A. Mickevičius savo kūriniams herojų ieškojo Lietuvos praeityje tam, kad praeities žmonės pamokytų dabartinę kartą, kaip reikia kovoti už savosios tautos išsilaikymą. Viena iš tokių herojinių Lietuvos asmenybių buvo vysk. Motiejus Valančius.
Caras, okupavęs Lietuvą, visokiais būdais stengėsi palaužti lietuvių tautos dvasią. Dievo Apvaizda tuo laiku davė Lietuvai milžiniškosios dvasios vyrą, kuris ne tik atlaikė caro spaudimą, bet ir paruošė Lietuvą laisvam bei nepriklausomam gyvenimui. Jis rengė tautą ne į vytautinius politinius žygius, į kardo kovas, bet į kultūros kovas - ilgas, sąmoningas, valingas. Jis suprato, kad mažosios tautos gali būti galingos dvasia. Knyga, mokykla ir sakykla jam buvo svarbiausi tos kovos ginklai. Kaip toje pasakoje, - su kvaišu milžinu susigrūmė gudruolis nykštukas, - taip prieš Rusijos milžiną turėjo atsistoti dora, apsišvietusi, katalikiška Lietuva.
M. Valančius gimė 1801 m. Salantų parapijoje, Nastrėnų kaime. Jo tėvai buvo pasiturį ūkininkai, tad tris sūnus - Motiejų, Mykolą ir Feliksą - išleido į mokslus. Šeimoje dar buvo dvi dukros. 1816 m. namuose gerai paruoštas penkiolikametis Motiejus atiduodamas mokytis į Žemaičių Kalvarijos vienuolių domininkonų išlaikomą keturklasę mokyklą, kuri netrukus buvo pertvarkyta į 6 klasių gimnaziją. Aprūpintas "bajoriškais" metrikais Motiejus įstojo į minėtos mokyklos antrąją klasę. 1821 m. baigęs šešias gimnazijos klases, įstojo į Varnių kunigų seminariją.
1824 m. Valančius baigė Kunigų seminariją ir persikėlė į Vilnių toliau studijuoti Vilniaus Universiteto teologiniame fakultete. Daugelis to laiko Universiteto profesorių - Narbutas, Kraševskis - rašė vertingus Lietuvos istorijos veikalus. Vilniaus Universitetas išmokė mylėti savo kraštą ir jo žmones.
Valančius buvo ne tik gabus, bet ir labai darbštus. Vilkėdamas paprastais drabužiais, mažai rūpinosi savo išore, bet pasižymėjo paprastumu ir nuoširdumu.
1828 m. Valančius baigė Universitetą ir Vilniaus katedroje buvo įšvęstas kunigu. Iki 1840 metų kapelionauja - pradžioje Gudijoje, o vėliau Kražių gimnazijoje. Valančius rūpinasi jaunimo doroviniu auklėjimu, gilina mokslo žinias ir lanko Žemaitiją, kad geriau pažintų savo kraštą ir suartėtų su žmonėmis. Jauno kunigo šviesi asmenybė ir mokslo žinios sudomino dvasinę vyriausybę: jis 1840 m. pakviečiamas profesoriauti į Vilniaus dvasinę akademiją. Po dviejų metų ši mokslo įstaiga perkeliama į Petrapilį. Ten persikelia ir Valančius.
1845 m. jis skiriamas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Atstatęs Seminarijoje drausmę, pats buvo stropumo ir tvarkos pavyzdys. Būdamas rektoriumi, jis pasirūpino, kad klierikai pamokslus rašytų ir sakytų žemaitiškai. Šiuo laiku jis gimtąja kalba parašė savo svarbiausią veikalą "Žemaičių vyskupystė". Veikale buvo daug sukaupta Lietuvos istorijos ir kultūros duomenų.
Mirus vyskupui Giedraičiui 1848 m., Žemaičių vyskupija 12 metų neturėjo vyskupo. 1860 m. vasario 25 d. Valančius Petrapilyje konsekruojamas vyskupu ir balandžio 6 d., dalyvaujant gausiai miniai, daugybei dvasininkų ir Žemaičių diduomenei, užima vyskupo sostą Varnių katedroje.
Motiejus Valančius buvo pirmasis Žemaičių vyskupas, kilęs iš kaimiečių. Kadangi jis mylėjo paprastus žmones, kalbėjo žemaitiškai, tai ponai jį vadino "mužikų" vyskupu.
Lankydamas parapijas, vysk. Valančius žiūrėjo, kad kunigai tinkamai eitų savo pareigas, reikalavo paklusnumo, o už apsileidimą bausdavo. Valančiui valdant vyskupiją, pastatyta 50 naujų bažnyčių, žmonių tikėjimas tvirtėjo, dorovė augo. Po 12 savo vyskupavimo metų Valančius šv. Tėvui galėjo taip pranešti:
"Būdamas vyskupu, įšvenčiau 333 asmenis kunigais. Sutvirtinimą suteikiau 580.687 žmonėms. Lankydamas bažnyčias, pats skelbiau Dievo žodį. Žemaičių papročiai dori ir nepagadinti, didesnės nedorybės retai teatsitinka... Gėrimas, seniau paplitęs, nuo 1858 metų visai išnyko. Apskritai visa liaudis pamaldumu, vaišingumu, žmoniškumu jokiai kitai tautai pirmenybės neužleidžia".
Šitokių rezultatų vysk. M. Valančius pasiekė milžiniškų pastangų dėka. Jam reikėjo gelbėti Lietuvą nuo provoslavinimo ir rusinimo. Todėl jis stengėsi pakelti švietimą ir dorą.
M. Valančius buvo labai pareigingas: jis dirbo tai, ką liepė pareiga. Dėl šios priežasties ilgai nepasireiškė visuomeniniame ir publicistiniame darbe. Jo pasišventimas Bažnyčiai buvo įvertintas, o caro administracijai atrodė, kad vysk. M. Valančius, laikydamasis nuošaliai nuo visuomeninio gyvenimo, be to, paprastos kilmės, nebūsiąs pavojingas rusų politikai.
Vysk. M. Valančius savyje jungė Bažnyčios ir Tautos reikalus, tiesa, apie tautiškumą ir patriotiškumą jis nekalba. Tie žodžiai -vėlesnė mada. Valančius nekalbėdamas apie patriotizmą, žadino jį lietuvių širdyse šviesiais Lietuvos paveikslais, rodė lietuvius, buvus galingus, prisirišusius prie žemės, kalbos ir papročių. Jam rūpėjo ne apskritai žmonės kosmopolitai, bet jo tikrieji žemaičiai, lietuviai.
Vysk. M. Valančius nenuilstamai darbavosi visą gyvenimą ir prieš mirtį parašė dvasinį testamentą, ragindamas savo dvasios vaikus padoriai gyventi ir tvirtai laikytis katalikų tikėjimo. Jis pastebi, kad netoli esąs mūsų priešas ir pranašiškai kalba, kad sulauksim tos gadynės, kada praslinks persekiojimai. Vysk. M. Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 d.
ISTORINĖ APLINKA
Valančius gimė tuojau po Lenkijos ir Lietuvos 1795 m. padalinimo. Lietuva, išskyrus Suvalkiją, atiteko Rusijai. Jos valdovai užimtų kraštų gyventojus iš pradžių vertė pereiti į provoslavų tikėjimą. Pirmiausia - rytų apeigų katalikus, gyvenusius Baltarusijoje ir Ukrainoje. Šiame darbe rusams uoliai darbavosi vysk. Juozapas Siemaška. Paskui pradėtas Lietuvos provoslavinimas bei rusinimas.
Carienė Ekaterina II ir Rusijos generalgubernatoriai sakė, kad Lietuva nuo senų laikų esanti rusų žemė. Pavyzdžiui, generalgubernatorius Muravjovas, 1863 m. atvykęs į Vilnių, atvirai skelbė: "Vakarų Šiaurės kraštas (t.y. Lietuva ir Baltarusija) ir didesne pirmykščių gyventojų dalimi ir istoriškąja teise yra rusų žemė ir nuo amžių paveldėta Rusijos valdovų".
Okupantai rusai gerai suprato, kad Lietuvą surusinti didžiausia kliūtis - Katalikų Bažnyčia, jos vyskupai, kunigai ir visas jų pastoracinis darbas. Rusai įsitikino, kad savo tikslo nepasieks, kol kunigai bus liaudies vadai. Todėl ryžtamasi pakirsti dvasiški-jos autoritetą, atskirti juos nuo liaudies ir, kiek įmanoma, susiaurinti jų asmeninę ir pastoracinę laisvę.
Valdant carui Nikalojui I, Kauno gubernijoje buvo uždarytos katalikiškos mokyklos, 29 vienuolynai, 3 katalikų bažnyčios paverstos stačiatikių cerkvėmis, iš bažnyčių atimti turtai, paliekant mažas algas ir po žemės sklypelį vyskupui, kanauninkams, vienuolynams, seminarijai ir klebonams.
Nuo 1852 m. pradėta varžyti kunigų perkėlimai. Be generalgubernatoriaus leidimo buvo draudžiama net menkiausias bažnyčios remontas.
Katalikų padėtis labai pasunkėjo po 1863 m. sukilimo. Caro valdžia panaikino parapines mokyklas, uždarė visus vienuolynus, išskyrus Kalvarijos, Kretingos ir Raseinių. Be to, uždraudė:
remontuoti ir statyti bažnyčias,
statyti kryžius,
Kryžiaus dienomis, per Devintines ir Vėlines daryti lauke procesijas,švęsti popiežiaus paskelbtus jubiliejinius atlaidus,
nešti Švenčiausiąjį pas ligonius,
lydint kunigą su žvake ir skambučiu,
skelbti blaivybę,
vyskupui lankyti parapijas,
nešti vėliavas ir žibintus, laidotuvių procesijose,
sakyti pamokslus (teleido tik skaityti iš valdžios patvirtintų knygų),
vikarams sakyti pamokslus,
eiti Ž. Kalvarijoje kalnus,
dviems ar daugiau kunigų palydėti mirusįjį į kapines,
be asesoriaus raštiško leidimo lankyti ligonius,
kunigams nuvykti į svetimą parapiją be raštiško karo viršininko leidimo ir net svečiuotis savo parapijos ribose, važiuoti kunigams kaimyninėn parapijon į atlaidus ir ten celebruoti Mišias bei klausyti išpažinčių,
nuo 1863 m. ligi 1870 m. priimti naujus auklėtinius į Kunigų seminariją.
Kunigų seminarijai pradėjus veikti, caro administracija kišosi į jos vidaus gyvenimą. Pasunkėjo kunigų perkėlimai. Be generalgubernatoriaus sutikimo vyskupas negalėjo kunigo paskirti į parapiją, perkelti ar netinkamą atleisti iš pareigų. Be to, generalgubernatorius pats sprendė, ar ten, kur vyskupas numato skirti kunigą, jis esąs reikalingas ar ne.
Vilniaus generalgubernatorius K. P. Kaufmanas savo raporte 1865 m. rašė, kad reikia iki minimumo sumažinti katalikų parapijas, o tuo pačiu ir dvasininkų palikti, kiek būtiniausia. Kunigai buvo lyg kaliniai klebonijose.
Viena iš svarbiausių priemonių Katalikų Bažnyčiai griauti Lietuvoje - pastangos sprogdinti Bažnyčią iš vidaus. Okupantams reikėjo talkininkų. Išdavikų atsirado. Caro planams vykdyti pasitarnavo vyskupai - Sestrencevičius, Ignas Giedraitis, Petras Žilinskas, Vaclovas Žilinskas, Cieciševskis, Jonas Gentila ir keletas kunigų.
Rusų valdžia, žinodama, kad vienuolynai yra Katalikų Bažnyčios stipriausia jėga ir dvasinio gyvenimo židiniai, pradėjo su jais kovoti. Jau po 1863 m. sukilimo daugeliui vienuolynų buvo atimtos žemės ir išdalintos rusų valdininkams bei kolonistams. Daugelyje katalikų vienuolynų buvo apgyvendinti provoslavų vienuoliai, o kai kurios bažnyčios paverstos cerkvėmis. 1864 m. caras Aleksandras išleido įsakymą Lietuvoje išnaikinti vienuolynus.
Kita kovos priemonė su Katalikų Bažnyčia ir lietuviškumu -jaunimo provoslavinimas ir rusinimas per mokyklas. 1864 m. generalgubernatorius Muravjovas išleido įsakymą, kuriuo buvo uždarytos parapijinės mokyklos. Tokių mokyklų Žemaitijoje buvo virš 150. Jų vietoje buvo steigiamos rusiškos, o mokytojai gabenami iš Rusijos. Dažniausiai - girtuokliai ir ištvirkėliai.
Kad geriau sektųsi mokinius suprovoslavinti, mokytojai draudžia mokiniams lankytis pas kunigus, atiminėja iš mokinių maldaknyges ir jas degina. Kvetkų parapijos sodžiuose mokytojas Blagoveščenskas rinko maldaknyges ir jas degino. Mokytojas Mozolskis Taujėnų bažnyčioje ir šventoriuje atiminėjo iš mokinių maldaknyges. Žygaičiuose mokytojas Turzinevskis draudė klebonui mokyti vaikus pas save ir bažnyčioje.
Po 1863 m. sukilimo Lietuva imta vadinti Šiaurės Vakarų kraštu. Iš bajorų buvo atimta 2340 dvarų ir išdalinta rusų valdininkams bei kolonistams. Visa Lietuva buvo atiduota karo gubernatorių ir rusų valdininkų malonei. Daugelis sodžių sudeginta. Apie 5.000 žmonių buvo išvežta į Sibirą, o į jų vietą atsiųsti rusų kolonistai. Per dvejus Muravjovo valdymo metus buvo pakarta arba sušaudyta 300 žmonių. Žemaičių vyskupijoje 4 kunigai pakarti, 3 užmušti, 67 išsiųsti į Sibirą. Užteko įtarimo ar pikto skundo, ir žmogus žuvęs. Kaimuose ir miesteliuose apsigyvenę kazokai plėšė žmones, prievartavo moteris, - nebuvo kam skųstis, kur pagalbos šauktis.
Už slaptą mokyklų laikymą buvo grasoma karo lauko teismais.
Provoslavų tikėjimas buvo brukte brukamas. Vaikai mokyklose turėjo mokytis rusiškai. Caro švenčių dienomis jie būdavo vedami į cerkves.
1865 m. išleistas specialus įstatymas, draudžiąs spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis. Šis draudimas tęsėsi iki 1904 m. Knygos buvo spausdinamos rusiškomis raidėmis.
VYSK. M. VALANČIAUS VEIKLA
Sunku buvo vyskupui Valančiui; jo artimieji padėjėjai buvo ištremti į Sibirą arba sėdėjo kalėjimuose. Jis pats buvo nuolat šaukiamas į Vilnių teisintis. Vien tik įvairių baudų turėjo sumokėti virš 6.000 rub.
Sukilimo verpete Valančius neužmiršo vadovauti tautai, pats nevengė pavojų. "Žadėjo man Kamčiatką ir kartuves, bet mane užstojo ypatinga Dievo Apvaizda", - rašė Valančius. Jis darė viską, kad kuo mažiau žmonių nukentėtų nuo caro administracijos teroro. Valančius palaikė artimus santykius su caro valdžios pareigūnais. Net žiaurusis Muravjovas buvo perkalbamas ir nulenkiamas. Vyskupas net per daug ėmė pasitikėti diplomatija ir buvo besukąs pirmtako vysk. Giedraičio pėdomis. Tačiau, kai buvo paliesti tikėjimo ir doros dalykai, kai administracija pasiūlė pačiam vyskupui nurodyti nusikaltusius kunigus, jis tiesiai atrėžė: "Tai policijos dalykas".
Kai rusai nutarė galutinai atsiskaityti su Lietuva, jie pradėjo nuo vyskupo. Jis buvo atkeltas į Kauną, apsuptas šnipų, atskirtas nuo ganomųjų ir kunigų; jam buvo uždrausta išvykti iš gyvenamosios vietos.
Valančius pačiame sukilimo įkarštyje 1863 m. kreipėsi į carą Aleksandrą, prašydamas pasigailėti tautos. Net
pats-Muravjovas, pasimatęs su vyskupu, buvo nustebintas jo išminties ir takto.
Vysk. M. Valančius matė, kad lietuviai buvo paprasti, neišsilavinę žmonės, neturį vadų ir todėl lengvai pasiduos rusinimui. Muravjovas pataikavo sodiečiams ir davinėjo po 5 dešimtines dvarų ganyklų. Vysk. Valančius suprato caro ir jo valdininkų tikslus ir priemones, kuriomis visa tai buvo stengiamasi įgyvendinti.
Nepaisydamas didžiausių sunkumų ir pavojų, vysk. Valančius stoja į didelę ir sunkią kovą su galingu priešu. Visų pirma, jis bando apsaugoti lietuvių tautos dvasines vertybes - kalbą, tikėjimą ir dorovę. Vyskupas, gindamas katalikų tikėjimą, gynė Lietuvą nuo rusinimo. Tikėjimo skirtumas tarp lietuvių ir rusų buvo didžiausia užtvara, kliudžiusi rusinimo darbą.
Kad bažnyčia atlaikytų tikėjimo priešų puolimus, turėjo būti stipri ir drausminga. Norėdamas išlaikyti tikėjimą, Valančius rūpinosi, kad tikėjimas būtų drąsiai išpažįstamas. Jis pats gyveno tikėjimu ir šito reikalavo iš kunigų ir tikinčiųjų.
Vysk. Valančius rašė caro valdininkams daugybę pareiškimų. Į gubernatoriaus pastabą, kad esą negalima neklausyti valdžios, vyskupas atsakė, jog geras ganytojas guldo galvą už savo avis ir pridūrė: "Tegul su manimi daro, ką nori, aš visam esu pasiruošęs. Man neilgai begyventi, aš turiu pareigą palaikyti tikėjimą".
Vysk. Valančius nuolat ragino tikinčiuosius ginti tikėjimą ir nurodydavo būdus, kaip tai padaryti. "Turite būti tvirti tikėjime, - rašė vyskupas, - turite būti pasiruošę kentėti kančias, kaip senovės katalikai... Todėl, mano vaikai, nesigailėkite nei namų, nei turtų, nei gyvybės... Jei maskoliai kurį ima į nagą, jei muš, tvos, žudys, visa tai katalikas tegul kenčia. Viešpats Dievas kenčiančiam už tikėjimą priduos stiprybės ir kantrybės... Jei bažnyčiose pradėtų maldaknyges grobstyti, pakelkite didelį klegesį, nes jus užpuolė Dievo namuose plėšikai".
Vysk. Valančius nurodė, kad vaikus tikėjimo reikia mokyti iš pat mažens. Be to, rytais ir vakarais, prieš valgį ir po valgio prižiūrėti, kad vaikai pasimelstų. Tėvai turį vaikams įdiegti klusnumo, kantrybės, o reikale perspėti.
Valančius mokė taip pat ir kunigus, kaip reikia gintis, kaip elgtis su tais, kurie patys peržengia įstatymus ir kišasi į jiems nederančius dalykus. "Prašau pranešti dvasiškijai, - rašo vyskupas, - kad iš atvykstančių valdininkų reikalautų pirmiausia parodyti apie įgaliavimus savo vyresnybės, kokių dalykų ištirti jie atsiųsti ir tiktai į klausimus, tuos dalykus liečiančius, atsakinėti".
Vysk. Valančius 1865 m. išleido aplinkraštį, perspėdamas kunigus, kad šie neskelbtų iš sakyklos "jokių raštų, nesutinkančių su katalikų mokslu. Jei reikėtų dėl to nukentėti, atminkite pavyzdį apaštalų, kurie sakė, kad reikia labiau Dievo klausyti, negu žmonių. Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagaliau nei pati mirtis tenenugąsdina jūsų ir tenesulaiko nuo gyvenimo katalikų tikėjime. Mirti mums yra pelnas. Atminkite, kad šimtai tūkstančių kankinių krauju patvirtino savo tikėjimą, drąsiai eidami mirti. Taigi, mieliausieji draugai kovotojai, Dievo kunigai, raginu jus šv. Povilo apaštalo žodžiais: budėkite, stovėkite tikėjime, kaip vyrai ir būkite tvirti". Vyskupas atliko savo pareigą, rizikuodamas, kad šis aplinkraštis gali pakliūti į valdžios rankas, kas iš tiesų ir atsitiko.
Kunigams prisidėjus prie sukilimo, rusai teisino savo žiaurumo priemones prieš Bažnyčią. Todėl vyskupas draudė kunigams kištis į politiką, kad tuo neiššauktų dar didesnės nelaimės.
Valančius ypatingai griežtai bausdavo kunigus, pataikaujančius rusų valdžiai.
Vyskupas gerai suprato, jei lietuviai bus sąmoningi ir susipratę katalikai, rusams nepasiseks jų nutautinti. Todėl jis dėjo visas pastangas, kad lietuviai išmoktų skaityti gimtąja kalba, kad būtų spausdinamos ir platinamos lietuviškos knygos. Valančius rūpinosi išleisti net laikraštį.
Rusams uždraudus lietuvišką spaudą, Valančius pirmasis ėmė spausdinti Tilžėje lietuviškas knygas ir suorganizavo jų gabenimą bei platinimą.
Vyskupo įsakymu kunigai reikalavo, kad vaikai, einą išpažinties, būtinai mokėtų skaityti lietuviškai. Lietuviškos knygos skaitymas pasidarė toks būtinas, kaip ir tikėjimo dalykai. Be to, vyskupas reikalavo iš kunigų, pranešti, kiek žmonių parapijoje išmoko skaityti ir rašyti. Išmokusiems skaityti pats padovanodavo maldaknygę.
"Daraktoriai", vaikščiodami po sodžius, mokė abėcėlės, tėvai mokė vaikus namuose, motinos - prie ratelio. Kur užsidarė parapijinės mokyklos, ten atsidarė vargo mokyklos, suvaidinusios mūsų tautos atgimime lemiamą vaidmenį. Pradėjus mūsų šviesuoliams Prūsuose leisti laikraščius, žadinančius tautinį susipratimą, tauta jau buvo paruošta, nes mokėjo lietuviškai skaityti laikraščius ir juos branginti.
Išmokęs žmones skaitytį, vysk. Valančius juos stengėsi aprūpinti geromis knygomis ir tapo knygnešių tėvu. Jis parašė daugiau kaip 40 knygelių, steigė knygynus. 1859 m. vysk. Valančius kreipėsi pas Vidaus reikalų ministrą, prašydamas, kad lietuviams ir žemaičiams būtų leidžiamas lietuviškas laikraštis. Deja, rusai pabūgo apšvietos ir Valančiaus sumanymą palaidojo.
Žmonės vysk. Valančiaus knygeles godžiai skaitė. Kai jos plačiai paplito, žandarai pradėjo jas gaudyti. Jie nuvyko net į Tilžę ieškoti vysk. Valančiaus rankraščių, bet neradę suėmė 8 kunigus ir 2 pasauliečius, ir, palaikę kalėjime, ištrėmė į Sibirą. Tai buvo pirmieji knygnešiai, nukentėję už tautos švietimą. Jų vietoje stojo šimtai, kurie per 40 metų keliavo į Prūsus ir gabeno lietuviškas knygas. Daugelis jų atsidūrė Sibire. Valančiumi pasekė ir kiti kovotojai už Lietuvos laisvę. Rytprūsiuose pradėjo eiti ir pirmieji lietuviški laikraščiai, kol 1904 m. buvo iškovota lietuviškosios spaudos laisvė. Lietuviškoji spauda kėlė religinį ir tautinį lietuvių susipratimą ir ruošė kelią nepriklausomos Lietuvos sukūrimui.
Devynioliktojo amžiaus pradžioje Žemaičiuose kiekviena parapija, kartais ir didesnis kaimas, turėjo mokyklą. Tose mokyklose buvo mokoma skaityti, rašyti, aritmetikos ir pagrindinių tikėjimo tiesų. Tos parapijinės mokyklos dažniausiai veikdavo advento ir gavėnios metu. Rusams šios mokyklos nepatiko ir nuo 1831 m. ligi 1841 m. valdžia jas buvo uždraudusi. Vysk. Valančius labai rėmė parapijines mokyklas. 1852 m. vyskupas rašo dekanams: "Žinomas visiems kunigams mano reikalavimas, kad prie kiekvienos parapijinės bažnyčios ir net prie didžiųjų filijų būtų laikoma mokykla po priežiūra vietinio klebono arba filialisto, kame neturtingo luomo vaikai galėtų pramokti skaityti gimtine kalba ir katekizmo". Dekanai privalėjo du kartus per metus pranešti apie mokyklų padėtį. Už mokyklų steigimą vyskupas rašydavo padėkos laiškus. Nenuostabu, kad 1853 m. žemaičiuose buvo 126 parapijinės mokyklos, kuriose mokėsi 4147 mokiniai, o valdžios mokyklų buvo vos 18, kuriose mokėsi 815 mokinių.
Vysk. Valančius žinojo, kad tik ta tauta bus stipri, kurios dorovė aukšta, todėl visais galimais būdais dar morališkai nesugedusius kaimiečius stengėsi padaryti sąmoningais dorais žmonėmis. Nuo baudžiavos laikų žmonėse buvo įsigalėjęs girtavimas, žlugdęs tautos dorovę. Vyskupas su šia yda pradėjo negailestingą kovą, ragindamas žmones rašytis į blaivybės draugiją.
Į blaivybės draugiją įsirašiusių katalikų skaičius:
Kauno gubernijoje 689.536 - 83,3%
Vilniaus gubernijoje 325.261 - 51,9%
Gardino gubernijoje114.040-59,0%
1859 m. tikėtasi už degtinę gauti Kauno gub. 948.056 rub., o gauta tik 53.146 rub. Vilniaus gub. tikėtasi gauti 929.305 rub., o gauta 336.781 rub. Blaivybės įvedimas Žemaičių vyskupijoje sumažino valstybės pajamas, bet už tai pakilo žmonių dora ir gerbūvis.
1863 m. generalgubernatorius Muravjovas blaivybės draugijas uždraudė. Žandarai laikė nusikaltimu prieš generalgubernatoriaus įsakymą net kunigų paraginimą susilaikyti nuo gėrimo, o kai kurie net versdavo žmones gerti. Vysk. Valančius rašė gubernatoriui raštą, reikalaudamas sudrausti tokius pareigūnus.
Vyskupas kovojo ne tik su girtuokliavimu, bet ir su kitomis žmonių ydomis ir iškeldavo dorybių grožį. Jis žinojo, kad tarp savųjų yra rusams parsidavėlių, kurie kerštaudami arba už pinigą skundžia savuosius. Valančiaus Antanas Tretininkas pasakoja apie vieną žandarą, kuris bara skundusią merginą: "Oi, prakeikti jūs, žemaičiai... Niekas tarp jūsų negali nė nusispiauti, kad mums nepraneštumėt!.. Už stiklą degtinės parduodat savo brolius!"
Vysk. Valančius skatino mylėti tėvynę. Savo raštuose jis aprašo žemaičių kovas su kryžiuočiais, išgiria jų narsumą ir pasiaukojimą.
VYSK. M. VALANČIAUS REIKŠMĖ ŠIANDIEN
Praėjo 100 metų nuo vysk. Valančiaus mirties, tačiau jo asmuo ir jo veikla ypatingai yra aktualūs. Praeities kova ir pasiekti laimėjimai turi padėti mums suprasti dabartį, kur glūdi mūsų tautos jėgos. Mes turime pasimokyti iš praeities, kad nepralaimėtume šios dienos kovų.
Vyskupo Valančiaus ir mūsų laikai turi daug panašumo, bet tarp jų yra ir skirtumo. Prieš 100 metų buvo siekiama Lietuvą suprovoslavinti, o paskui surusinti, dabar gi siekiama ją sube-dievinti, o paskui palaipsniui surusinti. Marksizmo teoretikai aiškiai sako, kad, pasiekus komunizmą, išnyks tautos ir bus viena kalba. Nepatogiai pasijunta marksizmo dėstytojai mūsų krašte, kai jų užklausiama, kokia tada bus kalba?
Ir šiais laikais didžiausia kliūtimi lietuviams nutautinti yra katalikų tikėjimas ir tautinis susipratimas. Todėl į šiuos du frontus nukreiptos svarbiausios lietuvių tautos priešų jėgos.
Kovai su Katalikų bažnyčia beveik aklai yra kopijuojama caro valdžios vartoti metodai Valančiaus laikais. Į Bažnyčios vadovybę stengiamasi įbrukti valdžiai pataikaujančius asmenis, kurie, kaip vysk. Žilinskas ir kiti, klusniai vykdytų tarybinės valdžios potvarkius.
Varžomas priėmimas į Kunigų seminariją, kad, trūkstant kunigų, greičiau būtų sunaikintas liaudyje tikėjimas.
Kišamasi į kunigų skirstymus, kad gyvesnėse parapijose dirbtų nepajėgūs arba susikompromitavę kunigai, o įtakingi ir aukštos doros kunigai būtų priversti tūnoti be darbo.
Bažnyčios uždarinėjamos, draudžiama statyti kryžius, neleidžiama statyti naujų bažnyčių, o pastatytos atimamos, kaip įvyko Klaipėdoje.
Vienuolynai ir katalikiškosios mokyklos uždarytos, katalikiška spauda uždrausta, kunigams kalėdoti draudžiama, varžomas važinėjimas į atlaidus, o kai kur varžomas net pamokslų sakymas.
Kunigams draudžiama katekizuoti vaikus, o taip nedarė net caras!
Per vadinamus bažnytinius komitetus valdžia bando įsibrauti į Bažnyčios vidinį gyvenimą, kad galėtų kontroliuoti kunigų veiklą. 0 kiek prievartos ir pažeminimų patiria mokiniai ir inteligentai, pasiryžę likti ištikimi savo sąžinei! "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" puslapiuose randame daugybę faktų, liudijančių apie smurtą, melą ir prievartą, kurių pagalba šiandien stengiamasi atitraukti lietuvius nuo tikėjimo.
Prisidengiant šūkiu: religija yra liaudies opiumas, vykdoma planinga kova su katalikų Bažnyčia, kaip pajėgiausia kliūtimi, norint dvasiškai pavergti ir nutautinti lietuvius.
Lietuva bedievinama per spaudą, radiją, televiziją, paskaitas ir mokyklą. Viena iš kovos prieš Bažnyčią priemonių yra kunigo autoriteto griovimas žmonių akyse, kad tokiu keliu būtų pakirsta kunigo įtaka liaudyje. Šiam tikslui nesivaržoma griebtis žemiausio melo, kaltinant kunigus žmogžudystėmis ir pan.
Šiuo metu yra sunkiau išsaugoti mūsų tautos dvasines brangenybes, kaip Valančiaus laikais, nes tada nebuvo tokių komunikacijos priemonių, kaip radijas, televizija, kinas, patogus transportas ir pan.
Caro laikais katalikybės ir lietuvybės persekiotojais buvo žandarai, popai ir svetimtaučiai mokytojai. Šiais laikais tą darbą už pinigą, patogią vietą ir geras gyvenimo sąlygas atlieka patys Lietuvos inteligentai, ypač mokytojai. Jie pamiršta, kad kovodami prieš tikėjimą, griauna moralę ir ruošia savo tautai pražūtį.
Šiandien nepalyginamai yra daugiau tų, kuriems Maironis sudėjo šias eiles:
O tu, kuris lietuvio tik vardą nešioji
O dvasią užspaustum tėvynės jaunos,
Tegul ir tave ateitis tolimoji
Minėja... kaip išgamą mūsų dienos!
Neabejotinai, didelė atsakomybė už tautos bedievinimą tenka ypač didmiesčių kunigams, kurių apsileidimas, o kartais net piktinantis gyvenimas daugelį inteligentų ir besimokančio jaunimo padaro abejingais ne tik tikėjimo, bet ir tautos problemoms.
Jei šiandien daugelis lietuvių yra įsijungę į Lietuvos bedievinimo ir nutautinimo darbą, tai iš dalies galima paaiškinti žinių stoka, lengvabūdišku patikėjimu priešų propaganda. Jie nepastebi, kad siūlomas materializmas yra naujas tikėjimas, tik nepagrįstas naujaisiais mokslo duomenimis.
Šiandien blogiausia, kad atėmus iš jaunimo tikėjimą, smukdoma jo moralė. Tada tiesiog koktu domėtis dvasinėmis ir dorovinėmis problemomis. Viskam abejingas jaunimas tampa naujosios buržuazijos atstovais, kuriems svarbu tik patogus ir palaidas gyvenimas.
Kol lietuvio dvasinis pasaulis, tikėjimas, pasaulėžiūra ir moralė, raginanti mylėti tėvynę, bus skirtinga nuo materialistinės pasaulėžiūros, tol ji bus kliūtimi susilieti su nutautinta, subedie-vinta, morališkai pakrikusia pavergėjų mase.
Todėl kiekvienas šių dienų susipratęs lietuvis šiuo sunkiu Lietuvai laiku turėtų mokytis iš Valančiaus. Jis turėtų ne tik negriauti, bet palaikyti lietuvių religingumą, kaip tautinės jėgos šaltinį. Kiekvienas privalo kelti savo tautinį sąmoningumą, studijuoti tautos istoriją ir suprasti jos pamokas. Kiekvieno lietuvio pareiga - pralenkti pavergėjus savo dvasine kultūra: dora, mokslu, menu, literatūra Tai priemonės išsaugoti savosios tautos įsigytas dvasines vertybes ir įgyti daugiau savarankiškumo bei laisvės.
Šiandien baigusieji vidurinę ir aukštąją mokyklą tampa vis labiau susipratusiais lietuviais, vis labiau ima domėtis Lietuvos istorija ir kraštotyra. Šapokos "Lietuvos istoriją" skaito dienomis ir naktimis. Tačiau didžiuma dar nepajėgia tinkamai įvertinti tikėjimo ir doros vertę tautos gyvenime.
Tarybų Sąjungoje prasidėjęs susidomėjimas dvasinėmis vertybėmis, siekimas laisvės ir teisės savarankiškai galvoti ir kurti, randa vis platesnį atgarsį ir mūsų krašte. Reikia tikėti, kad šios pastangos išaugs į galingą religinio-dorovinio ir tautinio atgimimo sąjūdį, kuris turės lemiančios įtakos Lietuvos ateičiai.
P.Rimgaudas
