Tarybinė spauda rašė
„Tarybinė Klaipėda". 1977 m. vasario 11 d., Nr. 35
Tokiu pavadinimu neseniai Maskvos leidykloje „Znanije" išleista Vladimiro Kurojedovo brošiūra.
Carinėje Rusijoje, rašo autorius, nebuvo sąžinės laisvės. „Rusijos imperijos įstatymų kodeksas" oficialiai buvo paskelbęs religijų nelygybę. Pirmaujančia ir viešpataujančia oficialiąja valstybės religija buvo paskelbta pravoslavų, o jos vadovu buvo laikomas pats caras. Tam, kuris neigdavo pravoslavybės tiesas, pagal imperijos įstatymus būdavo atimamos visos teisės.
Rusijos pravoslavų Bažnyčia turėjo išimtinę teisę propaguoti savo tikėjimų. Kitos bažnyčios buvo tik pakenčiamos Rusijoje, o kai kurių protestantiškų tikybų šalininkai buvo žiauriai persekiojami. Kitatikių priėmimas į mokyklas buvo apribotas. Jiems nebuvo prieinama valstybinė tarnyba, o kai kurių religinių krypčių atstovams buvo draudžiama gyventi atitinkamose šalies vietose.
Brošiūros autorius pabrėžia, kad valstybės ir Bažnyčios tarpusavio santykių forma, gyvavusi carinėje Rusijoje, šiuo metu labai paplitusi kapitalistinėse valstybėse. Pavyzdžiui, Ispanijoje ir Anglijoje valstybinė Bažnyčia yra katalikų, Švedijoje, Norvegijoje ir Danijoje - evangelikų liuteronų, daugelyje Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų šalių - musulmonų ir t.t.
Tyrinėdamas Vakarų šalių įstatymus, Vladimiras Kurojcdovas daro išvadų, kad jau pats valstybinės Bažnyčios buvimo faktas yra diskriminacija kitų tikybų šalininkų ir netikinčiųjų atžvilgiu. Tose šalyse, kur viešpatauja viena Bažnyčia, aukščiausius valstybės postus gali užimti lik asmenys, išpažįstantys viešpataujančią religiją.
Kai kurių buržuazinių šalių konstitucijose kartu su sąžinės laisve paskelbiamas ir Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės. Tačiau tos deklaracijos dažnai lieka lik popieriuje. Įtikinantis pavyzdys - JAV, kur Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės principas buvo paskelbtas dar 1731 m. Tuo tarpu ir iki šiol abiejų JAV kongreso rūmų sesijos diena prasideda pamaldomis. Plačiai paplitusios religinės priesaikos.
Mūsų šalyje tuoj po Spalio socialistinės revoliucijos buvo paskelbta Rusijos tautų teisių deklaracija, kuri panaikino visas ir visokias nacionalines ir religines privilegijas bei apribojimus. 1917 m. gruodžio mėn. vyriausybė priėmė nutarimą atskirti Bažnyčią nuo valstybės ir mokyklą nuo Bažnyčios. Mokyklose buvo panaikintos religijos pamokos. Civilinės būklės aktų rašymas buvo perduotas valstybinėms įstaigoms.
Šie dokumentai buvo papildyti ir apibendrinti 1918 m. sausio 23 d. Liaudies Komisarų tarybos dekrete. Jame nurodyta, jog kiekvienas pilietis gali išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios. Buvo panaikinti visi su tuo anksčiau susiję teisių atėmimai. Dekretas uždraudė minėti valstybiniuose dokumentuose piliečių tikybą.
Tarybiniai įstatymai dėl religijų kultų vis tobulinami. Antai RTFSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1975 m. birželio 23 d. įsaku buvo papildytas ir 1929 m. balandžio 8d. nutarimas „Dėl religinių susivienijimų". Religijos centrams, vyskupijoms suteikta teisė, be kita ko, gaminti bažnyčios inventorių, kulto daiktus ir pardavinėti juos tikinčiųjų bendruomenėms. Religiniai susivienijimai gali įsigyti transporto priemones, arenduoti, statyti ir pirkti pastatus. Labai svarbu, pabrėžia brošiūros autorius, kad religinių susivienijimų registravimo ir nuėmimo nuo įskaitos, bažnyčių atidarymo ir uždarymo klausimus sprendžia ne vietiniai valdžios organai, kaip buvo numatyta 1929 m. įstatymo, o sąjunginis organas - Religijos reikalų taryba prie TSRS Ministrų Tarybos.
Brošiūroje pažymima, kad šalies įstatymai draudžia uždaryti bažnyčias, jeigu jas remia gyventojai. Įvesta tvarka, kad klausimas dėl bažnyčių, cerkvių, mečečių ir kt. uždarymo visapusiškai ir ne kartą svarstomas įvairiose instancijose, ir galutinai jį išsprendžia sąjunginis organas. Tai įgali -na išvengti klaidų, garantuoja sąžinės laisvę griežtai laikytis įstatymo dėl kulto.
Tarybų Sąjungoje veikia daugiau kaip 20 000 pravoslavų cerkvių, bažnyčių, sinagogų, liuteronų kirchių, sentikių maldos namų, mečečių, budistų dacanų, evangelikų krikščionių baptistų maldos namų ir t.t. Šis skaičius pastaraisiais metais praktiškai nesikeičia. Yra taip pat 20 vienuolynų, 18 specialių dvasininkų mokymo įstaigų.
Svarbi materialinė garantija sąžinės laisvei įgyvendinti yra reguliariai leidžiama religinė literatūra. Pavyzdžiui, rusų pravoslavų cerkvė turi 6 periodinius leidinius. 1976 m. masiniu tiražu jau kelintą kartą buvo išleista Biblija ir atskirai evangelijos, išleistas pravoslavų 1977 m. kalendorius.
Brošiūroje argumentuotai atsikertama tiems, kurie mėgina iškraipyti Bažnyčios padėtį Tarybų Sąjungoje. įvairiausio plauko „sovietologai" profesionalūs „ekspertai" teoretikai, rašo autorius, niekuo nesišlykštėdami mėgina įrodyti, kad tarybiniai įstatymai dėl religinių kultų slopina sąžinės laisvę, Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, kad tarybų valstybė išgyvendina religiją prievartos metodais.
Ta proga V.Kurojedovas pateikia Krikščionių Taikos konferencijos Britanijos komiteto prezidento pastoriaus Fildingo Klarko ir jo žmonos nuomonę: „Mes manome, jog apgailėtina ir žalinga yra tai, jog dauguma Anglijos liaudies be prieštaravimų priima tą Tarybų Sąjungos ir jos bažnyčių stereotipą, kurį siūlo mūsų masinės informacijos priemonės arba' organizacijos, tokios kaip Religijos ir komunizmo, pogrindinio evangelizmo tyrimo centras ir t.t. Dabartiniai Bažnyčios ir valstybės santykiai Tarybų Sąjungoje yra tokie nepriekaištingi, jog tuo sunku patikėti."
Tokių atsiliepimų daugybė, ir visi jie rodo, jog Tarybų Sąjungoje sąžinės laisvės principas - ne formali deklaracija, kaip kapitalistinėse šalyse, o gyva realybė, kurią užtikrina valstybinė garantija.
Vakaruose neretai pasirodo pranešimų apie asmenis, nuteistus Tarybų Sąjungoje ir atliekančius bausmę neva už savo religinius įsitikinimus. Tokie tvirtinimai neatitinka tikrovės. „Kvaila tvirtinti,-pareiškė sąjunginės evangelikų krikščionių-baptistų tarybos pirmininkas A.Klimenka, - kad kuris nors mūsų ar kitos Bažnyčios tikintysis buvo pasodintas į teisiamųjų suolą tik už tai, kad jis tikintis: tarybiniai įstatymai paprasčiausiai nenumato piliečių persekiojimo už jų tikėjimą."
Baudžiama tik konkrečių teisėtvarkos pažeidimų atvejais. Kai kurie sektantų grupių vadovai, stengdamiesi išlaikyti tikinčiuosius savo įtakoje, draudžia jiems dalyvauti visuomeniniame gyvenime, lankyti kultūros patalpas, kreiptis pagalbos į gydytojus. Argi nenatūralu, kad už tokius grubius tarybinių įstatymų pažeidimus valstybė baudžia kaltininkus teismo tvarka?
„Tarybiniai įstatymai dėl religijos kultų, - rašo savo brošiūros pabaigoje Vladimiras Kurojedovas, -yra tikrai humaniški, žmogiški. Juose atsižvelgiama į tikinčiųjų interesus."
Igoris Trojanovskis (APN)
