Trisdešimt penkeri pokario metai, šiaip ar taip — Lietuva gyva. Tebegyva ir tikinčiųjų bendruomenė. Paskutinį dešimtmetį religinis gyvenimas atgijo. Nors ir negausių jėgų, bet atkakliai ir pasiaukojamai ginamos tikinčiųjų teisės. Dedamos pastangos gelbėti tautos moralę. Apie tos kovos vaisius nūnai spręsti sunku.
Daug rūpesčio kelia kūryba — menas ir iš viešo kultūra. Be kultūros tauta negali būti pilnavertė, negali išlikti gyva. Tas pat yra ir su religine bendruomene. Jei indiferentiškoji, nuo religijos nutolusi tautos dalis gal ir tenkinasi tuo, ką jai pateikia oficialūs šaltiniai, tai katalikiškos pasaulėžiūros žmogui to nepakanka. O ar kuriame savą, krikščionišką kultūrą?
Pokario metais sėmėmės iš prieškarinių šaltinių, dar buvo gyvi ir kūrybingi žmonės, susiformavę nepriklausomoje Lietuvoje. Laikas bėga. Ką turime dabar? Ką galime pasiūlyti skaityti jaunimui? Prieškarinę literatūrą? Kur knygos, menas apie dabartį, įvertintą krikščioniškos pasaulėžiūros? Emigrantų parama mūsų neišgelbės — ten kuriama kultūra nėra suaugusi su mūsų dabartimi. O ir emigracijos jėgos senka. Be to, jų kultūra yra atskira lietuviškosios kultūros atšaka. Ji nepakeis būtinybės kurtis savąją.
Labiau nualinta, bet ir didesnį patyrimą turinti kaip prasiveržti pro tarybinius cenzorius, rusų inteligentija gali džiaugtis Svetlovu — penkiatomės religijos istorijos autorium, menotyrininku Regelsonu. O kur dar rimtų literatų plejada? štai net dailininkai, piešia Apokalipsės temomis ... Ir ne visi jie emigracijoje. Daugelis kuria čia, tokiomis pačiomis sąlygomis. Štai kino režisieriaus A. Tarkovskio paskutinį filmą „Stalkeris" galima laikyti sukurtą Naujojo Testamento dvasia.
Rusams daugiau leidžiama. Tačiau vargu ar jie pradėjo nuo leidimo. Pirmiau jie sukūrė. O mes tik labai nedaugelis galime pasakyti, kad esame parašę, nutapę, o mums neleidžia spausdinti, eksponuoti ir pan.
Kad tik neatsitiktų kaip lenkams, kuriems dabar „leidžiama" beveik viskas, tačiau rezultatai nežymūs, nes, jų pačių žodžiais tariant, menininko demoralizacijos procesas yra per daug toli nuėjęs. Užuot ėję priekyje, meno žmonėms reikia įvykius vytis.
Savos kultūros nekurianti bendruomenė pamažu išsigimsta. Kultūra, kūrybingumas yra gyvybės, tikro ir sveiko dvasinio gyvenimo požymis. Jei neišauginsime iš savo tarpo ar nepritrauksime kūrybingų asmenybių — greitai būsime suvaryti į getą ir izoliuoti nuo tautos. Jau ir taip bažnyčioje matome vienus veidus, o autobuse, gatvėje — kitus.
Antrasis Vatikano susirinkimas ragina eiti į pasaulį. Vienas iš būdų yra menas, kūryba. Negalime užsisklęsti tik savo bendruomenėje. Jei mums rūpi tautiečių dora, tai ne mažiau turi rūpėti ir tautos kultūra. Jėzuitai, atvykę į Lietuvą pagelbėti Katalikų Bažnyčiai, pirmiausiai ėmėsi steigti Vilniaus universitetą. Niekas Bažnyčios neišvadavo nuo šio rūpesčio ir šiandien, šiais visuotinio raštingumo laikais žmogus dvasinėje srityje yra gal dar didesnis tamsuolis nei XVI a. valstietis. Dabar Bažnyčiai nereikalingos parapijinės mokyklos, tačiau dabar darbo ne mažiau ir tas darbas sunkesnis, negu išmokyti rašto ir poterių.
Prisiminkime Motiejų Valančių. Kai pasipriešinimas ginklu, t.y. kun. Mackevičiaus sukilėliai atliko savo vaidmenį, iškilo Valančiaus figūra. Jis puikiai suprato, kad neužtenka vien drausti
— negerk," kad moralė negali būti grindžiama vien neiginiu. Jis iškėlė kultūroje slypinčią teigiančiąja jėgą. Su kova už blaivybe kartu vyko kova už tautos kultūrą. Perpratęs mums siūlomos „graždankos" pavojų ir klastą, organizavo ir savo autoritetu rėmė lietuviškų knygų spausdinimą už sienos ir gabenimą knygnešių keliais, pats rašė į pogrindžio spaudą. Sukilėlių daigines pakeitė knyga.
Bažnyčia telkė ir turi telkti prie savęs meno kūrinius ir meno žmones. Tačiau menas nėra skirtas tik Bažnyčiai puošti. Meno esmė yra kur kas gilesnė. Nėra religinio meno, nes kiekvienas meno kūrinys vienaip ar kitaip atspindi mūsų ryšj su Dievu. Fransua Moriako kūriniuose beveik nerasime Dievo vardo, tačiau Jis juntamas ir gyvena juose kaip nematomas atskaitos taškas. Nors menas negali perkeisti šio pasaulio tikrovės, — kaip tai įvyksta šv. Mišių metu, kai duona virsta Kristaus Kūnu, — tačiau jis gali mums būti tamsoje spinduliu, nušviečiančiu aną aukštesnę realybę. Todėl, Maceinos žodžiais tariant, „menas stovi arčiausiai religijos, kurioje pasaulio transfiguracija jau realiai prasideda".
Kelias į žmonių širdis per meną ir meno kalba yra vienas tikriausių. Pats laikas mums susimąstyti: kokie vertingi meno kūriniai sukurti pokario metais Lietuvoje? Kas parašyta jaunimui, alkstančiam knygų pasaulėžiūros klausimu (tokių kaip Girniaus, Maceinos)? Negalima sakyti, kad nieko nepadaryta. Deja, tai tik vienas kitas šviečiamojo pobūdžio darbelis, viena kita daugiau ar mažiau originali skulptūra (išimtys — Paberžės kapinaitės, Saločių Golgota — tik patvirtina taisyklę.). Kodėl dabar neatsiranda tokių šviesuolių, kaip Maceina, Šalkauskis, kaip Putinas literatūroje, nekalbant apie Vydūną ir Čiurlionį?
Dažnai teisinamasi: kiek galiu, dirbu kultūrinį darbą laisvalaikiu, savaitgaliais.
Ar tik ne čia slypi svarbiausia mūsų kultūrinio atsilikimo priežastis? Kultūra reikalauja viso žmogaus, ne dalies. Šekspyrais laisvalaikiu netampama. Kultūra, kuriama laisvalaikiu, gali duoti tik šviečiamojo pobūdžio, arba, dar blogiau, tik diletantiškus kūrinėlius, tarnaujančius tik kultūriniu fonu, bet neatstojančius pačios kultūros. Tikrasis menas reikalauja apsisprendimo visa būtimi ir tik paskui talento. Būti menininku, panašiai kaip kunigu, visų pirma yra pašaukimas. Negalima būti kunigu tik savaitgaliais ar laisvalaikiu, taip ir menininkas negali savęs dalinti.
Visų brangiausia kultūroje yra žmogus. Kaip mes jį saugome? Vienas mūsų aplaidumą iliustruojantis pavyzdys — tai liaudies skulptoriaus Liongino Šopkos istorija. Kodėl jo dvimetrinis Kristus Karalius, europinio lygio kūrinys, stovi užkištas Rokiškio muziejėlyje, o ne, pavyzdžiui, Kauno katedroje? Kodėl šio kūrinio autorių, valdžios įgrūstą tramdymo įstaigon, išgelbėjome ne mes, o Vilniaus menininkai? Susitaikius su- valdžia, buvo pareikalauta duoklės kūriniais. Taip buvo prarastas paskutinis tikrasis Lietuvos dievdirbys.
Menininko duona visais laikais nelengva. Dvigubai sunkiau jam dabar, mūsų sąlygomis. Tokius žmones, jei jų atsiranda, turime remti. Turime padėti jiems susiformuoti. Šita parama turi būti moralinė ir materialinė, konkreti ir organizuota. Moralinė, nes menininkas turi jausti turįs atramą, turi jausti esąs reikalingas. Materialinė — ir jam reikia valgyti. Konkreti — ne gerais norais, o darbais grįsta. Ir ne kada nors, o dabar. Organizuota, nes tai ne vieno žmogaus jėgoms.
Tikime, kad mūsų — Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir jos atrama — religinė bendruomenė yra pajėgios suteikti šią paramą.
A. SKARDYS
***
