Šakiai. Šios parapijos vikaras kun. Gvidonas Dovydaitis 1973.V.4 pasiuntė Šakių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai, saugumo viršininkui ir rajkomo sekretoriui tokio turinio pasiaiškinimą:
1973 balandžio 24 buvau iškviestas į Šakių rajono vykdomąjį komitetą pas rajono pirmininko pavaduotoją D. Noreikienę, kuri drauge su saugumo viršininku ir partijos sekretoriumi mane smarkiai išbarė.
Kitą dieną į rajono vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Šakių dekanas kun. J. Žemaitis, kuriam įsakyta manęs neleisti į Plokščius atlikinėti religinių apeigų, be to, pagrasino uždrausti man sakyti pamokslus.
Nors rajono pareigūnų verčiamas skubotai parašiau pasiaiškinimą, bet jis buvo neišsamus, todėl noriu pilniau atsakyti į visus kaltinimus, kuriuos laikau neteisingais.
1) Buvau kaltintas, kad Plokščiuose rekolekcijų metu š.m. balandžio 16 d. vakare susirinkusiems tikintiesiems pasakiau pamokslą.
Ilgesniam laikui susirgus Plokščių parapijos klebonui kun. J. Adomaičiui, J. E. vysk. Labukas raštu Nr. 364 pavedė Šakių dekanui ir man aptarnauti Plokščių parapiją. Kadangi sekmadieniais ir kitomis religinėmis šventėmis pasilikti savo parapijoje būdavo patogiau pačiam klebonui, tai atlikti religines apeigas Plokščių bažnyčioje dažniausiai siųsdavo mane. Man reikėdavo atlikti visas liturgines apeigas, taigi ir pamokslus sakyti.
2) Buvau kaltinamas už tai, kad pamokslo metu tikintiesiems skaičiau ir aiškinau tarybinius įstatymus apie religinius kultus.
a) Skaičiau ne kokios nors kapitalistinės valstybės, bet tarybinius įstatymus. Ar tai nusikaltimas?
b) Skaičiau ne slaptus ir draudžiamus dalykus, bet iš 1963 m. Vilniuje, Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykloje išleistos A. Vesčikovo „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus" knygos. Ar tai nusikaltimas?
c) Š.m. vasario 23 - 24 d. Vilniuje buvo respublikinė mokslinė konferencija, svarsčiusi klausimus apie piliečių teisinį auklėjimą. Toje konferencijoje LTSR teisingumo ministras A. Randakevičius pabrėžė, „kad tolesnė tarybinės demokratijos raida sąlygoja teisės vaidmens didėjimą politiniame, ūkiniame ir kultūriniame gyvenime. Todėl partija skiria didžiulę reikšmę tarybinių Įstatymų tobulinimui, socialistinio teisėtumo ir teisėtvarkos stiprinimui, gyventojų teisiniam auklėjimui." Konferencijoje buvo pažymėta, „kad, stiprinant piliečių teisinį sąmoningumą ir įstatymų žinojimą, mažėja piliečių nusikalstamumas." Konferencijos dalyviai pabrėžė, „kad teisinių žinių propagavimas ir teisinis darbo žmonių auklėjimas padeda didinti kiekvieno visuomenės nario atsakomybę už savo ir kitų veiksmus" („Tiesa", 1973.11.24).
Ne visi piliečiai žino tarybinius įstatymus apie religinius kultus. Mums, kunigams, tai dažnai tenka patirti. Daugelis žmonių mums nusiskundžia, kad už religinius įsitikinimus yra persekiojami. Jie aiškinasi, kad jų viršininkai draudžia jiems atlikinėti religines pareigas, draudžia lankyti bažnyčią, eiti sakramentų. Už neklausymą grasinama įvairiomis bausmėmis, jėga norima padaryti ateistais, bauginama pažeminimu pareigose arba pašalinimu iš darbo. Mokiniai arba jų tėvai taip pat labai dažnai nusiskundžia, kad mokiniams negalima lankyti bažnyčios, eiti sakramentų, melstis. Vadinasi, daugelis mūsų piliečių nežino, jog tokių įstatymų, kurie draustų religijos praktiką, pas mus nėra. Argi tai nusikaltimas, jog aš pamokslo metu tikintiesiems šitai paaiškinau? Juk minėtoje konferencijoje kaip tik buvo kalbėta, kad reikia aiškinti įstatymus, nes tada mažėja nusikalstamumas.
3) Buvau kaltintas už tai, kad pamokslo metu minėjau Lukšių vidurinės mokyklos tėvų skundą Lietuvos TSR prokurorui dėl vaikų religinio diskriminavimo.
Ne paslaptis, kad daugelis mūsų viršininkų ir mokytojų, vesdami ateistinę propagandą, peržengia tarybinius įstatymus. Daugelis viršininkų ir mokytojų tiesiog terorizuoja tikinčius pavaldinius ir mokinius. Tarybiniai įstatymai tokiems pažeidėjams numato bausmes. Lukšių vidurinės mokyklos mokinių sąmoningesnieji tėvai, tai žinodami, parašė respublikiniam prokurorui kolektyvinį skundą. Suprantama, jie pasielgė teisingai. Taigi aš nesuprantu, kodėl apie tai negalima kalbėti? Argi tai nusikaltimas? Jeigu aš esu baramas ir man grasinama bausmėmis, kodėl tada nebarami ir nebaudžiami laikraščių ir žurnalų redaktoriai bei korespondentai, kurie spaudos puslapiuose iškelia viešumon daugelį nusikaltimų? Mano pamokslą girdėjo tik keliasdešimt tikinčiųjų, o laikraščiuose ir žurnaluose aprašytus įvykius skaito tūkstančiai. Nesuprantu, kodėl apie vienus nusikaltimus galima kalbėti ir rašyti, o apie kitus negalima. Juk ta pati Konstitucija saugoja ir visuomeninį turtą ir sąžinės laisvę.
4) Buvau kaltinamas dar ir už tai, kad aš blogai kalbąs apie tą mokyklą, kur pats mokiausi ir baigiau. Visuomet yra geriau karti tiesa negu saldus melas. Gėdinga ir žema ne iškelti klaidas, o jas nutylėti. Juk ir F. Dzeržinskis rašo: „Žengti į priekį galima tik tada, kai žingsnis po žingsnio ieškai blogio ir nugali jį."
Galima daryti išvadą, kad pas mus vienaip yra rašoma Konstitucijoje, įstatymuose, o kitaip elgiamasi. Įstatymai yra tiktai popieriuje. Jie gražiai suformuluoti, bet iš tikrųjų tikinčiųjų įsitikinimų negina. Tai tik gražūs propagandos žodžiai. Daug ateistų nusižengia prieš sąžinės laisvę. Tikintieji aimanuoja, skundžiasi, bet įstatymų saugotojai nė vieno karto iš šios rūšies nusikaltėlių nenubaudė.
Norėtųsi, kad tie gražūs sąžinės laisvės įstatymai nebūtų vien tik gražios propagandinės frazės, bet kad jie iš tiesų saugotų šventus tikinčiųjų piliečių sąžinės laisvės jausmus.
Šakiai. 1973.V.4,
Kun. G. Dovydaitis.
KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA
(Gėlės nusikaltimas):
Kuktiškės. Per 1973 m Velykas šioje parapijoje mergaitės barstė gėles. Kuktiškių aštuonmetės mokyklos direktorius Meškauskas už šį „nusikaltimą" mergaites išbarė. Kai kurių mokinių karikatūros atsidūrė mokyklos sienlaikraštyje. Veroniką Katinienę Kuktiškių kolūkio pirmininkas J. Ryliškis barė, kad jinai organizavusi procesijos mergaites. Grasino atimti sklypą, neduoti ganyklos ir pašaro.
* * *
GERBIAMI SKAITYTOJAI!
„LKB Kronikai" netinka nekonkreti informacija ir netikslūs faktai. Tokios rūšies medžiaga „Kronikos" puslapiuose nespausdinama. Kiekviena žinia, faktas ar įvykis, susijęs su Katalikų Bažnyčios padėtimi, mūsų tautos istorija, dabartimi, su valdžios organų sauvale, represijomis ar su kitomis diskriminacinėmis priemonėmis, turi būti kruopščiai patikrintas, aiškus ir tikslus. Skaičiai, datos, pavardės, vietovardžiai ir kiti duomenys turi būti ypatingai aiškūs, teisingai užrašyti ir patikrinti.
