K R O N I K A

Pirmoji dalis „LKB KRONIKOS“ GENEZĖ, JOS BALSAS LIETUVOJE IR PASAULYJE I. „LKB Kronikos“ genezė ir jos balsas Lietuvoje 1. Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis sovietmečiu 2. LKB Kronikos ištakos ir vieta rezistencinėje pogrindžio spaudoje 3. LKB Kronikoje keliamos problemos II. „LKB Kronika“ užsienyje 1. LKB Kronikos kelias į Vakarus 2. LKB Kronikos balsas Vakaruose 3. LKB Kronika Vatikano radijo programose ir Italijos spaudoje 4. KGB kova prieš LKB Kroniką Vakaruose

Pirmoji dalis

„LKB KRONIKOS“ GENEZĖ, JOS BALSAS LIETUVOJE IR PASAULYJE

I. „LKB Kronikos“ genezė ir
jos balsas Lietuvoje

1. Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis sovietmečiu

1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietijai pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą buvo padalyta Europa, taip pat ir Lietuva. Dar po poros pakoregavimų visa Lietuva buvo atiduota SSRS įtakos sferai. 1940 m. birželio 15 d. šio pakto nutarimai buvo realizuoti: Lietuvą, Latviją ir Estiją okupavo Sovietų Sąjunga. Tačiau oficialaus okupacinio Lietuvos statuso SSRS nenorėjo, todėl 1940 m. liepos 14-15 d. buvo suorganizuotas Liaudies seimo rinkimų farsas. „Išrinktas“ seimas savo pirmajame posėdyje liepos 21 d. paskelbė sovietų valdžią ir nutarė prašyti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį. Rugpjūčio 3 d. Lietuvos delegacija iš Maskvos parvežė Lietuvai „Stalino saulę“. Juridiniu farsu įforminę „savanorišką“ Lietuvos įstojimą į SSRS, okupantai ir jų kolaborantai Lietuvoje jau galėjo atviriau ir drąsiau imtis savo sumanymo: įgyvendinti politinius, socialinius ir ideologinius tikslus - kuo greičiau sovietizuoti ne tik Lietuvos ūkį, bet ir jos dvasią.

Dauguma Lietuvos gyventojų, ypač jos politiniai veikėjai ir intelektualai, iš karto suprato, kad tai Lietuvos okupacija, su kuria taikstytis negalima. Šią žmonių nuostatą žinojo ir okupantai. Kad būtų palaužtas bet koks organizuotas pasipriešinimas rengiamiems seimo rinkimams, 1940 m. liepos 7 d., prabėgus vos trims savaitėms po Lietuvos okupacijos, Saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus pasirašė

Taip smarkiai užsimota ne tik prieš politines Lietuvos partijas, bet ir prieš Bažnyčią todėl, kad tai buvo pagrindinės kliūtys realizuojant lietuvių tautos įliejimą į broliškų sovietinių tautų šeimos konglomeratą, kad jame ištirptų. Tai ir buvo pagrindinis sovietinės politikos tikslas. Jam pasiekti reikėjo, kad Lietuva netektų savo istorinio, tautinio ir religinio identiteto tęstinumo.

Taip jau susiklostė, kad Lietuva, nors paskutinė Europoje priėmė 'krikščionybę, bet per 600 metų labai suaugo su jos istorija ir kultūra: krikščionybės dėka išsaugotas lietuviškas žodis (Martynas Mažvydas), carinės okupacijos metais išblaivinta, apsaugota nuo surusinimo ir išsigimimo tauta (vysk. Motiejus Valančius), be to, krikščioniškos moralės žmonės daugiausia prisidėjo kuriant Lietuvos nepriklausomybę, ugdant jos kultūrą ir net ūkį (žemės ūkio reformatorius - kun. Mykolas Krupavičius). Sovietiniai okupantai, siekdami pakirsti tautos istorinę ir tautinę savimonę, suvokė, kad to neįmanoma padaryti neišrovus katalikų tikėjimo, nes tie du dalykai lietuvio širdyje yra glaudžiai susiję. Tai juos vertė skelbti kovą Bažnyčiai. Negana to, Lenino sukurtoji bolševikų ideologija religiją laikė pažangos stabdžiu, „liaudies opiumu“. Ši fanatiška antireliginė nuostata tapo sovietinės ideologijos ir ateistinės propagandos pamatu.

SSRS kovos su Bažnyčia pirmosios gairės buvo nužymėtos minėtoje L. Berijos instrukcijoje. Nėra abejonės, kad šiuo klausimu buvo priimti specialūs VKP(b) CK⁶ nutarimai. Šios kovos pirmieji pradai matyti LYA išlikusiose 1940-1941 m. bylose: kaip čekistų komisarai zondavo pirmiausia Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovų ir autoritetingų dvasininkų (tarp jų ir kun. M. Krupavičiaus) politines nuostatas, kaip bandė juos palenkti sau, kaip sekė Bažnyčios kovą dėl savo teisių - siekimą atgauti uždraustą spaudą, tikybos dėstymą moksleiviams, atkurti išvaikytas katalikiškas organizacijas ir kt.⁷ Ne tik sekė, bet ir planavo, ką iš Bažnyčios vadovų uždaryti kalėjimuose. Vyskupas Vincentas Brizgys ir daug autoritetingų kunigų buvo pirmieji šiuose sąrašuose⁸.

1941 m. birželio 14 d. masiniai (daugiausia inteligentijos) trėmimai pratrynė akis kai kuriems Lietuvos gyventojams, kurie vis dar tikėjo okupantų humaniškumu. Be abejo, po to būtų buvę nauji trėmimai ir areštai, bet juos nutraukė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos-SSRS karas.

Vokietijai pralaimint karą ir 1944 m. sovietinei armijai vėl grįžtant į Lietuvą, drauge su daugeliu Lietuvos žmonių į Vakarus pasitraukė ir dalis dvasininkijos. Tarp jų - arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas ir vyskupai Vincentas Brizgys ir Vincentas Padolskis. Tačiau visos vyskupijos, išskyrus Kauno arkivyskupiją, turėjo savo vyskupus (Vilniaus ir Telšių -net po du).

Antruoju sovietmečiu okupacinė valdžia nuo pat pirmų dienų genocido politiką vykdė daug atviriau, kaip ir pridera „nugalėtojams“. Tuojau pat prasidėjo vyrų gaudynės į kariuomenę, besislapstančiųjų šaudymas, karo išvargintų žmonių plėšimas apkraunant duoklėmis. Tada ir kilo didvyriškas ginkluotas pasipriešinimas; jis truko devynerius metus (1944-1953). Tai buvo visos tautos pasipriešinimas, nes partizanus rėmė ne tik turtingieji („buožės“), bet ir bežemiai. Į partizanų gretas stojo visų socialinių sluoksnių žmonės: nuo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės aukštųjų kadrinių karininkų iki mažamokslių kaimo vyrų. Tik vėliau senu čekistišku metodu sovietams sukūrus šnipų tinklą bei kaimo žmones suvarius į kolchozus, netekęs atramos bazės vietoje ir negaudamas paramos iš Vakarų, ginkluotas pasipriešinimas buvo nuslopintas. Dešimtys tūkstančių ištikimųjų Tėvynės sūnų, fiziškai išniekintų, bet nepalaužtos dvasios, atgulė į gimtąją žemę, o šimtai tūkstančių buvo sugrūsti į gulagus ar ištremti į Sibirą. Taip buvo vykdomas fizinis tautos genocidas.

Tą pačią dalią patyrė ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia. 1947 m., praėjus trejiems metams po antrosios sovietinės okupacijos, Lietuvoje beliko vienas vyskupas - Kazimieras Paltarokas. Vysk. Antanas Karosas mirė, arkivysk. Romualdas Jalbžykovskis ištremtas į Lenkiją, vysk. Vincentas Borisevičius buvo sušaudytas, arkivysk. Mečislovas Reinys bei vyskupai Teofilius Matulionis ir Pranciškus Ramanauskas įkalinti. Kol kas

   

Džezkazgano lageris

 

 
Tremtinio lietuvio laidotuvės Irkutsko srityje. 1953 m.

 

Gegužinės pamaldos tremtyje. Irkutsko sritis, Kliučiai. 1954 m.

nėra tiksliai apskaičiuota, kiek per karo ir pokario metus Lietuva neteko kunigų, tačiau, kaip matyti iš vysk. Vincento Borisevičiaus baudžiamosios bylos, Telšių vyskupija 1946 m. buvo netekusi 38% savo kunigų (su pasitraukusiais į Vakarus). Panaši padėtis buvo ir kitose vyskupijose. Pagal oficialius KGB dokumentus 1944-1953 m. Lietuvoje buvo suimti 362 kunigai⁹. Toks buvo Lietuvos katalikų dvasininkijos fizinio genocido rezultatas.

Tačiau visų dorų žmonių okupantai nepajėgė nei sušaudyti, nei į lagerius sugrūsti, nei ištremti: liko nemažai tų, kuriems Dievas ir Tėvynė, Laisvė ir Nepriklausomybė buvo šventos sąvokos - liko tikėjimas Laisve ir jos ilgesys. Ir šios dvasios stiprybės pagrindinė puoselėtoja bei ugdytoja buvo Bažnyčia -vienintelė oficialiai veikusi organizacija, visa savo prigimtimi priešiška sovietinei naikinimo ideologijai.

Bažnyčia, gindama tikėjimo dalykus, negalėjo nesirūpinti tautos istorinio, kultūrinio, juolab religinio ir dorinio palikimo išsaugojimu ir perdavimu kitoms kartoms. Tai buvo visiška priešprieša bolševikinei ateistinei ideologijai, ir būtų buvę naivu tikėtis, kad sovietinė valdžia paliks Bažnyčią ramybėje. Šalia fizinio genocido - dvasininkų žudymų, kalinimų, trėmimų, bažnyčių ir vienuolynų uždarymų, plėšimų - imtasi ir rafinuotesnių priemonių.

Siekdama savo politinių ir ideologinių tikslų, sovietinė valdžia negalėjo leisti Bažnyčiai normaliai funkcionuoti ir palaikyti ryšius su Vatikanu, nes būtų palikta nenukirsta arterija, kuria sroventų laisvę gaivinantis kraujas. Būdama juridiškai priklausoma nuo Vatikano (nors su juo daug metų ir neturėjo jokių oficialių ryšių), Lietuvos Katalikų Bažnyčia savo rankose išlaikė juridinės motyvacijos ginklą priešinantis daugeliui prieš ją nukreiptų sovietinės valdžios reikalavimų. Norint išmušti šį ginklą, reikėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčią atskirti nuo Vatikano, t. y. kad ji pati atsisakytų pripažinti popiežiaus autoritetą ir jam paklusti. Tai buvo pavykę padaryti kai kuriose komunistų valdomose socialistinėse šalyse, atskiriant nuo Vatikano bent dalį Katalikų Bažnyčios dvasininkijos ir sukuriant vadinamąsias tautines bažnyčias. Tai buvo bandoma daryti ir Lietuvoje 1949 m. agituojant, verčiant kunigus pasirašyti pareiškimus dėl popiežiaus ir Vatikano, kaip „Vakarų imperializmo centro“, pasmerkimo. Tačiau nepavyko.

Po Stalino mirties (1953 m.), vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais, atviro smurto buvo atsisakoma ir bandoma kovoti su Bažnyčia „civilizuotomis priemonėmis“. Valdžia suvokė, kad Bažnyčios vien prievarta įveikti nepavyks. Todėl spaudoje ėmė rodytis straipsnių, teigiančių, kad religija žmogaus morališkai nežaloja. 1955 m. rugsėjo 11 d. net leista konsekruoti du naujus Lietuvos vyskupus: Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. Buvo leista atstatyti Švenčionėlių bažnyčią bei statyti naują bažnyčią Klaipėdoje.

Iš kalėjimų ir tremties drauge su kitais ėmė grįžti gyvi išlikę kunigai: 1953-1957 m. grįžo 238 kunigai¹⁰. Taigi įsižiebė vilties žiburėlis.

Tačiau „atšilimo“ laikotarpis nebuvo ilgas. Iš pradžių Vengrijos, o vėliau Čekoslovakijos įvykiai išsklaidė visas iliuzijas: SSRS iš savo gniaužtų nesirengė nieko paleisti. Ėmė griežtėti ir jos politika Bažnyčios atžvilgiu. LKP CK¹¹ plenumuose ir spaudoje vis dažniau imta reikalauti sustiprinti antireliginę kovą. Šiam klausimui buvo skirtas 1958 m. gruodžio 3-4 dienomis vykęs LKP CK XVII plenumas. Pagal jo nutarimus kovai su religija mokslo ir mokymo įstaigose, įmonėse bei organizacijose reikalaujama steigti ateistų būrelius. Inkriminuojant nacionalizmą, vėl pradėti suiminėti kunigai. Į atkampias vietoves ištremiami „nesukalbamieji“ vyskupai: Teofilius Matulionis (1958 m. į Šeduvą), Vincentas Sladkevičius (1959 m. į Nemunėlio Radviliškį) ir Julijonas Steponavičius (1961 m. į Žagarę). Iš tikinčiųjų atimama pastatyta naujoji Klaipėdos bažnyčia, o jos statytojai kunigai - klebonas Liudvikas Povilonis ir vikaras Bronislovas Burneikis - nuteisiami. Kunigams už vaikų katekizavimą, ligonių lankymą ir kitus panašius „nusikaltimus“ pradėtos skirti administracinės nuobaudos, organizuojami teismai.

Dar labiau aktyvinti kovą prieš religiją įpareigojo naujoji SSKP programa (1961 m.), kurioje reikalaujama sistemingai vykdyti plačią mokslinę ateistinę propagandą, kantriai aiškinti, kokios klaidingos yra religijos, atsiradusios praeityje. Mat po 10-20 metų sukurtoje komunistinėje visuomenėje negalėsią būti vietos religiniams prietarams, neturėsią būti „prispaustų“ žmonių. Sovietinėje spaudoje ėmė sparčiai daugėti ateistinių straipsnių apie religiją, Bažnyčią, kunigus ir tikinčiuosius. Kone privalomi mokyklose tapo ateistiniai vakarai, sekmadieniniai ateistiniai tėvų ir vaikų susirinkimai. Į vidurinių mokyklų programą įtrauktas „visuomenės mokslo“ dalykas, turėjęs padėti suformuoti mokinių materialistinę pasaulėžiūrą, priešiškumą ir panieką religijai. Nuo 1964 m. iš mokslo ir mokymo įstaigų vadovų imta reikalauti, kad būtų tiriama, kaip besimokantiems taikyti kovingojo ateizmo metodus, kad kuo daugiau būtų išugdyta drąsių, ryžtingų ateizmo propagandistų, nedarančių jokių nuolaidų religininkams.

Šios kovos, kaip ir visų kitų tarybinės liaudies kovų ir pergalių įkvėpėja bei organizatorė buvo komunistų partija: visos kitos - ideologinės, administracinės, represinės institucijos (rajonų ir apylinkių vykdomieji komitetai, mokyklos ir mokslo vardu besidangstančios ideologizuotos draugijos, partinis bei tarybinis aktyvas, KGB, milicija, teismai ir prokuratūra) buvo tik įrankiai. Prireikus būdavo pasitelkiami įmonių ir ūkių vadovai. Visi jie buvo pavaldūs partijai ir apraizgyti visagalio, kaip tada atrodė, voro - KGB, įpareigojančio sekti, kontroliuoti ir varžyti Bažnyčios veiklą.

1974 09 20 LSSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 339 buvo patvirtinti Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos prie miesto, rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto nuostatai. Juose nurodoma, kad dvasininkams neleidžiama dalyvauti valstybiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime; imtis labdaros veiklos, organizuoti specialių susirinkimų, būrelių, grupių, kursų ir pan., kur gyventojai būtų mokomi religijos; neleidžiama organizuoti specialių religinių renginių, leisti ir platinti religinės bei kitokios literatūros; rengti ekskursijų, poilsio vakarų, įrengti vaikų poilsio ir sporto aikštelių; steigti bibliotekų, skaityklų bei muziejų; rengti susirinkimų, organizuoti tikinčiųjų išvykų į šventąsias vietas. Be miesto, rajono vykdomojo komiteto sutikimo neleidžiama kunigui dalyvauti religinėse apeigose tuose religiniuose susivienijimuose (parapijose), kuriose jis neįregistruotas. Nenusižengti šiam nutarimui negalėjo nė vienas savo pareigas sąžiningai atliekantis kunigas, nes šių nuostatų vykdymas reiškė visišką kunigui privalomo darbo sustabdymą. Spaudoje kunigai ir aktyvesni tikintieji būdavo traktuojami kaip nusikaltėliai.

7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjo uoliųjų kunigų aktyvus pasipriešinimas. Tai paaiškinama tuo, kad į Bažnyčios gyvenimą įsiliejo sovietiniais metais Kauno kunigų seminariją baigę dar KGB voratinkliais neapraizgyti jauni, drąsūs ir pasišventę kunigai, kurie greitai surado bendrą kalbą su nepalaužtos dvasios iš lagerių grįžusiais bei kitais Bažnyčiai ištikimais uoliaisiais kunigais ir ganytojais. Jie suvokė, kad iš valdžios nėra ko tikėtis. Tad daugelis jų, nepaisydami visų draudimų, katekizavo vaikus, pamoksluose ragino tikinčiuosius drąsiai išpažinti tikėjimą ir jį ginti, ginti savo vaikų teisę į tikėjimą, nes tai garantuoja SSRS Konstitucija.

Dėl tikėjimo laisvių varžymo pradėta rašyti pavieniai ir grupiniai laiškai vyskupijų valdytojams bei aukščiausioms partinėms ir valstybinėms institucijoms. 1968 m. rugpjūty Telšių vyskupijos kunigai Vladas Šlevas ir Alfonsas Pridotkas nusiuntė SSRS Ministrų Tarybai pareiškimą dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos veiklos varžymų. Už tai pareiškimo autoriai vietinės valdžios buvo persekiojami ir perkelti dirbti į kitas parapijas. Didelė Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupė taip pat kreipėsi dėl sunkios kunigų seminarijos padėties. Už tokį, pasak valdžios, akiplėšiškumą kunigams Sigitui Tamkevičiui ir Juozui Zdebskiui buvo atimti kunigo registracijos pažymėjimai (be kurių civilinė valdžia neleido oficialiai eiti kunigo pareigų). Kun. Lionginas Kunevičius už tai buvo paimtas į sovietinę armiją „apmokymams“.

Dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų padėties Lietuvoje daug pareiškimų pasiųsta aukščiausioms SSRS ir LSSR valdžios įstaigoms, taip pat tarptautinėms organizacijoms. Juose buvo reikalauja-ma Konstitucijoje bei tarptautiniuose SSRS pasirašytuose susitarimuose deklaruojamų sąžinės, žodžio ir spaudos laisvių. Kol pareiškimai buvo siunčiami SSRS ir LSSR valdžiai, ji nelabai dėl to jaudinosi - jie visi būdavo persiunčiami KGB ir ten įstrigdavo, o KGB darbuotojai imdavosi prieš rašiusiuosius ar pasirašiusiuosius atitinkamų represinių priemonių. Tačiau tarptautinėms organizacijoms adresuoti dokumentai valdžią labai erzino: mat čia, kalbant KGB terminologija, buvo kenkiama SSRS tarptautiniam prestižui.

Uoliesiems kunigams ypač daug nerimo kėlė vienintelės Lietuvoje veikusios Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos padėtis, nes nuo jos didele dalimi priklausė Lietuvos Katalikų Bažnyčios ateitis. Matydami, kad iš valdžios Kunigų seminarijai laisvių neiškovos, uolieji kunigai 1971 m. įsteigė pogrindinę kunigų seminariją, kuri Lietuvos Katalikų Bažnyčiai (ir ne tik Lietuvos) davė daug iškilių šiandienos asmenybių.

Nors ir persekiojami, Lietuvos kunigai rūpinosi tautos tikėjimu, dorovės išsaugojimu ir jos ateitimi: 1969 m. kun. Pranciškaus Masilionio SJ dvasios veikiama ses. Gema Jadvyga Stanelytė SJE įkūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį; įsisteigė ir veikė Valančiaus blaivybės judėjimas; buvo palaikomos ir puoselėjamos religinės ir tautinės tradicijos. Visoje šioje veikloje tautos dorovingumas buvo siejamas su laisve. Tik tikinti, blaivi ir doroviškai sveika tauta, net ir nelaisvėje būdama, gali būti laisva, - toks buvo uoliųjų kunigų credo.

Iškeldama viešumon tikinčiųjų diskriminavimą ir SSRS valdžios daromus nusikaltimus, Lietuvos Katalikų Bažnyčia protesto raštuose rėmėsi ne tik SSRS konstitucijoje deklaruojamomis teisėmis, bet ir SSRS pasirašytais tarptautiniais susitarimais: 1948 m. gruodžio 10 d. jungtinių Tautų (JT, arba SNO -Suvienytųjų Nacijų Organizacija) Generalinės asamblėjos priimta Visuotine žmogaus teisių deklaracija bei 1975 m. Helsinkio pasitarimo Baigiamuoju aktu, kur buvo iškilmingai pasižadėta gerbti žmogaus teises ir laisves. Kadangi SSRS nusižengimus demaskuojantys dokumentai pasiekdavo Vakarus, tai tikrai kenkė SSRS prestižui bei jos skelbiamam mitui apie save kaip „pačią demokratiškiausią valstybę“.

SSRS, ir toliau likdama totalitarinė valstybė, savo politikos iš esmės negalėjo keisti, todėl kova prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią kartu buvo ir kova prieš tautos laisvės siekius. Slepiamas agresyvumas ypač suvešėjo L. Brežnevo laikais. Tada itin sustiprėjo KGB ir kitų represinių struktūrų veikla. Lietuvos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu šios struktūros turėjo atlikti tris uždavinius: 1) sugriauti Bažnyčią iš vidaus; 2) užkirsti kelius teisingai informacijai į užsienį; 3) dezinformuoti laisvąjį pasaulį.

Toliau kovoti su išlaikiusiaisiais laisvą dvasią buvo skirta atskiram SSRS KGB padalinio Lietuvoje skyriui, o vėliau 5-ajai (ideologinės kontržvalgybos) tarnybai, turinčiai kelis skyrius. Ši tarnyba turėjo sekti sovietinei okupacijai besipriešinančią inteligentiją ir kovoti su ja, o jos 3-iasis skyrius - su dvasininkija, pirmiausia su Katalikų Bažnyčios, kaip gausiausios, labiausiai organizuotos ir juridiškai Vatikanui pavaldžios, organizacijos nariais.

Kovos metodai ir priemonės keitėsi, tačiau komunistų partija ir jos įrankis - KGB - savo ketinimų niekada neatsisakė. Iki pat Atgimimo (1988 m.) LKP ir KGB įtemptai dirbo, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia, nors oficialiai ir priklausanti popiežiaus jurisdikcijai, de facto vykdytų okupantų politiką: valdžia siekė įsiskverbti į Bažnyčios vidaus gyvenimą (ypač valdymą) ir ją numarinti pačių dvasininkų rankomis. O tai, žmogiškai svarstant, labai paprasta: atskirk nuo Bažnyčios jaunimą, likviduok kunigų seminariją (arba joje ugdyk tokius kunigus, kurie vykdys pasaulietinės valdžios valią), izoliuok kunigus nuo visuomenės, apribok jų veiklą kulto patarnavimais ir beliks laukti, kol patys dvasininkai palaidos mirštančią Bažnyčią.

Tačiau tam reikėjo į savo kontrolę perimti Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą, kurį pagal bažnytinę teisę vykdo vyskupai arba vyskupijų valdytojai. Dėl to buvo ieškoma būdų į šias pareigas prastumti sau palankius dvasininkus, o nepaklusniesiems (kaip iš lagerių grįžusiems vyskupams Teofiliui Matulioniui, Pranciškui Ramanauskui, nesukalbamiesiems Julijonui Steponavičiui, Vincentui Sladkevičiui) neleisti valdyti vyskupijų arba juos nuo valdymo nušalinti, ištremiant į atkampias parapijas. Kadangi ir sukalbamesnieji vyskupai bei valdytojai dažnai pasirodydavo ne visai paklusnūs, todėl neretai ir juos šalindavo iš pareigų, ieškodavo naujų ir... vėl nusivildavo. Per visą okupacijos laikotarpį sovietinei valdžiai taip ir nepavyko Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymo visiškai perimti į savo rankas.

Vyskupijų kurijos ir jų vadovybė, vadovaudamasi žemiškos diplomatijos ir modus vivendi ieškojimo motyvais, dažnai rinkosi ne griežtą pasipriešinimą tikėjimo laisvės varžymams, o leisdavosi į kompromisus. Šie kompromisai, viena vertus, įgalino išlaikyti legalią Bažnyčios veiklą, tačiau, kita vertus, ne visuomet tarnavo Bažnyčios reikalams: kartais kurijos tapdavo tik įrankiais valdžios rankose įgyvendinant rafinuočiausius KGB kabinetuose sukurptus kovos su Bažnyčia planus. Valdžiai, kaip minėta, būtų buvę parankiausia Bažnyčią pasmaugti jos pačios rankomis - tada pasaulis neturėtų ką kaltinti. Todėl ji didžiausią dėmesį skyrė Bažnyčios ateičiai - kunigų seminarijai, bei dabarčiai - kunigų parinkimui atitinkamoms pareigoms, kad atsakinguose Bažnyčios veiklos baruose jos ganytojai ir kunigai būtų kuo paklusnesni sovietinei valdžiai.

Kaip bet kuris kitas gyventojų sluoksnis, ir dvasininkija nebuvo vienalytė: buvo drąsesnių ir bailesnių, pasišventusių ir savanaudžių, apsisprendusiųjų kovai dėl Bažnyčios ir linkusiųjų daryti nuolaidas bei kompromisus. Be abejo, geravaliai sudarė Lietuvos dvasininkijos daugumą. Kadangi vyskupijų kurijų veiklos kontrolei ir paralyžiavimui KGB skyrė ypatingą dėmesį, todėl tikinčiųjų ir apskritai žmogaus laisvių varžymui pasipriešinimo iniciatyvos kildavo iš tų pasišventėlių savanorių, kurie dažniausiai valdžios būdavo nutremti į atkampias kaimo parapijėles. Jie nepabūgo ne todėl, kad neturėjo ko prarasti. Tokia buvo jų šventa nuostata, kurią kun. Juozas Zdebskis savo antrojo teismo metu išsakė šv. apaštalo Petro žodžiais: Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

Uolieji Lietuvos kunigai organizavo visų geravalių kunigų ir drąsių tikinčiųjų pasipriešinimą. Tačiau dėl izoliuotumo nuo laisvojo pasaulio SSRS būtų galėjusi nesunkiai susidoroti su jų priešinimusi. Sovietinius okupantus baugino ir galėjo sutramdyti vienas dalykas - laisvojo pasaulio opinija apie juos. Tai įkvėpė uoliuosius kunigus ryžtis per pogrindžio spaudos leidinius išsakyti pasauliui tiesą apie žmogaus ir tikinčiųjų teisių trypimą bei represijas.

2. LKB Kronikos ištakos ir vieta rezistencinėje pogrindžio spaudoje

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidimo idėja gimė tarp uoliųjų bendraminčių kunigų, kurie apytikriai nuo 1966 m. pradėjo organizuoti slaptus susirinkimus. Pradžioje juose dalyvaudavo įvairių vyskupijų uolieji kunigai. Kai kurie vienos vyskupijos kunigų parengti dokumentai (pareiškimai, kreipimaisi, protestai) būdavo palaikomi ir kitų vyskupijų kunigų, jų pasirašomi arba parengiami analogiški.

Dideliu aktyvumu pasižymėjo veiklieji Vilkaviškio vyskupijos kunigai: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius SJ, Juozas Zdebskis, Konstantinas Ambrasas, Vaclovas Degutis, Albinas Deltuva, Gvidonas Dovidaitis, Petras Dumbliauskas SDB, Vincentas Jalinskas, Lionginas Kunevičius, Jonas Maksvytis, Ignas Plioraitis, Pranciškus Račiūnas MIC, Vaclovas Stakėnas, Juozas Žemaitis MIC ir kiti. Visų šių sambūrių neoficialus vadovas buvo kun. S. Tamkevičius SJ. Šiuose susirinkimuose būdavo aptariami einamieji reikalai ir perspektyva: sovietinių pareigūnų prievartavimo ir represijų faktai, pastoracijos problemos, vyskupijų kurijų minkštakūniškumas, taip pat nubrėžiamos tolesnio veikimo gairės. Būdavo numatoma kito susirinkimo vieta, laikas, o kartais ir svarstytina problema.

Visi šių sambūrių kunigai vieningai sutarė, kad vienintelis pasipriešinimo būdas prieš Bažnyčios persekiojimą - tai nepaisyti sovietinių religinių kultų įstatymų, net rizikuojant, kad dėl to tektų nukentėti. Čia buvo aptariami pareiškimai ir kreipimaisi į vyskupus, vyskupijų valdytojus, sovietinę valdžią: išsakomos problemos, siūlomi jų sprendimo būdai, keliami reikalavimai. Pirmieji tokie pareiškimai pasirodė 1968-1969 metais. Juos pasirašydavo daugelis ir kitų vyskupijų kunigų. Veikliųjų kunigų susirinkimai buvo organizuojami ne tik Vilkaviškio, bet ir kitose vyskupijose.

Veiklieji kunigai (KGB juos vadino „reakcionieriais“), suvokdami, kad jų pareiškimai ir kreipimaisi pasiliks tik tyruose šaukiančiojo balsas, o jie patys vienokiu ar kitokiu būdu bus represuoti, priėjo išvadą, kad reikia pradėti leisti pogrindinį leidinį (kitoks negalėjo egzistuoti), kuris faktais iliustruotų pareiškimuose išsakomą skaudžią Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, žadintų pasipriešinimą dvasinei destrukcijai, kurią skleidė valstybinis ateizmas. Pogrindžio leidinio idėją realizavo kun. Sigitas Tamkevičius, nežinant net daugeliui šių sambūrių dalyvių: to reikalavo konspiracija. Toks leidinys turėjo būti perduodamas ir į laisvąjį pasaulį. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, pasiekusi Vakarus, tenykščių pasišventėlių lietuvių dėka ėmė pasauliui skelbti apie SSRS politikos melą, klastingumą ir agresyvumą.

Religinio ir filosofinio pobūdžio leidiniai, padauginti rašomosiomis mašinėlėmis, buvo platinami Lietuvoje nuo 6-ojo dešimtmečio, bet keliančių viešumon valdžios nusikaltimus Bažnyčiai tada dar nebuvo (išskyrus Vasario 16-osios ar kitų nepriklausomos Lietuvos švenčių progomis pasirodančius antisovietinius lapelius).

Būtų neteisinga manyti, kad Kronika išdygo plyname, istorinių šaknų neturinčiame lauke. Patriotinė lietuvių pogrindžio spauda (o Kronika buvo ne tik religinis, bet ir patriotinis leidinys) turėjo gilias istorines šaknis: jos siekė dar caro laikų spaudos draudimo - knygnešių gadynę, taip pat 1944-1953 m. ginkluoto pasipriešinimo laikus, kai buvo leidžiama kelios dešimtys laikraštėlių ir net partizanų poezijos rinkiniai.

Numalšinus ginkluotą pasipriešinimą, šios tradicijos buvo tęsiamos lageriuose ir tremtyje. (Kaip tų laikų spaudos simbolis yra ranka rašyta Sibiro lietuvaičių maldaknygė.)

 

1948 m. Lietuvos Romos katalikų laiško popiežiui Pijui XII faksimilė. (Lietuvos genocido aukų muziejaus fondas)

Be abejo, tuos tremtyje ir lageriuose ėjusius leidinėlius iš pirmo žvilgsnio nedrąsu vadinti laikraščiais ir gretinti su periodiniais leidiniais. Tačiau nepamirština, kad jie pratęsė partizaninės spaudos kurstytą laisvės vilties ugnelę, kuri šildė lietuvio širdį Šiaurės ir Sibiro speiguose iki naujų vilties pragiedrulių: juk paskutinio rinkinėlio Intos lageryje pasirodymo data -1956 metai - sutapo su kruvinaisiais įvykiais Vengrijoje. Jų aidas atsiliepė ir Lietuvoje. Vėlinės Kauno ir Vilniaus kapinėse virto jaunimo protesto eitynėmis, kurias okupantams teko sklaidyti šarvuočių ir pėstininkų daliniais. Prasidėjo laisvės viltį išlaikiusios naujos kartos represijos¹².

Be vietinių lietuvių tautinės pogrindinės spaudos tradicijų, Kronikos pasirodymui turėjo tam tikros įtakos ir nuo 1965 m. Rusijoje savilaida (rus. - samizdat) leidžiami leidiniai. Populiariausias iš jų buvo Einamųjų įvykių kronika (rus. - Chronika tekuščich sobytij). Ji pasiekdavo ir Lietuvą. Nors šis leidinys po Jakyro ir Krasino areštų (1971 m.) buvo prigesęs ir atgaivintas tik 1974 m., lietuviškajai Kronikai jis padovanojo ne tik savo pavadinimo analogą, bet ir padėjo jos žinias paskleisti SSRS bei užsienyje.

Kronika buvo pirmasis solidus pogrindžio leidinys, pratęsęs okupantui besipriešinančio lietuvio žodį. Pradėjęs eiti 1972 03 19, jis gana reguliariai (kas 2-3 mėnesiai) pasirodydavo nauju numeriu. Iki Atgimimo išėjo 81 numeris (paskutinis datuotas 1989 03 19, taigi ėjo lygiai 17 metų).

Kronikos pirmasis ir ilgametis redaktorius buvo kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Dalyvaudamas veikliųjų kunigų sambūriuose, jis pats sužinodavo daug konkrečių sovietinės valdžios nusižengimų Bažnyčiai ir tikintiesiems, kuriuos paskelbdavo Kronikoje. Vėliau informacijos gavimo kanalai plėtėsi. Tačiau nebuvo vilčių, kad šis leidinys ilgai išsilaikys. Kaip rašo arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ, jis pas netikėjo, kad Kronika taip ilgai - iki pat Atgimimo laikų - tvers: manė, išeis keli ar keliolika numerių ir visus „susems“ KGB. Tačiau Dievas rėmė šį darbą.

Daug lėmė ir redaktoriaus įžvalgumas. Ko gera, pagrindinę Kronikos išlikimo priežastį redaktoriui tiksliausiai nusakė jo tardytojas kpt. R. Rainys:

Mokėjai pasirinkti bendradarbius. Tokius, kuriems, kaip ir redaktoriui, rūpėjo tik Dievo ir Tėvynės reikalai.

Per Kronikos gyvavimo laikotarpį buvo įsisteigę ir sunyko daug pogrindžio leidinių (vienų nuomone, 25, kitų - 30)¹³. Už politinę pogrindžio veiklą ir rengimąsi leidybai 1973 m. kovo mėnesį buvo areštuoti kauniečiai Šarūnas Žukauskas, Antanas Sakalauskas, Izidorius Rudaitis ir Vidmantas Povilionis.

1975 m. gegužės mėnesį pasirodė Laisvės šauklys. Jo redaktorius buvo Kęstutis Jokubynas, bendradarbiavo (rašė straipsnius, spausdino rašomosiomis mašinėlėmis) Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas ir Vytautas Bogušis. Iš viso išėjo kokie 5 numeriai.

Tų pačių metų lapkričio mėn. išėjo katalikiškos patriotinės pakraipos leidinys Aušra. Tai buvo tarsi Kronikos sesuo. Pirmųjų numerių netgi redaktorius buvo tas pats - kun. Sigitas Tamkevičius S], ir tik nuo 6-ojo numerio leidinio redagavimą perėmė kun. Lionginas Kunevičius, kuris jį leido iki Atgimimo. Buvo ir daugiau šių abiejų pogrindžio leidinių - Kronikos ir Aušros - bendrų darbuotojų. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto dėstytojas, filologijos mokslų daktaras (dabar kunigas, Jėzaus Draugijos narys) Kazimieras Jonas Ambrasas redagavo ne tik Aušrą, bet ir kai kuriuos Kronikos numerius. Aušra, kaip ir Kronika, pasiekdavo Vakarus, ten būdavo iš naujo parengdama spaudai ir leidžiama atskirais tomais; gauta medžiaga skelbiama ne tik spaudoje, bet ir per užsienio radiją.

Tais pačiais (1975) metais pasirodė ir rezistencijos laikraščiai Varpas bei Pastogė. 1976 m. išėjo leidiniai Dievas ir Tėvynė bei Aušrelė¹⁴.

1977    m. sausio mėn. pasirodė kunigams skirtas leidinys Tiesos kelias. Tų pačių metų gegužės mėnesį išėjo pranciškietės ses. Benvenutos Ados Urbonaitės redaguojamas ir leidžiamas katalikiškos ir tautiškos pakraipos religinis kultūrinis leidinys Rūpintojėlis.

1978    m. rugpjūtyje išleistas liberalios krypties leidinys Perspektyvos. Jį redagavo ir leido Vilniaus universiteto docentas Vytautas Skuodis. Jo rūpesčiu buvo atgaivintas nacių okupacijos metais legaliai leistas tęstinis leidinys Lietuvos archyvas; išleistas jo I (VI) tomas ¹⁵.

Itin turtingi pogrindinės spaudos buvo 1979 metai: tada ėjo net 13-os pavadinimų nelegalūs leidiniai¹⁶. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga išleistas leidinys Alma Mater. Tais pačiais metais liepos mėnesį pasirodė radikalios tautinės pakraipos laikraštis Vytis. Idėją leisti naują pogrindinį leidinį iškėlė Vladas Šakalys. Jai pritarė Julius Sasnauskas (dabar kunigas). Antrasis Vyčio numeris buvo skirtas Helsinkio susitarimų vykdymui stebėti Lietuvos grupės nario Viktoro Petkaus teismui. Šį leidinį leido Vladas Šakalys, Julius Sasnauskas ir Antanas Terleckas. Po A. Terlecko (spalio 30 d.) ir J. Sasnausko (gruodžio 11 d.) areštų Vyčio 5-ąjį ir 6-ąjį numerius išleido Vytautas Bogušis ir tuometinis Vilniaus pedagoginio instituto studentas (dabar kunigas) Robertas Grigas. Vyčio Nr. 4, 5 ir 6 pasiekė Vakarus¹⁷, 7-asis numeris pateko į KGB rankas.

1979    m. dar išėjo katalikiškos pakraipos pogrindžio leidinys jaunimui Lietuvos ateitis, kurį redagavo ses. Birutė Briliūtė SJE. Ji parengė, suredagavo ir padaugino 7 šio leidinio numerius. Vėliau dėl persekiojimų susilpnėjus Kronikos redakcijai buvo nutarta visas kūrybines jėgas skirti Kronikos redagavimui. Ses. Birutei Briliūtei paprašius Saulių Kelpšą padėti, susitarta su Algirdu Patacku, kuris parengė ir išleido 8-ąjį Lietuvos ateities numerį. Tai buvo paskutinis šio leidinio numeris.

1981 m. pasirodė leidinys Blaivybėje jėga. Be šių, dar žinomi pogrindyje ėję Lietuvos balsas, Tautos kelias, Ethos, Šalin vergiją ir kiti leidiniai.

Kadangi Kronika sovietinei valdžiai, matyt, buvo pavojingiausia (dėl jos žinių perdavimo į Vakarus ir skleidimo per užsienio radiją), todėl trumpai buvo pasirodęs ir KGB inspiruotas provokacinis „pogrindinis“ leidinys - Bažnyčia ir „LKB Kronika“.

Daugelį pogrindžio leidinių, areštavus redaktorius bei leidėjus, KGB pavykdavo likviduoti išėjus vos keliems numeriams. 1983 05 06 buvo areštuotas ir Kronikos redaktorius kun. S. Tamkevičius. Jo areštas sukėlė ne tik didelį pavojų, kad gali neišlikti Kronika, bet buvo netektis ir Vilkaviškio vyskupijos kunigų sambūriams. Jų veikla po kun. S. Tamkevičiaus arešto susilpnėjo: susitikimai vykdavo nereguliariai, buvo ne tokie aktualūs ir dalykiški. Pasak kun. Petro Dumbliausko SDB: Pasijutome tarsi bičių spiečius be motinėlės -bitės gyvos, laksto, bet nėra gyvybingumo. Tačiau visus labiausiai džiugino, kad nenutrūko Kronikos - to vieno iš svarbiausių šių sambūrių kūdikio - gyvybė: kun. S. Tamkevičius SJ per vienuolika pogrindžio spaudos metų rengė pamainą, kuri, nepabūgusi vargo ir pavojų, tęsė Kronikos leidybą.

Dėl jokio kito pogrindžio leidinio nenukentėjo tiek žmonių, kiek dėl Kronikos. Dėl jos KGB rūsius, sovietinius kalėjimus ir lagerius praėjo kunigai Sigitas Tamkevičius SJ, Alfonsas Svarinskas (nors jam oficialiai buvo inkriminuojama Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto ir kita antisovietinė veikla), Virgilijus Jaugelis MIC ir Jonas Kastytis Matulionis SJ, vienuoliai - jėzuitas brolis Anastazas Janulis, seserys Nijolė Sadūnaitė, Genovaitė Navickaitė, Ona Pranckūnaitė ir Ona Vitkauskaitė, pasauliečiai Petras Plumpa, moksleivis kybartietis Romas Žemaitis, Juozas Gražys, Vladas Lapienis (2 kartus),

Povilas Buzas, Jadvyga Bieliauskienė ir maskvietis disidentas Sergejus Kovaliovas. Oficialiai inkriminuojant kitus nusikaltimus (kaip antai, užsiėmimą draudžiamu poligrafiniu amatu ar maldininkų eitynių organizavimą į Šiluvą, Kryžių kalną), tačiau faktiškai už bendradarbiavimą Kronikos leidyboje buvo nuteisti: Mečislovas Jurevičius, ses. Gema Jadvyga Stanelytė, Vytautas Vaičiūnas (dabar kunigas). Už kitą pogrindinę tautinę spaudą kalėjo Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Vytautas Skuodis, Gintautas Iešmantas, Algirdas Statkevičius, Liudas Dambrauskas, Algirdas Patackas, Boleslovas Kulikauskas, Jonas Ivanauskas ir kiti. Už antisovietinę veiklą (darbą Helsinkio grupėje, įvairių peticijų organizavimą, vaikų ir jaunimo ugdymą tautine ar religine dvasia) tais laikais dar kalėjo Viktoras Petkus, Povilas Pečeliūnas, Balys Gajauskas, studentas Rimas Čebelis ir daug kitų.

Kaip rašo arkivysk. S. Tamkevičius, ne visi ano meto lietuviai vienodai vertino rizikingą pogrindžio spaudos darbą. Buvo ir tokių, kurie įrodinėjo, kad reikia brandinti jaunimą ateities darbams ir pirma laiko jų neleisti į lagerius, kad nereikia vilko šaukti iš miško, kad su kakta sienos nepramuši. (Dažnai tai buvo KGB per agentus platintos mintys.) Kiti teigė, kad tylėjimas būtų tolygus išdavystei, kad jaunimą reikia įtraukti į veiklą, nes be šitokio „universiteto“ jis dvasioje ne-subręs ir pasirinks konformizmo kelią ¹⁸. Šitie, antrieji, ir rinkosi pogrindinės rezistencinės veiklos kelią.

Būdingas pogrindžio rezistencinės spaudos bruožas - didelė atskirų numerių apimtis, prilygstanti legalių laikraščių apimčiai ar net didesnė už ją, nors ir nepajėgianti jų nurungti periodiškumu, techninėmis galimybėmis ir apipavidalinimu. Kronikos, Vyčio, Perspektyvų ir kitų pogrindinių rezistencijos leidinių kai kurių numerių apimtis siekdavo 60-80 puslapių. Leidėjų areštai, tardymai, kratos, kalinimas ir tremtys, labai intensyvus bendradarbių, platintojų ir skaitytojų sekimas visomis KGB turimomis priemonėmis ne vieną rezistencijos leidinį vertė eiti nereguliariai, laikinai ar net visai nutraukti savo egzistavimą.

Ilgiausiai ir reguliariausiai - iki pat Atgimimo - be didesnių pertraukų ėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika ¹⁹. Iš visų Lietuvos pogrindžio leidinių ji atliko didžiausią vaidmenį atskleidžiant sovietinės valdžios nusikaltimus Bažnyčiai ir Tautai. Ir nors ji daugiausiai rašė apie tikinčiųjų persekiojimus, tačiau tuomet tikėjimo ir tautos laisvė buvo tapatūs dalykai. Taigi Kronika tarp kitų sovietinės okupacijos metais Lietuvoje ėjusių pogrindžio leidinių užima pirmaujančią vietą ne tik savo pirmapradiškumu ir ilgalaikiškumu, bet ir tuo įnašu, kuriuo ji, kviesdama visos planetos dorus žmones kovai dėl žmogaus teisių ir laisvių, prisidėjo prie lietuvių tautos kančių ir lūkesčių išgarsinimo pasaulyje.

3. LKB Kronikoje keliamos problemos

Kol nėra parašyta 50-ties okupacijos metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija, Kronika lieka išsamiausias to laikotarpio žinių šaltinis. Nors jos leidybinis laikotarpis aprėpia tik 17 paskutinių okupacijos metų, tačiau joje spausdinti straipsniai atspindi nemažai ir ankstesniųjų nusikaltimų Bažnyčiai bei tikintiesiems. Pavyzdžiui, joje buvo įdėta kai kurių vyskupijų (gaila, ne visų) per okupaciją (nuo 1940 m.) nužudytų, areštuotų, lageriuose mirusių ir iš jų grįžusių kunigų sąrašai. Joje taip pat minimi ir 6-7-ojo dešimtmečių sovietinės valdžios vykdyti Bažnyčios diskriminavimo faktai: vyskupų Vincento Sladkevičiaus, Julijono Steponavičiaus ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio ištrėmimai į atkampias Lietuvos parapijėles, 1968-1969 m. spausdinti kolektyviniai kunigų kreipimaisi dėl Bažnyčios padėties ir kt. Visi Kronikoje aprašyti faktai liudija kunigų ir tikinčiųjų pastangas legaliu būdu išsikovoti sau priklausančias teises ir laisves, iš valdžios patiriant vis rafinuotesnį Bažnyčios slopinimą ir engimą.

Sąlygiškai Kronikos tematiką būtų galima suskirstyti taip: kreipimaisi ir pareiškimai dėl tikinčiųjų laisvių varžymo; skelbimai apie mokinių priverstinį ateizavimą; pranešimai apie okupacinės valdžios kovą su pačia Kronika - kratas, tardymus, jos leidėjų ir platintojų teismus; įvairios žinios iš vyskupijų, daugiausia pateikiant konkrečius faktus apie tikinčiųjų teisių ir laisvių pažeidimus.

Viena iš kovos priemonių buvo įvairūs kolektyviniai kreipimaisi. Kunigų ir tikinčiųjų kreipimaisi įvairiais opiais jų teisių ir laisvių klausimais buvo adresuoti savo tiesioginiams vadovams - popiežiui ir vyskupams bei vyskupijų valdytojams, taip pat respublikos vyriausybei ir SSRS valdžios atstovams. 1978 m. įsikūrus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui (TTGKK), kai kurie jo dokumentai buvo adresuojami ir tarptautinėms organizacijoms: Jungtinėms Tautoms, kitų krikščioniškųjų Bažnyčių vadovams, šalių vyriausybėms, parlamentarams ir prezidentams. Kreipimųsi autoriai - nuo vieno tikinčiojo iki keliolikos tūkstančių pasirašiusiųjų. Visuose juose viena tema: prigimtinių teisių, SSRS konstitucijoje bei SSRS pasirašytuose tarptautiniuose dokumentuose garantuojamų laisvių varžymai. Šie dokumentai it veidrodis atspindi visas tikinčiuosius jaudinusias problemas.

Vieni iš pirmųjų dokumentų, adresuotų Lietuvos vyskupijų valdytojams, tai okupacinės valdžios vykdomas Katalikų Bažnyčios fizinis marinimas. Kaip žinoma, apie trečdalis Lietuvos kunigų buvo represuoti karo ir pokario metais. Daugelis iš tų, kurie ištvėrė kalėjimus bei lagerius, grįžo palaužtos sveikatos. Kaip ir pokario metais, 6-8-jame dešimtmetyje parapijos toliau tuštėjo: mirus klebonui, jos likdavo neveikiančios arba tik aptarnaujamos, nes nebuvo ką į jo vietą paskirti. Sovietinė valdžia 7-ajame dešimtmetyje priimamų mokytis į vienintelę Lietuvoje išlikusią Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją limitą buvo sumažinusi iki 5 žmonių, o per metus numirdavo iki 30 kunigų. Taigi kunigų mirdavo 6 kartus daugiau, negu jų buvo parengiama seminarijoje. Ir tai buvo ne dėl pašaukimų stygiaus, ne dėl tikėjimo susilpnėjimo Lietuvoje, o dėl sovietinės okupacinės valdžios politikos - šitaip siekta fiziškai numarinti Bažnyčią.

Pirmuosiuose dokumentuose buvo išsakomas rūpestis dėl netikusios Kauno kunigų seminarijos vadovybės, dėl sovietinės valdžios kišimosi į dėstytojų ir klierikų parinkimą ir ypač dėl klierikų verbavimo į KGB agentus. Labai daug yra sukaupta atskirų vyskupijų kunigų kolektyvinių kreipimųsi dėl tikinčiųjų ar jų pačių teisių ir laisvių varžymų. Ne mažiau rūpintasi dėl naujų Lietuvos ganytojų skyrimo, kad į avių kaimenę nepatektų vilkas avies kailyje ar bailys piemuo.

Kadangi nuo pirmųjų okupacijos dienų valdžia stengėsi paralyžiuoti Bažnyčios gyvenimą iš vidaus, t. y. nuolat silpninti jos vadovybę ir neoficialiai jos valdymą perimti į savo rankas, nepaklūstantys Religijų reikalų tarybos (toliau - RRT) įgaliotinio reikalavimams (o kartais net per daug jam klusnūs ir savo nediplomatiškumu perlenkiantys lazdą) vyskupijų valdytojai buvo keičiami klusnesniais ar lankstesniais. Objektyviai vertinant, šitokia kai kurių Bažnyčios vadovų nuolaidžiavimo ir baimės politika daug pakenkė Bažnyčios vidaus gyvenimui: vienaip ar kitaip jie prisidėjo ne prie Bažnyčios palaikymo, o prie jos slopinimo. Tokios okupacinės valdžios politikos kontekste paaiškėja, kodėl jai reikėjo atsikratyti neklusniais vyskupais Teofilium Matulioniu (1958 m.), Vincentu Sladkevičiumi (1959 m.), Julijonu Steponavičiumi (1961 m.), kurie galėjo ne tik patys pasipriešinti tikinčiųjų laisvių varžymams, bet daryti įtaką ir kitų vyskupijų valdytojams.

Turbūt nė vienu kitu klausimu Kronikoje nėra įdėta tiek kreipimųsi į popiežių, Lietuvos vyskupijų valdytojus, respublikos ir SSRS valdžią, kaip dėl šių vyskupų grąžinimo į savo vyskupijas. Ir nors į šiuos kreipimusis nebūdavo gaunama jokių atsakymų arba gaunami įžūliu melu atausti atsakymai (ypač iš RRT įgaliotinio), aktyvieji Lietuvos kunigai ir tikintieji vėl iš naujo siųsdavo prašymus ir protestus dėl vyskupų tremties, kol pagaliau, po ilgų valdžios manipuliacijų, 1982 08 08 (po 23-ejų metų tremties) į Kaišiadorių vyskupo sostą sugrįžo vysk. Vincentas Sladkevičius.

Paskutinysis tikinčiųjų rašytas pareiškimas (kurį pasirašė 4530 žmonių) dėl vysk. Julijono Steponavičiaus grąžinimo į Vilniaus arkivyskupo sostą buvo pasiųstas jau įsisukus Atgimimo vėjams. Pareiškimas 1988 10 22 buvo pasiųstas SSKP CK²⁰ generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui. Pagaliau 1989 02 05 d. arkivysk. Julijonas Steponavičius buvo oficialiai grąžintas į Vilnių ir čia pasakė pirmąjį pamokslą atgautoje Arkikatedroje.

Buvo labai daug kreipimųsi į įvairias respublikos ir Sovietų Sąjungos kompartijos ir vyriausybės institucijas reikalaujant grąžinti Vilniaus Arkikatedrą, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės, Vilniaus Šv. Kazimiero (paverstą ateizmo muziejumi) bažnyčias bei prašant leisti statyti naujas bažnyčias sunaikintų, sudegusių vietoje ar išaugusiuose naujuose miestuose. Deja, tai būdavo beviltiškas beldimasis į okupacinės valdžios duris (bet ne betikslis: nors jos ir neatsiverdavo, pasaulis sužinodavo apie padarytas bei daromas skriaudas Bažnyčiai Lietuvoje).

Be galo daug nemalonumų okupacinei Lietuvos valdžiai ir kagėbistams pridarė Jungtinėms Tautoms perduotas 1971- 1972    m. Lietuvos katalikų memorandumas, kurį pasirašė per 17 000 Lietuvos tikinčiųjų ir kur buvo papasakota apie sovietinės valdžios vykdomą Bažnyčios diskriminavimą bei tikinčiųjų persekiojimus: apie vyskupų J. Steponavičiaus ir V. Sladkevičiaus tremtį, Kauno kunigų seminarijos, kunigų skirstymo reikalus, trukdymus teikti religinius patarnavimus, tikinčiųjų šalinimą iš darbo dėl jų įsitikinimų, draudimą atstatyti sugriautas ar sudegusias bažnyčias ir kita. Tai buvo pirmasis oficialus garsus žodis pasauliui apie sovietinės valdžios daromus nusikaltimus Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir tikintiesiems; žodis buvo išgirstas ir todėl sukėlė didelį okupantų pyktį.

1975 m. kreipiamasi į Berlyno kardinolą Alfredą Bengšą (A. Bengsch), kuris sovietmečiu lankėsi Lietuvoje, o 1977 m. -į Belgrado komisiją, tikrinančią, kaip vykdomi 1975 m. Helsinkyje pasirašyti tarptautiniai susitarimai dėl žmogaus teisių.

1978 m. rengiant naują SSRS ir LSSR konstituciją visi Lietuvos vyskupai ir valdytojai bei kunigai kreipėsi į SSRS ir LSSR Aukščiausiųjų Tarybų prezidiumus, reikalaudami pataisyti konkrečius konstitucijos straipsnius, kad būtų sulygintos tikinčiųjų ir ateistų teisės. 1979 m. TTGKK savo dokumentu Nr. 5 kreipėsi į LSSR ir SSRS Aukščiausiųjų Tarybų prezidiumus, nurodydamas tikinčiuosius ir Bažnyčią diskriminuojančius naujų Religinių susivienijimų nuostatų straipsnius. Dar

1973    m. Kronika atviru Laišku mokytojui kreipėsi į visus Lietuvos mokytojus, kviesdama juos neluošinti vaikų dvasios prievarta peršant ateistinę ideologiją, nemokyti ir neversti jų veidmainiauti, o diegti šventus idealus. Nors kai kurie iš šių

 

 

1971 m. gruodžio mėn. Lietuvos Romos katalikų memorandumo, perduoto Jungtinėms Tautoms, faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. 47706/3. T. 11, 1. 142)

kreipimųsi buvo rašyti anksčiau, tačiau, pradėjus eiti Kronikai, joje buvo dar kartą paskelbti. Kronika atsiliepdavo į kiekvieną svarbesnį Visuotinės Katalikų Bažnyčios gyvenimo faktą: liūdesį - mirus popiežiui Pauliui VI, džiaugsmą ir viltį -išrinkus Joną Paulių II.

Kronika fiksavo ir individualius pareiškimus dėl tikėjimo persekiojimo. Minėtini nevienkartiniai Adutiškio klebono kun. Bronislovo Laurinavičiaus pareiškimai RRT įgaliotiniui ir kitoms valdžios institucijoms, Ceikinių parapijos klebono kun. Karolio Garucko SJ pareiškimai net SSRS vadovui Leonidui Brežnevui, kun. Pranciškaus Račiūno MIC ilgas atviras laiškas Vilniaus universiteto dėstytojui A. Augui dėl apšmeižimo, esą busimasis popiežius Paulius VI jį kadaise įpareigojęs teikti žvalgybines žinias apie sovietinę armiją. Čia yra ne vienas žinomo religinės spaudos darbuotojo Vlado Lapienio pareiškimas, Vytauto Vaičiūno, kunigų Antano Yliaus MIC, Boleslovo Babrausko SJ, Sigito Tamkevičiaus SJ, ses. Marytės Vitkūnaitės, pasauliečių Antano Terlecko, Virgilijaus Jaugelio ir kitų pareiškimai; kun. Jono Danylos SJ atviri laiškai aktyviam ateistui Broniui Jauniškiui dėl melo ir šmeižtų jo knygose; Roberto Grigo laiškas Vidurinės Azijos karinės apygardos laikraščiui dėl jo apšmeižimo; kun. Roko Puzono pareiškimas KGB pirmininkui ir daug daug kitų. Kolektyviniai kreipimaisi ir individualūs pareiškimai, paremti ne tik konkrečiais faktais, bet dažnai patvirtinti šimtų kunigų ir tūkstančių tikinčiųjų parašais, pasiekę Vakarus ir pagarsinti pasauliui, remiami laisvojo pasaulio žmonių opinijos, buvo tikras ginklas, kuriuo bandyta sutramdyti sovietinės valdžios savivalę.

Dar viena ne mažiau įspūdinga ir veiksminga kovos dėl tikinčiųjų teisių forma buvo Kronikoje pateikiami tikinčiųjų diskriminavimo faktai. Skyrelyje Žinios iš vyskupijų aprašomi konkretūs tikėjimo varžymo faktai, pavyzdžiui, kaip ligoninės vyr. gydytojas neleidžia pakviesti į ligoninę kunigo mirštančiam ligoniui; kaip kolūkio tikintieji verčiami dirbti sekmadienį, o atsisakantys - baudžiami; kaip paskelbiamas „kiaulių maras“, kad į Šiluvą negalėtų atvykti maldininkai; kaip niokojamas

LKB Kronikos leidimą palaiminęs Lietuvos jėzuitų provincijolas 1948-1988 m. kun. Jonas Danyla SJ

Kryžių kalnas (1961, 1973 ir 1974 m.) ir kaip jis vis iš naujo atgyja; kaip buvo sunaikintos Vilniaus ir Žemaičių Kalvarijų Kryžiaus kelio stotys ir kt. Bažnyčios diskriminavimą gerai iliustruoja kad ir toks Kronikos 9 numeryje skelbiamas faktas, jog už elektros kilovatvalandę moka: kolūkiai - 1 kapeiką, gyventojai - 4, o bažnyčios - net 25 kapeikas.

Nuo 1975 m. labai pagausėjo bažnyčių gaisrų. 1976 03 17 sudegė Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, o gaisrininkai jos beveik negesino - tik atvykę rusų kariuomenės gaisrininkai dalį bažnyčios išgelbėjo. Bandyta padegti Leipalingio (Lazdijų r.) bažnyčią. Labai dažnai bažnyčios būdavo apiplėšiamos, o kartais išniekinamas ir Švenčiausiasis Sakramentas. Pagausėjo kunigų užpuolimų ir nužudymų. Kaune užpulta ir mirtinai sužalota vienuolė Stasė Lukšaitė. Sovietinės teisėsaugos institucijos tokius nusikaltimus tirdavo vangiai, dažnai nenorom ar net dėdavo pastangas nuslėpti nusikaltėlius.

1964-1971 m. už tariamus Kultų įstatymų pažeidimus iš kunigų būdavo atimami registracijos pažymėjimai, o nuo 1976 m. už vaikų katekizavimą, Vėlinių eisenas ir kitus „nusikaltimus“ kunigus imta bausti piniginėmis baudomis. Kaltinimai būdavo įforminami rajono vykdomojo komiteto administracinėje komisijoje. Apie šį posūkį sovietinėje politikoje Kronika taip pat informavo pasaulį, dėl to KGB buvo priversta bent šiek tiek švelninti politiką Bažnyčios atžvilgiu. Nuo to laiko už skambinimą varpais, vaikų katekizavimą kunigai jau nebebuvo teisiami, tačiau žmonės už savo religinius įsitikinimus ir toliau buvo atleidinėjami iš darbo. Pirmasis toks Kronikoje pagarsintas faktas buvo 1970 m. Vilkaviškyje Onos Brilienės atleidimas iš mokytojos pareigų, atimant teisę dirbti bet kokį pedagoginį darbą. Mokytojai nesutinkant su sprendimu, įvyko net du teismo procesai: Vilkaviškyje ir Vilniuje Aukščiausiajame teisme. Galutinis sprendimas - mokytoja dėl religinių įsitikinimų negali eiti mokytojos pareigų tarybinėje mokykloje - liko nepakeistas.

Vėliau Kronikos aprašyti panašūs tikinčiųjų atleidimai iš darbo: Bronės Pupkevičiūtės - pedagogikos mokslų daktarės iš Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto, Domicėlės Gailiušytės -prancūzų kalbos mokytojos, Elenos Šuliauskaitės (1973 m.) -iš Vilniaus universiteto istorijos fakulteto vyr. laborantės pareigų, Aldonos Matusevičiūtės - iš vaikų lopšelio-darželio auklėtojos, fortepijono dėstytojos Aldonos Kezytės iš Vilniaus Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos, Monikos Gavėnaitės iš Šviesos leidyklos, Bronės Kibickaitės iš Vilniaus universiteto skaičiavimo centro inžinierės pareigų. Šiaulietis Mečislovas Jurevičius iš pradžių atleidžiamas iš darbo, o paskui, neva už eisenos į Kryžių kalną organizavimą (iš tikrųjų už bendradarbiavimą Kronikoje), nuteisiamas; Petras Kimbrys 1986 m. išmetamas iš darbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir t. t. Neįmanoma išvardyti visų Kronikoje aprašytų tikinčiųjų diskriminavimo, tikėjimo persekiojimo faktų.

1969 m. uoliųjų kunigų ir vienuolių (daugiausia - SJE) pastangomis Lietuvoje ėmė plisti jaunųjų Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Jie organizuodavo moksleivių susirinkimus (konspiraciniais sumetimais -kurio nors iš jų gimtadienio ar vardadienio proga), kur kunigų ar vienuolių seserų vadovaujami rengdavo minirekolekcijas, pokalbius, konferencijas, išvykas į gamtą. Mokiniai vaidindavo savo tėvams ir bendraamžiams saviveiklinius dvasią ugdančius religinius ir patriotinius montažus. Ypač veikli šiuo požiūriu buvo Kauno Petrašiūnų parapija, kur jaunimui vadovavo ses. Aldona Raižytė SJE ir pasaulietis Saulius Kelpšas, o Kybartuose - seserys Ona Šarakauskaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Bernadeta Mališkaitė ir Birutė Briliūtė. Taip pat veikė stiprūs jaunimo centrai Dzūkijoje - Leipalingyje, Šlavantuose, Veisiejuose ir Žemaitijoje - Kelmėje, Raseiniuose.

Pagrindiniai jaunimo susirinkimai vykdavo Kaune, Vilkaviškyje, Marijampolėje, Sasnavoje, Leipalingyje, Šlavantuose, Kybartuose. Kartais tuos renginius užklupdavo KGB ir milicija. Buvo užklupta stovyklavietė prie Šlavantų (vadovas kun. Juozas Zdebskis, seselės Bernadeta Mališkaitė ir Ona Šarakauskaitė), Eucharistijos bičiulių rekolekcijos Kybartuose 1982 m. (kun. Sigitas Tamkevičius), mokinių ir jų tėvų religinė vakaronė Viduklėje (kun. Alfonsas Svarinskas), jų sambūriai Marijampolėje (ses. Veronika Beišytė), Vilkaviškyje (ses. Birutė Briliūtė), Kelmėje (ses. Regina Teresiūtė) ir kitur. Kronika, atskleisdama KGB smurtavimus, kartu parodydavo, kaip net tokiomis sunkiomis persekiojimo sąlygomis galima suburti ir religine dvasia auklėti jaunąją kartą. Kronikai pagelbstint pasaulyje plačiai nuskambėjo vieno iš Eucharistijos bičiulių Roberto Grigo drąsa ir ištikimybė Dievui ir Tėvynei, kai sovietinėje armijoje dėl religinių ir tautinių įsitikinimų jįs atsisakė priimti karinę priesaiką ir už tai jam teko patirti daug vargo ir kančių.

Kronika dažnai informuodavo, kad čia vienur, čia kitur pakelėje ar prie sodybos tikintieji pastatė naują kryžių, bet valdžios nurodymu (paprastai KGB vadovaujant) jis būdavo nugriaunamas. KGB operatyvinėmis žiniomis kryžių statymo pagrindiniai iniciatoriai ir vykdytojai buvo tie patys Eucharistijos bičiuliai. Informacija apie tokius KGB vandalizmo aktus per Kroniką bematant apskriedavo pasaulį.

Dažnai ir plačiai Kronikoje gvildenama tema - tikinčiųjų moksleivių persekiojimas, šmeižimas, gąsdinimas ir prievartinis ateizavimas, kai tikintys moksleiviai būdavo verčiami stoti į ateistines pionierių ir komjaunuolių organizacijas. Turbūt nėra nė vieno Kronikos numerio (išskyrus paskutinius, išėjusius jau stipriai dvelkiant Atgimimui), kuriame nebūtų pateikiama tokių faktų iš įvairiausių Lietuvos vietovių. Mokyklose ypač būdavo pašiepiami ir diskriminuojami aktyviai bažnyčios liturgijoje dalyvaujantys moksleiviai: patarnaujantys šv. Mišiose, procesijų ir chorų dalyviai. Kiekvienas moksleivis žinojo, kad jeigu vidurinės mokyklos baigimo charakteristikoje bus įrašyti žodžiai: neatsikratęs religinių prietarų, - visų aukštųjų, o gal ir specialiųjų vidurinių mokyklų durys bus uždarytos. Kronikoje aprašyta daug moksleivių drąsių poelgių, kai mokytojui paklausus, kas eina į bažnyčią, atsistodavo kone visa klasė.

Norint sutrukdyti religinį vaikų auklėjimą, buvo draudžiama grupėmis katekizuoti vaikus. Nepaklūstantys tiems draudimams kunigai pradžioje buvo teisiami (kun. Antanas Šeškevičius SJ, kun. Juozas Zdebskis, kun. Prosperas Bubnys MIC). Mokykla stengdavosi atitraukti vaikus nuo bažnyčios įvairiausiais būdais, pradedant sekmadieniniais žygiais, pramogomis ir baigiant pašaipomis ir gąsdinimais. Tačiau Eucharistijos bičiulių būreliai, slapti moksleivijos ir studentijos sambūriai (ypač Kybartuose ir Kaune) padėjo daliai jų išlaikyti tikėjimo ir Tėvynės meilės dvasią.

Apie šią žūtbūtinę kovą dėl Bažnyčios ir Lietuvos ateities -vaikų - kalba visa Kronika. Tikėjimo tvirtumą rodė ne vienas mokinys. Mokiniai nebijodavo būti pajuokti, niekinami ar net pašalinti iš mokyklos dėl tikėjimo, nes geriau būti nemokytu žmogumi, negu mokytu išdaviku²¹.

Kronikos pasirodymas sužlugdė visas valdžios viltis tyliai sunaikinti Bažnyčią. Vakaruose sustiprintas Kronikos balsas skambėjo visame pasaulyje. Net kai kurių kunigų ar aukštesnių dignitorių vojažai į Vatikaną ir Vakarus bei jų „liudijimai“ apie „tikinčiųjų laisvę“ negalėjo nustelbti Kronikos skelbiamos tiesos: pasaulis tikėjo ja, o ne okupantų pasiųstaisiais ir instruktuotais, kaip reikia elgtis ir ką kalbėti. Beliko vienas kelias: likviduoti Kronikų. Tai atlikti buvo pavesta KGB.

Dar niekas nėra suskaičiavęs (ir vargu ar kas suskaičiuos), kiek Kronikos byloje buvo tardyta žmonių. Tai įsivaizduoti

gal padės toks faktas: vieno už Kroniką teisiamojo asmens byloje yra arti šimto tokių liudytojų apklausų protokolų. Kronika ir šito nenutylėdavo. Ji nuolat skelbė apie vykstančius dėl jos (kaip ir dėl kitų pogrindžio leidinių) tardymus, kratas, areštus ir teismus.

Kronikoje gana išsamiai aprašytas pirmasis KGB bandymas susidoroti su ja. Dar 1973 11 19-20 buvo atliktos kratos pas Kabelių kleboną kun. Joną Lauriūną SJ, pas kun. Algimantą Keiną Valkininkuose, pas kun. Boleslovą Babrauską SJ Smilgiuose, Krinčine pas kun. Joną Bukauską, Kaune pas Virgilijų ir Augustiną Jaugelius, Arimantą Raškinį ir daugelį kitų.

Kronika rašė ir apie kitataučių katalikų persekiojimus. Vilnius, kurį laiką buvęs viena iš salelių, kurioje galėjo prisiglausti žiauriai Ukrainoje sekami ir persekiojami unitai, pasidarė jiems taip pat nesaugus. 1973 m. pabaigoje čia buvo areštuoti ukrainiečiai kunigai unitai Prokopivas ir Mickievičius.

Kronika aprašo, kad 1974 m. kovo-balandžio mėnesiais buvo padarytos kratos Vilniuje pas ukrainietį kunigą Vladislavą Figolį, Bronę Kazėnaitę Kaune, kun. Sigitą Tamkevičių Simne, Joną Kastytį Matulionį Druskininkuose ir pas Oną Volskienę bei Stasę Mikšytę. 1974 04 24 buvo suimtas Juozas Gražys Kaune, o 1974 08 27 - ses. Nijolė Sadūnaitė Vilniuje. Mindaugas Tomonis priverstinai paguldytas į psichiatrinę ligoninę.

KGB susekė Kronikos leidėjų ryšius su Maskvos disidentais. 1974 11 27 Maskvos kagėbistai padarė kratą Vilniuje pas A. Tverdochlebovą, kur tuo metu buvo susirinkę pagrindiniai Maskvos disidentai: Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas, Tatjana Velikanova, V. Turčinas, S. Orlovas ir A. Litvinova. Po mėnesio (1974 12 27) Maskvoje areštuojamas Sergejus Kovaliovas. Tą pačią dieną atliekamos kratos ir Lietuvoje pas Balį Gajauską, Albertą Žilinską, Birutę Poškienę, Algį Petrusevičių, Antaną Terlecką, Joną Volungevičių, Algį Baltrušaitį ir Valerijų Smolkiną. Sergejus Kovaliovas atgabenamas į Vilniaus KGB kalėjimą.

1976 10 19 buvo padarytos kratos Vilniuje Jono Kastyčio Matulionio ir Vlado Lapienio butuose - abu jie areštuojami. 1977 01 17 Panevėžyje suimama ses. Ona Pranckūnaitė. Masinės kratos atliekamos 1977 m. balandžio 19-ąją ir rugpjūčio 23-ąją. 1979 m. spalio ir lapkričio mėnesiais buvo padarytos grupinės (kelių asmenų butuose tuo pat metu) kratos. 1980 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais vėl praslinko masinių kratų banga. Tų pačių metų balandžio 17-18 d. buvo padarytos kratos kunigų Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus, Virgilijaus Jaugelio, Vaclovo Degučio, Gusto Gudanavičiaus, Jono Zubraus butuose. Padaryta krata vienuolės Monikos Gavėnaitės bute, o seserys Genovaitė Navickaitė ir Ona Vitkauskaitė areštuojamos.

1980 m. KGB sekimas ir represijos dar suaktyvėjo. Neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas kun. Leonas Šapoka ir cheminėmis medžiagomis nudegintas kun. Juozas Zdebskis.

Kratas ir suėmimus lydėjo tardymai ir teismai. Negalutiniais duomenimis už LKB Kroniką (nors bylose buvo prirašyti ir kiti „nusikaltimai“) buvo nuteisti 22 žmonės. Nuo 1977 m.

Kronikos kiekvieno numerio pabaigoje būdavo išvardijamos tuo metu lageriuose kalinčių politinių kalinių pavardės ir raginama juos prisiminti. Šį Kronikos raginimą prisiminti daugelis tikinčiųjų suprasdavo kaip pareigą kenčiančius paremti ne tik žodžiu, malda, bet ir duona. Net keletą metų sovietiniuose lageriuose kalėjęs A. Terleckas yra sakęs, kad už paramą jis ypač dėkingas Marijampolės, Vilkaviškio, Kybartų, Kauno, Kelmės ir Viduklės vienuolėms. Amžiną skolą jaučiu joms, - kalbėjo jis²².

LKB Kronika atskleidė pasauliui tiesą ir apie slaptus bei klastingus KGB susidorojimus su persekiojamaisiais: Mindaugo Tomonio (1975 m.), kun. Broniaus Laurinavičiaus (1981 m.), kun. Juozo Zdebskio (1986 m.) žūtį. Atvirai parašė apie kunigų Leono Šapokos (1980 m.) ir Leono Mažeikos (1981 m.) nužudymą: buvo spėjama, kad jie buvo įsipainioję į KGB voratinklį, vėliau norėjo tyliai iš jo išsinarplioti, už ką teko sumokėti savo gyvybės kaina. Vilniuje 1975 03 24 savo bute buvo nužudytas 18-metis ukrainietis Vitalijus Olikievičius, kuris buvo atvykęs į Lietuvą, kad čia apsigyvenęs padirbėtų ir įstotų į Kauno kunigų seminariją (nes į ją priimdavo tik gyvenančius Lietuvoje). Už tai teko sumokėti gyvybe. Taigi Kronika demaskavo ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos ar Maskvos KGB kruvinus darbus. Kaip liudija išlikę šykštūs KGB nusikaltimų dokumentai - jų operatyvinės bylos, Kronika, atrodo, niekada nesuklydo skelbdama jų veiklos metodus. Veikiausiai neklydo ir šiais atvejais.

1979 m. stiprėjant KGB represijoms, RRT įgaliotinis „liberalas“ K. Tumėnas pakeičiamas kompartijos rajono komiteto pirmuoju sekretoriumi Petru Anilioniu. Jo pavaduotoju, dešiniąja ranka ir tiesioginiu ryšininku su KGB tapo A. Juozėnas. Prasidėjo nuolatiniai vyskupijų valdytojų, dekanų, kunigų ir bažnytinių komitetų narių instruktažai, mokymai, barimai, bauginimai - „smegenų plovimas“. Nors paradoksalu, bet Kauno kunigų seminarijos pirmojo kurso klierikams mokslo metų pirmąsias konferencijas vesdavo kulto įgaliotinis P. Anilionis. Jis aiškindavo, kokios jų teisės, kaip privalo elgtis seminarijoje ir už jos sienų. Tokiais pačiais pamokymais palydėdavo ir vykstančius atostogų, perspėdamas seminarijos vadovybę ir juos pačius, kad nebendrautų su „kunigais reakcionieriais“, nes tai blogai baigsis (suprask: gali pašalinti iš seminarijos).

KGB buvo didelis netikėtumas, kai areštavus kun. S. Tamkevičių (kuris, jų nuomone, - o ir iš tikrųjų! - buvo LKB Kronikos redaktorius), Kronika ir toliau ėjo. 1984 01 06 Kronikos 61 numeryje paskelbiamas dar prieš nujaučiamą areštą parašytas Credo, kuriame jis išsako savo tikrąją poziciją ir įspėja netikėti, jeigu kartais areštuotą kagėbistams pavyktų jį palaužti (kaip atsitiko su stačiatikių šventiku Dmitrijumi Dudko ir kitais). Tačiau, ačiū Dievui, to neįvyko.

Areštavus kun. S. Tamkevičių, 57-ąjį Kronikos numerį skubiai parengė spaudai ir išleido seserys Elena Šuliauskaitė SJE ir Bernadeta Mališkaitė Kybartuose. Perspausdinant ir parengiant fotokopijas prisidėjo ir kitos seserys kybartietės. Šis numeris neturėjo kunigo kaip vyriausiojo redaktoriaus, nes po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto aktyviausieji kunigai buvo ypač

KGB sekami. Be to, buvo labai svarbu, kad, nepaisant kun. Alfonso Svarinsko teismo ir kun. Sigito Tamkevičiaus arešto, Kronika pasirodytų įprasto stiliaus, formos, turinio ir apimties. O svarbiausia, kad išeitų įprastu laiku.

Tai padaryti nebuvo itin sunku, nes kun. S. Tamkevičius prieš savo areštą buvo palikęs keletą gebančių šį darbą dirbti savo bendradarbių ir beveik visiškai užbaigtą Kronikos 57-ąjį numerį. Antrajam po redaktoriaus arešto numeriui jau buvo imta rimtai ieškoti tinkamo ir Bažnyčiai pasišventusio kunigo, kuris galėtų atlikti vyriausiojo redaktoriaus darbą. Pirmasis žvilgsnis buvo nukreiptas į kunigus - Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narius. Tačiau tuo metu jie buvo prispausti tokia kieta KGB dėmesio letena, kad šis variantas iš karto buvo atmestas. Tuomet Eucharistinio Jėzaus seserys Elena Šuliauskaitė ir Julija Kuodytė pasiūlė paprašyti pagalbos jėzuitą kunigą pogrindininką Joną Borutą²³. Pasirodo, jo pagalbos prieš savo areštą Kronikai jau buvo prašęs ir pats redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius.

Po kun. S. Tamkevičiaus arešto kun. J. Boruta SJ, neturėdamas jokios parapijos ir būdamas gerai intelektualiai pasirengęs, galėjo kompetentingai įsitraukti į Kronikos redagavimą. Juolab kad laisvėje dar buvo likusios pagrindinės Kronikos talkininkės, redakcinės kolegijos narės ir pagalbininkės seserys Elena Šuliauskaitė, Bernadeta Mališkaitė, Birutė Briliūtė, Ona Virginija Kavaliauskaitė ir Ona Šarakauskaitė.

KGB, pamatęs, kad šį kartą nepavyko Kronikos likviduoti, prieš ją kovojo su dar didesniu įniršiu. 1986 05 08 LSSR prokuroras Kronikai pradėjo naują baudžiamąją bylą, pagal kurią į gulagus turėjo būti pasiųsta daug naujų Dievui ir Tėvynei pasišventusių žmonių. Tačiau ši byla taip ir liko nebaigta. Apie visa tai ir kitus persekiojimus visą laiką iki pat Atgimimo pasaulį išsamiai informuodavo pati LKB Kronika.

II. „LKB Kronika“ užsienyje

1. LKB Kronikos kelias į Vakarus

Jei Kronika būtų pasilikusi tik Lietuvoje, jos vaidmuo ginant tikinčiųjų (ir visų žmonių) teises būtų buvęs nepalyginamai mažesnis. Mat Kronika buvo spausdinama rašomosiomis mašinėlėmis, o dauginama dažniausiai elektrografiniu arba spiritinio rotaprinto būdu, todėl jos tiražai nebuvo dideli. Iš pradžių numeris buvo dauginamas didesniais tiražais (iki 200-300 egzempliorių), tačiau vėliau skaičius buvo mažinamas iki 100-150 egzempliorių. Jų platinimas visuomet kėlė pavojų ir buvo rizikingas, nes kiekvienas į KGB agento rankas pakliuvęs ar kratos metu atrastas numeris buvo siūlo galas, kurį vyniojant būtų buvę galima prieiti ir iki redakcijos. Tačiau į pasišventėlių rankas pakliuvę nauji numeriai savarankiškai vėl būdavo perspausdinami rašomosiomis mašinėlėmis ir platinami. Apie tai liudija buvusiame KGB archyve bei Lietuvos genocido aukų muziejaus saugyklose išlikę KGB agentų įduoti ar kratų metu paimti tų pačių numerių skirtingi egzemplioriai. Šiandien neįmanoma atsakyti, kiek kurio numerio egzempliorių buvo išspausdinta ir išplatinta Lietuvoje. Vis dėlto Kronika Lietuvoje negalėjo tapti didžiatiražiu leidiniu, nes ilgainiui KGB sekimo tinklas plėtėsi ir tankėjo, sekimo patirtis didėjo. Todėl Kronikos leidėjams, be naujo numerio išleidimo, ne mažiau svarbu buvo jį perduoti į Vakarus, kur Kronika būdavo spausdinama ir platinama laisvosiose šalyse.

Kadangi Kronikos perdavimas į Vakarus reikalavo ypatingos konspiracijos, todėl iki šiolei palyginti nedaug apie tai buvo žinoma. Vieninteliai oficialūs dokumentai apie tai yra buvusiuose KGB archyvuose keliose bylose išlikę liudijimai. Tačiau ir čia žinios yra gana šykščios, o ir tos, kurios likusios, yra paliktos ne Kronikos leidėjų, o kai kurių Maskvos disidentų. Neteko skaityti nė vieno Kronikos leidėjo ar rėmėjo tardymo protokolo, kuriame jie būtų KGB atskleidę, kokiu keliu Kronika pasiekdavo Vakarus.

O tokie buvo du pagrindiniai keliai. Pirmas - Kronika, Aušra ir TTGKK dokumentai pasiekdavo Vakarus per Maskvos disidentus, kurie ją perduodavo tam tikriems užsienio asmenims, ir antras - per turistus, kurie atvykę į Lietuvą sutikdavo paimti Kroniką ir nugabenti į JAV. Apie pirmųjų veiklą byloja kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus baudžiamosiose bylose esantys kai kurių areštuotų Maskvos disidentų (V. Kapitančiuko, L. Regelsono, D. Dudko ir G. Jakunino) apklausų protokolų kopijos. Kai kurie iš jų (išskyrus T. Velikanovą ir G. Jakuniną) apie tai pateikė gana daug žinių.

Apie atvykstančių į Lietuvą turistų pagalbą KGB dokumentai byloja dar mažiau. Vienintelė žinia yra kun. A. Svarinsko baudžiamojoje byloje, kai jo duotus TTGKK dokumentus iš kun. V. Cukuro atėmė pasienio tarnybos Gardino muitinėje (nors kun. A. Svarinskas neprisipažino davęs). Kronikos aplankų saugykloje dar yra žinia apie atimtus iš užsieniečio kelis Kronikos numerius bei vieną ar du mikrofilmus. Dabar, atgavus laisvę, prabilo gyvieji liudytojai, kurie šiuos dokumentus gabendavo į Maskvą disidentams, ir tie, kurie ieškodavo turistų, drįstančių priimti pavojingąjį „suvenyrą“ ir nugabenti į užjūrį. Čia dar kartą minėtinos Putnamo (JAV) seselės lietuvaitės, Amerikos ambasados darbuotojai, pasauliečiai, JAV Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos (LKRŠ) darbuotojai, kurie prisidėjo prie ne vieno Kronikos numerio pervežimo. Ne visi siųsti numeriai pasiekdavo užjūrį: dalis jų kratų metu buvo aptikta ir paimta iš Maskvos disidentų, kiti (be abejo, KGB pasekus) atimti muitinėje patikrinimo metu, dar kiti gal pateko į nepatikimas rankas ir nežinia kur dingo. Arkivysk. S. Tamkevičius savo atsiminimuose rašo, kad, atkūrus Nepriklausomybę, jis apsilankęs JAV ir apžiūrėjęs iš Lietuvos gautus Kronikos numėrius bei mikrofilmus. Deja, ne viską radęs, kas buvo siųsta. Tačiau jį labai nudžiugino, kad visi numeriai pasiekė laisvąjį pasaulį: ten rado ne vieną Kronikos numerį, kurį kažkas buvo pasiuntęs į Vakarus. Be tiesioginių leidėjų, kurie rūpinosi jos perdavimu į Vakarus, matyt, buvo ir daugiau Bažnyčiai ir Tėvynei pasiaukojusių žmonių, kurie, turėdami galimybę, tai atlikdavo.

Tačiau nedidelis skaičius KGB archyve esančių dokumentų apie Kronikos perdavimą į Vakarus nėra įrodymas, kad KGB nerūpėjo Kronikos (ir kitų dokumentų) perdavimo į Vakarus

 

Į JAV perduotų LKB Kronikos ir Aušros mikrofilmų archyvas

 

Disidentai, talkinę Kronikos perdavimui į Vakarus, LKB Kronikos 20-mečio minėjime. Iš dešinės - A. Raškinis, T. Velikanova, A. Lavutas, S. Lavuta, P. Plumpa, A. Danickij

keliai. Rūpėjo, labai rūpėjo! Kaip užkirsti šiuos kelius, buvo vienas pagrindinių jų rūpesčių kovoje su Kronika. Visi šie faktai buvo fiksuojami, dokumentuojami ir analizuojami operatyvinėse bylose. O jų nėra... išskyrus vieną vienintelę DOR* Nr. 242. Kaip KGB sekė Kronikos siuntimą į Vakarus, liudija viena kita išlikusi nuotrupa minėtoje byloje. 1975 05 14 agentė Lilija praneša, kad, kaip sužinojusi, balandžio 25-26 d. kun. S. Tamkevičius važinėjo į Maskvą patikrinti, ar nenutrūko ryšiai, kuriais Kronika siunčiama į užsienį. (Matyt, nerimas kilo dėl to, kad Kronikos Nr. 12, 13 ir 14 buvo atimti iš kažkokio užsieniečio.) Įsitikino, kad ryšiai tvarkingi. Pagaliau Kronikos 14-ojo numerio žinias perdavė ir užsienio radijas²⁴.

* DOR (rus. - dielo operativnoi razrabotki) - operatyvinio tyrimo byla. DOR Nr. 242 - tai kun. J. Zdebskio sekimo byla.

1978 11 23 LSSR KGB praneša savo viršininkams į Maskvą apie kun. J. Zdebskio 1978 m. spalio 9-10 d. kelionę su Lapieniene pas Dubravnos lageryje kalintį Vladą Lapienį. Tada jie buvo išoriškai stebimi priemone NN - nuo pat išvykimo iš Lapienienės namų iki išvykimo iš Maskvos į Dubravną. To stebėjimo metu nustatyta, kad Maskvoje kun. J. Zdebskis apsilankė pas žinomą disidentą Aleksandrą Lavutą, pas kurį taip pat dažnai iš Lietuvos lankąsis Demagogas (Antanas Terleckas), kuris palaikąs ryšius ir su Sacharovu, Velikanova, areštuotųjų Kovaliovo ir Ginzburgo žmonomis²⁵. Maskva atsako, kad Aleksandras Pavlovičius Lavutas (g. 1929 m.) yra Einamųjų įvykių kronikos bendradarbis, Maskvos miesto KGB sekamas tiriant DOR bylą slapyvardžiu Tęsėjas (rus. Posliedovatel’)²⁶.

Kad perdavimo į Vakarus per Maskvą kanalai buvo ne vieninteliai ir kad leidiniai Vakarus pasiekdavo ne iš vienų rankų, liudija ir A. Andreikos kameros agento Kirilovo 1981 09 30 pranešimas. Agentui grįžus iš tardytojo ir pareiškus, kad jį tikriausiai iš kameros iškeldins (matyt, tokia buvo KGB jam sukurta legenda), A. Andreika paprašęs, kad tada, kai (agentas) po savo teismo pasimatys su namiškiais, paprašytų jų pranešti kun. J. Zdebskiui, jog jis ištesėjęs savo žodį ir nieko neišdavęs. Be to, dar prašė pranešti Zdebskiui, kad, jeigu jam reikės susisiekti su užsieniu, tegul kreipiasi į tą žmogų Klaipėdoje. Į ką - kun. J. Zdebskis žinosiąs ²⁷.

1983 m. areštavus kunigus A. Svarinską ir S. Tamkevičių, o Kronikai toliau einant ir pasiekiant Vakarus, vienu iš labiausiai įtariamųjų dirbant šį darbą, matyt, buvo laikomas kun. J. Zdebskis. LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininko plk. E. Baltino suderintoje ir KGB pirmininko gen. ltn. J. Petkevičiaus 1983 12 07 patvirtintoje pažymoje rašoma:

Iš bylos medžiagos matoma, kad Zdebskis J. V. nusiteikęs priešiškai. Jis buvo tiriamas pagal grupinę operatyvinio tyrimo bylą Nr. 22 „ Voratinklis", užsiėmė organizuota priešiška veikla, dalyvavo leidžiant, platinant ir pergabenant į užsienį nelegalius antisovietinius leidinius: „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą" ir kitus kūrinius<...> Pagal gaunamus agentūrinius duomenis Zdebskis J. V. savo priešiškos veiklos nenutraukė. Dažnai išvažiuoja į kitus rajonus ir už respublikos ribų ²⁸.

Toliau pažymoje (čia yra tik kopija, ne originalas) palikta vietos, kur būdavo įrašoma, kokių priemonių prieš sekamąjį imtis. Kopijoje ši vieta tuščia. Originale turėjo būti užpildyta. Ko gero, tai buvo superslaptos priemonės, kurios negalėjo būti rašomos net kopijoje.

Kaip rašo savo atsiminimuose arkivysk. S. Tamkevičius, pirmuosius per Maskvos disidentus siunčiamus Kronikos numerius jis adresuodavo Čikagoje leidžiamam lietuvių laikraščiui Draugas. Vėliau, sužinojęs apie Niujorke veikiančią LKRŠ organizaciją, Kroniką ėmė adresuoti jai. Dar vėliau, kai buvo likviduoti - KGB suimti ir nuteisti - Maskvos disidentų grupės nariai, Kroniką dažniausiai slapta išveždavo užsienio turistai. Ją gaudavo Lietuvių informacijos centras Brukline ir Draugo laikraštis Čikagoje ²⁹.

Perdavimas į Vakarus visuomet buvo rizikingas tiek perduodančiajam, tiek imančiajam. 2 egzempliorius LKB Kronikos dažnai į Maskvą veždavo pats kun. S. Tamkevičius, taip pat kun. J. Zdebskis, seserys N. Sadūnaitė, O. Šarakauskaitė, M. Gavėnaitė, G. J. Stanelytė ir kitos. Ryšiai su Maskvos disidentais buvo užmegzti taip pat ir su Arimanto Raškinio bei Sergejaus Kovaliovo pagalba. Šių ryšių palaikymu ir Kronikos perdavimu daug rūpinosi taip pat Petras Plumpa.

Norint Kroniką perduoti į Vakarus per atvykstančius turistus užsieniečius, reikėdavo pirmiausia sužinoti, kada jie atvyko, paskui su jais susitikti ir įtikinti, kad paimtų pavo-

jingąjį „suvenyrą“. Todėl atvykstančius iš Vakarų į Lietuvą turistus medžiojo ne vienas Kronikos bendradarbis: kas sužinodavo apie atvykstantį patikimą žmogų, tas ir rūpindavosi, kaip tą žinią perduoti Kronikos leidėjams. Suprantama, šių asmenų konspiraciniais sumetimais buvo labai mažai. Ne kartą surasti turistą ir užmegzti su juo ryšį tekdavo vilnietei ses. Bronei Vazgelevičiūtei, tačiau tekdavo ir kitiems. Kroniką į Vakarus dažnai pa-

imdavo iš Putnamo (JAV) atvykstančios Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kongregacijos seserys vienuolės. Joms Kroniką perduodavo kun. J. Zdebskis, ses. Janina Judikevičiūtė, o kartais ir pats kun. S. Tamkevičius. Per turistus perduodant Kroniką visuomet vos parengto numerio pirmasis egzempliorius būdavo nufotografuojamas, kad kratos ar arešto atveju liktų 1-2 kopijos fotojuostoje (nes atvykstančių turistų kartais tekdavo laukti ne vieną dieną) ir paslepiamas kokiame nors suvenyre. Šį darbą iki arešto atlikdavo pats redaktorius kun. S. Tamkevičius, o po jo arešto - ses. Birutė Briliūtė.

2. LKB Kronikos balsas Vakaruose

Pasiekę Vakarus (JAV) pirmieji Kronikos numeriai nudžiugino ne tik tenykščius lietuvius kunigus, bet ir visus patriotizmo nepraradusius tautiečius. Iškilo klausimas: kaip padėti engiamiems tikintiesiems Lietuvoje? Buvo du būdai: pirmas, šią informaciją kuo plačiau skleisti laisvajame pasaulyje, kad visuomenės opinija ir valstybių vadovai priverstų Sovietų Sąjungą laikytis jos pačios pasirašytos Žmogaus teisių deklaracijos, ir antra - per laisvojo pasaulio radijo stotis šią informaciją perteikti (nors ir labai trukdant specialių SSRS stočių trukdžiams) Lietuvos ir kitų okupuotų šalių žmonėms.

Didžiausią darbą perspausdinant ir platinant gautą Kroniką atliko LKRŠ organizacija. Pradžioje tai buvo JAV įsisteigusi lietuvių kunigų korporacija, kurios tikslas - šelpti persekiojamą Bažnyčią ir tikinčiuosius Lietuvoje. Vėliau, norint labiau išplėsti šalpos darbus, buvo nuspręsta ir kitų šalių lietuvių kolonijose organizuoti LKRŠ rėmėjus pasauliečius³⁰. Steigiamasis LKRŠ rėmėjų organizacijos susirinkimas įvyko 1972 04 08 Čikagoje. Organizacijos vyriausiajai valdybai pasiskirsčius pareigas kun. Kazimieras Kuzminskas tapo jos pirmininku. Po trijų mėnesių nuo LKRŠ rėmėjų organizacijos įsteigimo buvo gautas Kronikos pirmasis numeris. LKRŠ rėmėjų vyriausiosios valdybos posėdyje buvo nutarta paremti Lietuvos Katalikų Bažnyčios pradėtą kovą, iškelti į viešumą okupantų nusikaltimus, kad jie taptų žinomi Lietuvai ir pasauliui. Nutarta tęsti jų darbą laisvėje, leisti Kroniką lietuvių kalba, Amerikoje versti ją į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinti šiuos leidinius kituose laisvuosiuose kraštuose.

Kroniką perspausdinti ir leisti atskirais numeriais pirmasis ėmėsi LKRŠ rėmėjų organizacijos reikalų vedėjas kun. Kazimieras Pugevičius. Šie numeriai buvo leidžiami iki 1000 egz. tiražu ir išsiuntinėjami į lietuvių kolonijas Europoje, JAV, Pietų Amerikoje, Kanadoje, Anglijoje ir Australijoje. Kun. K. Pugevičius išleido visus Kronikos numerius. Jo išsiuntinėti numeriai buvo pirmosios kregždės, atnešusios tėvynainiams nors ir liūdną, bet tikrą žinią apie. kenčiančius Lietuvoje likusius jų brolius ir seseris. Šios žinios žadino ir kėlė tenykščių lietuvių ryžtą visais įmanomais būdais remti persekiojamą Lietuvos Bažnyčią, kovoti dėl jos žmonių teisių ir laisvių. Kun. K. Pugevičiaus atskirais numeriais (sąsiuviniais) leidžiama Kronika buvo pranašesnė palyginti su vėliau storais tomais leidžiama tuo, kad jos pateikiamos žinios būdavo šviežios (naujas Lietuvoje išleistas Kronikos numeris paprastai Vakarus pasiekdavo po 1-3 mėnesių ir netrukus kun. K. Pugevičiaus pastangomis būdavo išspausdinamas JAV).

LKRŠ rėmėjų vyriausiosios valdybos posėdyje 1973 10 09, jau turint šešis Kronikos numerius, kun. K. Kuzminskas pasiūlė juos leisti knygomis - po kelis numerius viename tome. Tam sumanymui visi pritarė. Tačiau tokiam darbui reikėjo daug lėšų, patalpų ir darbuotojų. O viso to nebuvo. Tuomet kun. K. Kuzminskas į savo paties butą priėmė šio darbo talkininkus. Pažymėtina, kad visi, kurie padėjo leisti šias knygas, per visą ilgametį darbą už tai negaudavo jokio atlyginimo. Tai buvo lietuvių patriotų auka Bažnyčiai ir Tėvynei. Pirmuosius tris tomus išleido LKRŠ rėmėjų sąjunga. (Vėliau šios organizacijos pavadinimas buvo pakeistas į Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoms leisti sąjungą. Dar vėliau ji pavadinta Lietuvos Kronikos Sąjunga, kuri ir išleido likusius - nuo 4-o iki 10-o Kronikos tomus.)

Kronikos leidimas ir platinimas reikalavo daug lėšų. Kun. K. Kuzminskas apkeliavo daugelio šalių lietuvių kolonijas, aiškindamas Kronikos leidybos reikšmę kenčiančiai Lietuvos Bažnyčiai ir rinkdamas aukas. Lankydamas šias kolonijas jis steigė LKRŠ skyrius arba surasdavo bent vieną įgaliotinį, kuris rūpintųsi šiais reikalais. Jei kolonijoje būdavo lietuvių radijo programa, jo kalbos įrašus transliuodavo per vietos radiją. Šį darbą jis dirbo iki paskutiniojo tomo išleidimo. Įvairių šalių lietuvių kolonijose buvo įsteigta 70 Lietuvos Kronikos Sąjungos skyrių. Jiems buvo siunčiami aplinkraščiai, prašant rinkti aukas ir platinti nusiųstus Kronikos tomus (daugiausia lietuvių kalba).

Per visą šį laikotarpį išleista 10 Kronikos tomų. I tomas išleistas su septyniais Kronikos numeriais, praslinkus dvejiems metams po Kronikos pasirodymo Lietuvoje. (Kaip minėta, visą laiką buvo leidžiami Kronikos numeriai atskirais sąsiuviniais.) Šis 336 puslapių tomas buvo išleistas prelato Juozo Karaliaus lėšomis 5000 egzempliorių tiražu. Redagavo ir įvadą parašė prof. Juozas Brazaitis, o viršelį ir iliustracijas piešė dailininkas ir rašytojas Paulius Jurkus.

414 puslapių II tomą, išleistą 1975 m., redagavo rašytojas Povilas Gaučys, o viršelį ir kitas iliustracijas piešė kazimierietė ses. Mersedesa.

Nuo III iki VI tomo imtinai Kroniką redagavo pedagogas Pranas Razminas; VII ir VIII tomus redagavo lituanistas Ignas Serapinas, o IX - X tomus - lituanistas Apolinaras Bagdonas. Nuo I iki V tomo spaudė Mykolo Morkūno spaustuvė Čikagoje, o tolesnius tomus ji tik parengdavo spaudai, o spaudė Kingsport Press spaustuvė (Tenesyje). Nuo II iki X tomo imtinai Kroniką iliustravo ta pati dailininkė kazimierietė ses. Mersedesa. I-VI tomai išleisti 5000 egzempliorių, o kiti - 3000 egzempliorių tiražu.

V tomas buvo skirtas Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai paminėti. Šiam tomui įvadinį straipsnį Vilniaus universitetui 400 metų parašė prof. dr. Paulius Rabikauskas SJ. VI tomas (1983 m.) buvo skirtas LKB Kronikos dešimtmečiui, o VII - šv. Kazimiero 500 metų mirties sukakčiai pažymėti. Jame

 

Kun. K. Pugevičiaus rašto dėl maldos pagalbos Lietuvai faksimilė

buvo įdėtas vysk. Pauliaus Baltakio įvadinis žodis bei prof. dr. P. Rabikausko straipsnis Šv. Kazimieras - Vilties nešėjas. Kronikos VIII tomas buvo skirtas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui. Čia taip pat buvo prof. dr. P. Rabikausko straipsnis Krikščionybės kelias į Lietuvą. IX tomas skirtas Vilniaus Arkikatedros Bazilikos grąžinimui tikintiesiems. Jame, be kitų, yra ir ilgamečio politinio kalinio monsinjoro Alfonso Svarinsko

 

Kun. K. Kuzminsko rašto dėl LKB Kronikos leidybos rėmimo faksimilė

straipsnis Arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Tai jau buvo 1989 metai - Atgimimo pavasaris. Paskutiniame, X tome, kuris buvo skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui 1990 03 11 paminėti, buvo išspausdintas kard. Vincento Sladkevičiaus MIC žodis LKB Kronikos leidėjams Čikagoje bei vysk. Sigito Tamkevičiaus SJ straipsnis Žingsniai į laisvę.

Kun. K. Kuzminskui paraginus Vokietijoje gyvenantį kun. dr. Konstantiną Gulbiną OFM, į vokiečių kalbą buvo išversti pirmieji Kronikos numeriai ir išspausdinti Acta Baltica (lietuvių, latvių ir estų) metraštyje. Vėliau jie visi buvo išversti į vokiečių kalbą ir išleisti atskiromis knygomis.

Mons. Vincentas Mincevičius Romoje dalį Kronikų išvertė į italų kalbą ir su Lietuvos Kronikos Sąjungos pagalba iš viso išleido du tomus. Ši Sąjunga pustrečio Kronikos tomo padėjo išversti ir į prancūzų kalbą. Kun. Prano Gavėno SDB rūpesčiu Kronikos 32 numeris buvo išverstas į portugalų kalbą ir išleistas Brazilijoje.

Ispanų kalba išleisti Kronikos I, II ir VI tomai: I tomas skirtas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, o VI - šv. Kazimiero mirties 500 metų sukakčiai paminėti. Šias knygas irgi išleido Lietuvos Kronikos Sąjunga. Vilniaus universiteto ir šv. Kazimiero jubiliejiniai tomai (I ir VI) išleisti taip pat ir anglų kalba (10 000 ir 8000 egz. tiražu).

Taigi Lietuvos Kronikos Sąjunga yra išleidusi 10 Kronikos tomų lietuvių kalba, 3 - ispanų ir 2 - anglų kalbomis. Jų visų tiražas sudarė 75 000 egzempliorių. Knygos buvo išsiuntinėtos į daugelį valstybių: anglų kalba - į 72 valstybes, ispanų kalba į 24 valstybes. Kaip rašo kun. K. Kuzminskas savo 1988 02 09 rašte, LKB Kronikos knygos lietuvių, anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis buvo siunčiamos į 138 tomis kalbomis kalbančias valstybes³¹: jų universitetų ir kolegijų bibliotekoms, spaudai,

radijo ir televizijos stotims, katalikų ir kitų konfesijų vyskupams, vienuolynams, kunigų seminarijoms, žinių agentūroms, įvairiems institutams, žymiausioms organizacijoms, aukštiems valdžios pareigūnams, didžiųjų miestų burmistrams, parlamentarams, kai kuriems užsienio diplomatams ir visoms tarptautinėms organizacijoms.

Lietuvos Kronikos Sąjunga už pasaulyje anglų ir ispanų kalbomis išplatintą Kroniką gavo per 800 padėkos laiškų. Juose žavimasi Lietuvos tikinčiųjų kova, teigiama, kad iš jų tūkstančiai žmonių semsis pasiaukojimo dvasios ir melsis, kad Lietuva greičiau atgautų laisvę ir nepriklausomybę.

Kolumbijos Medeljino arkivyskupas Alfonsas Lopezas Truchilas, greitai po to tapęs kardinolu, gavęs LKB Kronikos I tomą, dėkojo ir rašė: „Kronikos“ lapus skaitysime atsidėję taip, kaip skaitoma apie katakombų Bažnyčios persekiojimus.

Gauti šilti padėkos žodžiai iš Ilinojaus karmeličių vienuolyno viršininko B. Deogupilacho ir Čilous (Chilaw’s) vyskupo Markuso Fernando. O Sudano valstybės Tamburos vyskupas Gasis Abangitas rašė: Šis tomas mus padrąsins, jis mums labai padės, nes mes taip pat esame kenčiančios Bažnyčios nariai. Padėkos gautos ir iš Škotijos, JAV, Zimbabvės, Indijos ir kitų valstybių vyskupų. JAV vyskupai savo susirinkime Vašingtone 1988 11 17 priėmė pareiškimą Dėl religijos laisvės Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje. Tame pareiškime Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra apibūdinama kaip tvirtovė prieš sovietų pastangas sunaikinti Lietuvos religinę, kultūrinę ir tautinę politinę tapatybę. Šiame dokumente pažymima, kad apie religinės laisvės varžymus Lietuvoje pasaulio visuomenę informavo LKB Kronika.

1989 m. vasario mėn. Venesuelos Atstovų rūmų pirmininkas dr. Chose Rodrigezas Inturke priimdamas grupę Venesuelos lietuvių išreiškė didelę padėką už LKB Kroniką, kuri, "jo nuomone, esanti išsamiausias ir vertingiausias dokumentas apie nuožmų tikėjimo persekiojimą ir apie didvyrišką Lietuvos katalikų laikyseną. Jis pabrėžė, jog šiandien Vakarai semiasi dvasinės stiprybės <...> iš lietuvių, kurie savo tvirtą tikėjimą išlaiko dabartinio amžiaus katakombose<...>. Tai yra brangiausia jūsų dovana laisviems Vakarams<...>. Tikėkite, lietuviai, - toliau kalbėjo dr. Chose Rodrigezas, - jog Venesuela ir laisvasis Vakarų pasaulis pasiliks jums amžiais dėkingas už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikų“, stipraus ir nepalaužiamo tikėjimo liudytoją.

Lietuvos Kronikos Sąjungos nariai įdėjo į šią veiklą daug darbo, pasiaukojimo ir lėšų, bet kartais, kaip ir Kronikos pogrindiniams leidėjams, jiems tekdavo patirti nepelnytų priekaištų, įžeidimų ir šmeižtų. Galbūt KGB čiuptuvai siekdavo ir Vakarus?..

Reikia pakalbėti ir apie Kronikos platinimą Rytuose, šalyse, kurios šiandien jau yra užsienis - tai buvusios SSRS respublikos. Nėra duomenų, kad Kronikos kokios nors žinios būtų skelbtos tų respublikų oficialioje ar pogrindžio spaudoje. Yra žinoma, kad Ukrainoje buvo leidžiama Ukrainos Unitų Bažnyčios Kronika, bet glaudesnio bendradarbiavimo tarp ukrainietiškos ir lietuviškos Kronikos nebuvo.

Kas kita mūsų Kronikos ryšiai su Maskvos disidentais, jų įvairiomis žmogaus teisių gynimo organizacijomis ir jų samizdatu: su jais bendradarbiavimas iš tiesų buvo glaudus. Einamųjų įvykių kronika spausdindavo informaciją ir iš LKB Kronikos, taip padėdama kitoms SSRS pavergtoms tautoms sužinoti tiesą apie Lietuvą ir Katalikų Bažnyčią. Maskvos disidentai, talkindami perduodant LKB Kroniką bei TTGKK dokumentus į Vakarus, taip pat daug prisidėjo, kad pasaulis sužinotų tiesą apie okupuotos Lietuvos tikinčiųjų ir visų žmonių padėtį.

LKB Kronika Lietuvą labai išgarsino: tokio pasaulio dėmesio iki tol ji dar niekada nebuvo turėjusi. Jos leidimas pavergtoje Lietuvoje bei šio leidimo tąsa lietuvių ir kitomis kalbomis laisvuosiuose kraštuose, jos žinių platus pasklidimas didžiojoje pasaulio dalyje lietuvių tautai yra epochinis įvykis. Per Kroniką pasaulis ne tik sužinojo apie Lietuvos tikinčiųjų ir visų laisvę mylinčių žmonių persekiojimą, bet ir geriau pamatė komunizmo bei jo citadelės - SSRS - tikrąjį veidą. LKB

Kronikos leidimas yra pasaulinio masto unikumas, kai mažos pavergtos tautos pogrindyje leidžiamas tiesos žodis taip plačiai pasklido pasaulyje. Nė viena SSRS okupuota valstybė tokių ir taip ilgai - iki komunizmo žlugimo - tveriančių bei dviem frontais (slapta pogrindyje ir viešai laisvajame pasaulyje) leidžiamų pogrindžio leidinių neturėjo. Lietuvių tautos išsivaduojamojoje iš komunizmo kovoje LKB Kronika užėmė garbingą vietą po pokario (1944-1953) metų ginkluoto pasipriešinimo. Tuomet buvo priešinamasi prieš fizinį tautos genocidą, dabar - prieš dvasinį; skirtumas tik tas, kad ana, didvyriška ir kruvina kova pasauliui buvo mažai žinoma ir todėl tautų žudiko - SSRS - tarptautiniam prestižui buvo ne tokia pavojinga; o šitoji, padedant laisvojo pasaulio lietuviams, pasiekianti atokiausias pasaulio valstybes, ardė komunizmo pamatus. Ne be reikalo Lietuva tapo pirmąja plyta, ištraukta iš SSRS kalėjimo sienos.

Neperdėsime sakydami, kad LKB Kronika prisidėjo ir prie 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, nes iš pogrindžio sklindantis tautos religinę ir tautinę savimonę žadinantis žodis, Lietuvos Kronikos Sąjungos ir Vakarų radijo stočių paskleistas ne tik plačiajame pasaulyje, bet grįžtamuoju ryšiu pasiekęs ir už geležinės uždangos kenčiančią savąją tautą, padėjo jai išlaikyti tautinę, istorinę ir religinę gyvastį, be kurios nebūtų įmanomas joks atgimimas.

Drąsiai galima teigti, kad sovietinės okupacijos metais kovoje prieš dvasinį tautos genocidą tarp visų kitų 25 pogrindžio leidinių³² didžiausią vaidmenį atliko iki okupacijos galo ištvėrusi LKB Kronika. Lenkdami galvas jos leidėjams pogrindyje, kurie kentė nuolatinį pavojų, kratas ir areštus, sekimus ir kompromitavimus, KGB rūsius, kalėjimus, lagerius, tremtis, o kartais ir mirtį, neužmirškime ir tų pasišventėlių patriotų lietuvių Vakaruose, kurie šį laisvės žodį sustiprino, užaugino ir paskleidė visam pasauliui. Jų visų įnašas į kovą su didžiausiu pasaulio priešu - komunizmu - yra neįkainojamas.

3. LKB Kronika Vatikano radijo programose ir Italijos spaudoje

Pirmiesiems Kronikos numeriams pasiekus Vakarų pasaulį, lietuviškoms radijų programoms ir lietuvių informacijos tarnyboms atsivėrė visiškai naujos galimybės kovoti dėl religijos laisvės Lietuvoje ir dėl Lietuvos išvadavimo. Iki tol faktinė medžiaga apie padėtį Lietuvoje buvo beveik nepasiekiama. Norint gauti žinių arba jas patikrinti, kartais tekdavo keliauti į Lenkiją, atsargiai prisigretinti prie atsitiktinių turistų arba grįžtančių emigrantų iš Lietuvos.

Ši padėtis radikaliai pasikeitė, kai Vakarų kraštus pradėjo pasiekti LKB Kronika ir kiti pogrindžio leidiniai. Gerai žinodami, su kokiais pavojais, kokia rizika, su kokia auka buvo susijusi ši naujovė, lietuviškų informacijos tarnybų bei radijų darbuotojai stengėsi kuo geriau panaudoti šiuos naujus informacijos šaltinius.

Mons. Vincento Mincevičiaus rūpesčiu jau nuo 1954 m. Romoje buvo leidžiamas mėnesinis lietuviškų informacijų biuletenis ELTA-PRESS italų kalba. Nuo 1972 m. pavasario biuletenis pradėjo ištisai skelbti LKB Kronikos medžiagą. ELTA-PRESS buvo siuntinėjamas Italijos spaudai, spaudos agentūroms, valdžios įstaigoms, Italijos atstovybėms užsienio šalyse ir užsienio atstovybėms Italijoje; Vatikano valstybės sekretoriatui, kongregacijoms ir nunciatūroms; parapijoms, mokykloms, studijų centrams, politinėms partijoms, radijo ir televizijos stotims. Tai buvo didžiulis darbas, kurį mons. V. Mincevičius su dideliu pasiaukojimu tęsė iki 1985 metų. Jo dėka Lietuvos vardas ir lietuvių tautos kova dėl religijos laisvės, dėl pagrindinių žmogaus teisių ir politinės nepriklausomybės pasidarė plačiai žinoma Italijoje ir kitose pasaulio šalyse.

Leidykla La Casa di Matriona Milane mons. V. Mincevičiaus rūpesčiu išleido dviem tomais pirmuosius 20 Kronikos numerių italų kalba Cronica della Chiesa Cattolica in Lituania (1976 ir 1979). Pasinaudodama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, italų publicistė A. Vičini (Viccini) parašė knygą Lituania popolo e Chiesa, kurią 1984 m. išleido ta pati leidykla.

1986 m. vasarą žymusis Italijos religijos studijų institutas Gadzadoje (Gazzada), Šiaurės Italijoje, surengė tarptautinę studijų savaitę tema Baltijos tautų religinė istorija. Nebuvo abejonės, kad tarptautinį dėmesį į Baltijos šalių istoriją ir jų likimą tuo metu kaip tik buvo atkreipusi LKB Kronika. Netrukus studijų savaitės darbai buvo išleisti daugiau kaip 300 puslapių knyga Storia religiosa dei popoli baltici (leidėjas La Casa di Matriona). Išleistos dvi studijos (jose buvo spausdinama ir kitos lietuvių pogrindžio spaudos medžiaga): Kajetonas J. Čeginskas Le aspirazioni nazionali e l’esperienza cristiana dei lituani (Lietuvių tautiniai siekiai ir krikščioniškoji patirtis), 18 puslapių; kun. V. Kazlauskas Valori umani e cristiani nella resistenza e nella lotta per la liberta del popolo lituano (Žmogiškosios ir krikščioniškosios vertybės lietuvių tautos rezistencijoje ir kovoje dėl laisvės), 43 puslapiai. Ši knyga buvo platinama knygynuose visoje Italijoje, ji pasiekė ir žymias pasaulio bibliotekas.

Vatikano radijo lietuvių skyriaus darbuotojai (vedėjas mons. Vytautas Kazlauskas), gerai žinodami, kad Lietuvoje Kronikų plačiau paskleisti nėra įmanoma, jautė pareigą visą medžiagą perteikti savo klausytojams. Kronikos straipsniams ir žinioms duoti radijo stilių ir atitinkamai suredaguoti buvo nelengvas uždavinys. Reikia atsiminti, kad tuo metu pasaulyje ir Vatikano radijo sferose buvo vadinamasis Rytų politikos klestėjimo laikotarpis. Tiesiogiai cituoti LKB Kronikų ir kitus pogrindžio leidinius būtų reiškę išprovokuoti labai griežtą Maskvos reakciją, esą Vatikano radijas kursto pogrindžio veiklą Lietuvoje. Dėl to buvo nuspręsta visai pogrindžio leidinių medžiagai duoti antraštę Užsienio spauda apie Lietuvų, tų leidinių vardus paminint tik netiesiogiai. Taip buvo pasiekiamas dvigubas tikslas: visa pogrindžio informacija pasiekdavo radijo klausytojus ir kartu klausytojai sužinodavo, kad toji informacija plačiai sklinda pasaulyje, tiek lietuvių, tiek nelietuvių spaudoje. Kita vertus, niekas nebūtų galėjęs uždrausti lietuviškoms radijo programoms informuoti klausytojus, ką apie juos rašo jų nepasiekianti užsienio spauda. Taip visa Kronikos informacija Vatikano radijo bangomis pasiekdavo Lietuvą ir už geležinės uždangos esančias šalis: Rusiją, Latviją, Lenkiją ir kt.

 

Lietuviškųjų laidų redakcijos darbuotojai (iš kairės): K. Lozoraitis, B. Vileišytė, N. Tutkutė, P. V. Pupinis SJ, J. Malinauskas, K. J. Ambrasas SJ. 1990 m.

 

Lietuvos SSR KGB 1-ojo skyriaus pranešimo Centrui (SSRS KGB) apie mons. V. Kazlausko atleidimą iš darbo Vatikano radijuje faksimile. (LVA. F. K-l. Ap. 49. B. 233, 1. 99)

Vertimas iš rusų k.       Slaptai

Egz. Nr. 2

1989 01 09    1/1-21

SSRS KGB PW „RT“ Valdybos 3 skyriaus viršininkui pulkininkui drg. V.S. Marejevui Maskva

Apie atliktą aktyvią priemonę

Dėl „Vatikano radijo“ redakcijos

Suderinus su Centru, paskutiniaisiais dviem metais Komiteto 1-asis skyrius dalyvavo Lietuvos SSR KGB vykdomoje bendroje aktyvioje priemonėje pašalinant aršų antisovietiką prelatą V. Kazlauską iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų. Siunčiant agentūrą į Vatikaną, taip pat per atvykstančius į Lietuvos SSR Romos kurijos atstovus popiežiui Jonui Pauliui II ir jo artimiausiai aplinkai buvo teikiama nuolatinė informacija apie eilinių tikinčiųjų ir Lietuvos katalikų dvasininkijos nepasitenkinimą laidų Lietuvai turiniu. Šiame darbe aktyviai dalyvavo ir 1-ojo skyriaus agentai. Bendromis Komiteto pastangomis prelatas V. Kazlauskas buvo atleistas iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų. <...>

Vatikano radijo lietuviškų programų redakcija radijo Centrinei redakcijai ir kitų kalbų redakcijoms (kurių visada buvo per 30) kiekvieną mėnesį išdalydavo ELTA-PRESS biuletenį, kuris punktualiai pateikdavo vis naujo Kronikos numerio vertimą į italų kalbą.

Nors nei Vatikano dienraštis Osservatore Romano, nei radijo dienraštis, nenorėdami erzinti Maskvos, niekada tiesiogiai necitavo Kronikos, bet atskirų kalbų redakcijos šiuo Lietuvos pogrindžio leidiniu labai domėjosi ir surasdavo būdų jo informaciją perduoti savo klausytojams.

4. KGB kova prieš LKB Kroniką Vakaruose

Sovietų Sąjungoje valstybė, turėdama visų informacijos priemonių - spaudos, radijo ir televizijos - monopolį, griežtai cenzūravo visus pranešimus, todėl jokie valdžios daromi nusikaltimai žmogaus teisėms ir laisvėms nebuvo galimi paskelbti. Dėl tos priežasties paprastai tylomis ir slapčiomis daromi tokie nusikaltimai platesniems gyventojų sluoksniams negalėjo būti žinomi. Taigi Vakarų radijo stotys buvo vienintelis visiems prieinamas (nors ir labai techniškai trikdomas ir slopinamas) teisingas informacijos šaltinis, iš kurio buvo galima sužinoti tiesą apie įvykius ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Kronika šioms stotims buvo vienas iš pagrindinių žinių šaltinių apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Iš šių stočių pranešimų tiesą sužinodavo ir Lietuvos žmonės.

Sovietų Sąjungai situacija tapo dar nepalankesnė, kai Kronikos žinios imtos transliuoti ne tik lietuvių, bet ir rusų, anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Šios žinios niekais vertė SSRS propagandai užsienyje metamus milijonus rublių. Todėl kol bus likviduota Kronika (ir Aušra), KGB iškilo nesunkiai nuspėjamas uždavinys: neutralizuoti jų informacijos poveikį Vakarų pasauliui ir Lietuvos gyventojams. Tai įvykdyti buvo dvi galimybės: arba užkirsti jos perdavimo į Vakarus kelius, arba Vakarų pasaulyje pakirsti pasitikėjimą ja ir jos leidėjais, kad jos žiniomis nebūtų tikima ir jos nebūtų skelbiamos. KGB iš karto dirbo abiem frontais.

Štai kodėl nuo pirmųjų Kronikos (o vėliau ir Aušros) numerių Lietuvos kagėbistai taip stropiai rinko, klijavo, komplektavo ir analizavo Vakarų pasaulio (daugiausia JAV ir Kanados) lietuvių periodinėje spaudoje skelbtus Kronikos straipsnius. Pačioje pirmojoje dokumentikos dėžėje, kurioje laikomi Kronikos originalų 2, 3, 5 ir 6-asis numeriai³³, yra įdėtas ir JAV išleistas LKB Kronikos I tomas, kuriame išspausdinti Kronikos 1-7 numeriai.

Nuo Kronikos 14-ojo numerio reguliariai renkamos JAV ir Kanados lietuvių periodinėje spaudoje skelbiamų straipsnių iškarpos. Kai kurios iš jų, kad tvirčiau laikytųsi, užklijuotos ant storesnio ar kartoninio popieriaus lapų. Pavyzdžiui, taip yra sutvarkytos Draugo ir Europos lietuvio laikraščiuose skelbtų Kronikos 16-ojo numerio straipsnių iškarpos. Bruklino Darbininko laikraštis paskelbia tame pačiame Kronikos numeryje esančią žinią apie Juozą Gražį ir kitus teisiamuosius už Kronikos dauginimą (prie iškarpos pažymėta, kad gauta iš V. Kazakevičiaus - žinomo LSSR žurnalisto - abonementinės dėžutės 230, Vilniuje). Yra ir iš 14-ojo, 15-ojo bei 18-ojo Kronikos numerių perspausdintų straipsnių iškarpų.

Ypač daug Kronikos straipsnių paskelbė Čikagoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas. Lietuvoje šių straipsnių iškarpas rinko KGB 5-osios tarnybos 3-iasis skyrius (skirtas kovai su Bažnyčia). Yra ir laikraščio Šaltinis 1976 m. skelbtų straipsnių iškarpų. KGB dokumentikoje surinkta Draugo laikraštyje, be minėtų numerių, dar skelbti straipsniai iš 21, 22, 23, 24, 26, 27, 31, 35, 36, 37, 38, 42 (apie kun. V. Jaugelio mirtį), 45, 46, 50, 51, 52, 53, 60, 63, 64, 68 ir 70 (apie kun. J. Zdebskio žūtį) Kronikos numeriuose bei Aušros 17-ajame numeryje. Tėviškės žiburiai (Kanadoje) paskelbė 26, 28, 42 (apie kun. V. Jaugelio mirtį), 59, 70 ir 72-ojo numerių medžiagą. Yra Darbininko skelbtų 27, 42 ir kitų numerių straipsnių. Po keletą vieno numerio straipsnių yra iš Europos biuletenio (Kronikos 22-ojo numerio) ir Amerikos lietuvio (Kronikos 36-ojo numerio). Apie Kronikos 63-iąjį numerį rašė Baltic Bulletin.

Pradedant Kronikos 50-uoju numeriu (1981 m.), labai daug jos straipsnių spausdino Draugo (Čikagoje) laikraštis. Jis daug prisidėjo prie to, kad tenykščiai lietuviai gautų teisingą informaciją apie kenčiančią ir kovojančią Lietuvos Bažnyčią ir būtų skatinami ją remti. Be kitų JAV išleistų LKB Kronikos tomų, KGB buvo gavusi ir 245 puslapių rusų kalba išleistą knygą Chronika katoličeskoj cerkvi Litvy, kuri apima Kronikos 9, 10, 11, 18, 19, 28 ir 29-ąjį numerį. Įžangos žodį jai parašė Tomas Venclova, o 1979 m. išleido Chronica leidykla Niujorke.

Užsienio (anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, italų ir kitomis) kalbomis leidžiama Kronika buvo skirta informuoti Vakarų pasaulio Katalikų Bažnyčios hierarchus, politikus, mokslo ir akademinę visuomenę apie Bažnyčios ir žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, taip pat ir Sovietų Sąjungoje. Tai buvo lėta, bet atkakli šiapus ir anapus geležinės uždangos gyvenančių lietuvių kova dėl išsivadavimo iš SSRS imperijos jungo.

Ne tik Vakarų pasaulio lietuvius, bet ir jų tėvynainius Lietuvoje apie Kronikoje skelbiamus faktus informuodavo Vakarų radijo stotys. Ypač daug pranešimų pateikdavo Vatikano radijo stotis. Pagal KGB surinktus tekstus aišku, kad Vatikano radijas transliavo žinias iš Kronikos 24, 26, 27, 28, 30, 31, 34, 35, 36, 41, 51, 59, 60, 62, 63, 70, 72, 73, 74, 75-ojo ir kitų numerių. Nedaug nuo jo atsiliko Amerikos balsas, transliavęs žinias iš Kronikos 24, 28, 33, 34, 36, 37, 62, 63, 72, 73, 74, 75-ojo ir Aušros 17-ojo numerio. Laisvės radijas transliavo 60 ir 62-ojo numerio, Laisvoji Europa 75-ojo, o BBC - 62-ojo numerio žinias. Kronikos ištraukas rusų kalba transliavo Nemeckaja volna (24 ir 37-asis numeris), o Radijo svoboda - Kronikos 24, 30, 35, 36, 38, 41, 45, 46-ojo bei Aušros 17-ojo numerio pranešimus. Gal visos šios stotys transliavo ir kitų numerių žinias, tačiau KGB dokumentikoje yra tik šių numerių transliuoti pranešimai. Visi šie pranešimai pateikti mašinraščiu. Radijo svoboda pranešimus rusų kalba fiksavo ir į KGB pateikdavo Vilniuje dislokuotas sovietinės armijos karinis dalinys Nr. 71330.

Ką darydavo KGB, surinkęs šias užsienio spaudos iškarpas ir radijo laidų pranešimus?

Šioje dokumentikoje esanti informacija neįvardija kagėbistų veiklos. Tik atskiri dokumentai byloja, kaip stengtasi Kronikoje skelbtus faktus paneigti ar jų autorius (ir leidėjus) diskredituoti. Greičiausiai visa ši veikla - planai ir jų realizavimas -buvo fiksuojami operatyvinėse bylose, kurių, deja, nėra, išskyrus vienintelę kun. J. Zdebskio operatyvinio tyrimo bylą, kuri patvirtina šią nuomonę. O šių dokumentų - įvairių Vakarų radijo stočių pranešimų - paraštėse yra tik trumpos rezoliucijos atitinkamiems KGB darbuotojams: pavyzdžiui, 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkui J. Radzevičiui, jo operatyvininkams V. Šiaudiniui, Baukoniui, Čekeniui, Žukauskui ir kitiems. Reikia manyti, kad jie be atskiro nurodymo žinojo, ką toliau daryti.

Yra išlikusi ir viena kita išsamesnė LSSR KGB pirmininko pavaduotojo gen. mjr. H. Vaigausko rezoliucija. Pavyzdžiui, tokia rezoliucija yra ant 1980 06 07 Vatikano radijo 20 val. transliuoto pranešimo. Jame buvo pateiktas Kronikos 41-aja-me numeryje aprašytas įvykis, kai Utenos rajono Kirdeikių parapijos klebonas kun. Petras Kražauskas neleido Saldutiškio apylinkės pirmininkui Šapranauskui, rajono finansų skyriaus vedėjai bei valdžios sukurto bažnytinio komiteto 4 nariams inventorizuoti bažnyčios, nes ją tais metais jau buvo inventorizavęs teisėtas bažnyčios komitetas³⁴. H. Vaigauskas rezoliucijoje J. Radzevičiui rašo: Nusiųsti Vatikano radijui tikinčiųjų laiškų apie Kražauskų ir pareikšti savo požiūrį apie šią radijo stotį. Žinant KGB sugebėjimus organizuoti tokius laiškus ir pareiškimus, reikia tikėtis, kad toks „tikinčiųjų“ laiškas Vatikano radijų pasiekė.

Iš kun. J. Zdebskio operatyvinės bylos DOR Nr. 242 žinoma, kad Vatikano radijui pertransliavus Kronikos 25, 26, 30 ir 33-iajame numeryje pateiktas žinias iš Lazdijų rajono, KGB 5-ojo skyriaus (vėliau - tarnybos) viršininkas plk. E. Baltinas įsakė KGB Lazdijų RP parengti ir nusiųsti laiškus Vatikano radijui arba Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupijų valdytojams, prieš tai medžiagą suderinus su 5-uoju skyrium,

 

LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininko (pavad.) plk. E. Baltino reikalavimo pasiųsti laišką Vatikano radijui faksimilė. (LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 5, 1. 275)

Vertimas iš rusų k.

Lietuvos SSR Valstybės
saugumo komitetas 
232758 Vilnius,
Lenino pr. 40 
Nr. 5/3 - 2279

Siunčiame nelegaliuose antisovietiniuose leidiniuose „LKB kronika“ Nr. 46 ir 47 paskelbtų straipsnių fotokopijas.

Prašome su agentūros, patikėtinių pagalba ir kitomis operatyvinėmis priemonėmis nustatyti, kas yra pateiktų straipsnių autoriai, taip pat nustatyti, ar tikrai buvo tokie dalykai, ir smulkiai išnagrinėti tų įvykių visas aplinkybes.

Jeigu „LKB kronikoje“ paskelbti faktai yra šiurkščiai iškraipyti arba jų išvis nebuvo, reikia surasti liudytojus ir tuos šmeižikiškus pramanus dokumentuoti, iš piliečių paimant pareiškimus.

Be to, suderinus su Liet. SSR KGB 5 tarnybos 3 skyriumi, organizuoti laiškų siuntimą Vatikano radijui ir Lietuvos katalikų bažnyčios vyskupijų valdytojams tų tarybinių piliečių arba visuomeninių organizacijų vardu, apie kuriuos reakcingieji klerikalai paskelbė tendencingas ir šmeižikiškas žinias.

Apie tikrinimo rezultatus prašom pranešti.

Priedas: 2 lapai fotokopijų, neslapti, tik adresatui.

Lietuvos SSR KGB
5 tarnybos viršininkas             (pavad.) pulkininkas    E. Baltinas 

 

t. y. su jais³⁵. Įsakymas buvo įvykdytas. Tokį patį raštą plk. E. Baltinas 1981 06 29 vėl rašo KGB Lazdijų RP viršininkui dėl Kronikoje 46 ir 47-ajame numeryje skelbtų ir Vatikano radijo transliuotų žinių: <...>reikia būtinai organizuoti ir pasiųsti laiškus į Vatikano radiją ³⁶.

Kad apskritai Vatikane būtų diskredituoti Kronikos leidėjai ir pakirstas pasitikėjimas jos žiniomis, KGB stengdavosi pasinaudoti tais žmonėmis, kuriais, jų nuomone, galėtų pasitikėti Vatikanas. Suniekinus jos leidėjus, buvo galima tikėtis visiškai sužlugdyti pačios Kronikos leidybą. Tipiškas KGB klastos, pasiekiančios net Vatikaną, pavyzdys matomas iš minėtoje kun. J. Zdebskio sekimo byloje esančio agento Daktaro pranešimo apie vysk. Juozapo Matulaičio-Labuko vizitą Romoje 1978 m. (žr. p. 94 faksimilę ir jos vertimą).

Ne mažiau sėkminga KGB pergalė prieš Vatikaną ir visus TTGKK bei Kronikos šalininkus būtų buvusi tada, jei įvykdžius kun. J. Zdebskiui spec, priemonę - jį nudeginus cheminėmis medžiagomis - dar būtų pavykę jam sufabrikuoti (oficialiai mediciniškai įforminant) venerinę ligą³⁷. Tuomet jie būtų galėję priblokšti Vatikano radijų: Štai kokie nedorėliai kunigai leidžia „Kronikų“, o jūs jos žiniomis tikite ir jas transliuojate! Ir ne tik Vatikaną: visiems Kronikos rėmėjams čia ir užsienyje jie būtų sudavę stiprų smūgį. O tiesą įrodyti būtų ne taip lengva. Tačiau tada Dievas nuo šios jų sumanytos piktadarybės apsaugojo kun. J. Zdebskį, o kartu ir LKB Kronikų. Jeigu būtų išlikusios bent žinomos operatyvinės bylos (visa Voratinklio byla, Leidėjai, Tamsybininkai, DGOR Nr. 8, Nr. 35 ir kitos), šiandien atsiskleistų dar ir ne tokios KGB regztos pinklės.

Nėra abejonės, kad KGB per savo emisarus užsienyje - o jų jie turėjo ir tarp tenykščių lietuvių (tai liudija KGB dokumentai) - stengėsi diskredituoti Kronikų, kelti nepasitikėjimą ja. Minint LKB Kronikos dvidešimtmetį (1992 m.), dr. Arvydas Žygas papasakojo, kaip per vieną lietuvių renginį JAV prie kun. K. Kuzminsko, Lietuvos Kronikos Sųjungos pirmininko, platinančio Kronikos tomus, priėjo vietiniai lietuviai intelektualai ir

 

Lietuvos kunigai pas popiežių Joną Paulių II. Iš kairės - išeivijos lietuvių vyskupas P. Baltakis OFM, kun. R. Mikutavičius ir kun. P. Račiūnas MIC. (Iš buv. KGB saugyklų)

Vertimas iš rusų k.    '    Slaptai

Egz. Nr.

VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETAS PRIE LIET. SSR MINISTRŲ TARYBOS
5-asis skyrius

AGENTŪRINIS PRANEŠIMAS

Agento slapyvardis: „Daktaras“      Priėmė: Vaigauskas ir Radzevičius
Asmens byla Nr. 21937                        1978 m. birželio 19 d.

Šaltinis praneša, kad vyskupas Labukas, 1978 m. būdamas Romoje, buvo susitikęs su emigracijos lietuviais kunigais Tulaba, Jatuliu, Kazlausku ir Krasausku, kurie jam perskaitė esą Vilkaviškio ir Kauno vyskupijų kunigų Labukui adresuotą laišką. Šiame laiške yra daug priekaištų Labukui ir kitiems (vyskupijų) valdytojams, kad jie pataikauja valdžiai ir nesirūpina katalikų Bažnyčios reikalais. Labukas nusijuokė ir papasakojo šio laiško priešistorę. Šį laišką į kuriją buvo atnešęs kunigas Zdebskis, bet asmeniškai įteikti vyskupui Labukui nedrįso, o paliko kancleriams. Labukas, sužinojęs, kad kurijoje buvo Zdebskis ir nepanoro susitikti su vyskupu, liepė neatplėštą laišką įdėti į kitą voką ir pasiųsti atgal Zdebskiui. Po kurio laiko Zdebskis vėl pasirodė su šiuo laišku pas kurijos kanclerius ir pareiškė: „Matyt, įvyko klaida. Šį laišką gavau neatplėštą, tikriausiai jūsų atsiųstą vietoj kito dokumento“. Kancleriai paaiškino, kad čia nėra jokios klaidos, o jeigu nori, tegul jį asmeniškai nuneša vyskupui - jis jo laukia. Zdebskis sutriko, bet pas vyskupą nėjo. Labukas Zdebskio laukė ir buvo pasiruošęs su juo pasikalbėti daugmaž taip: „Jūs rūpinatės vyskupų reikalais, svarstote, ar jie tinkami einamoms pareigoms, rūpinatės visos katalikų Bažnyčios reikalais. Bet ką jūs padarėte savo parapijoje? Dėl jūsų yra daugybė skundų, kad jūsų parapijos tikintieji dėl religinių patarnavimų yra priversti kreiptis į kitų parapijų kunigus, kadangi jūs retai būnate namie. Yra žinoma, kad jūsų sūnus nori įstoti mokytis į kunigų seminariją. Kas bus, jeigu po kurio laiko tai įvyks ir reikės jūsų sūnų skirti vikaru vienoje parapijoje su jumis?

- Ką tada pasakys žmonės? Argi tada jūs nepadarysite gėdos visai Bažnyčiai? Taigi sėdėkite ir dirbkite tai, kas jums pavesta.

Toliau šaltinis pridūrė, kad tokie kunigai kelia daug triukšmo, o patys nėra padorūs.

Be to, Labukas Tulabai ir kitiems dalyvaujantiems papasakojo apie kunigo Svarinsko kalbą vyskupo Povilonio akivaizdoje kunigo Aleksos laidotuvių metu Tabariškiuose, kur Labukas buvo nepagrįstai kritikuojamas. Emigrantai Tulaba, Jatulis ir Krasauskas nusistebėjo, kad taip netaktiškai su savo dvasine vadovybe elgiasi kunigai. Emigrantas Kazlauskas paklausė: „Pas mus Zdebskis, Svarinskas, Jokūbauskas laikomi bažnyčios reikaluose pirmaujančiais, bet jeigu jie taip elgiasi, ar jie netarnauja valdžiai?..“ Labukas į tai atsakė: „Spręskite patys...“

Pažyma: Zdebskis, Svarinskas ir Jokūbauskas - kunigai ekstremistai. Per „Daktarą“ Labukui buvo duota užduotis juos sukompromituoti emigrantų akyse.

KGB PRIE LIETUVOS SSR MT 5-OJO SKYRIAUS 4-OJO POSKYRIO
VIRŠININKAS - MAJORAS
RADZEVIČIUS

---

pašaipiai paklausė: Tai ką, kunigėli, ar Lietuvoje žmonės jau tikrai tokie nelaimingi? ³⁸ Dr. A. Žygas tai aiškina kaip sovietinės nužmoginimo sistemos nepatyrusio vakarietiško mentaliteto apraišką. Galbūt?.. Bet galėjo būti ir kitaip. KGB čiuptuvai siekė toliau negu tik tiesioginius Kronikos leidėjus ir platintojus Lietuvoje, kuriuos su savo agentų pagalba KGB kabinetuose suorganizuotais „grupės kunigų“ ar „tikinčiųjų“ pareiškimais kaltino Bažnyčios skaldymu, šmeižimu, nepaklusnumu hierarchams, meilės stoka ir kitomis nuodėmėmis. Jie siekė toliau negu SSRS sienos. Jų emisarų paveikti tenykščiai intelektualai galėjo sąmoningai ar nesąmoningai vykdyti KGB užduotis: ir ten visais įmanomais būdais diskredituoti Kronikos leidėjus, platintojus, vertėjus, ypač Kronikos Sąjungos vadovus, ir taip slopinti LKB Kronikos balsą.

KGB surinktoje Kronikos dokumentikoje išsamiai analizuojamas 67-asis Kronikos numeris, kuris buvo skirtas kun. J. Zdebskio įtartinai žūčiai. KGB bando aiškintis, kas yra straipsnio apie a.a. kun. J. Zdebskį autorius, ir įtaria juo esant dabartinį kunigą Robertą Grigą. O per Vakarų radijo stotis pateiktus remiantis šiuo straipsniu pranešimus pavedama tikrinti operatyvininkui V. Čekeniui. (Tam pačiam 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus darbuotojui, kuris parengė skubią slaptą šifruotą telegramą į Maskvą apie kun. J. Zdebskio žūtį.) H. Vaigauskas 1986 06 12 rašo rezoliuciją KGB darbuotojui Naruševičiui: Prašau dar ir dar sykj išanalizuoti visą medžiagą ir mūsų veiksmus šiame laikotarpyje. Už ko galima užsikabinti. Aišku, kad čia kalbama apie įtarimą, jog KGB suorganizavo kun. J. Zdebskiui autoavariją. Jaučiamos jų desperatiškos pastangos surasti, už ko galima užsikabinti, kad Vakarams būtų galima įrodyti, jog KGB čia niekuo dėtas.

Šioje KGB surinktoje Kronikos dokumentikoje visiškai nieko nėra apie ryšius su Maskvos disidentais ir kanalus, kuriais Kronika ir Aušra buvo perduodamos į Vakarus. Ko gero, KGB neturėjo išsamios informacijos, nes jei būtų turėjusi, tie kanalai būtų užsidarę. Iš kun. J. Zdebskio sekimo bylos, arkivysk. S. Tamkevičiaus atsiminimų ir nuteistųjų už Kroniką baudžiamųjų bylų yra žinomi tie žmonės, per kuriuos ėjo tiltai į Vakarus: tai akademikas Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Lavutas, Sergejus Genkinas, Tatjana Velikanova, Vaclovas Sevrukas ir kiti. Kaip kūrėsi ir buvo palaikomi šie ryšiai, istorija laukia išsamesnių tyrimų.

Brėkštant Atgimimo pavasariui, KGB suvokė, kad Kronikos nepavyks likviduoti. Jų akys nukrypo į perspektyvą. Atsivėrus durims į Vakarus, KGB kabinetuose buvo sprendžiama, kuriuos žmones kviestis, kuriuos ten siųsti ir t. t. 1989 m. dar buvo intensyviai analizuojamos išeivijos lietuvių nuotaikos, jų asmenybės, planuojama vienais pasinaudoti, kitus intensyviau sekti (netgi pradėti operatyvines tikrinimo bylas - DOP).

Vakarų pasaulio lietuvių įnašas tautos išsivadavimo kovoje dar nėra pakankamai išanalizuotas ir įvertintas. Jie buvo ta gyvoji arterija, kuria radijo bangomis, o kartais prasmunkant pro stropią geležinio čekisto - muitininko akį, atgabentos laisvos spaudos dėka dvasiškai marinamai tautai pavykdavo įlieti sveiko, laisvės prisodrinto kraujo.

Šiandien akivaizdu ir tai, kad KGB įdėtas milžiniškas darbas irgi nenuėjo veltui: jie žvelgė į nūdiena tapusią perspektyvą, ir todėl šiandien Lietuvą turime tokią, kokią turime -sužalotą fiziškai ir dvasiškai. Tų, kurie suvokia, kad kova nesibaigė, pareiga ją tęsti. Nagrinėdami vakar dienos Kroniką, įvertiname dabartį ir kuriame rytdieną.

⁶  VKP (b) CK -Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas.
⁷ LYA.F. K - 1. Ap. 10. B. 3, 1. 72-87.
⁸ Ten pat. F. K - 1. Ap. 10. B. 1, 1. 80, 81.
⁹Ten pat. F. K - 1. Ap. 10. B. 151, 1. 198.
¹⁰A. Streikus. Sovietų valdžios antibažnytinė politika (1953-1967) // Geno­cidas ir rezistencija. Vilnius, 1997. T. 1, p. 137.
¹¹LKP CK -Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas.
¹² V. Užtupas. Žurnalisto žinynas. Kaunas, 1992, p. 58.
¹³  A. Dumčius. Nobelio taikos premija //Lietuvos aidas. 1995 03 09. Nr. 47; V. Užtupas. Min. veik., p. 61.
¹⁴ V. Užtupas. Min. veik., p. 60.
¹⁵ Ten pat.
¹⁶ Ten pat.
¹⁷ LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 8, 1. 77-94. (Istoriko pokalbis su A. Terlecku.)
¹⁸ S. Tamkevičius. Žingsniai į laisvę // Voruta. 1995 03 18-24, Nr. 11 (197).
¹⁹ V. Užtupas. Min. veik., p. 60, 61.
²⁰SSKP CK - Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas.
²¹LKB Kronika. Chicago, 1979. T. 5, p. 421.
²²  LYA. Baudž. b. Nr. 09-02-008-87. T. 8, 1. 59-76.
²³  Jonas Boruta SJ gimęs 1944 metais. 1970-aisiais baigė Vilniaus valstybinį universitetą, dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos instituto Atomo teorijos skyriuje. 1982 m. apgynė fizikos-matematikos mokslų kandidato (dabar - dakta­ro) disertaciją. Kartu jis mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje. 1982 08 08 įšventintas kunigu ir be RRT įgaliotinio pritarimo pradėjo eiti kunigo pareigas. (Baigusiems pogrindinę kunigų seminariją sovietinė valdžia neišduodavo kulto tarnautojo registracijos pažymėjimo, o be jo nebuvo galima oficialiai eiti kunigo pareigų.) 1997 06 21 konsekruotas vyskupu.
²⁴ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 4, 1. 55.
²⁵ Ten pat. T. 1,1. 39.
²⁶ Ten pat, 1. 41.
²⁷ Ten pat, 1. 169.
²⁸ Ten pat, 1. 231, 232.
²⁹ A. Dumčius. Taikos premija //Lietuvos aidas. 1995 03 09. Nr. 47.
³⁰ Šie ir tolesni duomenys paimti iš Čikagos Draugo laikraštyje 1994 05 21 Nr. 99(20) paskelbto kun. Kazimiero Kuzminsko straipsnio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką leidžiant.
³¹The Society of the Chronicle of Lithuania,Inc. kun. K. Kuzminsko 1988 02 09 laiškas laikraščio redaktoriui siunčiant LKB Kronikos VIII tomą.
³²Arimantas Dumčius. Nobelio Taikos premija//Lietuvos aidas. 1995 03 09. Nr. 47.
³³Ši dokumentika saugoma Lietuvos genocido aukų muziejaus fonduose.
³⁴Tuomet klebonų vadovavimu sudarytus dorų ir drąsių tikinčiųjų komitetus sovietinė valdžia bandė pakeisti iš bedievių ar jiems paklusnių bailių tikinčiųjų sukurtais komitetais.
³⁵ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T.5, 1. 153, 154, 159.
³⁶ Ten pat, 1. 275.
³⁷ Ten pat. T. 6, 1. 102.
³⁸  Arvydas Žygas. „LKB Kronikos“ pamokos// Naujasis dienovidis. Nr. 13. 1992 kovo 27-balandžio 3.