Prieš 35 metus (1972 03 19) pasirodė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pirmasis numeris
Vytautas SEDZENIAUSKAS
Klausydamiesi laidų iš užsienio („Amerikos balso“ ir Vatikano radijo), prieš daugiau nei 30 metų išgirdome, kad atsirado kažkoks pogrindinis leidinys – „Kronika“, slaptai leidžiamas Lietuvoje ir perduodamas į užsienį slaptais keliais. Nors transliacijos buvo labai trukdomos, bet supratome, kad tai lietuviškas, katalikiškas leidinys, ir jis atrodė lyg šviesos blyksnis tamsioje okupacijos naktyje. Jame buvo įvairių žinių ir iš mūsų krašto – Vilkaviškio, Kybartų. Vienas kito klausinėjome, kaip, iš kur gauti šį laikraštį, gal kas nors žino, kaip jį rasti. Reikėjo dar turėti patikimų žmonių, kuriais galėtum pasitikėti. Laikas slinko, bet mes nieko neužčiuopėme. Prie Kybartų parapijos bažnyčios gyveno kelios vienuolės. Viena, atrodo, buvo net vargonininkė. Bet mes, vilkaviškiečiai, jų nepažinojome, o radijas vis kalbėjo ir nauji laikraštėliai pasiekė užsienį. Kažkas iš pažįstamų gavo vieną egzempliorių, ir jis ėjo iš rankų į rankas. Laikraštis visiems patiko, o tas asmuo nesakė ir slėpė, iš kur gavo.
Mano žmona dirbo gėlyne. Gėlių pirkdavo parapijos aplinkai papuošti. Taip susipažinome su Pajevonio parapijos klebonu kun. Vincentu Jalinsku. Jis buvo labai didelis gėlių ir visokių paukštelių mėgėjas, turėjo papūgą, kuri net kalbėjo, turėjo visokių gyvūnėlių kaip tikrame zoologijos sode. Važiuodavome pas jį gėlių sodinti ir gėlynų ravėti. Po truputį įgijome pasitikėjimą. Kunigas man prasitarė, kad turi „Kroniką“. Aš labai nudžiugau ir paprašiau parodyti. Parvažiavęs viską papasakojau savo pažįstamiems – Danutės ir Antano Kelmelių šeimai. Kitą kartą paprašiau kunigo, kad duotų parsivežti į namus. Žinoma, davė.
Viską apsvarstę nutarėme, kad vieno egzemplioriaus per mažai, o norinčiųjų skaityti – daug, tad nutarėme kaip nors padauginti. Antanas kažkur surado spausdinimo mašinėlę ir mes, susidėję pinigų, nusipirkom. Mašinėlė yra, bet reikia mokančio ja dirbti. Danutė truputį mokėjo, todėl po kurio laiko išmoko gerai spausdinti. Kada jau turėjom mašinėlę, reikėjo rašomo popieriaus. Aš, būdamas pokario rezistentas, turėjau rūpintis popieriumi partizanų pogrindinei spaustuvei. Turėjau Kaune giminių, kurie pažinojo dirbusius tarnautojus įstaigose, tai jie sunešdavo po kelis lapelius. Nuvažiavęs parsiveždavau iš Nemuno gatvės Kaune. Jeigu būdavo mažai sunešta, tai dar nupirkdavau. Buvome įspėti, kad saugumas kažkaip žymėdavo popierių, todėl tik labai atidžiai apžiūrėję jį naudojome. Kada padaugėjo laikraštėlių, tai pajuto ir saugumas. Vienur kitur pradėjo ieškoti ir šaukti žmones apklausai. Reikėjo labai atsargiai dirbti. Danutė spausdindama po mašinėle pasidėdavo medžiagą, kuri truputį slopindavo garsą, triukšmą. Parsivežti iš Pajevonio vieną laikraštėlį reikėjo labai atsargiai, nes kelyje galėjo sustabdyti ir iškrėsti. Dėdavau į batus arba į užantį, kad stabdant galėčiau išmesti po mašina. Nes jau pradėjo sekti ir kunigus. Darbe, autotransporto įmonėje, laikraštėlį palikdavau buvusiai rezistentei, politinei kalinei Marytei Želvytei-Simanavičienei, ir dirbusios darbininkės pasiskaitydavo. Daug vairuotojų gyveno aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose, tad laikraštėlis pasklisdavo plačiai po rajoną. Pasiekdavo Kybartus, Virbalį, Žaliąją, Bartninkus, Gražiškius, Pajevonį, Pilviškius.
Mano nuolatinis skaitytojas buvo Jonas Mačys, vėliau – Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Nepriklausomos Lietuvos Seimo narys. Buvau patekęs į labai pavojingą padėtį. Savo netolimai kaimynei daviau paskaityti „Kroniką“ ir knygą „Lietuvos archyvas“, kurios labai ieškojo saugumas. Mano kaimynė Paulikienė laikraštėlį davė savo draugei, kurios duktė buvo žurnalistė. Tai jinai, grįžusi į namus, rado ir perskaitė. Grasino pranešti saugumui, bet vėliau apsigalvojo ir tiktai sudegino.
Taip pat bendravau su žmogumi, kuris iš manęs gaudavo „Kroniką“. Jis giedojo mūsų bažnytėlės chore. Jis turėjo draugą Anastazą Janulį iš Kaišiadorių. Janulį areštavo su pilnu krepšiu pogrindinės literatūros. Tuo pat metu areštavo ir Povilą Buzą iš Birštono. Mano draugas Motiejus Grigas parašė jam laišką. Ką jis ten parašė, man nesakė, bet, matyt, labai nepatiko saugumui. Rašydamas laišką nežinojo, kad Buzas suimtas, tad laišką perėmė saugumas.
Po kurio laiko M.Grigą, einantį iš darbo, saugumo žudikai užpuolė vaikų darželio teritorijoje, sumušė iki sąmonės netekimo. Po kelių dienų ligoninėje jis mirė. Žuvo geras žmogus, katalikas, lietuvis, ir nė šuo nesulojo. Be abejo, ir dabar tie žudikai laisvi vaikšto ir juokiasi. Po kurio laiko jo žmona, bijodama čia gyventi, pardavė namą ir su vaikais kažkur išsikraustė. Gal dabar, perskaičiusi šitą straipsnį, atsilieptų, aš viską patvirtinčiau. (Grigas dirbo kartu su žmona, vežiojo duoną.)
Pas Kelmelius iš Vilniaus atvažiuodavo vienuolė Nijolė Sadūnaitė. Kai kada iš jos irgi gaudavau „Kroniką“. Atvažiuodavo kun. Juozas Zdebskis, labai mielas kunigas, tikras kankinys ir patriotas. Buvo saugumo nužudytas. Prisiminiau, „Kronika“ rašė, jog kunigas iš Rudaminos važiavo į Vilnių, jį sekė saugumo mašina ir per raciją koordinavo visą judėjimą. Kažkur apie Valkininkus, staigiame kelio posūkyje, saugumiečiai pastatė savo mašiną ir laukė, kada atvažiuos kun. Zdebskis. Priekyje važiavo pienovežis iš Kauno ir jis taip taikė, kad susitiktų ant to posūkio. Zdebskio vairuotojas turėjo sustoti, bet jis važiavo, ir tada pienovežis specialiai ant jo užvažiavo. Pienovežio vairuotojas buvo saugumietis. Tikrasis vairuotojas, kuris dirbo su ta mašina, buvo namuose. Susidūrus automašinoms, žuvo kun. J.Zdebskis ir viena su juo važiavusi vienuolė, vairuotojas ir vienas keleivis buvo sužeisti. Posūkyje stovėjo saugumiečių mašina, iš jos saugumietis begarsiu pistoletu paleido kontrolinį šūvį ir nuvažiavo. Sužeistuosius nugabeno į ligoninę, ir visus, kurie ateidavo jų aplankyti, registravo.
Kun. J.Zdebskio kapą dažnai aplankau. Nesuprantu, kodėl laisvoje Lietuvoje niekas neieško nusikaltėlių, kurie dar, manau, vaikšto laisvi, ir nesistengia rasti tikrą tiesą.
Nepamenu, kuriais metais pas mus irgi buvo daroma krata. Laimė, Danutė pastebėjo apie namą sukant saugumiečius. Ji griebė spausdinimo mašinėlę ir, įsidėjusi ją į maišą, spruko pas laiptinės kaimynus. Kada atėjo kratyti, nieko nerado, tik mašinėlės dangtį. Toje vietoje toliau dirbti nebuvo įmanoma. Pradėjau ieškoti mieste kambario, bet žmonės bijojo, vėliau radau, bet viskas ėjo į pabaigą, ir „Kronika“ nustojo eiti.
Aš dar gaudavau Maskvos disidentų pogrindinį žurnalą „Einamųjų įvykių kronika“ („Chronika techuščich sobytij“). Taip pat gaudavau ir kitokių leidinių, bet jų nedauginome. Tai „Aušra“, „Vytis“, „Perspektyvos“, „Alma Mater“, „Dievas ir Tėvynė“, „Tiesos kelias“, „Laisvės šauklys“. Sulaukus Nepriklausomybės, visus likusius laikraštėlius ir brošiūras atidaviau į krašto muziejų Paežeriuose. Pasilikau tik vieną atminčiai.
Vilkaviškis
© 2007 „XXI amžius“
