Per visą savo istoriją lietuvių tauta daugiausiai kontaktų turėjo su slavų tautomis. Didžiausios įtakos mūsų tautos kultūrai, papročiams, mūsų kalbai turėjo lenkai, bet pačius ilgiausius kontaktus, pradedant dar nuo priešistorinių laikų iki šių dienų, lietuviai palaikė su rusais.
Kontaktai su rusais buvo labai nevienodi. Kijevo Rusijos metu lietuvių gentys, dar nesudarę valstybės, mokėdavo duoklę rusų kunigaikščiams. Susikūrus Lietuvos valstybei, o rusų kunigaikštystėms patekus į totorių vergiją, Lietuva, ieškodama atsparos prieš kryžiuočių veržimąsi į rytus, pradėjo prisijunginėti rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemes. Palyginti greitai Lietuva sugebėjo savo sienas išplėsti toli į rytus ir pietryčius ir pasiekti net Juodąją jūrą.
Savotiškas buvo lietuvių jungas. Lietuvos didieji kunigaikščiai rusų žemėse pastatydavo savo vietininkus, kurie, perėję į pravoslavų tikėjimą, patys greitai surusėdavo. Karo atveju iš rusų kunigaikštysčių būdavo imama duoklė ir kariai. Daugiau lietuviai į rusų gyvenimą nesikišdavo. Jeigu rusų tautosakoje yra nemažai dainų, pasakų, padavimų apie totorių žiaurumus, tai apie lietuvių vergiją — beveik negirdėti.
Kultūra Europoje plito iš vakarų į rytus, o ne atvirkščiai, kaip bando teigti kai kurie tarybiniai istorikai. Lietuva buvo kultūros plitimo tarpinė grandis tarp Vakarų Europos ir Rusijos. Kaip pavyzdį galime nurodyti knygų spausdinimą. Pirmoji knyga išleista dabartinėje TSRS teritorijoje buvo „Mažoji kelionių knygelė", baltarusių švietėjo Skorinos išleista rusų kalba 1522 metais Vilniuje. Vilniaus universitetas (1579) įsikūrė 146 metais anksčiau, negu Maskvos aukštoji mokykla (1725). To nevertėtų užmiršti kai kuriems rusams, mėgstantiems kartoti: „Mes jums atnešėm kultūrą."
Susilpnėjus Aukso Ordai ir Lietuvai, susikūrusi Maskvos kunigaikštystė ėmė plėsti savo valdas, kol galų gale visa Lietuva pateko į Rusijos valdžią.
Nelengva buvo carų valdžia Lietuvai. Buvę skurdžiai dar labiau skurdo, tamsuoliai tapo dar tamsesni. Kraštas beveik Europos centre buvo paverstas tolima, vos ne Dievo užmiršta imperijos provincija, į kurią caro pareigūnai atvykdavo tik kuo nors prasikaltę.
Ypatinga to meto rusų valdžios kaltė — sąmoningas trukdymas lietuviams šviestis, kultūrėti. Po 1831 m. sukilimo buvo uždaryta vienintelė Lietuvos aukštoji mokykla — Vilniaus universitetas. Bet to rusų pareigūnams pasirodė maža: jie nutarė šią „besibaigiančią išnykti tautelę" galutinai sulieti su „matuška Rosija". Tuo metu Europoje ir visame pasaulyje smarkiai plito kultūra, švietimas, mokslai, pažanga, o mūsų krašte buvo uždraustas spausdintas lietuviškas žodis. Dėl šio rusų valdžios žingsnio lietuviai tapo viena iš labiausiai atsilikusių Europos tautų. Ir tik dėl ryžtingų mūsų šviesuolių, organizavusių knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje, pastangų, „pilkųjų didvyrių" — knygnešių ryžtas bei pasiaukojimas neleido vėl nusiristi į viduramžius. Juoda dėmė lietuvių-rusų santykių istorijoje — 40 spaudos draudimo metų, kurių pasekmes mes jaučiam dar iki šiolei.
Tiesa, ne viskas mūsų santykiuose buvo vien negatyvu.
Negausūs Lietuvos šviesuoliai mokėsi rusiškose mokyklose, šiems didelės įtakos turėjo rusų humanistinė švietėjiška veikla. Tuo metu Rusijos inteligentiją veikė didžiojo idealisto Turgenevo, žmogiškos minties milžino L. Tolstojaus, žmogaus sąžinės žinovų Dostojevskio ir Čechovo, labiau už viską mylėjusių žmogų su jo dorybėmis ir trūkumais, įtaka. Kartų kartos gyveno šių dvasios milžinų idėjomis, jų siekiais, troškimais. Tai buvo šviesiausi, pakiliausi Rusijos istorijos puslapiai, nes tuo metu daugiausia būdavo pasiaukojimo, pasišventimo, siekimo pakilti virš pilkos kasdienybės.
Ši įtaka negalėjo neveikti ir besimokančio Lietuvos jaunimo. Beveik visi mūsų šviesuoliai, vėliau stoję į Lietuvos laisvės kūrimo kelią, pirmąsias aukštų idealų ir didingų siekių pamokas gavo iš savo pavergėjų — rusų.
Įsidėmėtina lietuviškoji gimnazija Petrograde, pradėjusi veikti po spaudos draudimo panaikinimo. Ypač Voronežo lietuvių gimnazija I pasaulinio karo metu, kurios auklėtiniai — dauguma tų, kurie vėliau stojo prie Lietuvos valstybės vairo, daug mokslo vyrų.
Šie, deja, tokie negausūs istorijos puslapiai yra patys šviesiausi lietuvių-rusų santykiuose.
Spalio revoliucija Rusiją pasuko į kitą kelią. Tas kelias — dangstantis darbo žmonių išlaisvinimo, jų šviesesnio rytojaus lozungais plėsti Rusijos įtaką ir jos teritoriją kitų šalių sąskaita. Kremliaus vadovai savo apetitais toli pralenkė net pačius agresyviausius carus.
Carizmo jau nebeapkaltinsi, bet Tarybų Sąjungai, atnešusiai tiek blogo lietuvių tautai, kiek carizmas nesugebėjo padaryti per kelis šimtmečius, mes turime teisę pateikti kaltinimus!
Rusų advokatai gali pasakyti: Tarybų Sąjunga — daugiatautė šalis, todėl visa, ką įvykdė sovietų valdžia — ne vienų rusų darbas. Dalis tiesos čia yra: Stalinas ir Berija buvo gruzinai, Dzeržinskis — lenkas, Kaganovičius — žydas. Pirmieji ir patys aktyviausi čekistai buvo latviai. Net ir lietuvis Juozas Opanskis užėmė vieną iš vadovaujančių GPU postą. Tad gal kaltę reikia dalintis?
Ne! Reikia žiūrėti ne kas vykdo, o kas diriguoja ir kas laimi. Aišku, sovietų valdžia daugiausiai pasitarnavo ne gruzinams, nors gruzinas ilgą laiką buvo prie valdžios vairo, ne baltarusiams, kurie jau baigia surusėti, nors baltarusis Gromyka jau daug metų vadovauja šalies užsienio politikai. Laimi ne Brežnevo Ukraina, viena iš turtingiausių respublikų, kurios maždaug kas antras pilietis, nesvarbu, ar jis rusas, ar ukrainietis, kalba tik rusiškai ir t.t.
Juk naciai irgi ne vieni vykdė nusikaltimus. Jiems padėjo ir kitos tautos. Bet pasmerktas buvo būtent vokiškasis fašizmas, vokiškasis nacizmas. Svarbu ne kas šoka, o kas užsako muziką!
Mes kaltiname Tarybų Sąjungą, o jos vardu ir rusų tautą, kad jos pulkai tuoj po Spalio revoliucijos vėl įsiverža į neseniai susikūrusią laisvą, nepriklausomą Lietuvą, valstybę silpną tiek ekonomiškai, tiek politiškai, valstybę, kuri visiškai negrėsė Tarybų šaliai. Tik mūsų šauniųjų savanorių narsa ir pasiaukojimas padėjo bolševikų gaujas nublokšti už Dauguvos.
Mes kaltiname rusus, kad, pasibaigus karo veiksmams ir tarp abiejų šalių pasirašius taikos sutartį, garantuojančią Lietuvos suverenumą ir užtikrinančią nesikišimą į viena kitos gyvenimą, rusai pastoviai kišosi į mūsų reikalus. Priglaudę po savo sparneliu Lietuvos komunistus, juos apmokydavo tarybinių šnipų mokykloje — Vakarų tautinių mažumų institute, kur kandidatai į Lietuvos kvislingus išklausydavo visą ardomosios veiklos ir Lietuvos suverenumui priešiškos agitacijos kursą ir slapta perėję sieną, drumsdavo mūsų gyvenimą, sėdavo nepasitikėjimą, netikrumą ateitimi.
Lietuva tuo metu dar buvo labai silpna. Jai reikėjo visos tautos paramos ir pasiaukojimo. O rusų inspiruoti gaivalai griovė jos pamatus, sėjo nesantaiką. Kur galėjo tai atvesti — vienas Kremlius težino. Tik ryžtingas Antano Smetonos žygis nuverčiant pasyvią Griniaus vyriausybę, šiek tiek sustabdė tą juodąjį darbą.
Mes kaltiname rusus, kad Vakarų tautinių mažumų institutui nepasiekus savo tikslų: nežabota agitacija ir kurstymais sukelti Lietuvoje revoliucinę situaciją, rusai perėjo prie bizūno ir meduolio politikos. Mainais už amžinąją mūsų tautos svajonę — Vilnių rusai pareikalavo į mūsų teritoriją įsileisti Trojos arklį — tarybines įgulas. Mūsų vyriausybė, tikėdama rytinio kaimyno gera valia, reikalavimą patenkino ir šitaip pasirašė šalies nepriklausomybei mirties nuosprendį.
Mes kaltiname rusus, kad, skelbdami kaimyninių šalių sienų neliečiamybę ir suverenumo gerbimą, jie paslapčia 1939 m. rugpjūtį pasidalijo Lenkiją, Pabaltijo šalis ir Suomiją. Molotovo-Ribentropo paktas — nenuplaunama dėmė Rusijai, šiuo paktu palaimino Hitlerį Lenkijos užpuolimui. Už tą patį paktą Tarybų Sąjunga tiesiogiai atsakinga dėl Antrojo pasaulinio karo.
Mes kaltiname rusus, kad, remiantis minėtu paktu, 1940 m. birželį buvo įvykdyta agresija prieš tris nepriklausomas Pabaltijo šalis.
Tarybinė propaganda tvirtina, kad įvyko revoliucija, perversmas, „liaudis nuvertė neapkenčiamą režimą". Didžiausias melas! Nė vienoje šalyje nebuvo jokių ketinimų užgrobti valdžią, įvykdyti perversmą. Viskas vyko labai paprastai, primityviai, pagal rusišką šabloną. Iš pradžių į tris mažas šalis įsiveržė tankai, jos buvo okupuotos. Valdžios nuvertimą, naujos pastatymą, „laisvus" rinkimus į „liaudies seimą" ir naujojo seimo prašymą, kad mūsų šalis būtų išlaisvinta . . . nuo nepriklausomybės — viską įvykdė ne lietuvių tauta, o pirmasis tarybinis tankistas, perkirtęs TSRS — Lietuvos sieną.
Bandymas paaiškinti šią agresiją tik Stalino metodų nelankstumu, grubumu — neišlaiko jokios kritikos. Kaltas ne vien Stalinas. Kalta visa tarybinė sistema, jos politika. Praėjus 39 metams nuo tų įvykių, naujoji valdžia pakartojo tą patį Afganistane. Ta pati schema: iš pradžių tankai, tada — „revoliucija".
Mes kaltiname rusus žiauriausiu teroru, įvestu Lietuvoje, čekistų siautėjimu, viso, kas lietuviška, tautiška niekinimu bei naikinimu ir tautos rusinimu.
Mes kaltiname rusus dėl Rainių miškelio ir Pravieniškių žudynių, dėl dešimčių tūkstančių nekaltų lietuvių, kurių vienintelė kaltė, kad jie buvo darbštesni už kitus, ištrėmimo į Sibirą.
Nedaug žmonių grįžo iš pirmojo vežimo. Todėl apie gyvenimą tremtyje nedaug ką žinoma. Bet tiesos neįmanoma paslėpti. Anksčiau ar vėliau ji išeina į viešumą. Kas skaitė Alfonso Andriukaičio „Bausmė be nusikaltimo", išspausdintą pogrindžio „Lietuvių archyve", kur jis aprašo pirmųjų tremtinių Golgotą prie šiaurės Ledjūrio, nors šiek tiek gali įsivaizduoti, kokią „laisvę" atnešė tas nelemtasis tarybinis tankintas.
Mes kaltiname rusus, kad jie, 1944 m. vėl grįžę į Lietuvą, ėmėsi mūsų tautą skaldyti. Vienus pavadino „liaudies draugais", kitus — „liaudies priešais" ir pirmuosius užsiundė prieš antruosius.
Tuo metu vyko karas. Rusai iš užimtų kraštų ėmė visą jaunimą į frontą. Lietuviai nenorėjo lieti kraujo už okupantus, nenorėjo būti patrankų mėsa nei vokiečiams, nei rusams. Daugybė jaunų vyrų, tikėdami, kad „greit ateis amerikonai", bėgo į miškus ir būrėsi į partizanų būrius. Rusai netruko partizanus pavadinti buržuaziniais nacionalistais, arba tiesiog — banditais.
Kaip ir kiekvienoje tautoje, taip ir mūsų atsirasdavo visokio plauko padugnių, išsigimėlių, alkoholikų, recidyvistų. Šie žmonės, neturį didesnės svajonės, kaip laisvai, nebaudžiamai nešioti ir naudoti ginklą, pasiryžę tarnauti ir pačiam šėtonui, kad tik jis duotų jiems šautuvą ar automatą.
Naujoji valdžia tuojau jais pasinaudojo prieš partizanus. Taip atsirado „liaudies gynėjai", o liaudies kalba pasipildė naujais keiksmažodžiais — skrebas, stribas, stribiteliai. Taip buvo įvykdyta sena rusų svajonė: lietuviai kovojo prieš lietuvius, vieni kitus medžiojo, vieni kitus žudė. Po eilinio mūšio valsčių miesteliuose turgaus aikštėse būdavo numetami sudarkyti nužudytų partizanų lavonai, šitaip būdavo siekiama įbauginti gyventojus ir atpažinti nežinomus partizanus. O skrebams nebuvo didesnio malonumo, kaip matyti alpstančias žuvusiųjų motinas ar tėvus prie musėmis aplipusio sūnaus lavono . . .
Lietuva balsavo. Balsavo ginklu už savo Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Vyrai balsavo už laisvę savo gyvybės kaina. Nors kova buvo pralaimėta, bet tūkstanteriopai gausesnės priešo jėgos tik beveik po dešimties metų sugebėjo likviduoti partizaninį judėjimą, o tos kovos atgarsiai girdimi dar ir šiandien. Šiandieninis Lietuvos pogrindis — tų didvyriškų dienų tęsinys.
Mes kaltiname rusus už daugybę represuotų lietuvių, vergavusių Vorkutos, Karagandos, Krasnojarsko ar Kolymos lageriuose. Tuomet reta lietuvių šeima nebuvo paliesta okupantų teroro.
Nebuvo nieko lengivau, kaip įkišti žmogų už grotų. Daug žmonių tapo skundikų aukomis ir labai dažnai be jokio pagrindo. Valdžia skatino skundikus. Vieną žmogų įskundęs skundikas būdavo verčiamas skųsti toliau, nes už tylėjimą jam irgi būdavo grasinama. Taip gimė „stukačiai" — saugumo informatoriai, šnipeliai. Kokią žalą jie atnešė mūsų tautai — sunku įsivaizduoti. Ne veltui partizanai juos negailestingai naikino. Dar ir dabar tarybine spauda lieja ašaras dėl „buržuazinių nacionalistų" išžudytų naujakurių šeimų. Netiesa, juos žudė ne dėl to, kad jie naujakuriai, o dėl to, kad, nors ne kartą perspėti, jie ir toliau įdavinėjo saugumui .žmones. Bet, reikia pripažinti, kad ir partizanų sprendimai ne visada buvo pagrįsti.
Mes kaltiname rusus, kad 1947 m. jie vėl pradėjo Lietuvoje masinius trėmimus į Sibirą. Vežami buvo ne nusikaltę Tarybų valdžiai, o „potencialūs priešininkai": nepriklausomybės laikų tarnautojai, inteligentai, prekybininkai, nespėti išvežti 1941 m., darbštesni, sumanesni ir turtingesni ūkininkai. Tremiama buvo šeimomis — su vaikais ir seneliais. Ištuštėjo daug Lietuvos kaimų, o Tomsko, Krasnojarsko ar Irkutsko sričių kaimeliai ir miesteliai pasipildė naujais gyventojais . . .
Mes kaltiname rusus, kad jie represavo dešimtadalį Lietuvos gyventojų — apie 300.000 žmonių.
Mes kaltiname rusus, kad savo nelemta kolektyvizacija jie beveik sunaikino Lietuvos ekonomikos pagrindą — žemės ūkį. Galbūt kolektyvizacija buvo tikslinga kur nors Urale ar Kazachijoje, tačiau Lietuvoje ji nepasiteisino. Nuo kolūkių įkūrimo praėjo daugiau, kaip 30 metų — pakankamai laiko padaryti išvadas. Nežiūrint gana aukšto mechanizacijos lygio, nežiūrint taikomų pažangiosios agrotechnikos laimėjimų, kolūkiai neduoda ir neduos tiek, kiek galėtų duoti toks artimas ir suprantamas lietuviui žemdirbiui ūkininkavimas, paremtas privačia iniciatyva.
Lietuvos kaime sparčiai mažėja žmonių; greit ten gyvens vieni seniai. Kas kaltas? Rusiškoji kolektyvizacija!
Mes kaltiname rusus lėtu, bet nuolatiniu mūsų krašto rusinimu, mūsų tautos asimiliavimu, palaipsniu lietuvių kalbos išstūmimu. Sovietams, bebaigiantiems surusinti mūsų sesę Latviją, Lietuva, su jos palyginti mažu kitataučių procentu, yra kaip krislas akyje. Spartesniam asimiliavimui tarnauja „komunistinės" arba „komjaunuoliškos" statybos. Lietuviai reikalingos kaip vežimui penktas ratas, pavyzdžiui: Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, Ignalinos atominė elektrinė, kur beveik visi dirbantieji — ateiviai iš rytų. Čia įsikurdami ir sudarydami mišrias šeimas, jie mažina lietuvių procentą.
Spartesniam rusų kalbos įsiviešpatavimui tarnauja liūdnai pagarsėję Taškento nutarimai, kuriais remiantis reikalaujama pradėti rusų kalbą dėstyti jau net darželinukams, mokyklose didinti rusų kalbos pamokų skaičių gimtosios kalbos sąskaita ir t.t.
Mes kaltiname rusus nuolatiniu tikinčiųjų teisių pažeidinėjimu. Nežiūrint rėksmingų deklaracijų apie tikėjimo laisvę, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika" jau net nebepajėgia surašyti visų pažeidimų.
Mes kaltiname rusus žmogaus teisių pažeidimais, dar niekur negirdėto masto KGB šnipinėjimo agentūros plėtimu, nežabota čekistų savivale, nuolatiniu persekiojimu tų, kurie išdrįsta viešai reikalauti, kad būtų laikomasi Konstitucijos, įstatymų, tarptautinių susitarimų. Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Antanas Terleckas, Vytautas Skuodis ir dar daug kitų — vadinami žmogaus teisių gynėjais, bet teisingiau juos būtų pavadinti tarybinių įstatymų ir tarptautinių susitarimų gynėjai,s jiems reikėtų statyti paminklus, tuo tarpu jie suimami, teisiami ir išvežami toli nuo Lietuvos jų tėvų ir brolių prieš keliasdešimt metų pramintais takais . . .
Mes kaltiname rusus, kaltiname Tarybų Sąjungą, kad ji mūsų tautai neduoda apsisprendimo teisės, vietoj tikrų rinkimų, kur žmogus galėtų arba pritarti, arba nepritarti dabartinei linijai, žmogus verčiamas žaisti idiotišką rinkimų žaidimą, kur iš vieno kandidato turi būti išrinktas vienas kandidatas į deputatus . . . Tarybų Sąjunga uoliai gina kovojančias dėl laisvės Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos tautas, bet žiauriai susidoroja su kitomis kovojančiomis už tą pačią laisvę tautomis.
Bet ar tik vieni lietuviai taip rusų skriaudžiami? Ar kitos šalys ir tautos mažiau nukentėjo nuo rusų?
Ar gali ramiai žiūrėti į rusus ukrainiečiai, armėnai, gruzinai, azerbaidaniečiai, po Pirmo pasaulinio karo atstatę savo nepriklausomybę, bet jiems, nespėjus pajusti laisvės skonio, buvo vėl ginklu sugrąžinti į neapkenčiamą Rusijos imperiją ir šį jungą velka iki šiolei?
Ar gali į rytus ramiai žiūrėti suomiai — pirmoji Molotovo-Ribentropo sandėrio auka? Ar gali nedegti neapykanta rusams sūnūs ir anūkai tūkstančių suomių karių, kritusių nelygioje kovoje prieš amžiną pavergėją?
Ar gali ramiai žiūrėti į rusus vengrai, kurių tėvynė 1956 m. kaip ir 1848 m. plūdo krauju nuo rusų ginklo vien todėl, kad jie norėjo eiti savo keliu, pasirinktu pačių, o ne išmelstu iš galingo pavergėjo?
Ar gali ramiai žiūrėti į rytus vokiečiai, kurių tėvynė dirbtinai suskaldyta, o vienintelė kliūtis, trukdanti vėl susivienyti — Kremliuje? Rytprūsiai paskelbti Rusijos sritimi, nors į šį derlingą, puikiai sutvarkytą kraštą rusai niekada neturėjo jokių teisių.
Ar gali ramiai žiūrėti į rusus čekai ir slovakai, kurių žmogiškąjį orumą 1968 m. savo vikšrais pamynė okupantų tankai?
Ar gali be prakeiksmo žiūrėti į šiaurę didvyriškasis Afganistanas, kurio kalnai ir slėniai užlieti išdidžiųjų tėvynės gynėjų krauju, kur okupantams, nežiūrint jėgos persvaros, žemė dega po kojomis?
Ar gali ramiai žiūrėti į rytus mūsų kaimynai lenkai, virš kurių lyg Damoklo kardas pakibusi rusų intervencijos grėsmė? Dievas žino, gal, kai šios eilutės bus spausdinamos, Lenkijos žemėje jau siautės rusų baudėjai?
Buvo laikas, kai mes su lenkais nesutardavome ir turėdavome konfliktų. Dabar viskas nuėjo į užmarštį. Mūsų tauta gal net su pavydu įdėmiai seka, kas vyksta mūsų pietinių kaimynų žemėje. Mes neabejojame: kovoje už laisvę, už savo tautos orumą lenkai nužengė toli į priekį, daug toliau ne tik už mus, bet ir už kitas Rytų bloko šalis. Mes iš lenkų galime pasimokyti vienybės ir ryžto, siekiant užsibrėžto tikslo. Tad mes lietuviai iš visos širdies linkime, kad šitos išdidžios tautos neištiktų vengrų ir čekoslovakų likimas.
Ar gali pasaulis ramiai žiūrėti į rusus, kurie paskutinius 36 metus buvo vieninteliai šaltojo karo, įtempimo ir netikrumo rytdiena kaltininkai?
Ar gali pasaulis ramiai žiūrėti į rusus, kurie dėl savo seniai susibankrutavusios ideologijos, iš kurios paslapčia šaiposi net aukšti partijos pareigūnai, kuria dar tiki gal tik vidurinių mokyklų mokinukai, visai nematę gyvenimo, gali nedvejodami patys save ir visą žmoniją sunaikinti branduolinėje ugnyje?
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, šalių-nugalėtojų atstovai Niurnberge po kruopelytę surinko visus nacių nusikaltimus, juos surašė, nufilmavo, apklausinėjo dešimtis tūkstančių liudininkų ir pateikė svarbiausiems Trečiojo Reicho nusikaltėliams. Niurnbergas — nacizmo lopšys, todėl neatsitiktinai jis parinktas Tautų teismo vieta.
Leningradas — bolševizmo lopšys, todėl naujasis Tautų teismas turės vykti tik čia. Beje, kaip tuomet šis miestas vadinsis — Peterburgas, Petrogradas ar dar kaip nors kitaip — nežinia, bet jis tikrai nesivadins vardu žmogaus, davusio impulsą kruviniausiam pasaulio istorijoje eksperimentui — bolševizmui.
Koks nors Ivanovas ar Sidorovas, perskaitęs šias eilutes, nusikvatos: „Na, jei galit, pradėkite procesą . . ." Liaudis sako: juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Žinokite, Leningrado procesas bus. Jam pateiksime sąskaitą ir mes, lietuviai!
Reikia manyti, kad svarbiausių kaltininkų — tų sukriošusių, bet nepaprastai agresyvių senių nebus: vienus griebs infarktas, o kiti perkąs mažytę ampulytę . . . Kaltinamųjų suole sėdės jaunesni ir žemesni, na, sakysim, kaip mūsų Nikolajus Dybenka.
Keletą žodžių apie Dybenką. Jo ukrainietiška pavardė tiksliai apibūdina žmogų. Jos šaknyje yra rusiškas žodis „dyba", reiškiąs — kankinimo įrankis, kankinimo stalas. Tai viduramžiais naudotas prietaisas, ant kurio paguldžius žmogų, galima buvo iškepti ant lėtos ugnies, sulaužyti kaulus, ketvirčiuoti. Reikia manyti, kad Dybenkų giminės pradininkas kažkada buvo budelis, kaip ir jo ainis, Nikolajus. Tik pirmasis kankindavo pavienius pasmerktuosius, o antrasis — visą tautą.
Būsimasis procesas — ne vien nugalėjusios pusės susidorojimas su nugalėtųjų vadeivomis. Tai rusų tautos — nusikaltimų vykdytojos apsivalymas, jos žmogiškojo orumo sugrąžinimas.
1981 m. pradžioje Vakarų radijas papasakojo apie Aleksandro Solženycino pareiškimą, kur jis teigia, jog pati pirmoji ir pati didžiausia bolševizmo auka yra pati rusų tauta, todėl ją kaltinti dėl bolševizmo nusikaltimų esą negalima, šiai minčiai pritarti galima tik iš dalies. Mes žinome, kad bolševikai, kovodami dėl valdžios nesigailėjo nei svetimų, nė savų — rusų. Svarbiausia: ar rusų liaudis priėmė tą bolševizmo doktriną, — naikinti, nesiskaitant su priemonėmis, visa, kas neatitinka tos doktrinos, ar ją atmetė?
Tikslų atsakymą gali duoti kita Vakarų radijo laida, kur buvo skaitomas akademiko Sacharovo žmonos Elenos Boner pasakojimas apie jų šeimos vargus ir persekiojimą Gorkyje, į kur jie buvo ištremti. Elena Boner pasakoja, kad Gorkio mieste, trūkstant maisto produktų ir būtiniausių prekių, žmonės labai daug laiko praleidžia eilėse. Bet kada eilėje kas nors užsimena apie Lenkiją ir jos streikus, tuojau pat pasigirsta šauksmai: „Įkrėsti lenkams! Pamokyti lenkus!" Kitokių nuomonių eilėje neišgirsi. O juk eilėje stovi šaltkalviai ir buhalteriai, siuvėjos ir valytojos. Partiniai bosai ir nomenklatūriniai darbuotojai eilėse nestovi! Ir, antra, lenkų streikų tikslas — pagerinti šaltkalvių ir buhalterių, siuvėjų ir valytojų gyvenimo sąlygas, kad jiems nereikėtų dėl paprasčiausios prekės gaišti valandų valandas eilėje!
Šis nedidelis epizodas ir duoda atsakymą: rusų liaudis priėmė bolševizmą ir kartu su vadovybe atsako už jo nusikaltimus! Todėl Leningrado procesas reikalingas ir jai.
Didžioji vokiečių tautos dalis tikėjo Hitleriu, ėjo paskui jį ir guldė galvas visuose vokiečių sukelto karo frontuose. Niurnbergo proceso metu ta pati tauta, pamačiusi į kokią nuodėmės ir niekšybės bedugnę įstūmė ją tas pakvaišęs maniakas, pasibaisėjo ir nacizmo atsisakė visiems laikams. Nacizmas dar gali gimti kurioje nors kitoje šalyje, bet Vokietijoje — ne!
Tiesa, dar kartais tarp vokiečių pasireiškia vienas kitas besiilgįs nacizmo, kietos fiurerio rankos, bet visą tautą vesti paskui save jiems jau nebelemta . . . Beje, tokie nacizmo „mohikanai" — tikras lobis tarybiniams rašeivoms: jeigu nebūtų jų, pusė tarybinių žurnalistų-tarptautininkų liktų be darbo. Tad nenuostabu, kad pastarieji dažnai iš musės padaro dramblį.
Rusas — nepaprastai plačios natūros žmogus. Ko nors ėmęsis, jis negali sustoti pusiaukelėje ir tinkamai įvertinti savo poelgių. Jei jis ką nors myli, tai tam žmogui nusivilkęs atiduos paskutinius marškinius, atiduos paskutinį kąsnį. Jei ko nors neapkenčia — nėra baisesnio žmogaus. Rusas labai patiklus. Jį lengva suagituoti kokia nors idėja, kad ir absurdiška. Įtikėjęs į ją, jis eis aklai, dėl jos lengvai aukos net savo gyvybę.
Jei rusas sugalvos .užgrobti svetimą šalį, jis nežino žodžio „gana". Pavyzdys — Sibiro užkariavimas. Jermakui, Timofejevičiui pradėjus šio niekam nepriklausančio krašto užkariavimą, rusas ėjo ir ėjo į rytus be kelių, be žmonių, nebodamas žvėrių ir baisios žiemos, kol jiems kelią pastojo natūrali kliūtis — Ramusis vandenynas. Rusai patys suprato, kad valdyti tokį neaprėpiamą, nepaprastai atšiauraus klimato kraštą — beprotybė, kad viena tauta niekada nepajėgs įsisavinti ir apgyvendinti tokių svaiginančių platybių, bet, nežiūrint į tai, dar sėdo į laivus ir, perplaukę vandenyną, prie savo imperijos prisijungė Aliaską, kurią vėliau pardavė jaunam kylančiam milžinui — Jungtinėms Valstijoms.
Tad tuo rusų charakterio ekscentriškumu, polinkiu į maksimalizmą ir galima paaiškinti tuos kalnus nusikaltimų, kuriuos įvykdė rusai asmenų, tautų ir visos žmonijos atžvilgiu.
Bet rusas iš prigimties yra geraširdis, linkęs padėti kitam ir jam nėra svetimas teisybės jausmas. Pamatęs tuos kraują stingdančius nusikaltimus, tuos dešimtis milijonų nužudytų ir nukankintų kalėjimuose ir lageriuose, jis supras, kad tauta, išauginusi Puškiną ir Turgenevą, Dostojevskį ir Tolstojų, Mendelejevą ir Gagariną, Solžehyciną ir Sacharovą, negali eiti keliu, kurį nutiesė Dzeržinskis ir Stalinas, Ježovas ir Jagoda, Berija ir Andropovas.
Tuoj po proceso turi būti suteikta apsisprendimo teisė visoms be išimties Rusijos pavergtoms tautoms.
Sibiro problema, šis pasakiškų turtų kraštas, galėjęs suteikti jj valdančiai šaliai neribotas galimybes vystyti savo ekonomiką, kelti šalies gyventojų gyvenimo lygį, prisidėti prie pasaulinės ekonomikos vystymo, iš tikrųjų paverstas katorgos, trėmimų, nežaboto žmogaus išnaudojimo ir pažeminimo, kančių ir prakeiksmų vieta. Čia kaip niekur kitur daugiausiai pralieta ašarų, prakaito, įvykdyta šlykščiausių nusikaltimų, labiausiai pamintas žmogaus orumas. Todėl teisybė reikalauja, kad jis būtų atimtas iš savo netikusio šeimininko ir perduotas SNO žiniai, neperduodant jo kokiai nors vienai ar kelioms šalims.
Daugelyje pasaulio šalių žmonės skursta dėl nedarbo, neturėdami galimybės panaudoti savo gabumus, kęsdami nuo gyventojų pertekliaus. Tad jie galėtų keltis į šitą tuščią neapgyvendintą kraštą, čia įsikurti ir panaudoti visas proto ir rankų jėgas. Sibiras su savo energingais persikėlėliais-pionieriais, su neišsenkančiais gamtos turtais, su jo potencinėmis galimybėmis su laiku galės konkuruoti net su JAV.
Suprantama, rusams bus skaudu netekti krašto, kurį jie visą laikė rusišku. Tik ar nors kartą rusas paklausė savo agresijos aukos — ar jai ne skaudu? ...
Mes, lietuviai, tikime, kad ši nelaiminga tauta, atgavusi savo orumą, pasuks tiesos, teisingumo, taikos ir pažangos keliu, įneš savo indėlį į geresnio, šviesesnio pasaulio kūrimą!
A. ŽUVINTAS
