Garbusis Eminencija Sigitai Tamkevičiau,
kai sužinojome, kad mūsiškė Šv. Angelei Meriči dedikuota parapija paskirta tituline kardinoliškąja bažnyčia, pasistengiau tuoj pat susisiekti su Jumis ir trumpai apibūdinti mūsų bendruomenės istoriją bei dabartinę tikrovę.
Atsimenu, kad paprastai, išreikšdamas Jums didžiulę pagarbą, iš karto perteikiau šios parapijos tikrovei ypač būdingą, išskirtinį bruožą.
Esame labai maža bendruomenė, veikiausiai viena iš mažiausių Romos parapijų. „Neturime nei aukso, nei sidabro“ (plg. Apd 3, 6), tačiau rūpestingai puoselėjame tai, ką šiandien laikome viena iš didžiausių saugotinų ir brangintinų vertybių: tai šeimyninė meilė, kurią perduodame savo artimiesiems; šia meile apgaubiame savo vaikus ir visus parapijoje besilankančius jaunuolius, dalyvaujančius įvairiopoje katechetikos ar laisvalaikio veikloje; tai ypatingas dėmesys, kuriuo stengiamės apdovanoti mūsų teritorijoje gyvenančius senelius ir ligonius.
Eminencija, štai kodėl sakiau, kad mūsų bendruomenė tegali Jus priimti tik su šiuo paprastumu. Šiandien, kai šie namai tapo taip pat Jūsų namais, tegalime Jus pasveikinti žodžiais: „Sveiki atvykę namo.“ Čia rasite paprastus ir geranorius žmones; rasite mane, prieš keletą metų paskirtą šios parapijos klebonu; čia yra ir daugybė žmonių, trokštančių Jūsų pasiklausyti, taip pat drauge pasidalyti savo gyvenimo ir pašaukimo istorijomis.
Šventasis Tėvas pažymėjo Jūsų liudijimą ir įtraukdamas Jus į Kardinolų kolegiją panorėjo, kad jis taptų dovana visai Bažnyčiai; esu tikras, kad šis liudijimas įkvėps mus apmąstyti ir prisiminti, kad mūsų mylimos Europos laisvėjimo ir emancipacijos procesas vyko ir per konkrečius žmones, mokėjusius ginti tikėjimą, taip pat kiekvienos tautos vertybes bei tradicijas.
Eminencija, suprantame, kad šios vertybės šiandien perduodamos naujoms kartoms žmonių, nepažinusių kančios ir konfliktų laikų, – žinoma, tai daroma ne dėl bauginimo, bet siekiant dovanoti jiems viltį ir ateities augimo galimybę.
Dėkoju visiems iš Lietuvos atvykusiems konfratrams, valdžios atstovams ir pasauliečiams. Prieš keletą metų man teko galimybė aplankyti šią šalį, su tvirtybe ir pasiaukojimu gynusią savo krikščioniškąsias šaknis. Užkopęs į netoli Šiaulių esantį Kryžių kalną, kuris buvo daug kartų nugriautas ir atkaklia tikinčiųjų valia vėl atstatytas, galėjau suvokti, kad mūsų užduotis yra visada sėti, „neturint pretenzijų“, žinant, kad šioje tarnystėje niekuomet nesame vieni.
Telydi Viešpats mūsų tautas, kad jos rūpintųsi ne vien ekonomine gerove, beje, ir mūsų žmonių dvasiniu augimu.
Nuo šiandien, taip pat dėl šios mūsų draugystės, dar labiau suartėsime su Europa ir Lietuva.
Dėkoju, Eminencija!
