dienomis, be linotipų, be tituluotų redaktorių ir be jokių komunikacijos priemonių, iš naujo imtis to pačio pavadinimo „Aušra"? Argi Lietuvos istorija vėl pradėjo suktis ta pačia vėže? Ar vėlgi mums reikia užtraukti „anei rašto, anei druko mums turėt neduoda, tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda"?
Štai kodėl jau dabar nuoširdžiai kreipiamės į visus plunksną valdančius, o labiausiai prieinančius prie istorijos šaltinių tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje gyvenančius, kurie turi laisvas rankas, gerus'užmojus ir ne tokias sąlygas, kaip mes čia, Lietuvoje. „Aušra" prašo rašyti apie pirmosios šio laikraščio egzistencijos pradžią, apie tuos žmones, kurie suprato būtinybę spausdintu žodžiu, ypač pabrėžiant istorinį aspektą, budinti tautinę žmonių sąmonę. Užsienio lietuviai galėtų išleisti net pirmųjų mūsų aušrininkų monografijų, archyvinių duomenų, gretinamųjų tipologinių darbų, kuriuose būtų akivaizdžiai, dokumentaliai įrodytos anuometinės ir dabartinės priespaudos sąlygos, išnagrinėti ekonominiai, socialiniai, kultūriniai tautos bruožai, atskleistos priežastys, kurios pagimdė ir išugdė pasišventusius Lietuvos vyrus, tautos vadus ir iš gyvųjų širdžių neišblėstančius vardus. Ypač lauktume, kad dienos šviesą išvystų tautinio atgimimo, bent jau šio šimtmečio, Lietuvos istorinė apybraiža su mūsų vargais ir rūpesčiais, su mūsų krauju ir ašaromis, kurios išlietos nepriklausomybės kovų laikais, ir per visą laikotarpį nuo 1940-1983 m. Kas rašys už mus istoriją, jei ne mes pirmieji turime tai padaryti. Dėkui lenkui Ochmanskiui, dėkui ir kitiems kaimynams, kurie objektyviai ir nuoširdžiai pagvildeno mūsų praeities godas, mūsų džiaugsmus ir nevilties valandas, mūsų sėkmes ir nelaimes.
Tačiau, kol dar tikrasis Naujas Rytas (ne tas, kurį skelbė Julius Janonis) išauš, mes turime daug malkų sukūrenti, daug pagalių įmesti į laužą. Todėl tikimės ir laukiame iš istorinius šaltinius nagrinėjančių, Lietuvos dabartinę ir praėjusių amžių raidą pažįstančių, ir iš visų, kurie savo krūtinėje jaučia plakančią lietuvišką širdį, sielojasi dėl jos ateities, žinių, faktų, analitinių ir apžvalginių, istorinių ir dokumentinių straipsnių, studijų ir monografijų, kurios atsvertų mūsų dvasinį skurdą, į kurį propagandiniais Komunistų partijos, Brežnevo ir kitų veikėjų daugiatiražiniais veikalais nori įstumti tokią didingą, garbingą ir pamokančią praeitį turėjusią Lietuvos žemę.
Kiekviena Lietuvos pėda alsuoja laisvės ilgesiu, kiekvienas grumstas aplaistytas Lietuvos kunigaikščių ir jų karių, nepriklausomybės kovotojų, partizanų krauju. Mūsų jaunimas turi žinoti, kad mes, Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto palikuonys, nepratę tempti svetimųjų priespaudą, kad mes „lietuviais esame gimę, lietuviais norime ir būt . . ." Tauta turi garbingai pergyventi priespaudos dienas, kad galėtų sulaukti laisvės dienų.
Laukiame Jūsų laiškų, pasiūlymų, nurodymų, o labiausiai — konkrečių darbų, kurie galėtų būti spausdinami plačiame cikle: ,,Aušros" šimtmetį pasitinkant.
***
