Rašo Petras Paulaitis
„Apie vidurį liepos man pakišo pasirašyti aktą vieno konfiskuoto laiško iš Norvegijos. Pavardės nesakė, kas rašo, ir laiško visai nerodė, tik ant atvirkščios lapo pusės liepė pasirašyti. O konfiskavę laišką dėl to, kad jame žinios neatitinkančios tiesos. Jame žinios neteisingos. Koks įžūlus, ciniškas veidmainiavimas! Juk Maskvos cenzūra to laiško kiekvieną raidę išuostinėjo, ir jai žinios buvo teisingos — laišką praleido, o kiek toliau nuo Maskvos, Javaso-Baraševo užkampių cenzūrai — žinios neatitinkančios tikrovei — neteisingos. Taigi laišką, visiškai jo neparodant, prireikė konfiskuoti. Ką padarysi, kad rusai, ypač raudonieji, be melo, be apgaulės, be klastočių ir be žiaurumo niekaip nenori gyventi. Juk aš per 33 metus (spalio 30 d. lygiai 33 metai), uždarytas jų kalėjimuose-lageriuose, pats skaudžiai visa tai patyriau. Vien tik už privalomos savo laisvai ir nepriklausomai Tėvynei pareigos atlikimą, vien už asmeninius šventus savo įsitikinimus, mums visai svetimi rusai-komunistai, atėmę ir man gražiausią ir svarbiausią gyvenimo dalį. Per tuos 33 metus Rusijos komunistų „rojuje" teko labai daug ir sunkiai dirbti, alkį kęsti, nežmoniškai skursti. Ir kol kas dar galo nesimato viso to didelio melo ir apgaulės, viso to didelio žiaurumo ir cinizmo su nekaltais žmonėmis. Bet šiaip ar taip, visgi amžino čia žemėje nieko nėra. Aš meldžiuosi už toje šventoje kovoje, ginant Tiesą ir Teisingumą, jau kritusius savo Brolius ir Seses ir prašau Dievą sau šviesos, kad aš būčiau su visais teisingas, kad aš dar labiau galėčiau mylėti savo Tėvynę Lietuvą ir jos vaikus — visą jaunąją kartą."
* * *
1980 m. spalio 15 d. Aldona Plumpienė iš Čistopolio kalėjimo gavo tokį pranešimą: „Jums pranešama, kad Jūsų vyras Petras Plumpa, Vlado, 1980 m. spalio 5 d. bausmės atlikimui atvyko į UĖ-148/st.-4 (Totorijos ASSR, Čistopo-lis, ind. 422950). Jis turi teisę per mėnesį parašyti vieną laišką, per metus gauti dvi banderoles ir du trumpalaikius pasimatymus". Reikia pastebėti, kad nuo š.m. kovo mėnesio P. Plumpai nebuvo leista nei pasimatyti su žmona, nei parašyti nors vieną laišką. Kalinimas Čistopolio kalėjime yra žymiai sunkesnis negu Permės lageryje, kur iki šiol buvo laikomas P. Plumpa.
* * *
Kolonijoje — kalėjimo režimas
1980 m. rugpjūčio 21 d. iš Čistopolio kalėjimo, atbuvęs trijų metų sustiprinto režimo kalėjimo bausmę, buvo išvežtas į koloniją vienas aktyviausių Lietuvos žmogaus teisių gynėjas — Viktoras Petkus.
Kelionė iš kalėjimo į lagerį truko savaitę. Nors naujos kalinimo vietos adresas jau buvo žinomas Čistopolio kalėjime, tačiau naujoji vieta buvo „atrasta" ne iš karto. Nors niekuo papildomai nebuvo kaltinamas, tačiau išvykus pirmąją naktį teko praleisti Kazanės kalėjimo karceryje. Budintieji atsiprašinėjo, kad „neturį" kitokios laisvos vietos. Ištroškusiam ir išalkusiam kaliniui vakarienei buvo atnešta visa lėkštė sūrių silkių... Nors anksčiau sveikata Viktoras nesiskundė, tačiau sekančias dienas praleido ligoninėje. Pagaliau buvo atvežtas į kažkokį lagerį, bet „pasirodė", kad vietinių kalinių drabužiai buvo juodos spalvos, o Petkaus — dryžuoti. Ir vėl varginanti duobėtais Rusijos šunkeliais kelionė į Permės srities Člusovsko rajoną.
Naujas Viktoro Petkaus adresas:
618263 Permskaja obl. Čucovskij r-on
poc. Kučino učr. VS-389/36
šiame lageryje gyvenimas beveik nieko nesiskiria nuo buvusio kalėjimo: maistas, kaip ir visose Rusijos kalinimo vietose labai prastas, barakai kamerų tipo, kamerose po keturis kalinius (V. Petkaus kameros gyventojai — ukrainiečiai), būti gryname ore, kaip ir kalėjime, leista tik vieną valandą per parą. Dirbti tenka pereiti koridorium į darbui skirtą kamerą. Darbas susijęs su elektra, daugiausia štampuojamos, jungiamos elektros prietaisų detalės.
Per tris sunkaus režimo metus kalėjime Viktoras ne tik nepalūžo, bet dar labiau subrendo ir užsigrūdino kaip nuoseklus kovotojas, drąsus žmogaus teisių gynėjas, taurios dvasios lietuvis.
Jo laiškai, siunčiami iš kalėjimo, — tai ne pabirų minčių rinkinys, o ištisos paskaitos; studijos, pvz.: birželio mėn. buvo pasiųstas į Vilnių apie 70 lapų laiškas, tema „Krikščionybė", liepos mėnesį — apie 60 lapų, tema „Judaizmas", rugpjūčio — 68 lapai, tema „Islamas". Tarybinis paštas net registruotų su pranešimu apie laiškų pristatymą adresatams siuntų gavimą neužtikrina. Ir tokiu būdu birželio ir liepos mėnesio laiškai „dingo". Pradėjus ieškoti, gautas atsakymas: „Nesistenkite ieškoti, vis tiek neatrasite."
* * *
Pateikiame biografines nuotrupas kalinių, kurie šiuo metu laukia teismo.
Anastazas Janulis gimė 1917 m. Šiaulių valsčiuje. Žemių kaime, ūkininko šeimoje. Būdamas 14 metų įstojo į vienuolyną (jėzuitų) ir čia išmoko groti vargonais. Vargonininkavo Pagryžuvyje, Šiauliuose, Tytuvėnuose ir kt. 1949 m. buvo nuteistas 10-čiai metų kalėti. Mirus Stalinui, amnestuotas (kalėjime jau buvo praleidęs 6 metus).
Grįžęs iš lagerio gyveno Dūkšte. Vėliau buvo išvažiavęs su kunigu Šeškevičių į Kirkiziją dirbti vokiečių katalikų tarpe. Paskutiniu laiku gyveno ir dirbo vargonin-ku Kaišiadoryse.
* * *
Gema-Jadvyga Stanelytė gimė 1931 m. spalio 29 d. Šiaulių raj.. Pašvenčių km. (Kurtuvėnų parapija). Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, o vėliau bandė stoti į Vilniaus Valst. Universiteto Istorijos-filologijos fak. lietuvių k. ir lit. specialybę, bet jos kaip nekomjaunuolės nepriėmė. Jai buvo pasiūlyta stoti į rusų k. ir lit. specialybę, nes ten trūko studentų. Kadangi kitos išeities nebuvo, ji pradėjo studijuoti rusų kalbą. Besimokant paskutiniame kurse, fakulteto vadovai sužinojo, kad Gemma yra tikinti, ir jos gyvenimas pakrypo tuomet kita linkme, — jai nebuvo leista pasilikti Universitete ir tęsti mokslinį darbą toliau, nors buvo labai gabi ir Studentų mokslo draugijoje buvo laimėjusi už mokslinius darbus pirmąsias vietas.
Baigusi Universitetą, G. Stanelytė daugiau kaip dešimtį metų dirbo Kauno Medicinos institute moksline sekretore, bet dėl to, kad neslėpė savo religinių įsitikinimų, buvo priversta išeiti iš darbo. Tuomet G. J. Stanelytė visas savo jėgas atidavė Bažnyčiai.
