Po 1970 m. ypač sustiprėjo oficialiosios valdžios kova prieš Dievą, Bažnyčią ir tikėjimo išpažinėjus. Bet tai sustiprino ir pasipriešinimą. Kaip protestas prieš tautinį ir religinį persekiojimą atsirado Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Kai man į rankas pateko pirmasis jos numeris, atidžiai perskaičiau ir supratau, kad toks leidinys labai reikalingas. Kronika ragino Lietuvos katalikus neužmiršti elementarių savo teisių ir laisvių, kurias garantuoja konstitucija ir tarptautiniai žmogaus teisių susitarimai.

Atsimenu, vieną sekmadienį Santaikos bažnyčioje (kuri tuo metu neturėjo kunigo ir kur tik sekmadieniais iš Simno atvažiuodavo kun. Sigitas Tamkevičius) po Mišių užėjau į zakristiją. Kun. S. Tamkevičius paklausė, ar negalėčiau kitą šeštadienį po pietų atvykti į Simną. Sutartą dieną nuvykau. Jis paklausė, gal galėčiau vieną brošiūrėlę nuvežti į Bijutiškį, nes reikia ją išversti į rusų kalbą. Nė nepažiūrėjęs, kokia ta brošiūrėlė, nuvežiau Bijutiškio klebonui. Jis paklausė: Ar negalėtum kitą šeštadienį 13 val. atvykti į Molėtus? Ten šią brošiūrėlę grąžinsiu. Manęs palauk bažnyčioje. O jei bažnyčia bus uždaryta, palauk kapinėse. Jeigu iki 14.30 val. manęs nesulauktum, atvyk į Bijutiškį...

Kitą šeštadienį nuvykau į Molėtus. Sutartą valandą nuėjau prie bažnyčios durų - užrakinta. Einu į kapines. Netrukus atvyko kun. Jonas Danyla SJ. Padavė išverstą į rusų kalbą brošiūrą. Vėliau sužinojau, kad vertė Stirnių klebonas kan. S. Kiškis. Sekmadienį vertimą atidaviau kun. S. Tamkevičiui. Jis nuoširdžiai padėkojo už atliktą darbą.

Tokių ir panašių kelionių teko atlikti ne vieną ir ne dvi...

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikąpirmą kartą gavau ir vėliau reguliariai gaudavau iš kunigo Sigito Tamkevičiaus iki pat jo areštavimo. Netrukus į mano rankas pateko ir Aušra. Tikrai neperdėsiu sakydama, kad Kronikos pasirodymas mane prikėlė tarsi naujam gyvenimui. Tai buvo vilties spindulys, kad dar ne viskas žuvę, kad ne visi lietuviai pasidavę okupantams, ne visi sukaustyti baimės. Vidurinių mokyklų moksleiviai ir aukštųjų studentai, išskyrus vieną kitą, visi buvo komjaunuoliai. Netgi tremtinių vaikai, būdami tremtyje, buvo priversti stoti į komjaunimą. Atrodė, kad Lietuvoje nebeliko patriotizmo, visi žmonės tapo abejingi Tėvynės laisvei... Ir štai, pasirodo, Lietuvoje dar yra kam rūpi Bažnyčios ir Tautos ateitis, kas nebijo rizikuoti ir aukoti savo laisvę dėl Tėvynės. Šitų žmonių ryžtas, Kronikos puslapiai ir gyvas TTGKK narių žodis kurstė ir mano drąsą.

Vos perskaičiusi naują Kronikos numerį, tuojau duodavau jį skaityti seselėms, saviškiams, pažįstamiems. Mūsų seselė Julija Rutelionytė rašomąja mašinėle Kroniką dar padaugindavo. Kai atsirado abejojančių, ar seserims tinka, ar galima skaityti Kronikę, paklausiau tuometinę vienuolijos viršininkę, ar reikia gauti leidimą skaityti, dauginti ir platinti Kroniką. Man buvo atsakyta, kad jokio leidimo nereikia, už tai atsako pati sesuo. Be to, svarbu, kad į užsienį pakliūva.

Kuo toliau, tuo labiau įsitraukiau į Kronikos platinimą. Ėmiau rinkti jai informaciją, ypač apie mokinių ir kitų žmonių persekiojimą už religinius įsitikinimus. Klausydavau labai atidžiai, kad nieko neiškreipčiau. Ką nors klausinėti ir tikslinti vengdavau, kad neišsiduočiau, kuriuo tikslu domiuosi.

Atidžiai sekdavau Vatikano radijo ir Amerikos balso laidas, kad žinočiau, kada naujas numeris pasieks Vakarus. Per užsienio radijo laidas dažnai būdavo pasakoma, kad naujas numeris dar nėra gautas.

Kartą sužinojau, kad suimtas vienas pogrindžio veikėjas. Tuo metu pas mus viešėjo viešnia iš Putnamo (JAV) ir aš kreipiausi į kun. Sigitą Tamkevičių klausdama, gal reiktų viešnios paslaugų perduoti Kroniką į užsienį. Kun. Sigitas paprašė su viešnia supažindinti. Nuo tada, sužinojusi, kad į Lietuvą atvyksta seselė iš Putmano, tuoj pat stengdavausi pranešti kun. Sigitui.

Paketėlį su Kronikos ir Aušros mikrofilmais patogiausia būdavo perduoti, jei viešnia atvažiuodavo į mūsų miestą, Marijampolę. Tada paprašydavau kun. Sigitui pasimatymo, o vėliau - ir sau.

Parašų rinkimas

Prasidėjus aktyviųjų pogrindžio veikėjų areštams, apie tai sužinodavau iš Kronikos. Reikšdami solidarumą žmonės važiuodavo į teismus. Į teismo salę beveik nieko neįleisdavo. Ir apie tai, kad vyksta teismas, dažnai sužinodavome tik išvakarėse, nes teismai būdavo uždari ir slapti, kad negalėtų dalyvauti bičiuliai. Tačiau pareigą vykti į teismą supratau kaip solidarumo su teisiamaisiais pareiškimą kovoje dėl Bažnyčios laisvės. Į teismus dažniausiai važiuodavau su ses. Danute Dubauskaite.

Kun. Alfonso Svarinsko suėmimas buvo kaip perkūno trenksmas iš giedro dangaus. Baimė visai dingo, kilo didelis ryžtas aukotis. Pasitarusi su kun. Sigitu Tamkevičiumi, pati parašiau tekstą ir pradėjau rinkti parašus, kad kun. A. Svarinskas būtų paleistas. Anksčiau parašų rinkti neteko. Šį darbą labai aktyviai rėmė Šventosios Šeimos ir Eucharistinio Jėzaus kongregacijų seserys. Ypač aktyvios buvo Kybartuose gyvenusios seselės. Žinojom, kad tai nieko nepadės, bet svarbu buvo parodyti vienybę, kad kun. A. Svarinskas ne vienas, kad visi pasirašiusieji dvasia su juo.

Nuo tada šešerius metus, iki grįžo suimtieji kunigai, nebuvau buvusi savo parapijos bažnyčioje: važinėjau po visą Lietuvą ir įvairiausiomis intencijomis rinkau parašus. Už parašų rinkimą grėsė kalėjimas. Tai buvo beginklė kova dėl tiesos, todėl rizikuodama rėmiau tuos, kurie ją organizavo ir tikėjo jos prasmingumu.

Suėmus kun. Sigitą Tamkevičių, visos šios tylios pasipriešinimo priespaudai kovos - parašų rinkimo akcijos - pagrindinis organizatorius tapo kun. Jonas Boruta SJ. Jis nurodydavo parašų rinkimo intencijas ir pats parašydavo tekstus. Be to, jis įteikdavo mums atlaidų ir Advento bei Gavėnios rekolekcijų tvarkaraštį, kad, ištaikiusios progą, kai susirenka gausiau žmonių, gautume daugiau parašų. Taip pat būdavo galima panaudoti ir šiokiadienius.

Parašų rinkti nereikėdavo važiuoti į tas parapijas, kur dirbo kun. Antanas Gražulis: jis pats suorganizuodavo didelį būrį jaunuolių ir jie surinkdavo parašus kiekvienu būtinu reikalu. Labai aktyviai prie parašų rinkimo prisidėdavo Petras Gražulis: jo pakviesti vaikinai ir merginos mielai talkindavo -daugiausia Prienų ir Alytaus rajonuose. Ypač daug jis padėjo, kai buvo suimtas kun. Jonas Kastytis Matulionis.

Panaudodavom ir tokias progas kaip kunigų laidotuvės, kur suvažiuodavo daug žmonių, ir tuo niekas nesipiktindavo. Būdavo problema nuvykti į tolimas parapijas. Kartą sužinojome, kad laidojamas kunigas toli Žemaitijoje. Be automobilio nuvažiuoti neįmanoma. Petras Gražulis paprašė kun. Juozą Zdebskį, ir jis važiavo kartu su mumis. Vėlai nuvažiavome, mažai buvo naudos, bet kun. Juozas nepadarė jokio priekaišto. Jis net parašė Petrui Gražuliui įgaliojimą važiuoti jo mašina, kad galėtų rinkti parašus.

Aktyviausiai parašus rinkti padėdavo Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras, vėliau Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Robertas Pukenis. Jis duodavo talkininkų ne tik savo bažnyčiai, bet ir katedrai (tada Panevėžyje veikė tik šios dvi bažnyčios). Dar vėliau, iš anksto pranešus, kad vienokiu ar kitokiu reikalu bus renkami parašai, jis suorganizuodavo tiek žmonių, kad per vieną sekmadienį būdavo surenkami parašai visoje vyskupijoje. Pats pasirūpindavo ir transportu žmonėms nuvažiuoti.

Parašų rinkimo darbe nuolat talkino Bronė Valaitytė ir Julija Ambrasienė. Pastaroji tuo metu dirbo pašte apdraustų siuntų skyriaus viršininke ir labai rizikavo prarasti darbą. Vykdamos rinkti parašų į tolimesnes parapijas, dažnai važiuodavome iš vakaro. Nakvodavome kur nors pusiaukelėje: Vilniuje, Alytuje (čia mus visada labai mielai priimdavo ses. Birutė Dimšaitė). Julija Ambrasienė su mumis dažnai važiuodavo tiesiog iš darbo, nepailsėjusi. Ji buvo labai kantri, ištverminga ir aukinga, niekada nesiskųsdavo. Paprašytos neatsisakydavo padėti seselės Julija Rutelionytė ir Marija Kučinskaitė, Benius Lukšys ir Janina Buzaitė. Visus duomenis apie surinktus parašus perduodavau į Kroniką per kun. Joną Borutą.

Kronikalabai patarnavo sąmonindama ir žadindama žmones iš apsnūdimo bei abejingumo kito kančiai, Bažnyčios priespaudai, Tautos nelaisvei ir dvasinei vergovei. Šie tūkstančių tūkstančiai parašų, per Kroniką paskelbtų pasauliui, liudijo, kad mūsų tauta gyva, kad nebeprasmė belaisvių už sąžinės laisvę auka, kad jų pasėta sėkla dygsta, kad Tauta dėl laisvės kovoja taikiomis priemonėmis, kad Dievo galybės vardu ji atsistoja kaip Dovydas su akmenėliu prieš milžiną Galijotą.

Kronikos kelias į Vakarus

Kun. Alfonso Svarinsko teismo metu susitikau gatvėje su kun. Sigitu Tamkevičiumi. Jis paprašė, kad pasakyčiau jam, kai atvažiuos kokia viešnia. Deja, tą pačią dieną jis buvo suimtas. Ir aš pati, atrodo, trečią kun. A. Svarinsko teismo dieną su grupe žmonių buvau suimta ir uždaryta „paroms“.

Kuo toliau, tuo sunkiau būdavo ką nors iš anksto sužinoti. Ir viešnių iš JAV atvykimas (atsargumo sumetimais) būdavo rūpestingai slepiamas: dažnai sužinodavau pavėluotai. Sužinojusi stengdavausi kuo greičiau pranešti Kybartų seselėms. Mat suėmus kun. Sigitą, Kroniką tiek skaityti, tiek parengtą perduoti į užsienį gaudavau iš seselių kybartiečių. Tuo metu Kybartuose gyveno Bernadeta Mališkaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Onutė Šarakauskaitė ir Birutė Briliūtė. Parengtą kartais skubiai, tiesiog per naktis, perduoti į užsienį Kronikos mikrofilmą man dažniausiai atveždavo ses. Virginija Kavaliauskaitė. Kartais ir pati nuvažiuodavau paimti.

Per ses. Uršulės Navickaitės (daug nusipelniusios ilgametės Vargdienių seserų vienuolijos vadovės) šermenis pamačiau atvykusią iš Putmano viešnią. Jau buvo pavakarys. Tyliai dingau -norėjau pranešti į Kybartus apie atsiradusią galimybę. Grįžau vėlai. Kitą rytą ses. Virginija laiku spėjo atvežti paketėlį. Viešnia pažadėjo prašymą išpildyti.

Po kun. Sigito Tamkevičiaus teismo, sutinkant Naujuosius, 1984-uosius metus, teko patirti daug sielvarto: nepavyko susitikti su atvykusia viešnia... Kankino klausimas: ką daryti? Į ką kreiptis? Už kurį žmogų būtų galima garantuoti? Pasirinkau niekada neatsisakantį padėti kun. Juozą Zdebskį.

Po naujametinių šv. Mišių išvažiavau pasitarti, nes supratau, kad neturiu teisės įtraukti naujų žmonių savo nuožiūra, -juk ne pati tam reikalui vadovauju. Gavau pritarimą važiuoti į Šlavantus - spėjau į paskutinį autobusą. Kai išlipau stotelėje netoli kryžkelės į Šlavantus, buvo jau vėlus vakaras. Naujieji metai - trumpiausios dienos. Ėjau tamsoje per pušyną, meldžiausi. Bet mintys nuklydo, kūrė baisius paveikslus. Juk vežiau Kronikos mikrofilmą, kurį reikėjo perduoti. Jei būčiau pakliuvusi į nagus saugumiečiams, būtų išduotas būdas, kuriuo buvo perduodama į užsienį pogrindžio spauda ir Kronika, būtų pasunkėjęs ir taip be galo vargingas bei rizikingas darbas... Ačiū Dievui, Šlavantus pasiekiau laimingai. Ir Tėvelį radau namie. Išdėsčiau jam visą reikalą ir nurodžiau, į ką galėtų kreiptis prašydamas pasimatymo. Pati Tėvelį ir nuvežiau. Viskas pavyko sėkmingai.

Kitą kartą vėl teko į Šlavantus su paketėliu važiuoti vėlai, paskutiniu autobusu. Oras buvo baisus, labai vėjuotas. Šlavantų kryžkelėje išlipau iš autobuso. Vėjas greitai ginė tamsius debesis. Staiga jie praretėjo, pasirodė mėnulis - pati pilnatis -ir pasidarė šviesu. Atsirado drąsos, sustiprėjo mano pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Klebonijoje radau tik šeimininkę - Tėvelis grįžo vėliau. Palikau mikrofilmą, nurodžiau, į ką kreiptis.

Žuvus Tėveliui (kun. J. Zdebskiui), sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad nebebus į ką kreiptis ir kai kuriuos reikalus teks palikti Dievo valiai. Jam Dievas jau duoda pailsėti, - tada iš lagerio rašė kun. Sigitas, - o mums reikia toliau tęsti kovą, tik dabar jau prašant jo pagalbos ir užtarimo iš Dangaus.

Kartą, susitikusi kun. J. Borutą, pasidžiaugiau, kad nauji Kronikos ir Aušros numeriai jau ten. Jis atsakė, kad tas paketėlis, kuris buvo mano perduotas, nenukeliavo: į užsienį pateko iš kitų rankų. (Kad būtų tikriau, tas pats Kronikos numeris, jei būdavo galimybė, į užsienį būdavo siunčiamas keliais kanalais.)

Reikia prisipažinti, kad dėl parašų rinkimo ir Kronikos persiuntimo teko patirti daug neteisybės, kartais ir įtarinėjimų, pažeminimų, trukdymų susitikti su viešniomis. Ir ne tik iš svetimų, bet ir iš savų... Karčiai išgyventas skausmas paliko sieloje žaizdų. Tačiau viską, kas buvo sunku, aukojau Dievui, dažnai kartodama kun. J. Zdebskio įskiepytus žodžius: Leisk, Viešpatie, viską, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus, kaip pelnytą bausmę už savo ir viso pasaulio nuodėmes.

 

1980 m. atėjau dirbti į Kybartų parapijos bažnyčią - rengiau vaikus Pirmajai komunijai, slaptai mokiau juos ir jaunimą tikėjimo tiesų. Buvau baigusi pedagoginės mokyklos ikimokyklinio auklėjimo specialybę. Būdama 25-erių metų, 1984 m. padariau amžinuosius įžadus Šventosios Šeimos seserų vienuolijoje. Apie Kroniką jau buvau girdėjusi besimokydama vidurinėje mokykloje. Gaudavau pasiskaityti šį leidinį Alytaus Angelų Sargų bažnyčioje. Vėliau, įstojusi į vienuolyną, ją skaitydavau reguliariai. O pati į jos veiklą įsitraukiau 1980 m. - atveždavau ir nuveždavau parengtus straipsnius, padėdavau dauginti, įrišti, išplatinti, lydėdavau kitus į Maskvą pas disidentus.

Laikiausi nuostatos atsargiai rizikuoti. Tai man patiko. Neturėjau baimės jausmo. Bet, žinoma, nežinau, kaip būtų buvę, jei mane būtų suėmę ar kitokiais būdais persekioję. Žinojau, kad reikia priešintis to meto aklumui, absurdiškoms komunizmo idėjoms, rusinimui. Pasirinkta taktika man tiko: dirbti taip, kad tavęs neįtartų ir niekam neišsiduotum, jog prisidedi prie tiesos sakymo. Žinojau, kad daug žmonių trokšta religijos ir žodžio laisvės, bet dėl sąlygų, einamų pareigų, šeimos padėties negali rizikuoti. O aš laisva - pasirinkusiai vienuolės pašaukimą, tai tiesiog būtina daryti.

Vienuolyno vyresnioji apie mūsų darbą žinojo. Tačiau, gyvenant bendruomenės gyvenimą, iškilo daug mažų smulkmenų, dėl kurių buvo pareikalauta palikti pogrindžio darbą ir atlikti tik vienuolines pareigas. Reikėjo apsispręsti. 1985 m. su Bažnyčios vyresnybės žinia perėjau į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją.Skaudžiausia, kad turėjau palikti vienuolyną, kurį mylėjau, palikti visas nuostabias seseris ir joms net negalėjau paaiškinti, kodėl. Bet tai gal išėjo ir į gera - suvokiau, kad vienuolynas - tai ne tavo kuriamo namo pastogė, o pašaukimas...

Mano darbas talkinant LKB Kronikosleidėjams buvo kasdieniškas - eilinės pareigos. Nesijautė, kad kažkuo rizikuoji -dirbi, ir tiek. Daugiausia rūpėjo, kad kitiems viskas pavyktų. Juk darbas grupinis. Man visada atrodė, kad mokėsiu apsiginti, bet - kaip kitiems?! Įtampa padidėdavo, kai pajusdavau, jog esu nuolat stebima, sekama.

Visas nuoskaudas, įtampą atpirkdavo malonumas išgirdus per radiją, kad mūsų leidiniai pasiekė Vakarus. Tai, ką aš dariau, buvo viena maža dalelė to darbo, kurį darė daugelis žmonių čia, Lietuvoje, ir ten, išeivijoje.

 

 Apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" sužinojau tais pačiais metais, kai ji pradėjo eiti. Sužinojau ne tik iš Vakarų radijo pranešimų, bet tekdavo ją ir "gyvą" paskaityti. Mat mano brolis Šarūnas Boruta, studijuojantis Kauno politechnikos institute, dalyvavo studentų žygeivių ir Eucharistijos bičiulių sąjūdyje. Jis "Kroniką" gaudavo, parnešdavo namo ir visi ją skaitėme. Mama ją slėpdavo brolio mažosios dukrytės lopšyje arba bičių avilyje: jeigu saugumas ir darys kratą, vargu ar drįs lįsti prie bičių avilio. 

Rašyti žinutes "Kronikai" pradėjau 1973 m., paskatintas kun. Jono Lauriūno SJ. Dažniausiai jos būdavo iš universiteto gyvenimo. 

 Paskui, paprašytas tėvo J. Lauriūno, versdavau į lietuvių kalbą žinutes, gautas iš Rusijos ir Ukrainos, ir duodavau seselėms, kad jos nuvežtų jam į Kabelius. Tik vėliau, kai po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto pradėjau dirbti "Kronikoje", supratau, kad šis vežiojimas buvo visai nereikalingas: jos nuveždavo ir atgal atsiveždavo, nes informacija "Kronikai" ėjo per jų rankas. Toks buvo pirmasis bendradarbiavimas. Aš suvokiau, kad man nereikia žinoti, kas leidžia "Kroniką": svarbu, kad ji eina, kad informuoja pasaulį apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimus.

Regina Edita Teresiutė SJE gimė 1958 metais Kelmėje. Jau po aštuonerių klasių pasirinko pašvęstąjį gyvenimą ir įsitraukė į Dievo Apvaizdos seserų kongregaciją. Tiesa, paskui iš jos perėjo pas Eucharistinio Jėzaus seseris.  Tik pabaigusi mokyklą pradėjo dirbti pas kunigą J. Zdebskį, vėliau persikėlė pas kunigą A. Svarinską ir  aktyviai talkino Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariams, talkino leidžiant „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Lankė sovietinėje armijoje tarnaujančius jaunuolius, statė kryžius, aktyviai dalyvavo eisenose į Šiluvą. Po kunigo A. Svarinsko suėmimo KGB reikalavo įsidarbinti valdiškame darbe. Valdišką darbą s. Regina dirbti atsisakė ir įsidarbino Žalpių parapijoje, kur trejus metus dirbo vargoninke. Spaudžiant valdžiai, teko traukti ir iš ten, todėl 1986 metais pradėjo dirbti Žarėnų Latvelių parapijoje, kur aktyviai įsitraukė į parapijos veiklą, katechizavo vaikus, subūrė vaikų ir jaunimo chorelį, organizavo religines ir tautines šventes ne tik toje parapijoje, bet ir tarp jaunimo kituose Lietuvos vietose. Sovietmečiu ne kartą buvo bausta paromis ir piniginėmis baudomis, kėlė valdžiai labai daug galvos skausmo. Ji buvo labiau žinoma sovietmečiu gauta pravarde „Pykšt pokšt“ nei  vardu.

Ses. ONA VIRGINIJA KAVALIAUSKAITĖ

Skausmingi tylėjimai

1975 metų pabaigoje buvusi mūsų vienuolyno šeimininkė, geroji Onutė (ses. Ona Dranginytė), kuri tuo metu jau šeimininkavo pas kunigą Sigitą Tamkevičių, pakalbino mane dirbti Kybartų bažnyčioje. Darbas prie bažnyčios apskritai mane gąsdino. Tačiau gerai pažinojau ir mylėjau seserį Onutę, tad sutikau ir apsigyvenau šiame niūrokame miestelyje. "LKB Kroniką" jau buvau skaičiusi gyvendama Kaune. Daug apie ją girdėdavau ir iš užsienio radijo stočių.

Pilypas

      Į Kybartų kleboniją atvažiuodavo mielo veido seneliukas, vardu Pilypas. Jo apsilankymai atrodė labai paslaptingi. Nuojauta man sakė, kad jis turi ryšį su "LKB Kronika". Kartą užsienio radijo stotys pranešė, kad suimtas Vladas Lapienis kartu su Jonu Kastyčiu Matulioniu. Pradėjau galvoti, ar tik jis nebus tas Pilypas. Vieną vakarą po Vatikano radijo laidos paklausiau kleboną. Abejonės pasitvirtino, o klebono veidas tarsi suakmenėjo. Supratau, kad jam labai sunku. Tylėjau ir galvojau, kokia aš kvaila, ar reikėjo klausti... Tada daug ką supratau.

Aktyvi Kronikos talkininkė, 1977 m. baigė tuometinę Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, kur įgijo muzikos mokytojos kvalifikaciją. 1977 – 1979 m. studijavo Vilniaus valstybinės konservatorijos Klaipėdos filiale muzikos pedagogiką. 1980 m. persikėlė į Kybartus. Rotaprintu daugino „Kroniką“, pogrindžio leidinius „Aušrą“ ir „Lietuvos ateitį“, kurį ir redagavo, katekizuodavo Lietuvos ir Kybartų parapijos jaunimą. 1983 m. po kun. S. Tamkevičiaus SJ arešto ėmė aktyviau talkinti leidžiant “Kroniką” ir vėliau visiškai atsidėjo jos leidybai – redagavimui, dauginimui ir mikrofilmų rengimui. Daug kartų tardyta KGB. 1994 m. įgijo Katalikų tikybos ir etikos mokytojos kvalifikaciją, 1998 m. – religinio švietimo ir katechezės magistro diplomą Anglijos katalikiškajame Maryvale institute. 1993 – 1998 m. dirbo Lietuvos katechetikos centro (LKC) vedėja bei direktoriaus pavaduotoja. Keturių tikybos vadovėlių vidurinėms mokykloms autorė, daugelio tikybos mokymo priemonių autorė ir bendraautorė. Iki 1999 m. buvo LKC leidžiamo žurnalo „Sėjėjas“ vyriaus. redaktorė. Šiuo metu besidarbuojanti Maryvale institute.

Iš B.Birutės prisiminimų:


    Su KGB persekiojimu susidūriau dar ankstyvoje vaikystėje, kai 1969 metais iš matematikos mokytojos pareigų už tikėjimo išpažinimą buvo atleista mano mama, tėčiui sutrukdyta gauti mokslinį laipsnį inžinerijos srityje.

A†A Julija Kuodytė – sesuo Ksavera (1924 12 07–2013 11 08)

pas Viešpatį iškeliavo sesuo Julija Kuodytė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė ir ilgametė vyresnioji, aktyvi tautinio ir religinio gyvenimo skatintoja, katalikiško ir tautinio pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvė. Aktyviai bendradarbiavo rengiant ir platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, kitus pogrindžio spaudos leidinius. Dirbo mėgiamą odontologės darbą, buvo gilaus dvasingumo žmogus, okupacijos metais vadovavo kongregacijai. Ses. J. Kuodytė 1999 metais apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu. Turėdama vienuoliškąjį Ksaveros vardą buvo daugelio jos seserų ir pažįstamų vadinama Julyte, nes tai labiau atspindėjo jos esybę būti patarėja ir guodėja tiek kongregacijos seserims, tiek ir pasauliečiams. Jos gyvenimas – įkvepiantis pavyzdys kiekvienam krikščioniui ir lietuviui patriotui.

Jonas Kastytis Matulionis Gimęs 1931 m. vasario 10 d. Pelyšiai, Šimonių valsčius –  miręs 2015 m. sausio 12 d. Kaunas) – SJ, Lietuvos kunigas, dainininkas (tenoras), pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, jėzuitas.

1955 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1956 m. dainuoti mokėsi Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokykloje, 1956–1959 m. Vilniaus konservatorijoje. Dalyvavo vokalistų konkursuose, 1956 m. respublikiniame konkurse Vilniuje laimėjo I vietą. Dainavo solo Maskvoje, Paryžiuje, Osle, Stokholme.

Pašalintas iš trečio kurso už giedojimą bažnyčiose dirbo Muzikos bibliotekoje, Respublikinėje bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje, iš jos atleistas dėl politinių motyvų. Vėliau dirbo Teatro ir muzikos muziejuje, Paveikslų galerijoje, Šv. Onos bažnyčios zakristijonas Vilniuje. Už bendradarbiavimą Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje 1976–1977 m. kalintas Vilniaus saugumo, nuteistas 3 m. lygtinai. 1977 m. pogrindyje įstojo į Jėzaus draugiją, 1992 m. davė amžinuosius įžadus. LKB Kronikos talkininkas.

Ses. Ona VARNAGIRYTĖ ACJ

Kun. Virgilijus Jaugelis

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sakė: „Kun. Virgilijus Jaugelis buvo tiesus kaip šūvis: ką galvojo – tą kalbėjo, ką kalbėjo – tą darė. <…> Jis ilgėjosi kunigystės, skubėjo nors vieną dieną pabūti Viešpaties kunigu. Su kokiu džiaugsmu jaunasis kunigas ėjo prie altoriaus, teikė sakramentus, lankė ligonius… Jo ištvermė herojiška, atsidavimas Viešpačiui – visiškas. Ir jei dabar reikia apaštalų kunigų, tai labiausiai reikia tokių, kurie būtų pasiryžę kentėti ir mirti už Dievą ir Tėvynę…“

Vasario mėnesio 17 dieną sukanka trisdešimt metų, kai kunigas Virgilijus Jaugelis iškeliavo pas Viešpatį.

 

Kazimieras Kuzminskas (1906 m. spalio 26 d. Panevėžys – 1999 m. spalio 29 d. Vilnius, palaidotas Naujamiestyje, Panevėžio raj.) – lietuvių kunigas, JAV lietuvių katalikų veikėjas.

1932 m. baigė Kauno kunigų seminariją ir teologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, įšventintas kunigu. 

Buvo Leliūnų, Krinčino, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijų vikaras, Surdegio parapijos klebonas. Veikė su pavasarininkais. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Iš Bambergo 1945 m. išvyko į Austriją. Insbruko universitete iki 1953 m. studijavo filosofiją. Kurį laiką rūpinosi Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Kanados lietuvių sielovada. 1960 m. persikėlė į JAV. Nuo 1965 m. gyveno Čikagoje. 

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Šiandien laidojame mons. Alfonsą – kunigą  legendą. Partizanas, triskart Gulago kalinys, kunigas, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas. Su mons. Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas mons. Alfonso vardas.

Girdėjome Evangeliją, kurioje atpasakojama Jėzaus kalba, ko reikia norint sekti paskui Jį. Jėzus aiškiai pabrėžia ištikimo sekimo sąlygas – tai savęs išsižadėjimas, pakėlimas sutinkamų sunkumų, rūpestis amžinuoju gyvenimu ir drąsus tikėjimo išpažinimas. Išpildyti šias sąlygas nėra lengva, nes lengviausia plaukti pasroviui. Šiandien laidojame mons. Alfonsą, kuris bandė ištikimai sekti Kristų net ir tuomet, kai sąlygos buvo labai atšiaurios.

   (gim. 1932), viena iš pagrindinių „LKB Kronikos“ bendradarbių, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, iš kurio buvo pašalinta po 1956 metų įvykių Vengrijoje. 1968 m. baigė Vilniaus universitetą (VU) ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos specialybę. Kurį laiką dirbo VU Istorijos fakultete vyr. laborante, iš šių pareigų atleista dėl religinių įsitikinimų. Vėliau dirbo Respublikinėje bibliotekoje vyr. redaktore. Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresniosios prašymu 1975 m. vasarą paliko šią darbovietę ir nuvyko į Simną, kur kun. S. Tamkevičius SJ pasiūlė jai prisidėti prie „Kronikos“ leidimo. Ji padėdavo atrinkti medžiagą, tvarkydavo didžiąją dalį rankraščių. 1983 m. suėmus „Kronikos“ vyriausiąjį redaktorių kun. S. Tamkevičių, drauge su B. Mališkaite parengė eilinį leidinio numerį. 1983 – 1989 metais viena iš pagrindinių „Kronikos“ rengėjų. Nepriklausomybės metais dirbo Vilniaus arkivyskupijos Caritas organizacijoje, kurį laiką buvo žurnalo „Caritas“ vieno iš skyrių redaktorė. Šiuo metu dirba Lietuvos jėzuitų provincijos centro kurijoje.

(gim. 1955), viena iš pagrindinių „LKB Kronikos“ bendradarbių, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. 1977 m. baigė tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. 1977 – 1980 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno raj. Garliavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Į „Kronikos“ redagavimą aktyviau įsitraukė 1980 metais. Nuo 1981 m. Kybartuose taip pat katekizuodavo vietos vaikus bei jaunimą. 1983 m. suėmus „Kronikos“ vyriausiąjį redaktorių kun. S. Tamkevičių, drauge su E. Šuliauskaite parengė eilinį leidinio numerį. 1983 – 1989 metais viena iš pagrindinių „Kronikos“ rengėjų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, trejus metus dėstė Neakivaizdinėje aukštesniojoje katechetų mokykloje. Nuo 1993 m. dirba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultete. Šiuo metu VDU Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos katedros magistrantė.

 

Kazimieras Juozas Ambrasas (g. 1934 m. birželio 1 d. Surgučiuose, Sasnavos valsčius, Marijampolės apskr.) – SJ, literatūros tyrinėtojas, publicistas, vertėjas.

Biografija

1957 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1959–1962 m. studijavo anglų kalbą. 1972 m. apgynė kandidatinę disertaciją. Dirbo žurnalų redakcijose, 1970–1988 m. dėstė Vilniaus, 1988–1989 m. Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete. Nuo 1987 m. docentas.

Nuo 1981 m. birželio 20 d. jėzuitas. Studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje. Talkino redaguojant pogrindinius leidinius „Aušra“ ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Tačiau saugumui atidžiai sekant, šią veiklą teko nutraukti. 1988 m. rugpjūčio 16 d. Skaistgiryje arkivyskupas Julijonas Steponavičius įšventino diakonu, kitą dieną – kunigu[1]. 1989 m. lietuvių kalbą dėstė Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Nuo 1990 m. dirbo Vatikano radijo lietuviškų programų redakcijoje, sielovados darbą Filipinuose, Indijoje. Nuo 1991 m. Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys, nuo 1993 m. Aušros vartų parapijos Montrealyje, nuo 2001 m. Čikagos jėzuitų namų kunigas. Dėstė Lituanistikos institute Čikagoje. Šiuo metu gyvena Kauno jėzuitų namuose.

Išvertė knygų iš anglų, rusų, lenkų, italų kalbų.

Petras Plumpa (g. 1939 m. sausio 6 d. Ratkūnuose, Suvainiškio apyl., Rokiškio apskr.) – Lietuvos disidentas, publicistas, religinis mąstytojas.

 1954 m. įsijungė į moksleivių antisovietinę organizaciją su centru Pandėlio vidurinėje mokykloje: bendradarbiavo leidžiant nelegalų laikraštėlį „Laisvės balsas“ bei platino lapelius. Parašė apsakymą „Prie Nemuno" bei rašė romaną apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą „Kruvina pašvaistė“.

1958 m. vasario 16 d. ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos trispalvę. Netrukus su bendraminčiais įkūrė organizaciją „Laisvę Lietuvai“, tačiau ji gyvavo neilgai: 1958 m. kovo 14 d. buvo suimtas ir su septyniais draugais nuteistas septyneriems metams – ištremtas į Mordoviją, kur kalėjo lageriuose. Ten teko dirbti priverstinius darbus: metalo tekintojo, siūti pirštines ir įrankių maišelius, dirbti katilinėse kūriku, užpildyti elektrinių šildytuvų elementus kenksmingu smėliu. Darbo savaitė truko 6 dienas, kasdien dirbant po 8-9 valandas.

Giedrius Grabauskas-Karoblis

J. Zdebskis gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Naujienų kaime, Krosnos parapijoje, Marijampolės apskrityje. 1936-1941 metais jis mokėsi Naujienų pradinėje mokykloje. 1941-1948 metais mokslus tęsė Marijampolės gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, 1948 metų rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1952 m. rugsėjo 21 dieną Vyskupo Kazimiero Paltaroko buvo įšventintas kunigu. 1953 metų birželį baigė seminariją ir liepos pradžioje paskirtas į pirmąjį tarnystės vietą – Šiluvos parapiją, vikaru.

Vėliau jam teko kunigauti daugelyje Lietuvos vietų – Kaune, Prienuose, Rudaminoje ir kitur.

Šiandien laidojame mons. Alfonsą – kunigą  legendą. Partizanas, triskart Gulago kalinys, kunigas, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas. Su mons. Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas mons. Alfonso vardas.

Girdėjome Evangeliją, kurioje atpasakojama Jėzaus kalba, ko reikia norint sekti paskui Jį. Jėzus aiškiai pabrėžia ištikimo sekimo sąlygas – tai savęs išsižadėjimas, pakėlimas sutinkamų sunkumų, rūpestis amžinuoju gyvenimu ir drąsus tikėjimo išpažinimas. Išpildyti šias sąlygas nėra lengva, nes lengviausia plaukti pasroviui. Šiandien laidojame mons. Alfonsą, kuris bandė ištikimai sekti Kristų net ir tuomet, kai sąlygos buvo labai atšiaurios.

Kun. Liongino Kunevičiaus 75-osioms gimimo metinėms

Netrukus po pirmojo katalikiško žurnalo „Katalikų pasaulis“ pasirodymo pradėjo eiti „Caritas“, kurio pirmasis numeris išleistas 1989 metų rudenį. Trūkstant katalikiškos pakraipos žurnalistų, buvau pakviesta rašyti straipsnių. Susirinkdavome kas savaitę vykstančiuose redakcinės grupės posėdžiuose Kaune. Redakcinės grupės sąraše buvo keletas kunigų pavardžių. Tarp jų – kun. L.Kunevičiaus. Dalyvauti posėdžiuose jam atrodė būtina, todėl į juos visada atvykdavo iš nedidelio miestelio, kur dirbo parapijos klebonu. Nedidelio ūgio, malonaus, šviesaus veido, jis atsisėsdavo prie ilgo stalo ir geromis, atlaidžiomis, mėlynomis akimis šypsodamasis žvelgdavo į mus, dažnai besiginčijančias moteriškaites. Kun. L.Kunevičius į mūsų ginčus nesivėlė, tačiau visais klausimais turėjo aiškią savo nuomonę. Ją visuomet aiškiai ir argumentuotai išsakydavo. Jo nuomonę labai vertino vyriausioji redaktorė s. Albina Pajarskaitė.

Jau 1972 metais pirmieji "LKB Kronikos" numeriai slaptais keliais pasiekė vienuolių Marijonų Čikagoje leidžiamo dienraščio "Draugas" redakciją, kuri atspausdindavo jos ištraukas. Vėliau ją persispausdindavo savaitraštis "Darbininkas". O Vatikano ir Laisvės radijas Miunchene paštu gavęs "Draugą" tuoj pat transliuodavo "LKB Kroniką" dalimis į Lietuvą.

    JAV kun. Kazimieras Pugevičius, tuometinis Baltimorės (Marylando arkivyskupija) radijo ir televizijos direktorius, susirūpinęs, kad tokia informacija pasiektų ir sovietinės propagandos gerokai paveiktus kitataučius, nuo antrojo numerio pradėjo "LKB Kroniką" versti į anglų kalbą. Amerikos Lietuvių kunigų vienybė sutiko finansuoti vertimo išleidimą poros tūkstančių tiražu, medžiagą pateikdami atskirais numeriais nedidelio žurnalo pavidalu.

     Pasirodžius dešimčiai "LKB Kronikos" numerių, Amerikos Lietuvių kunigų vienybė (1974 m.) finansavo jų išleidimą lietuvių kalba viename tome, kuriam įvadą parašė a. a. prof. J. Brazaitis, kun. Kazimieras Kuzminskas toliau šiuo leidiniu rūpinosi ir įsteigė sąjungą "LKB Kronikoms" leisti, kuri rūpinosi "LKB Kronikos" tomų vertimu ir leidimu anglų ir ispanų kalbomis. (Tenka pastebėti, kad minėtos Sąjungos išleistos "LKB Kronikos" ne visur atitinka originalą).

Apolonija NISTELIENĖ

Mons. prof. dr. Vytautas Kazlauskas 

Tik lietuvių kalba turi terminą knygnešys. Tai žmonės, 40 metų (1864-1904) gabenę iš svetimos šalies į Lietuvą uždraustą lietuvišką žodį, rusėjusį Aukso altoriaus maldaknygėje – pirmajame lietuvių elementoriuje. Antrąkart – jau XX amžiuje – ištisą keturiasdešimtmetį šventojo ir lietuviško žodžio knygnešys buvo monsinjoras profesorius teologijos daktaras Vytautas Kazlauskas, dvylika tūkstančių kartų iš Vatikano kalbėjęs per radiją į už grotų raudonose ūkanose skendinčią Lietuvą.

1970 metais, kai už vaikų katekizaciją buvo suimtas kun. A. Šeškevičius, kiek vėliau kunigai J. Zdebskis ir P. Bubnys, išgyvenau didelį dvasios sukrėtimą. Jų laikysena, elgesys teisme ir prisiimtas kryžius bylojo, kad ir aš, ir kiti negalime likti abejingi persekiojamai Tiesai, kad turime padaryti viską, ką galime. Prisimenu, pradžioje Vilniuje, vėliau Svėdasuose slaugiau sunkiai sergantį kanauninką Petrą Raudą, kai pasirodė pirmasis "Kronikos" numeris.  Kan. P. Raudą labai gerbiau ir mačiau, kaip jis džiaugėsi pasirodžiusia "Kronika". Kartu kanauninko veide mačiau ir nerimą, kad už "Kroniką" reikės skaudžiai mokėti, ne vienas bus terorizuojamas, eis į kalėjimą.

Smulkiau

 Kunigo Roberto Grigo vardas daugeliui asocijuojasi su be galo svarbiais XX amžiaus pabaigos Lietuvos istorijos momentais – taikiu, tačiau drauge ir drąsiu pasipriešinimu sovietinei okupacijai, begaliniu troškimu pogrindžio spaudoje skleisti lietuvybę, 1987 metų rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, įvykusiu Molotovo-Ribentropo pakto metinių minėjimo mitingu, 1991 m. sausio įvykiais, kai kunigas Robertas visas tas baisias dienas ir naktis buvo su Parlamento gynėjais, aukojo šv. Mišias ir teikė nuodėmių išrišimą apsisprendusiems ginti Lietuvos laisvę arba žūti. Šiandien kunigas Robertas Grigas vis dar darbuojasi atstumtųjų ir visų pamirštųjų labui – yra Lietuvos Carito generalinis direktorius. 
  Su kunigu Robertu dirbame toje pačioje organizacijoje, tačiau giliau pažinti šį puikų žmogų aš, kaip jaunosios kartos atstovė, iki šiol galėjau tik iš bendradarbių pasakojimų ar spaudos. Tačiau minint dvidešimties metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sukaktį, buvo puiki galimybė pasikalbėti su kunigu Robertu apie jo vaikystę, apsisprendimą tapti kunigu, jo pogrindžio veiklą Sąjūdžio metais bei palyginti visai nesenus įvykius.

Lietuvybės pamatai dėti nuo ankstyvos vaikystės

  „Mano kelias į kunigystę ir pilietinę veiklą formavosi daugelį metų, nuo pat vaikystės. Na, o Dievo karalystė, kaip sakė Kristus, jau yra tarp mūsų ir ateina nepastebimai. Mama Anelė buvo medicinos felčerė, tėtis Antanas - vokiečių kalbos mokytojas, turiu ir šešeriais metais jaunesnį brolį. Tėvai, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, buvo patriotinių lietuviškų nuostatų, kaip išsilavinę žmonės sugebėjo neprimityviai patraukliai perduoti tikėjimo paveldą“, - paklaustas, kodėl pasirinko dvasininko kelią ir kaip buvo diegiamos lietuvybės idėjos, atsako kunigas Robertas.

Alfonsas SvarinskasGimimo data: 1925-01-21
Gimimo vietovė: Kadrėnų k. (Ukmergės r.)

Tėvai Vaclovas Svarinskas ir Apolonija Petronytė-Svarinskienė – religingi vidutiniai ūkininkai, turėjo 13 hektarų žemės. Buvo vyriausias trijų vaikų šeimoje, brolis Vytautas Svarinskas (?-?) ir sesuo Janina Svarinskaitė-Pupkienė (?-?).

1932-1936 m. mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje, 1936-1942 m. – Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje. 1942-1946 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje kaip planingą laisvės kovą. 

1946 m. pavasarį A. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl paliko nebaigtas studijas seminarijoje ir išėjo pas partizanus, 1946 m. vasarą buvo Ukmergės apylinkėse veikusios pogrindinės Šarūno partizanų grupės ryšininkas, pasirinkęs Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanus medikamentais, spauda, dokumentais.

1946 m. gruodžio 21 d. jis buvo areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, paskui už antisovietinę veiklą nuteistas 10 metų darbo pataisos lagerių ir 5 metus be teisių. 1947-1956 m. jis kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje, dirbo naktiniu sargu, felčeriu.

Lageryje kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalio 3 d. slapta įšventino A. Svarinską kunigu.

Gimė 1938 m. birželio 6 d. Trajoniškio kaime, Pasvalio r., valstiečių šeimoje. 1945–1949 m. mokėsi Suntautų pradžios mokykloje, 1949–1952 m. Krinčino septynmetėje, 1953–1954 m. Pasvalio vidurinėje mokykloje. 1954–1958 m. mokėsi Panevėžio hidromelioracijos technikume. 1958–1959 m. dirbo Tauragės melioracijos mašinų stotyje techniku, 1959–1963 m. Alytaus melioracijos statybos valdyboje darbų vykdytoju, 1963–1972 m. Sausinimo sistemų valdyboje vyr. inžinieriumi. 1964–1968 m. neakivaizdiniu būdu studijavo vokiečių kalbą Maskvos aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose. Baigęs šiuos kursus, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Nuo 1959 m. mėgindavo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau sovietų valdžia vis neleisdavo jo priimti. Į seminariją pagaliau priimtas 1972 m., o 1977 m. gegužės 22 d. Kauno arkikatedroje įšventintas kunigu.

1977–1983 m. – Telšių katedros vikaras, vėliau (1984-1990) Skaudvilės ir Adakavo klebonas.

Šalia tiesioginės kunigo pastoracinės veiklos Vyskupo biografiją puošia kova už Tėvynės ir Bažnyčios laisvę.

1971 m. rinko parašus po garsiuoju Lietuvos Romos katalikų memorandumu, reikalaujančiu Lietuvoje tikėjimo laisvės. Iš 17000 parašų jis asmeniškai surinko 3500.

Pokategorės

Sigitas Tamkevičius