Vilnius. 1975 sausio 30 į Vilniaus Saugumo komitetą buvo pakviesta Vilniaus Respublikinės bibliotekos vyr. redaktorė Elena Šuliauskaitė. Tardymas truko daugiau negu 6 valandas. Tardė du saugumiečiai. Tardytojai paprašė papasakoti, kaip buvo švenčiama Teresės Masytės gimimo diena 1973 rugsėjo 30 dieną. Tardytojai šį pobūvį kvalifikavo kaip antitarybinį politinį susirinkimą. Jie teigė, kad visi dalyvavusieji šiame pobūvyje jau yra apklausti ir viską papasakoję. Buvo reikalaujama papasakoti, kas minėtą pobūvį ir kitus susirinkimus inspiruoja, organizuoja ir kas juose lankosi. Šuliauskaitė paneigė, kad būtų organizavusi minėtą susirinkimą — vardines. Tardytojas Rimkus klausinėjo apie vysk. Steponavičių ir kun. S. Tamkevičių, kuris, tardytojo nuomone, Dzūkų g-vėje pas T. Masytę susirinkime šmeižęs tarybinę santvarką ir reikalavęs ją nuversti. Saugumiečiai ypač pyko ant kun. Tamkevičiaus, kam jis kurstąs jaunimą, platinąs „Kroniką" ir instrukciją „Kaip laikytis tardymo metu". Įvairiais grasinimais tardytojai bandė išgauti iš Šuliauskaitės jiems reikalingus parodymus, tačiau tardomoji visus kaltinimus paneigė.

1975 vasario 20 Elena Šuliauskaitė vėl buvo pakviesta į Saugumo komitetą. Tardymas truko daugiau nei 6 vai. Tardytojas Marcinkevičius grasino kalėjimu už susirinkimų organizavimą, „Kronikos" platinimą ir dengimą kun. Tamkevičiaus „nusikaltimų". Saugumiečiai gyrė tuos kunigus, kurie smerkia „Kroniką", praneša saugumui apie jos platintojus ir niekur nesikiša. Pavyzdžiui, tardymo metu kun. J. Tunaitis pasakęs, kas jam davęs „Kroniką" ir kam jis atidavęs. Šuliauskaitė vėl buvo verčiama prisipažinti, kad jinai suorganizavusi susirinkimą. Už šį nusikaltimą ji būsianti nubausta pagal BK 68 str. Tardytojas Rimkus grubiai užsipuolė, kad Šuliauskaitė platinanti „Kroniką", kuri šmeižianti tarybinę santvarką. Pasak Rimkaus, Saugumo komitetas patikrinęs „Kronikoje" iškeltus faktus, ir beveik visi esą melagingi. Net Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Č. Krivaitis, nuvažiavęs į Ameriką, pasakoja, kad mūsų krašte nėra tikinčiųjų persekiojimo. Šuliauskaitei paprašius pasakyti asmenį, kuris sakęs, kad jinai organizavus susirinkimą, buvo atsakyta, kad tardytojai negalį pasakyti to jaunuolio pavardės, nes nenorį, kad apie jį rašytų „LKB Kronika". Majoras Rimkus primygtinai bandė įtikinti, kad Šuliauskaitei reikią prisipažinti, nes kitaip teks sėdėti Panevėžio ar kitame kalėjime su avantiūristėmis, prostitutėmis ir žudikėmis.

Tardymo protokolas buvo surašytas klausimų — atsakymų forma ir po kiekvieno atsakymo buvo tuščias tarpas. Kai tardomoji tuščias vietas norėjo užbraukti, tardyt. Marcinkevičius tai padaryti neleido. Tada Šuliauskaitė pasirašė po kiekvienu savo atsakymu. „Ot nachališka moteris! — kalbėjo tardytojas. — Iš karto matosi, kad skaičiusi instrukciją „Kaip laikytis tardymo metu'."

1975 sausio 30 buvo tardoma Teresė Masytė ir kaltinama, kad pas ją buvęs susirinkimas.

Į Saugumo komitetą buv kviečiami Šv. Mikalojaus bažnyčioje Mišioms patarnaujantieji berniukai. Jie buvo klausinėjami apie susirinkimą Dzūkų gatvėje, ką kalba kunigai zakristijoje, iš kur gauna religinių knygų ir t.t.

***

1975 sausio 31 Saugumo komitete buvo tardoma VVU studentė Aldona Bielskutė. Tardytojai elgėsi labai grubiai ir gąsdino studentę pašalinti iš universiteto. A. Bielskutė paneigė, kad ji buvusi kokiame nors susirinkime.

Taip pat buvo tardoma Aldonos sesuo Regina.

Namuose, Aldonos motinos darbovietėje ir kolektyvinio sodo namelyje buvo padaryta krata, tačiau nieko nerasta.

Abi seserys dar buvo tardomos vasario 3 ir 4 d. d. Kiek vėliau abi pašalintos iš universiteto.

***

1975 balandžio 2 į Vilniaus Saugumo komitetą buvo iškviestas Kabelių parapijos (Varėnos raj.) klebonas kun. J. Lauriūnas. Jam sugrąžino beveik visus per kratą paimtus daiktus. Negrąžino Maceinos ir Girniaus veikalų.

Saugumiečiai paaiškino, kad už literatūros laikymą nebausią, bet kratos metu paimsią, kas nesiderina su jų ideologija. Kun. Lauriūnas paklaustas, kaip žiūrįs į „Kroniką", atsakė:„'Kronika' yra skriaudžiamo žmogaus šauksmas."

***

Druskininkai
1975 kovo 24 Druskininkuose, Gavėnios rekolekcijų metu, prie bažnyčios moteris pardavinėjo devocionalijas. Milicija, tai pastebėjusi, moterį nusivedė į savo būstinę.

***

Kaunas
„Tiesos" redakcijos atsakymas V. Vaičiūnui 
Drg. V. Vaičiūnai,

Tarybų Sąjungos Konstitucija numato visų piliečių lygybę, nežiūrint odos spalvos, išsilavinimo, lyties, tikėjimo. Tuo pačiu jie visi lygiai baudžiami, jei pažeidžia įstatymus.

Tikėjimo laisvė mūsų šalyje nevaržoma, tačiau bažnyčia atskirta nuo valstybės. Tai didelis tarybų valdžios iškovojimas. Jokie įstatymai nevaržo žmogui tikėti ar netikėti, mokyti savo vaiką poterių, ar ne.


Savo laiške (žr. „LKB Kronika" Nr. 15 — Red.) Jūs daug kur nenuoseklus, prieštaraujate pats sau. Geriau įsigilinkite į tarybinius įstatymus.
1975.11.20 Propagandos skyrius

Aukščiausios Tarybos Prezidiumas pranešė, kad V. Vaičiūno laišką persiuntė Religijų reikalų Tarybos įgaliotiniui, kuris atsakys.

1975 kovo 14 pas Vaičiūną apsilankė Religijų reikalų tarybos įgaliotinio referentas. Pareigūnas priminė, kad tokių laiškų nereikia rašyti. Nieko konkretaus nepasakęs, po trumpo pokalbio referentas išvyko.

***

Šiauliai. 1975 spalio mėnesį, trečią kartą sunaikinant kryžius Kryžių kalne, buvo sunaikintas drauge su kitais vienas labai meniškas 4-rių metrų aukščio kryžius. Didelė Kristaus kančia buvo išdrožta iš ąžuolo su užrašu: „Į tave, Viešpatie, sudėjome viltis ir nebūsime apvilti per amžius". Šis gražus kryžius kainavo 800 rub., žavėjo lankytojus vos 6 dienas. Ta proga šeimos N., pastačiusios minėtą kryžių, narys rašo: „Mūsų tautos sūnūs, kurių gyslomis teka lietuviškas kraujas, kurie valgote mūsų tautos žemėje išaugintą duoną, kurie kalbate tėvų gyvybės kaina iškovota kalba, kaip nesudrebėjo jūsų rankos vykdant šį nusikaltimą!? Kai mus pasiekė žinia apie kryžių naikinimą, mes 200 km važiavome įsitikinti, ar tikrai sunaikinti kryžiai. Baisiai atrodė apiplėštas, išniekintas, tik vėjo bučiuojamas kalnas, po kuriuo ilsisi mūsų tautos didvyriai. Viešpatie, nebausk piktadarių, nes jie, vargšai, suklaidinti, patys nežino, ką daro..."

Po eilinio nusiaubimo Kryžių kalne vėl statomi dideli ir maži kryžiai. Lietuvio tikėjimas yra stipresnis už piktadarių ranką.

 

***

1974 gruodžio 11 LAD (Lietuvos Aklųjų Draugijos) Šiaulių gamybinio mokymo kombinate įvyko profsąjungos susirinkimas, kuriame buvo apsvarstyta darbininko M. Jurevičiaus darbo drausmės pažeidimas. Jurevičius gruodžio 8 d., per Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę neatvyko į darbą.

Kalbėdamas kadrų skyriaus viršininkas B. Godliauskas paminėjo, kad Jurevičius, dirbdamas kombinate 10 metų, nuobaudų neturėjo, bet š. m. lapkričio 10 ir gruodžio 8 neatvyko į darbą, motyvuodamas, kad jis esąs praktikuojantis katalikas ir šventą dieną privaląs švęsti. M. Jurevičius prieš gruodžio 8 parašė pareiškimą, kad į darbą neatvyks, tačiau kombinato administracija pareiškimo nepatenkino ir mano, kad Jurevičiaus neatvykimas į darbą gruodžio 8 yra sąmoningas darbo drausmės pažeidimas ir demonstracija. Administracija siūlo apsvarstyti Jurevičiaus elgesį, kad jis nedarytų gėdos visam kolektyvui.

Profsąjungos pirmininkas A. Petrauskas pareiškė, kad gruodžio 8-ji visos Sąjungos mastu buvo paskelbta darbo diena, ir įstatymų reikia laikytis.

M. Jurevičius kalbėjo, kad ne jis padaręs nusikaltimą, o tie, kurie tokius įstatymus leidžia, nes Konsitucija tikėti nedraudžia.

Po svarstymo nutarta Jurevičiui taikyti visuomeninio poveikio priemonę — papeikimą.

1974 gruodžio 19 LAD Šiaulių GM kombinato darbininkas J. Šileikis įteikė kombinato vadovybei pareiškimą, kad jis per šv. Kalėdas, gruodžio 25, į darbą neatvyksiąs.

Gruodžio 20 panašaus turinio pareiškimą parašė ir M. Jurevičius. Kiek vėliau — ir darbininkas S. (Žilinskas. Visi jie sutiko atidirbti ne darbo dienomis arba leido tą dieną išskaityti iš apmokamų atostogų. Be to, Jurevičius ir Čilinskas turėjo užsidirbę dienų.

Gruodžio 24 kombinato vadovybė stengėsi Šileikį ir Čilinską perkalbėti, kad jie Kalėdų dieną į darbą eitų. Nusileido net iki tiek, kad pasiūlė pasirodyti darbe bent iš ryto, tačiau Šileikis ir Čilinskas atsisakė... Kadrų skyriaus viršininkas Godliauskas pasiūlė Čilinskui pasiimti uždirbtas dienas po Kalėdų, bet darbininkas atsisakė.

1974 gruodžio 31 Jurevičius iš Kombinato vadovybės gavo pranešimą, kad jis iki 1975 sausio 8 parašytų pasiaiškinimą, kodėl gruodžio 25 neatvykęs į darbą.

1975 sausio 3 J. Šileikis ir S. Čilinskas taip pat gavo pranešimus, kad už tai, jog gruodžio 25 be pateisinamos priežasties neatvykę į darbą, pareiškiamos pastabos.

M. Jurevičius sausio 3 pasiuntė Kombinato direktoriui tokį pareiškimą:

„Pareiškiu, kad š. m. sausio 6-ji yra privaloma katalikams šventė — Trys Karaliai, todėl dirbti negalėsiu. Esu praktikuojantis katalikas ir privalau šventes švęsti. Prašau šią dieną išskaityti iš mano atostogų. Galiu taip pat atidirbti po darbo valandų arba šeštadieniais. 1975 gruodžio 21 (šeštadienį) dirbau. Jei šią dieną neužskaitėte už gruodžio 25 (Kalėdas), prašau užskaityti už sausio 6-ją."

Prie šio pareiškimo M. Jurevičius pridėjo grafiką, kad 1975 nedirbs šiomis dienomis:

Katalikams privalomos šventės:

Trys Karaliai — sausio 6-ji,

Šeštinės — gegužės 8-ji,

Devintinės — gegužės 29-ji,

Šv. Petras ir Povilas — birželio 29-ji, 

Žolinė — rugpiūčio 15-ji, 
Visi šventieji — lapkričio 1-ji, 
Nekaltas Prasidėjimas — gruodžio 8-ji, 
Šv. Kalėdos — gruodžio 25-ji.

1975 sausio 7 Aklųjų draugijos kombinate įvyko profsąjungos posėdis, kuriame dalyvavo 9 nariai. Posėdyje buvo apsvarstytas Kombinato administracijos pareiškimas, kuriame prašoma duoti sutikimą atleisti M. Jurevičių už daromus pravaikštus iš darbo.

Jurevičius posėdyje paaiškino, kad keturias dienas neatvyko į darbą, nes buvo religinės šventės, o Tarybų Sąjungos Konstitucija visiems tikintiesiems garantuoja tikėjimo laisvę. Apie visus neatvykimus jis pranešęs kombinato administracijai ir pažadėjęs už praleistas dienas atidirbti kitu metu.

Profkomiteto pirmininkas Petrauskas Jurevičiui priekaištavo, kad jis remiasi tik jam naudingu Konstitucijos straipsniu, o yra ir kitas straipsnis, kuris kalba, kad „bažnyčia atskirta nuo valstybės" ir „darbas yra kiekvieno piliečio garbės reikalas". Petrausko nuomone, šimtai tikinčiųjų dirba ir susiranda laiko atlikti religines pareigas.

Cimermanas kalbėjo, kad niekas katalikų nepersekioja, bet jie darbo dienomis (nors tai būtų ir religinė šventė) į darbą turi ateiti.

Valiulienė kalbėjo, kad čia esą ne tikėjimo reikalas, o demonstracija.

Visi šiame posėdyje kalbėjusieji smerkė Jurevičių ir davė sutikimą jį atleisti iš darbo.

1975 sausio 9 M. Jurevičius gavo tokį įsakymą: „Ūkio skyriaus pastatų remontininką M. Jurevičių sausio 10 iš darbo atleisti, sutinkamai su LTSR DĮK (Darbo Įstatų Kodekso) 43 str. 4 punktu už pravaikštus. Direktorius."

1975 vasario 4 Šiaulių laikraštis „Raudonoji vėliava" patalpino didelį straipsnį, pavadintą: „Dievobaimingieji išverstakailiai". Tarp kitų dalykų, jame rašoma: „Mečislovas Jurevičius nori pasirodyti šventesnis vos ne už patį Romos popiežių... M. Jurevičius nori nusipelnyti vos ne kankinio vainiką.. . M. Jurevičiui prasiveržė ilgai kaupto antitarybinio pykčio priepuolis... jis savo veiksmus pabandė paslėpti po religijos skraiste. 1944 - 1945 metais jis... su šautuvu rankose plėšė žmones, tarybines įstaigas, iš pasalų šaudė į Raudonosios armijos karius... 1950 metais jis buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo...

Čilinskas — to paties, kaip ir Jurevičius, antitarybinio kelmo atauga. Ir biografijos jų nuostabiai panašios. .. apeliuodami į tikinčiųjų jausmus, jie stengiasi pasidaryti jei ne naujais apaštalais, tai bent tikėjimo kankiniais. Tik vargu, ar tai jiems pavyks...

A.  Stanelis, 'Raud. vėliavos' korespondentas."

  ***

 

1974 rugpiūčio 27 M. Jurevičius buvo iškviestas į kadrų skyrių, kur jo laukė vienas saugumietis. Nusivedęs į saugumą, pareigūnas klausinėjo, ar Jurevičius nepažįstąs Pargauskienės, ar negaunąs iš jos maldaknygių ar šiaip religinių knygų. Jurevičius viską paneigė.

Saugumiečiai po kiek laiko atvedė Vaikų poliklinikos sekretorę Pargauskienę ir vėl klausė, ar nepažįstąs šios moters. Jurevičius sakėsi nepažįstąs. Tuo tardymas ir pasibaigė.

***

Kretinga. 1975 vasario 18 naktį buvo išplėšta Tūbausių bažnyčia (Kretingos raj.). Piktadariai, įlindę pro langą, išplėšė tabernakulį, išbarstė ir sumindžiojo Švenčiausiąjį, išplėšė zakristiją, sudraskė kelias vėliavas ir sudaužė kryžių. Žmonės su ašaromis pasakoja apie šį įvykį. Štai kokių niekšybių gimdo aklai skiepijama mokyklose neapykanta tikėjimui.

* * *

Plungė. 1975 vasario mėnesį Plungės rajone „Keturių komunarų" kolūkyje mirė sena partietė, buvusi ateiste Lučinskaitė. Prieš mirtį ji pasikvietė kunigą, priėmė šv. Sakramentus, ir mirė kaip katalikė. Kolūkio partinis aktyvas, sužinojęs apie šį įvykį, užpuolė velionės dukterį, kultūros namų direktorę, kaip jinai galėjusi leisti, kad jos motina, išbuvusi partijoje daugiau nei 20 metų, galėjusi pasikviesti kunigą.

— Tai negirdėtas dalykas, tai partijos įžeidimas, — šaukė aktyvistai.

Duktė paaiškino, kad motina pati apsisprendė, kaip psielgti prieš mirtį, ir dukros patarimo neklausė.

Kolūkio partinis aktyvas Lučinskaitę visviena palaidojo be bažnyčios.

 

***

1974 rudenį mirė Kulių parapijos klebono Ivanausko motina. Parapijiečiai norėjo per rajoninį laikraštį pareikšti savo klebonui užuojautą. Redakcijos darbuotojai atsisakė savo laikraštyje patalpinti užuojautą klebonui:

— Mes klebonui galime duoti plaktuku per galvą, o ne jį užjausti. Tarybinėje spaudoje kunigams vietos nėra.
— Kaip keista, — kalbėjo tikintieji, — kunigui apšmeižti skiriami ištisi puslapiai, o užjausti bijo parašyti kelių eilučių.

***

Šilalė. Šio miesto laiškanešys St. Jakštas keletą kartų per laidotuves nešė kryžių. Šilalės kompartijos sekretorius Bartašius įsakė pašto viršininkui Kubeckui uždrausti laiškininkui nešti kryžių. Kubeckas įsakymą tuojau įvykdė.

***

Šilalės Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Jankus uždraudė Šilalės klebonui Valaičiui remontuoti bažnyčios laikrodį. Negalima, kad bažnyčios laikrodis muštų valandas ir rodytų laiką... 1975 m. kovo 23 ateistinės propagandos vadovas Sirvydas įlipo net į bažnyčios bokštą patikrinti ar nemano laikrodis pradėti rodyti valandas. Tai ko gero pakenktų ateistinei propagandai...

***

Šilalės bažnytinis komitetas š. m. balandžio mėnesį elektros laidus pakeitė kabeliu, einančiu nuo gatvės per šventorių. Tuojau prisistatė uolusis Sirvydas ir uždraudė prijungti kabelį.

***

Panevėžys. 1975 kovo 28 (Didįjį Penktadienį) nežinomi piktadariai nusiaubė Panevėžio senamiesčio kapus. Buvo nuversti 28 kryžiai. Tarp jų gulėjo ir Švč. Mergelės Marijos aukšta ir daili skulptūra, nustumta nuo pjedestalo. Sunkūs akmeniniai kryžiai liudijo, kad juos vertė ir rovė ne vienos rankos.

Žmonės mano, kad tai ne chuliganų, o organizuotų ateistų darbas. Tiktai ateistai galėjo sugalvoti kryžių išniekinimą Kristaus kančios ir Kryžiaus išaukštinimo dieną — Didįjį Penktadienį.

 

***

Utena

Utenos rajono Vyr. gydytojo įsakymas Nr. 5 

Utena, 1975 m. sausio 24 d.

„Dėl tvarkos, iškviečiant kulto tarnus ligonių pageidavimu."

Utenos rajono centrinėje ligoninėje pasitaiko atvejų, kad pažeidžiama nustatyta tvarka, iškviečiant ligonių pageidavimu kulto tarnus. Ligoninėje lankosi kulto tarnai be ligoninės administracijos leidimo.

Siekiant nustatyti vieningą tvarką, iškviečiant ligonių pageidavimu kulto tarnus, įsakau:

1. Kulto tarnus pas ligonius įleisti tik jiems patiems prašant. Apie tokį ligonio pageidavimą painformuos skyrių vedėjai ar giminės vyr. gydytoją arba jo pavaduotojus, kurie išduoda raštiškus leidimus kulto tarnams atvykti į ligoninę.

2. Sudaryti sąlygas, kad, atvykus kulto tarnui, ligonis palatoje būtų vienas. Negalint ligonio atskirti nuo kitų ligonių, lovą izoliuoti širma. Visada atsiklausti kitų toje palatoje gulinčių ligonių, ar jie neprieštarauja. Vaikščiojančius, jiems sutinkant, išprašyti iš palatos iki bus atliekamos religinės apeigos.

3. Kontroliuoti, kad ligoninės darbuotojai patys neiškvietinėtų kulto tarnų, nedalyvautų atliekant religines apeigas.

4. Visiems skyrių vedėjams iki š. m. vasario 15 d. supažindinti skyrių darbuotojus su šiuo įsakymu ir TSRS Konstitucijos 124 str.

5. Šio įsakymo vykdymą kontroliuoju pats.

Utenos raj. vyr. gydytojas G. Lazdauskas.

Ištrauka iš Utenos raj. centrinės ligoninės sienlaikraščio „Tiesos žodis" 1975 m.

„Utenos rajone dirba 90 gydytojų, iš jų 79 rajono centrinėje ligoninėje, 310 vidurinio medicinos personalo.

Utenos medicinos darbuotojų darbas, vykdant mokslinę materialistinę pasaulėžiūrą, įvertintas patenkinamai. Rajono centrinės ligoninės ateistinės propagandos komisija aktyvesnio darbo per 1974 metus neišvystė.

Medicinos darbuotojai labai dažnai susitinka su ligoniu — žmogumi sunkiose gyvenimo situacijose: ligos, skausmo, kančių būklėje. Tokiose situacijose žmogus daug ką mąsto, į daug ką pažiūri kitomis akimis. Šios būklės ypač yra palankios materialistinei pasaulėžiūrai formuoti. Deja, tos situacijos retai išnaudojamos socialistinės ideologijos ugdymui. Individualiam darbui dar neskiriame dėmesio.

Individualus ateistinis darbas turi būti vedamas atsižvelgiant į tikinčiųjų amžių, sveikatos būklę, neturi kenkti profesiniams uždaviniams. Mūsų gydytojai individualų ateistinį darbą veda dar labai nedrąsiai. Šį darbą turi vesti ir vidurinis medicinos personalas. Tuo tarpu dar daugelis darbuotojų primityviai galvoja apie religiją, nepakankamos materialistinės pasaulėžiūros žinios. Ateistinės propagandos komisija — ateistinė taryba turi supažindinti gydytojus, vidurinį medicinos personalą su ateistinio darbo metodikos principais. Dauguma medicinos darbuotojų gali ir turi įsijungti į materialistinės pasaulėžiūros propagavimą. ..

Ateistinės tarybos pirmininkas G. Lazdauskas

 

***

1972 m. birželio 18 Vilkablauzdės k. (Utenos raj.) gyvenanti Paulina Grigaliūnaitė prie savo gyvenamo namo pastatė ornamentais papuoštą 5 metrų aukščio medinį kryžių. Rajono vadovybė liepė kryžių pašalinti. Grigaliūnaitė nepaklausė.

1972 m. rugpiūčio 7 - 8 d.d. naktį kryžius buvo nupiautas ir nuvežtas. Šiuo metu patyliukais kalbama, kad tai vietos partinio aktyvo darbas. Kad piaunant niekas negirdėtų, buvo paleistas traktoriaus variklis.

***

Anykščiai. Kai mirė Sibire nukankinto Lietuvos generolo Ladygos žmona Stefanija Ladygienė, jos sūnus Algis Ladyga sumanė iš akmens nukalti paminklą. Anykšių architektė nurodė už miestelio žvyrduobę, kur po darbo melioracijos darbų vykdytojas ir kaldavo motinai menišką kryžių. Šiemet (1975) jau tretieji metai, kai tas darbas tęsiamas toliau. Ryškėjo paminklo kontūrai, ryškėjo skulptoriaus mintis, atsirado žodis „gyvens". Gal tas žodis, o gal ir gandas, pasklidęs po apylinkę, kad Ladyga kala žuvusiems partizanams paminklą, privertė subruzti Anykščių rajono valdžią. Prieš Velykas net penkios mašinos aplankė išgarsėjusią žvyrduobę, kur stūksojo dar ne visai baigtas paminklas. Žmonės sakė, kad tose vietose buvę palaidoti lyg vokiečiai, lyg partizanai, sušaudyti pokario metais, bet Algis Ladyga visiems atsakė, jog paminklas skirtas jo motinai Stefanijai Ladygienei, kuri palaidota Vilniuje, Viršuliškių kapinėse. Anykščių valdžiai netgi buvo pristatytas patvirtintas paminklo projektas su autoriaus A. Ladygos ir konsultanto, skulptoriaus Vlado Vildžiūno, pavardėmis. Tačiau prieš Velykas iš Didžiojo Penktadienio į Didžiojo Šeštadienio naktį (t.y. kovo 27 - 28) paminklas dingo. Žmonės pasakojo, kad matė viliuką, kraną ir sunkvežimį. Liko pėdsakai tų mašinų, bet milicija jais nesidomėjo. Kol kas nieko negelbėjo nė žodinis Ladygų šeimos narių pranešimas Saugumo komitetui, nei oficialus raštas Lietuvos KP Centro Komitetui.

Skrebotiškis. Po 1969 rugsėjo 8, Marijos Gimimo atlaidų, Skrebotiškyje į Pasvalio raj. Vykdomąjį Komitetą pas rajono pirmininko pavaduotoją Stapulionį buvo iškviesta Skrebotiškio parapijos vargoninkė Emilija Kinskaitė. Kadangi per atlaidus bažnytinėje procesijoje dalyvavo daug moksleivių — berniukų ir mergaičių — tai pavaduotojas Stapulionis liepė vargoninkei pasiaiškinti, kas tuos moksleivius organizavo ir aprengė procesijos drabužiais. Emilijai Kinstaitei paaiškinus, kad tėvai atsiveda vaikus ir, jiems prašant, ji aprengusi mokinius procesijos darbužiais. Pavaduotojas Stapulionis aiškino, kad vargoninkė padariusi nusikaltimą, ir įsakė nekišti prie vaikų rankų ir nevaikščioti pas žmones.

Direktorė Povilanskienė pasikvietė į mokytojų kambarį penkias mergaites, kurių jau laukė pavaduotojas Stapulionis. Mergaitės, klausinėjamos, ar lankosi pas E. Kinskaitę, nesigynė. Toliau Stapulionis klausinėjo, gal vargoninkė mergaites kviečianti į bažnyčią. Šios atsakė, kad jas į pamaldas vedasi tėveliai. „O jūs neklausykite. Sakykite, kad skauda galvą, ir neikite", — mokė rajono pareigūnas. Paklaustos, kas mokė katekizmo ir giedoti, mergaitės tylėjo. Tada Stapulionis pradėjo gąsdinti, jog išvešiąs į Pasvalį ir nebeleisiąs namo. Mažesnės mergaitės pradėjo verkti, o viena paaiškino: „Aš pasakysiu, ką ten veikiame: žiūrime kaip daromos žvakės, mums leidžia paskambinti pianinu."

Kitą dieną Skrebotiškio vargoninkė E. Kinskaitė buvo iškviesta į Pasavalį pas pavaduotoją Stapulionį. Šis vargoninkę išvadino parazitu ir pasiuntė pas prokurorą. Tarybinių įstatymų saugotojas aiškino, kad jau visai nedaug trūksta medžiagos iškelti baudžiamajai bylai už vaikų klaidinimą. Baigęs apklausimą, prokuroras pasiuntė vargoninkę atgal pas Stapulionį, kuris įsakė jai neleisti vaikų į savo kambarį ir neužkalbinti net gatvėje sutikus.

1970 rugsėjo mėnesį vargoninkė E. Kinskaitė buvo iškviesta į Tetervinų apylinkę (Pasvalio raj.). Čia buvo atvykęs rajono pirmininko pavaduotojas Stapulionis ir pakviestas Skrebotiškio parapijos bažnytinis komitetas.

Stapulionis pareiškė, jog vargoninkė Kinskaitė ardanti parapijos ramybę ir todėl jai nebegalima puošti altorių ir vargoninkauti. Jis, pavaduotojas, atleidžiąs Kinskaitę iš vargoninkės pareigų.

Vargoninkė pareiškė, kad ją į darbą priėmė parapijos komitetas, todėl tik jis galįs ją atleisti, jeigu jinai esanti kuo nors nusikaltusi. Pavaduotojas Stapulionis perpykęs kaltino, kad vargoninkė klaidinanti vaikus, neklausanti jo draudimų (vargoninkei Stapulionis leido vaikščioti iš namų į bažnyčią ir atgal), Tašinėjanti skundus ir juos vežanti į Vilnių. Vargoninkė atsakė, kad Stapulionis meluoja, nes ji jokių skundų nerašiusi ir nevežusi į Vilnių.

Bažnytinis komitetas kalbėjo, kad vargoninkė jam nenusikaltusi ir jos iš darbo neatleisią. Stapulionis gąsdino, jei vargoninkė nebus atleista, tai rajonas nepatvirtins naujo bažnytinio komiteto sąstato, o jei atleisią, tai galėsią dažyti bažnyčiai stogą ir nutiesti cementinį takelį nuo bažnyčios durų iki šventoriaus...

Bažnytinis komitetas dar keletą kartų buvo iškviestas į rajono Vykdomąjį komitetą. Pats Stapulionis parašė rašto juodraštį, kad vargoninkė už padarytus nusikaltimus esanti atleidžiama iš darbo. Parapijos komitetas rajono pareigūnų spaudimo neatlaikė ir vargoninkę Kinskaitę iš darbo atleido.

***
 

Prienai. 1974 rudenį Prienų rajono Vykdomojo komiteto administracinė komisija nubaudė Prienų parapijos vargonininką Gaučį 50 rub. bauda už tai, kad bažnytiniame chore giedojo mokiniai.

1975 kovo 26 Prienų rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Morkvėnas pakvietė Pakuonio (Prienų raj.) kleboną Praną Lingį ir priekaištavo, kodėl jis gavėnios rekolekcijoms pasikvietęs kun. S. Tamkevičių. Ateityje klebonas turįs žinoti, kad kun. Tamkevičius, norėdamas Prienų rajone sakyti pamokslą, turįs gauti Alytaus raj. Vykdomojo komiteto sutikimą, o paskui — Prienų valdžios leidimą.

Pavaduotojas Morkvėnas taip pat įsakė, kad kun. P. Lingys pašalintų nuo vidinių bažnyčios sienų tautines dekoracijas — Gedimino stulpus.

Per 1975 Velykas Prienų bažnyčioje dalyvavo didžiulės minios žmonių. Valdžios pareigūnai užrašinėjo privačių automobilių numerius.

***

Simnas. Per 1975 Velykas Simno bažnyčia buvo sausakimšai pripildyta besimeldžiančių žmonių. Tokį vaizdą galima pamatyti beveik visose Lietuvos bažnyčiose. Tačiau ne visi atvyko melstis. Bažnyčioje netrūko ir valdžios pareigūnų - seklių, atvykusių pasiklausyti Velykinio pamokslo ir stebėti, kiek susirenka žmonių, moksleivių ir t.t. Tarp neatpažintų seklių minioje buvo Simno vidurinės mokyklos direktorė Guževičienė ir Alytaus raj. liaudies švietimo skyriaus vedėjas V. Valeika.

Balandžio 1 į Simno vidurinę atvykęs švietimo skyriaus vedėjas V. Valeika pradėjo tardymą. Į direktorės Guževičienės kabinetą buvo pakviesti du Mišių patarnautojai: R. Juknelis ir V. Vasiliauskas. R. Juknelis buvo klausinėjamas, kas jį ruošė Pirmajai Komunijai, kas pakvietęs patarnauti Mišioms, kodėl nestojąs į pionierius ir kt. Vasiliauskas buvo klausinėjamas, kas iš moksleivių dalyvavę Velykinėje procesijoje. Atrodo, kad švietimo skyriaus vedėjui rūpėjo išgauti iš vaikų, kad jie yra organizuojami patarnauti Mišioms kun. Tamkevičiaus.

Balandžio 2 į Alytaus raj. Vykdomąjį komitetą pas rajono primininko pavaduotoją Jančiauską buvo iškviestas Simno parapijos klebonas kun. J. Matulevičius. Pavaduotojas priekaištavo, kodėl Simno klebonas pasikvietęs be rajono leidimo vesti rekolekcijas kun. J. Zdebskį. Paskui pavaduotojas kleboną nusiuntė į Alytaus saugumo komitetą, kur jo laukė atvykęs iš Vilniaus saugumo komiteto tardytojas kapitonas Marcinkevičius. Tardymas truko apie tris valandas. Kapitonas Marcinkevičius klausinėjo apie Prisikėlimo metu pasakytą kun. S. Tamkevičiaus pamokslą. Saugumui ypač užkliuvo pamoksle paminėtas faktas, kad valdžia siunčianti į užsienį kunigus skelbti netiesą, būk tai, Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė. Kun. Matulevičius sakė, kad per Velykas buvęs užimtas ir pamokslo negirdėjęs, o bendrai jo vikaras kalbąs ne pasaulietinėmis, o religinėmis temomis. (Tardytojas labai norėjo, kad kun. Matulevičius paliudytų, jog kun. Tamkevičius kalbąs „pasaulietinėmis" temomis.)

Bagaslaviškis. 1974 rugpiūčio mėn. kažkas parašė į Vilnių partijos komitetui skundą, kad Bagaslaviškio kolūkio šoferis Jonas Chatkevičius ir jo žmona, kolūkio buhalterė, pakrikštijo bažnyčioje vaiką. Sujudo Širvintų rajono pareigūnai ir pradėjo važinėti į Bagaslaviškį — kaip galėjo partiečiai tėvai pakrikštyti savo vaiką. Apie šį „nusikaltimą" surinkti žinias atvažiavo net rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. Šantažavimas tęsėsi net du mėnesius. Tėvai buvo priversti net raštu patvirtinti, kad jie tikrai nėra krikštiję savo kūdikio.

Bagaslaviškio kolūkio šoferis Romualdas Šarmavičius 1974 rugsėjo 9 ruošėsi Gelvonių bažnyčioje priimti moterystės sakramentą. Sužinojęs apie tai kolūkio partinės organizacijos sekretorius Jonas Vasiliauskas nuvyko pas R. Šarmavičių ir reikalavo, kad vestų be bažnytinių apeigų. Nepaisant visų grasinimų ir pažadų, R. Šarmavičius susituokė bažnyčioje.

Pivašiūnai. 1974 lapkričio mėn. Alytuje mirė pivašiūnietis veterinarijos gydytojas Vaclocas Paliokas, 29 m. amžiaus, kandidatas į partiją. Kadangi pats gydytojas buvo tikintis, tai jo tėvai nutarė sūnų laidoti su bažnyčia.

Pas Pivašiūnų kleboną A. Alkoviką atvykęs iš rajono partijos atstovas su Mikalavo kolūkio pirmininku reikalavo, kad klebonas V. Palioko nelaidotų. Klebonas paaiškino, kad velionis eidavo į bažnyčią, priimdavo sakramentus, 1974 liepos 2 priėmė moteristės sakramentą, todėl negalįs atsakyti katalikiškų laidotuvių. Neperkalbėjęs klebono pirmą kartą, atvyko pakartotinai ir uždraudė palydėti mirusį į bažnyčią ir iš bažnyčios į kapines.

Praslinkus kelioms dienoms po laidotuvių, Pivašiūnų klebonas susilaukė „svečių" iš rajono. Pareigūnai kaltino kleboną už laidotuves, kibo prie bažnyčios remontų ir visaip gąsdino.

***