Kai XIX amžiaus pabaigoje šeimos pradėjo byrėti, popiežius Leonas XIII įvedė Šventosios Šeimos šventę, tuo paskatindamas tikinčiuosius atidžiau įsižiūrėti į šią gražią šeimą ir apmąstyti, kas joje buvo esminga. Tai Dievas ir jo reikalai. Visa kita buvo antraeiliai dalykai. Kai ateidavo šabo metas, niekam nekildavo mintis, kad galima dirbti ir nenueiti į sinagogą. Kai trūkdavo sotesnio duonos kąsnio, niekam neateidavo net mintis, kad kažką reikia kaltinti; tiesiog dėkodavo Dievui už tai, ką turėjo. Šventoje šeimoje nekildavo nesutarimų, kas už ką atsako, kas ko klauso ir kas ką dirba. Kai Dievo reikalai buvo centre, visi kiti – atsidurdavo savo vietoje. Ir to darnaus sugyvenimo vaisus buvo gražiai bręstantis vaikelis. Evangelistas Lukas pažymi: „O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2,52).
Su šventu pavydu stebime Šventąją Šeimą, nes mūsų šeimos dažnai neatlaiko dabarties iššūkių. Lietuvoje jau eilė metų daug diskutuojama apie šeimos institutą. Vieni gina šeimą, kurią santuokos keliu sudaro vyras ir moteris ir kurios tikslas yra ne tik darnus sugyvenimas, bet ir vaikai. Kiti gi nemažiau atkakliai gina, kad šeimai sukurti santuoka nebūtina, nereikalingas net juridinis įsipareigojimas, pagaliau šeimai sukurti nereikalingas net vyras ir moteris, nes ją gali sukurti vienalyčiai asmenys - du vyrai ar dvi moterys. Tai akivaizdžiai byloja, kad šeimos krizė, perėjusi Europos valstybes, atėjo ir pas mus. Negirdėto masto skyrybos, gyvenimas be jokio įsipareigojimo tapo norma, dėl kurios kenčia visi – suaugusieji, o ypač vaikai.
„Šeimai metami iššūkiai sudėtingi. Visų pirma tai nesugebėjimas įsipareigoti visam gyvenimui. Nenoro įsipareigoti pastoviems ryšiams pagrindinė priežastis yra paplitusi klaidinga laisvės ir savęs realizavimo samprata, žmogaus užsidarymas savyje pačiame, egoizmas. Iš tiesų tik save dovanodamas, tik būdamas atviras, tik leisdamas save bandyti sunkumais ir net kančia, žmogus gali atrasti visą savojo žmogiškumo didybę. Jei žmogus atmeta pastovius ryšius, tuo pačiu nyksta tokios fundamentalios žmogiškojo gyvenimo sąvokos kaip tėvas, motina, vaikas, nyksta esminiai buvimo žmogumi elementai“ (Benediktas XVI).
Didelė bėda, dėl kurios kenčia šeimos Vakaruose – tai nauja lytiškumo filosofija, kuri teigia, kad žmogaus lytis nebėra natūralus gamtinis faktas, bet ją pagal savo užgaidą galima pasirinkti. Pagal šią filosofiją moteris gali pasirinkti vyrišką lytį, o vyras – moterišką. Prigimtinio vyriškumo ir moteriškumo jau nėra. Šis iškrypimas dar labiau žudo šeimos institutą.
Jei mes nesutinkame su manipuliavimu gamta, tai kaip galime sutikti, kai manipuliuojama žmogaus prigimtimi? Šis manipuliavimas yra nemažiau pavojingas už klimato kaitą žemėje dėl neatsakingo žmogaus elgesio. Deja, kai neigiamas Dievas Kūrėjas, kenčia gamta ir žmogus, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą.
Arkivysk. S. Tamkevičius
