1977 m. pradžioje buvo iškrėsti šių asmenų butai:
1. Onos Grigaliūnienės, gyv. Kaune,
2. Leonardo Stovskio, gyv. Kaune, LTSR 25-čio g.
3. Jono Petkevičiaus, gyv. Šiauliuose. Paimta: fotoaparatas, Papini „Kristaus istorija" ir kt.
4. Balio Gajausko, gyv. Kaune, Spynų g. 3-8
1977 m. pradžioje buvo suimta Panevėžyje Ona Pranckūnaitė.
Daugiau žinių apie šias kratas ir O. Pranckūnaitės suėmimą „LKB Kronika" neturi.
* * *
Kapsukas
1977 m. vasario 14 d. keturi nepažįstami vyrai brovėsi į kapsukietės Janinos Bužaitės butą. šis butas nuolatos yra saugumiečių sekamas. Daug kartų, J. Bužaitei nesant namuose, jos gyvenamajame bute, Kapsuke, o kiek anksčiau ir Vilkaviškyje, buvo padarytos kratos. J. Bužaitę pažįstantys asmenys ne vieną kartą buvo tardomi. Vienam iš jų saugumiečiai pasakė, kad J. Bužaitė yra didelė nusikaltėlė, kurią reikią izoliuoti nuo visuomenės.
* * *
K. Grinkevičiaus apklausa
1977 m. sausio 7 d. Prienų miesto gyventojas Grinkevičius Kazimieras, Antanas, gavo kvietimą atvykti į Prienų VAI, su savimi turint pasą, automobilio pasą ir kvitą už rinkliavos apmokėjimą.
Nurodytu laiku nuvykęs į autoinspekciją, Grinkevičius buvo nuvestas į saugumą pas viršininką Bankauską. Grinkevičius keturias valandas buvo klausinėjamas apie gyvus ir mirusius, buvusius bei esančius tremtyje, užsienyje gimines ir pažįstamus. Taip pat klausinėjo, ką pažįstąs Alytuje, Vilniuje, Kaune, kokie draugai, giminės ir pažįstami yra šiuose miestuose, jų adresai, užsiėmimas ir t.t.
Ypatingą dėmesį atkreipė klausinėdamas, ar pažįstąs Vladą Lapienį ir kun. Kazimierą Žilį. Esą jie 1976.III.16 buvo susitikę Alytuje, Žiliaus bute. Grinkevičiui atsakius, kad Lapienio nepažįstąs, buvo klausinėjamas, kokius pažįstąs kunigus, koks jų nusistatymas valdžios atžvilgiu, ką jie kalbą. Toliau klausė, ar skaitęs „LKB Kroniką", kokia jo nuomonė apie „Kroniką". Tardomasis paaiškinęs, kad „Kronikos" neskaitąs, nes, gaila, jos negalima prenumeruoti, o apie ją jis girdėjęs iš užsienio radijo laidų. Pažiūros yra teigiamos, kadangi Lietuvos katalikai neturi oficialaus leidinio, o „Kronika" ginanti Bažnyčios bei katalikų reikalus.
Bankauskas netikėjęs, kad Grinkevičius, kaip geras katalikas ir Prienų parapinio komiteto narys, negaunąs šio laikraščio. Grinkevičiui atsakius neigiamai, vėl buvo užduodami klausimai: ką dar iš kunigų pažįstąs, ar apsilankąs pas kunigą Zdebskį, ką žinąs apie „Kronikos" leidimą, kunigų nuotaikas, apie Prienų parapijos kunigus, bažnytinio komiteto veiklą ir pan.
Keletą kartų buvo nurodoma, kad Grinkevičius turįs pažinti V. Lapienį, prie šios pavardės buvo grįžtama daug kartų, kaip ir prie kun. K. Žilio.
Be to, viršininkas teigė, kad „LKB Kronika" yra užsienio žvalgybų inspiruotas leidinys, turintis tikslą apšmeižti tarybinę santvarką.
Esą užsienio turistai nematą Lietuvoje jokios katalikų priespaudos.
Pokalbio metu Bankauskas du ar tris kartus, užsirakinęs seife savo dokumentus, išeidavo į gretimą kambarį skambinti, kaip jis sakėsi, nes, jeigu Grinkevičius nieko nesakąs jam, tai teksią važiuoti į Vilnių.
Pagaliau davė popieriaus ir, nuvedęs tardomąjį į kitą patalpą, liepė rašyti gyvenimo aprašymą, o pats pasišalino ir ilgai nebegrįžo. Grinkevičiui parašius autobiografiją, jis buvo nuvestas atgal į Bankausko kabinetą ir vėl buvo užvesta diskusija apie kunigų „paneles", konjaką ir pan. Pagaliau viršininkas pasakė; „Ką gi, man nieko nesakai, tai važiuosi į Vilnių".
Grinkevičiui pasiteiravus, kada reikės važiuoti ir ar jie nuvešią, buvo atsakyta, kad galės laisvai savo ar kitu transportu važiuoti ir dar bus apmokėtos išlaidos.
Bankauskas išrašė šaukimą prisistatyti į Vilniaus Saugumo komitetą Vilniuje, Lenino pr. 40, pas tardytoją Urboną sausio 10 d. 10 vai. Išleisdamas Grinkevičių Bankauskas patarė neprasidėti su „LKB Kronika" ir bet kuriuo metu pas jį užeiti ar paskambinti telefonu, dar kartą priminęs, kad „LKB Kronika" yra užsienio inspiruotas leidinys, kuriame yra iškraipomi faktai.
1977 m. sausio 10 d. 10 vai. ilgais koridoriais nusivedė tardytojas Urbonas Grinkevičių į savo kabinetą.
Paprašytas atsisėsti ir supažindintas su atsakomybe už neteisingų parodymų davimą ir su baudžiamuoju kodeksu, tardytojas pradėjo apklausinėjimą, kuris tęsėsi nuo 10,15 vai. iki 17,15 val.
Pradžioje buvo pasakyta: „Jeigu sakysi tiesiai, teisingai, tai pokalbis truks neilgai, na, jei bandysi slėpti teisybę ir išsisukinėti, tai pokalbis tęsis ilgai ir ne vieną kartą".
Tardytojas paklausė, ar pažįstąs Lapienį, kuris dabar yra suimtas kaip nusikaltėlis, platinęs „Kroniką". Atsakymas buvo neigiamas. Po to Urbonas tvirtino, kad jiems esą tiksliai žinoma, kad praeitą žiemą Grinkevičius buvo su juo susitikęs Alytuje.
Po to klausinėjo, ar tardomasis pažįstąs kunigą Žilį. Atsakė, kad pažįstąs. Su juo susipažinęs Jiezne, nes kunigas prašydavęs pavežti pas ligonį, į laidotuves ir kt.Toliau tardytojas klausinėjo, ar Grinkevičius yra matęs ir skaitęs „Kroniką" ir ką žinąs apie ją. Grinkevičius atsakęs, kad „Kronikos" neskaitė, nematė, o tik girdėjo iš Vatikano radijo laidų bei tarybinio filmo apie šį leidinį.
Po to vėl klausė apie Vladą Lapienį. Esą jiems tiksliai žinoma, kad, Grinkevičiui esant pas kun. Žilį, kažkas pas jį atvykęs, ir po to, įdėję kažką į bagažinę, visi trys išvažiavę Prienų link. Grinkevičius viską paneigęs, tvirtindamas, kad iš kun. Žilio nesąs jokio žmogaus vežęs, tik jį vieną.
Tardytojas klausinėjo, ar kun. Žilys su juo nekalbėjęs apie „Kroniką" ir ar nedavęs jos pasiskaityti. Grinkevičius atsakė, kad jie kartu važinėdami mažai kalba, nes kunigas vis melsdavosi, o jis žiūrėdavo kelio. „Kronikos" skaityti taip pat nedavęs. Tardytojas teiravosi, ar kun. Žilys ką nors veždavosi kartu su savimi. Ar prašydavo atidaryti bagažinę? Grinkevičius atsakęs, kad kunigas įsidėdavo sakvojažą, kartą iš Vilniaus vežęsis grožinės literatūros iš serijos „Drąsiųjų keliai", na, ir kartą jo šeimininkas jam padėjęs įsigyti mėsos-kauliukų, darbininkų parduotuvėje—mėsos kombinate.
Tardytojas vėl sugrįžo prie „Kronikos", klausė jo asmeninės nuomonės apie tą leidinį, šis atsakęs, kad tvirtos nuomonės neturįs, nes neskaitęs, o tik girdėjęs iš Vatikano radijo laidų. Toliau klausė, kokius konkrečius faktus prisiminąs iš „Kronikoje" aprašytų atvejų? Į tai užklaustasis atsakęs, geriausiai žinąs kun. Zdebskio bylą, kuri tiesiogiai surišta su Prienais. Tardytojas labai susidomėjęs pasiteiravo, kaip jis ir kiti žiūrėjo į šį įvykį? Grinkevičius pripažino, kad kun. Zdebskis buvo neteisingai areštuotas ir kalinamas už savo kunigo pareigų gerą atlikimą, ir žmonės buvo labai pasipiktinę šiuo įvykiu. Tuomet tardytojas replikavęs: „Mūsų šalis didelė ir nėra reikalo atsižvelgti į kelių ar keliolikos tūkstančių nuomonę". Be to, tardytojas pasiteiravo Grinkevičiaus asmeninės nuomonės apie „Kroniką" ir „Aušrą"; ar šie leidiniai atneša naudos lietuvių tautai?—„Apie „Aušrą" aš išgirstu pirmą kartą, o „Kronika" duoda šiokią tokią naudą, nes gina katalikų ir Bažnyčios reikalus, kadangi oficialaus leidinio katalikai neturi. Tardytojas pareiškė, kad tik „Kronika" bus kalta, jeigu bus represuoti keli tūkstančiai lietuvių. Urbonas nenorėjo sutikti, kad Grinkevičius negaunąs pasiskaityti „Kronikos". Į tai jis atsakęs, kad, gal būt, juo nepasitikį.
Tardytojas Urbonas paklausė, ar nepamokė kas nors Grinkevičiaus, kaip kalbėti tardymo metu? Tardytojas spėliojo, kad Grinkevičius galėjo per tą laiką, t.y. nuo sausio 7 d. iki sausio 10 d., susitikti su kokiu nors kunigu, jam papasakoti ir paklausti jo patarimo. Grinkevičius paneigė jo spėliojimus sakydamas, kad su kunigais per tą laiką neturėjęs jokio ryšio, net sekmadienį nebuvęs bažnyčioje, nes dirbęs, o žmona, sesuo ir bendradarbiai nieko negalėję patarti, nes niekas nežino, ko iš jo konkrečiai norima.
Ir vėl buvo reikalaujama prisipažinti, kad jis vežęs Lapienį. Tarp kitko tardytojas priminė, kad jų pokalbis iki to laiko vykęs ramiai, galima esą sakyti, draugiškai, bet pas juos esą ir kitokių priemonių, o taip pat jeigu suimtieji Lapienis ar kiti iki šiol nekalba, tai po kiek laiko prakalbėsią.
Grinkevičius vėl tvirtino, kad Lapienio nepažįstąs, jo nevežęs ir prašė parodyti bent jo nuotrauką ar jį patį, Lapienį, paklausti: vežęs jį ar ne. Tardytojas atsakęs, kad taip, gal būt, ir padarysiąs.
— Mums tikrai yra žinoma, kad 1976 m. kovo 16 d. į Jūsų automašiną įsėdote trys jūs, kun. Žilys ir Lapienis, kuris pas Žilį užėjo jūsų mašinai esant prie kun. Žilio buto, ir išlipo Prienuose.
— Kartu su Žilium dažniausiai važinėjome dviese. Iš jo buto nieko nesu vežęs, nebent koks keleivis, papuolęs stotelėje ar kelyje, kurį sningant ar lijant neatsisakiau paimti. Be to, praėjo jau beveik metai laiko, ir neprisimenu, kad tuo laiku būčiau ką nors vežęs; dienoraščio nevedu ir aiškiai sakau—iš kun. Žilio buto nieko nevežiau,—tvirtai užbaigė Grinkevičius.
Tardytojas Urbonas dar vis nenusileido:
— Gal būt, jūs galvojate, kad pasakydami, jog vežėte Lapienį iš kun. Žilio, tuo pakenksite pačiam kunigui Žiliui?
— Tokia mintis man net nekilo. Kun. Žilys nei man draugas, nei giminė, ir nematau reikalo ką nors slėpti.
Po to tardytojas pradėjo rašyti apklausos protokolą, kurį rašė gana ilgai ir prirašė apie 4 lapus. Parašęs davė perskaityti tardomajam, sakydamas, kad, jeigu kas nors neaišku ar su kuo nesutinkate—ištaisysime.
Protokole rašoma, kad liudininkas susipažino su kun. Žiliu, jam esant Jiezne. Su kun. Žilium važinėje eilę kartų į Kauną, eilę kartų į Vilnių, kun. Žilys užeidavo į eilę adresų Vilniuje, Kaune.
Grinkevičius, perskaitęs protokolą, parašė šias pastabas: 1. Nesutinku su pasakymu „eilę kartų į Kauną", „eilę kartų į Vilnių". Važiavau 2-3 kartus, nes „eilę kartų", gali reikšti kad ir kasdien ar net 100 kartų.
2. Nesutinku su pasakymu: „Užeidavo į eilę adresų Kaune, Vilniuje".
***
SASNAVA
LTSR Vidaus reikalų Ministrui
pil. Valaitytės Bronislavos,
Jeronimo, gyv. Sasnavoje, Kapsuko r.
P a r e i š k i m a s
1976 m. gruodžio 17 d. buvau nuvykus į Gardiną ir Druskininkus apsipirkti. Grįžtant namo, Lazdijuose nepažįstamas asmuo milicininko uniforma sulaikė autobusą ir mane nusivarė į milicijos skyrių. Tenai trys neuniformuotos moterys, grasindamos jėga, mane išrengė ir padarė smulkią kratą.
Nežiūrint mano reikalavimo, niekas iš minėtų asmenų orderio leidimui daryti kratą nepateikė. Taip pat neparodė savo asmens dokumentų, pagaliau nepasakė net savo vardo ar pavardės. Kratos metu buvo sugadintos trys foto filmos ir maisto produktai. Kažkuris milicininkas pasityčiodamas pasakė, kad galėsi juos sušerti paukščiams. Už visa tai man niekas neatlygino.
B. Valaitytė
Sasnava, 1976.XII.23.
B. Valaitytė dirba šeimininke pas Sasnavos kleboną kun. Albiną Deltuvą, kuris saugumo reikalavimu buvo iškeltas iš Veisiejų parapijos. Lazdijų saugumas B. Valaitytę laiko labai pavojingu asmeniu už jos įtaką moksleiviams ir, kai tik ji atvažiuoja į Veisiejus, sukrunta Lazdijų saugumas ir jo agentai. Darydami kratą pas B Valaitytę, saugumiečiai tikėjosi rasti ją kompromituojančios medžiagos, kitaip, nebūtų išrengę iki nuogo ir nekrėtę lagamino net tris kartus.
Į B. Valaitytės skundą LTSR Vidaus reikalų Ministerija atsiuntė šitokį atsakymą:
„1976.XII.17 į Lazdijų vidaus reikalų skyrių Jūs buvote pakviesta ir ten buvo apžiūrėti Jūsų daiktai ryšium su tuo, kad greta Jūsų važiavusi autobuse keleivė pasigedo rankinuko su pinigais ir pinigus pavogus įtarė Jus, apie tai pranešdama Veisiejų m. DŽDT vykdomojo komiteto pirmininkui drg. A. Vaikšnorui.
Kad apžiūros metu būtų sugadinti Jūsų daiktai ir maisto produktai, nenustatyta".
***
Kiek anksčiau „partizaniškai" buvo iškrėstas ir kun. J. Zdebskis. Ukmergėje grupė pareigūnų išlaipino Juozą Zdebskį iš mašinos, nugabeno į milicijos skyrių ir be prokuroro sankcijos padarė asmeninę kratą. Suskaitė visus pinigus ir perskaitė visus popieriukus. Kai kun. J. Zdebskis pareikalavo surašyti kratos protokolą, pareigūnai atsakė, kad čia buvusi ne krata.
„LKB Kronikai" yra žinoma ir daugiau atvejų, kai saugumiečiai iškrečia žmones ar jų butus, nesilaikydami Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų. Nelegalios kratos neapiforminamos, ir saugumiečiai mažiau palieka savo nusikalstamos veiklos pėdsakų.
