Vilnius
Pasirodė leidinio „Dievas ir Tėvynė" 3-sis numeris. Straipsnyje „Žmonija visada tikėjo į Dievą" atsakoma į S. Markonio knygos „Netiesą sakote, kunige!" priekaištus.
Didžiausią leidinio dalį užima straipsnis: „Aš esu Kelias, Tiesa, ir Gyvenimas", kuriame, remiantis įvairiais šaltiniais, įrodomas Kristaus istoriškumas.
Straipsnyje „Kas tas ateizmas?" pateikiama duomenų, kaip ateizmą vertina žymūs pasaulio žmonės, pats gyvenimas ir šv. Raštas.
Straipsnyje „Tikėjimas—amžinoji šviesa" kritikuojamas telefilmas „Ar tiki?"
Leidinys vidutinio formato apima 68 psl.
***
AKIVAIZDI „LAISVĖS" ILIUSTRACIJA
Kaunas
Lietuvos aukštųjų mokyklų politinis ir religinis studentų tramdymas iš saugumo darbuotojų pareikalauja vis didesnių pastangų. Kiekvienai aukštajai mokyklai priskirta pastovūs „šefai"—saugumo darbuotojai, kurie kaip vorai rezga savo tinklą: verbuoja dėstytojus iš kiekvienos grupės bent po vieną studentą, administracijos darbuotojus, kad vieni kitus sektų, stebėtų, klausytų ir pranešinėtų, kad „viskas" būtų saugumui žinoma; kad kiekvienas, kur jis bebūtų ir kuo beužsiimtų, visą laiką būtų baimės persekiojamas, kad gal kas nors nugirs jo šnekas, o nugirdęs praneš, kad tiek studentus, tiek dėstytojus apimtų kraštutinės nevilties nuotaikos: nors visiems akivaizdus grubiausias melas ir prievarta, vis tiek nieko nepadarysi, prieš vėją nepapūsi.
Saugumas skuba terorizuoti, kad žmogus net slapčiausiose savo sąmonės kertelėse neišdrįstų smerkti valdiškosios prievartos ir melo.
L. Žemės Okio Akademijos vienas iš „šefų" yra Kauno saugumo tardytojas Daunys. Agrochemijos katedros docentas Žemaitis paslaugiai jam talkininkauja, štai juos ir ėmė pasiekti žinios, kad minėtos katedros mikroelementų tyrimo laboratorijos jaunesnysis mokslinis bendradarbis Virginijus Mačikėnas labai jau uoliai bažnyčią lanko. „Neleisti rašyti mokslinio darbo ir akyliau stebėti"—atėjo įsakymas iš aukščiau.
Ir štai 1976 m. pavasarį Virginijus paduoda pareiškimą į Kunigų seminariją—prašosi klieriku priimamas. Čia jau Daunio kompetencijos neužteko. Atvažiavo seminarijos šefas — saugumo papulkininkas, sprendžiamasis priimamųjų klierikų vėtytojas. Ilgai klausinėjo, graudeno ir gyventi mokė. Galiausia nutarė: „Ne, iš šito neužsiver-buosim sau agento". Saugumo sprendimo, seminarijos rektoriaus antspaudu užantspauduoto, ilgai laukti nereikėjo.
Ž.Ū. Akademijos, kaip ir kitų įstaigų šoferiai, išeiginėmis dienomis kartais uždarbiauja, paveždami valdišku autobusu tai ekskursiją, tai vestuvininkus, tai grybautojus. Tuo nelegaliai kompensuojami skurdūs atlyginimai. Virginijus paprašė vairuotoją nuvežti maldininkus į Šiluvą, šį kartą tuoj sujudo voro tinklas. Doc. Žemaitis, kaip uolus tijūnas-kolaborantas, net pats mašina 1976 rugsėjo 20 d. nuvežė Virginijų sauguman, kur Daunys keletą valandų plyšojo, kumštis iškėlęs ir paromis, ir kalėjimu, ir bylos sudarymu grasė. Puiki proga atsiskaityti su tikinčiu moksliniu bendradarbiu, išdrįsusiu panorėti net kunigu tapti.
Katedros vedėjui prof. Baginskui buvo įsakyta atleisti iš darbo mokslinį bendradarbį Mačikėną. Kaip tai „švariai" atlikti, kad nė „šuo nesulotų", tai jau katedros vedėjo rūpestis. Vienu jis gali būti tikras: aukštesnės instancijos šiuo atveju pro pirštus žiūrės į bet kurį teisės pažeidimą. O pabandyk nepaklusti, neišmesti, gali pats nemalonę užsitraukti.
Tokiu būdu V. Mačikėnas liko nepriimtas į seminariją ir be darbo. Tikrai tikintiesiems tarybinėje tikrovėje „didžiausia laisvė ir lygybė".
Ir visai kita nuotaika tame darniame katedros ar laboratorijos kolektyve, kuris sugeba išsivalyti nuo saugumo informatorių-išdavikų. Tais atvejais saugumo visagalybė staiga pasibaigia, ir grėsmingi „visašinantys viešpačiai" tampa apgailėtinais svetimkūniais sveikame visuomenės kūne.
***
Kapsukas
1977 m. sausio 27 d. Kapsuke (buv. Marijampolėje) buvo iškilmingai švenčiamas Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus 50-jų mirties metinių jubiliejus. Nepaisant, kad buvo šiokiadienis ir pats jubiliejus menkai išreklamuotas bijant, kad valdžia nesutrukdytų jo šventimo, bažnyčia buvo pilna žmonių. Iškilmėse dalyvavo daug kunigų ir du vyskupai. J.E. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos vyskupas-koadjutorius L. Povilonis ir J.E. Kaišiadorių vyskupas-tremtinys V. Sladkevičius, kuris celebravo sumą. Iškilmių dalyviai buvo maloniai nustebinti, kai sakykloje pamatė vyskupą-tremtinį. Turiningame pamoksle J.E. vysk. V. Sladkevičius ragino visus eiti aukos keliu.
Šio jubiliejaus negalima net palyginti su prieš keletą metų švęstu arkivysk. J. Matulevičiaus 100-jų gimimo metinių jubiliejumi, kurio metu svečiams kunigams nebuvo leidžiama bažnyčioje celebruoti šv. Mišias, o pamokslininkas neišdrįso paminėti, kad arkivysk. J. Matulevičius esąs marijonų vienuolijos atnaujintojas ir vargdienių seserų kongregacijos įkūrėjas. 1971 m. jubiliejaus organizatoriams net mintis nebūtų atėjusi į galvą leisti tremtiniui vyskupui pasakyti pamokslą ir celebruoti sumą. šis nuotaikos pasikeitimas akivaizdžiai liudija, kad neveltui yra sudėtos aukos, kovojant už Bažnyčios laisvę.
***
Vilkaviškis
1977 m. sausio 7 d. į Vilkaviškio vidaus reikalų skyrių pateko du jaunuoliai: Vasilijus Orlovas ir Aleksandras Bulučevskich. Dienos metu jie įsibrovė į Kybartų bažnyčią, sulaužė ant altoriaus stovėjusį kryžių ir, pasigrobę kitą kryžių bei Kūdikėlio Jėzaus statulėlę, bandė pabėgti, bet tikinčiųjų buvo sulaikyti.
Vilkaviškio vidaus reikalų skyrius šiems jaunuoliams baudžiamosios bylos neiškėlė, bet pavedė auklėti komjaunimo organizacijai, mat, įsibrovėliai buvo komjaunuoliai.
***
Vilkaviškio rajone 1977 m. vasario mėnesį medicinos darbuotojams buvo išdalinta anketa su tokiais klausimais: Jūsų pažiūra į religiją? Priežastys, dėl ko tikite? Ar švenčiate religines šventes? Ar prisilaikote religinių apeigų? Kaip vertinate religiją? Ar tikite prietarais? Ar lankote bažnyčią? Ar turite namuose religinės literatūros ir kulto priemonių? Ar auklėjate savo vaikus religine dvasia?
Tikintieji yra tos nuomonės, kad šiuo metu rajono valdžiai turėtų labiausiai rūpėti augantis jaunimo nusikalstamumas, girtavimas, gyventojų nepasitenkinimas'dėl mėsos trūkumo, o ne religiniai žmonių įsitikinimai.
***
Vilkaviškis
1977 m. vasario 11 d. į Vilkaviškio rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono kunigai. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas sutikrino pagal sąrašą atvykusius kunigus, ir kitas pavaduotojas, Vilkaviškio raj. plano komisijos viršininkas Ramanauskas, pradėjo skaityti paskaitą apie Vilkaviškio raj. ekonomiką ir ateities planus. Po šios paskaitos kunigai paklausė, kiek Vilkaviškio rajone buvo pajamų 1976 m. už alkoholinius gėrimus. Ramanauskas perskaitė tokius davinius: 1976 m. Vilkaviškio rajone išgerta 800 tūkstančių litrų degtinės, 900 tūkst. litrų vyno, 35 tūkst. litrų šampano ir 12 tūkstančių litrų konjako.
Rajono pirmininko pavaduotojas J. Urbonas klebonus supažindino su LTSR ATP 1976.VII.28 įsaku dėl religinių susivienijimų veiklos.
Paskui kunigai pavaduotojui uždavė daug klausimų, į kuriuos J. Urbonas visiškai nesugebėjo atsakyti. Pakliuvęs į labai keblią padėtį, pavaduotojas Urbonas vis žvalgėsi į laikrodį ir ragino greičiau baigti. O klebonai tarsi tyčia vienas po kito stojo ir prašė pavaduotoją paaiškinti, kodėl rajono valdžia neduoda reikiamų leidimų statybai, remontams, kodėl Vilkaviškio ligoninėje vyr. gydyt, šumskis kliudo kunigams aprūpinti sunkiai sergančius ligonius paskutiniais sakramentais, kodėl mokyklose vaikai tardomi už bažnyčios lankymą, kodėl po Helsinkio nutarimų išleistas ATP įsakas, kuris smarkiai diskriminuoja tikinčiuosius ir kunigus, kodėl trukdoma užregistruoti Slabadų religinę bendruomenę ir kt.
1977 m. vasario 16 d. į Vilkaviškio vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono parapijų religinių bendruomenių komitetai. Pavaduotojas Urbonas jiems skaitė naują ATP įsaką dėl religinių bendruomenių veiklos. J. Urbonas stengėsi tikinčiųjų atstovams įteigti mintį, kad klebonas be jų žinios nieko negalįs parapijoje daryti, o bažnytiniai komitetai visais reikalais turį tartis su rajono valdžia. J. Urbonas susirinkusiems žmonėms priminė, kad tokius įstatymus ne mes išleidome, bet tai padaryta Maskvos nurodymu.
***
Ignalina
1976 m. gruodžio 15 d. Ignalinos raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis buvo sukvietęs rajono parapijų bažnytinių komitetų pirmininkus ir revizijos komisijų pirmininkus. Sukviestiesiems A. Vaitonis aiškino 1976 m. liepos 28 d. ATP įsaką— „Religinių susivienijimų nuostatai". Pavaduotojas džiūgavo, kad dabar esąs įstatymas, kurio privalės visi laikytis, o nesilaikantieji būsią baudžiami.
***
Šiauliai
1976 m. paskutinį advento sekmadienį Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios lankytojai buvo nustebinti savo klebono kun. Jokubonip pamokslu, kurio metu buvo dėkojama valdžiai už pagalbą atstatant sudegusią bažnyčią ir prašoma rašyti kuo daugiau į užsienį apie bažnyčios atstatymą, kad apie šį faktą sužinotų ir toliausia gyveną lietuviai, šiauliečiai kalba, kad gal reikia padėkoti bedieviams ir už bažnyčios sudeginimą?
* * *
Igliauka
1976 m. pavasarį Religijų reikalų tarybos įgaliotinis pareikalavo, kad vyskupas iškeltų į kitą parapiją Igliaukos kleboną kun. Alf. Svarinską ir Veisiejų kleboną kun. Albiną Deltuvą. Kunigų kilnojimu iš parapijos į parapiją ateistai nori pakenkti pastoracijai ir morališkai palaužti kunigus.
Minėtų parapijų tikintieji, sužinoję apie savo klebonų iškėlimą, pradėjo varstyti rajono įstaigų, įgaliotinio K. Tumėno ir kurijos duris. Parapiečiai gynė savo klebonus ir norėjo, kad jie pasiliktų.
Išvažiuojant kun. Albinui Deltuvai iš Veisiejų parapijos, susirinko palydėti daug žmonių. Lazdijų rajono pareigūnai bandė šį palydėjimą sutrukdyti.
1976 m. rugpiūčio 16 d. vakare kun. Alf. Svarinskas aukojo Igliaukos parapijoje paskutiniąsias šv. Mišias, ir daug tikinčiųjų bei jaunimo klaupė prie Dievo stalo. Sekančią dieną didelis žmonių būrys ryžosi savo kleboną palydėti į Viduklės parapiją. Vos išvykus mašinoms iš Igliaukos, atvažiavo milicija, tačiau palydų sutrukdyti nesuspėjo.
Viduklėje naujo klebono laukė didelis būrys parapiečių ir keletas kaimynų kunigų. Giedodami „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė", visi suėjo į bažnyčią, kur naujas klebonas paaukojo šv. Mišias ir pasakė progai pritaikintą pamokslą.
Už poros dienų Raseinių saugumas teiravosi žmonių, ar bažnyčioje nebuvo giedamas Lietuvos himnas „Lietuva tėvynė mūsų". Saugumiečiai tikriausiai užmiršo, kad šis himnas buvo giedamas ir pirmaisiais tarybų valdžios Lietuvoje metais iki 1948 metų.
* * *
Vosyliškis
1976 m. lapkričio 30 d. Raseinių rajono administracinė komisija, susidedanti iš Z. Butkaus, sekretorės D. Kleivienės ir narių—O. Pikelienės, V. Gylio ir J. Laurinavičiaus, nubaudė Vosyliškiu parapijos kleboną Joną Survilą 30 rub. bauda už eisenos suorganizavimą į kapines Vėlinių išvakarėse (1976.XI.1).
Minėta procesija įvyko Žaiginyje (kun. J. Survila pavadavo Žaiginio kleboną B. Radavičių), kuris yra mažas ir nuošalus bažnytkaimis, o kapinės yra arti bažnyčios. Rajono pareigūnai, taikydami 1976.VII.28 įsaką, turėjo gerokai fantazuoti, kad sukurtų „nusikaltimą".
* * *
Viduklė
1976 m. spalio pabaigoje Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas paskelbė, kad Vėlinių išvakarėse organizuotai bus einama į kapines pagerbti ir pasimelsti už mirusiuosius. Kadangi ateistai į kapines eina 19 vai., tai klebonas vieną valandą paankstino.
Spalio 27 d. kun. Alf. Svarinskas buvo iškviestas į Raseinių rajoną. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A. Skeiveris ir jo pavaduotojas Z. Butkus uždraudė klebonui eiti į kapines. Pagal juos, teisė organizuoti mirusiųjų pagerbimą priklauso tik ateistams. Rajono pareigūnai savo draudimą mėgino pagrįsti slaptomis instrukcijomis iš 1961 m. Veltui Viduklės klebonas bandė aiškinti, kad tarybinė Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, kad tarybinė vyriausybė pasirašė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kad Helsinkio baigiamąjį aktą pasirašė pats L. Brežnevas. Pareigūnai nesileido į disputus ir kategoriškai pareiškė:
— Kas esi, kad neklausai? Čia visi kolūkių pirmininkai klauso. Jei eisi į kapines, mes rajone jūsų nepakęsime...
1976 lapkričio 1 d. 18 vai. Viduklės abu kunigai ir tūkstantinė minia išėjo iš bažnyčios į kapines, kurios yra miestelio gale. Tikintieji laikėsi drausmingai ir eidami giedojo Visų šventųjų litaniją. Miestelyje ir kapinėse buvo daug saugumiečių ir rajono administracijos pareigūnai. Jie stebėjo eiseną ir vykstančias kapinėse pamaldas. 18 vai. 50 min. tikintieji, giedodami psalmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė", grįžo į bažnyčią. Žmonės džiaugėsi, kad bent vieną kartą po daugelio metų galėjo žmoniškai, be ateistų pagalbos, pasimelsti už savo mirusius.
1976 lapkričio 16 d. Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas buvo iškviestas į Raseinių rajono administracinės komisijos posėdį ir apkaltintas, kad organizavo Tarybų gatve eiseną į kapines, tuo sutrukdydamas eismą, be to, sukėlė gyventojų pasipiktinimą ir tuo pažeidė LTSR ATP 1976.VII.28 įsaką. Administracinės komisijos sprendimu klebonas buvo nubaustas 50 rub. bauda.
Taigi ir po Helsinkio nutarimų Lietuvos ateistų pagrindinis argumentas yra prievarta, tačiau šis argumentas į daugelį kunigų jau nebeveikia.
Viduklės klebonas šį administracinės komisijos sprendimą apskundė Raseinių rajono liaudies teismui.
1976 m. gruodžio 20 d. Raseinių teismas, pirmininkaujant liaudies teisėjui E. Jarui, dalyvaujant liaudies tarėjams—R. Milašiui ir E. Miknienei, sekretoriaujant B. Balčiūnaitei ir dalyvaujant prokurorui V. Petrauskaitei, prie uždarų durų kun. Alfonso Svarinsko skundą atmetė. Teisėjas E. Jaras paskelbė, kad teismo sprendimas esąs galutinis ir neapskundžiamas.
Vidukliškiai iš teismo salės buvo išvaryti. Tik jų laimei užpakalinės durys buvo blogai uždarytos, todėl žmonės teismo procesą galėjo sekti. Keista, kad net tokia menka byla reikėjo slėpti nuo liaudies, kuri, ateistų pasakymu, piktinosi Vėlinių procesija.
Žmonėms šis teismas priminė kun. Prospero Bubnio teismą šioje pačioje salėje, kur jis buvo nuteistas už vaikų mokymą katekizmo tiesų vieneriems metams kalėti. Raseiniečiai ilgai kalbėjo apie tą nelemtą, ateistų smarkiai sukompromitavusį procesą.
* * *
Palanga
1976 m. vasarą Palangos bažnyčios choristai pradėjo mokytis giesmę „Dieve, Dieve, išklausyk, išlaikyk mūsų Tėvynę Lietuvą". Tuojau prisistatė Palangos bažnyčios klebonas kun. prelatas Barauskas ir uždraudė tą giesmę giedoti. Choristams liko neaišku, ar klebonas valdžios pareigūnų verčiamas, ar savo iniciatyva tai daro?
* * *
Žemaičių Kalvarija
Šimtatūkstantinės žmonių minios kasmet dalyvauja didžiuosiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Vaikai, jaunimas ir suaugę pamaldžiai eina prie šventų sakramentų, dalyvauja šv. Mišiose, lanko kryžiaus kelių koplyčias. Per praėjusių metų atlaidus tikintieji pastebėjo ir Religijų kulto įgaliotinį Tumėną. „Gal atsivertė žmogus",—kalbėjo mačiusieji. Deja apsiriko.
Tumėnas, lydimas dviejų aukštų dvasininkų, praėjo išstatytą švč. Sakramentą nepriklaupdamas, o kunigai jį pagarbiai pasodino prie pat didžiojo altoriaus presbiterijoje. Sausakimšai suspausti žmonės per pakylėjimą klaupėsi, o Tumėnas—sėdi. Argi tai normalu? Kodėl šitam bedieviui teikiama pirmenybė?
„Mes, tikintieji, niekada nelipame į jų tribūnas, nesiveržiame į partijos suvažiavimus. Religijų kulto įgaliotiniui, kaip ateistui, ne vieta presbiterijoje, nes jo laikysena įžeidžia tikinčiųjų jausmus",—rašo „LKB Kronikai" žemaičiai.
Grūstė (Mažeikių rajonas)
Nuo senų laikų Grūstės kapinėse stovi didelė, graži koplyčia, kurią vietos gyventojai myli ir noriai lanko, o kartą metuose švenčiami šv. Marijos Magdalenos atlaidai, kuriuose dalyvauja didelės tikinčiųjų minios.
1976 m. rudenį į Grūstę atvažiavo iš Vilniaus ateistinio muziejaus ir Mažeikių rajono kraštotyros darbuotojai ir pareikalavo, kad kapų sargė atidarytų koplyčią. Atvykusieji sakėsi norį ją apžiūrėti kaip architektūrinį paminklą. Suėję į koplyčią nekviesti „svečiai" puolėsi nukabinėti kryžiaus kelių paveikslus. Sargė užprotestavo. Kilo triukšmas. Subėgo žmonės, kurie tuo metu taisę artimųjų kapus ir pareikalavo leidimo. Ateistai, pasivogę kryžiaus kelių 7 paveikslus, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Likusius 7 kryžiaus kelių paveikslus pasiėmė patys tikintieji. Po kelių valandų žmonės vėl pastebėjo atvažiuojant tą pačią mašiną. Dabar ;,svečiai" turėjo kažkokį Mažeikių rajono valdžios leidimą. Jie griežtai pareikalavo atidaryti koplyčią. Neradę likusių paveikslų, pikti išvažiavo savo keliais.
* * *
Druskininkai
1976 m. lapkričio 1 d. mieste buvo paskelbta mirusiųjų pagerbimo diena. Iškilmingos eisenos dalyviai, kuriuos sudarė įvairių organizacijų ir sanatorijų atstovai, aplankė tarybinių karių kapus, sakė politines kalbas, jiems grojo gedulinga muzika. Tuo mirusiųjų pagerbimas ir baigėsi.
Kitą dieną buvo Vėlinės. Sutemus parapijos kapinės pasipuošė tūkstančiais žvakučių. Ne tik mirusiųjų artimieji, bet ir šimtai poilsiautojų, suvažiavusių iš įvairiausių Tarybų Sąjungos kampelių, traukė į kapines. Juos žavėjo nepaprastai iškilmingas ir nematytas vaizdas, kokio niekur Rusijoje nepamatysi. Besiskirstant žmonėms iš kapinių, staiga pasigirdo sprogimas. Už keliolikos minučių—antras, trečias ir taip vienas po kito keliolika sprogimų. Niekas neabejoja, kad tai ateistų „pokštai". Ne vieną žmogų, ypač senesnio amžiaus moteris, jie smarkiai išgąsdino.
Kapinių lankytojai, tiek parapiečiai, tiek kitataučiai poilsiautojai, tuo labai pasipiktino.
* * *
Kaunas
Druskininkų meno gaminių įmonės Kauno ceche (seniau vadinosi „Metalisto" gintaro cechas) Gintaro šlifavimo-poliravimo cecho meistrė, naujai paskirta partijos sekretore, gruodžio 24 d., radusi įstaigoje papuoštą eglutę, numetė ją ant žemės ir sudaužė visus žaisliukus. Nuėjusi į kitus cechus, partijos sekretorė pareikalavo sunaikinti eglutes, grasindama įvairiomis bausmėmis ir nemalonumais, kurie gali tęstis visus metus: nuimti premijas ir kt.
* * *
Šiauliai
1976.X.25 Mečislovas Jurevičius buvo iškviestas į Šiaulių m. VRS, Kapsuko g. 19, pas tardytoją milicijos leitenantą Kerbedį. Leitenantas pateikė eilę klausimų ir rašė protokolą.
— Kiek ir už ką buvai baustas?—paklausė milicininkas.
— Baustas buvau pagal 58 str. 25 metams ir 5 metams be teisių.
— Kada buvai areštuotas ir kada paleistas?
— Areštavo 1950.V.29, o paleido 1956.VI.29. Tardymo metu į kabinetą įėjo vyr. Įeit. Skarbauskas, kuris apipylė tardomąjį įvairiais klausimais:
— Kodėl nedirbi? Labai blogai darai. Reikėjo kur nors įsidarbinti, o paskui aiškintis, ieškoti teisybės ir kovoti, be to, argi nebuvo galima susitarti dėl atleidimo nuo darbo religinių švenčių dienomis?
Jurevičius aiškino, kad jo buvo uždirbta diena, kurią jis prašė užskaityti už Kalėdų pirmąją dieną. Už atidirbtus antvalandžius, kuriuos dirbo kombinato vadovybės nurodymu, viršininkas leido pasiimti laisvą dieną, kada nori, išskyrus Kalėdų pirmą dieną, šiuo reikalu Jurevičius parašė registruotą pareiškimą, prašydamas suteikti laisvą dieną gruodžio 25. Jo pareiškimo kombinato administracija nepatenkino, o tuo tarpu partijos narys Čepukaitis buvo išleistas iš darbo gal stebėti, kas eina į bažnyčią.
Anksčiau kombinato vadovybė išleisdavo Jurevičių religinių švenčių dienomis, bet kuomet (1973.V.20) Jurevičius pastatė Kryžių kalne kryžių, nuo tada ir prasidėjo persekiojimas ir įvairiausi konfliktai.
Milicininkai klausė tardomąjį, ko jis pageidauja.
— Aš noriu grįžti į Aklųjų kombinatą dirbti; reikalauju ištaisyti darbo knygelę, kurioje nurodoma, kad esu atleistas už pravaikštas, ir apmokėti man už priverstiną pravaikštą.
Tardytojai pareiškė, kad to nebus. Vyr. leit. Skarbauskas pagrasino neduosiąs jam ramybės tol, kol neįsidarbinsiąs.
Pasibaigus tardymui, M. Jurevičius atsisakė pasirašyti protokolą.
* * *
Pasvalys
Pasvalyje, Joniškyje, Radviliškyje ir kt. Lietuvos miestuose ateistinė valdžia laidojimo metu draudžia mirusį įnešti į bažnyčią. Kiek anksčiau panašus draudimas buvo Lazdijuose, Prienuose, Vilkaviškyje, Kapsuke ir kt. Karstą žmonės privalėdavo pamaldų metu palikti už durų. Ten, kur žmonės energingai pasipriešino, šis draudimas buvo atšauktas.
* * *
Paberžė
1976 m. gruodžio 27 d. į Vilniaus KGB buvo iškviestas Paberžės (Kėdainių raj.) klebonas kun. Stanislo-
Valdžia neleisdavo įnešti karstą į bažnyčią. Lazdijai, 1965 m. Žmonės bažnyčioje meldžiasi.
vas Dobrovolskis. Du saugumiečiai kelias valandas „mokė" kunigą Stanislovą, ką daryti ir ko vengti, kad būtum lojalus Tarybų Sąjungos pilietis ir kunigas. „Mokytojai" iš KGB pareiškė Paberžės klebonui, kad jis esąs neramiausias Lietuvos kunigas, užsiimąs kažkokia veikla. Saugumiečiai oficialiai kunigą Stanislovą įspėjo dėl jo pamokslų, kuriuos jie vadino antitarybiniais. Oficialus perspėjimas pasiųstas LTSR Prokuratūrai.
Kunigas Stanislovas kelis kartus pamokslo metu paragino tikinčiuosius atitiesti nugaras, kurios sulinko Hitlerio ir Stalino laikais, t.y. būti drąsiais ir sąmoningais katalikais.
Paberžės klebono kun. Stanislovo vardas žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai Tarybų Sąjungoje. KGB žino, kad pas kunigą Stanislovą atvažiuoja daug turistų pasižiūrėti jo įdomaus muziejaus ir bijo, kad kunigas tų turistų neužkrėstų „antitarybinėmis" idėjomis.
Šiuo metu kunigą Stanislovą norima iš Paberžės iškelti.
* * *
Ukmergė
Lietuvio skundas
Paniuręs dangus mūs Tėvynėj,
O debesys vis nesisklaido...
Kaip gali džiaugtis tautos sūnūs ir dukros, kai iš jų širdžių norima išplėšti tai, ką jie turi brangiausio, ką jų tėvai ir proseneliai taip šventai saugojo, negailėdami kraujo ir gyvybės aukos. Tai šventas mūsų tikėjimas. Jis buvo paguoda baudžiavos iškankintiems lietuviams, kurie, grįždami iš lažo, dejavo ir guodėsi prie samanoto pakelės kryžiaus. Tikėjimas, suspindęs visu vaiskumu mūsų tėvams ir broliams nepriklausomybės rytmetį, stiprinęs pokario siaube ir palaikąs mūsų kankinius kalėjimuose, šiandien griaunamas su visu įnirtimu. Tikintiesiems trukdoma jį laisvai išpažinti. Juos net bažnyčioje pastebi pikta ateisto akis.
Štai pasiklausykite: Albinas Morkūnas, dirbantis Ukmergės rajono „Vienybės" gamykloje cecho meistru, 1976 m. per Velykas dalyvavo šv. Mišiose Žemaitkiemio parapijos bažnyčioje. Už šį „nusikaltimą" jis buvo pašalintas iš užimamų vietos profsąjungos komiteto pirmininko pareigų ir, būtų eilėje buvęs pirmasis, staiga atsidūrė... pačiam gale.
Panašių faktų mūsuose ne dešimtys, bet šimtai. Daug kas darbovietėse bei mokyklose dėl religinės praktikos nešioja pašaipų fanatiko vardą. Tačiau kuo lietuvis labiau puolamas, tuo drąsiau jis išpažįsta savo tikėjimą, ir iš Dievą bei Tėvynę mylinčių širdžių veržasi pagalbos šauksmas:
O Dieve, ar ilgai taip tęsis?
Kiek laiko dar tęsis nevalia?
Sustiprink besilpstančią dvasią,
Šventasis palaukių Smūtkeli!
* * *
Jurbarkas
Kaip jau buvo pranešta, 1976 m. rugpiūčio mėn. buvo išniekinti Jurbarko bažnyčios šventoriuje palaidotų kuni-
Jurbarkas. Gerojo Ganytojo sudaužyta statula.
Jurbarkas, 1976 m. Nudaužta statulos galva.
gų kapai ir apdaužyta čia esanti Kristaus-Gerojo Ganytojo statula.
Gruodžio 15 d. Jurbarko rajono liaudies teismas teisė šio chuliganiško bedieviško darbo dalyvius: Puišį Joną ir Matūzą Joną. Jiedu, atsėdėję 3 mėnesius arešte, iš teismo išėjo laisvi. Abu kaltinamieji teisme aiškiai patvirtino, kad šio chuliganiško plano autorius, vadovas ir bendradarbis buvo Čiumielius Gintautas. Kadangi jis kompartijos narys, komjaunimo sekretorius ir draugovininkas, tai teisme buvo tik „liudininku".
Ši teismo komedija net ir humoro mėgėjus nustebino.
Varnas varnui akies nekerta...
Yla išlindo iš maišo...
