1972 m. rugpiūčio 12 d. laikraštyje „Sovietskaja Litva" pasirodė Rimaičio straipsnis „Bažnytininkai prisitaiko". Jame rašoma, kad kovojant su religija, „nepataisomą žalą gali padaryti administraciniai išpuoliai, visoks tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas. Neteisingi kovos su religija metodai ne tik nesugriauna tikėjimo plitimo pagrindo, bet, priešingai, veda į religinio fanatizmo sustiprėjimą, į apeigų ir kulto slaptas formas, sukelia tikinčiųjų nepasitikėjimą, nepasitenkinimą ir juos kiršina."
Rimaitis pakartojo seną ateistų principą, reikalaujantį bekompromisinės kovos su religija. Šis principas, kilus tikinčiųjų smarkiai reakcijai, leidžia atsitraukti, leisti tikintiesiems nurimti ir paieškojus geriausio kovos būdo, vėl smogti.
1968 m. vasarą prasidėjus Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų reakcija prieš religinės laisvės varžymus savo kulminaciją pasiekė 1972 m. pradžioje. Areštavus kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį, pasipylė tikinčiųjų protestai, kuriuose buvo aprašyti tikinčiųjų persekiojimai. Tarybinė vyriausybė šių liaudies protestų nepaisė ir į juos nereagavo panašiai, kaip pasielgė ir su 1968 - 1971 m. kunigų protestais.
Pirmas ryškesnis tikinčiųjų konfliktas su valdžios pareigūnais įvyko kun. J. Zdebskio teismo dieną Kaune, Ožeškienės gatvėje. Milicininkai tik jėga išvaikė minią, susitelkusią prie teismo rūmų pagerbti teisiamą kunigą.
Ypatingai didelį rūpestį valdžiai sukėlė žinia, kad renkami parašai po memorandumu tarybinei vyriausybei. Valdžios pareigūnai manė ir šį kartą tylomis ignoruoti tikinčiųjų kreipimąsi. Tačiau katalikų memorandumas sukėlė vieną po kito nelauktų įvykių. 17,000 tikinčiųjų pasirašytas dokumentas, CK Generaliniam Sekretoriui pasiųstas per SNO Generalinį Sekretorių Kurtą Valdheimą, tuojau pasidarė žinomas visam pasauliui. Viešoji opinija drąsų tikinčiųjų žygį sveikino ir smerkė žmogaus teisų varžymus Tarybų Sąjungoj.
Vis labai besikomplikuojančią padėtį tarybinė valdžia nutarė taisyti: ji privertė Vilniaus arkivyskupijos valdytoją mons. Č. Krivaitį balandžio mėn. paskelbti užsieniui, kad Lietuvoje esanti religijos laisvė. Apie šį interviu „Eltai" Lietuvos tikintieji sužinojo tik iš užsienio radijo. Sklinda gandai, kad valdytojas C. Krivaitis korespondentams pasakojęs nevisiškai taip, kaip buvo viešai paskelbta.
Balandžio 11 d. į Kauno arkivyskupijos kuriją buvo sukviesti visi oficialiai atlieką pareigas vyskupai ir valdytojai. Jie, valdžios atstovų priversti, pasirašė vadinamą „ganytojinį laišką". Juo valdžia bandė
sukompromituoti memorandumo organizatorius ir tikinčiuosius, kurie jį pasirašė. Nors balandžio 30 d. kai kurie kunigai iš sakyklų perskaitė pakeistą, sutrumpintą ar visą minėtą laišką, bet laukiamų rezultatų nebuvo: vieni klausytojai nesuprato, kas buvo smerkiama laiške, o kiti pasipiktino ir skaudžiai pergyveno, kad valdžia stengiasi pajungti dvasinę vyriausybę ateizmo naudai. Užsienio spaudos skiltyse netrukus pasirodė žinia apie šį gėdingą prievartos aktą.
Saugumo pareigūnus, beieškančius memorandumo organizatorių ir kanalų, kuriais tiksli informacija apie Lietuvos Kat. Bažnyčią pasiekia laisvąjį pasaulį, užklupo tragiški gegužės mėn. įvykiai. Šio mėnesio 14 dieną Kauno miesto sode susidegino jaunuolis R. Kalanta, protestuodamas prieš laisvės persekiojimą Lietuvoje. Visi susijaudinę komentavo šį tragišką protestą prieš nacionalinį beteisiškumą, prievartą ir tarybinės valdžios sauvalę tautų atžvilgiu. Sukliudytos laidotuvės virto gaivališka demonstracija, reikalaujančia tautinės ir religinės laisvės. Kariuomenė ir milicininkai grubiai susidorojo su demonstrantais, bet valdžios vyriausybės sunerimo — pasirodo, laisvės nori ne tik kunigai, bet ir „savieji", t.y. nuo pat spaliukų komunistiškai auklėtas jaunimas. Suimtųjų tarpe buvo komjaunuoliai, gimę ir užaugę tarybų valdžios metais.
1972 m. vasarą jautėsi atoslūgis. Besiruošią Pirmajai Komunijai vaikai tarybinių pareigūnų buvo užpulti tik keliose vietose: N. Radviliškyje ir Šunskuose. Keli kunigai administraciniu būdu buvo nubausti, kad nepašalino vaikų nuo altoriaus. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis kunigų beveik nepersekiojo.
Be abejo, tai sąmoningas ateistų žingsnis, siekiąs atkurti Lietuvoje ramybę ir tuo pačiu metu kiek nors atstatyti pasaulio opinijoje pašlijusį savo prestižą, o, gal būt, net įtikinti pasaulį ir Vatikaną, esą neramumus sukėlę kurių - ne - kurių pareigūnų netaktai. Tad šiuo metu viskas likviduota. Dabartinis tikinčiųjų gyvenimas vėl einąs normalia vaga.
Kaip dabartinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį vertina patys tikintieji ir kunigai?
Visi labai susirūpinę, kad tarybinė valdžia vis labiau stengiasi Lietuvos Katalikų Bažnyčią smaugti pačių dvasiškių ir tikinčiųjų rankomis.
Kaip šitai daroma?
I. Bažnyčios vadovybė pajungiama ateistų interesams
Tarybinė valdžia, norėdama nuslėpti prieš pasaulį savo susidorojimą su Lietuvos Katalikų Bažnyčia, puoselėdama viltis suklaidinti Vatikaną ir iš jo sulaukti sau palankių sprendimų, ne kartą privertė kai kuriuos Lietuvos vyskupus, valdytojus paskelbti pasauliui klaidingą informaciją. Pavyzdžiui, J. E. vysk. J. Labuko interviu laikraščiui „L'Humanitė", Vilniaus arkivyskupijos valdytojo mons. Č. Krivaičio interviu „Vilnies" redaktoriui Jokūbkai ir 1972 m. interviu „Eltai", J. E. vysk. Pletkaus — radijo laidai užsienio lietuviams ir kt. Šituose interviu buvo teigiama, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimo sąlygos esančios normalios, kad tikintieji valdžios nėra persekiojami. Neaišku, ar aukščiau minėti asmenys iš tikrųjų taip kalbėjo, nes žinoma nemaža faktų, kai pasikalbėjimai sąmoningai būna iškraipyti: pakeisti, sauvališkai papildyti.
Žinant, kad Lietuvos kunigai, tikintieji neturi jokių sąlygų ir galimybių informuoti pasaulį apie tikrąją Bažnyčios padėtį, jau per kiek metų susidarė labai apverktina padėtis. Vatikanui suteikus kai kuriems tarybinei valdžiai „lojaliems" kunigams monsinjorų titulus ir tuo pačiu tarsi aprobavus jų elgseną, nominavus vyskupais valdžios parinktus kandidatus, tylint apie skaudžią tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, pasigirdo balsų: „Vatikanas suklaidintas! Čekistai prasiskverbė į Romos kuriją! Mes išduoti!"
Tokiu sunkiu metu Lietuvos katalikams beliko pasitikėti Dievo Apvaizda ir ieškoti kelių, kuriais Vatikanui ir pasauliui patektų teisinga informacija, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčiai pražūtingiausia ne persekiojimas, o pačių rankomis neriama kilpa.
Norėdama susilpninti kunigų įtaką tikintiesiems, valdžia ne kartą privertė vyskupus varžyti kunigų teises. 1968 m. Rugienio verčiamas J. E. vysk. J. Labukas keletą mėnesių neleido Prienų vikarui kun. S. Tamke-vičiui sakyti pamokslus; 1970 m. liepos mėn. atėmė jurisdikciją Vilkaviškio vyskupijoje ir Kauno arkivyskupijoje Alksninės klebonui kun. Br. Antanaičiui, buvusiam Panevėžio vyskupijos kancleriui, 1960 m. ištremtam į Vilkaviškio vyskupiją. 1971 m. kovo 30 d. aplinkraščiu kunigams buvo susiaurintos išpažinčių klausymo ir pamokslų sakymo teisės — neleidžiama svetimos vyskupijos kunigams be kurijos sutikimo sakyti pamokslus ir klausyti išpažinčių. Šis draudimas sukėlė kunigų protestus, juk persekiojimo sąlygomis kunigų teises reikia plėsti, ne siaurinti. Visus šiuos kunigų teisių apribojimus vyskupai turėdavo padaryti savo vardu, o svarbiausias kaltininkas — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis — likdavo šešėlyje.
Tik kai kuriuos kunigus vyskupai gali paskirti į parapiją; dažnai Rugienis nurodo, kuriuos kunigus iškelti, o vyskupui tik reikia pasirašyti paskyrimus. Neatsitiktinai uoliausi kunigai yra išblaškyti po mažas ir nuošalias parapijas, o apsileidę, fiziškai nepajėgūs ar net susikompromitavę prieš tikinčiuosius neretai užima svarbiausius bažnytinio darbo postus.
Valdžiai pataikaujančius kunigus ir už ką nors esančius valdžios nemalonėje pats Rugienis pasiūlo į kurią parapiją skirti, o be jo sutikimo vyskupas negali net būtinam reikalui esant kunigo iškelti. Pavyzdžiui, 1972 m. rugsėjo mėn. Rugienio verčiamas J. E. vysk. Labukas, net suspensa grasindamas, vertė Juodaičių kleboną kun. Pesliaką užimti Viduklės parapijos vikaro pareigas. Uoliam kunigui pakėlus parapijos dvasinį lygį, susipažinus su žmonėmis ir darbo sąlygomis, Rugienis pasistengia, kad jis būtų iškeltas, o vyskupui leidžia paskirti apsileidusį kunigą, kad vėl parapijoje viskas sugriūtų.
Vyskupams Rugienis draudžia prasitarti, kad jis tvarko daugelio kunigų skirstymą. Todėl kunigai iš anksto apie savo paskirstymus absoliučiai nieko nežino. Jie pagal Rugienio užgaidas stumdomi tarsi bilardo kamuoliukai. Jei žmonės nori sužinoti, kodėl kunigas yra keliamas, Rdgienis juos siunčia pas vyskupą, o šis leidžia suprasti, kad esąs bejėgis ką nors padaryti.
Kunigai, matydami valdžios pareigūnų prievartaujamus vyskupus, kai kada pabando apeliuoti į bažnytinę teisę: „Sis perkėlimas yra nekanoniškas, todėl prašom mane į naują parapiją neskirti."
Tiesiogiai ar netiesiogiai priverstas J. E. vysk. Labukas 1970.XI.19 išsiprašė Šv. Sosto dispensą, kad, skirstant kunigus, nereiktų laikytis bažnytinės teisės kanonų. Ši dispensa, visų kunigų nuomone, vyskupą dar labiau pajungė Rugienio planams. Anksčiau vyskupas būtų galėjęs Rugieniui prieštarauti: „Negaliu gerą kleboną kelti į mažą parapiją, nes bažnytinė teisė šitai daryti neleidžia," o dabar į vyskupo pasipriešinimą valdžios atstovas gali atsakyti: „Turite popiežiaus dispensą, tad iškelkite šitą kunigą iš parapijos."
Sauvališką Rugienio kišimąsi į kunigų skirstymus vyskupai buvo priversti užmaskuoti 1971.111.30 aplinkraščiu, kuriame rašoma: „.. . Ordinarai, norėdami pagerinti tikinčiųjų dvasinių reikalų aptarnavimą, nusprendė pertvarkyti kunigų skyrimą į parapijas. Nutarta ateityje jaunus, uolius ir toms pareigoms tinkamus kunigus skirti klebonais, kur daug darbo, o senyvo amžiaus kunigus, nesusidorojančius su darbu, — perkelti į mažesnes parapijas, kur jiems bus lengviau eiti klebono pareigas." Skaitant aplinkraštį, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ordinarai veikia visiškai laisvai, kur nori, ten ir paskiria kunigą. Tačiau praktika buvo ir liko kitokia. Tuojau pat išleidus aplinkraštį, jaunas ir uolus kun. P. Dumbliauskas iš Garliavos buvo paskirtas į mažą Šunskų parapiją, o Šunskų parapijos klebonas kun. I. Pilypaitis, g. 1903 m., paskirtas į Aleksoto parapiją Kaune.
Vyskupai dar yra verčiami kliudyti kunigams ir tikintiesiems kovoti už tikėjimo laisvę Lietuvoj. 1970 m. gruodžio mėn. Kėdainių vikarui kun. A. Jakubauskui buvo pagrasinta suspensa, jei jis išvyks iš Kėdainių ir Apytalaukės parapijų ribų. Tuo metu minėtas vikaras rengėsi rinkti parašus po atsišaukimu, kad vyskupai nebūtų pajungti Bažnyčios griovimo darbui.
1972 m. balandžio 11 d. „ganytojiniu laišku" buvo pasmerkti parašų rinkėjai ir pasirašiusieji dėl tikėjimo laisvės Lietuvoje.
Vyskupai verčiami progrindyje dirbančias seserų kongregacijas prilaikyti, kad „neišsišoktų" ir neatkreiptų valdžios dėmesio. Todėl nenuostabu, kad kai kurios iš jų pilnai neatidavė savo dalies tautos religiniam gyvenimui, o pasitenkino tiktai malda. Tuo tarpu šėlstanti ateizmo audra naikino bažnyčios gyvenimą.
Lietuvos kunigai, siekdami, kad valdžia nepajungtų Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybės savo interesams, 1970 m. rugsėjo-spalio mėn. kreipėsi į Lietuvos vyskupus ir valdytojus pareiškimu, kuriame nurodė, kokių nuolaidų negalima daryti. Minėtą pareiškimą pasirašė 59 Vilkaviškio vyskupijos ir 50 Vilniaus arkivyskupijos kunigų.
II. Kunigų pajungimas ateistiniam darbui
Kunigams yra draudžiama mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Jiems palikta teisė tik egzaminuoti. Kadangi tėvai dažniausiai nesugeba gerai paruošti vaikų Pirmajai Komunijai, tai daugelis kunigų, ypač didesnėse parapijose, leidžia juos prie Komunijos mažai ir visai neparuoštus. Pavyzdžiui, Vilniaus Aušros Vartuose jau kuris laikas vaikai Pirmos Komunijos ėjo net tinkamai poterių neišmokyti. Būriais jie atvažiuodavo iš Baltarusijos, kur nėra kunigų. Jų tėvai nesugeba paruošti, nes neleidžiama spausdinti katekizmų nei kitokios religinės literatūros. Kadangi kunigai atsisako vaikus pamokyti, tai tikintiesiems susidaro įspūdis, kad jei kunigas bijo, tai mums juo labiau reikia valdžios bijoti.Šitaip žmonės pradeda lengvai teisinti savo vaikus, apleidžiančius religines praktikas dėl menkų prežasčių: „Mokytojai bars, įrašys į charakteristiką, neįstos į aukštąją mokyklą ir t.t."
Valdžia verčia klebonus, kad jie neleistų vaikams tarnauti prie altoriaus ir dalyvauti procesijose. Neklusnieji kunigai baudžiami. Ypač dėl %to prievartaujami kunigai dabar. Vieni, pasiryžę pakelti visus sunkumus, vaikams nedraudžia dalyvauti religinėse apeigose, o kiti, pataikaują valdžiai, branginą savo gerą vietą arba ramybę, „nenorį su valdžia turėti nemalonumų", neleidžia vaikams dalyvauti procesijose ir patarnauti šv. Mišioms. Todėl vietoje vaikų prie altoriausdažnai galimapamatytisenukus.
Be abejo, šiuo klausimu labai neigiamos reikšmės turėjo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojo dr. J. Stankevičiaus per prievartą parašytas 1961 m. gegužės 31 d. raštas: „Pagal Religinių kultų įgaliotinio Rugienio patvarkymą, liturginėse apeigose viešai gali dalyvauti tie ir tos, kurie turi 18 metų amžiaus. Jaunesnio amžiaus vaikai negali tarnauti Mišiose, negali giedoti chore, negali vėliavų nešti, negali gėlių barstyti. Liturginėse - religinėse praktikose vaikai dalyvauja kartu su savo tėvais", taip rašo minėtame aplinkraštyje. Kai kurie kunigai po šio aplinkraščio lengviau pradėjo save teisinti, nors pastaruoju metu daugelyje parapijų vėl vaikai pradėjo dalyvauti religinėse apeigose. Kadangi vaikai daug kur dalyvauja apeigose, Rugieniui kovoti labai sunku.
Saugumo organai kai kuriuos kunigus bando užverbuoti savo agentais. Norėdami juos įtraukti į šį juodą Bažnyčios griovimo darbą, saugumo pareigūnai kunigus vilioja ir gąsdina, žadėdami už pasirašymą dirbti saugumo agentu leisti dirbti geroje parapijoje, būti dekanu, o gal ir aukščiau iškopti, žada leisti išvykti studijoms į Romą, paekskursuoti po JAV, kartais tiesiog žada duoti mėnesinį atlyginimą. Morališkai puolusius kunigus saugumiečiai šantažuoja: jei nepasirašysią bendradarbiauti, būsią viešai išvilkti visi nusikaltimai. Vieną kitą dvasiškai palūžusį kunigą saugumo pareigūnai yra užverbavę ir verčia vykdyti tarybinės valdžios užduotis.
Tiesa, užverbuoti kunigai saugumui niekada rimtai nedirba, bet, jausdami savo vidini dvilypumą, morališkai galutinai palūžta, sugadina nervus, girtuokliauja. Šios rūšies kunigai bando teisintis: jie Bažnyčios negriauna, o tik ieško „dialogo" su tarybine valdžia.Vatikanas, atrodo, nesupranta, ką reiškia šis „dialogas". Tai visiška kapituliacija. Visiškas Bažnyčios reikalų išdavimas. Šią tiesą liudija pokario kunigų patirtis. Užsienis užsiverbavusius saugumui kunigus dažnai traktuoja kaip mokančius prisitaikyti prie persekiojimo sąlygų. Tai rodo visišką mūsų krašto padėties nepažinimą.
Vyskupai valdžios yra verčiami skirti aktyvesnius kunigus „po priežiūra" pas bailius arba užverbuotus saugumui klebonus. Saugumas tokius klebonus įgąsdina, kad reikėsią atsakyti už visus vikaro „išsišokimus", įsako prižiūrėti, kad nesakytų „antitarybinių" pamokslų, kad daug nevažinėtų ir 1.1. Pavyzdžiui, Prienų klebonui kun. Berteškai net buvo įsakyta pranešinėti apie kiekvieną vikaro kun. J. Zdebskio išvykimą iš parapijos. Šiuo metu jau nemaža uolesnių kunigų daugiau kenčia nuo savųjų, negu nuo valdžios pareigūnų. Šitaip valdžia kunigus skaldo ir nuteikia vienus prieš kitus, kunigus prieš kurijas ir atvirkščiai. Saugumui dirbą kunigai uolius savo bendradarbius vadina išsišokėliais, ekstremistais, revoliucionieriais, norinčiais „galva pramušti sieną", o save — išmintingais, mokančiais ramiai varyti „gilią vagą", kurią bevarant, bažnyčioje dažniausiai lieka tik keletas senukų ir senučių.
Saugumo organai užverbuotus kunigus stengiasi įjungti į tarybinę propagandą. Pavyzdžiui, tik užsieniui skirtame J. Rimaičio leidinyje „Bažnyčia Lietuvoje" (anglų ir italų kalbomis), taip pat J. Aničo knygoje „Socialinis politinis Katalikų Bažnyčios vaidmuo Lietuvoje 1945 - 1952 metais" randame kai kurių kunigų melagingus pasisakymus, pridengiančius tikinčiųjų persekiojimą visu pokario laikotarpiu. Be abejo, gal valdžiai pasiseka ir nepasirašiusi dirbti saugumui kunigą priversti pasisakyti apie tikėjimo „laisvę" Lietuvoje.
Ypatinga užverbuotų kunigų pareiga idėjiškai „apdoroti" iš užsienio atvykstančius turistus, o ypač kunigus. Jie klaidingai nušviečia Katalikų Bažnyčios padėtį— esą tikėjimas nevaržomas, kas nori, gali melstis, seminarija parapijas kunigais pakankamai aprūpinanti, dalis kunigų yra išsišokėliai. Jei jų nebūtų, tai vyskupai iš tarybų valdžios ne tiek lengvatų išsiprašytų ir t.t.
Norint įrodyti, kokia gera kunigams tarybų valdžia, užsieniečiams gali būti parodyta valdytojo mons. Č. Krivaičio vila ant Neries kranto, Vilniaus Nekalto Švč. Mergelės Marijos Prasidėjimo parapijos klebono kun. St. Lydžio namas ir kt. Užsienietis nenuvyks kur nors į užkampį ir nepamatys, kad kunigai kartais neturi minimalių gyvenimo sąlygų. Pavyzdžiui, Valakbūdžio klebonas kun. A. Lukošaitis 1972 m. vasarą gyveno ant šventoriaus pastatytoje palapinėje, nes valdžia neleido nusipirkti gyvenamo namo, o iš parapijos atimta špitolė stovi beveik tuščia.
Norint suprasti tikrą tiesą, pajusti tarybinių pareigūnų puikiai užmaskuotą klastą, veidmainystę ir apgaulę, reikia pačiam ilgiau pagyventi Lietuvoje. Todėl nenuostabu, kad ilgą laiką net Vatikanas buvo klaidinamas. Žiūrint mūsų, Lietuvoje gyvenančių, akimis, padaryta Lietuvos Katalikų Bažnyčiai nepalankių sprendimų. Dar ir šiuo metu Lietuvos kunigai ir tikintieji pergyvena, kad Šv. Sostas, užstodamas diskriminuojamus žmones visame pasaulyje, tik nežymiai užsimena apie „Tylos ir kančios Bažnyčią", neiškelia ir nepasmerkia persekiojimo Tarybų Sąjungoje.
Lietuvoje niekas netiki, kad su tarybine valdžia įmanomas dialogas. Jis ateistinei valdžiai reikalingas tik tam, kad, gerai prisitaikius, sėkmingiau būtų galima griauti Bažnyčią iš vidaus. Lietuvoj visiems aišku, kad Bažnyčia nebus sugriauta, jei kunigai sėdės kalėjimuose, jei mokiniai bus verčiami kalbėti ir elgtis prieš savo įsitikinimus, jei nebus spaudos, oficialiai leidžiamų maldaknygių ir katekizmų, bet Lietuvos Katalikų Bažnyčia praras žmones, jei neteks pasitikėjimo už padlaižiavimą tarybinei valdžiai. Taip panašiai atsitiko Pravoslavų Bažnyčiai Rusijoje.
III. Tikinčiųjų pajungimas ateistų užmačioms
Pagal kompartijos programą visi inteligentai: mokytojai, gydytojai, agronomai ir kt. turi būti idėjiškai „apsišvietę" ir pasiruošę „šviesti" kitus. Švenčionių ligoninėje kiaurus metus kabojo vyr. gydytojo įsakymas, kad kiekvienas gydytojas, neišskiriant ir viešai žinomų tikinčių gydytojų, įpareigojamas bet kuriuo momentu būti pasirengęs skaityti paskaitą viena medicinine ir viena antireligine tema. Mokyklų ateistiniams būreliams vadovauti ne kartą skiriami žinomi tikintys mokytojai. Į ateistinių įmonių, įstaigų tarybas skiriami ir tikintys darbuotojai. Šitaip norima juos priversti kalbėti ir veikti prieš savo įsitikinimus. Nenorėdami prarasti darbo arba bent turėti nemalonumų, inteligentai ne kartą nusileidžia ir tampa ateistų pagalbininkais. Neįmanoma net apytikriai suskaičiuoti, kiek daug tikinčių mokytojų, ateistų terorizuojamų, yra kalbėję prieš tikėjimą, kiek mokinių yra surašę į ateistines pionierių ir komjaunimo organizacijas arba tiesiog į ateistų būrelius. Ne atsitiktinai Lietuvoje dažnai galima nugirsti sakant, kad mokytojai daugiausia yra prisidėję prie tautos subedievinimo, o tuo pačiu ir prie jos nutautinimo.
Ateistų suterorizuoti nesąmoningi katalikai tėvai taip pat dažnai griauna tikėjimą. Vaikui abejojant stoti ar nestoti į komjaunimą, tikintys tėvai ne kartą pataria stoti, bijodami, kad vaiko nepersekiotų: „Stok, vaikeli. Ką darysi. Tokie laikai. .." Ir pastumia vaiką į veidmainystės bei dvasinio suluošinimo kelią. Didžiuma tokių vaikų praranda tikėjimą, o tėvai nesupranta, kad jie patys nužudė savo vaikų religinį gyvenimą, bijodami ateistų persekiojimo.
Yra tėvų, kurie dėl represijų baimės ar tiesiog net dėl neprotingo elgesio bijo ginti savo vaikus, kai jie verčiami elgtis prieš tikėjimą. Tačiau atsiranda labai ryžtingų tėvų, kurie pareiškia: „Neterorizuokite mano vaiko, nes kitaip aš būsiu priverstas jo neleisti į mokyklą."
Ateistai net tikinčius mokinius stengiasi pajungti ateistinei veiklai. Ne kartą mokyklose tikintis mokinys turi kalbėti prieš tikėjimą, piešti antireliginę karikatūrą, pajuokti savo draugą, už viešą religinę praktiką. Vaikai, dažniausiai iš vyresniųjų pasisavinę pataikavimo dvasią, savo tikėjimą slepia ir nemėgsta atvirai praktikuojančių klasės draugų.
Tarybinė pedagogika šitokių tikinčiųjų mokinių elgseną skatina, ją vadina „teigiamu kolektyvo poveikiu".
Palyginkime iškeltus faktus su ateistine propaganda:
„Tarybinė valstybė ir jos valdžios organai nesikiša į bažnyčios vidaus reikalus", rašoma J. Aničo ir J. Ri-maičio knygelėje „Tarybiniai Įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę" (Vilnius, 1970, p. 21).
„Partija kovoja už visišką sąžinės laisvę ir su pagarba žiūri į kiekvieną nuoširdų įsitikinimą tikėjimo srityje," rašo A. Balsys brošiūroje „Kur susikerta ietys" (Vilnius, 1972, p. 58).
