1986 m. vasario 5 d. autoavarijoje žuvo Rudaminos parapijos klebonas, vienas iš TTGKK steigėjų, kun. Juozapas Zdebskis.
Vasario 10 d. Lietuvos Valstybinė Autoinspekcija televizijos laidoje "Keliai, Mašinos, Žmonės", pranešė, kad kelyje Varėna — Eišiškės, ties Valkininkų sankryža j. Zdebskiui priklausantys "Žiguliai", vairuojami a. Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu žuvo trys "Žigulių" keleiviai, ketvirtas — r. Žemaitis sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.
TASS-as, informuodamas užsienį, pateikė naują avarijos versiją: j. Zdebskio "Žiguliai", vairuojami a. Sabaliausko, lenkė automobilį ir, išvažiavę į kairę kelio pusę, susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu buvo mirtinai sužalotas j. Zdebskis, vairuotojas Algis Sabaliauskas ir keleivė, kurios pavardė negarsinama. M. Žemaitis nuvežtas į ligoninę. Pienovežio vairuotojas nesunkiai sužeistas nugabentas į ligoninę.
Nei vienu atveju nebuvo paminėta pienovežio vairuotojo pavardė. TASS-as nedavė jokios informacijos apie automobilio, kurį lenkė J. Zdebskio "Žiguliai", vairuotoją, galimus keleivius. Nenurodo automobilio valstybinių numerių, kai tuo tarpu šis automobilis galėjo būti avarijos priežastimi, o vairuotojas — įvykio liudininku.
Kun. B. Laurinavičiaus pastūmimas po sunkvežimio ratais, sadistiški L. Šapokos ir Mažeikos nužudymai, Lietuvos Helsinkio grupės likvidavimas, pastangos bet kokia kaina sunaikinti TTGKK, nuolatiniai saugumo išpuoliai prieš kun. J. Zdebskį leidžia daryti prielaidą, kad ši avarija nebuvo atsitiktinė, bet rūpestingai suplanuotas ir įvykdytas smurtas, juo labiau, kad buvo įvairiai trukdoma atsiimant kun. J. Zdebskio lavoną bei asmeninius jo daiktus. Po avarijos J. Zdebskio "Žiguliai" buvo nugabenti į Šalčininkų autoinspekciją ir iškrėsti.
Žuvimo dieną buvo išjungtas Rudaminos klebonijos telefonas, ir apie avariją artimieji sužinojo tik po paros laiko. Saugumiečiai ypatingai sekė visą laidotuvių laiką. Jaunuolius, besirūpinančius laidotuvėmis, akiplėšiškai sekė saugumo mašinos. Nepaleido jų ir grįžus namo po laidotuvių: ilgą laiką, kur jie beeitų — nuo ryto iki vakaro sekė saugumo agentai.
Valdžia norėjo uždrausti velionį laidoti bažnyčios šventoriuje, bet duobė jau buvo iškasta, ir nebuvo ką bedaryti.
Avarijos metu likęs gyvas R. Žemaitis (visi kartu su kunigu važiavę keleiviai buvo Rudaminos bažnyčios remonto darbininkai), būdamas ligoninėje velionio artimiesiems liudijo apie avariją kartais sau prieštaraudamas. Jis sakė tai "kad mes kalti", tai, kad "nieko neprisimenu". Vėliau nuvažiavusius asmenis aplankyti R. Žemaičio apskritai neįleido į palatą. Toks įsakymas — teisinosi gydytojai ir medicinos personalas. Išėjęs iš ligoninės, R. Žemaitis parašė į Prienų rajoninį laikraštį panegiriką sovietinei tautų draugystei ir padėką už gydymą.
1986 m. vasario 10 d. 12 val. į Rudaminos bažnyčią, palydėti į paskutinę kelionę kun. J. Zdebskio palaikus atvyko J. E. vyskupai — Vincentas Sladkevičius ir Juozas Preikšas. Iškilmingose pamaldose dalyvavo apie 100 kunigų ir nesuskaitoma minia tikinčiųjų, kurios didesne, dalį sudarė jaunimas. Laidotuvių metu kun. Jonas Zubrus ragino uoliai atlikti savo pareigas, nežiūrint visų sunkumų; kun. Juozas Užupis papasakojo velionio gyvenimo kelią, kun. Donatas Valiukonis kalbėjo apie šių dienų aktualijas — tikinčiųjų teisių problemas.
Prie kapo duobės keletą žodžių tarė Lazdijų dekanas kun. V. Jelinskas: (...) Mano mieli, labai dėkoju ekscelencijoms, broliams kunigams, tikintiesiems. Noriu pasakyti keletą žodžių specialiai jums, broliai kunigai... Kaip kun. Juozo testamento vykdytojas ir dekanas peržiūrėjau jo stalčius ir radau... pilnus Lietuvos laukų akmenėlių. Nustebau ir atsiklaupiau prie rašomojo stalo. Atvirai jums pasakysiu, tuo metu ir dabar galvoju, jog reikėtų čia atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad pamatytų ir apsidžiaugtų, kiek "aukso ir turtų" turi tikras kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris — jam nereikėjo žemiškų turtų! Budėjome prie tavo, kun. Juozai, karsto. Dieną ir naktį dalijome šv. Komuniją. Gyva adoracija — ne gėlės — puošė altorių. Prie tavo karsto, kunige, nuolat budėjo jaunimas. Vieną sušalusį, neapkūrenamoje bažnyčioje besimeldžiantį jaunuolį paklausiau: "Ką tau davė velionis? Gal autombilį nupirko?" O jis atsidusęs, su ašara akyse pasakė: "Jis man Dievą davė!" Dieve mano, jis tau Dievą davė!... Ir todėl noriu kiekvienam iš kunigų pasakyti: broliai, ką pasėsim, tą ir pjausimi" (...)
Į susirinkusius laidotuvių dalyvius kreipėsi jaunimo atstovas: "noriu tarti keletą žodžių jaunimo vardu. Nereikia dėkoti, kad susirinkom. Mums čia savaime suprantamas dalykas. I kunigo Juozo laidotuves negalėjome nesusirinkti. Jis mus, čia susirinkusius, nuo mokinukų užaugino. Jis išmokė mus tyrai, krikščioniškai džiaugtis, dainuot lietuviškas dainas. Jis buvo mūsų šventėse, dainų šokių rateliuose. Jis buvo mūsų kančioje, kai mus kvietė į tardymus dėl Kristaus, dėl Lietuvos. Jis buvo Eucharistijos bičiulių sąjūdžio energingas rėmėjas. Mes čia nestovėtume, nebūtume susirinkę, nebūtume išmokę mylėti absoliutaus skaistumo, blaivumo grožio, ištikimybės tiesai, jeigu savo gyvenimo kely nebūtume sutikę kun. Juozo. Ne sava, žmogiška silpna galia, bet švč. Sakramento galia jis mus patraukė prie Dievo, prie Tėvynės idealų. Kunige Juozai, tu dažnai mūsų bendravime pabrėždavai mintį, kad visa, ką Dievas į mūsų gyvenimą leidžia, leidžia iš didžiausios meilės mums, kad ir iš didžiausio blogio Jis moka išgauti maksimumą gėrio. Visi čia susirinkome — jauni ir vyresni — visi jaučiame savo širdyse gilią žaizdą. Mums būtų sunku suprasti tą nevilties bangą, kylančią krūtinėje, jeigu neprisimintume dažnai mums Tavo kartotų žodžių, kad tikinti tauta turi garantuotą išlikimą tol, kol ji kenčia, ir mirtis artinasi, kai tikinti tauta netenka kančios. Taip žiūrėdami į Tavo karstą, mes suprantame ir pakeliame šį netekimo skausmą.
Mylimas kunige Juozapai, kada žvelgi į Tavo paskutinio poilsio vietą, šį kalnelį Tavo taip numylėtoje Marijos žemėje, prisimena Lietuvos poeto Kazio Bradūno neseniai išėjusi knyga "Prierašai prie LKB Kronikos". Poetas rašo, turėdamas mintyje Tavo pašaukimo brolį kun. Bronių Laurinavičių ir kt. lietuvių tautos kankinius:
"Tu, kuris po mašina buvai pastūmėtas,
Kurį nakties tamsoj užmuš,
Taigoje dingęs, bet nenugalėtas —
melski už mus.
Tai kraujo antspaudas ant nepaskelbtos bulės,
Aplenkęs dangų, grįžta į namus.
Žemės altoriuje šventųjų kaulai guli, —
melskite už mus."
Nemažesnė žmonių minia į Rudaminos bažnyčią susirinko kovo 8 d., minint trisdešimtąją kun. J. Zdebskio mirties dieną. Jautriai į susirinkusius tikinčiuosius kalbėjo Alytaus parapijos vikaras kun. Antanas Gražulis: "Kun. J. Zdebskis — didysis kovotojas už tiesą, meilę... Bet ar jam buvo lengva? Ne. Jis turėjo tokią pačią žmogišką prigimtį kaip ir mes. Kartą kun. Juozas kalbėjo: "Tu nežinai, kaip būna sunku... norėtųsi prisitaikyti prie gyvenimo. Aš savyje nešioju didelę baimės dozę, bet kai nuoširdžiai pasimeldžiu, atlieku mąstymą apie mirtį, pajuntu, kur turiu stovėti, kieno vardu kalbėti ir tada suvokiu, kad privalau eiti Kristaus pėdomis. Ir man ne kartą kildavo noras atkeršyti pikta darantiems, tačiau, o Dieve, keliai niekada nelinkę iš nuovargio, šiuo atveju mane paklupdydavo po Kristaus kryžiumi, kad aš, sujungęs savo kančią su Išganytojo kančia, vėl ramus ir tvirtas žengčiau man skirtuoju keliu."
Melsdamiesi už kun. Juozą, gilindamiesi į jo gyvenimą, mes kiekvienas, išeidami iš bažnyčios privalome padaryti konkrečių pasiryžimų. Visi gerai prisimename jo sakytus pamokslus. Tos mintys, šventas pavyzdys ir gyvenimas tepaskatina mus aukotis. Mes, stovėdami prie kun. Juozo kapo, suvokiame, kad mūsų tautai reikia ne veidmainių, bailių, bet šventų sūnų ir dukterų. Turime pasimokyti iš kun. Juozo — sunkumuose glaustis prie Išganytojo ir prašyti Jo pagalbos. Mes turime išmokti kaip visą dienos naštą paaukoti Dievui, kaip atgailą už savo ir kitų žmonių nuodėmes. Mes turime išmokti sunkumuose, pavojuose drąsiai stovėti po Kristaus kryžiumi. Pamąstykime, įsigilinkime ir eikime aukos ir išsižadėjimų keliu.
Kunigo Juozapo Zdebskio žemiškas kelias baigėsi. Avarijoje pralietas kraujas lai bus kaip gaivi rasa dirvonuojančiuose plotuose Lietuvos Bažnyčios ir tikinčiųjų gerovei."
"Duok, Dieve, viską, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus, kaip pelnytą bausmę už Tavo meilės paniekinimą, už mūsų ir visų nuodėmes." (kun. J. Zdebskis).
Tie žodžiai taip nelauktai ir netikėtai
Įkūnyti skausmingoj realybėj tapo:
— Dar vakar auką Viešpačiui aukojai:
O šiandien jau suklupome prie tavo kapo.
Kad beprasmybėje nežūtų,
Pasaulyje žmogus privalo
Ne tik žiūrovu būti.
Jam eit ir apvaldyti žemę,
Ir prakaito lašais suvilgyt duoną savo,
Kad ir laimėjimus, ir džiaugsmą,
Ir nesėkmes visas ir skausmą
Kaip dovaną priimtų.
— Tokia Aukščiausio ištarus!
Kad eiti ten, kur neviltin parpuolęs,
Paklydęs kryžkeliuose klaidžiuos
Pagalbos šaukiasi tavasis žemės brolis.
Ir tu skubėjai ten, kur paramos reikėjo,
Kur vienišoms avims pavojus grėsė,
Kad vėl visus kaip BONUS PASTOR
Tampriais ryšiais surištum.
— Gal kur kareiviui nerimą bekraštį
Kareiviški įstatymai paniekint gali?
Gal tremtiniui prailgo dienos?
Gal ir prie jūsų skausmo
Savąja meile prisiliesti?...
Ir taip nuo šiaurės lig kraštų piečiausių
Globojančia ranka ir širdimi atverta
Tu pats save kaip auką paaukojai,
Nes širdyje šventu ryžtu jausta:
"TU ES SACERDOS IN AETERNUM."
Bet vis dėlto tavam kely ne kartą
Pasivaidendavo ir amžinybės vartai,
Ir nelauktos mirties šešėlis
Praslinkdavo pro šalį.
Tačiau tu visada visiems kartojai:
— Aukščiausiojo planai, tai ne žmogaus planai!
Ieškojo ne Tavęs DIDYSIS LAIKAS,
Tavoj aukos taurėj dar trūko vieno lašo,
Ir paskutiniam puslapy neįrašyta:
Valia Tavoji teesie!
Aš pasiruošęs, Viešpatie!"
Lyg žaibo blyksnis — valanda lemtinga
Atvėrė liūdesiui visų mūs širdis,
Ir vis kaip maldą sau kartojam:
— Tik vienas Dievas žino, ar žemėj,
Ar danguj labiau tu reikalingas?
Todėl karštai maldaujam Viešpatį suklupę,
Kad amžinybės šviesoje tau būtų gera,
Kad vėlei globą tavąją pajutę,
Laimingi būtų ir jaunimas ir seneliai!
Kun. J. Zdebskis gimė 1929 m. Marijampolės apskrityje, Mindaugų parapijoje. Šeimoje augo trys vaikai. Sesutė mirė priešmokykliniame amžiuje, o užaugo du — sūnus Juozapas ir duktė Marija. Juozas mokėsi Kalvarijos pradžios mokykloje. 1948 m. įsigijęs vidurinį išsilavinimą, įstojo į Kauno Kunigų seminariją. Čia praėjo 5 studijų metai. 1952 m. rugsėjo 21 d. per Šv. Mato šventę vyskupas Kazimieras Paltarokas J. Zdebskiui suteikė kunigystės šventimus. Pirmoji jo parapija — Šiluva. Vėliau dirbo Raseiniuose, Kaune įgulos bažnyčioje (šiuo metu bedievių uždaryta ir paversta paveikslų galerija). Būdamas Kaune, toliau studijavo akademiniame teologijos kurse. Klebonavo Šiūpiliuose, vikaravo Šakiuose, klebonavo Kapčiamiestyje, Gudeliuose, kur už vaikų katekizaciją buvo nuteistas vieneriems metams kalėd. Kalėjimas nepalaužė kunigo dvasios — jis aktyviai darbavosi Bažnyčios naudai. Matydamas liūdną Lietuvos Katalikų bažnyčios ateitį dėl didelio stojančių į Kunigų seminariją apribojimo (tuo metu buvo priimami tik 5 kandidatai, nors per metus mirdavo apie 20 kunigų), kartu su kunigu Sigitu Tamkevičiumi parašė pareiškimą, kuriame reikalavo leisti priimti daugiau klierikų į Kauno Kunigų seminariją. Už šią veiklą tarybinė valdžia kun. J. Zdebskiui ir kun. S. Tamkevičiui atėmė registracijos pažymėjimus ir teisę oficialiai eiti kunigo pareigas. Abu kunigai buvo priversti metus laiko dirbti melioracijoje darbininkais. Būdamas neišsenkančios energijos ir aukos kun. J. Zdebskis laisvu nuo fizinio darbo laiku tęsė pradėtą apaštalavimo darbą. Šiuo metu jo veikla apėmė beveik visą Lietuvą. Sovietinė valdžia, matydama, kad bausmė nedavė reikiamų rezultatų, vėl leido kunigauti parapijoje. Dirbdamas Prienuose, jis vienas iš pirmųjų Lietuvoje rinko vaikus ir jaunimą, leido jiems patarnauti šv. Mišioms, vedė privačias jaunimo rekolekcijas, buvo uolus Eucharistinio Jėzaus bičiulių pagalbininkas. Prienuose už vaikų katekizaciją jis suimamas antrą kartą ir nuteisiamas vienerius metus lagerio. Tuo metu už vaikų katekizaciją buvo nuteisti ir kunigai — Antanas Šeškevičius ir Prosperas Bubnys.
Grįžęs iš kalėjimo, dirbo Šlavantuose klebonu. Valdžia tikėjosi, kad kunigas, dirbdamas tokioje nuošalioje parapijoje, neturės galimybės platesnei veiklai. Tačiau kun. J. Zdebskis nesustojo: į aktyvią kovą už katalikų tikėjimo atgaivinimą Lietuvoje ir pagrindinių žmogaus teisių gynimą stengėsi įjungti kuo daugiau kunigų ir pasauliečių. 1978 m. kun. J. Zdebskis aktyviai dalyvavo TTGKK sukūrime ir tapo šio Komiteto nariu.
Tuo metu, kai dauguma kunigų sėdėdavo prie studijų, knygų, kai vakarais šeimos ramiai susėsdavo prie vakarienės stalo, kun. J. Zdebskis nenuilstamai keliaudavo jam vienam težinomais keliais. Atrodė, kad jis nenuilstantis ir nenurimstantis... jei nesuspėdavo dienos metu aplankyti ligonio su šv. Sakramentais, eidavo naktį, jei dėl blogų kelių negalėdavo privažiuoti, eidavo pėsčias... Dažnai kun. J. Zdebskis važiuodavo šimtus ir tūkstančius kilometrų, kad galėtų aplankyti ir aprūpinti sakramentais Sovietinėje Armijoje tarnaujančius jaunuolius ar kur nuošaliame kaime ligos patale kenčiančius, neretai savųjų apleistus senelius. Kaip kunigas jis pasiekdavo Rusijos gilumoje esančius tremtinius, tikėjimo šviesą veždavo Tadžikijos, Armėnijos, Pavolgio ir kitiems tikintiesiems, kurie dėl sovietinės valdžios priespaudos yra likę be bažnyčių, be kunigų. Beveik per visus sąžinės kalinių teismus jį galima buvo matyti prie teismo salės.
Negalėdama teismais, perspėjimais ir bauginimais palaužti kunigo dvasios, sovietinė valdžia prieš kun. J. Zdebskį ėmėsi teroro priemonių: neaiškiom aplinkybėm ir priemonėm jis buvo apdegintas (kai kuriose kūno vietose buvo nustatytas 3 laipsnio nudegimas), tariamai už automobilio vairavimą išgėrus (kun. J. Zdebskis buvo visiškas abstinentas) atimamos vairuotojo teisės, keletą kartų buvo sudarytos dirbtinės avarinės situacijos, sekė visa eilė kratų ir tardymų.
Šlavantų parapijoje kun. J. Zdebskis išdirbo 11 metų. Paskutiniu metu buvo paskirtas Rudaminos parapijos klebonu, kur dirbo iki tragiškos mirties. Šiais metais kun. J. Zdebskis būtų šventęs 35 metų kunigystės jubiliejų, tačiau gerasis Dievas žino, ko mums labiau reikia.
Kun. J. Zdebskio mirtis giliai sukrėtė visą tikinčią Lietuvą. Kiekvieno kunigo netekimas Lietuvai yra žaizda, bet kun. J. Zdebskio netekimas yra ypatingai skaudus atvejis.
Tu dar sugrįši...
...lyg kardo kirtis
skausmo ašmenim
į širdį krito nelaukta žinia...
Tikėt nenoriu savo ausimis!
ir kaip mes šičia?...
be Tavęs?...
Netinka Tau karste rankas sudėti!
Deja, deja...
Bet Tu juk nemirei:
sužaibavai staiga,
nes palengva užgesti
Tau nebuvo laiko.
(Kas pasakys, kodėl, —
Iš skausmo,
ar iš meilės —
Plyšo Tau širdis? —
* * *
Ar ne vis tiek? —
Dabar?...
Juk niekas nesuprato
tavųjų "keistenybių" niekada.
O Tu — lyg kaltas vaikas —
Teisiniesi, droviai:
"Juk tai iš meilės broliams
aš saiką prarandu..."
Tu niekad nežinojai "negaliu",
lengvų kelių,
ramybės neieškojai.
"Taip reikia!" —
Kaina — nesvarbu!
Negaila laisvės ir...
pačios gyvybės!
(...Kas žino,
ką už ją pirkai?
Už ką-
Šią kraupią lemtį paaukojai?...)
Ar ne todėl — tik Tu — nesyki
surasdavai raktus
giliausiai užsklęstų širdžių,
Ir apie meilę joms kalbėt galėjai
kaip niekas kitas...
Ir žodžiais...
Taip, ir žodžiais,
nes juos tarei ne lūpom,
Bet meilės ir aukos ugnim.
Visiems mokėjai būti samariečiu,
nors Tu gi kunigas buvai!
Tiktai — kitoks...
Todėl tad gydančio balzamo srovės
iš Tavo lūpų ir širdies
apiplėštų širdžių gelmės tekėjo...
Aukštai — kaip sakalas — skridai
Ir mus kvietei
Į Meilės Saulę kilti!
O kaip viliojo tos viršūnės svaigios!
Tik... ne visuomet
mums drąsos užteko
Silpnus sparnus
prieš vėjus išbandyti...
Nekaltink mūsų! —
mes — tokie silpni
ir bailūs,
ir pavargę...
Geriau — išmelsk
nors mažą kibirkštėlę
aukos ir meilės —
ryžto ir drąsos,
Kad neužmirštume
aistrų triukšme
parodytojo Tavo kelio.
Iš ten dabar pamokyk
"gyvent ne sau",
"kentėti nekaltai" be baimės,
"neatsakyti Meilei,
ko Ji prašo",
Ir "šalia pasmerktojo
Mylimojo drąsiai atsistoti"...
***
Tu dar sugrįši —
Negali kitaip!
Juk sūnūs palaidūnai
eina ir negrįžta...
Juk pilnos pakelės
žaizduotų skurdžių,
apiplėštų,
suluošintų širdžių...
Praeina "kunigai", "levitai" —
Visi, kas meilės nepažįsta,
kas myli netikrai
Ir nebemato
purvinam veide
neištrinamo dieviškumo bruožų.
O, kaip sunku!--
Pro Tavo veidrodį pažvelgus,
Tiesa tokia rūsti,
nepermaldaujama
ir aiški!
M y l ė t i r e i k i a t a i p,
k a i p K r i s t u s m o k ė !
Nes Evangelijos kitos
nėra!
Nėra ir priešų —
žemėje visoj!
Yra — tik sužalotos širdys,
Apiplėštos —
be meilės,
be šviesos —
Visi joms esame skolingi,
jei "nepraradom saiko", —
kaip ir Tu!...
***
Prie Tavo kapo nestovėjau —
neužbėriau smiltelės
ant šviesių akių...
Ir visados mane
tas žvilgsnis lydi.
Neatnešiau speiguos
pravirkusios gėlės...
Nereikia jų,
kai Tavo kraujas žydi —
Neatėjau galvos nulenkt---
Bet Tu dabar žinai,
ko niekas nežinos---
Ir ko nespėjau žemėj pasakyti.
Bet ir dabar ne viską pasakiau.
Todėl šiandieną netariu "sudiev"
Nes Tu dar grįši —
negali kitaip.
Iškeliavai —
kad būtum artimesnis...
Kalbi dabar garsiau.
Ir Tavo žodžiai
širdin man smelkias
lyg gaivi rasa,
ir spindi aiškiai —
lyg žaibai,
Kad jų nustelbti
niekas jau negali.
Tik nenutolk!...
Tik nenutilk, prašau!
Ir Tavo žvilgsnio tyro
nenoriu aš užmiršti...
Tebus jis man
ne priekaištas,
o kelio švyturys!
To kelio,
ant kurio sustojai
lyg Amžinybės Rytą pailsėti..
Liepsnok ir dek —
darbuos ir žodžiuos gyvas!
Aukos ir meilės
žiedu vis žydėk!
Kad pritruktume užsnūdę
vestuvių puotos laukdami
širdžių žibintams
kvepiančios alyvos —
Tu mums visiems
Dabar —
jau tobulai mylėdamas —
padėk!
***
Tu dar sugrįši!
Negali kitaip...
Juk kaip mes šičia?
Be Tavęs?
...Toks ilgas —
Lietuvon —
šventųjų kelias,
Nuplautas krikšto vandenim
ir nekaltų aukų
krauju!...
TEKALBA SKAUSMAS
(Tai turėjo būti pasakyta prie
kun. J. Zdebskio kapo vasario 10 d.)
Kaip perkūnas iš giedro dangaus Lietuvą pribloškė žinia apie kunigo Juozapo Zdebskio mirtį... Kaip norėjosi patikėti, kad tai gandas, juk saugumas panašius prasimanymus skleidė prieš kunigų S. Tamkevičiaus ir A. Svarinsko teismus. Deja, įvykio detalės aiškėjo, iš visų pusių skriejo liūdni patvirtinimai, ir paskutinės teberusenančios abejonės užgeso... Vasario 5 d., Šv. kankinės Agotos dieną, kunigo Juozo "Žiguliai" Varėnos — Eišiškių plente susidūrė su pienovežiu, žuvo vairuotojas Algis Sabaliauskas, šalia jo sėdėjęs kun. Juozas Zdebskis ir kartu važiavusi D. Šidlauskaitė. Ketvirtas "Žigulių" keleivis — R. Žemaitis — sužeistas buvo nugabentas į Šalčininkų ligoninę.
Stovime Rudaminos šventoriuje prie duobės, kuri greitai priglaus žemiškuosius Jėzaus apaštalo palaikus. Bažnyčia ir kalnelis, virš kurio kyla du balti bokštai, nesutalpina tikinčiųjų. Nuo Klaipėdos ir nuo Ukmergės, nuo Šiaulių ir Druskininkų, Vilniaus ir Kauno, tūkstantinė minia žmonių, virš šimto kunigų su J. E. Vyskupais Juozu Preikšu ir Vincentu Sladkevičiumi, nemažiau jaunimo nesivaržydami rauda prie iškeliavusiojo karsto kunigai ir pasauliečiai, vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai. Viešpatie Dieve, ką Tu nori pasakyti mūsų tautai šituo skausmu? Ar mes nebuvome verti turėti savo tarpe tokį žmogų, kaip kun. Juozas? Jis mus ant savo rankų, savo širdy išnešiojo. Dabar daug kalbame, didžiuojamės, kad pirmoji lietuviška knyga buvo Katekizmas, o jis lageriu, savo laisve užmokėjo, apgynė mūsų teisę atversti katekizmą! Jis parodė mums Dievą, esantį arti, gyvenantį tarp mūsų, Jis davė mums Jėzų, esantį mūsų tarpusavio meilėje. Kai viską slėgė sunkus brutalumas, teroro ir baimės ledas, kai visi tartum kiškiai laukėme pirmo krepštelėjimo, kad galėtume išbėgioti, Jis slapta rinko mus pasimetusius į būrelius, darydavo susirinkimus, atversdavo Bičiulių įstatų knygutę, ir mes išgirsdavome: "Jei Dievas su mumis, tai kas prieš mus? Kas gi atskirs mus nuo Kristaus meilės? Ar vargas, ar suspaudimas, ar badas, ar plikumas, ar pavojus, ar persekiojimas, ar kalavijas? Nes aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei stiprybė, nei kunigaikštystės, nei dabartiniai, nei būsimieji dalykai, nei stiprybė, nei aukštumos, nei gilumos, nei jokis kitas kūrinys negalės mus atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje" (Rom. 8,35-38).
O tos primityvia technika per kalkę atspaustos įstatų knygelės! Paprasti meilės ir maldos už vieni kitus reikalavimai su bendromis kiekvieno mėnesio intencijomis pabaigoje! Jos padarė perversmą mūsų gyvenime ir tebevykdo jį iki šiol! Ar tebeturime, tebesaugome jas kaip gerosios kovos estafetę tiems, kuriuos Jėzus per mus nori patrauką? Prisimename tą vienybės galios pojūtį, tą rizikos džiaugsmą, kuris pripildydavo mūsų susirinkimus ir padarydavo juos panašius į pirmųjų krikščionių agapes. Prisimename tuos kuklius namelius, butus, kuriuose jie vykdavo, kartais pasibaigdami saugumo vizitu ir kelione į tardymo kabinetus. Tu, kunige Juozai, išmokei mus pasitikėti ir remtis ne savo, o Dievo drąsa ir įveikti šėtono klastą, verbavimo užmačias. Giliai išmąstęs Viešpaties žodžius, — "Ką padarėte vienam iš šių mažiausiųjų — Man padarėte," — Tu su kunigo rūpesčiu lankeisi prie niekinamos ir spardomos mūsų Tėvynės Lietuvos. Tu išmokei mus gražiųjų lietuviškų dainų, Tu buvai mums nesuklastotos Lietuvos istorijos vadovėlis, iš Tavo lūpų daugelis sužinojome Geltonos — Žalios — Raudonos vėliavos, Vasario Šešioliktosios, Vyties reikšmę... Ir tai nebuvo pigus politikavimas. Niekuomet nematėme Tavęs pasidavusio tam sunkiai išvengiamam apmaudui okupantų, smurtautojų atžvilgiu. Gyvenimu ir žodžiu nuolat raginai matyti juose nelaimingus brolius, kuriuos iš blogio nelaisvės privalo išvaduoti mūsų dorybių heroizmas, ištikimybės pastovumas ir Išganytojui aukojama kančia. Tu neatakavai išviršinių velnio apraiškų ir nemokei mus šaukti: "Šalin tarybų valdžią! Rusai, lauk iš Lietuvos!" Tu taikei į pačią esmę, patį centrą ir raginai: "Šalin nuodėmės vergiją," "Laisvę Kristui Lietuvoje! " Kaip Viešpats ant altoriaus duoda mums savo Kūną ir Kraują, paversdamas tai mūsų maistu, taip Tu, sekdamas savo Mokytojo pavyzdžiu, dalinai mums savo laiką, savo poilsį, savo sveikatą. Su išpažintimi, Šv. Mišiomis, šv. Komunija ir Tėvynės atgaiva Tu pasiekdavai už tūkstančių kilometrų vargstančius tremtinius, svetimoje kariuomenėje gainiojamus rekrutus, ir jokios kliūtys, jokie pavojai neįstengdavo Tavęs suturėti. Tavo veide, visuomet spindinčiame giedria amžinybės rimtimi, mes matėme Kristaus veidą. Prigludę prie Tavo širdies išpažintyje, sunkumuose — mes jutome plakant Kristaus Širdį. Ir todėl šiandien, nepaisant visų kunigystę metusių, nepaisant visų nemetu-sių, bet važinėjančių į užsienį ginti afganistanietiškos "taikos" — nepaisant viso šito, mes su šventa pagarba tariame žodį "kunigas", nes pažinome, kunige Juozai, Tave. Šiandien Tavo siela ir kūnas jau nebepavaldūs pilotų ir kajafų teismams, veidmainių kaltinimams. Jie jau nebe "pasaulio galingųjų" kompetencijoje. Šiandien galime drąsiai kalbėti ir dėkoti už tą darbą, kurį leidai Jėzui nuveikti savyje ir mumyse, — už jaunimo organizaciją, už pasiaukojančią veiklą TTGK komitete, už išradingą darbuotę misijose, už uolų malda ir asmeniniu pavyzdžiu paremtą abstinencijos ir blaivumo propagavimą. Liūdėdami išsiskyrimo dieną, mes guodžiamės Tavo skiepyta mintimi, kad vienybė su geraisiais draugais nenutrūksta ir pastariesiems iškeliavus pas Viešpatį. Mintį, kurioje telpa visas Tavo gyvenimas, nuostabiai taikliai išsako šv. Rašto citata, antkapio įrašas: "Meilė niekad nesibaigia". Tikime ir žinome, kad Tu, kunige Juozai, buvęs arčiausiai mūsų vargų ir žaizdų šiame žemės gyvenime, kartu su kun. Broniumi Laurinavičiumi, Karoliu Garucku, Virginijum Jaugeliu, kartu su dzūkų žemės tyrumo karžyge Danute Burbaite ir toliau mus Dievo meile mylėsite. O mes, jos remiami, ryžtamės — neišdils iš širdžių įsegtų Smūtkelio ženkliukų idėja! Neužmiršime Tavo rekolekcijų pasiryžimų! Į mūsų šeimas, į mūsų vaikus, į mūsų Tėvynės ateitį augs Tavo plačiais mostais bertoji sėkla! Ir jeigu Kauno Kunigų seminarija į Tavo laidotuves neišleido nė vieno auklėtinio, tai dar nereiškia, kad prie Tavo karsto nebuvo klierikų...
Mes meldžiamės, ir mūsų sąžinės tikros — kai Paskutiniąją Dieną Jėzus Teisėjas tars stovintiems dešinėje: "Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, (...) nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas — mane aprengėte, ligonis — mane aplankėte, kalinys — atėjote pas mane" — tada išeisime prieš Tave visi tie, kuriuos Tu
pavalgydinai,
pagirdei,
priglaudei, aprengei,
aplankei, ir nusivesime Tave ten, kur Tu mus visu gyvenimu ir netgi tragiška mirtimi vedi. Teatlygina, tepadėkoja ir tepriima
Tave Dievas!
Eucharistijos Bičiuliai
