TSKP CK GENERELINIAM SEKRETORIUI L. BREŽNEVUI TSRS GENERALINIAM PROKURORUI LTSR KP CK PIRMAJAM SEKRETORIUI LTSR PROKURORUI
Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės
grupės
Dokumentas Nr. 28
Helsinkio Baigiamajame akte, kurj pasirašė 35 valstybių vadovai, tame tarpe ir Tarybų Sąjunga, kalbama, kad pasitarime dalyvaujančių valstybių visiems piliečiams garantuojamos pagrindinės teisės ir laisvės: minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų; pabrėžiama, kad taikos, teisingumo ir gerbūvio sąlyga yra žmogaus teisių gerbimas.
Akte sakoma, kad „žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO įstatų tikslus bei principus ir pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos taip pat vykdys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose šioje srityje, įskaitant ir Tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių, jeigu jie jas riša. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia, kad „Kiekvienas žmogus turi įsitikinimų ir jų laisvo išreiškimo laisvę; ši teisė duoda laisvę be kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją ir idėjas visomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybių sienų" (19 str.).
TSKP CK Politbiuras, TSRS AT Prezidiumas, TSRS Ministrų Taryba pareiškė, kad jie šituo vadovausis, kad pasitarime dalyvaujančios šalys įgyvendins susitarimo principus ir kad Tarybų Sąjunga elgsis, būtent, tik taip („Tiesa" 1975.VIII.7.).
Tačiau faktai rodo, kad nežiūrint į visus iškilmingai prisiimtus įsipareigojimus, Tarybų Sąjungos piliečiams neleidžiama naudotis pagrindinėmis teisėmis, o kas jomis bando pasinaudoti, būna griežtai baudžiami.
1980 m. gruodžio 15-22 d.d. Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas Vilniuje nuteisė tris Vilniuje gyvenančius žmogaus teisių gynėjus (Byla Nr. 58).
1. Vytautas SKUODIS, g. 1929 m., geologas, docentas, Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės narys, apkaltintas, kad dalyvavo nelegalių žurnalų „Alma Mater" ir „Perspektyvos" leidime ir kad parašė knygą „Dvasinis genocidas Lietuvoje". Jis nuteistas 7 metams kalėti, atliekant bausmę griežto rėžimo lageryje ir 5 m. nutrėmimo.
2. Gintautas IEŠMANTAS, g. 1930 m., žurnalistas, Knygų rūmų darbuotojas, apkaltintas, kad savo poeziją perdavė į nelegalią spaudą ir bendradarbiavo žurnalo „Perspektyvos" leidime. Nuteistas 6 m. kalėti, atliekant bausmę girežto rėžimo lageryje ir 5 m. nutrėmimo.
3. Povilas PEČELIŪNAS, g. 1928 m., dėstytojas-lituanistas, apkaltintas, kad rašęs straipsnius į nelegalią spaudą, bendradarbiavo „Perspektyvų" leidime. Nuteistas 3 m. kalėti, atliekant bausmę griežto rėžimo lageryje ir 5 m. nutrėmimo.
1980 m. Vytauto SKUODŽIO, Povilo PEČELIŪNO, Gintauto IEŠMANTO, Algirdo STATKEVIČIAUS, Justo GIMBUTO, Julijaus SASNAUSKO, Antano TERLECKO, Povilo BUZO, Anastazo JANULIO, Onos VITKAUSKAITĖS, Genės NAVICKAITĖS, Liutauro KAZAKEVIČIAUS, Vytauto ABRUČIO, Jadvygos STANELYTĖS nuteisimas, o taip pat 1981 m. sausio 5 a. nuteisimas Taline dviejų Estijos žmogaus teisių gynėjų — Marto NIKLUS ir Jurijaus KUKO — už aukščiau paminėtus ar panašius „nusikaltimus", mūsų nuomone, yra Helsinkio susitarimų raidės ir dvasios grubus laužymas.
Būtina padaryti viską, kad būtų anuliuoti teisminiai nuosprendžiai, prieštaraujantys tarptautiniams Tarybų Sąjungos įsipareigojimas, o nuteistieji būtų paleisti į laisvę.
1981. vasario 11 d.
Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninės grupės nariai:
Ona LUKAUSKAITĖ-POŠKIENĖ
Kun. Bronius LAURINAVIČIUS
Mečislovas JUREVIČIUS
Vytautas VAIČIŪNAS
***
LTSR KP PIRMAJAM SEKRETORIUI P. GRIŠKEVIČIUI Nuorašai:
LTSR TEISINGUMO MINISTRUI
LTSR SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRUI
Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninės grupės
Dokumentas Nr. 29
Petras ČIŽIKAS gimė 1944 m. mažažemio valstiečio šeimoje. Baigęs šeštokų aštuonmetę mokyklą, mokėsi Kauno statybos mokykloje Nr. 4, kurią baigęs buvo paskirtas dirbti į Panevėžį. Atitarnavęs tarybinėje armijoje, gyveno Kaune. 1968 m. baigęs Kauno vakarinę vidurinę mokyklą Nr. 1, persikėlė gyventi į Vilnių. 1971 m. įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto teisės fakultetą. Apkaltintas šmeižikiškos literatūros, t.y. „LKB Kronikos" Nr. 3 dauginimu, 1973 m. suimamas, pripažįstamas nepakaltinamu ir patalpinamas į Černiachovskio spec. psichiatrinę ligoninę. Ten iškalėjęs 4 metus, perkeliamas į N. Vilnios respublikinę psichiatrinę ligoninę. 1977 m. pripažintas sveiku. Išleisdamas gyd. Glaubersonas Čižikui pasakė: „Esi sveikas, bet jei dar kartą papulsi, tai ne čia, o į kalėjimą ir ten supūsi".
Grįžęs iš ligoninės, gyveno Vilniuje, dirbo krovėju. Nors gydytojų komisijos buvo pripažintas sveiku, bet privalėjo kas mėnesį registruotis Vilniaus respublikinėje psichiatrinėje ligoninėje (Vasaros 5). Jam atsisakius tai daryti, buvo grasinama uždaryti į N. Vilnios ligoninę visam gyvenimui.
1980 m. gruodžio 19 d. V. Skuodžio, G. Iešmanto ir P. Pečeliūno teismo metu apkaltintas viešosios tvarkos pažeidimu (būk tai įkandęs milicininkui į ranką), išvedamas iš Aukščiausiojo teismo vestibiulio ir pasodinamas 15 parų. „Na ir sufabrikavo bylą už piršto įkandimą", — juokėsi saugumietis Trakymas.
Suėmimo metu P. Čižikas buvo psichiatrinės ligoninės (Vasaros 5) įskaitoje, atseit psichiškai nesveikas. „Psichiškai nesveiki asmenys, jeigu jie įvykdo teisės draudžiamus veiksmus, administracinėn atsakomybėn negali būti traukiami, nes jie nepakaltinami" (Tarybinė administracinė teisė, p. 210). Taigi P. Čižikas buvo sveikas, nes priešingu atveju jo suėmimas nesuderinamas su Baudžiamojo kodekso 12 ir 57 str.
Nuo bausmės atlikimo laiko praslinkus vos 37 d., jis vėl suimamas, pristatomas į Lenino rajono vidaus skyrių, o iš ten, kaip psichinis ligonis patalpinamas į Vilniaus resp. psich. ligoninę.
Jį priimdamas gyd. Kaunas pasakė: „Tai prisidirbai, Petrai, nesilankei pas mane, todėl aš negaliu už tave garantuoti; visuomenė tavimi nepasitiki".
Iš trumpos Petro Ciziko biografijos aiškiai matosi, kad jo kančių priežastis, tai jo religiniai ir tautiniai įsitikinimai. O tai yra nesuderinama su Helsinkio Baigiamojo akto nutarimais.
Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarime dalyvaujančios valstyvės pasižadėjo „gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos".
1981 m. vasario 28 d.
Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninė grupė:
Ona LUKAUSKAITĖ-POŠKIENĖ
Kun. Bronius LAURINAVIČIUS
Mečislovas JUREVIČIUS
Vytautas VAIČIŪNAS
***
IŠ DOC. V. SKUODŽIO PASKUTINIO
ŽODŽIO TEISME
(Atpasakojimas)
„Dimitravas kalbėjo 7 valandas, o aš 6", — paskutinio žodžio įžanga.
V. Skuodžio trumpa šeimos istorija
1863 m. Skuodžio senelis, sukaustytas grandinėmis, buvo ištremfas į Sibirą ir ten žuvo.
1918 m. 5 dėdės ir uošvis išėjo kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Sugrįžo tik vienas.
1938 m., kai buvo okupuotas Klaipėdos kraštas, tiems, kurie klausėsi užsienio laidų, vokiečiai grasino kalėjimu (10 metų).
1939-40 m.m. įvyko antra invazija, ir prasidėjo vežimai . . .
tautos genocidas. Paskui — karas ir tragiškas pokario laikotarpis. Tūkstančiai geriausių lietuvių buvo sunaikinta. Lietuvos partizanai, kurie gynė savo Tėvynę, buvo apšaukti banditais.
Ne užsienio laidos, kaip tvirtina KGB, o 1939-1940 m. invazija suformavo mano pažiūras.
Dabartinė Lietuvos padėtis
Rusinimas mokyklose, net darželiuose, visuomenėje. Pateikė mėgstamą rusų posakį: „Vilnius — puikus miestas, bet jame perdaug lietuvių".
Šiuo metu kaip ir prie caro dažnai neminimas Lietuvos vardas. Anksčiau buvo sakoma „jugo-zapadnyj krai", o dabar: „pribaltyjs-kij krai", „Jantarnyj krai".
Sakoma, nori sunaikinti tautą — reikia pirmiausia sunaikinti jos istoriją ir kultūros paminklus. Ir Lietuvoje, o ypač Baltarusijoje, šis griovimo darbas vykdomas visu uolumu. Neatsitiktinai buvo išsprogdinta Gardino bažnyčia, Kryžių kalnas ir kt. Pažymėtina, kad šie barbariški veiksmai buvo vykdomi jau po karo. Ką nepadarė vokiečiai, padarė rusai.
Vieno studento paklausus: „Nuo ko žuvo Gediminas?" — atsakė: „Nuo parako". Tai kada atsirado parakas? . . .
Anekdotiška situacija. Studentai nežino savo tautos istorijos, bet užtat verčiami mintinai mokėti TSKP istoriją . . .
Kas slypi už lietuviško nacionalizmo, tai visiems skrupulingai išaiškinta. Bet kas paaiškins, kas slypi už didžiarusiško šovinizmo?
Pasidairykime aplink ir daugelis faktų atvers akis.
TSRS — militaristinė valstybė, bet JAV ne 16-ta respublika. Ir aš, kaip gimęs toje šalyje, jaučiau reikalą parašyti prezidentui Karteriui, painformuodamas apie neteisėtas kratas ir kt. Be to, parašiau Tikinčiųjų teisių gynimo komitetui, Brežnevui. Norėčiau šiuos visus laiškus čia pacituoti, bet, deja, neleidžia to padaryti. (V. Skuodžio kalba buvo nuolat pertraukiama).
Teismas apibūdino mano knygą „Dvasinis genocidas Lietuvoje" kaip šmeižikišką. O juk ši knyga parašyta remiantis tik faktais. Medžiaga surinkta iš tarybinių žurnalų, laikraščių ir brošiūrų.
Priėjau išvados, kad ateistiniai straipsniai yra labai žemo lygio, nemokšiški, galima sakyti vulgarūs. Labai mažas procentas analizuoja Būties, t.y. Dievo problemą. Beveik visi ateistiniai straipsniai nukreipti prieš bažnyčią, kunigus, nesigėdijant šlykščiausiu melo. Net ir tuose straipsniuose, kuriuose neva moksliškai svarstoma Dievo problema, pasigendame sveikos žmogiškos logikos.
Savo darbą rašiau panaudodamas statistiką ir kt.
Nutautinami Baltarusijos lietuviai
Nuosekliai slavinami kaimų pavadinimai, sąmoningi lietuviai persekiojami, baudžiami piniginėmis baudomis už tai, kad kalba tarp savęs lietuviškai, kad leidžia savo vaikus į Lietuvą. Neįmanoma užsisakyti iš Lietuvos laikraščių, žurnalų, knygų.
Demokratinėje Vokietijoje gyvena negausi slavų tautelė, šią tautelę fašistai naikino, o šiandien ji turi savo spaudą, mokyklas, klubus, organizacijas. Tai kodėl tokia teisė atimta Baltarusijos lietuviams?
Lietuva turi būti nepriklausoma
Teismas mane apkaltino, kad aš išdrįsau kalbėti apie nepriklausomą Lietuvą.
Aš ir dabar tvirtinu, kad Lietuva būtinai turi būti nepriklausoma ir privalo remtis tarptautiniais susitarimais, žmogaus teisėmis, konstitucija. Lietuvoje turėtų būti daugiapartinė sistema. Nepriklausomoje Lietuvoje būtų reikalingas žemės ūkio pertvarkymas, ekonomikos sureguliavimas (privataus aptarnavimo sistemos įvedimas).
Joje žmonės galėtų laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, be apribojimų keliauti, bendrauti su visomis šalimis, laisvai apsikeisti nuomonėmis, informacija.
Vidaus politikoje remtis spaudos, žodžio ir įsitikinimų laisve.
Reikia stropiai žiūrėti, kad nepriklausomos šalies nepavergtų užsienio kapitalas ir t.t.
Kova dėl Lietuvos nepriklausomybės ir meilė Tėvynei atvedė mus čia visus tris, skirtingus žmones (partinis, demokratas ir tikintis), į teisiamųjų suolą. Priminsiu, kad pas mane buvo konfiskuotas Iešmanto laiškas, perrašytas mano ranka. Jame kalbama būtent apie meilę Tėvynei. Už.tą meilę mes ir esame teisiami. Aš pritariu laiško autoriui, kad dėl Tėvynės laisvės verta paaukoti net gyvybę.
G. IEŠMANTO KALBA TEISME
Taip jau išėjo, kad man teko pirmam kalbėti šiame teisme pačioje pradžioje ir dabar proceso pabaigoje. Išeina, kad man reikia apibendrinti šį procesą.
Visų pirma dėkingas teismui, kad sudarė sąlygas ir davė galimybę viešai paskelbti savo pažiūras. Labai simboliška ir tai, kad mes trys, iki šiol nepažįstami žmonės, apjungti į vieną grupę. Tuo pačiu mus ištiko vienodas likimas — atsidūrėme teisiamųjų suole už įsitikinimus ir tiesos troškimą.
Simboliška ir tai, kad mano laiškas, perrašytas Skuodžio ranka ir rastas jo bute, kalba apie pareigą Tėvynei ir kad skola Tėvynei ir jos labui aukojimasis yra aukščiau už asmeninius interesus. Tai liudija, kad idėja ir tiesos troškimas apjungia nebūtinai pažįstamus žmones. Man džiugu, kad teisiamųjų suole pažinau idėjos draugus.
Norėčiau padėkoti sūnui Valdui, kad jis neišsigynė savo laiško, rašyto iš kariuomenės, turinio, kur kalbama apie karininkų žiaurumą, jų nežmonišką elgesį su kareiviais. Tuo atėmė galimybę saugumui ir teismui apkaltinti mane šmeižto skleidimu.
O kas liečia teismo sprendimą, tai šis sprendimas yra sufabrikuotas, todėl už tai teisti reikia ne mus, o saugumo organus ir patį pirmininką. Kaip jau žinoma, teismo sprendimus apsprendžia net ne nurodymai iš viršaus, o vidinis noras numatyti tuos nurodymus ir užbėgti už akių, dėl visa ko pridėti avansu.
Faktas, kad teisiami mes, o ne saugumiečiai, yra labai skaudus, bet vardan Tėvynės laisvės ir Tiesos reikia ir kentėti. Teisdami jūs mus pažeminote, bet ir išaukštinote . . .
***
Gintautas IEŠMANTAS gimęs 1928 m. sausio 1 d. šakių raj. šiuklių kaime. Poetas, baigęs Vilniaus pedagoginį institutą. Dirbo „Komjaunimo tiesos" redakcijoje skyriaus vedėju. 1974 m. padaryta pas jį krata, rasti eilėraščiai, už kuriuos pašalintas iš darbo ir iš Komunistų partijos. Po to iki arešto dirbo Knygų rūmuose ikitarybinės literatūros skyriaus vedėju. Areštuotas 1980 m. pradžioje. Nuteistas 1980.XII.23. Bausmė: 5 metai sunkaus režimo kalėjimo ir 5 m. trėmimo (teistas kartu su V. Skuodžiu ir P. Pečeliūnu). Teisme laikėsi stoiškai. Kaltu neprisipažino. Bet prisipažino rašęs straipsnius į pogrindžio leidinį „Perspektyvos"; tarp jų buvęs straipsnis „Rubikonas . . ." Prisipažino, jog organizavęs sąjūdį už Lietuvos išstojimą iš Tarybų Sąjungos: Lietuva turinti būti nepriklausoma valstybė. Teismo posėdžio metu deklamavo kai kuriuos savo eilėraščius, kurie pravirkdė esančius posėdyje jo bičiulius. Bausmei atlikti išsiųstas į Permės sritį.
***
A. STATKEVIČIAUS LAIŠKAS IŠ
ČERNIACHOVSKIO SPEC.
PSICHIATRINĖS LIGONINĖS
Mielas drauge!
Įvairūs ir prištaringi straipsniai laikraščiuose, pvz. „Moskovs-kie novosti" („Maskvos naujienos", 1980.IX.21), „Pravdoje" 1980.X.27, mane privertė Tau rašyti laišką.
Su manimi daug kur buvo pasielgta neteisingai. Žmogaus teisės buvo pažeistos labai daug kartų.
Mane areštavo 1980.11.14. Kitą dieną valstybės saugumo prokuroras Bakučionis, rodydamas ranka į ant stalo padėtą mano knygą „Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai", pasakė: „šioje knygoje jokio kriminalo nėra. Kriminalas — Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės dokumentuose". Apkaltino 68 str. I d. — tarsi gaminau ir platinau tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką šmeižiančią literatūrą. Tačiau tardymo organai griežtai atsisakė nurodyti kokiame dokumente, kokiame puslapyje ir eilutėje, ir kokiais žodžiais „šmeižiama". To nežinau ir dabar, nuo suėmimo praėjus 8 mėnesiams. Buvau teisiamas 1980.VIII.9-11, bet už ką — nežinau. Mane įmetė į beprotnamį, kur esu priverstas gyventi vienoje kameroje — palatoje su 4 žmogžudžiais — recidyvistais. Esu apšauktas socialiai pavojingu asmeniu. Atsitiktinai teko perskaityti pirmąjį puslapį Aukščiausiojo teismo sprendimo, liečiančio mane . . .
Dovanok, kad ir rašymo priemonė, or popierius labai menkos kokybės. Rašau pasislėpęs, nėra galimybės net perskaityti, ką parašau. Rašau Tavo adresu todėl, kad manau, jog Tavo laiškus nekontroliuoja, nekonfiskuoja . . .
Dabartinė Helsinkio grupės veikla laikoma nusikalstama. Ir mano teismo metu teisėjas tyčiojosi: „Kodėl jūsų tiek mažai?" Atsakymas: „Niekas nenori. Bijo." Padėtis sunki, kebli ir savotiškai gėdinga.
Norėčiau, kad su šiomis mintimis kuo greičiau supažindintum kuo daugiau bičiulių. Tegul sprendžia visi. Priekyje laukia sunkios kovos, kurios pareikalaus daug jėgų. O Lietuva neturi būti atsilikusi. Tegul pasirodo, kad ji gyva ir gaji. į vieną žuvusio vietą testoja keli. Taip mokė Vincas Kudirka. Kiekvienas privalo būti Helsinkio susitarimų rėmėjas! — šitai turi įsisąmoninti visi. Tik šitoks kelias veda į užtikrintą pergalę. Tik šitaip galima pasiekti blaivybę ir dorov, žmogaus ir tautos teises.
Kitas klausimas. Ar nevertėtų parašyti ir kuo greičiau nusiųsti raštą dėl manęs į Madrido konferenciją. Vieną legaliai registruotą raštą ir su įteikimu, o toliau — patiems aišku. Parašų nereikėtų gailėti, taip pat ir bijoti nėra ko. Gal mano žmona sutiktų viena kreiptis į Madrido konferenciją? (Gyvenu Čarno 18-21). Bet vargu ar išdrįs. Juk ji turbūt niekur paramos neranda.
Mane dirbtinai apkaltino ir teisininkai, ir gydytojai-pscichiatrai, paklausę saugumiečių diktato. Viskas mano byloje dirbtina, fiktyvu. Visur — tayrbinio teisėtumo pažeidimas.
Žmogaus teisių gynime reikia būti principingiems. Tik pulti reikia naujomis jėgomis.
Aš priklausau nusikalstamai organizacijai — Helsinkio susitarimams remti — Baigiamajam aktui remti organizacijai . . . Atrodo neįtikėtina! Juk argi žmogaus teisių gynimas gali būti kada nors ir kur nors nusikalstamas dalykas?! Tačiau su žmogaus teisių gynėju susidoroti — reikėjo rasti kokį nors pagrindą. Juk ir Sokratą jaunimo tvirkintoju apšmeižė už tai, kad būtų pagrindas jį kuo nors apkaltinti — įkalinti ar nužudyti.
O man atrodo, kad Helsinkio susitarimo Baigiamasis aktas yra toks svarbus istorinis dokumentas, kokio tiek daug valstybių dar niekados nebuvo įsipareigojusios gerbti bei įgyvendinti savo valdose. Todėl, manau, kiekvienos tų 35 valstybių pilietis privalo tapti aktyviu Helsinkio susitarimo rėmėju, įgyvendintoju, saugotoju. Juk šis susitarimas ne vien tarptautinis, bet ir asmeninės moralės pagrindas. Tai savotiška kultūros kūrimo, o tuo pačiu ir gana sveikos taikos kūrimo programa. Todėl pažangiu reikia laikyti kiekvieną, kuris aktyviai kovoja už šios programos įgyvendinimą, o priešingu atveju — reakcionieriumi. Kiekvieno mūsų XX a. priešpaskutinių dešimtmečių žmogaus pirmoji visuomeninė pareiga — būti aktyviu šio pažangaus judėjimo dalyviu.
Toliau Aukščiausiasis teismas mane kaltino, kad šmeižikiškai Tarptautiniais vaikų metais esu nušvietęs Tarybų Lietuvos sukūrimą. Aišku, kad turima mintyje Hitlerio-Stalino slapto suokalbio paminėjimą ir jo žalą jaunajai kartai. Šį suokalbį Molotovas su Ribentropu pasirašė net 3 kartus: 1939.VIII.23, 1939.IX.23 ir 1941.1.10 d.d. Nuo šios skriaudos jau praėjo 40 metų. Vakarų laisvasis pasaulis per tą laiką jos SNO nenagrinėjo, nors lietuvių tauta daug kartų maldaute maldavo.
Toliau teismas mane kaltino, kad aš norįs nepriklausomos Lietuvos. Bet juk laisvą išstojimą iš Tarybų Sąjungos garantuoja TSRS Konstitucija.
Dar teismas mane kaltino, kad aš 1979 m. parašytoje knygoje neigiamai atsiliepęs apie marksizmą ir socializmą. Teisingas pastabas daryti ir savo nuomonę pareikšti bet kokiu klausimu man teisę davė TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ratifikuoti Tarptautiniai paktai. Jie leidžia savo nuomonę skleisti bet kokiu būdu, nesilaikant netgi valstybinių sienų.
Taip pat buvau kaltintas kaip šmeižikiškų kūrinių autorius, ginąs A. Terlecką, J. Sasnauską, V. Skuodį, A. Sacharovą, T. Velikanovą ir kt. Bet jų veikla buvo žodinė, tarybinių įstatymų ir Baigiamojo akto ribose. Todėl reikalavimas juos paleisti buvo pagrįstas.
Pagrįstas buvo ir Helsinkio grupės dokumentas, liečiąs Afganistano klausimą.
Teismas kaltino mane parašius šmeižikišką raštą, kur tvirtinama, kad Tarybų Sąjungoje persekiojami vokiečių tautybės žmonės. Šitaip nerašiau. Tačiau taip derėjo parašyti, nes kelios dešimtys vokiečių, gyvenančių Radviliškio rajone, labai daug kartų kreipėsi į valstybines įstaigas, kad leistų išvykti į VFR. Jiems tas taip nusibodo, kad kai kurie grasino net nusižudysią. Kokie 5-7 vokiečių rašyti dokumentai, liudiją apie apverktiną jų būklę, pateko į valstybės saugumo darbuotojų rankas.
Teismo metu dar buvau kaltinamas, kad neteisingai nušviečiau Lietuvos jaunosios kartos sveikatos būklę: ji esanti visai gera, o aš rašęs, kad nuo 1950 m. iki 1979 m. protiškai atsilikusių vaikų gimimas padidėjęs net 12 kartų. Tokius duomenis pateikė LTSR Centrinės statistikos valdybos viršininkas Lengvinas savo brošiūroje, skirtoje „tik tarnybiniam naudojimui". Ji buvo išleista Tarptautinių vaiko metų proga. Pagal švietimo ministerijos duomenis, protiškai atsilikusiems vaikams mokyklų skaičius per tą laikotarpį padidėjo 10 kartų. Dėl to ne aš kaltas, o tie, kurie neleido aktyviai kovoti prieš alkoholizmą. Į šią kovą įsijungiau prieš 20 metų. Tačiau blaivybės draugijos, kurią steigti leidžia Konstitucija, įkurti nepasisekė. O per tą dvidešimtmetį be pertrūko augo jaunosios kartos išsigimimas.
1979 m. spalio mėn. saugumiečiai konfiskavo sąrašą daugiau nei 50 žmonių, pageidavusių įkurti blaivybės draugiją. Tuo būdu varžomas ir sveikų kūdikių gimstamumas. Plačiu mastu vyksta savotiškas dvasinis tautos genocidas.
Tik dabar, kai jau seniai pasibaigė Tarptautiniai vaiko metai, LKP CK žurnale „Laikas ir įvykiai" (1980, Nr. 8, p. 14-16) Vilniaus aukštosios partinės mokyklos filosofijos dėstytojas V. Titarenko rašė, kad liūdniausia gritavimo „ydos pasekmė — didėjantis protiškai atsilikusių vaikų . . . skaičius". Jis pripažino, kad pavėluotai gelbstimės nuo alkoholizmo: „Mes, deja, atsiliekame nuo daugelio šalių . . . Kai dėl atsilikimo, iš dalies jį reikia aiškinti nepakankamu girtavimo pavojaus socialistinei visuomenei suvokimu . . . šeštajame dešimtetyje susiformavo nerūpestingas tvirtinimas, kad socializme šis reiškinys — atgyvenų pobūdžio, kad jis bus įveiktas ir, vadinasi, tirtį jį ir taikyti skubias priemones nėra jokio reikalo". Jis pritaria steigti blaivybės grupes ir blaivybės draugijas.
Aš toks nerūpestingas ir neapdairus nebuvau. Visą laiką budėjau fizinės ir moralinės žmonių sveikatos sargyboje. Tuo išsiskyriau iš daugelio ir buvau „nenormalus".
Jau antrąkart esu „socialiai pavojingas". Pirmą kartą — prieš 10 metų už tai, kad knygoje „Visuomenės gyvenimo abėcėlė" arba „Bendražmogiškumo manifestas" pasmerkiau asmens kulto metus bei užsilikusią jo praktiką, kad nepagyriau žygio į Čekoslovakiją, kad socializmą norėjau matyti tikrai žmogišku veidu. Be to, nepatikau už tai, kad knygos antroje dalyje pasisakiau už tikrą ir sveiką tvarką, pagrįstą pilnateisiškumo besąlygišku užtikrinimu visiems žmonėms ir visoms tautoms. Nepatiko, kad paskelbiau galą tūkstantmečius užsitęsusiai kartų erai ir pasisakiau už TAIKOS EROS būtinumą. Socialiai pavojingu tapau ir dėl to, kad pasisakiau, jog visa tai nepasiekiama, jei neišsiugdysime kultūringų žmonių.
Dabar socialiai pavojingu tapau svarbiausia dėl to, kad knygoje „Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai" kultūros kūrimą supratau visai kitaip, negu marksistai. Mano kultūros kūrimo formulė paprasta: 1) Ugdyti normalų žmogų. 2) Kurti jam normalias gyvenimo sąlygas. (Normalus žmogus — pirmiausiai neagresyvus žmogus. Normalios gyvenimo sąlygos — kai žmonės ir tautos savo dispozicijoje turi besąlygiškai užtikrintas teises į normalius poreikius.)
Jei šitoks kultūros kūrimo supratimas subrendusio socializmo akyse yra „socialiai pavojingas" — yra rimtas pagrindas suabejoti, ar viskas gerai su tuo subrendusiu socializmu.
Dabar kalėjimo tipo spec. psichiatrinės ligoninės administracija kiekviename žingsnyje grasina: „Jei laikysies režimo — čia socialiai pavojingu būsi laikomas apie trejus metus; jei nedirbsi, — laikysim ilgiau; jei komisijos metu iš Maskvos vizituoti atvykusiam prof. Iljinovui prasitarsi, kad neteisingai čia tave atvežė — čia išbusi ilgai ir t.t.
Jokios teisės ginti save, — visos teisės atimtos. Jei prašysi paramos iš draugų ar namiškių, — čia buvimas nusitęs. Jei pas ką nors atras rašymo priemonę ar švaraus popieriaus lapelį, — to laukia ypatingai sunkaus režimo kamera ir „gydymas" su aminazinu — t.y. gydymas psichiatro „lazda".
Reikėta, kad visuomenė pabustų ir man padėtų.
Man pradėjo skaudėti stuburkaulį — osteochondrozė. Didelio pavojaus nėra.
Linkiu viso geriausio!
Algirdas
***
