(Keli slavų įtakos plitimo bruožai)
I
Lietuvių tautos istorija paženklinta nepertraukiama kova dėl savo egzistencijos, dėl savo gyvybės. Jau daug amžių svetimieji braunasi į jos teritoriją, o tikriems jos vaikams ne kartą, palikus savo tėvų žemę, reikia dangintis į tolimus, dažnai nesvetingus kraštus, arba etapais varomiems mirti šaltose Sibiro platybėse. Kad sukaustytiems nereikėtų eiti į Rytus, mūsų tėvai ir seneliai bėgdavo į Vakarus. Viena tremtis gimdė kitą ir mūsų mažos tautos vaikų pasklido po visą pasaulį. Tiesa, mes nesame vienintelė tauta, patyrusi karčią tremtinių dalią. Bet ir mums tremtis yra tragiška, liudija tas skriaudas ir neteisybes, kurias esame patyrę iš svetimųjų.
Net ir prabėgomis žvilgterėjus į mūsų tautos istoriją, išaiškėja didžiausias tremties kaltininkas — mūsų rytinis kaimynas. Esame daug kruvinų skriaudų patyrę dėl teutoniško agresyvumo tiek viduramžiais, kai po kryžiuočio kalaviju suklupo mūsų broliai prūsai, tiek naujaisiais laikais, kai buvo intensyviai vokietinami Mažosios Lietuvos lietuviai. Sunkiomis, mums nepalankiomis istorinėmis sąlygomis, naudojosi lenkų ponai, čiulpę geriausias mūsų tautos jėgas ir nedėkingai atsimokėję mūsų kalbos, papročių ir kultūros niekinimu. Tačiau pačias didžiausias, pačias baisiausias nuoskaudas esame patyrę iš rusų. Nusimetusi mongolų-totorių jungą, bet iš savo buvusių valdovų pasisavinusi daug valstybinių ir politinių metodų, Maskva savo valdžion paėmė ne tik rusiškas žemes, pavergė giminingas baltarusių ir ukrainiečių tautas, bet, grobdama kitų tautų žemes Pavolgyje, Pauralėje, Sibire, Pabaltijyje, Maskvos valstybė išaugo į didžiulę kolonijinę Rusijos imperiją, išaugusią ant daugelio rytų Europos ir šiaurės Azijos tautų ir tautelių sutryptos laisvės ir pačios rusų tautos skurdo, beteisiškumo, šiandieninės TSRS imperijos pamatuose įmūryta kai kurių Europos, Užkaukazės, Vidurinės Azijos valstybių griuvėsiai, daugelio Pavolgio, Uralo, Sibiro, Kaukazo ir Tolimųjų Rytų tautų ir tautelių savarankiškumas. Rusai, bet ne nuo amžių čia gyvenančios tautos, yra tų žemių šeimininkai.
Rusiškosios valstybės plitimą lydėjo nenutrūkstama rusų kolonizacija. Neprisirišęs prie namų, mėgstąs kitur savo laimės ieškoti, be to, skurdo, vargo ir beteisiškumo spaudžiamas rusų žmogus bėgo iš savo krašto, ėjo į tolimiausius savo valstybės užkampius, kūrė ten „stanicas", kaimus miestelius, tvirtoves. Rusų tauta visą laiką garsėjo pabėgėliais kazokais, tariamai mylinčiais laisvę, bet mielai tarnaujančiais tironams, kai pavergiami ir plėšiami kiti; pasižymėjo visokiais „verslininkais" ir valkatomis, prasiskverbiančiais į nuošaliausius Sibiro kampelius, šis klajokliškas rusų polinkis labai padėjo Maskvai tvirtai savo rankosna suimti visas neaprėpiamas teritorijas, padaryti jas „teisėtomis" rusų žemėmis su rusų gyventojais, kaimais, miesteliais ir miestais. Ši stichinė kolonizacija daug kur nustelbė vietinius gyventojus, uždėjo rusiškumo antspaudą daugeliui visai nerusiškų teritorijų, užmaskavo grynai kolonijinę jų padėtį.
Nuolatinis, tylus bet nepaliaujamas rusų plitimas gresia ne vienai Rusijos imperijos sudėtin patekusiai tautai. Kai kurios Pavolgio ir Pauralės tautelės jau beveik žuvusios arba gyvos tik iš vardo. Kitos yra labai aprusintos, deformuotos, praradę daug savo nacionalinių bruožų. Tarybų Sąjunga — baisus tautų lydymo katilas. Viena seniausių, paskutinė (ir vienintelė tokio dydžio) kolonijinė imperija savo pavergtų tautų klausimą stengiasi išspręsti visai kitaip, negu jį išsprendė Anglija, Prancūzija, Olandija ir kitos buvusios kolonijinės valstybės. Ji paprasčiausiai šias tautas stengiasi nužudyti, sulydyti į tariamą „tarybinę", o ištikrųjų rusišką tautą. Marksistinė doktrina apie tautinių skirtumų išnykimą komunizme šioms užmačioms kaip tik tarnauja.
Į šį lydymo katilą yra patekusi ir lietuvių tauta. Ir ne pirmą kartą. Masinis lietuvių, teisingiau lietuvių protėvių — baltų, tirpimas prasidėjo jau apie V a. po Kristaus, kai slavai pradėjo veržtis į rytines baltų žemes. Įvairių mokslo sričių (archeologijos, etnografijos, lingvistikos, antropologijos ir kt.) duomenimis jau aiškiai įrodyta, kad nuo neolito pabaigos mūsų protėviai baltai gyveno dideliuose Europos plotuose, maždaug nuo Vyslos žemupio ir Baltijos jūros vakaruose iki Okos ir Volgos aukštupių rytuose, nuo Dauguvos šiaurėje iki Pripetės pietuose. Tokiu būdu jiems priklausė ne tik visas Nemuno ir Neries, bet ir Dniepro aukštupio baseinas. Tuo laiku, kai šios baltų gentys susiformavo, jų gyventojų skaičius buvo maždaug toks pat, kaip ir tuometinių germanų ir slavų genčių. Panašaus dydžio buvo ir jų teritorijos, bei kultūros lygis. Tokia padėtis truko iki pirmosios I tūkstantmečio po Kristaus pusės, iki didžiojo „tautų kraustymosi", kuris pakeitė ne tik Vakarų Europos veidą, sugriaudamas Romos imperiją, bet ir Rytų Europą. Slavai ėmė veržtis ne tik į Balkanus, į Bizantijos žemes, bet keliomis bangomis pradėjo plisti ir į Dniepro aukštupį, į rytines baltų giminių žemes. V-VII a. kelios slavų bangos, nusiritusios į šiaurę, pasiekė Ilmenio ir Ladagos ežerus. Prie Volgos, Okos, Dniepro, Desnos, Pripetės gyvenę baltai arba buvo išžudyti, arba susimaišė su ateiviais slavais ir buvo asimiliuoti. Ypač daug (sl) baltiško krautjo liko tose slavų giminėse (drevlianuose, dregevičiuose, iš dalies krivičiuose), iš kurių vėliau susiformavo baltarusių tauta. IX-X a. rytinių baltų žemės jau buvo slaviškos, tik su kur ne kur išlikusiomis senųjų gyventojų salomis. (Apie vieną tokią baltų gentį — galindus, gyvenusius prie Protvos upės netoli Možaisko, rašo to meto rusų metraščiai. Užuominų apie juos užtinkame ir rusų tautosakoje).
Dniepro upe ėjęs prekybinis kelias „iš variagų į graikus", t.y. iš Skandinavijos į Bizantiją, padėjo čia išaugti paupių miestams. Nuolat šiuo keliu judėję skandinavai-normanai įkūrė Rusios valstybę, kuri, X a. priėmusi krikščionybę, gavo didelį antikinės kultūros palikimą. Dabar slavų plėtimasis į baltų (konkrečiau — jau į lietuvių) žemes vyko organizuotai, remiamas Kijevo Rusios kunigaikščių kariaunos, šios kariaunos jėgomis buvo nukariauta didesnė dalis kitos baltų giminės — jotvingių žemių. Verždamiesi jotvingių žemėmis į šiaurę ir vakarus rusų kunigaikščiai statė miestelius — tvirtoves: Naugarduką, Slonimą, Volkoviską užimtoms teritorijoms valdyti ir kolonizuoti. Pačiame užkariautų jotvingių žemių pakraštyje, ant Nemuno kranto, jotvingių pilaitės vietoje buvo pastatytas Gardinas. Rusiškų pilių priedangoje tuojau kurdavosi rusų kolonistai. Tokių kolonistų greit atsirado Naugarduke, Volkoviske, Gardine ir kitose vietose. Vietiniai gyventojai jotvingiai būdavo naikinami, stumiami į pakraščius, į girių glūdumas, pamažu nyko.
Gerai žinome vakarinių mūsų brolių — prūsų nukariavimą ir jų žuvimą. Bet kažkaip iš dėmsio išsprūsta rytinių mūsų brolių žuvimas slavų bangose. Išsprūsta gal todėl, kad jis buvo per mažai užfiksuotas dokumentuose, mažiau patekęs į istorinius šaltinius, nors ne tik lingvistinių ar archeologinių duomenų, bet ir rašytinių užuominų apie tai yra pakankamai. Tik jotvingių užkariavimas ir jų likimas plačiau žinomas.
Slavų įsigalėjimas rytinių baltų žemėse — pirmasis ilgo, nenutrūkstamo ir baisaus slaviško elemento plitimo ir lietuviško (anksčiau baltiško) elemento nykimo epizodas. Tiesa, jis kiek pakito ir žymiai sulėtėjo po Kijevo Rusios suirimo, o ypač po mongolų-totorių užkariavimų. Patekę totorių valdžion, rytų slavai negalėjo laisvai plėstis. Jie patys nešė sunkų ir žeminantį Azijos klajoklių jungą. Nemaža rusų kunigaikštysčių mielai glaudėsi prie iškilusios Lietuvos valstybės, juos saugojusios nuo totorių. Valdydami didelius rusų žemių plotus, Lietuvos kunigaikščiai valstybės vidaus reikalams naudojo senąją bažnytinę slavų kalbą (panašiai, kaip užsienio reikalams — lotynų ir vokiečių), vesdavo rusų kunigaikštytes ir t.t. Slaviškoji įtaka dabar, nors ir nežymiai, plito per valdovo dvarą, paliesdama, tiesa, tik valdantįjį sluoksnį. Nors tuo metu ši įtaka ir nebuvo labai didelė, bet turėjo visai kitas, daug reikšmingesnes pasekmes kur kas vėliau, Įpratę naudotis svetima kalba, svetimu raštu, svetima kultūra Lietuvos didikai vėliau, priėmę krikščionybę ir suartėję su lenkais, ne tik nesigriebė kurti savo, lietuviško rašto, savos krikščioniškos kultūros, bet nejučiom prisiėmė lenkiškąją, kitaip sakant, vieną slaviškąją įtaką lengvai iškeitė į kitą slaviškąją. Tai buvo baisiausia Lietuvos valstybės slaviškosios dalies įtaka Lietuvos valdančiajam luomui, tuo pačiu ir visai Lietuvai. Įpratę naudotis svetimos kultūros formomis, jie lengvai jas keitė kitomis, bet neskubėjo kurti savų, lietuviškų, kai po krikščionybės įvedimo tam kaip tik buvo gera proga, būtinas reikalas ir istorinis uždavinys. Lietuvių, tauta šio uždavinio neįvykdė. Daug dėl to kalta rytų slavų įtaka, pasireiškusi per valdovo dvarą. O už tai lietuvių tauta turėjo labai brangiai sumokėti.
II
Kitas istorinis laikotarpis — slaviška įtaka į lietuvių tautos gyvenimą smelkėsi iš pietų. Ši įtaka ir jos pasekmės mums gerai žinomos. Buvo nušluotas beveik visas aukštesnysis sluoksnis, visa to laiko lietuvių tautos inteligentija. Ji nuėjo tarnauti svetimai tautai ir svetimai kultūrai. Tauta buvo visapusiškai apvogta. Nemaža tautos dalis virto svetimkūniu parazitu, čiulpusiu geriausias jėgas, bet nieko nedavusiu saviesiems. Dar daugiau — susiejęs Lietuvos likimą su Lenkija, pražudė savo valstybę, įstūmė tautą į politinę vergovę, kaip anksčiau savanoriškai buvo atsidavęs kitos tautos kultūrinėn priklausomybėn.
Lietuvai patekus į carinės Rusijos jungą, rusiškai slaviškai įtakai iš rytų vėl plačiai atsivėrė durys. Jau Jekaterinos II laikais, vos tik prijungus Lietuvą prie Rusijos, Lietuvą imta vadinti „nuo amžių rusišku kraštu", pagaliau vėl sugrįžusiu į motinėlės Rusijos glėbį. Lietuvos istorijoje ir kultūroje buvo ieškoma visko, kas tik kiek dvelkdavo rusiškumu, o tokio rusiškumo pritrūkus — dalykai būdavo klastojami.
Tačiau ne įrodinėjimai tada buvo svarbiausia rusiškumui plėsti. Buvo imamasi konkrestesnių priemonių: rusų kalbos įvedimas ne tik į valdiškas įstaigas, bet ir į visas kitas gyvenimo sritis, rusų kolonistų atkėlimas, brutaliausias lietuvių kalbos ir lietuviškos spaudos draudimas, mokyklų atėmimas, viso kultūrinio gyvenimo slopinimas, Bažnyčios varžymas ir persekiojimas, žiaurios administracinės ir teisminės bausmės, kalėjimas ir trėmimai, pagaliau net Lietuvos vardo panaikinimas — visa tai turėjo dar geriau už „mokslinius" faktus įrodyti, kad šis kraštas tikrai rusiškas.
Bet istorija mėgsta paradoksus. Tautinis atbudimas, aiškus, sąmoningas apsisprendimas už visa, kas lietuviška, prasidėjo kaip tik juodžiausios rusų priespaudos metu. Per įnirtingiausią rusinimo įkarštį lietuviai mažiausiai rusėjo. Neminint vieno kito atvejo, masiško rusėjimo nebuvo. Atvirkščiai — viskas ėmė judėti priešinga kryptimi. Lietuviška sąmonė plito, apimdama plačiausius tautos sluoksnius, nors ir negausiai, į lietuvybę ėmė grįžti net kai kurie sulenkėję bajorai. Kovodami prieš brukamą rusišką kalbą, lietuviai ėmė kratytis ir lenkiškos. Prasidėjo atgimimas, pasipriešinimas ir kova visose gyvenimo srityse ir įvairiose vietose, net bažnyčiose. Tautinio atgimimo ir sąmonėjimo srautas buvo nesulaikomas. Upės užtvenkti iš tikrųjų niekam nepasisekė. Ši gaivališka ir gaivi srovė nunešė į nepriklausomą gyvenimą. Mirti pasmerkta tauta atkūrė ir apgynė savo valstybę. O būdama politiškai nepriklausoma, per du laisvės dešimtmečius likvidavo daug vergovės laikais susikaupusio atsilikimo, kuone pasivijo kitas Vakarų Europos šalis. Jei ne karas ir nelemtoji okupacija, galimas dalykas, jau būtų žygiavusi greta tokių valstybių, kaip Danija, Olandija, Švedija, Šveicarija. Per šiuos nepriklausomo gyvenimo metus pavyko atsikratyti daug rusiško raugo, išmesti nemaža slaviško balasto tiek iš kalbos, tiek iš kultūros, tiek iš viso gyvenimo būdo. Buvo labai sumažėjęs girtavimas, kyšininkavimas, biurokratizmas, papirkimai, netvarka, nesąžiningumas, vėlavimai, delsimai, nerūpestingumas, nepunktualumas ir kiti slavams labai būdingi reiškiniai. Vagystės, plėšikavimai, prievartavimai, valstybės turto grobstymai buvo reti, sensacingi dalykai, paprastai greit išaiškinami ir baudžiami. Nusikalstamumas nepriklausomoje ir okupuotoje Lietuvoje — du nepalyginami dalykai. Jei pasitikydavo vienas kitas ilgiau nesugautas nusikaltėlis — jis virsdavo kažkokia išimtimi, įvairiausių kalbų objektu. Buvo padaryta didelė pažanga, buvo išgydyta daug rusų priespaudos paliktų žaizdų, atitaisyta nemaža ilgos slavų įtakos padarytų iškraipymų lietuvio charakteryje ir gyvenimo būde. Tačiau toli gražu ne viskas suspėta. Dar liko daug darytino ir taisytino. Dėl Stalino-Hitlerio sąmokslo valstybė buvo pasmaugta. Lietuva vėl įjungta į Rusijos imperiją, tauta įmurkdyta į rusiškos netvarkos liūną. Vėl iškilo tautinės mirties pavojus.
Mums vėl gresia pražūtis. Senos, pusantro tūkstančio metų turinčios genocido tradicijos vėl tęsiamos. Tik dabar praturtintos, papildytos, vykdomos apgalvotai, klastingai, gudriai ir dažnai užmaskuotai. Dabar rusinimas, suartinimas ir suliejimas su rusų tauta aiškinamas ne kaip rusiškų žemių sugrįžimas į Rusijos motinėlės prieglobstį, bet kaip „tautų brolybė", „tautų suartėjimas", kaip ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas žengiant į bendrą tikslą — komunizmą. Pati brutaliausia rusiškojo kolonializmo politika, kultūrinė priespauda, ekonominis išnaudojimas, dvasinis teroras vykdomi su šiais gražiais, bet su tikrove nieko bendro neturinčiais šūkiais ir teorijomis. Tuščiomis frazėmis ir nevykdoma konstitucija pridengtas tautų lydymo katilas verda .. .
Vargas mums, jei mes, vėl patekę į šį katilą, neišgirsime istorijos pamokų, nesuprasime, kas mums gresia ir visu ryžtingumu, sąmoningumu nestosime žūtbūtinėn kovon dėl savo tautinės gyvybės!
P. VILTAUTAS
***
Nepamiršim niekados
Tomui Glodui
Tomai, — šviesus
Grūdeli Lietuvos,
Lyg vaidila
Iš Maironio dainos, —
Nepamiršim niekados:
A. Mackevičiaus aukos,
Knygnešių drąsos,
Rūsčios baudžiavos,
Emigrantų dalios,
Protėvių kalbos,
Papročių tautos,
Motinų raudos,
Vaidilučių doros,
Blaivybės idėjos,
Tikėjimo šviesos,
Laisvės kovos
Ir verpstelės,
Tavi ginamos.
J. GUOTYS
***
