Pastaruoju metu Lietuvoje vis labiau trūksta knygų. Knygynų lentynos turtingos tik Brežnevo raštais, Lenino tomais ir V. Mickevičiaus-Kapsuko apdulkėjusiais „veikalais", o taip pat vadinamąja literatūra propagandistams. Žymiai pabranginus knygas, knygynai gauna 2-3 kartus mažiau lietuviškų knygų (čia turime galvoje ne propagandinę makulatūrą), negu prieš pabranginimą (1975 m.), nors tiražai nurodomi beveik ankstesnio dydžio — 10-20 ar net 30 tūkst. Ypač trūksta leidinių iš lituanistikos, Lietuvos kultūros, Lietuvos istorijos ir ypač lietuviškų istorinių romanų. Valdinė propaganda tvirtina, kad tik prie Tarybų valdžios klesti lietuviška kultūra, gausiai leidžiama literatūra mūsų kultūros ir istorijos klausimais. Kad tai netiesa, — įrodyti nesunku. Paimkime, kaip pavyzdį, istorinio romano ir senosios istorinės literatūros leidyba Rusijos Federacijoje ir sulyginkime su padėtimi Tarybų Lietuvoje.
Pradžioje pažiūrėkime, kaip spausdinami istoriniai romanai rusų kalba, parašyti carinės Rusijos laikų rašytojų.
Zagoskino M. N. istorinis romanas „Roslavlevas, arba Rusai 1812 metais" išleistas Maskvoje tris kartus — 1959, 1967 ir 1980 m. (Rusiškų istorinių romanų leidimus imame tik nuo 1956 m.). To pačio autoriaus trijų dalių romanas „Jurijus Miloslavskis, arba Rusai 1612 metais" išleistas 4 kartus — 1956, 1957, 1961, 1967 m. A. Bielyj romanas „Peterburgas" buvo išleistas pamečiui 1978 ir 1979 m., o penkiatomis Boborykino istorinis romanas „Kitajaus miestas" pasirodė 1957 m. I. Kokorevo apybraižos apie XIX a. Maskvą „Maskva keturiasdešimtaisiais metais" buvo išleista 1959 m. Net trys rašytojo G. Danilevskio istoriniai romanai pasirodė po 1956 m. — „Sudeginta Maskva" — 1968, 1977, 1979, 1981 m. (visais šiais metais, išskyrus 1968 m., net dvejose leidyklose). 1977 m. — leidyklose „Moskovskij rabočij" ir „Chudožestvennaja literatūra", 1979 m. — „Moskovskij rabočij" ir Barnaulo leidykloje, 1981 m. — Krasnodaro ir Maskvos leidyklose; romanas „Mirovičius" — 1961 m. (leid. „Izvestija"), 1977 m. („Chudož-lit."), 1979 m. (Barnaulas) ir 1981 m. (leid. „Pravda"); o „Kunigaikštienė Tarakanova" — 1963, 1965 m. (Taškente), 1961 m. („Izvestija"), 1977 m. („Chudož. lit."), 1981 m. (Krasnodaro leid.).
Ypač daug leidimų susilaukė rašytojo grafo A. K. Tolstojaus istorinė apysaka iš Ivano Žiauriojo laikų „Kunigaikštis Serebria-nyj" — 1958 m. išleista Smolenske ir Frunzėje (rusų kalba), 1966 m. Nalčike, 1966 ir 1976 m. („Chudož. lit."), 1978 m. Sverd-lovske, 1979 m. Minske (aišku, ne gudų, bet rusų kalba) ir leidykloje „Moskovskij rabočij", 1980 m. leid. „Pravda" (net du kartus; vienas tos apysakos leidinys — A. K. Tolstojaus Raštuose), Grozno leidykloje, „Moskovskij rabočij" ir „Sovietskaja Rosija"; ir pagaliau kaip priedas prie žurnalo „Ogoniok".
Taip pat buvo išleista to paties rašytojo A. K. Tolstojaus istorinio romano „Caras Fiodoras Joanovičius" dvi laidos (1963 ir 1969 m.).
Taigi, rusų nesovietinių autorių istoriniai romanai rusų kalba leidžiami net keliais leidimais. Ypač tai akivaizdu paskutiniu metu: 1980 m. minėtasis A. K. Tolstojaus „Kunigaikštis Serebrianyj" išėjo net šešiais leidimais; per pirmąjį 1981 m. pusmetį buvo išleisti Danilevskio istoriniai romanai net keturiose leidyklose.
Be to, senovės rusų literatūra leidžiama dažniausiai tęstiniai leidiniais. Tai „Senovės Rusios literatūros paminklai. XI a. ir XII a. pr." (išleista 1978 m.), „Senovės Rusios literatūros paminklai. XII a." (1980 m.), „Senovės Rusios literatūros paminklai. XIII a." (1981 m.).
Senoji rusų literatūra leidžiama ir atskirais leidiniais. 1973 m. ir 1975 m. leidykla „Molodaja gvardija" išleido leidinį „Kas su kardu. Trys senovės rusų literatūros kūriniai" (į jį įeina šie rusų garbę šlovinantys veikalai: „Žodis apie Rusų žemių nelaimes", „Aleksandro Nevskio gyvenimas" ir „Sakmė apie Mamajevo mūšį"), o 1978 m. leidykla „Moskovskij rabočij" irgi prisiminė feodalinės Rusijos garbę, išleisdama rinkinį „Ugningas žodis: Senovės Rusios proza ir poezija".
Rusų ginklo jėgą leidyklos pradėjo šlovinti ypač 1980 m., pažymėdamos Kulikovo mūšio 600 m. jubiliejų. Taip 1980 m., šalia įvairiausius rusiškus žurnalus, negti techninius, užplūdusių straipsnių apie tą rusams šlovingą jubiliejų, pasirodė tokie senieji rusų kūriniai: „Sakmė apie Mamajevo mūšį" („Sovietskaja Rossija" ir „Kniga"), „Kulikovo laukas" (Voroneže ir „Sov. Ross."), „Apysaka apie Kulikovo mūšį" (iš XVI a. metraščio sąvado, išleista leid. „Aurora" labai ištaigingai), „Kulikovo lauke. Rusų metraščių apsakymai ir karinės apysakos XIII-XV a.a." („Mol. gvard."), „Zadonščina. Garbė didžiajam kunigaikščiui Dmitrijui Ivanovičiui ir jo broliui kunigaikščiui Vladimirui Andriejevičiui" („Sovremennik"). Ir tai, kartojame, neskaitant daugybės straipsnių, skirtų Kulikovo mūšio jubiliejui, įvairiuose žurnaluose 1979-81 m. laikotarpyje.
Šalia istorinių romanų, parašytų caro laikais, ir senovės rusų literatūrinių paminklų, daug išleidžiama istorinių romanų, parašytų ir rašomų tarybiniais laikais. Pavyzdžiui, 1963 m. leidykla „Izvestija", o 1963 m. ir 1981 m. „Chudož. lit." išleido tarybinio rašytojo S. Sklerenkos romaną „Vladimiras" apie Kijevo Rusią, o taip pat 1964 m. leid. „Chudož. lit." išleido to paties autoriaus romaną „Sviatoslavas". Kelis kartus buvo išleisti V. Ivanovo romanai vėl apie Kijevo Rusią — 1967, 1973 („Moskovskij rabočij") ir 1981 m. („Chudož. lit."), romanas „Rusia didžioji", o 1979 m. („Sovremennik"), 1970 m. („Sov. Rossija") ir 1971 m. („Molod. gvard.") — „Rus iznačalnaja".
Virš dešimties leidimų susilaukė S. Borodino romanas „Dmitrijus Donskojus".
Prisimintas ir seniai užmirštas V. Starostinas: 1970 m. Jaroslavlyje ir 1979 m. Maskvoje („Mol. gvard.") išleistos jo užrašytos sakmės „Rusia didvyriškoji", o 1967 ir 1979 m. leid. „Sov. Rossija" pateikė jo kūrinį „Uja Muromecas".
1981 m. leid. „Sov. pisatel" išleido V. Družinino istorinį romaną „Rusų valstybės pasiuntinys".
Daugiausia leidimų susilaukė A. N. Tolstojaus romanas „Petras Pirmasis" — įvairiose T. Sąjungos leidyklose jis buvo išleistas 18 kartų; be to, vien tik įvairios Maskvos leidyklos jį spausdino 12 kartų.
Čia neliečiame kelias dešimtis veikalų apie revoliucionierius caro laikais, o taip pat eilę monografijų ir studijų iš Rusijos istorijos.
***
Lietuvoje po 1945 m. be A. Vienuolio istorinės. apysakos „Kryžkelės", du kartus išėjusios P. Tarasenkos knygutės „Pabėgimas" ir V. Mykolaičio-Putino „Sukilėlių" (veikalo rašytojas dėl partinių kritikų trukdymų nesuspėjo užbaigti) iš Lietuvos istorijos nieko gero nebuvo išleista. (Nesuminėjome J. Mačiulio pseudois-torinio romano „Troškulys", nes jis tik iškraipo Lietuvos istoriją.) Ne veltui lietuvių literatūros kritikas rašytojas A. Bučys TSRS rašytojų VII suvažiavime 1981 m. liepos mėn. teisingai pasakė: „. . . šiandien reikia kalbėti apie giluminius, labiau pasislėpusius, ne visad lengvai ir logiškai įrodomus literatūrinius procesus bei reiškinius. Hrantas Matevosianas, kiek žinau, nėra lankęsis Lietuvoje, bet argi aš, kaip literatūros kritikas, vertindamas lietuvių rašytojų kūrinius apie dabartinį lietuvišką kaimą, galiu ištrinti iš savo atminties, išbraukti iš savo kriterijų sistemos tą tragišką dvasinę įtampą ir didį žmogišką susirūpinimą, kuris apžavi mus ir jaudina H. Matevosiano kūriniuose apie jo gimtąjį armėnišką kaimą? Tikrai negaliu. Nesu taip pat girdėjęs, kad Lietuvoje "būtų viešėjęs Otaras Čiladzė arba, sakykim, Čabuas Amiredžibis, jų naujieji romanai dar net neišversti į lietuvių kalbą, bet juk būtent dabartinis gruzinų istorinio bei mitologinio romano atgimimas, intensyvus sulapojimas, pasaulinis, gali sakyt, skrydis vėlgi verčia mane, kaip kritiką, daug rūsčiau pažvelgt į šiuolaikinę lietuvių prozą, kur, deja, nė su žiburiu nerasi bent truputuką įspūdingesnio kūrinio apie mūsų tautos istoriją, artimesnę ar tolimesnę jos praeitį." („Literatūra ir menas", 1981, Nr. 28).
Kartūs, bet teisingi žodžiai! Dabartinėje Lietuvoje negali būti sukurtas tikras istorinis romanas, nes mūsų literatūra nėra lygiateisė su rusų literatūra, nėra laisvės mintims reikšti, nėra ryšio su pasauline literatūra.
Jeigu mes sakome, kad Lietuvoje nėra gero teatro, išskyrus Panevėžio, tai gerai suprantame, kad pastarajam didžiulę įtaką padarė režisierius Miltinis, nepriklausomos Lietuvos laikais galėjęs plačiai susipažinti su pasauliniu teatru. Tas pat yra ir su literatūros bei lietuviško istorinio romano likimu. Nėra sąlygų vystytis!
Ne tik nėra sąlygų kurti istorinį romaną, bet neleidžiama netgi pakartotinai išleisti senuosius istorinius romanus. Jeigu priešrevoliuciniai rusų istoriniai romanai, kaip matėme, plačiai leidžiami, tai lietuviškiems ikitarybiniams istoriniams romanams kelias užtvertas. Pirmasis lietuvių istorinis romanas — A. Pietario „Algimantas" paskutinį kartą buvo išleistas 1940 m. Dabar pakartoti jo leidimą bijomasi, — būk tai įžeidžia rusus, vadina juos „maskoliais". Keista logika! Pats caras leido išleisti šį romaną, o dabartiniai valdovai jame mato kažką baisaus. Taip ir belieka leisti jau gal dešimtą kartą čekisto A. Gudaičio-Guzevičiaus superpseu-doistorinį romaną „Kalvio Ignoto teisybė".
Visa tai verčia būkštauti, kad ir „Lituanistinė biblioteka", iki šiol pastoviai leidusi mūsų senuosius raštus, gali būti uždrausta. Kaip pranešė „Alma Mater", sulaikyta išleisti Kojelavičiaus „Lietuvos istorija" ir „Dusburgo kronika".
Tai apie kokį lygiateisiškumą literatūroje galima kalbėti?
P. SKAIDRA
***
