VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas,

ko turėčiau bijotis?

VIEŠPATS yra mano gyvenimo tvirtovė,

prieš ką turėčiau drebėti?

Kai nedori žmonės užpuola mane,

norėdami mane suėsti -

jie, mano užpuolikai ir priešai, 

klumpa ir žūva.

Nors kariuomenė apgultų mane,

mano širdis nebijotų; 

nors karas man būtų paskelbtas, 

net tada pasitikėčiau.

Vieno teprašau iš VIEŠPATIES,

tik vieno tenoriu —

gyventi VIEŠPATIES Namuose

per visas savo gyvenimo dienas,

gėrėtis VIEŠPATIES žavumu

ir lankyti jojo Šventyklą.

juk vargo dieną jis paslėps mane savo pastogėje,

suteiks man globą savo palapinėje,

užkels mane aukštai ant uolos.

Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus

ir atnašauju aukas jo palapinėje 

su džiaugsmo šauksmais, 

giedu giesmę, šlovindamas VIEŠPATĮ.

Viešpats mano šviesa

ARKIVYSKUPO SIGITO TAMKEVIČIAUS SJ ATSIMINIMAI

Kaunas 2013

Knyga PDF  fotografinė kopija:   Internete: 

 

UDK 23/28(474.5)(093.3) Ta76

Redaktoriai Darius Chmieliauskas ir Dalė Gudžinskienė

Dailininkė Silvija Knezekytė

Viršelyje arkivysk. Sigito Tamkevičiaus SJ nuotraukos

Nuotraukos iš Kauno arkivyskupijos archyvų

bei Gintaro Česonio, Juozo Kamensko, Algirdo Kazlos,

Silvijos Knezekytės, Dainiaus Tunkūno, Tomo Vyšniausko

© Kauno arkivyskupija, 2013

ISBN 978-609-8130-00-3

Turinys

Vietoj įžangos | 7

Pirmieji žingsniai - tyliai brandinama svajonė | 9

Pakeliui į kunigystę ir pirmi išbandymai | 21

Kunigiškos tarnystės džiaugsmai ir pavojai | 35

Klebono tarnystė ir pogrindinė Jėzaus Draugija | 55

LKB kronika — tiesa išlaisvina | 73

Nelaisvės metai — didžiulė Dievo dovana | 103

Sugrįžus į Tėvynę - gaivūs laisvės vėjai | 123

Vilčių ir darbų kupini permainų metai | 139

Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo įkvėpti ir padrąsinti | 163

Arkivyskupo Katedra ir nauji iššūkiai | 197

Krikščionybės 2000-ųjų metų Jubiliejus ir jo vaisiai | 237

Kauno arkivyskupijos antrasis sinodas - atsinaujinimo keliu | 261

Šiluvos Dievo Motinos ir kitų jubiliejinių metų malonės | 293

Dievo Gailestingumo malonių

ir Pal. Jurgio Matulaičio užtarimo metai | 317

Tikėjimo ir didelių permainų metai | 331

Žmonės ir darbai - Dievo garbei ir Bažnyčios gėriui | 343

Vietoj epilogo | 357

Asmenvardžių rodyklė | 358

Vietoj įžangos

1962 m. balandžio 18 d. Kauno arkikatedroje vysk. Petro Maželio rankų uždėjimu gavau kunigystės šventimus ir pradėjau tarnystę Bažnyčioje. Savo primicijų paveikslėlyje įrašiau vieną savo maldavimą: „Viešpatie, leisk Tau paaukoti savo širdį ir visą gyvenimą už tuos, už kuriuos aukojosi Tavo mylimas Sūnus.“ Viešpats su kaupu išpildė aną prašymą, leisdamas per penkiasdešimt metų tarnauti Dievo tautai. Kai ką iš tarnystės užfiksavau šiuose prisiminimuose. Juose nerasite sensacijų, bet rasite tik pasakojimą apie vieno į Dievą tikėjusio ir juo pasitikėjusio kunigo, vienuolio ir vyskupo tikėjimo kelionę, kurioje švietė saulė, bet, kaip sakė popiežius Benediktas XVI, netrūko ir stiprių bangų bei priešingo vėjo. Bet visuomet visose aplinkybėse Viešpats buvo mano gyvenimo šviesa.

 

1.    Su tėveliais ir broliais — Albinu ir Vladu.

2.    Tėviškės sodyba. 3. Keturi broliai.

4. Kleb. kun. Jonas Reitelaitis. 5. Ministrantas

Pirmieji žingsniai -tyliai brandinama svajonė

1938-1955 m.

TĖVŲ NAMAI

Mano šaknys įaugusios į Dzūkijos žemę. Seneliai ir tėvai buvo paprasti lietuviško kaimo žmonės, visas jų gyvenimas sukosi apie žemę, šeimą ir Bažnyčią. Abu tėvai — Motiejus ir Anelė Tumosaitė buvo kilę iš Krikštonių kaimo, Lazdijų rajono; susituokę kurį laiką gyveno Krikštonyse ir tik prieš Antrąjį pasaulinį karą nusipirko 8 ha žemės Gudonyse. Gyveno ganėtinai vargingai: kukli kaimo pirkia su moline asla, tame pačiame kambaryje tilpo virtuvė, valgomasis, miegamasis ir vaikų darbo kambarys. Per šalčius vietos atsirasdavo dar kelioms avelėms su ėriukais. Vaikams gyvulėliai nemaišė, greičiau buvo pramoga. Po moline krosnimi viešpatavo vištos, kasdien padovanodavusios vaikams po kiaušinį. Augome keturi broliai: Jonas, Vladas, Albinas ir aš — pagrandukas.

Šis labai kuklus tėvų gyvenimas buvo Dievo dovana, nes nebuvo galimybės išlepti. Anuomet kaime niekas neturėjo net radijo imtuvo, todėl vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos. Pirmą kartą radijo imtuvą pamačiau pas savo kleboną, ir ši kalbanti dėžė anuomet atrodė tarsi stebuklas.

KNYGOS

Tėvelis, kaip ir dauguma ano meto vyrų, kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, bet pamaldumu nepasižymėjo. Vaiko atmintis užfiksavo tik tėvelio darbštumą. Vyresnieji broliai anksti buvo mokomi darbo ir turėdavo padėti visuose žemės ūkio darbuose. Žiemą tėvelis keldavosi labai anksti ir eidavo į kluoną spragilais kulti javų. Man, mažiausiam, nei arti, nei spragilais kulti javų neteko. Pats nuobodžiausias darbas, nuo kurio vasarą neišsisukdavau, buvo ganyti karves ir avis. Mielai jį būčiau iškeitęs į bet kokį kitą. Bet greitai pamėgęs skaityti knygas, būdavau laimingas, kai karvutės ir avys ramiai skabydavo žolę, o aš galėdavau ryte ryti pasaulietinio ir religinio turinio knygas.

NERAMŪS METAI

Ryškiausi prisiminimai iš pokario metų — neramios dienos ir naktys. Už lango naktis, o mūsų dūminė kaimo pirkia pilna partizanų. Vyrai valgo vakarienę, tačiau ir valgydami nesiskiria su ginklais. Pavalgę padėkoja ir išeina į gūdžią naktį, o gal į mirtį. Kitas pokario prisiminimas — po Kūčių vakarienės ruošiamės miegoti, ir vėl kažkas beldžiasi į duris. Vėl pilnas kambarys ginkluotų vyrų, tik šįkart stribų, kurie reikalauja kinkyti arklius ir kažkur juos vežti. Tėvelis bando atsikalbėti, girdi, reikės sūnų anksti rytą pavėžėti į mokyklą. Juk šalta, sniegas, o į mokyklą aštuoni kilometrai. Stribai atsako, kad sūnus be reikalo Kūčių sugrįžo į namus, todėl nieko neatsitiks, jei pėsčias nukulniuos į Seirijų mokyklą. Ir nukulniavau.

Kelias į Seirijų mokyklą vedė per turgaus aikštę. Šioje aikštėje suguldydavo nukautų partizanų kūnus, kad visi žinotų, jog priešintis sovietinei imperijai yra beviltiška. Nors Stalino portretai kabojo visose klasėse, bet mes, mokiniai, jo nepamilome, todėl, ganydamas karves, traukdavau partizanų dainas. Partizanai buvo savi ir mes buvome jų pusėje — laisvos Lietuvos pusėje. Tačiau laisvė atrodė tokia tolima, tiesiog nepasiekiama; reali buvo tik kruvina prievarta. O kaip reikėtų dabar Lietuvos vaikams pažinti tą istorijos gabalėlį, kuris akivaizdžiai parodytų, kad Tėvynė yra verta jos vaikų kraujo kainos ir kad nevalia jos parduoti ar išduoti, nevalia jos užmiršti ir mąstyti tik apie savo bėdas.

Prisimenu pirmąjį tardymą. Kažkas klasėje ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, raginančią neišduoti Tėvynės ir neiti į rinkimus, o aš pirmas atėjęs į klasę ją pamačiau. Mane, vienuolikametį berniuką, nusivedė į NKVD būstinę ir tardė, žadėjo mušti, gąsdino baltomis meškomis, jei nepasakysiu, kas priklijavo proklamaciją. Gal reikėjo šito tardymo vaikystėje, kad vėliau butų galima pakelti daugelį panašių, tik kur kas sunkesnių tardymų, kai buvo siekiama sunaikinti Kroniką ir garsiai pasakytą ar parašytą laisvą mintį.

KATEKIZMO PAMOKOS

Pati didžiausia Dievo dovana buvo vaikus mylinti, pamaldi motina. Be to, dar ir tretininkė. Gal dėl to visoms tretininkėms jaučiu pagarbą, nes man jos primena motiną. Menu, kai ji kartą parėjusi iš bažnyčios ir pridėjusi delną prie krūtinės pasakė, kad pas ją atėjo ir gyvena Jėzus. Tada nesupratau, kaip jis ten atėjo, bet man buvo aišku, kad įvyko kažkas svarbaus ir labai gero.

Užbaigęs pirmą klasę ir, būdamas šešerių su puse metų, pradėjau lankyti katekizmo pamokas, kurias vedė labai gera mokytoja. Patiko ir pamokos, ir gera mokytoja, tačiau kai broliai paerzino, kad išpažinties turėsiu eiti pas tikybos mokytoją, paprieštaravau: „Išpažinties eisiu tik pas kleboną.“ Žinoma, tuo visus pralinksminau. Po dviejų savaičių mokymo priėjau tik išpažinties, nes tikriausiai visi matė, kad priimti Komuniją dar esu per mažas. Klebonas kun. Jonas Reitelaitis buvo labai geras, tėviškas, todėl nei pirmoji, nei vėlesnės išpažintys nekeldavo jokių sunkumų.

Kitą vasarą katekizmo mokė į mūsų parapiją atvykęs klierikas. Jis ne tik gerai išmokė katekizmo, bet ir baigdamas pasiūlė išmokti lotynišką ministrantūrą — pakaitomis su kunigu kalbamos psalmės žodžius — ir pažadėjo: jei išmoksiu, tuomet galėsiu patarnauti Mišioms. Per savaitę išmokau gražiai skambančius lotyniškus atsakymus, davatkėlė Ievutė pasiuvo baltą kamželę ir gražią raudoną peleriną, ir nuo tada nuo altoriaus neatsiskyriau. Patarnaudamas Mišioms priėmiau ir Pirmąją Komuniją. Miglotai supratau, kaip tame mažame baltame duonos paplotėlyje gyvena pats Dievas. Suvokiau tik tiek, kad tai kažkas labai svarbaus. Mažam patarnautojui kur kas artimesnis buvo net keturis skambučius turintis Mišių varpelis. Pradžioje sunkumų sudarydavo Mišių knygos perkėlimas. Ši knyga man atrodė labai sunki, o buvau toks didelis vyras — galva sulig altoriumi.

Po Pirmosios Komunijos, atrodo, niekas per daug nesirūpino, ką apie tikėjimą suvokia mažas vaikas, kuris kas mėnesį reguliariai eidavo išpažinties ir Komunijos. Tikriausiai tėvai mąstė, kad, būdamas arti altoriaus, žinau daugiau už kitus vaikus. O aš gerai buvau įsisąmoninęs tik tiek, kad išpažintį reikia atlikti sąžiningai ir kad po jos galiu tik vieną kartą priimti Komuniją. Reikėjo dar šešerių metų, kol vienas geras salezietis kunigas man paaiškino, kad Eucharistiją galima priimti kasdien, tik reikia saugotis nuodėmių, nes šventoji Komunija yra ne kas kita, kaip pats Jėzus, kuris labai myli vaikus.

PRIE ALTORIAUS

Patarnavimas prie altoriaus, prasidėjęs nuo antrosios klasės, tęsėsi iki vienuoliktos, kai gavęs brandos atestatą nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Šis patarnavimas man buvo brangus daugeliu atžvilgių. Klebonas elgėsi labai protingai ir už patarnavimą niekuomet neduodavo pinigų. Pačiu svarbiausiu užmokesčiu man buvo klebono knygos, kurias godžiai skaičiau ir kurios mano ateities pasirinkimui padarė didžiausią įtaką. Pradžioje patarnavimas per Mišias buvo tik pramoga. Didžiausią įspūdį yra padariusios šv. Kalėdos ir Didžioji savaitė. Kažkas labai brangaus liko vaiko širdelėje. Man ir dabar atrodo, kad vaikystėje girdėtos Kalėdų giesmės buvo pačios gražiausios.

PAŠAUKIMO DAIGAI

Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas. Vieną rytą mažame kambarėlyje patarnavau Mišias aukojančiam kun. Antanui Skelčiui SDB. Ir nuo tada tapome neperskiriami draugai. Dažnai jį aplankydavau, kai slėpėsi Krikštonyse; surasdavau jį ir Seirijų parapijoje. Geri žmonės išsaugojo jį iki pat Stalino mirties, o paskui jis legalizavosi ir dirbo altaristų iki pat mirties Leipalingio parapijoje.

Kai pas davatkėlę Ievutę sutikau nuo čekistų besislapstantį salezietį kun. Antaną, paraginusį mane kasdien priimti šv. Komuniją, patarnavimas Mišiose įgavo visiškai kitą spalvą. Vasarą kiekvieną rytą bėgdavau patarnauti prie altoriaus, o per mokslo metus tą galimybę turėjau tik sekmadieniais.

Be abejo, čia, prie altoriaus, subrendo mano pasiryžimas rinktis kunigo kelią. Bažnyčioje radau daug dvasinės šviesos ir šilumos, kurios bręstančiam paaugliui labai reikėjo.

Skaitydamas apie šv. kun. Joną Boską, labai norėjau būti panašus į jaunąjį Don Boską, vėliau tapusį kunigu, kuris rūpinosi beglobiais Turino vaikais. Dvasinio turinio knygos, dažna išpažintis ir Eucharistija išmokė sąmoningo bendravimo su Dievu. Kai nuvažiavau į Kunigų seminariją, ten neradau nieko svetimo, tiesiog patekau į visiškai savą aplinką. Patarnavimas Mišioms kiekvienam vaikui ar paaugliui gali labai padėti dvasiškai augti, jei tik šalia yra protingas kunigas, kuris geru žodžiu ir savo pavyzdžiu padeda bręsti ir ieškoti savojo pašaukimo kelio.

MOKYKLOJE

Mano laikų mokykla dar nebuvo paversta tokia bedieviška, kad, mes, tikintieji mokiniai, būtume buvę kaip nors diskriminuojami. Bėdų atėjo tik vėliau. Mano pirmosios pradinių klasių mokytojos net gyveno Krikštonių parapijos klebonijoje, todėl mes, Mišių patarnautojai, jas laikėme savomis, o jos ne tik nebarė už patarnavimą, bet dar ir pamokydavo, kad per Mišias nesidairytume į žmones, o žvelgtume į altorių.

Mokantis Seirijų vidurinėje mokykloje, dauguma jos mokinių, eidami į mokyklą, kasdien užsukdavo į bažnyčią pasimelsti, ir niekas už tai mūsų nei gyrė, nei peikė. Klasėje buvo tik keletas komjaunuolių, kurie jautėsi labai nedrąsiai, ir mums buvo tiesiog jų gaila. Su panašia užuojauta rugsėjo pirmąją žvelgėme į kiekvieną naują mokytoją, kuri ar kuris ateidavo į klasę prisisegę komjaunimo ženkliuką. O kai klasėje paskelbė, kad mirė Stalinas, ši žinia visus labai nudžiugino - ačiū Dievui, tirono jau nebėra!

Mokytojai prieš tikėjimą beveik nekalbėdavo. Prisimenu vieną gerą mokytoją, kuris jaudindamasis klasėje aiškino, kaip beždžionė tapo žmogumi. Visi matėme, kad šis pasakojimas jam labai sunkus ir kad jis, tikriausiai, netiki tuo, ką pasakoja. Mokydamiesi vyresnėse klasėse, ne kartą per darvinizmo pamokas diskutuodavome su mokytoja apie žmogaus kilmę. Turėjau gerą draugą Povilą, kuris irgi skaitė religinę literatūrą, todėl pasikeisdami per pamokas užduodavome nepatogių klausimų. Kartą mokytoja aiškino, kaip išlipusioms iš medžių beždžionėms pamažu nunykusi nenaudojama uodega, o mes ir klausiame: „Kodėl karvėms nenunyksta uodega, juk jos po medžius nesikarsto? Vyrui uodega taip pat praverstų - vasarą šienaudamas muses nusivaikytų.“ Po tokių klausimų nuotaika klasėje paprastai būdavo linksma, tik darvinizmo mokytoja nepajėgdavo nuslėpti susierzinimo. Darvinizmo pamokos ir ateistinė literatūra, kurią taip pat godžiai skaičiau, skatino ieškoti atsakymų, todėl jų ieškojau ne kur kitur, o klebono bibliotekoje. Baigiant vidurinę mokyklą, į mano charakteristiką auklėtoja įrašė vieną sakinį:,Apsiskaitęs daug ateistinės literatūros, bet pasaulėžiūra dar besiformuojanti.“ Paėmiau šią charakteristiką ir pamąsčiau, kad su tokia į Kunigų seminariją tikriausiai priims.

TARP DRAUGŲ IR KNYGŲ

Niekuomet nelankiau šokių ir tai dariau sąmoningai, nes labai anksti pradėjau galvoti apie kunigystę. Knygos, noras kuo daugiau apie viską žinoti, pagaliau domėjimasis religiniais ir pasaulėžiūriniais klausimais nulėmė tai, kad geriausi draugai būdavo tie, su kuriais galėdavau pasidalyti skaitytomis mintimis. Tokių draugų visuomet turėjau mokykloje, kariuomenėje, seminarijoje ir ją užbaigęs.

Atsiskyrėlis nebuvau ir tikriausiai negalėčiau būti. Tiesa, visada labai gerai jaučiausi skaitydamas knygas, užsiimdamas fotografija, technika, sportu, ieškodamas atsakymų į mane dominančius klausimus, ir tuomet galėjau būti vienas. Daug žmonių šalia manęs pradėjo atsirasti tik kunigystės metais. Dažniausiai tai būdavo vaikai ir jaunimas, kuriuos mokydavau katekizmo ir kuriems klebonija pasidarydavo antri namai.

FOTOGRAFIJOS PAMOKOS

Sugrįžęs iš kariuomenės brolis Jonas padovanojo man du fotoaparatus Fotokor ir Zenit; vienas tinkamas fotografuoti ant fotoplokštelių, kitas patogesnis, bet nuotraukas reikėjo didinti, o kaime elektros nebuvo. Klebono bibliotekoje radau lietuvišką fotografijos vadovėlį, todėl godžiai rijau fotografijos pradmenis. Kiek vėliau nusipirkau geresnę knygą, bet rusų kalba, todėl ne viską suprasdavau. Pokario metais nusipirkti fotoreikmenų buvo ganėtinai sunku, todėl važiuodavau dviračiu į Alytų ar Druskininkus ir ne kartą grįždavau tuščiomis.

Daugiausia teko pasukti galvą, kuo galima būtų pakeisti elektrą, kad iš fotojuostos galėčiau padidinti reikiamo dydžio fotografijas. Palėpėje iš ruberoido susimeistravau fotolaboratoriją ir į pietų pusę per langą iškišau fanerinę dėžę su fotodidintuvu. Dienos šviesa turėjo pavaduoti elektrą. Eksperimentas pavyko, ir nuo to meto nepatogų Fotokorą su plokštelėmis numečiau šalin. Jaučiausi beveik didvyris — pats fotografuoju ir pats darau norimo dydžio fotografijas. Tada dar nenumačiau, kad šios fotografijos pamokos labai pravers, kai reikės daryti Kronikos mikrofilmus, bet Viešpats visada mato toliau už vaiką, kuriam dar rūpi tik pramogos.

ĮPAREIGOJIMAS - IŠMOKYTI ŠOKTI

Po Kovo 11-osios mano buvusi lietuvių kalbos mokytoja Rimšienė papasakojo, kaip kartą mokytojų kambaryje buvo aptariamas mano elgesys. Kažkam kilo įtarimas, kad galiu stoti į Kunigų seminariją. Buvo nutarta įpareigoti klasės draugus komjaunuolius išmokyti mane šokti. Klausydamasis šio pasakojimo prisiminiau, kaip vienas klasiokas, su kuriuo lankydavau gimnastikos treniruotes, kelis kartus siūlėsi pamokyti mane šokių. Kažkam ruseno viltis, kad pradėjęs lankytis jaunimo vakarėliuose nustosiu galvoti apie Kunigų seminariją. Tačiau gimnastika man buvo svarbiau už šokius, ir komjaunimo užduotis liko be vaisių.

Vidurinės mokyklos laikotarpis atmintyje išliko labai šviesus. Tolerantiški ir geri mokytojai, geri draugai ir draugės, kurių dauguma buvo doros lietuviško kaimo mergaitės. Vieną kitą net įsimylėdavau, bet tai ir liko mano mažomis jaunystės paslaptimis. Vėliau panašių mergaičių sutikdavau parapijose sąmoningai religingo jaunimo grupėse.

Jau aštuntoje klasėje pradėjau rimtai mąstyti apie kunigystę. Mane žavėjo saleziečių įkūrėjas šv. kun. Jonas Boskas — labai norėjau būti į jį panašus. 1955 m. vasarą, kai jau buvau nuvežęs dokumentus į seminariją, eidamas per Seirijų miestelį, sutikau mokyklos direktorių Mindaugą Unguraitį, kuris, kiek jį pažinojau, Dievo savo gyvenime nebuvo suradęs. Pasisveikinome, jis paklausė, kur bandau stoti. „Nuvežiau dokumentus į Kunigų seminariją“, - atsakiau. Kiek patylėjęs pasakė: „Kai dabar daugelis rūpinasi materialiniais dalykais, reikia, kad kas nors pasirūpintų ir dvasiniais.“ Buvo gera girdėti šituos direktoriaus, kuris Stalinui mirus nubraukė net ašarą, žodžius; nuo tada aš jį dvigubai daugiau gerbiau.

VAIKYSTĖS KNYGOS

Mano kartos vaikams knyga buvo beveik vienintelis langas, pro kurį smalsios paauglio akys galėjo žvelgti į pasaulį. Nežavėjo manęs knygos, kurias tėvai parsiveždavo iš parduotuvės, kai perkant žibalo, druskos ar kitų ūkinių prekių reikėdavo nupirkti ir kokią nors iš rusų kalbos išverstą „Apysaką apie tikrąjį žmogų“, „Oblomovą“ ar panašią knygą.

Apvaizda padovanojo man du žmones, kurie sudarė beveik idealias sąlygas skaityti. Vienas iš jų buvo broliukas pranciškonas Pranas Taučikas, kuris prieš karą dirbo Kretingos pranciškonų spaustuvėje, o sovietams išvaikius vienuolynus sugrįžo į tėviškę ir gyveno netoli mano namų. Savo namuose jis turėjo kelias dideles dėžes įvairiausių religinių, nuotykių ir kitokio turinio knygų. Kartą pakvietė mane apsilankyti ir pasiūlė, gal norėčiau ką nors paskaityti. Mane domino nuotykiai, o broliukas vis bandydavo įpiršti kokią nors religinę knygą, ir tai jam pavykdavo. Taigi visuomet parsinešdavau keletą įvairaus turinio knygų ir įnikdavau į jų skaitymą.

KLEBONO BIBLIOTEKA IR PAŠAUKIMAS

Dar didesnė Apvaizdos dovana buvo klebono kun. Jono Reitelaičio biblioteka. Krikštonių bažnyčioje, kurią pats suprojektavo ir pastatė, po vargonais buvo aukštas kambarys, nuo grindų iki aukštų lubų prikrautas įvairiausių knygų vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Klebonas man, Mišių patarnautojui, leido raustis jo bibliotekoje. Pradžioje mane domino vaikams skirta Kregždutė, Žvaigždutė, Šaltinėlis, o vėliau įnikau į Sakalo, Spaudos fondo ir Šv. Kazimiero draugijos leidyklų knygas. Turbūt panašiai kaip nūdienos vaikams įdomu naršyti internete, man buvo labai įdomu daryti tvarką klebono knygose. Bibliotekoje buvo kopėčios, jos pasitarnaudavo, kai norėdavau pasiekti aukščiausias lentynas. Ta diena, kai klebonas duodavo raktą ir aš gerą valandą naršydavau po knygas, man būdavo šventė. Klebonas nekontroliavo, ką pasirinkdavau skaityti. Pradžioje labiausiai patiko apysakos, romanai, kaip antai „Ben Huras“, Pietario „Algimantas“, o vėliau pradėjau skaityti ir religinę literatūrą. Perskaičiau Senojo Testamento Penkiaknygę, Teisėjų ir Karalių knygas. Vėliau pradėjo dominti knygos apie dvasinį gyvenimą — „Dievo akivaizda“, „Filiotėja“ ir panašios; jų taip pat rasdavau klebono bibliotekoje.

VISO GYVENIMO IŠPAŽINTIS

Tarp dvasinio turinio knygų aptikau nedidelę knygelę „Gera išpažintis atidaro dangų“, kurioje tarp daugelio gerų patarimų, kaip atlikti išpažintį, perskaičiau pasiūlymą vieną kartą atlikti viso gyvenimo išpažintį. Tuomet turėjau tik trylikametų, bet nutariau, kad reikia padaryti, kaip buvo patarta. Kelias dienas, ganydamas karves, ant dviejų lapų susirašiau viską, ką prisiminiau, ir nuėjęs patarnauti Mišioms paprašiau, kad klebonas išklausytų mano ilgos išpažinties. Dievas už tai gausiai atlygino. Tą vasarą labai gyvai jaučiau Dievo artumą, ir tai nulėmė visa, ką ateityje rinkausi ir dariau. Tai buvo realus Šventosios Dvasios dvelktelėjimas, kuriam jau negalėjau nepaklusti. Apaštalas Paulius pasakytų: „Buvau Kristaus pagautas.“

MĄSTYMAI

Perskaitytos knygos išmokė melstis ne tik lūpomis, bet ir mąstomosios maldos. Tuo laiku neturėjau kunigo - dvasios vadovo, nes klebonas tik išklausydavo mano išpažinčių ir paskirdavo nesunkią atgailą. Tačiau Dievas daug ką man davė per knygas. Vienoje iš jų radau pasakojimą, kad, be lūpų maldos, dar yra ir mąstomoji malda ir kaip ją reikia atlikti. Taip ganydamas karves pradėjau medituoti. Perskaitydavau iš „Filiotėjos“ ar kitos dvasinio turinio knygos skyrelį, tuomet apmąstydavau ir užbaigdavau, kaip buvo patarta, sukalbėdamas „Tėve mūsų“. Man atrodo, kad tie paauglystės mąstymai buvo neblogesni už tuos, kuriuos vėliau atlikdavau seminarijoje ar Jėzaus Draugijoje.

TIESOS PAIEŠKOS

Vyresnėse klasėse smalsumas paskatino mane skaityti ateistinę literatūrą. Pradžioje nesuvokiau pavojaus. Tuo metu buvo leidžiamos ekskunigo Jono Ragausko parašytos knygos ir brošiūros. Skaitant iškildavo daugybė abejonių, į kurias neturėjau atsakymų. Nedrįsau klausti klebono, nes jis, kaip istorikas, skaitydavo kažkokius rankraščius lenkų ar gudų kalba ir kažką vis rašydavo. Niekuomet nemačiau jo nerašančio. Išgyvendamas tikėjimo abejonių ir neturėdamas su kuo pasitarti, atsakymų ieškojau klebono bibliotekoje.

Tenai suradau „Apsigynimo ginklą nuo tikėjimo priešų“, kun. Benedikto Andruškos SJ „Dievo buvimą“, Petro Malakauskio „Teodicėją“ ir kitų labai reikalingų knygų. Ne viską supratau, ką tenai rašė, bet atsirado užsidegimas ieškoti tiesos, kuris, be jokios abejonės, mano mintis kreipė į kunigystę. Tą užsidegimą padidino anuomet mokykloje dėstyti darvinizmo pagrindai. Dar intensyviau ieškojau atsakymų į iškylančius priekaištus mano trapiai pasaulėžiūrai. Mokytoja negalėjo suprasti, iš kur šito mokinio galvoje tiek daug minčių, visiškai nesiderinančių su tomis, kurias piršo tie darvinizmo pagrindai.

LOTYNŲ KALBA

Kartą vienas vyras Edvardas, bandęs stoti į Kunigų seminariją ir dėl valdžios trukdymo negalėjęs pasiekti kunigystės, man atnešė Kazimiero Jokanto lotynų kalbos vadovėlį ir pasakė: „Turėdamas laiko mokykis lotynų kalbos, kas žino, gal ji tau pravers.“ Ar šio gero vyro, kurį laiką priglaudusio besislapstantį kun. A. Skeltį SDB ir tuo užkariavusio mano simpatijas, pasakyti žodžiai nulėmė, ar Šventoji Dvasia įkvėpė pasiryžimą -pradėjau lotynų kalbos mokytis net daugiau už mokykloje dėstomas rusų ir prancūzų kalbas. Ne tik gautą vadovėlį išstudijavau, bet ir daug visokių lotyniškų sentencijų ir himnų išmokau. Ko gero, jau tuomet buvo, nors ir ne iki galo įsisąmonintas, žingsnis kunigystės link.

TYLIAI BRANDINAMA SVAJONĖ

Vaikystėje apie kunigystę negalvojau, o ir tėvai apie tai nekalbėjo. Tik vėliau, po kunigystės šventimų, sužinojau: motina labai norėjo, kad tapčiau kunigu. Tačiau ji mirė labai anksti, 1951 m., man bebaigiant septintąją klasę, ir tą šventą norą nusinešė į dangų. Stipriai išgyvenau motinos netektį, nes labai ją mylėjau. Tikiu, kad jos malda ir pavyzdingas krikščioniškas gyvenimas turėjo įtakos mano vėlesniems sprendimams.

Mokydamas vidurinėje mokykloje, savo ketinimą siekti kunigystės laikiau paslėpęs giliai širdyje. Tikriausiai dėl to, kad mačiau, kokia yra aplinka, ir nenorėjau, kad apie mano ketinimą kas nors žinotų. Apie norą siekti kunigystės tik kartą pasidalijau su artimiausiu klasės draugu Povilu. Jis pats sakė, kad jam labai svarbus šeimos gyvenimas ir todėl stosiąs mokytis į Politechnikos institutą, bet mano ketinimui pritarė.

Gavęs brandos atestatą, pasakiau tėveliui, kad ketinu stoti į Kunigų seminariją. Jis nei apsidžiaugė, nei nuliūdo, tik pasakė: „Jei rimtai apsisprendei, tuomet stok.“

Tik pasibaigus mokslo metams apie savo pašaukimą pirmą kartą pasikalbėjau ir su parapijos klebonu. Nors su juo dažnai bendraudavau, jis niekuomet neskatino stoti į Kunigų seminariją. O aš, nors ir svajojau apie kunigystę, nemaniau, kad šį klausimą turėčiau su kažkuo aptarti. Viskas atrodė labai aišku. Po abitūros egzaminų klebonas nedrąsiai pasiūlė: „Galėtumei pabandyti pasimokyti Kunigų seminarijoje. Jei nepatiks, seminariją galėsi visuomet palikti, tačiau ir tuo atveju turėsi naudos, nes seminarija tave išmokys tokių dalykų, kurie gyvenime labai pravers.“ Mačiau, koks jis buvo laimingas, kai pasakiau, kad jau seniai esu apsisprendęs stoti į Kunigų seminariją ir niekur kitur.

O koks džiaugsmas buvo mano gerajam pranciškonui broliui Pranui, kai pasakiau, jog stoju į Kunigų seminariją. Buvau tikras, kad jis seniai jautė, kur krypo mano mintys.

1.   1955 m. lapkritis, pirmakursiai su prefektu kun. V.Sladkevičiun.

2.    Su br. Pranu Taučiku OFM

3.    Armijoj

Pakeliui į kunigystę ir pirmi išbandymai

1955-1962 m.

VAŽIUOJU Į SEMINARIJĄ

Jau pradėjus studijas seminarijoje dėl pasirinkto kelio abejonių nekildavo, o jeigu ir kildavo, tai tik dėl to, ar sugebėsiu būti geras kunigas. Man atrodė, kad esu silpnos sveikatos ir dėl manęs gali būti kitiems daugiau rūpesčių nei naudos. Dvasios tėvas nuramino, kad dėl to nereikia išgyventi: kiek turėsiu sveikatos, tiek ir užteks. Kai mane pašaukė į sovietinę armiją, buvo proga dar ne kartą patyrinėti save, ar kunigystė yra mano kelias. Norėjau viską dar kartą apsvarstyti. Ir visuomet atsakymas buvo tas pats - noriu būti tik kunigu ir niekuo kitu. Noriu tarnauti ir daryti gera. Noriu dalytis tuo tikėjimo turtu ir džiaugsmu, kurio širdis buvo sklidina.

Taigi tuojau po abitūros egzaminų 1955 m. birželį nuvežiau dokumentus į Kauno kunigų seminariją. Visam gyvenimui įsiminė ne pirmieji žingsniai per seminarijos kiemą, bet Kauno arkikatedroje giedama Švč. Jėzaus Širdies litanija. Iš lauke buvusio garsiakalbio sklido labai graži litanijos melodija ir žodžiai: „Jėzaus Širdie, gyvybės ir šventumo šaltini! Pasigailėk mūsų...“ Prisiminęs aną dieną, ir šiandien girdžiu skambant šiuos litanijos žodžius.

Seminarijoje man paaiškino, kad prieš keletą metų pradėjo imti klierikus į sovietinę armiją, todėl neaišku, ar aš dabar būsiu priimtas; tikriausiai pirma reikės atitarnauti kariuomenėje. Dar pasakė, kad egzaminų laikyti nereikės, todėl turiu laukti tik pakvietimo. Neramiai laukiau visą vasarą, o žinios iš seminarijos kaip nėra, taip nėra.

Baigiantis rugpjūčiui nutariau nuvažiuoti ir pasiteirauti, kaip mano reikalai. Seminarijos koridoriuje sutikau kan. Povilą Bakšį ir jam pasakiau, kas man rūpi. Kanauninkas pasižiūrėjo į mane pro akinių viršų ir tarė: „Turbūt iš Krikštonių? Atrodo, kad tavęs nepriėmė, bet vis tiek užeik pas rektorių kun. Kazimierą Žitkų - jis daugiau galės ką paaiškinti.“ Ši žinia mane be galo nuliūdino. Prieš nueidamas pas rektorių, užsukau į arkikatedrą ir sukalbėjau Rožinį taip karštai, kaip niekad - labai norėjau įstoti į seminariją, o svajonė, atrodo, buvo bedūžtanti.

Baigęs Rožinį, nuėjau pas rektorių. Vos pravėrus duris, rektorius, plačiai šypsodamasis, pasakė: „Tik ką pasiuntėme telegramą, kad esate priimtas.“ Rektoriaus žodžiai man buvo tarsi stebuklas. Jaučiausi laimingiausias vaikinas pasaulyje. Vėliau panašiai laimingas jaučiausi tik sugrįžęs iš Sibiro.

KUNIGŲ SEMINARIJOJE

Sugrįžęs namo tikrai radau telegramą, kurioje buvo kvietimas atvykti mokytis ir atsivežti būtiniausius reikmenis bei patalynę. Po dviejų dienų viską susikrovęs išvykau į Kauną. Susirinkome iš viso 24 seminaristai. Viceprepozitas - metais vyresnis klierikas (vėliau kun.) Petras Dumbliauskas nusivedė mane į kažkokią seminarijos daržinę, kad į čiužinio užvalkalą prisikimščiau šieno. Anuomet turėjome tik tokius čiužinius, bet miegodavome giliai, kaip kūdikiai. Dar reikėjo įsigyti apsiprausimui reikalingą dubenį, nes jokios prausyklos nebuvo. Vietoj jos — tik du šalto vandens čiaupai, iš kurių vakare prisileisdavome vandens, kad per naktį šiek tiek apšiltų.

Mus, pirmakursius, apgyvendino didelės salės vienoje pusėje, o kitoje jos pusėje stovėjo ilgas stalas. Abi puses skyrė tik mūsų knygų lentynos, kuriose laikėme savo asmenines knygas, sąsiuvinius ir kitus reikmenis. Popietiniu metu čia kiekvienas dirbome savarankiškai: skaitėme, ką buvome išgirdę ir užsirašę per paskaitas, kitas knygas, mokėmės lotynų kalbos etc. Antrajame pagrindinių rūmų aukšte buvo valgomasis, kuriame vos ne vos tilpo 75 klierikai - tiek mūsų 1955 metais studijavo seminarijoje. Gyvenimas tokiomis sąlygomis nelepino, todėl vėliau neišgąsdino nei kariuomenės, nei lagerio barakas.

Seminarijoje buvo aiški tvarka. Dienos metas suskirstytas į studijų, maldos metą ir laisvalaikį. Laisvalaikius praleisdavome tik lauke — vaikščiodavome ar žaisdavome, o po pietų ir vakarienės išeidavome į Santaką. Trečiadieniais po pietų eidavome po du į miestą apsipirkti, į pirtį, pažiūrėti kokio nors kino filmo ar paiškylauti gamtoje. Rytais bažnyčioje atlikdavome mąstymą, paskui būdavo Mišios. Kadangi dvasinės pratybos man jau buvo pažįstamos dar vaikystėje, jos bei seminarijos tvarka ir studijos nekėlė jokių sunkumų, buvo kaip ir savaime suprantami dalykai.

FILOSOFINIO KURSO SIELA

Pirmojo kurso siela buvo prepozitas Vincelis. Taip mes vadindavome tada trečio kurso klieriką (vėliau mons.) Vincentą Jalinską. Prefektas (būsimas kardinolas) kun. Vincentas Sladkevičius jį paskyrė prepozitu -vyresniuoju, jo pareiga buvo padėti mums gyventi pagal seminarijos ritmą ir rimtai siekti kunigystės. Prefekto parinkimas tikrai buvo geras. Mes gerbėme prepozitą ir jo klausėme. O kalbėti jis mokėjo tikrai uždegančiai. Matėsi, kad gyvena tuo, ką kalba. Be to, turėjo nemažą biblioteką religinių knygų, ir mes skaitėme jas dvasinio skaitymo valandėlėmis. Pati seminarijos biblioteka buvo visiškai varginga, nes senąją biblioteką sovietai buvo sunaikinę.

Prieš Kristaus Karaliaus šventę tris dienas vyko rekolekcijos, kurios padarė labai gilų įspūdį. Nors maldos gyvenimas man buvo pažįstamas dar iš gimnazijos laikų, bet per rekolekcijas jį gerokai pagilinau. Pasiryžau viską atlikti kuo geriausiai. Ateinančią dieną dvasios tėvas kun. Viktoras Butkus įvilko mus į sutanas ir kiekvienam padovanojo po storą Naujojo Testamento tomą. Vyresniųjų kursų klierikai kiekvienam naujokui padovanojo po paveikslėlį, kuriame buvo įrašytas gražus palinkėjimas. Tokia buvo pradžia — pilna idealizmo, svajonių ir, be abejo, gimtų namų ilgesio.

Mano kurso klierikai buvo draugiški, todėl niekuomet nebuvo kokių nors nesutarimų. Pagal seminarijos tvarką klierikai turėjo vengti išskirtinių draugysčių ir bendrauti su visais seminaristais, todėl laisvu laiku bendraudavome su vis naujais klierikais, dažniausiai iš vyresnių kursų. Po pietų eidavome pasivaikščioti į Santaką, o per trumpesnes pertraukas sukdavome ratus pačiame seminarijos kieme. Vyresniųjų kursų uolesnieji klierikai, atrodo, sąmoningai kviesdavosi pirmakursius pasivaikščioti, kad galėtų jiems daugiau papasakoti tiek apie seminarijos gyvenimą, tiek apie kitus būsimajam kunigui reikalingus dalykus. Man tuomet atrodė, kad vos ne visi klierikai siekia šventumo ir nori tapti pačiais geriausiais kunigais.

Iš didelio klierikų būrio dažniau bendraudavau su (vėliau jėzuitu tapusiu) Vytautu Merkiu. Nors tarp mūsų buvo amžiaus skirtumas, nes jis prieš įstodamas į seminariją jau buvo spėjęs padirbėti pedagogu, tačiau man buvo įdomu su juo bendrauti, nes iš jo daug išgirsdavau to, kas man atrodė svarbu siekiant kunigystės. Vytautas buvo pamaldus ir, be abejo, siekė, kad ir aš rimtai rūpinčiausi savo dvasiniu gyvenimu.

Seminarijoje praleisti 1955-1957 metai išliko labai šviesūs ir pilni idealizmo. Per laisvalaikius kalbėdavomės beveik išimtinai dvasinėmis temomis, planavome, kokie būsime kunigai, ką veiksime ir t. t. Po kiekvieno laisvalaikio užsukdavome į Švč. Trejybės bažnyčią nors trumpai paadoruoti Švč. Sakramento.

Į SOVIETINĘ ARMIJĄ

Tarnyba sovietinėje armijoje pradėjo kelti rūpesčių dar prieš stojimą į seminariją. Valdžia, siekdama dirbtinai sumažinti besimokančiųjų seminarijoje klierikų skaičių, nutarė įvesti privalomą tarnybą armijoje. Todėl man stojant į seminariją ir buvo priminta, kad galiu būti nepriimtas. Kaip vėliau sužinojau, mano klebonas kun. Jonas Reitelaitis buvo pažadėjęs vyskupijos valdytojui kan. Juozui Stankevičiui, jei po tarnybos armijoje nesugrįžčiau į seminariją, atsilyginti už joje praleistus studijų metus. Taigi buvau priimtas, bet žinojau, kad atėjus laikui teks trejiems metams išvažiuoti priverstinių „atostogų“. Psichologiškai buvau su tuo susitaikęs, todėl kai komisariate pasakė, kad reikės išvykti į armiją, ši žinia man visai nebuvo staigmena. Be to, per savo neprotingą uolumą buvau gerokai nusivaręs nuo kojų, todėl studijų pertrauka man išėjo į sveikatą.

Trečiaisiais studijų metais kariniame komisariate komisaras pasakė: „Paimsime į kariuomenę, vesi ir nereikės kunigystės.“ Patylėjau, o mintyse pagalvojau: „Bus taip, kaip Dievas norės.“ Tapo aišku, kad iš sovietinės valdžios gero nelauk. Išsilaikiau antrojo teologinio kurso pirmojo pusmečio egzaminus ir gruodžio pradžioje išvykau į sovietinę armiją.

KELIONĖ PRIE JUODOSIOS JŪROS

Išvažiavau į armiją be ašarų. Draugai linkėjo laimingai sugrįžti, ir aš pats vyliausi to paties. Nuvežė į Vilniaus naujokų skirstymo punktą. Didžiulėje salėje stovėjo trijų aukštų narai, ant jų gulėjome susispaudę kaip silkės -galvos į vidurį, kojos į tako pusę. Visa salė paskendusi mėlynuose tabako dūmuose, o mes slankiojame kaip vaiduokliai ir laukiame, kad greičiau iš čia išvežtų. Prisimenu patį nemaloniausią išgyvenimą. Atsiguliau miegoti, o čia pat ties mano galva kažkoks nepraustaburnis pradėjo pasakoti savo nuotykius su moterimis. Man tai buvo kaip šaltas dušas, nes panašių kalbų iki šiolei nebuvau net girdėjęs. Galėjau tik melstis.

Mano laimei, tame dūmais dvokiančiame skirstymo punkte praleidau tik vieną parą. Vis ateidavo kaip koks vergų pirklys karininkas rinktis sau kareivių. Vienam storam papulkininkiui skaitant pavardes, išgirdau ir savąją. Į tą pačią partiją pakliuvome visi penki seminaristai - trys iš to paties kurso. Iš skirstymo punkto pėsčius nuvarė į geležinkelio stoties peroną. Tenai stovėjo prekinis traukinys su atidarytomis vagonų durimis. Po komandos sėsti į vagonus visi puolėme prie artimiausio. Vagono galuose buvo trijų aukštų narai. Įsitaisiau ant antrųjų. Ir čia buvome susispaudę kaip silkės. Vagono viduryje stovėjo „buržujka“ - anglimis kūrenama metalinė krosnelė ir keli kibirai anglių. Naktį traukinys pajudėjo į nežinią. Karininkai nekalbėjo, kur mus veža, - anais laikais taip buvo saugojama karinė paslaptis! Kai rytą pabudome, traukinys jau bildėjo pro nepažįstamas vietoves. Gruodžio mėnesio danguje nešvietė saulė, todėl nežinojome, kokia kryptimi esame vežami. Po kelių dienų baigėsi sniegas, todėl supratome, kad veža kažkur į pietus.

KURORTAS BE PINIGŲ

Aštuonias dienas važiavome, stovėjome ir vėl važiavome. Traukinį paprastai sustabdydavo už geležinkelio stoties, kad išbyrėję iš vagonų galėtume atlikti gamtinius reikalus, nes vagonuose tokios galimybės nebuvo. Aptūpdavome vagonus, o po komandos „į kelionę“ vėl užimdavome savo vietas ant narų. Stotyje sustabdydavo traukinį tik tuomet, kai reikėdavo pasirūpinti anglimis. Tiesiog jų „pasiskolindavome“ iš šalimais stovinčių vagonų su anglimis. Tuomet buvo tokia tvarka: pasiimk, ko reikia, kitaip šalsi ir niekas neužjaus. Septintą kelionės dieną vienas karininkas pasakė, kad esame vežami prie Juodosios jūros. Iš tikrųjų, kai penktos dienos rytą pabudome ir išėjome į lauką, aplinkui matėme nuostabius vaizdus: ošianti jūra, kalnai, palmės ir kiparisai. Atvykome į kurortinį miestą Chostą. Čia mus išlaipino ir nuvežė prie dviejų didelių palapinių. Viduje viena prie kitos stovėjo dviaukštės lovos. Paaiškino, kad dešimt dienų mus mokys rikiuotės, o paskui kažką statysime. Paaiškėjo, jog teks tarnauti „strojbate“ — darbo batalione. Sovietinė valdžia nepatikimus „tamsybininkus“ perauklėti paims į kariuomenę, bet vietoj ginklo įduos kastuvą ir kirvį. Per darvinizmo pamokas jau buvau girdėjęs, kad darbas iš beždžionės padarė žmogų.

SOVIETINĖJE ARMIJOJE

Tarnyba sovietinėje armijoje jaunam seminaristui buvo neeilinis išmėginimas. Dėl drausmės nebuvo jokių problemų; sunkiau buvo priprasti tik prie neišmintingų ir žeminančių komandų. Pavyzdžiui, jei vienas kareivis per 40 sekundžių neatsikeldavo ar neatsiguldavo, tuomet keltis ir gultis turėdavo visas būrys - keturiasdešimt vyrų. Tačiau pripratome ir prie šio buko muštro. Drauge tarnavome penki klierikai, todėl vienminčiai draugai svetimoje aplinkoje buvo tikra Dievo dovana. Sunkiausia buvo priprasti prie keiksmų ir bjaurių kalbų. Iki kariuomenės nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Po gražaus gyvenimo seminarijoje kariuomenės aplinka atrodė kaip koks pragaro prieangis. Pamačiau gyvenimą, kurio nemačiau nei tėvų namuose, nei seminarijoje.

Žemesnio rango viršininkai tikriausiai net nežinojo, kad mes esame klierikai, todėl jokios diskriminacijos nepatyrėme. Nebuvo net vadinamosios „diedovščinos“. Tiesa, melstis teko einant rikiuotėje, dirbant ir net atsigulus poilsio. Tik pastaruoju atveju labai dažnai man tarsi filmas nutrūkdavo, ir Rožinio paslaptis likdavo neužbaigta.

KASTUVAS, KIRVIS IR PJŪKLAS

Po dešimties dienų rikiuotės visiems davė po kastuvą, ir mes aštuonias valandas kasėme „katlavaną“ - būsimo pastato rūsį. Tai, ką dabar atlieka ekskavatoriai, tuomet darėme mes, jauni kareivėliai. Darbas buvo gana bjaurus, nes gruodžio-sausio mėnesį prie Juodosios jūros dažnai lyja, ir reikėdavo kasti į košę panašų klampų molį, kuris, atrodė, prisiklijuodavo prie kastuvo. Taip visą mėnesį ir murkdėmės šioje duobėje.

Paskui įdarbino dailide ir pusmetį reikėjo ruošti klojinius, į kuriuos naktį trečioji kareivių pamaina pripildavo betono. Taip mūsų akyse aukštas po aukšto kilo karinės sanatorijos Progres („Pažanga“) penki aukštai. Reikėdavo dirbti pamainomis dieną ir naktį. Sugrįžus vidurnaktį labai norėdavosi valgyti, tačiau geram miegui netrukdė net tuščias skrandis.

Baigus statyti sienas pasiuntė į skardininkų brigadą. Pradžioje mokėmės, o paskui skarda dengėme sanatorijos stogą. Vasarą Chostoje, kur prabėgo pirmieji tarnybos mėnesiai, temperatūra pavėsyje siekdavo 35 °C, o stogą dengiant — dar karščiau, nes virš galvos buvo kaitri pietų saulė, nuo kurios spindulių gynė tik kareiviška kepurė. Prakaituodavome, todėl labai norėdavome gerti, o atsigėrę prakaituodavome dar labiau, ir taip be pabaigos. Mūsų kareiviškos palaidinės nuo prakaito ir saulės labai greitai pakeisdavo spalvą — pasidarydavo kažkokios balkšvos. Kiškiai žiemą pabąla, o mes pabaldavome vasarą. Tik kerziniai batai nekeitė spalvos — tiko visiems metų laikams.

PASITIKĖJIMAS KLIERIKAIS

Nežinau, kuo užsitarnavome viršininkų pasitikėjimą, tačiau mums, keliems klierikams, kariuomenėje buvo patikėtos gana atsakingos pareigos: (vėliau kun.) Algimantui Keinai — dirbti dalinio medicinos centre, o man - radijo mazge ir bibliotekoje. Turėjau ne tik dirbti, bet ir saugoti radijo mazgą, todėl miegojau ten pat, kur dirbau, ir galėjau su savimi turėti religinių knygų. Tiesioginis mano viršininkas „zampolitas “ („politrukas“) Čučinas, totorių tautybės, man būdavo labai geras ir niekuomet nepriekaištaudavo dėl to, kokių turiu knygų ir ką skaitau. Jam buvo svarbu, kad viskas laiku ir tiksliai būtų padaryta. Net ir į komjaunimą neragino stoti, o kai dalinio komjaunimo sekretorius kartą padejavo, kad esu ne komjaunuolis, „zampolitas“ su šypsena jam replikavo: „Tikriausiai nemoki agituoti.“

RELIGINĖ PRAKTIKA

Religinei praktikai sąlygų nebuvo, tačiau žmogus prie visko prisitaiko. Pradžioje ramaus kampelio ieškodavau skaitykloje — raudonajame kampelyje, o vėliau nuošalią vietą susirasdavau bibliotekoje ar radijo mazge. Dabar man atrodo, kad kariuomenėje ne rečiau prisimindavau Dievą nei seminarijoje. Jaučiausi prievarta išplėštas iš man brangios aplinkos, todėl mintys nuolat skriejo į Tėvynę ir Dievop. Bjauri aplinka taip pat gali pasitarnauti geram, jeigu tik to sieki. Ačiū Dievui, kad žmonės gali mums uždėti tik matomus pančius, o mūsų dvasia ir mūsų mintys visuomet laisvos ir skrieja į ten, ką mes mylime.

Vasarą prieš paėmimą į kariuomenę su grupe klierikų dalyvavau labai gerose aštuonių dienų rekolekcijose, kurias vedė Palėvenėje klebonavęs tėvas Pranciškus Masilionis SJ. Šių rekolekcijų užrašus turėjau su savimi ir jie mane gaivino. Tačiau už viską labiau gaivino Dievo malonė. Žinojome, kad seminarijoje meldžiamasi už mus. Šis maldos palaikymas buvo labai svarbus.

GYVENIMO EGZAMINAS

Jaunam seminaristui, pustrečių metų gyvenusiam beveik dvasinio šiltnamio sąlygomis, tarnyba armijoje buvo rimtas egzaminas. Seminarijoje malda prieš kiekvieną paskaitą, kasdienės Mišios, mąstymai, rekolekcijos, gerų draugų artuma, o čia - triaukščiai keiksmai, šlykščios kalbos, absurdiški viršininkų įsakymai, tabako dvoko persisunkusi aplinka ir bendro likimo draugai, kuriems nepasipasakosi, kas dedasi tavo širdyje, ir nepasitarsi, kaip atsispirti amoralumo lavinai.

Laimei, jog kartu tarnavome penki klierikai, todėl buvo galimybė kalbėtis dvasinėmis temomis. Su bet kuo apie tikėjimą nekalbėdavome, nes žinojome, kad viešas religinių pažiūrų demonstravimas sugrįžus gali tapti kliūtimi siekti kunigystės. O tikslą pasiekti tikrai norėjau. Todėl tik mūsų, klierikų, išorinis elgesys išduodavo, kad esame kitokie — nesikeikiame, nerūkome, negeriame ir nepasakojame nešvankybių. Kauniečiai kareiviai ne kartą pasakydavo, kad tokių kaip mes jie savo aplinkoje nebuvo sutikę.

Didžiausias trejų metų išmėginimas buvo gimtųjų namų ir artimųjų ilgesys. Nežinau, ką jaučia mūsų emigrantai, palikę tėvynę, bet man buvo sunku. Guodė mintis, kad ateis diena, sėsiu į traukinį, kuris parveš į Tėvynę. Tikriausiai ši trejų metų be atostogų, toli nuo Lietuvos gyvenimo patirtis labai giliai įsirėžė į dvasią, todėl man nelengva suprasti tuos, kurie dėl geresnio gyvenimo palieka Tėvynę. Juk čia yra visa, kas normaliam žmogui brangiausia — šeima, draugai, miškai, ežerai, upės ir tėviškės dangus.

REKRŪTO LAIKAS BAIGIASI

Kartą laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad trečiuosius metus tarnaujantys kareiviai turi teisę vasarą sugrįžti namo ir laikyti egzaminus į pasirinktą aukštąją mokyklą. Tik tam reikia gauti aukštosios mokyklos iškvietimą ir dalinio vadovybės sutikimą. Kas po pustrečių priverstinės tarnybos kariuomenėje metų galėjo nesusigundyti tokiu pasiūlymu? Susigundėme ir mes, klierikai. Parašiau Kunigų seminarijos vadovybei laišką ir paprašiau atsiųsti atestatą. Gavęs atestatą, nusiunčiau prašymą į Kauno politechnikos institutą. Greitai gavau atsakymą, kad esu kviečiamas laikyti egzaminų. Dalinio vadovybė laikyti egzaminų išleido tik mus, du klierikus — mane ir A. Keiną. Net komjaunuolių neišleido. „Zampolitas“ kapitonas Čučinas komjaunuoliams paaiškino, kad tik mes du ruošėmės egzaminams, todėl mus ir išleidžia.

Keturias paras traukiniu važiavome į Lietuvą. Širdyje buvo labai daug džiaugsmo, nes jaučiausi be galo išsiilgęs gimtųjų namų. Net atostogų nebuvo išleidę, motyvuodami, kad neturi, kas pavaduotų darbe. Pakeliui Maskvoje pasivėžinome metro traukiniu, ilgai stovėjome eilėje, kol gavome bilietus, ir laimingi sėdome į Lietuvos traukinį.

DŽIAUGSMAS IR RŪPESTIS

Grįžimo džiaugsmą šiek tiek temdė rūpestis, kuo pasibaigs ši mūsų avantiūra. Kirbėjo abejonė, kas bus, jeigu, nelaikę egzaminų, tiesiai nuvažiuosime į seminariją. Be to, įsakyme išleisti karius studijų į aukštąsias mokyklas buvo priminimas, kad neišlaikiusiems egzaminų reikėsią prisistatyti į karinį komisariatą. Su Algimantu sutarėme laikyti egzaminus ir neišlaikyti, o tai padaryti buvo labai lengva. Taigi, gavęs matematikos egzamino nepatenkinamą pažymį, nors ir raginamas toliau laikyti kitus egzaminus (žadėjo man, kaip kareiviui, padaryti lengvatą), pasiėmiau dokumentus ir pranešiau Kauno kariniam komisariatui apie nesėkmę per egzaminus. Sekretorė nuoširdžiai apgailestavo dėl nepasisekusių egzaminų ir patarė kitais metais vėl siekti tikslo. Šį patarimą įvykdžiau tą pačią dieną - nunešiau dokumentus į seminariją ir dideliam džiaugsmui po kelių savaičių gavau pranešimą: Religijų reikalų taryba neprieštaravo, kad sugrįžę kareivėliai būtų priimti; nuo rugsėjo mėnesio galėsime tęsti studijas. Buvome priimti į trečią teologijos kursą, bet savarankiškai turėjome pasiruošti ir išsilaikyti antro teologijos kurso antrojo pusmečio egzaminus.

Nebuvome visiškai tiesūs, tačiau anuomet šitaip apgauti sovietinę valdžią atrodė morališkai pateisinama. Buvome savo laiko vaikai: okupacinė valdžia krėtė mums šunybes, o mums atrodė, kad jei galima ją pergudrauti niekam nepadarant skriaudos, kodėl tuo nepasinaudojus? Sutaupyti visus metus buvo laimėjimas. Jei būčiau grįžęs iš kariuomenės spalio ar lapkričio mėnesį, į seminariją būčiau galėjęs stoti tik 1961 metais.

1960 metų birželis buvo pilnas skaidraus džiaugsmo. Panašų džiaugsmą išgyvenau tik po 28-erių metų, kai po kelionių Gulago keliais grįžau į Tėvynę.

PASIKEITUSI SEMINARIJA

Tuo metu, kai tarnavome kariuomenėje, seminarijos gyvenime įvyko labai didelių permainų. Buvęs labai geras prefektas kun. Vincentas Sladkevičius dar 1957 m. valdžios buvo išprašytas iš seminarijos. Rektorius kun. Kazimieras Žitkus, kurio asmuo žavėjo klierikus, taip pat buvo išvarytas. Juos pakeitę kunigai toli gražu nesilygiavo su buvusiais; kai kurie iš jų turėjo net priklausomybę nuo alkoholio, nors, ačiū Dievui, į seminariją ateidavo blaivūs.

Sugrįžęs į seminariją išgyvenau sunkią patirtį. Kartą su vienu klieriku išėjau pasivaikščioti, ir jis man pradėjo įrodinėti, kad melstis yra beprasmiška. Iškart nesusigaudžiau, ką reiškia tokios kalbos, bet greitai paaiškėjo, jog kai kurie klierikai yra KGB užverbuoti ir atvirai užsiima destrukcine veikla. 1961 m. vasarą per atostogas teko asmeniškai patirti, ką KGB pareigūnai veikia Kunigų seminarijoje.

VERBAVIMAS DIRBTI KOLABORANTU

Vasarą gavau iškvietimą atvykti į Lazdijų rajono Pasų skyrių. Nekilo jokio įtarimo, nes anuomet tiek Kaune, tiek per atostogas reikėdavo laikinai registruotis. Pasų skyriuje man parodžius kvietimą, viršininkas kažkam paskambino telefonu ir pasakė vieną žodį: „Atvyko.“ Po keliolikos minučių į kabinetą atėjo kažkoks pareigūnas ir nusivedė mane į KGB (Komitet gosudarstvenoj bezopasnosti — Valstybės saugumo komitetas) poskyrį. Vyriškis prisistatė esąs KGB darbuotojas Jonas ir užvedė kalbą apie sovietinio saugumo norą mano asmenyje turėti draugą. Aiškino, jog nereikia bijoti: jie neduosią jokių užduočių, tik retkarčiais pasikalbėsią, na ir, suprantama, jeigu seminarijoje atsirastų koks nors užsienio diversantas, tai aš, kaip normalus pilietis, be abejo, saugumui apie tai papasakočiau. Saugumietis Jonas priminė, kad nei apie šį pirmąjį, nei apie tolesnius susitikimus negalėsiu niekam pasakoti, nes tai yra paslaptis. Iškart supratau, kad esu verbuojamas būti KGB kolaborantu.

Galvoje sukosi mintis, kaip atsisakyti, kad, nepažadėdamas draugystės, nepasirodyčiau esąs užkietėjęs antitarybininkas, kurį reikia tuojau išvaryti iš seminarijos. Saugumiečio priminimas apie būtinumą išlaikyti paslaptį man tapo išsigelbėjimo inkaru. Sugalvojau planą pavaizduoti esąs šiek tiek naivus jaunikaitis. Paaiškinau, kad nemoku meluoti — tai buvo teisybė, — ir dabar esu keblioje padėtyje, nes vykdamas į Pasų poskyrį namiškiams ir klebonui pasakiau, kur vykstu, ir parvykęs turėsiu papasakoti tiesą, kad buvau reikalingas ne pasų stalui, bet KGB darbuotojams. Tuomet Jonas gerą pusvalandį mane švietė, kad nebūtina visko pasakoti, o aš tikrai buvau pas pasų stalo viršininką. Klausiau, klausiau šios „moralinės teologijos“ paskaitos ir mąsčiau: velnias moko teologijos studentą, kaip reikia laikytis krikščioniškos moralės. Saugumiečiui kalbant, dar kelis kartus įsiterpiau, kad vis tiek nesugebėsiu nepapasakoti to, kur buvau. Saugumietis liovėsi įkalbinėti mane būti bendradarbiu ir tik įtikinėjo, kad niekam nepapasakočiau apie susitikimą ir vykusį pokalbį. Atsisveikindamas saugumietis liepė rugsėjo mėnesį atvykus į Kauną paskambinti jo duotu telefonu. Tuomet net nekilo abejonės, kad galima būtų ir nepaskambinti.

DIPLOMATIJA PAVOJINGA

Likusios atostogų dienos buvo neramios. Klebonui papasakojau, jog mane bandė užverbuoti. Bet šis ne tik kad nenugąsdino, bet net pasakė, kad ir iš jo NKVD reikalaudavo pranešti, kai bažnytkaimyje pasirodys partizanai. Tuomet jis po šių pasirodymo palaukdavo kelias dienas ir paskambindavo. Neįtikino manęs šis klebono paaiškinimas, nors tada iki galo nesuvokiau, kad saugumiečiams kaip tik šito ir reikia: kažką jiems pranešdamas tu jau bendradarbiauji. Saugumietis jau gali užpildyti anketą ir tave laikyti užverbuotu agentu, nors ir nebūtum pasirašęs jokio pasižadėjimo.

Rugpjūčio paskutinę dieną atvykau į seminariją ir, kaip saugumietis buvo liepęs, paskambinau jo duotu telefonu. Atsiliepė tas pats Jonas ir liepė tuojau nuvykti prie Pionierių rūmų Žaliakalnyje. Atvažiavo automobiliu ir įsisodinęs nusivežė kažkur prie Zoologijos sodo. Pradėjo kalbą nuo atostogų, bet greitai perėjo prie kitos temos, prašydamas klausytis, ką klierikai šneka apie politinę padėtį pasaulyje, ir visa tai surašius pasiųsti jam. Atsisakiau šitai padaryti, motyvuodamas, kad tokio darbo negalėsiu atlikti, nes kalbėti ir rašyti apie kitus neleidžia sąžinė. Keletą kartų dar pabandė įtikinti, kad būtinai parašyčiau, bet negavęs teigiamo atsakymo baigė pokalbį, primindamas, kad dar teksią susitikti registracijos metu ir, jei nesutiksiu bendradarbiauti, vargu ar galėsiu tapti kunigu.

PASKUTINIAI METAI SEMINARIJOJE

Paskutiniai metai buvo pilni nerimo, nes žinojau ne vieną atvejį, kai KGB įsakymu iš seminarijos buvo išvaryti geri klierikai, mano kursiniai — Vytautas Merkys ir Petras Našlėnas, vėliau tapę pogrindžio kunigais. Nutariau rizikuoti — kas bus, tas bus, bet jokio pasižadėjimo nerašyti ir jokių užduočių neatlikti. Ačiū Dievui, iki šventimų daugiau šiuo klausimu manęs netrukdė net ir laikinai priregistruojant. O kai po šventimų pasikvietė į karinį komisariatą ir vėl bandė verbuoti, atsisakyti buvo kur kas lengviau. Siūlė studijas Romoje ir gerą parapiją Kaune. Paaiškinau, kad studijuoti nenoriu, nes man patinka dirbti parapijoje, o kadangi esu kaimo vaikas, net meldžiuosi, kad nebūčiau paskirtas į miestą. Taip ir išsiskyrėme nesuradę bendros kalbos. Džiaugiausi, kad viskas pasibaigė laimingai. Deja, ne visiems pavykdavo išsisukti nuo KGB metamo tinklo. Atkūrus nepriklausomybę KGB archyvai atskleidė ne vieną liūdną atvejį. Net du mano kursiniai, neišlaikę įtampos, pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu ir per anksti iškeliavo.

1962 m. pavasaris buvo pilnas džiaugsmo. Šešių dienų rekolekcijos, diplominiai egzaminai, subdiakonato, diakonato ir kunigystės šventimai ir skyrimas dirbti vikaru į Alytaus Šv. Angelų Sargų parapiją. Kas galėjo būti dar geriau ir džiaugsmingiau, nei priekyje matomas šviesus kunigiškos tarnystės kelias?

4.    Šv. Mišios Prienuose

Kunigiškos tarnystės džiaugsmai ir pavojai

1962-1975 m.

KUNIGYSTĖS ŠVENTIMAI

Nekantriai laukiau kunigystės šventimų dėl dviejų priežasčių. Artėjo ilgai laukta diena, tačiau buvo nerimo, kad KGB nesutrukdytų tapti kunigu: kelis kartus KGB darbuotojas buvo gąsdinęs, kad, atsisakydamas bendradarbiauti, galiu nepasiekti savo tikslo. Žinojau, kad tai, ką kalba, gali ir įvykdyti, todėl rūpėjo kuo greičiau po kojomis pajusti tvirtesnį pagrindą. Be abejo, man dar trūko visiško pasitikėjimo Dievu, kuris būtų leidęs ramiai žvelgti į ateitį.

Pagaliau lauktoji diena atėjo. 1962 m. balandžio 15 d. devyni Kauno kunigų seminarijos penktakursiai klierikai prisiekėme laikytis celibato, ir kitą dieną Telšių vysk. Petras Maželis visus įšventino subdiakonais. Šiandien yra tik diakono šventimai, anuomet buvo dar ir subdiakonatas — pakopa prieš diakonatą. Širdyje atsirado ramybės - jau tikrai būsiu kunigas. Kitądien vyskupas visus įšventino diakonais, o dar kitą - Didįjį trečiadienį - Kauno arkikatedroje visi diakonai gavome kunigystės šventimus. Sunku nusakyti anų dienų būseną, nes emocijos užgriuvo kaip lavina. Džiaugsmas liejosi per kraštus — esu kunigas per amžius ir jau jokie saugumiečiai negalės sukliudyti mano pašaukimui.

Primicijas buvau planavęs švęsti tėviškėje Krikštonyse antrąją Velykų dieną, todėl laiko pasiruošti buvo likę nedaug. Pamokslą pasakyti per primicijas pakviečiau Leipalingio kleboną kun. Albiną Jaudegį, buvusį Kunigų seminarijos dvasios tėvą, pas kurį užsukdavau pasitarti dvasiniais reikalais. Dar pakviečiau keletą kaimynų kunigų ir kelis klierikus; gimines sukvietė tėviškėje gyvenantis brolis Vladas.

PRIMICIJOS GIMTINĖS BAŽNYČIOJE

Išaušo graži antroji Velykų diena. Prieš sumą pėsčiomis nuvykau į kleboniją, o iš tenai, kunigų lydimas, atėjau į gimtinės bažnyčią, kurioje prieš 24-erius metus buvau pakrikštytas ir kurioje 8-erius metus patarnaudavau Mišiose. Ši bažnyčia buvo tarsi antrieji namai. Bažnyčioje daug žmonių, jų veiduose mačiau dalelę džiaugsmo, kurio buvo sklidina mano širdis. Po Mišių, kaip įprasta, teikiau primicijų palaiminimą. Šioje šventėje trūko tik motinos, kuriai mano primicijos būtų buvęs didžiausias atlygis už jos meilę ir norą, kad jauniausias sūnus pasiaukotų Dievo tarnybai.

Prisimindamas šviesius anų dienų išgyvenimus, šiandien suvokiu jų reikšmę, nes per juos tvirtai įaugi į Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje pradėjai tikėjimo kelionę, su kuria klausei Dievo žodžio ir stiprinaisi Eucharistija. Visa tai padės tolesniame gyvenime padaryti reikiamus pasirinkimus ir atsilaikyti prieš visus gundymus.

PIRMIEJI KUNIGYSTĖS ŽINGSNIAI

Po primicijų reikėjo išsilaikyti šešių teologijos disciplinų diplominius egzaminus. Vėliau iškilmingo akto metu Teologijos fakulteto didysis kancleris kan. J. Stankevičius įteikė diplomą ir skyrimą vikarauti Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijoje. Susitariau su vienu kursiniu porą savaičių pailsėti Druskininkuose - jaučiausi pervargęs, nes šešių dienų rekolekcijos, šventimai, primicijos ir diplominiai egzaminai buvo labai išvarginę. Aplankęs kleboną pasakiau, kad norėčiau pailsėti, bet jis paaiškino, kad dabar yra birželio mėnuo, todėl reikia kasdien sakyti pamokslėlį. Kadangi buvęs vikaras jau išvažiavęs, tai man reikia tuojau stoti į darbą. Nurijau karčią piliulę ir pasakiau, kad rytoj atvažiuosiu į darbą. Labai greitai supratau, kad klebonas savaip supranta savo tarnystę. Iš jo beveik nieko negalėjau pasimokyti, o štai altaristas kun. Albinas Drazdys buvo pavyzdingas kunigas. Susidraugavau su juo ir jis man daug padėjo visais klausimais. O tų klausimų buvo aibės.

Studijos ir buvo tik studijos, o kai atsisėdau į klausyklą, iškart pajutau daug spragų, kurias reikėjo užpildyti skaitant ir klausiant, kaip vienu ar kitu atveju elgiasi praktikos turintys geri kunigai.

Vasarą kasdien reikėjo ruošti vaikus Pirmajai Komunijai. Valdžia neleido mokyti vaikų tikėjimo tiesų, buvo galima juos tik priimti egzaminuoti vienu kartu ne daugiau kaip du. Todėl po ryto Mišių iki vakaro visą dieną kas valandą eidavo ir eidavo vis nauji vaikai. Kunigas altaristas mokė panašiai. Labai greitai pajutau, kad tai sunkiai įvykdomas reikalavimas, ir pradėjau jo nepaisyti — priimti tiek, kiek ateidavo.

Kun. A. Drazdys pamokslus visuomet pasirašydavo, tačiau kalbėdavo labai sklandžiai be rašto. Bandžiau ir aš panašiai daryti. Pasirašydavau ištisai, o paskui vaikščiodamas pušyne pasakydavau pamokslą dangaus angelams, todėl sekmadienį ramiai lipdavau į sakyklą.

PIRMIEJI IŠBANDYMAI

Vieną vėlų vakarą parvažiavau motociklu ir prie garažo pamačiau stovinčią jauną mergaitę. Kai paklausiau, ko ji laukianti, atsakė, kad einanti nusiskandinti. Nesumojęs, ką protingai atsakyti, pakviečiau užeiti į kleboniją. Atėjusi prisipažino mane mylinti ir negalinti be manęs gyventi. Paaiškinau, kad įsimylėjus tikrai nereikia skandintis, bet tikėtis iš kunigo atsako taip pat nerealu. Nenusiskandino, bet dar ne kartą bandė siūlyti savo meilę. Kaip gera, kad galėjau su kun. Albinu pasitarti, kaip panašiais atvejais geriausia pasielgti. Ačiū Dievui, pirmąjį egzaminą pasisekė išlaikyti, bet tai nebuvo paskutinis. Vėliau atsirado atakuojančių net prie klausyklos langelio. Anuomet neįtariau, kad ne vienas iš tų meilės prisipažinimų galėjo būti net sovietinio saugumo surežisuotas.

Nežinau, kaip viskas būtų klojęsi, jei būtų reikėję dirbti tik su šiuo klebonu, kuris, nors ir grįžęs iš lagerio, jau buvo praradęs kunigiškąjį idealizmą. Altaristas taip pat buvo grįžęs iš lagerio, bet pilnas dvasinės ugnies, tarsi ką tik seminariją baigęs jaunas kunigas. Dažnai su juo vaikščiodavome po Alytaus pušynus, klausiausi, ką jis pasakodavo. O jam kalbos netrūko, nes buvo nugyvenęs ilgą ir turiningą gyvenimą.

CELIBATAS IR MOTERYS

Esu labai dėkingas Dievui, kad pirmaisiais kunigystės metais leido sutikti labai gerų moterų, mergaičių ir seserų vienuolių. Ne mažiau dėkingas ir toms kilnioms mergaitėms ir moterims. Viena iš jų buvo adoruotojų vadovė Danutė, kuri vėliau įstojo į vienuolyną, kita — sesuo Valerija. Jų kilni laikysena man, jaunam kunigui, padėjo ne tik susikurti šviesų doros moters paveikslą, bet ir išsiugdyti atsakomybę tiek už save, tiek už sutinkamas moteris. Kažkur giliai pasąmonėje susiformavo gilus atsakomybės už sutinkamas moteris suvokimas, kad yra dalykų, kuriais negalima žaisti, ir kad vieni kitiems turime padėti išsaugoti sielos tyrumą ir nebūti kieno nors sielos griuvėsių priežastimi.

NELAUKTAS DRAUGO POSŪKIS

Dar nespėjusį apsiprasti su kunigo pareigomis netikėtai užgriuvo žinia -mano seminarijos laikų draugas kun. Algimantas Žilinskas palieka kunigystę ir kuria šeimą. Per Kalėdų atostogas buvau nuvykęs jo aplankyti, ir jau tada jo kalbos apie kunigystės sunkumus privertė mane sunerimti - mačiau, kad jo sieloje vyko kova, ir ją jis netrukus pralaimėjo. Ne tik paliko kunigystę - parašė knygą „Žemės šauksmas“ ir joje teigė praradęs tikėjimą. Buvo be galo gaila ne tik dėl to, kad išėjo iš rikiuotės perspektyvus kunigas — jis tapo net okupacinės valdžios pagalbininku. Ačiū Dievui, kad daugiau prieš tikėjimą nerašė.

Susitikome beveik po trisdešimties metų, kai sugrįžo prie tikėjimo ir susitaikė su Dievu. Ilgai kalbėjomės apie praeitį ir dabartį. Pasipasakojo ir apie savo išgyvenimus, kai matė, kad jo draugai kunigai kovoja vienoje barikadų pusėje, o jis - atsidūręs kitoje pusėje. Pasipasakojo, kaip Dievas pasitiko jį kančioje ir ligoje. Praūžus visoms audroms, turėjo galimybę sustoti ir daug ką perkainoti. Dabar parašė knygą „Dangaus šauksmas“. Labai norėjo sugrįžti ir kalbėjo: „O kad galėčiau prieš mirtį paaukoti bent vienas Mišias!“ Nepaaukojo Mišių, bet jose pamaldžiai dalyvavo ir iki pat mirties uoliai darbavosi, mėgindamas būti naudingas Bažnyčiai. KGB archyvuose surinko daug medžiagos ir parašė tris knygas: „Akiplėša“ - apie kun. Juozą Zdebskį, „Intrigantas“ - apie kun. Bronių Laurinavičių, „Atlikę pareigą“ — apie vyskupus KGB kalėjimuose ir „Bažnyčia, Kronika ir KGB voratinklis“ - apie Kronikos leidimą ir persekiojimą. Jis rašys: LKB kronika — tai lietuviškos Jeruzalės gatvės, kuriose liko įspaustos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios“ Kryžiaus kelio pėdos. Nuolanki pagarba visiems, ėjusiems tuo keliu. Nevertas Jūsų bičiulis A. Žilinskas — Vidas Spengla. Kun. Algimantai, kaip gera, kad sugrįžai pas Tėvą!

KGB PAREIGŪNAI NEUŽMIRŠO

Vieną dieną gavau kvietimą į Alytaus karinį komisariatą. Nuvykau, mane pasitiko ne komisaras, bet saugumietis, kuris Kaune buvo bandęs užverbuoti savo kolaborantu. Pradėjo klausinėti, kaip sekasi darbas, o paskui vėl pradėjo įkalbinėti, kad sutikčiau bendradarbiauti. Gana tvirtai pasakiau, kad toks pasiūlymas man yra visiškai nepriimtinas ir į susitikimus neateisiu. Saugumietis pastebėjo, kad esu pasikeitęs į bloga, nes anksčiau seminarijoje nebuvau toks kategoriškas. Jis buvo teisus. Kai besimokantį seminarijoje kalbino būti bendradarbiu, bandžiau švelniau išsisukti, aiškindamas, kad esu labai atviras, nemoku meluoti ir todėl nesugebėsiu išlaikyti paslapties. Dabar saugumietis suvokė, kad po šventimų pasirodžiau, kas esu. Pagrasė, kad nuo saugumo daug kas priklausys ir net tai, ar galėsiu dirbti kunigo darbą. Pritariau, kad jie tikrai galės padaryti, ką norės, bet aš daugiau susitikinėti nebenoriu. Išsiskyrėme labai nedraugiškai.

PAŽINTIS SU MEDICINA

Gavęs klebono įpareigojimą sekmadienį patarnauti Plokščių bažnyčioje, iš vakaro važiavau į Suvalkiją. Netoli Birštono įvyko maža avarija, susilaužiau raktikaulį, nors pradžioje to nežinojau. Nuvairavau į Plokščius, bet sekmadienį per Mišių pakylėjimą galėjau pakelti tik dešinę ranką. Tapo aišku, kad be ligoninės neišsiversiu. Pirmadienį pasidariau rentgeno nuotrauką, o antradienį chirurgas įkalė vinį, kuri po kelių dienų ištrūko. Per pusantrų metų prireikė net keturių operacijų, tačiau nėra blogo, kas neišeitų į gera. Ta proga sutikau daug gerų žmonių; kai kurie iš jų net padėjo surasti kanalų Kronikos kelionei į Vakarus.

KUNIGAS JONAS MAKSVYTIS

Praėjus metams, pasikeitė Alytaus klebonas. Iš Miroslavo atkėlė klebono pareigoms labai uolų kunigą Joną Maksvytį, kuris tuojau ėmėsi remontuoti bažnyčią. Nors buvo silpnos sveikatos, tačiau dirbo už du. Pamačiau visiškai kitokią klebono tarnystę. Visais klausimais galėjau su juo kalbėtis kaip su geriausiu draugu. Pusantrų metų, praleistų dirbant su šiuo kunigu, man buvo Dievo dovana. Turėjau du gražius pavyzdžius — seną altaristą ir brandaus amžiaus kleboną, kurie tiesiog lenktyniavo savo uolumu. Man reikėjo tik stebėti ir bandyti juos pasivyti. Už šias pamokas aš jiems esu labai skolingas. Deja, po pusantrų metų sovietinė valdžia privertė vyskupą atleisti kun. J. Maksvytį iš Šv. Angelų Sargų parapijos klebono pareigų ir paskirti į kaimišką Sasnavos parapiją altaristu. Uoliai dirbantis kunigas valdžios akyse jau buvo nusikaltėlis!

Pirmuosius trejus vikaravimo metus Alytuje vadinu savo pirmąja meile, nes pamilau šios parapijos žmones, ir kai reikėjo juos palikti, jaučiau didelį skausmą. Niekam apie tai nepasakojau ir savo išgyvenimais dalijausi tik su Viešpačiu. 1965 m. liepos 1 d. gavau paskyrimą vikarauti į Lazdijus, kur kadaise dalyvaudavau moksleivių spartakiadose ir kur pirmą kartą buvau verbuojamas dirbti saugumo kolaborantu.

SKYRIMŲ KUNIGYSTĖS TARNYSTEI NIUANSAI

Sovietinė valdžia, kaip ir visos diktatūros, kunigų atžvilgiu naudojo dvi priemones: „knūt i prianik“ — botagą ir meduolį. KGB vienus kunigus bandydavo nupirkti privilegijomis ir net pinigais, o neklusniuosius skaudžiai bausdavo. Panašiai elgėsi ir Religijų reikalų taryba: vyskupijų valdytojams leisdavo vienus kunigus paskirti į miesto parapijas, išvažiuoti į užsienį, o valdžiai neįtikusieji galėjo būti paskirti klebonais tik į atkampias parapijas arba altaristais.

Mane vyskupijos ordinaras net trylika metų negalėjo paskirti klebonu. Sovietinė valdžia laikėsi taktikos tramdyti jiems nepalankius kunigus kitų kunigų rankomis. Pavyzdžiui, Religijų reikalų tarybos įgaliotinis vengdavo valdžiai prasikaltusį kunigą bausti tiesiogiai, bet tai darydavo per vyskupijų valdytojus. Kai man Prienuose buvo uždrausta sakyti pamokslus, tai tiesiogiai padarė ne įgaliotinis. Jis tik išbarė, liepė nuvažiuoti į kuriją ir tenai sužinoti, kaip būsiu nubaustas. Kunigą vikarą valdžiai visuomet būdavo lengviau suvaldyti, nes jeigu šis pasielgdavo ne taip, kaip norėdavo valdžia, pirmiausia pylos gaudavo klebonas, kodėl jis leidžia vikarui savivaliauti. Todėl kunigo skyrimas vikaru arba altaristu anais laikais buvo valdžios priemonė kunigo veiklai kontroliuoti.

TARNYSTĖ LAZDIJUOSE

1965 m. pavasarį gavęs skyrimą į Lazdijus apsidžiaugiau, nes netoli buvo gimtinė ir gerai pažįstama Dzūkija. Dvi vasaras katechizavau būrius vaikų ir, aišku, užsitraukiau valdžios nemalonę. 1966 m. gruodžio 10 d. Lazdijų vidurinės mokyklos mokytoja R. P. rašė Lazdijų rajono Vykdomajam komitetui skundą: „Kalbėdamasi su mokiniais išsiaiškinau, kad jaunas Lazdijų bažnyčios kunigas pažeidinėja įstatymais nustatytą tvarką. Vasarą laike atostogų suorganizavo bažnyčioje vaikų mokymą tikybos dalykų. Iš mano 11b klasės mokėsi Aldas Linikas, Vincas Januška, Algis Grauželis. Iš 11 a klasės - Kęstutis Linikas ir nemaža grupė vaikų iš kaimo. Be to, šis kunigas kviečia vaikus pas save į butą ir jiems duoda skaityti religinio turinio knygas. <...> Šiuo klausimu kalbėjausi su kitų klasių mokytojais ir jie patvirtino, kad ir kitų klasių vaikai buvo pakviesti apsilankyti pas kunigą.“

Laikraštis Tarybinis mokytojas išspausdino straipsnį „Ne tais laikais gimęs“ ir jame rašė, kad bažnyčioje vaikams ant ekrano rodau raguotus ir naguotus velnius. Tai iš dalies buvo tiesa. Katechizuodamas vaikus, ant ekrano parodydavau jiems religinės tematikos skaidrių, o tai kažkam buvo „raguoti ir naguoti velniai“.

Mokiniai pradėjo ateiti ne tik sekmadieniais į katechezės pamokas, bet ir šiokiadieniais į vakaro Mišias. Kartą užkliuvo dešimtokė Aldona, kuri, kaip ir dauguma mokinių, auklėtojos prikalbėta buvo įsirašiusi į komjaunimą. Mokykloje jai liepė rinktis komjaunimą ar bažnyčią. Mokinė nunešė ir padėjo ant stalo savo komjaunimo bilietą. Kilo triukšmas, kaip mokinė galėjo šitaip pasielgti. Panašūs nutikimai visuomet pasiekdavo Religijų reikalų tarybą, kuri kaupė informaciją apie nebetelpantį į sovietinių įstatymų rėmus kunigėlį.

Katechizuodamas vaikus mačiau, kaip trūksta jiems skirtų katekizmų ir maldaknygių. Vienas mano Kunigų seminarijos laikų draugas kun. Vladas Rabašauskas, vikaraudamas Utenoje, įsirengė spaustuvę gyvenamojo namo rūsyje. Jame įgudusi raidžių rinkėja surinkdavo maldaknygės puslapius, o paskui primityviomis staklėmis atspausdindavo lapus. Aš tuos lapus gaudavau neįrištus ir organizuodavau jų įrišimą pačioje Lazdijų klebonijoje. Tai buvo mano pirmas prisilietimas prie sovietinės valdžios draudžiamo darbo, už kurį įkliuvus buvo galima gauti kelerių metų bausmę.

Dirbdamas Lazdijuose, palaidojau savo gimtosios parapijos kleboną kun. Joną Reitelaitį. Per laidotuves, sakydamas pamokslą, papasakojau eilę nuotrupų iš šio klebono gyvenimo. Kartą velionis klebonas man parodęs Muravjovo įsakymų, kuriais būdavo apribojamos kunigų teisės, rinkinį pasakė: „Muravjovas nepakorė Lietuvos, nereikia bijoti ir dabar.“ Už šį pamokslą Vilniuje Religijų reikalų taryboje gavau daug pylos. Įgaliotinis J. Rugienis, kaip ir dera senam čekistui, šaukė ant manęs, gąsdino, kad jei nepasitaisysiu, negalėsiu eiti kunigo pareigų. Pirmoji bausmė buvo nedidelė: viduržiemį reikėjo susikrauti daiktus ir keltis į Kudirkos Naumiestį. Kai 1967-ųjų sausio viduryje kroviausi daiktus į sunkvežimį ir ruošiausi išvažiuoti į tarnystę ten, praeidama pro šalį viena mokytoja palinkėjo: „Linkiu, kunigėli, kad ir naujoje vietoje taip sektųsi kaip Lazdijuose.“ Anuomet šie žodžiai iš mokytojos lūpų man buvo brangiausia dovana. Ačiū tau, mokytoja, už tą palinkėjimą.

KUDIRKOS NAUMIESTYJE IR PRIENUOSE

Pirmasis įspūdis Kudirkos Naumiestyje po Lazdijų buvo toks slogus, jog norėjosi verkti. Sekmadienį pustuštė bažnyčia ir tik keli ikimokyklinio amžiaus vaikai. To buvo per maža — vienas parapijietis perspėjo: „Kunigėli, tik nekiškite rankų prie vaikų, nes vieną kunigą pas mus jau nuteisė už vaikų mokymą!“

Bet man pasisekė. Pavasarį labai apsileidusį ir žmonių nemylimą kleboną iš Kudirkos Naumiesčio iškėlė, o naujai paskirtasis klebonas kun. Krizantas Juknevičius SDB susirgo, ir aš net penkis mėnesius ėjau klebono pareigas.

Kadangi šioje parapijoje vaiku: katechizacija buvo visiškai apleista, vasarą Pirmajai Komunijai ruošiau per du šimtus vaikų. Vėl sujudo rajono valdžia. Šakių rajono KGB viršininkas jau neverbavo, bet gąsdino, kad visa tai, ką darau, man geruoju nesibaigs. 1967 m. rugpjūčio 21 d., praėjus vos septyniems mėnesiams, kaip sakoma, nespėjus net kojų apšilti, vyskupas mane vėl perkėlė vikarauti į naują vietą Prienų parapijoje.

1968 m. gavėnios pradžioje išsikvietęs Religijų reikalų tarybos įgaliotinis išbarė, kad nemoku sakyti „normalių“ pamokslų, ir kitą dieną kurijoje išgirdau žinią, kad man visai nebegalima jų sakyti. Visą Gavėnią tylėjau, nes klebonas bijojo: jei kalbėsiu, jis gali būti nubaustas. Prieš pačias Velykas atgavau leidimą sakyti pamokslus, tačiau pavasarį vėl teko palikti parapiją ir keliauti į Vilkaviškį. Čia uolus klebonas kun. Konstantinas Ambrasas norėjo mane apsaugoti nuo galimų nemalonumų, bet įvykiai susiklostė, kaip nesitikėjau nei aš, nei mano klebonas.

REAKCIJA Į PRAŠYMĄ

Dekanas kun. K. Ambrasas buvo labai uolus kunigas. Jis mylėjo Bažnyčią ir sielojosi dėl esamų sunkumų, todėl šiomis temomis dažnai kalbėdavomės. Tais metais per radiją sekėme tautinio atgimimo įvykius Čekoslovakijoje ir pirmuosius Maskvos disidentų žingsnius. Tai skatino mąstyti, ką mes patys galėtume padaryti dėl savo laisvės.

Į Vilkaviškio kleboniją atvažiuodavo labai gerų kunigų - tai Jonas Maksvytis, Lionginas Kunevičius, Juozas Zdebskis ir kiti, su jais diskutuodavome apie tikėjimo persekiojimą ir valdžios pastangas tiesiog fiziškai sunaikinti Bažnyčią. Į Kunigų seminariją iš visos Lietuvos buvo leidžiama priimti per metus tik 5 kandidatus, o kasmet numirdavo apie 30 kunigų. Nutarėme, kad reikia persekiojimo faktus kelti į viešumą. Susitarėme su Telšių vyskupijos kunigais Vladu Šlevu ir Alfonsu Pridotku, kad jie parašys kreipimąsi dėl varžomos Kunigų seminarijos, o mes, vilkaviškiečiai, paremsime juos kolektyviniu pareiškimu. Gruodžio mėnesį pervažiavau apie 80 Vilkaviškio klebonijų ir po peticija Lietuvos vyskupijų vyskupams ir valdytojams surinkau 69 kunigų parašus. Vieni kunigai pasirašydavo labai entuziastingai, kiti atsisakydavo, o kai kurie protingai paklausdavo, ar žinau, kas man už tai gresia.

1968    m. prieš Kalėdas visiems Lietuvos vyskupijų ordinarams aš ir kun. Juozas Zdebskis įteikėme Vilkaviškio vyskupijos kunigų pasirašytą prašymą daryti žygių dėl Kunigų seminarijos. Šis pareiškimas sovietinei valdžiai buvo tarsi bombos sprogimas, - matai, jau ir kunigai užsigeidė laisvės! Kažkuris kolaborantas apie šią peticiją pranešė sovietiniam saugumui. Iš Vilniaus atvykęs KGB pareigūnas mane tardė Vilkaviškio saugumo poskyryje, o kitą dieną iškvietė į Vilniaus KGB rūmus. Per tardymą atrodė, jog net kabineto langai drebėjo nuo KGB 5 skyriaus papulkininkio Kolgovo riksmo, koks aš esu niekadėjas ir kad daugiau negalėsiu eiti kunigo pareigų.

1969    m. sausio mėn. kunigai Juozas Zdebskis ir Petras Dumbliauskas SDB pasiuntė SSRS Ministrų Tarybai pareiškimą, kuriame kėlė tikinčiųjų diskriminavimo klausimą. Aktyvesnieji kunigai - Lionginas Kunevičius, Petras Dumbliauskas ir kiti - pradėjo viešai bažnyčiose kalbėti apie Bažnyčios skriaudas. Tuojau buvo užvesta KGB mašina. Liepos mėnesį KGB 5 skyriaus viršininkas pulkininkas Ščesnovičius patvirtino planą išaiškinti ir užkirsti priešišką kunigų - Zdebskio, Tamkevičiaus, Dumbliausko ir Kunevičiaus — veiklą. Tarp numatytų priemonių buvo nurodymas veikti per kunigus KGB agentus — „Kęstutį“, „Lapelį“, „Vytą“, „Sigitą“, „Špoką“ - ir per išsišokėliams nepritariančius vyresniosios kartos kunigus. Kita numatyta priemonė buvo menkinti aktyvių kunigų autoritetą ir juos kompromituoti pasitelkiant spaudą.

GAMYKLOJE

Kaip Kolgovas sakė, taip ir buvo padaryta. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis kitą dieną liepė man sugrąžinti registracijos pažymėjimą, o tai reiškė, kad nuo dabar jau negalėsiu atlikti kunigo pareigų. Uždraudė ne tik atlikti kunigo pareigas, bet ir privertė įsidarbinti Vilkaviškio metalo gamykloje. Jeigu nebūčiau įsidarbinęs pagal sovietinius įstatymus būčiau buvęs laikomas veltėdžiu, o šiai kategorijai taikytas Baudžiamojo kodekso straipsnis, numatantis lagerio bausmę. Gamykloje dirbau prie štampavimo staklių, vėliau, kad būčiau mažiau matomas, atskiroje patalpoje su čigonu kaliau medines dėžes. Sekmadieniais kaip eilinis tikintysis dalyvaudavau Vilkaviškio bažnyčioje aukojamose Mišiose. Geresnės agitacijos prieš sovietinę politiką, net ir norėdamas, nebūčiau sugalvojęs. Žmonės buvo mano pusėje. Labiausiai gaila buvo dekano kun. K. Ambraso, - jam netrukus reikėjo palikti Vilkaviškį ir išvažiuoti į Leipalingio parapiją. Dekanas buvo geras kunigas, todėl man nepriekaištavo, bet mačiau, kad jam nelengva palikti Vilkaviškį, kur ilgus metus klebonaudamas buvo laimėjęs vilkaviškiečių širdis.

1968 METAI

1968-ieji mano gyvenime buvo labai reikšmingi. Jau buvau spėjęs susipažinti su sovietinės valdžios ir KGB pareigūnų perspėjimais dėl vaikų religinio mokymo ir savo „antitarybinių“ pamokslų, bet į juos nekreipiau daug dėmesio. Tarnavau, kaip liepė sąžinė, ir tai buvo svarbiau už visus pareigūnų pabarimus ir pamokymus, kaip turiu atlikti kunigo pareigas. Anuomet Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Justinas Rugienis (KGB etatinis pareigūnas) buvo prisigalvojęs sunkiai protu suvokiamų draudimų: negalima laidojant nešti mirusiojo į bažnyčią; negalima skambinti varpais, procesijoje nešti kryžiaus; negalima kunigui, lydint mirusįjį į kapines, eiti procesijoje — reikia sėdėti automobilyje ir t. t.

UKRAINOS VARGAI

1968 metais buvau liudininkas, kaip skaudžiai engta Bažnyčia Ukrainoje. Berdičeve darbavosi mano kurso draugas kun. Nikodemas Jaura, kurį KGB intensyviai bandė užverbuoti kolaborantu, o kai nepasisekė, įsakė iš Ukrainos išsinešdinti. Ta proga nuvažiavau jo aplankyti. Sekmadienį, kai kunigas Nikodemas atsisveikino su parapija, visa bažnyčia taip garsiai raudojo, jog atrodė, kad prisiartino pasaulio pabaiga. Ašaros nebuvo dirbtinės: žmonės žinojo, kad išvykus jų mylimam dvasininkui nuo dabar kunigą bus galima surasti tik už dviejų šimtų kilometrų. Niekada gyvenime nemačiau taip verkiančių moterų ir vyrų; klūpojau prie pilioriaus ir taip pat negalėjau sulaikyti ašarų. Šis mano apsilankymas Berdičeve sovietinio saugumo buvo įvertintas kaip žmonių aistrų kurstymas, nors su parapijiečiais beveik nebuvau kalbėjęsis.

ANT DRŪKŠIŲ EŽERO KRANTO

1968-ieji man buvo labai svarbūs ir kitais atžvilgiais. Įstojau į Jėzaus Draugiją. Vaikystėje užsimezgę ryšiai su saleziečiais nutrūko su kun. Antano Skelčio SDB mirtimi, o dar studijuojant seminarijoje užsimezgė ryšiai su pavyzdingais kunigais jėzuitais, ir jie nulėmė mano pasirinkimą. 1968 m. vasarą pradėjau novicijatą ir rugpjūčio 16 d. Tilžės parapijoje — ilgąsias rekolekcijas. Tai buvo didelės Dievo malonės metas. Rekolekcijas labai rūpestingai vedęs tėvas Romualdas Blažys SJ kasdien pateikdavo keturių mąstymų medžiagą. Sekmadieniai būdavo laisvi, tad važiuodavau į Zarasus, kad niekam savo buvimu nesukelčiau įtarimo. Po sumos grįždavau į Tilžę ir toliau tęsdavau rekolekcijas. Gražioje gamtoje — pušynas, didžiulis Drūkšių ežeras, tuščia bažnyčia ir nuošalus kambarėlis klebonijoje — buvo idealios sąlygos skaityti, melstis, medituoti ir planuoti ateities gyvenimą.

Vieną dieną stebėjau ilgą vorą lėktuvų, skridusių Vakarų kryptimi. Sekmadienį Zarasuose skelbimų lentoje perskaičiau laikraštinę žinią, kad į Prahą buvo įvesti sovietiniai daliniai. Virtinė lėktuvų skraidino desantininkus, kad jie kraujyje paskandintų Prahos pavasarį. To meto įvykiai tarsi varpas kvietė į laisvę.

DIEVO MALONĖS METAI

1969 metais drauge su manimi buvo nubausti dar du kunigai — Juozas Zdebskis ir Lionginas Kunevičius. Pastarasis, būdamas klebonas, nutarė nepaisyti reikalavimo grąžinti registraciją ir toliau atlikti kunigo pareigas. Tuomet karinis komisariatas kun. Lionginą pakvietė tris mėnesius Pabradėje atlikti karinės tarnybos pakartojimo. Šiokiadienius jis praleisdavo Pabradės kareivinėse ar poligone, o sekmadienį sugrįžęs į Didvyžius parapijiečiams aukodavo Mišias. Tikriausiai šį laikotarpį reikėtų laikyti lūžio momentu ne tik mano, bet ir daugelio kunigų gyvenime. Tapo aišku, jog kunigo registracijos pažymėjimo atėmimas yra ne tragedija, tik nereikia sėdėti nieko neveikiant.

1969 metai visais atžvilgiais buvo palaimingi. Buvo labai naudinga kurį laiką pabūti eiliniu darbininku dirbant Vilkaviškio metalo gamykloje ir Prienų melioracijoje, o laisvu laiku vedant rekolekcijas, kalbant susitikimuose vaikams, jaunimui ir suaugusiems.

Po 1969 m. Velykų perėjau dirbti į Prienų melioraciją, kur jau buvo įsidarbinęs kun. J. Zdebskis. Į darbą priėmė ir globojo darbų vykdytojas inžinierius Jurgis Brilius (busimųjų kunigų Vytauto ir Kęstučio tėvas), kuris kartais padėdavo ištrūkti iš melioracijos ir dirbti bažnytinį darbą — vesti jaunimui konferencijas ir seserims rekolekcijas.

Kartais būdavo ir linksmų akimirkų. Su kun. Juozu klodavome molinius vamzdelius. Kartą jų atvežęs vienas senukas man negirdint perspėjo kun. Juozą: „Girdėjau, kad tavo draugas yra kunigas. Žiūrėk, prie jo nesikeik!“ Kun. Juozas, kaip jam buvo įprasta, rimtu veidu pažadėjo nesikeikti. Iš tikrųjų iš jo lūpų niekada negirdėjau ne tik keiksmo, bet net mažiausio nepagarbaus žodžio.

Kasdien maždaug keturias valandas reikėjo skirti dvasinėms pratyboms, nes buvau pradėjęs novicijatą Jėzaus Draugijoje, todėl laisvo laiko visiškai nebuvo.

Kai kada dvasines pratybas patrumpindavau, todėl tėvas Jonas Danyla SJ mano novicijatą pratęsė dar vieniems metams. Su baltu pavydu anuomet žvelgdavau į parapijose besidarbuojančius kunigus ir mąsčiau, kaip jiems gera - turi pakankamai laiko ir maldai, ir pastoracijai ir nereikia niekur skubėti.

Kol neturėjau teisės oficialiai atlikti kunigo pareigų, Mišias aukodavau savo kambarėlyje arba tenai, kur vesdavau rekolekcijas.

POGRINDŽIO DARBO PRADŽIA

Tuo metu atsirado veiklių seserų vienuolių ir pasauliečių, kurie suorganizuodavo mokinių ar inteligentų grupes ir kviesdavosi mane, kun. J. Zdebskį ir kitus kunigus pakalbėti aktualiais religiniais klausimais.

1969 metais tiesiog pasinėriau į pogrindžio darbus. Religijų reikalų taryba, atrodo, greitai suprato padariusi klaidą ir gruodžio mėnesį vėl leido eiti kunigo pareigas. Tačiau sugrąžinimas į vikaro, vėliau į klebono pareigas darbo pogrindyje jau nesustabdė.

Kol buvo uždrausta oficialiai atlikti kunigo pareigas, padaugėjo pažinčių ir atsirado pogrindinio darbo patirties. Tai buvo Dievo malonės metai, kurie davė tai, ko nebuvo davusi seminarija. Tapo aišku, kad turimas sovietinis registracijos pažymėjimas, suteikdavęs teisę atlikti kunigo pareigas, nėra išganymas, o būti naudingam Bažnyčiai galima ir be jo. Labai nudžiugino tremtinys vyskupas Vincentas Sladkevičius. Sveikindamas šv. Velykų proga, jis pabrėžė, kad „svarbu turėti ne valdžios, bet Dievo registracijos pažymėjimą“.

SIMNO PARAPIJOJE

1969 m. Kalėdas švenčiau, eidamas kunigo pareigas, jau Simno bažnyčioje. Čia klebonavo geras kunigas Juozas Matulevičius, kuris savo vikarui nedraudė daryti nieko, ką šis sugalvodavo. Man atrodo, kad nebuvau blogas pagalbininkas, nors išvykimų būdavo nemaža. Beveik kiekvieną šeštadienio vakarą Kaune, kuriame nors bute Vilijampolėje, Centre ar Šančiuose, kalbėdavau susirinkusiam jaunimui, vienuolėms ir katalikams inteligentams. Sekmadienio rytą pirmu autobusu sugrįždavau namo ir 10 val. jau stovėdavau prie Mišių altoriaus.

Apvaizda laimino šias keliones ir per penkerius metus nei vieną sekmadienį nepavėlavau į Mišias. Sudėtingiausia būdavo žiemą, kai pustydavo ir kelias ankstų rytą nuo Igliaukos iki Simno galėjo būti nepravažiuojamas. Tokiomis dienomis nerizikuodavau ir pirkdavau bilietą į Lydos autobusą, kuris vidurnaktį pravažiuodavo pro Alytų, neužsukdamas į autobusų stotį. Patogiausioje vietoje šalia Alytaus išlipdavau ir pėsčias nukakdavau į geležinkelio stotį; čia keturias valandas palaukdavau Šeštokų traukinio ir labai ankstų rytą būdavau Simne. Dar porą valandų galėdavau nusnausti.

Savaitės ilgumo išvykos būdavo, kai reikėdavo vesti rekolekcijas seserims vienuolėms ar klierikams. Būrelis klierikų vasarą susiorganizuodavo, ir nuošalioje vietoje jiems vesdavau 6 dienų rekolekcijas. Po vienų tokių rekolekcijų visą mėnesį gydžiausi nuo šiltinės. Kaimo sodyboje, kur buvome susirinkę, mačiau spiečius musių, kurios tūpdavo ir ant valgio. Grįžau iš Daugų ligoninės gerokai suliesėjęs, bet užtat turėjau labai gerą apetitą.

VAIKŲ RUOŠIMAS PIRMAJAI KOMUNIJAI

Su klebonu kun. J. Matulevičiumi susitarėme, kad aš ruošiu vaikus Pirmajai Komunijai ir tai darysiu sekmadieniais po 10 val. Mišių pačioje bažnyčioje. Pradžioje žmonės neskubėjo per mokslo metus vesti savo vaikų į katekizmo pamokas bažnyčioje, bet pamažu įprato, ir galėjau tik džiaugtis dideliu besimokančių vaikų būriu. Žiemą pamokos nutrūkdavo, nes bažnyčia buvo nešildoma.

MIŠIŲ PATARNAUTOJAI

Kartą mane prie bažnyčios laiptų susistabdė viena jauna mama, šalia jos stovėjo du broliukai. Mama pasiūlė, kad jos vaikai galėtų patarnauti per Mišias. Mielai priėmiau geros motinos pasiūlymą, o klebonas taip pat sutiko, kad vaikai patarnautų. Tai buvo pirmieji Simno patarnautojai — Antanas ir Leonas Jakimavičiai; pastarasis net subrandino pašaukimą į kunigystę ir tapęs klebonu Alytuje pastatė bažnyčią. Netrukus prie altoriaus atsirado būrys berniukų — patarnautojų ir dar didesnis būrys mergaičių — adoruotojų. Šie mokiniai būdavo dažni svečiai ir Simno klebonijoje, tik, gaila, mano kambarys buvo per mažas, kad būčiau galėjęs visus lengvai sutalpinti. Su mokiniais kalbėdavomės apie tikėjimą, apie juos dominančius klausimus, o susitikimus paįvairindavau ant ekrano parodydamas kokį nors multiplikacinį filmuką ar savadarbes skaidres. Tuomet vaizdo kamerų dar nebuvo.

LIGONIŲ LANKYMAS

Iš kun. Juozo Zdebskio išmokau vieną gerą pamoką - pirmaisiais penktadieniais aplankyti tuos ligonius, kurie anksčiau būdavo mane pasikvietę su Švč. Sakramentu. Po pirmojo penktadienio Mišių sėsdavau ant motociklo ir apvažiuodavau apie 20 ligonių. Mačiau, su kokiu džiaugsmu laukdavo šios dienos kaip šventės. Aplankęs su Švč. Sakramentu prašydavau, kad jie melstųsi už parapiją, už mokinius ir kitomis intencijomis. Šie ligoniai tapo geriausiais mano pagalbininkais.

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS STATULA

Bažnyčios šventoriuje pastatėme Švč. Mergelės Marijos statulą. Nepraėjo kelios dienos, į kleboniją sulėkė būrys pareigūnų ir pradėjo reikalauti,

kad klebonas Marijos statulą, pastatytą be valdžios leidimo, nugriautų. Man širdyje kirbėjo abejonė: ar atlaikys nedrąsus klebonas šitokį spaudimą? Staiga girdžiu kleboną sakant: „Klebonas Švč. Mergelės Marijos statulą gali tik pastatyti, bet niekuomet negali nugriauti.“ Mano akyse akimirksniu klebonas tapo didvyriu. Kitas jo vietoje nebūtų išdrįsęs šitaip pasakyti. Neprašyti svečiai išvažiavo nieko nepešę, o parapijiečiai kelis mėnesius naktimis saugojo, kad statula nebūtų nugriauta. Ji išliko iki šios dienos.

EUCHARISTIJOS BIČIULIAI

1969 metais Lietuvoje pradėjo veikti Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Sąjūdžio įkūrėja ir siela buvo ses. Jadvyga Stanelytė SJE, visiems žinoma Gemos vardu, o KGB užvestoje byloje vadinama „Stelos“ slapyvardžiu. Į Eucharistijos bičiulių gretas įsitraukė keli tūkstančiai pačių aktyviausių katalikų. Kelerius metus vedžiau jiems rekolekcijas Paberžės ir Kybartų bažnyčiose. Vėliau per tardymus pamačiau, kad šis sąjūdis čekistams kėlė labai daug rūpesčio. Mano tardytojas Urbonas Eucharistijos bičiulius vadino „eucharistais“. Jo sąmonėje „eucharistas“ — tai sovietinės valdžios priešas. Čekistai šiuo atveju neklydo, nes gili tikėjimo praktika, ypač eucharistinis pamaldumas, vedė į nepaklusimą oficialiai sovietinės valdžios ideologijai.

DRAUGŲ ĮKALINIMAS

Su kun. Juozu Zdebskiu nuo Prienų melioracijos laikų - 1969 metais — tapome artimiausiais draugais ir jo teismas už vaikų katechizaciją man buvo stiprus šokas. Jis kalėjo Pravieniškių lageryje, o čia pat, Alytaus griežto režimo lageryje, už vaikų katechizaciją kalėjo kitas kunigas Antanas Šeškevičius SJ. Už katechizaciją taip pat buvo įkalintas kun. Prosperas Bubnys MIC. Kun. A. Šeškevičiui SJ kiekvieną savaitę per gerus lageryje dirbusius žmones perduodavau lauknešėlį, o iš jo gaudavau laiškų. Kunigų teismai paskubino įgyvendinti ilgai puoselėtą ir su bendraminčiais kunigais, ypač su Juozu Zdebskiu svarstytą mintį - leisti pogrindžio leidinį.

„17 000 TIKINČIŲJŲ MEMORANDUMAS"

Kunigų teismai už katechizaciją ir kiti bažnytinio gyvenimo varžymai paskatino parengti platesnį dokumentą, skirtą kompartijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Į dokumentą įdėjau ryškesnius Bažnyčios persekiojimo faktus: vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus tremtį, kunigų J. Zdebskio ir P. Bubnio įkalinimą, Kunigų seminarijos veiklos varžymą ir kitus tikinčiųjų persekiojimo faktus.

Buvo paruoštas šūsnis rašomąja mašinėle atspausdintų lapų, ir drąsūs katalikai visoje Lietuvoje pradėjo rinkti parašus. Žmonės noriai pasirašinėjo po pareiškimo tekstu. KGB pareigūnai, gavę informaciją apie parašų rinkimą, pradėjo gaudyti rinkėjus, bet jų pastangos neatnešė vaisių - per porą mėnesių buvo surinkta per 17 000 parašų. Svarstėme, ką toliau daryti su šiuo unikaliu dokumentu. Tariausi su Petru Plumpa, jis pasiūlė mintį, jog neverta tiesiai siųsti parašų į Maskvą, nes jie tiesiog atsidurs KGB rankose ir nebus jokios naudos. Geriau pasiųsti memorandumą per JungtiniųTautų generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą. P. Plumpa parašė lydraštį ir pats nuvežė memorandumą į Maskvą. Tuo metu jau buvome užmezgę ryšį su Maskvos disidentais ir konkrečiai - su Sergejumi Kovaliovu. 1972 m. per Velykas Amerikos balsas pranešė, kad Vakaruose gautas „17 000 tikinčiųjų memorandumas“. Tų metų Velykos buvo dvigubai džiugesnės — pasaulis jau žinojo apie mūsų vargus!

DISKUSIJOS APIE POGRINDŽIO LEIDINĮ

Jau 1970 metais Vilkaviškio vyskupijos kunigų būrelio susitikimuose diskutavome dėl pogrindžio spaudos būtinumo. Labai reikėjo leidinio, kuris žadintų tautinį ir ypač religinį sąmoningumą, atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus ir bėdas. Leidinio reikalingumo mintį palaikė dauguma uolių kunigų, ypač kun. Juozas Zdebskis ir kun. Alfonsas Svarinskas.

KRONIKOS GIMTADIENIS

Mintis leisti pogrindžio leidinį pamažu brendo. P. Plumpa iš mano surinktos medžiagos suredagavo pirmąjį numerį, kuriam parinkome Vivos voco — „Gyvuosius šaukiu“ — pavadinimą. Mums visiems buvo svarbu, kad pogrindžio leidinį palaimintų kuris nors iš tremtinių vyskupų, todėl nuvykau pas buvusį savo prefektą Kauno kunigų seminarijoje, tuo metu tremtinį vyskupą V. Sladkevičių ir jam parodžiau parengtą medžiagą. Ant jo stalo gulėjo lenkiškas laikraštis Kronika. Vyskupas pervertė medžiagą, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinį ir pasiūlė Kronikos pavadinimą. Vyskupas samprotavo: „Ar ne geriau būtų, jei leidinyje būtų aprašomas Bažnyčios gyvenimo įvykis ir pridėtas trumpas komentaras?“ Gerai idėjai liko tik pritarti ir taip vyskupas, vėliau kardinolas V. Sladkevičius, tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos krikštatėviu. Kronikos pavadinimas ypač patiko, nes tuo metu Maskvoje buvo leidžiama Dabarties įvykių kronika, kurią reguliariai gaudavome ir skaitėme. Gavęs palaiminimą su paruoštu leidiniu dar nuvykau pas kun. Joną Danylą SJ, nes tokiam žingsniui turėjau gauti savo tiesioginio vyresniojo, tuo metu ėjusio Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas, leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti leidiniui medžiagos, bet sumanymui pritarė. Paaiškinau: jei truks medžiagos, galėsime rečiau leisti arba leidinys bus plonesnis.

GARSTYČIOS GRŪDELIS

Parengtą numerį dar kartą perredagavo ir savo ranka perrašė P. Plumpa. Liko kelis kartus perrašyti rašomąja mašinėle ir paskleisti tarp patikimų draugų. Pusę numerio perrašė Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Genovaitė Navickaitė, o likusią dalį užbaigiau pats ir subrošiūravęs išdalijau pažįstamiems. Taip 1972 m. kovo mėnesio pirmojoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo LKB kronikos pirmasis numeris. Pravieniškių lageryje kalinčio kun. J. Zdebskio atminimui parašiau jo dangiškojo globėjo Šv. Juozapo šventės datą — kovo 19-ąją. P. Plumpa pažadėjo kiekvieną Kronikos numerį padauginti po 100 egzempliorių. Šiam darbui jis turėjo patirties, nes Kaune, Kalniečių gatvėje, vieno namo palėpėje įsirengtu dauginimo aparatu „Era“ jau buvo išleidęs ne vieną religinio turinio knygą. Apie Kronikos pradžią težinojo tik keli asmenys, Simne — nė vienas. Kronika buvo labai panaši į mažytį garstyčios grūdelį. Ar jis augs ir atneš laukiamų vaisių, anuomet niekas negalėjo net nujausti. Reikėjo pasitikėti Viešpačiu ir eiti į priekį.

„AUKŠTO LYGIO" ĮSPĖJIMAS

1972 m. balandžio 29 d. mane iškvietė į Alytaus m. Vykdomąjį komitetą. Buvo taip pat iškviesti kaip liudytojai mano klebonas ir Alytaus bei Daugų dekanai. Prie stalo sėdėjo Vykdomojo komiteto pirmininkas su dviem pavaduotojais, propagandos skyriaus vedėjas ir korespondentas iš Vilniaus. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Jančauskas valandą skaitė, kaip pats sakė, „aukšto lygio“ įspėjimą, skirtą man, Simno vikarui, kad aš šmeižikišką medžiagą perduodu į užsienį, o tenai ją spausdina, platina ir taip šmeižia tarybų valdžią, kad mokau vaikus tikėjimo tiesų ir leidžiu juos prie altoriaus. Aukštas pareigūnas tvirtino, kad dabar valdžia yra humaniška, nes pokario metais su manimi niekas taip nebūtų terliojęsis. Manau, jis sakė tiesą — pokario metais už savo veiklą tikrai būčiau buvęs seniai nuteistas ir kur nors taigoje kirtęs medžius. Įspėjimu man buvo įsakyta nuvaryti vaikus nuo altoriaus, nemokyti jų tikėjimo tiesų ir nešmeižti tarybų valdžios. Laikiausi rusiškos patarlės principo - „čiort svajo, a pop svajo“(„velnias daro savo darbą, o dvasininkas - savo“) — ir toliau dariau, ką daręs.

PERKĖLIMAS

1975 m. Religijų reikalų įgaliotinis liepė vysk. Juozapui Matulaičiui-Labukui mane iš Simno perkelti kur nors, kad būtų daug darbo, nes antraip aš būsiąs suimtas. Simne spalio 15 d. buvo ką tik baigtas ruošti Kronikos 19-asis numeris, kai gavau paskyrimą eiti klebono pareigas Kybartuose. Buvo be galo keista, nes iki šiol tokios praktikos nepasitaikė, kad neklusnų kunigą skirtų į didelę parapiją. Nejučiomis skverbėsi mintis, kad galbūt perkėlimas vykdomas tik dėl to, kad naujoje vietoje būtų lengviau suimti. Koks bus joje Kronikos likimas? Atsakymo nežinojau. Vienintelis žmogus, kuris turėjo patirties redaguojant Kroniką, buvo ses. Elena Suliauskaitė SJE. Žinojau, kad bendraminčiai kunigai padės rinkti žinias ir pasirūpins tolesniu Kronikos likimu.

Klebono tarnystė ir pogrindinė Jėzaus Draugija

1975-1983 m.

NETIKĖTOS PERMAINOS

Šis pirmasis mano paskyrimas klebono pareigoms 1975 m. lapkričio 10 d. buvo aiškiai padiktuotas Religijų reikalų tarybos įgaliotinio. Kaip visa tai vyko, man papasakojo pats vysk. Liudvikas Povilonis. Įgaliotinis paskambino vyskupijos valdytojui Labukui ir įsakė, kad šis duotų man daug darbo, nes kitaip pasodinsiąs mane į kalėjimą. Taip netikėtai 1975 m. rudenį gavau skyrimą klebono pareigoms į dvi dideles Kybartų ir Virbalio parapijas, esančias šimtas kilometrų nuo Kauno, Kaliningrado pasienyje.

Man perėmus Kybartų parapiją, buvęs klebonas kun. Pranciškus Matulaitis liko gyventi klebonijoje, kurią sakėsi iš savo pirmtako nupirkęs už savo asmeninius pinigus. Neturėjau jokio pasirinkimo. Per vargą susiradau kuklų butą toli nuo bažnyčios, net už geležinkelio pervažos. Jame turėjau tik vieną kambarį, kitame apsigyveno šeimininkės — Šventosios Šeimos kongregacijos seserys Ona Dranginytė ir Ona Kavaliauskaitė. Darbui su Kronika visiškai nebuvo sąlygų. Ieškojau vietos, kur galėčiau paslėpti Kronikos archyvą ir renkamą medžiagą naujiems jos numeriams. Nedavė ramybės mintis, ar šis paskyrimas nėra klasta, ar neseks greitas suėmimas. Po Velykų kun. P. Matulaitis gavo skyrimą į Dotnuvos parapiją, o aš iš jo parapijai nupirkau kleboniją. Darant remontą vieną naktį pastate apsilankė „svečiai“, kuriems rūpėjo pasižvalgyti, kur gyvens naujasis klebonas,— radau išverstus parapijos dokumentus.

Perėmęs Kybartų parapiją, parašiau vyskupui raštą, kad Virbalio parapijos negalėsiu perimti, nes fiziškai bus neįmanoma vienam kunigui aptarnauti dvi dideles parapijas. Vyskupas sutiko ir taip likau vienos didelės Kybartų parapijos klebonu. Mano laimei, kai būdavo daug darbo, pasikviesdavau į talką kurį nors kunigą pogrindininką, dažniausiai kun. Petrą Našlėną. Jis mane vaduodavo ir tuomet, kai reikėdavo kur nors slapta išvykti, pavyzdžiui, nuvežti Kroniką į Maskvą. Trumpą laiką turėjau nuolatinį pagalbininką kun. Virgilijų Jaugelį, kurį vysk. V. Sladkevičius slapta buvo įšventinęs kunigu. Leisti be valdžios registracijos pažymėjimo kunigui viešai atlikti pareigas Religijų reikalų tarybai buvo didelis akibrokštas. Būdamas vikaras, tikrai šito būčiau negalėjęs padaryti.

GEROSIOS TALKININKĖS

Vos atvykęs į Kybartų parapiją supratau, kad reikia geros komandos, kuri atliktų bažnytinius darbus ir talkintų leidžiant pogrindžio spaudą. Suradau gerą zakristijoną Petrą, kuris pagelbėjo man net slėptuves įsirengti. Svarbiausios pagalbininkės buvo Šventosios Šeimos seserys. Vargonininkauti atvyko ses. Genutė Mačianskaitė (vėliau ją pakeitė Bernadeta Mališkaitė), vaikų katecheze užsiėmė ses. Ona Šarakauskaitė, o šeimininkavo ses. Ona Dranginytė su pagalbininke ses. Virginija Ona Kavaliauskaite, kuri rūpinosi ir mergaitėmis adoruotojomis. Seseris pagalbininkes oficialiai įdarbinau kūrikėmis ir bažnyčios valytojomis. Tikriausiai ir KGB pareigūnai suprato, kad kleboną, turintį tokią komandą, bus sunku kontroliuoti, todėl skleidė visokius šmeižtus.

IŠTIKIMI DRAUGAI „AKIPLĖŠA" IR „NEPATAISOMASIS"

Jei ne šalia buvę kunigai Juozas Zdebskis ir Alfonsas Svarinskas, nežinau, ar LKB kronika būtų atsiradusi. Arkivyskupas Julijonas Steponavičius kartais su humoru sakydavo: kun. Zdebskis neša malkas, kun. Svarinskas užkuria ugnį, o kun. Tamkevičius kūrena. Šiuo humoru buvo pasakyta daug tiesos.

KGB pareigūnai kun. J. Zdebskiui buvo davę .Akiplėšos“ pravardę. Tikriausiai dėl to, kad jis galėjo priimti nestandartinius sprendimus, pavyzdžiui, sąmoningai eiti į lagerį už vaikų katechizaciją. Kartą buvau liudininkas, kai per Viktoro Petkaus teismą kun. Juozas pabandė patekti į Aukščiausiojo Teismo salę. Prie durų budėjęs KGB pareigūnas paklausė: „Dėl ko jūs čia atvykote?“ Kun. Juozas ramiai paaiškino: „Atvažiavau pasirinkti Kronikai medžiagos.“

Pirmą kartą sutikau kun. Juozą Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonijoje, kai jis buvo ką tik sugrįžęs iš Pravieniškių lagerio. Tuomet nenujaučiau, kad tarp mūsų užsimegs gili kunigiška draugystė. Iš jo sakomų pamokslų ir asmeninių pokalbių tuojau galėjai pastebėti, kad tai kunigas, kuris „iriasi į gilumą“. Jis buvo maldos ir aukos vyras. Ir šiandien dėkoju Dievui, kad jį sutikau savo kunigiškos tarnystės pavasarį, kai visus atidžiai stebėjau ir iš visų mokiausi.

Per ilgus Kronikos leidimo metus dažnai su kun. Juozu susitikdavome ir kalbėdavomės pačiomis aktualiausiomis temomis. Jis dažnai atveždavo Kronikai reikalingos informacijos, nes jo ryšiai Lietuvoje buvo labai platūs: turėjo daug pažįstamų vienuolinėse kongregacijose, tarp jaunimo ir kitur. Su inžinieriumi Vytautu Vaičiūnu (vėliau tapusiu kunigu) rūpinosi religinės ir kitos pogrindžio literatūros dauginimu.

Kartą mes, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai, padarėme kun. Juozui daug skausmo. Kai kun. J. Zdebskis KGB pareigūnų specialia priemone buvo apdegintas, mes, susirinkę Valkininkų klebonijoje, aptarėme aktualijas ir nutarėme į komitetą pakviesti naujų narių, o kun. Juozą palikti nuošaliai nuo matomos komiteto veiklos. Mes tikrai nesuabejojome kun. Juozo morale ir tuo, kad nudeginimas buvo KGB darbas, tik mums visiems atrodė būsią geriau, jei jis kurį laiką mažiau užklius KGB pareigūnams. Gaila, kad nė vienam iš mūsų neatėjo mintis, kad dėl tokio sprendimo kun. Juozas gali pasijusti atstumtas ir pažemintas. Taip ir atsitiko. Komiteto nariams jis nepriekaištavo, tik tyliai kentėjo. Jam buvo įprasta tyliai iškęsti pažeminimus, kaip pats sakydavo, už savo ir kitų nuodėmes.

„NEPATAISOMASIS"

Kun. Alfonsas Svarinskas, KGB pavadintas „Nepataisomuoju“, tarp veiklių kunigų užėmė išskirtinę vietą. Visi jį gerbėme ne vien už sudėtą auką

Tėvynei ir Bažnyčiai (jau buvo du kartus kalėjęs sovietiniuose lageriuose), bet ir už jo drąsą bei sumanumą. Pirmą kartą jį sutikau 1963 metais Vilniaus trečiojoje ligoninėje, kur kelias savaites gydžiausi. Ką tik iš lagerio sugrįžęs kun. Alfonsas atnešdavo Švč. Sakramentą. Vėliau, kai jis buvo paskirtas į Miroslavą vikaro pareigoms, tarp mūsų užsimezgė artima draugystė. Nedaug sutikau kunigų, kurie būtų taip degę uolumu dėl Bažnyčios ir Lietuvos reikalų. Jis visada būdavo kupinas gerų idėjų ir optimizmo. Sergėdamas kun. Alfonsą nuo lagerio, neįtraukiau jo tiesiogiai į Kronikos darbą, bet jis buvo vienas iš nedaugelio pasauliečių kunigų, su kuriuo aptardavau pačius svarbiausius dalykus. Sumanumo ir drąsos jis turėjo su kaupu. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis norėjo padaryti, kad kun. Alfonsui būtų blogiau, todėl neleido jam dirbti Kauno arkivyskupijoje, bet drauge padarė gerą paslaugą mums, vilkaviškiečiams. Mes mokėmės iš kun. Alfonso, kaip jis sakydavo, „nesėdėti po šluota“.

REMONTAI IR STATYBOS

Kasmet reikėjo rūpintis ne tik Kronika, sielovada, bet ir bažnyčios remontais. Vieną vasarą dažėme bažnyčios vidų, kitais - išorę, trečiais -statėme ūkinį pastatą, dar kitais — su mokiniais tiesėme taką aplink bažnyčią, paskui aptverėme šventorių nauja tvora, bažnyčioje įvedėme šildymą. Šiems darbams reikėjo ne tik pinigų, bet ir medžiagų, kurios anuomet buvo deficitinės ir oficialiai gauti buvo labai sunku. Ypač sunku buvo gauti cemento - jo buvo duodama tik pagal paskyras, kurių aš negalėjau tikėtis gauti. Tačiau Kaune susipažinau su Šančių sandėlio vadovais, kurie man paskambindavo, kai būdavo gauta cemento. Iš Vykdomojo komiteto tikrinti važiavo pats pirmininko pavaduotojas J. Urbonas, bet, savo didžiam nusivylimui, medžiagas rado su reikiamais dokumentais. Pažadėjau net ir jam parūpinti cemento, jeigu tik prireiks. Labiausiai rajono valdžią šokiravo, kai bažnyčios šventoriuje pradėjome gaminti cementines plyteles ir kloti taką aplink bažnyčią. Prie plytelių gamybos kartu su manimi dirbo būrys mokinių.

PARAPIJIEČIŲ LANKYMAS

Nuo Advento pradžios pradėdavau tikinčiųjų šeimų lankymą. Žinojau, kad valdžia dėl to pyks, nes visokia kunigo veikla buvo apribota tik bažnyčia, bet, suprasdamas šio lankymosi namuose svarbą, nutariau nieko nepaisyti. Kadangi beveik visa parapija telkėsi pačiame miestelyje, lankydavau žmones po vakarinių Mišių. Skirdavau tris valandas, per kurias aplankydavau iki 10—12 namų ar butų. Didžiausia problema buvo kelios vakarienės. Paskelbiau iš sakyklos, kad valgysiu tik vienoje vietoje, nes antraip — prarasite kleboną. Reikalai tikrai pasitaisė — vakarienė būdavo tik vienuose namuose ir tik retkarčiais kai kas pasiūlydavo arbatos ir saldainių. Alkoholio niekas nesiūlė, nes buvau paskelbęs, kad klebonas yra abstinentas ir jo visiškai nevartoja.

VĖLINIŲ PROCESIJA Į KAPINES

1978 m. lapkričio 2 d. suorganizavau procesiją į kapines. Tokiai procesijai reikėjo gauti Vykdomojo komiteto leidimą, bet žinodamas, kad vis tiek jo negausiu, neprašiau. Tuojau po Vėlinių gavau administracinę baudą — 50 rublių. Nutariau baudos nemokėti ir rajono valdžios sprendimą apskundžiau Vilkaviškio liaudies teismui. Prie teismo pastato susirinko minia tikinčiųjų, kurie po teismo apipylė mane gėlėmis. Aišku, teismo nuosprendis buvo palankus Vykdomajam komitetui, bet moralinė pergalė buvo mano pusėje. Ir valdžia tai puikiai suvokė. Kitais metais per Vėlines vėl ėjome į kapines melstis.

TERORIZAVIMAS

Vilkaviškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas buvo labai uolus pareigūnas ir dėjo neeilinių pastangų, bandydamas iš manęs padaryti „normalų“ kleboną. Kai pradėjau skambinti varpais, Urbonas kviečia į rajoną ir bara, kam aš skambinu. Pradėjau lydėti mirusiuosius vilkėdamas liturginiais drabužiais, Urbonas vėl bara, kad nesėdžiu automobilyje, bet einu pėsčias. Paaiškinau, kad man, jaunam kunigui, nepatogu sėdėti, kai senos močiutės eina pėsčiomis. Nepraleido nė vieno mano žingsnio, kurį žengiau, nesilaikydamas visų instrukcijų, kas kunigui galima ir kas ne. J. Urbono veiklą geriausiai iliustruoja jo raštas Religijų reikalų tarybai: „Pranešame, kad 1981 m. lapkričio 1 d. (t. y. Vėlinių išvakarėse) Kybartų religinės bendruomenės dvasininkas S. Tamkevičius, neturėdamas išankstinio rajono Vykdomojo komiteto leidimo, organizavo tikinčiųjų eitynes iš bažnyčios į kapines. Eitynėse dalyvavo apie 550 žmonių, iš to skaičiaus apie 60 jaunuolių, grojo dūdų orkestro grupė (ne iš Vilkaviškio rajono). Ceremonijoje tautiniais ir bažnytiniais rūbais apsivilkę dalyvavo apie 40 įvairaus amžiaus vaikų ir paauglių. Apie 18.30 val. bažnyčion atėjo apie 12 pirmos-trečios klasės mergaičių ir jos pradėjo kalbėti „Sveika, Marija“. Jos poteriavo apie pusvalandį. 19 val. žmonių susirinko pilna bažnyčia, tačiau palyginus su pernai, žymiai mažiau (pernai ir šventoriuje buvo pilna, o šiemet visi maldininkai tilpo bažnyčioje ir jos priebutyje. <...> Apie 20 val. bažnytininkų procesija, dalyvaujant klebonui S. Tamkevičiui, giedodama religines giesmes, Kapsuko gatvės šaligatviu, o po to Jakovlevo gatve patraukė į miesto civilines kapines. Maldininkai sustoję ant pagrindinio tako giedojo, meldėsi. <...> Mirusiųjų pagerbimo išvakarėse klebonas S. Tamkevičius buvo iškviestas į Kybartų m. Vykdomąjį komitetą. Buvo norima supažindinti jį su įspėjimu dėl eitynių organizavimo be rajono Vykdomojo komiteto leidimo. Tik pradėjus skaityti tekstą, kunigas S. Tamkevičius pakilo ir išniro pro duris.“

SAUGUMIEČIŲ APGULTIS

Vieną vakarą mano ministrantai pasakė naujieną: „Klebone, Kybartuose pasirodė keisti vyrai, ar tik ne dėl jūsų. Jie su automobiliu pastovi vienoje vietoje, po to pervažiuoja į kitą, retkarčiais pasikeičia numerius.“ Iš tikrųjų, pastebėjau, kad visur, net važiuojant pas ligonį, lydi du automobiliai, nuo kurių buvo neįmanoma pabėgti. Vieną Kronikos numerį išleidome šioje saugumiečių apsuptyje. Įtampa buvo didelė, bet rizikavome, ir viskas pasibaigė laimingai. Tačiau galėjo ir nesibaigti. Kaip vėliau paaiškėjo, panaši palyda atsirasdavo tuomet, kai KGB planuodavo suėmimą.

MĖNESINIAI SUSIKAUPIMAI IR REKOLEKCIJOS

Nuo 1969 metų artimai bendravau su Šventosios Šeimos kongregacija. Seserys talkino sielovadoje, o aš joms vesdavau mėnesines ir metines rekolekcijas. Susirinkdavo Kapsuke (Marijampolėje) ar Kaune ir visą dieną praleisdavome maldoje. Keturios konferencijos, Mišios, išpažintys būdavo pastovi tų dienų dienotvarkė. Metinės rekolekcijos užtrukdavo 6 dienas, todėl joms ieškodavome nuošalesnės aplinkos. Daug kartų vedžiau seserims rekolekcijas prie Zarasų ežero kranto prigludusioje Navickų sodyboje. Kasmėnesiniai susikaupimai ir ypač rekolekcijų dienos būdavo atgaiva ir man pačiam, nes ruošdamasis ir kalbėdamas kitiems negali sakomų minčių netaikyti ir sau. Visa tai padėjo nepasinerti tik išorinėje veikloje, rūpintis ir savo dvasiniu gyvenimu. Neabejoju, jei šiandien panašiai kunigai dėmesio skirtų savo dvasiniam gyvenimui, kiek jo skirdavome per sovietmetį, jų kunigiška tarnystė neštų nepalyginti gražesnių vaisių. Pati didžiausia veikla be maldos gyvenimo yra tik dulkių kėlimas.

PIRMAS VIKARAS

Virgilijus Jaugelis labai siekė kunigystės. Daug kartų bandė oficialiai stoti į seminariją, bet vis gaudavo trafaretinį atsakymą: bandykite stoti kitais metais. Tuomet jis pradėjo ruoštis pogrindyje, bet drauge norėjo dalyvauti visose akcijose už Bažnyčios ir Lietuvos reikalus. Kartą įkliuvo sovietiniam saugumui rinkdamas parašus po „17 000 tikinčiųjų memorandumu“, o antrą kartą — bandydamas padėti Jonui Stašaičiui padauginti Kroniką. Grįžo iš Pravieniškių sunkiai sirgdamas, bet operacija sunkią ligą šiek tiek atitolino.

Vysk. V. Sladkevičius MIC sutiko suteikti kunigystės šventimus, jeigu jį rekomenduotų kuri nors vienuolija. Pakalbėjau su tuometiniu marijonų provincijolu kun. Pranciškus Račiūnu MIC. Jis sutiko Virgilijų priimti į Marijonų kongregaciją ir rekomenduoti šventimams. Gavęs leidimą aplankyti artimus gimines, prieš išvykdamas į Ameriką, kun. P. Račiūnas įgaliojo mane priimti kun. Virgilijaus pirmuosius vienuolinius įžadus. Po to mano zakristijonas greitai gavo kunigystės šventimus. Pasiūliau talkinti man Kybartuose. Žinojau, kad joks vyskupas negalės parašyti skyrimo, todėl nutariau rizikuoti ir leisti aukoti Mišias.

Visų Šventųjų vakarą mano zakristijonas Virgilijus tikinčiųjų ir ypač ministrantų nuostabai išėjo prie altoriaus aukoti pirmųjų Mišių. Greitai gavau įspėjimą iš Religijų reikalų tarybos, kad neleisčiau apsišaukėliui kunigui atlikti pareigų. Nepaisiau ir toliau leidau aukoti Mišias. Gaila, bet nepagydoma liga ardė kun. Virgilijaus sveikatą. Netrukus jis bažnyčioje nebegalėjo aukoti Mišių, tuomet kasdien labai pamaldžiai aukojo jas savo kambarėlyje. Net ir sunkiai sirgdamas, iš rankų neišleido teologijos užrašų. Vis vylėsi pasveikti ir norėjo gerai pasiruošti darbui klausykloje. Buvo tiesiog graudu žiūrėti, bet negi galėjau sakyti: „Virguti, pailsėk, juk greitai iškeliausi.“

VIKARO MIRTIS IR LAIDOTUVĖS

Gerųjų Šventosios Šeimos seserų globojamas kun. Virgilijus iškeliavo pas Viešpatį. Motina ir brolis Augustinas pritarė, kad kun. Virgilijų palaidotume Kybartuose. Iš anksto buvau paruošęs vietą. Varpinės fundatorius kunigas A. Staniukynas joje, statant bažnyčią, buvo pasiruošęs sau amžinojo poilsio vietą, bet jis jau seniai buvo miręs ir palaidotas Amerikoje. Iš anksto tyliai paruošėme šią vietą laidotuvėms. Pašarvojome kun. Virgilijų bažnyčioje. Iš vakaro apsilankę valdžios pareigūnai klausė, kur bus laidojamas, nes kapinėse niekas nekasa duobės. Paaiškinau, kad vyrai suspės iškasti duobę pačią laidotuvių dieną. Po laidotuvių Mišių apnešėme karstą aplink bažnyčią ir sustojome prie varpinės. Vyrai įleido karstą į nišą, pasiruošęs mūrininkas Mačiulaitis greitai angą užmūrijo, tada uždėjome paruoštą dangtį su užrašu A † A kun. Virgilijus Jaugelis. Visai netrukus padarėme akmeninę plokštę. Taip ir liko kun. Virgutis saugoti Kybartų bažnyčios. Tikintieji buvo pamilę savo zakristijoną, vėliau tapusį kunigu, ir ateidami į bažnyčią dauguma užsukdavo pasimelsti prie jo kapo. Valdžia net nebandė reikalauti, kad perlaidočiau jį civilinėse kapinėse.

ANTRASIS VIKARAS

Draugijos provincijolas t. Jonas Danyla SJ leido, kad pogrindyje šventimus gavęs kun. Jonas Kastytis Matulionis SJ viešai atliktų kunigo pareigas. Taip be valdžios sutikimo jis pradėjo patarnauti Kybartų tikintiesiems. Labai uoliai atliko savo pareigas ir buvo mylimas visų — nuo pačių mažiausių iki seniausių. Vėl valdžios pareigūnai gąsdino mane įspėjimais ir straipsniais laikraščiuose, bet į tai nekreipiau dėmesio. Man kun. Jonas Kastytis buvo didelė paspirtis, nes nereikėjo ieškoti pagalbininko, kurio dažnai prireikdavo. Antroji priežastis, kodėl leidau eiti pareigas kunigams pogrindininkams, — norėjau, kad valdžia matytų, jog netikslinga neleisti jaunuoliams baigti seminarijos, nes tik daugiau bėdos prisidaroma — jie pradeda dirbti be jokios valdžios kontrolės. Ši rizika visiškai pasiteisino.

Džiaugiausi ir aš, ir parapija, turėdama tokį uolų kunigą, tačiau mūsų džiaugsmas buvo trumpas. 1982 m. kovo 4 d. iškviestas į Vilkaviškio rajono milicijos skyrių rašiau pasiaiškinimą, kodėl kun. Kastytis Kybartuose nuolatinai negyvena ir tik atvažiuoja man patalkinti. 1982 m. balandžio 8 d. Vilkaviškio miesto prokuratūroje buvau įspėtas, kad Kastytis Matulionis, neturėdamas registracijos pažymėjimo, atlieka religines apeigas. 1982 m. birželio 22 d. jau Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis įspėjo, kad pasikviečiau Kastytį Matulionį ir savavališkai pavedžiau jam eiti vikaro pareigas. Man perskaitytame įspėjime buvo parašyta: „Pilietis Kastytis Matulionis bažnyčioje atlieka religines apeigas: laiko mišias, klauso išpažinčių, sako pamokslus, teikia tikintiesiems sakramentus, vadovauja bažnytinėms procesijoms bei ceremonijoms. Pilietis K. Matulionis neturi jokio dokumento apie dvasinės mokyklos baigimą bei jo įšventinimą kunigu ir neužregistruotas Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos Įgaliotinio Lietuvos TSR įstaigoje. <...> Įspėju Kybartų bažnyčios kleboną kun. S. Tamkevičių ir reikalauju nedelsiant pašalinti minėtą įstatymų pažeidimo atvejį. Priešingu atveju Jūs būsite patrauktas atsakomybėn pagal veikiančius įstatymus.“

AVARIJA

Kartą važiuodamas į Vilnių netoli Valkininkų pradėjau lenkti važiuojantį automobilį. Vairuotojas tuo metu sumanė apsisukti kelyje, ir taip atsitrenkiau tiesiai į neįgalaus vyriškio vairuojamo automobilio šoną. Mano automobilis nukentėjo nedaug, kur kas daugiau kitas automobilis ir jo savininkas. Iš manęs nepaėmė net dokumentų, nes kaltininkas buvo akivaizdus. Įvykiai susikomplikavo, kai į juos įsikišo KGB pareigūnai. Nukentėjęs vairuotojas pasisakė, kad KGB pareigūnai jam papasakoję apie mane kaip apie blogą kunigą ir patarę kreiptis į teismą, pažadėdami padėti, kad jis bylą laimėtų. Mačiau vyro geranoriškumą ir pažadėjau pinigus, kuriuos gausiu iš socialinio draudimo už savo automobilį, atiduoti jam, kad susitaisytų apgadintą automobilį. Vyras pažadėjo nepaklausyti saugumiečių ir į teismą nesikreipti. Deja, po kurio laiko gavau šaukimą į Varėnos miliciją apklausai dėl avarijos. Tardytojas paaiškino, kad man iškelta byla. Tuomet nutariau bylą išviešinti. Parašiau KGB pirmininkui atvirą laišką apie tai, ką saugumiečiai žadėjo nukentėjusiam vyrui. Nežinau, ar viešas laiškas paveikė, bet teismą laimėjau, o nukentėjęs vairuotojas gavo trejus metus lygtinai.

ANTROJI AVARIJA

Vieną dieną automobiliu grįžau iš Kauno. Netoli Virbalio prisivijau sunkvežimį ir pradėjau jį lenkti. Kai buvau ties sunkvežimio šonu, staiga pamačiau, kad jis suka į kairę. Instinktyviai paspaudžiau kuro pedalą ir sėkmingai išvengiau labai sunkios avarijos; nukentėjo tik mano automobilio šonas. Atvykę eismo inspektoriai viską išmatavo, kažką pasikalbėjo su sunkvežimio vairuotoju, o man liepė pasitraukti į šalį. Įtariau, kad ši avarija galėjo būti specialiai suorganizuota. Nors buvo akivaizdi sunkvežimio vairuotojo kaltė, buvau apkaltintas, trims mėnesiams buvo paimtos vairuotojo teisės ir net turėjau perlaikyti eismo taisyklių egzaminą.

KELIONĖ SU KGB VIRŠININKU

Grįždamas iš eilinės kelionės į Maskvą, Kauno autobusų stotyje įlipau į autobusą, vežantį per Kybartus į Vištytį, ir pamačiau beveik tuščiame salone sėdintį Vilkaviškio rajono KGB viršininką. Labai nelauktas susitikimas. Rankoje laikiau portfelį, pilną samizdato - savilaidos - A. Solženycino Archipelag Gulag ir kt. pogrindžio literatūros, kurią man buvo įdavę mano draugai Maskvoje. Pasisveikinau ir atsisėdau šalia saugumiečio, o portfelį pastačiau priekyje prie kojų. Sumojau, jog saugumietis gal neįtars, kad vežuosi ką nors įtartino, jei portfelį pastatysiu beveik jam po kojom. Pakeliui iki Vilkaviškio kalbėjomės apie daug ką. Saugumo viršininkas pasakė, kad tikriausiai aš padaviau į Kroniką žinutę apie įvykusią avariją ir apkaltinau, kad prie jos pirštus galėjo būti prikišusi KGB. Saugumietis pareplikavo: „Jei KGB būtų prikišusi pirštus, avarija savo tikslą būtų pasiekusi...“ Pasirodo, saugumiečiai buvo visai geros nuomonės apie savo darbą. Aš pats apie jų darbą mąsčiau kiek kukliau: tiek metų reguliariai leidžiu Kroniką, o KGB vis nesuranda redakcijos.

KRONIKOS KOMPROMITAVIMAS

KGB, ieškodamas būdų, kaip sušvelninti Kronikoje skelbiamą ir plačiai po pasaulį sklindančią informaciją apie sovietinę tikrovę, griebėsi taktikos persekiojimo faktus neigti, vadino juos prasimanymais siekiant grynai politinių tikslų — pakirsti sovietinės valdžios autoritetą. KGB pareigūnus griebtis šios taktikos paskatino faktas, kad Kronikos redakcija veikė slapta ir jos platinama informacija buvo anoniminė. Buvo lengva, ypač Vakaruose, skleisti žinią, kad Kronika pateikia išgalvotus faktus. Norom nenorom pradėjome mąstyti, ką reikėtų padaryti, kad būtų išmuštas šis saugumiečių koziris. Buvo aišku, kad reikia kažkam persekiojimo faktus ne tik registruoti, bet ir patvirtinti savo parašu, t. y. prisiimti atsakomybę, nors tai ir sukeltų represijų.

TTG KATALIKŲ KOMITETO ĮKŪRIMAS

1978 metai atnešė gerų permainų. Svarbiausioji - popiežiumi buvo išrinktas Jonas Paulius II, kuris tuojau po išrinkimo pasakė būsiąs „tylos Bažnyčios“ balsu. Toji „tylos Bažnyčia“ buvome mes, tikintieji, pasklidę po visą Sovietų Sąjungą. Tai padrąsino visus, kurie vienaip ar kitaip bandė priešintis anuometinei prievartai. Tuo metu Sovietų Sąjungoje, visų pirma Maskvoje, jau veikė žmogaus teisių gynimo grupės, susikūrusios po 1975 m. Helsinkyje priimtų nutarimų žmogaus teisių srityje. Maskvoje buvo susikūręs Tikinčiųjų teisėms ginti krikščioniškasis komitetas.

Vasarą mane aplankė maskviečiai - stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas, Aleksandras Ogorodnikovas ir Levas Regelsonas — ir papasakojo apie jų įkurtą Tikinčiųjų teisėms ginti krikščioniškąjį komitetą. Pasiūlė, kad prisidėtume prie jų. Pasidalijau idėja su kun. A. Svarinsku ir kun. J. Zdebskiu. Jie pritarė šiai minčiai, tačiau sutarėme, jog kursime savarankišką komitetą ir glaudžiai bendradarbiausime su maskviečiais.

Lapkričio 13 d. Maskvoje, Krikščioniškojo komiteto sekretoriaus Viktoro Kapitančiuko bute, įvyko spaudos konferencija. V. Kapitančiukas telefonu sukvietė žurnalistus. Kun. A. Svarinskas, kun. J. Zdebskis ir aš pristatėme užsienio žurnalistams apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto įkūrimą Lietuvoje ir padalijome pirmuosius tris dokumentus. Žurnalistai daug klausinėjo, kokia tikinčiųjų padėtis Lietuvoje. Vakare, grįždami iš Maskvos į Vilnių, traukinyje jau klausėmės BBC pranešimo apie įvykusią konferenciją. Suvokėme, kad tai labai pavojingas žaidimas, kuris greitai gali baigtis nelaisve. Tokia buvo atviros kovos už tikinčiųjų teises pradžia, kuri, Dievo laiminama, tęsėsi net penkerius metus, iki buvusio KGB vadovo J. Andropovo išrinkimo į TSKP Generalinio sekretoriaus postą. Vėliau KGB viršininkai apgailestaus, kad leido mums, Katalikų komiteto nariams, taip ilgai veikti, nes per tą laiką iki arešto suspėjome paruošti pamainą.

Aš pats abejojau, ar man tikslinga įsitraukti į TTG Katalikų komiteto veiklą, nes galima buvo tikėtis dar daugiau KGB dėmesio. Tačiau tuo metu mąsčiau: jeigu liksiu nuošalyje, kaip tik saugumiečiams kils įtarimas, kuo užsiima šis pramuštgalvis, jei jo draugai priklauso Komitetui, o jis pats likęs nuošalėje. Atrodė, buvo daugiau argumentų už tai, kad dalyvaučiau šioje veikloje.

Per penkerius metus paruošėme 52 oficialius dokumentus ir vieną kitą neoficialų, skirtą ne sovietinei valdžiai, bet Šventajam Sostui. Dokumentų projektus paprastai parengdavau aš arba kun. A. Svarinskas; paskui sueidavome į kurią nors kleboniją — aptarti ir galutinai paruoštus pasirašyti. Ant voko rašydavome atgalinį adresą to Katalikų komiteto nario, kuris tais metais būdavo formalus sekretorius. Dalijantis būsimais „nuopelnais“ prieš KGB, kasmet formalus sekretorius būdavo vis kitas Komiteto narys. Labai dažnai susirinkdavome į Skaudvilės kleboniją pas kun. Vincentą Vėlavičių. Atmintyje išlikęs labai šviesus šio labai gero, tėviško žemaičio paveikslas. Praėjęs lagerių išbandymus, išliko tvirtas, dėl Dievo ir Tėvynės pasiryžęs paaukoti nors ir gyvybę.

ĮSPĖJIMAS

Buvome parašę ir išplatinę dvidešimt TTG Katalikų komiteto dokumentų, tačiau negavome nė vieno atsakymo — mūsų pagalbos šauksmas įkrisdavo tarsi į šulinį. Tik po penkerių metų per tardymą pamačiau, kad visus tuos dokumentus — iš viso 51 — KGB kruopščiai rinko; net buvo labai susirūpinęs, kad neturėjo dokumento Nr. 46. Sovietinei valdžiai ypač užkliuvo dokumentas Nr. 18 Dėl vaikų teisių pažeidimų Lietuvoje ir dokumentas Nr. 5 Dėl religinių susivienijimų nuostatų, kuriam pritarė 520 kunigų ir du tremtiniai vyskupai. Dėl dokumentų turinio dar būtų galėję kentėti, bet KGB negalėjo toleruoti, kad visi dokumentai pasiekia Vakarus. Tai griovė jų mitą, kad Sovietų Sąjungoje esanti tikėjimo ir sąžinės laisvė.

1979    m. rugpjūčio 29 d. buvau iškviestas į respublikinę prokuratūrą, ir čia prokuroras perskaitė oficialų įspėjimą, kad jei ir toliau tęsiu antivalstybinę veiklą, man gresia LTSR BK 68 str. Po respublikos prokuroro įspėjimo mane į savo kabinetą nusivedė prokuroras J. Bakučionis, kuruojantis KGB vedamas bylas, ir pradėjo aiškinti, kad LKB kronika esanti TTG katalikų komiteto organas ir kad turime liautis ją leidę. Rytojaus dieną prokuratūroje buvo įspėtas ir kun. A. Svarinskas. Pavojaus akivaizdžiai daugėjo, tad reikėjo apsispręsti: nutraukti TTG katalikų komiteto veiklą ar įspėjimo nepaisyti. Neabejodami pasirinkome antrąjį atvejį.

NERIMAS IR VILTYS

1980    metai buvo labai sunkūs, nes kompartijos ir saugumo prievartos mašina negailestingai dorojo kovotojus dėl žmonių teisių. Sausio mėnesį Religijų reikalų tarybos įstaigoje buvo „auklėjami“ ordinarai, kad turi klausyti sovietinės valdžios; suimti Kronikos platintojai ir rėmėjai Anastazas Janulis, Povilas Buzas, ses. Ona Vitkauskaitė, ses. Genovaitė Navickaitė; nuteista ses. Jadvyga Stanelytė, doc. Vytautas Skuodis. Jį priėmėme į TTG katalikų komitetą teismo metu - jis pats oficialiai pasiprašė priimamas. Kun. J. Zdebskis (vienas iš aktyviausių Kronikos rėmėjų) nežinomu būdu buvo smarkiai apdegintas cheminėmis medžiagomis, kiek mažiau nukentėjo V. Vaičiūnas. Tačiau miela tuos metus prisiminti: persekiojimas ne tik neišgąsdino, bet, priešingai, visus sutelkė į dar aktyvesnę kovą — į TTG katalikų komitetą įsitraukė kun. Algimantas Keina, kun. Vaclovas Stakėnas ir kun. Leonas Kalinauskas. Iš visur jutau visokeriopą paramą; kas negalėjo ar nemokėjo tiesiogiai padėti, rėmė materialiai - įduodavo kelias šimtines ir tik tiek pasakydavo: „Tu žinosi, kur išleisti.“

DISIDENTŲ TEISMAI

Vilniaus Aukščiausiasis Teismas kaskart vis nuteisdavo Lietuvos disidentų ir pogrindžio spaudos platintojų. Kai tik gaudavome informacijos, kada vyks teismas, organizuodavomės vykti į Vilnių ir iš solidarumo dalyvauti teismo procese. Atvykdavo disidentų, seserų vienuolių ir aktyvių pasauliečių. KGB niekuomet mūsų neįleisdavo į teismo salę, todėl visą dieną praleisdavome teismo fojė, kur būdavome fotografuojami ir filmuojami. Vėliau saugumiečiams trūko kantrybė ir atvykusiesiems neleisdavo net prisiartinti prie Aukščiausiojo Teismo pastato.

TEGU DIEVAS BŪNA GAILESTINGAS

1980 m. balandžio mėnesį Ceikiniuose minėjome kun. Karolio Garucko SJ mirties metinės ir mane pakvietė prie paminklo tarti žodį. Apie tai, kas vyko bažnyčios šventoriuje, Ceikinių kolūkio pirmininko pavaduotojas šitaip rašė Ignalinos saugumo viršininkui A. Paškevičiui: „1980 m. balandžio 10 d. Ceikinių bažnyčioje vyko kunigo Garucko mirties metinės, kas buvo plačiai paskelbta. Apie 14 val. šventoriuje atidarant paminklą, vienas iš kunigų pasakė kalbą, kurios turinys buvo daugiau agitacinis antitarybinis, negu religinis, todėl mes su Vladu Kubiliumi ją užrašėme į magnetofono juostelę iš kolūkio kontoros, nes ši kalba buvo sakoma per ratifikuotą liniją šventoriuje. Šį magnetofono įrašą aš perduodu jūsų žiniai. Vėliau paklausiau ten buvusių žmonių, kas čia kalbėjo, vienas iš man nepažįstamų pasakė, jog tai kunigas Tamkevičius iš Kybartų. Iš viso šioje ceremonijoje dalyvavo virš 50 kunigų.“ Gaila, bet tuo metu šitaip besielgiančių buvo ne vienetai — tokių buvo daug. Tegu Dievas jiems būna gailestingas. Seniai visiems už viską esu atleidęs ir meldžiuosi, kad jie būtų susitaikę su savo sąžine ir Dievu.

KUNIGŲ SANTYKIS SU VYSKUPAIS

Sovietinė valdžia ir ypač KGB siekė supriešinti kunigus tarpusavyje ir su vyskupais. Šiam tikslui geriausiai tarnavo verbavimas būti KGB kolaborantais. Nežinojome, bet dažnai neklysdami nujautėme, kas iš kunigų ar vyskupų galėjo būti įkliuvę į KGB pinkles. Tai, be jokios abejonės, silpnino pasitikėjimą savo ganytojais, bet net mintis neateidavo jų niekinti arba neklausyti. Gerai supratome, kad konfrontacija tarp kunigų ir vyskupų pasitarnaus ne Bažnyčios, bet okupantų naudai. Mes, kunigai, pakritikuodavome savo ganytojus tik tuomet, kai akivaizdžiai matydavome sovietinės valdžios inspiruojamus jų žingsnius.

DIDŽIOSIOS REKOLEKCIJOS

1981 m. vasarą Jėzaus Draugijos provincijolas kun. Jonas Danyla SJ pasiūlė atlikti didžiąsias rekolekcijas ir pasiruošti paskutiniams įžadams Draugijoje. Sutarėme, kad rekolekcijas atliksiu Dūkšte, kur klebono pareigas ėjo kun. Kazimieras Žemėnas SJ. Paprašiau, kad pogrindininkas kun. Petras Našlėnas mane pavaduotų šiokiadieniais nuo rugsėjo 14 d. iki spalio 15 d. Sugrįždavau iš rekolekcijų šeštadienio vakarą, paaukodavau sekmadienį dvejas Mišias ir po pietų vėl grįždavau į Dūkštą. Šios rekolekcijos buvo ne mažiau palaimingos, kaip ir pirmosios didžiosios rekolekcijos prieš keturiolika metų. Pavedžiau rekolekcijas Švč. Mergelės Marijos globai, ir, atrodo, ji tikrai motiniškai globojo. Niekas nepasigedo manęs ir niekas nekėlė triukšmo, kad visą mėnesį kunigas pogrindininkas Kybartuose atlieka klebono pareigas. Prisirašiau daug gerų pasiryžimų. Tarp jų buvo ne tik pasiryžimas rūpintis savo dvasiniu gyvenimu, bet ir pasiryžimas daug darbuotis dėl Bažnyčios ir Tėvynės, nors dėl to reikėtų eiti ir į kalėjimą. Ne visus pasiryžimus įvykdžiau iki galo, buvo ir apsileidimų, bet pastarąjį - eiti į kalėjimą — padėjo įvykdyti mano KGB „draugai“.

Po didžiųjų rekolekcijų sekė metus trukęs intensyvus dvasinis gyvenimas su keliais kasdieniais mąstymais ir kitomis dvasinėmis pratybomis. 1982 m. rugpjūčio mėn. prieš įžadus atlikau astuonių dienų rekolekcijas ir pasiruošęs laukiau rugpjūčio 15 d. Per Žolinę popietiniu metu atvyko į Kybartus pats Draugijos provincijolas J. Danyla SJ ir prie užrakintų bažnyčios durų per Mišias sudėjau prie Viešpaties kojų keturis jėzuitų įžadus. Liudytojos buvo tik šioje bažnyčioje tarnavusios Šventosios Šeimos kongregacijos seserys ir dangaus angelai. Tikriausiai Viešpats leido ramiai pasiruošti priekyje laukusiems dideliems išbandymams.

KGB PLANAS

1982 metais KGB paruošė planą suimti mane, kun. A. Svarinską ir kun. J. Kaunecką. 1983 m. sausio 20 d. KGB 5 tarnybos viršininkas pulkininkas Baltinas šį planą patvirtino ir jo pirmąja auka tapo „Nepataisomasis“ kun. Alfonsas. Pagal šį planą pas mus, tris kunigus, sausio 26 d. privalėjo būti atlikta krata ir suėmimas. Tą pačią dieną buvo numatytos kratos pas kun. V. Vėlavičių — Skaudvilėje, kun. A. Keiną—Valkininkuose, kun. A. Šeškevičių SJ — Gargžduose, kun. A. Gražulį SJ — Prienuose, kun. J. Danylą SJ - Bijutiškyje ir pas Birštono kleboną kun. M. Petkevičių.

Įdomi detalė: kadangi KGB tikėjosi, kad trijų kunigų areštai gali sukelti neigiamą Vatikano reakciją, buvo nutarta, jei Vatikanas keltų triukšmą, Vakarų ir Lietuvos visuomenę tada painformuoti, kad sovietinė valdžia, vadovaudamasi humaniškais principais, iš anksto asmeniškai buvo pranešusi popiežiui Jonui Pauliui II apie šių kunigų antivalstybinę veiklą ir pasiūlė pasiimti juos iš Sovietų Sąjungos arba paveikti, kad jie nutrauktų savo veiklą. Tačiau Vatikanas į tokį pasiūlymą nesureagavo.

Plane buvo numatyta pasitelkti ne tik Religijų reikalų tarybą, bet ir KGB agentus kunigus - „Germantą“, „Gintautą“, „Valdą“, „Joną“, „Petrą“ ir „Sigitą“, kurie turės aiškinti kunigams, kodėl valdžia ėmėsi tokių priemonių prieš tris kunigus. Laisvėje likę Katalikų komiteto nariai kunigai -A. Keina, L. Kalinauskas, V. Stakėnas ir K. Žilys - pagal KBG planą turėjo būti kompromituojami ir supriešinami tarpusavyje.

Suėmus du kunigus ir dėl to kilus dideliam pasipiktinimui Lietuvoje ir ypač laisvajame pasaulyje, KGB nutarė laikinai susilaikyti nuo kun. J. Kaunecko suėmimo. Tikriausiai sovietinio saugumo pareigūnai galėjo Maskvai pasigirti, kad TTG katalikų komiteto veikla sustabdyta.

LKB kronika -tiesa išlaisvina

DRĄSĖJIMO METAI

1968 metus galima laikyti mūsų drąsėjimo pradžia. Kai buvo diskutuojama, rašyti pareiškimą ar jo nerašyti sovietinei valdžiai dėl Kauno kunigų seminarijos klierikų limito panaikinimo, ne vienas kalbėjo, kad toks prašymas gali liūdnai pasibaigti. Tačiau nuotaikos pamažu keitėsi ir greitai mes visi buvome gerokai išdrąsėję ir pasiryžę, jei būtų tokia Dievo valia, prisiimti ir nelaisvės kryžių. Aš buvau šio keitimosi liudininkas. 1972 m. pradėjus eiti Kronikai, būdavo pakankamai sunku surinkti medžiagą eiliniam numeriui, nes dauguma pasauliečių ir kunigų nuogąstavo, ar nebus dar didesnės bėdos, kai persekiojimo faktai bus pagarsinami. Tačiau visi pamažu įsitikino, kad represinė sistema, paremta prievarta ir melu, yra gana silpna ir kad su ja vaisingiausia kovoti tiesos žodžiu. Kitos alternatyvos nebuvo.

INFORMACIJOS RINKIMAS

Pradėjęs leisti Kroniką, nesvarsčiau, kokiu periodiškumu ji eis - kai susirinks pakankamai straipsnių ir žinių, tada numeris ir pasirodys. Iš tikrųjų surinkti medžiagą pasirodė gana sunku. Negi paskelbsi Tiesoje, kad pogrindžio leidiniui reikia sovietinės valdžios daromų nusikaltimų aprašymų? Arba kad medžiagą reikia siųsti Simno vikarui? Laimei, turėjau didelį būrį kunigų, seselių vienuolių ir pasauliečių, kuriais galėjau pasitikėti. Jų sąžiningumas ir noras padėti buvo garantuotas, nes jie visi mylėjo Bažnyčią ir Lietuvą. Ne visi žmonės lengvai pasakodavo ar parašydavo apie savo patirtus vargus, ypač kai numanydavo, jog pasakojimas pateks į Kroniką. Prisimenu ne vieną atvejį, kai net geri ir nukentėję nuo valdžios žmonės buvo linkę likti nežinomi: daug kam nesinorėjo atkreipti KGB dėmesio, galbūt - net būti tardomiems. Tačiau buvo kunigų ir pasauliečių, kurie medžiagą atiduodavo labai drąsiai. Vienas iš tokių buvo kun. Bronius Laurinavičius. Iš pradžių ne visi suprato, kodėl reikia registruoti ir viešinti persekiojimo faktus. „Ir taip visi žino, ką daro sovietinė valdžia!“ — taip kai kurie teisindavo savo nenorą aprašyti vieną ar kitą įvykį. Ypač norėjosi surinkti kuo daugiau drąsaus pasipriešinimo faktų, kad iš jų žmonės galėtų pasimokyti, kaip reikia atsiliepti į prievartos iššūkius. Tokie aprašymai Kronikoje daug pasitarnavo nugalint ilgus metus viešpatavusią baimę. Nors ir pamažu, bet medžiaga Kronikai į Simną plaukė.

MEDŽIAGOS SLĖPIMAS

Dalis gaunamų rašinių būdavo perrašyti rašomąja mašinėle. Atsargesni atsiųsdavo ketvirtąjį ar penktąjį egzempliorių, kad kratos atveju sunkiau būtų nustatyti rašomąją mašinėlę, tačiau dauguma informacijos būdavo parašyta ranka. Grėsė rimtas pavojus, kad per kratą paėmę rankraščius KGB pareigūnai nesunkiai išsiaiškins jų autorystę. Todėl vienas iš didžiausių rūpesčių buvo gerai paslėpti rankraščius ir kuo greičiau perrašyti juos rašomąja mašinėle. Dairiausi po savo vienintelį kambarėlį, kuris tarnavo kaip darbo kambarys ir miegamasis, bet negi pavojingą medžiagą paslėpsi po lova. Geriesiems klebonijos gyventojams - klebonui ir šeimininkei — nedrįsau pasakoti savo rūpesčių, nes nenorėjau užkrauti jiems naštos. Nešioti ir slėpti Kronikos archyvą pas kitus žmones buvo nepatogu ir rizikinga, todėl iš pradžių šios minties atsisakiau. Rūpesčio genamas ėjau į bažnyčią, landžiojau po palėpes ir ieškojau, ieškojau. Slėptuvė turėjo būti ir saugi, ir lengvai prieinama.

PO ALTORIAUS LAIPTU

Kelerius metus angelai sargai daugelį rankraščių saugojo Simno bažnyčioje. Gavęs medžiagą kišdavau ją, kaip man atrodydavo, į pačią saugiausią vietą. Po kurio laiko pastebėdavau, kad slėptuvė nebe saugi, tada ieškodavau naujos vietos, kad rankraščių nesugraužtų pelės ir nesurastų pikti žmonės.

Simno bažnyčioje prie kiekvieno pilioriaus buvo altorius. Kartą toptelėjo mintis, kad gal būtų saugu pavojingą medžiagą paslėpti po altoriaus laiptu. Vieta iš bažnyčios gerai matoma, todėl ieškotojams, ko gero, net mintis neateitų, jog čia pat guli jų ieškoma medžiaga. Erdvę po laiptu buvo galima pasiekti per altoriaus portatilio ertmę. Per ją nuleisdavau rankraščius iki grindų ir pastumdavau po laiptu tiek, kad net pasišvietus prožektoriumi nieko nesimatytų. Likau patenkintas. Slėptuvė atrodė saugi, tik turėjo mažą trūkumą - medžiagą buvo galima paimti tik naktį. Jauno ir smalsaus zakristijono, būsimo kunigo Kęstučio Briliaus paklaustas, dėl ko vakarais dažnai einu į bažnyčią, paaiškinau, jog kunigui tinka aplankyti Švenčiausiąjį Sakramentą. Atsakymas nebuvo melas, nes Eucharistiją tikrai branginau.

RAŠOMOJI MAŠINĖLĖ

Ant stalo stovinti rašomoji mašinėlė buvo tarsi uždelsto veikimo bomba. Kiekvienu metu ją galėjo paimti ir patikrinti. Kur ją paslėpti, kad per du-tris mėnesius, kol bus renkama medžiaga, nekeltų grėsmės? Juk rašomosios mašinėlės į kokį nors plyšį neįkiši. Atėjo mintis rašomajai mašinėlei gauti raides su svirtelėmis ir vieną raidyną naudoti Kronikai, o kitą - oficialiems raštams, nors jie būtų skirti ir KGB. Maskvoje, Puškino gatvėje esančioje parduotuvėje, pasisekė nusipirkti net keletą svirtelių komplektų; meistras rusišką raidyną pakeitė į lietuvišką, ir mašinėlė su pavojingu šriftu ant stalo būdavo labai retai — tik perrašant Kronikos numerį. Po to per 15—20 minučių padarydavau „operaciją“, ir ant stalo stovėdavo visiškai saugumui „nenusikaltusi“ rašomoji mašinėlė, kuria rašydavau net savo homilijas. Šitą operaciją lengvai išmoko ir mano bendradarbiai. Išimtas raidynas tilpdavo saujoje, ir įsidėjus jį į kišenę buvo galima išsinešti bei lengvai paslėpti.

Kad liktų mažiau įkalčių, kartkartėmis pakeisdavau naudojamą šriftą. Reikėdavo dalį raidžių pakoreguoti lituokliu, truputį pakeičiant bent kai kurių iš jų mušimo poziciją. Šiai subtiliai operacijai dažnai užtekdavo vien specialių replių, kuriomis nežymiai pakeisdavau raidės padėtį. Šias reples man įtaisė kun. J. Zdebskis, kuris buvo geras rašomųjų mašinėlių taisymo meistras. Per tardymus įsitikinau, jog tokios operacijos tobulai klaidino „ekspertus“.

PIRMIEJI BENDRADARBIAI

Pradėjus redaguoti Kroniką, reikėjo ieškoti bendradarbių, nes aš pats negalėjau pasitikėti savo literatūriniais sugebėjimais. Dar dirbdamas Vilkaviškyje, susipažinau su savo klebono kun. Konstantino Ambraso broliu — lituanistu Kazimieru. Susiradau jį Leipalingyje pas brolį kunigą ir pasakiau savo rūpestį. Mano džiaugsmui, Kazimieras nesvyruodamas sutiko padėti. Iš anksto susitardavome, kada jis atvyks pas savo brolį; parengęs numerį kišdavau jį į užantį ir važiuodavau į Leipalingį. Broliui kunigui nieko nesakydavau, kad be reikalo nesijaudintų, o po kelių dienų vėl nuvykdavau ir ištaisytus, išbraukytus, dažnai gerokai sutrumpintus tekstus parsiveždavau į Simną. Padaręs rašomajai mašinėlei operaciją - pakeitęs raidyną, per kelias dienas numerį perrašydavau. Kadangi Kazimieras taisydavo ranka, rizika buvo labai didelė: kiekvienu metu vežmus ir perrašomus rankraščius saugumas galėjo paimti ir nesunkiai išsiaiškinti mano pagalbininką. Šitai suprato ir Kazimieras, bet dirbo ir nesiskundė. Mačiau jo didelį norą padėti. Žinoma, ilgai taip tęstis negalėjo, juo labiau tada, kai saugumas pradėjo masiškai daryti kratas ir užvedė bylą Nr. 345.

SESUO GERARDA

Darbas su Kronika labai palengvėjo, kai į talką atėjo Eucharistinio Jėzaus ses. Gerarda Elena Šuliauskaitė. Per ilgus metus ant jos pečių gulė didžioji darbo našta. Žinojau, koks pavojus jai grėsė; suprato ir jinai, bet pasitikėjome Dievu ir dirbome. Mano pareiga buvo medžiagą surinkti, patikrinti - atmesti nors kiek keliančią abejonių ir pasirūpinti įžanginiu straipsniu. Tada atvykusi ses Gerardą viską surūšiuodavo į numerio skiltis: „Žinios iš vyskupijų“, „Tarybinėje mokykloje“, „Tardymai ir kratos“ ir kitas, ištaisydavo klaidas, kelis kartus perrašydavo, ir numeris būdavo baigtas.

PAGRINDINIS TIKSLAS

Suredaguoti Kronikos numerį buvo tik pusė darbo. Visi, su kuo tariausi, suprato, kad Kronika tik tada atliks savo paskirtį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje. Tuo laiku neturėjome galimybės dideliu tiražu padauginti ir paskleisti pogrindžio leidinio, nes lengviausiai prieinamos buvo tik rašomosios mašinėlės; kitokios dauginimo priemonės griežtai kontroliuotos. Per didelį vargą inžinierius Vytautas Vaičiūnas iš dalių sulipdė kopijavimo aparatą „Era“, kuriuo, rizikuojant laisve, buvo galima padauginti kelis šimtus egzempliorių ir paskleisti juos po Lietuvą. Iškilo didžiausias uždavinys: kaip Kroniką perduoti į Vakarus? Tuo metu, kai pradėjo eiti Kronika, turistų iš Vakarų atvažiuodavo labai mažai ir tie patys negalėdavo nukrypti nuo nustatyto maršruto, juo labiau — atvykti iš Vilniaus į provinciją. Be to, per kratą muitinėje visada galėjo surasti vežamus rašinius.

LIETUVOS DRAUGAI

Dėmesys vėl pasisuko į Maskvą. Atnaujinome ryšį su Sergejumi Kovaliovu ir jam nuveždavome naują Kronikos numerį. Maskviškiai Lietuvos draugai žinojo, ko mes labiausiai norime, - kad numeris patektų į Vakarus. Kartais laukdavome labai ilgai, kol pagaliau radijo stotys Laisvė, Amerikos balsas ar Vatikano radijas pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas Kronikos numeris. Tada būdavo daug džiaugsmo. Vėliau į Maskvą veždavome ne vieną, bet du egzempliorius. Vienas buvo reikalingas Dabarties įvykių kronikai, kurios bendradarbiai jiems tinkamą medžiagą išsiversdavo į rusų kalbą ir įdėdavo į savo leidinį, o kitą egzempliorių stengdavosi greičiau perduoti Vakarų korespondentams. Su dideliu dėkingumu ir pagarba menu Lietuvos draugus Maskvoje: tai ramusis Sergejus Kovaliovas, visada besišypsantis Aleksandras Lavutas, labai dalykiška Tatjana Velikanova, energija kunkuliuojantis dvasininkas Glebas Jakuninas ir kiti. Mus, labai skirtingų tautybių, religijų ir luomų žmones, siejo bendras uždavinys - pranešti pasauliui, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmonių teisės. Mes buvome įsitikinę, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą priespaudą.

KELIONES Į MASKVĄ

Kelionės į Maskvą buvo labai pavojingos, nes bet kur - oro uoste, geležinkelio stotyje, Maskvos gatvėje - galėjai patekti į KGB objektyvą ir būti sulaikytas. Todėl skristi lėktuvu tada, kai jau pradėta reikalauti paso, buvo tiesiog neprotinga. Sėsti į Maskvos traukinį Kaune ar Vilniuje buvo taip pat rizikinga, nes geležinkelio stotys galėjo būti labiausiai sekamos. Liko viena išeitis: įsėsti į Maskvos traukinį ne Lietuvoje. Dažniausiai kelionės į Maskvą būdavo labai romantiškos. Kas nors iš draugų, pavyzdžiui, kun. Alfonsas, pavėžėdavo už Vilniaus, o tenai ant kelio „pabalsuodavau“, ir pirmas pasitaikęs automobilis nuveždavo į Minską. Čia nusipirkdavau bilietą, apie 20 val. sėsdavau į Maskvos traukinį ir ankstų rytą jau būdavau sostinėje. Važiuoti tokiu maršrutu atrodė gana saugu. Gyvendamas Kybartuose, bilietą pirkdavau kur nors Kaliningrado srityje - važiuodavau į Nesterovą ar Gusevą.

Dažnai tekdavo važiuoti vienam, o kai kada turėdavau ir palydovą, kuris, saugodamas mane, pavojingą medžiagą veždavosi su savimi. Teatlygina Viešpats anuomet rizikavusiems savo laisve - ses. Nijolei Sadūnaitei, ses. Bronei Vazgelavičiūtei, ses. Genovaitei Navickaitei ir kitoms. Šios seserys buvo nepakeičiamos talkininkės, nes jomis galėjau visiškai pasitikėti.

SUSITIKIMAI MASKVOJE

Atvažiavus į Maskvą eiti į kurio nors disidento butą būdavo labai rizikinga, todėl visada susitardavome, kad susitiksime neutralioje vietoje. Maskviečiai duodavo kokį nors adresą, sutardavome datą bei susitikimo laiką. Stebėjausi jų atsakingumu: per ilgą laiką nebuvo nė vieno karto, kad sutartą dieną būtų neatvykę; nebent retkarčiais dėl svarbios priežasties truputį pavėluodavo. Iš mūsų paimdavo Kroniką, vėliau — ir Aušrą, o parvežti duodavo Dabarties įvykių kroniką ir dažnai dar ką nors iš tuometinio „samizdato“ (savilaidos), pavyzdžiui, Gulago salyną ir kt. Apsikeitę spauda, aptarę naujausius įvykius, išsiskirstydavome: jie grįždavo į darbą, o aš laukdavau traukinio į Vilnių.

KAM SIŲSTI?

Iš pradžių net nebuvo aišku, kam adresuoti Kroniką Vakaruose. Žinojau tiek, kad yra katalikiškas dienraštis Draugas, todėl, susiradęs jo redakcijos adresą, užrašydavau jį ant perduodamo numerio viršelio ir siųsdavau į kelionę. Mes buvome įsitikinę, kad visiškai nesvarbu, kam pasiųsti; svarbu, kad patektų į rankas ne komunistams. Vėliau Vilniuje susipažinau su dr. Rože Šomkaite iš JAV. Ji papasakojo apie Niujorke veikiančią Lietuvių katalikų religinę šalpą, jos direktorių kun. Kazimierą Pugevičių ir apie jų pastangas padėti Lietuvai. Nuo tada rašydavau kitą adresą. Šiandien man atrodo, kad pats Viešpats atsiųsdavo reikiamų žmonių, kai jie būdavo reikalingiausi. Tokie buvo R. Šomkaitė, kun. K. Pugevičius, vėliau Putname gyvenančios Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys ir kiti.

AREŠTAI MASKVOJE

KGB neabejotinai numatė, kokiais keliais savilaida pasiekia Vakarus, todėl bandė juos užblokuoti. Vienas po kito buvo suimti aktyviausi disidentai: S. Kovaliovas, T. Velikanova, A. Lavutas, G. Jakuninas ir kiti. Juo toliau, juo Kronikos kelias per Maskvą darėsi sunkesnis. Tačiau tuo metu vis dažniau pradėjo atvykti turistų iš JAV. Lengviausia būtų buvę įduoti Kronikos numerį kokiam nors svečiui iš Vakarų, kad jį persiųstų nurodytu adresu, bet numeris muitinėje galėjo ne tik žūti, bet ir pačiam išvykstančiajam pridaryti aibes nemalonumų. Ką daryti?

MIKROFILMAI

Tarnaudamas sovietinėje armijoje, kelerius metus buvau karinio dalinio fotolaboratorijos vedėju, todėl buvau įgudęs daryti ne tik fotografijas, bet ir mikrofilmus. Dabar gi šis darbas labai pravertė. Tą pačią dieną, kai būdavo užbaigtas Kronikos numeris, pirmąjį egzempliorių nufotografuodavau ir mažą fotojuostos ritinėlį paslėpdavau kokiame nors suvenyre, kurį būtų galima įduoti svečiui iš Vakarų.

Ilgą laiką šis metodas tarnavo labai sėkmingai. Viską paruošus reikėdavo tik melstis ir laukti pirmojo svečio iš Vakarų, kuris turėtų noro ir drąsos šiek tiek surizikuoti. Gal laimingas atsitiktinumas, bet iš daugelio atvejų tik vieną kartą svečias atsisakė paimti mikrofilmą ir, kad man, nerūkančiam, nebyrėtų ašaros, padovanojo pakelį cigarečių... Dabar jau suprantu, kad negalima iš kiekvieno reikalauti daugiau, negu jis pajėgia; anuomet tai padaryti buvo sunkiau. Stebėjausi, kaip atvykusieji mūsų tautiečiai mylėjo Lietuvą. Po trumpo paaiškinimo iškart pasakydavo: „Gerai, paimsiu!“ Ir paėmę neišmesdavo.

DAUG KAS NEŽINOMA

Jau Nepriklausomybės metais, viešėdamas JAV, aplankiau Lietuvių katalikų religinį šalpą ir apžiūrėjau LKB kronikos numerius bei mikrofilmus, kurie buvo atkeliavę iš Lietuvos. Ne viską radau, kas buvo siųsta; kai kas buvo žuvę Maskvoje per kratas, kai kas — pakeliui. Tačiau labai nudžiugau atradęs ne vieną Kronikos numerio mikrofilmą, kurį buvo pasiuntę į Vakarus Kronikos redakcijai visai nežinomi asmenys. Ačiū Dievui, kad tuo sunkiu metu daug kas ne tik matė priespaudą, bet ir mąstė, kaip ją galima būtų pristabdyti.

BYLA NR. 345 IR PIRMOJI ATAKA

Kai tik LKB kronika pateko ir į KGB rankas, 1972 m. liepos 5 d. jai buvo užvesta byla Nr. 345. 1973 m. spalio 30 d. KGB generolas Petkevičius patvirtino labai platų planą, kaip sunaikinti LKB kronikos leidimą, dauginimą ir perdavimą į Vakarus. Pagal šį planą buvo numatyta sunaikinti ir kitos religinės ir ideologiškai kenksmingos literatūros leidimą. Tuo metu KGB jau žinojo, kad yra išleisti šeši Kronikos numeriai, o Vakarus pasiekę keturi numeriai. Pagal KGB surinktą informaciją Kronikos ir kitos religinės bei ideologiškai kenksmingos literatūros (maldaknygių, katekizmų, pamokslų) gaminimu ir platinimu užsiima organizuota ir giliai užsislaptinusi kunigų ir nacionalistų -klerikalų grupė. Į šią grupę įeina: kun. J. Zdebskis, kun. S. Tamkevičius, kun. J. Buliauskas, kun. J. Lauriūnas, kun. A. Keina, P. Petronis, P. Plumpa, J. Stašaitis, J. Urbonas, V. Vaičiūnas ir kt. Buvo nutarta atlikti kratas pas kun. A. Keiną, kun. J. Bukauską, kun. J. Lauriūną, P. Petronį, P. Plumpą, J. Stašaitį, J. Urboną, V. Vaičiūną, A. Raškinį, V. Jaugelį, L. Atkočiūnienę, V. Lapienį, V. Merkį, T. Steponavičiūtę, kun. B. Babrauską ir kt. asmenis. Buvo numatyta aktyviai dirbti su bylos „Mrakobiesy“ — „Tamsybininkai“ kunigais: J. Lauriūnu, J. Bukausku ir A. Keina; taip pat, turint tikslą išaiškinti Kronikos leidėjus, sekti reakcingus kunigus: K. Žemėną SJ, K. Garucką SJ, A. Svarinską, P. Račiūną, S. Tamkevičių, B. Babrauską, G. Šukį bei vienuoles: J. Kuodytę, J. Stanelytę, Vertelkaitę, Pošiūnaitę ir kt. Plane minimus reakcingus asmenis per laikraštį Gimtasis kraštas Lietuvos išeivijai sumanyta pristatyti kaip spekuliantus, kuriems rūpi tik pelnas. Šį planą buvo pavesta įvykdyti KGB pulkininkams: Kisminui ir M. Ščesnovičiui, papulkininkiams G. Bagdonui, Kolgovui ir kapitonui Markevičiui.

1973 m. lapkričio 20 d. KGB padarė per 50 kratų. Jomis pogrindžio spaudai ir ypač maldaknygių leidimui buvo suduotas rimtas smūgis, bet jos taip pat parodė, kad KGB darbuotojai dar buvo tolokai nuo pagrindinio taikinio - Kronikos redakcijos. Didžiausias nuostolis Kronikai buvo P. Plumpos suėmimas. Talentingas, darbštus, bebaimis - tokių darbininkų visuomet reta. KGB triumfavo, kad Kronika sunaikinta, tačiau gruodžio 12 d. pasirodė 8-asis numeris, kuriame buvo plati informacija apie kratas ir suėmimus. Apie spalio 30 d. KGB planą mes nežinojome, bet masinės kratos buvo aiškus įrodymas, kokios pajėgos metamos Kronikai sunaikinti. Tačiau Kronikos leidėjų ir rėmėjų pasitikėjimas Dievu buvo didesnis už šį KGB norą. Be šito pasitikėjimo anuomet nebūtų buvę drąsos eiti pirmyn.

NUTEISTIEJI

Per pirmuosius 10 metų už LKB kronikos dauginimą ir platinimą buvo nubausti šie asmenys:

Petras Plumpa - suimtas 1973 m. ir nuteistas 8 metams laisvės atėmimo (griežto režimo);

Juozas Gražys - suimtas 1974 m. ir nuteistas 3 metams (bendro režimo);

Kun. Virgilijus Jaugelis - suimtas 1974 m. ir nuteistas 2 metams (bendro režimo);

Jonas Stašaitis - suimtas 1973 m. ir nuteistas 1 metams (bendro režimo);

Povilas Petronis - suimtas 1973 m. ir nuteistas 4 metams (griežto režimo);

Ses. Nijolė Sadūnaitė - suimta 1974 m. ir nuteista 6 metams (3 metams griežto režimo ir 3 metams tremties);

Sergejus Kovaliovas - suimtas 1974 m. ir nuteistas 10-čiai metų (7 metams griežto režimo ir 3 metams tremties);

Vladas Lapienis — suimtas 1976 m. ir nuteistas 5 metams (3 metams griežto režimo ir 2 metams tremties);

Kun. Jonas-Kastytis Matulionis - suimtas 1976 m., išbuvęs KGB izoliatoriuje 9 mėn. ir nuteistas 2 metams lygtinai;

Ses. Ona Pranskūnaitė - suimta 1977 m. ir nuteista 2 metams (bendro režimo);

Ses. Ona Vitkauskaitė- suimta 1980 m. ir nuteista 1,5 metų (bendro režimo);

Ses. Genovaitė Navickaitė — suimta 1980 m. ir nuteista 2 metams (bendro režimo);

Povilas Buzas - suimtas 1980 m. ir nuteistas 1,5 metų (bendro režimo);

Anastazas Janulis - suimtas 1980 m. ir nuteistas 3 metams (griežto režimo)

TALKININKAI

Leidžiant Kroniką buvo visko - romantikos ir skaudžių išgyvenimų. Artimų žmonių suėmimai visada nepaprastai skaudindavo. Šie žmonės būdavo labai artimi, reikalingi ir mano iniciatyva įtraukti į pavojingą darbą. Tarsi koks sunkus akmuo užvirsdavo ant krūtinės ir jį tekdavo nešioti ilgai. Virgilijus Jaugelis pats pasisiūlė rotatoriumi padauginti 6-ąjį numerį, ir kratos metu pas jį buvo rastos vaškuotės; teisė kartu su P. Plumpa. Tokių idealistų kaip Virgutis (šitaip mes jį vadindavome) visada buvo reta. Dėl Dievo, Tėvynės jis galėjo eiti ne tik į lagerį, bet ir į ugnį. Kalinimas jam buvo labai sunkus, nes sunkiai sirgo, o kai sugrįžo, buvo nepanašus į save. Kronikai jis labai daug paaukojo. Ses. N. Sadūnaitė jau žinojo kelius į Maskvą, galėjo daug talkinti ne tik platindama Kroniką, bet ir redaguodama, deja, ją areštavo, - po tardymo sekė ilga 6-erių metų bausmė. Panašiai į lagerį nukeliavo Šventosios Šeimos seserys Ona Pranskūnaitė, Ona Vitkauskaitė ir Genovaitė Navickaitė. Daugelio talkininkų net nepažinojau, nes laikėmės principo: mažiau žinosi, bus lengviau per tardymą.

LAIMINGAS AVANTIŪRISTAS

Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, vienuolės - Ona Vitkauskaitė, Genovaitė Navickaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Ona Kavaliauskaitė, Birutė Briliūtė — jie visi buvo idealistai ir, atrodė, tiesiog dega noru padėti ten, kur jų pagalba buvo reikalingiausia. Prieš teismą KGB kapitonas Rainys mane pavadino „laimingu avantiūristu“. Paprašiau paaiškinti, kodėl „laimingas“. „Mokėjai pasirinkti bendradarbius“, — paaiškino kapitonas. Šitai sakydamas, jis labai pagyrė artimiausius Kronikos bendradarbius. Tada jam nieko neatsakiau, bet, iš tikrųjų, pasirinktieji ar patys atėjusieji į talką buvo tikrai šaunūs pagalbininkai bei pagalbininkės ir labai taurios asmenybės. Labai gaila buvo visų areštuotųjų Lietuvoje ir Maskvoje, ypač Sergejaus Kovaliovo ir Aleksandro Lavuto, su kuriais teko ilgai bendrauti. Jie visada ateidavo į susitikimus nešdami pilnus portfelius savilaidos, visada būdavo dalykiški ir puikūs kaip žmonės.

KRATA SIMNE

Areštuotieji Petras Plumpa, Povilas Petronis (energingai platinęs religinę literatūrą), Virgilijus Jaugelis ir Jonas Stašaitis dar buvo tardomi Vilniaus saugume, kai KGB objektyvas nukrypo į Simną. 1974 m. kovo 14 d. anksti rytą po šv. Mišių parsinešiau du Kronikos numerius ir po pusryčių rengiausi važiuoti į Kauną. Prisistatė KGB kapitonas Pilelis su trimis saugumiečiais ir nuodugniai iškratė mano kambarį bei garažą. Be dviejų Kronikos numerių, nieko jiems įdomesnio nerado. Per kratą pamatę mokinio ranka parašytą lapelį sušuko: „Tikriausiai tai naujausia medžiaga Kronika?“ Supratau, kas jiems labiausiai rūpėjo ir kad man reikia būti dar atsargesniam.

TARDYMAS

1974 m. balandžio 9 d. buvo suimtas V. Jaugelis ir po savaitės gavau kvietimą į tardymą Vilniaus KGB. Nejaučiau didelio pavojaus, tačiau kelionės į KGB niekada džiaugsmo neteikdavo. Pavesdavau viską Viešpačiui ir važiuodavau. Šis pirmas tardymas nebuvo sunkus. Klausinėjo, ką žinau apie Kroniką, iš kur gavęs per kratą rastus du šio leidinio numerius; kapitonui Pileliui rūpėjo ir pogrindžio Kunigų seminarija. Paaiškinau, kad apie Kroniką esu girdėjęs tik per užsienio radijo stotis, o du Kronikos numerius, grįždamas po Mišių, radau verandoje - tikriausiai kažkas padėjo ir norėjo, kad perskaityčiau, o apie pogrindžio Kunigų seminariją išvis nesu nieko girdėjęs. Kapitonas liko labai nepatenkintas, kai nieko naudingo neišgirdo.

PIRMASIS TEISMAS

1974 m. gruodis pogrindininkams buvo labai sunkus; beveik per visą mėnesį vyko Petro Plumpos, Povilo Petronio, Virgilijaus Jaugelio ir Jono Stašaičio teismas, ypač sunkų kryžių uždėjęs pirmajam Kronikos darbininkui P. Plumpai. Aštuonerių metų auka buvo sudėta už Bažnyčios ir tautos ateitį. Galbūt partija ir čekistai šiuo parodomuoju teismu planavo išdrįsusiems kalbėti tiesą įvaryti daug baimės, tačiau efektas buvo priešingas — represijos ugdė ryžtą kovoti. Vos pasibaigė šis teismas, gruodžio 27 d. buvo suimtas didelis lietuvių bičiulis Sergejus Kovaliovas. Jis buvo vienas iš pirmųjų, su kuriuo užmezgėme kontaktus ir kuris ilgą laiką nesavanaudiškai padėjo Lietuvai. Jis panašiai padėdavo ne tik mums, lietuviams, bet ir visiems, kurie anuomet sovietinės valdžios buvo engiami. Beveik metus tęsėsi jo tardymas Vilniaus KGB būstinėje, o paskui — dešimties metų bausmė Permės lageriuose ir Sibiro tremtyje.

RIMTAS PAVOJUS

1974 m. rugpjūčio 27 d. už Kronikos dauginimą buvo suimta ses. N. Sadūnaitė. Iš KGB požemių neprasiskverbė nė trupučio informacijos, kaip vyksta tardymas. Gana netikėtai 1975 m. vasario 11d. gavau kvietimą į tardymą Vilniaus KGB. Dvi dienas tardė kapitonas Pilelis, ir viskas sukosi apie ses. Nijolę. Būtinai norėjo išgauti prisipažinimą, kad aš jai davęs perrašyti Kronikos numerį. Kaltino Kronikos leidimu. Jam į pagalbą ateidavo tardymo poskyrio viršininkas kapitonas Rimkus. Siekė, kad prisipažinčiau bent davęs paskaityti Kroniką. Reikią tik mano prisipažinimo ir Nijolė būsianti laisva. Nesulaukę prisipažinimo, saugumiečiai labai nusivylė, o papulkininkis Kolgovas niekino, vadindamas bailiu ir beširdžiu, kuris moka nekaltą žmogų įklampinti, o pats stengiasi išsisukti nuo atsakomybės. „Šitas bailys laikosi principo: kerti mišką, skiedros laksto“, - perpykęs kalbėjo saugumo veteranas, taikydamas mums savo stalinistinį principą.

ANONIMAI

1974    m. rugsėjo mėn. Lietuvoje pasirodė laiškas - anonimiškas, pasirašytas „Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės“ vardu. Jis buvo išsiuntinėtas visų vyskupijų ordinarams ir smarkiai pasisakė prieš kunigus, kurie neklausė sovietinės valdžios. Jie buvo kaltinami kunigų vienybės ardymu ir noru pagarsėti užsienyje. Vyskupas Juozapas Matulaitis-Labukas buvo agituojamas, kad nuvykęs į Vatikaną pasmerktų „kovotojus, kurie nori istorijos ratą pasukti atgal“. Labai aiškiai matėsi, kad po šiuo anonimu slepiasi kažkoks KGB kolaborantas. Leidžiant Kroniką anonimai gana dažnai bandė kurstyti priešiškas nuotaikas prieš valdžiai nepalankius kunigus ir prieš pačią Kroniką. Nepajėgiant jos fiziškai likviduoti, buvo bandoma šitokiais metodais ją nutildyti. Deja, ji nenutilo.

VĖL TARDYMAS

1975    m. balandžio mėn. penki Vilkaviškio vyskupijos kunigai - L. Kunevičius, J. Zdebskis, P. Dumbliauskas, P. Adomaitis MIC ir aš — parašėme protesto pareiškimą dėl nuteistųjų už pogrindžio spaudą. Akademikas Andrejus Sacharovas perskaitė jį užsienio korespondentams, bet nepasakė pasirašiusiųjų pavardžių. Tačiau per vieną kratą Maskvoje pareiškimą saugumas surado, atsiuntė į Vilnių išaiškinti, ar tikrai jis buvo mūsų pasirašytas, ir galbūt siekė, kad mes išsigintume savo parašų. Šį kartą drąsos teikė ką tik pasibaigusi Helsinkio konferencija ir pasirašytas Baigiamasis aktas. Iškviestas į saugumą trumpai paaiškinau, kad pareiškimą pasirašiau, o į klausimus apie kitus asmenis atsisakiau ką nors paliudyti. Panašūs pareiškimai KGB darbuotojams buvo įrodymas, kad Kronikos bendradarbiai palaiko ryšius su Maskvos disidentais.

PATARIMAI

Kai kurie kunigai duodavo gerų patarimų, tik sunku būdavo juos įvykdyti. Vienas iš patarimų buvo įkurti Lietuvoje kelias Kronikos redakcijas, kurios pasikeisdamos ją leistų. Iš tikrųjų dažnai būdavo momentų, kai norėjosi bent keletą mėnesių nerūpestingai pagyventi, nejaučiant virš galvos pakibusio pavojaus, ypač tada, kai Kybartuose pasirodydavo saugumo mašinų ir, nežinia dėl ko, kurį laiką lydėdavo visur, net pas ligonį, o paskui pradingdavo. Patarimas dėl kelių redakcijų nebuvo įgyvendintas; svarbiausia priežastis - sudaryti naują korespondentų tinklą, sukurti leidybai reikalingas sąlygas buvo beveik neįmanoma. Gal reikėjo daugiau šia tema mąstyti, bet anuomet panašios mintys atrodė visiškai nerealios.

AUŠRA

LKB kronikos turinys ne kartą keitėsi. Iš pradžių atrodė, kad bus protingiausia registruoti tik Bažnyčią ir tikinčiųjų persekiojimą atskleidžiančius faktus. Šiai minčiai pritarė beveik visi, kurie žinojo apie Kronikos leidimą. Tačiau tuo metu nebuvo jokio kito leidinio, kuris žadintų tautos sąmoningumą ir registruotų prievartinio nutautinimo faktus. Kronikai buvo priekaištaujama, kad jai rūpi tik Bažnyčios interesai. Nors buvo akivaizdu, kad ginant tikėjimą yra ginama ir tauta, vis dėlto labai norėjau užfiksuoti visa, kas vyko pavergtoje Lietuvoje. Todėl Kronikoje pamažu pradėjo rodytis ir kitų faktų, liudijančių žmogaus teisių pažeidimus įvairiose gyvenimo srityse.

KUNIGAS LIONGINAS

Viename bendraminčių vilkaviškiečių kunigų susirinkime kun. Pranciškus Račiūnas MIC iškėlė mintį, kad reikėtų atnaujinti Aušros leidimą. Visi šiai minčiai pritarė, reikėjo tik kam nors ją įgyvendinti. Įžangą parašė kun. P. Račiūnas MIC, o pirmuosius kūdikiškus leidinio žingsnius žengti padėjo Kronikos redakcija. Turbūt po kokių šešių numerių pasiūliau leidinį redaguoti kun. Lionginui Kunevičiui ir jis mielai sutiko. Dievas laimino, kad Aušra neįkliuvo saugumui iki pat Atgimimo. Kun. Lionginas dirbo labai rūpestingai ir punktualiai. Sugrįžęs iš eilinės kelionės į Maskvą, aš jam pasakydavau datą, kada reikės naujo Aušros numerio. Pasilikdavau savaitę laiko, kad galėčiau pasiruošti, padaryti mikrofilmą ir laiku nuvežti į Maskvą. Kun. Lionginas laikrodžio punktualumu atveždavo naują Aušros numerį. Stebėjausi, kad perrašytame numerio egzemplioriuje nerasdavau nė vienos pataisytos raidės. Taip ir nesupratau, kaip galima perrašant puslapį nė karto nepaspausti ne tą raidę. Aušros redagavimas kun. Lionginui tikriausiai ne vienais metais sutrumpino amžių. Tik išorėje jis atrodė flegmatiškas, o iš tikrųjų buvo labai jautrus ir rūpestingas. Tokie žmonės paprastai sudega anksčiau laiko. Jis mirė 1994 m. pradžioje, vos keletą metų pasidžiaugęs Lietuvos laisve.

KYBARTUOSE

Atvykus į Kybartus, juose leisti Kronikos visiškai nebuvo sąlygų. Buvęs klebonas savo galva ar valdžios pareigūnų inspiruojamas niekur nesikėlė iš klebonijos ir iki pavasario nežadėjo to padaryti. Pusmetį gyvenau samdomame kambarėlyje, toli nuo bažnyčios. Sielovadinio darbo buvo per akis, tačiau kaupti medžiagą sunkumų nebuvo. Atėjus laikui išleisti eilinį numerį, atvykdavo ses. E. Šuliauskaitė, atrinkdavome medžiagą, aptardavome numerį. Tada su visa būsimo numerio medžiaga pavėžindavau ją į Simną, kur turėjome nuošalų namą su geromis gyventojomis Julija Juškauskaite ir Eugenija Dainauskaite. Šios dvi „davatkėlės“ buvo nuostabios moterys. Pas jas ilgą laiką būdavo redaguojamas, perrašomas eilinis Kronikos numeris bent 20 egzempliorių. Perrašant naują numerį kurį laiką uoliai talkino Eucharistinio Jėzaus kongregacijos srs. Monika Gavėnaitė. Dalį Kronikos tiražo į Kybartus atveždavo namo šeimininkė J. Juškauskaite, o keletą egzempliorių pasiimdavo perrašinėtojos, kad toliau būtų galima dauginti. Stebėjausi Julijos drąsa ir pasišventimu: ištisomis savaitėmis budėdavo, kad kas nors netikėtai neužkluptų, savaitėmis turėdavo išgyventi didžiulę įtampą, bet mielai talkindavo. Ačiū Dievui už šias paprastas, bet drąsias talkininkes.

Vėliau eilę numerių išleidome tiesiog Kybartų klebonijoje. Kūrendavome krosnį, kad būtų galima į ją sumesti įkalčius, jei netikėtai užkluptų saugumiečiai. Jei ne Dievo globa, šios menkos apsaugos priemonės tikriausiai nieko nebūtų padėjusios. Visą savaitę užtrukdavo numerio ruošimas. Su dirbančiomis seserimis visiškai nesikalbėdavome, o reikiama informacija pasikeisdavome raštiškai. Bijojome pasiklausymo, kuris buvo visiškai realus.

VLADAS LAPIENIS

Vos pradėjęs leisti Kroniką, susipažinau su vilniečiu Vladu Lapienių, kuris neraginamas tapo vienu iš pačių uoliausių Kronikos rėmėjų ir platintojų. Jis turėjo kelias mašininkes, kurios padaugindavo jo atsineštus leidinius bei pristatydavo informacijos naujiems numeriams. Žavėjo Vladas mane ne tik savo uolumu patalkinti, bet ir savo dvasiniu gyvenimu, kurio jam galėjo pavydėti nevienas kunigas. Mano dideliam skausmui 1976 m. spalio 19 d. jis buvo suimtas kartu su kun. Jonu Kastyčiu Matulioniu.

Kai 1987 m. pavasarį mane atvežė į Mordovijos lagerį, V. Lapienis buvo ką tik paleistas į laisvę. Kaliniai papasakojo V. Lapienio pokalbį su lagerio viršininku. Išsikviečia lagerio viršininkas Vladą ir sako: „Seni, rašyk raštą, kad nori grįžti namo, ir mes tave paleisime!“ O aštuoniasdešimties metų senukas atsako: „Viršininke, man čia taip gera, kad aš nieko nerašysiu.“ Nerašė ir neprašė pasigailėjimo. Kaliniai buvo sužavėti šitokiu V. Lapienio elgesiu.

SKAUDŪS IŠGYVENIMAI

Kiek vėliau buvo suimta Kroniką ir kitokią religinę literatūrą dauginusi Ona Pranskūnaitė. Jai teko patirti didelių sunkumų, kurie, atrodo, buvo didesni už jos jėgas. Po kiekvieno arešto vis dažniau aplankydavo mintis, kad geriau būtų, jei areštuotų mane. Ramiai mąstydamas, suvokiau, kad kovoje su pavergėjais aukos yra neišvengiamos, bet vieną po kito palydėti gerus žmones į lagerį buvo labai sunku.

PAVOJAUS SIGNALAI

1980 m. pradžioje Lietuvoje buvo suimti du uolūs Kronikos platintojai - Povilas Buzas ir Anastazas Janulis. Pastarasis, nepaisant amžiaus, buvo neišsenkamos energijos ir darbštumo žmogus. Duok, Dieve, kad visi jėzuitai tokie būtų! O Maskvoje buvo suimti Krikščioniškojo komiteto nariai: dvasininkas Glebas Jakuninas, Viktoras Kapitančiukas, Levas Regelsonas. Taip pat suimtas labai įtakingas Maskvos inteligentijoje dvasininkas Dmitrijus Dudko. Galima buvo rimtai susimąstyti: jei KGB pasiryžo Maskvoje likviduoti Krikščioniškąjį komitetą, greitai ateis laikas ir mūsiškiam.

KRATOS IR SUĖMIMAI

1980 m. balandžio 17 d., grįždamas po Mišių, mačiau iš paskos einantį būrį žmonių. Pamaniau, kad atvyko koks nors klebonas su ekskursija. Deja, mano „ekskursantai“ buvo pasiruošę iškrėsti net šuns būdą. Nuodugniai iškrėtė ne tik mano kambarius, bet ir šeimininkės ses. Onos Dranginytės, ir a. a. kun. Virgilijaus Jaugelio, ir ses. Virginijos Kavaliauskaitės kambarius. Ačiū Dievui, nė vienos slėptuvės nerado; paėmė tik tai, kas buvo ant stalo ir lentynose.

Tą pačią dieną krata buvo ir pas kybartietę Petrikienę, kur Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Genovaitė Navickaitė daugino Kroniką. Po kratos ją suėmė, o kitą dieną Bagotojoje suėmė tos pačios kongregacijos ses. Oną Vitkauskaitę. Tai buvo labai skaudi netektis tiek kongregacijai, tiek Kronikai. Tačiau greitai į Kronikos redakciją atėjo ses. Bernadeta Mališkaitė SJE, kuriai Apvaizda lėmė po mano arešto nešti visą Kronikos leidybos naštą. Kai pakviečiau į talką, net nepamąsčiau, kiek daug ji pasitarnaus Bažnyčiai.

DMITRIJAUS DUDKO ATGAILA

Daug nerimo sukėlė per televiziją parodytas dvasininkas Dmitrijus Dudko, kuris viešai apgailėjo savo veiklą. Kalbėjo taip, kaip reikėjo partijai ir vyriausybei. Ne tik iš jo knygų ir kitų žmonių pasakojimų, bet ir iš asmeninės patirties buvau susidaręs pačią geriausią nuomonę apie šį šviesų stačiatikių kunigą. Netilpo galvoje, kaip jis galėjo paneigti tai, kuo tikėjo ir kuo gyveno. Dėl šios viešos atgailos teisme D. Dudko buvo paleistas. Vėliau pamatęs, kad nuo jo nusigręžė geriausi žmonės, jis bandė nesėkmingai atitaisyti savo „atgailą“, bet susigrąžinti pasitikėjimą nepavyko. Pogrindžio leidinys Aušra 24-ajame numeryje išspausdino šios liūdnos istorijos aprašymą ir D. Dudko bandymą reabilituotis prieš savo dvasios vaikus.

KVIETIMAS Į TARDYMĄ

Po kratos ilgą laiką nekvietė į tardymą, ir tai kėlė nerimą. Dar daugiau nerimo sukėlė kvietimas į tardymą Maskvoje, tačiau vykti atsisakiau. Po savaitės kvietimą pakartojo. Parengiau TTG katalikų komiteto dokumentą

Dėl religijos laisvės ir pradėjau laukti arešto, bet viskas pamažu nurimo. Liepos mėnesį nuotaika dar pagerėjo, nes į laisvę sugrįžo sesuo Nijolė. Kai darbininkai vienas po kito pasitraukia, tada išties sunku, bet kai pradeda grįžti, akyse pasidaro šviesiau.

KRATA VIENUOLYNE

1980 m. rugpjūčio 12 d. buvo atlikta krata Eucharistinio Jėzaus seserų name Kaune, K. Donelaičio g. 36. Ačiū Dievui, nieko pavojingo čia nebuvo rasta, o rasti galėjo. Per visą Kronikos leidimo laiką čia suplaukdavo daugybė medžiagos. Buvo viena Apvaizdos globojama slėptuvė, kurios saugumiečiai nerado. Eucharistijos bičiuliai, seserys vienuolės, kunigai čia sunešdavo daug informacijos. Kartais aš pats, o dar dažniau kuri nors sesuo atveždavo ją į Kybartus. Labai dažnai patarnaudavo nepavargstanti katechete, Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Donata Meškauskaitė.

Tuo metu jau buvo suimta ir Lukiškių kalėjime laukė teismo Eucharistijos bičiulių įkūrėja ses. Jadvyga Stanelytė. Maskvoje rugpjūčio mėn. buvo nuteistas Glebas Jakuninas. Visi ženklai rodė, kad artinasi pogrindžio darbo pabaiga.

MŪSŲ ATRAMA

Per visą Kronikos gyvavimo laiką buvo galima pasitikėti tik Dievu. Visiems, kurie rinko informaciją, straipsnius, padėjo redaguoti, platinti, persiųsti į Vakarus, trūko elementarių dalykų: pogrindžio darbo patirties, žinių, gebėjimo organizuoti. Nebuvo daug kunigų ir pasauliečių, kurie būtų norėję kišti galvą liūtui į nasrus. Dažnai tekdavo pasikliauti tik savo angelu sargu, dažnai tekdavo kartoti maldą: „Viešpatie, Tu žinai, kad dirbu Tau. Jei šis darbas reikalingas, globok, jei ne — tegu jis pasibaigia.“ Ir Dievas globojo. Man atrodo, kad tai, ką Kronika aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena dalis. Kita dalis buvo ne mažiau svarbi — mes visi po truputį drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos tikrai molinės, o, svarbiausia, supratome, kad reikia ne sėdėti, bet dirbti, tada ir Dievas padės.

DRAUGAI ANAPUS UŽDANGOS

Kronikos balsas būtų buvęs labai silpnas, jeigu jo šimteriopai nebūtų pastiprinę du nenuilstami jos bendradarbiai laisvajame pasaulyje. Tai kunigai Kazimieras Pugevičius ir mons. Vytautas Kazlauskas. Pirmasis, gavęs mikrofilmą, tuojau Kroniką vertė į anglų kalbą ir platino ją po visą pasaulį, antrasis visą numerį perskaitydavo per Vatikano radiją, skiltyje „Rašo užsienio lietuvių spauda“. Jų abiejų įnašas į Kronikos leidimą yra neįkainojamas. Kiek vėliau daug pasidarbavo kun. Kazimieras Kuzminskas, Amerikoje įkūręs Kronikos sąjungą ir leidęs Kroniką tomais lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis. Lietuvių kalba išėjo 10 tomų.

KRONIKOS UŽNUGARIS

Sunkiai įsivaizduoju Kronikos leidimą, jei nebūtų buvę šalia vienminčių kunigų — Alfonso Svarinsko, Juozo Zdebskio, Jono Kaunecko, Jono Lauriūno, kan. Broniaus Antanaičio, Pranciškaus Račiūno MIC, Gvidono Dovydaičio, Petro Dumbliausko SDB, Kazimiero Žemėno SJ ir kitų, su kuriais, reikalui esant, buvo galima daug ką aptarti. Sunkesniais klausimais važiuodavome tartis su tremtiniais vyskupais, o kitus aptardavome kunigų susitikimuose. Aptariant dažnai net nebūdavo minimas Kronikos vardas. O problemų netrūko: nuolatos kildavo klausimų, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, pvz.: ar Kronikoje reikėtų aprašyti tik ateistų savivalę, ar paminėti ir kunigus, kurie aiškiai kolaboruoja su valdžia. Dėkoju Dievui už tuos vyskupus, kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius, kurie visą laiką buvo šalia ir į kuriuos buvo galima atsiremti. Jie irgi buvo Kronikos leidėjai, ne kartą svarbesni už tuos, kurie leidinį tik techniškai apipavidalindavo.

KUNIGAI POGRINDININKAI

Kronikos leidyba ir platinimas pareikalaudavo nemažai laiko, kartais reikėdavo išvykti į Maskvą. Reikalui esant, mielai patalkindavo kaimynai kunigai, o ypač Alvito klebonas kun. Boleslovas Ražukas. Bet uoliausiai padėdavo pogrindininkas kun. Petras Našlėnas. Važiuodavau į Kauną ir sakydavau: „Kunige Petrai, man reikia trims dienoms tavo pagalbos.“ Ir kun. Petras laiku atvažiuodavo ir talkindavo iki mano sugrįžimo. Be šitokios pagalbos būčiau buvęs bejėgis. Trumpą laiką talkino kun. Virgilijus Jaugelis, o paskutiniais metais prieš suėmimą - kun. Jonas Kastytis Matulionis ir kun. Jonas Boruta. Vis dažniau ateidavo mintis, kai būsiu suimtas, kam palikti Kroniką.

KRONIKOS „VAIKAI"

Po to, kai Kronika pasidarė plačiai žinoma ir skaitoma per Vatikano radiją, kai per eilę metų KGB nepajėgė jos sunaikinti, vienas po kito pasirodė nauji pogrindžio leidiniai: Tiesos kelias, Rūpintojėlis, Alma Mater, Perspektyvos, Laisvės šauklys ir kt. Vienu metu jų buvo apie trylika. Džiaugiausi kiekvienu nauju leidiniu ir numeriu. Visada smagiau didesniame draugų būry.

LKB KRONIKOS DEŠIMTMETIS

Kronikos rėmėjai norėjo kaip nors paminėti leidinio dešimtmetį. Vilniaus krašte skulptorių Jakštą paprašė šiai progai ką nors išdrožti iš ąžuolo. Vieną tamsią naktį žmonės atvežė didžiulį paminklą, jį didelis būrys vyrų vos iškėlė iš mašinos. Skulptūra vaizdavo knygą — Kroniką, iš jos kyla erškėčiai — tautos kančia; aukščiau širdis — gal Viešpaties, gal lietuvio, mylinčio Dievą ir Tėvynę, o iš šonų - maldai sudėtos rankos. Tik ant tų sudėtų rankų ir laikėsi Kronika per 10 metų. Šventindamas paminklą parapijiečiams paaiškinau tik tiek, kad toji knyga vaizduoja tautos kančios istoriją. Širdyje nešiojau didelį dėkingumą Dievui už dešimties metų globą. Pradėjęs leisti Kroniką, planavau ne daugiau kaip trejų metų darbą - anuomet net mintis neatėjo išsaugoti leidinį dešimtį metų. „Kas žmogui negalima, Dievui viskas galima.“

51-ASIS NUMERIS

Jubiliejinis numeris, atrodė, liks neišleistas. 1982 m. vasario 27 d. Kybartuose pasirodė KGB mašinos, kuriose buvo aštuonetas žmonių, nežinia, ką veikiančių ir kokiais tikslais atvažiavusių. Mano ministrantai, atėję į vakaro Mišias, kalbėjo: „Klebone, Kybartuose pasirodė įtartini automobiliai.“ Paklausiau, kodėl įtartini. Vaikai paaiškino: „Kiekviename automobilyje sėdi po keturis vyrus. Nieko neveikdami pastovi vienoje vietoje, paskui pavažiuoja į kitą. Matėme, kaip pasikeitė numerius.“ Iš tikrųjų, vaikai nesuklydo: pastebėjau, kad kelių automobilių esu lydimas net pas ligonį. Šis sekimas tęsėsi iki kovo 17 dienos. Tokiomis sąlygomis buvo ruošiamas 51-asis numeris. Pusrūsyje, kur buvo spausdinamas numeris, nuolat kūrenosi krosnis, kad kilus pavojui būtų galima viską sumesti į ugnį. Ačiū Dievui, šios operacijos neprisireikė. Labai gaila būtų buvę surinktos medžiagos. Pirmajame puslapyje parašėme kovo 19 d. datą. Kronikos viršelyje pažymėta data dažniausiai neatitinka tikrosios išleidimo datos, ir sąmoningai rašėme ją netikslią, nes nebuvo noro KGB darbuotojams pranešti tikslios datos, kada būdavo išleistas naujas numeris. Po savaitės išėjo 51-asis Kronikos numeris. Saugumiečiai galėjo būti „patenkinti“ mėnesį praleidę Kybartuose, na, o leidėjams šiek tiek nervų kainavo, bet sunkiausią akimirką darbas nesustojo.

DVASINIS TESTAMENTAS

Tai, kas atsitiko su Dmitrijumi Dudko, man nedavė ramybės. Jeigu būsiu areštuotas, ar nesulaužys panašiai ir manęs? Meldžiantis kilo mintis parašyti savo Dvasinį testamentą ir palikti jį draugams. 1982 m. vasario 6 d. parašiau tai, kas tuo metu man atrodė svarbu pasakyti draugams ir visiems, nešantiems nelaisvės pančius:

Vis dažniau girdžiu grasinimus, kad būsiu suimtas. Tikiu, kad saugumo grasinimai gali tapti tikrove. Galbūt saugumo organai mane prievartaus, kaip pravoslavų šventiką Dmitrijų Dudko, kad apgailėčiau savo veiklą kaip nusikaltimą prieš valdžią ir žmones. Kas gali iš anksto garantuoti, kad pajėgs atsispirti prieš visas saugumo žinioje esančias priemones ir nepalūš? Gulago pragare palūžo tūkstančiai! Todėl šiuo metu, kai esu laisvas, noriu pasakyti savąjį „credo“.

Mačiau melą, smurtą ir moralinį supuvimą, todėl negalėjau likti abejingas. Noras matyti tautiečius laimingus čia ir ten, amžinybėje, vertė mane kovoti prieš visą tą blogį, kuris slėgė mano Tėvynę ir Bažnyčią, šitai kovai pašvenčiau vaisingiausius savo gyvenimo metus. Visoje savo veikloje vadovavausi krikščioniškos moralės dėsniais — sakyti tiesą, ginti tiesą, kovoti prieš smurtą, tačiau mylėti visus, net tuos, kurie yra melo ir smurto įrankiais. Dėkoju Dievui, kad paskutiniame dešimtmetyje leido man vaisingai pasidarbuoti Bažnyčios, o drauge Tėvynės labui. Jei reikėtų viską pradėti iš naujo, daryčiau tą patį, nebent dar su didesniu uolumu. Apgailėti galiu tik tiek, kad, tikriausiai, galėjau padaryti dar daugiau. Ramia širdimi einu į kalėjimą, kuris tebūnie mano veiklos vainikas.

Nelaisvės metus skiriu kaip atgailą už savo klaidas ir už Bažnyčios bei Tėvynės ateitį. Visa, ką kentėsiu, skiriu už mylimus tautiečius, kad jie išliktų ištikimi Dievui ir Tėvynei, kad nė vienas nenueitų Judo keliu. Ypatingai trokštu, kad šią ištikimybę išlaikytų Lietuvos bažnytinė hierarchija, kuri saugumo yra labiau už visus prievartaujama. Broliams kunigams melsiu iš Dievo vienybės malonės: vienybės su Kristumi, su Bažnyčia, su Popiežiumi, bet ne su KGB ir ne su Religijų reikalų taryba. Nelaisvėje nuolat maldausiu Viešpatį už Lietuvos seses, paaukojusias savo gyvenimą Dievo ir žmonių meilės tarnybai, kad jos didelį dėmesį skirtų kovai už Bažnyčios laisvę ir pagrindines žmogaus teises. Netikėkite, kai valstybinio ateizmo propagandistai sakys, kad ši veikla esanti politika. Tai ne politika, bet mūsų visų gyvybinis reikalas.

O jei politika, tai Bažnyčios politika, Popiežiaus politika.

Savo širdyje nešiosiu visus tuos brangius Lietuvos tikinčiuosius, su kuriais susidūriau per 20 kunigavimo metų. Likite ištikimi Kristui ir Tėvynei! Išauginkite vaikus, nenusilenkiančius prieš melą ir prievartą. Tegul jie sukurs protingesnę ir sveikesnę visuomenę už tą, kurioje jums tenka gyventi. Tikiu, kad mūsų darbą ir kovą tęs kiti, tik, galbūt, dar uoliau ir vaisingiau, negu tai pavyko man ir mano draugams. Jeigu kas nors sakys, kad „galva sienos nepramušite“, netikėkite šituo pesimizmu. Melo ir prievartos siena supuvusi, o su Kristaus pagalba visa įmanoma nugalėti. Jeigu kada nors mane išgirstumėte priešingai kalbant, netikėkite: ten kalbėčiau ne aš, bet vargšas saugumo sulaužytas žmogus.

TAI, KAS STEBINA

LKB kronikos gyvavimas per ištisus 17 metų sistemoje, kurioje buvo pilna šnipų, ginkluotų geriausia sekimo technika, kolaborantų ir pataikūnų, yra beveik stebuklas. Pačioje pradžioje redakcija planavo pačiu geriausiu atveju išleisti kokią dešimtį numerių ir važiuoti į lagerį. Kaip teisingai pasakė tėvas Karolis Garuckas SJ Kronikos redakcijai labai sunkiu metu, „Dievas laimino pradžią, laimins ir pabaigą“. Kronika skrupulingai bandė būti tiksli. Ji surinko daugybę informacijos. Natūralu, jei į leidinį būtų įsibrovę nemaža klaidų, kurias redakcija visada buvo pasiruošusi atšaukti. Tikrai stebėtina, kad net KGB, sugebantis viską iššniukštinėti, nesugebėjo faktais sukompromituoti leidinio, o teismuose turėdavo tenkintis falsifikatais ar demagogiškais tvirtinimais, jog Kronika skleidžianti „šmeižtus ir prasimanymus“. Kronikos tikslumas remiasi jos bendradarbių giliu tikėjimu, sąžiningumu ir supratimu, kad prieš melą ir tironiją galima kovoti tik tiesos ginklais.

MAŽAS STEBUKLAS

Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti Kronikos- tai iš tiesų stebuklas žinant, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. Šitas stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, apie kuriuos pasakyčiau tą patį žodį - „stebuklas“. Po tiek tamsos ir prievartos dešimtmečių buvo žmonių, kurie už Dievą ir Tėvynę, tiesą ir gėrį galėjo paaukoti viską. Paminėjau tik kai kuriuos žmones, o reikėtų kalbėti apie daugelį. Ar galima užmiršti klaipėdietę ses. Teklę Steponavičiūtę, pristačiusią „Kronikai“ daug medžiagos, arba marijampolietę ses. Janiną Judikevičiūtę, pasiruošusią visada ir visur padėti? Ji daug padėjo perduodant Kroniką į Vakarus. Iš tikrųjų Viešpats kiekvienam žmogui duoda kitokią charizmą. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresnioji ses. Julija Kuodytė mokėjo seseris padrąsinti, į ją, kaip į mūrą, galėjo daug kas atsiremti. Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Ona Dranginytė kaip angelas sargas Kybartų klebonijoje budėjo ir rūpinosi, kad būtų galima dirbti rizikingą darbą. Ačiū Viešpačiui už tuos metus ir žmones, kurie nelaukė apdovanojimų, bet stojo kiekvienas į savo vietą su nenumarinama idėja — pasitarnauti Dievui ir Tėvynei!

LAIŠKAS KRONIKOS REDAKCIJAI

Kronikos dešimtmečio proga redakciją pasiekė vieno skaitytojo ilgas laiškas, atspindėjęs geros valios tautiečių mintis ir lūkesčius.

Štai jau dešimt metų, kai Jūs dirbate darbą, kurį šiandien dar sunku pakankamai įvertinti. Tuo metu, kai visiems užčiauptos lūpos, kai trypiamos žmogaus teisės, laužomos konstitucijose bei tarptautiniuose dokumentuose deklaruotos laisvės ir dar ciniškai tyčiojamasi iš aukų, tuo visišku spaudos ir laisvo žodžio draudimo metu Jūs išdrįsote perplėšti tą gūdžią kapų tylą. Išdrįsote pakelti melagingos propagandos uždangą ir konkrečiais, nepaneigiamais faktais parodyti, kas iš tiesų vyksta mūsų nelaimingoje Lietuvoje. Šis, iš pradžių atrodęs toks vienišas, lyg ir nedrąsus balsas kai kam pasirodė tiesiog beviltišku pagalbos šauksmu. Apie jį tuo metu gal kai kas pagalvojo kadaise daktarui Vincui Kudirkai pasakytais žodžiais: „Ką tu gali prieš tokią galybę, vabalėli žemės, šitokie karaliai, šitokie ginklai, jėga, — kaip musę tave sutrins. “ Tačiau šis vienišas balsas nenutilo. Priešingai, jį greit išgirdo visi. Išgirdo ir tie, kurie norėjo jį, kaip anų laikų žandarai, „kaip musę sutrinti“; išgirdo tie, apie kurių skriaudas jis prabilo, išgirdo mūsų broliai užsienyje, o per juos ir visas pasaulis. Išgirdo todėl, kad šis žodis, šie kuklūs lapeliai, lyg baisų užtaisą, nešė galingą jėgą — TIESĄ!

Jie bijo dienos šviesos

Autentiški dokumentai, aiškūs, tikslūs įvykių aprašymai, trumpos, sausos žinutės — visa tai yra neišgalvoti, tikri, konkretūs faktai. Tiksliau sakant, dalis faktų, nes ne visi jie žinomi, ne visi pasiekia redakciją, pagaliau, ir neįmanoma suregistruoti viso to, kas šiandien vyksta kiekvienoje parapijoje, kiekvienoje mokykloje, kiekviename Lietuvos mieste ir kaime, nekalbant jau apie saugumo kabinetus ir požemius. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą pas mus kas nors nuskriaudžiamas, neteisingai apkaltinamas, kam nors neleidžiama pasinaudoti elementariausiomis, net įstatymu garantuotomis, teisėmis, iš ko nors tyčiojamasi, kas nors persekiojamas ar bauginamas. Savavališkai braunamasi į intymiausius žmogaus širdies ir sąžinės kampelius. Prigimtų žmogaus teisių, tarptautinių susitarimų ir net savų įstatymų laužytojai dirba juodą darbą, norėdami, iš vienos pusės, likti nepastebėti, iš kitos — palaikyti savo jėgos, savo galios ir visa žinojimo mitą. Jie nori visus išlaikyti vergiškame paklusnume ir baimėje. Nori, kad jų „visagalybės“ akivaizdoje net ir didžiausios aukos būtų nuolankios ir tylios. Tačiau iš tikrųjų jie nėra nei tokie visa žiną, nei tokie visagaliai, kaip norėtų atrodyti. Ir jie kai ko bijo ir privengia. Jie bijo viešumos, dienos šviesos, bijo tiesos. Jei slaptumas, neaiškumas, tamsa yra jų sąjungininkai, tai viešuma, aiškumas, atvira tiesa yra jų aukų jėga. Teisės ir teisėtumo pažeidimų, žmogaus, tautos ir Bažnyčios teisių laužymo faktų kėlimas į dienos šviesą, tikrųjų priežasčių atskleidimas, teisingas įvairių įvykių nušvietimas yra galingas ginklas, kurį gali ir turi panaudoti persekiojamieji, smurto ir savivalės aukos. Vergiškai paklusti ir tylėti negalima. Bailus nuolankumas ir tyla — tai parama įstatymo ir teisės laužytojams, tai duobės kasimas patiems sau.

Neužtvenksi upės bėgimo

Jau dešimt metų „LKB kronika“ į dienos šviesą kelia Bažnyčios persekiojimo, tikinčiųjų diskriminavimo, tautos kultūros slopinimo, žmogaus teisių pažeidimo, sąžinės laisvės varžymo ir kitus panašius faktus. Per šį dešimtmetį „Kronikos“puslapiuose susikaupė daug nepaneigiamos kaltinamosios medžiagos prieš tuos, kurie dedasi įstatymų saugotojais. Tai ištisas kaltinamasis aktas tiesos ir žmoniškumo byloje prieš savivalę ir tironiją. Bet kadangi šiandien, poeto žodžiais tariant, „tribunoluos išdidžiai teisiuosius smerkia žmogžudžiai”, tai ne nusikaltėliai baudžiami ar savivaliautojai tramdomi, bet baisi persekiojimų audra užgriuvo „Kroniką “. Dešimt metų sukanka ne tik „Kronikai ", bet ir jos persekiojimui. Kiek sekimo, kratų, tardymų, suėmimų, teisminio susidorojimo ir kitokio persekiojimo patyrė jos skaitytojai ir platintojai. Su pagarba ir meile yra tariami vardai tų knygnešių, kurie šiandien vargsta Tarybų Sąjungos vergų stovyklose ir kalėjimuose. Kova už laisvą lietuvišką žodį turi senas tradicijas. Senas tradicijas turi ir lietuviškojo žodžio bei kultūros persekiotojai. Carų laikais pramintais keliais į Lietuvą ateina nauji muravjovai korikai; seniai pramintais takais į rytus varomi mūsų dienų kovotojai ir knygnešiai. Tačiau Tauta visuomet turėjo idealistų, — jų yra ir šiandien. „LKB kronika“yra reikalinga, svarbi ir visų teigiamai įvertinta, todėl jos rėmėjų buvo ir bus! Ji yra visos Lietuvos, Bažnyčios, tikinčiųjų ir visų persekiojamųjų balsas. Jo nutildyti nepavyks! Galima prislopinti, galimajam pakenkti, gal net laikinai užgniaužti, bet visiškai nutildyti — neįmanoma. Jis vis tiek vienokiu ar kitokiu būdu prasiverš.

Nebeužtvenksi upės bėgimo,

Norint sau eitų ji pamažu.

Nebsulaikysi naujo kilimo,

Nors jį pasveikint tau ir baisu. (Maironis)

Kito kelio nėra

Yra tik vienas būdas sustabdyti „Kronikos“ leidimą, — tai panaikinti tuos faktus, tuos nusikaltimus prieš tiesą ir teisę, kuriuos ji registruoja, ir „Kronika“ nustos ėjusi. Kito būdo nėra. Šiandien iš tikrųjų dar sunku pakankamai įvertinti tai, ką atlieka „LKB kronika “ar kita pogrindinė spauda. Dar stovime per arti tų įvykių, dar patys esame blaškomi jų sraute, bet drąsiai galime teigti, kad jos vaidmuo didelis ir svarbus. Pirmiausia jau pats faktas, kad žmogui padaryta skriauda yra pastebėta, kad apie jį kažkas kalba, jį užtaria, padrąsina, paskatina gintis ir ieškoti teisybės. Antra — tai sulaikomasis veiksnys, kuris atsiranda norimus paslėpti faktus iškeliant į viešumą, šis veiksnys tiesos ir teisės laužytojus varžo, riboja jų veiksmų poveikį ir rezultatus, ypač kad šios žinios patenka į užsienį ir pasidaro žinomos plačiai visuomenei. Tai kartu ir teisingos informacijos žiupsnelis, pasiekiąs Vatikaną ir Vakarus. Ten mūsų tautiečiai taip pat rūpinasi Lietuvos ir jos Bažnyčios reikalais, ten taip pat dirbama ir kovojama. Bet kaip sunku jiems ten teisingai orientuotis, kas iš tikrųjų darosi mūsų Tėvynėje, ypač kai okupantas ir jo kolaborantai įvairiausiais būdais stengiasi dezinformuoti ir klaidinti. Autentiškų dokumentų, grynų ir patikimų faktų skelbimas padeda mūsų broliams geriau susigaudyti, kur tiesa, o kur apgaulė. Be to, „Kronika “ verčiama į kitas kalbas, siuntinėjama įvairioms įstaigoms ir visuomenės veikėjams. Dėkui, labai dėkui tiems mūsų tautiečiams, kurie šį taip reikalingų darbą dirba. Turime būti dėkingi Vatikano ir kitoms radijo stotims, kurios iš Lietuvos gautą medžiagą grąžina eterio bangomis atgal. Tai nepaprastai didelė, tiesiog neįkainojama parama pavergtos tautos kovoje už savo teises ir laisvę, ypač turint mintyje tas sąlygas ir galimybes, kuriomis „Kronika“ bei kita pogrindinė spauda gali plisti Lietuvoje. Radijo bangomis (užsienio radijo stočių žmonės klausosi labai noriai) pogrindžio žinios pasklinda plačiai po Lietuvą, pasiekdamos ir tuos, kuriems neprieinama pati spauda.

„LKB kronika“ šiandien jau ne vienišas balsas ir ne vienintelis laisvas pogrindinis leidinys. Bet jis buvo pirmasis. Jis pirmas praplėšė slogią ir niūrią tylą ir pralaužė ledus. Jis ir toliau lieka svarbia tribūna, iš kurios prabyla diskriminuojamas Lietuvos tikintysis. „Kronikos “faktų kalba yra jos braižas, jos svoris ir jėga. Šiuo braižu per dešimtį metų ji prirašė ištisą Lietuvos istorijos puslapį, pilną sunkios priespaudos, herojiškos kovos ir krikščioniškos aukos faktų. Ir kol tęsis priespauda, kol nesibaigs skriaudos ir vyks kova — tol bus reikalinga „LKB kronika“'! Gerai žinome, koks nepaprastai sunkus ir pavojingas jos leidėjų ir platintojų darbas. Tai išankstinės aukos žygis. Bet žinokite, kad tikrai su didele pagarba, dėkingumu ir meile prisimename Jus ir nuoširdžiai linkime Dievo palaimos Jūsų taip sunkiame, bet nepaprastai reikalingame ir svarbiame darbe!

Lietuva, 1982 m. „Kronikos“skaitytojas

Ačiū tau, nežinomas Lietuvos sūnau ar dukra, už šiuos anuomet pasakytus žodžius. Jie buvo labai reikalingi, nes audros debesys jau buvo pradėję kilti ir žadėjo ne tik blogus žodžius, bet ir nelaisvę.

NAUJAS KUNIGAS

1982 m. liepos mėn. Lietuvos jėzuitų provincijolas kun. Jonas Danyla SJ paprašė, kad pristatyčiau vysk. Julijonui Steponavičiui pogrindžio Kunigų seminariją baigiantį Joną Borutą ir paprašyčiau jam suteikti kunigystės šventimus. Vyskupas tremtinys maloniai mus priėmė, sutarėme šventimų vietą ir datą - Skaistgiryje rugpjūčio 6 d. Vysk. J. Steponavičius ne kartą šioje bažnyčioje teikė kunigystės šventimus kunigams pogrindininkams. Čia klebonavo Draugijai priklausantis kun. Leonardas Jagminas SJ, kuriuo vyskupas visiškai pasitikėjo. Sutartu metu iš vakaro vyskupas įšventino Joną Borutą diakonu, o ryte — kunigu. Kai sveikinau naują kunigą, šmėkštelėjo mintis, kad šis jaunas, energingas ir išsilavinęs kunigas, esant reikalui, galėtų tęsti Kronikos leidimą

BROLIS ASILAS ŠLUBUOJA

1982    metai buvo gana sunkūs. Tikriausiai įtemptas darbas padarė savo — reikėjo atsigulti net į ligoninę. Aplankydavo mintis: ką su šitokia sveikata darysiu KGB kalėjime ir lageryje? Išeitis buvo tik viena: „Kaip Dievas duos, taip ir bus.“ 1983 m. pradžioje išvykau pasigydyti ir pailsėti į Druskininkų sanatoriją, kur buvo labai gera kelias savaites užmiršti viską: saugumiečius, Kroniką ir visai nereikalingas bėdas, jei anuomet apskritai buvo galima šitai padaryti.

KUNIGO ALFONSO AREŠTAS

1983    m. sausio 26 d. iš Kybartų atvažiavusios seserys vienuolės pranešė, kad suimtas kun. A. Svarinskas, o pas kun. J. Kaunecką ir kun. A. Keiną padarytos kratos. Tuojau viską palikau ir grįžau namo. Slinko labai neramios dienos. Daugelis žmonių buvo kviečiami į tardymus, tarp jų ir TTG katalikų komiteto nariai. Vasario 28 d. ir aš gavau kvietimą į tardymą; dvi dienas kapitonas Pilelis klausinėjo apie kun. A. Svarinską, apie mano pažintis su Maskvos disidentais — Glebu Jakuninu, Viktoru Kapitančiuku, Levu Regelsonu, Dmitrijumi Dudko ir kitais. Tardymo medžiaga aiškiai kalbėjo, kad mano dienos laisvėje yra suskaičiuotos. Kai kuriuose protokoluose, ypač D. Dudko, V. Kapitančiuko, buvo pasakyta tai, ką vėliau KGB panaudojo kaip liudijimus apie mano nelegalią veiklą.

KAS TĘS DARBĄ?

Ilgus metus ištvermingai talkino ses. Elena Šuliauskaitė; ji sutvarkydavo didžiąją rankraščių dalį. Mačiau, kiek daug jai kainavo įtempto darbo savaitės, kol Kronikos numeris įgaudavo įprastinį pavidalą ir astuoni ar šešiolika egzempliorių pasklisdavo į visas puses. Dirbo ir nedejavo, bet man buvo aišku, kad reikia daugiau talkininkų. Sugrįžusi iš lagerio labai uoliai talkino ses. Nijolė Sadūnaitė - atrodė, kad Dievas specialiai ją tokiam darbui buvo sukūręs. Į darbą įsitraukė Šventosios Šeimos kongregacijos seserys: Bernadeta Mališkaitė sugebėjo redaguoti, Ona Kavaliauskaitė -medžiagą rinkti ir perrašyti, Birutė Briliūtė redagavo leidinį jaunimui ir mokėsi tekstus fotografuoti bei dauginti. Reikėjo kelių kunigų, kurie arešto atveju būtų galėję vadovauti. Kun. J. Kauneckas mielai sutiko padėti ir net kelis kartus atvažiavo susipažinti, kaip redaguoti numerį, bet jis KGB buvo ne mažiau stebimas kaip ir aš. Prieš areštą, išvykdamas į Vilnių, prašiau kun. Joną Borutą SJ: „Jei reikės, padėk!“ Jis linktelėjo galvą.

Nelaisvės metai -didžiulė Dievo dovana

1983-1988 m.

LAIKRODIS SUSTOJO

Kun. A. Svarinsko teisme vienas saugumietis pažadėjo, kad mano byloje būsią 25 tomai medžiagos. Nors į teismo salę tikintieji nebuvo leidžiami, bet skaitant nuosprendį įleido mane ir kun. J. Kaunecką. Nuosprendis buvo užbaigtas teismo nutarimu už antitarybinę propagandą man iškelti baudžiamąją bylą. Šalia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, nuvežė į KGB požemius. Pakeliui, sėdėdamas kalėjimo automobilio bokse, dar spėjau iš kišeninio kalendoriaus išplėšti ir suvalgyti kai kuriuos adresus ir telefonus, kad KGB turėtų mažiau darbo. Nuvežę nuogai išrengė, padarė nuodugnią kratą, paėmė laikrodį, dokumentus, pinigus, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir aplamdytą dubenį košei. Labai keista, bet staiga dingo dažnai lydėjęs nerimas: kas leis Kroniką? Maldoje sakiau: „Viešpatie, jei ji reikalinga, pasirūpink!“ Pabučiavau kameros grindis - nuo dabar čia bus mano namai.

NELENGVOS DIENOS IR NAKTYS

Kai suėmė, pradžioje tikėjausi, kad tardymas bus panašus, kaip ir kun. A. Svarinsko, — po trijų mėnesių tikriausiai važiuosiu į lagerį. Tačiau mano tardytojas papulkininkis V. Urbonas pasakė, kad dabar jie turi laiko, todėl niekur neskubėsią ir gerai pasirengsią teismui. Tęsėsi nesibaigiantys tardymai apie pasakytų pamokslų, TTG katalikų komiteto dokumentų, Kronikos, net Kalėdų eglutės. Nors laisvėje miegodavau labai gerai, čia prasidėjo bemiegės naktys. Neturiu įrodymų, kad tai buvo sukelta dirbtinai, tačiau kad ir kaip buvo, septyni tardymo mėnesiai labai prailgo. Po trijų mėnesių prižiūrėtojas atidarydavo „kormušką“ ir pranešdavo, kad tardymas pratęsiamas dar trims mėnesiams. Per tą laikotarpį susitikimų su tardytojais buvo apie aštuoniasdešimt. Pagaliau spalio mėn. tardymą užbaigė ir leido perskaityti kaltinamąją išvadą. Skaičiau ir stebėjau tardytoją, kuris nervingai žingsniavo po kabinetą. Jis žinojo, kad parašė nuosprendį ilgiems kalinimo metams. Teismas duos tiek ir ne mažiau, kiek neklystanti kompartija ir KGB buvo suplanavę.

KAMEROS DRAUGAI

Kameroje visuomet buvome dviese. Iš pasakojimų buvau girdėjęs, kad su politiniais kaliniais kalėdavo informatoriai ir saugumui pranešdavo viską, ką iš suimtųjų išgirsdavo. Šitai žinodamas, pasakodavau tik tai, kas tardytojams turėjo būti visiškai neįdomu. Kartais labai aiškiai matydavau, kaip mano bendrakamerininkis per daug smalsaudavo apie Kroniką. Mielai būčiau kameroje gyvenęs vienas ar su bendraminčiu, bet kalėjime draugų nepasirinksi. Pats pirmasis kameros draugas — jūrininkas pagamino man rožinį iš duonos, kuriuo ilgą laiką naudojausi, kasdien sukalbėdamas bent keturias dalis. Jei ne Rožinio malda, jei ne valandos, praleistos su Viešpačiu, tie tardymo mėnesiai būtų buvę nepalyginti sunkesni. Malda visuomet atnešdavo ramybę.

ŠV. MIŠIOS KGB KAMEROJE

Man labai rūpėjo kameroje švęsti Mišias. Jų lotynišką tekstą nesunkiai atkūriau iš atminties, skaitiniams turėjau Naująjį Testamentą, iš kalėjimo parduotuvės už kelis rublius leisdavo nusipirkti nedidelių riestainių, iškeptų iš kvietinių miltų, trūko tik vyno. Bet ir jo atsirado. Mano šeimininkė Ona Dranginytė kas mėnesį atnešdavo penkių kilogramų maisto siuntinį, jame, savo laimei, rasdavau džiovintų vynuogių. Dar studijuojant seminarijoje, liturgijos dėstytojas pamokė, kaip pasidaryti vyno iš razinų. Reikia į indą su razinomis pripilti vandens iki viršaus, palaikyti aštuonias—dešimt valandų, kad jos išbrinktų, tuomet sutrinti, išspausti sultis ir kelias dienas leisti parūgti. Viskas pavykdavo kuo geriausiai. Pasidarydavau nedidelį kiekį vyno ir laikydavau jį plastikiniame maišelyje kartu su maisto produktais. Naudodavau vyno labai mažai, todėl dvi savaites būdavau apsirūpinęs, o paskui darydavau iš naujo.

Bendro likimo broliui pasiūlydavau lovą arčiau prie lango, ir jis mielai pasiūlymą priimdavo: kas gali norėti miegoti prie durų, kur šalimais stovėdavo tualetinis indas, vadinamoji „paraša“. Šalia lovos prie durų stovėjo mano spintelė. Mišioms pasirinkdavau laiką, kai mano draugas gulėdavo lovoje nusisukęs į langą. Atsisėsdavau prie spintelės nugara į duris, kad prižiūrėtojas per durų akį matytų mane kažką skaitantį. Pasidėdavau ranka rašytą Mišių tekstą, gabalėlį duonos, į mažą plastikinį indelį įpildavau truputį vyno, atsiversdavau Naująjį Testamentą ir pradėdavau Mišių auką. Niekuomet neužmiršiu pirmųjų Mišių KGB kameroje. Tokios malonės ir laimės, atrodo, niekuomet nebuvau patyręs. Niūrioje kameroje tarsi dangus nušvito suvokus, kad su manimi iš tikrųjų yra Viešpats. Tokio Dievo artumo išgyvenimo, nežinau, ar kada nors buvau patyręs laisvėje. Vien dėl to galima pabūti kalėjime. Šį džiaugsmą išgyvendavau, su mažomis išimtimis, beveik kasdien iki etapo į lagerį.

DIEVO ŽODŽIO ŠVIESA

Daug paguodos gaudavau, skaitydamas Naująjį Testamentą. Atrodė, kad net per rekolekcijas taip giliai nenušvisdavo kai kurios Šventojo Rašto mintys. Kartą, slegiamas sunkių minčių, skaičiau Evangelijos pasakojimą apie dangaus sparnuočius ir lauko lelijas, kuriomis rūpinasi dangaus Tėvas. Jėzaus raginimas nebūti susirūpinusiems rytdiena pataikė tiesiai į širdį. Sieloje pasidarė šviesu. Giliai suvokiau, kad nereikia išgyventi nei dėl bausmės dydžio, nei dėl Kronikos, nei dėl brangių žmonių likimo, nei dėl savo sveikatos — ar užteks jos nelaisvės metams. Iš tikrųjų šis suvokimas buvo didelė Dievo dovana. Pasirodo, kad giliai suprasti Šventojo Rašto mintis gali padėti net saugumo kalėjimo kamera.

TARDYTOJAI

Pagrindinis mano bylos tardytojas buvo papulkininkis V. Urbonas. Ramus, mandagus, nė karto nepakėlęs balso. Pradžioje keliuose tardymo protokoluose pabandė savaip suformuluoti mano mintis, bet po mano įrašytų pastabų toliau tiksliausiai užrašydavo mano atsakymus. Tardymo pabaigoje jis tiesiai pasakė, kad mano atsakymai buvo „tušti“. Tardytojams „netušti“ atsakymai būtų buvę tuomet, jeigu būtų gavę informacijos apie kitus asmenis. Pačioje tardymo pradžioje papulkininkis Urbonas paklausė manęs, ar negalėčiau pasielgti taip, kaip dvasininkas Dmitrijus Dudko. Jei būčiau galėjęs, tuomet nebūtų buvę net teismo. Atsakiau trumpai, kad šito padaryti negalėsiu, nes negaliu elgtis prieš savo sąžinę. „Supratau“, - pasakė tardytojas ir daugiau niekada nesiūlė kalbėti per televiziją it pasmerkti savo elgesį. Kartą net prasitarė: „Jeigu jūs būtumėte gynęs ne Bažnyčios reikalus, aš būčiau jūsų pusėje.“

Kitą kartą tardytojas paklausė, gal turiu kokių nors pageidavimų, pavyzdžiui, kad šeimininkė O. Dranginytė ką nors perduotų. Atsakiau turįs kelis prašymus: noriu turėti Naująjį Testamentą, maldyną ir rožinį. Tardytojas pažadėjo mano prašymą perduoti šeimininkei. Tuomet pasakiau, kad už šiuos daiktus niekuo negalėsiu atsilyginti. Turėjau mintyje, kad tai neatsilieps mano laikysenai per tardymą. Tardytojas vėl pasakė savo trumpą: „supratau“ ir niekuomet nepriminė, kad, štai, mes buvome geri, net Šv. Raštą leidome turėti, o tu užsispyręs viską neigi.

Vasarą papulkininkį Urboną pakeitė senas mano pažįstamas iš kitų tardymų — majoras Pilelis. Šis saugumietis buvo nelabai simpatiškas, bet jam buvo pavestos nereikšmingos apklausos apie tai, kas per kratas iš manęs buvo paimta. Išsikviesdavo po pusryčių, užduodavo klausimų, o paskui po pietų dar kartą išsikviesdavo ir visą apklausą perrašydavo rašomąja mašinėle. Rašydamas klausydavosi iš stalčiuje turėto magnetofono Alos Pugačiovos dainų. Tvarkingai surašęs protokolą, duodavo perskaityti, aš tą ir padarydavau. Pasakydavau, kad protokolas surašytas teisingai, bet aš po juo nepasirašysiu. Šį atsakymą išgirsdavo po kiekvieno tardymo. Vėliau net nesiūlydavo pasirašyti.

23 TOMAI

Lapkričio mėnesį daug kartų kvietė skaityti surinktą medžiagą. Skaitydavau vieną tomą, o kapitonas Rainys siūdavo kitą ir vis pasigirdavo, kad jam gerai sekasi gaminti naują bylos tomą. Šių tomų buvo sukurpta net dvidešimt trys. Man pačiam įdomiausi buvo tardytų žmonių protokolai. Ministranto Žemaičio atsakymais buvau tiesiog sužavėtas. Tardytojas klausia mokinį: „Ar skaitei Kroniką?“ Šis atsako: „Skaičiau.“ — „Iš kur gavai?“ — „Nesakysiu.“ — ,Ar davei kitiems skaityti?“ — „Daviau.“ — „Kam davei skaityti?“ - „Nesakysiu.“ Širdis džiaugėsi. Tai buvo tarsi matomas atlygis, jog ne veltui buvo dirbta.

TEISMAS

Gruodžio pradžioje kelias dienas vyko teismas. Su kalėjimo automobiliu visai dienai atveždavo į Aukščiausiąjį Teismą. Teisėjas Ignotas atliko visus teismo formalumus, leido pasakyti ir paskutinį žodį. Teismo sekretorė šitaip užrašė mano paskutinį žodį:

Paskutinis žodis galėtų būti labai ilgas. Aš pasakysiu tik įžangą. Kartą kalbėjausi su vienu pareigūnu ir aš jį paklausiau, ar jūs tikite, kad aš galėjau būti šmeižikas? Jis atsakė, kad aš esu avantiūristas. Laimingas avantiūristas. Dievo Apvaizda mane globojo. Mane pastatydavo ten, kur būdavau reikalingiausias. Kunigų seminarijoje buvo toks momentas, kai aš galvojau, jog dėl sveikatos Seminarijos galiu neužbaigti. Tuomet mane paėmė į kariuomenę, sveikata atsistatė ir aš pabaigiau Seminariją. Vėliau iš manęs metams buvo paimtas registracijos pažymėjimas. Man tie metai buvo Dievo palaimos metai. Po to aš eilę metų dirbau kunigu įvairiose vietose. Dirbau tol, kol turėjau jėgų. Paskutiniais metais mano sveikata sušlubavo ir aš pradėjau galvoti apie brolį asilą ir mediciną, bet Apvaizda taip patvarkė, kad gegužės 6 d. buvau suimtas. Dievas mane perkėlė iš vienos vietos į kitą. Kristus pasakė: „Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir neapmirs, tai neduos vaisių, o jei kris į žemę, neš gausų derlių. “Manęs laukia kryžius, kurį teismo kolegija šiandien uždės. Kaip žmogus, kaip Katalikų Bažnyčios kunigas, būdamas nuoseklus, ištikimas tam, ko mokiau 21 metus, aš iš anksto tą kryžių apkabinu ir bučiuoju. Kai šį kryžių nešiu, jis kalbės, kad myliu Dievą, žmones ir tuos, kurie manęs nemylėjo, net kartais nekentė. Kryžius kalbės, kad gyvenime yra tokių dalykų, dėl kurių galima nešti kryžių (Iš bylos Nr.108).

Sugrįžęs po pasitarimo teismas paskelbė nuosprendį: dešimt metų nelaisvės. Šešerių metų bausmė griežto režimo lageryje ir paskui ketveri metai tremties. Susiskaičiavau: grįšiu jau turėdamas penkiasdešimt penkerius metus. Tarsi daugoka, bet ačiū, Viešpatie, už viską. Po teismo apgyvendino vienutėje ir joje laukiau etapo į lagerį. Prailgo laukti. Jau artinosi šv. Kalėdos. Kūčių naktį aukojau Mišias; jas baigiant staiga prižiūrėtojas atidarė duris ir pasakė, kad patikrins visus mano popierius. Laimei, kad buvau priėmęs Komuniją. Ką norėjo, paėmė patikrinimui ir po geros valandos pranešė, kad ruoščiausi kelionei. Širdis suspurdėjo, bet kelionė atrodė keliskart geriau, nei buvimas šioje kameroje.

TRAUKINYS PAJUDĖJO Į RYTUS

Įsodino į kalėjimo automobilį ir nuvežė į geležinkelio stotį. Apsuptas ginkluotų kareivių ir vilkinių šunų, buvau palydėtas į kalinių vagoną — „stolypiną“. Kaip pavojingas nusikaltėlis gavau atskirą kupė. Maldoje atsisveikinau su Lietuva, brangiais žmonėmis ir paprašęs Aušros Vartų Dievo Motinos globos pradėjau kelionę į Rytus. Kūčias ir Kalėdas praleidau Pskovo kalėjimo kameroje su penkiasdešimčia nusikaltėlių. Nuo Pskovo jau vežė drauge su kriminaliniais nusikaltėliais. Vienoje šešių vietų kupė prigrūsdavo iki 12 žmonių ir kelias paras veždavo iki kitos „peresylkos“ — kalėjimo, kur rūšiuodavo kalinius tolesnei kelionei. Pats sunkiausias dalykas buvo ne bemiegės paros, kol veždavo iki kito kalėjimo, bet tualetai, į kuriuos vesdavo retai ir net nuvedę neleisdavo ramiai susitvarkyti. Čia turėjau galimybę matyti daug įvairiausių kalinių — vyrų, moterų, daugiausia jaunimo. Vagys, narkotikų prekeiviai, prievartautojai — kokių tenai tik nebuvo. Kai pasakydavau savo 68 straipsnį, pagal kurį esu nuteistas — antitarybinė agitacija ir propaganda, siekiant susilpninti tarybų valdžią, mano nuostabai, kaliniai visuomet sureaguodavo pagarbiai. Tikriausiai jie jautėsi valstybės nuskriausti, todėl jų akyse kalinys, kovojęs su valstybe, buvo vertas pagarbos.

PERMĖS KALĖJIME

1984 m. sausio 5 d. jau buvau Permės kalėjime. Čia atšventėme ir ortodoksų Kalėdas, nes keli kaliniai save laikė ortodoksais. Tuojau po šių Kalėdų mane trims paroms apgyvendino su žmogžudžiu Petia, kuris be perstojo pasakodavo apie savo žmogžudystes. Jam šie pasakojimai, atrodo, teikė pasitenkinimą. Pradžioje nesupratau, kodėl apgyvendino būtent su žmogžudžiu, nors pagal kalinių pervežimo taisykles valstybiniai nusikaltėliai turėjo būti vežami ir kalinami atskirai nuo kriminalinių nusikaltėlių. Trečią dieną mane nuvedė pas KGB darbuotojus, ir jie gerą valandą dar kartą bandė užverbuoti kaip informatorių. Žadėjo lengvesnes kalinimo sąlygas. Paaiškinau, kad sugrįžęs iš lagerio žadu tarnauti kunigu, o mums, katalikų kunigams, reikia klausyti žmonių išpažinčių, todėl turiu būti toks, kad manimi žmonės galėtų pasitikėti. Pagrasinę, kad jeigu pabandysiu lageryje ką nors organizuoti, geruoju nesibaigs, sugrąžino ne pas Petią, bet į kamerą, kurioje visi buvome vadinamieji valstybiniai nusikaltėliai.

BEVEIK KAIP LAISVĖJE

Po dviejų savaičių liepė ruoštis tolesnei kelionei. Naktį išlaipino iš vagono ir kalėjimo automobiliu nuvežė į lagerį. Pradžioje trims paroms uždarė į lagerio kalėjimą - karantiną, tad kai dieną išvedė pasivaikščioti, net akyse prašviesėjo. Nors buvo šalta, bet virš galvos mačiau mėlyną dangų, saulę ir didelę lagerio teritoriją, tiesa, aptvertą spygliuotomis vielomis ir lentinėmis tvoromis, ir su sargybos bokšteliais. Po ankstesnių sunkių patirčių ir varginančio etapo šis vaizdas darė vos ne laisvės įspūdį. Pasirodo, kiek nedaug žmogui reikia — tik praplėsti kalėjimo sienas ir parodyti saulę!

Po trijų dienų karantino mane nuvedė į lagerio baraką, ir čia sužinojau, kad tai 37-asis politinių kalinių lageris, įkurtas šalia Polovinkos gyvenvietės. Kaliniai sutiko labai draugiškai. Kaip vėliau paaiškėjo, šiame lageryje kalėjo labai įvairių žmonių: vieni buvo įkalinti už tarnavimą vokiečių rinktinėje, kiti — bandę pereiti sieną ar išdavę valstybinę paslaptį, dar kiti — už vadinamąją antisovietinę propagandą. Greitai susidraugavau su sekmininkų vadovu Goretojumi, leningradiečiu Dolininu ir kitais. Kaliniai buvo susiskirstę grupelėmis ir bendraudavo tik su tais, kuriais pasitikėjo. Visi žinojo, kad tarp kalinių yra daug skundikų, kurie viską, ką girdi ir mato, praneša lagerio vadovybei ir nuolat ateinančiam čekistui.

VĖL TARDYMAS

Pirmasis darbas, nuo kurio pradėjau lagerio gyvenimą, buvo bulvių skutimas. Darbas nesunkus, tik kiekvieną bulvę reikėjo traukti iš beveik ledinio vandens. Mąsčiau: jei šešerius metus teks taip dirbti, garantuotai turėsiu reumatą. Darbavausi gal dvi savaites, kai vieną popietę atėjęs prižiūrėtojas liepė pasiimti daiktus ir ruoštis etapui. Tai buvo labai netikėta, nuojauta sakė, kad kažkas nutiko. Kelionė buvo labai trumpa, nes 37-asis lageris turėjo dvi zonas - didžiąją, kurioje gyvenau, ir mažąją, į kurią mane nuvedė. Kartu pasikeitė ir mano darbas. Kasdien reikėjo eiti į metalo apdirbimo cechą, nuo tekinimo staklių rinkti metalo drožles ir vežti jas į konteinerius. Dirbau kartu su gruzinu Tarieliu Gviniašvili ir su juo susibičiuliavau.

Nespėjau naujoje vietoje nė apšilti, kai mane iškvietė į vachtą. KGB tardytojas davė man perskaityti rašomąja mašinėle lietuviškai parašytą tekstą. Tai buvo prieš kelerius metus mano rašytas Dvasinis testamentas. Pamatęs jį saugumiečio rankose supratau, kodėl įvyko staigių permainų. Tardytojas klausė, ar tai mano parašytas tekstas, kodėl jį parašiau ir kaip jis pateko į Kroniką. Patvirtinau, kad tikrai jį parašiau, bet kaip jis pateko į Kroniką, neturiu supratimo. Tuo tardymas ir pasibaigė. Neišsigindamas autorystės, turėjau nuvilti saugumietį, nes mano prisipažinimas jiems buvo nenaudingas. KGB ieškojo argumentų, kad Kronika rašo netiesą.

KRONIKA GYVA

Gal mėnuo buvo prabėgęs gyvenant naujoje zonoje, vėl iškviečia į vachtą, kur mane pasitiko buvęs KGB tardytojas papulkininkis V. Urbonas. Jam kėlė nerimą, kad po to, kai TTG katalikų komitetas nutraukė savo veiklą, atsirado Katalikų komitetas pogrindyje. Paaiškinau, kad, gyvendamas lageryje, visiškai neturiu informacijos, kas vyksta Lietuvoje. Baigdamas pokalbį, jis pasisuko į mane ir nutaisęs neva draugišką veidą paklausė: „Pasibaigė visi teismai, viskas liko praeityje, dabar galime nuoširdžiai pasikalbėti. Sakyk, juk tu buvai Kronikos redaktoriumi?“ Tikrai, ko jau ko, tokio klausimo nesitikėjau. Pasakiau pirmą atėjusią mintį: „Jeigu aš buvau redaktorius, tuomet Kronika tikriausiai neina.“ Papulkininkis pasakė: „Kronika eina...“ Daugiau jis manęs nieko neklausė, o aš stengiausi neparodyti savo džiaugsmo. Čekisto pasakyta frazė „Kronika eina“ man buvo pati džiaugsmingiausia naujiena, nuo jos šviesiau pasidarė akyse ir širdyje. Viešpatie, kaip gera, kad KGB nepajėgė sunaikinti šio leidinio! Paskui informacija nutrūko iki 1988 m., kai, būdamas Sibire, sužinojau, kad per pačius sunkiausius KGB siautėjimo metus LKB kroniką išlaikė gyvą ses. Bernadeta Mališkaitė SJE, talkinama kelių Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserų, ir kun. Jonas Boruta SJ.

PERMAINOS DARBE

Nežinau kodėl, bet 1985 m. vasarą mane vėl perkėlė atgal į didžiąją zoną ir paskyrė dirbti virtuvėje pamainos virėju. Kitoje pamainoje dirbo maskvietis Lukinas, jis nuolat keikėsi ir jo laikysenoje matėsi kriminalinio nusikaltėlio manieros. Tiesa, panašu, kad lagerį kuravęs KGB pareigūnas man jį buvo paskyręs „angelu sargu“. Darbas nebuvo lengvesnis nei rinkti drožles. Reikėdavo keltis 4 val. ryto, užkaitinti vandenį sriubai ir ją išvirti. Vienas ukrainietis mane pamokė, kaip iš paprasčiausių produktų išvirti kiek įmanoma geresnę sriubą ir košę. Svarbiausia, ką žinojau ir pats, — nevogti geresnių produktų — aliejaus, mėsos, kurių būdavo ir taip maža, bet viską sudėti į katilą. Kartą ir aš tapau informatoriumi. Lukinas pasivogė mano pamainai skirto aliejaus ir su draugais prisikepė blynų. Svarsčiau, ką daryti. Jei neužkirsiu kelią jo savivalei, jis ir toliau skriaus kalinius. Žinojau, kad šį vyrą gali paveikti tik kalinius lankantis čekistas. Kai tik lageryje pasirodė saugumietis, pasakiau jam, kad virtuvėje daugiau nedirbsiu, nes Lukinas vagia produktus. Nuo to laiko virtuvėje problemų daugiau nekilo.

PASIMATYMAS

1985    m. lapkričio 26 d. mane nuvežė į ligoninę 35-ame lageryje. Praėjo savaitė, bet joks gydytojas nepasirodė, todėl buvo neaišku, kodėl mane čia atvežė. Aštuntą dieną nuvedė į pasimatymų kambarį ir ten atlydėjo brolį Joną. Tik tada paaiškėjo, kam buvo reikalinga ligoninė. KGB, sužinojęs, kad brolis rengiasi važiuoti į pasimatymą, iš anksto paėmė mane, kad nesugalvočiau ką nors perduoti. Prieš pasimatymą mane nuodugniai iškratė, kad neturėčiau nė mažiausio popierėlio, ant kurio būtų galima ką nors parašyti. Panašiai kratė ir brolį, tačiau nerado autobuso bilieto ir pieštuko šerdelės. Atsisėdęs prie stalo brolis pradėjo kažką rašyti. Pakėlęs akis į lubas pamačiau nykščio didumo skylę tiesiai ties stalo viduriu. Skylė bematant užsidarė. Iki pasimatymo pabaigos buvo sugadinta nuotaika, suvokus, kad čia ne tik pasiklausoma pokalbių, bet ir fotografuojama. Vėliau teko sužinoti, kad po pasimatymų kambariu buvo įrengta laboratorija, kur būdavo peržiūrima, ar kartais su tualeto vandeniu nenuleidžiama kas nors, kas būtų naudinga žinoti KGB. Po šio pasimatymo ne tik išrengė nuogai, bet ir išžiūrinėjo visur, ir ten, kur niekas nežiūri.

DVI KELIONĖS Į LIETUVĄ

1986    m. liepos 30 d. nuvežė į Permės kalėjimą. Uždarė į atskirą kamerą ir laikė dešimt dienų. Paskui nuvežė į Permės oro uostą ir įsodino į keleivinį lėktuvą, skrendantį į Maskvą. Ant rankų buvo antrankiai, lydėjo trijų kariškių palyda. Maskvoje kalėjimo automobiliu nuvežė į Lefortovo kalėjimą. Kitą dieną po poros valandų skrydžio buvau Vilniuje. Saugumo izoliatoriuje praleidau visą mėnesį. Kviesdavo pokalbio kartą per savaitę, kartais du kartus. Žinojau, kad panašiai parveždavo ir kitus politinius kalinius, nes KGB pareigūnams rūpėjo, kaip lageris juos paveikia: ar politiniai kaliniai tapę sukalbamesni, ar likę tokie patys, antitarybiniai. Laikiausi senosios taktikos: ramiai laikytis savo principų, bet neleisti įžvelgti, kas dedasi širdyje. Kai pasiskundžiau turįs išvaržos problemų, nes nuolat ją skaudėjo, nugabeno į KGB polikliniką ir kažkokia gydytoja parašė išvadą, kad operacija nereikalinga. Atgal į lagerį vežė etapu su kitais kaliniais.

Saugumietis paaiškino, kad lėktuvu galima būtų skraidinti tuomet, jei turėčiau nuopelnų.

Prabėgo penki mėnesiai, ir vėl naujas etapas. Vėl nuvežė į ligoninę. Po savaitės dideliam nustebimui mane suvedė su kun. A. Svarinsku ir atvežė į Čusovoj geležinkelio stotį. Kun. Alfonsas prognozavo, kad tikriausiai mus abu ištrems į užsienį. Permėje vėl įsodino į Maskvos lėktuvą ir pernakvoję Lefortove kitą dieną buvome Vilniaus KGB kalėjime. Saugumietis mėnesį laiko žaidė kaip katė su pele. Nuolat pokalbį vesdavo papulkininkis Naruševičius ir jam asistavęs jaunas saugumietis. Per vieną pokalbį atrodydavo, kad paleis į laisvę, o per kitą — šias viltis sudaužydavo. Bandžiau nerodyti emocijų, nors jų buvo labai daug.

JIE DARĖ IR ŠITAI

Vieną dieną 14 val. atvedė į salę ir parodė 10 min. kino žurnalą apie Bažnyčią Lietuvoje. Skamba Velykų varpai, procesija, vysk. Juozas Preikšas teikia Sutvirtinimą ir daug kitų akiai ir širdžiai brangių kadrų. Paskui nusivedė į tardymo kambarį ir pradėjo pokalbį, kad man reikia keistis ir galėsiu tuojau išeiti į laisvę. Kalbėjo labai draugiškai, pasiūlė net arbatos. Vienu metu pajutau svaigulį. Matau priešais sėdintį papulkininkį Naruševičių, įraudusiu nuo įtampos veidu ir mane primygtinai klausinėjantį apie vieną kratos metu paimtą lapelį, kurio viršuje buvo užrašas „Perspektyvos 79-99“, o žemiau planelis: pogrindžio spauda, pogrindžio kun. seminarija, kova su gb ir t. t. Tardytojas spaudė, kad paaiškinčiau, ką reiškia šis perspektyvinis planas. Nesulaukęs norimo atsakymo, pasižiūrėjo į laikrodį ir pasakė, kad laikas baigti, nes jau 22 val. Prisiminiau pokalbio pradžią ir pabaigą, o apie 5-ias valandas buvo tarsi nutrūkęs filmas. Vėliau lageryje sužinojau, jog čekistai ne kartą naudodavę cheminius preparatus, kad tardomasis papasakotų tai, ką budėjimo būklės nutylėtų. Beliko guostis tik tuo, kad papulkininkis Naruševičius buvo piktas; jeigu būtų pasisekę ką nors naudingo išgauti, jo nuotaika tikriausiai būtų buvusi kitokia. Kitą dieną vėl buvau įkalbinėjamas parašyti malonės prašymą ir, žinoma, vėl nuvyliau.

MORDOVIJOJE

Po mėnesio tokio žaidimo 1987 m. kovą buvau įsodintas į „stolypiną“ ir per Smolenską, Voronežą ir Javas atsidūriau Mordovijoje, Baraševo gyvenvietėje esančiame lageryje ZX-389/3. Tarp naujų kalinių buvo du lietuviai: senukas Stonkus iš Šiaulių, kalėjęs už karo metų nusikaltimą, ir jaunas kareivėlis Muzikevičius iš Šančių. Pradžioje kelias savaites siuvau darbines pirštines, o paskui paskyrė skalbėju. Iš šio lagerio neseniai buvo paleistas Vladas Lapienis, apie kurį kaliniai pasakojo šilčiausius prisiminimus.

Tiksliai neprisimenu, bet, atrodo, gegužės pradžioje į mūsų lagerį atvažiavo prokurorų iš įvairių respublikų, kvietė mus, kalinius, ir įkalbinėjo prašyti malonės prašymą, kad būtume paleisti į laisvę. Spėliojome, kas nutiko, kad Kremliaus vadovai prisiminė sąžinės kalinius. Pasirodo, kad 1988 m. gegužės pabaigoje turėjo įvykti generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo ir JAV prezidento R. Reigano susitikimas, kurio dienotvarkėje buvo įrašytas ne tik nusiginklavimas, bet ir žmogaus teisių pažeidimai Sovietų Sąjungoje. Visus kalinius, kurie ką nors parašė, išvežė iš lagerio ir paleido. Nesutikau rašyti. Aiškinau, kad jeigu teismas paskyrė bausmę, tai atliksiu ją iki galo. Dar kelis kartus lagerio viršininkas pabandė įkalbėti: „Argi tau, kunigui, čia gyventi su nusikaltėliais? Rašyk prašymą ir važiuok namo! Jei nerašysi, tuomet reikės važiuoti į Uralą.“ „Jei reikės, važiuosiu“, - atsakiau. Ar galėjau kitaip pasakyti? Ir šiandien nesigailiu taip pasielgęs.

Gruodžio mėnesį lageryje likusiems kaliniams liepė ruoštis į kelionę. Geležinkelio stotyje davė duonos, cukraus ir silkės net trims dienoms, todėl buvo aišku, kad keliaujame į Uralą. Taip ir įvyko. Gruodžio 25 d. per Kalėdas mes jau buvome Uralo politinių kalinių lageryje Nr. 35.

PASKUTINIS LAGERIS

Šiame lageryje radau anksčiau atvežtą kun. Alfonsą Svarinską, todėl buvo galimybė vienam pas kitą prieiti išpažinties. Teko mokytis naujos specialybės - dirbti prie metalo apdirbimo staklių. Šiame lageryje prižiūrėtojai buvo gerokai piktesni, nei Mordovijoje. Einant į darbą, iškrėsdavo kišenes ir paimdavo net duonos gabalėlį, jei kalinys bandydavo nusinešti jį į darbą.

Vieną dieną parodė per televiziją Kauzono pastatytą filmą „Kas jūs, kun. Svarinskai?“ Nežinau, kokios reakcijos tikėjosi mūsų viršininkai, bet mes visi buvome sužavėti kun. Alfonso laikysena, kurią užfiksavo kino kamera, ir po filmo peržiūros jam plojome.

1988 m. balandžio mėn. mudu su kun. Alfonsu gavome Augsburgo vysk. Stimple’o kvietimą aplankyti jį Vokietijoje. Kadangi niekuomet neatiduodavo kaliniams iš užsienio siųstų laiškų, mums tapo aišku, kad mus nori ištremti iš Lietuvos. Pasitarėme, ką daryti, ir nutarėme, kad abiem išvykti iš Lietuvos nereikėtų. Ilgiau kalėjęs kun. Alfonsas parašys, kad nori aplankyti vysk. Stimple’ą, o aš liksiu kalėti iki galo. Gyvendamas Vokietijoje, kun. Alfonsas galės informuoti pasaulį ir Vatikaną apie Lietuvoje esančią priespaudą. Iš tikrųjų lagerio viršininkas abiem pasiūlė pasinaudoti galimybe aplankyti Vokietiją. Paaiškinau, kad aš nenoriu vykti į Vokietiją, ir atsisakiau ką nors rašyti.

Į SIBIRĄ

Per 1987 m. Spalio revoliucijos jubiliejų buvo sumažinta bausmė, todėl gegužės pradžioje turėjau keliauti į tremtį. Gegužės 18 d. vakarą atsisveikinau su bendro likimo draugais — kun. Alfonsu, Moskovcevu, Rusaku, Kukobacha, Andersonu, Kazačkovu, Ketenčijevu, Pavlovu - ir buvau nuvežtas į Vsiesviatskaja geležinkelio stotį. Lydintis karininkas pasakė, kad galutinė stotis bus Tomskas. Vėl tokia pat sunki, bet jau paskutinė kelionė į Rytus. Visko prisiklausęs apie tremtį, jaučiau šiek tiek nerimo. Kai kurie disidentai pasakojo, kad tremtyje jiems buvo kur kas sunkiau, nei lageryje.

Gegužės 25 d. naktį apgyvendino didelėje Marijinsko kalėjimo kameroje, jos pasieniais buvo išrikiuoti triaukščiai narai, o sienos nutepliotos kruvinomis dėmėmis - sutraiškytomis blakėmis, kurių šioje kameroje buvo nesuskaičiuojama daugybė. Kadangi visi narai buvo užimti, man teko įsitaisyti po narais ant žemės — pačioje blakių karalystėje. Senbuviai kaliniai keiksnojo blakes, kad naktį jos visai neduodančios užmigti. Man ta naktis buvo beveik kaip stebuklas — neįkando nė viena blakė, nors rytą visi aimanavo, kaip dėl tų judrių vampyrų negalėję miegoti.

REKOLEKCIJOS KALĖJIME

Gegužės 27 d. jau buvau Tomsko kalėjime. Kalėjimo viršininkė kapitonė pasikvietė į savo kabinetą ir paaiškino, kad man čia reikės ilgokai pabūti, kol Obės upe galės plaukti laivai. Pasiteiravo, ar norėčiau kameroje gyventi vienas, ar drauge su kaliniais. Kriminaliniai nusikaltėliai su savo keiksmais ir nešvankiomis kalbomis jau buvo taip įkyrėję, kad paprašiau, jei yra galimybė, leisti gyventi kameroje vienam. Gavau siaurutę, maždaug 1,2 m pločio ir 3 m ilgio kamerą. Pirmą kartą nuo 1982 m. galėjau atlikti aštuonių dienų rekolekcijas. Niekas netrukdė, tik už durų prižiūrėtojai garsiai kalbėdavo ir, kad būtų vaizdingiau, nuolat keikdavosi. Pasirodė, net tokia kalėjimo kamera rekolekcijoms ne mažiau tinkama, nei bažnyčia ar rekolekcijų namai. Svarbiausia, kad žmogus ieškotum Dievo artumos, o visa kita būna pridėta.

Rekolekcijų mąstymui turėjau Naująjį Testamentą ir savo penkiasdešimties metų patirtį, ypač per paskutinius metus nelaisvėje. Septynis kartus etapais buvau vežamas iš vienos vietos į kitą ir tuomet turėjau galimybę matyti tamsiąją mėnulio pusę - tikrų nusikaltėlių pasaulį. Jie buvo labai įvairūs — vyrai ir moterys, paaugliai ir mergaitės, vadinamieji alimenčikai ir žmogžudžiai. Mačiau žmonių gyvenimą be Dievo. Seksas, narkotikai ir pinigai buvo svarbiausios nusikaltėlių vertybės ir vien apie tai sukosi jų kalbos. Jų pasirinktas kelias juos luošino ir fiziškai, ir morališkai. Dėkojau Dievui, kad leido gyventi kitokiomis sąlygomis ir pasirinkti kitokias vertybes. Vien kokia Dievo malonė gimti ir gyventi doroje katalikiškoje šeimoje ir turėti tave, vaiką, mylinčius tėvus. Prisiminiau per rekolekcijas iš Dievo rankų gautą gėrį, visus tuos geruosius žmones, kurie mane lydėjo per visą gyvenimą.

Ypač dėkojau Dievui už dvidešimt šešerius kunigystės metus: „Ačiū, Viešpatie, už daugybę gerų žmonių, kuriuos sutikau septyniose parapijose. Gerų vyrų daugiausia sutikau Kybartų parapijoje; jie talkino parapijos ir pogrindžio darbuose. Ačiū, Dieve, už visose parapijose sutiktas geras, skaisčias mergaites, moteris ir seseris vienuoles. Jų kilni laikysena man, jaunam kunigui, padėjo išlaikyti dvasinę harmoniją. Dieve, pasigailėk tų moterų, kurias sutikau etapų metu stolypinuose. Ką jos kalbėdavo ir kaip keikdavosi, neįmanoma nė aprašyti. Ačiū , Dieve, už šimtus vaikų ir jaunimo, kuriuos parapijose ruošiau Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui. Jie buvo mano kunigystės šviesa ir viltis, kad sugebės atsispirti melui ir prievartai ir išsaugoti tai, ką pyliau į jų nekaltas širdis. Ačiū, Viešpatie, už visus ligonius ir kenčiančius, kuriuos lankiau ir prašiau, kad melstųsi už Kristaus pergalę žmonių širdyse.“

STARO SAINAKOVO KAIMAS

Birželio 10 d. kalėjimo automobiliu mane ir dar du kriminalinius nusikaltėlius ilgai vežė kažkur šiaurės kryptimi. Išlipus paaiškėjo, kad tai Krivošeino miestas. Čia policijos laikinoje sulaikymo kameroje praleidau tris dienas. Pirmadienį tremtinių komendantas kapitonas Ovsianikovas ilgai skaičiavo, kada baigsis mano tremtis, išrašė tremtinio pažymėjimą, pradžiai davė 10 rublių ir atidavė į Volodino tarybinio ūkio garažo vedėjo Ivano Ivanovičiaus Grijadelio rankas. Šis savo automobiliu parsivežė į ūkio kontorą. Paaiškino, kad aš gyvensiu Staro Sainakovo kaime ir pagal komendanto paskyrimą ganysiu veršius. Išrašė čiužinį, dvi paklodes, užvalkalus, rankšluosčius, kibirą, šluotą, lėkštę, šaukštą, dar pridėjo 20 rublių avanso ir nuvežė į kaimą, kur buvo laikomi veršiai. Kaimas buvo įsikūręs ant Segarkos upės kranto. Dulkėta gatvė, aplipusi iš abiejų pusių juodomis sibirietiškomis pirkelėmis, o pačiame gale — veršių ferma. Vienoje iš tų pirkelių su išdaužytais langais leido man įsikurti. Kiek anksčiau čia jau buvo įsikūrę kažkokie jauni svieto perėjūnai. Sakė, atvažiavę užsidirbti pinigų, bet pamatę, kad nėra jokios naudos. O uodų ir maškos — nors rieškučiomis semk. Kadangi namas be langų, ir čia jų buvo pilna. Nebuvo net lauko tualeto; jo vietoj už pirkios mėšlo krūva, ant kurios patiesta lenta: pasilypėk ir tvarkykis!

Po kelių dienų mano Ivanas Ivanovičius, matyt, neblogas žmogus, pasakė leisiąs gyventi neseniai uždarytame vaikų darželyje. Ir vėl akyse šviesiau. Namas kaip namas — su langais ir durimis, ir net su neblogu tualetu. Esu vienas dideliame vaikų darželyje. Tiesa, ne visai vienas, nes naktimis name, keldamos baisų triukšmą, lakstė žiurkės; jos buvo nugraužusios visų durų apatinius kampus, todėl be kliūčių galėjo lenktyniauti ilgomis distancijomis.

LIGONINĖJE

Apsižvalgęs nutariau nuvažiuoti į Krivošeino polikliniką ir pasitikrinti penkerius metus turimą išvaržą, kuri po etapo ypač maudė. Chirurgas Nesterovas apžiūrėjo ir pasakė, kad reikia skubiai operuoti, nes tokia išvarža esanti pavojinga. Pranešiau milicijos įgaliotiniui, kad rytoj važiuoju ne pas veršius, o į ligoninę. Liko nepatenkintas, išgirdęs iš tremtinio lūpų netikėtą naujieną, bet pamatęs, kad reikalas rimtas, neprieštaravo. Birželio 21 d. padarė operaciją. Čia ligoninėje gavau pirmąją telegramą iš Lietuvos. Ses. Nijolė Sadūnaitė sveikino dar vieną Sibiro tremtinį. Dideliam džiaugsmui čia, ligoninėje, aplankė pirmieji svečiai iš Lietuvos — šeimininkė ses. Ona Dranginytė, ses. Ona Šarakauskaitė ir Vladas Lapienis. Baigiantis birželiui atvažiavo kunigai - Jonas Boruta SJ ir Antanas Gražulis SJ. Vaikštinėjome po Sibiro mišką, gynėmės nuo uodų, ir kaip šaltą vandenį gėriau naujienas apie Lietuvą, Sąjūdį, Kroniką ir kt.

KELIAUJU Į KRIVOŠEINĄ

Seserys padėjo įsikurti vaikų darželyje. Išlydėjau namo ir brolius jėzuitus. Staiga pasijutau atsiskyrėliu, esančiu toli nuo artimųjų. Tačiau laiškai lankė nuolat. Kasdien jų gaudavau po keturis penkis. Tai buvo tarsi pasaka. Juk lageryje kartais per tris mėnesius neatiduodavo nė vieno laiško. Pasibaigus biuleteniui, gydytojas išdavė pažymą, kad du mėnesius negalėsiu dirbti sunkaus darbo. Liepos 26 d. kapitonas Ovsianikovas liepė per 4 dienas Krivošeine susirasti pastogę ir darbą. Nuvažiavęs į Krivošeiną pagal komendanto nurodymą ryšių mazge buvau priimtas laiškanešiu. Prasidėjo buto paieškos. Sužinoję, kad esu tremtinys, visi atsisakydavo priimti. Pagaliau po ilgų derybų viena senutė vokietė Gotfryd sutiko priimti, tik žadėjo dar pasitarti su dukra. Ji teisinosi: ką žmonės kalbės, kai priims vyriškį. Atvykusiam man leido apsigyventi tik koridoriuje, kur stovėjo lova ir stalas. Sukroviau dėžes ir beveik neliko vietos apsisukti. Kelias dienas mokausi laiškininkystės amato. Trečią dieną išsikvietė pašto viršininkas ir atsiprašė negalįs priimti. Matau: žmogus prispaustas, jaučiasi nepatogiai, prašo atleisti, kad „valdyba“ neleidžia priimti. Padėkojau ir vėl nuėjau pas savo komendantą. Pagaliau gaunu darbą „kliuškoje“. Taip Krivošeine vadino ledo ritulio lazdų gamyklą.

KLIUŠKŲ FABRIKE

Šioje darbovietėje praleidau tris mėnesius iki tremties pabaigos. Darbas buvo sunkus. Reikėjo kiloti medinių ruošinių ryšulius. Skaudėjo operuotą vietą, todėl bijojau, kad neįvyktų to, dėl ko perspėjo chirurgas, bet kito pasirinkimo nebuvo. Astuonios valandos nežmoniškame triukšme ir šlifuojamo medžio dulkėse. Tačiau šitokiomis sąlygomis dirbo ir laisvos moterys, kurių čia buvo dauguma. Po darbo skaičiau laiškus, atsakinėjau į juos ir meldžiausi. Mišias aukojau koridoriuje, nė kiek ne geresnėmis sąlygomis kaip KGB kalėjime. Padirbus mėnesį ypač naktimis pradėjo varginti dideli rankų skausmai. Poliklinikoje pataikiau pas gydytoją, kuris, atrodo, nemėgo tremtinių. Kartą išdrįso net pasakyti: „Jei naktį skauda, tai galbūt psichinė priežastis...“ Tačiau rudeniškus sielos debesis praskaidrindavo svečiai iš Lietuvos. Vieni po kitų lankėsi Kybartų jaunimas, aktyvūs parapijiečiai, Šventosios Šeimos seserys, kun. Rokas Puzonas, Robertas Grigas ir kt. Kaip niekada jutau žmonių meilę. Tai buvo tarsi kompensacija: KGB per penkerius metus net daugelį man skirtų laiškų pasiųsdavo į ugnį, kad nežinočiau, ką rašė kunigą mylintys žmonės.

Spalio 16 d. dideliam savo džiaugsmui gavau ses. Nijolės Sadūnaitės telegramą, SSRS AT Prezidiumas spalio 12 d. atleido mane nuo tolesnės bausmės atlikimo. Darbe direktoriui paaiškinau, kad į darbą jau neateisiu. Tačiau vakare prisistatė mane šefuojantis čekistas Bražėnas ir piktai paklausė, kodėl neinu į darbą. Liepė būtinai dirbti. Pasakiau, kad tikrai į darbą daugiau neisiu.

KOMENDANTO PYKTIS

Spalio 24 d. milicijos įgaliotinis nusivežė mane pas komendantą Ovsianikovą, kuris barėsi, kodėl aš nedirbu. Mano paaiškinimai atsimušė kaip žirniai į sieną: turiu dirbti, ir gana. Kai pareiškiau, kad tik priverstas eisiu į darbą ir tai labai blogai nuskambės pasaulyje, kapitonas pratrūko: „Čia į Sibirą atvažiuos dar daug jūsų sąjūdiečių. Užteks jiems vietos ir darbo. Pažaidėme demokratiją ir ją užgniaušime (net gestu parodė, kaip tai bus padaryta - aut. past.). Vakar per televiziją mačiau, kas vyko Vilniuje, — užteks mitingų.“

Spalio 28 d. tas pat milicijos kapitonas pranešė, kad dokumentai iš AT jau atėję. Kitą dieną aplankė čekistas Bražėnas ir pasveikino su pasibaigusia tremtimi, o komendantas parašė dokumentą, kad esu atleistas nuo tolesnės bausmės. Vakare paskutinį kartą, kalbėdamas Rožinį, vaikščiojau Obės pakrante. Kaip ir gaila pasidarė šios labai plačios upės, kurios pakrantėje buvo tiek daug vaikščiota ir melstasi.

KELIONĖ NAMO

Spalio 30 d. senutė Gotfryd su ašaromis akyse išlydėjo savo nuomininką, kurio prieš kelis mėnesius nelabai norėjo priimti į savo namus. Paskutiniu metu net bandė išmokti melstis, bet taip ir nebaigė mokytis vokiškų poterių, nors buvau net įrašęs juos į magnetofono juostą.

Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines meldžiausi Tomsko katalikų maldos namuose. Pirmą kartą po penkerių su puse metų Mišias aukojau vilkėdamas liturginiais drabužiais ir dalyvaujant tikintiesiems. Kalbėjau apie tikėjimo kankinius, pagyriau už išlaikytą tikėjimą. Žmonės verkė ir prašė likti Tomske, nes kunigas iš Novosibirsko atvažiuoja labai retai.

1988 m. lapkričio 3 d. išskridau į Maskvą. Pasitiko ses. Nijolė Sadūnaitė, Glebas Jakuninas ir maskviškiai draugai disidentai. Trumpai pasisvečiavęs Maskvoje, vakare traukiniu išvykau į Vilnių. Nubudau labai anksti. Vilniaus perone laukė minia su trispalvėmis rankose. Tiek daug brangių veidų jau seniai buvau matęs. Į rankas draugai įteikė Trispalvę, kuri man buvo pati didžiausia dovana. Giedodami giesmes ir dainuodami nuėjome į Aušros Vartus padėkoti Dievo Motinai už globą per nelaisvės metus. Per Mišias dėkojau visoms veronikoms ir Simonams kirėniečiams, padėjusiems nešti nelaisvės kryžių.

Prieš dvidešimt metų, renkant parašus dėl laisvės Kauno kunigų seminarijai, vėliau leidžiant Kroniką, net mintis neatėjo, kad taip greitai viskas pasikeis į gera. Išsipildė Šventojo Rašto žodžiai: „Jėzus tarė: Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ (Mt 19, 26).

Sugrįžus į Tėvynę -gaivūs laisvės vėjai

1989-1990 m.

VĖL KLEBONO TARNYSTĖ

Grįžusį iš Sibiro ir nespėjusį nei kojų apšilti 1988 m. lapkričio 15 d. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Juozas Preikšas mane vėl paskyrė Kybartų parapijos klebonu. Prieš tai buvo pasiūlęs Vilkaviškio parapiją ir leido pasirinkti. Pasirinkau Kybartus. Per aštuonerius klebonavimo metus buvau pamilęs šios parapijos žmones, o prievartinis atskyrimas nuo tikinčiųjų tik sutvirtino abipusius ryšius, todėl gavęs paskyrimą grįžti į tas pačias pareigas jaučiausi labai laimingas. Tuojau po Kalėdų perėmiau parapiją iš buvusio klebono kun. Alfonso Sadausko ir pradėjau klebono tarnystę.

Klebono pareigos buvo gerai pažįstamos, tik dabar gerokai lengvesnės, nes beveik nebuvo sovietinės valdžios kontrolės ir nerimo, kad už tiesioginių pareigų atlikimą galėčiau būti baudžiamas. Pūtė gaivūs Sąjūdžio vėjai. Dauguma kunigų laikėsi tam tikro atsargumo, nes sklido kalbos, kad Sąjūdis yra Kremliaus inspiruotas ir turi tikslą „nuleisti garą“ - duoti žmonėms lietuvišką vėliavą, himną, laisvesnę spaudą, bet palikti Lietuvą Sovietų Sąjungos sudėtyje. Vyskupai nedraudė kunigams dalyvauti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, todėl aktyviai dalyvavau Sąjūdžio Kybartų grupės posėdžiuose ir sekiau įvykius Lietuvoje. O tų įvykių buvo gausu. Nerimą kėlė tik informacija, kad KGB sudaro sąrašus asmenų, kurie, esant reikalui, turėtų būti suimti ir izoliuoti nuo visuomenės; šiam tikslui net paruoštas KGB rezervas. Iš tikrųjų tos kalbos buvo ne be pagrindo.

1989 PERMAINŲ METAI

Prieš pat Naujuosius metus sovietinė valdžia leido tremtiniui vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti į Vilnių ir eiti savo pareigas.

Vasario 5 d. išėjo pirmasis katalikiško žurnalo „Katalikų pasaulis“ numeris. Po tiek nelaisvės metų legalaus katalikiško žurnalo pasirodymas buvo tarsi stebuklas. Šimtatūkstantinis tiražas liudijo, kaip visi buvome ištroškę religinės spaudos.

Vasario 16-oji pirmą kartą buvo švenčiama kaip oficiali tautos šventė. Ta proga Kaune, Istorijos muziejaus sodelyje, buvo atidengtas Laisvės paminklas. Jį atidengė Sąjūdžio lyderis prof. Vytautas Landsbergis, o pašventino visai neseniai, 1988 m. liepos 28 d., popiežiaus Jono Pauliaus II kardinolu, o 1989 m. Kauno arkivyskupu paskirtas Vincentas Sladkevičius.

Kovo mėnesį visoje Lietuvoje vyko rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą kampanija. Rinkimai vyko kovo 26 d., per pačias Velykas. Balsuoti atėjo net 80 procentų rinkėjų ir Sąjūdis iš 42 galimų gavo net 36 vietas. Ši pergalė reiškė, kad žmonės pasitiki tais, kurie siekia tikros, o ne papudruotos laisvės Lietuvai.

Pavasarį Kapsuko miestui buvo sugrąžintas Marijampolės vardas, o Vilniuje Lenino prospektas pavadintas Gedimino vardu.

Jėzaus Draugijai buvo sugrąžinta Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia Kaune. Joje sovietiniais laikais buvo įrengta sporto salė, o už altoriaus — net sauna.

Po daugelio metų tremties į Lietuvą sugrįžo poetas Bernardas Brazdžionis. Poetas buvo sutinkamas kaip laisvės pranašas; į susitikimus suplaukdavo daugybė žmonių. Visi buvo labai išsiilgę meile Dievui ir Tėvynei alsuojančio lietuviško žodžio.

CARITAS SAMBŪRIS

1989 m. susikūrė katalikių moterų sambūris Caritas. Jis planavo rūpintis ne tik vargšų globa, bet ir daugeliu kitų svarbių sričių — katecheze, šeimos ugdymu ir kitais Lietuvai ir Bažnyčiai rūpimais klausimais. Dalyvaudamas Caritas posėdžiuose, mačiau katalikių moterų idealizmą ir norą aprėpti kuo daugiau sričių ir padaryti daug gerų darbų. Vėliau subrendo mintis, kad Caritas turėtų labiau susitelkti į silpniausių žmonių globą, o kitas sritis palikti kitoms bažnytinėms institucijoms.

Vienas iš svarbių Caritas uždavinių buvo tinkamai paskirstyti iš JAV, Vokietijos ir kitų kraštų gaunamą paramą maisto produktais, drabužiais ir vaistais. Kadangi visose vyskupijose netrukus įsisteigė Caritas centrai, o parapijose — Caritas skyriai, labdaros dalijimas buvo gana sėkmingai vykdomas. Tik retkarčiais pasigirsdavo nepelnytų priekaištų, neva Caritas nariai pasisavina, kas skirta Lietuvos žmonėms. Mačiau, kokios šaunios ir giliai tikinčios moterys buvo susibūrusios į Caritas sambūrį, ir neabejojau jų sąžiningumu. Jei tokio sąžiningumo, kuriuo pasižymėjo Caritas moterys, būtų buvę visose gyvenimo srityse, mes šiandien turėtume kitokią Lietuvą. Deja, šėtono gundymas duona ir valdžia yra sunkus, ir dauguma šito egzamino neišlaiko.

Balandžio 15-16 d. Kauno sporto halėje vyko pirmasis Lietuvos moterų sambūrio Caritas suvažiavimas. Iš visos Lietuvos atvyko per 3000 delegačių. Viešpatavo pakili, šventiška nuotaika. Suvažiavimas patvirtino Caritas programą ir vadove išsirinko ses. Albiną Pajarskaitę MVS. Buvo išrinktos keturių Caritas sekcijų vadovės, o mane kardinolas V. Sladkevičius paskyrė būti Caritas dvasios tėvu.

CARITAS EVOLIUCIJA

Antrajame suvažiavime katalikių moterų sambūris Caritas tapo Lietuvos Caritas federacija, kurios prezidento pareigos buvo patikėtos man. Faktine Caritas vadove ir toliau liko generalinė sekretorė ses. A. Pajarskaitė. Mano uždavinys buvo tik tarpininkauti tarp Caritas ir Vyskupų Konferencijos, nes ši didelė ir pirmoji atsikūrusi katalikiška organizacija kol kas buvo pasaulietinė institucija.

Caritas kūrime ir veikloje aukso raidėmis savo vardą įrašė ses. Albina Pajarskaitė, šiai organizacijai paaukojusi visą savo širdį ir jėgas. Ilgus metus ji buvo tiesiog Caritas širdis ir protas. Ji tvirta ranka kreipė Caritas žmones, kad jie gerai atliktų savo pareigas. Todėl vyskupai galėjo per daug nesirūpinti, kad kažkas galėtų būti ne taip. Ses. Albina tuo metu labai įžvalgiai suprato, kad Caritas organizacija privalo būti grynai bažnytinė, nes šitaip bus geriausiai atliekama diakonijos - tarnavimo pareiga.

Po kelių reformų katalikių moterų sambūris Caritas tapo solidžia bažnytine organizacija Lietuvos Caritas su centru Kaune, koordinuojančiu visų vyskupijų Caritas veiklą. Vyskupijose susikūrė vietos vyskupo vadovaujami Caritas centrai su padaliniais parapijose. Per karitiečius ir jų veiklą Bažnyčia visuomenei pasirodo kaip gerasis samarietis, kuriam rūpi sužeistas žmogus. Caritas tapo tarsi matoma Bažnyčios širdimi, norinčia apglėbti visus, kurie yra varge.

CARITAS ŽURNALAS

Caritas vadovai labai gerai susiorientavo, kad jų organizacija neatliks savo uždavinio, jei rūpinsis tik medžiaginių gėrybių dalijimu. Už medžiaginį vargą buvo kur kas didesnis dvasinis vargas, todėl vienu iš pirmųjų uždavinių tapo žurnalo Caritas įkūrimas ir leidyba. Redakcija susikūrė 1989 m. vasarą; į ją atėjo darbuotis daug buvusių pogrindininkų - aš ir kun. J. Boruta SJ — LKB kronikos redaktoriai, seserys eucharistietės Gerarda Šuliauskaitė ir Bernadeta Mališkaitė - Kronikos redaktorės, ses. Birutė Briliūtė - aktyvi Kronikos talkininkė, Petras Plumpa- Kronikos redaktorius ir kalinys, kun. Lionginas Kunevičius - Aušros redaktorius ir leidėjas, kun. Robertas Grigas - aktyvus pogrindžio darbininkas ir kt. Spalio mėn. išėjo pirmasis Caritas numeris dideliu 30 000 egz. tiražu. Tai rodė buvus didžiulį katalikiško žodžio alkį. Nuo 1997 m. žurnalas pradėjo labiau orientuotis į šeimą ir buvo pavadintas Artuma.

ATSISVEIKINIMAS SU KRONIKA

Klebonaudamas Kybartuose peržiūrėjau ses. B. Mališkaitės SJE parengtus paskutinius du LKB kronikos numerius. Leidžiant 81 numerį subrendo mintis nutraukti Kronikos leidimą, nes Sąjūdžio spauda, ir ne tik ji, apie viską rašė visiškai atvirai. Kaip tyliai Kronika gimė, taip, atlikusi savo pareigą, tyliai ir nustojo eiti. Apvaizda, leidusi man stovėti prie jos lopšio, leido su ja ir atsisveikinti. Nauji laikai tiesiog vertė įsitraukti į pozityvią veiklą, nes kovojusieji prieš Bažnyčią arba prisiminė, kad yra Lietuvos vaikai, arba, pajutę naujus vėjus, pritilo. Naujasis Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Kazimieras Valančius rodė Bažnyčiai didelį palankumą. Permainos buvo tiesiog neįtikėtinos.

DŽIAUGSMO ŠVENTĖS VILNIUJE

Vasario 5 d. Vilniuje vyko didelė šventė — vysk. Julijonas Steponavičius po 40 metų trukusios prievartos atšventino arkikatedrą. Klierikai, daugybė vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų pasitiko po 28 metų tremties grįžtantį savo vysk. Julijoną. Mišias koncelebravo vysk. Antanas Vaičius, vysk. Juozas Preikšas ir kitų vyskupijų valdytojai. Iškilmė truko net tris valandas. Arkikatedros grįžimas gyvenimui buvo ryškus tuometinių permainų ženklas. Kompartija, atrodo, tikėjosi, kad katedros sugrąžinimu, himnu ir trispalve vėliava bus galima numaldyti laisvės ištroškusias žmonių širdis. Deja, daug kam teko nusivilti, nes žmonės norėjo ne tik ženklų, bet ir visiškos laisvės.

Kovo 4 d. Vilniaus arkikatedroje vėl šventėme — iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į savo vietą — arkikatedros koplyčią — sugrįžo šv. Kazimiero palaikai. Triumfo eisenoje, kurią ėjo klierikai, beveik 100 kunigų ir nesuskaitoma tikinčiųjų minia, šv. Kazimiero karstas buvo atneštas į Vilniaus arkikatedrą.

NAUJI VYSKUPAI

1989 m. kovo 18 d. Kauno arkikatedroje kardinolas Vincentas Sladkevičius konsekravo du naujai paskirtus vyskupus — Juozą Žemaitį MIC ir Juozą Matulaitį. Vysk. Juozas Žemaitis MIC buvo paskirtas Vilkaviškio vyskupijos ordinaru, o vysk. Juozas Matulaitis — Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. Visi džiaugėmės, kad Bažnyčia gavo du labai gerus ganytojus. Gerai pažinojau šiuos abu kunigus. Dar priespaudos metais kun. J. Žemaitis ne kartą įspausdavo man į ranką pinigų ir tarstelėdavo: „Žinosi, kam išleisti.“ Anuomet panašių kunigų nebuvo daug.

NAUJA TARNYSTĖ

1989 m. gegužės pabaigoje vyskupas Juozas Žemaitis atleido mane iš Kybartų klebono pareigų, nes Vyskupų Konferencija buvo numačiusi paskirti Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu. Birželio pradžioje gavau Vyskupų Konferencijos pirmininko kard. V. Sladkevičiaus pasirašytą raštą, kuriame buvo rašoma: „Lietuvos Vyskupų Konferencija š. m. gegužės 29 d. įvykusiame posėdyje jus paskyrė Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu. Ta proga sveikiname jus ir prašome gausios Dievo palaimos dvasiškai šviečiant ir auklėjant naująją kunigų kartą.“ Atrodė, viskas vyksta per daug greitai — nespėjau nusivilkti kalinio drabužių ir jau skiriamas į Kunigų seminariją.

BUDAVONĖS KANKINIAI

Netoli Bartninkų, Budavonės miškelyje, buvo atstatytas trijų kryžių paminklas Raudonosios armijos kareivių nukankintiems kunigams - Vaclovui Balsiui, Justinui Dabrilai ir Jonui Petrikui. Buvusį paminklą tuojau po karo sovietai susprogdino, kad kankinių prisiminimas išdiltų žmonių atmintyje. Birželio 22 d. čia vysk. J. Žemaitis aukojo Mišias, o man leido pasakyti pamokslą. Šiems kankiniams atminti pamokslą buvau sakęs 1981 metais, kai buvo minimos 40-osios jų kankinystės metinės. Po dvejų metų tą pamokslą jau skaičiau savo baudžiamojoje byloje. Kažkoks kolaborantas buvo įrašęs ir įdavęs sovietiniam saugumui. O štai dabar jau laisvai džiaugiamės šių kunigų kankinių aukos vaisiais.

KUNIGŲ SEMINARIJOJE

1989 m. birželio pabaigoje atsisveikinau su Kybartų parapija ir išvažiavau į Kauną. Gavau vieną kambarėlį, kuriame anksčiau, man studijuojant seminarijoje, gyveno kunigas prefektas (vėliau vyskupas ir kardinolas) Vincentas. Langas į Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčią nuolat primindavo apie joje gyvenantį Eucharistinį Jėzų. Artimiausiu draugu tapo Kunigų seminarijos vicerektorius kun. Leonardas Jagminas SJ. Abu buvome pažįstami nuo seminarijos laikų, abu priklausėme Jėzaus Draugijai, todėl nesijaučiau vienišas. Iki pat jo mirties išlikome labai artimi bičiuliai. Ilgą laiką jis buvo mano nuodėmklausys. Du mėnesiai iki mokslo metų pradžios prabėgo labai greitai. Rinkau medžiagą mąstymams ir konferencijoms ir rengiausi dėstyti dvasinio gyvenimo pagrindus. Vos ne kasdien buvau kviečiams dalyvauti ir kalbėti įvairiuose renginiuose, kurių anuo metu buvo labai daug ir visi atrodė svarbūs.

1989 m. liepos 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo prezidiumas paskelbė, kad 1983 m. gruodžio 2 d. Aukščiausiojo Teismo nuosprendis, skyręs man 10 metų bausmę, buvęs neteisėtas ir todėl panaikinamas. Baudžiamoji byla, nesant mano veikoje nusikaltimo sudėties, nutraukiama. O juk taip neseniai — vos prieš šešerius metus liepos mėnesį — kapitonas Pilelis, per magnetofoną klausydamasis Alos Pugačiovos dainų, beveik kasdien mane tardė ir didino man inkriminuojamų nusikaltimų protokolų krūvą.

1989 m. rugsėjo 1-ąją Kunigų seminarijoje pradėjome mokslo metus su 150 klierikų. Mačiau daug puikių kandidatų, tačiau nemažai jų buvo atėję į seminariją su atgimimo banga. Atrodė, jog kai kurie visiškai nesuvokia, ko Bažnyčia iš jų tikisi. Mačiau, kaip nerūpestingai jie dalyvaudavo rekolekcijose, rūkydavo, atsainiai atlikdavo dvasines pratybas. Meldžiausi, kad neturintieji pašaukimo greičiau paliktų seminariją, nes jų buvimas tarp klierikų kėlė tik sumaištį. Ačiū Dievui, kad nemaža dalis anuometinių klierikų paliko seminariją.

Per vakaro maldas klausydavau klierikų išpažinčių. Pas mane ateidavo apie trečdalis klierikų; kiti rinkdavosi iš miesto ateinančius nuodėmklausius, treti — neaišku, ar išvis eidavo išpažinties. Po vakaro maldų kasdien pateikdavau rytdienos mąstymo medžiagą. Tęsiau tradiciją, kuri buvo išlikusi nuo tarpukario metų.

Pirmojo kurso klierikams dėsčiau asketikos pagrindus. Ši pareiga buvo nesunki, nes įstojęs į Draugiją pats turėjau daug šios srities žinių ir asmeninės dvasinio gyvenimo patirties. Trečiojo kurso klierikams toliau dėsčiau dvasinę teologiją.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI MOKYKLOJE

Švietimo ministerija neprieštaravo, kad mokyklose, kur pageidavo tėvai, jau būtų dėstoma tikyba. Du kartus per savaitę po rytmetinių Mišių, net nespėjęs papusryčiauti, skubėdavau į greta esančią J. Naujalio muzikos mokyklą, įsikūrusią arkivyskupijos rūmuose, pradinių klasių mokiniams dėstyti tikybos. Vaikai labai atidžiai klausydavosi, todėl džiaugiausi, galėdamas gėriui imliose širdelėse skiepyti tikėjimo žinias.

Drąsesni mokyklų direktoriai pradėjo kviesti mane į susitikimus su moksleiviais. Dažniausiai lankydavausi „Rasos“ vidurinėje mokykloje, kurios direktorius Povilas Andrulis ypač buvo palankus Bažnyčiai. Panašių direktorių buvo ir daugiau, bet ne dauguma.

GRĮŽTA TREMTINIAI

1989 m. liepos 28 d. Kėdainių kariniame oro uoste dalyvavau pasitinkant iš Igarkos parskraidinamus tremtinių palaikus. Iš lėktuvo buvo iškelti ir ant žemės eilėmis sustatyti baltų lentų karstai su palaikais. Visi apdengti Trispalvėmis. Gedulo ceremonijoje dalyvavo ir LTSR vadovybė. Man taip pat buvo leista pasakyti žodį. Kalbėjau, ko buvo pilna širdis:

Kai dundėjo gyvuliniai vagonai į rytus, kas tikėjo, kad jie grįš? Kai jie nebuvo laikomi žmonėmis, kas tikėjo, kad tauta taip iškilmingai juos pagerbs? Kai ant baltų lentų karsto biro įšalusi šiaurės žemė, kas tikėjo, kad jie sugrįš? O vis tik tautos širdyje šitas tikėjimas ir viltis buvo: praeis Hitleriai, Stalinai ir Berijos, praeis prievarta ir kankinimai, melas ir pažeminimai ir išauš tiesos ir teisingumo rytas. Be šito į Dievą atremto tikėjimo Lietuva nebūtų išlikusi ir ši diena nebūtų atėjusi.

Beveik pusę šimtmečio reikėjo laukti, kol tėviškė atkėlė vartus savo sūnums ir dukroms. Vienintelė jų kaltė, kad gimė, augo ir dirbo prie Baltijos, kad mylėjo Dievą ir Tėvynę. Jie buvo pasmerkti baisiai kančiai: šalčiui ir badui, artimųjų ir Tėvynės praradimui. Man tik kelis lašelius teko išgerti iš belaisvio ir tremtinio kančios taurės, o jie tą taurę turėjo išgerti ligi dugno. Iš jų atėmė viltį. „Niekada negrįšite“, — teigė prievartos vykdytojai. Šaldami ir badaudami, kankinami Tėvynės ilgesio, artimųjų praradimo ir nežinios, jie kalbėjo rožinį, prie krūtinės spaudė kryžių, jų lūpos šnabždėjo: „Marija, Marija. “

Ačiū jums, kad buvote šitokie. Mes jus pasitinkame kaip laimėtojus.

Jūs gyvensite su mumis ir mokysite mus mylėti Lietuvą, kaip jūs ją mylėjote tenai. Jūs mokysite mus mylėti Dievą, kaip jūs jį mylėjote tenai —gyvuliniuose vagonuose, pažeminti ir ujami jūs meldėtės net už savo kankintojus.

Jūs mokysite mus mylėti žmones, kaip jūs mylėjote tenai, dalydamiesi paskutiniu duonos kąsniu. Jūs kviesite atgailai tuos, kurie jus kankino, budinsite jų sąžines. Jūs mokysite mus atleisti vieni kitiems, būti vieningus ir niekada nekošti duobės savo broliui lietuviui. Į jūsų auką mes atsiremsime, kai bus sunku, kai ateis noras nuleisti rankas bestatant laisvos Tėvynės namą. Jūs visuomet liksite brangiausioji mūsų tautos dalis.

ATEITININKAI

Kun. Vaclovo Aliulio MIC iniciatyva 1989 m. sausio 7 d. Vilniuje, Istorijos instituto salėje, buvo sukviesta ateitininkų sendraugių ir katalikiškos visuomenės atstovų konferencija. Konferencija išrinko atkuriamojo Ateitininkų federacijos suvažiavimo rengimo komitetą ir jo pirmininką dr. Vincą Rastenį. Konferencijoje dalyvavusieji ateitininkai sendraugiai paskelbė ir pasirašė Ateitininkų federacijos atkūrimo Lietuvoje aktą.

Atkuriamasis suvažiavimas vyko 1989 m. lapkričio 25 d. Vilniuje, Moksleivių rūmuose. Suvažiavimui baigiantis buvo renkamas Ateitininkų federacijos pirmininkas. Mačiau bandymą į pirmininko postą prastumti labai kontraversiškus žmones. Anuomet Lietuvoje buvo pakankamai jėgų, norėjusių kontroliuoti visus visuomenėje vykstančius procesus, tarp jų — ir jaunimo organizacijas. Laimė, kad tarp kandidatų buvo visiems geriausiai pažįstamas ir visų gerbiamas dr. Arvydas Žygas. Jis ir buvo išrinktas Ateitininkų federacijos pirmininku. Dvasios vadu vyskupai paskyrė kun. Vaclovą Aliulį MIC.

SKAUTAI

1989 m. liepos pabaigoje Dzūkijoje prie Ūlos upės vyko skautų vadovų mokymo kursai. Su atsikuriančiais skautais susitikau šioje stovykloje, įsikūrusioje vaizdingame Dzūkijos kampelyje. Buvau pakviestas kaip dvasios tėvas pabūti su skautais ir kasdien jiems aukoti Mišias. Į šią stovyklą buvo atvykę lietuvių skautų iš Amerikos, kurie norėjo Lietuvos skautams perduoti savo patirtį. Savaitę gyvenau palapinėje ir kasdien aukojau Mišias. Mačiau, kad ne visi vadovai turėjo reikiamos religinės brandos, bet nebuvo tokių, kurie reikštų nepritarimą. Gerą įspūdį paliko vyresniojo amžiaus skautas Feliksas Šakalys, jaunas vadovas Ričardas Malkevičius, abu daug prisidėję atkuriant skautus Lietuvoje. Gaila, kad vėliau skautai suskilo į Lietuvos skautiją ir Lietuvos skautus, tuo susilpnindami labai populiarią ir vaikams bei jaunimui reikalingą organizaciją.

Vėliau, 1992 m. gegužės 25 d., skautų suvažiavime kalbėjau: Trejus metus turėjau galimybę dalyvauti atsikuriančių skautų gyvenime. Sunkus buvo skautų atsikūrimas, kai jų likimą dar svarstė komjaunimo Centro komitetas ir kompartija. Organizacija išaugo, bet patyrė ir skaudžių dalykų. Pas skautus atėjo žmonių, kuriems rūpėjo Lietuvos vaikai, tačiau atėjo ir visiškai svetimų žmonių, kurie norėjo skautų organizaciją suskaldyti, kad ji liktų nereikšminga. Baigdamas kalbėti, palinkėjau dialogo, vienybės ir brandžių sprendimų.

KOVO 11-0JI

1990 m. kovo 11 -osios vakarą sėdėjau savo kambarėlyje prilipęs prie televizoriaus ir stebėjau tiesiogiai transliuojamą Aukščiausiosios Tarybos posėdį. Po balsavimo už Nepriklausomybės atkūrimą, kai buvo pakelta Trispalvė, nepajėgiau sulaikyti savo emocijų - skruostais riedėjo džiaugsmo ašaros.

Tačiau labai greitai žmonių entuziazmą pakeitė abejonės ir nusiminimas, ypač po to, kai buvo paskelbta ekonominė blokada ir pradėjo trūkti pačių reikalingiausių dalykų. Nors Nepriklausomybė paskelbta, bet Lietuvoje buvo likę dislokuoti sovietinės armijos daliniai, kurie kiekvienu metu galėjo sutrypti laisvės daigelį. Ilgą laiką pasąmonėje glūdėjo kažkoks netikrumas: tarsi laisvė yra, tarsi jos dar nėra. Šis netikrumas išsisklaidė tik po kelerių metų, kai prieš atvykstant Jonui Pauliui II iš Lietuvos buvo išvesti sovietinės kariuomenės daliniai.

Tačiau tautos ir Bažnyčios budimas nestovėjo vietoje. Prie Vytauto Didžiojo universiteto atkuriamas Teologijos-filosofijos fakultetas, kuris pradeda priimti studijoms ir pasauliečius studentus. Kaune atkuriamas prieš karą ėjęs katalikiškas laikraštis „XXI amžius“, kurio leidykla įsikūrė buvusių zitiečių pastate Gimnazijos g. 7. Kaune pradeda veikti katalikiško jaunimo, daugiausia studentiško, organizacija Actio Catholica Patria.

Seserims benediktinėms Kaune sugrąžinama Šv. Mikalojaus bažnyčia ir vienuolyno pastatai. Juose apsigyvena seserys benediktinės, sovietmečiu gyvenusios po dvi-tris įvairiose Kauno vietose. Po dvejų metų bažnyčia naujai pašventinama.

Prie Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos pradedami rengti pradinių klasių tikybos mokytojų kursai, 1993 m. šie kursai pertvarkomi į neakivaizdinę Katechetų mokyklą prie Teologijos fakulteto.

PIRMOJI KELIONĖ Į VAKARUS

Augsburgo vysk. Stimple’as antrą kartą atsiuntė man kvietimą atvykti į Vakarų Vokietiją. Pirmąjį iškvietimą buvo atsiuntęs prieš dvejus metus, kai dar kalėjau Permės lageryje Nr. 35. Šįkart lengvai gavau vizą ir balandžio 16 d. išsiruošiau į Maskvą. Širdyje tvyrojo nerimas, nes po Nepriklausomybės paskelbimo sovietinė valdžia vizų jau niekam neišduodavo. Nakvojau Lietuvos ambasados viešbutyje. Ankstų rytą Šeremetjevo tarptautiniame oro uoste stoviu eilėje prie pareigūno, tikrinančio pasus, o širdyje kirba abejonė — išleis ar ne? Paėmęs mano pasą karininkas ilgai jį vartė, kažkam skambino, vėl vartė, vėl skambino, - mąsčiau, kad jau reikės skristi atgal į Kauną. Klausė, kas išdavė vizą, tačiau po ilgų svarstymų nusprendė išleisti.

Frankfurto oro uoste pasitiko kun. Alfonsas Svarinskas ir savo automobiliu nuvežė į Bad Vėrishofeną pas vysk. Antaną Deksnį. Iš čia aplankėme daug ką: prel. Antaną Bungą, Šionštato dvasinį centrą ir net Zalcburgą Austrijoje. Stebėjausi, kaip lengvai Europoje per sieną leidžiami keleiviai, net ir tie, kurie atvykdavo iš Sovietų Sąjungos.

LAIŠKAS JONUI PAULIUI II

Tuo metu, viešėjau Vokietijoje, Lietuva kentėjo nuo ekonominės blokados. Vakarams mes dar labai mažai rūpėjome, todėl balandžio 28 d. abu su kun. Alfonsu pasirašėme ir pasiuntėme popiežiui Jonui Pauliui II laišką, kuriame rašėme:

Po penkiasdešimt nelaisvės metų pirmą kartą demokratiniu keliu išrinktas Lietuvos parlamentas š. m. kovo 11d. atstatė Lietuvos valstybingumą. Sovietinė vyriausybė, nors ir pripažino Molotovo-Ribentropo paktą, tačiau jo padarinių likviduoti nesiruošia. Ekonominė blokada kiekvieną dieną Lietuvoje vis labiau jaučiama ir gali privesti tautą prie tragiškų pasekmių. Vakarų vyriausybės mums nieko nepadeda ir esame palikti vienui vieni. Visa mūsų viltis yra tik Dieve, todėl prašome, Šventasis Tėve, šiomis tragiškomis mūsų tautai valandomis Jūsų ir visos Dievo tautos maldos už Lietuvą.

KELIONĖ NAMO

Prel. Kazimieras Senkus parūpino Caritas organizacijai mikroautobusą, prikrovė jį knygų ir daiktų, o prel. Antanas Bunga Caritas organizacijai nupirko net kopijavimo aparatą. Tai mano akyse buvo aukso vertės daiktai. Sutarėme, kad į Lietuvą vairuosime dviese: aš ir Vokietijoje viešėjęs jaunas gydytojas. Tačiau išvažiavus į plačią autostradą, mano gydytojas suabejojo ir paliko vairuoti mane vieną. Pirmą naktį zuikio miegu nakvojome kažkokiame pakelės miškelyje netoli Berlyno, o kitą dieną, pervažiavę visą Lenkiją, vidurnaktį atsidūrėme prie Lietuvos sienos, netoli Lazdijų. Tačiau rusų kareiviai pareiškė, kad per sieną nepraleis ir mes turime važiuoti į Bresto muitinę.

Mano ir gydytojo nuotaika buvo gana bjauri, bet, kaip sakoma, į balą puolęs sausas nekelsi. Belovežo girioje truputį nusnaudėme ir paryčiais jau buvome Breste. Čia praleidome visą dieną. Ištikrino visus daiktus, knygas, o paskui pareiškė, kad išleis važiuoti su mikroautobusu tik tuomet, kai susimokėsime muitą. Teko ieškoti pašto, skambinti į Kauną ir pranešti, kad esame bėdoje, — teatvažiuoja Caritas žmonės su pinigais. Vėlai naktį sulaukėme ses. Albinos Pajarskaitės pasiųstų vyrų, sumokėjome muitą ir laimingi išvažiavome į Lietuvą. Paryčiais prie Garliavos užmigau prie vairo ir vos neįvažiavau į griovį. Laimė, kad šalia sėdėjęs gydytojas kumštelėjo į šoną ir viskas pasibaigė laimingai.

KELIONĖ Į AMERIKĄ

1990 m. vasarą beveik du mėnesius praleidau Amerikoje. Kun. Kazimieras Pugevičius pakvietė į Putnamą vesti rekolekcijų lietuviams kunigams ir aplankyti Otavos bei Toronto (Kanadoje), Bostono, Čikagos, Klyvlendo, Niujorko, Detroito ir Los Andželo lietuvių. Mano pirmoji kelionė už Atlanto paliko pačius gražiausius prisiminimus. Išeiviai lietuviai man parodė labai daug dėmesio ir gerumo. Tiesiog stebėjausi, kokių gerų tautiečių mes turime. Man visai suprantamas dabartinis jų nusivylimas, kai negali gauti Lietuvos pilietybės.

LIETUVOS LAISVĖS GYNIMAS

Kanados sostinėje Otavoje, vėliau Vašingtone drauge su lietuviais dalyvavau demonstracijose prieš Gorbačiovo vykdomą Lietuvos atžvilgiu politiką. Gegužės 29 d. Kanados lietuviai suorganizavo susitikimą su politikais ir parlamentarais. Kalbėjau apie gėdingą Molotovo-Ribentropo paktą, leidusį okupuoti Lietuvą, apie trėmimus ir kalinimus, apie pokario partizanus ir Bažnyčios persekiojimą. Papasakojau, kaip 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę ir kad tai buvo visos tautos valia. Kovo 11-osios žingsnis nebuvo nei skubus, nei neapgalvotas - Lietuva jo laukė 50 metų. Lietuva nori nepriklausomybės lygiai taip, kaip ir kitos Rytų Europos tautos. Apgailestavau, kad dėl Vakarų šalių vyriausybių nuolaidžiavimo Kremlius galėjo paskelbti ekonominę blokadą: Blokada, iš tikrųjų, yra labai sunki ir su kiekviena diena darosi vis sunkesnė. Jos tikslas — sukurstyti lietuvius prieš dabartinį parlamentą ir vyriausybę. Tačiau, net Vakarų apleista, Lietuva pasiryžusi blokadą pakelti. Kovo 11-osios apsisprendimui alternatyvos nėra. Visos kalbos apie Nepriklausomybės akto atšaukimą, sustabdymą ar „įšaldymą “yra bandymas priversti tautą įteisinti 1940 m. okupaciją. Ką Lietuva iškentės šios sunkios ekonominės blokados metu, tai guls ant sąžinės tų, kurie nori išgelbėti paskutinę imperiją ir kurios pabaigos laukia visos demokratinės jėgos pasaulyje ir pačioje Sovietų Sąjungoje.

Vašingtone mačiau, kaip tarptautinės organizacijos Šeimą, tradicija ir nuosavybė nariai rinko parašus už mūsų laisvę. Vėliau paaiškėjo, kad jie surinko per 5 milijonus parašų. Nuo tada šios organizacijos nariai kasmet per Šilines atvyksta į Lietuvą ir dalyvauja piligriminiame žygyje iš Tytuvėnų į Šiluvą.

PRIE VAKARŲ IR RYTŲ PAKRANTĖS

Ypač patiko Kalifornija, jos palmės priminė prie Juodosios jūros kariuomenėje praleistus trejus metus. Lietuviai visur labai geranoriškai priimdavo, vaišindavo ir vis įduodavo dolerių. Nju Džersyje ponia Rožė Šomkaitė surengė man iškylą su kun. Antanu Paškumi prie Atlanto, kur skaudžiai nusisvilinau kojas. Jos taip ištino, kad netilpo į batus, todėl sekmadienį Mišias Niujorko lietuviams aukojau apsiavęs šlepetėmis. Jaučiausi nejaukiai, bet nebuvo kitos išeities - buvo paskelbta, kad aukosiu Mišias, tad negalėjau apvilti tautiečių.

Šio skrydžio metu lėktuve pradėjau rašyti savo prisiminimus apie LKB kronikos leidimą. Grįžęs baigiau ir atidaviau Caritas redakcijai. Tik po dvidešimt metų ryžausi papildyti prisiminimus, išleisdamas knygelę Tiesa išlaisvina.

Kai grįžau į Maskvą, Šeremetjevo oro uosto muitinėje reikėjo išsiimti visus dolerius ir prie muitininkų, stebint daugybei žmonių, juos skaičiuoti. Po patikrinimo buvau išleistas į tą pačią minią, kurioje juk galėjo būti ir nusikaltėlių. Ačiū Dievui, viskas baigėsi sėkmingai. Atvažiavo pasitikti draugai, ir su Caritas mikroautobusu per naktį pasiekėme Kauną. Ant kojų atsiradusios pūslės susprogo, bet per savaitę pasisekė jas išsigydyti.

REKTORIAUS TARNYSTĖ

Sugrįžęs iš kelionės sužinojau, kad esu paskirtas Kunigų seminarijos rektoriumi. Kardinolas net nepaklausė, ar noriu naujų pareigų ir ar sugebėsiu jas atlikti. Buvau įpratęs eiti ten, kur buvau skiriamas.

Naujos pareigos — tai nauji rūpesčiai ir dar didesnė atsakomybė, kad klierikai gerai pasiruoštų priimti kunigystės šventimus. Du kartus vykau į užsienį — Boną ir Paryžių, aplankiau tenai veikiančias kunigų seminarijas ir atidžiai užsirašinėjau viską, ką išgirsdavau nauja apie klierikų ugdymą. Didelį įspūdį padarė Paryžiuje veikiantis kardinolo Jeano-Marie Lustigerio įkurtas parengiamasis kursas — Šv. Augustino namai. Du kunigai - rektorius ir dvasios tėvas — ištisus mokslo metus gana šeimyniškoje aplinkoje rūpinasi busimųjų kandidatų į kunigystę dvasiniu ugdymu. Užbaigdami kursą jaunuoliai atlieka mėnesio rekolekcijas ir renkasi - grįžti į pasaulį ar toliau siekti kunigystės. Pasiryžau, kad kai tik galėsiu, ir Lietuvoje įkurti panašų parengiamąjį kursą.

SKYRYBOS

1989 m. nuo Kauno kunigų seminarijos atsiskyrė žemaičiai. Vysk. Antanas Vaičius nutarė įkurti savo Kunigų seminariją, tikėdamasis pritraukti daugiau kandidatų ir geriau pažinti besirengiančius kunigo tarnystei. Buvo šiek tiek liūdna, bet didelio kartėlio nejautėme, nes supratome, kad žemaičiai būsimus kunigus nori formuoti savo aplinkoje. Linkėjome: Dieve, padėk!

Žemaičių atsiskyrimas vėliau paskatins ir kitus ordinarus įkurti Vilniaus (1993 m.) ir Vilkaviškio (1999 m.) kunigų seminarijas. Tuo metu atrodė, jog kandidatų yra beveik perteklius, o atskirose ir mažesnėse seminarijose jie galės tinkamiau ruoštis kunigystei. Praėjus daugeliui metų, aišku, galima diskutuoti, ar buvo tikslingi šie žingsniai, bet anuomet niekas net nedrįso rimčiau diskutuoti. Laisvė yra laisvė, net jei dėl jos kai ką reikia paaukoti.

Vilčių ir darbų kupini permainų metai

1991-1992 m.

SAUSIO 13-OJI

1991 m. sausio pirmosios dienos buvo labai neramios. Sovietinės armijos kariai užėmė Spaudos rūmus ir, matyt, rengėsi valdžios perversmui. Tiek seminarijos vadovybė, tiek klierikai sekė įvykius, — su nerimu laukėme, kuo viskas baigsis.

Sausio 10 d. vakarą nuvykau į Aukščiausiąją Tarybą, prie jos budėjo daug žmonių. Drauge su atvykusiais kitais kunigais ir susirinkusiais žmonėmis kalbėjome Rožinį. Visi suvokėme, kad nuo galimos nelaimės gali apsaugoti tik dangus.

Ankstų rytą atvykęs prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, sužinojau apie Televizijos bokšto šturmą ir žuvusius žmones. Tvyrojo įtempta atmosfera. Kelias valandas praleidau Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje. Brėkštant rytui, rūmų gynėjai laukė, kad iš Šiaurės miestelio išriedėję šarvuočiai tikriausiai pasuks prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Daug kas akino skubėti aukoti Mišių, nes meldžiantis įtampa šiek tiek atslūgdavo. Vidurdienį drauge su kun. Robertu Grigu, kasdien budėjusiu su Seimo gynėjais, aukojau Mišias prie atviro lango. Vidinis AT rūmų kiemas ir aikštė buvo pilna žmonių. Jie buvo užsilipę ir ant anapus gatvės stovinčio pastato stogo. Šmėkštelėdavo mintis, kad lange stovinčių kunigų galvos priešui būtų visai neblogas taikinys. Aišku, baimės akys visada yra didelės. Homilijoje kalbėjau apie pasitikėjimą Dievo Apvaizda, nes šiuo momentu daugiau kuo nors pasitikėti nebuvo galima. Mišių metu vyrai vis nešė ir nešė metalinės armatūros ruošinius, tvirtindami barikadas. Po pietų sugrįžau į Kauną, nes 16 val. turėjau klierikams vesti konferenciją. Papasakojau apie įvykius Vilniuje, nors jie apie viską jau buvo girdėję. Kai kurie iš klierikų net be leidimo buvo nuvykę į Vilnių ir parvežę pačių karščiausių naujienų.

TIESIOGINĖS TELEVIZIJOS LAIDOS

1990    ir 1991 metais daug kartų teko dalyvauti tiesioginėse televizijos laidose, kuriose kalbėjau pačiomis aktualiausiomis temomis: apie būtinumą mokyklose tikinčiųjų tėvų vaikams dėstyti tikybą, apie budėjimą prie Parlamento, apie vienybės reikalą, apie jaunimo sąmonės nuodijimą pornografiniais ir erotiniais leidiniais, panašiais į laikraštį 20 kapeikų, kuriam platinti pasitelkiami net vaikai, apie ištvermę ekonominės blokados metu ir daugeliu kitų aktualių temų. Mačiau, kaip daugeliui nelengva susigaudyti, kas yra kas ir kokia turėtų būti tikinčiojo pozicija vienu ar kitu klausimu.

ESATE NOMINUOTAS VYSKUPU

1991    m. balandžio pabaigoje kard. Vincentas Sladkevičius sugrįžo iš Romos. Grįžtančius, kaip buvo įprasta, Kauno geležinkelio stotyje pasitikome mes, būrys kunigų, nes anuomet vyskupų išvyka į Romą vis dar buvo didelis įvykis. Kardinolui parvykus į kuriją, kancleris paskambino ir pranešė man, kad esu skubiai kviečiamas atvykti į kuriją, kuri jau buvo persikėlusi į vysk. M. Valančiaus namą šalia arkikatedros. Vos įžengiau į kardinolo priimamąjį, jis rimtu veidu pranešė žinią: „Esate nominuotas vyskupu ir reikia skubiai pranešti, ar priimate šį skyrimą.“ Paaiškinau, kad jėzuitai negali priimti skyrimo be savo vadovybės sutikimo, todėl sutarėme, kad pasikalbėsiu su Draugijos provincijolu ir po kelių dienų duosiu atsakymą. Provincijolas kun. J. Boruta SJ, pasitaręs su t. A. Saulaičių SJ, skyrimui pritarė, todėl liko tik apsispręsti, kada turėtų būti konsekracija. Kardinolas pasiūlė per Sekmines, gegužės 19 dieną. Gegužės 3 d. Vatikano radijas oficialiai paskelbė apie mano nominaciją.

Kulautuvoje atlikau rekolekcijas. Viskas buvo taip netikėta ir nelaukta, todėl buvo nelengva susikaupti. Meldžiausi ir viską sudėjau į Dievo rankas:

Viešpatie, pervedei per lagerius, Sibirą, vesk ir toliau, kad mano tarnystė Bažnyčiai būtų naudinga ir kad ieškočiau ne savo, bet tavo garbės.

Po rekolekcijų nuvykau pas Kaišiadorių vysk. Juozą Matulaitį pasiskolinti vyskupiškos sutanos ir pijusės, nes trūko laiko įsigyti savo vyskupiškus drabužius. Žiedą ir kryžių pasirinkau iš Kauno arkivyskupijos kurijos žinioje buvusio lobyno. Vėliau apaštališkasis nuncijus arkivysk. J. Mullor Garcia perdavė popiežiaus Jono Pauliaus II padovanotą vyskupišką žiedą, kurį nešioju iki šiolei. Taip pat labiausiai branginu vyskupišką kryžių, kurį gavau iš Jono Pauliaus II 1994 metais vyskupų Sinodo metu.

KONSEKRACIJA KAUNO ARKIKATEDROJE

Atėjo Sekminės. Pagrindiniu konsekratoriumi buvau pasirinkęs kard. Vincentą Sladkevičių, o asistentais — vysk. A. Vaičių ir vysk. J. Preikšą. Buvome konsekruojami du nauji vyskupai: Juozas Tunaitis, Vilniaus arkivyskupijos augziliaras, ir aš, Kauno arkivyskupijos augziliaras. Konsekracijos iškilmėse dalyvavo ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius, viceministras Zigmas Vaišvila ir kt. ministrai. Šilčiausi buvo ateitininkų ir Kybartų jaunimo sveikinimai. Kadangi ėjau Kunigų seminarijos rektoriaus pareigas, vaišės vyko seminarijoje. Svečiai lengvai sutilpo į erdvų jos valgomąjį, kuriame kadaise vienus mokslo metus klausėme paskaitų ir miegojome — iš viso 25 klierikai. Nauji vyskupai šiuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu buvo brangi Šventojo Tėvo dovana, tarsi priminimas, kad popiežius ją prisimena ir ja rūpinasi. Širdis buvo pilna prieštaringų jausmų; šalia džiaugsmo buvo apsčiai ir rūpesčio, kaip seksis naujoje ir labai atsakingoje tarnystėje.

DVI TARNYSTĖS

Po konsekracijos nebuvo nė minties išvykti pailsėti, nes reikėjo tęsti rektoriaus tarnystę Kunigų seminarijoje ir pamažu apsiprasti su naujomis pareigomis. Kurijos pirmajame aukšte gavau erdvų kambarį, kuris tapo mano priimamuoju. Rašomasis stalas, keli foteliai, knygų lentyna ir nieko daugiau. Visai vienuoliškai.

Tuos, kurie norėdavo aplankyti kardinolą, kancleris kun. Alfonsas Bulota vesdavo į antrąjį aukštą, o kiti ėjo pas mane, todėl iki pietų interesantų būdavo su kaupu. Vasarą sekmadieniais su kardinolu važiuodavome į arkivyskupijos parapijas teikti Sutvirtinimo sakramento. Kardinolas beveik visada man pavesdavo pasakyti homiliją, o Sutvirtinimą teikdavome abu drauge, kai kada dar talkindavo ir vysk. Vladas Michelevičius.

SUSITIKIMAS SU JONU PAULIUMI II

1991 m. birželio pradžioje popiežius Jonas Paulius II atvyko į Lomžą, todėl mes, visi Lietuvos vyskupai, išsiruošėme į didelę šventę, kur tikėjomės susitikti su Šventuoju Tėvu. Birželio 5 d. buvo labai malonu savo akimis pamatyti ne tik popiežių, bet ir milžinišką tikinčiųjų minią, susirinkusią į aikštę švęsti Mišių. Buvo kalbama, kad dalyvavo apie 200 000 piligrimų. Kardinolas Vincentas pristatė mane popiežiui kaip savo pagalbininką. Vakare popiežius net pasikvietė mane, kad pataisyčiau, jei negerai tartų lietuviškus žodžius. Atrodo, ne tiek jam rūpėjo mano pataisymai, kiek noras parodyti dėmesį jauniausiam Lietuvos vyskupui.

Pasibaigus iškilmėms popietiniu metu Lomžos katedroje popiežius susitiko su atvykusiais lietuviais, kurių galėjo būti iki 10 000. Jonas Paulius II kalbėjo:

Nuoširdžiai troškau susitikti su jumis savo viešnagės Lomžoje dienomis, todėl pirmiausia noriu didžiai pasidžiaugti, jog pagaliau galėjo įvykti šis maldos susitikimas čia, Lomžos vyskupijos katedroje — vyskupijos, kurią ir jūs sudarote gyvendami šiame krašte, melsdamiesi ir liudydami savo tikėjimą. Visus jus nuoširdžiai sveikinu.

Džiaugiuosi kartu su jumis, matydamas Lietuvos vyskupų atstovus, taip pat ir kitus Lomžos vyskupo pakviestuosius svečius. Šią valandą mano mintys nejučiomis nuklysta į gražų Seinų ir Suvalkų kraštą, kur gyvena sąmoninga lietuviška bendruomenė. Menu dailią Seinų baziliką, prie kurios esate artimai prisirišę, kur su Lenkijos primų, kardinolu Stefanu Višinskiu, kartu vainikavome Seinų Dievo Motinos statulą.

Susitikimas su jumis dar labiau įprasmina mintis ir atveria širdį visai lietuvių tautai, kuri taip netoli, kad išties mus teskiria vien Lomžos vyskupija. Kaipgi šią akimirką mums to neprisiminti? Argi šio bendro mūsų susitikimo metu, nepaisant jokių sienų, nepasiekia tikėjimo ir vilčių atbalsis tos tautos — Lietuvos šalies, kuri man tokia artima ir brangi!

Su dideliu susijaudinimu dabar prisimenu 1987-ųjų metų birželio 28 dieną, kai Lietuvos Bažnyčia Vilniuje ir Visuotinė Bažnyčia Romoje, Šv. Petro bazilikoje, šventė Lietuvos Krikšto 600 metų sukaktį. Anuomet Europos episkopato atstovų akistatoje tariau žodžius, kurie ir nūnai nenustojo savo reikšmės, o rasi paskutinių metų ir mėnesių akivaizdoje tie žodžiai dar labiau pabrėžia mano prieraišumą jums ir mylimai Lietuvai. Brangūs mano broliai seserys iš Lietuvos!.. Visa savo širdimi esu su jumis ir nuo seno trokštu būti su jumis. Kasdien malda lankau jūsų Tėvynę. Su ta malda ir tuo jūsų prisiminimu kartu su manimi jungiasi visa Bažnyčia. Ypač Europos žemyno Bažnyčia jaučia gyvą ryšį, mieli broliai seserys, su jumis, kurių jau pati geografinė padėtis, visa jūsų istorija priklauso šio žemyno didžiųjų tautų krikščioniškai šeimai.

(Čia popiežius prabilo lietuviškai.) Lietuva! Girdžiu tavo balsą. Girdžiu balsą prie Baltijos gyvenančios ir po pasaulio žemynus išsisklaidžiusios tautos. Ir atsiliepiu į šį balsą iš čia, kai esu taip arti. Tikiuosi, kad susitikimas su lietuviais Lomžoje priartins tą dieną, kai keliaująs popiežius aplankys ir Lietuvą.

Iš Lomžos katedros mano kelionės į Lietuvą reikalą pavedu Tai, kuri spindi Aušros Vartų šventovėje ir yra mums visiems — jums, lietuviai, ir Popiežiui,—Aušra, šviečianti viltimi. Šia intencija dvasiškai persikeliu kartu su jumis prie šv. Kazimiero karsto Vilniaus katedroje, taip pat prie karsto palaimintojo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus Marijampolės šventovėje.

Mylimi lietuviai! Su jumis Kristus! Su jumis Gailestingoji Motina Marija! Su jumis Bažnyčiai Su jumis Popiežius! Jus, čia susirinkusius, jūsų šeimas, parapijas, bendrijas ir visus, kuriuos jungia dvasios vienybė, iš visos širdies laiminu.

ARKIVYSKUPO JULIJONO STEPONAVIČIAUS MIRTIS

Arkivysk. Julijono Steponavičiaus mirtis prislėgė ne tik Vilniaus arkivyskupijos, bet ir visos Lietuvos tikinčiuosius bei kunigus. Birželio 24 d. Vilniaus arkikatedroje atsisveikinome su šiuo tvirtu ganytoju, kuris, mylėdamas savo kaimenę, nepabūgo sovietinės valdžios represijų. Per laidotuvių Mišias man buvo patikėta pasakyti pamokslą. Papasakojau, kokiomis sąlygomis teko tarnauti Vilniaus ganytojui, kaip jis gynė savo kunigus ir tikinčiuosius nuo neteisėtų sovietinės valdžios potvarkių ir kad dėl šios priežasties jis buvo ištremtas į Žagarę, kur praleido 28-erius metus. Pamoksle sakiau: Persekiojimo ir melo naktyje Lietuvos padangėje buvo dvi žvaigždės: arkivyskupas Julijonas ir Eminencija kardinolas Vincentas. Mes, kunigai, važiuodavome pas juos tartis, sunkenybėse — prašyti palaiminimo. Jie buvo kovojančios tautos ir Bažnyčios sąžinė. Arkivyskupui 28 metus buvo surištos rankos, bet jis ir tuomet buvo vadas.

PIRMASIS ĮŠVENTINTAS KUNIGAS

Mano pirmasis įšventintas kunigas buvo Gintaras Vitkus SJ. 1991 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, dalyvaujant Lietuvos jėzuitams ir gausiems tikintiesiems, aukojau Mišias ir uždėjau rankas, pakviesdamas Gintarą į kunigiškąją tarnystę. Jau būdamas medikas, jis apsisprendė siekti kunigystės ir įstojo į Draugiją. Jo asmenyje mačiau labai perspektyvų kunigą.

Tais pačiais metais įšventinau dar keturis kunigus Nevienodai susiklostė jų kunigystės kelias: keli iš jų iki šiolei su pasišventimu tarnauja, o vienas greitai pasitraukė ir sukūrė šeimą. Ir ateityje bus tokių atvejų, dėl kurių vyskupui skaudės širdį, o kai kas džiaugsis, kad Bažnyčia išgyvena pašaukimų krizę.

ŠILUVOS DIEVO MOTINOS KOPLYČIOS JUBILIEJUS

1991 m. spalio 10 d. išskridau iš Šeremetjevo tarptautinio oro uosto į Vašingtoną dalyvauti Šiluvos koplyčios 25 metų ir Šv. Kazimiero parapijos įkūrimo 50 metų jubiliejuje Los Andžele.

Spalio 12 d. Vašingtone vyko konferencija. Savo paskaitą pavadinau „XX a. kankiniai ir jų reikšmė“. Kalbėjau ne tik apie praeitį, bet ir apie dabarties aktualijas: sunkią ekonominę padėtį, plintančias sektas, buvusių komunistų pastangas neįleisti tikybos į mokyklas, pramoginės kultūros plitimą. Išryškinau pozityvius dabarties ženklus: Caritas organizacijos augimą, pradėtą tikybos dėstymą mokyklose, įkurtas parapijų tarybas, planuojamą statyti katalikišką spaustuvę, didelį pašaukimų į kunigystę skaičių ir kitas šviesias laisvos Lietuvos gyvenimo puses.

Kitą dieną Vašingtono nacionalinė šventovė buvo pilnutėlė lietuvių. Mišioms vadovavo vysk. Paulius A. Baltakis OFM; koncelebravo būrys kunigų. Man teko sakyti homiliją. Pasibaigus iškilmei kun. Vytautas Balčiūnas mane nusivežė pas Amerikos katalikus charizmatus. Dalyvavau jų pamaldose; mano ausiai buvo nelengva priimti meldimąsi kalbomis, bet negalėjau nematyti labai nuoširdžios charizmatų maldos.

Čikagoje apsigyvenau pas tėvus jėzuitus Jaunimo centre. Aplankiau tėvus marijonus, Draugo spaustuvę, susitikau su lietuviais skautais, ateitininkais, su seselėmis kazimierietėmis, aplankiau misijų centrą Extension, kuris ruošėsi siųsti pagalbą į Lietuvą. Spalio 18 d. pakviestas aplankiau Čikagos kardinolą arkivysk. Josephą Bernardiną. Sekmadienį aukojau Mišias Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčioje, o paskui dar ir Lemonte. Gerų įspūdžių, atrodo, buvo daugiau, nei jų galėjo tilpti žmogaus širdyje.

Spalio 21d. nuskridau į Niujorką ir kelias dienas praleidau pas kun. Kazimierą Pugevičių. Taip pat aplankiau ponią Rožę Šomkaitę, daug pagelbėjusią LKB kronikai įvairiuose darbuose. Stebino R. Šomkaitės pasiaukojamas darbas Lietuvai ir Bažnyčiai. O kad daugiau būtų tokių žmonių tarp dvasininkų ir pasauliečių!

Kun. K. Pugevičius suorganizavo skrydį į Los Andželą, kur turėjo vykti jubiliejinės Šv. Kazimiero parapijos įsteigimo iškilmės. Sekmadienį aukojau Mišias, į kurias buvo gausiai susirinkę Vakarų pakrantėje išsibarstę lietuviai. Po jubiliejaus grįžau į Niujorką, o spalio 31 d. - per Maskvą į namus. Parvažiavau kupinas pačių geriausių įspūdžių. Maskvoje krito į akis didžiulis kontrastas tarp Amerikoje matytų šviesių bei džiugių žmonių veidų ir važiuojančių Maskvos metro, prislėgtų ir susirūpinusių.

DVI BAŽNYTINĖS PROVINCIJOS

1926 m. popiežius Pijus XI buvo įkūręs Lietuvos bažnytinę provinciją su penkiomis vyskupijomis, be Vilniaus arkivyskupijos. Po Nepriklausomybės atkūrimo reikėjo naujai pertvarkyti ir Lietuvos bažnytinę administraciją. 1991 m. pabaigoje kard. V. Sladkevičius gavo kard. Angelo Sodano pasirašytą raštą, kad Šventasis Tėvas Lietuvoje sudarė dvi bažnytines provincijas: Kauno - su sufraganinėmis Telšių ir Vilkaviškio vyskupijomis, ir Vilniaus - su sufraganinėmis Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijomis. Klaipėdos prelarūra įjungta į Telšių vyskupiją. Drauge buvo paskirti Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupai ordinarai - Juozas Preikšas, Juozas Žemaitis MIC ir Juozas Matulaitis.

Pati džiugiausia žinia buvo Vilniaus arkivyskupijos ordinaro arkivysk. Audrio Juozo Bačkio paskyrimas. Apie jį mes buvome daug girdėję, kai jis tarnavo Vatikano valstybės sekretoriate. Turėjome daug vilčių, kad, būdamas artimas popiežiaus Jono Pauliaus II bendradarbis ir gerai pažindamas Bažnyčios reikalus pasaulyje, galės labai pasitarnauti atsikuriančiai ir atsinaujinančiai Bažnyčiai Lietuvoje. Iš tiesų, jo patirtis ateityje Lietuvos vyskupams buvo labai naudinga

Ta proga kard. A. Sodano rašė kardinolui V. Sladkevičiui:

Esu tikras, kad Jūsų Eminencija, jaunų jėgų remiamas, toliau plėtosite savo, kaip Kauno arkivyskupijos ganytojo ir viso krašto dvasinio vadovo, pasiuntinybę su tokiu užsidegimu, koks Jums buvo būdingas Lietuvos Bažnyčios kankinystės metais.

BAŽNYČIOS SUGRĄŽINAMOS ŠEIMININKAMS

Vyriausybė 1991 m. sugrąžino Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. Kardinolas jos rektoriumi paskyrė kun. Ričardą Mikutavičių, kuris labai nenoriai prisiėmė naujas pareigas, bet vėliau sėkmingai atliko didelius remonto darbus. 1992 m. birželio 7 d. šioje bažnyčioje buvo aukojamos pirmosios Mišios. Vėliau, jau būdamas ordinaru, šią bažnyčią atidaviau Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos reikmėms, nes prieš karą ji taip pat tarnavo Lietuvos kariams.

Atšventinau sugrąžintą ir suremontuotą Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčią. Septintojo dešimtmečio pradžioje sovietai ją buvo uždarę ir pavertę elektros aparatūros gamykla. Uolus klebonas kun. Kęstutis Daknevičius ne tik rūpinosi bažnyčios remontais, bet ir su pasišventimu tarnavo savo ganomiesiems.

Tais pačiais metais atšventinau ir tikintiesiems sugrąžintą Pašilės Šv. Barboros bažnyčią Ukmergėje. Visur mačiau augančią Bažnyčią ir už tai galėjau tik dėkoti Dievui.

PIRMASIS KOMPIUTERIS

Kurijai kažkokie geradariai buvo padovanoję kompiuterį. Pasikvietęs techniką išmanantį specialistą, paprašiau, kad ir mane pamokytų, kaip reikia elgtis su šia išmintinga dėže. Netrukus pramokau rašymo ir redagavimo pradmenų; tuomet daugiau ir nereikėjo. Greitai atsirado ir elektroninis paštas. Kai nuvykęs į Boną Vyskupų Konferencijos būstinėje papasakojau apie el. paštą, darbuotojai bandė mane įtikinti, kad faksai kol kas yra pati patikimiausia ryšio priemonė. Pasirodo, kad mes, lietuviai, sugebame ne tik neatsilikti, bet daug kur eiti pirmi.

KATECHETIKOS CENTRAI

Su tikybos pamokomis į bendrojo lavinimo mokyklas įžengėme dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą. Po Kovo 11-osios kilo klausimas, koks bus tolesnis tikybos dėstymas mokyklose. Buvo įvairių nuomonių. Vieni mąstė, kad katalikų tikyba turėtų būti dėstoma visiems Lietuvos moksleiviams, nes visi turėtų pažinti gausiausios religinės bendruomenės Lietuvoje pagrindus. Kiti mąstė, kad reikia atsižvelgti į tėvų valią, nes bet kokia prievarta mokant tikybos netoleruotina ir neatneš laukiamų rezultatų. Palaikiau pastarąją nuomonę, ji pamažu rado reikiamą atgarsį Vyriausybėje ir Seime.

Tuojau pat kilo klausimas: o kas dėstys tikybą ir kas rengs tikybos mokytojus? Lietuvos Vyskupų Konferencija dar 1989 m. buvo įkūrusi Tarpdiecezinę katechetikos komisiją ir pavedusi jai rūpintis visais tikybos dėstymo reikalais: dėstytojais, programomis, vadovėliais, metodinėmis priemonėmis etc. Vysk. Juozas Matulaitis, matydamas, kad katechetikos darbo organizavimas vyksta Kaune, atsisakė Katechetikos komisijos vadovo pareigų; tuomet 1991 m. gegužę Vyskupų Konferencija šias pareigas patikėjo man. Kažkam reikėjo imtis šio atsakingo darbo.

1991 m. Tarpdiecezinė katechetikos komisija įsteigė Lietuvos katechetikos centrą ir pavedė jam organizuoti bei koordinuoti vaikų ir jaunimo religinį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose. 1997 m. Lietuvos katechetikos centras perėmė visas Tarpdiecezinės katechetikos komisijos funkcijas, teises ir pareigas.

Didelė pagalba tikybos dėstymui buvo į lietuvių kalbą išversti italų autorių vadovėliai pirmosioms klasėms Tikiu. Daug prie jų išleidimo pasidarbavo Romoje studijuojantis kun. Jonas Ivanauskas (dabar Kaišiadorių vyskupas). Austrijos katalikų aukomis ir prof. dr. Alberto Biesingerio pastangomis buvo išverstas ir išleistas tikybos vadovėlis Tikėjimas ir gyvenimas. Netrukus Katechetikos komisija pati ryžosi rengti ir leisti lietuvių autorių parašytus vadovėlius.

KATECHETŲ MOKYKLA

Vyskupų Konferencijos įsteigtos Tarpdiecezinės katechetikos komisijos didžiausias rūpestis buvo organizuoti tikybos mokytojų rengimą. Šioje srityje labai daug pasidarbavo prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, kuriam kardinolas Vincentas, vėliau ir aš, krovėme visas tikybos mokytojų rengimo naštas, o prelatas kantriai ir kunigiškai jas nešė.

1993 m. tikybos mokytojams rengti prie Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos Teologijos fakulteto buvo įsteigta Aukštesnioji katechetų mokykla, kuri rengė pradinės ir pagrindinės mokyklos katalikų tikybos mokytojus bei parapijų katechetus. 2003 m. šiai mokyklai buvo suteiktas Religijos studijų kolegijos statusas.

LIETUVOS PAAUKOJIMAS

Per 1991 m. Šiluvos atlaidus kard. V. Sladkevičius paaukojo Lietuvą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Paaukojimo aktą pasirašė ir Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Šiuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu mums visiems - dvasininkams ir pasauliečiams, eiliniams piliečiams ir valdžios žmonėms - buvo be galo reikalinga dangaus parama. Tikėjome ir pasitikėjome Šiluvos Dievo Motinos globa.

ROMOS STUDENTAI

Labai neramiu metu iš Kauno kunigų seminarijos išvažiavo būrys klierikų tęsti studijų Romoje. JAV Vyskupų Konferencija finansavo šių ir vėliau siųstų klierikų studijas. Tai buvo neįkainojama pagalba mums, nes mes patys niekuomet nebūtume galėję šito padaryti. Gauti paramai iš JAV labai išmintingas tarpininkas buvo mons. Jurgis Šarauskas, anuomet dirbęs Vašingtone, JAV Vyskupų Konferencijos centrinėje būstinėje.

NUNCIJUS JUSTO MULLOR GARCIA

1991    m. vasarą iš Romos atvyko mons. Mario Roberto Cassari, kuris turėjo paruošti vietą, kur galėtų apsigyventi ir dirbti busimasis apaštališkasis nuncijus. Su Vyriausybe pasisekė susitarti, kad nunciatūrai būtų paskirtas pastatas Vilniuje, Kosciuškos g. 28, mainais už nunciatūros pastatą Kaune, kuris sovietinės valdžios buvo nacionalizuotas. Gautą pastatą reikėjo suremontuoti ir pritaikyti nunciatūros reikmėms. 1991 m. lapkričio 30 d. pirmuoju apaštališkuoju nuncijumi buvo paskirtas arkivysk. Justo Mullor Garcia.

1992    m. vasario 9 d. kardinolas Vincentas ir mes, vyskupai, pasitikome nuncijų Vilniaus oro uoste. Nuncijus pirmiausia aplankė Aušros Vartus, o vėliau drauge aukojome Mišias arkikatedroje. Mišių metu kardinolas priminė Lietuvos Bažnyčios vargus ir pasidžiaugė, kad Vatikanas nepripažino sovietinės okupacijos ir ypač - kad Lietuvai daug dėmesio skyrė dabartinis popiežius Jonas Paulius II. Kardinolas kalbėjo:

Mes trokštame glaudžioje vienybėje su Apaštalų Sostu žengti į naująjį tūkstantmetį. Lietuvos Katalikų Bažnyčia, patyrusi didelius išmėginimus ir išlaikiusi nepajudinamų ištikimybę Apaštalų Sostui, tikisi savo įnašu praturtinti Visuotinę Bažnyčią kantrybės, pasiaukojimo, drąsos ir ištikimybės pavyzdžiais. <... > Šventojo Tėvo vardu, iš meilės ir gilaus įsitikinimo sakau jums: nepaisydami, kad širdis dar kenčia, nušluostykite savo ašaras ir vardan Kristaus pradėkite dirbti. Vardan Kristaus, meskite į gyvenimo marias, lyg tinklą valksmui, savo tikėjimą, savo viltį, savo drąsą ir savo atleidimą. Te niekada nekamuoja jūsų ilgos nakties kančių ir išbandymų prisiminimas. Kankinystės naktis praėjo: prasideda Kristaus valanda, prisikėlimo valanda <...>. Prieš buvusios visuomenės be Dievo griuvėsius įsipareigokime, Marijos padedami, sukurti Dievo garbei naują visuomenę.

Nuncijaus atvykimą labai branginome, gerai suvokdami, kad per jo asmenį turėsime gerą ryšį su Apaštalų Sostu. Šio ryšio nebuvimas per visą sovietmetį Bažnyčiai Lietuvoje buvo labai nuostolingas. Nuncijus J. M. Garcia, dirbdamas stebėtoju prie Jungtinių Tautų Tarybos Ženevoje, per paskutinę Žmogaus teisių komisijos sesiją vienintelis iš delegacijų vadovų pasmerkė slaptus Ribentropo-Molotovo susitarimus kaip neturinčius juridinės galios ir pareikalavo nedelsiant pripažinti Baltijos šalių nepriklausomybę.

Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės šventės proga nuncijus atvyko į Kauną, ir arkikatedroje drauge aukojome Mišias. Kalbėdamas per Mišias kardinolas Vincentas papasakojo, kad tarpukariu Kaune veikė svarbiausios katalikiškos institucijos ir gyveno visi nuncijai. Kardinolas taip pat priminė visiems brangią Šiluvos šventovę, kur per Šilinių atlaidus suplaukia minios tikinčiųjų.

Nuncijus ragino Kauno tikinčiuosius ir ypač jaunimą:

Lavinkite savo atmintį, kad niekada neužmirštumėte savo kančios istorijos. Visada atminkite tai, ką pergyveno jūsų seneliai ir tėvai. Prarasti šią atmintį reikštų prarasti savo šaknis. Be šaknų medis nudžiūsta. Lavinkite savo protą. Niekas tenedrįsta primesti jums nepriimtinų idėjų. Labiausiai lavinkite savo valią. Hedonizmo, malonumų ieškojimo, narkotikų, nežaboto vartotojiškumo ir triukšmo banga, užliejusi pasaulį, tegu sustoja prie sienų tų tautų, kurios sugebėjo kentėti už Kristų.

NAUJAS VILNIAUS ARKIVYSKUPAS

1992 m. kovo 3 d. įvyko Vilniaus ordinaro arkivysk. Audrio Juozo Bačkio ingresas. Iškilmėse dalyvavo apaštališkasis nuncijus arkivysk. J. M. Garda, kard. V. Sladkevičius, Lietuvos vyskupai, Olandijos kard. Simoni, daug kitų šalių vyskupų, Šventojo Sosto atstovas mons. J. L. Tauran, Lietuvos Vyriausybės vadovai ir kiti aukšti svečiai. Naujajam ordinarui pagarbą pareiškė ne tik arkivyskupijos konsultoriai, bet ir valdžios atstovai: G. Vagnorius ir prof. V. Landsbergis. Mišias koncelebravo 27 vyskupai.

Po trijų dienų naująjį arkivyskupą sveikinome Kauno kurijoje, kur vyko Vyskupų Konferencijos posėdis. Jame vyskupai vieningai nutarė, kad klebonai neturėtų tapti ūkininkais, todėl dar neprivatizuotą bažnytinę žemę siūlyti perduoti į Valstybės fondą ir vėliau tartis dėl kompensacijos. Anuomet šis sprendimas atrodė pats protingiausias, bet juo pasinaudojo tik turtų ištroškę tautiečiai, kurie pamažu privatizavo beveik visą bažnytinę žemę.

DRAUGAI IŠ VECHTOS

1992 m. sausio pradžioje Kauną aplankė Caritas draugai iš Oldenburgo krašto. Paulas Schneideris jau ne kartą buvo lankęsis Lietuvoje. Pirmąjį kartą vyko su nuotykiais: važiavo į Baltarusiją, bet kai tenai nepavyko kirsti sienos, tuomet atvyko į Lietuvą paramos pilnu dideliu automobiliu. Su juo posėdžiavome ir aptarėme tolesnį bendradarbiavimą. P. Schneiderio vadovaujamo Vechtos Caritas darbuotojai paskui per 200 kartų atvyks į įvairias Lietuvos vyskupijas, kiekvieną kartą atveždami solidžią daiktų ir maisto paramą. Mums jie buvo gražiausias krikščioniško solidarumo pavyzdys, kaip reikia padėti silpnam ir pagalbos reikalingam broliui.

DRAUGAI IŠ ŠVEICARIJOS IR OLANDIJOS

Gegužės mėnesį į Kauną atvyko Šveicarijos katalikų savaitraščio Schweizerisches Katolisches Sonntagsblatt vyr. redaktorius kun. Adolfas Fugelis drauge su labdaros klubo Felix vadovu p. H. R. Neukommu. Kun. A. Fugelis ne tik atvežė labdaros krovinį, bet ir tapo labai artimu bičiuliu. Esu jam dėkingas už padovanotą man ir kun. Robertui Grigui kelionę į Izraelį. Anuomet tai buvo tikrai didelė dovana. Mums reikėjo tik pasirinkti, kur norime vykti - į Fatimą ar į Jeruzalę. Norėjome ir ten, ir ten, bet pasirinkome vietas, kur vaikščiojo Išganytojas. Ši kelionė padarė neišdildomą įspūdį. Labiausiai patiko Galilėjos jūra ir jos apylinkės. Dviejų tūkstančių metų senumo įvykiai atrodė tokie artimi, kad juos tarsi buvo galima paliesti rankomis ir širdimi.

Kaune apsilankė Communicantes fondo atstovas Paulius Wennekes, su kuriuo tapome artimais draugais. P. Wennekes labai rūpestingai išsiklausinėdavo, kokie projektai Bažnyčiai yra prioritetiniai, patardavo, kaip rašyti projektus, ir jo padedamos ne tik Kauno, bet ir kitos vyskupijos gavo labai daug pagalbos.

INFORMACIJOS CENTRAS IR BIULETENIS

1991 m. spalio 7 d. Vyskupų Konferencija nutarė įkurti Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centrą, kurio uždavinys būtų leisti informacinį biuletenį Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, skirtą kunigams, spaudos agentūroms ir visiems, ką domins bažnytinis gyvenimas. Vyskupų Konferencija mane paskyrė pirmininku, nes tiek Informacijos centro, tiek biuletenio uždaviniai buvo daug kuo panašūs į kadaise mano redaguotos Kronikos uždavinius. Nuo 1996 m. informacinis biuletenis tapo leidiniu Bažnyčios žinios. Ilgą laiką jos redaktoriumi buvo ir tebėra nepavargstantis darbštuolis Gediminas Žukas. Tokio darbininko galėtų pavydėti bet kuri bažnytinė ar pasaulietinė organizacija. Redakcinei biuletenio komisijai priklausė visų vyskupijų atstovai, o man teko pirmininko pareigos. Informacinio biuletenio redakcija įsikūrė anksčiau Šv. Kazimiero draugijai priklausiusiame, o dabar arkivyskupijai sugrąžintame pastate Kaune, Rotušės a. 23. Vėliau redakcija persikėlė į Papilio g. 5.

KASDIENIAI DŽIAUGSMAI IR RŪPESČIAI

Laisvais sekmadieniais nuvažiuodavau privačiai aplankyti vienos kitos parapijos. Gavęs informacijos, kad Raudonės klebonas kažkur išvykęs,sekmadienį nuvykau į šią parapiją ir tikrai klebono neradau. Pasirodo, net kurijai nepranešęs, klebonas išvyko į JAV. Paaukojau Mišias, bet kaip akmuo slėgė mintis, kaip galima šitaip aplaidžiai eiti atsakingas pareigas.

1991 m. Marijonų kongregacijai buvo sugrąžinta Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune su vienuolynu, o Šv. Kazimiero seserims - Pažaislio vienuolynas. Buvo gaila vėliau atsisveikinti su Pažaislio Gražiosios Meilės Motinos paveikslu, bet, kaip sakoma, daiktas ieško savo šeimininko. Iškilminga procesija išlydėjome tikinčiųjų labai gerbiamą paveikslą iš Kauno arkikatedros į Pažaislio bažnyčią. 1978 m. Pažaislio Dievo Motinos paveikslas iš arkikatedros naktį buvo pavogtas, bet gerų žmonių dėka milicijai pasisekė vagis pagauti ir paveikslą sugrąžinti.

Gegužės 10 d. atšventinau kuklią Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią. Žmonės labai džiaugėsi; džiaugiausi kartu su jais.

Gegužės 12 d. trise — arkivysk. A. J. Bačkis, aš ir kun. Jonas Kauneckas - kaip Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatai, lankėmės Kelne, kur susitikome su arkivyskupu kardinolu Joachimu Meisneriu ir plačiai aptarėme labai reikalingą pagalbą Lietuvai. Tuomet ypač rūpėjo spaustuvės ir katalikiško dienraščio ateitis.

ADOMO JAKŠTO SPAUSTUVĖ

Patirdami daug sunkumų su katalikiškų leidinių spausdinimu, Caritas vadovybė ir vyskupai mąstė, kad Bažnyčiai reikėtų nuosavos spaustuvės. Ilgai ieškojome jai vietos Kaune, bet pagaliau buvo pasirinkti Kaišiadorys. Fondo Kirche in Not atstovai atvyko į Lietuvą, su jais aptarėme spaustuvės reikalingumą. Gavome pažadą, kad fondas suteiks reikiamą pagalbą. Kirche in Not specialistai paruošė spaustuvės statybos projektą, o pačia statyba rūpinsis Kaišiadorių vyskupas. Laukėme statybos pabaigos ir spaustuvės veiklos rezultatų.

Jau statant spaustuvę, Kirche in Not ekspertai tyrė Lietuvos spaustuvių būklę ir išreiškė nuomonę, kad Bažnyčiai reikia mažesnės spaustuvės, nes Lietuvos rinka yra maža. Šiandien visiškai aišku, kad ekspertai dėl daug ko buvo visiškai teisūs.

Pastatyta spaustuvė buvo perduota administruoti patirties šiame darbe turintiems ir patikimiems Italijos verslininkams, nors Kaišiadorių vysk. Juozas Matulaitis dėl to labai išgyveno, nes jau buvo pradėjęs rinkti spaustuvės darbuotojus. Lietuvos vyskupai labai greitai pamatė Adomo Jakšto spaustuvėje kylančius sunkumus. Be labai gerų spausdinimo mašinų spaustuvė ne tik negalėjo turėti pelno, bet ir pradėjo dirbti nuostolingai. Dėl šios priežasties vyskupai sutiko, kad dešimties spaustuvių savininkas p. Umberto Seregni dvejus metus administruotų spaustuvę, po to, kai ji atsistos ant kojų, perduotų Vyskupų Konferencijai. Ketinimai buvo tikrai geri, o mūsų viltys didelės, bet joms nebuvo lemta išsipildyti.

ARKIVYSKUPIJOS RŪMAI

1991 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sugrąžino Kauno arkivyskupijai sovietinės valdžios nacionalizuotus arkivyskupo rūmus, kuriuose veikė J. Naujalio muzikos mokykla. Prasidėjo derybos ir posėdžiai, kur mokykla galėtų išsikelti. Buvo pasiūlyta 10-oji vidurinė mokykla, ir muzikos mokyklos direktorius greitai persikėlė į naujas patalpas. Rugsėjo pradžioje jau buvo galima pradėti remonto darbus.

Nuo lapkričio pradžios kelios darbininkų brigados dirbo trijuose aukštuose. Kardinolas pavedė man rūpintis remontu ir patarė apsigyventi kuriame nors remontuojamų rūmų kambaryje. Apsigyvenau direktoriaus kabinete, kuris buvo geresnės būklės už kitus kambarius, turėjo net durų užraktą. Vienam buvo nejauku gyventi dideliame pastate, kuriame daug durų, bet beveik visos be užraktų. Prašiau tėvų jėzuitų, kad leistų kam nors iš savųjų apsigyventi remontuojamajame pastate. Davė novicijų V. Šimkūną, kuris ne tik gyveno ir mokėsi. Vakarais replėmis iš parketo padėjo traukti vinis, kuriomis būdavo prikalamas suplyšęs linoleumas. Tų vinių buvo devynios galybės ir jas visas teko rūpestingai pašalinti, nes parketą reikėjo šlifuoti. Vidmantas parodė neeilinę kantrybę ir darbštumą, už tai aš jam likau labai skolingas.

Pagrindinis darbų vykdytojas buvo inžinierius Egidijus Jodelis. Vyriausybė parėmė arkivyskupijos pastato remontą, bet skirtų lėšų buvo per maža. Į rūmų atstatymo sąskaitą dėjau ir savo, ir kitų paaukotų pinigų. Už 1 dolerį tuomet duodavo 500 talonų. Inžinierius Egidijus per mėnesį uždirbdavo apie 24 dolerius. Šiandien tokia suma atrodo labai juokinga, o anuomet buvo rimti pinigai. Elektros laidų, plytelių ir įvairiausių statybinių medžiagų reikėjo patiems ieškoti Kauno parduotuvėse. Šiandien sunku net įsivaizduoti, kaip 1992 metais, turint mažai pinigų, buvo sunku Kaune remontuoti didelį namą. Kirche in Not davė net 8550 markių. Gavus tokią sumą akyse pasidarydavo šviesiau, nes markė ir doleris turėjo didelę vertę. Reikėjo ne tik suremontuoti namą, bet ir įsigyti baldų: rašomųjų stalų, kėdžių, knygų lentynų, virtuvės įrangos. Perduodant pastatą, buvo likusios tik sienos, durys ir langai. Vykstant remontams, 1993 m. vasarą talonus pakeitė į litus, bet tai darbų nepalengvino. Reikėjo skubėti, nes artėjo popiežiaus vizito metas.

NAUJOS RELIGIJOS

Katalikų Bažnyčia - kunigai ir pasauliečiai - daug pasidarbavo, kad Lietuvoje išauštų laisvės rytas. Tačiau atgauta laisve tuojau suskubo pasinaudoti įvairių religijų atstovai, dažnai net priešiškai nusiteikę katalikų atžvilgiu. Vieni po kitų pradėjo dygti jų maldos namai, pradėti organizuoti vieši renginiai, į kuriuos atvykdavo net ir mažiau sąmoningų katalikų. Buvo metas, kai atrodė, kad naujosios religijos sugeba geriau prakalbėti žmonėms ir mūsų Bažnyčiai bus sunku atsilaikyti prieš gausiai užsienio remiamus religinius judėjimus. Tačiau nuogąstavimai buvo nepagrįsti. Žmonės ganėtinai greitai susiorientavo, kad nereikia skubėti priimti skelbiamą tikėjimo tiesą tik todėl, kad tai daro atvykę užsieniečiai. Iš naujai pasirodžiusių religijų sėkmingiausiai įsitvirtino tos, kurios turėjo šaknis tarpukario Lietuvoje.

MONSINJORAS JURGIS ŠARAUSKAS

Mons. Jurgio Šarausko nuopelnai atsikuriančiai Bažnyčiai Lietuvoje yra labai dideli. Dirbdamas JAV Vyskupų Konferencijos būstinėje Vašingtone, jis rūpinosi visokeriopa pagalba Rytų kraštams. 1992 m. visų vyskupijų kurijoms ir katechetikos centrams jis parūpino gerus personalinius kompiuterius. Rūpinosi katalikų TV studijos įkūrimu Kaune, jo dėka klieriką Kęstutį Kėvalą (vėliau vyskupą augziliarą) galėjome išsiųsti teologijos studijų į Baltimorę, kur jisai įsigijo gerą teologinį išsilavinimą. Sumanus, dalykiškas ir visuomet pasiruošęs padėti - tokį mons. J. Šarauską mačiau daugelį metų. Jo dėka įvairioms reikmėms paramą gavo ne tik Kauno arkivyskupija, bet ir visos vyskupijos.

KONSTITUCIJA

Per visus 1992 metus aktyviai buvo rengiamas naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas. Lietuvos vyskupai, susipažinę su šiuo projektu ir pastebėję daug silpnų vietų, nutarė sudaryti darbo komisiją, kuri Konstitucijos rengėjams pateiktų savo pastabas. Komisijai vadovavo arkivysk. A. J. Bačkis; nariais buvome paskirti aš, kun. Jonas Boruta SJ, kun. Vaclovas Aliulis MIC ir juristas Povilas Šilas. Mums ypač rūpėjo Konstitucijos straipsniai apie religijos padėtį valstybėje, šeimą ir žmogaus teises. Parengę pastabas pateikėme jas Konstitucijos komisijai. Šeimos klausimu pasiūlėme tokią formuluotę:

Valstybė laiko patvarią šeimą visuomenės pagrindu.

Valstybė ypatingai globoja šeimą, tėvystę, motinystę ir vaikystę.

Santuoka sudaroma savanoriška vyro ir moters sutarimu. Sutuoktiniai šeimos santykiuose yra lygiateisiai.

Visiems vaikams garantuojama vienoda socialinė apsauga.

Tėvų teisė ir pareiga — auklėti vaikus dorais žmonėmis, sąžiningais Valstybės piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

Vaikų pareiga — gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir saugoti jų medžiaginį ir dvasinį palikimą.

CHARIZMINIS JUDĖJIMAS

Gyvieji akmenys buvo viena iš pirmųjų labai aktyviai į viešumą išėjusių charizminių lietuvių katalikų bendruomenių. Ji užmezgė ryšius su Prancūzijos ir JAV charizminėmis katalikų bendruomenėmis ir iš jų mokėsi veiklos bei ištikimybės Bažnyčiai. 1992 m. gegužės 26 d. Gyvųjų akmenų iniciatyva VDU didžiojoje salėje įvyko Evangelizacijos diena, davusi pradžią ateityje nuolat šioje salėje vyksiančioms Atsinaujinimo dienoms. Evangelizacijos dienoje dalyvavo pranciškonų universiteto prezidentas kun. Michaelis Scanlanas, pasaulietis teologas Ralphas Martinas ir kiti grupės nariai, kurie sudarė JAV katalikų evangelizacinės komandos FIRE branduolį. Ši Evangelizacijos diena daugelio širdyse paliko gilų pėdsaką, kuris po metų dar pagilėjo per FIRE - Sekminių Ugnies šventę - Kauno halėje.

KATALIKŲ TELEVIZIJA

1992    m. liepos mėn. Lietuvoje viešėjo televizijos programų specialistas T. Bourret’as SJ, kuris papasakojo apie galimybę turėti katalikišką televiziją ir parengti žmones, sugebančius kurti laidas ir aptarnauti televizijos įrangą. Kard. V. Sladkevičius pritarė katalikiškos televizijos kūrimo idėjai, o JAV Vyskupų Konferencija paskyrė reikiamą sumą lėšų įsigyti televizijos studijos įrangai. Kadangi suremontavus arkivyskupijos pastatą Rotušės a. 14 a. atsirado galimybė perkelti visas kurijos įstaigas, buvo nutarta vysk. M. Valančiaus name prie arkikatedros įkurti Katalikų TV studiją. Rūpintis studijos kūrimu ir išlaikymu buvo patikėta man.

1993    m. sausio mėnesį į Kauną buvo atgabenta Katalikų televizijos studijai skirta technika. Kovo mėnesį per Lietuvos televiziją jau buvo parodyta pirmoji Katalikų TV sukurta laida. Studijoje pradėjo dirbti trys etatiniai darbuotojai ir keli savanoriai pagalbininkai. Vyskupų Konferencija man pavedė globoti Katalikų TV studiją; ta globa anuomet reiškė ir rūpestį dėl studijos išlaikymo.

Katalikų televizijos studija kiekvieną savaitę paruošdavo pusvalandžio laidą ir ją transliuodavo valstybinė televizija. Pradžia buvo labai sunki. Neturėjome lėšų pritraukti daug patirties turinčių televizijos laidų kūrėjų, kita vertus, tų laidų kūrėjai privalėjo turėti gerus krikščioniškus pagrindus ir gerai orientuotis bažnytiniame pasaulyje. Donatas Vilkas buvo pirmasis šios studijos vadovas. Mums į talką iš Amerikos atvyko televizijos darbuose daug patirties turinti ses. Barbara Valuckas. Ji mokė mūsų televizijos darbuotojus elementarių dalykų, kaip kurti aktualias ir geras laidas. Kai kuriais klausimais mūsų nuomonės ne visada sutapdavo, nes atvykus iš visiškai kitos kultūros bet kokias idėjas perkelti į lietuvišką terpę nebuvo paprasta. Ses. Barbara kantriai mokė visus, taip pat ir mane.

Pasikeitę Katalikų TV studijos vadovai, negaudami reikiamos paramos iš Vyskupų Konferencijos, bandė patys savo veiklai užsidirbti reikiamų lėšų, bet gražūs planai pasibaigė tuo, kad studiją nuplaukė į privačias rankas. Dar kartą vyskupų, taip pat ir mano, gražios viltys patyrė pralaimėjimą.

SOCIALINĖS RŪPYBOS PROFESINIŲ STUDIJŲ CENTRAS

Lietuvos Caritas federacija drauge su Lietuvos Vyskupų Konferencija ir VDU įkūrė Socialinės rūpybos profesinių studijų centrą, kurio uždavinys buvo rengti socialinius darbuotojus. Idėjos puoselėtoja buvo Caritas vadovė ses. A. Pajarskaitė. Centrui įsteigti JAV Vyskupų Konferencija paskyrė 309.520 dolerių. Tuo metu socialinių darbuotojų rengimas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Padėti juos rengti iš Ilinojaus universiteto atvyko prof. Robertas Constable ir prof. Regina Kulys. Pradžia buvo nelengva, bet pamažu centras stiprėjo ir šiandien sėkmingai rengia Lietuvai reikalingus socialinio darbo specialistus.

LAISVĖ DĖSTYTI TIKYBĄ

Tikybos dėstymas bendrojo lavinimo mokyklose buvo įteisintas galutinai. Lietuvos vyskupai savo ganytojiškajame laiške pasidžiaugė, kad įstatymų leidėjai suprato doros ugdymo reikšmę ir tikintys vaikai galės laisvai lankyti tikybos, o kiti — etikos pamokas. Vyskupai paragino tikinčius tėvus leisti vaikus į tikybos pamokas, o mokyklų vadovus persergėjo, kad po etikos pamokų skraiste nebūtų skiepijama ateistinė pasaulėžiūra.

EROTINĖ IR PORNOGRAFINĖ LITERATŪRA

Laisvė visuomet turi ir savo tamsiąją pusę. Netrukus po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvą užtvindė erotinio ir pornografinio pobūdžio knygos, vaizdajuostės, periodiniai leidiniai ir televizijos laidos. Lengvų pinigų besivaikantys asmenys pasinaudodavo įstatymų spragomis ir leido moralę griaunančias knygas bei laikraščius, panašius į 20 kapeikų. Vyskupų Konferencija pavedė man drauge su Spaudos kontrolės valdyba ir Lietuvos gydytojų sąjunga kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kad būtų priimti juridiniai aktai, kurie užkirstų kelią amoralioms nuostatoms skleisti visuomenėje. Deja, nuo daug ko apsisaugoti tiesiog buvo neįmanoma.

ŠV. PRANCIŠKAUS KSAVERO BAŽNYČIOS PRISIKĖLIMAS

1992 m. rugpjūčio 30 d. Kauno senamiestyje vyko didelė Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios atšventinimo iškilmė. Kard. V. Sladkevičius aukojo Mišias drauge su keturiais vyskupais. Kalbėdamas kardinolas aukštai įvertino jėzuitų veiklą Lietuvoje. Pabrėžė, kad jis pats mokėsi pas jėzuitus ir šie jam padarė didelę įtaką, subrandinusią jo kunigiškąjį pašaukimą.

ŠILINIŲ ATLAIDAI

1992 metų Šilinės sutraukė labai daug piligrimų. Pagrindinę dieną dalyvavo apie 15 000 tikinčiųjų. Kardinolas pavedė man pasakyti Mišių homiliją. Kalbėjau apie neteisingumą, ypač palietusį Lietuvos kaimą, kur išvogtas kolūkių turtas, o paprasti žmonės palikti tuščiomis rankomis. Kalbėjau apie artėjančius rinkimus, kokia turėtų būti tikinčių žmonių laikysena, apie pražūtingą Lietuvai žmonių skaldymąsi, kartu priminiau ir tai, kad negalima vienytis ten, kur yra nuodėmė, melas, neapykanta, tautos ir Bažnyčios reikalų išdavystė.

RINKIMAI

Rugsėjo antrąjį sekmadienį vyskupai išplatino ganytojiškąjį laišką „Kuriant brolišką ir laisvą Lietuvą“, jame apžvelgė Lietuvos padėtį ir paragino į Seimą rinkti kandidatus, kurie remiasi krikščioniškuoju tikėjimu ir veikia įkvėpti Dievo bei artimo meilės. Spalio 25 d. įvykę rinkimai daug ką nustebino: sunkumų išvarginti žmonės labiausiai parėmė kairiąsias partijas.

Pasigirdo kaltinimų vyskupams, kodėl jie tiesiogiai neparėmė krikščionių demokratų ir neleido kunigams balotiruotis į Seimą. Deja, vyskupai laikėsi labai aiškios bažnytinės linijos - aiškinti tikintiesiems principus, kuriais remdamiesi jie turėtų padaryti reikalingus sprendimus ir išrinkti į Seimą pačius tinkamiausius žmones.

CARITAS VALGYKLOS VILNIUJE IR KAUNE

Caritas vadovės ses. A. Pajarskaitės iniciatyva Kaune buvo atidaryta „Sriubos“ valgykla vargšams, kurioje galėjo maitintis apie 200 nepasiturinčių Kauno gyventojų. Arkivysk. A. J. Bačkis Vilniuje įkūrė panašią valgyklą, kurioje kasdien reguliariai pietaudavo apie 100 žmonių. Marijampolėje Caritas darbuotojai pradėjo maitinti apie 30 žmonių. Bažnyčios žmonės liudijo savo tikėjimą ne tik žodžiais, bet ir darbais.

ATEITININKŲ SUVAŽIAVIMAS

1992 m. gruodžio 12—13 d. Kaune vyko Lietuvos ateitininkų federacijos antrasis suvažiavimas. Kardinolas V. Sladkevičius savo homilijoje ateitininkus pavadino Dievo dovana Lietuvai. Antrąją suvažiavimo dieną beveik vienbalsiai Ateitininkų federacijos pirmininku buvo perrinktas dr. Arvydas Žygas. Niekas kitas negalėjo populiarumu prilygti šiam jaunam ir labai gabiam idealistui. Kardinolas pasiūlė mane būti ateitininkų dvasios vadu. ir suvažiavimo dalyviai labai entuziastingai pritarė šiam siūlymui.

Pal. Jono Pauliaus II vizito akimirkos:

Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo įkvėpti ir padrąsinti

1993-1996 m.

1993 METŲ RŪPESTIS IR DŽIAUGSMAS

Nuo sausio iki rugsėjo mėnesio visų mūsų dėmesį buvo prikaustęs pasirengimas popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui į Lietuvą. Kurijos kancleriu dirbo jaunas ir energingas kunigas (vėliau Vilkaviškio vyskupas) Rimantas Norvila, todėl jis aktyviai dalyvavo visuose pasiruošimo darbuose ir daug kur mane pavadavo. Buvau ramus, žinodamas: kur dalyvauja kun. Rimantas, darbai bus tinkamai atlikti. Kaune buvo planuojami du susitikimai — popiežiaus Mišios Santakoje ir susitikimas su Lietuvos jaunimu Dariaus ir Girėno stadione. Be to, popiežius turėjo aukoti Mišias Kryžių kalne ir aplankyti Šiluvą.

VIZITAS „AD LIMINA"

Prieš popiežiui atvykstant į Lietuvą, mes, vyskupai, buvome pakviesti į Romą atlikti vizito „ad limina“. Jis vyko vasario 22-27 d. Roma paliko neišdildomą įspūdį, prieš jį nublanko tai, ką buvau matęs JAV ir kitose Europos šalyse. Didinga Šv. Petro bazilika, didžiosios bazilikos, kurias aplankėme ir meldėmės, Koliziejus, katakombos - visa tai priminė ankstyvąją krikščionybę ir šaknis, iš kurių esame išaugę. Vizito metu lankėmės Katalikų ugdymo, Tikėjimo doktrinos ir Dieviškojo kulto kongregacijose, Popiežiškosiose pasauliečių, šeimos, kultūros ir kt. tarybose. Visur buvo kalbamasi apie Lietuvos tikinčiųjų padėtį, apie pasauliečių veiklą, politinį gyvenimą ir kitus Bažnyčiai rūpimus klausimus. Drauge su kard. V. Sladkevičiumi ir vysk. V. Michelevičiumi buvome priimti paties Jono Pauliaus II. Popiežius domėjosi, kaip gyvena Lietuva ir kaip Bažnyčia atsigauna po sunkių priespaudos metų.

Vizito metu gyvenome Popiežiškojoje lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje, tiksliau - šalia jos esančiame viešbutyje Villa Lituania. Prel. Ladas Tulaba labai svetingai priėmė ir rūpinosi mumis, kad po pusryčių ir pietų būtume nuvežti į reikiamą Kongregaciją ar Tarybą ir parvežti namo.

Vieną dieną popiežius pakvietė Lietuvos vyskupus koncelebruoti Mišių; joms pasibaigus per audienciją kard. Vincentas nuodugniai apžvelgė Bažnyčios padėtį Lietuvoje, o popiežius nurodė daugiausia dėmesio skirti Vatikano II Susirinkimo nuostatams įgyvendinti ir naujajai evangelizacijai. Ypač pabrėžė daug dėmesio skirti šeimoms ir jaunimui. Kunigus ragino dėmesingai švęsti Sutaikinimą ir Eucharistiją. Atmintyje išliko vaizdas, kai mes, įėję į koplyčią, radome popiežių tyliai medituojantį, o po Mišių paskendusį padėkos maldoje. Šitaip moka melstis tik šventi žmonės. Vakare dar buvome pakviesti drauge su popiežiumi valgyti vakarienės. Sugrįžome į Lietuvą pilni geriausių įspūdžių ir tarsi akumuliatoriai pasikrovę dvasinės energijos.

VILTIES ŠVENTĖ KAUNE

Balandžio 17-18 d. Kauno sporto halėje vyko Vilties šventė, kurioje dalyvavo svečių iš Belgijos, Prancūzijos ir Portugalijos. Sporto halė tiesiog lūžo nuo gausių dalyvių, atvykusių iš visos Lietuvos. Dvi dienas žmonės klausėsi misionierių kalbų, drauge meldėsi ir giedojo. Kardinolas pavedė man aukoti Mišias šventės dalyviams. Misionierius kun. Danielis Ange akcentavo, kad žmogaus gyvenimo centre turi būti Eucharistinis Jėzus. Šventės dalyvius maloniai nustebino sveikinimo telegrama, kurią atsiuntė Vatikano valstybės sekretorius kard. Angelo Sodano. Joje buvo rašoma, kad Šventasis Tėvas vienijasi su šventės dalyviais ir laukia susitikimo Lietuvoje. Ši Vilties šventė nepaprastai atgaivino visus joje dalyvavusius kunigus, vienuolius ir pasauliečius.

ŽEMĖS NUOSAVYBĖS KLAUSIMAS

Tarp ano meto aktualių klausimų svarbią vietą užėmė bažnytinės žemės sugrąžinimas jos šeimininkams. Visais laikais žemė buvo pagrindinis parapijų pajamų šaltinis. Sovietai, siekdami pakirsti parapijų medžiaginį pamatą, žemę nacionalizavo, o laisvos Lietuvos valdžios pareigūnai nuolat vilkino restitucijos klausimą. Vyskupų Konferencija pavedė man raštu Vyriausybei išsakyti Bažnyčios poziciją restitucijos klausimu: Bažnyčia netrokšta valdyti dvarų, tačiau negali lengvapėdiškai žiūrėti į ateitį, juo labiau nenori, kad bažnytinės žemės patektų į rankas tiems, kuriems rūpi tik jų egoistiniai interesai. Deja, tiek žodžiu, tiek raštu išreikšti pageidavimai nuguldavo valdžios pareigūnų stalčiuose, o žemė toliau buvo privatizuojama.

MALTOS ORDINO PAGALBOS TARNYBA

Gegužės 8 d. Kaune įsikūrė Lietuvos Maltos ordino pagalbos tarnybos Kauno arkivyskupijos filialas. Dvasios tėvu kardinolas paskyrė kun. Eugenijų Bartulį (vėliau Šiaulių vyskupą). Džiaugėmės, kad Lietuvos vargingiausiais žmonėmis rūpinsis ne tik Caritas, bet ir Maltos ordino tarnyba ir joje savanoriaujantys lietuviai. 1992-aisiais buvo oficialiai įtvirtinti vienos didžiausių krikščioniškų humanitarinių organizacijų Maldos ordino ir LR diplomatiniai santykiai. Anuomet vargo buvo labai daug ir visa teikiama pagalba buvo beveik lašas jūroje, bet tas lašas buvo svarbus - liudijo, kad Bažnyčia suvokia artimo meilės įsakymą: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

KOLPINGO DRAUGIJA

Gegužės 14-16 d. Birštone vyko Lietuvos Kolpingo draugijos suvažiavimas. Jame dalyvavo ir tarptautinės Kolpingo draugijos pirmininkas H. Tintelottas. Iki suvažiavimo Lietuvoje jau buvo įsikūrusios 20 kolpingiečių šeimų. Ši organizacija yra labiausiai paplitusi Vokietijoje ir rūpinasi darbininkais bei ūkininkais. Kolpingo draugijos dvasios vadu buvo išrinktas Panevėžio vyskupijos kun. Saulius Filipavičius. Galima buvo tik džiaugtis šiuo Bažnyčios žingsniu rūpinantis ne tik dvasine, bet ir materialine žmonių gerove.

KUNIGŲ ŠVENTIMAI

Gegužės 30 d. suteikiau kunigystės šventimus šešiems Kauno arkivyskupijos kandidatams į kunigystę, tarp jų — Augustinui Paulauskui ir broliams Gintui ir Vytautui Sakavičiams. Kitose vyskupijose kunigais buvo įšventinti dar 20 seminaristų. Džiaugiausi, kad atjaunėja arkivyskupijos ir visos Lietuvos dvasininkija, ir meldžiausi, kad kunigai ištesėtų tai, ką pažada Šventimų dieną. Naujieji kunigai buvo didelė Bažnyčios viltis, bet retkarčiais suteikdavo ir didelio skausmo.

FIRE RENGINIAI

Gegužės pabaigoje bendruomenės „Gyvieji akmenys“ pakviesta Lietuvoje lankėsi FIRE komanda iš JAV. Joje buvo Stenbenvilio pranciškonų universiteto prezidentas M. Scanlanas, kurį gerai pažinojau nuo to meto, kai pirmą kartą lankiausi Amerikoje. Anuomet buvau sužavėtas, matydamas, kaip jauni studentai dieną dalyvauja Mišiose arba laisvu laiku tyliai meldžiasi ar adoruoja Švč. Sakramentą. Komandoje dalyvavo leidinio FIRE Watch redaktorė ses. Ann Shields, teologai pasauliečiai Ralphas Martinas ir Peteris Herbeckas. Per Sekmines gegužės 30 d. Sporto halė Kaune aidėjo šlovinimo giesmėmis. Tai buvo tarsi Sekminių stebuklas. Tuo metu, kai Lietuvoje dėl medžiaginių sunkumų ir išaugusio nusikalstamumo tvyrojo gana slogi nuotaika, šis Sekminių renginys buvo labai reikalingas. Jis rodė kelią, kuriuo turi eiti Lietuva, ir žadino viltį, kad nepaisant sunkumų vis tiek prisikelsime. Lietuvą gali prikelti ne kuri nors partija, bet galingai veikianti Dievo Dvasia.

BAŽNYČIOS KATEKIZMO VERTIMAS

Kai tik Lietuvą pasiekė Katalikų Bažnyčios katekizmas, tuojau pradėjome mąstyti apie jo vertimą į lietuvių kalbą. Pakviečiau į talką Teologijos fakulteto profesorių Faustą Jončį, kad jis suburtų vertėjų komandą ir vadovautų Katekizmo vertimui. Daug kartų bendraudamas su F. Jončiu, mačiau jo ištikimybę Bažnyčiai, uolumą ir nepaprastą rūpestingumą. Man reikėjo tik palaiminti ir pasirūpinti, kad Katekizmo vertėjai gautų atlygį. Gaila, bet vertimas užtruko per ilgai. Pagaliau 1996 m. Katalikų Bažnyčios katekizmas buvo išleistas lietuviškai, visi džiaugėmės jo pasirodymu, nes jame, tarsi aruode, buvo sukaupta autentiška Bažnyčios doktrina.

SUTVIRTINIMO SAKRAMENTAS

Vasaros sekmadieniais vis važiuodavome į kurią nors parapiją teikti Sutvirtinimo sakramento. Dar nuo sovietmečio buvo išlikusi tvarka, kad Sutvirtinimas buvo teikiamas ne visose parapijoje, bet tik didesniuose centruose, todėl sekmadienį kartais būdavo iki 300—400 sutvirtinamųjų. Į Sutvirtinimą važiuodavome dviese su kardinolu arba visi trys — kardinolas, vysk. V. Michelevičius ir aš. Dažnai mus pasitikdavo prie parapijos ar miesto ribos. Tai būdavo didelės, bet pakankamai chaotiškos šventės, nes suvaldyti minią vaikų, kurie išsirikiuodavo aplink bažnyčią, buvo ne taip paprasta. Aiškiai mačiau, kad reikia reformos tiek dėl rengimo Sutvirtinimui, tiek dėl paties Sutvirtinimo sakramento šventimo.

PASIRUOŠIMO NIUANSAI

Sutikti popiežių ruošėsi visa Lietuva. Kauno arkivyskupijai buvo ypač daug rūpesčio, nes pagal programą Jonas Paulius II Santakoje ir Kryžių kalne turėjo aukoti Mišias, o Dariaus ir Girėno stadione bei Šiluvoje susitikti su jaunimu ir kitais piligrimais. Vos ne kasdien teko posėdžiauti įvairiose komisijose, kurioms buvo pavesta spręsti pasiruošimo popiežiaus vizitui klausimus.

Santakos stadione buvo ieškoma vietos, kur popiežius galėtų aukoti Mišias, kad būtų gerai matomas iš visos aikštės. Prieita prie išvados, kad reikėtų supilti kalnelį, ant kurio būtų įrengta Mišių stoginė ir altorius. Tačiau pasipriešino Kultūros paveldo tarnyba: girdi, numatytoje vietoje pirma reikėtų atlikti archeologinius tyrimus. Vienas istorikas net teigė, kad čia galėjo stovėti kryžiuočių pilis. Pagaliau suradome kompromisą: kardinolas raštiškai įsipareigojo, kad jei reikės archeologams tyrinėti, arkivyskupija neprieštaraus kalnelio pašalinimui. Šitai padarius, leidimas buvo gautas. Buvo pradėti ir sėkmingai užbaigti Popiežiaus kalnelio statybos darbai.

Šiandien Santakoje, toje vietoje, kur Šventasis Tėvas aukojo Mišias, stovi gražus jo atminimui skirtas paminklas.

Prieš popiežiaus apsilankymą Lietuvos vyskupai kreipėsi į Vyriausybę dėl šalyje plintančio alkoholizmo. Mes, visi vyskupai, pasirašėme raštą, kuriame sakėme: Neseniai sovietinė valdžia girdė mūsų tautą ir lopė savo biudžetą pinigais, gautais už alkoholį, o šiuo metu Lietuva dar labiau girdoma, nes prekyba alkoholiu atsidūrė rankose privatininkų, kuriems mūsų ateitis nerūpi. Vyskupai paragino, kad prieš apsilankant popiežiui būtų priimtas alkoholio monopolio įstatymas, nes išorinis pasiruošimas sutikti popiežių bus beprasmis, jei nebus stabdoma tautos savižudybė. Gaila, bet šis kreipimasis, kaip ir daugelis kitų šiuo klausimu, liko tyruose šaukiančiojo balsi

POPIEŽIUS BUČIUOJA LIETUVOS ŽEMĘ

1993 m. rugsėjo 4 d. 15 val. popiežiaus lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste. Išlipęs iš lėktuvo Jonas Paulius II pabučiavo Lietuvos žemę ir pasisveikino su atvykusiais jo pasitikti vyskupais. Man tai buvo jau trečias susitikimas su Jonu Pauliumi II. Kalbėdamas Jonas Paulius II pabrėžė, kad popiežius pirmą kartą atvyksta į Lietuvą bei kitus Baltijos kraštus, kad jis atkeliauja kaip ganytojas, trokštantis padrąsinti kurti laisvą Lietuvą.

Iš oro uosto mes, vyskupai, skubėjome į Vilniaus arkikatedrą, kur turėjo vykti popiežiaus susitikimas su kunigais, vienuoliais, seserimis ir klierikais. Popiežius, pasimeldęs Šv. Kazimiero koplyčioje, atėjo prie arkikatedros didžiojo altoriaus. Arkivysk. A. J. Bačkis išreiškė džiaugsmą dėl popiežiaus apsilankymo, taip pat priminė, kad priespaudos metai paliko visuomenėje daug gilių žaizdų, kurias reikės gydyti.

Popiežius kvietė kunigus būti gailestingais samariečiais broliams, nešantiems sunkią praeities naštą. Pralaimėjusius popiežius kvietė nuoširdžiai atsiversti, o laimėtojus ragino atleisti, kad įsitvirtintų tikroji taika. Kunigus paragino gerai atlikti savo pareigas, bet nesikišti į partijų politiką ir tiesioginius valstybės tvarkymo reikalus. Jis sakė: Jūsų tėvynė laimės gražių vaisių iš nuoširdaus Bažnyčios ir Valstybės bendradarbiavimo. Baigdamas kalbėti, popiežius padėkojo seserims vienuolėms už jų veiklą priespaudos metais, kai jos buvo „žemės druska“.

Vakare visi vyskupai ir minia tikinčiųjų kartu su popiežiumi, kuris kalbėjo Rožinį Aušros Vartų koplyčioje, meldėmės gatvėje prieš Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą. Vatikano radijas popiežiaus lotyniškai kalbamą Rožinį transliavo į visą pasaulį.

Mišios Vingio parke

Anksti rytą skubėjome į Vingio parką, kur 10.30 val. prasidėjo popiežiaus Mišios. Mes, vyskupai, koncelebravome Mišias drauge su juo. Per Mišias popiežius pakrikštijo tris merginas ir septynis vyrus. Į Vingio parką susirinko per 100 000 žmonių, daugiausia iš Vilniaus miesto ir Vilniaus arkivyskupijos. Visi maldininkai atnaujino Krikšto pažadus. Popiežius visus kvietė atgimti dvasia, gerai pažinti savo tikėjimą, praktikuoti krikščioniškas dorybes ir liudyti tikėjimą savo kasdienybėje.

Po pietų mes, vyskupai, dalyvavome Šv. Jonų bažnyčioje vykusiame popiežiaus susitikime su universiteto akademine bendruomene ir kultūros bei mokslo darbuotojais. Vilniaus universiteto rektorius dr. Rolandas Povilionis pasakė turiningą sveikinimo kalbą išreikšdamas viltį, kad atsikratę politinės, ideologinės priespaudos amžinai išsaugosime tikėjimą Tiesa ir Šviesa.

Popiežius pasidžiaugė šiuo susitikimu su kultūros ir mokslo žmonėmis. Kalbėjo apie kovingąjį ateizmą, kuris užgavo žmogų ir trypė jo orumą. Ragino mokslo žmones būti atsakingus ir neužtverti protui kelio, vedančio Paslapties link. Baigdamas popiežius ragino: Nebijokite, bičiuliai, atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Po šio susitikimo skubėjome į Kauną, kur popiežius kitą rytą turėjo aukoti Mišias ir susitikti su Lietuvos jaunimu.

Tuo metu Jonas Paulius II aplankė Šventosios Dvasios bažnyčią, kurioje puoselėjamas pamaldumas Gailestingajam Jėzui. Popiežius pakvietė lietuvius ir lenkus į brolišką santarvę, bendradarbiavimą ir vienas kito supratimą, „kad tvirtėtų jų vienas tikėjimas, ta pati viltis ir meilė“.

Mišios Santakoje

Nuo ankstyvo ryto žmonės plaukė į Santakos aikštę, suskirstytą į daug sekcijų. Mišiose dalyvavo iki 120 000 tikinčiųjų. Mišių pradžioje Šventąjį Tėvą pasveikino kard. V. Sladkevičius: Su nepaprastu džiaugsmu sveikiname Jus jau laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje, sveikiname Jus kaip mūsų mylimą Tėvą, atvykusį aplankyti savo vaikų, kaip aukščiausią Bažnyčios Ganytoją. Kardinolas pasidžiaugė daug kur matoma nauja gyvybe Bažnyčioje, bet drauge apgailestavo, kad pereinamojo laikotarpio iš vienos socialinės santvarkos į kitą keliami sunkumai net daugelio nuoširdžių katalikų kasdienį dėmesį vis labiau kreipia į rūpesčius, „ką valgysime, kuo vilkėsime“ (plg. Mt 6, 25).

Šventasis Tėvas šios dienos homiliją skyrė Šventajai Dvasiai ir kvietė iš pagrindų atnaujinti visuomeninį, šeimų, asmeninį ir tautinį gyvenimą. Kvietė ne tik kunigus, bet ypač pasauliečius imtis apaštalinės atsakomybės Bažnyčioje ir visuomeninio gyvenimo srityse.

Po Mišių popiežius pėsčiomis atėjo į kuriją, kur drauge su Lietuvos vyskupais ir lydinčiais aukštais dvasininkais pietavo, paskui aplankė kurijos koplytėlę. Po pietų Jonas Paulius II trumpai pailsėjo mano kambaryje jam paruoštoje lovoje. Man liko brangus atminimas, kad popiežius ilsėjosi mano labai kuklioje lovoje. Arkivyskupijos svečių knygoje Jonas Paulius II paliko savo autografą. Iš kurijos, minios sveikinamas, popiežius pėsčiomis nuėjo aplankyti arkikatedros, o iš čia išvyko į Dariaus ir Girėno stadioną.

Dariaus ir Girėno stadione

16.30 val. popiežius papamobiliu atvyko į Dariaus ir Girėno stadioną, apvažiavo ratu, sveikindamas susirinkusį jaunimą, kurio buvo apie 30 000. Man buvo pavesta pasakyti sveikinimo kalbą. Susirinkusio jaunimo vardu pasveikinau Šventąjį Tėvą ir pristačiau čia esančius jaunus žmones:

Dar taip neseniai iš Lietuvos jaunimo sąmonės buvo stengiamasi ištrinti Dievo ir Tėvynės vardus. Buvo panaudojamos visos priemonės — nuo mokyklos pamokų ligi grubiausios prievartos. Džiugu pažymėti, kad šis sunkus laikotarpis yra paženklintas heroizmo ženklu. Mūsų jaunimas kovojo už savo ir tautos laisvę, leido pogrindžio spaudą, slapta skaitė religinio ir tautinio pobūdžio knygas, visais prieinamais būdais puoselėjo religines ir tautines tradicijas Tačiau reikia pripažinti, kad nelaisvės metai buvo proga ne tik heroizmui, bet ir kai kurių silpnadvasiškumui.

Prieš kelerius metus mes atgavome laisvę, bet ją jaunimas pasitiko labai skirtingai. Vieniems laisvė buvo proga išsiskleisti ir įsijungti į tautos ir Bažnyčios atkūrimo darbą, kai kam atrodė galima elgtis be jokios atsakomybės prieš Dievą ir žmones. Jaunimui nelengva susigaudyti, kas yra tiesa, kas pažangu, o nuo ko reikia bėgti. Vyresnioji karta kai kada jaučiasi jaunimo nesuprasta ir sielojasi, kad tos vertybės, už kurias ji kentėjo, buvo tremiama ir niekinama, ne visada jaunimo įvertinamos.

Popiežius savo kalboje kvietė saugotis vartotojiškumo, sektų, studijuoti Katekizmą, branginti sakramentus ir pasitikėti Bažnyčia. Popiežius kalbėjo:

Kristuje yra išsamiausias atsakymas į laisvės ir atsakomybės klausimą. Atsakomybė duoda pilnatvę mūsų laisvei; be atsakomybės mūsų žmogiška laisvė gali virsti dideliu pavojumi, didele grėsme kiekvienam iš mūsų ir aplinkiniams. Taigi nėra pilnutinės laisvės be atsakomybės.

Per jaunimo susitikimą su popiežiumi lijo ir, žinoma, tai šiek tiek gadino nuotaiką. Tačiau susirinkusiųjų veidai švytėjo iš džiaugsmo. Pabaigoje popiežius, kalbėdamas laisvai, su humoru paklausė jaunimo: Dabar aš noriu užduoti vieną klausimą. Ar buvote numatę susitikimo programoje ir lietų? Man atrodo, kad numatėte, nes visi susirinkote su skėčiais.

Kryžių kalnas

Ketvirtąją vizito dieną Jonas Paulius II atvyko į Kryžių kalną. Mišioms buvo pastatyta atvira koplytėlė. Pūtė žvarbus rudens vėjas, todėl popiežius gerokai sušalo. Didelė teritorija buvo suskirstyta sekcijomis. Maldininkų buvo tikėtasi labai daug, bet gal ir oras atbaidė, tad susirinko ne daugiau kaip 200 000 žmonių. Atvykęs Šventasis Tėvas Kryžių kalne, pasimeldė prie Švč. Mergelės Marijos statulos, prie tos pačios, kurią vėliau vienas sektantas nugriovė. Drauge su popiežiumi Mišias koncelebravo kard. V. Sladkevičius, 10 vyskupų ir apie 100 kunigų.

Sveikindamas svečią, kardinolas Vincentas kalbėjo:

Esame laimingi, kad mūsų Tėvynė pasaulyje tapo garsi ne tiek stebinančiais architektūros, meno statiniais, o išgarsino ją ši tūkstančiais Išganytojo kančios simbolių apaugusi kalva, vadinama Kryžių kalnu. Šis kalnas su nesuskaitomais jo skausmo ir vilties paminklais tais liūdnais ateistinės ideologijos metais keturis kartus buvo mėginamas sunaikinti. Tačiau jis vėl ir vėl atgydavo, tarsi gyvas mūsų tautos atsparumo bei dvasinio prisikėlimo atvaizdas bei pranašystė. <...> Kiekvienas kryžius čia turi savo istoriją, savo prašymą ir intenciją. Tai tarsi atverta prieš Aukščiausiąjį Lietuvos širdis.

Šventasis Tėvas savo homilijoje kalbėjo apie Kryžiaus Išaukštinimo slėpinį: Užkopkime čionai, ant Kryžių kalno, ir prisiminkime visus jūsų krašto sūnus ir dukras, kadaise nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą ar į Kolymą, nuteistus miriop. Čia popiežius priminė tris vyskupus kankinius - sušaudytą vysk. Vincentą Borisevičių, Vladimiro kalėjime mirusį vysk. Mečislovą Reinį ir tris kartus kalėjusį bei tremtyje mirusį arkivysk. Teofilių Matulionį. Buvo teisiami nekaltieji, — kalbėjo popiežius. — Jūsų Tėvynėje anuomet siautėjo nežmoniška visuotinės prievartos sistema. Ji trypė ir žemino žmogų. Kryžiaus lemtis kliuvo daugeliui jūsų tautiečių. Tačiau meilė nugali neapykantą, kuri prievarta išplito ir mūsiškam Europos žemyne. Šia meile Dievas pamilo pasaulį nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje. Ilgai laukiau šios dienos! Dabar dėkoju Dievui, kad esu čia ir galiu su jumis mąstyti apie Kristaus kryžių ir jame slypinčius tiesos bei šviesos lobius.

Popiežius Šiluvoje

Po Mišių Jonas Paulius II nuskrido į Šiaulius, o mes, vyskupai, skubėjome automobiliais į Šiluvą, kur turėjo įvykti paskutinis susitikimas su brangiu svečiu. Piligrimų buvo pilna bazilika ir aikštė prieš ją. Atskridęs malūnsparniu į Šiluvą popiežius pirmiausia aplankė Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią. Mons. Eduardas Simaška ir klebonas kun. Leonas Kalinauskas pasitiko svečią ir įvedė į koplyčią. Kai mons. Eduardas trumpai papasakojo apie Marijos apsireiškimą ant akmens, kurį šią koplyčią lankantieji pabučiuoja, popiežius taip pat priėjo prie akmens ir atsiklaupęs jį pabučiavo.

Bazilikoje pirmasis popiežių vėl sveikino kardinolas Vincentas ir priminė Marijos apsireiškimo istoriją:

1608 metais, kaip byloja dokumentai, kada Lietuvai grėsė klai-datikystės klystkeliai, Švč. Mergelė čia apsireiškė paprastiems vargo žmonėms, piemenims ir vaikams, priminėjų protėvių ištikimybę Romos Katalikų Bažnyčiai ir sustiprino jų tikėjimų taip, kad jis greitu laiko atgimė naujomis bažnyčiomis bei gyvu pamaldumu.<...> Septintajame—aštuntajame dešimtmečiuose katalikų, daugiausia jaunimo, atgailos ir maldos eisenos į Šiluvą, bendra rožinio malda, atsiteisimo už tautos nuodėmes mintis, kaip tikras kelias į vidinę laisvę, brandino Lietuvos Bažnyčios savimonę, skatino pasauliečių aktyvumą ir atsakomybę pagal Vatikano II Susirinkimo dvasią. Visa tai dėjo pamatus mūsų dvasinei laisvei, kuri nesulaikomai prasiveržė ir įgavo konkrečias formas 1988 metais, Jūsų, Šventasis Tėve, paskelbtais Marijos metais. <...> Dangus įtikinamai parodė, kokie tvirti ir pasitikėjimo verti šie dvasiniai pamatai, kai 1991 metų sausį Vilniuje visai krikščioniškai, visai teisingumo ir gėrio prasme tikinčiai tautai šaukiantis Viešpaties ir Marijos pagalbos, buvo paslaptingu būdu sustabdyti kruvini įvykiai ir agresija. <...> Jūs atvežėte mums savo didžią meilę Švč. Mergelei Marijai, išreikštą Jūsų žodžiais: „Totus tuus, o Maria“- visas tavo, o Marija. Nuo dabar ir mes visam pasauliui liudysime ir išpažinsime: „Lithuania tata Tua, o Maria“ — Lietuva visa Tavo, o Marija. Tepadeda mums Dievas to siekti ir tai įvykdyti.

Žodžio liturgijos metu Šventasis Tėvas linkėjo mums Kristaus ramybės:

Visi lengvai galime suprasti, kaip karštai tikrosios ramybės išsiilgusi tauta, kuri šitiek metų kentė žeminančią prievartą, tautinio savitumo naikinimą ir dusinančią nežmonišką ideologiją. Kristaus ramybė teviešpatauja jūsų širdyse! Jos ypač stokoja naujoji Lietuva. Gerai žinau, kiek kentėjote ir vylėtės per tuos prailgusios geležinio rėžimo dešimtmečius, dar taip neseniai per stebuklą pasibaigusius. Atkeliavau čia, į Šiluvą, padėkoti Dievui, kad jums davė jėgos įveikti tuos išmėginimus. Kartu su jumis taip pat norėčiau pagerbti daugybę tų krikščionių, kurie paliudijo savo tikėjimą, atsilaikė prieš grubaus persekiojimo gniaužtus. Jie žengė Marijos pėdomis ligi pat kryžiaus papėdės. Priešindamiesi materialistinei pasaulėžiūrai, savo žvilgsnį jie kreipė į Dievą. Jiems reikia padėkoti už ištikimybę. Dabartinė laisvoji Lietuva skolinga už jų ištvermę ir drąsą.

Savo homiliją popiežius užbaigė jaudinančia malda Marijai:

Šventoji Šiluvos Mergele, „Sanitas aegrotorum“ — „Ligonių Sveikata ", su virpuliu šiandien kreipiuosi į Tave kaip Visuotinės Bažnyčios Ganytojas. Slegiančios kančios ir ilgų išbandymų metais Tu nepaliovei žvelgusi į Lietuvą, Kryžių žemę. Štai atvykstu padėkoti šios tautos tikinčiųjų vardu: per Tavo užtarimą išmušė prisikėlimo ir vilties valanda šioje Tau pašvęstoje žemėje. Kanoje išprašei, kad Tavo Sūnus vandenį paverstų vynu. Padėk lietuvių tautai skausmingą praeities patirtį paversti džiugia ateitimi: ten, kur buvo persekiojami ir skriaudžiami tikintieji, dabar teįsigali religinė ir visuomeninė taika; kur vyravo neapykanta, teviešpatauja atlaidumas; kur siautėjo nepakantumas, dabar visi tesuranda bendrą kalbą ir tarpusavio pasitikėjimą.

Penkiuose Žemynuose pasklidusi Bažnyčia šiandien gerbia Tave, šlovina maloningąjį ir gailestingąjį Dievo planą. Geroji Motina, visą laiką žvelk į šią tautą ir ją laimink. Stiprink lietuvių ryžtą klausyti Tavo Sūnaus Jėzaus žodžio; to gyvybės žodžio, kuris čia buvo pasėtas prieš amžius.

Taikos Karaliene, gerbiama Šiluvos Šventovėje, pagelbėk šiems su pasitikėjimu į Tave besikreipiantiems vaikams statyti savo ateities rūmą ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos; paskatink visuomeniniame ir politiniame gyvenime vadovautis ne asmeniniu ar kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais.

Šioje žaliuojančių laukų apsuptoje Šventovėje Tu išklausai lietuvių prašymus ir surenki jų viltis. Duok jiems užsidegimo ir drąsos nugalėti materialinius ir moralinius sunkumus; padaryk vaisingus jų rankų ir proto darbus; apsaugok seimų židinių džiaugsmų, visuomeninio gyvenimo vienybę, palaikyk ateities labui darbuotis pasiryžusią viltį.

Ypatingai Tau pavedu jaunimą: Kristuje jie teatranda savo gyvenimo prasmę ir išsaugo budrią viltį. Tau pavedu Vyskupus, Kunigus, Dievui pasišventusius žmones ir visus krikščionis. Išprašyk kiekvienam malonės ištvermingai ir kilniadvasiškai tarnauti Dievo Karalystei, tarp savo brolių tapti naujosios evangelizacijos raugu. Marija, visų lietuvių Motina, šios Tavęs besišaukiančios ir Tave mylinčios Tautos „Žvaigžde“, melski už mus!

Prieš atvykstant popiežiui į Lietuvą, lietuviai kunigai iš JAV į Šiluvą atvežė Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies statulą, kurią 1955 m. pašventino popiežius Pijus XII ir kuri keliavo per lietuviškas parapijas JAV ir Kanadoje, meldžiant Lietuvai laisvės. Šios maldos akcijos sumanytojai, tarp jų vyskupai Vincentas Brizgys ir Vincentas Padolskis, buvo nutarę, kad kai tik Lietuva taps laisva, šią Marijos statulą atvežti į Lietuvą, — tai šiomis dienomis Amerikos lietuviai kunigai ir padarė. Nors protokole nebuvo numatytas statulos vainikavimas, kard. Vincentas paprašė, kad Šventasis Tėvas Marijos statulą vainikuotų. Popiežius palaimino Amerikos lietuvių pagamintą paauksuotą karūną ir pats savo rankomis uždėjo ją ant Švč. Mergelės Marijos galvos. Taip popiežius paliko mums labai brangų prisiminimą — simboliškai savo rankomis vainikavo Lietuvos laisvę.

Atsisveikinimas

Rugsėjo 8 d. vėl visi Lietuvos vyskupai nuvykome į Vilnių ir anksti rytą išlydėjome popiežių į Latviją. Prezidentas A. Brazauskas gražiai padėkojo popiežiui už apsilankymą Lietuvoje. Prezidentas kalbėjo: Po Jūsų Šventenybės apsilankymo Lietuvoje lieka mažiau pykčio ir daugiau artimo meilės, mažiau pagiežos ir daugiau pakantumo, mažiau įtarumo ir daugiau pasitikėjimo. Dabar, tikiuosi, galėsime lengviau tarpusavyje susitarti ir sudėtinguose reikaluose. Jūsų, Šventasis Tėve, palaimos žodžiai, pasilikę mūsų širdyse, įkvėps mus geriems darbams ir kilniems sumanymams.

Šv. Tėvo testamentas Lietuvai

Šventojo Tėvo trumpas atsisveikinimo žodis liko tarsi testamentas mūsų Tautai ir Bažnyčiai:

Brangūs Broliai ir Sesės! Pasibaigus mano viešnagei Lietuvoje, ne tik dėkoju visiems, bet ir jaučiu būtinybę tarti nuoširdų linkėjimų, kurį sudedu į Marijos, Bažnyčios Motinos, garbinamos Šiluvoje ir Aušros Vartuose, rankas. Jai pavedu Lietuvos ateitį; linkiu, kad šios kilniadvasės tautos vaikai, siekdami moralinės ir medžiaginės pažangos, Dievo Žodyje surastų šviesą ir paramą, deramai gerbtų kiekvieno žmogaus orumą, išlaikytų taiką visuomenėje ir dvasios ramybę.

Penkiasdešimt ateizmo ir prievartinio Evangelijos slopinimo metų daugelyje sielų ir visuomenės viduje paliko pėdsakus, kuriuos iš žmonių ir visuomenės ištrinti tegalės vien atrastas Dievas ir Jo Žodis.

Argi 1989 metais nebuvo žengtas pirmas ir svarbus žingsnis? Tada ir atsakingų politikų, sugebėjusių išgirsti karštą tikinčiųjų lūkestį, pastangomis buvo atkurta religijos laisvę pripažįstanti visuomeninė santvarka.

Antrąjį žingsnį turėtų padėti žengt Bažnyčia. Įžvalgia pastoracija ji turi stengtis supažindinti su turtingu Susirinkimo mokslu ir skleisti meilės evangeliją. Tikinčiųjų bendruomenė, artimai bendradarbiaudama su visais krikščionimis ir geros valios žmonėmis, teprisideda prie ateities planų kūrimo. Jos Evangelinio palikimo — tebūna visiems tatai aišku! - niekad negali varžyti ideologiniai, socialiniai ar kultūriniai rėmai.

Lietuva gerai žino, ką reiškia tvarkyti žmogaus gyvenimą be Dievo. Liūdną praeities patirtį visi puikiai mena. Brangūs Broliai ir Sesės, reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos kelią. Šiame kelyje kiekvienas asmuo pripažįstamas kaip gyvojo Dievo paveikslas. Šios šviesos dėka lietuviai sugebės kurti gėrį, vieningai ir taikiai gyventi. Šiuos nuoširdžius linkėjimus telydi mano palaiminimas.

Jonas Paulius II atsisveikino su kardinolu, vyskupais, Seimo ir Vyriausybės atstovais, su prof. Vytautu Landsbergiu. Užlipęs lėktuvo trapu dar kartą visus palaimino, ir po kelių minučių lėktuvas pasuko Latvijos link.

POKYČIAI VYSKUPŲ KONFERENCIJOJE

Nors kard. V. Sladkevičius buvo kreipęsis į Šventąjį Tėvą su prašymu atleisti jį iš Vyskupų Konferencijos pirmininko pareigų, bet mes, vyskupai, slaptu balsavimu vis tiek jį perrinkome naujai kadencijai. Tačiau kardinolas raštiškai atsisakė pirmininko pareigų, ir tuomet vietoj jo išrinkome arkivysk. A. J. Bačkį. Vicepirmininku išrinkome vysk. Juozą Preikšą, o mane išrinko Nuolatinės komisijos nariu.

KARDINOLO PROTESTAS

Lietuvos televizijos programose vis daugiau vietos tekdavo erotinio pobūdžio laidoms. Kard. Vincentas kreipėsi į prezidentą A. Brazauską, prašydamas sustabdyti panašių laidų transliavimą. Kardinolas rašė: Mes nesuprantame, kas paskatino LR valstybinę televiziją kurti pornografines laidas—„ lietuviško playbojaus variantą Valstybinė televizija, pataikaudama tam tikros dalies žmonių skoniui, pradėjo teršti ne tik eterį, bet ir žmonių širdis. Mus labai liūdina, kad tokie reiškiniai vyksta nepriklausomoje Lietuvoje. Baigdamas savo kreipimąsi, kardinolas prašė, kad būtų priimti įstatymai, reglamentuojantys masinių komunikavimo priemonių moralinį švarumą. Vyskupų pastangos tik iš dalies atnešė vaisių.

PASITIKĖJIMAS BAŽNYČIA

1993 m. pabaigoje atlikus tyrimus, kuo labiausiai pasitiki Lietuvos žmonės, rezultatai maloniai nustebino: 77 procentai apklaustųjų išreiškė pasitikėjimą Bažnyčia. Šis pasitikėjimas su nežymiais svyravimais išsilaikys ir ateityje. Nepaisant to, kad Lietuvoje yra daug nepraktikuojančių katalikų, Bažnyčia daugumos žmonių sąmonėje lieka kaip labiausiai pasitikėjimo verta institucija. Naujajai evangelizacijai šitai teikė daug vilčių.

1994-ŲJŲ PERTVARKOS PLANAI

1994 metų pradžioje apaštališkojo nuncijaus skatinama Vyskupų Konferencija aptarė vyskupijų pertvarkymo galimybę ir priėmė nutarimą sukurti komisiją, į kurią įeitų visų vyskupijų atstovai. Man pavedė vadovauti šiai komisijai. Darbas buvo įdomus, bet drauge ir kontraversiškas, nes vyskupai nebuvo linkę ką nors keisti. Labiausiai reformos prašėsi geografiškai išsitęsusios Kauno ir Vilniaus arkivyskupijos bei Kaišiadorių vyskupija. Telšių vyskupijos centras buvo Telšiuose, bet didžiausias Klaipėdos miestas likęs toli nuo ganytojo. Vyskupai sutarė, kad reikia palaukti, kol Seimas patvirtins naują Lietuvos administracinį-teritorinį planą, ir tik tuomet tęsti komisijos darbą.

CARITAS VALGYKLA UNIVERSITETE

Kauno arkivyskupijos Caritas įsteigė valgyklą Vytauto Didžiojo universitete, kur pietus galėjo gauti nepasiturintys studentai. Greitai valgančiųjų skaičius padidėjo iki 100. Galimybę atidaryti šią valgyklą suteikė Toronto lietuvių Prisikėlimo parapija. Prie valgyklos išlaikymo taip pat pavyko pritraukti kai kurias Lietuvos įmones.

KARDINOLO KUNIGYSTĖS 50-METIS

Kovo 24 d. arkikatedroje paminėjome kard. V. Sladkevičiaus kunigystės 50 metų jubiliejų. Minėjime dalyvavo visi Lietuvos vyskupai ir nuncijus arkivysk. J. M. Garcia. Nuncijus perskaitė paties Šventojo Tėvo sveikinimą. Kalbėdamas Mišių pabaigoje, kardinolas akcentavo begalinį Dievo gailestingumą, kurį jis patyrė per visą savo gyvenimą, sakė, kad Dievas pasirenka tuos, kurie mažiausiai to verti.

Kai pirmą kartą sutikau kardinolą Kunigų seminarijoje, jis minėjo tik 11-uosius kunigystės metus. Mes, klierikai, jį gerbėme, įtaigus jo žodis labai giliai įsmigdavo į širdį. Aiškiai matėme, kad jis gyvena tuo, ką tiki.

Neužmirštama liko 1957 metų vasara, kai savaitę kartu su kun. Vincentu praleidau Žaslių parapijoje. Kartą pėsčiomis nuėjome į jo tėviškę ir aplankėme jo motiną, kurią jis labai mylėjo. Tais pačiais metais gruodžio mėnesio pradžioje man reikėjo palikti seminariją ir vykti į kariuomenę, o kardinolas gruodžio 24 d. buvo konsekruotas vyskupu.

KARDINOLO ŠIRDIES SKAUSMAS

Kardinolas su visais Lietuvos žmonėmis džiaugėsi Lietuvos laisve, tačiau nesidžiaugė laukiniu kapitalizmu, kuris nepaisė sąžiningumo ir bet kokiomis priemonėmis siekė tik pelno. Jis labai išgyveno, kad prisidengiant skambiu žodžiu privatizavimas pasiglemžiamas visų žmonių turtas ir tai veda į vienų žmonių praturtėjimą, o kitų nuskurdinimą. Šiuo savo skausmu kardinolas dažnai pasidalydavo su kitais vyskupais.

BLAIVYBĖS SĄJŪDIS

Tarp labiausiai atsikuriančią Lietuvą griaunančių jėgų pirmose gretose išsirikiavo nekontroliuojama alkoholio gamyba ir prekyba. Lietuvą mylintys žmonės su dideliu skausmu stebėjo, kaip įstatymų leidėjai uždegdavo žalią šviesą tautos girdymui ir degradavimui. Vysk. M. Valančiaus blaivybės sąjūdis nesėkmingai bandė priešintis tautos girdymui, nes pinigais remiamos alkoholio pramonės lobistai pasiekdavo, kad įstatymų leidėjai priimtų jiems palankius įstatymus.

1994 m. Blaivybės sąjūdžio tarybos pirmininkas Juozas Kančys laikraštyje Blaivioji Lietuva rašė, jog Lietuvoje jau esama 100 000 alkoholikų ir dar šimtai tūkstančių artėja prie šios ribos.

KARDINOLAS JOACHIMAS MEISNERIS

Kelno arkivysk. kard. Joachimas Meisneris buvo ir liko didis Lietuvos draugas. Jis pirmą kartą Lietuvą aplankė dar sovietiniais 1981 metais drauge su kitais Vokietijos vyskupais. Jo dėka Bažnyčia Lietuvoje iš Vokietijos tikinčiųjų gavo labai daug paramos.

Balandžio 7 d. kard. J. Meisneris aplankė Kauną. Čia susitiko su kardinolu Vincentu, Kauno kurijoje - su aktyviais arkivyskupijos bendradarbiais, pasidžiaugė, kad daug pasauliečių yra įsitraukę į bažnytinę veiklą. Paskui kard. J. Meisneris aplankė atstatomą Prisikėlimo šventovę, Krikščioniškuosius gimdymo namus, Kunigų seminariją ir Pažaislį. Vakare su svečiu arkikatedroje šventėme Mišias. Kardinolas Vincentas aukštai įvertino svečio darbus, o kard. Meisneris kalbėjo:

Esu dėkingas jums, kad savo tikėjimu buvote kaip salelė ateizmo vandenyne. Jūs perėjote sunkiausius metus, iškėlę rankas ir širdis į Dievą. Atvažiavęs į Lietuvą kaip piligrimas, noriu pasiimti iš jūsų stipraus tikėjimo ir parsivežti į tėvynę.

Kard. J. Meisneris aplankė visas Lietuvos vyskupijas, o Kaišiadoryse palaimino naujai pastatytą Adomo Jakšto spaustuvę, prie kurios finansavimo, kaip Renovabis organizacijos vadovas, buvo labai daug prisidėjęs.

VYRIAUSYBĖS PARAMA BAŽNYČIAI

Sovietiniais metais Bažnyčiai buvo padaryta didelė dvasinė ir materialinė skriauda. Bet kokia religinė veikla valstybinėmis priemonėmis buvo slopinama, o bažnytinis turtas nacionalizuotas. Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvos Seimas priėmė Restitucijos aktą, kuriuo įsipareigojo atitaisyti padarytas skriaudas. Dėl šios priežasties tradicinėms religijoms kasmet pradėjo skirti paramą. Kiekviena vyskupija gaudavo apie 300 000 Lt. Šios lėšos iš tikrųjų buvo tik lašas jūroje, bet vis tiek liudijo, kad Lietuvos vadovai nėra abejingi teisingumui. Juo labiau kad Bažnyčia buvo ir liko viena iš tų institucijų, kurios labiausiai palaikė visuomenės moralę.

Balandžio 20 d. Lietuvos vyskupai susitiko su prezidentu A. Brazausku ir su juo aptarė Valstybės ir Bažnyčios santykius, taip pat ir Restitucijos įstatymo vykdymą. Vyskupai išsakė savo susirūpinimą dėl plintančio alkoholizmo, šeimų irimo ir prastėjančio tautos moralinio klimato.

„LIETUVIŠKA MOKYKLA"

Devyniasdešimtųjų lietuviškos spaudos atgavimo metinių proga Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje buvo atidengta Petro Rimšos skulptūra „Lietuviška mokykla“, vaizduojanti, kaip lietuvė motina prie ratelio moko savo vaiką draudžiamo lietuviško rašto. Palaiminau šią gražią skulptūrą ir paraginau branginti lietuvišką žodį.

TIKYBOS PAMOKOS

1993/94 mokslo metais tikybos pamokas lankė 330 304 mokiniai. Pamokas dėstė 1 827 tikybos mokytojai, iš jų 383 kunigai ir klierikai. Trūkstant tikybos mokytojų, dėstyti tikybos vieną kartą per savaitę siuntėme ir klierikus. Seminarija siekė, kad busimieji kunigai įgytų praktikos dirbti su moksleiviais, o drauge pasitikrintų, kaip sugebės sėti Evangelijos sėklą. Vieniems klierikams dėstyti tikybą sekėsi labai gerai, kitiems tai buvo našta.

Gegužės 27 d. Kaune Tarpdiecezinis katechetikos centras ir Mokytojų kvalifikacijos institutas surengė atestacijos kursus, į kuriuos suvažiavo tikybos mokytojai iš Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų bei Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų. Kitą dieną Aukštesnioji neakivaizdinė katechetų mokykla įteikė neakivaizdininkams 63 diplomus. Katalikiško švietimo srityje pamažu ėjome į priekį.

ACTIO CATHOLICA PATRIA

Jaunimo organizacija Actio Catholica Patria įsikūrė Kaune ir išsikėlė uždavinį padėti studijuojančiam jaunimui, laikantis krikščioniškų principų, bręsti ir vėliau vaisingai darbuotis visuomenės labui. Pirmuoju jos vadovu tapo pedagogas Arūnas Kučikas, kuris labai uoliai dirbo su jaunimu, taip pat palaikė gerus santykius su Vokietijos, ypač Kelno, katalikiškuoju jaunimu. Kulautuvoje įsirengė namą, kuriame vykdė įvairias programas. Iš vykdomų programų viena buvo skirta globoti vienišiems senyvo amžiaus žmonėms.

ATEITININKŲ KONGRESAS

Liepos 14—17 d. Vilniuje vyko pasaulio ateitininkų kongresas. Šiame kongrese susijungė Lietuvos ir Amerikos lietuviai ateitininkai. Federacijos pirmininku buvo išrinktas aktyvus ateitininkas iš Čikagos Juozas Polikaitis. Kongrese dalyvavo apie 600 ateitininkų atstovų, iš jų 100 — iš Amerikos. Kongrese buvo perskaityta Šventojo Tėvo sveikinimo telegrama. Man, Lietuvos ateitininkų dvasios vadui, buvo patikėta perskaityti kardinolo sveikinimą. Kardinolas pasidžiaugė Lietuvos ateitininkais, daug prisidėjusiais prie to, kad Lietuva nepalūžtų net sunkiausių išbandymų metais. Kongrese džiaugėmės savo tarpe turėdami poetus Bernardą Brazdžionį ir Kazį Bradūną. Į Ateitininkų federacijos tarybą buvo išrinkti Vidas Abraitis, kun. (vėliau Vilniaus arkivyskupas) Gintaras Grušas, kun. Robertas Grigas, ses. Daiva Kuzmickaitė MVS, studentas Vygantas Malinauskas ir kt. Didelis ateitininkijos būrys žadino viltį, kad iš jo išaugs daug šaunių inteligentų, kurie dirbs Lietuvos labui.

CARITAS FEDERACIJOS SUVAŽIAVIMAS

Mišiomis Kauno arkikatedroje liepos 23 d. pradėjome Caritas federacijos suvažiavimą, kuriame buvo priimta daug svarbių nutarimų, nulėmusių tolesnę Lietuvos Caritas veiklą. Suvažiavimas vyko VDU salėje, kuri buvo pilnutėlė Caritas atstovų iš visos Lietuvos. Ses. A. Pajarskaitė MVS apžvelgė trejų metų Caritas federacijos darbą keturiose sekcijose. Šiame suvažiavime Vyskupų Konferencijos sprendimu Caritas buvo visiškai integruotas į Lietuvos Katalikų Bažnyčios struktūrą. Nuspręsta, kad centrinis Lietuvos Caritas tik koordinuos visą Caritas veiklą ir bus atsakingas tik už tuos projektus, kurie bus skirti visoms vyskupijoms; tiesioginę veiklą vykdys kiekvienos vyskupijos Caritas, vadovaujamas savo ordinaro. Ses. A. Pajarskaitė buvo išrinkta generaline direktore. Rugpjūčio mėnesį mano, kaip Lietuvos Caritas prezidento, vardu buvo gauta telegrama iš Šventojo Sosto. Jonas Paulius II rašė, jog meldžiasi ir linki Caritas darbuotojams stiprybės ir krikščioniško gyvenimo džiaugsmo. Rugsėjo 27 d. Vyskupų Konferencijos posėdyje buvau perrinktas Lietuvos Caritas prezidentu, o kun. Robertas Grigas paskirtas viceprezidentu.

APSILANKYMO METINĖS

Pirmąsias Jono Pauliaus II apsilankymo metines iškilmingai paminėjome Kauno Santakoje, Šiluvoje ir Kryžių kalne. Santakoje Mišias aukojo kard. Vincentas, o man teko pasakyti homiliją. Kardinolas palaimino popiežiaus atminimui padirbdintą akmeninę plokštę, kurioje buvo iškaltas popiežiaus herbas ir įrašyti žodžiai: „Į šiuos namus atėjo išganymas.“ Šiluvoje ant kalnelio, kurio papėdėje nusileido popiežiaus sraigtasparnis, buvo pastatytas aukštas kryžius.

Kryžių kalne buvo pastatytas dailus kryžius su paties popiežiaus padovanotu krucifiksu, kurį sukūrė italų dailininkas Enric Manfrini. Kryžiaus pjedestale buvo iškalti Jono Pauliaus II apsilankymo metu pasakyti žodžiai: Ačiū jums, lietuviai, už šį Kryžių kalnų, liudijantį Europos ir viso pasaulio tautoms didį šio krašto žmonių tikėjimų. Jonas Paulius II, 1993 09 07.

1994 METŲ DOVANOS

Mons. Jurgio Šarausko dėka visos vyskupijos gavo po kelis gerus kompiuterius, kurie tuo metu buvo gana brangi naujovė. Visos vyskupijų kurijos įsitraukė į kompiuterinį tinklą, ir atsirado patogi galimybė bendrauti elektroniniais laiškais. Greitai su šia naujove apsipratome, ir ji netrukus beveik visiškai išstūmė dar taip neseniai mūsų brangintus faksus.

KARDINOLO PIO LAGHI APSILANKYMAS

Po Šilinių atlaidų Lietuvoje lankėsi Katalikiškojo ugdymo kongregacijos prefektas kard. Pio Lahgi. Lankydamasis Kaune, susitiko su Kunigų seminarijos vadovybe, klierikais, Teologijos fakulteto vadovais ir dėstytojais. Tų metų pavasarį Katalikiškojo ugdymo kongregacija pripažino Teologijos fakulteto programą, ir tai reiškė didelį šio fakulteto įvertinimą. Kauno kurijoje kard. Pio Lahgi susitiko su Lietuvos vyskupais. Aplankęs Kauno, Telšių ir Vilniaus seminarijas kardinolas ragino, kad visose seminarijose klierikai būtų ugdomi vienodai. Šio aukšto Bažnyčios dignitoriaus apsilankymas buvo labai svarbus, nes atsiradus kelioms seminarijoms galėjo atsirasti busimųjų kunigų ugdymo skirtumų, o tai Bažnyčiai būtų buvę visiškai nenaudinga.

ANKSTYVAS PAGERBIMAS

Rugsėjo 22 d. Kauno m. Tarybos sprendimu man buvo suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas. Pažymėjime įrašyta: „Už didelius nuopelnus Lietuvos respublikai ir Kauno miestui.“ Atvykusi į kuriją Kauno m. savivaldybės delegacija su meru Arimantu Račkausku ir Tarybos pirmininku Vygantu Griniumi įteikė pažymėjimą ir medalį. Kauno miestui tikrai dar nebuvau padaręs ką nors reikšminga, - pagerbimas tikriausiai buvo parodytas avansu.

MONSINJORAS VYTAUTAS KAZLAUSKAS

Ilgametis Vatikano radijo lietuvių redakcijos direktorius mons. Vytautas Kazlauskas KGB pastangomis buvo atleistas iš šių pareigų, todėl apsisprendė sugrįžti į Lietuvą. Atvykęs labai aktyviai įsitraukė į atgimstančios Lietuvos darbus. Dėstė Teologijos fakultete, buvo Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi, o vėliau savo tėviškėje netoli Marijampolės pradėjo kurti našlaičiams Vaikų kaimą. Italų padedamas pastatė reikalingus namus, juose apsigyveno aštuonios šeimos po dešimt vaikų. Ateityje rengėsi Vaikų kaimą dar labiau plėsti. Graži idėja savo kelyje sutiko daug sunkumų, bet daugeliui našlaičių suteikė galimybę patirti meilę ir pasiruošti gyvenimui.

KARMELITĖS JAU LIETUVOJE

1994 m. spalio 1 d. Paštuvoje vysk. V. Michelevičius pašventino Basųjų karmeličių vienuolyną, įsikūrusį buvusiame Paštuvos parapijos klebonijos pastate. Arkivyskupija išnuomojo atvykstančioms iš Anglijos seserims Paštuvos parapijos klebonijos pastatą. Atvyko keturios karmelitės, o penkios lietuvaitės pradėjo postulatą. Pradžia buvo kukli, bet labai viltinga

SUTARČIŲ PROJEKTAS

Lapkričio 18 d. Vyriausybė sudarė darbo grupę ruošti tris sutartis su Šventuoju Sostu. Į šią darbo grupę buvo numatyti Vyriausybės atstovai, o Bažnyčia turėjo paskirti savus; tarp jų buvau ir aš, todėl turėjau galimybę stebėti, kaip vyko sutarčių kūrimas. Tai buvo ilgo, bet labai reikalingo darbo pradžia, kad būtų įstatymiškai sureguliuoti Lietuvos Respublikos santykiai su Šventuoju Sostu.

VYSKUPŲ SINODAS

Vysk. Juozui Žemaičiui MIC negalint vykti į Vyskupų Sinodą Romoje, turėjau vykti aš, nes Vyskupų Konferencija buvo mane išrinkusi kaip atsarginį vyskupą. Visą spalio mėnesį praleidau Romoje. Kasdien priešpiet ir po pietų vykdavo Sinodo posėdžiai, kuriuose visų Sinodo narių dalyvavimas buvo būtinas. Gyvenau Jėzuitų kolegijoje visiškai arti Šv. Petro bazilikos. Per visą mėnesį Sinodo darbuose man talkino t. Antanas Saulaitis SJ. Jonas Paulius II beveik kasdien ateidavo ir dalyvaudavo Sinodo posėdžiuose, ypač atidžiai klausydamasis, ką kalba Sinodo tėvai. 1994 m. vykusio Vyskupų Sinodo tema buvo Dievui pašvęstasis gyvenimas. Kai atėjo mano eilė, savo pranešimą perskaičiau lotynų kalba:

Lietuvos Katalikų Bažnyčia pergyveno skaudų persekiojimo laikotarpį. Per 50 metų ateistinis komunizmas negailestingai kovojo prieš Bažnyčią, todėl vienuolynai gyvavo ir veikė tik pogrindyje. Kunigai vienuoliai dirbo sielovados darbą parapijose, vertė ir rašė religines knygas, vedė rekolekcijas, leido pogrindžio religinę spaudą, gynė tikinčiųjų teises, ruošė jaunuolius kunigystei ir vienuoliškam gyvenimui. Dar kiti tėvai apaštalavo įvairiose Sovietų Sąjungos vietose.

Seserys vienuolės slapta kiekvienais metais paruošdavo dešimtis tūkstančių vaikų pirmajai išpažinčiai ir Komunijai, organizavo jaunimo maldos būrelius, dirbo ligoninėse, platino religinę spaudą, važiuodavo misijų darbui į kitas Sovietų Sąjungos respublikas ir Sibirą. Už savo darbą daugelis vienuolių ir seserų nukentėjo, net buvo įkalinti.

Jei ne šis Lietuvos vienuolių ir seserų darbas, vargu ar būtų išlikęs toks gyvas tikėjimas ir vargu ar Bažnyčia turėtų tokį didelį autoritetą tarp žmonių. Persekiojimo metu mūsų vienuolynai gavo patirties, kuria noriu pasidalyti su jumis.

Mūsų vienuolynai neturėjo normalių sąlygų savo narių formavimui, trūko net reikiamos literatūros. Šiose sąlygose viską nulemdavo vienuolynų vadovų ir formuotojų gilus dvasinis gyvenimas. Iš jų kandidatai ir novicijai mokėsi vienuoliško gyvenimo abėcėlės. Tikriausiai ir dabarties vienuolynuose naujų narių formavimą, visų pirma, nulems švento gyvenimo asmenybės.

Ilgą laiką mūsų vienuoliai ir seserys net rekolekcijas atlikdavo slapta, pavieniui. Visas jų dvasinis gyvenimas telkėsi į Eucharistiją ir Švč. Mergelę Mariją. Šv. Mišios buvo jų gyvenimo centras. Čia jie pasipildydavo to, ko negaudavo kitur. Šia meile Eucharistijai ir Švč. Mergelei Marijai vienuoliai ir seserys dalijosi su vaikais ir jaunimu. Gal todėl šiandien Lietuvoje labai ryškiai pastebimos šios dvi pamaldumo formos — Eucharistijai ir Švč. M. Marijai.

Persekiojami vienuoliai ir seserys negalėjo gyventi bendruomenėse, bet gyveno pavieniui ir dirbo drauge su pasauliečiais, todėl jiems buvo gerai pažįstamos žmonių tikėjimo ir gyvenimo problemos. Dažnais atvejais galėjo pasitarnauti ypač dvasiniuose reikaluose. Labai norėtųsi, kad atsinaujinę vienuolynai išlaikytų artimą kontaktą su tikinčiaisiais. Šiuo metu vienuoliai ir seserys dirba mokyklose, ligoninėse, plačiai įsitraukę į karitatyvinę veiklą.

Persekiojimo metu buvo stengiamasi Bažnyčią suskaldyti; buvo bandymų dvasininkus priešpastatyti Apaštalų Sostui. Vienuoliai ir seserys išlaikė nepažeistą ištikimybę ne tik Dievui, bet ir Bažnyčiai. Jei šiandienėje Lietuvoje aiškiai matoma ištikimybė Apaštalų Sostui ir Bažnyčios mokymui, tai yra didžiulis vienuolių nuopelnas.

Persekiojimo metu paskiri vienuoliai ir seserys buvo tarsi židiniai, iš kurių spinduliavo tikėjimo ir dvasingumo šviesa. Šiandienėje Lietuvoje atsikuriantys vienuolynai tampa dvasingumo židiniais, į kuriuos vis dažniau krypsta pasauliečių, ypač jaunimo akys. Atrodo, kad vienuolynai su savo giliu dvasingumu yra labiausiai pajėgūs atsverti dabartinę įvairių sektų invaziją.

Persekiojimo išbandymus ne visos vienuolijos sėkmingai pakėlė. Buvo tokių, kurios prie sovietmečio sąlygų, gal pabijojusios galimų išbandymų, per daug prisitaikė. Tai buvo pražūtingas apsisprendimas. Geriausiai persekiojimus pakėlė tos vienuolijos, kuriose buvo aiškus ir radikalus apsisprendimas už Kristų ir jo Bažnyčią. Šios vienuolijos šiandien nestokoja pašaukimų ir prisiima Bažnyčios keliamus uždavinius.

Lietuvos vienuolynai turi ir problemų. Trūksta gerai paruoštų vadovų ir formuotojų. Reikalingas atsinaujinimas Vatikano II Susirinkimo dvasia. Daugelis kongregacijų net novicijatui neturi tinkamų namų. Galbūt per mažas vyskupų dėmesys atnaujinant vienuoliškąjį gyvenimą.

Nežiūrint visų sunkenybių esame pilni vilties, kad vienuolynai, pakėlę persekiojimo išbandymus, sugebės atsakyti ir į dabarties iššūkius.

Ne kartą buvau maloniai nustebintas, kai pertraukos metu aplankydavau Sinodo koplyčią ir tenai tarp besimeldžiančiųjų matydavau ne tik pal. Motiną Teresę iš Kalkutos, bet ir kard. Carlo Maria Martini SJ. Man, jaunam vyskupui, tai buvo gražus pavyzdys, kaip reikia mylėti Eucharistiją.

Baigiantis Sinodui, popiežius Jonas Paulius II visiems Sinodo tėvams padovanojo po vyskupišką kryžių su grandine, kurį aš ir dabar mielai nešioju. Tai kryžius, gautas iš švento popiežiaus ir didelio Lietuvos draugo rankų.

ŠV. GERTRŪDOS BAŽNYČIOS PAŠVENTINIMAS

Per Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę buvo atšventinta Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune. Iš arkikatedros buvo perneštas tikinčiųjų labai branginamas ir malonėmis garsus kryžius, kuris po Šv. Gertrūdos bažnyčios uždarymo per visą sovietmetį buvo saugomas arkikatedroje. Tėvai marijonai šioje bažnyčioje pradėjo savo sielovadinę veiklą.

CARITAS SPAUSTUVĖ

Gruodžio mėnesį mūsų draugai su p. P. Schneideriu priešakyje iš Vechtos atvežė už 300.000 markių nupirktus spaustuvės įrenginius ir juos padovanojo Lietuvos Caritui. Kauno arkivyskupija davė reikalingas patalpas ir buvo įkurta nedidelė Caritas spaustuvė, kuri ilgą laiką gražiai tarnavo. Tik gaila, kad ir šį kartą nesugebėjome turėti žmonių, kuriems Bažnyčia būtų rūpėjusi daugiau už savo asmeninius reikalus. Aplaidžiai administruojama spaustuvė po kurio laiko tapo nuostolinga ir užsidarė.

KONFRONTACIJA

1995 metai prasidėjo Bažnyčios konfrontacija su Lietuvos Demokratine Darbo partija. Sausio 21d. LDDP taryba žiniasklaidoje išplatino pareiškimą „Dėl Valstybės santykio su Bažnyčia“ ir jame apkaltino Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, kad ji neva kišasi į politiką ir siekia tapti valstybine ideologija. Tai, pasak pareiškimo autorių, prieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir kelia grėsmę jaunai Lietuvos demokratijai.

Vyskupų Konferencija reagavo greitai ir ryžtingai, išplatindama savo pareiškimą ir paneigdama nepagrįstus kaltinimus. Vyskupai rašė: Bažnyčios ir Valstybės bendradarbiavimas, siekiant žmogaus dvasinio, dorovinio ir medžiaginio gėrio, yra vienintelis kelias į visuomenės gerovę. Vienašališkas vyraujančios daugumos politinės grupuotės diktatas ir ideologija nustatant Valstybės ir Bažnyčios santykius kelia grėsmę tolesniam bendradarbiavimui Lietuvos žmonių gerovės labui. Dar didesnį nerimą kelią neteisingas pristatymas visuomenei vykstančių derybų tarp Bažnyčios, tiksliau — Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos. Kalbėti apie „tylias ir neoficialias derybas“yra nusikaltimas tiesai. Toliau vyskupai savo pareiškime aiškino: 1994 metais buvo oficialiai įkurtos trys darbo grupės, siekiančios susitarimu nustatyti Valstybės ir Bažnyčios santykius, bendradarbiaujant švietimo, kariuomenės sielovados ir restitucijos srityse. Tačiau šis bendradarbiavimas buvo nutrauktas, vienašališkai vienos partijos balsais buvo priimtas įstatymas, grubiai pažeidžiantis teisingumą. Vienos partijos „priimtas“ įstatymas, vengiant net pasikonsultuoti su religinėmis bendrijomis jų tiesiogines teises ir interesus liečiančiu klausimu, rodo totalitarinę tendenciją. Ir nekilnojamojo turto susigrąžinimo srityje Bažnyčia neieško privilegijų ar malonės, bet teisingumo, kad galėtų atgauti ne tik maldos namus ir vienuolynus, bet ir visas reikalingas priemones religinei, sielovadinei, švietėjiškai, karitatyvinei ir socialinei veiklai.

Vasario 6 d. daviau interviu Kauno dienai šiuo jautriu Bažnyčios ir Valstybės santykių klausimu ir paaiškinau, kad Bažnyčia nesiruošia niekam primesti savo ideologijos, bet tik nori dėstyti tikybą tiems mokiniams, kurie patys šito norės, taip pat ir kariuomenėje Bažnyčia nori patarnauti tik kariams katalikams. Bažnytinės nuosavybės klausimais reikalingas dialogas tarp Valstybės ir Bažnyčios ir nedera vienašališkai primesti vienos partijos valios.

Rugpjūčio mėnesį prezidentas A. Brazauskas jau taisė padėtį, teigdamas, kad visus klausimus reikia spręsti dialogu. Taip pat pažadėjo, kad rudens sesijoje tikrai bus priimtas Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymas ir padėkojo kun. Vaclovui Aliuliui MIC ir jo vadovaujamai grupei už įstatymo projekto parengimą.

PERMANENTINĖS KONFERENCIJOS

Nuo sausio mėnesio Kauno arkivyskupijos kurijoje ir Šiaulių šv. Petro ir Povilo parapijos salėje pradėjome reguliarias nuolatinio kunigų ugdymo (permanentines) konferencijas, kuriomis siekta po kunigystės šventimų toliau tęsti dvasinį ir intelektualinį formavimą. Pirmąją konferenciją liturgijos klausimais vedė kun. doc. Algimantas Kajackas.

Kunigų ugdymo konferencijas kiekvieną mėnesį rengėme Kaune ir Šiauliuose, nes į Kauną atvažiuoti Lietuvos šiaurėje dirbantiems kunigams buvo labai toli. Vis labiau brendo mintis, kad Lietuvos šiaurėje reikėtų sukurti naują vyskupiją.

NELENGVAS KLAUSIMAS

Artėjant rinkimams į Seimą, politikai prašė vyskupų leisti kunigams kelti savo kandidatūras Krikščionių demokratų partijos sąraše. Buvo mąstančių, kad kunigų dalyvavimas politinėje veikloje Lietuvai bus labai naudingas. Vyskupai aptarė šį klausimą ir vieningai nutarė ištikimai laikytis Bažnyčios pozicijos — kunigai nedalyvauja partinėje veikloje ir valstybės valdyme; kunigo misija — sąmoninti pasauliečius, kad jie imtųsi pilietinės atsakomybės. Šia tema vyskupai vasario 8 d. išplatino savo pareiškimą.

REKOLEKCIJOS ŠVENTOJOJE ŽEMĖJE

Jėzuitai suorganizavo rekolekcijas Šventojoje Žemėje. Savaitę gyvenau su tėvais jėzuitais Tabhoje prie Genezareto ežero. Kasdien iki pietų t. Paolo Molinari SJ pateikdavo rekolekcijų medžiagą, o po pietų jis vairuodavo mikroautobusą ir mus, rekolektantus, nuveždavo į tą vietą, apie kurią rekolekcijose buvo kalbėjęs. Šios rekolekcijos liko neužmirštamos visą gyvenimą. Šitaip prisiliesti prie Jėzaus gyvenimo buvo malonių malonė.

Anksti rytą, tekant saulei, išeidavau pamedituoti palei Galilėjos jūrą. Įdomiausias vaizdas, kurį kasdien matydavau, — tai uolos, kurios būdavo aplipusios dykumos žvėreliais, panašiais į žiurkes, tik kiškio dydžio. Tikriausiai po nakties jie mėgavosi saulės spinduliais ir šiluma. Prisileisdavo artyn net iki trijų metrų, o paskui nerdavo į uolų plyšius. Koks gražus Dievo pasaulis!

EVANGELIZACIJOS CENTRAS

1994    m. buvo įkurtas Evangelizacijos centras, kuris turėjo suaktyvinti veiklą parapijose daugiausia dėmesio skiriant jaunimo sielovadai. Evangelizacijos centro kūrime aktyviai dirbo kurijos kancleris kun. Rimantas Norvila, įgijęs organizacinės patirties, kai buvo ruošiamasi Jono Pauliaus II vizitui į Lietuvą. Parapijose norėjome kurti evangelizacines grupeles, o tam reikėjo ruošti parapijų vadovus, kurie judintų evangelizaciją tarp parapijos jaunimo. Evangelizacijos centras suruošė Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje metinių renginį Santakoje. Po metų apibendrinant Evangelizacijos centro darbą prieita prie išvados, kad bus galima ką nors realaus pasiekti tik tuomet, jeigu centre dirbs keli etatiniai darbuotojai, nes negalima visko paremti tik savanorišku darbu. Reikia nuolat dirbančių žmonių, kurie judintų evangelizacinę veiklą.

1995    m. Evangelizacijos centras suorganizavo Nemunaityje vasaros stovyklą arkivyskupijos parapijų jaunimui. Stovykloje dalyvavo per 140 įvairių parapijų jaunuolių. Evangelizacijos centras taip pat užmezgė kontaktus su Kelno arkivyskupijos sielovados skyriumi. Dvylikos jaunuolių grupė lankėsi Kelne ir sėmėsi patirties, kaip reikia dirbti su jaunimu.

Vilniaus g. 7 atgavome arkikatedros parapijai priklausiusį namą ir pamažu jį suremontavome. Spalio 20 d. palaiminau šiame name įsikūrusį Evangelizacijos centrą, kuris vėliau tapo Jaunimo centru, ir palinkėjau, kad čia kunkuliuotų dvasinė gyvybė. Daug vilčių dėjau į jauną pedagogą Arūną Kučiką, kuris ne tik gebėjo dirbti su jaunimu, bet ir palaikė labai gerus santykius su Vokietijos katalikišku jaunimu. Visi pritarė, kad Evangelizacijos centras parapijoms turėtų ruošti jaunus vadovus.

KARDINOLO JUBILIEJUS

Rugpjūčio 21 d. Kauno arkikatedroje iškilmingai buvo paminėtas kard. V. Sladkevičiaus 75 metų amžiaus jubiliejus, kuriame dalyvavo nuncijus arkivysk. J. M. Garcia, arkivysk. A. J. Bačkis ir visi Lietuvos vyskupai. Nuncijus padėkojo kardinolui už didelę ištikimybę Bažnyčiai, pažymėtą daugeliu kryžių. Vysk. J. Žemaitis MIC pamoksle nušvietė kardinolo gyvenimo ir kunigystės kelią, pabrėždamas, kad Dievas dideliems darbams pasirenka nuolankiuosius kaip pačius geriausius bendradarbius. Pats kardinolas dėkojo Dievui už gyvenimo dovaną ir kvietė Mišių dalyvius taip pat dėkoti Viešpačiui už visas malones, kuriomis jis buvo apdovanotas. Kardinolas sakė ramiai žvelgiąs į ateitį, nes Dievą mylintiems viskas išeina į gera. Jubiliejaus proga buvo atvykę daug aukštų svečių, tarp jų - Lietuvos prezidentas A. Brazauskas ir prof. V. Landsbergis.

PAŽAISLIO BAŽNYČIA

Rugpjūčio 15 d. per Žolinę buvo atšventinta restauruota Pažaislio bažnyčia. Seserys kazimierietės šventė savo kongregacijos gyvavimo 75-ąsias metines. Didelėje iškilmėje dalyvavo kard. V. Sladkevičius, visi Lietuvos vyskupai, daug kunigų vienuolių ir įvairių kongregacijų seserų. Homilijoje dėkojau seserims kazimierietėms už jų darbą tarpukario Lietuvoje, per sovietmetį ir dabar, jau laisvoje Lietuvoje.

1948 m. sovietinė valdžia įsakė per tris dienas seserims palikti vienuolyną. Nuo tada kazimierietės, kaip ir kitų kongregacijų seserys, dirbo įvairius darbus ir stengėsi būti naudingos Bažnyčiai, ypač ruošdamos vaikus Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui.

Pirmą kartą aplankiau Pažaislį 1955 metais. Tuo metu Pažaislyje buvo įkurta psichiatrijos ligoninė. Iš to apsilankymo iki šių dienų atmintyje yra išlikęs slogus įspūdis, kaip sovietinė valdžia išniekindavo lietuviams ypač brangias šventoves: Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje buvo įrengtas Ateizmo muziejus, Vilniaus arkikatedroje - Paveikslų galerija, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje — sporto salė, o Pažaislyje - psichiatrijos ligoninė.

KATECHETIKOS CENTRO LEIDYKLA

Ses. Birutės Briliūtės vadovaujamas Tarpdiecezinis katechetikos centras įsteigė leidyklą, kuri ruošė ir leido tikybos mokymo vadovėlius. Per kelerius metus ši leidykla išleido lietuvių autorių tikybos vadovėlius visoms klasėms pagal Švietimo ministerijos patvirtintą programą. Vadovėliais buvo aprūpinamos klasės, bet juos galėjo įsigyti ir patys mokiniai. Šiame leidybos darbe daugiausia dirbo seserys eucharistietės - Birutė Briliūtė ir Aušra Karaliūtė. Be vadovėlių, Katechetikos leidykla tikybos mokytojams leido žurnalą Sėjėjas ir kitą pagalbinę literatūrą. Žymiausias leidyklos darbas — visų labai laukto Katalikų Bažnyčios katekizmo leidimas.

PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO MATULAIČIO NAMAI

Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserys, remiamos saviškių seserų Amerikoje ir įvairių šalpos fondų, Kaune pasistatė centrinius namus ir jiems davė palaimintojo Jurgio Matulaičio vardą. Name buvo įrengta koplyčia, kuri galėjo tarnauti ne tik seserims, bet ir būsimai parapijai. 1995 m. spalio 15 d. pašventinau seserų namus ir koplyčią. Kongregacijos vyresnioji ses. A. Pajarskaitė MVS kalbėjo: „Norėtume, kad aplink mus kurtųsi parapijos bendruomenė.“ Šis noras tikrai išsipildė. Seserų koplyčiai bus lemta ilgus metus tarnauti Pal. Matulaičio parapijos tikintiesiems. Seserims tai nebuvo lengva našta, bet jos buvo labai geranoriškos ir pakentė visus su parapijos gyvenimu susijusius nepatogumus. Labai norėtųsi, kad ir ateityje tarp seserų ir Pal. Jurgio Matulaičio parapijos tęstųsi bendradarbiavimas sielovadinėje srityje.

SLAUGOS LIGONINĖ

Lietuvos Caritas rūpesčiu 1993 m. vasario mėnesį Petrašiūnuose buvo atidaryta Slaugos ligoninė. Tuo metu Lietuvoje panašių ligoninių nebuvo. Olandijos fondo Stichting Maagdenhuis lėšomis buvo pastatytas priestatas ir įrengta koplyčia, kurią 1995 m. spalio 28 d. pašventinau. Slaugos namai pradėjo priimti nepagydomus ligonius, kuriems reikalinga ne tik slauga, bet ir dvasinis patarnavimas, kad oriai, krikščioniškai iškeliautų pas Viešpatį. Ši ligoninė buvo dar vienas įrodymas, kiek daug gali padaryti gera krikščioniška iniciatyva. Slaugos ligoninė pradėjo teikti slaugos pagalbą ir į namus, nes nebuvo galimybės priimti visų, norinčių į ją patekti. Slauga į namus pamažu taps labai populiari ir reikalinga.

SEMINARIJŲ VIZITATORIAI

Katalikiško ugdymo kongregacija atsiuntė vizitatorius—vysk. Paulių A. Baltakį OFM ir prel. Antaną Rubšį vizituoti Kauno, Vilniaus ir Telšių kunigų seminarijų. Per tris savaites užbaigę seminarijų vizitaciją, susipažinę su jose vykdomu dvasiniu ir intelektualiniu ugdymu, svečiai susitiko su vyskupais ir referavo apie savo patirtis. Daugiausia dėmesio vizitatoriai skyrė Kauno tarpdiecezinei kunigų seminarijai, kurioje kunigystės šventimams ruošiasi įvairių vyskupijų klierikai. Seminarijų vizitacija teikė vilties, kad padedant Katalikiškojo ugdymo kongregacijai klierikų ugdymo lygis bus reikiamai aukštas.

NESIBAIGIANTYS POSĖDŽIAI

Jei ne nuolatiniai posėdžiai, tikriausiai akyse būtų buvę šviesiau. Lietuvos Caritas, Katalikų televizijos, Informavimo priemonių komisijos, Katechetikos centro, Evangelizacijos centro, Ekonomo tarnybos, Vyskupų konferencijos, LR ir Šventojo Sosto sutarčių posėdžiai ir dar daugelis kitų atimdavo daug laiko ir sveikatos. Tačiau be šių posėdžių reikalai nebūtų judėję į priekį, todėl eidavau iš vieno į kitą ir akyse tapdavo šviesiau, kai matydavau, kad ne tik man, bet ir pasauliečiams rūpi Bažnyčios reikalai.

REMONTAI

Kauno arkivyskupija vieną po kito pradėjo atgauti nacionalizuotus pastatus arba gauti kitus kaip kompensaciją už tuos, kurių nebuvo įmanoma sugrąžinti, nes juose gyveno šeimos. Dažniausiai atgauti pastatai būdavo labai blogos būklės, reikalingi didelio remonto. Šiam tikslui įkūrėme Ekonomo tarnybą. 1995 m. pasisekė kelis pastatus suremontuoti. Viename iš jų įsikūrė arkivyskupijos Caritas su bažnytinių drabužių siuvykla bei vaistine, kitame — arkivyskupijos Katechetikos ir Evangelizacijos centrai. Pastatų remontas ir pritaikymas bažnytinėms reikmėms tapo dideliu galvos skausmu, nes turimi finansai neleisdavo nei greitai, nei kokybiškai remontuoti. Tiek atsiimant pastatus, tiek ir jų remonto darbuose daug talkino Mečislovas Paulauskas, kuriuo galėjau visiškai pasitikėti. Jis pats pasiūlė savo pagalbą, sakydamas: „Per likusį savo gyvenimą noriu, kiek pajėgsiu, pasitarnauti Bažnyčiai.“

BLOGOS ŽINIOS

1996 metų pradžioje Lietuvos vyskupus pasiekė informacija, kad Seimui teikiamas Švietimo įstatymo papildymas, pagal kurį tikybos pamokos turėtų būti išstumtos iš normalaus tvarkaraščio, o etikos dėstymo būtų visiškai atsisakyta. Vyskupų Konferencijos pirmininkas arki-vysk. A. J. Bačkis kreipėsi į LR prezidentą Algirdą Brazauską ir Seimo pirmininką Česlovą Juršėną su prašymu, kad nebūtų pakeistas tikybos dėstymo statusas. Gaila, kad Seime buvo nemaža nedraugiškai Bažnyčios atžvilgiu nusiteikusių parlamentarų. Jie gyveno vakarykščia diena, kai tikėjimas akivaizdžiai buvo diskriminuojamas. Kai kurie politikai nenorėjo susitaikyti su padėtimi, kad tikyba reguliariai dėstoma tiems mokiniams, kurie patys ar jų tėvai pageidauja, o kiti tuo metu lanko etikos pamokas. Jeigu tikybos pamokos nebūtų įrašytos į tvarkaraštį, o dėstomos tik fakultatyviniu būdu po pamokų, faktiškai tikybos dėstymas mokyklose būtų buvęs sunaikintas.

NETRŪKSTA IR GERŲ ŽINIŲ

Nuo 1996 metų Katalikų Bažnyčios informacinis biuletenis lankys kunigus ir aktyvius Bažnyčios darbuotojus du kartus per mėnesį ir vadinsis Bažnyčios žinios. Šiame biuletenyje bus skelbiami visi kunigų bei tikinčiųjų žiniai reikalingi dokumentai, todėl Bažnyčios žinios privalės būti kiekvienos parapijos archyve.

1995/96 m. m. Katalikų tikybos pamokas Lietuvoje lankė 348 606 moksleiviai. Tikybos lankomumas labai priklausė nuo dviejų veiksnių: tikybos mokytojo populiarumo ir mokyklos direktoriaus požiūrio į tikybos dėstymą. Kai kurie direktoriai darbu norėdavo aprūpinti ir tikybos, ir etikos mokytojus, todėl dirbtinai padalydavo klases į beveik lygias dalis.

SUTVIRTINIMO SAKRAMENTAS

Šiais metais planavome teikti Sutvirtinimą dvidešimtyje parapijų. Pamažu einame prie to, kad Sutvirtinimas būtų teikiamas visose parapijose, o ne taip, kaip buvo sovietmečiu - tik dideliuose arkivyskupijos centruose.

Kita gera naujovė - Sutvirtinimas bus teikiamas ne vaikams, bet sulaukusiems 14 metų amžiaus, kad prasidėjus brendimui būtų brandinamas ir tikėjimas. Džiugu, kad vyskupai pritarė šiai minčiai, ir argumentai, kad gali sumažėti sutvirtinamųjų, nebuvo palaikyti.

Arkivyskupo Katedra ir nauji iššūkiai

1996-1999 m.

ŠVENTOJO TĖVO DEKRETAS

1996 m. balandžio 29 d. man paskambino nuncijus arkivysk. Justo Mullor Garda ir paprašė, kad popietiniu metu pas kardinolą atvyktų kas nors iš arkivyskupijos kunigų konsultorių. Suvokiau, kad bus pranešta svarbi žinia. Atvykęs nuncijus paskelbė, kad popiežius priėmė kard. V. Sladkevičiaus atsistatydinimą sulaukus 75 metų amžiaus ir naujuoju Kauno arkivyskupijos ordinaru skiria mane.

Savo kalboje nuncijus aukštai įvertino kardinolo tarnystę ir jo pasišventimą Bažnyčiai sunkiais priespaudos metais. Taip pat išreiškė viltį, kad naujas ordinaras tęs pradėtus jo darbus ir ypač rūpinsis atnaujinti Kunigų seminariją ir visą bažnytinį gyvenimą Vatikano II Susirinkimo dvasia.

Išgirdus apie naują paskyrimą širdyje kunkuliavo prieštaringi jausmai: buvo malonu girdėti, kad Šventasis Tėvas teigiamai įvertino mano, kaip kunigo ir kaip vyskupo, tarnystę, kita vertus, užgriuvo suvokimas, kad nuo dabar visur ir už viską man pačiam reikės prisiimti atsakomybę. Negalėsiu mąstyti, kaip būdavo iki šiolei: aš siūlau idėją, o kardinolas arba jai pritaria, arba atmeta, tačiau bet kokiu atveju visa atsakomybė tenka ne man, bet jam.

KANONINIS ARKIVYSKUPIJOS PERĖMIMAS

Prieš įvyksiantį ingresą reikėjo atlikti kanoninį arkivyskupijos perėmimą dalyvaujant visiems konsultoriams. Gegužės 17 d. prisiekiau, kad vienybėje su Apaštalų Sostu ištikimai atliksiu man skirtas Kauno arkivyskupo pareigas. Arkivyskupijos kunigams buvo sensacija: vieniems džiaugsmas, kitiems gal nusivylimas, bet manęs neapleido rūpestis - kaip seksis tarnauti tokioje didelėje arkivyskupijoje? Ramino penkerių metų tarnystės patirtis, kad daug kas gana gerai pažįstama, nes kardinolas visur stūmė mane į priekį, todėl nesijaučiau visai naujokas, kaip tas, kuris, tik įmestas į vandenį, pradeda mokytis plaukti.

Gegužės 19 d. turėjo vykti ne tik mano ingresas — drauge šventėme Lietuvos bažnytinės provincijos 70 metų jubiliejų. 1926 metais arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui vadovaujant, buvo parengta ir popiežiaus Pijaus XI apštališkąja konstitucija Lithuanorum gente įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija su metropoline Kauno arkivyskupija bei keturiomis sufraganinėmis (Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių ir Vilkaviškio) vyskupijomis.

Į iškilmę atvyko nuncijus arkivysk. J. M. Garcia, arkivysk. A. J. Bačkis, visi Lietuvos vyskupai, broliškų konfesijų atstovai, daug kunigų, vienuolių, prezidentas Algirdas Brazauskas, keli ministrai — Linas Linkevičius, Vladislovas Domarkas ir Algirdas Saudargas, prof. Vytautas Landsbergis, VDU rektorius Bronius Vaškelis ir kiti aukšti svečiai.

Per iškilmę nuncijus kalbėjo apie vienybės reikšmę Bažnyčioje, nes vyskupų vienybė užtikrina vienybę visoje Bažnyčioje ir net ugdo vienybę tautoje.

Kard. V. Sladkevičius sakė: Dėkoju Dievui, kad jis į Kauno arkivyskupijos sostą pakvietė taip man artimą asmenį <... > kartu buvome „Kronikos“ krikštatėviais. Kardinolas labai nuolankiai atsiprašė, kad gal ne viską sugebėjęs padaryti, ko iš jo tikėjosi Šventasis Tėvas, nes 25 metus praleido tremtyje, o pradėjęs eiti pareigas jau neturėjo jaunatviškos energijos.

Per Mišias kalbėjau:

70 metų ilgumo Lietuvos Katalikų Bažnyčios istoriją galima suskirstyti į tris periodus: 14 Nepriklausomybės metų, 50 persekiojimo metų ir 6-eri atkurtos Nepriklausomybės metai, kai buvo atgauta laisvė ir sukurtos dvi — Kauno ir Vilniaus metropolijos. Taigi 20 metų laisvėje ir 50 metų priespaudoje, beveik visiškoje izoliacijoje nuo Visuotinės Bažnyčios. Šios aplinkybės nulėmė Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų tiek heroizmą, tiek netektis. Per 14 metų Bažnyčia augo ir tvirtėjo ir apie tai liudija daugelio kunigų ir tikinčiųjų herojiška ištikimybė priespaudos metais. Didžiuojamės kankiniais, drąsiai prisiėmusiais kančią už Evangeliją ir krikščioniškąsias vertybes, bet kartu liūdime dėl tų, kuriems Kristaus kryžius buvo per sunkus.

Noriu pareikšti pagarbą ir meilę apaštališkajam nuncijui Justo Mullor Garda, o per jį Šventajam Tėvui, patikėjusiam man svarbias ir atsakingas pareigas, kurias reikės atlikti šiuo sunkiu Bažnyčiai ir Lietuvai laikotarpiu. Noriu nusilenkti mūsų brangiam kardinolui Vincentui Sladkevičiui, kuris buvo mano pirmas mokytojas ir auklėtojas, kai, turėdamas vos 16 metų, peržengiau Kunigų seminarijos slenkstį, ir iš kurio, jau dirbdamas vyskupo pareigose, mokiausi per pastaruosius penkerius metus. Ačiū jums visiems, vyskupai, broliai kunigai, vienuoliai, seserys ir tikintieji, kurie rėmėte ir buvote kartu tiek kančios, tiek džiaugsmo valandose. Jūsų solidarumas ir malda padėjo išsaugoti ne tik meilę Viešpačiui, bet ir pergalės viltį.

Labai aiškiai matau savo pareigas, esamas sunkenybes, uždėtą atsakomybę, o kartu ir savo žmogiškąjį trapumą, todėl pirmiausia prašau jūsų visų maldos. Padėkite taip pat ir darbais, aktyviai įsijungdami į Bažnyčios misiją ir būdami vienybėje su savo ganytoju.

Pirmas didžiausias rūpestis — tai kunigijos atnaujinimas, nauji pašaukimai ir tinkamas jų formavimas. Visur reikalingi ne samdiniai, bet Kristaus meile degantys vyrai, kuriems Dievo ir žmonių reikalai yra virš visųjų asmeninių interesų.

Antras didelis rūpestis — tai katechezės ir evangelizacija. Didelė tautos dalis yra praradusi krikščioniškus pagrindus ir ją reikia iš naujo evangelizuoti.

Labai daug tikiuosi iš tų, kurie, mylėdami Dievą ir žmones, turėjo drąsos visiškai pasišvęsti Dievui. Ilgi kunigystės metai mane įtikino, kad šiais žmonėmis galima pasitikėti ir juos galima pastatyti ten, kur yra pats sunkiausias darbas ir didžiausia atsakomybė.

Labai daug tikiuosi iš pasauliečių. Be jų pagalbos Bažnyčia negalės drąsiai pasitikti trečiojo tūkstantmečio.

Vyskupas yra pašauktas skelbti Dievo žodį, todėl jo pareiga yra kalbėti „laiku ir ne laiku skelbti Evangeliją, mokyti, gydyti, kas sužeista, o esant reikalui perspėti ir pabarti. Todėl pažadu — nebūsiu tylintis vyskupas ir kiekvieną sekmadienį skelbsiu Dievo žodį.

Baigiu apaštalo Pauliaus žodžiais: „Mes pasitikime jumis Viešpatyje, kad vykdote ir vykdysite, ką jums įsakome. Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę“ (2 Tęs 4, 5).

Po pietų arkivyskupijos salėje vyko konferencija, skirta Lietuvos bažnytinės provincijos 70-mečiui paminėti. Tarp kitų prelegentų kalbėjau ir aš apie Bažnyčios dabartį ir ateities uždavinius.

Iškilmės ateina ir praeina, o po jų seka kasdienybė su nesibaigiančiais darbais. Ji prasidėjo kitą dieną.

MUZIEJAUS G. 11

Šalia Maironio namo, kuriame įsikūręs Lietuvių literatūros muziejus, per didelį vargą atgavome pastatą, kuris kažkada tarnavo kaip sandėlis, o po nacionalizacijos jame buvo įsikūręs DOSAF’as. Atidaviau šį pastatą su žemės sklypu Eucharistinio Jėzaus seserims, kad jos galėtų įsikurti Kauno senamiestyje ir toliau tarnautų Bažnyčiai, kaip tarnavo per visą sovietmetį. Įvairių fondų padedamoms seserims pasisekė įsirengti centrinį kongregacijos namą. Šis pastatas seserims eucharistietėms buvo kukli Bažnyčios dovana už jų ištikimą tarnavimą sunkiais priespaudos metais.

SIELOVADOS PROGRAMA

Vyskupų Konferencijai pasiūliau sielovadinės programos apmatus, kurie buvo paskelbti leidinyje Bažnyčios žinios pakviečiant kunigus siųsti savo pasiūlymus. Ruošdamiesi sutikti 2000 m. jubiliejų, vyskupai siekė veikti ne apgraibomis, bet turėdami aiškias gaires, ko norima ir ko siekiama. Po aštuoniolikos metų malonu pastebėti, kad daugelis dalykų, kurie buvo įrašyti į šią programą kaip siekiamybė, Lietuvos vyskupijose jau iš dalies ar visiškai įgyvendinti.

KUNIGŲ TARYBA

Gegužės mėnesį kunigai rinko arkivyskupijos Kunigų tarybą. Rinkimų rezultatai parodė, kurie kunigai turi didžiausią savo kolegų pasitikėjimą. Tarp daugiausia balsų gavusiųjų buvo kun. Eugenijus Bartulis, mons. Alfonsas Svarinskas, kun. Jonas Ivanauskas, kun. Vytautas Steponas Vaičiūnas ir kt. Daugiausia balsų gavusius kunigus paskyriau į Konsultorių tarybą. Per pirmąjį Kunigų tarybos posėdį diskutavome, kokiam tikslui turėtų tarnauti Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia. Vieni manė, kad ji turėtų būti sugrąžinta Lietuvos kariuomenei, bet dauguma palaikė mintį, kad ši bažnyčia turėtų tarnauti visiems tikintiesiems.

ARTĖJA RINKIMAI

Artėjant Seimo rinkimams, Vyskupų Konferencija paskelbė atsišaukimą į Lietuvos tikinčiuosius, apžvelgdama dabartinę Lietuvos padėtį ir nurodydama tikintiesiems, į ką reikėtų kreipti dėmesį, pasirenkant būsimus Seimo narius. Vyskupų kreipimasis buvo pakankamai išsamus, bet per ilgas, todėl svarbios mintys lengvai galėjo paskęsti tarp daugelio kitų. Kad Vyskupų Konferencijos pareiškimas pasiektų plačią visuomenę, Vilniaus arkivyskupijos kurijoje surengėme spaudos konferenciją ir joje Vilniaus arkivyskupas ir aš pristatėme priešrinkiminį vyskupų laišką. Sunku įvertinti, kiek panašūs pareiškimai duodavo naudos, bet gera buvo bent tai, kad vyskupai netylėjo. Žmonės turėjo galimybę mąstyti ir spręsti, ką rinkti.

METROPOLITO PALIJUS

Birželio 29 d. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, dideliam būriui metropolitų iš viso pasaulio, tarp jų ir man, buvo įteikti palijai, žymintys metropolito valdžią ir vienybę su Apaštalų Sostu. Buvau giliai sujaudintas, kai įteikiant palijų popiežius pakilo ir apkabinęs pasveikino. Priimdamas palijų padėkojau popiežiui už jo meilę Lietuvai ir paprašiau, kad per mane laimintų visus lietuvius. Liepos 1 d. Jonas Paulius II priėmė mane asmeninėje audiencijoje. Drauge su manimi buvo ir du studentai - kun. Adolfas Grušas ir kun. Arnoldas Valkauskas. Kitą dieną popiežius pasikvietė pietų; buvo proga visą valandą pasikalbėti apie Bažnyčios reikalus Lietuvoje. Mačiau, kokį gilų įspūdį popiežiui buvo palikęs apsilankymas Kryžių kalne.

Būdamas Romoje, turėjau galimybę apsilankyti Katalikiškojo auklėjimo kongregacijoje ir išsamiai aptarti Kunigų seminarijos reikalų ir jau pradėtų reformų. Džiaugiausi, kad Kongregacija patvirtino visa, kas seminarijoje buvo daroma.

KANONINIAI SIUNTIMAI

Siekdami sutvarkyti tikybos dėstymą mokyklose, mes, vyskupai, sutarėme, kad tikybą dėstys tik tie tikybos mokytojai, kurie turės vyskupo pasirašytą kanoninį siuntimą. Jo išdavimu pasirūpins kiekvienos vyskupijos Katechetikos centras, derindamasis su parapijos klebonu.

DEKANATŲ PERTVARKYMAS

Tuojau po Nepriklausomybės paskelbimo Kauno arkivyskupijoje buvo padaryta administracinė reforma ir dekanatų centrais tapo prieškariniai dekanatų centrai. Tuomet buvo mąstoma, kad reikia atkurti visa tai, kas buvo prieš karą. Deja, ši reforma nepasiteisino, nes kai kurie dekanatų centrai buvo tik maži bažnytkaimiai. Tad išklausęs Kunigų tarybos nuomonės pertvarkiau dekanatus, kad jų centrai sutaptų su rajonų centrais ir dekanatui priklausytų parapijos, esančios rajono ribose. Susikūrė 7 dekanatai: Kauno I (miesto) ir Kauno II (rajono), taip pat Jurbarko, Jonavos, Raseinių, Kėdainių ir Ukmergės dekanatai.

PALEMONO BAŽNYČIA

Lietuvos saleziečių kunigų rūpesčiu buvo užbaigta statyti Palemono Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia. Ją per 1996 m. Žolinę pašventinau. Naujai įsteigta parapija liko saleziečių globoje.

Dar 1990 m. šioje Kauno vietoje buvo pradėta rūpintis naujos bažnyčios statyba. Geradaris doc. V. Taujenis padovanojo žemės, kurioje ir buvo pastatyta graži bažnyčia. Statant daug pasidarbavo kun. Krizantas Juknevičius SDB. Šalia bažnyčios buvo pastatyti saleziečių vyrų ir moterų vienuolynai. Atsirado viltis, kad pietvakarinėje Kauno dalyje ims pulsuoti nauja gyvybė.

MOTERŲ VIENUOLIŲ KONGREGACIJOS

Kauno arkivyskupijoje veikė daug moterų kongregacijų. 1996 m. rugsėjo 28 d. visų kongregacijų atstovės susirinko Pal. Jurgio Matulaičio namuose į konferenciją aptarti Dievui pašvęstojo gyvenimo. Konferencijoje dalyvavo 128 seserys. Pristačiau lietuvių kalba išleistą Šventojo Tėvo adhortaciją Vita consecrata ir pakviečiau seseris dar labiau bendrauti su savo ganytojais, kad bendras darbas neštų kuo geriausių vaisių. Paraginau jaunas seseris studijuoti teologiją, nes taip jos bus pajėgesnės vykdyti Bažnyčios misiją.

Ses. A. Pajarskaitė MVS aptarė dabarties sunkumus ir atkreipė dėmesį, kad reikia ne per daug dairytis, kaip gyvuoja kitų kraštų moterų vienuolynai, bet rūpintis išsaugoti savo tautoje subrandintus dvasinius turtus.

Jau po metų, 1997-aisiais, rugpjūčio 9-ąją Kaune įvyko visos Lietuvos moterų vienuolių suvažiavimas. Suvažiavimas prasidėjo Kauno arkikatedroje bazilikoje, kur šv. Mišias koncelebravo Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis ir beveik visi Lietuvos vyskupai. Sveikindamas susirinkusias seseris, pasidžiaugiau, jog Lietuvos Bažnyčios istorijoje pirmą kartą į suvažiavimą susirenka seserys iš visų kongregacijų: „Tai šiandieninės Bažnyčios dvasia: ne užsidaryti, ne apsitverti mūro sienomis, ne izoliuotis nuo pasaulio, bet drauge spręsti iškylančius uždavinius.“ Taip pat priminiau seserims Jono Pauliaus II žodžius: „Jūs turite ne tik prisiminti ir papasakoti garbingą istoriją, bet ir privalote kurti didžiąją istoriją! Žvelkite į ateitį, kur Šventoji Dvasia jus kreipia, kad per jus padarytų didžių dalykų.“

GEORGO VON HERTLINGO MEDALIS

1996 m. lapkričio 3 d. Vokietijoje, Regensburgo rotušėje, labai iškilmingoje aplinkoje man buvo įteiktas Georgo von Hertlingo medalis už veiklą ginant tikinčiųjų teises. Georgo von Hertlingo medalis yra teikiamas asmenims už nuopelnus Katalikų Bažnyčiai. Pagrindinę ilgą kalbą, vadinamąjį Laudatio, pasakė tuometis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kard. Josephas Ratzingeris (busimasis Benediktas XVI). Apžvelgęs sudėtingą Lietuvos istoriją, ypač po Molotovo-Ribentropo pakto, pristatė mano biografiją, išryškindamas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidimą ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto sukūrimą. Priminė apie sekusią dešimties metų bausmę ir tarnystę Bažnyčioje po įkalinimo ir tremties. Kard. J. Ratzingeris kalbėjo:

Totalitarinei ideologijai prieš priešais stovi Dievo garbė. Kas jų pasirenka, tas turi prisiimti kančios kelių, leisti pajusti ant savęs ideologijos rimbų. Sigitas Tamkevičius savo gyvenime stojo Dievo garbės pusėn, prisiėmė pažeminimų, ieškojo ne pagyrų ir geros kloties, bet tiesos. Už tai šių valandų ir dėkojame jums, mielas Arkivyskupe; Georgo von Hertlingo medalis tebūna kukli mūsų padėkos už šį liudijimų išraiška. <...>

Anuomet karingo, Bažnyčiai ir katalikybei priešiško liberalizmo eroje Georgui von Hertlingui teko stoti katalikų tikėjimo mokslo ir politikos pasaulyje pusėn. Šiandien į Bažnyčių giliai įsiskverbusi viena neoliberalizmo atmaina, norinti fundamentalizmu pakrikštyti tai, kas tėra tiesiog ištikimybė Bažnyčios tikėjimui. Jūsų liudijimas, mielas Arkivyskupe, padeda mums puoselėti tokį būtinų dvasių atskyrimų, padeda mums džiugų ir platų tikėjimų, atvirų viskam, kas teisinga ir gera, vienyti su tvirtybe ir ištikimybe tam, ko nevalia prarasti. Pagerbimas, kurį turime garbę jums suteikti, stiprina mus pačius bei padeda mums suvokti, kad mes patys tik tada esame išaukštinti, kai pirmiausiai ir giliausiai teikiame garbę Dievui.

Kardinolas užbaigė savo kalbą, primindamas Jono Pauliaus II apsilankymą Kryžių kalne ir Šiluvoje. Plačiau sustojo prie Marijos apsireiškimo Šiluvoje:

Marija, vadinanti save nereikšminga, niekam nežinoma tarnaite ir Šiluvoje pasirodo tartum vaikas—ji stovi mažų, kuklių žmonių pusėje, žmonių, neturinčių vardo istorijoje, bet būtent todėl, kad yra maži, nelaukiančių žmonių garbės ir dėl to nebijančių jų nuomonių. Išgijimas vis ateina iš mažųjų, ir galbūt tai galėtų mums taip pat padėti naujai suvokti bei suprasti nedidelių tautų misijų istorijos žaisme. Išgijimas ateina iš ten, kur žmonių garbė ir žmonių nuomonės nėra svarbios, ir dėl to netrukdo aiškiai matyti esminius dalykus, gyvojo Dievo tiesų. Jūs, mielas Arkivyskupe, kaip vienas iš mažųjų stojote mažųjų pusėn prieš tariamai didžiuosius: priimkite šiandien ne tik mūsų padėkų, bet ir pirmiausia mūsų linkėjimus, kad Viešpats jus, Bažnyčių Lietuvoje ir visų Jūsų tautų ir toliau laimintų ir vestų savo keliais.

Keleriais metais anksčiau šis apdovanojimas buvo įteiktas pačiam kardinolui J. Ratzingeriui. Tądien neatėjo net mintis, kad šiuos šiltus sveikinimo žodžius sako busimasis popiežius Benediktas XVI.

Kalbėdamas po apdovanojimo, išryškinau, koks sunkus Bažnyčiai buvo sovietinis laikotarpis. Užbaigiau padėka:

Dėkoju Dievui, kad jo malonė lydėjo pasauliečius ir kunigus, kai jie penkiasdešimt metų ėjo kryžiaus keliu. Kartu dėkoju Dievui už visus geruosius žmones, kurie tiek Tėvynėje, tiek Vakaruose savo malda ir solidarumu rėmė mus, kai buvome persekiojami. Būdamas Sibire, gaudavau šimtus laiškų iš nepažįstamų draugų, kurių didžioji dalis buvo iš Vokietijos, o pastogę tremtinio dienose Krivošeino mieste ant Obės upės kranto irgi suteikė senutė vokietė. Dėkoju jums visiems, kurie mano kuklias pastangas padėti Bažnyčiai, įvertinote garbingu apdovanojimu. Tebūnie tai įvertinimas visų, kurie anuomet rizikavo ir bandė kaip galėdami išsaugoti tikėjimų ir apginti dvasios laisvę ir kurie taip pat perėjo KGB kalėjimus, lagerius ir Sibirą.

PAL. JURGIO MATULAIČIO PARAPIJA

1996 m. spalio 10 d. Kaune įsteigiau naują Pal. Jurgio Matulaičio parapiją. Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys sutiko, kad jų koplyčia būtų naudojama parapijos reikalams. Laikinai šios parapijos klebono pareigas patikėjau mons. Kazimierui Senkui, pokario metais tarnavusiam Vakarų Vokietijoje gyvenusiems lietuviams, o dabar grįžusiam į Lietuvą ir tiesiog degusiam noru kuo nors prisidėti prie tautos atgimimo. Pal. J. Matulaičio parapijos ribose gyveno apie 40.000 kauniečių. Šioje Kauno dalyje jau seniai reikėjo naujos parapijos.

VALSTIEČIŲ LAIKRAŠTIS

Kreipiausi į Valstiečių laikraščio redaktorių, apgailestaudamas, kad spausdina kai kurių kunigų straipsnius, kuriuose pateikiama abejotinos informacijos ir tai nepasitarnauja visuomenei brandžiai augti. Redaktorius ilgai negalvojęs pasiūlė: „Tuomet jūs rašykite į Valstiečių laikraštį.“ Pažadėjau pamąstyti apie tai ir greitai sutikau. Taip rašymas tęsiasi jau septyniolika metų. Honorarą už straipsnius pasiūliau skirti Valstiečių laikraščio įkurtam labdaros fondui Kaimo vaikai. Fondas kasmet išmoka maždaug pusšimtį stipendijų Lietuvos universitetuose studijuojantiems abiturientams iš socialiai remtinų, daugiavaikių šeimų, našlaičiams, vaikų namams, daugiavaikėms ir nelaimių ištiktoms šeimoms ir panašiems tikslams. Manau, kad mano uždirbtas vienas kitas tūkstantis litų per metus šiam fondui tikrai pasitarnauja.

Jei ne Valstiečių laikraštis, tikriausiai daugumos savo homilijų tikrai nebūčiau pasirašęs, kaip tai būdavo klebonaujant Kybartuose, nes būčiau pasiteisinęs, kad trūksta laiko.

KREDITO UNIJA

Atsiklausęs kunigų nuomonės, 1996 m. spalį leidau kurti Kauno arkivyskupijos kredito uniją. Daugeliui Kredito unija atrodė patraukli, nes esant reikalui galima greitai gauti paskolą. Sumanytojai teigė, kad iš uždirbtų lėšų net bus galima finansuoti sielovadinius projektus. Sutarėme, kad į Kredito unijos narius priimsime tik kunigus ir bažnytinių institucijų darbuotojus. Kitų metų balandžio 4 d. palaiminau naujas Kredito unijos patalpas. Ne visos viltys išsipildė, bet unijos paskolos daugeliui parapijų pagelbėjo sprendžiant finansinius klausimus.

BAŽNYTINIO MENO KOMISIJA

Seniai buvo pribrendęs reikalas sukurti instituciją, kuri rūpintųsi bažnytiniu menu, nes ne visi kunigai yra pajėgūs tai padaryti. Spalio 29 d. įkūriau Bažnytinio meno komisiją, į ją pakviesdamas kan. doc. Algimantą Kajacką, kun. Eugenijų Bartulį, menotyrininkę Laimą Šinkūnaitę, meno istorikę Mariją Matušakaitę ir KVAD Kauno skyriaus darbuotoją Irmą Grigaitienę. Komisijai pavedžiau svarstyti ir teikti pasiūlymus, kaip tvarkyti sakralią erdvę, ir rūpintis bažnyčiose esančiomis meno vertybėmis. Pirmame posėdyje komisija pasiūlė kurti Bažnytinio meno muziejų ir ieškoti jam tinkamos vietos.

PASIKEITIMAI VYSKUPŲ KONFERENCIJOJE

Lapkritį vykusiame Vyskupų Konferencijos posėdyje konferencijos pirmininku perrinkome arkivysk. A. J. Bačkį, o vicepirmininku išrinko mane. Kartu tapau ir Nuolatinės tarybos nariu. Be šių pareigų, dar pridėjo Švietimo komisijos pirmininko ir Visuomenės informavimo priemonių komisijos vicepirmininko pareigas. Pareigų daugiau, nei galima aprėpti. Kadangi Lietuvoje vyskupų buvo maža, tekdavo prisiimti po kelias pareigas.

PASIRENGIMAS SANTUOKOS SAKRAMENTUI

Vyskupų Konferencija parengė pasiruošimo Santuokos sakramentui programą ir ją lapkričio mėn. patvirtino. Nuo dabar sužadėtiniai privalės būti visai rimtai rengiami; pasiruošimas Santuokai truks ne trumpiau kaip tris mėnesius. Mes, vyskupai, sutarėme, kad tai labai svarbus sielovadinis žingsnis, nes anksčiau sužadėtiniai beveik nebūdavo ruošiami. Šeimos centrams pavedėme organizuoti rengimo kursus. Jaunavedžių rengimo programa buvo vis labiau tobulinama ir norintieji galėjo visai gerai pasirengti šeimos gyvenimui. Tik gaila, kad vis atsiranda norinčių tik santuokos formalumo ir bandančių išvengti ikisantuokinio pasirengimo. Klebonams dažnai reikia daug kantrybės su šiais nominaliaisiais katalikais.

IŠPUOLIAI PRIEŠ BAŽNYČIĄ

Lapkričio 10 d. nusikaltėliai išniekino Įgulos bažnyčią: nepataisomai sunaikino dailininko Vaidoto Kvašio Kryžiaus kelio stotis ir dažais ištepliojo garsiąją Juozo Mikėno Rūpintojėlio skulptūrą, kitus paveikslus ir sienas. Po savaitės įžeidžiančiais užrašais ištepliotos Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios ir Kunigų seminarijos sienos. Ir vieno, ir antro nusikaltimo braižas panašus - neapykanta Bažnyčiai. Buvo galima tik spėlioti apie galimus nusikaltėlius. Gruodį padegta Pašilės bažnyčia... Tokios buvo antibažnytinės neapykantos grimasos laisvoje Lietuvoje.

NAUJI VĖJAI

Prieš Kalėdas ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius aplankė kardinolą Vincentą ir mane. Ne tik pasveikino Kristaus Gimimo šventės proga, bet ir kalbėjo, kad reikėtų paspartinti Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarčių rengimą. Malonu buvo girdėti iš premjero lūpų Bažnyčios indėlio visuomenėje įvertinimą.

KRONIKOS 25 M. SUKAKTIS

1997 m. vasario ir kovo mėnesį daug kur vyko Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 25 metų jubiliejaus minėjimai. Vilniuje minėjimas buvo surengtas miesto savivaldybėje. Kun. Kazimieras Kuzminskas surengė parodą. Joje buvo ne tik Kronikos tomai įvairiomis kalbomis, bet ir įvairių šalių politikų, mokslininkų, vyskupų laiškų, kuriuose dėkojama už galimybę sužinoti tikrąją tikinčiųjų padėtį Sovietų Sąjungoje. Arkivysk. A. J. Bačkis papasakojo, kaip Kronika padėjo geriau susiorientuoti ir Apaštalų Sostui. Popiežius Jonas Paulius II klausdavo, kiek galima pasitikėti Kronika.

Kovo 16 d. Kronikos 25-metis buvo paminėtas Simne. Vysk. J. Žemaitis MIC vadovavo Mišioms. Minėjime dalyvavo Kronikos redaktoriai Petras Plumpa ir ses. Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE. Negalėdamas dalyvauti, prašiau, kad vysk. J. Žemaitis pasveikintų visus simniečius ir Kronikos bendradarbius. Bažnyčios žinios paskelbė mano interviu apie Kronikos atsiradimą ir rizikingą jos kelionę KGB pareigūnų ir agentų apsuptyje.

Balandžio 5 d. Kronikos 25-mečio proga VDU salėje vyko konferencija, joje kalbėjo istorikai - dr. Antanas Kulakauskas, prof. Egidijus Aleksandravičius, kun. Jonas Boruta SJ, Rusijos Dūmos deputatas dr. Sergejus Kovaliovas, mons. Vytautas Kazlauskas, kun. Kazimieras Pugevičius, dr. Arvydas Žygas ir kt.

KARIUOMENĖS SIELOVADA

Tarpukariu kariuomenės sielovadai Kaune tarnavo Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia. Norėjau, kad ji ir dabar tarnautų mieste dislokuotiems kariuomenės daliniams. Kun. Ričardas Mikutavičius, suremontavęs Įgulos bažnyčią, rūpinosi patarnauti visiems į jį besikreipiantiems, bet kariuomenės sielovada jam buvo svetima. Ilgai svarsčiau, ką daryti, ir ryžausi Įgulos bažnyčios rektoriumi paskirti mons. Alfonsą Svarinską, kuris patarnautų kariams, o kun. R. Mikutavičių palikau vicerektoriaus pareigose su įpareigojimu patarnauti pasauliečiams katalikams, ką jis anksčiau mielai darydavo. Pasauliečių sielovadą kun. Ričardas privalėjo derinti su kariuomenės sielovada. Šis skyrimas užgavo kun. R. Mikutavičių ir jo gerbėjus, tarp kurių buvo daug žmonių, nepalankiai žiūrėjusių į kun. A. Svarinską tiek dėl jo praeities, tiek dėl jo patriotinio nusiteikimo. Buvęs laisvės kovotojas, kelis kartus ėjęs per sovietinius lagerius, vis užkliūdavo nenorėjusiems užmiršti savo praeities.

ŠIAULIŲ VYSKUPIJOS ĮKŪRIMAS

1996    m. gruodžio 3 d. mes, Kauno, Telšių ir Panevėžio ordinarai, posėdžiavome ir, siekdami geresnių sąlygų sielovadai, sutarėme kurti Šiaulių vyskupiją. Didžioji jos dalis turėjo būti sudaryta iš Kauno arkivyskupijos šiaurinės dalies parapijų, prie kurių būtų prijungtos Panevėžio ir Telšių parapijos, esančios Šiaulių apskrities ribose. Labiausiai buvo gaila atiduoti šalia Šiluvos esančią Tytuvėnų parapiją. Galutinai suderinę projektą, kurios parapijos turėtų priklausyti Šiaulių vyskupijai, per nuncijų jį pateikėme Apaštalų Sostui.

1997    m. gegužės 28 d. L’Osservatore Romano paskelbė apie Šiaulių vyskupijos įsteigimą ir vysk. Eugenijaus Bartulio paskyrimą jos ordinaru. Drauge buvo paskelbta, kad paskirti nauji vyskupai — Rimantas Norvila ir Jonas Boruta SJ. R. Norvila - Kauno arkivyskupijos augziliaru, o J. Boruta SJ - Vilniaus arkivyskupijos augziliaru.

BAŽNYČIOS ATSINAUJINIMAS

Trijų naujų vyskupų paskyrimas buvo labai svarbus įvykis, ženklinęs faktą, kad Bažnyčia atsinaujina. Mano augziliaras vysk. Rimantas kunigystės šventimus buvo gavęs tik 1991 metais. Po to aktyviai dalyvavo pasirengimo Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje darbuose ir dvejus metus Romoje studijavo teologiją. Džiaugiausi gavęs gerą ir išsilavinusį pagalbininką. Kadangi Kunigų seminarijos rektorius E. Bartulis buvo paskirtas vyskupu, jo pareigas laikinai atidaviau savo augziliarui vysk. R. Norvilai. Labai norėjau, kad pradėtos reformos Kunigų seminarijoje būtų toliau tęsiamos ir tuo metu geresnės kandidatūros už vysk. Rimantą nemačiau.

Su vysk. J. Boruta SJ buvome labai artimi bendražygiai sunkiu sovietmečio laikotarpiu ir Lietuvai keliantis naujam gyvenimui. Jo išsilavinimas buvo labai reikalingas, bendradarbiaujant su akademine bendruomene.

Vysk. Eugenijus Bartulis apsčiai turėjo sielovadinio darbo patirties, buvo dirbęs kancleriu, seminarijos dvasios tėvu ir rektoriumi, todėl buvo galima tikėtis, kad jis sėkmingai vadovaus naujai Šiaulių vyskupijai.

Gegužės mėnesį turėjome atsisveikinti su pirmuoju nuncijumi arki-vysk. J. M. Garda, kuris Bažnyčiai ir Lietuvai labai daug nusipelnė — įvyko popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas, įkurta nauja vyskupija ir paskirti penki vyskupai - J. Tunaitis, aš, E. Bartulis, J. Boruta SJ ir R. Norvila. Prezidentūroje jam buvo įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinas.

NAUJA KUNIGŲ SEMINARIJA

1997 m. gegužė buvo derlinga. Marijampolėje buvo atkurta Vilkaviškio vyskupijos Kunigų seminarija. Vysk. J. Žemaitis MIC su savo kunigais džiaugėsi, kad nuo dabar bus visiškai normali vyskupija, turinti net savo seminariją. Vyskupas puoselėjo viltį, kad galbūt atsiras daugiau pašaukimų į kunigystę.

Vilkaviškio vyskupija karo metu patyrė skaudžių netekčių - buvo subombarduota katedra ir daug kitų bažnyčių. Daug kunigų pasitraukė į Vakarus, o sovietai ne tik neleido veikti buvusiai seminarijai, bet ir privertė, kad vyskupija būtų valdoma Kauno arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus.

VYSKUPŲ KONSEKRACIJA

Birželio 29 d. Kauno arkikatedroje vyskupais įšventinau Rimantą Norvilą ir Eugenijų Bartulį. Kalbėdamas priminiau, kad vyskupo pareigos bus jų džiaugsmas ir kryžius. Bus džiaugsmas, kai matys stiprėjančią Bažnyčią, kryžius — kai susidurs su pasaulio priešiškumu. Konsekracijos iškilmėje dalyvavo prezidentas Algirdas Brazauskas, prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Gediminas Vagnorius, ministrai Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius ir daug kitų garbingų svečių.

LIETUVOS CARITAS

Birželio pabaigoje VDU salėje vyko Lietuvos Caritas federacijos suvažiavimas, kurio metu galutinai buvo reorganizuota ši svarbi institucija visiškai integruojant ją į Bažnyčią. Nuo šiolei ji vadinsis Lietuvos Caritas. Vyskupų Konferencija Lietuvos Caritas generalinio direktoriaus pareigas patikėjo kun. Robertui Grigui. Nuo dabar kiekviena vyskupija turės savo Caritas, jo statutą tvirtins vietos vyskupas.

„ATGAIVINK" (RENEW) PROGRAMA

Liepos 10 d. Kauno evangelizacijos centre buvo pristatyta nauja sielovadinė programa „Atgaivink“. Pristatyme dalyvavo keli vyskupai, apie 50 kunigų ir daug aktyvių Bažnyčios darbininkų iš visos Lietuvos. Programą pristatė ses. Igne Marijošiūtė MVS ir svečiai iš Amerikos prel. T. Kleisseris ir ses. C. King. Programa vykdoma 2,5 metų ir skirta tikintiesiems dvasiškai atsinaujinti. Tą liepos 10 d. negalėjome net įsivaizduoti, kokį palaimingą darbą ji atliks visose Lietuvos vyskupijose.

Ses. I. Marijošiūtė priklausė Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos daliai, esančiai Putname (JAV). Atvykusi į Lietuvą ses. Igne labai daug pagelbėjo vyskupijoms ir įvairioms organizacijoms. Mums trūko patirties, o ses. Igne jos turėjo su kaupu. Ji vertai užsitarnavo daugelio Bažnyčios žmonių pagarbą ir dėkingumą.

KUNIGO PETRO RAČIŪNO MIC MIRTIS

Rugpjūčio 24 d. Viešpats pasišaukė pas save labai uolų kunigą, ilgametį Marijonų vienuolijos vadovą. Atlikdamas kunigo pareigas, labai artimai su juo bendravau, ir buvome bendraautoriai kuriant pogrindžio Aušrą. Kun. P. Račiūnas MIC pasižymėjo nepaprastu darbštumu, buvo gerai išsilavinęs, todėl jo veikla nešė gerų vaisių ne tik Marijonų vienuolijai, bet ir visai Lietuvai. Jis sėkmingai organizavo pogrindžio kunigų rengimą. Kai kada dėl savo diplomatijos aktyvesnių kunigų buvo kritikuojamas, tačiau jo ištikimybė Bažnyčiai nekelia abejonių. Kalbėdamas laidotuvių proga Petrašiūnų kapinėse, bandžiau įvertinti jo nuopelnus Lietuvai ir Bažnyčiai. Tokio kunigo netektis buvo didelis nuostolis ir Bažnyčiai, ir Lietuvai.

GIRKALNIO BAŽNYČIA

Tuojau po savo konsekracijos 1991 m. pašventinau pradėtos statyti Girkalnio Šv. Jurgio bažnyčios pamatus. Uolus ir sumanus klebonas kun. Juozas Kaknevičius per šešerius metus užbaigė statyti ir dailiai sutvarkė naują gražią bažnyčią, kuri galėtų stovėti nors ir Kaune. 1997 m. rugpjūčio 28 d. ją iškilmingai konsekravau. Klebonui reikėjo išlieti daug prakaito atliekant tikrai didelį darbą. Užbaigus darbus parapija beveik neturėjo skolų.

PARENGIAMASIS KURSAS

Rugsėjo 15 d. prie Kauno kunigų seminarijos pradėjo veikti Parengiamasis kursas. Apie jį svajojau nuo tada, kai Paryžiuje aplankiau kardinolo Jean-Marie Lustigerio įkurtus Šv. Augustino namus - Parengiamąjį kursą. Naujo ir svarbaus Kunigų seminarijos padalinio vadovu paskyriau Popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete licenciatą įgijusį kun. Aurelijų Žukauską. Pagrindinis dėmesys per šiuos metus skiriamas kandidatų pašaukimui tirti ir dvasiniam gyvenimui ugdyti. Parengiamąjį kursą įkūriau pačiame senamiesčio centre prie Švč. Sakramento (Studentų) bažnyčios.

Praėjus metams vyskupai sutarė, kad Parengiamieji (propedeutiniai) kursai veiks Kauno ir Vilniaus metropolijų centruose. Vyskupai pripažino, kad į seminariją stoja jauni vyrai ir jiems reikia geresnio pasirengimo. Parengiamąjį kursą Vilniuje numatyta atidaryti po dvejų metų, kai tam bus pasiruošta.

PREZIDENTO RINKIMAI

Artėjant prezidento rinkimams parašiau kunigams ir tikintiesiems ganytojiškąjį laišką. Jame priminiau pareigą dalyvauti Lietuvai svarbiuose rinkimuose ir nurodžiau, kokiomis savybėmis kandidatas turėtų pasižymėti. Iškėliau dvi svarbiausias iš jų: kad kandidatas savo praeities gyvenimu jau būtų įrodęs ištikimybę Lietuvai ir kad jam rūpėtų krikščioniškos moralinės vertybės. Taip pat priminiau kunigams susilaikyti nuo politinės agitacijos, nesiderinančios su Bažnyčios nuostatomis. Prezidento rinkimų tema pasisakė ir kitų vyskupijų ordinarai.

BLAIVYBĖS KLAUSIMU

Lietuvos vyskupai spalio mėnesį išplatino atsišaukimą blaivybės klausimu. Priminę vysk. M. Valančiaus laikų blaivybės sąjūdį, iškėlėme mūsų dienų uždavinius, tarp jų ir tai, kaip padėti tiems, kurie jau yra tapę priklausomi nuo alkoholio: kurti Anoniminių alkoholikų grupes, dvasinės pagalbos centrus, kur žmonės rastų reikalingą pagalbą. Taip pat paskatinome budėti, kad priimami įstatymai apsaugotų visuomenę nuo nekontroliuojamos alkoholio gamybos ir platinimo.

KAUNO ŠEIMOS CENTRAS

Spalio 10 d. pašventinau naujas Kauno arkivyskupijos Šeimos centro patalpas prie Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Aukštaičių g. 10. Erdviose patalpose šis centras galėjo vėliau vykdyti daug programų. Labai džiaugiausi Šeimos centro darbu. Energinga ir sumani direktorė Vijoleta Valantiejutė, talkinama Nijolės Liobikienės ir kitų katalikių moterų, vykdė labai reikalingas programas: rengė sužadėtinius Santuokai, bręstančiam jaunimui teikė būtinų ir tinkamų lytinio ugdymo žinių ir vykdė kitas šeimai tarnaujančias programas.

KRISTAUS PRISIKĖLIMO ŠVENTOVĖ

Lapkričio 9 d. pašventinau Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Į šventę atvyko Seimo narių, Kauno m. savivaldybės ir apskrities tarnautojų ir per 10 tūkst. žmonių. Ši bažnyčia buvo statoma kaip laisvei prisikėlusios Lietuvos simbolis. Prof. V. Landsbergis teisingai pastebėjo, kad dabartinė, dar iki galo nesuremontuota bažnyčia žymi pusiaukelę, iki kurios atėjome, ir nuo mūsų visų priklausys kita kelio dalis. Nuo dabar bažnyčioje bus aukojamos Mišios, nors dar likę labai daug neatliktų darbų.

TEOLOGIJOS FAKULTETAS

Pasirašiau sutartį su VDU, pagal kurią panaudos teise Teologijos fakultetui perdaviau pastatus, esančius Gimnazijos g. 7 ir anksčiau priklausiusius Zitiečių draugijai. Ateityje fakultetas turės labai šaunias patalpas, kur paskaitų galės klausyti tiek klierikai, tiek teologiją studijuojantys pasauliečiai. Pastatai yra labai geroje ir gražioje vietoje. Prieš akis laukė dar daug darbo, kol jie buvo iki galo prikelti gyvenimui. Kiek anksčiau čia buvo įsikūrusi Lietuvos katalikų mokslų akademijos (LKMA) Kauno skyrius ir XXI amžiaus redakcija. Pastarajai daviau patalpas Papilio g. 5, visai šalia arkivyskupijos kurijos.

PAPILIO G. 5

Per visą sovietmetį dideliame Kauno kunigų seminarijai priklausiusiame pastate viešpatavo kariškiai. Atgavę šį pastatą, įkūrėme daug bažnytinių institucijų - Lietuvos Caritas, LKB Informacijos centrą, Katalikų interneto tarnybą, XXI amžiaus redakciją, Gyvųjų akmenėlių leidyklą, Teologijos fakulteto biblioteką ir skaityklą. Dideliems renginiams gerai tarnauja didelė ir puošni salė. Dalį patalpų naudoja Šv. Ignaco kolegija.

VAIKŲ DIENOS CENTRAS

Caritas iniciatyva ir arkikatedros klebono rūpesčiu pradėjo veikti Senamiesčio vaikų dienos centras. Pradžioje globotinių buvo tik nedidelis būrelis; seminaristai čia atlikdavo praktiką. 1998 metais Senamiesčio vaikų dienos centrui parūpinau geras patalpas, kur buvo galima teikti socialinę pagalbą maždaug keturiasdešimčiai vaikų, stokojusių savų tėvų dėmesio. Centro uždavinys — ne tik padėti vaikams, bet ir dirbti su jų tėvais, kad vaikai galėtų saugiai grįžti į atsinaujinusią šeimą. Arkivyskupija užsidėjo sau nemažą finansinę naštą, tačiau niekas neabejojo, kad dėl vaikų ateities nereikia gailėti nei pinigų, nei pastangų. Ilgus metus sėkmingai centrui vadovavo Olga Kazlienė, viena iš pirmųjų Caritas kūrėjų. Panašūs Vaikų dienos centrai susikūrė Palemone, Prisikėlimo parapijoje, Šančiuose ir Jonavoje.

NAUJASIS NUNCIJUS

Gruodžio mėnesį į Lietuvą atvyko naujasis apštališkasis nuncijus arkivysk. Erwinas Josefas Enderis. Naujasis nuncijus prisistatė vyskupams per Vyskupų Konferencijos posėdį, o Vilniaus visuomenei — arkikatedroje aukodamas Mišias. Po to pradėjo lankyti kitas vyskupijas. Visiems patiko labai draugiškas jo būdas.

KARDINOLO JUBILIEJUS

Gruodžio 28 d. Kauno arkikatedroje šventėme kard. V. Sladkevičiaus vyskupystės 40 m. jubiliejų. Į šventę atvyko nuncijus ir visi Lietuvos vyskupai. Arkivysk. E. J. Enderis įteikė kardinolui Šventojo Tėvo sveikinimą ir padėką. Po Mišių kardinolą sveikino prof. V. Landsbergis, A. Saudargas, Kauno m. meras H. Tamulis, VDU rektorius V. Kaminskas ir kiti svečiai.

1957 m. gruodžio 25 d. Birštono klebonijoje arkivysk. Teofilius Matulionis slapta konsekravo buvusį Kunigų seminarijos dėstytoją kun. Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių vyskupu koadjutoriumi, kuris ateityje turėjo paveldėti Kaišiadorių vyskupijos sostą. Tačiau nesutikęs bendradarbiauti su KGB vyskupas buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį ir tik 1980 metais jam buvo leista sugrįžti į Kaišiadorių vyskupijos ordinaro pareigas. Visą laiką išliko giliai dvasingas ir žmonių mylimas ganytojas. Mes, jauni kunigai, trokšdami dvasiškai sustiprėti, dažnai važiuodavome pas tremtinį vysk. Vincentą.

INTERNETO ATSIRADIMAS

1998 metais Vyskupų Konferencija pritarė, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centras pradėtų rūpintis Lietuvos Katalikų Bažnyčios interneto tinklo kūrimu. Didžiausias rūpestis gulė ant Informacijos centro vadovo pečių. Greitai jis susirado reikalingų pagalbininkų, iš kurių pati svarbiausia buvo Dalė Šmerauskaitė. Jos darbštumas, sumanumas ir meilė Bažnyčiai padėjo katalikiškai Interneto tarnybai augti ir atlikti daugiau reikalingų darbų. Šiandien svetainėje www.katalikai.lt galima surasti Šventąjį Raštą, Katekizmą, Bažnyčios dokumentus ir daug informacijos iš Visuotinės Bažnyčios ir Lietuvos vyskupijų. Pamažu visos vyskupijos susikūrė savo svetaines.

KELIONĖ Į AMERIKĄ

1998 m. sausio mėnesį buvau pakviestas į Ameriką Arlingtone vykusioje konferencijoje skaityti pranešimo „Religija pokomunistiniuose kraštuose“. Čia sutikau didelį Lietuvos bičiulį Kestono kolegijos direktorių kan. Michaelį Bourdeaux. Priespaudos metais jis buvo vienas iš svarbiausių LKB kronikos medžiagos platintojų. Šioje konferencijoje pranešimą skaitė ir arkivysk. Tadas Kondrusevičius. Po konferencijos daviau interviu katalikų naujienų agentūrai CNS. Šios kelionės metu aplankiau Vašingtono, Baltimores ir Čikagos lietuvius.

Sausio 25 d. mano aukojamose Mišiose Čikagos Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčioje dalyvavo ir ką tik išrinktas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Amerikos lietuviams šis išrinkimas buvo didelė šventė — tarsi jų veiklos Lietuvos labui įvertinimas.

SPAUDOS KONFERENCIJA

Kiekvienais metais pradėjau rengti spaudos konferencijas ir jose žiniasklaidai pristatydavau arkivyskupijos padėtį. 1998 m. prisistatė ir naujas arkivyskupijos atstovas spaudai, filosofijos mokslų licenciatas Darius Chmieliauskas. Žurnalistų iš bažnytinių ir pasaulietinių komunikavimo priemonių dalyvavo labai daug. Pristačiau arkivyskupijos padėtį: Caritas kasdien valgydina apie 1300 žmonių, jo gretose dirba apie 650 savanorių; tikybos pamokas lanko 56.657 moksleiviai; per metus pakrikštyta apie 6000 kūdikių ir suaugusiųjų; Kunigų seminarijoje mokosi 130 klierikų. Savo pranešime pirmą kartą kalbėjau ir apie arkivyskupijos pajamas bei išlaidas — kam išleidžiami pinigai. Po pranešimo atsakiau į gausius žurnalistų klausimus. Panašias spaudos konferencija apie arkivyskupijos padėtį ruošiau kiekvienais metais, nes jos visiškai pasiteisino. Iki šiolei pasaulietinei žiniasklaidai atrodė, kad visa Bažnyčios informacija slepiama po devyniais užraktais.

Kai arkivyskupijos atstovas spaudai D. Chmieliauskas pradėjo redaguoti žurnalą Artuma, sutarėme, kad pusę etato perleis pavaduotojai Dalei Gudžinskienei. Taip arkivyskupija praturtėjo dar viena gera darbuotoja, kuri rūpestingai ruošia informaciją apie arkivyskupijos įvykius, prižiūri mūsų interneto svetainę, pasiunčia Valstiečių laikraščiui mano homiliją ir atlieka kitus spaudos tarnybai labai reikalingus darbus.

ŽODIS TARP MŪSŲ

Katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ Kaune pradėjo leisti naują žurnalą Žodis tarp mūsų (vėliau perėmė Gyvųjų akmenėlių leidykla). Tai populiaraus Amerikoje leidžiamo žurnalo The Word Among Us lietuviškasis leidimas. Kiekvieną dieną jį skaitant galima maitintis Dievo žodžiu. Pamažu žurnalas išsikovojo tarp kunigų ir pasauliečių populiarumą. Šis leidinėlis atsirado Lietuvoje ir ilgą laiką buvo palaikomas nenuilstančio kanadiečio Vinco Kolyčiaus. Tai neeilinė asmenybė. Kai jį pamatydavau, visada ateidavo mintis: o kad visi ar bent dauguma vyskupų ir kunigų turėtų tokį tikėjimą ir tokią meilę Bažnyčiai. Galima būtų kalnus nuversti.

SUSITIKIMAS SU MOKYKLŲ VADOVAIS

Kovo 18 d. Kunigų seminarijoje vyko mano ir vysk. R. Norvilos susitikimas su Kauno miesto mokyklų direktoriais. Dr. Arvydas Žygas skaitė pranešimą „Laisvė ir atsakomybė“, vėliau laisvės ir atsakomybės tema diskutavome mažose grupėse. Džiaugiausi, kad mokyklų vadovai atsiliepė į pakvietimą ir aktyviai dalyvavo diskusijose. Šitoks bendradarbiavimas ateityje gali atnešti gerų rezultatų.

BALTIJOS ŠALIŲ VYSKUPŲ SUSITIKIMAS

Apaštališkasis nuncijus arkivysk. E. J. Enderis gegužės 4 d. suorganizavo Baltijos valstybių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - vyskupų susitikimą. Jame pasidalijome informacija apie Bažnyčios gyvenimą kiekvienoje šalyje. Nuncijus siekė, kad tarp kaimyninių Baltijos šalių vyskupų užsimegztų bendradarbiavimas. Po šio pirmojo susitikimo buvo kitų - Rygoje ir Taline, paskui vyko bendros vyskupų rekolekcijos, bet gyvesnio bendradarbiavimo neatsirado.

GEROJO GANYTOJO PARAPIJA

Balandžio 28 d. Kaune, Dainavos mikrorajone, įkūriau Gerojo Ganytojo parapiją. Labai didelis vakarinis Kauno rajonas — apie 80.000 gyventojų - priklausė Šv. Antano Paduviečio parapijai. Pusę šio rajono priskyriau naujai kuriamai Gerojo Ganytojo parapijai. Prieš akis buvo daug darbų: pastatyti bažnyčią, parapijos namus ir, svarbiausia, sukurti gyvą bendruomenę. Laikinai Mišios sekmadienį bus aukojamos Dainavos vidurinėje mokykloje. Ant plyno lauko kurti parapiją sutiko kun. Jonas Stankevičius. Dievas laimino darbus ir šiandien jau negalima net įsivaizduoti, kad taip neseniai šios parapijos nebuvo.

Įkurti Gerojo Ganytojo parapiją impulsą davė viena kelionė per šį Kauno mikrorajoną. Važiavome automobiliu su kun. Jonu Stankevičiumi ir V. Krėvės prospekte pamačiau neseniai išdygusią bažnyčią. Kun. Jonas paaiškino, kad tai Apaštalų bažnyčios nauji maldos namai. Tuomet ir kilo mintis kurti parapiją ir statyti bažnyčią. Jei kiti krikščionys turi drąsos kurtis net ten, kur neturi savo narių, tai kaip mes galime miegoti, turėdami dešimtis tūkstančių tikinčiųjų? Tuomet ir pasiūliau kun. Jonui: „Ar nenorėtumei kurti naują parapiją?“ Jis sutiko ir darbai pajudėjo.

SUTVIRTINIMAS

Nuo 1998 metų gerokai praplėčiau Sutvirtinimo teikimą net ir mažiausiose parapijose. Per metus planavau teikti Sutvirtinimą 24 parapijose. Anksčiau 12 kartų Sutvirtinimas buvo teikiamas arkikatedroje. Dabar sunku net suprasti, kodėl tai buvo daroma tik arkikatedroje, o ne kitose Kauno bažnyčiose. Turbūt reikia laiko, kad gimtų ir subręstų naujos idėjos. Tradicija tik tikėjimo dalykuose labai svarbi, bet sielovadoje reikia nuolat mąstyti, ką padaryti geriau, nei buvo daroma iki šiolei. Sutvirtinimo teikimas visuomet būna ir proga aplankyti parapiją, pabendrauti su tikinčiaisiais. Kai kuriose parapijose žmonės net neatsiminė, kad pas juos kada nors buvo lankęsis vyskupas.

Iš šios vasaros kelionių po parapijas bene geriausią įspūdį paliko Taujėnų parapija, kuriai vadovavo mons. Jonas Voveris. Tokio uolaus ir taip mylinčio savo parapijiečius kunigo reikia paieškoti. Visur matėsi rūpestingo klebono ranka ir labai šilti jo santykiai su savo parapijiečiais. Tik gaila, kad amžius ir sveikata neleis jam ilgėliau tarnauti.

„KĄ DVASIA KALBA BAŽNYČIAI"

„Gyvieji akmenys“, Atsinaujinimo tarnyba (RenewalMinistries) ir LVK 2000 m. jubiliejaus komitetas suorganizavo Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose didelę konferenciją, pavadintą „Ką Dvasia kalba Bažnyčiai“. Gegužės 13 d. Kaune surengėme spaudos konferenciją, kurioje, be manęs, dalyvavo iš JAV atvykusių svečių — vysk. Josephas Faberis McDonaldas, charizminio atsinaujinimo vadovai — Ralphas Martinas, Peteris Herbeckas ir Peteris Williamsonas. Su jais atvyko 25 žmonių grupė iš JAV ir Kanados. Gegužės 15—16 d. Kaune, LKKI sporto manieže, vyko šlovinimo renginys - konferencija, kurioje dalyvavo apie 2000 žmonių. Kiekvienas dalyvis gyvai juto Dievo Dvasios išsiliejimą ant susirinkusiųjų. Labai pasisekusią konferenciją užbaigėme sekmadienį Santakoje aukotomis Mišiomis, kuriomis paminėjome ir Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje penktąsias metines. Be savo draugų iš Amerikos mes tikrai nebūtume pajėgę suorganizuoti tokio didelio ir svarbaus renginio, kuris davė naują impulsą sparčiau dvasiškai augti leidžiant veikti Šventajai Dvasiai.

KARDINOLO PAGERBIMAS

Gegužės 28 d. kardinolą aplankė prezidentas Valdas Adamkus ir pasveikino su kardinolystės 10-mečio sukaktimi.

Gegužės 31-ąją, per Sekmines, kardinolo Vincento tarnystės 10-metį paminėjome arkikatedroje. Mišiose kardinolas kalbėjo: Aš džiaugiuosi sulaukęs kardinolystės 10-mečio, kuris man suteikė galimybę skelbti Evangeliją. Mano didžiausias troškimas būti su jumis ir melstis dėl Tėvynės dvasinio ir tautinio prisikėlimo.

1988 m. gegužės 29 d. Lietuvai buvo labai džiaugsminga ir brangi. Pradėjusiai brėkšti laisvės aušrai vysk. V. Sladkevičiaus pakėlimas Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu buvo nepaprastai reikšmingas. Lietuvos tikintieji pajuto Jono Pauliaus II išskirtinį dėmesį.

VYSKUPO WALTERIO KASPERIO VIZITAS

Lankydamasis Lietuvos vyskupijose, 1998 m. birželio 3 d. Kaune apsilankė Rotenburgo-Štutgarto vyskupas dr. Walteris Kasperis (busimasis kardinolas). Aplankė Caritas, Šeimos centrą, kalbėjo kunigams apie tarnaujančią Bažnyčią ir dialogą su visais visuomenės sluoksniais. Papasakojo apie Vokietijoje ruošiamus nuolatinius diakonus. Vakare su svečiu, kard. Vincentu ir vysk. V. Michelevičiumi arkikatedroje šventėme Mišias. Kitą dieną vysk. W. Kasperis aplankė Kryžių kalną ir Šiluvą, kur su juo taip pat koncelebravau šv. Mišias.

Svečias pakvietė apsilankyti Rotenburge per vyskupijos šventę. Priėmiau pakvietimą ir nesigailėjau. Labiausiai patiko, kaip šioje šventėje vyskupas pagerbė aktyvius katalikus. Pasiryžau ir Kauno arkivyskupijoje švęsti panašią šventę birželio 24 d., kai minime arkivyskupijos globėją Šv. Joną Krikštytoją, ir kasmet pagerbti kuo nors nusipelniusius kunigus, vienuolius ir pasauliečius. Visuotinė Bažnyčia tuo ir brangi, kad galime vieni iš kitų mokytis ir vieni kitiems padėti.

BROLIS ROBAS

Pamažu Kauno arkivyskupijoje, kaip ir kitose vyskupijose, pradėjo plėstis Taizé sąjūdis. Kaskart mus aplankydavo brolis Robas, kuris padėdavo pasiruošti Taizé susitikimams. Jauni žmonės, nuvykę į ekumeninius susitikimus Taizé kaimelyje Prancūzijoje ar Europos didmiesčiuose, grįždavo dvasiškai atsinaujinę ir pilni ryžto būti aktyviais Bažnyčios nariais. Mačiau Taizé brolių labai pozityvią įtaką, todėl palaikiau ir laiminau šį judėjimą arkivyskupijoje.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS

Jėzaus Draugijos Lietuvos ir Latvijos provincijolo tėvo Gintaro Vitkaus SJ ir Skotų Craighead’o instituto direktorės ses. Ch. Anderson FCJ dėka Kaune susikūrė Gyvenimo ir tikėjimo institutas, kuris pamažu išaugo ir užsitarnavo pripažinimą. Jo programose dalyvauja daugybė žmonių. Ypač visi džiaugiasi vedamomis ignaciškomis rekolekcijomis su palydėjimu. Pastaruoju metu Gyvenimo ir tikėjimo institutą pasitelkiau į pagalbą rengiant nuolatinius diakonus.

LEFEBVRE'O SEKĖJAI LIETUVOJE

1998 m. Kaune aktyviai pradėjo reikštis arkivysk. Lefebvre’o sekėjai. Jie piligriminėmis kelionėmis per Šiluvą į Kryžių kalną, šv. Ignaco rekolekcijomis ir kitokiais religiniais renginiais pradėjo vilioti katalikus; ne vieną tikintįjį sužavėdavo lotynų kalba pagal tridentinį ritą jų aukojamos mišios. Vyskupų Konferencijos sekretoriatas išplatino kunigams ir tikintiesiems skirtą atvirą laišką, kuriame trumpai apibūdino arkivysk. Lefebvre’o santykį ir nesutarimus su Katalikų Bažnyčia. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera — lefebristai vertė pasitempti ir kontroliuoti, kad liturgija būtų tvarkingai atliekama, kaip to reikalauja apeigų taisyklės.

SUSITIKIMAS SU PREZIDENTU

Birželio 17 d. mes, Lietuvos vyskupai, buvome pakviesti pas prezidentą Valdą Adamkų ir su juo kalbėjomės aktualiais Bažnyčios ir visuomenės klausimais. Dėl silpnos sveikatos neatvyko tik kard. Vincentas. Prezidentas papasakojo apie savo susitikimą su Jonu Pauliumi II ir išreiškė mintį, kad būtų gera su Lietuvos vyskupais susitikti du kartus per metus ir šiuose susitikimuose aptarti Bažnyčios ir visuomenės aktualijas.

Gaila, bet gera idėja netapo kūnu, o prie kitų prezidentų ir visiškai nunyko. Kartais užklysta mintis, kad panašūs politikų susitikimi su vyskupais gal reikalingi tik reitingams pakelti, bet ne įsiklausyti, ką kalba šimtams tūkstančių tikinčiųjų atstovaujantys Bažnyčios hierarchai. Kadangi kvietėjų intencijos ne visuomet lengvai atpažįstamos, tenka pozityviai spręsti ir priimti kvietimą, nors jis kažko svarbaus ir nežadėtų.

NAKTINĖ EUCHARISTIJOS ADORACIJA

Birželio 19 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos seserys suorganizavo naktinę adoraciją, kuri pamažu prigijo ir sutraukdavo gana daug tikinčiųjų. Tai buvo tik pradžia. Ateis laikas, kai Kauno arkivyskupijoje ir kitose vyskupijose vyks nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Tai pamoka, kad gerus darbus ar renginius galima pradėti nuo grūdelio ir, jeigu tai iš Dievo, jis auga ir neša vaisius.

NUSIKALTĖLIŲ AKIPLĖŠIŠKUMAS

Lietuvos Caritas direktorius kun. Robertas Grigas kreipėsi į LR Vidaus reikalų ministrą, iškeldamas apgailėtiną reiškinį, kad Lietuvos dienraščiuose atvirai spausdinami prostitučių skelbimai. Kaip pavyzdį pasiuntė Lietuvos ryto puslapio kopiją su 23 panašaus turinio skelbimais.

Atsakydamas į šį raštą, viceministras A. Svetulevičius rašė, kad vien teisinėmis priemonėmis labai sunku kovoti su prostitucija ir sąvadavimu ir kad viena iš paveikių teisinių priemonių galėtų būti atsakomybė už seksualinių paslaugų pirkimą. Viceministras teigė, kad visuomeninės organizacijos galėtų aktyviau teikti pasiūlymus, kaip efektyviau kontroliuoti asocialius reiškinius.

Lietuvai šis metas buvo labai sunkus. Nusikaltėliai daugelyje sričių veikė tiesiog akiplėšiškai ir jautėsi taip, tarsi jiems nebegaliotų Baudžiamasis kodeksas. Tikriausiai reikės daug laiko, kol prasidės giluminiai pokyčiai į gera.

KUNIGO MIKUTAVIČIAUS DINGIMAS

Liepos 1 d. dingo kun. Ričardas Mikutavičius, o iš jo buto - brangi paveikslų ir kiti meno dirbinių kolekcija, kurią jis buvo pažadėjęs padovanoti Kauno miestui. Po ilgo laiko išaiškėjo, kad jis buvo nužudytas tų pačių žmonių, su kuriais artimai bendravo. Kun. Ričardui buvo nelengva sutilpti Bažnyčios kanonuose. Turėdamas talentą jautriai prabilti į žmogaus širdį, jis ne vieną nutolusį nuo Dievo sugrąžino į Bažnyčią. Jo silpnoji vieta buvo meno dirbinių kolekcionavimas, ir į jį, kaip pats rašė, buvo visiškai pasinėręs. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, nuo kurios nevalia nukrypti nei kunigui, nei vyskupui — dvasininko svarbiausias hobis turi būti tarnavimas žmonėms.

VILKAVIŠKIO KATEDRA

Liepos 11d. dalyvavau Vilkaviškio katedros konsekracijos iškilmėje. Man asmeniškai ši šventė buvo labai brangi, nes Vilkaviškis gyvai įsirašęs į mano kunigiškąją tarnystę. Vilkaviškyje dirbau vikaru, čia pradėjau konfliktuoti su KGB struktūromis, čia pradėjau novicijatą Jėzaus Draugijoje, čia nušalintas nuo pareigų dirbau Metalo gamykloje.

Konsekracijos iškilmė buvo tikrai įspūdinga, dalyvavo naujasis nuncijus arkivysk. E. J. Enderis, dauguma Lietuvos ir užsienio vyskupų, prezidentas V. Adamkus, Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis ir kiti svečiai. Katedros statybos darbus ant savo pečių ištvermingai nešė prel. kan. Vytautas Gustaitis.

200-OJI PAGALBOS SIUNTA

Liepos 14 d. Kauno kurijos salėje iškilmingai pagerbėme ilgamečius Lietuvos draugus iš Oldenburgo krašto (Vokietija) - Paulių Schneiderį, baronienę Moniką von Schorlemer, Josephą Sibbelą ir kt.; taip pat pagerbėme ištvermingus didžiulių krovininių sunkvežimių vairuotojus, kurie jau 200-ąjį kartą atgabeno pagalbą Lietuvai. Šių Oldenburgo krašto katalikų solidarumo pavyzdys aukso raidėmis turėtų būti įrašytas į atsikuriančios Lietuvos istoriją. Kroviniai būdavo skiriami įvairių vyskupijų sunkiai besiverčiantiems žmonėms. Vokiečiai gabeno medicinos įrangą, vaistus, drabužius ir maistą. Suskaičiuota, kad visa tai pavertus pinigais būtų 15.034.758 tuometinių Vokietijos markių. Į šią pagalbą Vokietijoje buvo įtraukta apie tūkstantis savanorių, kurie rinko paramą, ją tvarkė ir siuntė į Lietuvą.

KALINIO KELIAIS

Rugpjūčio mėnesį lankiausi Maskvoje, Permėje ir 389/36 griežto režimo politinių kalinių lageryje. Maskvos arkivyskupas Tadas Kondrusevičius pakvietė dalyvauti Rusijos kankinių minėjime ir ta proga aplankyti mano nelaisvės metų vietų.

Iš Permės rugpjūčio 11d. mikroautobusu važiavome į Kučino griežto režimo lagerį nr. 36, kuriame buvo įrengiamas muziejus. Spygliuotos lagerio vielos sukėlė daug nesenų prisiminimų. Permės kalėjimo, kuriame kelis kartus kalėjau, teritorijoje meldėmės už politinius ir sąžinės kalinius. Sekmadienį kartu su arkivysk. T. Kondrusevičiumi Permės katalikų bažnyčioje aukojau Mišias už Rusijos kankinius, o vakare grįžome į Maskvą.

PAŠTUVOS KARMELIČIŲ VIENUOLYNAS

Rugpjūčio 15 d., per Žolinę, pašventinau Paštuvos karmeličių vienuolyną ir koplyčią. Miške, arti Nemuno, iškilo gražus pastatas, kuriame apsigyveno seserys karmelitės. Labai džiaugiuosi, kad Kauno arkivyskupijoje atsirado dar vienas dvasinis centras, kur melsis ne tik seserys karmelitės, -dvasinės atgaivos galės rasti visi Dievo artumos ieškantys žmonės.

ORDINAS KARDINOLUI

Rugpjūčio 23 d. prezidentas V. Adamkus kardinolui Vincentui įteikė garbingą apdovanojimą —Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordiną už doros bei laisvos tautos dvasios brandinimą Lietuvoje. Kardinolo rezidencijoje pats prezidentas įteikė garbingą apdovanojimą. Įteikdamas ordiną pasidžiaugė, galėdamas apdovanoti labai daug nusipelniusį dvasininką: „Jūsų tauri kilnios sielos asmenybė mūsų tautai yra didelė moralinė paspirtis.“

KOPLYČIA NEPILNAMEČIŲ KOLONIJOJE

Rugsėjo 4 d. pašventinau koplyčią Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Čia bausmę atlieka apie 260 nuteistų jaunuolių. Nepilnamečių koloniją reguliariai aplankydavo Šančių parapijos klebonas kun. Virginijus Veprauskas, o jam išvykus tęsti kunigiškosios tarnystės kitur, lanko kun. Virginijus Birjotas. Kelis kartus pats lankiausi kolonijoje ir kalbėjau nuteistiesiems. Nelengva prisibelsti į per anksti sužvarbusias paauglių širdis, bet vienas kitas gėrio lašelis tikriausiai įkrinta.

KALTINIMAI

Rugsėjo 25 d. išplatinau spaudoje pareiškimą dėl neatsakingų kaltinimų, metamų Bažnyčiai, ypač vyskupams, kai dėl kun. R. Mikutavičiaus dingimo buvo kaltinami ne nusikaltėliai, bet Bažnyčios hierarchai. Pareiškime rašiau: Minėto kunigo tragedija man, kaip ir visiems tikintiesiems, skaudi, tačiau manau, kad kunigo nelaimę išnaudoti egoistiniams interesams — sumenkinti Bažnyčios autoritetą — nedora.

Deja, viešojoje erdvėje ir toliau nuolat bus metami kaltinimai, kartais visiškai absurdiški, kunigams ir vyskupams, tarsi jie būtų didžiausi nenaudėliai. Tikėtina, jog kai kas tokiu būdu tikisi laimėti taškų savo reitingams.

NAUJAS KANCLERIS

Rugsėjo 26 d. kunigu įšventinau diakoną Tomą Karklį ir paskyriau kurijos sekretoriumi. Kiekvieną užduotį jis atlikdavo nepriekaištingai ir laiku, todėl labai gailėjau, kai susikūrus Kariuomenės ordinariatui panoro tarnauti kariams. Tačiau gerų kunigų reikia visur, o vyskupo pareiga matyti ne tik savo, bet ir kitų vyskupijų reikmes.

PAMINKLAS ELENAI SPIRGEVIČIŪTEI

Spalio 17 d. Taikos pr. ir Studentų g. sankryžoje pašventinau paminklą kankinei už skaistumą Elenai Spirgevičiūtei. Paminklą pastatė Elenutės brolis Česlovas. 1944 m. sausio 3 d. naktį keturi sovietiniai partizanai, veikiau banditai, nužudė skaistumą gynusią Eleną. Tą naktį buvo nužudyta ir jos teta Stasė Žukaitė.

Mišias drauge su vysk. R. Norvila ir kunigais koncelebravau Šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčioje. Kunigų seminarijoje buvo surengta konferencija, kur apie Elenos Spirgevičiūtės gyvenimą bei kankinystę kalbėjo kun. Krizantas Juknevičius SDB. Subrendo mintis, kad reikėtų pradėti

Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylą. Tačiau šiai bylai ateityje pagrindine kliūtimi taps mažas tikinčiųjų dėmesys savo tautos kankiniams.

KUNIGAS ANTANAS PAŠKUS

Su kun. Antanu Paškumi artimai susipažinau viešėdamas Nju Džersyje pas p. Rožę Šomkaitę. R. Šomkaitė sudarė puikias sąlygas kun. Antanui rašyti knygas. Jei ne ši pagalba, kun. A. Paškus niekada nebūtų parašęs ir išleidęs tiek daug vertingų knygų.

Pilnas idealizmo ir noro pasitarnauti Lietuvai kunigas Antanas atvažiuodavo dėstyti atsikūrusiame Teologijos fakultete. Jo paskaitos studentams labai patikdavo, tik gaila, kad sveikata neleido ilgiau tarnauti.

2008 metais jo palaikus priglaudė Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariumas.

SUGRĮŽTA ARKIVYSKUPAS JUOZAPAS SKVIRECKAS

Žinodamas Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko valią po mirties sugrįžti į Lietuvą, lankiausi Zamse (Austrija), kur seserų vienuolių bažnyčios kriptoje buvo palaidotas šis tremtinys arkivyskupas. Susitariau su Šv. Vincento seserimis dėl arkivyskupo perlaidojimo Lietuvoje. Gavęs sutikimą ir suderinęs datą, su delegacija, kurioje dalyvavo Ignacas Uždavinys, Kauno apskrities valdytojas Kazimieras Starkevičius, mons. Alfonsas Svarinskas, Kauno vicemeras Antanas Balutis, kunigai, seserys vienuolės bei pasauliečiai, vėl nuvykau į Zamsą. Iškilmingas gedulingas Mišias koncelebravo Insbruko vysk. Alois Kothgasseris, aš ir keli Lietuvos kunigai. Po Mišių padėkojau Austrijos vyriausybei, kad suteikė prieglobstį arkivysk. J. Skvireckui, o Insbruko vyskupui Alois — už svetingumą. Po Mišių karstas buvo nugabentas į Insbruko oro uostą.

Lapkričio 25 d. Vilniuje delegaciją su arkivysk. J. Skvirecko palaikais pasitiko premjeras G.Vagnorius, krašto apsaugos ministras Č. Stankevičius, vysk. R. Norvila ir kiti valstybės bei Bažnyčios atstovai. Po to arkivyskupo palaikus parvežėme į Kauno arkikatedrą.

Lapkričio 27 d. Kunigų seminarijoje vyko popietė-konferencija apie arkivysk. J. Skvirecko gyvenimą ir darbus. Kalbėjo prel. Vytautas S. Vaičiūnas OFS, dr. Aldona Vasiliauskienė, kun. doc. Jonas Ivanauskas (vėliau vyskupas augziliaras, Kaišiadorių ordinaras), kun. Vaclovas Aliulis MIC ir kt. Kaip vieną iš didžiausių nuopelnų kalbėtojai pabrėžė J. Skvirecko iš Vulgatos į lietuvių kalbą išverstą Šventąjį Raštą ir Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimą.

Lapkričio 28 d. iškilmingas laidotuvių Mišias koncelebravo nuncijus arkivysk. E. J. Enderis, arkivysk. A. J. Bačkis, Insbruko vysk. A. Kothgasseris, Elko vysk. W. Ziemba, visi Lietuvos vyskupai, prel. L. Tulaba, mons. A. Jonušas ir daug kunigų. Kalbėdamas kard. V. Sladkevičius pasidžiaugė arkivyskupo sugrįžimu ir priminė, kad iš jo rankų gavo kunigystės šventimus. Po Mišių karstas buvo palydėtas į arkikatedros kriptą.

KREIPIMASIS Į SEIMĄ IR VYRIAUSYBĘ

Lapkričio mėnesį išplatinau kreipimąsi į Seimą ir Vyriausybę dėl augančio alkoholizmo ir alkoholio monopolio perdavimo į privačias rankas. Pareiškime spaudai rašiau: Tabako ir alkoholio reklamai uždegama žalia šviesa, o į prekybą alkoholiu žiūrima kaip į prekybą saldainiais ar pomidorais. Į privačias kišenes suplaukia vargių žmonių pinigai, o Lietuvai paliekama teisė ilgėtis sovietinių laikų. Kreipimesi taip pat pasisakiau prieš azartinių lošimo namų legalizavimą.

Panašūs pareiškimai vienus žmones pradžiugindavo, kad vyskupai netyli ir pasisako svarbiais Lietuvai klausimais, o kitus supykindavo, kam vyskupai kišasi ne į savo reikalus, tarsi tik politikams turėtų rūpėti tautos moralės klausimai.

GERUMAS MUS VIENIJA

Lietuvos Caritas, pasimokęs iš kitų šalių karitiečių veiklos, pradėjo gerumo akciją „Gerumas mus vienija“, skirtą vargšams remti. Per Adventą parapijose parduodamos žvakutės, o už surinktus pinigus remiami Caritas vykdomi projektai. Ši akcija kasmet augo ir nešė gerus vaisius.

PASIRUOŠIMAS KRIKŠČIONYBĖS JUBILIEJUI

Gruodžio mėnesį buvo paskelbta Jubiliejinė 2000 metų programa Lietuvoje. Spaudos konferencijoje arkivysk. A. J. Bačkis pristatė, kad Jubiliejus bus švenčiamas ne tik Jeruzalėje ir Romoje, bet ir vietinėse Bažnyčiose. Jubiliejinės komisijos sekretorius kun. Rolandas Makrickas supažindino su parapijų atsinaujinimo programa. Jubiliejaus proga Kaune vyks Lietuvos II Eucharistinis kongresas. Lietuvos vyskupai centriniam 2000 metų jubiliejaus komitetui Romoje perdavė 114 tikėjimo liudytojų bei kankinių bylų, 14 jų — iš Kauno arkivyskupijos.

NAUJAS ŠVENTOJO RAŠTO VERTIMAS

Prieš pat Kalėdas Lietuvos visuomenei pristatėme naujai išleistą Šventąjį Raštą, kurio Senąjį Testamentą išvertė prel. prof. Antanas Rubšys; Naujasis Testamentas kun. Česlovo Kavaliausko jau anksčiau buvo išverstas iš graikų kalbos ir prel. Antanas Rubšys jį vertino labai gerai, todėl nematė reikalo versti iš naujo. Vilniaus universitete vykusiame Šventojo Rašto pristatyme dalyvavo ir pats vertėjas prel. Rubšys. Jis sakė, kad „Šventasis Raštas - tai knyga ne apie Dievą, bet iš Dievo“. Naujas ir labai geras vertimas - tai didelė dovana, ruošiantis švęsti Jubiliejinius metus.

GLEBAS JAKUNINAS IR MICHAELIS BOURDEAUX

1999 m. vasario 17 d. mane aplankė du labai brangūs žmonės - stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas, kuris daug padėjo persiunčiant Kroniką ir kitus dokumentus į Vakarus, ir kan. Michaelis Bourdeaux, įkūręs Kestono kolegiją, kurioje siekta rinkti, sisteminti ir skleisti žinias apie tikinčiųjų persekiojimą sovietinėse respublikose. Šiuos abu dvasininkus prezidentas apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinais. Apdovanoti taip pat buvo ir kiti Lietuvos draugai — Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Lavutas ir Tatjana Velikanova, su kuriais sovietiniais laikais mano buvo daug bendrauta.

KUN. R. MIKUTAVIČIAUS ŽŪTIES MĮSLĖS ATOMAZGA

Dienraštis Respublika išspausdino interviu su p. Belecku, kuris paskleidė šmeižtą, kad kun. Ričardo Mikutavičiaus kolekcija rūpėjo Bažnyčios vadovybei ir kad pats kunigas gali būti kalinamas kažkur Vatikane ar kokiuose nors bažnyčių požemiuose. Policijos tyrėjai net buvo apsilankę kurijoje ir teiravosi manęs, ar Kauno bažnyčiose yra tokių požemių. Pasakiau, ką žinojau. Atsiliepdamas į šmeižikiškus nusikaltusio žmogaus pamąstymus, kalbėjau žiniasklaidai, kad p. Belecką galima suprasti, tik kiek sunkiau yra suprasti Respubliką, kuri, juodindama Bažnyčią, bando padidinti savo populiarumą.

Kovo 31d. gausiai dalyvaujant Kauno visuomenei kun. R. Mikutavičiaus palaikai buvo palaidoti Petrašiūnų kapinėse. Suvokdamas subtilią padėtį, kad daugelis kun. R. Mikutavičiaus gerbėjų mano atžvilgiu buvo neigiamai nusistatę, ir todėl siekdamas dvasinės ramybės, laidotuvėse nedalyvavau ir privačiai aukojau Mišias už piktadarių nukankintą kunigą.

GARBĖS DAKTARO REGALIJOS

Balandžio 30 d. iškilmingai paminėjome VDU atkūrimo dešimtmetį. Iškilmingo minėjimo metu man buvo įteiktos VDU garbės daktaro regalijos už nuopelnus Bažnyčiai ir Lietuvai, pogrindžio sąlygomis redaguotą Kroniką ir įkurtą Aušrą. Universiteto rektorius prof. dr. Vytautas Kaminskas su arkivyskupija visuomet palaikė labai geranoriškus santykius, ir už tai jam buvau dėkingas labiau nei už gautas regalijas. Už nuopelnus atkuriant ir stiprinant universitetą man, prel. prof. Antanui Rubšiui ir kun. prof. Kęstučiui Trimakui buvo įteikti universiteto jubiliejiniai aukso ženkleliai.

BAŽNYČIOS KRONIKOS FONDO APDOVANOJIMAI

Įkūriau Bažnyčios Kronikos fondą ir kiekvienais metais Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga skiriu du apdovanojimus žurnalistams, dirbantiems bažnytinėje ir pasaulietinėje žiniasklaidoje. Vengiant šališkumo, asmenis pagerbti parenka šiam tikslui sukurta komisija. Per šešiolika metų apdovanojimai buvo įteikti šiems žurnalistams:

Rūtai Tumėnaitei, Mažosios studijos redaktorei, - už Evangelijos vertybių skleidimą; Birutei Garbaravičienei, Kauno dienos žurnalistei, — už publikacijas Bažnyčios gyvenimo temomis. Mildai ir Vygandui Račkaičiams,

Kregždutės redaktoriams, — už krikščionišką vaikų švietimą; Kultūros savaitraščio Žemaičių saulutė redakcijai - už atviros krikščioniškoms vertybėms savimonės ugdymą (1999 m.);

Petrui Kimbriui, Naujojo Židinio-Aidų kūrėjui ir vadovui, — už išskirtinę veiklą žiniasklaidos baruose antisovietiniame pogrindyje ir Nepriklausomybės metais (2000 m.);

Jūratei Grabytei, Žemės druskos redaktorei, - už kūrybingą evangelizacijos darbą; Angelei Statkuvienei, Tėviškės žinių žurnalistei - už Bažnyčios gyvenimo atspindėjimą (2001 m.);

Dalei Šmerauskaitei, Katalikų interneto tarnybos projektų koordinatorei, - už uolų ir kūrybingą evangelizacijos darbą virtualiojoje erdvėje; Gediminui Žukui, Bažnyčios žinių redaktoriui, - už Bažnyčios dokumentų vertimą, uolų ir kūrybingą evangelizacijos darbą; Vaidai Samuolytei, Veido žurnalistei, — už aktyvias pastangas suvokti ir blaiviai aptarti visuomenėje vykstančius procesus (2002 m.);

Dr. Pauliui V. Subačiui, spaudos apžvalgininkui, — už vaisingą ilgametę veiklą ir krikščioniškųjų vertybių sklaidą įvairiose viešojo komunikavimo srityse (2003 m.);

Tomui Viluckui, žurnalistui, — už nuoseklų Bažnyčios mokymo perteikimą katalikiškojoje spaudoje ir kūrybišką Evangelijos vertybių sklaidą; Daliai Jazukevičiūtei, Veido žurnalistei, — už ilgametį nekonformistinį žurnalistikos darbą (2004 m.);

Jūratei Kuodytei, Mažosios studijos redaktorei, — už nuoseklų ir atsidavusį darbą, kūrybišką Evangelijos vertybių skelbimą; Mykolui Drungai, žurnalistui, — už Bažnyčios vaidmens nūdienos gyvenime atskleidimą (2005 m.);

Vandai Ibianskai, žurnalistei ir Artumos redaktorei, - už ilgametį, kantrų bei kūrybišką krikščioniškosios žiniasklaidos plėtojimą; Romui Sakadolskiui, žurnalistui, - už ilgametę sąžiningą žurnalistinę veiklą, įkvepiantį pilietinės atsakomybės pavyzdį (2006 m.);

Dr. Kęstučiui K. Girniui - už ilgametę, plačią analitinės žurnalistikos ir tiriamąją veiklą bei įkvepiantį pilietinės atsakomybės pavyzdį; Ingridai Laimutytei-Matvejevienei, Bitutės redaktorei, - už nuoširdų vaikų vertybinį ugdymą; Genutei Ulevičienei, Marijos radijo vaikų laidų redaktorei — už kūrybišką šeimyniško bendruomeniškumo ugdymą nuo mažumės (2007 m.);

Violetai Micevičiūtei, Bažnyčios žinių bendradarbei, - už ilgametį, uolų ir pasiaukojamą filologinį darbą, nuosekliai atspindint Lietuvos bažnytinio gyvenimo įvykius; žurnalistei Vidai Savičiūnaitei — už sąžiningą žurnalistinę veiklą, vertybiniu žvilgsniu aprėpiant kultūrinius įvykius (2008 m.);

Dr. Jonui Malinauskui, Vatikano radijo žurnalistui - už ilgametį aukštos žurnalistinės kokybės darbą Vatikano radijo bangomis lietuviškai perteikiant Šventojo Tėvo žodį ir veiklą, už objektyvias Bažnyčios gyvenimo apžvalgas; dr. Nerijui Šepečiui, Naujojo Židinio-Aidų redaktoriui ir žurnalistui, - už gražią istoriko ir teologo, dėstytojo ir publicisto pašaukimų dermę (2009 m.);

Kun. Vaclovui Aliuliui MIC - už nepamainomą indėlį į katalikiškąją žiniasklaidą, įvairių leidinių steigimą, globą bei rėmimą ir tėvišką žurnalistų bei redaktorių pamainos ugdymą; kun. Juliui Sasnauskui OFM — už aistringą Kristaus ieškojimą ir sykiu Dievo Žodžio skelbimą ne tik iš sakyklos, bet ir šiuolaikiniuose areopaguose (2010 m.);

Katarzynai Korzeniewskai-Wołek, įvairių Lenkijos bei Lietuvos katalikų informacijos agentūrų ir leidyklų bendradarbei, - už Lietuvos bažnytinio gyvenimo aktualijų nušvietimą Lenkijos žiniasklaidoje, už sovietmečiu persekiotos Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorinius tyrimus; Bryanui Bradley’ui, 17 metų Lietuvoje gyvenančiam nepriklausomam žurnalistui, — už ilgametį žinių apie Lietuvos visuomenę, ekonomiką ir kultūrą skleidimą užsienio, tarptautinėje ir Lietuvos žiniasklaidoje; Kastantui Lukėnui, ilgamečiam Bažnyčios žinių ir Katalikų pasaulio redaktoriui, - už uolų tikėjimo liudijimą kelis dešimtmečius triūsiant Lietuvos ir užsienio katalikų žiniasklaidoje (2011 m.);

Kristinai Čiučiulkaitei (po mirties), Tėviškės žinios redaktorei bei žurnalistei, — už regioninės ir bendruomeninės savimonės stiprinimą, sykiu branginant sveiką krikščioniškosios ir tautinės kultūros dermę. Silvijai Knezekytei, dailininkei, — už krikščioniškosios žinios skelbimą vaizdu išryškinant Gerosios Naujienos turinį (2012 m.);

Sauliui Kubiliui — už ilgametę ir ištikimą tarnystę Vatikano radijo ir Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcijose; dr. Andriui Navickui — už daugiašakę ir vaisingą raišką medijose, ypač kuriant bei plėtojant interneto dienraštį bernardinaidt (2013 m.).

SUSITIKIMAS SU ŠVENTUOJU TĖVU

Birželio 8 d. Jonas Paulius II lankėsi Elke (Lenkija) ir šimtatūkstantinei tikinčiųjų miniai aukojo Mišias. Mišiose dalyvavo visi Lietuvos vyskupai ir apie 6 tūkstančius lietuvių tikinčiųjų. Po Mišių mes, Lietuvos vyskupai, buvome pakviesti su popiežiumi pietauti. Jonas Paulius II domėjosi kard. Vincento sveikata ir prašė perduoti jam sveikinimus. Susitikti su popiežiumi atvyko ir prezidentas V. Adamkus.

KARDINOLAS JOACHIMAS MEISNERIS KAUNE

Gegužės 27 d. Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris su 78 dvasininkais lankėsi Kaune. Kunigų seminarijos bažnyčioje aukojo Mišias, o kurijoje aš ir Kunigų seminarijos rektorius vysk. R. Norvila papasakojome apie Bažnyčios padėtį sovietmečiu ir dabartiniu metu. Kard. J. Meisneris privačiai aplankė kard. V. Sladkevičių, kuris dėl sveikatos negalėjo dalyvauti susitikime. Iš kard. Meisnerio galima tik pasimokyti, kaip uoliai reikia tarnauti Bažnyčiai.

BAŽNYTINIO MENO MUZIEJUS

Birželio 17 d. dekretu įkūriau Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno muziejų. Dar anksčiau mano įkurta Meno komisija paragino šitai padaryti, nes neturint bažnytinio muziejaus daug meno vertybių parapijose galėjo būti neišsaugotos. Muziejaus direktoriumi paskyriau menotyrininką Paulių Stanišauską, vėliau - Ireną Petraitienę, kuri arkivyskupijos muziejų globoja su tokia meile, kaip motina savo kūdikį. Arkivyskupijos muziejus įsikūrė Valančiaus gatvėje šalia arkikatedros. Muziejus apjungia ir kard. V. Sladkevičiaus memorialinį butą, kurį aplanko gana daug ne tik kauniečių, bet ir lankytojų iš Lietuvos ir svetur. Girdėjau balsų, kad gal reikėtų mažinti memorialinio buto kambarių skaičių, bet kol nėra būtinybės, palikau tiek, kiek jų buvo - iš viso tris, o tolesnėje ateityje tesprendžia kiti.

TĖVAS RANIERO CANTALAMESSA OFM CAP.

Liepos 5 d. Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. kalbėjo iš visos Lietuvos susirinkusiems kunigams ir vienuolėms. Pamokslininkas ragino sielovadoje ne tiek žiūrėti į tai, kiek tikinčiųjų priima sakramentus, kiek į Dievo Dvasios veikimą tikinčiųjų širdyse. Kitą dieną t. R. Cantalamessa susitiko su žiniasklaidos atstovais ir davė išskirtinį interviu Bažnyčios žinioms. Jo nuomone, Bažnyčioje labai svarbūs yra atsirandantys nauji bažnytiniai judėjimai; vienas iš jų — charizminio atsinaujinimo judėjimas. Tai dar vienas patvirtinimas, kad nesuklysta, leidžiant šiam judėjimui laisvai veikti ne tik Kauno arkivyskupijoje, bet ir visoje Lietuvoje.

VYSKUPAS VLADISLOVAS MICHELEVIČIUS

Sulaukęs 75 metų vysk. V. Michelevičius paprašė popiežiaus išleisti į emeritūrą. Jonas Paulius II prašymą patenkino, todėl generalvikaro pareigas perdaviau vysk. R. Norvilai.

Vysk. V. Michelevičius visą gyvenimą dėstė Kunigų seminarijoje įvairias filosofines disciplinas ir lotynų kalbą, kurią labai mylėjo. Neeilinių gabumų dėstytojas turėjo švelnaus humoro gyslelę, - mėgdavo papasakoti anekdotų, bet jo pasakojimai ir pajuokavimai visada buvo moraliai švarūs ir niekada neužgaudavo net ir silpniausio žmogaus. Buvo labai taktiškas, geras bendradarbis.

ANTRASIS VIZITAS „AD LIMINA"

Rugsėjo 12 d. mes, visi Lietuvos vyskupai, išvykome į Romą vizito „ad limina“. Kiekvieną dieną Mišias aukodavome kurioje nors svarbioje šventovėje — Aušros Vartų koplyčioje, Švč. M. Marijos Didžioje bazilikoje,

Šv. Jono bazilikoje Laterane, Šv. Pauliaus bazilikoje ir Kastelgandolfe — popiežiaus vasaros rezidencijoje. Aš vadovavau Mišių koncelebracijai Šv. Pauliaus bazilikoje. Homilijoje raginau įsižiūrėti į šv. Paulių ir nešti Jėzų į sekuliarizuotą pasaulį, tikintis ne tiek pagyrimų, kiek kryžiaus. Po Mišių su Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II dar kartą su juo susitikome. Popiežius pabrėžė, kad šie „ad limina“ susitikimai yra labai svarbūs. Lieka vyskupų ataskaitos, o tai nepaprastai brangūs dokumentai, liudysiantys, kaip amžiams bėgant gyvavo Bažnyčia. Popiežius ypač ragino daug dėmesio skirti tikinčiųjų katechezei ir naujajai evangelizacijai.

Vizito „ad limina“ metu, kaip įprasta, lankėmės daugelyje Vatikano kongregacijų ir popiežiškųjų tarybų. Šie apsilankymai buvo gera proga išsiaiškinti sielovadoje kylančius klausimus. Lankydamasis Šventųjų skelbimo kongregacijoje įteikiau prašymą leisti pradėti Elenos Spirgevičiūtės ir Adelės Dirsytės beatifikacijos bylas. Lapkričio viduryje gavau leidimą pradėti E. Spirgevičiūtės bylą ir nuo tada jau galėjome vadinti ją Dievo tarnaite.

NAUJOS PAREIGOS

Lapkričio 3 d. vykusiame Vyskupų Konferencijos posėdyje buvau išrinktas Vyskupų Konferencijos pirmininku, nes arkivysk. A. J. Bačkis šiose pareigose jau buvo išbuvęs dvi kadencijas ir pagal statutą negalėjo būti perrinktas trečiai kadencijai. Naujos pareigos šiek tiek gąsdino, bet reikėjo paklusti daugumos vyskupų sprendimui. Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas vysk. J. Boruta SJ. Šiame posėdyje dar kartą diskutavome apie nuolatinį diakonatą. Vyskupai laikėsi nuomonės, kad reikia gerai pasirengti ir tik tuomet jį įvesti.

TEOLOGIJOS FAKULTETO BIBLIOTEKA

Lapkričio 12 d. pasirašiau sutartį su VDU ir pagal ją leidau naudotis arkivyskupijai priklausančiomis patalpomis Papilio g. 5, kuriose įsikūrė Teologijos fakulteto ir Kunigų seminarijos bibliotekos. Tai didžiausia teologinių knygų biblioteka Lietuvoje, turinti dar ir erdvią, modernią skaityklą.

ADELĖ DIRSYTĖ

Lapkričio 28 d. Kauno arkivyskupijos salėje suorganizavome didelę konferenciją, siekdami apžvelgti ateitininkės ir Sibiro kankinės A. Dirsytės gyvenimą ir kančios metus. Prelegentai, ypač jos giminaitis Stasys Ivanauskas, pateikė daug vertingos medžiagos. Jei pasisektų įrodyti A. Dirsytės kankinystę, tuomet beatifikacijos byloje būtų labiau tikėtina sėkmė. Tačiau ir jos atveju silpna vieta, jog kankinę daugiausia prisimena tik ateitininkai. Lietuviai kažkodėl labiau vertina kitų kraštų kankinius ir šventuosius.

SUSITIKIMAS SU PREZIDENTU

Gruodžio mėn. antrą kartą mes, vyskupai, susitikome su prezidentu V. Adamkumi. Kalbėdamas pabrėžiau būtinumą, kad kuo greičiau būtų parengtos ir pasirašytos Lietuvos Vyriausybės ir Šventojo Sosto sutartys. Jos leis geriau reguliuoti tarpusavio santykius švietimo, kariuomenės sielovados ir kitose srityse.

Susitikime kaip disonansas nuskambėjo stačiatikių arkivyskupo Chrizostomo mestas kaltinimas mums, katalikų vyskupams, neva mes Balkanų konflikte palaikome kroatus, o ne serbus. Iš tikrųjų mes niekada nebuvome padarę jokių oficialių pareiškimų, o privačiuose pokalbiuose nebuvome teisėjai. Vysk. A. Vaičius paprašė žodžio ir dalykiškai paaiškino, kad šis kaltinimas yra grynas nesusipratimas.

Arkivyskupas Chrizostomas lietuvių tarpe yra nusipelnęs didelę pagarbą už tai, kad 1991-ųjų sausį, kai grėsė kraujo praliejimas, viešai perspėjo sovietinės armijos karius, kad nebūtų praliejama kraujo. Šie drąsūs Stačiatikių Bažnyčios arkivyskupo žodžiai anuomet buvo labai reikalingi.

Krikščionybės 2000-ųjų metų Jubiliejus ir jo vaisiai

2000-2002 m.

PASIRENGIMAS LIETUVOS II EUCHARISTINIAM KONGRESUI

Visose Lietuvos vyskupijose vyko pasirengimas II Eucharistiniam kongresui. Vyskupų Konferencija mane buvo paskyrusi pasirengimo komiteto pirmininku, todėl atsakomybė už pasiruošimą teko man. Laimė, kad turėjau gerus pagalbininkus - vysk. Rimantą Norvilą ir pasirengimo darbų koordinatorę ses. Ramutę Budvytytę SSC. Komandoje dirbo 17 asmenų. Eucharistinis kongresas turėjo vykti 2000 m. birželio 1—4 d.

JUBILIEJINĖS LIETUVIŲ DIENOS ROMOJE

Kovo pradžioje Romoje keturias dienas vyko Jubiliejinės lietuvių dienos. Jose dalyvavo visi Lietuvos vyskupai ir apie 2000 tikinčiųjų. Kovo 4 d. Šv. Petro bazilikoje lietuviai turėjo galimybę drauge švęsti Mišias. Jose dalyvavo LR prezidentas Valdas Adamkus ir Jubiliejaus centrinio komiteto pirmininkas kard. Roger Etchegaray. Aš vadovavau Mišių koncelebracijai ir pasakiau homiliją, kviesdamas kunigus, valdžios žmones ir visus tautiečius prie šv. Petro kapo atnaujinti savo tikėjimą į Jėzų Kristų, kad būtų panašus į apaštalo tikėjimą, kai jis Pilypo Cezarėjoje išpažino: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16).

Susitikimas su Šventuoju Tėvu

Po Mišių visi susirinkome į Pauliaus VI audiencijų salę, kur su Lietuvos maldininkais susitiko pats Šventasis Tėvas. Man, kaip Vyskupų Konferencijos pirmininkui, teko pasveikinti popiežių:

Šventasis Tėve, keli tūkstančiai piligrimų iš Lietuvos ir išeivijos drauge su savo ganytojais, kunigais ir šalies Prezidentu atvykome į amžinąjį miestą, kad Jubiliejiniais metais pasisemtame dvasinės atgaivos savo asmeniniam ir tautos gyvenimui.

Kai Jūs, Šventasis Tėve, buvote išrinktas popiežiumi, mes kentėjome didelį priespaudą, buvome tylos Bažnyčia ir tada Jūs pažadėjote būti mūsų balsu, kuris turėjo pralaužti pasaulio tylą didelės neteisybės akivaizdoje. Jūs ir buvote šiuo balsu.

Prieš dešimtį metų Jūs džiaugėtės drauge su mumis, kai pradėjo trupėti nelaisvės grandinės, kausčiusios mūsų ir daugelio Rytų Europos kraštų laisvę ir laiminote pirmuosius mūsų laisvės žingsnius.

Prieš septynerius metus Jūs aplankėte mūsų Tėvynę: Aušros Vartus, Kryžių kalną, Šiluvą, drąsinote ir įkvėpėte vilties greičiau atstatyti visa tai, ką buvo sugriovusios Dievą pametusiųjų žmonių rankos; raginote mus kurti ateitį su Kristumi.

Kovo 11-ąją mes minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį. Šventasis Tėve, palaiminkite visus, kurie, nugalėdami daugybę sunkumų, aukojasi ir kuria Lietuvos ir Bažnyčios ateitį. Palaiminkite mūsų Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę, kad visi Lietuvos piliečiai jaustų jų rūpestį ir pasiaukojantį tarnavimą. Palaiminkite mūsų kardinolą Vincentą, vyskupus ir kunigus, kad jie uoliai sėtų Evangelijos sėklą; palaiminkite visus Lietuvos tikinčiuosius Tėvynėje ir išeivijoje, kad jie būtų ta gerąja žeme, nešančia šimteriopą derlių.

Šią valandą visi čia susirinkusieji norime pasveikinti Jus ir padėkoti, kad atvedėte Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį, ypač už didelę meilę, kurią nesiliaujate rodęs mūsų kraštui ir Bažnyčiai.

Jono Pauliaus II žodis

Popiežius pasveikino vyskupus (prašė pasveikinti ir čia nesantį kard. V. Sladkevičių), kunigus, vienuolius ir visus esančius salėje. Prisiminė 1987 m. Šv. Petro bazilikoje švęstą Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų ir savo apsilankymą Lietuvoje. Popiežius kalbėjo Lietuvos piligrimams: 

Dėkokime Dievui už, lietuvių tautos ištikimybę Bažnyčiai ir Šv. Petro įpėdiniui, taip pat už tikėjimų, kurį liudijo daug vyskupų, kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų, dažnai iki pat kankinystės, ypač per penkiasdešimt tragiškų komunistinės okupacijos ir persekiojimo metų.

Šiandien, atgavusi savo pilietinę ir tikėjimo laisvę, Lietuva sugrįžo į savo vietų Europos tautų šeimoje. Laisvė yra įpareigojanti: mieli lietuviai, jūsų tauta su savo kultūriniu paveldu, paženklintu verte kančių, išgyventų dėl didvyriškos ištikimybės krikščioniškam pašaukimui, turi įnešti savo indėlį į dvasinį Europos atsinaujinimų ir tautų susitaikymų.

Kristus, kuris yra tas pats vakar, šiandien ir rytoj, tegul jus lydi ir teveda jūsų žingsnius. Kristus yra su jumis. Tegul niekada jūsų neapleidžia šitas paguodžiantis tikrumas. Būkite drųsūs skelbėjai ir džiaugsmingi savo gyvo buvimo pasaulyje liudininkai.

KUNIGAI IR KGB

Pradedant švęsti Jubiliejinius metus Lietuvos vyskupų vardu kreipiausi į kunigus, kviesdamas tuos, kurie sovietmečiu buvo patekę į KGB pinkles, nusimesti juos slegiančią naštą. Kreipimąsi drauge su manimi pasirašė vysk. J. Boruta SJ. Paraginome kunigus apgailėti padarytą klaidą ir įstatymo nustatyta tvarka Valstybinei komisijai papasakoti apie laikotarpį, kai buvo verčiami bendradarbiauti su KGB. Dvasininkų elgesys, taisant praeities klaidas, tepaskatins tai padaryti ir kitus Lietuvos žmones. Kiek kunigų paklausė šio raginimo, taip ir neteko patirti, nes Valstybinė komisija privalo laikyti paslaptį.

ELENOS SPIRGEVIČIŪTĖS BEATIFIKACIJOS BYLOS PRADŽIA

Sausio 15 d. iškilmingomis Mišiomis Kauno arkikatedroje pradėjome Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos procesą. Šį procesą pradėjome gavę Šventųjų skelbimo kongregacijos nihil obstat — kad nėra kliūčių pradėti kankinystės deklaravimo bylos. Mišių pradžioje mano paskirti tribunolo nariai prisiekė ištikimai vykdyti savo pareigas.

E. Spirgevičiūtė buvo įrašyta į XX amžiaus kankinių sąrašą (Bažnyčios martirologą), kurį popiežius iškilmingai paskelbė gegužės 7 d. Kad E. Spirgevičiūtės byla judėtų į priekį, reikia kvalifikuotų teisininkų ir tikinčiųjų dėmesio savo krašto kankinei. Šiuo metu ir vieno, ir antro trūksta.

KUNIGO KAZIMIERO PUGEVIČIAUS MIRTIS

Vasario 29 d. Baltimorėje mirė kun. Kazimieras Pugevičius. Buvo gimęs Baltimores parapijoje ir 1953 m. įšventintas kunigu. Vadovavo Lietuvių katalikų religinei šalpai ir prie jos įkūrė Informacijos centrą, kuris skelbė pasauliui apie Lietuvos katalikų persekiojimą ir diskriminavimą. Informacijos centras reguliariai gaudavo Kroniką, jos medžiagą versdavo į anglų kalbą ir plačiai paskleisdavo. Kun. K. Pugevičius labai daug nusipelnė Lietuvai ir Bažnyčiai — jo skleidžiama informacija apie tikinčiųjų persekiojimą vertė sovietinę valdžią elgtis apdairiau ir atleisti diskriminavimo varžtus. Kun. K. Pugevičiui aktyviai talkino Informacijos centro bendradarbė (vadovė, vėliau ambasadorė) Gintė Damušytė.

PRELATAS STANISLOVAS JOKŪBAUSKIS

Kovo 18 d. Kauno kunigų seminarijos salėje vyko vakaras, skirtas pagerbti prel. Stanislovui Jokūbauskiui, kuris vokiečių okupacijos metais išgelbėjo 22 žydų vaikus. Šia proga aukštas Izraelio pareigūnas Ronit Ben Dor atvežė 1999 m. prelatui skirtą Pasaulio tautų teisuolio medalį. Žydų vaikus iš Vilijampolės geto prel. S. Jokūbauskis gelbėjo, padedamas Judelio Beiliso, kuris 1997 metais atvykęs į Lietuvą papasakojo apie prelato žygdarbį ir kaip jis pats Kaune per Vilijampolės tiltą nešdavo maiše savo tautiečių vaikus. Susitikime kalbėjusieji aukštai įvertino prel. S. Jokūbauskį kaip žmogų, kunigą ir garbų dvasininką, pokario metais ėjusį Kauno arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas.

2001 m. J. Beilis ir prel. S. Jokūbauskis LR prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žygdarbį, atliktą nacių okupacijos metais. 2003 m. apdovanota ses. benediktinė P. M. Bartkutė, kuri bendradarbiavo su prel. S. Jokūbauskiu gelbstint žydų vaikus.

XX AMŽIAUS KANKINIAI

Bažnyčioje yra labai branginamas kankinių už tikėjimą atminimas, todėl Jubiliejinių metų proga į Bažnyčios kankinių knygą iš viso pasaulio buvo įrašyta 30 000 kankinių, tarp jų - 114 kankinių iš Lietuvos, 14 — iš Kauno arkivyskupijos. Iškilmingas šių kankinių pagerbimas Romoje vyko gegužės 7 d.

ATGAILA IR ATSIPRAŠYMAS

2000 m. balandžio 14 d. Vyskupų Konferencijos sekretoriate suorganizavome spaudos konferenciją, kurioje pristačiau Lietuvos vyskupų laišką atsiprašymo tema. Žurnalistams paaiškinau, kad nors Bažnyčia yra šventa, jos nariai — dvasininkai ir pasauliečiai — nėra apsaugoti nuo asmeninių klaidų ir nuodėmių. Arkivysk. A. J. Bačkis kalbėjo apie atsiprašymo prasmę - kad Jubiliejaus proga vyskupai atsiprašys visos Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vardu, bet šis atsiprašymas nepanaikina pavienių žmonių asmeninės atsakomybės bei kaltės, o yra tik pastanga budinti sąžines.

Balandžio 13 d. Vilniaus arkikatedroje šventėme Eucharistiją ir jos metu Lietuvos vyskupai, sekdami Jono Pauliaus II pavyzdžiu, viešai atsiprašė už Bažnyčios vaikų — dvasininkų ir pasauliečių — amžių būvyje ir pastarajame amžiuje padarytas klaidas bei nuodėmes, tarp jų — už žydų žudynes, bendradarbiavimą su KGB ir kitus nusikaltimus. Lietuvos žydų bendruomenė labai pozityviai atsiliepė apie šį Lietuvos vyskupų atsiprašymą.

SUTARTYS SU ŠVENTUOJU SOSTU

Po labai intensyvaus darbo ir daugelio posėdžių, kuriuose Valstybės ir Bažnyčios atstovai ruošė tris Bažnyčios ir Valstybės bendradarbiavimo sutartis, pagaliau gegužės 5 d. jos buvo pasirašytos. Šventajam Sostui atstovavo nuncijus arkivysk. Erwinas Josefas Enderis, o Lietuvos Respublikai -užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Šioje labai svarbioje progoje dalyvavo visi Lietuvos vyskupai. Sutartys, apibrėžiančios teisinius Bažnyčios ir Valstybės santykius, bendradarbiavimą švietimo bei kultūros srityje, taip pat teikiančios galimybę vykdyti sielovadą kariuomenėje, įtvirtina tiek Bažnyčios, tiek Valstybės autonomiją, kartu užtikrina bendradarbiavimą visuomenės labui. Liepos 20 d. Seimas šias sutartis ratifikavo.

Rugsėjo 16 d. Vatikane buvo apsikeista ratifikuotomis sutartimis. Lietuvos delegacijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras A. Saudargas, krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius, švietimo ir mokslo ministras Kornelijus Platelis, Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Kazys Lozoraitis, aš ir vysk. R. Norvila. Mūsų delegaciją priėmęs Jonas Paulius II pasidžiaugė, kad pagaliau sureguliuoti Bažnyčios ir Valstybės santykiai. Apsikeičiant sutartimis, Vatikano delegacijai vadovavo Valstybės sekretorius kard. Angelo Sodano ir Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius arkivysk. Jeanas-Louis Tauranas.

VYSKUPO JONO KAUNECKO KONSEKRACIJA

Gegužės 13 d. popiežius Jonas Paulius II Lietuvai vėl padovanojo naują vyskupą. Telšių vyskupo pagalbininku buvo paskirtas mons. Jonas Kauneckas. Džiaugiausi šiuo paskyrimu, nes kun. J. Kaunecką pažinojau, vikaraudamas Simno parapijoje. Tuo metu jis Alytaus rajone dirbo melioracijoje. Nuo pat pirmųjų dienų, kai buvo įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, jis iš penkių narių buvo jauniausias savo kunigyste, bet visuomet pasižymėjo sumanumu ir drąsa. Rugpjūčio 5 d. Telšių katedroje vyko vysk. J. Kaunecko konsekracijos iškilmės. Telšiečiai džiaugėsi gavę gerą vyskupą pagalbininką.

JONO PAULIAUS II ŠMEIŽIMAS

Žiniasklaidoje dažnai publikuojami straipsniai, nukreipti prieš Bažnyčią ir kunigus, pripratindavo nekreipti į juos daug dėmesio, tačiau kai Lietuvos rytas išspausdino šmeižikišką insinuaciją, kad Jono Pauliaus II ligos priežastis galimai yra venerinė liga, buvo peržengtos visos padorumo ribos. Į šmeižtus reagavau ne tik aš, Vyskupų Konferencijos pirmininkas, bet ir Sveikatos ministerija, Vilniaus medikų klubas ir daug kitų dvasininkų bei pasauliečių.

KARDINOLO VINCENTO MIRTIS

Kelerius metus kardinolas sunkiai sirgo. Ligai paūmėjus naktimis prie sergančio kardinolo paskyriau budėti kelis vyrus. Gegužės 28 d. vakarą būrelis kardinolui artimų žmonių meldėmės prie jo ligos lovos, ir besimeldžiant jis ramiai užmigo Viešpatyje. Pasklidus žiniai apie kardinolo mirtį, užuojautos telegramos ir laiškai plaukė iš Lietuvos ir viso pasaulio.

Dievas jam buvo skyręs ilgą ir sunkią tarnystę. Kelis dešimtmečius praleido tremtyje ir tik 1980 m. galėjo užimti Kaišiadorių vyskupo sostą. 1988 m. buvo paskirtas Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu. Kol pajėgė, kasdien eidavo į arkikatedrą aukoti Mišių ir beveik kiekvieno mėnesio 13 d. vykdavo į Šiluvą.

EUCHARISTINIS KONGRESAS IR KARDINOLO LAIDOTUVĖS

2000 m. birželio 1—4 d. Kaune vyko pagrindinis Jubiliejinių metų renginys — Lietuvos II Eucharistinis kongresas. Labai simboliška, kad į Eucharistinį kongresą įvedė a. a. kardinolas Vincentas, didis Eucharistijos mylėtojas. Birželio 1 d. 11 val. arkikatedroje laidotuvių Mišioms vadovavo Šventojo Tėvo pasiuntinys kardinolo laidotuvėse Lenkijos primas kard. Jozefas Glempas. Per Mišias stengiausi išryškinti kardinolo dvasinį paveikslą: 

„Mirė Kryžių kalno šalies kardinolas“, — tokiais žodžiais prasideda platus straipsnis dienraštyje„L’Oservatore Romano Šiomis dienomis liūdi ne tik kryžių šalies katalikai, bet ir visi taurūs mūsų tautiečiai dėl skaudžios netekties, pas Viešpatį iškeliavus kardinolui Vincentui Sladkevičiui.

Dvi datos — 1920-ieji ir 2000-ieji — metai įrėmina vieną iš didžiausių Lietuvos ir Bažnyčios asmenybių — kardinolo Vincento Sladkevičiaus gyvenimą. Aukščiausias Bažnyčios kunigaikštis gyveno labai kukliai, patyrė daug persekiojimų, tačiau nelaikė širdyje pykčio; gyvendamas neramiais nesantaikos metais, visus kvietė į santarvę ir atlaidumą.

Didžiausia dovana, kuria dangus apdovanojo būsimąjį kardinolą kūdikystės ir vaikystės metais, buvo geri, pamaldūs tėvai, ypač motina, kurią kardinolas dažnai minėdavo su didele širdies šiluma. Motinos mokykloje jis išmoko pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai ir meilės Dievo Motinai. Tikriausiai tėvų meilės ir vargo mokykloje jis išmoko kantrybės ir ištvermės, kurios vėlesniame gyvenime jam tiek daug reikėjo.

Kardinolo Vincento kunigystės primicijų, įvykusių 1944 m., paveikslėlyje yra išlikęs labai charakteringas užrašas: „ Taikos Karaliene, melskis už mus ir duok kariaujančiam pasauliui taiką, paremtą tiesa, teisingumu ir meile. “ Niekada kunigas Vincentas, vėliau vyskupas ir kardinolas nebus kariaujančių pusėje, bet visuomet laimins tuos, kurie neša santarvę ir taiką. Manau, priėjo karsto derėtų visiems subrandinti pasiryžimą — būti kūrėjais tikros santarvės, kuri remiasi ne apgaulingais žodžiais, bet tiesa, teisingumu ir meile.

Labai gilius pėdsakus kunigas Vincentas paliko Kauno kunigų seminarijoje, kurioje dirbo dėstytoju, dvasios vadu ir prefektu. Jo gilus pamaldumas, širdyje sukaupti dvasiniai lobiai labai įtaigiai būdavo perduodami jauniems seminaristams. Turėjo Dievo dovaną ne tik pasakyti žodį, bet tą žodį labai giliai įdėti į širdį. Kunigas Vincentas pats labai mylėjo Bažnyčią ir šitos meilės, atsakingo tarnavimo žmonėms mokė busimuosius kunigus. Jis nesuprato, kad galima prie altoriaus būti kunigu, o šalia jo — Evangelijos nepažįstančiu žmogumi.

Kunigas Vincentas labai nenorėjo, galbūt, net bijojo prisiimti vyskupo pareigų, bet nusilenkė Apaštalų Sosto sprendimui, nors žinojo, kad jo laukia sunkus kryžius.

Ilgi buvo vyskupo Vincento tremties metai. 23 metai, praleisti už vyskupijos ribų, stebint budriai KGB akiai, buvo iš tiesų sunkūs tremties metai, nors ir savame krašte. Anuomet ir Lietuvai, ir Bažnyčiai reikėjo neužgesusių švyturių, nes buvo pavojus pasiklysti šėlstančioje karingojo ateizmo jūroje. Štai mažutė smulkmena, kurią kaip perlą nešioju savo širdyje. Sovietinė valdžia 1969 metais iš manęs atėmė vadinamąjį kulto tarno registracijos pažymėjimą, be kurio nebuvo galima oficialiai eiti kunigo pareigų. Vieną dieną sugrįžęs iš metalo gamyklos randu vysk. Vincento trumpą laiškutį, kuriame jis rašė: „Nesirūpink valdžios registracija, — svarbu turėti Dievo registraciją. “Anuomet, kai reikėjo išmintingo žodžio ir dvasinės atramos, daug kas važiuodavo į Nemunėlio Radviliškį.

Kardinolo dvasiniame pasaulyje labai ryškiai švietė pagarba Dievo Motinai Marijai ir Švč. Sakramentui. Jis uoliai kiekvieną mėnesį aplankydavo Šiluvos stebuklingąją Dievo Motiną. Kardinolo aukojamose Mišiose galėjai aiškiai matyti, kad jis gyvena tuo, kas vyksta ant altoriaus, todėl jo mirtis, labiau kaip visos reklamos, mus pakvietė į Eucharistinį kongresą, kurį šiandien 18 val. pradėsime šioje Katedroje. Ir po mirties jis mus kvies į Šiluvą, kvies pasitikėti Jėzaus Širdies gailestingąja meile.

Eucharistinio kongreso Vigilija

18 val. Kauno bažnyčių varpai paskelbė II Eucharistinio kongreso pradžią. Man, kaip Eucharistinio kongreso pirmininkui, teko pasakyti pirmąjį žodį. Trumpai nušviečiau Bažnyčios Lietuvoje kelią nuo I Eucharistinio kongreso 1934 m. Kaune iki šios dienos. Paskui buvo perskaitytas popiežiaus laiškas, kuriuo jis Sarajevo kardinolą arkivyskupą Vinko Puljič paskyrė savo ypatinguoju atstovu šiame Kongrese. Po Mišių iškilmingoje procesijoje Eucharistija buvo nešama Vilniaus gatve ir Laisvės alėja į Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią, kur prasidėjo Švč. Sakramento adoracija, trukusi iki kongreso pabaigos.

Viešpaties vynuogyno darbininkai

Antroji Kongreso diena birželio 2-ąją buvo skirta Viešpaties vynuogyno darbininkams - tiems, kurie sąmoningai ir aktyviai darbuojasi parapijose ir vyskupijų institucijose. Popietinės konferencijos vyko dešimtyje Kauno bažnyčių, kuriose kalbėjo pakviesti kalbėtojai — kun. Marko Ivan Rupnikas SJ iš Romos, vysk. Eugenijus Bartulis, kun. Daniel Ange iš Prancūzijos, ses. Benedikta Rollin Ra, tėvas Renaud Marie Desplanques ir kt. Po konferencijų autobusais Kongreso dalyviai atvyko į dar pilną pastolių Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kurioje visi jauni žmonės negalėjo sutilpti. Pačioje bažnyčioje jų buvo apie 5000. Mišias koncelebravo kard. Puljič, nuncijus arkivysk. E. J. Enderis, vysk. Paulius A. Baltakis OFM, penki Lietuvos vyskupai ir 150 kunigų.

Jaunimo diena

Naktį jaunimas, pasiskirstęs pagal vyskupijas, adoravo Švenčiausiąjį Įgulos bažnyčioje, o birželio 3 d. rytą vėl rinkosi į Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Buvo pilnutėlė pati bažnyčia ir dar keli tūkstančiai dalyvių klausėsi per garsiakalbius. Į Jaunimo dieną atvykę užsiregistravo 9000 jaunuolių. Kalbėjo kard. V. Puljič, vysk. R. Norvila ir pagrindinis kalbėtojas kun. Daniel Ange, visiems pažįstamas dar nuo 1993 m. Vilties šventės. Po konferencijos jaunimas diskusijų išsiskirstė po įvairias Kauno vietas.

Pavakare didžiulė jaunimo eisena nuo Rotušės aikštės pasuko Įgulos bažnyčios link. Nuo laiptų pasveikinau ir palaiminau Švč. Sakramentu. Nuo Įgulos eisena nuvilnijo į Sporto halę. Mišioms vadovavo arkivysk. A. J. Bačkis. Jaunimo Mišias ir po jų prasidėjusį koncertą transliavo šešios regioninės televizijos -Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kt. Jaunimo dienai talkino apie 130 savanorių. Gaila, kad programoje nebuvo numatyta vietos Sutaikinimo sakramentui švęsti.

Vaikų diena

Tą patį šeštadienį autobusai vežė vaikus į Santakos aikštę. Valančiaus gatvėje, kurią įspūdingai puošė tūkstančiai pačių vaikų visus metus lankstytų popierinių balandžių, mažuosius pasitiko savanorių vaizduojami patriarchai ir šventieji- Mozė, Juozapas, Petras, Cecilija, Pranciškus, Marija Goreti, Jonas Boskas, Motina Teresė, ir kt. Programose dalyvavo apie 8000 vaikų. Santakoje jie vaišinosi, buvo paruošta graži programa, pasibaigusi vaikams pritaikytomis vysk. E. Bartulio aukojamomis Mišiomis. Komuniją priėmė apie 3000 vaikų. Programa tęsėsi iki vakaro. Kard. V. Puljič vaikų šventę užbaigė palaiminimu.

Šeimų ir parapijų diena

Baigiamoji Kongreso diena - birželio 4-osios sekmadienį - buvo skirta šeimoms ir parapijoms. Santakoje dalyvavo per 50 000 žmonių. Daugiausia dalyvių atvyko iš tų parapijų, kuriose buvo rimtai rengtasi Kongresui. 14 val. iš Įgulos bažnyčios Eucharistinė procesija pajudėjo Santakos kryptimi. Ant Popiežiaus kalnelio Mišioms vadovavo kard. V. Puljič, visi Lietuvos vyskupai ir svečiai vyskupai iš Lenkijos ir Baltarusijos. Dalyvavo ir broliškų Bažnyčių atstovai — arkivysk. Chrizostomas, kun. Saulius Juozaitis ir kt. Po Mišių skaičiau Lietuvos pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktą, kurį vėliau pasirašė nuncijus arkivysk. E. J. Enderis, kard. V. Puljič, arkivysk. A. J. Bačkis, aš ir prof. V. Landsbergis. Padėkojau Kongreso dalyviams ir paskelbiau apie jo pabaigą. Ilgai ruoštas Kongresas pranoko lūkesčius, palikdamas daugelio širdyse neužmirštamų žmogiškos bendrystės ir išgyvento Dievo artumo prisiminimų.

Kongresą kaip didžiausią Didžiojo 2000 m. krikščionybės jubiliejui skirtą renginį Lietuvoje istorijai įamžino netrukus išleisti fotodokumentinis leidinys ir filmas „Lietuvos II Eucharistinis kongresas“.

EUCHARISTINIS KONGRESAS ROMOJE

Birželio 18-25 d. Romoje vyko 47-asis tarptautinis Eucharistinis kongresas. Didelį įspūdį paliko Mišių iškilmė Šv. Pauliaus bazilikoje, o ypač lauke prie Šv. Jono bazilikos Laterane bei ilgiausia procesija iki Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos.

Birželio 22 d. Šv. Jono bazilikoje Laterane vyko Eucharistinio kongreso konferencija, kurioje man teko perskaityti savo pranešimą. Kalbėjau apie Eucharistinį pamaldumą Lietuvoje okupacijos metais, kaip jis stiprino žmones ir padėjo atsispirti ateistinei prievartai. Pasakojau apie Eucharistijos bičiulių sąjūdį, apie kunigus, kurie tarnavo Sibiro ir Kazachstano tremtiniams, apie Eucharistijos mylėtoją kun. J. Zdebskį, kuris buvo teisiamas už vaikų katechizaciją, apie Mišias KGB kalėjime 1983 metais, apie Dievo tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę, kuri Eucharistijos dėka tapo ištikima Jėzui iki kankinystės. Baigiau kalbą pastabomis apie šiandienę Lietuvą ir Bažnyčią, apie Eucharistijos garbintojų būrelius, naktinę Eucharistijos adoraciją ir pamaldumą Dievo Motinai Marijai.

KUNIGŲ ŠVENTIMAI

Birželio 29 d. įšventinau kunigais Arvydą Žygą ir Kęstutį Kėvalą. Abu jie atėjo į kunigystę pilni idealizmo ir noro tarnauti Bažnyčiai. Gaila, kad kun. Arvydas nesugebėjo derinti darbo ir poilsio ir per anksti iškeliavo pas Viešpatį.

PRANCIŠKONŲ NAMAI PRIE KRYŽIŲ KALNO

Liepos 8 d. prie Kryžių kalno buvo pašventinti brolių pranciškonų namai — eremas. Idėja pastatyti šiuos namus kilo po popiežiaus vizito Lietuvoje. Popiežius, namų pašventinimo proga sveikindamas Mažesniuosius brolius, rašė: Šis eremas, įsikūręs gausioje atminimų vietoje, man primena maldos sustojimą apaštališkos kelionės metu 1993 m. rugsėjo 7 d. Lietuvoje prie Kryžių kalno. Taip pat atmenu savo piligriminę kelionę į La Verną, kurią aplankiau tų pačių metų rugsėjo 17 d. Naujojo tūkstantmečio aušroje man dar giliau atsiskleidė šių išskirtinių įvykių svarba: visa žmonija ir visi Europos gyventojai turi leistis į piligrimines keliones į Šiaulius ir La Verną. Į vietas, paženklintas kryžiaus slėpiniu.

Jonas Paulius II Kryžių kalną palygino su La Verna Italijoje, kur šv. Pranciškus Asyžietis gavo stigmas - Kristaus kančios žaizdas savo kūne.

GAIRĖS SEIMO RINKIMAMS

Artėjant Seimo rinkimams, rugsėjo 8 d. paskelbėme atsišaukimą į tikinčiuosius, pakviesdami dalyvauti rinkimuose ir nurodydami gaires, kuriomis vadovaujantis reikėtų pasirinkti tinkamą partiją ar kandidatą. Toks kreipimasis jau tapo tradicija. Vienos partijos, kurių programiniai punktai su Bažnyčios nuostatomis labiau sutapdavo, tokiais pareiškimais likdavo patenkintos, kitoms atrodydavo, kad esame šališki.

DIEVO TARNAITĖ ADELĖ DIRSYTĖ

Rugsėjo 24 d. šv. Mišiomis Kauno arkikatedroje pradėjome Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos procesą. Šventųjų skelbimo kongregacija davė leidimą pradėti šią bylą. Adelė Dirsytė, išsekinta kankinimų ir nežmoniškų lagerio sąlygų, mirė tolimuose Rytuose. Nežinoma nei tiksli mirties data, nei vieta. Oficialus užklausimas nedavė aiškesnių rezultatų.

REKOLEKCIJOS KLIERIKAMS

Rugsėjo 20-22 d. Šiluvoje vedžiau trijų dienų rekolekcijas Parengiamojo kurso klierikams. Paaukojau kelias dienas, siekdamas, kad nuo pirmųjų dienų klierikai rimtai siektų kunigystės. Panašias rekolekcijas pradedantiesiems vesdavau ir vėlesniais metais. Džiaugiausi matydamas jaunų vyrų pasiryžimą rimtai ruoštis kunigiškajai tarnystei ir būdavo apmaudu, kai jaunatviškas kai kurių seminaristų idealizmas sunykdavo.

CCEE KONFERENCIJA BRIUSELYJE

Spalio 19-22 d. Briuselyje vyko Europos šalių Vyskupų Konferencijų Tarybos (CCEE) pirmininkų konferencija. Buvo labai įdomu pirmą kartą dalyvauti tokiame forume ir girdėti svarstomus klausimus, aktualius Visuotinei Bažnyčiai. Į konferenciją lydėjo mons. Adolfas Grušas, tuo metu dirbęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriate. Nemaloniai nustebino mažas tikinčiųjų skaičius Briuselio katedroje, kur Mišias koncelebravo dauguma Europos vyskupų. Deja, medžiaginė gerovė dažnai nesutampa su dėmesiu dvasinėms vertybėms. Šiandien Lietuvoje visi trokšta, kad kuo greičiau gyventume kaip turtingų Europos valstybių gyventojai, bet ar džiaugsimės tuomet savo tautiečių tikėjimu - tai klausimas su nieko gero nežadančiu atsakymu.

TĖVO JONO DANYLOS SJ MIRTIS

Lapkričio 3 d. Petrašiūnų kapinėse palaidojome kun. Joną Danylą SJ, ilgametį Jėzaus Draugijos provincijolą. Prie jo pradėjau noviciatą, jis priėmė mano amžinuosius įžadus Draugijoje. Jis taip pat vedė man vienam ne vienas aštuonių dienų rekolekcijas. Tai buvo tikras tarpukario Lietuvoje susiformavęs jėzuitas — reiklus sau ir kitiems, bet drauge ir labai tėviškas.

KARIUOMENĖS ORDINARIATAS

Lapkričio 25 d. Šventasis Tėvas įsteigė kariuomenės ordinariatą ir kariuomenės vyskupu paskyrė vysk. Eugenijų Bartulį. Mes, vyskupai, džiaugėmės, kad bus galima normaliai vykdyti sielovadą kariuomenėje.

Kad naujas kariuomenės ordinaras galėtų laisvai formuoti savo komandą, pasirašiau dekretą, kuriuo iš vyriausiojo kapeliono pareigų atleidau šias pareigas ėjusį kun. Alfonsą Bulotą. Spaudos konferencijoje drauge su vysk. E. Bartuliu pristatėme naujai sukurtą kariuomenės ordinariatą.

KELIONĖ TREMTIES KELIAIS

Lapkričio 3 d. išskridau per Maskvą į Novosibirską dalyvauti Rusijos kankinių minėjimo iškilmėse. Sekmadienį aukojau Mišias ir pasakiau homiliją rusų kalba. Dalyvavimas šioje iškilmėje man buvo tarsi geros rekolekcijos. Mačiau Vakarų Sibiro apaštališkosios administraturos vyskupo J. Vertho SJ gilų tikėjimą ir rūpinimąsi savo ganomaisiais, kurių dauguma buvo vokiečiai tremtiniai.

Lapkričio 7 d. prie Novosibirsko kalėjimo įvyko renginys, kuriame meldėmės už kentėjusius dėl tikėjimo. Pavakarį automobiliais išvykome į Tomską. Kitą dieną aplankiau Krivošeiną, kur mažame namelyje, Pionerskaja gatvėje, gyvenau pas senutę vokietę. Aplankiau Staro Sainakovo kaimą ant Šegarkos upės kranto, kur žengiau pirmuosius tremtinio žingsnius. Likau labai dėkingas vysk. J. Verthui SJ, kuris sudarė galimybę apvažiuoti vargo kelius.

AZARTINIAI LOŠIMO NAMAI

Gruodžio 1 d. raštu kreipiausi į Seimo pirmininką Artūrą Paulauską, išreikšdamas didelį susirūpinimą lošimo namų legalizavimu. Rašte priminiau, kad velionis kard. V. Sladkevičius taip pat buvo rašęs, kad lošimo namai tautos moralę tempia į dugną. Kviečiau, svarstant įstatymo projektą, neatsižvelgti tik į planuojamas pajamas iš lošimo namų, nes jie daugiau pridarys bėdų ir moralinių nuostolių.

LIETUVAI NAUJAS KARDINOLAS

2001 m. sausio 21d. Jonas Paulius II Vilniaus arkivysk. A. J. Bačkį paskyrė Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu. Tai buvo dar vienas popiežiaus palankumo Lietuvai gestas, kuriuo visi labai džiaugėmės. Sausio 27 d. naująjį kardinolą pasitikome Vilniaus oro uoste. Ta proga sveikindamas kardinolą kalbėjau: Esame dėkingi Šventajam Tėvui, kad jūsų asmenyje jis parodė tokį dėmesį visai Lietuvai. Džiaugiamės, kad jūsų vaisingas darbas už Lietuvos ribų ir Lietuvoje atnešė ir, viliamės, dar atneš gausių vaisių. Labiausiai, be abejo, džiaugėsi Vilniaus arkivyskupija.

Vasario 21d. kardinolui A. J. Bačkiui drauge su 44 naujais kardinolais Šv. Petro aikštėje buvo įteiktos kardinolo insignijos. Popiežiškojoje lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje šventiškame priėmime dalyvavo beveik visi Lietuvos vyskupai.

KARDINOLO V. SLADKEVIČIAUS MUZIEJUS

Sausio 31d. pasirašiau bendradarbiavimo sutartį su Kultūros ministru Gintautu Kėvišu dėl Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus įkūrimo buvusioje jo rezidencijoje Kaune, Valančiaus g. 6. Šio muziejaus įkūrimas buvo pirmas žingsnis kuriant arkivyskupijos sakralinį muziejų. Kultūros ministerija net pažadėjo kuklią paramą įrengiant kard. V. Sladkevičiaus memorialinę ekspoziciją.

TĖVO HANSO KOLVENBACHO SJ SVEIKINIMAS

Kiek netikėtas buvo Jėzaus Draugijos Generalinio vyresniojo Peterio Hanso Kolvenbacho SJ laiškas, kuris mane pasiekė kovo viduryje: Po mėnesio sukaks 30 metų, kai du lietuviai jėzuitai — jūs ir dabartinis Telšių vyskupas Jonas Boruta —priėmėte drąsų sprendimą pogrindžio sąlygomis leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.<...> Šis darbas buvo ir dvasinis liudijimas, nes jo ištakos rėmėsi Šv. Ignaco Dvasinių pratybų gyva patirtimi. Daugybė vienuolinių kongregacijų narių, ypač Eucharistinio Jėzaus seserys, bei pasauliečiai talkino šiame darbe. Taip pat ir jiems skirta mano padėka. Dėkoju jums už tokį drąsų tikėjimo liudijimą, parodytą sudėtingais laikais.

Su Draugijos vyresniuoju 1994 m. per visą spalio mėnesį kasdien matydavomės Vyskupų Sinodo salėje. Žavėjo gilus jo dvasingumas ir nuoširdumas. Tokie kunigai ir vienuoliai Bažnyčioje yra kaip ta Evangelijoje minima žemės druska.

PARAMOS KASA

2001 m. vasario 27 d. Kauno arkivyskupijos kurijos salėje vykusios kunigų konferencijos metu pasiūliau mintį įkurti Paramos kasą, kuri, esant reikalui, pagelbėtų kunigams ir parapijoms. Kunigai vieningai pritarė šiai idėjai, todėl beliko paruošti įstatus, kaip ši kasa turėtų veikti. Greitai paruošėme paprastą, aiškų įstatų projektą, ir kasa pradėjo veikti. Į Paramos kasą įplaukia pinigai iš kunigų, parapijų ir arkivyskupijos, o išduodami pagal pateiktus prašymus. Paramos kasos valdyba šiuos prašymus nagrinėja ir sprendžia, ką ir kokia suma paremti.

VIEŠNAGĖ KELNO ARKIVYSKUPIJOJE

Balandžio 23-28 d. Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų ganytojai su Kunigų tarybų nariais viešėjome Kelno arkivyskupijoje. Iš Kauno arkivyskupijos vyko 16 kunigų grupė. Kauno ir Kelno arkivyskupijas sieja seni draugiški ryšiai. Buvome supažindinti su įvairiomis šios arkivyskupijos struktūromis. Kelno arkivyskupijai priklauso 2,3 milijono katalikų; įvairiose švietimo, socialinėse ir kt. įstaigose dirba apie 50 000 darbuotojų. Tūkstantis kunigų nepajėgia aprėpti viso darbo, todėl jiems talkina parapijų referentai.

Pasidaliję į kelias grupes, lankėme įvairias parapijas. Susipažinome su klierikų ugdymu, su nuolatiniu diakonatu. Arkivyskupijoje dirba 229 diakonai ir 400 pastoracinių referentų. Su pačiu arkivysk. kard. Joachimu Meisneriu aptarėme Kunigų tarybos veiklą. Aplankėme labai įspūdingą Neviges šventovę, kur šventėme Mišias ir pasakiau homiliją. Atsisveikinimo Mišioms vadovavo kard. J. Meisneris. Jis mums parodė tiek daug dėmesio, kad net palydėjo iki pat oro uosto.

VYSKUPO ROMUALDO KRIKŠČIŪNO LAIŠKAS

Gegužės pradžioje mane aplankė vysk. emeritas Romualdas Krikščiūnas ir papasakojo, kaip Jonas Paulius II 1983 m. atleido jį iš Panevėžio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigų. Ilgame pokalbyje išsamiai pasakojo, su kokia nuotaika jis grįžo į Lietuvą ir kaip šešias dienas KGB pareigūnai įkalbinėjo jį pasisakyti prieš popiežių, mesti kunigystę ir už tai žadėjo gerą butą Vilniaus senamiestyje. Vyskupas nesutiko šito padaryti. Baigiantis pokalbiui prašiau, kad vysk. Romualdas raštu aprašytų tai, ką buvo man papasakojęs.

Gegužės 12 d. jis man atvežė užklijuotą laišką, kurį turėjau teisę atplėšti tik po vysk. Romualdo mirties. Sakėsi surašęs viską, ką galėjo. Po vysk. Romualdo mirties 2010 m. atplėšęs laišką radau smulkiai aprašytą kelionę į Romą, vizitą pas popiežių, grįžimą namo ir dienas, praleistas KGB pusrūsyje, tačiau apie pokalbius su KGB pareigūnais laiške nieko nebuvo parašyta. Cituoju vyskupo laiško ištrauką: Gavau raštą, kad nuo 1983 m. liepos 14 d. aš esu atleidžiamas iš Panevėžio vyskupijos Apatališkojo administratoriaus pareigų. <... > Grįžau į Lietuvą. Po kelių dienų buvau pakviestas į Vilniaus saugumą. Čia prasėdėjau pusrūsyje į kiemo pušį šešias dienas. Kasdien mane atvesdavo į solidų kabinetą, kur už ilgo stalo sėdėdavo tuometinis ministras pirmininkas Songaila, KGB generolas Eismontas bei Vaigauskas. Kas su jais buvo kalbėta, ką jie siūlė, jums žinoma. Neužilgo persikrausčiau į Kauną.

Gerai, kad nors tiek parašė ir pasakė. Reikia nulenkti galvą, kad, būdamas sunkios dvasinės būklės, išlaikė tikėjimą ir už lėkštę sriubos nepardavė savo įsitikinimų.

KERTINIS PAL. JURGIO MATULAIČIO BAŽNYČIOS AKMUO

Birželio 19 d. pašventinau kertinį naujai statomos Pal. Matulaičio bažnyčios Kaune akmenį. Didelei parapijai glaustis Vargdienių seserų koplyčioje per maža vietos, be to, ir didelė našta, kurią gerosios seserys daugelį metų kantriai neša. Laukia daug darbų, kuriuos bus nelengva atlikti, nes jie pareikalaus labai daug lėšų.

TERORO AKTAS NIUJORKE

Rugsėjo 12 d. pasiunčiau užuojautos laišką JAV Vyskupų Konferencijos pirmininkui arkivysk. Josephui Anthony Fiorenzai ir Niujorko kardinolui Edwardui Michaelui Eganui: Rugsėjo 16-ąją, sekmadienį, paskelbėme maldos diena už žuvusiuosius, jų gedinčias šeimas ir taiką. Maldaujame mūsų gailestingąjį Tėvą sustiprinti visą amerikiečių tautą šią tragišką valandą ir meldžiamės, kad amerikiečiai ir toliau liktų tiesa ir teisingumu besivadovaujanti tauta. Koks baisus tampa pasaulis, kai žmonės savo santykius pradeda grįsti neapykanta ir kerštu.

VIZITAS KAZACHSTANE

Vyskupų Konferencija pasiuntė mane dalyvauti Jono Pauliaus II apsilankymo Kazachstane iškilmėje. Astanoje buvau apgyvendintas viešbutyje, esančiame netoli nuo Tautos aikštės. Pirmąją dieną pėsčiomis visi ėjome prie paminklo totalitarinio režimo aukoms, kur popiežius padėjo vainiką. Rugsėjo 23 d. Jonas Paulius II Tautos aikštėje aukojo Mišias, dalyvavo apie 30 000 maldininkų. Šių Mišių koncelebracijoje dalyvavau drauge su svečiais vyskupais. Popiežius ragino melstis už Kazachstaną, kad nepaisant etninių, religinių ir kultūrinių skirtumų didelėje tautoje stiprėtų teisingumas, solidarumas ir taika.

Rugsėjo 24 d. popiežius vadovavo koncelebracinėms Mišioms Astanos katedroje. Matėsi jo didelis nuovargis. Po pietų visi ėjome prie Šventojo Tėvo atsisveikinti; kirbėjo mintis, ar tik nebus paskutinis susitikimas su popiežiumi, pakvietusiu mane į atsakingas pareigas.

Spalio 25 dieną Šventasis Tėvas Jonas Paulius II apaštališkuoju nuncijumi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje paskyrė arkivyskupą Peterį Stephaną Zurbriggeną.

ARKIVYSKUPIJOS 75 METŲ JUBILIEJUS

Gruodžio 7-9 d. šventėme arkivyskupijos įkūrimo 75 metų jubiliejų. Gruodžio 6 d. spaudos konferencijoje trumpai pristačiau arkivyskupijos 75-erius metus. Visiems dalyviams buvo padovanotas leidinys „Kauno arkivyskupijai 75“. Po spaudos konferencijos buvo atidaryta paroda, skirta arkivyskupijos jubiliejui. Tarp pačių svarbiausių eksponatų buvo Bažnytinės provincijos ir arkivyskupijos įkūrimo bulės Lituanorum gente originalas.

Gruodžio 7 d. vyko simpoziumas „Taisykite Viešpačiui kelią“ (Lk 3,4). Dr. Irena Vaišvilaitė ir kun. dr. Algimantas Kajackas apžvelgė arkivyskupijos gyvenimo Nepriklausomybės laikotarpį, o mons. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS ir kun. dr. Artūras Jagelavičius — sovietinį laikotarpį.

Gruodžio 8 d. tęsėme simpoziumą. Kun. doc. Romualdas Dulskis pristatė paskutinį dešimtmetį, apžvelgdamas įvairių institucijų veiklą. Vidudienį šventėme iškilmingas Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės Mišias. Popietinis metas buvo skirtas žvilgsniui į ateitį. Apie tai kalbėjome aš ir dr. Paulius Subačius. Arkivyskupijos jubiliejaus minėjimas buvo tarsi įžanga į busimąjį arkivyskupijos II sinodą.

BRIUSELYJE

Su tradicinių religinių bendruomenių atstovais lankiausi Briuselyje. Religinių bendruomenių delegaciją pakvietė Europos Sąjungos vadovybė, norėdama supažindinti, kokia yra religinių bendruomenių padėtis šalyse, priklausančiose Europos Sąjungai. Buvo įdomu ir naudinga susipažinti su Europos Sąjungos centrine būstine ir susitikti su vadovaujančiais asmenimis. Mūsų delegacijos nariai vieningai išreiškė pritarimą Lietuvos stojimui į ES šeimą, tik aiškiai išsakė susirūpinimą, kad, būdami ES nariais, galėtume išsaugoti savo religinį identitetą.

Deja, šio susitikimo metu nieko negirdėjome apie tai, kokią politiką rems ES vadovybė gyvybės, šeimos ir kitais svarbiais mums, katalikams, klausimais, kurie įstojus į ES iškyla visu aštrumu. Jei anuomet būtume turėję tiek informacijos, kiek jos turime šiandien, vargu ar į Briuselį būtume vykę su optimistiška nuotaika.

NAUJI LIETUVOS ORDINARAI

2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II atleido vysk. Antaną Vaičių iš Telšių vyskupijos ganytojo pareigų ir į jo vietą paskyrė vysk. Joną Borutą SJ. Taip pat popiežius priėmė Panevėžio ir Vilkaviškio ordinarų atsistatydinimą ir į jų vietą paskyrė: Panevėžio ordinaru — vysk. Joną Kaunecką, o Vilkaviškio ordinaru - vysk. Rimantą Norvilą. Šiuo popiežiaus potvarkiu praradau gerą pagalbininką - vysk. Rimantą; iškilo naujas rūpestis — ieškoti trijų kandidatų, iš kurių Vyskupų kongregacija galėtų išrinkti ir popiežiui pristatyti Kauno arkivyskupijai reikalingo augziliaro kandidatūrą.

NAUJAS ARKIVYSKUPIJOS GENERALVIKARAS

Su vysk. Rimanto Norvilos paskyrimu Vilkaviškio ordinaru netekau generalvikaro, todėl į jo vietą paskyriau moralinės teologijos dėstytoją kun. doc. dr. Joną Ivanauską. Nežinia, kiek laiko reikės verstis be vyskupo augziliaro, džiaugsmo nekėlė. Sausio 16 d. per kunigų konferenciją vysk. R. Norvila atsisveikino su arkivyskupijos kunigais, ir jiems pristačiau naująjį generalvikarą. Per šią konferenciją priėmėme naujai parengtą arkivyskupijos sielovados programą, kuri galiojo iki arkivyskupijos antrojo Sinodo.

PIJAUS X BROLIJA

Vasario 25 d. pasirašiau ir paviešinau Lietuvos vyskupų laišką apie Pijaus X broliją, labai nedraugiškai nusiteikusią prieš Katalikų Bažnyčią. Šiuo laišku mes, vyskupai, paraginome kunigus ypač pagarbiai atlikti liturgiją, nes bet koks nerūpestingumas šioje srityje Pijaus X brolijos kunigų yra aiškinamas kaip Katalikų Bažnyčios „modernumas“, kurio reikia saugotis.

NEPILNAMEČIŲ KOLONIJOJE

Vasario 26 d. aukojau Mišias ir suteikiau Sutvirtinimą vienuolikai jaunuolių, atliekančių bausmę Kauno nepilnamečių kolonijoje. Pasidalijau savo patirtimi, ką man reiškė tikėjimas, kai kalėjau griežto režimo lageryje. Tiesiog gaila šių jaunuolių, kurie galėtų gyventi visavertį gyvenimą, bet, dažniausiai dėl tėvų meilės stokos, pasuka nusikaltimų keliais ir visam gyvenimui save suluošina.

ELKO VYSKUPIJOJE

Balandžio 16 d. Kauno arkivyskupijos delegacija, vadovaujama kun. dr. J. Ivanausko, susidedanti iš sielovadoje dirbančių pasauliečių, lankėsi Elko vyskupijoje su vienos dienos vizitu. Ruošiantis Sinodui norėjau, kad mano aktyvūs žmonės pasisemtų patirties iš sielovados baruose toliau pažengusios vyskupijos.

Lapkričio 14 d. aš pats su dvidešimčia kunigų lankiausi Elko vyskupijoje. Elko vysk. Edwardas Samselis labai draugiškai priėmė ir sudarė galimybę išsamiai susipažinti su visomis sielovados kryptimis. Šia proga gerai susipažinau ir su Elko kunigų seminarija.

ŠVČ. KRISTAUS KŪNO IR KRAUJO PROCESIJA

2002 m. pradėjome organizuoti Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės procesiją Kauno miesto gatvėmis nuo arkikatedros iki Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Ši pagarbos Eucharistijai ir tikėjimo manifestacija sutelkia tikinčiąją bendruomenę, o kauniečiai pamato gyvą jaunatvišką Bažnyčią. Birželio 2 d. keli tūkstančiai tikinčiųjų dalyvavo iškilmingoje Devintinių procesijoje, kurią užbaigėme Įgulos bažnyčioje, pasiaukodami Švč. Jėzaus Širdžiai.

OPERATYVINĖS VEIKLOS ĮSTATYMAS

Gegužės 31d. išplatinau Vyskupų Konferencijos vardu paskelbtą apgailestavimą, kad Seimas, priimdamas Operatyvinės veiklos įstatymą, atmetė Bažnyčios siūlymą neverbuoti kunigų Valstybinio saugumo agentais. Tai, kas buvo daroma sovietiniais metais, neturėtų būti vykdoma laisvoje Lietuvoje. Kunigų verbavimas - tai bandymas pakirsti pasitikėjimą kunigais.

Po šio protesto ir susitikimo su prezidentu Valdu Adamkumi pastarasis vetavo Seimo priimtą įstatymą ir įtraukė į jį nuostatą, kad slaptosioms tarnyboms draudžiama verbuoti dvasininkus. Seimas įstatymą priėmė su visomis prezidento pastabomis.

PARAPIJŲ VIZITACIJOS

Ilgą laiką parapijų vizitacijos buvo daugiau formalumas, nes vyskupas atvykdavo sekmadienį ir suteikdavo Sutvirtinimą. Nuo šių metų parapijų vizitaciją skirsime į dvi dalis. Į darbinę vizitaciją atvykstame penktadienį su sielovadine komanda, kurios tikslas — išsamiai susipažinti su parapijos gyvenimu ir veikla. Sekmadienį lieka iškilminga vizitacijos dalis — oficiali klebono ataskaita ir Sutvirtinimo teikimas. Sutvirtinimas bus teikiamas tik vizituojamos parapijos jaunimui. Ši praktika pasitvirtino ir pradėjo duoti gerų rezultatų.

BERNARDO BRAZDŽIONIO LAIDOTUVĖS

Liepos 11d. Kalifornijoje mirė poetas Bernardas Brazdžionis. Liepos 28 d. karstas su balzamuotu kūnu buvo parskraidintas į Vilnių. Antradienį, liepos 30 d., po iškilmingų laidotuvių Mišių Vilniaus arkikatedroje poeto palaikai buvo atvežti į Kauną. Prie arkikatedros pasitikau poetą, sugrįžusį į savo jaunystės miestą. Pagerbti didžio poeto atvyko miesto valdžios, švietimo ir kultūros atstovų ir daug kauniečių. Liepos 31 d. vyko laidotuvės. Susirinko į laidotuvių Mišias apie 4000 žmonių iš visos Lietuvos. Mišias drauge su manimi koncelebravo penki vyskupai ir 50 kunigų. Homilijoje apžvelgiau šio talentingo poeto ir nuoširdaus kataliko gyvenimą. Kvietęs tautą į prisikėlimą, savo prisikėlimo dienos poetas lauks Petrašiūnų kapinėse.

LAISVĖS GYNĖJŲ SĄSKRYDIS

Kiekvienais metais rugpjūčio mėn. pirmąjį šeštadienį Ariogaloje, Dubysos slėnyje, organizuojamas Laisvės gynėjų sąskrydis Laisvės ugnis — ateities kartoms. Į šį sąskrydį gausiai susirenka tremtiniai, politiniai kaliniai ir kiti laisvės gynėjai. Mišias aukoju pačiame Dubysos slėnyje. Po Mišių tęsiasi turininga programa su dainomis ir vaišėmis. Į šventę dažnai atvyksta ir Lietuvos prezidentas.

RŪPESČIAI DĖL ŠILUVOS PILIGRIMŲ

Kasmet rugsėjo pradžioje Šiluvoje vyksta didieji Šilinių atlaidai, į kuriuos susirenka labai daug žmonių. Pagrindinę dieną priskaičiuojame iki 20-30 tūkstančių piligrimų. Jau eilę metų neleido nurimti mintis, kad Šiluvoje reikėtų pastatyti erdvius namus, kuriuose būtų galima priimti piligrimus ir atlaidų svečius. Šiluvai daug ko reikia. Iki šiolei nepavyko su rajono savivaldybe susitarti, kad Šiluvoje būtų įrengti vieši tualetai. Pasiteisindavo, kad brangiai kainuotų juos išlaikyti.

Šiais metais pasisekė parengti Šiluvos dvasinio centro projektą ir pradžiai surinkti kelis šimtus tūkstančių litų. Rašiau ir prašiau, kur galėjau, daug vilčių dėdamas į Renovabis fondą. Važiavau pas kard. J. Meisnerį bei kitus Renovabis fondo narius vyskupus, prašydamas paremti labai reikalingą projektą.

Statybos darbus pradėjome prieš Šiluvos atlaidus. Buvo iškastas rūsys ir sudėti pirmieji pamatų blokai. Rugsėjo 5 d. palaiminau kertinį akmenį ir pranešiau piligrimams, kad ateinančiais metais tikriausiai jau turėsime Dvasinį centrą, kuriame mokysis klierikai, o kitu metu jis tarnaus Šiluvos piligrimams. Turint tiek mažai pinigų, statyti pastatą, kainuosiantį per tris milijonus litų, buvo beveik avantiūra. Vyliausi, kad kaip nors iš skolų išsikapstysiu.

ALFA KURSAS

Lapkričio 13 d. Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje Evangelizacijos centras pristatė naują Alfa programą, kuri yra vykdoma 121 pasaulio šalyje. Anglikonų kunigas G. Price kalbėjo, kad Alfa kursas yra puikus būdas atnaujinti Bažnyčią iš vidaus. Dauguma, baigusių šį kursą, naujai atranda gyvenimo prasmę. Per dešimtį metų Alfa kursas visose Lietuvos vyskupijose visiškai pasiteisino - daugeliui pakrikštytųjų, bet buvusių tik formaliais katalikais, atvėrė naują tikėjimo perspektyvą.

ŠV. PRANCIŠKAUS KSAVERO MEDALIS

Gruodžio 5 d. Šv. Pranciškaus Ksavero universitete (Cincinatis, JAV) man buvo įteiktas šv. Pranciškaus Ksavero medalis už drąsą ginant Bažnyčią sovietiniais metais ir LKB kronikos leidimą. Universiteto Tarybai mane pristatė šio universiteto prof. Vytautas Bieliauskas. Savo kalboje trumpai apžvelgiau Bažnyčios gyvavimo sąlygas per sovietmetį, akcentavau mintį, kad žmogų labiausiai pavergia ne totalitarinė sistema, bet nuodėmė.

Kauno arkivyskupijos antrasis sinodas -atsinaujinimo keliu

2003-2007 m.

SINODO DARBŲ PRADŽIA

2003 m. sausio 5 d. Kauno arkikatedroje oficialiai paskelbiau apie pasiruošimo II sinodui pradžią. Šią iniciatyvą pasveikino Vatikano valstybės sekretorius kard. A. Sodano, kuris popiežiaus vardu rašė: Kauno arkivyskupijos sinodo sušaukimo proga popiežius, vertindamas šią reikšmingą bažnytinį iniciatyvą ir tikėdamasis, kad ji paskatins iš naujo glaudžiau jungtis su Kristumi bei atskleis naujus kelius apaštalavimo darbuose, dvasiškai vienydamasis su dalyviais, siunčia malonius sveikinimus, o kaip gausių dangaus malonių ženklą, užtariant Švč. Mergelei Marijai, teikia Jūsų Ekscelencijai ir sinodo nariams — kunigams, vienuoliams bei tikintiesiems pasauliečiams — apaštališkąjį palaiminimą.

Kauno arkivyskupijos I sinodas arkivyskupo Juozapo Skvirecko buvo sušauktas 1934 m. Tikslią būsimo II sinodo datą pažadėjau paskelbti vėliau, kai pasiruošimo darbai leis tai padaryti. Mišių pabaigoje Sinodo komisijų pirmininkai prisiekė sąžiningai atlikti savo pareigas. Buvo sukurta Vyriausioji komisija, kuriai vadovauti teko man pačiam, talkinamam generalvikaro kun. J. Ivanausko ir generalinio sekretoriaus kun. Adolfo Grušo. Dešimt Sinodo komisijų turėjo išnagrinėti tas sielovados sritis, kurias Sinodas bus pasiryžęs aprėpti. Komisijų vadovais paskyriau — mons. Vytautą Steponą Vaičiūną OFS, kunigus — Mindaugą Pukštį, Augustiną Paulauską, Vidmantą Balčaitį, Stasį Kazėną SJ, dabar jau a†a Ričardą Repšį, Kęstutį Kėvalą, Virginijų Veprauską, Vytautą Grigaravičių ir LKB Informacijos centro vadovą Gediminą Žuką.

Visose parapijose bus sudarytos Sinodo grupės, per kurias tikintieji jiems rūpimais klausimais galės išsakyti savo mintis. Su prasidėjusiu pasirengimu Sinodui supažindinau arkivyskupijos kunigus ir visus tikinčiuosius.

DĖL STOJIMO Į EUROPOS SĄJUNGĄ

2003 m. kovo 4 d. Lietuvoje išplatinome visų vyskupų pasirašytą kreipimąsi dėl stojimo į Europos Sąjungą. Paraginome žmones dalyvauti istoriniame referendume ir pasisakyti teigiamai, nes mūsų įstojimas į Europos Sąjungą reikalingas ne tik mums, bet pačiai Europai, kad visose valstybėse būtų gerbiamos krikščioniškosios vertybės. Euroskeptikai nebuvo patenkinti vyskupų kreipimusi ir teigė, kad Lietuva praras dalį savarankiškumo. Mes, vyskupai, taip pat gerai suvokėme, kad, gyvendami Europos Sąjungoje, turėsime daug privalumų, bet bus ir bėdų, kai reikės ginti krikščioniškąsias vertybes. Buvau įsitikinęs, kad euroskeptikų mintys buvo labai parankios mūsų Rytų kaimynams, kuriems lengviau manipuliuoti maža valstybe, nei turėti reikalų su Europos Sąjunga.

Kovo pradžioje, viešėdamas Lietuvoje, apie mūsų šalies stojimą į Europos Sąjungą labai taikliai pastebėjo Šventojo Sosto sekretorius santykiams su valstybėmis arkivysk. Jeanas Louis Tauranas: Reikia atsiminti, kad Lietuva nestoja į Europos Sąjungą, bet sugrįžta į ją, ji priklauso Europai, iš kurios dėl skaudžių istorinių peripetijų buvo išstumta,

PARENGIAMASIS KURSAS VISIEMS KLIERIKAMS

Lietuvos Vyskupų Konferencija nutarė, kad nuo šio rudens visi stojantieji į Kunigų seminariją turės metus praleisti Parengiamajame kurse, tirdami savo pašaukimą ir ugdydami dvasinį gyvenimą. Nutarimą vyskupai priėmė, atsižvelgdami į dabarties realijas ir visų Kunigų seminarijų rektorių siūlymą. Džiaugiausi, kad geros idėjos pamažu prigyja visose vyskupijose.

PADĖKA DR. PAULUI SCHNEIDERIUI

Kovo 28 d.Vechtos mieste iškilmingai į pensiją palydėjome ilgametį Lietuvos bičiulį dr. Paulą Schneiderį. Jo iniciatyva Lietuvą pasiekė 417 labdaros transportų beveik už 15 milijonų eurų. Padėkos Mišias koncelebravo vietos vyskupas H. Timmereversas, Vokietijos Caritas vadovas prel. H. Puschmannas, kun. R. Grigas ir aš. Iškilmių kalbėtojai pabrėžė, kad Wechtos Caritas veikla buvo sienas peržengiančios meilės pavyzdys. Visų Lietuvos žmonių vardu padėkojau p. Paului Schneideriui už jo pasiaukojamą darbą. Dėkojo ir visi mane lydėję Lietuvos Caritas atstovai -kun. R. Grigas, ses. A. Pajarskaitė ir kiti.

ŠILUVOS DIEVO MOTINOS PAVEIKSLAS

Gegužės 7 d. po beveik dvejus metus trukusios restauracijos į savo vietą Šiluvos Švč. M. Marijos Gimimo bazilikos didžiajame altoriuje sugrįžo Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Restauratorė Janina Bilotienė Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre atliko didelį darbą, pašalindama ne vieno restauratoriaus padarytus paveikslo „patobulinimus“. Paveikslas suspindėjo pirmykščiu savo grožiu. Tyrimai patvirtino, kad paveikslas tapytas XVI amžiaus pabaigoje arba XVII a. pradžioje.

ARKIVYSKUPIJOS DIENA

Kiekvienais metais birželio 24 d. švenčiame arkivyskupijos globėjo Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmę. Šią dieną įteisinau kaip arkivyskupijos šventę. Į iškilmingas Mišias arkikatedroje bazilikoje kasmet susirenka dauguma kunigų ir aktyvių arkivyskupijos institucijų darbuotojų. Ta proga ne tik meldžiamės — po Mišių arkivyskupijos salėje vyksta konferencija, kurioje būrį gerų darbuotojų pagerbiu, apdovanodamas aukščiausiu arkivyskupijos garbės ženklu - Šiluvos Dievo Motinos medaliu. Konferencijoje būna galimybė pasidalyti aktualijomis ir naujomis įžvalgomis.

14-ASIS ATEITININKŲ KONGRESAS

Liepos 11-13 d. Kaune vyko Ateitininkų federacijos kongresas. Jame dalyvavo apie 400 dalyvių iš Lietuvos ir išeivijos. Kongreso dalyviai nutarė kreiptis į aukščiausią Lietuvos valdžią dėl ateitininkės Adelės Dirsytės palaikų suradimo ir pargabenimo į Lietuvą. Per visas dienas kongrese dalyvavo federacijos dvasios vadas vysk. Jonas Kauneckas. Kaip gera, kad Lietuvos ateitininkai išliko vieningi. Ateitininkai tarpukaryje buvo solidi katalikiška organizacija, tokia ji išliko ir dabar. Tai pavyzdys, kad galima augti ir nešti vaisius, jei yra aiškūs pagrindai ir ant jų tvirtai stovima.

NAUJAS UŽSIENIO LIETUVIŲ SIELOVADOS KOORDINATORIUS

Nuo 1984 m iki šiolei vysk. Paulius A. Baltakis OFM ėjo užsienio lietuvių sielovados koordinatoriaus pareigas. Šventajam Tėvui priėmus vysk. P. A. Baltakio atsistatydinimą, Vyskupų Konferencija 2003 m. į jo vietą delegavo prel. Edmundą Putrimą, gyvenantį Toronte (Kanadoje). Palinkėjome prel. Edmundui Dievo palaimos labai svarbiose pareigose. Jis turės aprėpti visus lietuvius nuo Sibiro iki Kalifornijos.

ŠILUVOJE PAŠVENTINTAS DVASINIS CENTRAS

Rugpjūčio mėnesį darbininkai nuo ryto iki vakaro dirbo labai įtemptai, nes per Šilinių atlaidus Šiluvoje turėjo būti atidarytas ir pašventintas Dvasinis centras, kurį, gavę Šventojo Sosto leidimą, pavadinome Jono Pauliaus II vardu. Koplyčiai paženklinti virš pastato iškėlėme kryžių.

Rugsėjo 7 d. po Mišių pašventinau Jono Pauliaus II dvasinį centrą. Šiai progai Vatikano valstybės sekretorius kard. A. Sodano atsiuntė laišką, kuriame rašoma:

Jūsų Ekscelencija, birželio 4 d. laiške jūs prašėte leidimo pavadinti Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II vardu naują dvasinį centrą, pastatytą prie Marijos šventovės Šiluvoje, kuriame gyvens pašaukimą į kunigystę ugdantys jaunuoliai ir bus priimami maldininkai, atvykę pagerbti Dievo Motinos. Šventojo Tėvo vardu noriu pareikšti pasitenkinimą dėl reikšmingų darbų plečiant krikščionybę, kuriuos ši arkivyskupija ruošiasi atlikti taip pat ir minėtų struktūrų pagalba, bei turiu garbės pranešti, kad Jo Šventenybė, liudydamas savo išskirtinį dėmesį ir artumą brangiai Lietuvių tautai, maloniai sutiko patenkinti šį prašymą. Linkėdamas geriausios sėkmės veiklai, kuri bus vykdoma minėtame centre, Kristaus Vikaras užtikrina, kad ypatingu būdu tai prisimins maldoje ir siunčia Jūsų Ekscelencijai bei visiems, patikėtiems Jūsų globai, nuoširdų apaštališkąjį palaiminimą kaip gausios dangaus palaimos ženklą.

Jono Pauliaus II dvasinį centrą labai patogioje vietoje buvo galima pastatyti tik dėka geros šiluviškės Julijos Marcinkevičiūtės, kuri padovanojo parapijai savo namelį ir nedidelį žemės sklypą. Jį sujungus su parapijai priklausiusiu žemės sklypu atsirado galimybė suprojektuoti ir pastatyti reikiamo dydžio Dvasinį centrą.

ŽŪVANČIŲJŲ GELBĖJIMO KRYŽIUS SES. PLACIDAI MAGDALENAI BARTKUTEI

Rugsėjo 23 d., minint Lietuvos žydų genocido dieną, prezidentas Rolandas Paksas apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Kauno seserų benediktinių kongregacijos seserį Placidą Magdaleną Bartkutę (po mirties). Ji su kitomis savo bendruomenės seserimis globojo ir slėpė žydų vaikus bažnyčios ir vienuolyno patalpose.

Prel. S. Jokūbauskis iš geto išneštus ar išvestus vaikus perduodavo seserims vienuolėms. Judelis Beilisas liudija, kad per Vilijampolės tiltą jo išneštus vaikus prelato nurodymu perimdavo kažkokios vienuolės. Atrodo, kad tai buvo arčiausiai geto gyvenusios seserys benediktinės.

ADELĖS DIRSYTĖS MALDAKNYGĖ

Rugsėjo 28 d. arkivyskupijos salėje buvo paminėta A. Dirsytės maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ 50 metų sukaktis. Apie A. Dirsytę labai turiningai kalbėjo kun. Kęstutis Trimakas, pabrėždamas jos tikėjimo tvirtumą didelių išbadymų sąlygomis, kai buvo kalinama Kolymoje. A. Dirsytės maldaknygė yra išversta į 12 pasaulio kalbų.

TURIU AUGZILIARĄ

Spalio 18 d. popiežius Jonas Paulius II paskyrė kun. dr. Joną Ivanauską Kauno arkivyskupijos augziliaru. Baigęs Kunigų seminariją, dirbdamas pastoracinį darbą, apsigynė licenciatą ir Kunigų seminarijoje dėstė Šventąjį Raštą. Vėliau dvejus metus studijavo Laterano universitete moralinę teologiją. Be galo džiaugiausi išgirdęs apie vysk. Jono nominaciją.

Lapkričio 23 d. per Kristaus Karaliaus iškilmę Kauno arkikatedroje kun. dr. Joną Ivanauską konsekravau vyskupu. Naujasis vyskupas labai šiltai visiems padėkojo ir išreiškė savo pasiryžimą ištikimai atlikti savo pareigas. Ką pažadėjo, tą labai uoliai ir vykdė.

ŠMEIŽTAI IR KALTINIMAI

Dienraštis Lietuvos rytas išspausdino straipsnį, kuriuo siekta suniekinti Kauno kunigų seminariją ir mane, apkaltinant seksualiniu priekabiavimu prie klierikų. Nors sovietiniais laikais buvau pripratęs prie įvairiausių kaltinimų, bet tokio pobūdžio kaltinimai žeidė labai skaudžiai. 1968 m. per didžiąsias rekolekcijas buvau pasiryžęs dėl Jėzaus kantriai pakelti bet kokius išmėginimus, bet susidūręs su šiais šmeižtais aiškiai suvokiau, kiek gali kainuoti ištikimybė savo Mokytojui. Meldžiausi ir vyliausi, kad tiesa turės paaiškėti. Nereikėjo ilgai laukti: buvęs liudytojas aplankė, atsiprašė, papasakodamas detales, kaip buvo įkalbinėjamas liudyti prieš mane. Paprašiau kad tai, ką pasakojo, užrašytų ir nusiųstų laikraščio redakcijai. Jis tai ir padarė.

Spalio 28 d. Vyskupų Konferencija išplatino mane palaikantį pareiškimą. Savo solidarumą viešu pareiškimu išreiškė taip pat per 70 Kauno arkivyskupijos kunigų.

Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis šia proga rašė:

Visiems, kieno rankose plunksna ir televizijos kamera, spaudos ir eterio galia, vertėtų įsiklausyti į Lietuvos kardinolo A. J. Bačkio žodžius, pasakytus arkikatedroje: „Į purvą stumiami visi tie, kurių autoritetu tauta galėtų remtis, kurie regimi viešumoje, kurie pagal savo pareigas atsakingi už rūpestį bendruoju gėriu, o žodis suteikiamas nusikaltėliams. Raginu visus žurnalistus, viešos informacijos platintojus ir rengėjus susilaikyti nuo skelbimo žinių, kol jos nepatikrintos, neįrodytos, neparemtos tikrais šaltiniais. “

CARITAS KONFERENCIJA

2004 m. vasario mėn. buvo surengta Kauno arkivyskupijos Caritas ataskaitinė konferencija. Ją vedė arkivyskupijos Caritas direktorius kun. Virginijus Veprauskas. Iš arkivyskupijos dekanatų Caritas vadovių kalbų išryškėjo, kad ir nedidelėmis pajėgomis stengiamasi pagal galimybes atsiliepti į žmonių reikmes: slaugyti ligonius, globoti daugiavaikes šeimas, maitinti vaikus, rūpintis žmonių sielovada. Apibendrindamas konferencijos darbą, pasidžiaugiau Caritas žmonių nesavanaudišku darbu ir rezultatais, dėkojau jiems už nuoširdžią tarnystę. Neretai šios organizacijos veiklos negalima įvardyti skaičiais, nes reikia rūpintis ne tik labdara, bet ir karitatyvinės minties - meilės žmogui - skleidimu. Raginau karitiečius bei kunigus galvoti, kaip į karitatyvinę veiklą įtraukti jaunimą ir kuo Caritas nariai galėtų prisidėti įveikiant visuomenėje kurstomą žmonių susipriešinimą.

VYSKUPŲ PAREIŠKIMAI

Mes, Lietuvos vyskupai, paruošėme ir išplatinome ganytojiškąjį laišką, ginantį gyvybę. Lietuvos demografija aliarmuoja apie mažėjantį gimstamumą ir didelį abortų skaičių. Ganytojišku laišku bandėme ginti tradicinę šeimą, nes tik tokia šeima gali būti šventovė, kurioje branginama gyvybė.

Prieš prezidento rinkimus Lietuvos vyskupai išplatinome kreipimąsi, kuriame rašėme: Prieš pusantrų metų sakėme ir dabar esame dar tvirčiau įsitikinę, kad moralinis autoritetas, asmeninis sąžiningumas ir padorumas — tai dorybės, kurių dėka Prezidentas gali vienyti tautą bendram gėriui, būti aukščiau partijų, atsispirti politinių ir ekonominių grupių spaudimui.

MINISTRANTŲ ŠVENTĖ

Rugpjūčio 14 d. Kaune pirmąkart buvo surengta arkivyskupijos ministrantų šventė, į kurią susirinko didelis būrys įvairaus amžiaus patarnautojų. Ta proga arkikatedroje su būriu kunigų aukojau Mišias, o joms pasibaigus programa tęsėsi arkivyskupijos muziejuje ir konferencijų salėje. Kasmetiniai ministrantų susitikimai vėliau išaugo į ministrantų stovyklas, dažniausiai vykstančias Kaulakiuose. Daugelis kunigų per mažai dėmesio skiria ministrantų sielovadai. Ateityje šis aplaidumas sukels bėdų dėl kandidatų į kunigystę. Dievas gali pasikviesti į altoriaus tarnystę jaunuolius net iš nereligingų šeimų, tačiau altoriaus artumoje lengviau subrandinti kunigystės pašaukimą, jei vaikas mato gerą, tėvišką kunigą.

MARIJOS RADIJAS

Įkurti Lietuvoje Marijos radiją prieš kelerius metus pasiūlė salezietis kun. Massimo Bianco. 2003 m. buvo įsteigta VšĮ Marijos radijas. Kun. Oskarą Petrą Volskį paskyriau Marijos radijo programų direktoriumi; jam teko ne tik burti radijo darbuotojus bei savanorius, bet ir rūpintis besikuriančia radijo studija.

2004 m. rugpjūčio 30 d. Marijos radijas pradėjo transliacijas iš Kauno. Po mėnesio siųstuvai buvo įjungti Klaipėdoje ir Šiauliuose. 2005 m. birželio 29 d. programa pradėta transliuoti Vilniaus mieste ir apylinkėje. Gavęs radijo dažnius Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje, Marijos radijas 2005 m. pavasarį tapo tarptautinės Marijos radijo asociacijos (World Family of Radio Maria) nariu.

Gruodžio 8 d. pašventinau Marijos radijo studiją ir koplyčią, kurioje kasdien aukojamos Mišios. Ši diena buvo pasirinkta neatsitiktinai - minėjome Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo 150 metų jubiliejų.

Prieš Marijos radijo atsiradimą Lietuvoje vyko diskusijos. Daug kas mąstė, kad be didelių finansų, vien iš aukų Marijos radijas nepajėgs išsilaikyti. Be to, jei jame nedirbs profesionalių žurnalistų, toks radijas neturės pasisekimo. Tačiau Marijos radijas veikia pagal kitokią strategiją, kuri pasiteisino daugelyje pasaulio šalių, o dabar matome, kad ji tiko ir Lietuvoje. Šiandien visi džiaugiamės, turėdami Marijos radiją kaip svarbų evangelizacijos įrankį. Arkivyskupija prie Marijos radijo studijos įrengimo prisidėjo medžiaginiu įnašu, neatlygintinai suteikdama patalpas V. Sladkevičiaus gatvėje.

PILIGRIMYSTĖ Į ŠILUVĄ

Kiekvienais metais prieš Šilinių atlaidus būna dvi piligriminės eisenos — nuo Tytuvėnų ir nuo Dubysos. Jų istorija siekia sovietmetį, kai paskutinį rugpjūčio sekmadienį Eucharistijos bičiuliai organizuodavo piligrimines eisenas į Šiluvą. Anuomet šios eisenos nešė žinią - mes, Dievą mylintys žmonės, esame gyvi ir savo tikėjimą norime viešai išpažinti. Mečislovas Jurevičius ir ses. Jadvyga Stanelytė SJE už šias eisenas sumokėjo net savo laisve.

Po Nepriklausomybės atkūrimo jau keliolika metų nuo Kryžių kalno į Šiluvą atkeliauja vysk. Eugenijaus Bartulio vadovaujami jaunieji piligrimai. Kelias dienas jie pėsti keliauja, gieda, meldžiasi ir apmąsto Dievo žodį. Iš džiaugsmu spindinčių jaunų veidų aiškiai matai, kad tai tikrieji laisvos Lietuvos vaikai, nes yra atviri gėriui ir Dievo malonės veikimui. Atvykę jaunieji piligrimai okupuoja visą Šiluvos aikštę, kurioje sekmadienio popietės Mišiomis užbaigia savo piligrimystę.

NEPILNAMEČIŲ GYNIMAS

Mes, Lietuvos vyskupai, kreipėmės į Vyriausybę ir Seimą, prašydami pataisyti Baudžiamojo kodekso nuostatą, leidžiančią nebaudžiamai seksualiai išnaudoti nepilnamečius, turinčius tik 14 metų. Pareiškime rašėme Dabartinių ir būsimų valstybės vadovų prašome padaryti visa, kad Lietuva netaptų pedofilų, netradicinės lytinės orientacijos asmenų, „sekso turistų “ traukos vieta. Privalu keisti Lietuvos įstatymus, numatant baudžiamųjų atsakomybę už nepilnamečių įtraukimų į seksualinį gyvenimų, netradicinės lytinės orientacijos formavimų, piktnaudžiavimų jaunuolių pasitikėjimu bei priklausomybe.

ŠVENČIAUSIOJO SAKRAMENTO ADORACIJA

Spalio 17 d. pradedant Eucharistijos metus, Kauno arkikatedros koplyčioje pradėjome kasdienę Švč. Sakramento adoraciją nuo ryto iki vakaro 18 val. Buvau labai dėkingas Eucharistinio Jėzaus kongregacijos ses. Aloyzai Malinauskaitei SJE, kuri ryžosi prisiimti organizavimo naštą. Be tokių Eucharistijos mylėtojų panašios adoracijos būtų neįmanomos. Greitai ši adoracija tapo nuolatine: arkikatedroje vyksta dienomis, o Švč. Sakramento (studentų) bažnyčioje — be pertraukos dieną ir naktį.

ATNAUJINTA VILIJAMPOLĖS BAŽNYČIA

Spalio 24 d. atšventinau Vilijampolės Šv. Juozapo bažnyčią, kurioje buvo atlikti dideli rekonstrukcijos darbai. Klebonas kun. Jonas Bujokas labai gražiai pasidarbavo; nauja, padidinta bažnyčia visiškai tenkins parapijos tikinčiųjų poreikius.

EUCHARISTIJOS METAI

Jonas Paulius II paskelbė Eucharistijos metus, truksiančius iki 2005 m. spalio mėnesį Romoje vyksiančio ir Eucharistijai skiriamo Vyskupų Sinodo. Šia proga vyskupai paskelbėme ganytojiškąjį laišką, kviesdami ypač branginti sekmadienio Mišias ir Eucharistijos adoraciją. Išplatinome taip pat plačias gaires, ką turėtume Eucharistijos metais daryti visose Lietuvos parapijose.

SUŽADĖTINIŲ RENGIMAS SANTUOKAI

Lapkričio 20 d. Kauno arkivyskupijos Šeimos centro patalpose vyko konferencija apie Sužadėtinių rengimą santuokai ir šeimos gyvenimui. Ši programa Lietuvoje vykdoma nuo 1997 m., bet jau prašėsi būti atnaujinta. Lietuvos šeimos centro direktorė Vijoleta Valantiejutė pristatė, kaip iki šiolei buvo vykdoma programa ir kuo ji bus papildyta. Eilę metų mačiau, su kokiu dideliu pasišventimu V. Valantiejutė darbavosi Kauno, vėliau Lietuvos šeimos centre. Tokie pasauliečiai Bažnyčioje yra nepaprastai brangi Dievo dovana.

PRISIKĖLIMO ŠVENTOVĖ

2004 m. gruodžio 26 d. 12 val. Kristaus Prisikėlimo šventovė pradėjo naują gyvenimą. Į konsekracijos iškilmes Kaune atvyko visi Lietuvos vyskupai, apaštališkasis nuncijus arkivysk. P. S. Zurbriggenas, prezidentas V. Adamkus, Kauno m. vadovai, daug Seimo narių ir kt. aukštų svečių. Nuncijus arkivysk. P. S. Zurbringgenas perskaitė kard. A. Sodano laišką: 

Šventasis Tėvas nuoširdžiai sveikina visus arkivyskupijos tikinčiuosius ir kartu džiaugiasi Kaune atstatytos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bažnyčios dedikacijos proga. Kviečia brangius arkivyskupijos ir visos šalies katalikus tapti karštais prisikėlusiojo Kristaus liudytojais ir meilės civilizacijos kūrėjais.

Prieš iškilmę gruodžio 23 d. drauge su miesto meru Arvydu Garbaravičiumi ir statybos bendrovės „YIT Kausta“ generaliniu direktoriumi Antanu Butkumi apžiūrėjau nepriekaištingus statybos darbus ir kurijoje pasirašiau darbų priėmimo aktą. Dar buvo likę kolumbariumo įrengimo ir išorės sienų tinkavimo darbai.

MONSIJORO ALFONSO SVARINSKO AUKSINIS JUBILIEJUS

2005 m. sausio 23 d. arkikatedroje bazilikoje aukojau Mišias drauge su mons. Vytautu Kazlausku, mons. Kazimieru Senkumi ir mons. Alfonsu Svarinsku, mininčiu kunigystės auksinį jubiliejų ir amžiaus 80-metį. Po Mišių Kard. V. Sladkevičiaus muziejuje tęsėme šventinę iškilmę. Papasakojau, kokią pozityvią įtaką man, jaunam kunigui, padarė iš lagerio sugrįžęs idealistas kun. Alfonsas. Pats jubiliatas papasakojo savo gyvenimo reikšmingesnius momentus, ypač apie kunigystės šventimus 1954 metais Abezės lageryje. Rankas uždėjo taip pat kalinys — vyskupas Pranciškus Ramanauskas.

LIGONIŲ DIENA

Kiekvienais metais Pasaulinės ligonių dienos proga aplankau Kauno klinikas ir aukoju Mišias jose dalyvaujant klinikų vadovams, darbuotojams ir ligoniams. Kol nebuvo įrengta koplyčia, Mišias aukodavau KMU auditorijoje, vėliau - erdvioje Klinikų koplyčioje, kuri buvo pašventinta šių metų kovo 22 d. ir pavadinta šv. Luko vardu. Prieš Mišias aplankau keliasdešimt ligonių. Klinikų vadovybė, ypač generalinis direktorius Juozas Pundzius, visuomet labai bičiuliškai sutinka ne tik mane, bet ir čia besidarbuojančius kunigus kapelionus.

METINĖ SPAUDOS KONFERENCIJA

Kovo 2 d. kurijoje surengiau metinę spaudos konferenciją ir joje pristačiau sielovadinius bei ekonominius duomenis. Kauno dienos žurnalistės paklaustas apie kun. R. Mikutavičiaus gimimo 70-mečio renginius, apgailestavau, kad tie, kurie pagerbia kun. R. Mikutavičių, nepraleidžia progos įgelti Bažnyčiai. Pats gražiausias kunigo pagerbimas būtų jo valios įvykdymas - atiduoti meno kolekciją į Kauno muziejų. Neatidavimo nepateisina tai, kad pats kun. Ričardas nespėjo formaliai savo dovanos įforminti. Jis net du kartus viešai ir garsiai buvo pasakęs savo valią - kolekciją dovanojąs Kauno miestui.

JONO PAULIAUS II MIRTIS

2005 m. balandžio 2 d. per pasaulį nuvilnijo liūdna žinia — mirė popiežius Jonas Paulius II. Balandžio 4 d. už Joną Paulių II meldėmės Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Mišiose dalyvavo penkiasdešimt kunigų ir apie penki tūkstančiai tikinčiųjų. Balandžio 7 d. visą naktį vyko maldos budėjimas. Mišioms vadovavęs vysk. J. Ivanauskas kalbėjo: Mes dėkojame Dievui už šį Šventąjį Tėvą, kuris mus mylėjo paties Kristaus meile, kuris parodė, kaip Dievo malonė galingai veikia per žmogų, gyvenantį Evangelija.

Balandžio 8 d. Vatikane vyko popiežiaus laidotuvės. Iš Lietuvos į laidotuves nuvykome: kard. A. J. Bačkis, vysk. J. Matulaitis, vysk. R. Norvila, aš, prezidentas V. Adamkus, buvęs prezidentas A. Brazauskas ir prof. V. Landsbergis. Šv. Petro aikštėje buvo susirinkę apie 300 000 žmonių. Šios laidotuvių iškilmės giliai palietė ne tik čia, Romoje, buvusiųjų, bet ir televizorių ekranuose laidotuves stebėjusiųjų širdis. Nors buvo nepaprastai liūdna atsisveikinti su šiuo Lietuvą labai mylėjusiu popiežiumi, visus guodė mintis: turėjome šventąjį. Grįžome namo tarsi palaidoję savo tėvą.

HABEMUS PAPAM BENEDICTUM XVI

Balandžio 19 d. balti dūmai, pakilę iš Siksto koplyčios kamino, paskelbė, kad naujasis popiežius jau išrinktas. Juo tapo kardinolas Josephas Ratzingeris. Balandžio 24 d. naujasis popiežius įžengė į Šv. Petro Sostą. Iškilmėje dalyvavo apie 350 000 tikinčiųjų ir 200 valstybių bei vyriausybių vadovų. Džiaugiausi su visais besidžiaugiančiais naujuoju popiežiumi. Man jis buvo ypač brangus, nes 1996 metais mane pristatė Regensburgo m. rotušėje Georgo von Hertlingo apdovanojimui. Anuomet jis mano adresu pasakė daug gerų žodžių, kurių nesijaučiau užsitarnavęs.

OKULTIZMAS

Gegužės 11 d. Vyskupų Konferencijos posėdyje diskutavome apie Lietuvoje plintančias okultizmo praktikas ir nutarėme išplatinti šiuo klausimu ganytojiškąjį laišką. Spaudos konferencijoje Vilniuje kard. A. J. Bačkis pristatė šį laišką, kuriuo išreiškėme susirūpinimą, kad okultizmas braunasi ne tik į suaugusiųjų, bet ir į jaunimo bei vaikų pasaulį. Okultizmas gerą dirvą randa posovietinėse šalyse, kur tradicinis tikėjimas per ilgus ateizacijos metus daugelio širdyse buvo pakirstas. Laiške vyskupai teigė: Manytume, kad Švietimo ir mokslo ministerija bei Mokslo taryba turėtų neleisti parapsichologams ir būrėjams registruoti savo įstaigų kaip „institutų“, „universitetų“, „kolegijų“ ir „mokslo centrų“.

ALTENBERGO ŠVIESA

Balandžio 26 d. - gegužės 3 d. su Kauno ir Vilniaus jaunimo grupe lankiausi Kelno arkivyskupijoje. Altenbergo katedroje gegužės 1 d. drauge su kard. J. Meisneriu koncelebravau Mišias. Čia buvo pagerbtas Pasaulio jaunimo dienų kryžius, o Mišių pabaigoje jaunimo atstovams buvo išdalyta uždegta taikos ugnis — „Altenbergo šviesa“. Šioje kelionėje palydovu turėjau optimizmo niekuomet nestokojantį kun. Virginijų Veprauską. Buvo labai naudinga pamatyti, kaip Vokietijoje dirbama su jaunimu, kuris yra labai stipriai veikiamas hedonistinės kultūros.

BIRŽELIO 14-OJI SEIME

Birželio 14-osios proga buvau pakviestas pasakyti kalbos Seime. Be kita ko, kalbėjau: Daug amžių Lietuva vadovavosi Dekalogu. Jis buvo įrašytas mūsų partizanų, kalinių ir tremtinių sąžinėse, ir tuomet visiems buvo aišku, kur yra niekšybė, o kur didvyriškumas. Šiandien Dekalogą bandoma pakeisti žiniasklaidos vykdomomis apklausomis: girdi, visuomenė turi nuspręsti, kas moralu ir kas ne, ką liaupsinti ir ką pasmerkti. Tarsi niekas nežinotų, kad visuomenės nuomonę galima formuoti, — reikia tik pinigų. Kas amžiais buvo nuodėmė ir gėda, dabar tampa vos ne mados viršūne, kuria žavėtis raginamas mūsų jaunimas. Lietuvos nelaimei, auga pinigus garbinanti karta, besišaipanti iš meilės Tėvynei ir iš tų, kurie už ją kentėjo.

TĖVO STANISLOVO OFM CAP. MIRTIS

Birželio 23 d., eidamas 87-uosius amžiaus metus, mirė tėvas Stanislovas Mykolas Dobrovolskis OFM Cap. Tai buvo neeilinių gabumų ir pamaldumo kunigas vienuolis. Jis ypač rūpinosi vargšais, alkoholikais ir pasimetusiais gyvenimo kryžkelėse. Kunigai, ypač kaimyninių parapijų, kritikavo, kad t. Stanislovas teikė sakramentus nepasirengusiems žmonėms ir taip pelnė populiarumą. Aš pats ne kartą prašiau, kad vienašališkai nepalaikytų vienos partijos, iš kurios gaudavo materialinę paramą, bet jis turėjo savo nuomonę ir jos tvirtai laikėsi. Kalbėdamas laidotuvių Mišiose pabrėžiau: Pro tėvo Stanislovo asmenį niekas nepraėjo abejingai — apie jį buvo galima išgirsti daugybę nuomonių, pradedant nuo didžiausių pagyrimų, kad jis — šventasis, ir baigiant negatyviais vertinimais už jo politinius pasisakymus dėl Lietuvos dabarties ir ateities vizijos. Tačiau visi sutana, kad tėvas Stanislovas labai mylėjo žmones ir daugelis čia, Paberžėje, surado tai, ko nebuvo suradę savo gyvenimo kryžkelėse. Tėvas Stanislovas paliko daug surinktų liturginių reikmenų bei knygų, kurie dabar yra saugomi Paberžės bažnyčioje ir klebonijoje įkurtame muziejuje.

VYSKUPO LIUDVIKO POVILONIO MIC DIENORAŠTIS

Vieną dieną užsukęs į šalia savo kambarių esantį archyvą, ant žemės šalia nereikšmingų knygų pamačiau sąsiuvinį, kuris atkreipė mano dėmesį — tai buvo vysk. Liudviko Povilonio dienoraštis. Iškart suvokiau, kad tai neįkainojamas turtas. 1981 m. pats man buvo sakęs, kad viską, ką mato, atlikdamas vyskupo pareigas, aprašysiąs. Rūpestingai perverčiau gulėjusias knygas, tačiau suradau tik kelis sąsiuvinius. Tapo liūdna, kad tik tiek parašyta.

Apie savo radinį papasakojau vyskupams, o vysk. J. Žemaitis MIC atsiliepė, kad ir jis turi vysk. L. Povilonio prisiminimų, bet dar jų neperskaitęs. Pažadėjo perskaitęs atiduoti, nes Kauno arkivyskupo apaštališkojo administratoriaus dienoraštis turėtų būti Kauno kurijos archyve. Praėjo keli mėnesiai, ir galėjau pasidžiaugti, kad vysk. Povilonis ilgokai - nuo 1967 m. iki 1986 m. - be pertraukos rašė dienoraštį, rašė net kelionėse ir visa tai yra išlikę. Radau įdomių įrašų, ką sovietinė valdžia siūlė kandidatais į būsimus vyskupus: kanclerį kun. A. Bitvinską, kun. R. Mikutavičių ir kun. M. Dobrovolskį OFM Cap.

KATALIKIŠKA „ĄŽUOLO" MOKYKLA

Rugpjūčio 24 d. pasirašiau sutartį su Kauno m. savivaldybe, kad steigiama VšĮ Kauno „Ąžuolo“ katalikiška vidurinė mokykla ir arkivyskupija tampa viena iš steigėjų. Nors mokykla lieka valstybine, pagal sutartį bus galima geriau padėti jai puoselėti krikščioniškas vertybes. Arkivyskupija įsipareigojo mokyklai skirti kapelioną.

PAPILDOMOS PAREIGOS

Rugsėjo 20—21 d. Telšiuose vykusiame Vyskupų Konferencijos posėdyje buvau trejų metų kadencijai išrinktas LVK pirmininku. Prieš trejus metus pirmininku buvo išrinktas arkivysk. kard. A. J. Bačkis. Generalinio sekretoriaus pareigas toliau eis mons. Gintaras Grušas. Turint tokį darbštų ir išmintingą generalinį sekretorių, pirmininkas galės būti ramus, žinodamas, kad būtini darbai bus laiku atlikti.

SIELOVADOS SUNKUMAI

Spalio 12 d. paskelbiau dekretą dėl nutolusių nuo Bažnyčios žmonių sielovados. Dekrete raginau kunigus atsakingai rengti žmones priimti sakramentus, vengti medžiaginio suinteresuotumo ir padaryti viską, kad žmones laimėtų Bažnyčiai. Aiškiai pabrėžiau, kad už parengimą sakramentams yra atsakingas juos teikiantis klebonas. Dekretas atsirado dėl daugelio priežasčių, bet svarbiausia - kad kai kurie kunigai neatsakingai patarnaudavo, net nepaklausdami, ar priimantieji sakramentus ką nors apie juos išmano.

LABAI SUNKIOS DERYBOS

Šiluvoje labai rūpėjo sutvarkyti erdvę tarp Bazilikos ir Apsireiškimo koplyčios. Didžiausia kliūtis buvo namas, kurios savininkė — Amerikoje gyvenanti lietuvė. Pradžioje ji paprašė 100.000 litų, o po kelių savaičių -200.000 dolerių. Matydama, kad arkivyskupijai labai reikalingas ne jos supuvęs pastatas, bet žemės sklypas, bandė pasinaudoti proga ir gauti nerealią pinigų sumą. Savininkei paaiškinau, kad tokios sumos tikrai negalėsime sumokėti ir derybos ilgam nutrūko. Meldžiausi ir visą reikalą pavedžiau Šiluvos Dievo Motinos globai, nes mano pastangos jokių vaisių neatnešė.

PAŠVĘSTOJO GYVENIMO KONGRESAS

Lapkričio 18—19 d. Kaune vyko Lietuvos pašvęstojo gyvenimo kongresas. Jam seserys ruošėsi visus metus. Kongresas prasidėjo Mišiomis Jėzuitų bažnyčioje, o vėliau vyko arkivyskupijos konferencijų salėje. Pagrindiniu kalbėtoju seserys buvo pasikvietusios misionierių Fabio Ciardi OMI, pašvęstojo gyvenimo teologijos žinovą.

Lapkričio 19 d. kalbėjau šioje konferencijoje tema „Pašvęstasis gyvenimas Bažnyčioje“. Nuodugniau apsistojau prie pašvęstojo gyvenimo per sovietmetį ir jo reikšmingumą misijose, organizuojant rekolekcijas, mokant vaikus tikybos ir leidžiant pogrindinę religinę literatūrą. Iki šiolei nėra iki galo įvertintas seserų vienuolių darbas pačiu sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu. Jeigu ne jų pasišventimas, laisvę būtume pasitikę su dar didesniais dvasiniais praradimais. Didžiausiuose Lietuvos miestuose seserys vienuolės buvo pagrindinės tikybos mokytojos — pogrindininkės.

KAUNO SVEČIAS - SERGEJUS KOVALIOVAS

Gruodžio 14 d. arkivyskupijos kurijoje vyko garsaus kovotojo už žmonių teises Sergejaus Kovaliovo susitikimas su Kauno visuomene: kunigais, vienuoliais ir pasauliečiais. Prieš trisdešimt metų jis buvo Vilniuje nuteistas už pagalbą LKB kronikai ir disidentinę veiklą Maskvoje. Kurijos salė buvo pilnutėlė norėjusiųjų pasiklausyti šio brangaus Lietuvai žmogaus. Kalbėdamas išryškinau S. Kovaliovo nuopelnus anuo sunkiu laikotarpiu mums, Lietuvos katalikams, kai trūkstant viešumo buvome visokeriopai varginami. Susitikime tiek S. Kovaliovas, tiek jo žmona Liusė susilaukė daug klausimų. Baigiant susitikimą apdovanojau S. Kovaliovą Šiluvos Dievo Motinos medaliu.

SUSITIKIMAS SU REKTORIAIS

2006 m. vasario 8 d. Kauno arkivyskupijos kurijoje vyko LVK Nuolatinės tarybos narių - kard. A. J. Bačkio, manęs ir vysk. R. Norvilos, vysk. J. Borutos SJ ir vysk. J. Ivanausko susitikimas su Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) atstovais. Susitikime sutarėme parengti ir pasirašyti bendradarbiavimo memorandumą. Po susitikimo spaudos konferencijoje šį susitikimą pavadinau istoriniu, nes tai buvo pirmas žingsnis į tarpusavio bendravimą. LURK prezidentas prof. Vytautas Kaminskas kalbėjo, kad universitetams rūpi dvasinis jaunimo ugdymas. Aukštosios mokyklos negali rengti tik siauros srities specialistus, bet turi rūpintis ir studentų dvasiniu ugdymu ir čia daug galėtų padėti Bažnyčia. Kadangi kai kuriuose universitetuose jau yra kapelionai, galima būtų sustiprinti jų darbą pasitelkiant į pagalbą pasauliečius referentus.

KAUNO MUZIEJUS

Vasario 15 d. duris atvėrė Kauno muziejus, įsikūręs Valančiaus g. 6 pirmajame aukšte, kur anksčiau buvo kurijos raštinė, mano kabinetas, kiti kurijos kambariai, o vėliau TV studija. Pasirašėme sutartį, kad arkivyskupija Kauno muziejui išnuomoja patalpas, o miestas padeda išlaikyti arkivyskupijos muziejų, esantį antrame aukšte ir susidedantį iš kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinių kambarių, LKB kronikos ekspozicijos ir arkivyskupijos parodos. Atrodė, kad tai bus abi puses tenkinantis bendradarbiavimas.

PAGALBA VARGSTANTIEMS

Lietuvos vyskupai leido Caritas organizacijai padėti dalyti vargstantiems žmonėms Europos Sąjungos skiriamą paramą (MIATLNA- Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims programa), kurią dalyti turi kuri nors visuomeninė organizacija. Lietuvoje neatsirado kitos tokios pajėgios organizacijos, todėl reikėjo Caritas žmonėms užsikrauti labai sunkią naštą. Tada nežinojome, kad šią kasmet vis didėjančią naštą turėsime nešti iki 2013 metų. Drauge su Caritas žmonėmis šią paramą kai kuriuose miestuose dalijo ir kitų NVO žmonės.

KRYŽIAUS KELIAS LAISVĖS ALĖJA

Jau ketvirti metai Didžiojo penktadienio vakarą einame Kryžiaus kelią nuo Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios iki arkikatedros bazilikos. Visuomet ši procesija būna labai įspūdinga ir gana gausi — kasmet dalyvauja keli tūkstančiai žmonių. Man visuomet tenka garbė ir laimė nešti kryžių. Šį matomą kryžių nešti nėra sunku, kur kas sunkiau ir daugiau pastangų kainuoja nešti nematomus kryžius, kuriuos uždeda ne tik Bažnyčios nedraugai. Kryžiaus kelio tradicija taip gerai prigijo, kad jau neįsivaizduojamas Didysis penktadienis be maldingos eisenos su kryžiumi nurimusio Kauno miesto gatvėmis.

GYVYBĖS DIENA

Balandžio 12 d. Šiluvoje meldėmės už gyvybę, o po Mišių Jono Pauliaus II centre vyko diskusija-konferencija. Kalbėtojai Birutė Obelenienė, psichoterapeutas Gintautas Vaitoška, gyd. Virgilijus Rudzinskas ir kt. palietė įvairius klausimus: embrionų, kamieninių ląstelių, dirbtinio apvaisinimo, homoseksualizmo ir abortų ir kt. Gera buvo matyti, kaip pasauliečiai katalikai rūpinasi, kad Lietuva turėtų ateitį.

ARTĖJANTIS ŠILUVOS JUBILIEJUS

Gegužės 16-18 d. Vyskupų Konferencijos posėdyje, be kitų svarbių klausimų, kalbėjome ir apie artėjantį Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų. Nors šis jubiliejus aktualiausias Kauno arkivyskupijai, bet jis reikšmingas ir visai Lietuvai, todėl jam svarbu gerai pasiruošti visose vyskupijose.

NUNCIJAUS VIEŠNAGĖ KAUNE

Gegužės 12 d. apaštališkasis nuncijus arkivysk. R S. Zurbriggenas arkivyskupijos konferencijų salėje skaitė paskaitą „Popiežius ir Europos Sąjunga“.

Susitikime dalyvavo ne tik kunigai ir seminaristai, bet ir Kauno visuomenė. Ta proga seminaristų ansamblis gražiai pagiedojo. Nuncijus kalbėjo, kad Lietuva, daug iškentėjusi per 50 okupacijos metų ir išsaugojusi krikščioniškąsias vertybes, daug gali duoti Europai, kurioje tos vertybės nyksta.

ŠILUVOS AIKŠTĖS PROJEKTAS

Gegužės 23 d. sukviečiau į kuriją būrį žmonių aptarti Šiluvos aikštės projekto. Dalyvavo Raseinių meras, architektai ir kt. Sutarėme, kad šiais metais reikia atlikti darbus prieš Bazilikos didžiuosius vartus esančios aikštės dalyje. Taip pat sutarėme, kad reikia parengti detalųjį planą ir visų darbų sąmatą. Architektai pademonstravo būsimos aikštės maketą. Visi pritarė, kad tarp Bazilikos ir Koplyčios būtų aikštė.

EUCHARISTINIS KONGRESAS VILKAVIŠKYJE

Birželio 9-11 d. Vilkaviškyje vyko Eucharistinis kongresas, kuriam buvo ruoštasi ištisus metus. Įdėtas triūsas akivaizdžiai matėsi. Puiki trijų dienų programa, bet svarbiausia - kongreso dalyviai, dauguma jauni, spinduliavo džiaugsmu. Pagrindinę dieną man pavedė vadovauti Mišioms. Kai nusitęsė eisena miesto gatvėmis, sunku buvo patikėti, kad tiek dvasinės gyvybės yra Sūduvos žemėje, kuri nepasižymi pamaldumu.

Iš džiaugsmo norėjosi verkti. Juk šiomis gatvėmis kažkada vogčiomis eidavau į ligoninę, nes buvo draudžiama net lankyti ligonius. Šitomis gatvėmis ankstų rytą eidavau į metalo gamyklą, kai buvo uždrausta atlikti kunigo pareigas. O dabar tokia triumfališka Eucharistinė procesija. Ačiū Dievui už viską.

PAGERBTAS VLADAS LAPIENIS

Birželio 16 d. kardinolo V. Sladkevičiaus svetainėje įvyko Vlado Lapienio pagerbimas 100-ųjų gimimo metinių proga. Gilaus tikėjimo ir pamaldumo vyras sovietmečiu buvo įsitraukęs į pogrindžio spaudos darbą. Suorganizavo būrį moterų, kurios rašomosiomis mašinėlėmis daugino religines knygas, tarp jų — ir pogrindžio leidinius. Du kartus už savo darbą kalėjo Mordovijos lageryje. Tvirtas, bet drauge ir nuolankus. Saugumiečiai jį vadino jėzuitu. Manau, kad jis pamaldumu ir tvirtumu aplenkė ne vieną jėzuitą. Dėl sveikatos negalėdamas dalyvauti, telefonu V. Lapienis kalbėjo:

Sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose patyriau daug vargo ir kančių, bet paguodos teikė tikėjimas ir Dievo valios vykdymas.

AD LIMINA APOSTOLORUM

Birželio 19—23 d. visi Lietuvos vyskupai atlikome vizitą ad limina apostolorum. Aplankėme Popiežiškąsias Katalikiškojo auklėjimo, Dvasininkijos, Pašvęstojo gyvenimo, Dievo kulto ir sakramentų, Tikėjimo mokymo kongregacijas, taip Migrantų, Pasauliečių, Krikščionių vienybės, Šeimos ir Kultūros tarybas. Labiausiai patiko kard. Francis Arinzė, kuris sugeba švelniai, bet labai aiškiai atsakyti į visus užduodamus klausimus. Aplankėme Vatikano valstybės sekretoriatą. Susitikome su Šventuoju Tėvu, kuris daugiausia dėmesio skyrė šeimos ir kunigų klausimams, ypač jų vienybei. Kiekvienas vizitas ad limina brangus ir tuo, kad visą savaitę galime pabendrauti ne tik su įvairių kongregacijų vadovais, bet ir tarpusavyje. Tai labai vienija.

Šventasis Tėvas Benediktas XVI palaimino dvi naujas Šiluvos Dievo Motinos karūnas. Šiluvos paveikslas seniai vainikuotas, bet nusikaltėliai auksines karūnas pavogė, todėl padirbdinome naujas. Ta pačia proga buvo pašventintos ir Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslo karūnos.

KAUNO ARKIVYSKUPIJOS 80 METŲ JUBILIEJUS

Birželio 29 d. Kaune paminėjome arkivyskupijos ir Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 80 metų sukaktį. Šventėje dalyvavo nuncijus ir visi Lietuvos vyskupai. Po Mišių šventę tęsėme arkivyskupijos salėje. Apie bažnytinės provincijos sukūrimą kalbėjo dr. kun. Kęstutis Žemaitis, o aš aptariau arkivyskupijos praeitį ir dabartį, išryškindamas aktualiausias sielovadines sritis - šeimos gynimą, jaunimo sielovadą, pašaukimus ir kt. Šios šventės metu Šiluvos medaliais apdovanojau dek. kun. Augustiną Paulauską, kun. Robertą Skrinską už gyvybės gynimą, Vaidą Spangelevičiūtę-Kneižienę už programos Atgaivink sklaidą ir arkivyskupijos sielovadinių programų koordinavimą. Vaida yra Dievo dovana arkivyskupijai. Jos galėtų pavydėti bet kuri vyskupija ar bažnytinė institucija. Taip sumaniai ir pasišventusiai tarnauti ne dažnas sugeba.

LIETUVOS KANKINIŲ BAŽNYČIA

Liepos 2 d. konsekravau Lietuvos kankinių bažnyčią Domeikavoje. Prieš trylika metų pašventinau jos kertinį akmenį. Parapija buvo įsteigta tik 1990 metais. Ilgą laiką Mišios buvo aukojamos statomos bažnyčios pusrūsyje. Homilijoje priminiau, kad ši bažnyčia - ne tik paminklas kankiniams, bet pirmiausia šventovė, kur žmonės ieškos Dievo artumos. Klebonas kun. R. Skrinskas padarė didelį darbą, kurio kiti metų metais nepajėgia užbaigti. O be viso to, dar uoliai gina gyvybę. Vienas leidžia interneto puslapį Už, gyvybę (Pro vita).

RELIGINIŲ LYDERIŲ SUSITIKIMAS

Maskvos Patriarchatas suorganizavo religijų lyderių susitikimą, vadinamą samitu. Kovo mėn. gavau iš Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos prezidento kard. Walterio Kasperio pranešimą, kad esu įtrauktas į Šventojo Sosto delegaciją, susidedančią iš penkių kardinolų — W. Kasperio, P. Poupardo, R. Etchegaray, G. Danneelso, T. E. McCarricko, dviejų arkivyskupų — D. Martini ir manęs bei vysk. J. Vertho.

Kai liepos 3 d. Šeremetjevo oro uoste nusileido lėktuvas, prie jo privažiavo VIP mikroautobusas ir mane nuvežė tiesiai į muitinę. Joje per kelias minutes buvo sutvarkyti dokumentai, paimtas mano lagaminas, ir jau važiavome į penkių žvaigždučių viešbutį Zolotoje kolco („Auksinis žiedas“). Septynioliktame aukšte davė prabangų kambarį. Prisiminiau kiek anksčiau vykusią kelionę, kai mane iš Permės lagerio vežė į Vilnių „perauklėti“. Kai lėktuvas nusileido Maskvos oro uoste, prie jo taip pat privažiavo „vip“ autobusėlis be langų, kalinių vadinamas voranoku. Mane su antrankiais įsodino į šį „vip“ ir nuvežė į KGB kalėjimą.

Dvi dienas vyko ilgi posėdžiai, kur buvo daug kalbų, nukreiptų prieš terorizmą, ir pasisakančių už bendradarbiavimą. Pirmasis dalyvius pasveikino Rusijos prezidentas V. Putinas. Neapleido mintis, kad šis samitas reikalingas ne tiek krikščionių vienybei, kiek politikams, norintiems parodyti, kad Maskva yra pati geriausia tokių susitikimų vieta, - tai ne vieno delegato buvo pabrėžta.

Patį liūdniausią įspūdį paliko susitikimas su vyskupu iš komunistinės Kinijos. Kai priėjome prie jo pasikalbėti, tuojau prisistatė Kinijos religijų departamento direktorius ir kalbėjo tik jis, o vyskupas tylėjo. Kokia iškalbinga kalba apie „religijos laisvę“. Šis vyskupas viešai kalbėjo, kad Kinijoje esąs religijų pliuralizmas, ir pasisakė prieš kišimąsi į valstybės vidaus reikalus prisidengiant religija. Anksčiau panašiai kalbėjo sovietiniai pareigūnai, kai bandydavome ginti persekiojamus tikinčiuosius.

MONSINJORO PRANCIŠKAUS TAMULEVIČIAUS MIRTIS

Liepos 4 d. mirė ilgametis Kunigų seminarijos dvasios tėvas, kompozitorius, profesorius mons. Pranciškus Tamulevičius. Jis man asmeniškai buvo labai brangus, nes pustrečių metų seminarijoje buvo mano dvasios tėvas, pas jį kas savaitę ar dvi eidavau išpažinties. Tai reto pamaldumo, nuolankumo ir gerumo pavyzdys. Per laidotuves dalyvavo penki vyskupai ir 111 kunigų. Kalbėjusieji apie šį šviesų Bažnyčios sūnų pasakė daug gerų žodžių.

KNYGA „KAIP TARNAUJANT DIEVUI PERGUDRAUTI KGB"

Liepos mėn. RHETOS leidykla išleido pokalbių knygelę „Kaip tarnaujant Dievui pergudrauti KGB“, kuriai žurnalistai Pawelas Wolowskis ir Katarzyna Korzieniewska pakalbino šešis artimai susijusius su LKB kronika asmenis — mane, vysk. J. Borutą SJ, ses. N. Sadūnaitę, mons. A. Svarinską, P. Plumpą ir S. Kovaliovą. Šia proga minėti žurnalistai apie savo knygelės pasirodymą rašė: Ypač džiugu, nes pokarinės Lietuvos bei Lietuvos Bažnyčios istorijos atkarpa lenkų istorikams ir šiaip skaitytojams labai mažai žinoma.

Išleista knygelė buvo pristatyta Lietuvos ambasadoje Varšuvoje. Ta proga lankydamasis Lenkijoje daviau interviu žurnalui Idziemy apie Bažnyčią Lietuvoje priespaudos ir laisvės metais.

ŽOLINĖS ATLAIDAI PAŽAISLYJE

Nuo 2006 m. pradėjome švęsti Švč. Mergelės Marijos (Žolinės) atlaidus Pažaislio vienuolyne. Atlaidai sutraukia daug tikinčiųjų. Pažaislis turi savo trauką, kurią kuria jo istorija ir dabartis. Gražiai besidarbuojančios seserys kazimierietės taip pat prisideda prie Pažaislio traukos. Nuo dabar švenčiami Žolinės atlaidai dvasiškai praturtina daugelį kauniečių ir miesto svečių. Be atlaidų, čia, Pažaislyje, dvasinės atgaivos daug kas ieško, dalyvaudami sekmadienio Mišiose, melsdamiesi prie Pažaislio Švč. M. Marijos Gerosios Meilės Morinos paveikslo ar vasarą lankydamiesi Pažaislio muzikos festivalio koncertuose, vykstančiuose vienuolyno vidiniame kieme.

ILGAI KELIAVĘ LAIŠKAI

Per Šiluvos atlaidus atvažiavę piligrimai iš Didžiosios Britanijos atvežė prisiminimui kelis laiškus, kuriuos jie rašė man ir kun. A. Svarinskui 1985 metais, kai mes buvome kalinami Permės lageriuose. Jų siųsti laiškai grįžo atgal su prierašu, kad adresatai nerasti. Šie laiškai iki manęs keliavo 20 metų ir šešis mėnesius!

gŠILUVOS DIEVO MOTINOS PAVEIKSLO VAINIKAVIMAS

Per Šilinių atlaidus rugsėjo 10 d. vainikavau Šiluvos Dievo Motinos paveikslą popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis karūnomis. Jas prie altoriaus atnešė karūnų fundatoriai p. Karčiauskai. Džiaugiausi, kad Šiluva ne tik gydosi žaizdas, bet ir pastebimai auga kaip Marijos šventovė.

PRELATO MYKOLO KRUPAVIČIAUS PERLAIDOJIMAS

Rugsėjo 23 d. Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje perlaidojome prel. M. Krupavičių, buvusį Žemės ūkio ministrą. Jam pasisekė padaryti gerą žemės reformą ir daugelį ūkininkų savanorių aprūpinti žeme, kurią valstybė išpirko iš dvarininkų. Perlaidojime dalyvavo daug kunigų, politikų ir valdžios žmonių. Tėvynė gali didžiuotis turėdama tokių savo vaikų. O kad dabar turėtume daug panašių valstybės vyrų, koks buvo prel. M. Krupavičius.

PATVIRTINTA DIAKONŲ RENGIMO PROGRAMA

Lietuvos vyskupai patvirtino Kauno arkivyskupijos paruoštą nuolatinių diakonų rengimo programą ir pasiuntė Katalikiškojo ugdymo kongregacijai patvirtinti. Šios kongregacijos prefektas kard. Zenonas Grocholevskis savo dekretu programą patvirtino. Nuo dabar jau nebelikę jokių kliūčių rengti nuolatinių diakonų. Tačiau kad tam pasiruoštume, reikės dar ne vienų metų.

JONO PAULIAUS II PILIGRIMŲ KELIAS

Spalio 24—26 d. Marijampolėje vykusiame Vyskupų Konferencijos posėdyje iškėliau mintį kurti Jono Pauliaus II piligrimų kelią, kuris apimtų šio popiežiaus aplankytas vietas, kaip antai: Vilniaus ir Kauno arkikatedras, Aušros Vartus, Šiluvą, Kryžių kalną ir kt. šventoves. Džiaugiausi, kad vyskupai pritarė ir šiam projektui, ir tam, kad jis vadintųsi Jono Pauliaus II piligrimų keliu. Taip bus įamžintas Šventojo Tėvo apsilankymas ir labiau paskatinta piligrimystė Lietuvoje. Netrukus po šio posėdžio Jono Pauliaus II piligrimų kelio idėją aptariau su premjeru Gediminu Kirkilu, kuris pasiūlė įsteigti bendrą Bažnyčios ir Vyriausybės komisiją, turėsiančią teikti konkrečių pasiūlymų, ką daryti, kad Piligrimų kelio idėja būtų įgyvendinta. Vyriausybė patvirtino Piligrimų kelio komisiją ir tai teikia vilčių.

PRADEDAME RENGTIS ŠILUVOS JUBILIEJUI

Spalio 27 d. į pirmąjį posėdį sukviečiau rugsėjo 8 d. savo dekretu sudaryto Šiluvos jubiliejaus komiteto narius ir aptariau su jais, ką darysime, kad gerai pasirengtume Jubiliejui. Svarbus darbas — populiarinti Marijos apsireiškimo žinią Šiluvoje ir per parapijas leisti keliauti Šiluvos paveikslo kopijai, ta proga organizuojant reikiamas pamaldumo praktikas. Visi pritarė, kad Jubiliejus atneš daugiausia naudos tik tuomet, jei parapijose vyks intensyvus pasiruošimas.

SUGRĮŽO KANAUNINKAS FELIKSAS KAPOČIUS

Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Kaune buvo pastatyta kan. Felikso Kapočiaus rūpesčiu. Jis ne tik statė mūrinę bažnyčią, bet ir rūpinosi pačiais vargingiausiais Kauno gyventojais. Pokario metais iki pat mirties labai uoliai darbavosi JAV. Kan. F. Kapočiaus palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir lapkričio 4 d. perlaidoti Prisikėlimo šventovės kolumbariume, kur lauks savo prisikėlimo dienos. Tokių Bažnyčios darbininkų tikėjimui liudyti labai reikia šiandien.

NEGIMUSIO KŪDIKIO DIENA

Lapkričio 23 d. Kauno arkivyskupijoje ir kitose vyskupijose įvairiais renginiais buvo paminėta Negimusio kūdikio diena. Šią dieną Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje vyko Atgailos ir Sutaikinimo pamaldos. Bažnyčios rektorius kun. Kęstutis Rugevičius kvietė mąstyti, kaip kiekvienam prisidėti prie gyvybės kultūros skleidimo ir kaip užgydyti žaizdas, kurios atsiveria nutraukiant kūdikio gyvybę.

ARKIVYSKUPIJOS DARBUOTOJŲ KŪČIOS

Kiekvienais metais prieš pat Kalėdas sukviečiu arkivyskupijos institucijų darbuotojus į Kūčias. Drauge švenčiame šv. Mišias, o vėliau kurijos salėje laužome kalėdaičius, vaišinamės ir sveikiname vieni kitus artėjančių šv. Kalėdų proga. Susirenka apie 150 žmonių. Šventėje visuomet dalyvauja ir būrelis institucijoms vadovaujančių ir jose dirbančių kunigų. Gera visiems drauge pabūti ir pamatyti, kiek yra šaunių žmonių, kurie, gaudami palyginti kuklius atlyginimus, nuoširdžiai darbuojasi įvairiose arkivyskupijos institucijose. Be šių žmonių tiesiog būtų neįsivaizduojamas arkivyskupijos gyvavimas.

PAGERBTI CARITAS ŽMONĖS

Gruodžio 15 d. Vilniuje pagerbti Lietuvos Caritas direktorius kun. Robertas Grigas ir projekto Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms vadovė Kristina Mišinienė. Už aktyvią veiklą abiem buvo įteiktas Vidaus reikalų ministerijos antrojo laipsnio atminimo ženklas „Tėvynės labui“. K. Mišinienė sulaukė ir tarptautinio įvertinimo už paramos moterims programos vykdymą. Nuo 2001 m. buvo suteikta pagalba apie 350 nukentėjusiųjų nuo prekeivių žmonėmis Lietuvoje ir užsienyje.

KŪČIOS SU VARGŠAIS

Gruodžio 23 d. jau tryliktus metus Caritas „Sriubos“ valgykloje vyko Kūčių šventė su vargšais. Šiemet dalyvavo 130 vargingų žmonių. Caritas moterys iš paskutiniųjų stengėsi, kad Kūčių stalas būtų kuo gausesnis. Žmonės ne tik valgo Kūčias, bet dar ir parsineša į namus lauknešėlį. Per kai kurias Kūčias valgančiųjų ateidavo iki 200. Pagerbdami Kauno varginguosius gyventojus, į šias Kūčias atvyksta meras ir kiti Kauno m. savivaldybės pareigūnai.

ŠILUVOS JUBILIEJAUS PROGRAMA

2007 m. sausio 30 d. savo kunigams pristačiau Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejaus programą, kurią parengė vysk. J. Ivanauskas. Programa apima tris metmenis: parapijas, dekanatus ir vyskupiją. Joje numatyta, kas turės vykti parapijose, dekanatuose ir arkivyskupijoje. Ketinama surengti arkivyskupijos Mariologinį ir Eucharistinį kongresus.

Vasario 4 d. 12 val. Kauno arkikatedroje po Mišių palaiminau gražią Šiluvos Dievo Motinos paveikslo kopiją ir išlydėjau į kelionę per arkivyskupijos parapijas. Raudondvaris buvo pirmoji paveikslo sustojimo stotelė. Ši kelionė baigėsi 2008 m. rugpjūčio 30 d. Labai džiaugiausi, kad Šiluvos Dievo Motinos paveikslas vasario 18 d. pradėjo kelionę ir po Šiaulių vyskupijos parapijas. Ruošiantis Šiluvos jubiliejui arkivyskupijos Spaudos tarnyba pradėjo leisti leidinį Šiluvos žinia, kuriame buvo spausdinama visa pasirengimo medžiaga ir vykstantys renginiai Lietuvoje. Čikagoje pasirodė Šiluvos žinia išeivijoje. Joje užsienio lietuvių parapijos, misijos ir bendruomenės nuolat skelbė, kaip nuoširdžiai, būdamos toli nuo tėvynės, jos atsiliepė į Šiluvos jubiliejaus žinią.

ŠV. VALENTINO DIENA KITAIP

Vasario 12 d. arkivyskupijos konferencijų salė buvo pilnutėlė jaunimo. Arkivyskupijos Jaunimo centras organizavo pirmąjį renginį Šv. Valentino diena kitaip, t. y. krikščioniškai. Knygos „Meilės pamokos“ autorius Ričardas Pagojus labai įtaigiai kalbėjo jaunimui rūpima tema apie meilę ir lytiškumą iš krikščioniškųjų pozicijų. Šventė buvo pilna dainų, muzikos ir džiaugsmo. Pamažu ši šventė taps tradicine, sutraukiančia daug puikaus jaunimo.

VIEŠNAGĖ VOKIETIJOJE

Kovo 13-15 d., lydimas Lietuvos Caritas direktoriaus kun. R. Grigo, lankiausi Kylio mieste. Čia vyko forumas „Bažnyčia ir visuomenė“. Skaičiau paskaitą „Krikščioniškosios vertybės tarp totalitarinės diktatūros ir liberalaus dekadanso“. Paskaitoje dalyvavo daug Šlezvigo-Holšteino krašto politikų, žurnalistų, katalikų ir evangelikų dvasininkų. Turėjau gerą galimybę papasakoti apie Lietuvos patirtį priespaudos ir dabarties metais. Klausytojai uždavė labai daug klausimų. Šioje kelionėje susitikau su Šlezvigo-Holšteino krašto parlamento pirmininku Martinu Kayenburgu ir Hamburgo arkivyskupu dr. Werneriu Thissenu. Didžiausiam Kylio laikraščiui Kieler Nachrichter ir Šiaurės Vokietijos radijui daviau interviu apie Lietuvos ėjimą į laisvę ir dabarties iššūkius.

SUSITIKIMAS SEIRIJŲ MOKYKLOJE

Balandžio 20 d. Seirijų vidurinėje mokykloje vedžiau vadinamąją sėkmės pamoką. Į ją susirinko vienuoliktokai ir labai daug kitų vyresniųjų klasių mokinių ir mokytojų. Papasakojau apie savo jaunas dienas, praleistas Seirijų vidurinėje, čia subrendusį pašaukimą į kunigystę, gimnastiką ir daug kitų dalykų. Po pamokos atsakiau į mokinių klausimus. Buvo labai malonu lankytis jaunystės laikų vietose ir matyti jaunus šių dienų žmones, godžiai gaudančius vyskupo žodžius.

PILIGRIMINĖS KELIONĖS IR EUCHARISTIJOS ŠVENTĖS

Vasarą kiekvieno mėnesio 13 d. vis naujas dekanatas organizavo piligriminę kelionę nuo Dubysos į Šiluvą ir kiekvieną kartą dalyvaudavo didelis tikinčiųjų būrys. Taip dekanatų kunigai ir pasauliečiai ruošėsi didžiajam Šiluvos jubiliejui.

Visos Kauno parapijos ir dekanatų centrų parapijos organizavo dviejų dienų Eucharistijos šventes — mažuosius Eucharistinius kongresus. Pagrindiniai šventės elementai buvo Eucharistijos adoracijos, procesijos ir konferencijos. Džiaugiausi, kad kunigai aktyviai įsitraukė į pasirengimą Šiluvos jubiliejui.

ŠV. TERESĖLĖS RELIKVIJOS

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų kelionė po Lietuvą vyko per visas vyskupijas ir birželio 20 d. pasiekė Šiluvą. Per Raseinius, Jurbarką, Paštuvos karmeličių vienuolyną ir Raudondvarį birželio 23 d. relikvijos buvo atvežtos Kauną. Rotušės aikštėje pasitikau relikvijas su daugybe kunigų, tikinčiųjų ir miesto gyventojų. Procesija atėjome į arkikatedrą, kur žmonės turėjo galimybę melstis ir prisiliesti prie Lietuvoje gerai žinomos šventosios relikvijų. Birželio 25-27 d. relikvijas žmonės gausiai lankė Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Visur pagerbti šv. Teresėlės susirinkdavo stebėtinai daug žmonių; mačiau, su kokia didele meile žmonės lietė brangias relikvijas. Atrodė, tarsi gyva šventoji atėjo susitikti su tikinčiaisiais.

TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA SEIME

Birželio 11 d. dalyvavau Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“. Konferencija vyko minint Lietuvos, Latvijos ir Estijos Sąjūdžių dvidešimtmetį. Perskaičiau pranešimą „Bažnyčia totalitarinės sistemos akivaizdoje“, jame glaustai apžvelgdamas, ką Lietuvos laisvei davė Bažnyčia. Minėjau „17 000 memorandumą“, LKB kroniką, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, Helsinkio grupę ir kitus žingsnius, kurie padėjo augti Sąjūdžio dvasiai. Po konferencijos Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas atsiuntė labai gražią padėką.

JAUNIMO DIENOS KLAIPĖDOJE

Birželio 30-liepos 1 d. Klaipėdoje vyko Lietuvos jaunimo dienos -„Drąsos! Tai aš“. Sekmadienį dalyvavau vienoje iš keturių eisenų, žygiavusių iš įvairių parapijų į vasaros estradą, kur buvo aukojamos pagrindinės Mišios. Dvi valandas truko šios jaunimo eisenos. Buvo gera stebėti žmones, pasitinkančius ir sveikinančius linksmai nusiteikusį jaunimą. Šventėje dirbo apie 300 savanorių.

„17 000 MEMORANDUMAS" GRĮŽTA Į KAUNĄ

Liepos 9 d. Kauno Rotušėje Kestono instituto (Didžioji Britanija) įkūrėjas ir prezidentas kan. Michaelas Bourdeaux iškilmingai man perdavė „17 000 memorandumą“. Trisdešimt šešerius metus Kestono institutas saugojo šį memorandumą, kuris Vakarus buvo pasiekęs 1972 m. pradžioje. Savo kalboje papasakojau, kokios priežastys paskatino memorandumo atsiradimą, kaip buvo organizuojamas parašų rinkimas ir kaip jis keliavo į Maskvą, o kan. M. Bourdeaux papasakojo, kaip memorandumas buvo persiųstas ir Jungtinių Tautų Organizacijai.

Perdavimo ceremonijoje dalyvavo ir Didžiosios Britanijos ambasadorius Colinas Robertsas. Jis papasakojo, kaip jo kolegos iš Britų ambasados Maskvoje diplomatiniu paštu pasiuntė memorandumą į Vakarus. Lietuvos Respublikos garbės konsulas Jungtinėje Karalystėje Anthony Packeris sakė, kad Memorandumo istorija - tai istorija apie tautos drąsą ir heroizmą, „tai laisvės ir dvasingumo dokumentas ne tik Europai, bet ir pasauliui“. Vysk. J. Kauneckas, anuomet buvęs vienas iš aktyviausių parašų po šiuo memorandumu rinkėjų, papasakojo, kad renkant parašus subrendo jo pašaukimas siekti kunigystės.

TEISĖ GYVENTI PAGAL SĄŽINĘ

Pasirašiau atvirą laišką Sveikatos apsaugos ministrui ir jame prašiau užtikrinti sąžinės laisvę būsimiems katalikams gydytojams, kad jie, ruošdamiesi tapti akušeriais-ginekologais, nebūtų verčiami per praktikas daryti abortų, nes tai yra nesuderinama su tikinčio žmogaus sąžine. Šį klausimą dar ne kartą ateityje svarstysime dvišalėje Bažnyčios ir Vyriausybės komisijoje. Įdomus reiškinys: dabartiniai laisvės gynėjai nori visiems suteikti laisvę, bet nemato problemos, kai prievartaujamos tikinčiųjų žmonių sąžinės.

MARIOLOGINIS KONGRESAS PAŽAISLYJE

Rugpjūčio 15 d. Pažaislyje švenčiant Žolinės šventę vyko Mariologinis kongresas, ruošiantis Šiluvos jubiliejui. Istorinį pranešimą „Marijos apsireiškimas Šiluvoje“ perskaitė dr. Liudas Jovaiša. Istorikas aptarė seniausią - XVII amžiaus vidurio - istorinį šaltinį apie apsireiškimą Šiluvoje.

Pagrindinėms šventės Mišioms vadovavo vysk. J. Ivanauskas su daugybe koncelebruojančių kunigų ir tikinčiųjų minia.

KONKORDATO 80 METINĖS

Rugsėjo 11-12 d. Lietuvoje buvo iškilmingai paminėtos konkordato tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos 80-osios metinės. Ta proga į Lietuvą atvyko Vatikano valstybės sekretoriato sekretorius santykiams su valstybėmis arkivysk. Dominique Mamberti.

Rugsėjo 10 d. arkivysk. D. Mamberti lankėsi Šiluvoje. Šią Šiluvos atlaidų dieną į aikštę priešais Baziliką buvo susirinkę Lietuvos policininkai. Mišioms vadovavo garbusis Vatikano svečias, kuris kalbėdamas perdavė tos dienos pamaldų dalyviams Šventojo Tėvo sveikinimus ir palaiminimą.

Rugsėjo 12 d. prie buvusios Apaštališkosios nunciatūros pastato Kaune, Donelaičio g. 74, buvo atidengta atminimo lenta. Atidengime dalyvavo arkivysk. D. Mamberti, meras Andrius Kupčinskas, nuncijus arkivysk. Peteris Stephanas Zurbriggenas ir ambasadorius prie Šventojo Sosto Algirdas Saudargas. Po atminimo lentos atidengimo arkivyskupijos salėje vyko Konkordato 80-ųjų metinių paminėjimas-konferencija. Dalyvavo visi Lietuvos vyskupai, universitetų rektoriai, klierikai, seserys vienuolės ir daug kitų žmonių. Išsamų pranešimą „Šventojo Sosto santykiai su valstybėmis“ perskaitė arkivysk. D. Mamberti. Paskui kalbėtojai - Vytautas Ališauskas, dr. Arūnas Streikus, dr. Paulius Subačius, dr. Irena Vaišvilaitė ir prof. Jean Paul Durand OP - apžvelgė įvairius su Konkordatu susijusius klausimus.

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO ATLAIDAI

2007 m. Šiluvos atlaidai vyko jau gerokai pasikeitusioje Šiluvoje. Dalis aikštės priešais Baziliką jau buvo atnaujinta. Vyliausi, kad iki Jubiliejaus pasiseks sutvarkyti visą aikštę, jungsiančią Apsireiškimo koplyčią su Bazilika, nors buvo sunkiai peržengiama kliūtis - vidury aikštės esantis namas. Atlaidus pradėjome Mariologiniu kongresu, kuris buvo Pažaislyje jau pradėto kongreso tęsinys ir pabaiga. Pagrindinę atlaidų dieną tarp labai gausių piligrimų dalyvavo ir Jono Pauliaus II piligrimų kelio komisijos bei darbo grupės nariai ir daug kitų garbių svečių. Prieš Šiluvos atlaidus išleidome Stasio Ylos knygą „Šiluva Žemaičių istorijoje“, kurios pasirodymas prieš Jubiliejų buvo kaip tik laiku.

KAUNO ARKIVYSKUPIJOS II SINODAS

Beveik po penkerių metų pasirengimo 2007 m. spalio 20 ir 21 d. vyko Kauno arkivyskupijos II sinodas. Pirmąjį sinodą buvo rengę tik dvasininkai, antrąjį sinodą — dvasininkai ir pasauliečiai drauge. Spaudos konferencijoje Sinodo generalinis sekretorius mons. A. Grušas žurnalistus supažindino su Sinodo, kuriam pradėta rengtis 2003 m. sausio 5 d., eiga ir siekiu atnaujinti arkivyskupijos gyvenimą.

Sinodą pradėjome arkikatedroje, į kurią nuo Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčios mes, visi Sinodo nariai, atėjome procesijoje. Vysk. J. Ivanauskas šio Sinodo reikšmę prilygino II Eucharistiniam kongresui ir Jono Pauliaus II apsilankymui Kaune.

Sinodas vyko arkivyskupijos konferencijų salėje; jame dalyvavo 118 delegatų - 31 dvasininkas, dvi seserys vienuolės ir 85 pasauliečiai. Plenariniuose posėdžiuose Sinodo komisijų pirmininkai supažindino su savo darbo eiga ir rezultatais. Už nutarimų projektą buvo balsuojama slaptu balsavimu. Balsų dauguma priimtus nutarimus ir pakoreguotus pagal pateiktus pasiūlymus buvo palikta tvirtinti Kauno ordinarui.

Sinodo darbą baigėme spalio 21 d. sekmadienį 15 val. iškilmingomis Mišiomis arkikatedroje. Į baigiamąsias Mišias atvyko daug kunigų, panorusių dalyvauti istoriniame arkivyskupijos Sinode. Mišių homilijoje kalbėjau, kad šis Sinodas yra mūsų visų dovana artėjančiam Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje jubiliejui. Po Sinodo liko sutvarkyti priimtus nutarimus, juos galutinai suredaguoti ir išleisti — Sinodo nutarimų knyga netrukus ir buvo išleista.

Šiluvos Dievo Motinos ir kitų jubiliejinių metų malonės

2008-2010 m.

„ŠILUVA ŽEMAIČIŲ ISTORIJOJE" PRISTATYMAS

2008 m. sausio 4 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, vyko kun. Stasio Ylos monografijos „Šiluva Žemaičių istorijoje“ pristatymas. Ses. Igne Marijošiūtė MVS papasakojo daug įdomių dalykų apie kun. S. Ylą, nes jis gyveno ir mirė Putnamo vienuolyne. Aš papasakojau apie savo džiaugsmą, kai ses. I. Marijošiūtė atvežė ir man įteikė knygos „Šiluva Žemaičių istorijoje“ antrosios dalies rankraštį, kurį reikėjo tik suredaguoti ir išleisti drauge su pirmąja dalimi. Šioje knygoje tilpo daug istorinės medžiagos iš ano sudėtingo Bažnyčiai laikotarpio, kai katalikai ir protestantai dar nesugebėjo draugiškai sugyventi.

ŠILUVOS DIEVO MOTINOS METAI

Sausio 8 d. Kauno arkikatedroje 2008 metus paskelbiau Šiluvos Dievo Motinos metais. Oficialiai šie metai prasidėjo vasario 3 d., sekmadienį. Visose Kauno parapijose buvo aukojamos Mišios meldžiant Švč. Mergelės Marijos globos. Apsireiškimo 400 m. jubiliejaus pagrindinės iškilmės numatytos švęsti rugsėjo 6—15 d. Šiluvoje.

Kanados lietuvių katalikų centras ir Kanados lietuvių kunigų vienybė 2008-uosius taip pat paskelbė Šiluvos Marijos metais Kanadoje. Vysk. J. Ivanausko pašventinta Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo kopija keliavo per visas Kanados lietuvių parapijas.

Į ŠVENTĄJĄ ŽEMĘ

Vasario 11 d. su 25 Kauno arkivyskupijos kunigais išvykau į Šventąją Žemę. Aplankėme Taboro kalną, Atsimainymo baziliką, Karmelį, Kafarnaumą, Palaiminimų kalną, Petro Primato ir Duonos Padauginimo bažnyčias.

Jeruzalėje aplankėme Kristaus Kapo bažnyčią, ėjome Kryžiaus kelią, lankėme Marijos Užmigimo bažnyčią ir Paskutinės vakarienės kambarį, o kitą dieną išvykome į Betliejų. Labai niūriai atrodo betoninė „Berlyno siena“, skirianti žydus nuo arabų pasaulio. Aplankėme Kristaus Gimimo baziliką ir Piemenų lauką, lankėmės Masados tvirtovėje, Kumrane, maudėmės Negyvojoje jūroje, o 19 d. pabudę pamatėme sniegu apklotą Jeruzalę. Buvo tikrai palaiminta piligrimystė. Šventojoje Žemėje lankiausi ne pirmą kartą, todėl galėjau daugiau susitelkti ties brangiomis vietomis ir išgyventi brangius Šventosios istorijos slėpinius.

PILIGRIMŲ CENTRAS ŠILUVOJE

Drauge su aikštės tvarkymo darbais Šiluvoje pradėjome statyti Piligrimų centrą, kuriame glausis čia tarnaujančios seserys, Šiluvos muziejus ir Piligrimų informacijos centras. Pradžiai turėjom tik ketvirtadalį reikiamų lėšų. Piligrimų centre architektas Gintautas Natkevičius suplanavo ir viešuosius tualetus, kurių Šiluvai labai trūko. Kai viskas buvo įgyvendinta, tegalima pasidžiaugti, kad Šiluvos šventovė turi viską, ko tokiai vietai reikia.

Rengiantis Šiluvos jubiliejui dideli darbai vyko ir pačioje Bazilikoje. Keitėme senas medines grindis, išklodami granitu. Remontavome ir Bazilikos išorę - bokštus bei frontoną. Visi labai norėjome, kad Šiluva jubiliejų sutiktų gražiai atsinaujinusi.

SUGRĮŽTA KUN. DR. ANTANAS PAŠKUS

Gegužės 23 d. paminklinės Kristaus Prisikėlimo šventovės kolumbariume palaidojome kun. dr. Antaną Paškų, filosofijos ir psichologijos profesorių, kuris parašė daug vertingų knygų ir laisvės metais kasmet atvažiuodavo dėstyti Katalikų teologijos fakultete. Kun. A. Paškus giliai įžvelgė tiek totalitarinės sistemos, tiek nesveiko liberalizmo pavojų.

TAUTŲ SEKMINĖS LIETUVOJE

Tarptautinė katalikų charizminio atsinaujinimo tarnyba Romoje pakvietė drauge švęsti Sekminių. Į šį kvietimą atsiliepė 23 Europos ir 16 kitų žemynų šalių. Į Sekminių devyndienį įsitraukė dauguma Lietuvos parapijų. Gegužės 10—11 d. Tautų Sekminių šventimas vyko Šiluvoje. Dalyvavo katalikų bendruomenės „Naujoji Sandora“, „Gyvieji akmenys“, „Ugnies vaikai“, „Dievo mėnuliai“, Kretingos pranciškonai, maldos grupės iš Marijampolės ir kitų Lietuvos vietų. Taip pat dalyvavo įvairių kongregacijų seserų ir brolių vienuolių. Penktadienį prasidėjusi Eucharistijos adoracija Jono Pauliaus II centre truko visą parą. Šeštadienio vakarą pirmąją maldos konferenciją vedė apaštališkos dvasios pasaulietis Vincas Kolyčius iš Toronto. Jei mes, dvasininkai, visi būtume panašūs į jį - kalnus nuverstume! Bazilikoje naktį vyko Eucharistijos adoracija ir Sutaikinimo pamaldos.

Sekmadienį, per pačias Sekmines, programa vyko aikštėje prieš Baziliką. Apie savo dvasines patirtis dalijosi seserys vienuolės ir pasauliečiai. 12 val. vadovavau Mišių liturgijai ir pasakiau homiliją, ragindamas visus būti ne tik Evangelijos žinios, bet ir džiaugsmo nešėjais. Popietiniu metu aikštėje susirinkusieji galėjo išgirsti daugelio žmonių, patyrusių Šventosios Dvasios veikimą, liudijimų.

Pirmadienį, atsiliepdami į kvietimą eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją, Kretingos pranciškoniškasis jaunimas, „Gyvieji akmenys“, Vilniaus ir Kauno kunigų seminarijų klierikai, seserys vienuolės lankėsi evangelizacinėje misijoje Šiluvoje, Žaiginyje bei šešiose Raseinių mokyklose.

KAUNO ARKIVYSKUPIJOS EUCHARISTINIS KONGRESAS

Gegužės 24—25 d. šventėme vieną iš pačių svarbiausių šių Jubiliejinių metų bažnytinę šventę — arkivyskupijos Eucharistinį kongresą. Išvakarėse Eucharistinis kongresas vyko Kauno Kristaus Prisikėlimo šventovėje. Apie 6000 žmonių dalyvavo Mišiose ir miuzikle Prisikėlęs. Ses. Lucijos Grybaitės FMA dėka šis puikus kompozitoriaus Daniele Ricci miuziklas buvo padovanotas Kauno žmonėms. Kongreso programa tęsėsi visą naktį; jos centre buvo Eucharistijos adoracija.

Gegužės 25 d., sekmadienį, iškilmė prasidėjo procesija į senamiestį. Iškilmingos Mišios vyko Jono Pauliaus II parke Santakoje. Nuncijus arkivysk. S. P. Zurbriggenas perdavė Šventojo Tėvo sveikinimą. Iškilmingas Mišias transliavo nacionalinė televizija. Homilijoje kviečiau žmones, kad Eucharistija taptų jų kasdienio gyvenimo duona.

VASAROS DARBAI

Liepos pradžioje jau buvau susitaikęs su mintimi, kad sutvarkyti Šiluvos aikštės iki Jubiliejaus tikrai nepavyks dėl jos vidury stovėjusio pastato. Liko tik maldoje visus rūpesčius patikėti Švč. Mergelei Marijai: „Motina, tu žinai, kad visa, ką darau Šiluvoje, yra skirta tau ir tavo Sūnui. Šiuo metu esu bejėgis ką nors padaryti, todėl visa pavedu tavo motiniškam rūpesčiui.“ Po kelių dienų paskambino advokatas ir paaiškino, kad aikštės viduryje esančio namo savininkė jam pavedė tvarkyti pardavimo reikalus, ir klausė, kiek esu pasiruošęs mokėti. Pasakiau kainą, jei per savaitę nuosavybės dokumentai bus mano rankose. Po dviejų savaičių mokėsiu penkiais tūkstančiais mažiau, o vėliau man namas bus visiškai neįdomus, nes iki Jubiliejaus jau nespėsime aikštės sutvarkyti. Dideliam džiaugsmui po savaitės jau turėjau namo nuosavybės dokumentus, ir buldozeris per kelias dienas nepaliko jo nė pėdsako. Ačiū Šiluvos Marijai!

JONO PAULIAUS II ĮAMŽINIMAS

Labai rūpėjo Šiluvoje įamžinti Jono Pauliaus II apsilankymą. Suradome Krokuvoje skulptorių Czesławą Dzwigajų, kuris sutiko Šiluvos jubiliejui išlieti bronzinę Jono Pauliaus II skulptūrą. Postamentą parūpino mano geras pažįstamas Jokūbauskas iš Raižių. Ir skulptorius, ir akmens meistras buvo žodžio žmonės — ką pažadėjo, tą laiku ir padarė. Likus kelioms dienoms iki Jubiliejaus aikštė buvo paruošta, Jono Pauliaus II skulptūra pastatyta, Švč. M. Marijos statula aikštėje pakeista nauja, nes senoji buvo tokios blogos būklės, kad galėjo stovėti tik po stogu.

MIRĖ KUNIGAS LEONARDAS JAGMINAS SJ

Prieš pat atlaidus mirė mano senas bičiulis kun. Leonardas Jagminas SJ. Nuo Kunigų seminarijos laikų buvome artimi draugai, vėliau toje pačioje seminarijoje dirbome. Jis buvo mano dvasios vadas ir nuodėmklausys. Kun. Leonardas - tai kunigiškojo uolumo pavyzdys. Jis nepaprastai mėgo knygas. Visų atmintyje išlikęs vaizdas, kaip t. Leonardas net sulinkęs neša didelį portfelį knygų. Uoliai vedė seserims rekolekcijas ir patarnavo visiems, kas tik į jį kreipėsi. Rugsėjo 8 d. kun. Leonardą palaidojome Šiluvoje, jėzuitų kapavietėje.

PILIGRIMŲ KELIO VADOVAS

Sukūrus Jono Pauliaus II piligrimų kelią atsirado būtinybė išleisti vadovą, kuriame piligrimai rastų reikalingą informaciją apie pačias svarbiausias Lietuvos šventoves. Padedant Ūkio ministerijai pasisekė lietuvių kalba išleisti „Jono Pauliaus II piligrimų kelio vadovą“. Vėliau išleidau šį vadovą anglų ir lenkų kalbomis. Daugiausia prie šios knygos pasidarbavo Katalikų interneto tarnybos vadovė Dalė Šmerauskaitė, Bažnyčios žinių redaktoriai Gediminas Žukas ir Asta Petraitytė bei dailininkė Silvija Knezekytė.

JUBILIEJINIAI ŠILUVOS ATLAIDAI

Popiežiaus laiškas

Šiluvos Jubiliejui buvo labai reikalingas popiežiaus pasiuntinys. Per Apaštalinę nunciatūrą prašėme tuo pasiuntiniu paskirti ilgametį Lietuvos ir Kauno arkivyskupijos bičiulį kardinolą Joachimą Meisnerį. Liepos 3 d. Šiluvos Dievo Motinos apsireiškimo 400 m. jubiliejaus proga popiežius Benediktas XVI pasiuntė laišką Kelno arkivyskupui kard. J. Meisneriui. Jau artėja keturių šimtų metų sukaktis, kai liudijamas Dievo Motinos apsireiškimas Šiluvoje, kuri yra Lietuvoje. Dar viduriniais amžiais šiame krašte pradėjo plisti Evangelijos žinia ir vaisingai skleistis Išganytojo malonės darbai. Vėliau minėtoje vietoje pastatyta Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventovė, kad ten galėtų gausiai rinktis tikintieji, su pasitikėjimu prašysiantys Dangaus pagalbos tiek kūnui, tiek dvasiai. 1608 metais, kaip žinia, keliems piemenėliams pasirodė pati Dievo Gimdytoja, ir tada katalikybė ėmė plėtotis su nauju užmoju <...>.

Lietuvoje gyvenantys žmonės Šventosios Romos Bažnyčios kardinolo Vincento Sladkevičiaus buvo pavesti Bažnyčios Motinos globai. Šį pavedimą ten lankydamasis patvirtino ir garbingasis mūsų pirmtakas Jonas Paulius II. Tad teisinga, kad garbingojo brolio Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ ir kitų Lietuvos vyskupų kvietimu bei raginimu būtų deramai paminėta anksčiau minėto įvykio keturių šimtmečių sukaktis, ypač rugsėjo 13-14 d. Šių iškilmių šventimas suteikia galimybę ir progą ne tik paminėti tą įvykį, bet ir sužadinti širdyse uolesnio tikėjimo dvasią.

Todėl siekdami, kad šios apeigos vyktų kuo didingiau ir veiksmingiau, nusprendėme pasiųsti prakilnų vyrą, kuris Mums atstovautų ir veiktų Mūsų vardu. Atkreipėme dėmesį į Tave, Garbingasis mūsų Broli, kuris esi visiškai tinkamas prisiimti šią tarnystę ir deramai ją atlikti.

Tad didelio palankumo Tau skatinami skelbiame ir skiriame Tave, Garbingasis mūsų Broli, ypatingu pasiuntiniu minėtoms iškilmėms švęsti.

Padėka už laisvę

Rugpjūčio 31 d., paskutinį sekmadienį prieš Šiluvos jubiliejų, kaip ir kasmet, pradėdami Šilinių atlaidus, suorganizavome dvi dideles piligrimų eisenas nuo Tytuvėnų ir nuo Dubysos. Eisenoje nuo Dubysos priekyje buvo nešama Šiluvos Dievo paveikslo kopija, apkeliavusi visas arkivyskupijos parapijas. Dabar ji keliavo į Šiluvą, kur per visą Jubiliejų stovės prie Mišių altoriaus. Piligriminiame žygyje dalyvavo įvairiausių žmonių: vaikų, jaunimo, suaugusiųjų, partizanų, tremtinių, politikų, Seimo narių - visas grupes sunku net išvardyti. Šiluvos aikštėje susitiko abi eisenos — nuo Tytuvėnų ir Dubysos. Eisenoje nuo Tytuvėnų dalyvavo spalvingai pasipuošę Tarptautinės katalikiškos Tradicija, šeima ir nuosavybė organizacijos nariai iš Japonijos, Ispanijos, Lenkijos, Baltarusijos, Venesuelos ir Brazilijos.

Jie kasmet atvyksta į Šilinių atlaidus, nešdami Fatimos Dievo Motinos statulą. Kasmet visus piligrimus apdovanoja savo išleistais kalendoriais, populiarinančiais pamaldumą Fatimos Dievo Motinai.

Raseinių savivaldybės nutarimu gatvė, einanti šalia aikštės, buvo pavadinta Jono Pauliaus II vardu, todėl po Mišių palaiminau naująją gatvę ir naująją Švč. M. Marijos statulą.

Eucharistinis kongresas

Rugsėjo 6 d., šeštadienį, vyko Eucharistinio kongreso antroji dalis. Pirmoji bvo surengta pavasarį Kaune. Kun. K. Kėvalas prieš pagrindines Mišias vedė labai gerą katechezę. Ir vėliau kasdien pagrindinei Eucharistijai savo puikiomis katechezėmis piligrimams padėdavo pasirengti įvairių Lietuvos vyskupijų kunigai. Po Mišių aikštėje vyko procesija su Švč. Sakramentu. Po vakarinių Mišių procesija ėjome aplink Šiluvos miestelį. Šią dieną pėsčiomis iš Raseinių į Šiluvą atkeliavo 500 jaunųjų piligrimų iš Vilniaus, Kauno, Žemaitijos ir kitų Lietuvos vietų. Atvykę piligrimai dalyvavo Sutaikinimo pamaldose ir evangelizacinėje programoje.

Piligrimai nuo Kryžių kalno

Rugsėjo 5—7 d. per 1200 jaunų piligrimų keliavo iš Kryžių kalno į Šiluvos jubiliejų. Kaip visuomet jiems vadovavo nepailstantis vysk. Eugenijus Bartulis, savo giedra nuotaika užkrėsdamas jaunuosius piligrimus. Šįkart piligrimystėje dalyvavo piligrimų net iš Lenkijos ir Vokietijos. Rugsėjo 7 d., sekmadienį į Šiluvos aikštę susirinko daug jaunų piligrimų iš Raseinių ir nuo Kryžių kalno; įveikę 4000 kilometrus atvyko būrys lietuvių piligrimų net iš Lurdo. Saulėje plaikstėsi daugelio katalikiškų organizacijų bei draugijų vėliavos. Su manimi Mišias koncelebravo apaštališkasis nuncijus arkivysk. Peteris Stephanas Zurbriggenas, arkivysk. Wojciechas Ziemba, Kroatijos vysk. Jurajus Jezerinacas ir visi Lietuvos vyskupai. Ši diena buvo skirta jaunimui ir Jonui Pauliui II pagerbti jo apsilankymo Šiluvoje 15-ųjų metinių proga. Nuo dabar rugsėjo 7-oji kasmet bus skiriama pal. Jonui Pauliui II. Po Mišių labai iškilmingai aikštėje buvo pašventintas Jono Pauliaus II paminklas, kuris vaizduoja popiežių, prie krūtinės priglaudusį Šiluvos Dievo Motinos paveikslą. Padėkojau paminklo autoriui prof. C. Dzwigajui; jo sukurtas paminklas kvies piligrimus dar labiau mylėti Šiluvos Mariją.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmė

Rugsėjo 8 d. Šiluvoje šventėme Švč. Mergelės Marijos šventę. Čia, Šiluvoje, ji buvo pradėta švęsti nuo XV amžiaus. Šią dieną iškilmėje dalyvavo daug pakviestų policijos ir teisėsaugos pareigūnų. Kadangi į ją atvykti kvietėme ir Kaišiadorių vyskupijos bendruomenę, pagrindinėms Mišioms aikštėje vadovavo Kaišiadorių vysk. Juozas Matulaitis. Mišių pabaigoje pašventinau kelyje iš Apsireiškimo koplyčios į Baziliką piligrimų Rožinio maldai tarnausiančius penkis Šviesos slėpinių koplytstulpius su Eriko Daugulio sukurtais bronziniais bareljefais. Šią dieną visi galėjo susipažinti su Kaišiadorių vyskupijos šventovėmis ir garbingomis asmenybėmis, visų pirma — Dievo tarnu arkivysk. Teofiliumi Matulioniu. Informacijos palapinės stenduose atlaidų dienomis ir kitos Lietuvos vyskupijos supažindino su svarbiausiomis šventovėmis, čia buvo gražiai atspindėta Bažnyčios Lietuvoje tarnystė karitatyvinėje, jaunimo, šeimų ugdymo, dvasingumo puoselėjimo ir kt. srityse šiandien.

Kariuomenės šventė

Rugsėjo 9 d. Šiluvos aikštėje aukojamose pagrindinėse Mišiose dalyvavo 150 Lietuvos kariuomenės karininkų ir 500 karių. Iškilmėje dalyvavo pats Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Prieš Mišias LR Karinių oro pajėgų flotilės vadas admirolas Kęstutis Macijauskas su ministru padėjo gėlių prie generolo Jono Žemaičio paminklo. Mišias koncelebravo net 80 kunigų. Homiliją pasakė LR kariuomenės ordinaras Eugenijus Bartulis. Šiluvos piligrimus po Mišių mokyklos stadione vaišino Jonavos dekanato tikintieji.

Kunigų ir vienuolių šventė

Trečiadienis buvo skirtas kunigams ir vienuoliams. Pagrindinėms Mišioms vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, atsivežęs daug savo vyskupijos kunigų. Tą dieną dėkojome Dievui už kunigų ir vienuolių ištikimybę. Su

Dievui pašvęstojo gyvenimo nariais aikštėje švenčiau Eucharistiją popietiniu metu. Seserys ir broliai vienuoliai Bažnyčioje visuomet buvo labai didelė jėga. Sovietai norėjo ją sunaikinti ir dėl to uždarė visus vienuolynus, bet jie sunkmetį išgyveno pogrindyje. Vakare meldėmės už pašaukimus į dvasinį luomą. Mišių pabaigoje vadovavau klierikų įvilktuvėms ir lektorių bei akolitų skyrimui.

Katalikiškų bendruomenių šventė

Ketvirtadienį į Šiluvą suvažiavo Lietuvos katalikiškų institucijų, organizacijų ir bendruomenių nariai. Piligrimams tarnavo Telšių vyskupijos kunigai, o jų vyskupas Jonas Boruta SJ vadovavo pagrindinėms pamaldoms ir pasakė homiliją. Popietiniu metu aikštėje buvo surengtos Ekumeninės pamaldos, kuriose dalyvavo broliai ortodoksai, evangelikai liuteronai, metodistai ir Tikėjimo žodžio bendruomenė. Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis pasidžiaugė šia vienybės diena ir drąsino vienybėje su Kristumi daryti gerus darbus. Ekumeninės pamaldos Šiluvoje vyko pirmąkart — ši žemė po šimtmečių tapo krikščionių santaikos vieta.

Ligonių ir medikų šventė

Rugsėjo 12 d. meldėmės už medikus, slaugos darbuotojus ir sergančiuosius. Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupijos ganytojas vysk. Rimantas Norvila. Šiluvos Marija yra tituluojama Ligonių Sveikata, todėl ligoniai į Šiluvą ypač mielai atvyksta per jiems skirtą Ligonių dieną. Su savo vyskupu Rimantu į Šiluvą atvyko taip pat didelis būrys Vilkaviškio vyskupijos kunigų. Aš pats Mišias, skirtas ligoniams, aukojau popietiniu metu. Vakare buvo meldžiamasi už priklausomybių varginamus žmones ir jų artimuosius. Po Mišių vyko Vidinio gydymo pamaldos. Tądien vidurdienį į Vilniaus oro uostą atskrido popiežiaus pasiuntinys kard. Joahimas Meisneris. Jį pasitiko apaštališkasis nuncijus ir Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius mons. G. Grušas.

Šeimų šventė

Šeštadienį sukvietėme šeimas ir meldėmės jų intencijomis: už drąsą auginti daugiau vaikų, už patiriančias sunkumų šeimas ir kt. Kadangi ši diena buvo skirta Vilniaus arkivyskupijai, atvyko daug piligrimų iš šios arkivyskupijos. Piligrimų atvyko taip pat iš Latvijos, Vokietijos, Kanados, JAV, Lenkijos, Australijos ir net iš Afrikos. Per Mišias sutuoktiniai atnaujino Santuokos pažadus.

Šiemet aikštę, Apsireiškimo koplyčią ir Baziliką iškilmėms išpuošė Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro bendruomenė. Nuo šių metų ji kasmet puoš Šiluvą vis naujai kuriamomis gėlių kompozicijomis

Jubiliejaus iškilmė

Erdvią aikštę ir jos prieigas tarp Šiluvos bazilikos ir Apsireiškimo koplyčios liete užliejo piligrimų jūra, visi kaip viena šeima dėkojo Dievui už Marijos apsireiškimo dovaną Lietuvos žemei ir jos žmonėms. Bazilika buvo pasipuošusi Lietuvos ir Vatikano vėliavomis. Į iškilmę atvyko Lenkijos primas kard. Jozefas Glempas, Minsko-Mogiliovo arkivysk. Tadas Kondrusevičius ir vysk. Antoni Dziemianko, Elko vysk. Jerzy Mazūras, Drohiczyno vysk. Antonis Pacyfikas Dydyczius, Gardino vysk. Aleksandras Kaszkie-wiczius, Balstogės arkivysk. Edvardas Ozorowskis, Jelgavos vysk. Antonis Justsas, Estijos vysk. Philipe Jean Jourdanas, Varšuvos marijonų provincijolas kun. Pavelas Naumowizcius, Lietuvos vyskupai, prezidentas Valdas Adamkus, Premjeras Gediminas Kirkilas, Vyriausybės nariai, daug kitų garbingų svečių ir daugybė piligrimų iš Lietuvos bei užsienio. Svečiai buvo sveikinami lenkų, vokiečių, italų ir anglų kalbomis. Iškilmių Eucharistijai vadovavo popiežiaus pasiuntinys kard. J. Meisneris.

Kalba kardinolas Joachimas Meisneris

Kard. J. Meisneris Jubiliejaus iškilmėse pasakė homiliją, kurioje, be kita ko, kalbėjo:

1608 metais <...>visiškai nekatalikiškoje aplinkoje Dievo Motina apsireiškė piemenėliams, prie Šiluvos ganiusiems avis. Vaikams apsireiškusi Marija graudžiai verkė, nerimaudama dėl savo vaikų.

<... >Netrukus prasidėjo su Dievo Motinos paveikslu susiję stebuklingi pagijimai. Nuo to laiko Šiluvos Marija tapo viena didžiausių jūsų lietuvių tautos Globėjų. Ji buvo drauge su tauta šviesesniais ir tamsesniais, lengvesniais ir sunkesniais jos istorijos laikotarpiais. <...>

Per keturis šimtus metų per Šiluvos piemenėlius Marija įėjo į jūsų tautos istoriją ir daugiau jūsų nepaliko. Su tremtiniais ji ėjo į Sibirą ir padėjo jiems tenai ištverti, palaikė mirties valandą. Ji taip pat liko pas liūdinčius artimuosius Tėvynėje ir pagelbėjo jiems toliau išlaikyti pasitikėjimą bei tikėjimą.. Marija mums reikalinga ir dabar, ir ateityje — mūsų namuose ir bendruomenėse, parapijose ir bendrijose. Juk ji į namus su savimi atsiveda ir Viešpatį. <...>

Marija reikalinga ir Lietuvos kultūroje, jei Lietuva nori išlikti Lietuva. Kitaip viskas būtų be Kristaus, be tikėjimo ir be vilties. Mūsų pačių labui reikia, kad Marija būtų tarp mūsų.

Iškilmių pabaigoje perskaičiau Lietuvos pasiaukojimo Švč. M. Marijai aktą. Kard. J. Meisneris suteikė ypatingą apaštališkąjį palaiminimą ir pasidžiaugė savo akimis pamatęs gyvą lietuvių tikėjimą. Šiluvai kardinolas padovanojo gražią monstranciją. Po Mišių sveikinimo kalbas sakė kard. J. Glempas, premjeras G. Kirkilas, buvo perskaityta Lenkijos prezidento L. Kaczyńskio sveikinimas. Kaip įprasta, pabaigoje padėkojau Šventojo Tėvo pasiuntiniui, visiems vyskupams, valdžios žmonėms ir piligrimams už dalyvavimą Šiluvos jubiliejuje, o kard. J. Meisneriui padovanojau Šiluvos Dievo Motinos paveikslo kopiją.

gPadėkos šventė

Rugsėjo 15 d. Jubiliejaus šventimą užbaigėme Padėkos švente. Šią dieną meldėmės už visus lietuvius, pasklidusius po pasaulį. Į šventę atvyko lietuvių iš Kanados, JAV, Didžiosios Britanijos, Australijos, Lenkijos ir Rusijos. Mišias koncelebravęs LVK delegatas užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundas Putrimas tarė padėkos žodį bemaž 40-yje pasaulio šalių gyvenančių lietuvių vardu, paminėjo daugybės lietuvių bendruomenių svetur pastangas švęsti Šiluvos jubiliejų, būti maldos vienybėje ir sykiu palaikyti tautiškumą toli nuo tėvynės.

Po Mišių pašventinau jau pradėto statyti Piligrimų centro kertinį akmenį. Tikėtasi, kad kitąmet centras atvers duris. Per jubiliejines iškilmes Šiluvoje apsilankė apie 150 tūkstančių piligrimų. Kasdien žmonėms patarnavo apie 100 kunigų ir 30 seminaristų; taip pat kasdien talkino 50 jaunų savanorių. Pamaldose kasdien giedojo gausūs jaunimo ir suaugusiųjų chorai - didesnių ir mažesnių parapijų, miestų ir miestelių, bažnytinių ir profesionalių pasaulietiškų, kurie taip pat buvo išreiškę norą pagerbti didįjį Šiluvos jubiliejų.

Žinią apie Jubiliejų ne tik Lietuvos žmonėms gana plačiai skleidė žiniasklaida didžiosiomis pasaulio kalbomis, minėdama vieną seniausių Marijos apsireiškimų Europoje. Apie tai rašė tarptautinės agentūros Reuters, KAI, PAR France Press ir kt. Lietuvos televizija abu sekmadienius iškilmę transliavo tiesiogiai; Marijos radijas iškilmes transliavo kiekvieną dieną. Pagrindines Jubiliejaus iškilmes transliavo ir Lenkijos Marijos radijas. Buvo sukurtas trumpas ir labai įtaigus filmas apie Šiluvos žinią šiandienos žmogui „Skubiausia žmonių pagalba“. Spaudos tarnybos iniciatyva buvo išleistas išsamus spalvotas jubiliejinis Šiluvos žinios numeris.

Jubiliejiniuose renginiuose apsilankė rekordiškai daug piligrimų, todėl nenuostabu, kad ir vėliau pagausėjo žmonių apsilankymų Šiluvoje paprastomis dienomis bei sekmadieniais.

Šis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo jubiliejus buvo labai kristocentriškas, nes jis nešė žinią — „Per amžius tebus garbinamas Dievo Sūnus“. Buvo be galo gera matyti per Jubiliejų daugybę žmonių, draugiškai ir ramiai nusiteikusių, neskubančių, taikiai vaikštinėjančių šeimų su vaikais, žmonių, atliekančių išpažintį, adoruojančių Švenčiausiąjį Sakramentą, tiesiog besimeldžiančių. Juk be galo gražus tas pagaliau sustojęs ir maldoje nurimęs žmogus, kuris kasdienybėje gal irgi yra tik skubantis ir lekiantis, kaip daugelis iš mūsų.

ŠILUVOS JUBILIEJUS AFGANISTANE

Rugsėjo 9 d. Afganistane Goro provincijos PAG-7 kariai taip pat paminėjo Šiluvos 400 m. jubiliejų. Mišias stovyklos koplyčioje jiems aukojo kapelionas kun. Jonas Tamošiūnas, pabrėžęs džiaugsmą dėl to, kad Lietuvoje yra vieta, kuri net būnant toli nuo namų karius sutelkia kaip vieną šeimą. Vakare karių ramovėje buvo pademonstruotas Daliaus Ramanausko sukurtas filmas „Kelias į Šiluvą“. Kartu su lietuviais Šiluvos jubiliejų minėjo kariai iš Kroatijos, Kanados ir Slovakijos.

MIRĖ MONSINJORAS VYTAUTAS KAZLAUSKAS

Rugsėjo 26 d. mirė mons. Vytautas Kazlauskas, buvęs ilgametis Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas. 1990 m. jis grįžo į Lietuvą, darbavosi Teologijos fakultete, įkūrė SOS vaikų kaimą, buvo aktyvus daugelio katalikiškų leidinių bendradarbis. Laidotuvių Mišias koncelebravo apie 100 kunigų. Homilijos metu iškėliau didelius monsinjoro nuopelnus, kai jo balsas per Vatikano radiją žadino pavergtoje Lietuvoje viltį. Amžinojo poilsio atgulė prie Kristaus Prisikėlimo šventovės.

MIRĖ VYSKUPAS VLADISLOVAS MICHELEVIČIUS

Lapkričio 12 d. mirė Kauno vyskupas emeritas Vladislovas Michelevičius. Jis buvo mano pirmas filosofinių disciplinų dėstytojas. Visą gyvenimą dėstė Kauno kunigų seminarijoje ir ypač mylėjo lotynų kalbą. Vyskupu buvo konsekruotas 1986 m., kai aš kalėjau Permės lageryje. Ilgą laiką kas rytą kartu eidavome pas kard. V. Sladkevičių ir gerą valandą kalbėdavomės apie įvairius Bažnyčios ir Lietuvos reikalus. Kai vysk. Vlado sveikata nusilpo, valgydavome kartu arkivyskupijos valgomajame. Po mirties savo santaupas paliko arkivyskupijai.

ŠILUVOS JUBILIEJUS UŽBAIGTAS ROMOJE

Lapkričio 23 d. per Kristaus Karaliaus šventę Romoje, Didžiojoje Švč. M. Marijos bazilikoje, švenčiau Mišias su šimtu piligrimų iš Lietuvos. Šios bazilikos koplyčioje, kur yra gerbiamas Marijos Kelio Rodytojos atvaizdas, meldėmės, dėkodami Dievui už Šiluvos 400 m. jubiliejaus dalyvius. Šiluvos Dievo Motinos paveikslas yra nupieštas pagal šį Kelio Rodytojos paveikslą.

Vakare Popiežiškojoje lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje buvome labai svetingai priimti. Sveikinome rektorių mons. Petrą Šiurį ir visus darbuotojus su šios kolegijos gyvavimo 60 metų sukaktimi. Tuojau po karo arkivysk. Juozapas Skvireckas Šv. Kazimiero kolegijai įsigyti paaukojo 17 tūkst. dolerių.

Kitas dienas paskyrėme didžiosioms Romos bazilikoms lankyti. Lapkričio 25 d. rytą meldėmės Aušros Vartų koplyčioje Šv. Petro bazilikos požemyje. Lapkričio 26 d. visi piligrimai iš Lietuvos dalyvavome popiežiaus bendroje audiencijoje ir buvome pasveikinti lietuviškai: Nuoširdžiai sveikinu lietuviškai kalbančius piligrimus. Brangieji, dėkoju už jūsų dalyvavimą ir pavesdamas jus ir jūsų šeimas motiniškai Mergelės Marijos globai, visiems suteikiu savo palaiminimą. Garbė Jėzui Kristui. Po audiencijos aš ir vysk. J. Ivanauskas asmeniškai pasveikinome Šventąjį Tėvą, kuris sakė, kad po Šiluvos jubiliejaus jį aplankęs kard. J. Meisneris perdavė jam lietuvių dovaną ir daug papasakojo apie savo vizitą Lietuvoje. Benediktas XVI paprašė pasveikinti jo vardu visus Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius. Grįžome namo labai laimingi, tarsi ant Šiluvos jubiliejaus šventimo iškilmių uždėję antspaudą.

MIRĖ VYSKUPAS ANTANAS VAIČIUS

Lapkričio 25 d. mirė Telšių vyskupas emeritas Antanas Vaičius. Kiek šiais metais iškeliavo brangių žmonių... Tai buvo žemaičių labai mylimas kunigas, vėliau vyskupas. Labai draugiškas, nepavaišinęs niekuomet neišleisdavo savo svečių. Laidotuvių Mišiose dalyvavo Lietuvos vyskupai ir labai didelis kunigų būrys. Vysk. J. Kauneckas dėkojo velioniui vyskupui už gautas paprastumo, tikėjimo, uolumo ir meilės pamokas.

MIŠIOS IŠ ŠILUVOS Į VISĄ PASAULĮ

Lapkričio 29 d. 18.30 val. iš Šiluvos bazilikos aukojamos Mišios Marijos radijo tiltu buvo tiesiogiai transliuojamos į 50 šalių. Savo homilijoje kalbėjau I Advento sekmadienio mintimis, primindamas Švč. M. Marijos vaidmenį Lietuvos istorijoje, ypač apsireiškiant Šiluvos piemenėliams bei nuolatinę jos globą tautos sunkmečiais. Homilija buvo verčiama į visų 50-ies šalių kalbas. Šia proga per Mišias giedojo Nijolės Jautakienės diriguojamas jungtinis „Pastoralės“ ir „Giesmės“ choras.

EVANGELIJOS ŽINIA TŪKSTANTMETEI LIETUVAI

Gruodžio 23 d. su arkivyskupijos kunigais aptariau Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai programą. Tai bus puiki proga atnaujinti savo tikėjimą. Gruodžio 26 d. šv. Kalėdų antrosios dienos proga aukodamas Mišias Kristaus Prisikėlimo šventovėje, paskelbiau, kad 2009 metai bus skirti paminėti datai, kai į Lietuvą šv. Brunonas nešė Evangelijos žinią, ir kad šiais metais ypač gilinsimės į Dievo žodį. Parapijose bus skiriamas išskirtinis dėmesys Evangelijos žiniai, atkeliavusiai į Lietuvą prieš tūkstantį metų. Vyskupo šv. Brunono kankinystę paminėsime liepos 12 d. ir per Šilinių atlaidus.

ATSISVEIKINIMAS SU APAŠTALIŠKUOJU NUNCIJUMI

2009 m. vasario 1 d. arkikatedroje suteikiau kunigystės šventimus diakonams - Laurynui Grikiečiui ir Vincui Kudirkai. Be gausaus būrio kunigų, šventimų iškilmėje dalyvavo ir Lietuvą paliekantis apaštališkasis nuncijus arkivysk. P. S. Zurbriggenas. Kalbėdamas nuncijus prisiminė Kauno arkivyskupijoje vykusius svarbesnius įvykius - antrąjį arkivyskupijos Sinodą, Šiluvos jubiliejų ir sakė, kad Kauno bažnyčia kuriama iš gyvųjų akmenų. Tai buvo išties gražus dvasininkų ir pasauliečių katalikų darbo įvertinimas.

GENDER LOOPS PROJEKTAS

Vyskupų Konferencijos vardu drauge su kard. A. J. Bačkiu kreipiausi į prezidentą, Seimo pirmininką ir premjerą dėl planuojamo Lietuvoje diegti projekto Gender Loops. Pagal šią programą vaikai turi būti pratinami būti ir berniukais, ir mergaitėmis, t. y. rinktis norimą lytį, o ne būti tuo, ką davė prigimtis. Kreipimesi rašėme: „Gender Loops“ ir panašios programos įvairiausiais keliais įsiskverbia į mūsų švietimo sistemą. Kreipiamės į įstatymų leidėjus, Europos Parlamente, Jungtinėse Tautose dirbančius mūsų atstovus ragindami būti budrius ir atsakingus, saugoti laisvos tautos ir nepriklausomos valstybės savitą gyvenimą, vertybes ir tradicijas. Švietimo ir mokslo ministerija turi imtis atsakomybės ir įgyti teisinį pagrindą kontroliuoti inovacijomis vadinamas, panašias į „Gender Loops“, kurios ateina į mokyklas ir darželius ir kėsinasi griauti normalų vaikų vystymąsi.

EVANGELIZACINĖS ŠVENTĖS

Minint šv. Brunono misijų kelionę į Lietuvą, arkivyskupijos parapijose buvo rengiamos evangelizacinės šventės su konferencijomis, adoracijomis ir Krikšto sakramento dovanos apmąstymu. Šios evangelizacinės šventės tapo gera proga ne tik pažvelgti į krikščionybės kelio pradžios Lietuvoje istoriją, bet ir atnaujinti Krikšto metu padarytus pasiryžimus.

ŠILUVOS MARIJOS DRAUGIJA

Švenčiant Jubiliejų kilo mintis įsteigti draugiją, sujungiančią Šiluvos šventovę ir jos žinią branginančius tikinčiuosius. Balandžio 9 d. dekretu įsteigiau Šiluvos Marijos draugiją ir patvirtinau jos įstatus. Draugijos narių tikslas - puoselėti savo asmeninį dvasinį gyvenimą ir rūpintis skleisti svarbiausią Šiluvos žinią - kad būtų mylimas ir garbinamas Marijos Sūnus. Draugija daugiausia narių subūrė ten, kur tarnavo uolūs ir Šiluvą labai branginantys kunigai.

NAUJASIS NUNCIJUS LUIGI BONAZZI

Gegužės 20 d. ketvirtasis Šventojo Sosto nuncijus arkivysk. Luigi Bonazzi įteikė savo skiriamuosius raštus prezidentui V. Adamkui. Šis nuncijus išsiskirs iš anksčiau dirbusiųjų nuncijų savo gebėjimu greitai reaguoti į įvykius ir savo apaštališkuoju uolumu. Atrodė, kad jo yra pilna Lietuva: visus lanko, veda rekolekcijas, skaito paskaitas. Jo rūpesčiu kiekvienais metais Lietuvos vyskupams vyksta rekolekcijos pakviečiant gerą rekolekcijų vedėją. Vienais metais jas vedė vyskupas net iš Pietų Korėjos.

GERIAUSIAS URBANISTINIS PROJEKTAS

Liepos 1-ąją, minint Tarptautinę architektų dieną, Kaune buvo paskelbti konkurso Architektūra. Kaunas2009 laureatai. Šiluvos aikštė, jungianti Apsireiškimo koplyčią su Šiluvos bazilika, buvo paskelbta geriausiu urbanistiniu projektu. Man šis paskelbimas buvo labai maloni žinia tiek dėl Šiluvos, tiek dėl architekto Gintauto Natkevičiaus ir jo komandos aukšto įvertinimo.

LIETUVOS TŪKSTANTMETIS UŽ LIETUVOS RIBŲ

Spalio 19-20 d. lankiausi Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, kur susitikau su mokiniais ir lietuvių bendruomene.

Spalio 21d. Kanadoje daviau interviu Tėviškės žiburių redaktorei; kitą dieną - katalikiškai televizijos programai Salt and Light. Programos vadovas sukūrė laidą apie Bažnyčią Lietuvoje. Tą pačią dieną daviau interviu Catholic Register redaktoriui. Abiem atvejais kalba krypo į tai, ką Lietuva išgyveno per sovietmetį ir kaip jai sekasi eiti laisvės keliu.

Spalio 23 d. Čikagoje dalyvavau Romos katalikų lietuvių federacijos programoje „Evangelijos paskelbimo ir Lietuvos vardo tūkstantmetis“, kur kalbėjau apie istorinį Lietuvos Krikšto kelią. Vakare dalyvavau ekumeninėse Taizé pamaldose su evangelikais liuteronais ir reformatais.

Spalio 24 d. drauge su vysk. George Rassu, dalyvaujant vietos lietuviams, aukojau Mišias Mundeleino kunigų seminarijoje. Vakare Pasaulio lietuvių centre vyko susitikimas tema „Lietuvos tūkstantmetis - Europos atradimas“. Aš kalbėjau apie Lietuvos tūkstantmečio minėjimą Lietuvoje, o istorikė dr. Irena Vaišvilaitė apžvelgė krikščionybės kelią į Lietuvą.

Spalio 25 d. Šv. Kryžiaus katedroje drauge su kardinolu Francis George'u OMI koncelebravau Mišias, skirtas Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui paminėti, ir pasakiau šiai progai skirtą homiliją. Joje kalbėjau: Lietuvos tūkstantmečio šventimas kviečia mus žvelgti į dabartinio gyvenimo ženklus ir rinktis tikėjimo į Kristų šviesą ar naujos, bet labai grėsmingos pagonybės tamsą. <...> Galime išlikti stiprūs tik būdami drauge, tik saugodami savo parapijų bendruomenes, bet būdami atviri visiems, su kuriais gyvename, o ypač būdami atviri vieni kitų bėdoms ir skausmui. Kard. George rodė didelį palankumą tiek man, tiek lietuviams. Jo asmenyje mačiau didelį lietuvių draugą.

Spalio 31 d. dalyvavau Kanados lietuvių katalikų centro organizuotoje popietėje, kur kalbėjau apie Lietuvos tūkstantmetį, šv. Brunoną, Lietuvos praeitį ir dabartį. Lapkričio 1 d. aukojau Mišias Prisikėlimo parapijoje (Toronte), o vakare — Lietuvos kankinių šventovėje (Misisaugoje). Lapkričio 2 d. Toronto universiteto Multi Faith centre dalyvavau simpoziume apie kankinystę, kur turėjau galimybę daug papasakoti apie Lietuvos kryžiaus kelią sovietinės okupacijos metais.

Ši kelionė buvo labai turininga; vyliausi, kad Lietuvos vardas visų klausytojų Kanadoje ir Amerikoje širdyse paliko gerus prisiminimus. Atlikau Lietuvos vardo garsintojo pareigą. Visos kelionės metu turėjau gerą palydovą prel. Edmundą Putrimą.

EVANGELIJOS ŽINIOS JUBILIEJINIŲ METŲ PABAIGA

Gruodžio 26 d. Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje užbaigėme Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejinius metus ir pradėjome Padėkos už laisvę metus. Jau tapo tradicija ateinančius metus skirti svarbiam įvykiui paminėti. Ta proga arkivyskupijos bažnyčios pasipuošia gražiais plakatais, kalbančiais apie pagrindinį įvykį, į kurį kreipiamos tikinčiųjų akys. 2010 m. dėkosime Dievui už dvidešimtį laisvės metų. Gaila, kad ne visi sugeba atsakingai naudotis laisve.

NAUJAS VYSKUPAS ARŪNAS PONIŠKAITIS

2010 m. vasario 5 d. Šventasis Tėvas paskyrė Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru mons. Arūną Poniškaitį. Dar vikaraudamas Vilkaviškyje pažinojau jo tėvelius, vėliau kaip Kybartų klebonas daug kartų lankiausi šioje geroje šeimoje, todėl labai džiaugiausi išgirdęs apie Šventojo Tėvo sprendimą - Vilnius turės nuoširdų ir labai gerą ganytoją. Kovo 4 d. Vilniaus arkikatedroje jau sveikinome naujai konsekruotą vyskupą Arūną.

APIE ALKOHOLĮ IR BLAIVYBĘ

Kovo 10 d. Kauno kurijoje vyko kunigams skirta konferencija, į kurią pakviečiau aktyvų kovotoją prieš tautos girdymą alkoholiu dr. Aurelijų Verygą. Jo pateikta statistinė informacija apie alkoholio vartojimą Lietuvoje buvo tiesiog aliarmuojanti. Alkoholio gamintojai, vaikydamiesi pelno, sugeba pasiekti, kad įstatymai jiems atvertų plačiausias duris girdyti Lietuvos

žmones. Intensyvėja pastangos, kad būtų legalizuota net naminės gamyba. Šitokios yra laisvės grimasos.

PAGERBIMAS LAZDIJŲ R. SAVIVALDYBĖJE

Kovo 11 d. Lazdijų m. Kultūros namuose man buvo įteiktos Lazdijų m. Garbės piliečio regalijos už dzūkų žemės garsinimą Lietuvoje ir už jos ribų. Kultūros namuose susirinko daug lazdijiečių. Kai kurie dar mena mane, kai aš Lazdijų bažnyčioje 1965—1966 metais vikaravau. Lazdijai mano atmintyje išliko kaip viena iš geriausių mano tarnystės vietų. Čia labai daug vaikų ruošiau Pirmajai Komunijai ir už tai, įsakius Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, viduržiemį buvau iš šios parapijos iškeltas į Kudirkos Naumiestį.

PARAMA HAIČIUI

Lietuvos Caritas per du mėnesius surinko 66.089 Lt paramos nuo žemės drebėjimo nukentėjusiam Haičiui. Bendrai per Caritą ir visas vyskupijas buvo surinkta 318.963 Lt. Tai rodo, kad tikintieji geba jautriai atsiliepti į tolimos tautos nelaimę. Tikinčiam krikščioniui tolimų žmonių nėra.

MALDA UŽ ŽUVUSIUS

Balandžio 13 d. Šiluvoje meldėmės už tragiškai prieš tris dienas per lėktuvo katastrofą prie Smolensko žuvusį Lenkijos prezidentą Lechą Kaczynskį ir kitus aukštus valdžios vyrus. Per homiliją kalbėjau: Žuvęs Lenkijos prezidentas buvo nuoseklus katalikas ir darė viską, kad jo tautoje būtų gerbiamos evangelinės vertybės, kurios modernioje Europoje dažnai yra ignoruojamos. Su manimi Mišias koncelebravo vyskupai - J. Boruta SJ, J. Žemaitis MIC, J. Kauneckas, J. Ivanauskas ir 40 kunigų.

REKOLEKCIJOS-PILIGRIMYSTĖ

Balandžio 20-23 d. Kunigų metų proga dvidešimt du kunigai ir penki Parengiamojo kurso auklėtiniai su dviem rekolekcijas vedančiais jėzuitais dalyvavome rekolekcijose-piligrimystėje. Dvi dienas, melsdamiesi ir klausydami konferencijų, keliavome Jono Pauliaus II piligrimų keliu. Kunigų metų proga pristačiau šviesius kunigų - J. Zdebskio, S. Rimkaus, S. Kiškio, vyskupų - V. Borisevičiaus, P. Ramanausko ir arkivysk. T. Matulionio pavyzdžius. Trečią dieną rekolekcijas užbaigėme Šiluvoje Švč. Sakramento adoracija ir Sutaikinimu.

KUNIGŲ SIMPOZIUMAS

Gegužės 11 d. visoje Bažnyčioje švęstų Kunigų metų proga vyko visų Kauno metropolijos kunigų simpoziumas. Dalyvavo apie 300 kunigų ne tik iš mūsų arkivyskupijos, bet ir iš Šiaulių, Telšių ir Vilkaviškio vyskupijų. Visi drauge su nuncijumi ir vyskupais - R. Norvila, J. Boruta SJ, E. Bartuliu, J. Žemaičiu MIC ir J. Ivanausku šventėme arkikatedroje Mišias. Jose dalyvavę vyskupai ir kunigai atnaujinome savo kunigystės pažadus. Nuncijus sakė, kad trečioje savo, kaip nuncijaus, tarnystės vietoje pirmą kartą dalyvauja tokiame dideliame kunigų susitikime. Visų kunigų vardu mes, vyskupai, pasiuntėme popiežiui Benediktui XVI sveikinimo laišką. Simpoziumo metu vyskupai ir kunigai turėjo galimybę pasidalyti savo kunigystės patirtimi ir džiaugsmais.

SU MEMORIALO ŽMONĖMIS

Birželio 10 d. aplankė dvi žurnalistės iš Memorialo — Irina Flige ir Tatjana Pritykina. Jos rengia virtualų Gulago muziejų ir nori jame eksponuoti tai, kas yra sukaupta pas mane. Po ilgo interviu nusivedžiau į arkivyskupijos muziejų, kur jos turėjo galimybę nusifotografuoti LKB kronikos parodos eksponatus. Neilgai trukus jau turėjau galimybę pamatyti jų darbo vaisius virtualioje erdvėje. Šios moterys man buvo pavyzdys, kaip reikia dirbti tikriems žurnalistams. Namuose iššifravusios mūsų pokalbį el. paštu atsiuntė medžiagą, paprašydamos, kad pataisyčiau visus netikslumus.

NAUJAS KARIUOMENĖS ORDINARAS

Liepos 2 d. popiežius Benediktas XVI priėmė vysk. E. Bartulio atsistatydinimą ir nauju kariuomenės ordinaru paskyrė Vyskupų Konferencijos generalinį sekretorių mons. Gintarą Grušą. Rugsėjo 4 d. jis buvo konsekruotas vyskupu. Vyskupų Konferencija vis labiau atsinaujina ir tai teikia gražių vilčių ateičiai. Prieš tapdamas kunigu, mons. G. Grušas baigė Kalifornijos universitetą, dvasingumą ugdė Pranciškonų universitete Stebenvilyje (JAV) ir studijavo Romoje. Visais atžvilgiais buvo pasiruošęs užimti atsakingas vyskupo pareigas.

JAUNIMO DIENOS PANEVĖŽYJE

Dvi dienas Panevėžyje šurmuliavo katalikiškas jaunimas. Užsiregistravusiųjų buvo 5. 525 iš Lietuvos ir 100 iš kitų šalių. Jaunimo dienoms talkino 400 savanorių. Šioms jaunimo dienoms buvo pasirinktas šūkis „Kelkis ir eik!“ Jaunimas turėjo galimybę pasirinkti vieną iš trisdešimties grupių su skirtingomis ir aktualiomis temomis. Pagrindinė renginio vieta buvo Cido arena, kur vyko katechezė ir Eucharistijos šventimas. Per 7000 jaunų žmonių drauge su savo ganytojais ir nuncijumi meldėsi, giedojo ir planavo savo ateitį.

MINISTRANTŲ STOVYKLOS KAULAKIUOSE

Pastaruoju metu vietoj anksčiau praktikuoto vieno susitikimo su ministrantais kasmet pakviečiame Mišių patarnautojus į ministrantų stovyklą Kaulakiuose. Stovyklai puikiai vadovauja Šiluvos klebonas kun. Erastas Murauskas. Penkių dienų stovyklą darome per du kartus - jaunesniems ir vyresniems ministrantams. Jie klauso konferencijų, meldžiasi, sportuoja ir maudosi, - būna viskas, ko reikia jauniems vaikinams.

PRIEŠ NAMINĖS DEGTINĖS LEGALIZAVIMĄ

Gavę informaciją, kad skubos tvarka Seime bus svarstomas naminės degtinės legalizavimo įstatymas, Vyskupų Konferencijos vardu kreipiausi į Seimo pirmininkę ir premjerą ragindamas gerai įvertinti visus alkoholio vartojimo padarinius, turėti drąsos atsispirti pagundai naminės degtinės legalizavimą pateisinti „kultūringu “ ir „saikingu“ alkoholio vartojimu, - taip apgaudinėjami valstybės piliečiai, ir nepriimti naminės degtinės legalizavimo įstatymo.

VEPRIŲ KALVARIJOS

Kiekvienais metais Sekminių proga (dažniausiai išvakarėse) dalyvauju Veprių Kalvarijų atlaiduose. Veprių Kalvarijos buvo sovietų susprogdintos, bet Nepriklausomybės pradžioje atstatytos. Po 10 val. Mišių beveik keturias valandas, melsdamiesi ir giedodami, aplankome 34 Kryžiaus kelio stotis.

Uolus, energija kunkuliuojantis vepriškis Romas Petras Šaulys surado rėmėją ir nuliedino Veprių bažnyčiai keturis varpus. Svajoja atstatyti Veprių bažnyčios bokštus.

MIRĖ ŠILUVOS TĖVELIS

Spalio 27 d. mirė Šiluvos parapijos altaristas mons. Eduardas Simaška. Pokario metais, kaip ir daugelis uolių kunigų, jis buvo apkaltintas antitarybine veikla ir nuteistas 10 metų lagerio. Visą gyvenimą buvo nepaprastai uolus ir dvasingas kunigas. Mirė sulaukęs 101 metų. Nuo 1986 metų tarnavo Šiluvoje ir parapijiečių bei piligrimų buvo labai gerbiamas kaip geras dvasios vadas.

VYSKUPO ROMUALDO KRIKŠČIŪNO MIRTIS

Lapkričio 2 d. mirė vysk. Romualdas Krikščiūnas. Sudėtingas buvo šio vyskupo kelias. Sovietinė valdžia jį smarkiai prievartavo. Ačiū Dievui, kad atsilaikė prieš KGB pačiu sudėtingiausiu savo gyvenimo momentu — kai buvo atleistas iš vyskupo pareigų ir nesutiko kalbėti prieš Bažnyčią ir popiežių.

MARIJOS DRAUGIJOS SUVAŽIAVIMAS

Lapkričio 13 d. Šiluvoje pirmą kartą vyko Šiluvos Švč. M. Marijos draugijos metinis suvažiavimas. Dalyvavo apie 100 draugijos narių iš įvairių parapijų. Po adoracijos ir Mišių draugijos nariai rinkosi į konferenciją Jono Pauliaus II namuose. Suvažiavime buvo aptarta draugijos veikla ir jos augimas parapijose.

DIEVO GAILESTINGUMO METAI

Lapkričio 14 d. mes, Lietuvos vyskupai, 2011 metus paskelbėme Dievo Gailestingumo metais. Vilniaus arkivyskupas kardinolas A. J. Bačkis kiekvienai vyskupijai padovanojo Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopiją, kuri keliaus per parapijas, primindama kiekvienam tikinčiajam žmogui - Dievas yra apstus gailestingumo visiems, kas į jį kreipiasi.

Dievo Gailestingumo malonių

ir Pal. Jurgio Matulaičio užtarimo metai

2011-2012 m.

TARPTAUTINĖ EKUMENINĖ KONFERENCIJA

2011 m. sausio 10 d. arkivyskupijos salėje vyko tarptautinė ekumeninė konferencija „Krikščionys iššūkių šeimai akivaizdoje“. Ją organizavo Lietuvos Vyskupų Konferencija ir Maskvos Patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyrius. Šio skyriaus pirmininkas metropolitas Hilarionas buvo vienas iš pagrindinių konferencijos pranešėjų.

Renginį pradėjome susitikdami su žurnalistais, kuriems pristačiau, kad ši neįprasta konferencija atsirado iš pernai įvykusių mano kontaktų su Maskvos Patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriumi. Be to, aktuali bei šiandienos tikrovėje dažnai skaudi šeimos tema gali tapti vienijančia skirtingų konfesijų krikščionis. Konferencijoje dalyvavo ir apaštališkasis nuncijus L. Bonazzi. Renginys sulaukė didžiulio susidomėjimo - jo dalyviai vos tilpo erdvioje arkivyskupijos konferencijų salėje. Dalyvavo Lietuvos vyskupai, grupė LR Seimo ir Vyriausybės narių, Kauno universitetų rektoriai, miesto vadovai, įvairių konfesijų dvasininkai, vienuoliai, taip pat daug jaunų žmonių, šeimų, mokytojų, įvairių institucijų bei organizacijų atstovų.

Metropolitas Hilarionas perskaitė pranešimą „Turėti ar būti? Seksualinės revoliucijos įtaka dorovinio klimato ir socialinių-ekonominių santykių pasaulyje pasikeitimui“. Mano tema buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios atsakas į iššūkius šeimai“. Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis kalbėjo tema „Šeimos sampratos iššūkiai šiuolaikinei liuteronybei“. Kun. dr. Andrius Narbekovas — apie „Jaunimo rengimą šeimai: sukurti pagal Dievo paveikslą“. Konferenciją transliavo Marijos radijas. Sveikinimus konferencijai atsiuntė Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas kard. Ennio Antonelli ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kard. Kurtas Kochas. Konferencijos pabaigoje trijų konfesijų atstovai priėmėme bendrą komunikatą.

Ekumeninis komunikatas

Mes, Rusų Stačiatikių, Lietuvos Katalikų ir Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčių atstovai, susirinkę Kaune, konferencijoje „Krikščionys iššūkių šeimai akivaizdoje “, ir įvertinę dabarties pavojus šeimos institutui, remdamiesi Kristaus Evangelija ir gilia krikščioniška tradicija, pareiškiame: Santuokos pagrindu sukurta šeima yra Bažnyčios ir Valstybės pamatas. <...> Mes, krikščioniškų konfesijų atstovai, tvirtai giname prigimtinį šeimos tapatumą. <...> Krikščioniškos šeimos turi ir toliau būti visos Europos civilizacijos viltimi ir garantu. <...> Stipriai šeimos pagrindus griauna bandymai legalizuoti homoseksualias partnerystes, abortų praktika, dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje, sukuriant perteklinius embrionus bei panaudojant „donorų“ lytines ląsteles, taip pat eutanazijos taikymas <...>.

DIEVO GAILESTINGUMO PAVEIKSLO KELIONĖ

Sausio 16 d. prie Kauno arkikatedros pasitikome iš Vilniaus atkeliavusią Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopiją, kurią atvežė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius kun. Žydrūnas Vabuolas. Jis per Mišias pasakė ir pamokslą apie Dievo gailestingumą. Kiek paviešėjęs arkikatedroje paveikslas iškeliavo į arkivyskupijos parapijas, nešdamas brangią žinią — esame Dievo be galo mylimi ir jis visuomet laukia mūsų sugrįžtančių iš savo pasiklydimų.

SKAIČIŲ KALBA

Vasario 9 d. kunigams pristačiau arkivyskupijos padėtį 2010 m. Parapijose Mišioms patarnauja 500 ministrantų; pakrikštyti 5137 kūdikiai ir suaugusieji. Pirmąją Komuniją priėmė 4248, sutvirtinta 2694 jaunuoliai, susituokė 1512 porų. Kunigų seminarijoje studijuoja 31 klierikas. Didelį nerimą kelia demografija, nes kiekvienais metais akivaizdžiai matomas auginamų vaikų skaičiaus mažėjimas.

GYVENTOJŲ SURAŠYMAS LIETUVOJE

2011 m. kovo 3 d. vyskupų vardu kreipiausi į Lietuvos tikinčiuosius, prašydamas atlikti pilietinę pareigą - dalyvauti gyventojų surašyme ir pažymėti apie savo priklausomybę Romos Katalikų Bažnyčiai. Ankstesniame gyventojų surašyme savo katalikais pažymėjo 79 procentai Lietuvos gyventojų. Dabartiniame surašyme save katalikais laikė 77 procentai gyventojų. Manau, kad tai labai geras rezultatas, turint mintyje, kiek žiniasklaidoje buvo pasisakymų prieš Bažnyčią ir kunigus.

PARAPINĖ KATECHEZĖ

Kovo 23 d. Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovas dr. Artūras Lukaševičius kunigams pristatė, kokia yra parapinės katechezės padėtis. Per kelerius metus vaikų rengimas Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui pasikeitė į gera, nes vyksta per visus mokslo metus. A. Lukaševičiaus nuomone, Sutvirtinimui būtų tikslingiausia rengti ne keturiolikmečius, bet mažiausiai metais vyresnius, kai jaunuoliai jau būna pasiekę didesnę brandą ir gali sąmoningiau priimti skelbiamas tiesas.

KOVA UŽ GYVYBĘ

Seime buvo svarstomas Dirbtinio apvaisinimo bei Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas. Lietuvos vyskupų vardu kreipiausi į Seimo narius, primindamas, kad perteklinių embrionų naikinimas prilygsta abortui — žmogaus gyvybės naikinimui. Priminiau Jono Pauliaus II žodžius: „Nekaltų žmonių žudymas, tegu ir vykdomas siekiant pagelbėti kitiems, yra absoliučiai nepriimtinas veikslas“ (Evangelium vitae, 63). Mes, vyskupai, vylėmės, kad tikėjimą turintys Seimo nariai padarys gerą sprendimą. Gegužės 17 d. Katalikų, Stačiatikių ir Evangelikų liuteronų Bažnyčių Lietuvoje vyskupai išsakėme savo nuomonę dėl dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo Lietuvoje. Buvo gera jausti šalia broliškų Bažnyčių vadovų petį ir solidarumą.

MIRĖ KUNIGAS ARVYDAS ŽYGAS

Gegužės 7 d. Sent Luiso ligoninėje po sunkios ligos mirė kun. dr. Arvydas Petras Žygas. Visiems jo draugams ir pažįstamiems ši mirtis buvo labai skaudi. Idealistas vyras dar sovietmečiu atvyko į Lietuvą, norėdamas padėti jai žengti į laisvę, visą laiką aktyviai dalyvavo ateitininkų gyvenime, akademinėje veikloje, pasiekė kunigystę ir uoliausiai tarnavo tikintiesiems, — ir staiga iškeliauja pas Viešpatį... Birželio 10 d. kun. A. P. Žygą palaidojome Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume.

PAMINKLAS JONUI PAULIUI II

Birželio 4 d. Santakos parke buvo atidengtas ir pašventintas paminklas Jonui Pauliui II. Paminklo autorius - Krokuvos dailės akademijos prof. Czesławas Dźwigajus. Ant šio kalnelio 1993 metais Jonas Paulius II šimtatūkstantinei žmonių miniai aukojo Mišias ir pasakė įsimintiną homiliją apie Žemės veido atnaujinimą Šventosios Dvasios veikimu. Buvau išties laimingas, galėdamas įamžinti šio brangaus popiežiaus atminimą, juo labiau kad jis vos prieš mėnesį, gegužės 1 d., buvo paskelbtas palaimintuoju ir niekas neabejoja, kad greitai bus kanonizuotas. Iškilmėje dalyvavo daug vyskupų; atvyko net Minsko arkivysk. Tadas Kondrusevičius. Dalyvavo ir apaštališkasis nuncijus arkivysk. L. Bonazzi. Mišias koncelebravo apie 70 kunigų; dalyvavo premjeras Andrius Kubilius, Kauno m. savivaldybės atstovai. Vakare čia, prie popiežiaus kalnelio, Kauno visuomenei padovanojome miuziklą Karolis: Pašaukei mane. Iškilmes transliavo Lietuvos televizija ir Marijos radijas.

Rūpinantis įamžinti Kaune Jono Pauliaus II atminimą, teko nueiti beveik kryžiaus kelią. Buvo įvairiausių siūlymų kitaip įamžinti popiežiaus apsilankymą, pavyzdžiui, pastatant akmeninę stelą. Lietuvoje galima pamatyti daug vietų, kur įamžinant svarbius žmones jų atminimui pastatomi akmenys. Nenusileidau šiems siūlymams, nes norėjau, kad paminklas, tarsi gyvas Jonas Paulius II, kalbėtų visiems, kurie ateis į šį parką, apie tai, ko mokė ir kuo gyveno šis švento gyvenimo popiežius. Kiek anksčiau Kauno savivaldybė Santakos aikštę buvo pavadinusi Jono Pauliaus II vardu

ARKIVYSKUPIJAI - 85 METAI

Birželio 24-ąją, Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmėje, kaip įprasta, šventėme Arkivyskupijos dieną. Šiais metais paminėjome arkivyskupijos 85 metų sukaktį. Ta proga kalbėjau: Mums visiems — vyskupams, kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams, pagyvenusiems ir visai jauniems —yra plati dirva augti ir augti. Tik vieno prašau: padėkime sau ir vieni kitiems ne dejuoti, bet judėti į priekį. Tegu dejuoja neturintys Kristaus. Krikščionis yra ir turi būti nepajudinamas optimistas.

PUBLIKACIJOS LIETUVOS RYTE

Liepos 30 d. dienraštis Lietuvos rytas eilinį kartą išspausdino straipsnį, kuriame buvau apkaltintas, kad netinkamai atlieku pareigas ir skriaudžiu gerus kunigus. Dažniausiai renkuosi taktiką nediskutuoti su tais, kurie nenori girdėti tiesos, bet meldžiuosi, kad žmonių širdys keistųsi. Tačiau šįkart daviau interviu Bažnyčios žinioms, paaiškindamas apie realią padėtį. Kiek iš to naudos, tik vienas Dievas žino. Atrodė, tikslinga kalbėti, kad bent geros valios žmonės nebūtų klaidinami.

ALKOHOLIO REKLAMA

Alkoholio pramonės lobistai, apgulę Seimą, siekė prastumti jiems palankų įstatymą. Lapkričio 7 d. viešu pareiškimu kreipiausi į Seimo narius: Netrukus Seimas laikys moralės egzaminą. Balsuodami už arba prieš alkoholinių gėrimų reklamos išsaugojimą, Seimo nariai pademonstruos, kas jiems svarbiau: Lietuvos vaikų sveikata ir ateitis ar alkoholio gamintojų pelnas. Ilgus metus bejėgiškai stebėjome, kaip geria ir prasigeria Lietuvos vaikai, nes jų girtavimas, prasidėjus agresyviai alkoholinių gėrimų reklamai, išaugo keliolika kartų.

NUOLATINIS DIAKONATAS

Lietuvos Vyskupų Konferencija, atsiliepdama į Šventojo Tėvo paskatinimą, 2003 m. buvo nutarusi įvesti Lietuvoje nuolatinio diakonam tarnystę. 2011 m. spalio 13 d. paskelbiau ganytojiškąjį laišką arkivyskupijos tikintiesiems apie nuolatinį diakonatą kaip būtiną Bažnyčios tarnystę. Laiške apibrėžiau, ką reiškia diakonato tarnystė ir kas gali būti šaukiamas būti diakonu. Į parengiamąjį kursą priėmėme septynis vyrus, kurie pasiryžę rimtai siekti diakonato. Turbūt niekur kitur neteko nugalėti tiek kliūčių, kaip šioje srityje. Tikriausiai pats nelabasis kišo koją, kad diakonų rengimą atidėčiau vis tolesnei ateičiai.

ŠEIMA - BAŽNYČIOS IR VALSTYBĖS PAMATAS

Kadangi tradicinė šeima vis labiau yra atakuojama, pasitelkiant net Konstitucinį teismą, lapkričio 28 d. arkivyskupijos salėje surengiau tradicinių krikščioniškų Bažnyčių - Katalikų, Stačiatikių ir Evangelikų liuteronų -ekumeninę konferenciją tema „Šeima - Bažnyčios ir Valstybės pamatas“. Perskaičiau pranešimą „Ar apginsime šeimą?“ Pranešime kalbėjau, kaip šeimą griovė komunizmo statytojai Rusijoje ir apie dabartinius pavojus šeimai. Taip pat priminiau, kad Katalikų Bažnyčios atstovai dalyvavo rengiant LR Konstitucijos straipsnius apie šeimą ir kad tuomet niekam nekilo net abejonės, kad šeima galėtų būti sukurta ne santuokos keliu. Konferencijoje dalyvavo Seimo narių, gydytojų, studentų, švietimo įstaigų vadovų ir daug kitų klausytojų. Gera buvo matyti, kaip dauguma žmonių nepaprastai jaudinasi dėl to, kad būtų išsaugota tikros šeimos samprata.

Konferencijos komunikate trijų tradicinių krikščioniškų konfesijų vadovai sutartinai pareiškėme:

Mes, kiekvienas iš savo skirtingų teologinių perspektyvų ir tradicijų, suprantame santuoką kaip vyro ir moters laisvos valios sąjungą, kuri yra šeimos pamatas. Tik tokia šeima yra pamatinė bendruomenė, iš kurios išaugo tauta ir valstybė ir kuria jos laikosi. Bendras santuokos suvokimas nėra išskirtinai religinis. Jis yra bendras visuomenėms ir kultūroms visame pasaulyje visais laikais.

VYSKUPŲ LAIŠKAS

2012 m. sausio 8 d., mes, Lietuvos vyskupai, paskelbėme ganytojiškąjį laišką apie Palaimintojo Jurgio Matulaičio metus. Prieš 25 metus Jonas Paulius II, Lietuvai minint Krikšto 600 metų jubiliejų, arkivysk. J. Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Tai buvo didelė dovana Lietuvai, kenčiančiai sovietinę priespaudą. Šiais metais bus proga apmąstyti, kad per Krikštą esame pašaukti į šventumą. Gyvas pavyzdys bus palaimintasis Jurgis Matulaitis.

SUSITIKIMAS SU SERGEJUMI KOVALIOVU

Sausio 13 d. Seime Lietuvos draugas ir mano artimas bičiulis Sergejus Kovaliovas buvo apdovanotas Laisvės premija. Ta proga pasikviečiau jį į susitikimą su kauniečiais. Arkivyskupijos salėje brangų svečią pasitiko apie 300 kauniečių, tarp jų - daug katalikiškojo pogrindžio dalyvių. Kalbėdamas S. Kovaliovas aukštai įvertino Bažnyčios žmonių indėlį ginant Lietuvos laisvę. Po oficialiosios dalies S. Kovaliovas atsakė į Naujojo Židinio-Aidų redaktoriaus ir daugelį publikos klausimų.

NETENKU AUGZILIARO

Vasario 11d. Šventasis Tėvas priėmė vysk. Juozo Matulaičio atsistatydinimą ir naujuoju Kaišiadorių vyskupu paskyrė vysk. Joną Ivanauską. Netekau darbštaus, sumanaus ir labai gero pagalbininko. Iškilo rūpestis, kas pakeis šį darbštų vyskupą, be kurio veiklos daug ko arkivyskupijoje nebūtų buvę, pavyzdžiui: stiprių dekanatų centrų, daugelio sielovadinių programų, darbinių parapijų vizitacijų etc. Kovo 25 d. vysk. J. Ivanauskas įžengė į Kaišiadorių katedrą. Buvo labai graži iškilmė, dalyvavo nuncijus, Lietuvos vyskupai ir daug garbingų svečių. Dėkojau vysk. Jonui už ilgametę ir labai vaisingą tarnystę Kauno arkivyskupijoje. Jaučiau, kad jam buvo nelengva palikti Kauno arkivyskupiją, nes tūkstančiai nematomų ryšių jį siejo su Kauno miestu ir arkivyskupija.

NAUJAS TELŠIŲ VYSKUPAS

Šventasis Tėvas pranciškoną kun. Liną Vodopjanovą OFM vasario 11-ąją paskyrė Telšių vyskupu augziliaru. Vėl praturtėjome gaudami jauną gerą vyskupą. Išsilavinęs ir turintis sielovadinės praktikos vyskupas bus labai reikalingas ne tik Telšių vyskupijai, bet ir Vyskupų Konferencijai. Balandžio 14 d. Kretingos bažnyčioje brolis Linas buvo konsekruotas vyskupu. Visų vyskupų vardu sveikinau ir linkėjau gražaus bendradarbiavimo Lietuvos tikinčiųjų labui.

EKUMENINĖ KONFERENCIJA MASKVOJE

Vasario 7 d. Maskvos Patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriuje vyko ekumeninė konferencija apie religijos dėstymą pasaulietinėje mokykloje. Metropolitas Hilarionas pakvietė mane pasidalyti Lietuvos patirtimi šiuo klausimu. Nuvykau kartu su vysk. Jonu Ivanausku. Kaip paaiškėjo konferencijos metu, mes esame toli pažengę, apie tai Rusijoje gali tik pasvajoti. Rusijos mokyklose eksperimentiniu būdu dėstoma ne tikyba, bet stačiatikių kultūros pagrindai ir tai tik vienoje klasėje. Savo pranešime pasidalijau patirtimi, kokį nuėjome kelią, kad valstybinėse mokyklose mokiniai galėtų pasirinkti tikybą arba etiką.

ŠV. VALENTINO DIENA KITAIP „ŽALGIRIO" ARENOJE

Vasario 14 d. pilnoje Kauno „Žalgirio“ arenoje šurmuliavo jauni žmonės. Keliolika tūkstančių jaunuolių susirinko iš visos Lietuvos krikščioniškai švęsti Šv. Valentino dienos renginyje „Meilė kuria šeimą“. Tarp svečių buvo apaštališkasis nuncijus, prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir daug kitų Seimo narių. Nuo 300 dalyvių per pirmą Šv. Valentino dieną kitaip iki 12000 šiemet — tai didelis žingsnis. Ši šventė buvo tikra sėkmė; jaunimas pamatė, kad galima visai kitaip švęsti meilės šventę. Džiaugiausi su mūsų Jaunimo centru, kad pasisekė gerai suorganizuoti didelį gražų renginį. Tris valandas trukęs renginys pasibaigė vyskupų ganytojiškuoju palaiminimu. Lietuvos televizija vasario 15 d. parodė šios šventės vaizdo įrašą. Kovo 12 d. kasmetinė arkivyskupijos jaunų žmonių šventė „Šv. Valentino diena kitaip“ buvo apdovanota Seime kaip geriausias 2011 metų jaunimo renginys tarp kitų pilietinių ir tautinių jaunimo iniciatyvų. Be to, džiugu, kad tautiškiausia tų metų organizacija buvo paskelbta Jaunųjų ateitininkų sąjunga.

KRONIKOS 40-METIS

Artėjant LKB kronikos pradžios 40 metų sukakčiai, parašiau trumpus prisiminimus „Tiesa išlaisvina“ apie tai, kokioje priespaudoje gyvenome, kaip buvo leidžiama Kronika, ir kokią kainą už ją teko sumokėti. Norėjau vienu kitu geru žodžiu paminėti visus Kronikos bendradarbius, kurie ištikimai talkino anais priespaudos metais. Be daugelio pasišventėlių, Kronikos leidimas ir platinimas būtų buvęs neįmanomas.

Kovo 16 d. Seime vyko konferencija „Tiesos žodis - kelias į laisvę“. Konferencija buvo skirta paminėti LKB kronikos 40 m. sukakčiai. Pagrindiniu kalbėtoju teko būti man pačiam. Tarp kita ko, kalbėjau: Esu giliai įsitikinęs, kad tikėjimas ir iš jo kylanti meilė tėvų žemei buvo ta jėga, kuri sukūrė „Kronikos“stebuklą. Konferencijoje dalyvavo vysk. Jonas Boruta SJ, ses. Gerarda Elena Suliauskaitė SJE, Petras Plumpa, Aleksandras Lavutas, Sergejus Kovaliovas, kiti LKB kronikos bendradarbiai ir bičiuliai. Kovo 18 d. Kronikos sukaktį paminėjome Simno bažnyčioje ir Kultūros namuose. Čia papasakojau savo prisiminimus, kaip Kronika buvo redaguojama Simne. Kovo 19 d. Kronikos minėjimas, prasidėjęs Mišiomis Kauno arkikatedroje, buvo tęsiamas arkivyskupijos salėje.

Papasakojau apie daugybę drąsių, ištikimų ir sumanių žmonių. Tai Kronikos darbininkai — kunigai, seselės vienuolės, pasauliečiai, arčiau ar toliau buvę prie Kronikos leidimo, kurie nuolat rizikavo, nemokėjo ypatingų konspiracijos būdų, veikdavo, kaip sugebėdavo, naudodavosi paprastomis priemonėmis, sovietiniu „kompiuteriu“ — rašomąja mašinėle ar iš dalių surinkta „Era“. Iš gausaus būrio jau 20 Kronikos bendradarbių yra iškeliavę pas Viešpatį.

KUNIGYSTĖS 50-METIS

Balandžio 22 d. Kauno arkikatedroje dėkojau Dievui už kunigystės penkiasdešimt metų. Šventėje dalyvavo Lietuvos vyskupai ir daug garbių svečių. Mišių metu sakiau: Jei galėčiau iš naujo rinktis, į nieką neiškeisčiau kunigiškojo pašaukimo. Kurie šiandien niekina kunigus ir ieško tik dėmių Bažnyčioje, niekada nesupras, kokia didelė Dievo dovana yra kunigystė. Mišių pabaigoje nuncijus perskaitė popiežiaus Benedikto XVI sveikinimą ir pridėjo savo labai šiltus žodžius. Jėzuitų provincijolas t. Gintaras Vitkus SJ perskaitė Draugijos generolo t. Adolfo Nicolas SJ sveikinimą. Man jis buvo ypač brangus, nes 44 metus jau esu praleidęs Jėzaus Draugijoje. Jauki šventė tęsėsi arkivyskupijos salėje. Eilinį kartą įsitikinau, kad panašiomis progomis žmonės pasako tiek gerų žodžių, kiek jų net nebūni vertas. Viešpats tikriausiai primintų, kad buvo galima padaryti daug ką kur kas geriau, jei ne žmogiškasis trapumas, ir švenčiant jubiliejų reikėjo tik dėkoti Dievui už jo begalinį gailestingumą, kurį patyriau per visą kunigystės kelią.

IŠKILMĖS KROKUVOJE

Kardinolo Stanisławo Dziwiszo kvietimu gegužės 12-13 d. drauge su vysk. J. Ivanausku lankiausi Krokuvoje ir dalyvavau labai didelėje Šv. Stanislovo šventėje, į kurią suplaukia maldininkai iš visos Lenkijos. Aplankėme statomą Jono Pauliaus II centrą „Nebijokite!“ Reikia tik mokytis, kaip lenkai sugeba įamžinti jiems brangius asmenis. Iš Vavelio katedros į Šv. Stanislovo bažnyčią ėjo didžiulė procesija. Jai vadovauti pavedė man, Rygos bei Liublino arkivyskupams. Tai buvo didelės pagarbos parodymas kaimyninių šalių vyskupams. Mišioms su 40 koncelebruojančių vyskupų vadovavo Prahos arkivyskupas kardinolas Dominikas Duka. Pietavome pas kard. S. Dziwiszą. Per pietus buvau pakviestas trumpai papasakoti apie savo patirtį per sovietmetį ir dabar. Po pietų dar turėjau ilgą pokalbį su katalikiško žurnalo WPiS korespondentu Pawelu Stachniku, kurį domino viskas - nuo sovietinės praeities iki dabarties realijų. Prieš grįždami namo, aplankėme savo bičiulį skulptorių prof. C. Dźwigajų, kuris dar turės daug ką padaryti Kauno arkivyskupijai.

SUSIPRIEŠINĘ ŽMONĖS

Ilgą laiką tęsėsi Garliavos istorija, iškėlusi daugiau klausimų, nei buvo atsakymų. Net geri žmonės buvo pasidaliję: vieni šventai tikėjo viena tiesa, kiti - kita. Gegužės 25 d. Vyskupų Konferencijos vardu išplatinau pareiškimą, kuriame kviečiau kunigus ir tikinčiuosius nepalaikyti destruktyvių jėgų:

Esamų įvykių akivaizdoje visus geros valios žmones kviečiame saugoti tarpusavio vienybę, vengti susiskaldymo, nepasiduoti kurstomai neapykantai ar net tam tikrų jėgų trokštamam pasipriešinimui savo Valstybei, demokratijai bei teisinei santvarkai. Nors ir netobulai įgyvendinama, ji yra valstybingumo ir mūsų visų gerovės pagrindas. Reikia budriai saugotis, kad netaptume lengvai manipuliuojama gatvės mase, kurios logika ir elgsena sukelia skaudžius padarinius. Pastarųjų dienų įvykiai kiekvienų iš mūsų turi padrąsinti kritiškai mąstyti, kokiomis vertybėmis grindžiame savo Valstybės ateities gyvenimą, asmeniškai prisidėti prie darnaus ir atsakingo rūpesčio visuomenės reikalais. Šis laikas mums visiems gali tapti ypatingos malonės metu bei puikia proga drauge diskutuoti, kokia kryptimi toliau eisime, kurdami visavertį gyvenimą šiame krašte. Matome, kad šeimas paliečiančių tragedijų, nuskriaustų vaikų, moralinio pasimetimo šaknys slypi pagundoje iš asmeninio gyvenimo išmesti, į visuomenės užribį nustumti Dievą ir Jo Tiesą.

JUOZO BRAZAIČIO PERLAIDOJIMAS

Gegužės 20 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje perlaidojome Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) palaikus. Šia proga žiniasklaidoje buvo gyvai diskutuojama dėl Laikinosios vyriausybės atsakomybės už žydų genocidą. Laikiausi nuomonės, kad jeigu Amerikos valdžia, ilgai tyrusi J. Brazaičiui metamus kaltinimus, vis tiek jį išteisino, Kauno arkivyskupui nereikia kreipti dėmesio į kritikus, - jų Lietuvoje šiuo metu yra daugiau nei reikia. Laikinosios vyriausybės vadovas padarė viską, kas tuo metu buvo reikalinga Lietuvai, ir sukilimas prieš bolševikus buvo labai pozityvus žingsnis, kurį žengė tuometiniai Lietuvos vadovai. J. Brazaitis nepalaikė fašizmo, nes įžengus naciams į Lietuvą tuojau perėjo į pasipriešinimo pogrindį.

ATSISVEIKINIMAS SU VYSKUPU JUOZU TUNAIČIU

Birželio 1 d. į dangaus Tėvo namus iškeliavo vysk. Juozas Tunaitis. Artimesni tapome tik 1991 metais, kai abu drauge buvome konsekruoti vyskupais. Vilniaus tikintieji džiaugėsi turėdami uolų ganytoją, kuris net ir vyskupo tarnystę atlikdamas uoliai patarnavo tikintiesiems, ypač klausykloje. Kiekvieno panašaus vyskupo ar kunigo iškeliavimas yra didelis praradimas, nes ne visi sugeba taip pasišvęsti sielovados reikalams. Vyskupas buvo palaidotas kapinaitėse prie Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčios.

LIETUVOS KRIKŠTO 625 METŲ SUKAKTIS

Liepos 1 d. Kaune iškilmingai paminėjome Lietuvos Krikšto 625 metų sukaktį, o drauge ir palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25 metų jubiliejų. Iškilmėje dalyvavo Telšių ir Šiaulių vyskupijų vyskupai. Arkivyskupijos salėje ses. Viktorija Plečkaitytė MVS pasidalijo mintimis apie pal. J. Matulaitį — žmogų pagal Dievo širdį, o vysk. J. Boruta SJ papasakojo apie sudėtingą kelią, kuriuo krikščionybė atėjo į Lietuvą.

LABAI GERA ŽINIA

Rugsėjo 27 d. Šventasis Tėvas paskyrė kun. dr. Kęstutį Kėvalą Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru. Dėkojau Dievui už šią žinią, nes gerai pažinojau kun. Kęstutį, kai jis mokėsi Kunigų seminarijoje, ir vėliau, kai atliko atsakingas pareigas Parengiamajame seminarijos kurse ir Marijos radijuje. Lapkričio 24 d. kunigą Kęstutį konsekravau vyskupu. Kaip reta, buvo didelė iškilmė tiek Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (mat katedros presbiterija buvo restauruojama), tiek arkivyskupijos konferencijų salėje. Mišias koncelebravo apie 200 vyskupų ir kunigų iš įvairių vyskupijų ir užsienio. Salėje buvo tokia pakili dvasinga nuotaika, kokios tarp lietuvių ne taip dažnai pasitaiko.

TIKĖJIMO METAI

Spalio 11d. pradėjome Tikėjimo metus. Daug bažnyčių pasipuošė Kristaus Visatos Valdovo ikona, Vatikano parinkta atspindėti tų metų prasmei. Popiežiaus Benedikto XVI idėja paskelbti Tikėjimo metus buvo tiesiog pranašiška: kai pasaulis blaškosi pasimetęs moralinėse pelkėse, reikia aiškaus ir radikalaus atsigręžimo į Kristų.

NUOLATINIO DIAKONATO STARTAS

Spalio 19-21 d. Šiluvoje pradėjome ruošti nuolatinius diakonus. Septyni kandidatai atvyko į Šiluvą su savo šeimomis. Aplankę svečiai diakonai iš Škotijos supažindino kandidatus su diakonų tarnystės „abėcėle“. Visas dienas dalyvavau konferencijose ir pokalbiuose, nes labai rūpėjo savo akimis matyti pirmuosius nuolatinių diakonų rengimo žingsnius. Šiuo pirmuoju diakonų savaitgaliu visi buvome labai patenkinti, ypač busimųjų diakonų žmonos. Svečiai gyrė kandidatus, tik jiems rūpesčio kėlė, kad visų diakonų šeimos dar gana jaunos, o vaikai maži.

JAUNIMO SIELOVADOS AKTUALIJOS

Lapkričio 7 d. arkivyskupijos konferencijų salėje vyko kunigų ugdymo konferencija, į kurią buvo pakviesti ir kitų vyskupijų kunigai. Popiežiškosios pasauliečių tarybos Jaunimo sekcijos vadovas kun. Ericas Jaquinet papasakojo apie Pasaulines jaunimo dienas ir dalijosi patirtimi apie jaunimo sielovadą. Jo mintys Lietuvoje buvo labai reikalingos, ypač dabar, kai vis labiau pastebime sekuliarizacijos žingsnius.

DIDELIS RŪPESTIS

Didžiausią rūpestį kelia paskutinius trejus metus pastebimai sumažėję pašaukimai į kunigystę. Nelengva surasti atsakymą, kaip jaunimui atsilaikyti prieš pinigų ir malonumų gundymą. Jaunimui sunku pasirinkti tarnystės ir pasiaukojimo kelią, kai aplinkui mato išvešėjusį savanaudiškumą ir hedonizmą ir kai net tėvai kartais nepalaiko jaunų žmonių idealizmo. Tačiau džiugina net keturiais procentais padidėjęs tikybos pamokų lankymas. Šiuo metu arkivyskupijos mokyklose tikybos pamokas lanko 54,8 procentai visų mokinių.

Tikėjimo ir didelių permainų metai

2013 m.

POPIEŽIAUS ATSISTATYDINIMAS

Ramiai prasidėję metai netikėtai atnešė staigmeną. 2013 m. vasario 11 d. popiežius Benediktas XVI paskelbė pasauliui žinią, kad dėl sveikatos nutarė atsistatydinti. Vasario 12 d. spaudai pateikiau kelias mintis: „Virpančiomis širdimis klausėmės Popiežiaus Benedikto XVI kalbos, kurią jis pasakė sukviestiems į konsistoriją kardinolams. Šventasis Tėvas paskelbė tai, ko pasaulis šimtmečiais nebuvo girdėjęs:

Daug kartų sąžinėje Dievo akivaizdoje apsvarstęs, įsitikinau, jog mano jėgos, dėl senyvo amžiaus, jau nepakankamos, kad galėčiau deramai vykdyti Petro tarnystę. <... > Dėl to, puikiai suprasdamas šio sprendimo rimtumą, būdamas visiškai laisvas, pareiškiu, jog atsisakau Romos Vyskupo, Šventojo Petro Įpėdinio tarnystės, man kardinolų patikėtos 2005 m. balandžio 19 d., taip kad 2013 m. vasario 28 d. 20 val. Romos sostas, Šventojo Petro sostas bus laisvas, ir tie, kam priklauso, turės sušaukti konklavą naujo popiežiaus išrinkimui. <...> Kiek tai liečia mane, taip pat ir ateityje norėsiu iš visos širdies maldai skirtu gyvenimu tarnauti Šventajai Dievo Bažnyčiai.

Kaip žaibas ši žinia sklido tarp tikinčiųjų ir po visą pasaulį, vieniems sukeldama rūpestį, kitiems - susižavėjimą dėl neeilinės popiežiaus drąsos ir nuolankumo priimant šį sprendimą. Buvo ir labai jautrių tikinčiųjų, kurie popiežiaus atsistatydinimą priėmė labai skausmingai, — kaip gali tėvas palikti savo vaikus. Ne, Šventasis Tėvas nepalieka Bažnyčios vaikų, ir tai jis aiškiai pasakė savo kalboje, - jis iš visos širdies tarnaus Šventajai Dievo Bažnyčiai maldai skirtu gyvenimu. Darbus, kuriems reikalinga stipri fizinė sveikata, jis palieka busimajam popiežiui, o save pašvenčia maldos tarnystei. Šiuos Benedikto XVI žodžius reikėtų visiems labai gerai įsidėmėti: Popiežius pasako svarbią tiesą, kad Bažnyčiai galima ir reikia tarnauti ne tik administracine veikla, bet ir maldos tarnyste ir kad ši tarnystė yra dar svarbesnė už veiklą.

Apie popiežių Benediktą XVI jau yra pasakyta tiek gerų ir teisingų žodžių, tad sunku ką pridėti. Geriau už mano žodžius popiežiaus asmenį atskleis viena jo kalba, kurią prieš 16 metų Regensburgo rotušėje aš girdėjau iš tuometinio kardinolo Josepho Ratzingerio lūpų. Tąsyk jis plačiai kalbėjo apie Lietuvos istoriją, kurios audros negailestingai daužė mūsų Tėvynę ir Bažnyčią joje. Savo kalbos pabaigoje jis prisiminė Jono Pauliaus II apsilankymą Šiluvoje. Cituoju:

Šalia Kryžių kalno man ypač įsiminė apsilankymas Šiluvos Marijos pasirodymo koplyčioje ir didžiojoje Marijos šventovėje. Tai pirmasis Marijos pasirodymas Europos istorijoje apskritai. <...> Šiluvos Dievo Motina gerbiama kaip „Sanitas aegrotorum“, „Ligonių sveikata“. Kiek daug ligų gresia žmogaus sielai, Europos tautoms, pasauliui, visai mūsų istorijai — mums rodo skausminga šio amžiaus istorija ir tokios tarp didelių galybių įspaustos tautos, kaip Lietuva, istorija. Marija kalbanti piemenėliams; Marija, vadinanti save nereikšminga, niekam nežinoma tarnaite ir Šiluvoje pasirodanti tartum vaikas —ji stovi mažų, kuklių žmonių pusėje, žmonių, neturinčių vardo istorijoje, bet būtent todėl, kad yra maži, nelaukiančių žmonių garbės ir todėl nebijančių jų nuomonių. Išgijimas vis ateina iš mažųjų, ir galbūt tai galėtų mums padėti naujai suvokti bei suprasti mažų tautų misiją istorijos žaisme. Išgijimas ateina iš ten, kur žmonių garbė ir žmonių nuomonės nėra svarbios ir todėl netrukdo aiškiai matyti esminius dalykus, gyvojo Dievo tiesą.

Taip anuomet popiežius kalbėjo, o dabar jis taip ir pasielgė. Vertindamas mažuosius, jis pats pasirinko paties mažiausiojo kelią — būdamas didis, laisvai pasitraukia į nuošalę, tampa mažas, kad galėtų tokiu būdu būti reikalingu įrankiu Dievo rankose. Ačiū, Šventasis Tėve, už šį tik mažiesiems suprantamą žingsnį!“

LIETUVOS VYSKUPŲ LAIŠKAS BENEDIKTUI XVI

Vasario 14 d. po Vyskupų Konferencijos posėdžio, mes, vyskupai, išplatinome pareiškimą:

Jūsų Šventenybe, mus giliai sujaudino pasiekusi žinia apie Jūsų sprendimą atsistatydinti iš apaštalo Petro Įpėdinio tarnystės. Dėkojame Jums, kad turėjome tokią nuostabią Dievo dovaną Jus matyti kaip Kristaus Bažnyčios Vadovą. Pagarbiai ir su meile priimame Jūsų ilgai svarstytą, tikėjimo ir maldos šviesoje subrandintą sprendimą, melsdami Jums visokeriopos Dievo palaimos ir jėgų tęsti savo tarnystę Bažnyčiai nauju būdu.

Lietuvos tikinčiųjų vardu norime pareikšti mūsų nuoširdžią padėką už Jūsų neįkainojamą tarnystę Šventojoje Bažnyčioje ir Lietuvos tikintiesiems per šiuos intensyvius ir vaisingus Jūsų pontifikato metus. Tas laikotarpis buvo paženklintas Jūsų kaip rūpestingo Ganytojo ženklu: Jūsų sugebėjimo skelbti Evangelijos Žinią šių dienų pasaulyje bei ryžto tiesti tiltus tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų; ieškoti dialogo su kitų religijų ir konfesijų atstovais siekiant taikos ir tarpusavio supratimo. Jūsų aiškus Mokymas buvo skaidrus spindulys visiems ieškantiems tikrosios Tiesos.

Liekame kartu su Jumis maldos bendrystėje. Tegul Lurdo Marija, kaip Vilties Žvaigždė, telydi Jus ir kartu testiprina visą Bažnyčią tolesnėje kelionėje.

NAUJASIS POPIEŽIUS PRANCIŠKUS

Kovo 13 d. Šiluvoje meldėmės už naujojo popiežiaus išrinkimą, o vakare prilipę prie televizorių ekranų laukėme, kokie dūmai pasirodys iš Siksto koplyčios kamino. 20 val. 7 minutės pasirodę balti dūmai paskelbė žinią: popiežiumi išrinktas Buenos Airių arkivyskupas, Argentinos primas kardinolas Jorge Mario Bergoglio SJ, kuris pasirinko Pranciškaus vardą. Kitą dieną nuo ryto iki vakaro buvau atakuojamas įvairių žiniasklaidos priemonių duoti interviu apie naujojo popiežiaus išrinkimą. Tiek daug prašymų duoti interviu neprisimenu per visus 22 vyskupo tarnystės metus. Tai geras ženklas, kad kardinolai tikrai pataikė išrinkti gerą Bažnyčios ganytoją.

NAUJASIS VILNIAUS GANYTOJAS

Balandžio 5 d. 13 val. buvo paviešinta žinia, kad popiežius Pranciškus priėmė kard. Audrio Juozo Bačkio atsistatydinimą iš Vilniaus arkivyskupijos ordinaro pareigų ir naujuoju ordinaru paskyrė vysk. Gintarą Grušą. Tikėjimo metai viena po kitos pradžiugina geromis žiniomis. Džiaugiausi šiuo paskyrimu ir maldoje linkėjau, kad naujasis arkivyskupas pateisintų popiežiaus ir Vilniaus arkivyskupijos tikinčiųjų lūkesčius.

Balandžio 23 d. vyko arkivysk. G. Grušo ingreso iškilmė. Su nuncijumi arkivysk. L. Bonazzi palydėjau arkivyskupą Gintarą iki arkikatedros, kur jį pasitiko šventovės administratorius. Mišių liturgija buvo labai iškilminga, o visų nuotaika pati geriausia, kokia tik gali būti. Po Mišių naująjį ganytoją sveikinome arkivyskupijos rūmų kiemelyje, kuris buvo pilnutėlis svečių.

KUNIGŲ REKOLEKCIJOS

Balandžio 16-17 d. vyko vienos Kauno arkivyskupijos kunigų grupės rekolekcijos. Pirmąją dieną rekolekcijos vyko ant ratų, lankant svarbias Žemaitijos šventoves - Varnius, Žemaičių Kalvariją, Alsėdžius. Kun. Aldonas Gudaitis SJ savo nuoširdžiomis konferencijomis padėjo kunigams dvasiškai atsigaivinti. Baigiant rekolekcijas visi pažiūrėjome filmuką apie Nairobio lūšnynus, kur kelių kvadratinių kilometrų plote gyvena milijonas žmonių. Didžiausias skurdas, bet tikintieji Mišias švenčia taip džiaugsmingai, kad galima tik stebėtis, iš kur tiek daug džiaugsmo. Pasirodo, kad tikram džiaugsmui nereikia didelių turtų, nes jo šaltinis yra ne pinigai, bet Viešpats.

MALONINGOSIOS DIEVO MOTINOS PAVEIKSLAS

Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje tikinčiųjų labai gerbtas garsusis Švč. Mergelės Marijos Maloningosios Motinos paveikslas po bažnyčios uždarymo buvo laikomas dingusiu. Apie 1978 metus kun. A. Kajackas surado jį Šv. Antano Paduviečio bažnyčios rūsyje, bet buvo atpažintas tik 1990 metais.

Po restauracijos šis brangus paveikslas buvo patalpintas arkikatedros altoriuje. Buvau pažadėjęs broliams pranciškonams sugrąžinti šį paveikslą ir balandžio 21d. pažadą įvykdžiau — Švč. Mergelės Marijos Maloningosios Motinos paveikslą iškilmingai pernešėme į Šv. Jurgio bažnyčią Kaune.

PAKELIUI Į NUOLATINĮ DIAKONATĄ

Balandžio 20 d. Šiluvoje aukojau Mišias besirengiantiems diakonato tarnystei užbaigiant Parengiamąjį kursą. Tikrai buvo smagu matyti gerą besiruošiančių ir jų žmonų nuotaiką. Išsivežiau viltį, kad dauguma, o galbūt ir visi pasieks tai, kam yra pasiryžę.

Birželio 1 d. vyko priėmimo egzaminai perėjusiems Parengiamąjį kursą ir pasiryžusiems tęsti tolesnį rengimąsi diakono tarnystei. Visi kandidatai aiškiai siekia užsibrėžto tikslo. Tad rugsėjo 22 d. per šv. Mišias Kauno arkikatedroje jie buvo viešai pristatyti arkivyskupijos bendruomenei. Savo šeimų bei Viešpaties akivaizdoje tie septyni vyrai išreiškė pasiryžimą ateinančius ketverius metus rengtis nuolatiniam diakonatui ir vėliau tarnauti Bažnyčiai šiame luome.

ARKIKATEDROS JUBILIEJUS

Gegužės 5 d. šventėme Kauno arkikatedros 600 m. jubiliejų. Tiesa, prieš 600 metų dar nebuvo pastatyta dabartinė arkikatedra, o tik pirmoji kukli bažnyčia, kurioje Dievą garbinti galėjo pirmieji pakrikštyti lietuviai. Per šešis šimtmečius daug kas Kaune keitėsi - ilgą laiką šeimininkavo svetimieji, tačiau bažnyčia, net gaisrų niokojama, vėl prisikeldavo ir tapdavo gražesnė. Carinė valdžia, norėdama Bažnyčiai bloga, į Kauną atitrėmė vyskupą Motiejų Valančių ir netiesiogiai prisidėjo, kad senamiesčio bažnyčia taptų katedra ir bazilika.

Į jubiliejų popiežius Pranciškus atsiuntė savo ypatingąjį pasiuntinį Krokuvos arkivyskupą kard. Stanisławą Dziwiszą, kuris šeštadienio vakarą į arkivyskupijos salę susirinkusiems tikintiesiems papasakojo apie pal. Joną Paulių II, kurio sekretoriumi ilgą laiką tarnavo. Popiežiaus pasiuntinys aplankė Santakoje pastatytą palaimintojo paminklą ir pasidžiaugė, kad Lietuvoje taip gražiai įamžinamas šio didžiojo popiežiaus atminimas. Kard. S. Dziwiszas padovanojo arkikatedrai jos altoriuje dabar gerbiamą Jono Pauliaus II relikviją.

NAUJASIS PANEVĖŽIO VYSKUPAS

Birželio 6 d. vidurdienį Vatikano informacijos tarnyba pranešė, kad priimtas Panevėžio vysk. Jono Kaunecko atsistatydinimas ir naujuoju ordinaru paskirtas kun. Lionginas Virbalas SJ. Labai apsidžiaugiau šiuo paskyrimu, nes Bažnyčiai Lietuvoje reikia labai gerų, išmintingų ir gilios dvasios ganytojų. Šias savybes mačiau šio kuklaus Jėzaus Draugijos kunigo gyvenime.

Rugpjūčio 10 d. Panevėžio katedroje kard. Audrys Juozas Bačkis, asistuojamas apaštališkojo nuncijaus Luigi Bonazzi ir Kauno arkivyskupo, dalyvaujant beveik visiems Lietuvos vyskupams, konsekravo naujai paskirtąjį Panevėžio vyskupą Lionginą Virbalą SJ. Akivaizdžiai matėsi, kiek daug dovanų iš Dievo rankų gavome per šiuos Tikėjimo metus.

KAUNE - MIESTO MISIJŲ DIENOS

Prieš 2013 m. Lietuvos jaunimo dienas Kaune vyko Miesto misijų dienos. Jas pradėjome birželio 23 d. vakarą koncertu Nemuno prieplaukos amfiteatre. Čia kiekvieną misijų dieną vyko koncertai, kurie pasibaigdavo jaunatvišku Dievo šlovinimu. Misijų dienų rengėjams daugiausia nerimo kėlė kunigų susitikimai su publika kavinėse, tačiau vėliau visų nuomonė buvo vienareikšmė — tokių kunigų susitikimų su žmonėmis ne bažnyčiose, bet pasaulietinėje aplinkoje, viešosiose erdvėse labai reikia. Dalyvavęs vysk. Kęstutis Kėvalas ir kunigai buvo patenkinti įvykusiais susitikimais. Šie susitikimai buvo tarsi atliepas į popiežius Pranciškaus raginimą išeiti iš bažnyčių ir skelbti Kristų visur, kur tik tai yra įmanoma.

2013 M. LIETUVOS JAUNIMO DIENOS

Ilgai ruošėmės Lietuvos jaunimo dienoms Kaune. Arkivyskupijos kurijoje daug kartų vyko posėdžiai, į kuriuos suvažiuodavo visų vyskupijų Jaunimo centrų atstovai, atsakingi už pasiruošimą šiai didelei jaunimo šventei. Didžiausias darbo krūvis teko Kauno arkivyskupijos žmonėms, ypač Jaunimo ir Piligrimų centrams, o labiausiai - pagrindinei renginių koordinatorei Vaidai Spangelevičiūtei-Kneižienei. Iš beveik penkių šimtų savanorių pusė jų — kauniečiai. Nelengvos buvo finansų paieškos, nes tokio masto renginiai, vykstantys ne vieną dieną, turi savo kaštus. Pasirengimą labai palengvino Kauno m. savivaldybės ir „Žalgirio“ arenos administracijos geranoriškumas ir pagalba.

Birželio 28 d. Santakos aikštėje iš visų vyskupijų atvažiavęs jaunimas registravosi į Lietuvos jaunimo dienas. 19 val. prasidėjo tris dienas truksianti šventė. Įspūdingą Jaunimo dienų pristatymą pakeitė dar įspūdingesnė eisena su Švč. Sakramentu Kauno gatvėmis iki „Žalgirio“ arenos. Kaunas gal tik tarpukaryje matė tiek daug susirinkusio katalikiško jaunimo, kuris giesmėmis šlovino Viešpatį Jėzų Eucharistijoje, keliaujantį drauge.

Antrąją dieną jaunimas pasklido po Kauno bažnyčias, kur vyskupai ir kunigai jiems vedė katechezes. Popietiniu metu penkiasdešimtyje vietų vyko teminiai susitikimai, juose jauni žmonės galėjo išgirsti jiems labai naudingų konkrečiai išgyvenamo tikėjimo žinių. Vakare „Žalgirio“ arenoje vyko Sutaikinimo pamaldos. Išpažinčių klausė visi vyskupai ir apie 120 kunigų. Norinčiųjų priimti Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą buvo labai daug. Nuodėmklausius džiugino sąmoningai ir nuoširdžiai atliekamos išpažintys. Po vakarienės arenoje vyko koncertas, kurio metu buvo įnešta ir pagarbinta Eucharistija.

Trečioji šventės diena ir jos kulminacija buvo Mišių šventimas „Žalgirio“ arenoje. Čia susirinko apie 10 tūkstančių jaunimo ir kauniečių, panorusių melstis drauge su Lietuvos jaunimu. Prieš Mišias visi drauge kalbėjome Rožinį. Buvo labai gera matyti drauge tiek daug besimeldžiančio jaunimo. Tai busimieji Lietuvos kūrėjai. Per tris dienas nei policija, nei žiniasklaida neužfiksavo nė vieno jaunimo nusižengimo. Šis faktas savaime iškalbingas.

DARIAUS IR GIRĖNO MINĖJIMAS

Liepos 14 d. Ščečino katedroje ir Pščelniko miške vyko Dariaus ir Girėno žūties 80-ųjų metinių minėjimas. Ščesino-Kamiensko arkivyskupas Andrzejus Dzięga pakvietė mane vadovauti Mišioms ir pasakyti homiliją. Iš Lietuvos į minėjimą atvyko Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, prezidentė Dalia Grybauskaitė, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir daug kitų aukštų svečių.

Stebėjausi, kiek daug dėmesio mums, lietuviams, rodė Lenkijos bažnytinė ir civilinė valdžia. Dariaus ir Girėno gyvybės kaina tapo tarsi tiltu, ant kurio gali susitikti ir draugiškai kalbėtis kaimynai, kurie kitomis progomis ne visada sutaria. Nors šitai negalioja vyskupams, nes per visą Nepriklausomybę Lietuvos ir Lenkijos vyskupai esame išlaikę pačius geriausius tarpusavio santykius ir civilinės valdžios žmonės galėtų tik pasekti šiuo pavyzdžiu.

„UŽ LYGYBĘ"

Liepos 27 d. Vilniuje įvyko netradicinės lytinės orientacijos gynėjų eitynės, turėjusios skambų pavadinimą „Už lygybę“. Prie arkikatedros mons. A. Svarinskas su būreliu žmonių meldėsi už Lietuvos šeimas, o Gedimino prospektas šurmuliavo: homoseksualai reikalavo sau lygių teisių su visais Lietuvos žmonėmis, kiti gi reiškė nepritarimą ir pasipiktinimą, kad tokiomis eitynėmis palaikoma homoseksualų ideologija ir griaunama šeima ir tauta. Kai verda aistros, beveik neįmanoma ramiai atskirti pagarbą kiekvienam asmeniui, nesvarbu, kokios jis būtų lytinės orientacijos, nuo homoseksualumo lobizmo, kuris pavojingas tiek šeimai, tiek tautai.

Per Kryžių kalno atlaidus liepos 28-ąją homilijos metu kalbėjau:

Aplinkui matome daug nerimą keliančių reiškinių, kurių atgarsiai vis labiau paliečia ir mus — tai antikrikščioniškas ir amoralus gyvenimo būdas, kurį bandoma primesti visai visuomenei, tame tarpe ir tikintiesiems. Mes girdime skanduojant: „Norime lygybės“, bet po lygybės vėliava peršamas nei su žmogaus prigimtimi, nei su krikščioniška morale nesuderinamas gyvenimo būdas. Vakar prie Vilniaus arkikatedros besimeldžiančių žmonių akivaizdoje vienas jaunas užsienietis apsinuogino, — tai charakteringa detalė, ką neša naujai suformuoti Europos žmonės.

Kai mes, bandantieji gyventi pagal Evangeliją, pasakome, kad amoraliam gyvenimo būdui nepritariame ir branginame normalią šeimą, tuomet mus apšaukia homofobais, neapkenčiančiais kitaip mąstančių ir kitaip gyvenančių žmonių. Bet tai ne tiesa. Evangelija mus įpareigoja mylėti visus, net ir priešus, o ką jau kalbėti apie sužeistus ir dėl to kenčiančius žmones. Daugelis šių žmonių tyliai neša savo kryžių, o kiti iš to daro politiką, prievartaujančią visuomenę toleruoti iškrypėlišką elgesį ir nedrįsti jam pasipriešinti, politiką, nukreiptą prieš šeimą, Lietuvą ir Bažnyčią.

Kai kuriose Europos valstybėse jau net dvasininkai yra prievartaujami laikytis antikrikščioniškų įstatymų. Kol kas tokius reiškinius matome ne katalikiškose bažnyčiose, tačiau netenka abejoti, kad ir mūsų, katalikų, ateityje lauks neeiliniai išbandymai, kai įstatymai reikalaus elgtis prieš sąžinę, bet reikės pasakyti, kad Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių. Iš anksto turime ruoštis, ką rinksime į aukščiausius Lietuvos valdžios postus, nes nuo šių išrinktųjų priklausys, kiek plačiai amoralumui bus atvertos Lietuvos durys.

Tačiau į ateitį nereikia žvelgti su baime, nes mes pasitikime Viešpačiu. Nors Jėzus ne pažadėjo savo sekėjams lengvo ir patogaus gyvenimo ir kvietė nešti savo kryžių, tačiau Šventasis Raštas yra pilnas pavyzdžių, kaip Dievas globoja juo pasitikinčius žmones.

ŽEMAIČIŲ KRIKŠTO 600 M. JUBILIEJUS

Rugpjūčio 4 d. Telšiuose labai iškilmingai paminėjome Žemaičių Krikšto 600 m. jubiliejų. Telšių vyskupija ilgai ir rūpestingai ruošėsi šiam jubiliejui ir jo kulminacija visi galėjo tik pasidžiaugti. Turgaus aikštė, kur vyko Eucharistinė iškilmė, buvo pilnutėlė žmonių. Mišioms vadovavo popiežiaus Pranciškaus ypatingasis pasiuntinys kardinolas Peteris Erdo, o su juo koncelebravo 15 Lietuvos ir užsienio hierarchų ir per šimtą kunigų. Miesto centre prezidentė Dalia Grybauskaitė su vysk. Jonu Boruta SJ atidengė lentą Žemaičių Krikšto jubiliejui ir Europos įkrikščioninimo pabaigai pažymėti. Gaila, kad į pasirengimą Žemaičių Krikšto jubiliejui švęsti beveik neįsitraukė kitos Lietuvos vyskupijos. Juk Žemaičių Krikštas buvo Lietuvos Krikšto tąsa ir užbaigimas. Reikia tikėtis, kad šitai bus padaryta 2017 metais, kai bus minima Žemaičių Krikšto pabaiga.

PIVAŠIŪNAI IR KREKENAVA

Rugpjūčio 15 d. per Žolinę aplankiau Pivašiūnus. Aiškiai matėsi naujojo vyskupo Jono Ivanausko įvestos naujovės, ypač jauni savanoriai, kurie palaikė tvarką ir patarnavo. Po iškilmingos liturgijos pietavome ne susispaudę prie klebonijos prigludusioje koplyčioje, bet erdvioje mokyklos salėje.

Rugpjūčio 17 d., šeštadienį, aplankiau Krekenavą, kur tęsėsi Žolinės atlaidai. Žmonių buvo prisirinkusi apypilnė bazilika, tačiau Panevėžio ganytojai abejoja, ar reikėtų Žolinę čia tęsti savaitę, gal geriau susitelkti į tris dienas. Gerai nuteikia tai, kad vyskupai svarsto ir ieško geriausių išeičių. Pietavome parapijos namuose, kurie glaudžiasi labai kukliame pastate, anksčiau naudotame ūkinėms reikmėms. Ir čia mačiau tą pačią gerą nuotaiką, kaip ir Pivašiūnuose, ir didelį jaunų savanorių būrį, gražiai patarnavusį per Mišių liturgiją.

12 NAUJŲ SEMINARISTŲ

Keli pastarieji metai pradėjo kelti rimtą nerimą dėl kandidatų į seminariją stokos. Staigus stojančiųjų sumažėjimas pasijuto visose vyskupijose, o kai kuriose per kelerius metus neatsirasdavo nė vieno kandidato. Pajutome, kad priartėjome prie ribos, kai jauni, net geri vyrai, veikiami sekuliarios ir perdėtai erotizuotos kultūros, pradeda neatpažinti savyje šaukimo pasišvęsti Bažnyčiai ir gyventi dėl kitų. Tapo aišku, kad nieko nedarant ir tik meldžiantis reikalai į gera gali nesikeisti.

Šiais metais netikėtai nušvito didelis pragiedrulis — į Kauno kunigų seminariją pareiškimus atnešė net penkiolika kandidatų. Po rugpjūčio 19 d. vykusių stojamųjų egzaminų devyni buvo priimti į Parengiamąjį kursą, o trys — į pirmąjį kursą. Panašu, kad ištverminga malda už pašaukimus, ypač nuolatinėse Švenčiausiojo Sakramento adoracijose, darbas su Mišių ministrantais, jų kasmetinės stovyklos Kaulakiuose ir Pašaukimų dienos kunigų seminarijoje jau pradeda duoti rezultatus.

Šiemet, kaip ir kitais metais, vasarą Kaulakiuose vyko dvi savaitinės ministrantų stovyklos: viena jauniems ministrantams, antroji - vyresniems, devintų—dvyliktų klasių jaunuoliams. Šiluvos klebonas kun Erastas Murauskas su pagalbininkais stovyklas turiningai veda, ir be, jokios abejonės, stovyklautojai išsiveža daug gerų patirčių.

ŠILUVOS ATLAIDAI

Devynios Šilinių dienos ne tik man, bet ir daugeliui kunigų bei tikinčiųjų palieka neišdildomą įspūdį: Lietuva dar gyva! Per visas atlaidų dienas Šiluvą aplanko apie šimtą tūkstančių piligrimų, tarp jų—daug jaunimo. Šiose Šilinėse sutikau piligrimų net iš Pietų Korėjos, Nigerijos, Ganos, Brazilijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos ir kt. kraštų. Nuo Kryžių kalno atkeliavo apie 500 jaunuolių, nuo Žaiginio — per 400. Tai — didžiausios grupės, bet netrūko ir mažesnių grupių moksleivių iš įvairių Lietuvos mokyklų. Pagrindinėse Mišiose dalyvaudavo iki 6000 piligrimų ir ne tik savaitgaliais, bet ir eilinėmis atlaidų dienomis. Labai daug piligrimų atvykdavo į vakaro Mišias, kurios taip pat buvo aukojamos aikštėje tarp Bazilikos ir Apsireiškimo koplyčios. Daugybė žmonių pasinaudojo atlaidų proga susitaikyti su Dievu; kasdien jiems patarnaudavo nuo dešimties iki penkiolikos kunigų. Prieš pagrindinę atlaidų iškilmę visą naktį truko Švč. Sakramento adoracija, kurioje labai gausiai dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės; didesnę nakties dalį buvo įsipareigoję adoruoti Marijos radijo darbuotojai. Atlaiduose kasdien talkino 24 jauni savanoriai, dešimt seminarijos Parengiamojo kurso klierikų ir būrelis seserų vienuolių. Jonavos klebonas kun. Audrius Mikitiukas suorganizavo kasdienį piligrimų pavaišinimą arbata ar kava, o vieną dieną — ir kareiviška koše. Šilines užbaigėme 15 dieną 12 val. iškilmingomis Mišiomis, himnu „Tave, Dieve, garbiname“ ir procesija su Švč. Sakramentu į Apsireiškimo koplyčią. Vakare aukojau Mišias savanoriams ir, mano nuostabai, Bazilika buvo apypilnė neskubančių Šiluvą palikti piligrimų. Ačiū Dievui, atlaidų nuotaikos nesugadino joks incidentas; viskas vyko darniai ir ramiai. Ypač džiugino per visas atlaidų dienas buvęs giedras oras. Per atlaidus girdėjau daug gerų žodžių, kuriuos sakė pažįstami ir tolimesni žmonės dėl Šiluvos atlaidų ir visų pasikeitimų per paskutinį dešimtmetį. Rugpjūčio 25 d. pašventinau naujus Kryžiaus kelio per Šiluvos šilą koplytstulpius, ir jau daug piligrimų ėjo pėsti į Šiluvą, apmąstydami Jėzaus meilę žmonėms, ypač nušvitusią jo kančios metu.

Buvo labai gera per atlaidus matyti daug giedrų, jaunų ir pagyvenusių žmonių veidų. Linkėjau piligrimams, kad iš Šiluvos į savo namus ir savo aplinką parneštų ramybės, džiaugsmo ir vilties.

Žmonės ir darbai -Dievo garbei ir Bažnyčios gėriui

ARKIVYSKUPIJOS DARBININKAI

Kai 1991 m. pradėjau vyskupo tarnystę, kurijoje dirbome septyniese: kardinolas Vincentas, generalvikaras vysk. Vladas Michelevičius, kancleris kun. Alfonsas Bulota, seselė Bronė, vairuotojas Antanas ir aš, vyskupas augziliaras. Pamažu kūrėsi bažnytinės institucijos - Caritas, Šeimos, Katechetikos, Jaunimo centrai, Ekonomo tarnyba, muziejus ir kt. Ir tuo pat metu augo darbuotojų skaičius, kuris šiandien perkopė šešiasdešimties ribą. Visi darbuotojai yra labai reikalingi ir visiems reikia nors kuklaus atlyginimo, nes net ir idealistai žmonės ne tik kvėpuoja, bet ir valgo. Labai džiaugiuosi turėdamas tokią arkivyskupijos komandą, kurios galėtų pavydėti bet kuri pasaulietinė institucija. Tai žmonės, pasišventę savo tarnystei ir viską matuojantys ne pinigais. Tačiau toks darbuotojų skaičius vyskupui yra ir nuolatinis rūpestis, nes tik interneto komentuotojai tiki, kad Bažnyčia sėdi ant aukso puodo.

VYSKUPAI AUGZILIARAI

Kiekvienas vyskupas ordinaras yra pilnateisis savo vyskupijos šeimininkas, atsakingas už savo vyskupijos medžiaginius bei dvasinius reikalus ir sielovadą. Didelė Kauno arkivyskupija jau beveik keturiasdešimt metų turi ne tik vyskupą - ordinarą, bet ir vyskupus augziliarus - pagalbininkus. Popiežius Jonas Paulius II man davė labai gerus pagalbininkus - pirmąjį vysk. Rimantą Norvilą, o kai jį paskyrė Vilkaviškio vyskupijos ordinaru, davė antrąjį pagalbininką - vysk. Joną Ivanauską. Po netrumpos tarnystės Kauno arkivyskupijoje vysk. Jonas tapo Kaišiadorių ordinaru ir tuomet popiežius Benediktas XVI arkivyskupijos augziliaru paskyrė kun. Kęstutį Kėvalą. Kaip mano pagalbininkai jautėsi šalia manęs, reikėtų jų klausti, bet man su jais tarnauti Bažnyčiai buvo labai lengva ir gera. Visi jie skirtingi charakteriais, bet panašūs darbštumu ir meile Bažnyčiai.

ARKIVYSKUPIJOS KUNIGAI

Lengviausia kunigus kritikuoti, to ir nesibodi daryti žiniasklaida. Aišku, niekas nepatikėtų, jei sakyčiau, kad visi kunigai yra šventi ir uoliai atlieka savo pareigas. Būti geru kunigu yra nelengva, kaip nelengva būti geru vyskupu, tėvu ar motina. Per ilgą laiką mačiau, kad dauguma kunigų myli Bažnyčią ir uoliai atlieka savo pareigas. Didžiausias vyskupo džiaugsmas -matyti, kaip kunigas myli žmones ir jiems dalija save.

Neseniai važiuojantį dviračiu sustabdė vienas vyriškis ir pradėjo pasakoti apie savo parapiją, kiek daug joje gero - yra Vaikų dienos centras, senelių namai, renkasi Anoniminiai alkoholikai, klebonas su meile žmonėms patarnauja, vikaras rūpinasi jaunimu. Klausiausi, ir širdis džiaugėsi. Kaip būtų gera, jei panašių žodžių būtų galima išgirsti apie visus kunigus.

Deja, kartkartėmis arba žiniasklaida paviešina, arba be jos pagalbos sužinau apie vieno ar kito kunigo klaidas ar nuodėmes. Kunigai taip pat yra mirtingi žmonės, ir šventimai neapsaugo jų nei nuo gundymų, nei nuo galimų nuodėmių. Skiriasi tik tai, kaip kunigas reaguoja į padarytas klaidas. Būna labai gera matyti kunigą, kuris kyla iš priklausomybės duobės, bet labai liūdna, jei kuris nepajėgia objektyviai vertinti savęs.

Per 22 metus įšventinau per 80 kunigų; šiuo metu jie sudaro daugumą darbingų arkivyskupijos kunigų, kai kurie darbuojasi Šiaulių vyskupijoje arba Lietuvos vienuolynuose. Džiaugiuosi, kad dauguma jų tarnauja labai ištikimai, nesiskųsdami, kad per menka parapija ar kas nors labai sunku. Kunigų šventimai visuomet būna neeilinė šventė ne tik šventinamiesiems ar pakviestiesiems kunigams, bet ir pačiam vyskupui.

KUNIGAI KOLABORANTAI

Sovietinis režimas visų pirma traiškė tuos, kurie komunizmo kūrėjų buvo laikomi potencialiais priešais, tarp jų — ir kunigai bei vyskupai. Todėl reikėtų stebėtis ne tuo, kad jiems pavyko kai kuriuos kunigus bei vyskupus užverbuoti, bet tuo, kad net iš užverbuotųjų jie gaudavo labai mažai naudos. Dar prieš Liustracijos įstatymo priėmimą laikiausi nuostatos, kad kunigai, įkliuvę į KGB spąstus, privalo savo vyskupams papasakoti apie savo bėdas ir drauge su vyskupu nuspręsti, kaip toliau elgtis. Kunigai atsiliepė į šį paraginimą, bet tikriausiai ne visi. Kai buvo priimtas Liustracijos įstatymas, raginau visus kunigus prisipažinti sukurtai komisijai, nes kitu atveju net ir vyskupai negalėtų jų apginti.

DIEVUI PAŠVĘSTOJO GYVENIMO VYRAI IR MOTERYS

Kauno arkivyskupijoje yra daug Dievui pašventusių gyvenimą vyrų ir moterų; dauguma seserų - 14-os moterų kongregacijų narės. Vyrų vienuolijų nariai kunigai - jėzuitai, pranciškonai, marijonai, kapucinai, saleziečiai — nepriekaištingai tarnavo ir tarnauja, ir jų indėlis į arkivyskupijos gyvenimą yra labai didelis. Manau, ir pasauliečiams kunigams gera matyti kunigus vienuolius, padarytus iš to paties molio, bet sugebančius visiškai pasišvęsti Kristaus vynuogyno reikalams.

POLITIKAI IR VALDŽIOS ŽMONĖS

Kiekvienas vyskupas susitinka su daugeliu politikų ir valdžios žmonių. Politikams rūpi, kad vyskupai ir kunigai būtų palankiai nusiteikę jų atžvilgiu, nes tuomet tikisi daugiau sėkmės per rinkimus. Jie žino, kad Lietuvoje vien katalikais save laikančiųjų yra beveik 80 procentų gyventojų, todėl nepaisyti Bažnyčios jiems būtų ne per daug išmintinga. Dauguma politikų neprašo, kad už juos būtų agituojama, nes žino, kad Bažnyčia gali palaikyti tik tuos iš jų, kurie laikosi krikščioniškų nuostatų. Vienetiniai atvejai, kai kunigai kartais pasisakydavo už vieną ar kitą politiką, nesulaužo bendros taisyklės, bet lieka kaip nemaloni ir Bažnyčią kompromituojanti išimtis.

Kartais tekdavo politikus supykinti, kai garsiai įvardydavau Bažnyčiai nepriimtinas jų nuostatas gyvybės, alkoholio ir kitais visuomenei labai aktualiais klausimais.

Su valdžios žmonėmis įvairiais lygiais tekdavo bendrauti labai daug ir nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės. Malonu prisiminti, kad dauguma valdžios žmonių buvo geranoriški, bet tai nereiškė, kad visuomet atsiliepdavo į prašymus ar pasiūlymus. Nesunku būdavo suprasti jų ribotas galimybes, bet kai kada stebindavo pasaulietiškas gudrumas: viena kalbėdavo, kita darydavo. Taip atsitiko ir su bažnytinėmis žemėmis: buvo pažadėta jų neprivatizuoti ir viskas buvo padaryta atvirkščiai.

INTERESANTAI

Vyskupo dienotvarkėje per penkias darbo dienas interesantai užima daug vietos. Bandžiau priimti visus, kurie kreipdavosi tiek asmeniniais, tiek visuomeniniais ar bažnytiniais reikalais. Susitikimai užtrukdavo nuo pusvalandžio iki valandos. Žmonės ateidavo su savo idėjomis, planais ir pasiūlymais; ateidavo su skundais, nusivylimais arba tiesiog norėdami išsipasakoti savo bėdas. Dažnai priešpietinio laiko interesantams būdavo per maža, todėl su kitais susitikdavau ir popietiniu metu, nors vėliau įsitikinau, kad taip reikėtų daryti tik išimtiniais atvejais, nes nebelieka laiko kitiems darbams. Du trečdaliai interesantų iš anksto užsiregistruodavo, bet dalis ateidavo apie susitikimą net nepranešę; kunigai irgi mąstė, kad vyskupas bet kuriuo metu suras jiems laiko. Bandžiau to laiko rasti.

STATYBOS IR REMONTAI

Būtų labai gera, jei dvasininkams nereikėtų turėti reikalų nei su statybomis, nei su remontais. Deja, tai utopija. Po Nepriklausomybės atkūrimo pamažu buvo grąžinami sovietinės valdžios nacionalizuoti pastatai, kurie buvo labai reikalingi besikuriančioms bažnytinėms institucijoms. Gatvės viduryje neįkurdinsi nei Katechetikos centro su vadovėliais, nei Caritas su vargšams skirtu maistu ar drabužiais. Atgautieji pastatai dažniausiai būdavo apverktinos būklės ir reikalaudavo didelių remontų. 1991 metais atgavome patį pirmąjį pastatą - arkivyskupijos rūmus, juose reikėjo nuo stogo iki rūsio viską remontuoti. Panašiai buvo su kitu dideliu arkivyskupijos pastatu Papilio g. 5, kuris pradžioje priklausė Kunigų seminarijai. Dėkojau Dievui, kad Ekonomo tarnyboje dirbo labai sąžiningi ir geri žmonės, tokie kaip Mečislovas Paulauskas, kuriais galėjau pasitikėti ir būti ramus, kad jie padarys viską, ką tik galima padaryti. Bet pinigų ieškoti dažniausiai tekdavo pačiam arkivyskupui.

Kai kurie aukotojai, kaip antai Donetas ir Rita Karčiauskai, Kęstutis ir Egidija Vaicekauskai, buvo ypač dosnūs ir savalaikiai. Tačiau daugiausia gerų darbų pasisekė padaryti remiant eiliniams aukotojams. Jei ne visi tie geradariai, net neįsivaizduoju dabartinio arkivyskupijos gyvenimo. Kai kuriuos darbus paremdavo ir Valstybė, įvertindama, kas Bažnyčiai nesugrąžinta ir kokį pozityvų vaidmenį ji atlieka tautos gyvenime. O tiems, kurie išgyvena dėl Valstybės paramos Bažnyčiai ir sako, kodėl jų, netikinčiųjų į Dievą, pinigai skiriami Bažnyčiai, atsakau, kad Lietuvoje apie 80 procentų gyventojų yra katalikai, kurie moka Valstybei mokesčius ir už jų pinigus išlaikoma daug pasaulietinių institucijų, nors tomis paslaugomis jie nepasinaudoja.

ARKIVYSKUPIJOS FINANSAI

Kai kas mano, kad vyskupijos maudosi piniguose. Labai gerai žinau finansinę visų vyskupijų padėtį ir dažnai matau vyskupus, susirūpinusius, kaip reikės toliau gyventi. Tos pačios bėdos, kurios slegia paprastus, ne daug uždirbančius žmones, slegia ir vyskupijas. Kai kam atrodo, kad gal vyskupijas remia Vatikanas. Neremia, atvirkščiai — vyskupijos turi remti Apaštalų Sosto vykdomus darbus, ir dėl šios priežasties vyskupai prašo, kad parapijose per metus būtų padarytos rinkliavos paremti misijoms, Šventajai Žemei ir kitiems Šventojo Sosto darbams.

Kauno arkivyskupija, kaip ir kitos vyskupijos, gyvena iš žmonių aukų. Tiesa, arkivyskupija šiek tiek pajamų gauna už nuomojamas patalpas ir Svečių namus, bet šių pajamų vos užtenka kukliems arkivyskupijos darbininkų atlyginimams. Net ir žemė, kuri galėtų būti parapijų ir arkivyskupijos daliniu pajamų šaldniu, iki šiolei nėra ir nebus sugrąžinta, nes beveik visa jau yra privatizuota. Tačiau gal ir gerai, kad nėra užtikrinto pajamų šaltinio, nes tuomet Bažnyčia yra priversta jaustis keliaujančia.

KUNIGŲ SEMINARIJA

Kunigų seminarija yra tarsi vyskupo akies lėliukė. Ji ir džiaugsmas, ir didelis rūpestis. Seminarija paruošia tarnystei kunigus, kuriais džiaugiasi tikinčioji liaudis, o su ja ir vyskupas. Tačiau ne viskas pasiseka jai padaryti. Pagaliau net Jėzaus mokykloje buvo vienas mokinys, kuris pinigus mylėjo labiau už savo Mokytoją.

Kunigų seminarija nuo 180 klierikų sumažėjo iki 20, ir tai kelia didelį rūpestį. Sekuliarizacijos ir mirties kultūros banga, ardanti šeimas, nuvertinanti gyvybę ir pataikaujanti žmonių instinktams, be jokios abejonės, apsunkina dabartinių jaunuolių ryžtą pasišvęsti Dievui ir žmonėms. Net sovietinės prievartos ratai mažiau traiškė žmonių moralines nuostatas, kaip tai daroma šiandien. Tačiau mes, Bažnyčios nariai, esame vilties žmonės, nes tikime, kad Dievas pasikvies reikalingų kandidatų. Tik reikia dirbti ir melstis. Šiemetinės viltys pranoko lūkesčius, kai į Kauno kunigų seminariją atėjo net 15 kandidatų.

TEOLOGIJOS FAKULTETAS

Su laisvei bundančia Lietuva prie Vytauto Didžiojo universiteto atsikūrė ir Katalikų teologijos fakultetas, kuriame teologijos bakalauro siekia busimieji kunigai ir pasauliečiai. Dalis jų siekia magistro, o kai kurie — net daktarato. Sovietiniais laikais Teologijos fakultetas vegetavo pačioje Kunigų seminarijoje, dabar fakulteto programa yra patvirtinta Katalikiškojo ugdymo kongregacijos, o dėstytojai mokslinius laipsnius yra įsigiję ne tik Lietuvos, bet ir užsienio universitetuose. Kauno arkivyskupas pagal Teologijos fakulteto statutą atlieka Didžiojo kanclerio pareigas; jis yra atsakingas Katalikiškojo ugdymo kongregacijai, kad fakultete dirbtų tinkami dėstytojai ir būtų laikomasi patvirtintos programos. Teologijos fakultetas atkurtos Nepriklausomybės metais išleido daug bakalaurų ir magistrų - ne tik kunigų, bet ir pasauliečių. Ne visi jie tiesiogiai darbuojasi Bažnyčioje, bet, kad ir kur būtų, neša Evangelijos šviesą.

PARAPIJŲ VIZITACIJOS IR SUTVIRTINIMAS

Kiekvienais metais tenka aplankyti daug parapijų. Didelėse parapijose kasmet teikiu Sutvirtinimo sakramentą, o vizitacija vyksta maždaug dvidešimtyje parapijų. Vyskupo pareiga bent kas penkerius metus aplankyti kiekvieną parapiją, tai yra patikrinti, kaip joje vyksta gyvenimas - sprendžiami ekonominiai ir sielovadiniai reikalai. Vizituojamose parapijose vyskupas lankosi du kartus. Vieną kartą su arkivyskupijos institucijų darbuotojų komanda atliekama darbinė vizitacija susitinkant su parapijos aktyvu, aplankant mokyklą, savivaldybę ir seniūniją. Antrą kartą atvažiuojama sekmadienį, kai klebonas pateikia visų parapijiečių akivaizdoje ataskaitą, o vyskupas pasirengusiems jaunuoliams suteikia Sutvirtinimo sakramentą. Šios vizitacijos klebonams suteikia šiek tiek rūpesčio, bet parapijai būna visuomet naudingos. Panašiai naudingos, kaip ir klebono lankymasis pas savo parapijiečius.

INTERVIU AKTUALIAIS KLAUSIMAIS

Kiekvienais metais žiniasklaidai duodu daug interviu. Dažnai atsakymus parašau ir atvykusiam žurnalistui, reikia tik papildomai paklausti, jei į kurį klausimą nebuvau išsamiai atsakęs. Visada laikiausi ir laikausi nuostatos kalbėti su visais. Išimtį padarau tais atvejais, kai žiniasklaidos priemonė aiškiai rodo tendencingumą ir Bažnyčios atžvilgiu yra nusiteikusi akivaizdžiai nedraugiškai. Tokiems pasakoma, kad arkivyskupas kalbės tuomet, kai pradės keistis konkrečios žiniasklaidos priemonės pozicija. Niekinti Bažnyčią galima ir be vyskupo interviu.

PILIETINĖ POZICIJA

Vyskupas, kad ir kur jis būtų, negali užsimiršti esąs ne politikas, bet ganytojas. Tačiau vyskupas negali nesijausti esąs ir Lietuvos pilietis, kuriam rūpi Valstybės ir tautos ateitis. Todėl vienų džiaugsmui, kitų gal nusivylimui bandžiau būti pakankamai aktyvus pilietis ir esminiais klausimais daug kartų viešai pasisakydavau. Daug kas norėdavo, kad vyskupas nuolat kalbėtų visais jiems rūpimais klausimais. Laikiausi nuostatos, kad vyskupas privalo kalbėti ten, kur labai aiškiai turi būti išreikšta krikščioniška pozicija, o ten, kur vyksta politinės ar kitokios peštynės, vyskupas geriau tesimeldžia, nebent situacija reikalautų nestandartinių sprendimų, kaip tai atsitiko prezidento apkaltos atveju.

KRIKŠČIONIŠKŲJŲ VERTYBIŲ GYNIMAS

Ginti tikėjimą ir krikščioniškąsias vertybes buvo aktualu ne tik sovietiniais, bet ir laisvės metais. Atėjome iš totalitarinės sistemos, kuri buvo pavergusi daugelio žmonių protus ir širdis. Neišsilaisvinusiems žmonėms Bažnyčia ir laisvoje Lietuvoje liko svetima. Jie mielai būtų laikę kunigus ir Bažnyčią po septyniais užraktais. Todėl nuolat reikėjo dėti pastangų, kad būtų paisoma Bažnyčios teisių ir ji būtų pagarbiai traktuojama.

Greta „buvusiųjų“ greitai atsirado liberalios mąstysenos žmonių, kurie laisvę suprato kaip galimybę nepaisyti jokių moralės apribojimų. Jiems moralu buvo tik tai, kas padėjo auginti jų milijonus, nors ir žmonių skurdo kaina. Jie leido laikraščius, panašius į 20 kapeikų, užtvindė Lietuvą karčemomis ir kontraceptikais, užvaldė žiniasklaidą, norėjo manipuliuoti net žmogaus gyvybe. Ir vyskupai turėjo garsiai pasakyti, kas yra kas. Tas balsas ne visuomet būdavo išgirstas, tačiau būdavo pasakomas.

KELIONĖS NAMIE IR SVETUR

Per metus būna apie keturis Vyskupų Konferencijos posėdžius. Du kartus per metus posėdžiaujame po tris dienas. Nuo balandžio iki lapkričio beveik kiekvieną sekmadienį tenka lankyti arkivyskupijos parapijas. Balandžio ir gegužės mėnesiais išvažiavimų į parapijas būna po tris keturis kartus kiekvieną savaitę. Kiekvienais metais būna tolimesnių kelionių už Lietuvos ribų, kurios užtrunka nuo kelių iki keliolikos dienų. Pačios įsimintiniausios kelionės būdavo pas lietuvius Amerikoje ir Kanadoje, taip pat Romos bei Šventosios Žemės aplankymai. Prisilietimas prie Šventosios Žemės ir pirmųjų krikščionių bei apaštalų vietų visuomet palikdavo neišdildomų įspūdžių ir prisiminimų.

ASMENINĖS REKOLEKCIJOS

Kasmet dalyvauju bent trejose, o dažniausiai ketveriose rekolekcijose po tris dienas ir daugiau: tris kartus uždaros rekolekcijos su kunigais ir vienos rekolekcijos su vyskupais. Būdavo metų, kai dar pridėdavau savaitės rekolekcijas su Jėzaus Draugijos kunigais. Kiekvienos rekolekcijos turėdavo savo dvasinį užtaisą, bet svarbiausia — tai buvo galimybė sustoti nuo kasdienio bėgimo ir pabūti tyloje su Viešpačiu. Gerai jausdavausi, kai kunigai rimtai įsitraukdavo į rekolekcijas, bet kartais tai padaryti jiems sekdavosi nelengvai.

ŠILUVOS ATLAIDAI IR ŠVENTĖS

Kasmet rugsėjo pradžioje Šiluvoje vyksta didieji atlaidai, į kuriuos atvyksta labai daug piligrimų. Nepraleidžiu nė vienos dienos. Šios dienos visais atžvilgiais būna labai brangios. Tai ne tik aukojamos Mišios, katechezės, homilijos ir adoracija, bet ir įvairiausi žmonės - nuo pačių kukliausių vyresnio amžiaus žmonių iki ministrų ir prezidentų. Šiluvoje visi tampame piligrimais, ieškančiais antgamtinės šviesos ir ramybės.

Kiekvieno mėnesio 13-oji diena Šiluvoje yra šventė. Šaltuoju metų laiku piligrimų sumažėja, o pavasario ir vasaros mėnesiais jų būna labai daug. Bandau nepraleisti nė vienos mėnesinės Marijos šventės. Matau, kad ir kai kuriuos kunigus Šiluvos Dievo Motina yra patraukusi - jie atvyksta net neturėdami įpareigojimų, tiesiog dėl vidinės traukos.

Nuo Šiluvos jubiliejaus kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį Šiluvoje būna Ligonių diena. Šią dieną labiausiai mėgstamos ir lankomos yra vakaro Mišios su Vidinio gydymo pamaldomis.

KUNIGŲ KONFERENCIJOS

Kiekvieną mėnesį kunigai renkasi į arkivyskupijos kurijos salę, kur vyksta kunigų nuolatinio ugdymo konferencijos. Tai proga kunigams ne tik išgirsti ką nors naujo ir reikalingo ar susitikti su savo vyskupais, bet ir pabūti su tos pačios tarnystės broliais. Kunigo gyvenime tai labai svarbu. Pastebėjau, kad jei kunigas pradeda praleisti šias konferencijas, tai būna signalas, kad jau yra atsiradusių kažkokių problemų. Jei kunigui nesiseka užmegzti gerų ryšių su parapijiečiais ir jis dar vengia bendravimo su kitais kunigais, tai nukunigėjimas jau būna beveik užprogramuotas.

PAGALBA KUNIGAMS IR PARAPIJOMS

Arkivyskupija turi Paramos kasą, ir į ją kreiptis turi teisę kiekvienas kunigas ir kiekviena parapija. Ją įkūriau, siekdamas sudaryti galimybę pagelbėti kunigams ir parapijoms, kai tos pagalbos nesurandama kitur. Nors Paramos kasos galimybės yra ribotos, bet dažniausiai prašymai yra patenkinami. Kad nebūčiau šališkas, įkūriau penkių kunigų komisiją, kuriai pristatau prašymus ir kuri sprendžia visiškai ar iš dalies juos patenkinti. Jei tuomet, kai buvau klebonas, būčiau turėjęs galimybę, esant reikalui, gauti neatlygintiną paramą, ne kartą būtų buvę akyse šviesiau. Paramos kasą kuria patys kunigai, parapijos ir arkivyskupija. Kasmet įvairiai pagalbai išleidžiame apie 200 tūkstančių litų ir ši pagalba pasiekia ne tik arkivyskupiją, bet net ir tolimus pasaulio kraštus, kur Bažnyčios nariai turi vienokio ar kitokio vargo.

Jau pribrendo laikas kurti solidarumo fondą, kad didesnės ir pajėgesnės parapijos remtų mažesniąsias ir kad mažesnėse parapijose dirbantys kunigai turėtų daugiau saugumo, bet netamptų išlaikytiniais. Negalime kartoti valstybės padarytų klaidų, kai socialinė parama paskatino žmones nebedirbti ir gyventi iš pašalpų. Kunigai solidarumo idėjai pritaria, todėl reikia tik neatidėliojant paruošti įstatus ir žengti naują bei labai reikalingą žingsnį.

PARAPIJŲ IR REKTORATŲ KŪRIMAS

Arkivyskupija yra gyvas organizmas: vieni nariai auga, kiti nunyksta. Uždariau keletą parapijų — Skarulių, Ugionių ir Šaravų, kur beveik neliko tikinčiųjų. Tačiau susikūrė kitos labai gyvybingos parapijos: Kėdainių Šv. Juozapo, Ukmergės Švč. Trejybės, Jonavos Šv. apaštalo Jono, Domeikavos Lietuvos kankinių, Pašilės Šv. Barboros, Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio, Švč. M. Marijos Rožančiaus Karalienės (Palemono), Šventosios Dvasios (Šilainių), Gerojo Ganytojo (Dainavos). Pradėjo veikti nauji rektoratai - Šv. Gertrūdos (marijonų), Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos), Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų), Švč. Trejybės (seminarijos), Švč. M. Marijos Apsilankymo (Pažaislio), Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų), Šv. Mikalojaus (benediktinių), Švč. Sakramento su nuolatine Eucharistijos adoracija. Ligoninėse ir katalikiškose mokyklose atsirado koplyčios, kur nuolat ar tam tikru laiku yra aukojamos Mišios.

Kuriantis naujoms parapijoms, reikėjo statyti naujas bažnyčias ar kapitališkai remontuoti esamas. Taip atsirado trys naujos bažnyčios Kaune, o dvi - už jo ribų: Girkalnyje ir Domeikavoje. Bažnyčių statybų pradžios laukia jau įkurta Jonavos Šv. apaštalo Jono ir būsima Kauno Pal. Jono Pauliaus II parapijos.

DEKANATŲ CENTRAI

Vykdydami arkivyskupijos II sinodo nutarimus, įkūrėme dekanatų centrus. Juos kuriant labai gražiai pasidarbavo vysk. J. Ivanausko vadovaujami dekanai. Dekanatų centruose susikūrė aktyvių žmonių grupės, kurios rūpinasi pagrindinėmis pastoracijos šakomis — tikybos dėstymu, šeimų bei jaunimo sielovada ir Caritas reikalais.

KATALIKIŠKOS MOKYKLOS IR UNIVERSITETAI

Arkivyskupijoje turime dvi - Vyturio ir J. Urbšio — katalikiškas mokyklas, kurių vienas iš steigėjų yra arkivyskupija; turime dvi privačias — Jėzuitų ir Pal. Jono Pauliaus II — gimnazijas. Dar kai kurios mokyklos turi kapelionus ir bando lygiuotis į kitas katalikiškas mokyklas. Kai kam atrodė, kad Kaune yra per daug katalikiškųjų mokyklų; man regis, kad jų yra tiek, kiek reikia. Demokratinėje valstybėje yra visiškai normalus reiškinys, kad kuriasi mokyklos, turinčios specifinę mokinių ugdymo kryptį.

Kaunas yra akademinio jaunimo miestas. Didieji universitetai — Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno technologijos universitetas ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas — turi kapelionus ir sielovados referentus, kurie sudaro galimybę dvasinių vertybių ieškantiems studentams dalyvauti įvairiose programose.

DIENOTVARKĖ

Gyventi pagal dienotvarkę mane išmokė Kunigų seminarija — kelintasis pusiau septintą ir poilsis nuo pusiau vienuoliktos valandos. Pagal šią dienotvarkę jau gyvenu penkiasdešimt aštuoneri metus. Kariuomenė ir lageris tą dienotvarkę pakoregavo labai nežymiai. Buvo metų, kai atrodė, jog galima nuo ryto iki vakaro bėgti ir bėgti. Vėliau atėjo supratimas, kad reikia ir poilsio. Net ir atostogų reikia. Todėl su malonumu vasarą sėdu ant dviračio ir valandą ar dvi važiuoju Nemuno pakrantėmis. Kasmet kelias savaites praleidžiu prie jūros ar Kulautuvos pušyne.

Nemažai laiko vyskupo dienotvarkėje užima rašymas. Per metus tenka parengti iki 80 homilijų ir dar tiek pat įvairių straipsnių, interviu ir kitų rašinių. 2012 metais parašiau 170 rašinių. Visi rašantieji religine tematika žino, kad prieš rašymą būna skaitymas, mąstymas ir malda. Dėkoju Dievui, kad ant stalo stovi kompiuteris. Dėkoju Dievui, kad šiandien ne sovietmetis ir nereikia rašomąja mašinėle persirašyti kokią nors A. Maceinos „Niekšybės paslaptį“ ar kitą pro geležinę uždangą prasiskverbusią knygą, bet galima rinktis ir skaityti tik pačias geriausias knygas. Buvo laikas, kai klebonaudamas homilijų nerašydavau, bet turėdavau tik planą, apie ką reikės kalbėti, dabar gi pasirašau viską. Jau šešiolika metų kiekvieną savaitę ką nors parašau ir nusiunčiu Valstiečių laikraščiui.

PRIVATUS GYVENIMAS

Privataus gyvenimo vyskupai beveik neturi. Girdėjau kartą kalbant Lietuvos prezidentą, kad po inauguracijos jam privataus gyvenimo nebelieka. Tai tęsiasi per vieną ar kelias prezidento kadencijas. Vyskupo vieša tarnystė tęsiasi iki tol, kol popiežius leidžia jam pasitraukti į emeritūrą. Ši tarnystė gali trukti kelias dešimtis metų. Visą laiką neapleidžia suvokimas -esi tarsi žiburys ant kalno ir į tave nukreiptos daugelio akys: vieni laukia drąsinančio žodžio ir pavyzdžio, kad galėtų sekti Kristų, kiti nepraleidžia progos paleisti kritikos strėlę ar piktą žodį. Vyskupas ir vienus, ir kitus turi mylėti ir linkėti tik gera. Antraip būtų pralaimėjimas.

AČIŪ DIEVUI

Dėkoju Dievui už padovanotą gyvenimą. Dėkoju už tėvus, kurie išmokė tikėti ir mylėti, už pašaukimą tarnauti altoriui ir žmonėms, už daugybę sutiktų žmonių - už vyskupus, kunigus, vienuolius ir seseris vienuoles, už ištikimuosius pasauliečius, su kuriais dirbau ir kurių tikėjimas bei meilė buvo man didelė atrama. Prisiminimuose paminėjau tik nedaugelį, o jų buvo labai daug ir labai gerų. Daugeliui jų jaučiu dėkingumo ir meilės skolą.

Dėkoju Dievui ne tik už šviesius kelio tarpus, bet ir už patirtus sunkumus, lagerio bei tremties metus; dėkoju už išaušusį Lietuvos laisvės rytą. Kunigo ir vyskupo tarnystės metais buvo visko - labai šviesių dienų, kai norėjosi iš džiaugsmo šaukti, kaip gera gyventi Bažnyčioje, bet būdavo ir audringų dienų, kai meldžiausi: „Tėve, jei galima, tegu ši taurė praeina pro mane.“ Sutinkami priešiškumai tikriausiai buvo reikalingi kaip tas dyglys, apie kurį kalba apaštalas Paulius (plg. 2 Kor 12,7). Už patirtą blogį visiems esu atleidęs ir meldžiu Viešpatį, kad jis būtų gailestingas ir man, ir mano nedraugams. Feci quod potui — dariau, ką pajėgiau. Viešpatie, atleisk, jei ko nepadariau, galėdamas padaryti,

Vietoj epilogo

Rugsėjo mėnesį Šventajam Tėvui pasiunčiau laišką:

Jūsų Šventenybe,

šie metai man tapo proga padėkoti Viešpačiui už septyniasdešimt penkerius amžiaus metus, iš kurių penkiasdešimt vienus pragyvenau kaip kunigas, keturiasdešimt penkerius metus priklausau Jėzaus Draugijai ir dvidešimt dvejus metus tarnavau Bažnyčiai kaip vyskupas. Su Viešpaties pagalba stengiausi ištikimai eiti tarnystę ir su visa Bažnyčia dalytis visais džiaugsmais ir rūpesčiais. Iki dabar gyvenu šiais jausmais ir Dievo garbė bei Bažnyčios gerovė man yra patys svarbiausi dalykai.

Dėkoju Dievui už daugybę kunigų, pašvęstojo gyvenimo asmenų ir tikinčiųjų pasauliečių, kurie padėjo mano kunigo ir vyskupo tarnystėje.

Atsižvelgiant į tai, kad 2013 metų lapkričio 7 dieną man sueina septyniasdešimt penkeri metai, pagal Kanonų teisės kodekso 401 kanono 1 paragrafo nuostatas, į Jūsų Šventenybės rankas sudedu savo atsistatydinimą iš Kauno arkivyskupo pareigų ir nuolankiai prašau paskirti Kauno arkivyskupijai naują ganytoją. Iki šio paskyrimo esu pasirengęs vykdyti man patikėtas pareigas.

Su sūniško paklusnumo jausmais Viešpatyje

Kauno arkivyskupas metropolitas
Sigitas Tamkevičius SJ

Asmenvardžių rodyklė

Į rodyklę neįtraukti tekste minimo platesnio politinio, socialinio, kultūrinio konteksto asmenų vardai.

A

Abraitis Vidas 182
Adamkus Valdas 216, 220-221, 223-224, 232, 235, 237, 240, 257, 270, 272, 302, 308 
Adomaitis Pranas MIC, kun. 85 
Aleksandravičius Egidijus 208 
Ališauskas Vytautas 290 
Aliulis Vaclovas MIC, kun. 131, 156, 189, 227, 231 
Andrulis Povilas 130 
Anilionis Petras 63 
Antanaitis Bronius, kan. 91 
Antonelli Ennio, kard. 318 
Ambrasas Kazimieras SJ, kun. 76 
Ambrasas Konstantinas, kun. 43, 45,76
Anderson Ch. FCJ, ses. 221
Andruška Benediktas SJ, kun. 18 
Ange Daniel, kun. 164,245-246 
Arinze Francis, kard. 280 
Atkočiūnienė L. 80

B

Babrauskas Boleslovas, kun. 80
Bačkis Audrys Juozas, kard. 146, 151, 153, 156, 160, 168, 177, 191, 194, 198, 203, 207-208, 227, 234, 241, 246-247, 250-251,272-273, 275,277, 307, 315, 334, 336 
Bagdonas G. 81
Bakšys Povilas, kan. 21
Bakučionis J. 67 
Balčaitis Vidmantas, kun. 261 
Balčiūnas Vytautas, kun. 145 
Balsys Vaclovas, kun. 128 
Baltakis Paulius A. OFM, vysk. 145, 193, 245, 264 
Baltinas 70 
Balutis Antanas 226 
Bartkutė Placida Magdalena, ses. 241, 265
Bartulis Eugenijus, vysk. 165, 201, 206, 209-211, 245, 246, 249-250, 269, 299-300, 312 
Beilis Judel 240, 265 
Benediktas XVI, pop. (Ratzinger Joseph, kard.) 7, 204-205, 272, 280, 283, 306, 312, 326, 328, 331-332, 344
Bernardin Joseph, arkivysk. 145
Ben Dor Ronit 240 
Bianco Massimo SDB, kun. 268 
Bieliauskas Vytautas 259 
Biesinger Albert 148 
Bilotieenė Janina 263 
Birjotas Virginijus, kun. 225 
Bitvinskas A., kun. 275 
Blažys Romualdas SJ, kun. 46 
Bonazzi Luigi, arkivysk. 308,317, 320,334,336
Borisevičius Vincentas, vysk. 172, 312
Boruta Jonas SJ, vysk. 92, 100-101, 111, 118, 126, 140, 156, 208-210, 234, 239, 255, 277, 282, 301, 311-312, 325, 328, 339
Bourdeaux Michael, kan. 216, 228, 289
Bourret T. SJ 157
Brazaitis (Ambrazevičius) Juozas 327
Brazauskas Algirdas 175,177,180, 188, 191, 194, 198, 211, 272 
Brazdžionis Bernardas 124, 182, 258 
Bradley Bryan 231 
Bradūnas Kazys 182 
Bražėnas 119,120 
Brilius Jurgis 47
Brilius Kęstutis MIC, kun. 47, 75
Brilius Vytautas MIC, kun. 47 
Briliūtė Birutė, ses. 83, 101, 126, 191, 192
Brizgys Vincentas, vysk. 175
Bubnys Prosperas MIC, kun. 50-51 
Budvytytė Ramutė SSC, ses. 237 
Bujokas Jonas, kun. 270 
Bukauskas Jonas, kun. 80 
Bulota Alfonsas, kun. 142,250,343 
Bunga Antanas, prel. 133-134 
Butkus Antanas 271 
Butkus Viktoras, kun. 23 
Buzas Povilas 68, 82-83, 88

C

Cantalamessa Raniero OFM Cap., kun. 233
Cassari Mario Roberto, mons. 149
Chmieliauskas Darius 216-217 
Chrizostom, arkivysk. 235, 247 
Ciardi Fabio OMI 276 
Constable Robert 158

Č

Čiučiulkaitė Kristina 231
Čučin 27, 29

D

Dabrila Justinas, kun. 128
Dainauskaitė Eugenija 87 
Daknevičius Kęstutis, kun. 147 
Damušytė Gintė 240 
Danyla Jonas SJ, kun. 47, 52, 62, 69, 70, 100, 249
Danneels G., kard. 281 
Daugulis Erikas 300 
Degutienė Irena 324 
Deksnys Antanas, vysk. 133 
Desplanques Renaud Marie, t. 245 
Dirsytė Adelė 234—235, 248, 263, 265 
Dydycz Antoni Pacyfik OFM Cap., vysk. 302
Dobrovolskis Stanislovas Mykolas OFM Cap, kun. 274-275 
Dolinin 110
Domarkas Vladislovas 198
Dovydaitis Gvidonas 91 
Dranginytė Ona, ses. 55-56, 89, 95, 104, 106, 118
Drazdys Albinas, kun. 36-37
Drunga Mykolas 230 
Dudko Dmitrijus 88-89, 93, 100-101, 106 
Duka Dominik, kard. 326 
Dulskis Romualdas, kun. 255 
Dumbliauskas Petras SDB, kun. 22, 44, 85, 91
Durand Jean Paul OP 290
Dzięga Andrzej, arkivysk. 337 
Dziemianko Antoni, vysk. 302 
Dziwisz Stanisław, kard. 326, 335 
Dźwigaj Czesław 296, 300, 320

E

Egan Michael Edward, kard. 253
Eismontas E. 253 
Ender Josef Erwin, arkivysk. 215, 218, 223, 227, 241, 245, 247 
Erdo Peter, kard. 339 
Etchegeray Roger, kard. 237, 281

F

Filipavičius Saulius, kun. 165
Fiorenza Joseph Anthony, arkivysk. 253
Flige Irina 312
Fugel Adolf, kun. 151

G

Garbaravičienė Birutė 229
Garbaravičius Arvydas 271 
Garcia Justo Mullor, arkivysk. 141, 149, 150-151, 178, 191, 197-199, 210
Garuckas Karolis SJ, kun. 68, 80, 95
Gavėnaitė Monika, ses. 87
George Francis OMI, kard. 309
Girnius Kęstutis K. 230
Glemp Józef, kard. 243, 302-303
Gorbačiov Michail 114,135
Goretoj 110
Gotfryd 118, 120
Grabytė Jūratė 230
Grauželis Algis 41
Gražys Juozas 81, 83
Gražulis Antanas SJ, kun. 70, 118
Grigaitienė Irma 206
Grigaravičius Vytautas, mons. 261
Grigas Robertas, kun. 119, 126, 139, 152, 182, 211, 222, 263, 285, 287
Grijadel Ivan 117
Grikietis Laurynas, kun. 307
Grinius Vygantas 183 
Grybaitė Liucija FMA, ses. 295 
Grybauskaitė Dalia 337, 339 
Grocholevskij Zenon, kard. 284 
Grušas Adolfas, mons. 201, 249, 261, 291
Grušas Gintaras, arkivysk. 182, 275, 301,312-313, 334 
Gudaitis Aldonas SJ, kun. 334 
Gudaitis Romas 266 
Gudžinskienė Dalė 217 
Gustaitis Vytautas, prel. 223 
Gviniašvili Tariel 110

H

Herbeck Peter 166, 219
Hilarion, metrop. 317,324

I

Ibianska Vanda 230
Ignotas 107
Ivanauskas Jonas, vysk. 148, 201, 227, 256, 261, 265-266, 272, 277,286, 290-291,293, 306, 311-312, 323-324, 326, 337, 339, 344, 353
Ivanauskas Stasys 235

Y

Yla Stasys, kun. 291,293

J

Jagelavičius Artūras, mons. 254
Jagminas Leonardas SJ, kun. 100, 128, 297
Jakimavičiai Antanas ir Leonas 49
Jaquinet Eric, kun. 329 
Jakštas 92
Jakunin Gleb, kun. 77, 79, 88, 90, 100, 120, 228
Jalinskas Vincentas, mons. 23
Jančauskas 53
Janulis Anastazas 68, 82-83, 88
Januška Vincas 41 
Jaudegis Albinas, kun. 35 
Jaugelis Virgilijus, kun. 56, 61, 62, 80-84, 89, 92 
Jaura Nikodemas, kun. 45 
Jautakienė Nijolė 306 
Jazukevičiūtė Dalia 230 
Jezerinac Juraj, vysk. 299 
Jodelis Egidijus 155 
Jokantas Kazimieras 18 
Jokūbauskis Stanislovas, prel. 240, 241,265
Jonas Paulius II, pop. 132-134, 141-142, 146, 149, 163, 164, 167-172, 177, 181-183, 185, 190, 201,    208, 210, 221, 232, 234, 242, 248, 250, 252, 254-255, 265, 272, 299, 319, 321, 323, 335, 343
Jončys Faustas 166
Jonušas Antanas, mons. 227 
Jourdan Philipe Jean, vysk. 302 
Jovaiša Liudas 289 
Judikevičiūtė Janina, ses. 95 
Juknevičius Krizantas SDB, kun. 42, 202,    225
Juozaitis Saulius, kun. 247
Jurevičius Mečislovas 269 
Juršėnas Česlovas 194, 288 
Justs Antoni, vysk. 302 
Juškauskaitė Julija 87

K

Kaczyński Lech 303, 311
Kajanburg Martin 287 
Kajackas Algimantas, kun. 189,206, 254, 334
Kaknevičius Juozas, kun. 212
Kalinauskas Leonas, kun. 68, 71, 173, 
Kaminskas Vytautas 215, 229, 277 
Kančys Juozas 179 
Kapitančiuk Viktor 66,88, 100-101 
Kapočius Feliksas, kan. 284—285 
Karaliūtė Aušra, ses. 192 
Karčiauskai Donetas ir Rita 283, 347 
Karklys Tomas, kun. 225 
Kasper Walter, vysk. 220, 281 
Kaszkiewicz Aleksandr, vysk. 302 
Kauneckas Jonas, vysk. 70—71,91, 100-101, 103, 153, 242, 255, 264, 289, 300, 306,311,336 
Kavaliauskaitė Virginija Ona SJE, ses. 55-56, 83, 89, 101
Kavaliauskas Česlovas, kun. 228 
Kazėnas Stasys SJ, kun. 261 
Kazlauskas Vytautas, mons. 91,184, 208, 271,305 
Kazlienė Olga 215 
Keina Algimantas, kun. 27, 29, 30, 68, 70-71, 80, 100 
Kėvalas Kęstutis, vysk. 156, 247, 261,299, 328, 336, 344 
Kėvišas Gintautas 251 
Kimbrys Petras 230 
King C., ses. 211 
Kirkilas Gediminas 284, 302—303 
Kisminas Eduardas 81 
Kiškis S., kun. 312 
KleisserT., prel. 211 
Knezekytė Silvija 232, 297 
Koch Kurt, kard. 318
Kolyčius Vincas 217, 295
Kolgov 44, 81, 84 
Kolvenbach Peter Hans SJ, kun. 251 
Kondrusevičius Tadas, arkivysk. 216, 224, 302, 320
Korzeniewska-Wolek Katarzyna 231, 282
Kothgasser Alois, vysk. 226, 227
Kovaliov Sergej 51, 77, 79, 81, 83-84, 208, 228, 276, 282, 323, 325
Krikščiūnas Romualdas, vysk. 252, 253,314
Krupavičius Mykolas, prel. 283
Kubilius Andrius 320, 324 
Kubilius Saulius 232 
Kubilius Vladas 68 
Kučikas Arūnas 181, 190 
Kudirka Vincas, kun. 307 
Kulakauskas Antanas 208 
Kulys Regina 158 
Kunevičius Lionginas, kun. 43-44, 46, 85, 86-87, 126 
Kuodytė Julija SJE, ses. 80, 95 
Kuodytė Jūratė 230 
Kupčinskas Andrius 290 
Kuzmickaitė Daiva MVS, ses. 182 
Kuzminskas Kazimieras, kun. 208

L

Lahgi Pio, kard. 183
Laimutytė-Matvejevienė Ingrida 231 
Landsbergis Vytautas 124,149,151, 177, 191, 198, 211, 214-215, 223, 247, 272, 324 
Lapienis Vladas 80, 82-83, 88, 114, 118, 279, 280
Laurinavičius Bronius, kun. 38, 74
Lauriūnas Jonas, kun. 80,91
Lavut Aleksandr 77, 79, 83, 228, 325
Lefebvre Marcei, arkivysk. 221
Linikai Aldas ir Kęstutis 41 
Linkevičius Linas 198, 337 
Liobikienė Nijolė 213 
Lozoraitis Kazys 242 
Lukaševičius Artūras 319 
Lukėnas Kastantas 231 
Lukin 111
Lustiger Jean-Marie, kard. 136,212

M

Macijauskas Kęstutis 300
Mačianskaitė Genutė, ses. 56 
Mačiulaitis, 62
Makrickas Rolandas, kun. 228
Maksvytis Jonas, kun. 40, 43 
Malakauskis Petras 18 
Malinauskaitė Aloyza SJE, ses. 269 
Malinauskas Jonas 231 
Malinauskas Vygantas 182 
Mališkaitė Bernadeta SJE, ses. 56, 83, 89, 101, 111, 126
Malkevičius Ričardas 132 
Mamberti Dominique, arkivysk. 290 
Manfrini Enric 182 
Marcinkevičiūtė Julija 265 
Marijošiūtė Igne MVS, ses. 211, 293 
Markevičius 81 
Martin Ralph 157, 166, 219 
Martini Carlo Maria SJ, kard. 187 
Martini D., arkivysk. 281 
Masilionis Pranciškus SJ, kun. 28 
Matulaitis Juozas, vysk. 127, 141, 146, 148, 153-154, 272, 300, 323
Matulaitis Jurgis, pal. 143, 198,323, 328
Matulaitis-Labukas Juozapas, vysk. 53,55,85
Matulaitis Pranciškus, kun. 55
Matulevičius Juozas, kun. 48 
Matulionis Jonas Kastytis SJ, kun. 62-63, 82, 88, 92
Matulionis Teofilius, arkivysk. 172, 215, 300, 312 
Matušakaitė Marija 206 
Mazur Jerzy, vysk. 302 
Maželis Petras, vysk. 7, 35 
McCarrick T. E., kard. 281 
Mcdonald Joseph Faber, vysk. 219 
Meisner Joachim, kard. 153,179, 180, 232,252, 258, 273,297, 301-303, 306
Merkys Vytautas SJ, kun. 24, 33, 80
Meškauskaitė Donata, ses. 90 
Micevičiūtė Violeta 231 
Michelevičius Vladislovas, vysk. 142, 164, 167, 184, 220, 233, 305, 343
Mikitiukas Audrius, kun. 341
Mikutavičius Ričardas, kun. 146, 209, 222-223, 225, 228-229, 272, 275
Mišinienė Kristina 285
Molinari Paolo SJ, kun. 189 
Murauskas Erastas, kun. 313, 340

N

Narbekovas Andrius, kun. 318
Naruševičius Antanas KGB 113 
Našlėnas Petras SJ, kun. 33, 56, 69, 91
Natkevičius Gintautas 294, 309
Naumowizc Pavel, kun. 302 
Navickaitė Genovaitė, ses. 52, 68, 78, 82-83, 89
Navickas Andrius 232
Nesterov 118 
Neukomm H. R. 151 
Nicolas Adolf SJ, t. 326 
Norvila Rimantas, vysk. 163, 190, 209,210-211,217,225, 226, 232-233, 237, 242, 246, 255-256, 272, 277, 301, 312, 344

O

Obelenienė Birutė 278
Ogorodnikov Aleksandr 66 
Olekas Juozas 300, 337 
Ovsianikov 119
Ozorowski Edvard, akivysk. 302

P

Packer Anthony 289
Padolskis Vincentas, vysk. 175 
Pagojus Ričardas 286 
Pajarskaitė Albina MVS, ses. 125-126, 134, 158, 160, 182,192,203, 263 
Paksas Rolandas 265 
Paškevičius A. 68
Paškus Antanas, kun. 136, 226, 294
Paulauskas Artūras 250 
Paulauskas Augustinas, mons. 166, 261, 280
Paulauskas Mečislovas 193, 347
Petkevičius 80
Petkevičius Marijonas, kun. 70
Petkus Viktoras, 57 
Petraitienė Irena 232 
Petraitytė Asta 297 
Petrikas Jonas, kun. 128 
Petrikienė 89
Petronis Povilas 80-81, 83-84
Pijus XI, pop. 146, 198 
Pijus XII, pop. 175
Pilelis Vytautas 83-84, 100, 106, 129
Platelis Kornelijus 242
Plečkaitytė Viktorija MVS, ses. 328 
Plumpa Petras 51, 52, 80-83, 84, 126, 208, 282, 325 
Polikaitis Juozas 181 
Poniškaitis Arūnas, vysk. 310 
Poupard P., kard. 281 
Pošiūnaitė, ses. 80 
Povilionis Rolandas 169 
Povilonis Liudvikas MIC, vysk. 55, 274, 275
Pranciškus, pop. (Bergoglio Jorge Mario SJ, kard.) 333, 336, 339 
Pranskūnaitė Ona, ses. 82, 88 
Preikšas Juozas, vysk. 123,127,141, 146
Price G., kun. 259
Pridotkas Alfonsas, kun. 43 
Pritykina Tatjana 312 
Pugevičius Kazimieras, kun. 79, 91, 135, 145,208,240 
Pukštys Mindaugas, kun. 261 
Puljić Vinko, arkivysk. 245—247 
Pundzius Juozas 271 
Pushmann H, prel. 263 
Putin Vladimir 281 
Putrimas Edmundas, prel. 264, 303, 310
Puzonas Rokas, kun. 119

R

Rabašauskas Vladas, kun. 42
Račiūnas Pranciškus MIC, kun. 61, 80, 86,91,212
Račkaičiai Milda ir Vygandas 229
Račkauskas Arimantas 183 
Ragauskas Jonas 18
Rainys R. 83, 107
Ramanauskas Dalius 305 
Ramanauskas Pranciškus, vysk. 271, 312
Rassas George, vysk. 309
Rastenis Vincas 131
Raškinis Arimantas 80
Ražukas Boleslovas, kun. 91
Reagan Ronald 114
Regelson Lev 66, 88, 100
Reinys Mečislovas, vysk. 172
Reitelaitis Jonas, kun. 11, 16, 24, 42
Repšys Ričardas, kun. 261
Ricci Daniele 295
Rimkus 84
Rimkus S., kun. 312
Rob, br. (Taizé) 220
Roberts Colin 289
Rollin Ra Benedikta, ses. 245
Rubšys Antanas, prel. 193, 228-229
Rudzinskas Virgilijus 278
Rugevičius Kęstutis, kun. 285
Rugienis Justinas 44-45, 58
Rupnik Marko Ivan SJ, kun. 245

S

Sabutis Mindaugas, vysk. 301,318
Sacharov Andrej 85 
Sadauskas Alfonsas, kun. 123 
Sadūnaitė Nijolė, ses. 78, 81-84, 101, 118-119, 120, 282
Sakadolskis Romas 230 
Sakavičius Gintas, kun. 166 
Sakavičius Vytautas, kun. 166 
Samsel Edward, vysk. 256 
Samuolytė Vaida 230 
Sasnauskas Julius OFM, kun. 231 
Saudargas Algirdas 198, 211,215, 241, 242, 290
Saulaitis Antanas SJ, kun. 140,184
Savičiūnaitė Vida 231 
Scanlan Michael, kun. 157, 166 
Schneider Paul 151, 187, 223, 262, 263
Schorlemer von Monika 223
Senkus Kazimieras, mons. 134, 205, 271
Seregni Umberto 154
Shields Ann, ses. 166
Sibbel Joseph 223
Simaška Eduardas, mons. 173, 314
Simoni, kard. 151
Skeltys Antanas SDB, kun. 12, 18, 46
Skrinskas Robertas, knn 280. 281 
Skuodis Vytautas 68 
Skvireckas Juozapas, arkivysk. 226-227, 261
Sladkevičius Vincentas, kard. 23, 30, 48, 51-52, 56, 124-125, 127, 128, 140, 142, 144, 146, 148, 149, 151, 157, 159-160, 164, 167, 170, 172-173, 175, 177-182, 190-191, 197-199, 215, 220-221, 224, 227, 232-233, 239, 243-244, 250, 305, 343 
Sodano Angelo, kard. 146,164,242, 261,264, 270 
Solženycin Aleksandr 64 
Songaila Ringaudas 253 
Spangelevičiūtė-Kneižienė Vaida 280, 336
Spirgevičius Česlovas 225
Spirgevičiūtė Elena 225-226, 234, 239, 240, 247 
Stachnik Pawel 326 
Stakėnas Vaclovas, kun. 68, 71 
Stanelytė Jadvyga SJE, ses. 50,68, 80, 90, 269
Stanišauskas Paulius 232
Staniukynas Antanas, kun. 62 
Stankevičius Česlovas 211, 226, 242 
Stankevičius Jonas, kun. 218 
Stankevičius Juozas, kan. 24, 36 
Starkevičius Kazimieras 226 
Stašaitis Jonas 61, 80-81, 83, 84 
Statkuvienė Angelė 230 
Steponavičius Julijonas, arkivysk. 51, 56, 100, 124, 127, 144 
Steponavičiūtė Teklė, ses. 80, 95 
Stimple, vysk. 115,133 
Streikus Arūnas 290 
Subačius Paulius Vaidotas 230, 255, 290
Svarinskas Alfonsas, kun. 51, 56—57 58,66-67,70, 78, 80, 91, 100, 103, 113-115, 133-134, 201, 209, 226, 271, 282-283, 338
Svetulevičius A. 222

Š

Šakalys Feliksas 132
Šarauskas Jurgis, mons. 149, 155-156, 183
Šarakauskaitė Ona, ses. 56,118
Šaulys Romas Petras 314 
Ščesnovič M. 44, 81 
Šepetys Nerijus 231 
Šeškevičius Antanas SJ, kun. 50, 70 
Šilas Povilas 156 
Šimkūnas Vidmantas, SJ 154 
Šinkūnaitė Laima 206 
Šiūrys Petras, mons. 305 
Šlevas Vladas, kun. 43 
Šmerauskaitė Dalė 216, 230, 297 
Šomkaitė Rožė 78-79, 136, 145, 226
Šukys G., kun. 80
Šuliauskaitė Elena Gerardą SJE, ses. 53, 76, 87, 101, 126, 208, 325

T

Tamkevičius Albinas 9
Tamkevičius Jonas 9 
Tamkevičius Motiejus 9 
Tamkevičius Vladas 9 
Tamošiūnas Jonas, kun. 304 
Tamulevičius Pranciškus, mons. 282 
Tamulis Henrikas 215 
Taučikas Pranas OFM 16,19 
Taujenis V. 202
Tauran Jean-Louis, arkivysk. 151, 242, 262
Thissen Werner, arkivysk. 287
Timmerevers H., vysk. 263 
Tintelott H. 165 
Trimakas Kęstutis kun. 229, 265 
Tulaba Ladas, prel. 164, 227 
Tumėnaitė Rūta 229 
Tumosaitė Anelė 9 
Tunaitis Juozas, vysk. 141, 210, 327

U

Ulevičienė Genutė 231
Unguraitis Mindaugas 16 
Urbonas V. 50, 103, 106, 110 
Urbonas J., kun. 80 
Urbonas J. 58, 59 
Uždavinys Ignacas 226

V

Vabuolas Žydrūnas, kun. 318
Vagnorius Gediminas 141,151,208, 211, 226
Vaicekauskai Kęstutis ir Egidija 347
Vaičius Antanas, vysk. 127, 137, 141,235,255,306
Vaičiūnas Vytautas, kun. 68, 77, 80, 201
Vaičiūnas Vytautas Steponas OFS, prel. 148,201,226,254,261 
Vaigauskas Henrikas 253 
Vaišvila Zigmas 141 
Vaišvilaitė Irena 254, 290, 309 
Vaitoška Gintautas 278 
Valančius Kazimieras 127 
Valantiejutė Vijoleta 213,270 
Valdhaim Kurt 51 
Valkauskas Arnoldas, kun. 201 
Valuckas Barbara, ses. 158 
Vasiliauskienė Aldona 227 
Vaškelis Bronius 198 
Vazgelavičiūtė Bronė, ses. 78 
Velikanova Tatjana 77,79,228 
Veprauskas Virginijus, kun. 224, 261, 267, 273
Veryga Aurelijus 310 
Vertelkaitė, ses. 80 
Verth J. SJ, vysk. 250,281 
Vėlavičius Vincentas, kun. 67, 70 
Vilkas Donatas 157 
Viluckas Tomas 230 
Virbalas Lionginas SJ, vysk. 336 
Vitkauskaitė Ona, ses. 68, 82-83, 89
Vitkus Gintaras SJ, kun. 144,221, 326
Vodopjanovas Linas OFM, vysk. 323
Volskis Oskaras Petras, kun. 268 
Voveris Jonas, mons. 219

W

Wennekes Paul 152
Williamson Peter 219 
Wiszyriski Stefan, kard. 142, 
Wolowski Pawel 282

Z

Zdebskis Juozas, kun. 38, 43, 44, 46-47, 49, 50-52, 56-57, 66, 68, 75, 80, 85, 91, 247, 312 
Ziemba Wojciech, arkivysk. 227, 299
Zurbriggen Stephan Peter, arkivysk. 254, 270, 278, 290, 296, 299, 307

Ž

Žemaitis Juozas MIC, vysk. 127-128, 146, 184, 191, 208, 210, 274, 311-312 
Žemaitis Kęstutis, kun. 280 
Žemėnas Kazimieras SJ, kun. 69, 80, 91
Žilinskas Algimantas, kun. (Spengla Vidas) 38-39 
Žilys Kazimieras, kun. 71 
Žitkus Kazimieras, kun. 22, 30 
Žygas Arvydas Petras, kun. 131, 160, 208, 217, 247-248, 320 
Žukaitė Stasė 225 
Žukas Gediminas 152,230,261, 297
Žukauskas Aurelijus, mons. 212

---

 

Tamkevičius SJ, Sigitas

Ta76 Viešpats mano šviesa. - Kaunas : Kauno arkivyskupija, 2013. - 368 p. : iliustr.

ISBN 978-609-8130-00-3

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimais gyvai liudijamas ilgas ir sudėtingas Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorijos tarpsnis nuo gūdžiausio sovietmečio iki laisvės ryto bei du pirmieji Nepriklausomybės dešimtmečiai.

Atsiminimuose atsiskleidžia, kokių persekiojimų ir represijų patyrė tie Bažnyčios žmonės, kurie vien tiesos žodžiu stojo prieš tikėjimo, tautos laisvės pavergimą sovietmečiu. Tai unikalus pasakojimas, kaip nelengvai, tačiau su viltimi ir tikėjimu nuo pat pirmųjų tautos Nepriklausomybės žingsnių buvo kuriamas bažnytinis gyvenimas Kauno arkivyskupijoje, kaip Bažnyčia Lietuvoje ir šiandien tarnauja bendrajam visuomenės gėriui likdama tiesos ir sąžinės balsu.

UDK 23/28(474.5)(093.3)

Viešpats mano šviesa

ARKIVYSKUPO SIGITO TAMKEVIČIAUS SJ ATSIMINIMAI

Tiražas 2000

Išleido Kauno arkivyskupija

Rotušės a. 14A, LT-44279 Kaunas

Spausdino UAB „Spaudos praktika“

Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Išgirsk mano balsą, VIEŠPATIE,
kai šaukiuosi, 
būk man maloningas ir išklausyk manei 
„Eikš, - sako man širdis, — jo veido ieškok!“ 
Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau! 
Neslėpk nuo manęs savo veido, 
neatstumk supykęs savo tarno, — 
tu buvai mano pagalba. 
Neatmesk manęs, nepalik manęs, 
Dieve, mano Gelbėtojau. 
Nors mano tėvas ir motina mane paliktų, 
tačiau VIEŠPATS mane priims.

Mokyk, VIEŠPATIE, mane savo kelio,
dėl mano budrių priešų vesk mane lygiu taku. 
Neatiduok manęs priešininkų sauvalei, 
nes melagingi liudytojai sukilo prieš mane
ir smurtu alsuoja.
Tikiu, kad patirsiu VIEŠPATIES gerumą
gyvųjų šalyje.
Pasitikėk VIEŠPAČIU ir būk stiprus! 
Turėk drąsos ir pasitikėk VIEŠPAČIU!

Ps 27, 7~14

 

Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas,
ko turėčiau bijotis?
Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė,
prieš ką turėčiau drebėti? (Ps 27, 1)

Atsiminimuose glaustai apžvelgiau savo gyvenimo ir tikėjimo kelionę, už kurią pirmiausia esu dėkingas Viešpačiui. Šią kelionę, be jokios abejonės, nulėmė mano santykis su Dievu. Jis buvo mano laivelio Vairininkas, kuris mane vedė ne visuomet lengviausiais keliais, bet šalia jo visada jaučiausi saugus.

Dėl to ir savo herbe įrašiau šiuos psalmės žodžius: Dominus illuminatio mea - „Viešpats mano šviesa“. Jeigu savo Vairininkui būčiau buvęs dar ištikimesnis, Jis per mane būtų padaręs daugiau gero.

Būsiu laimingas, jeigu nors vienas kitas skaitytojas, perskaitęs šiuos prisiminimus, savo gyvenimo vairą drąsiau patikės Viešpačiui, panašiai kaip pats kadaise padariau, atsiliepdamas į Jo pašaukimą kunigo ir vienuolio tarnystei - Dievo garbei ir Bažnyčios gerovei.

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ

ISBN 978-609-8130-00-3

 

ROBERTAS PATAMSIS

LIETUVIŲ

PASIPRIEŠINIMAS

Partizaninis judėjimas, kaip kariavimo būdas, yra vienas iš galingiausių ir grėsmingiausių ginkluoto pasipriešinimo metodų. Profesionaliai bei išradingai naudojant jo taktiką galima visiškai sužlugdyti didelių valstybių puikiai ginkluotų kariuomenių grobikiškų planų įgyvendinimą ir pasiekti galutinį kovos tikslą - savo krašto išvadavimą. Nors jis visąlaik būna novatoriškas, nestandartinis, lankstus, karo eigoje nenuspėjamai besikeičiančių, įvairialypių formų, tam pamatus reikia padėti jau taikos metu.

S. Jokužio leidykla-spaustuvė, Klaipėda

© Robertas Patamsis, 2019

Knyga PDF formatu: 

. . . Daugiau...

  Autorius Kazys Bradūnas

Tomis dienomis saugumiečiai areštavo rinkusią parašus senutę ir, iš jos atėmę apie 2000 parašų, kumščiuodami įstūmė į mašiną ir nusivežė į saugumą... Vėliau ji savo artimiesiems rodė dideles mėlynes ant rankų (LKB Kronika, Nr. 55).

Buvo jinai beveik beraštė,
Buvo pusiau jau neregė,
O tarpe tūkstančių ten pasirašė
Kančios alfabeto raidėm.

Tai senas baltiškas raidynas
(Lyg runų akmenį nešu)
Ir kas raidė tai kraujas grynas —
Pasišlakstyk lašu.

Kunigui R. Černiauskui leidžiama atlaikyti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Pamokslus sakyti draudžiam (LKB Kronika, Nr. 55).

Sakytojui atimtas žodis,
Užkaltas švinu burnoje,
Išniekintas kaip sakramentas,
Gyvas balandis,
Užkastas po žeme.

Bet ar girdi,
Kaip kyla jis ir skrenda
Kalno Pamoksle —
Ir tartum Pakylėjime klaupiuos
Prieš Laisvo Žodžio sakramentą.

Kapinėse ateistai, norėdami trukdyti tikintiesiems, leido garsiakalbius (LKB Kronika, Nr. 55).
 
Jie bijo tylos,
Jie bijo tylos...
Jie bijo mirusių tylos...
 
O ji ateina,
Didelė ir nesulaikoma,
Ir išjungia garsiakalbius.

Ateistai mano, kad graikų-katalikų apeigų Bažnyčia Ukrainoje jau likviduota. Jie apsirinka (LKB Kronika, Nr.55).

Šlaitai Karpatų
Permirkę krauju:

Vakarų Ukraina
Kalba Išpažinimą,
Tą patį kaip Lietuva —
Credo... Viruju... Tikiu...  

O, graikų ir lotynų kryžiai!
Golgotos kelio broliai!
Bučiuojatės tartum Velykų rytą,
Žaizdoms dar neužgijus —
Credo... Viruju... Tikiu...

Krėtė saugumiečiai, nenurodę savo pavardžių. Paėmė Maceinos knygą „Niekšybės paslaptis" (LKB Kronika, Nr. 56).

Pati knyga
Savo vardu
Prieš mirtį ištarė
Žudikų pavardę:
N i e k š y b ė.

Kur bėgate
Su Kaino ženklu kaktoje,
Su įrašu:
N i e k š y b ė.
 
Koplytėlę laike mėnesio nugriauti. Jei patys nenugriausite, nugriaus girininkija (LKB Kronika, Nr. 56).

Net ne bažnyčia — koplytėlė.
Ne politbiuras — girininkija.
Kodėl nugriaut?

Nežino aiškiaregiai, nė aklieji.
Žino giria,

Žino žmogaus širdis,
Tas tikinčiojo pulsas,
Jau nesustabdomas šūviu.
Nejaugi koplytėlę pulsit,
Kaip žvėrį,
Su kuoka ir kirviu?!.

Šiuo momentu Žlibinų bažnyčia paversta parduotuvės sandėliu... Ta bažnyčia yra senovinis architektūros paminklas (LKB Kronika, Nr. 55).

Gal patys medžiai ją pastatė,
Aukodamies iki mirties...
Sienojun įkerta gyvatė
Lyg meistro rankon prie peties.

Petys vis tiek sienojų remia
Ir tu dar visko nežinai...
Gal krūpčioja prieš mirtį žemė?
O ne! — ji gimdo amžinai.

Upsalos universiteto vestibiulį puošia žodžiai: „Laisvai mąstyti yra gražu, bet dar gražiau teisingai mąstyti" (LKB Kronika, Nr. 59).

Justinui Marcinkevičiui
 

Gerumų jau gana, Justinai,
Reikia teisybės,
Kurios tu pasakyti negali.
Leliumais nepridengsit melo ir niekšybės,
Nuo jų poezija toli.

O gaila lenkiamų talentų,
Ataustų ir voratinklio gija.
Teisybė, kaip žvaigždė...
Žiūrėk! Ji krenta, krenta,
Pažirdama akysna žarija.

 Maždaug po mėnesio laiko tabernakulis buvo surastas miške už 5 km, Švč. Sakramento tabernakuly nebuvo (LKB Kronika, Nr. 55).

Mums Dievo jie nepavogė —
Dievo pilna dvasia.
Gal kraujas, o gal žemuogė
Šilų samanose?
 
Vis tiek visata didelė,
O grūdu paberta.
Tik Žemė, ta paklydėlė,                                                  *
Bučiuota, apverkta,
Ar Jo sėjos verta?
 
O kai ši parodė darbo sutartį, tai milicininkas skėstelėjo beviltiškai rankomis: „Dabar tai visai nežinau, ką daryti?" Atsipeikėjęs vėl bėgo tartis su čekistais (LKB Kronika, Nr. 57).

 Commedia del'arte purvina —
Be Arlekino ir be Columbinos.
Komedija prasideda daina
Prie partijos paradinės kabinos.

 Užsiliepsnojo, kaip šiaudai, garbė.
Melžėjos medaliuotos šoko.
Išbėgo senas, juodas KGB
Ir numirė nuo gėdos ir nuo juoko.


Povilas Pečeliūnas, atlikęs bausmę lageryje, buvo nuvežtas į tremtį tolimoje šiaurėje. Dabartinis jo adresas:
 
VSSR 626806
 
Tiumenskaja oblast, Berezovskij rajon, pos Igrim,
ul. Entuziastov d. 16 kv. 13 Pečeliūnas Povilas, Juozo.
 
(LKB Kronika, Nr. 57).
 
 
Pirmiausia raidės, numeriai
Ir Arktikos vardynas,

Tik paskutinėj vietoje
Žmogus.
Dargi nenumirei!
O užkastas gyvas
Po adreso kalnu
Žmogus.
 

Mes jaučiamės stiprūs ir tada, kai skiria mus tūkstančiai kilometrų ir kalėjimo sienos (LKB Kronika, Nr. 29).
 
Jie stovi Sibiro pakelėje
Ir laukia grįžtančių...
Jie atkasa sodybų pamatus
Ir laukia grįžtančių...
 
Sūpuoja tuščią lopšį mėnesienoj
Ir laukia grįžtančių...
 
O galgi ir negrįžę laukia... Ko?
Tavęs ir mūsų.
 
Pastaruoju metu sustiprėjo neoficialiai pašventintų kunigų persekiojimas (LKB Kronika, Nr. 57).

Ir vėlei Vargo Mokykla.
Tik ne Pradžios, o Amžinybės.
Istorija, kaip elgeta, akla
Sėdi ir laukia trupinių
Prie tako kankinių.

Paslėpkit požemy lapus
Švarios, dar nedėmėtos knygos —
Jau kepalas rupus
Lietuviškos raugintos duonos
Laužiamas perpus.
 

Net kunigui neleidžiama pastatyti kryžių prie savo namo senatvės jubiliejaus proga (LKB Kronika, Nr. 57).
 
O kryžiai auga kaip giria,
Subėgdami į kalną,
Į piliakalnio delnus.
 
Tik paklausyki vakare,
Kaip kryžiai kalba
Medžių ošimo maldą
Medinėm Dievo lūpom,
Palinkę į Aušros Vartus,
Į Vilniaus pusę...

Kai vėl į dangų atsitiesia,
Debesimis lapoja.
O piligrimo koja,
Įmynus žemėn kraujo lašą,
Į kalną kryžių neša.


Tikrintojai nesunkiai surado visus pasirašiusius tėvus, jie žinojo visų Mišioms patarnaujančių ir bažnyčioje giedančių vaikų pavardes (LKB Kronika, Nr. 57).

Kadaise Vytautas Mačernis rašė:

„Įsiklausyk, kaip skamba laiko pakrašty
Pirminiai muzikos garsai,
Lyg lengvo vėjo iš Anapus atnešti
Dainuojančių vaikų balsai".
 
Dabar žvėris mauroja
Prie pat medinės bažnytėlės durų.
Bet jos viduj,
Lyg amžių pačioje širdy,
Vaikų giedojimas...
 
Ir man atrodo, jog tarp jų girdžiu
Jauno Mačernio balsą.
 

Bet motina nenusileido: „Vaikas į bažnyčią kaip ėjo, taip ir eis ir iš savo vietos nepasitrauks (LKB Kronika, Nr. 57).

Ateiki, paimki už rankos
Ir nuveski mane,
Kur istorija rožinin renka
Akmenėlius Nemune,

Kur kranto varpinė gaudžia
Prieš nelaimę, prieš gaisrą rudens...
Dieve, kaip skaudžiai, kaip skaudžiai
Mus bandai nuo mažens.


Gegužės 4 d. toliau buvo gaudomi žmonės, atvykę į kun. Alfonso Svarinsko teismą (LKB Kronika, Nr. 58).

Kur staugė Geležinis Vilkas,
Žmonių medžioklė, ne žvėrių.
O rankoj nieko neturiu,
Tik žodis — vyturiukas pilkas.
Paleisiu. Niekas nepagaus.
Tegu vien Geležinis Vilkas
Varovų sąžinėje staugs.

Sulaikyti visą kelią garsiai kalbėjo rožančių, kurį baigė kalbėti suklaupę miške (LKB Kronika, Nr. 58).

O, šventoji Lietuvos giria —
Brolių kraujo vieta.
Saulelė gula vakare,
O pagalvė kieta,
 
Kaip daugiametė vergija,
Kaip aukuru pavirtęs grindinys...
O, šventoji Lietuvos giria,
Be galo, kaip rožančiaus vėrinys.
 

Visuomenėje renkami parašai po peticijomis, pvz. „Kovokime prieš kunigų žudymą" (LKB Kronika, Nr. 57).

Kursai buvai po ratais pastūmėtas,
Kurį nakties tamsoj užmuš,
Taigoje dingęs, bet nenugalėtas,
Melskis už mus.
 
Tai kraujo antspaudas ant nepaskelbtos bulės.
Aplenkę dangų, grįžtat į namus.
Žemės altoriuje šventųjų kaulai guli —
Melskitės už mus.                                                                    *
 
 
Kolonos priekyje jaunuolis nešė raudona stula perjuostą kryžių — aukos ir kančios simbolį (LKB Kronika, Nr. 58).

Tai Nadruvos ir Sūduvos riba — Kybartai
Gina savuosius kunigus.
 
Jaunuoli, tu neši
 Ne vien tik vėliavą-kryžių,
Neši tu ateitį
Tvirtom atleto kojom
Ir darbininko rankom,
Neši tikėjimą Dievu,
Žmogum ir Lietuva.
 
Ir sūduvių pilkapio akmenys
Žydi rožančiaus rožėm.
 

Pati Apvaizda pasirūpins, kad tikroji ištikimybė triumfuotų (LKB Kronika, Nr. 56).
 
Ateina didelė epocha
Ir laiką perlaužia pusiau.
Jau vynuogės aukojimui prinoko,
O kraujas laša dar tamsiau.
 
Ir niekas jau sudrumst negali
Tų apeigų rimties.
Dedu ir savo donio dalį
Šalia gyvybės ir mirties.

Arūnas Streikus

Sovietų

valdžios

antibažnytinė

politika

Lietuvoje

(1944-1990) 

 

LIETUVOS GYVENTOJŲ
GENOCIDO IR REZISTENCIJOS
TYRIMO CENTRAS

VILNIUS 2002

UDK 947.45.08
St11

R e c e n z e n t a i :
prof. habil. dr. Vygintas Pšibilskis
dr. Regina Laukaitytė

D a i l i n i n k a s
Alfonsas Žvilius

ISBN 9986 - 757 - 53 - 3 ©Arūnas Streikus , 2002
                                  © Dailininkas Alfonsas Žvilius , 2002
                                  © Lietuvos gyventojų genocido ir
                                      rezistencijos tyrimo centras , 2002

Pratarmė

Ši knyga - tai darbo, pradėto dar 1995 m. pabaigoje, rezultatas.
Per penkerius metus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos katalikų bažnyčia išnaudojo tą pasitikėjimo avansą, kurį buvo užsitarnavusi dėl sovietų režimo metais patirto persekiojimo ir pastangų nepasiduoti totalinei valdžios kontrolei.
Atgimimo metais tapusi vienu iš svarbiausių traukos centrų, kaip tik anuomet Bažnyčia bene labiausiai buvo nustumta į visuomenės gyvenimo pakraštį. Galima daryti prielaidą, kad ne viena iš tokio reiškinio priežasčių glūdi nesenoje mūsų istorijoje.
Penkiasdešimt metų vykdytas visuomenės ateizavimas, Bažnyčios veiklos ribojimas ir kišimasis į jos vidaus gyvenimą siekiant kuo labiau jai pakenkti negalėjo nepalikti pėdsakų. Noras išsiaiškinti istorinės patirties įtaką dabartinei Bažnyčios būklei ir buvo didžiausia paskata pradėti sovietų valdžios antibažnytinės politikos tyrimą.
Labiau besidomintys šia tematika skaitytojai turėtų pastebėti, kad nemažai knygoje minimų faktų ir išdėstytų autoriaus minčių galima rasti straipsniuose, publikuotuose „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje", Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinyje „Genocidas ir rezistencija". Į vieną vietą surinkus po atskirus straipsnius išsibarsčiusius fragmentus, papildžius juos naujais duomenimis ir dar kartą apmąsčius formuluotes, knygoje, kuri parengta Vilniaus universitete 2001 m. apgintos disertacijos pagrindu, bandyta pateikti vientisą prieš Bažnyčią taikytų veiklos būdų ir jų raidos vaizdą. Kaip tai pavyko, tesprendžia skaitytojai, kurių kritinių pastabų, komentarų ir vertinimų nekantriai lauksiu.
Ši knyga nebūtų atsiradusi be daugelio žmonių paramos.
Labiausiai esu dėkingas dr. Algirdui Jakubčioniui, kuris buvo ne tik šio, bet ir pirmųjų mano mokslinių darbų vadovas.
Dr. A. Jakubčionis daugiausia prisidėjo ir prie šio darbo rankraščio tobulinimo, nes jam teko skaityti pirmąjį jo varianta. Kaip tyrinėtojui jis man, be abejo, padarė didžiausią įtaką. Už visokeriopą pagalbą ir skatinimą domėtis šia tema norėčiau padėkoti ir dr. vyskupui Jonui Borutai SJ. Labai padėjo ir vertingi patarimai bei kritinės pastabos, kuriuos pareiškė moksliniai šios knygos recenzentai prof. habil. dr. Vygintas Pšibilskis ir dr. Regina Laukaitytė, doktorantūros komiteto nariai prof. habil. dr. Mečislovas Jučas, prof. habil. dr. Antanas Tyla ir prof. habil. dr. Liudas Truska.
Taip pat dėkoju šią knygą išleidusiam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Arūnas Streikus

. . . Daugiau...

Lietuvos 
Katalikų Bažnyčios
Kronika

Jubiliejinės 
konferencijos medžiaga

Lietuvos gyventojų 
genocido ir rezistencijos 
tyrimo centro 
leidinys

Išleista Lietuvos Katalikų 
Bažnyčios 
Kronikos Sąjungos 
lėšomis.

Prano Vaičaičio draugija 1998

  T u r i n y s

Leidėjo žodis .................................................... 5

M.Bloznelis
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika šiandien ..................... 6

A.Raškinis
Įvadinis žodis .................................................. 10

S. Tamkevičius
„LKB Kronika" ................................................... 13

S. Tamkevičius
Talkininkai ..................................................... 25

A.Žygas
„LKB Kronikos" pamokos .......................................... 48

K.Kuzminskas
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjunga .................... 55

K.Kuzminskas
„LKB Kronikos" išleistų tomų apžvalga ........................... 65

A.Danielis, A.Lavutas, T.Velikanova
„LKB Kronika" ir „Einamųjų įvykių kronika" ...................... 70

B. Briliūtė
Keli štrichai „LKB Kronikos" tema ............................... 75

P. Plumpa
Buvo ne vien „LKB Kronika" ...................................... 87

. . . Daugiau...

 

LIETUVIŲ KULTŪROS INSTITUTAS

LITAUISCHES  KULTURINSTITUT

KAJETONAS J. ČEGINSKAS

L.K.B. KRONIKOS DEŠIMTMETIS 

1972 - 1982

5                       1983

Lampertheim

LIETUVIŲ KULTŪROS INSTITUTO LEIDINYS, 5

VERÖFFENTLICHUNGEN DES LITAUISCHEN KULTURINSTITUTS 5

Kajetonas J. Čeginskas, Zehn Jahre Chronik der Litauischen

Katholischen Kirche (1972- 1982).

Leidėjas : Lietuvių kultūros institutas •• Litauisches Kulturinstitut
Herausgeber: Romuva, 6840 Lampertheim 4 (Hüttenfeld)

Viršelį paruošė:
Einbandentwurf :   Arminas Lipšys, Pfungstadt

Spausdina :
Druck        :             Sonnenburg- Druckerei, Trier

Kaina :
Preis  :     DM 5,-/3 dol.

Tiražas :
Auflage : 250

 

 

L.K.B. KRONIKOS DEŠIMTMETIS

1972 - 1982

1. Kronikos prieštaringumas

Stasys Šalkauskis savo veikale "Sur les confins de deux mondes" (1919) , filosofiškai aiškindamas Lietuvos praeitį, būdingiausiu jos bruožu laiko lietuvių tautos istoriniame likime giliai įsispaudusį paradoksalumą (prieštaringumą). Šis bruožas gana ryškus ir "LKB Kronikoje".

"LKB Kronika" - šiuo metu pasaulyje geriausiai žinomas lietuviškas periodinis leidinys, tačiau Lietuvoje ji oficialiai neegzistuoja. Per visą Kronikos gyvavimo dešimtmetį nei valstybinė bibliografija, nei oficialioji spauda jos net pavadinimo nepaminėjo.

Kronika išeina Lietuvoje ir skiriama pirmoje eilėje skaitytojams tėvynėje, tačiau juos dažniausiai pasiekia tik iš užsienio, tai yra, patekusi į Vakarus ir iš ten sugrįždama radijo bangomis ar kitokiais keliais.

. . . Daugiau...

 Nepataisomasis 

Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai

I dalis

VILNIUS|2014

UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08

© Alfonsas Svarinskas, 2014
© Donatas Stakišaitis, 2014
© Lina Šulcienė, 2014
© Domantas Vildžiūnas, 2014

ISBN 978-9955-589-91-4

Turinys

Mano šeima
         Vaikystės darbai
Mano mokslai
         Keturi skyriai Vidiškiuose
         Penktasis skyrius Ukmergėje
         Šeštasis skyrius Deltuvoje
         A. Smetonos vardo gimnazijoje Ukmergėje
         Pirmoji okupacija
         Vokiečių okupacija
         Ukmergės mokytojų seminarijoje
         Kunigų seminarijoje
Kovos už Laisvę keliai ir kalinimai
         Pas partizanus
         Pirmasis areštas
                  Areštavimo pagrindas ir areštas: duomenys iš bylos
                  Tardymai: pradžia
                  Kauno KGB kalėjimo kameroje
                  Kauno kalėjimo realijos
                  Tardytojai
                  Tardymai: kankinimas
                  „Troikos“ teismas
                  Apskundus nuosprendį
         Pirmasis įkalinimas
                  Kelionė iš Vilniaus į Šiaurę
                  Pirmąsyk Intoje
                  Gyvenimas Abezės lageryje
                  Ligoninė
                  Generolas Jonas Juodišius
                  Profesorius Levas Karsavinas
                  Kunigas Kazimieras Vaičionis
                  Kunigystės šventimai
                  Kunigystė Abezėje
                  Vėl Inta
                  Šimkūnų šeima
         Grįžus į Lietuvą
         Pirmoji parapija: Kulautuva
         Antroji parapija: Betygala
         Antrasis areštas
                  Už ką suėmė antrą kartą
                  Vilniaus KGB rūmuose
                  Tardymai
                  KGB „liudytojai“. Keletas dokumentų iš bylos
                  Teismas
         Antrasis kalinimas
                  Antroji kelionė į lagerį
                  Mordovija: mano lagerio draugai lietuviai
                           Kunigas Pranas Račiūnas MIC
                           Kanauninkas Stanislovas Kiškis
                           Kunigas Algirdas Mocius
                           Kunigas Aleksandras Markaitis- Markevičius SJ
                           Liudvikas Simutis
                           Petras Plumpa
                           Algirdas Endriukaitis
                           Balys Gajauskas
                  Lageryje Mordovijoje
                           Darbas lageryje
                           Gyvenimas lageryje
                           Religinis gyvenimas
                  Mordovijos kalėjime „Akmeninis maišas“
                           Gyvenimas kalėjime
                           Kalėjimo viršininkas Likin
                  Mano kalėjimo draugai
                           Petras Paulaitis
                  Arkivyskupas Josyp Slipyj
         Vėl Lietuvoje
                  Vilniuje: neregistruotas ir be parapijos
Redaktorių žodis
Vardų rodyklė

. . . Daugiau...

 

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė" (Mk 10, 14)
Švenčionėliai, 1967 m.

OBJEKTAS „INTRIGANTAS"

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla

KATALIKŲAKADEMIJA
Vilnius 2002

 

 

UDK 23/28(474.5):929 Laurinavičius
Ob39

Knygą sudarė, parengė ir redagavo  Vidas Spengla
Recenzavo Habil. dr. Vacys Milius   dr. Arūnas Streikus

© Algimantas Žilinskas, 2002 ISBN 9986-592-39-9
© Leidykla KATALIKŲ AKADEMIJA, 2002

    TURINYS

 

Prisiekęs ginti Motiną Bažnyčią ir jos vaikus (Arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ)

Pratarmė (Vidas Spengla)

Pirmoji dalis

KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS GYVENIMAS IR VEIKLA

1. Kun. B. Laurinavičiaus vaikystė ir jaunystė (Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė)

2. Kas išaugino tokį Lietuvos ąžuolą (Vidas Spengla)

3. Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis sovietmečiu (Vidas Spengla)

4. Bažnyčios pasipriešinimas (Vidas Spengla)

5. Kunigas Bronius Laurinavičius pastoracijoje ir jo kova už tiesą ir laisvę (Vidas Spengla)

6. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus veikla ginant žmogaus bei tikinčiųjų teises ir KGB kova prieš jį (Sandra Lengvinienė)

7. „Intriganto" mirties paslaptis (Artūras Jančys)

8. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" (Nr. 50) apie kun. B. Laurinavičiaus mirtį ir laidotuves

Antroji dalis

KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS RAŠYTINIS PALIKIMAS

1. Susirašinėjimas su sovietinės valdžios institucijomis, tuometiniais Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovais ir kai kuriais kunigais (Vidas Spengla)

2. Susirašinėjimo su vyskupu Julijonu Steponavičiumi fragmentai (Vidas Spengla)

3. Iš kunigo Broniaus Laurinavičiaus rašytinio palikimo

3.1. Šis tas apie Švenčionėlių bažnyčią (1905-1959)

3.2. Paaiškinimas Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui V. Sauliūnui

3.3. Pareiškimas Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Lietuvos TSR Kazimierui Tumėnui

3.4 Pareiškimas Lietuvos TSR televizijos ir radijo komitetui

3.5 Atviras laiškas „Tiesos" redaktoriui A. Laurinčiukui

3.6 Memorandumas TSKP CK generaliniam sekretoriui ir TSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkui drg. L. Brežnevui

Trečioji dalis

ATSIMINIMAI APIE KUNIGĄ BRONIŲ LAURINAVIČIŲ

(Surinko Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė, parengė Antanas Patackas ir Vidas Spengla)

Pasakoja giminės, jaunystės draugai

Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė. Neblėstantis šviesus dėdės atminimas

Julė Juodzevičienė. Brolio vaikystę prisiminus

Regina Girdauskienė. Jo atvykimas tapdavo švente

Leonarda Augulytė-Blazkienė. Varškė, saldainiai ir „abrozėlis"

Birutė Kuckaitė. Nebijok mirties, bijok blogų darbų

Leokadija Trepšytė. Mename jo gerus pamokymus

Regina Mlinkauskaitė-Zaikienė. Mus mokė lietuvių kalbos

Vladas Jadzevičius. Gėliūnai

Izidorius Šimelionis. Mūsų keliai į šviesą

Marija Janavičiūtė-Mačėnienė. Neužmiršo gimtojo kaimo

Kazimieras Umbražiūnas. Pašauktas nuskriaustųjų remti

Kuri. Antanas Dilys. Lydi šviesus jo pavyzdys

Mons. Kazimieras Vasiliauskas. Ryškiausias iš regėtų švyturių

Švenčionyse, Ceikiniuose, Kalesninkuose

Bronius Karklelis. Visus užjautė

Valė Valėnaitė. Meile traukė visus

Cecilija Poškienė. Negalėjome atsidžiaugti lietuviškomis pamaldomis

Julė Kučinskaitė-Sukackienė. Šviesus atminimas neišblės

Švenčionėliuose

Apolonija Duksienė. Taurus kovotojas už Bažnyčią ir Tėvynę

Romualdas Rimašius. Nuėjo kryžiaus kelią

Janina Gudelienė. Tarnavo žmonėms

Leonas Tamulis. Rūpinosi bažnyčia

Ona Čiučiuraitė-Šiaudinienė. Rėmė, ragino nepalūžti

Jadvyga Lionginą Tumulavičienė. Kiekvieną padrąsindavo

Monika Markūnienė. Tėvas ir ganytojas

Regina Uzielienė. Mokėjo bendrauti

Kleofa Černiauskienė. Geras, dosnus

Bronislovas Urbonavičius. Aukojosi visų labui

Janina Jakubėnienė.Mano rublio neimdavo

Albina Urbonavičienė. „Bažnyčią lankyti - tai ne patvoriauti"

Regina Bužinskienė. Jo pasėta sėkla - Dievo meilė

Regina Dževeckaitė. Pranašiškas įspėjimas

Raimundas Jankauskas. Kai buvau „klapčiukas"

Malvina Cicėnienė. Prašome jo užtarimo

Franekas Neucas. Kad būtų daugiau tokių kunigų

Pelagija Felicija Sušinskienė.„Ramybės drumstėjas"

Rūta Sušinskaitė-Minelgienė. Jo palaiminimą jaučiu

Julius Gerojimas. Nuoširdus žmogus, geras patarėjas

Vanda Gerojimienė. Skiepijęs tarpusavio meilę

Birutė Gerojimaitė-Rainienė. Gerumo įsikūnijimas

Adutiškyje

Ona Šilinienė. Paliko šventumo dvelksmą

Romualdas Šilinis. Gervėčių žemės didvyris

Ona Audronė Urbonavičiūtė-Liubinienė. Ir šiandien mane skatina siekti gerumo

Liudvika Tamaševičienė. Sustok ir nusilenk

Rufina Krickienė. Nebuvo kito tokio uolaus kunigo

Birutė Burauskaitė. Kraštotyra suartino

Veronika Turla. „Per išpažintį to nesakysiu". (Kunigas buityje)

Marytė Krickaitė-Rasičienė. Vaikų draugas

Vincas Martinkėnas. Mano mokinys

Julija Karmaziene. Rūpestis dėl Gervėčių

Marija Kruopienė. Rūpinimasis Baltarusijos lietuviais

Bronė Steponienė. Reikėtų paskelbti šventuoju

Ciprijona Burokienė. Jo meilė taurino

Mena bendradarbiai dvasininkai ir jo remti žmonės

Vysk. Juozas Tunaitis. Dirbo be poilsio

Vysk. Jonas Kauneckas. Artimas visiems

Kun. Konstantinas Gajauskas. Žuvęs už tikėjimą ir meilę

Kun. Vaclovas Aliulis, MIC. ...Tamsią naktį žvaigždės ryškiau šviečia

Kun. Kazimieras Žemėnas. „Iškovojau gerą kovą..."

Mons. Alfonsas Svarinskas. Neleidęs bolševikiniams vilkams įsibrauti į Kristaus avidę

Angelė Ragaišienė. Tautos žiedas

Elena Terleckienė. Laisvės kalinių rėmėjas

Janina Petrovskaja. Niekad nepamiršiu to nepažįstamo kunigo

Kun. Algimantas Keina. Ištikimybės ir aukos asmenybė.

Tragedija

Regina Girdauskienė. Kraupi ir paslaptinga žūtis

Birutė Laurinavičiūtė. Tragiška diena įgyvendinsime jo troškimus (Adutiskiečių kalba, pasakyta 1988 m. lapkričio 25 d. perlaidojant kunigo palaikus)

Kun. Algimantas Keina. Perlaidojimo iškilmių fragmentai

Prof. Antanas Kmieliauskas. Kristus prieš Pilotą

Vietoje epilogo

Kęstutis Šimkūnas. Persekiota, bet nenugalėta tiesa

Asmenvardžių rodyklė

Knygos rėmėjai

 

PRISIEKĘS GINTI MOTINĄ BAŽNYČIĄ IR JOS VAIKUS

Bažnyčiai visuomet labai reikia uolių, veiklių ir šventų kunigų. Persekiojimų metais jie dar turi pasižymėti ir drąsa. Nesenais sovietinės okupacijos metais (1940-1990) tokie kunigai buvo ypač reikalingi: jie buvo ta „žemės druska", kuri ne tik neleido sovietinei valdžiai tyliai pasmaugti Lietuvos Katalikų Bažnyčios, bet ir padėjo išsaugoti ją ištikimą savajai misijai. Vienas iš tokių iškilių kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios sūnų buvo kun. Bronius Laurinavičius (1913-1981).

Kun. B. Laurinavičius prieš vietinės valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje. Esą gyvulių ligos pretekstu vietinė valdžia pabandė uždrausti tikintiesiems sekmadieniais rinktis į bažnyčią. Kun. B. Laurinavičius tam griežtai pasipriešino.

Kai septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjo uoliųjų kunigų kolektyvinis priešinimasis Bažnyčios veiklos varžymams ir ypač kai pradėjo eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, kun. B. Laurinavičius ne tik visomis jėgomis įsitraukė į šią veiklą, bet dažnai ir pats ją organizuodavo Vilniaus arkivyskupijoje. Nė vienas kitas Lietuvos kunigas neparašė tiek pareiškimų, laiškų, protestų ir memorandumų sovietinei valdžiai, pradedant rajono ir baigiant aukščiausiomis SSRS valdžios institucijomis, kaip jis. Jo kovos dėl tiesos ir laisvės laukas buvo be galo platus: nuo tikinčių vaikų teisių iki lietuviško žodžio gynimo. Tais okupacijos laikais tikėjimo gynimas dažnai pindavosi su lietuvybės gynimu, ir kova dėl tikinčiųjų teisių buvo kovos dėl žmogaus teisių sudedamoji dalis. Kun. B. Laurinavičius buvo šios kovos avangarde, jam ginti Bažnyčią ir laisvę buvo šventas reikalas. Todėl 1979 m. mirus Lietuvos Helsinkio grupės nariui kun. Karoliui Garuckui SJ, jis nesvyruodamas stojo į jo vietą. Kun. B. Laurinavičiaus parengti dokumentai pasižymėjo tiksliu sovietinės valdžios daromų nusikaltimų įvardijimu, jų kritikos teisine argumentacija, todėl daug jų buvo publikuojama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje. Jis drąsiai duodavo šiuos dokumentus viešai publikuoti.

Dievo buvo apdovanotas daugybe talentų ir dorybių. Jam vienodai rūpėjo ir gyvosios Bažnyčios, ir mūrinės statyba. Kur tik klebonavo, ten paliko ryškius pėdsakus: bažnyčioje būdavo būriai vaikų, parapijoje sėkmingai genimos alkoholizmo piktžolės, o tikintieji ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu mokomi vienas kitam padėti, vienas kitą paremti. Jis praplėtė Ceikinių bažnytėlę, įrengė Kalesninkų bažnyčios vidų, suremontavo ir įrengė šildymą Adutiškio bažnyčioje. Švenčionėlių bažnyčia - tai tikrąja šio žodžio prasme paminklas sau, bylojantis apie jo atkaklumą, pasiaukojimą, gebėjimą organizuoti parapiją, kad ir tamsiaisiais ateizmo metais iškiltų tokia šventovė.

Asketas asmeniniame gyvenime, jis buvo be galo jautrus kitų vargams ir kančioms. Labai užjautė gudus, kurių žemėje kunigas buvo retenybė: Adutiškio klebonijoje priimdavo dešimtis iš vakaro atvykstančių Baltarusijos tikinčiųjų, juos apnakvindavo ir pamaitindavo, kad pailsėję sekmadienį galėtų dalyvauti šv. Mišiose ir priimti sakramentus. Ypač rūpinosi už Bažnyčią ar Tėvynę kalinčiais bei jų šeimomis. O kiek buvo vargšų, padegėlių, našlaičių ar visad stokojančių studentų, kuriems jis pirmasis ištiesdavo ranką!..

Vis dėlto jis galėjo būti ir griežtas bei reiklus tiems, kurie privalėjo, bet nevykdė savo krikščioniškų pareigų. Todėl ne vienas kartus žodis buvo skirtas tiems, kurie pirmieji privalėjo ginti Bažnyčią ir to neatliko. Jis drąsiai ir tiesmukiškai sakydavo tiesos žodį ir Sovietų Sąjungos vadovams, ir tuometiniams Lietuvos Katalikų Bažnyčios administratoriams. Užtat kiek pagarbos ir pastangų skirdavo ginti tiems Bažnyčios hierar-chams, kurie ištikimai saugojo Bažnyčią ir buvo persekiojami valdžios!

Kas buvo jo jėgų ir drąsos šaltinis? Tik Dievas! Maldoje jis semdavosi jėgų ir drąsos. Tai buvo kunigas, kokių Bažnyčia visuomet laukė, laukia ir lauks. Šioje knygoje atskleidžiamas jo dvasios paveikslas teuždega kunigystės siekiančiųjų ir jaunųjų kunigų dvasią troškimu aukotis už Bažnyčią taip, kaip jis aukojosi. Metus prieš savo žūtį jis viešai pakartojo savo kunigystės šventimų priesaiką: Viešpatie, kol plaks mano širdis, aš prisiekiu eiti savo pareigas, kaip prisiekiau priimdamas kunigystės šventimus. Prisiekiu ginti Motiną Bažnyčią- ir jos vaikus, jų - tikinčiųjų teises.

Tesiunčia Viešpats Lietuvai daugiau tokių Sūnų, o Bažnyčiai -tokių uolių Kunigų!

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius S]

PRATARMĖ

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus veikla plati ir šakota. Apie jo atkaklumą kovojant už tiesą ir teisingumą byloja kad ir tokie faktai: vien dėl neteisėtai valdžios konfiskuotos Švenčionėlių klebonijos parašyta 180 įvairių raštų, o vienas iš SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui rašytų memorandumų yra net 72 puslapių! Kai, paprašytas parengti spaudai knygą apie kun. B. Laurinavičių, aš parsigabenau jo dukterėčios p. Jadvygos Pranskienės saugomą jo rašytinį palikimą, apėmė baimė: kada gebėsiu tai perskaityti? Bet savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio, ir raštų kupeta mažėjo. Beskaitant skleidėsi nuostabi kunigo kovotojo asmenybė: bekompromisė, drąsi, visada pasiryžusi aukotis dėl Bažnyčios ir Tėvynės. Kilo abejonių: ar gebėsiu atskleisti tokią asmenybę? Juolab kad atrinkus publikuoti bent įdomiausius jo rengtus dokumentus susidarytų keli tomai.

Apsisprendžiau perskaitęs J. Pranskienės surinktus žmonių atsiminimus. Prieš akis iškilo ne tik pasišventėlio kovotojo, bet ir be galo uolaus, atjautaus ir maldingo kunigo paveikslas. Savo šviesia asmenybe jis traukė įvairaus amžiaus žmones - dvasininkus ir pasauliečius. Jis buvo žinomas visoje Lietuvoje. Nepažinau jo tokio, kokį pažinojo su juo bendravę, todėl tik iš jo raštų mano susidarytas jo paveikslas negalės būti detalus ir iki galo tikras. Tikresnį ir ryškesnį jį parodys kiti savo atsiminimuose.

Pirmiausia jaučiu pareigą skaitytojui paaiškinti knygos pavadinimą. Kunigas B. Laurinavičius nuo pat kunigystės pradžios buvo sekamas NKGB, MGB, KGB. Savo slaptuose dokumentuose sekamuosius jie vadindavo objektais ir suteikdavo jiems pravardę (pseudonimą). (Agentus vadindavo šaltiniais). Kunigas B. Laurinavičius buvo vadinamas objektu „Intrigantas". Iš čia ir toks keistokas knygos pavadinimas.

Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje apžvelgiama B. Laurinavičiaus vaikystė ir veržimasis į mokslą, kunigystės pasirinkimo, jo pastoracinės veiklos ir kovos dėl tiesos, laisvės ir žmonių teisių kelias. Jo visas kunigo tarnystės kelias praėjo sovietinės okupacijos metais (1944-1981). Kad būtų geriau suprantama, dėl ko ir su kuo jis kovojo, knygoje apžvelgiama to meto Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis ir jos pastangos išsaugoti tautos tikėjimą ir dorą. Atskleidžiama, kaip KGB jį sekė ir persekiojo, o galbūt ir suorganizavo nužudymą. Ši medžiaga paremta Lietuvos centriniame valstybės ir buvusiame KGB (dabar Lietuvos ypatingajame) archyvuose išlikusia dokumentika, todėl turi išliekamąją istorinę vertę.

Antrojoje knygos dalyje aptariami svarbiausi jo rašytinio palikimo dokumentai. Tai raštai, adresuoti ne tik sovietinės valdžios institucijoms, bet ir to meto Bažnyčios vadovų pareigas einantiems dvasininkams. Atskirai išskirta išlikusio susirašinėjimo su tikruoju Vilniaus arkivyskupijos administratoriumi tremtiniu vyskupu Julijonu Steponavičiumi fragmentai, atskleidžiantys jų vertybių, pozicijų vienovę ir abipusę pagarbą. Šioje dalyje publikuojama ir šešetas jo rašytų dokumentų, iliustruojančių jo kovos interesus. Kaip išskirtinė publikacija pažymėtina jo rašytoji Švenčionėlių bažnyčios statybos istorija. Ši bažnyčia - tai nemarus kun. B. Laurinavičiaus atkaklumo ir pasišventimo Bažnyčiai paminklas.

Trečiojoje dalyje pateikiami kun. B. Laurinavičiaus vaikystės, jaunystės, mokslo draugų, buvusių parapijiečių, artimai su juo bendravusių kolegų kunigų ir bendražygių, taip pat ir atsitiktinių žmonių, patyrusių jo gerumą ir meilę, atsiminimai. Čia raiškiausiai atsiskleidžia jo turtingos dvasios bruožai.

Žinau, šia knyga nenutapiau kun. B. Laurinavičiaus paveikslo, prilygstančio prie jo kapo stovinčiai prof. Antano Kmieliausko skulptūrai „Kristus prieš Pilotą": ne toks menininkas, ne tokia dvasios gelmių įžvalga... Teatleidžia skaitytojas tapytojui, neaprėpiančiam per didelės asmenybės. O aš noriu ne tik savo, bet ir visų Lietuvos žmonių vardu padėkoti kun. Broniaus Laurinavičiaus atminimui įamžinti iniciatyvinės grupės nariams: kunigams Mykolui Petravičiui SDB, Algimantui Keinai, Kazimierui Žemėnui, taip pat Julijai Ambrasie-nei, kurie daugiausiai rūpinosi, kad ši knyga išvystų dienos šviesą. Ypač dėkoju p. Jadvygai Pranskienei, išsaugojusiai kun. B. Laurinavičiaus archyvą ir jautriai besirūpinančiai dėdės atminimo įamžinimu. Ačiū visiems parėmusiems šios knygos leidybą. O didžiausia padėka Gervėčių žemei ir Bažnyčiai, išauginusioms tokį Lietuvos ąžuolą ir ištikimą Dievo tarną. Tikėkime, kad jis ir iš Amžinybės savo rūpesčiu ir meile globia mūsų Tėvynę ir jos Bažnyčią.

Vidas Spengla

 

 

  

 

---

Pirmoji dalis

 

 

KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS GYVENIMAS IR VEIKLA

Bronius Laurinavičius -Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis. 1937 m.


Bronius Laurinavičius - Lenkijos kariuomenės kareivis. Lodzė, 1938 m.


Jaunasis kunigas Bronius Laurinavičius. 1944-06-13


Kunigas Bronius Laurinavičius. 1976 m.

 

1. KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS VAIKYSTĖ IR JAUNYSTĖ

Jadvyga Laurinavičiutė-Pranskienė

Kunigas Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. .liepos 17 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone (Baltarusijos lietuvių saloje). Pakrikštytas liepos 21 d. Gervėčių bažnyčioje. Tėvai - Jurgis Laurinavičius (1879-1962 m.) ir Elena Laurinavičiūtė-Laurinavičienė (1880-1962 m.).

Tėveliai buvo žemdirbiai: turėjo 10 hektarų dirbamos žemės, pievų ir miško. Gyveno kaime ant labai gražios Ašmenos upės kranto. Abu tėveliai - labai darbštūs ir religingi lietuviai. Tėvui Jurgiui teko tarnauti caro kariuomenėje. Nors buvo okupuoti ir rusų, ir lenkų ir dešimtmečiais atskirti nuo Lietuvos, sugebėjo išsaugoti tvirtą tikėjimą, meilę savo kalbai, kultūrai, papročiams ir tėvynei Lietuvai. Šeimoje gimė 5 vaikai, bet du mirė maži. Iš likusiųjų vyriausia - duktė Julija. Po jos sekė sūnus Antanas (Jadvygos Laurinavičiūtės-Pranskienės tėvas) ir būsimasis kunigas Bronius Laurinavičius.

Kun. B. Laurinavičius gimė nedidelėje trobelėje. Nuo mažens buvo labai geros širdies: pastebėdavo kitų vargus, skausmus, negalias. Labai norėjo mokytis, todėl sulaukęs 7-8 metų pradėjo mokytis pas kaimo mokytoją. Dešimtmetis per atostogas ganydavo karves. Visada į ganyklas viename drobiniame maišelyje nešdavosi knygas, o į kitą maišelį mama įdėdavo sumuštinių, kitokio maisto lustą visai dienai. Kaime per Ašmenos upę nebuvo nei tilto, nei liepto. Vos saulei patekėjus reikėdavo keltis ir bristi į kitą upės pusę, į ganyklą, o jo kojos dažnai būdavo suskirdusios, raudonos, kraujuotos, kaip tame krašte sakydavo, ant kojų gaidžiai giedodavo. Kartais nuo skausmo negalėdavo paeiti, ir tėveliui tekdavo jį pernešti per upę. Nuo pačios vaikystės buvo rimtas: neidavo žaisti su vaikais, o daugiau laikydavosi prie suaugusiųjų, domėdavosi jų pasakojimais.

Gėliūnų kaime mažoje pirkelėje gyveno invalidė Paulina, žmonių vadinta Paulinka. Viena jos ranka buvo sudžiūvusi (sulenkta plaštaka), o kojos pėda išlinkusi - jokio bato negalėjo apsiauti. Ji pati šiaip taip pasisiūdavo pašiltintą maišelį, užmaudavo jį ant nesveikos kojos ir elgetaudavo po kaimus. Mažasis Broniukas, ganydamas karves, nupindavo krepšelį (kašiukaicį), pririnkdavo mėlynių ir nunešdavo Paulinkai. Jau būdamas kunigas, iš Švenčionėlių atvažiavęs į gimtąjį kaimą, visada ją aplankydavo: atveždavo cukraus, riestainių bei kitokių gardėsių.

Kai Broniukui 1927 m. sukako keturiolika, kaimo mokytojas Lelka jį įtaisė mokytis lietuvių liaudies „Ryto" mokykloje. Mokslas jam sekėsi gerai. Mokytojas apie Broniuką mamai sakydavo: „Iš jo bus žmogus".

Nuo 1929 m. Bronius mokėsi Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Mama pėsčiomis eidavo 75 kilometrus į Vilniaus Kalvarijas ir visada jį aplankydavo, atnešdavo maisto. Joje mokydamasis Bronius į Gėliūnus atvažiuodavo su savo geriausiu draugu Juozu. Su juo kaimo jaunimui rengdavo vaidinimus, vakarėlius, rinkdavo ir užrašinėdavo senoviškas to krašto lietuvių dainas ir pasakas. Mokydamasis Vilniuje savo draugui Vincui Kuolaičiui, gyvenusiam Gėliūnuose, nuolat siuntinėdavo lietuvišką spaudą ir knygas.

1937-1938 m. Bronius tarnavo lenkų kariuomenėje Lodzėje. Štai jo rašyti žodžiai: „Kai tarnavau Lenkijos armijoj, mane norėjo užverbuoti, kad skaldyčiau savo tautiečių vienybę. Už tai man daug žadėjo: lengvą duoną, net ponu padaryti, bet aš jokiu būdu nesutikau - lengva duona manęs neviliojo. Vieną kartą, pulkininkui atliekant pulko apžiūrą, aš, nesilaikydamas kariško reglamento, žengiau iš rikiuotės tris žingsnius į priekį ir pasakiau apie man pasiūlytą „lengvą duoną ir ponystę". Jis nepasiuntė manęs ir mano skundo tiems, kurie norėjo mane užverbuoti, bet pats reikalą išsiaiškino ir taip sutvarkė, kad niekas man nekerštavo, o ėmė atsiliepti su pagarba. Pulkininko žodžius, kuriuos jis man ir kuopos vadui kapitonui Grizeckiui pasakė, aš ir dabar prisimenu: „Bronius Laurinavičius yra lietuvis ir jį kalbinti, kad jis kenktų savo tautai, netinka ir neleistina".

Atitarnavęs kariuomenėje, 1938 m. Bronius Laurinavičius įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu. Primicijos įvyko Gervėčių bažnyčioje 1944 m. birželio 18 d.

Kun. B. Laurinavičiaus tėvai: Elena ir Jurgis Laurinavičiai


Kun. B. Laurinavičiaus gimtasis namas Gėliūnuose. 2000 m.


Gervėčių bažnyčia. 1936 m.

 

2. KAS IŠAUGINO TOKĮ LIETUVOS ĄŽUOLĄ

Vidas Spengla

Kunigas Bronius Laurinavičius buvo vienas tų retų kunigų, kurie per visą sovietų okupacijos laikotarpį viešumoje pasirodydavo vilkėdami sutaną. Smulkmena, bet ji daug pasako apie jo charakterį: viena vertus, jis labai brangino dvasininko luomą, kurį visiems ir visur liudijo šis drabužis, kita vertus, jis turėjo savo požiūrį į tai (ir ne tik į tai) ir juo vadovavosi, nekreipdamas dėmesio į kitų jo luomo žmonių elgesį ar piktybiškų ateistų patyčias. Jis buvo įsitikinęs, kad kur tik galima savo elgesiu ir net drabužiu reikia byloti, jog Bažnyčia gyva. Drabužiu byloti, gyvenimu ją ginti.

Kun. Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. labai lietuviškoje dabartinės Gudijos salelėje - Gervėčių parapijos Gėliūnų kaime (Gardino srities Astravo rajone). Tuo metu šios žemės, kaip ir visa Lietuva, buvo valdomos Rusijos imperijos. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. jos buvo pripažintos Lietuvai, bet neilgam - 1921 m. jas okupavo Lenkija. Kaip visiems Vilnijos lietuviams, taip ir jam teko patirti brutalų lenkinimą. 1927 m. spalio 2 d. Vilniaus krašte buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos. Jis tais metais įstojo į kaimiškąją lietuvių liaudies „Ryto" mokyklą. 1929 m. įstojo mokytis į vienintelę likusią lietuvišką Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Atsparumą lenkinimui ir rūpinimąsi lietuvybės išlaikymu gimtajame krašte būsimasis kunigas, matyt, jau buvo išsiugdęs prieš atvykdamas mokytis į Vilnių - apie tai pasakoja daug jo jaunystės draugų. Jis daugelį jų paskatino vykti į Vilnių mokytis, padėjo jiems pasirengti stojamiesiems egzaminams, pasirūpino jų apgyvendinimu ir pamaitinimu bent pirmosiomis dienomis nežinomame mieste. Ypač tuo rūpinosi, kai, 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Gervėčiai atiteko Gudijai, bei vokiečių okupacijos metais. Iš Gervėčių kilęs žurnalistas Vladas Jadzevičius gražiai aprašo, kaip tuometinis klierikas Bronius Laurinavičius jį ir jo brolį rengė stoti į lietuvių gimnaziją Vilniuje. Net keliaujant arkliuku į Vilnių Bronius juos „egzaminavo" iš lietuvių ir vokiečių kalbos. O ir Vilniuje pasirūpino, kad turėtų, kur apsistoti ir pavalgyti. Kai jie sėkmingai išlaikė egzaminus, Bronius juos apdovanojo automatiniais plunksnakočiais. V. Jadzevičius rašo, kad B. Laurinavičius „visą laiką norėjo, kad iš Gervėčių krašto išeitų į žmones kuo daugiau vaikinų ir merginų. Už šį jo rūpinimąsi gervėtiškiai jam buvo labai dėkingi".

B. Laurinavičius rūpinosi ir pasilikusiais Gervėčiuose jaunuoliais. Dar mokydamasis gimnazijoje ir vėliau - jau studijuodamas kunigų seminarijoje - per atostogas aktyviai dalyvavo vietos lietuvių kultūriniame gyvenime: padėdavo rengti vaidinimus, parūpindavo jaunimui lietuviškų knygų. Yra išlikęs gervėtiškio V. Kuolaičio 1936 m. vasario 9 d. jam rašytas laiškas, kuriame dėkojama už gautas lietuviškas knygas bei prašoma ir toliau parūpinti naujų, nes tik šios knygos užpildo „tuštumą ir klaikumą". V. Kuolaitis net savo eilėraštį jam dedikuoja:

Buvau bekrintąs nuo laimės sosto
Į gilią, juodą, tamsią bedugnę,
Mirtis jau glostė šaltuoju mostu,
Bet tu užkūrei krūtinėj ugnį.

Aplink Gervėčius buvo 15 lietuviškų kaimų. Tokių kaip B. Laurinavičius jaunuolių dėka lietuviškas gyvenimas ten virte virė. 1933 metais Gėliūnų kaimo jaunimas leido ranka rašytą žurnaliuką „Jaunimo balsas", o 1935 metais Lietuvių šv. Kazimiero draugijos gėliūniečiai leido taip pat ranka rašytą žurnalą „Saulėtekis". Juose ne tik pasakojama apie vietinio jaunimo gyvenimą ir veiklą, bet ir publikuojama jų poezija. Tai buvo jaunuolių pastangos išsaugoti lietuvišką žodį ir jį apginti. Galbūt jų kasdieninė kova už lietuvybę ir formavo to krašto lietuvių - tarp jų ir B. Laurinavičiaus - charakterio atkaklumą ginant brangias vertybes ir idealus. Matyt, kad Laurinavičių šeima toje kovoje užėmė ne paskutinę vietą. Minėtasis V. Kuolaitis (beje, 1935 m. jis buvo „Saulėtekio" redaktorius) laiške B. Laurinavičiui rašo: „jūsų šeima sveika kaip medžio šerdis"*.

    * Šie ir kiti duomenys paimti iš kun. B. Laurinavičiaus rašytinio palikimo, saugomo jo dukterėčios Jadvygos Pranskienės asmeniniame archyve (toliau - PA).

1936 m. vasario 9 d. V. Kuolaičio iš Gėliūnų kaimo rašytas laiškas B. Laurinavičiui. (PA)

1935 m. Gėliūnų kaimo jaunimo leistas rankraštinis žurnalas Saulėtekis (PA).



Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojo Vinco Martinkėno laiškas kun. B. Laurinavičiui. 1974 m. (PA)

Gervėčių žmonių gyvenimas kun. B. Laurinavičiui rūpėjo visą gyvenimą. Pora metų iki savo žūties, 1979 m. lapkričio 15 d., jis rašo atvirą laišką SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui ir Baltarusijos KP CK pirmajam sekretoriui P. Mašerovui. Jame išsako Gervėčių parapijos tikinčiųjų vargus 1978 m. mirus jų klebonui. Į daugkartinius Gervėčių parapijiečių kreipimusis Gardino srities Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui A. Liskou nereagavus, gervėtiškiai, surinkę 2067 tikinčiųjų parašus, kreipėsi į L. Brežnevą prašydami, kad į Gervėčių parapiją leistų paskirti kunigą iš Lietuvos, nes šioje parapijoje gyvena daugiausia lietuviai, o Baltarusijoje mokančio lietuviškai kunigo nėra. Buvo siūlomas kun. Mykolas Petravičius. Tačiau A. Liskou neleido. Tada sutiko į ten vykti kun. B. Laurinavičius, nes ten - jo tėviškė. A. Liskou atsakė, kad jeigu kun. B. Laurinavičių ir priimtų, tai „po pusės metų jį areštuotų, o bažnyčią uždarytų". Kun. B. Laurinavičius rašo nepretenduojąs į tą vietą, tik norįs, kad būtų paisoma vietinių gyventojų teisių ir jiems būtų paskirtas lietuvis kunigas. Baigdamas jis patikina, kad „kunigas iš Lietuvos nenuvers sovietų valdžios Baltarusijos SSR, bet priešingai - sustiprins, nes liaudis bus patenkinta".

Būsimasis kun. B. Laurinavičius į Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje mokytis atvyko 1929 metais. Bebaigiantį, iš paskutinės klasės, 1937 metais jį pašaukė tarnauti į Lenkijos kariuomenę. Tarnavo Lodzėje. Labai norėjo baigti gimnaziją. Kaip rašo 1973 m. rugsėjo 13 d. laiške vyskupui Julijonui Steponavičiui, kariuomenėje jis kelis kartus kreipėsi į savo tiesioginius vadus, kad leistų išlaikyti egzaminus ir baigti gimnaziją, tačiau leidimo negavo. Tada jis pulko rikiuotės metu ryžosi išeiti iš rikiuotės ir kreiptis tiesiai į pulko vadą. Ir... o stebukle! -pulko vadas leido. Šis jo žingsnis rodo, kad ryžto ir atkaklumo būsimasis kunigas nestokojo ir jaunystėje.

B. Laurinavičiaus dienas Vytauto Didžiojo gimnazijoje bei vėliau patirtą iš jo gerumą gražiai prisimena jo buvęs mokytojas Vincas Martinkėnas. 1974 m. lapkričio 1 d. laiške jam rašo: „Jaučiu malonią pareigą pranešti, kad per Jūsų pastangas ir triūsą jau turiu laikrodį, apie kurį svajojau. Tai didelė ir mano gyvenime pirmoji tokia dovana, kuri man saldina niūrokas senatvės dienas. Tiksliai eina, gražiai muša valandas, skamba tartum geri vargonai ir gražiai atrodo. Esu be galo dėkingas ir labai Jumis džiaugiuosi. Iki šiol mane pasiekdavo tolimi gražūs gandai apie buvusį mano Mokinį Bronislovą. Gėrėjausi klausydamasis, retkarčiais susitikdamas, o dabar ir pats visai netikėtai patyriau Jūsų paslaugumą. Savo amžiuje daug turėjau mokinių. Vieni, kurie kuo nors išsiskirdavo, išliko atmintyje ryškiai, kiti iš galvos išdulkėjo drauge su vardais ir pavardėmis. Mano Mokinys Bronislovas, kartu su nedaugeliu kitų, išliko atmintyje labai ryškiai. Ir dabar įsivaizduoju, kad, įėjęs į klasę, matau Jį sėdintį dešinėje suolų eilėje, maždaug apie vidurį, visada linksmai ir optimistiškai nusiteikusį, nors skurdžiau apsirengusį, gana judrų. Paklaustas ko, Jis stojasi kitaip negu Jo draugai: tik strykt kaip žiogelis, kaip paleista spyruoklėlė, ir jau stovi. Kiti būdavo kur kas lėtesni. Tas jaunuoliškas Jūsų lengvumas, matau, išliko iki šiolei, nors jau daug metelių praeityje". Laiško pabaigoje rašo, kad „buvęs Mokinys Bronislovas nuėjo nelengvu, erškėčiuotu, bet garbingu keliu ir, eidamas juo, išsižada savęs kitų labui, dirba sunkų dvasinio pedagogo darbą <...> Norėčiau pamatyt Jus dirbant ganytojo darbą bažnyčioje, nes kažkodėl man sunku įsivaizduoti Jus kitokį, kaip kad buvau pratęs matyti Vytauto Didžiojo gimnazijos suole".

Baigdamas tarnybą, 1938 m. gegužės 16 d., B. Laurinavičius rašo laišką savo gimnazijos kapelionui kun. Edmundui Basiui (jis po arkivysk. Mečislovo Reinio arešto iki 1949 m. valdė Vilniaus arkivyskupiją) ir prašo, kad Vilniaus kunigų seminarijai perduotų jo siunčiamą prašymą. Laiške rašo: „Į kunigų seminariją stoju ne dėl išrokavimo, ne dėl sumetimų, bet iš pašaukimo, kuris manyje jau ne šiandien pakilo, bet dar stojant gimnazijon. Man rodos, kad ir sunkiomis mūsų gyvenimo sąlygomis lietuvis kunigas labai daug gali padaryti Dievo garbei ir Tėvynei". Šiais žodžiais jis nusako viso savo būsimo (o, matyt, ir buvusio) gyvenimo esmę: tarnauti Dievui ir Tėvynei Lietuvai. Vėlesniais metais, jau kunigaudamas, jis ne kartą dar aiškiau ir įsakmiau tai išsakė žodžiais ir patvirtino savo darbais bei krauju Vilniaus gatvėje.

B. Laurinavičiaus laiško savo buvusiam kapelionui kun. Edmundui Basiui fragmentas. (PA)

Paveikslėlis kun. B. Laurinavičiaus kunigystės šventimams ir pirmosioms šv. Mišioms atminti. 1944 m. (PA)

    1938 metais B. Laurinavičius jau mokosi Vilniaus kunigų seminarijoje - Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultete. Nors tuometėje Vilniaus kunigų seminarijoje vyravo lenkiška dvasia ir jo lietuviškas patriotizmas buvo žinomas seminarijos vadovybei (kun. B. Laurinavičius rašo, kad seminarijos rektorius ir gimtosios Gervėčių parapijos klebonas Cho-dyga jam yra sakę, jog seminarijoje jis buvo pravardžiuojamas červony litvin - „raudonuoju lietuviu"), tačiau iš seminarijos jo nepašalino. Matyt, per daug akivaizdus buvo jo pašaukimas ir nepriekaištingas rengimasis kunigiškajai misijai, kad be sąžinės graužaties prieš Dievą rektorius būtų galėjęs užkirsti jam tą kelią, į kurį neabejotinai šaukė Dievas. Ateinančiais metais prasidėjo karas.

1942 metais vokiečiai uždarė Vilniaus kunigų seminariją. Tik arkivysk. M. Reinio pastangomis atnaujinus jos veiklą jau kaip lietuviškos seminarijos (jai vadovavo rektorius kun. Ladas Tulaba), Bronius Laurinavičius tęsė mokslą. Į seminariją įsiliejo grupė klierikų idealistų iš kitų Lietuvos seminarijų. Jie buvo pasiryžę nešti ne tik tikėjimo šviesą, bet ir lietuvišką dvasią Vilniaus arkivyskupijos tikintiesiems. Nepaisant karo meto nepavydėtinų sąlygų, seminarija dirbo, ir 1944 m. birželio 4 d. Bronius Laurinavičius su grupe kitų auklėtinių iš arkivysk. M. Reinio rankų gavo kunigystės šventimus. Pirmąsias iškilmingas šventąsias Mišias gimtojoje Gervėčių parapijoje jis aukojo birželio 18 dieną. Jų intenciją, kaip dėkingas vaikas, įrašo šiai progai skirtuose paveikslėliuose, kur matome jo padėką Viešpačiui ir visiems padėjusiems jam prisiartinti prie svajonių ir troškimų šventovės - Altoriaus, maldavimus už kenčiančius dėl Tėvynės.

O pabūklų kanonada griaudėja čia pat. Jau liepos mėnesį raudonarmiečiai žygiavo Vilniaus gatvėmis. Kanonada vis tolo į Vakarus. Tačiau jo maldautos taikos ir ramybės dar ištisus 10 metų Lietuvoje nebuvo: liejosi geriausių Lietuvos sūnų ir dukterų kraujas, nuo kankinimų krūpčiojo visų Lietuvos miestų ir miestelių kalėjimų sienos, į Rytus bildėjo tremtinių prikimšti gyvuliniai vagonai. Ir vėliau ne ką buvo geriau: iškankintą tautos kūną užgriuvo jos dvasios alintojai. Kun. B. Laurinavičius negalėjo tylomis žiūrėti į tautos dvasios žudymą, ypač į jos tikėjimo ir doros naikinimą. Jis visą gyvenimą su įgimtu ar Vilnijos žemės išugdytu atkaklumu kovojo už Bažnyčios ir Tėvynės laisvę. Jo, kaip kunigo, kelias prasidėjo grįžus sovietų okupacijai ir buvo paženklintas ne tik atkaklia kova, bet ir nepalaužiamu tikėjimu, kad Tiesa nugalės. Kun. Bronius Laurinavičius savo kunigiškąją tarnystę vykdė sovietų okupacijos laikais, tad kad geriau suvoktume jo darbų ir kovos reikšmę, truputį nuodugniau žvilgtelėkime į to meto Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį, jos persekiojimus ir jai ištikimų sūnų kovą už ją. Tarp ištikimųjų Bažnyčios sūnų - ir kunigas Bronius Laurinavičius, paaukojęs už ją savo gyvybę. Jo vardas yra įrašytas į jubiliejinių dutūkstantųjų metų Bažnyčios Martirologą.

Gėliunų kaimo mokiniai. 1927 m


Gėliunų kaimo mokiniai. 1929 m


Gėliūnų kaimo vaikai. 1936-06-02


Gėliūnų kaimo maldininkai per Sekmines Vilniaus Kalvarijose. 1937-05-16

Bronius Laurinavičius - Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis

B. Laurinavičius (vidurinėje eilėje antras iš dešinės) su Vytauto Didžiojo gimnazijos klasės draugais. 1936-03-29


1939-11-16 Vilniaus kunigų seminarijos išduotas asmens pažymėjimas B. Laurinavičiui


Klierikas B. Laurinavičius su motina. 1938 m


B. Laurinavičiaus diakonato šventimai Vilniaus arkikatedroje


Diakonas B. Laurinavičius (pirmas dešinėje su dalmatiku). 1943-03-14


Pirmąją komuniją priėmę Gervėčių parapijos vaikai su klebonu Stanislovu Chodyga ir klieriku B. Laurinavičiumi. 1939-07-21


Kun. B. Laurinavičius (pirmas kairėje) po kunigystės šventimų su giminėmis. (Viduryje - motina, dešinėje - tėvas, tarp jų - dukterėčia Jadvyga Laurinavičiūtė). 1944-06-05

3. LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS PADĖTIS SOVIETMEČIU

Vidas Spengla

1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietijai pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą, visa Europa, taip pat ir Lietuva, buvo padalyta į Sovietų Sąjungos ir Vokietijos įtakos sferas. Po poros pakoregavimų visa Lietuva buvo atiduota SSRS sferai ir 1940 m. birželio 15 d. okupuota. Tačiau SSRS nenorėjo, kad Lietuva oficialiai būtų laikoma okupuota valstybe, todėl 1940 m. liepos 14-15 d. buvo surengtas Liaudies seimo rinkimų farsas. „Išrinktasis" seimas savo pirmajame posėdyje liepos 21 d. paskelbė sovietų valdžią Lietuvoje ir nutarė prašyti, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą. Rugpjūčio 3 d. „išrinktojo" seimo delegacija iš SSRS Aukščiausiosios tarybos sesijos Maskvoje parvežė Lietuvai „Stalino saulę". Juridiniu farsu įforminę „savanorišką" Lietuvos įstojimą į SSRS, okupantai jau galėjo atviriau ir drąsiau imtis įgyvendinti savo politinius, ekonominius ir socialinius tikslus - kuo greičiau pagal SSRS modelį sovietizuoti visas Lietuvos gyvenimo sritis.

Dauguma Lietuvos gyventojų, ypač jos politiniai veikėjai ir intelektualai, iš karto suprato, kad tai Lietuvos okupacija ir su ja taikstytis negalima. Šią žmonių nuostatą žinojo ir okupantai. Kad būtų palaužtas kiekvienas organizuotas pasipriešinimas, 1940 m. liepos 7 d., prabėgus vos trims savaitėms po okupacijos, Saugumo departamento direktorius (vėliau - ilgametis Lietuvos kompartijos Centro komiteto sekretorius) Antanas Sniečkus pasirašė Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockistų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. likvidacijos planą. Jame buvo numatyta areštuoti visų Lietuvoje oficialiai veikusių partijų (kompartija buvo uždrausta) vadovus ir kitus sovietų santvarkai priešiškus žmones¹. Šis nutarimas buvo nedelsiant įvykdytas, ir du tūkstančiai politinių kalinių pradėjo penkiasdešimt metų trukusią Lietuvos kančių epopėją.

Šiame nutarime nėra paminėti Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai. Jų liesti dar nedrįsta - Lietuva buvo perdėm katalikiška šalis, ir toks žingsnis prieš rinkimus būtų sukėlęs valdžios nepageidautą tautos pasipiktinimą. Tačiau Bažnyčios teisių ir veiklos varžymai prasidėjo tuojau pat po okupacijos: jau 1940 m. birželio 25 d. paskelbtas dekretas dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos. Panaikintas tikybos dėstymas mokyklose, iš kariuomenės, mokyklų ir kalėjimų pašalinti kapelionai, uždarytas Teologijos-filosofijos fakultetas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, likviduotos katalikiškos mokymo ir slaugos įstaigos, uždrausta religinė spauda, įvesta privaloma civilinė metrikacija. Rugpjūčio 5 d. nacionalizuota visa Bažnyčiai priklausanti žemė, o spalio pabaigoje - ir pastatai. Nutrauktas konkordatas su Šventuoju Sostu ir pareikalauta, kad nuncijus L. Centozis iki rugpjūčio 25 d. paliktų Lietuvą².

Lietuvoje gyventojų dauguma akivaizdžiai nepritarė aneksijai: pogrindyje buvo kuriamos nesmurtinės (kilus karui ginkluotos) rezistencijos organizacijos. Okupacinė valdžia ir jos vietiniai kolaborantai ėmėsi visokių priemonių gyventojų priešiškumui palaužti: propagandinių, ekonominių, gyventojų tarpusavio priešinimo, bet daugiausia - Sovietų Sąjungoje įprastų represinių priemonių.

    Nors Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai ir ieškojo modus vivendi naujomis, okupacijos sąlygomis, tačiau Bažnyčios veiklos varžymai vis stiprėjo. Į Bažnyčios protestus nereaguojama. Vis aiškiau atsiskleidė komunistinės valdžios ir Bažnyčios nesutaikomumas. Dvasininkijai buvo aišku, kad nieko gero negalima tikėtis iš fanatiško ateizmo bei marksistinės-lenininės ideologijos persunktos santvarkos, kur valstybė valdoma represinėmis priemonėmis. Juolab Lietuvoje, kur režimui priešiškų gyventojų dauguma buvo katalikai. Komunistinę valdžią kovoti su Lietuvos Katalikų Bažnyčia vertė ne vien ideologinės, bet ir politinės priežastys: Bažnyčioje ji įžvelgė lietuvių tautos nesitaikstymo su okupacija ir aneksija pagrindinį ideologą bei vadovą.

Palaužti Bažnyčios įtaką gyventojams, kaip buvo įprasta Sovietų Sąjungoje, pirmiausia ėmėsi represinės struktūros. Jau 1940 m. spalio 2 d. LSSR NKVD* komisaras Piotras Gladkovas davė įsakymą apskričių skyrių viršininkams įtraukti į operatyvinę įskaitą visus dvasininkus, t. y. pradėti jų sekimo, vadinamąsias formuliaro, bylas. Pirmiausia reikalauta išsiaiškinti, kurie jų yra lojalūs sovietų valdžiai, o tada imti juos proteguoti. Visą dvasininkiją stengtasi skaldyti bei priešinti, nepaklūstančius - represuoti ir taip silpninti Bažnyčios įtaką visuomenei. 1941 m. Lietuvos SSR vidaus reikalų komisarui A. Guzevičiui atsiųstoje SSRS vidaus reikalų komisaro L. Berijos ir Valstybės saugumo vyriausiosios valdybos viršininko V. Merkulovo instrukcijoje nurodyta, kokiais metodais ir priemonėmis triuškinti Bažnyčią. Instrukcijoje rašoma, kad reikia „sunaikinti jos bazę, diskredituoti [ją] katalikų akyse, suskaldyti dvasininkijos vadovybę ir sumenkinti jos įtaką tikintiesiems". NKVD siūlo verbuoti kunigus (pasinaudojant visomis jų silpnybėmis), priešinti ir skaldyti Bažnyčios vadovus. „Užsiimančius aktyvia antisovietine veikla suimti", - baigiama instrukcija³.

 

 

Per pirmąją sovietų okupaciją (1940-1941 m.) nesuskubta represuoti daug kunigų, tačiau per metus NKVD sulaikė (paprastai slapčiomis - rus. neglasno) apie 150 kunigų, t. y. apie 10 procentų visų kunigų, juos tardė, baugino, kai kuriuos kankino ir verbavo tapti agentais. Per pirmąjį trėmimą į Sibirą 1941 m. birželio 14 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 17 000 gyventojų⁴, tarp jų - 9 kunigai. Per metus iki Vokietijos ir SSRS karo pradžios Lietuvoje (drauge su Vilniaus arkivyskupijos lietuviškąja dalimi) buvo areštuoti ir įkalinti 39 kunigai, o 21 nukankintas ar nužudytas traukiantis sovietų armijai iš Lietuvos⁵.

Fašistų okupacijos metais (1941-1944 m.) Bažnyčios veikla buvo ne taip varžoma, kaip sovietams valdant, tačiau Bažnyčios santykiai su valdžia visą laiką buvo įtempti. Bažnyčiai negrąžinta sovietų nacionalizuota žemė ir daug nekilnojamojo turto, o hierarchų protestai dėl žydų naikinimo, dvasininkų veikla juos gelbstint ir slapstant, atsisakymas palaikyti okupantų bandymą sukurti lietuvių SS legioną, pagaliau dvasininkijos dalyvavimas antinacinėje rezistencijoje šiuos santykius darė dar įtemptesnius. 1943 m. vokiečių valdžia internavo ar koncentracijos stovyklose įkalino keletą žinomų lietuvių kunigų: prel. Mykolą Krupavičių, Stasį Ylą, Alfonsą Lipniūną. Daug daugiau nukentėjo lenkų dvasininkija Vilniaus arkivyskupijoje (tuo metu nepriklausiusioje Lietuvos bažnytinei provincijai): arkivysk. Romualdas Jalbrzykowskis buvo internuotas marijonų vienuolyne Marijampolėje, 253 vienuoliai ir vienuolės iš pradžių įkalinti Lukiškių kalėjime, o paskui paleisti arba įdarbinti dvaruose⁶.

Vokietijai pralaimint karą ir sovietų armijai 1944 m. grįžtant į Lietuvą, dėl gresiančio teroro, karo sąlygų ar vokiečių kariuomenės verčiami, daug Lietuvos gyventojų repatrijavo į Lenkiją, Vokietiją ir kitas Vakarų šalis. Iki 1958 m. tokių žmonių buvo 490 tūkstančių⁷. Tarp jų - ir trys į Vakarus pasitraukę vyskupai: Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, jo padėjėjas vysk. Vincentas Brizgys ir Vilkaviškio vyskupo padėjėjas vysk. Vincentas Padolskis bei sovietų į Lenkiją 1945 m. deportuotas arkivysk. Romualdas Jalbrzy-kowskis. Į Vakarus pasitraukė ir apie 300 kunigų. 1940 m. Lietuvoje buvo 1579 kunigai⁸, o 1945 m. - 1232⁹. Taigi per penkerius pirmuosius okupacijos ir karo metus Lietuva neteko 347, t. y. apytikriai 22 procentų visų kunigų. Iki 1947 m. vidurio (iki arkivysk. M. Reinio arešto) iš Vilniaus arkivyskupijos į Lenkiją repatrijavo dar 110 kunigų. Taigi neįskaičiuojant represijų iki 1948 m. buvo prarasta apie 460 (29 procentus) 1940 m. dirbusių kunigų¹⁰. Dvasininkai pasitraukė į Vakarus ne ieškodami geresnio gyvenimo, o žinodami, kas jų laukia sugrįžus sovietų valdžiai: kai kurie jų buvo sukilimo prieš sovietus karo pradžioje (1941 m.) dalyviai, kiti - vokiečių okupacijos metais atvirai kalbėjo apie bolševikinių okupantų vykdytus žiaurumus ir terorą. Todėl kitos išeities jiems ir nebuvo - vis tiek būtų buvę represuoti.

Nors ir netekusi daugelio iniciatyvių bei veiklių dvasininkų, Lietuvos Katalikų Bažnyčia antrosios sovietų okupacijos pradžioje nestokojo vyskupų ir kunigų - išskyrus Kauno arkivyskupiją, visos kitos 5 vyskupijos turėjo vyskupus (Vilniaus ir Telšių net po du), o kunigų 1945 metų pradžioje, kaip minėta, buvo 1232.

Grįžus sovietų armijai, okupacinės valdžios svarbiausi uždaviniai liko tie patys, kaip ir pirmosios okupacijos (1940-1941) metais: kuo greičiau sovietizuoti visas gyvenimo sritis ir įtvirtinti savo režimą. Beveik visi Lietuvos gyventojai buvo nusistatę prieš grįžusius senuosius okupantus, todėl valdžia siekė kuo greičiau palaužti tautos priešinimąsi ir priversti paklusti. Juolab kad reikėjo nedelsiant sutelkti visas jėgas atkurti karo sugriautą ūkį. Tačiau Vokietijoje dar tebevykęs karas reikalavo sau duoklės - okupacinė valdžia paskelbė mobilizaciją. Kaip ir vokiečių okupacijos metais, Lietuvos vyrai nepakluso neteisėtiems okupantų reikalavimams — slapstėsi, traukėsi į miškus. Sovietų valdžia ėmėsi itin žiaurių represijų: NKVD kariuomenė ne tik „šukavo" miškus ir gaudė besislapstančius, bet ir juos, beginklius, šaudė. Okupantų žiaurumai paakino vyrus ginkluotis ir burtis į būrius. Jų nuostata: „Jeigu jau žūti, tai tėvynėje, kovojant su okupantu, o ne svetur ir už jį". Dar vykstant karui, 1944 m. pabaigoje, beveik visose Lietuvos apskrityse jau veikė partizanų būriai, o 1945 m. pavasarį miškuose buvo susitelkę apie 30 tūkstančių partizanų¹¹. Lietuvos Katalikų Bažnyčia niekaip negalėjo likti šios kovos nuošalyje. Nors hierarchai ir negalėjo atvirai jos palaikyti, tačiau beveik visi dvasininkai šią kovą rėmė ne tik morališkai, bet ir materialiai. Kai kurie kunigai - Juozas Stankūnas, Antanas Ylius, Justinas Lelešius, Zigmas Neciunskas, Liudas Puzonas, Steponas Rudžionis ir kiti - dalyvavo organizuojant ginkluotą pasipriešinimą, buvo junginių kapelionai, drauge su kitais partizanais žuvo ar kalėjo lageriuose.

Palaužti ginkluotą pasipriešinimą tapo svarbiausiu Lietuvos komunistinės valdžios uždaviniu. Tam Lietuvoje buvo dislokuotos kelios NKVD ir pasienio kariuomenės divizijos, prireikus pasitelkiami ir Lietuvoje esantys Raudonosios armijos daliniai. (1946 m. pradžioje Lietuvoje stovėjo ne mažiau kaip devynios Raudonosios armijos divizijos.) Prieš partizanus kovojo ir iš tautos atplaišų surinkti 8-10 tūkstančių stribų bei 4 tūkstančiai milicininkų¹². Tačiau pagrindinė jėga buvo NKVD kariuomenė - ji sudarė per 70 procentų visų kovotojų prieš partizanus. Ši kova, kaip ir komunistiniai režimai, buvo žiauri ir nežmoniška - žuvusių partizanų kūnai gulėdavo išniekinti miestelių gatvėse, o paskui būdavo pakasami sąšlavynuose, žvyrduobėse, skandinami šuliniuose ir išvietėse. Šioje nelygioje kovoje per pirmąjį pokario dešimtmetį Lietuvoje žuvo daugiau kaip 20 tūkstančių vyrų ir moterų partizanų, 40 tūkstančių buvo įkalinta gulaguose*, 132 tūkstančiai gyventojų ištremta į Sibirą ir kitus atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos rajonus. Dėl karo, pasitraukimo iš tėvynės, okupantų vykdyto teroro ir kitų okupacijos priežasčių 1941-1958 m. Lietuva neteko 1,06 milijono, t. y. daugiau kaip trečdalio visų gyventojų¹³.

 

 

Dar karo metais (1943-1944) Sovietų Sąjungoje buvo įkurta Religinių kultų reikalų taryba prie SSRS Liaudies komisarų tarybos (RKRT). Jos tikslas - įgyvendinti sovietų valdžios politiką religijų atžvilgiu. Nors oficialiai ji buvo skirta prižiūrėti ir reguliuoti visų SSRS egzistuojančių religinių institucijų ir valstybės santykius bei įstatymų dėl kultų laikymąsi, tačiau faktiškai ši taryba ir jos įgaliotiniai respublikose buvo valstybės kovos su konfesinėmis institucijomis, o kartais ir pasinaudojimo jomis koordinatoriai ir šios kovos metodų bei priemonių kūrėjai ir įgyvendintojai. Šioje kovoje jiems nenusileisdavo (glaudžiai bendradarbiaudavo, o kartais ir konkuruodavo) pagrindinė Sovietų Sąjungos represinė struktūra - KGB*. Antireliginės politikos strategas ir visų svarbesnių metodų bei priemonių aprobuotojas (kaip ir visų kitų „tarybinės liaudies kovų ir pergalių įkvėpėjas") buvo komunistų partija - jos centrinis, apimantis visą Sovietų Sąjungą, komitetas ir respublikų kompartijų Centro komitetai.

 

 

Per visą sovietų okupacijos laiką (1940-1990 m.) Lietuvos kompartija Bažnyčios atžvilgiu turėjo du tikslus: 1) ją sunaikinti; 2) kol ji egzistuoja, ten, kur naudinga SSRS vidaus ar užsienio politikai, ja pasinaudoti. Reikia pripažinti, kad šių tikslų visą laiką ji siekė nuosekliai ir nenukrypstamai, tik, atsižvelgdama į savo politinius interesus, kai kuriais laikotarpiais daugiau ar mažiau pabrėždavo antrąjį tikslą. Pavyzdžiui, pokario metais kompartija labai stengėsi pasinaudoti Bažnyčios įtaka kovoje prieš partizanus, nuo 6-ojo dešimtmečio bandė pasinaudoti Bažnyčia SSRS kovoje už taiką (iš tikrųjų tai buvo prieš demokratinius Vakarus nukreipta SSRS užsienio politika). M. Gorbačiovo perestroikos metais mėginta pasitelkti Bažnyčią slopinant ar bent prilaikant išsivaduojamąjį sąjūdį.

Vos praslinkus frontui (1944 m.), kovai su Bažnyčia koordinuoti greitai pasigesta RKRT įgaliotinio institucijos Lietuvoje. Šią spragą užpildydamas LSSR NKGB savo iniciatyva 1944 m. liepos mėnesį į šias pareigas paskyrė savo darbuotoją Vosylių ir jam pavedė iš vyskupų išreikalauti visų kunigų sąrašus bei išsamias jų charakteristikas¹⁴. (Beje, visi RKRT įgaliotiniai - arba buvę atsakingi partiniai, arba NKVD darbuotojai.) Oficialiai RKRT įgaliotinio institucija Lietuvoje įsteigta 1944 m. gruodžio 22 d. Per visą okupaciją ši institucija glaudžiai bendradarbiavo su KGB (NKGB, MGB) kovoje prieš Bažnyčią.

Tikybos mokymas

1944 m. vos grįžus sovietų valdžiai, iš mokyklų vėl buvo pašalinti kapelionai. Tai sukėlė didelį tikinčiųjų nepasitenkinimą, todėl iš pradžių buvo leidžiama moksleivius mokyti tikybos bažnyčiose, tačiau nuo 1946 m. imta tai drausti. Bažnyčiose vasaros atostogų metu buvo leidžiama tik katekizuoti (rengti Pirmajai išpažinčiai ir komunijai) vaikus. Nuo 1947 m. imta drausti ir katekizuoti. Maskva (RKRT pirmininkas I. Po-lianskis) įžvelgė, kad šis draudimas - lazdos perlenkimas ir patarė „dėl vaikų katekizacijos kol kas nesiimti griežtų priemonių ir palikti esančią praktiką"¹⁵. Tačiau respublikos valdžia: LKP(b)CK^*, Ministrų taryba ir MGB - 1948 m. draudimus vėl atnaujino ir teisę katekizuoti vaikus paliko tik tėvams. Kunigas galėjo tik individualiai patikrinti vaiko žinias. Nors kunigai šiam draudimui priešinosi visą okupacijos laikotarpį -daugelis jo nepaisė ir kolektyviai katekizavo, dėl to buvo baudžiami baudomis, iš jų atimami registracijos pažymėjimai (be jų nebuvo galima oficialiai eiti kunigo pareigų), teisiami ir kalinami, - valdžia šio draudimo nepanaikino. Už vaikų katekizaciją registracijos pažymėjimų neteko ir buvo nubausti kitomis bausmėmis kelios dešimtys Lietuvos kunigų, 1970-1971 m. kunigai Antanas Šeškevičius SJ, Prosperas Bubnys ir Juozas Zdebskis už tai įkalinti.

 

 

Spauda

Ir pirmosios okupacijos metais, ir grįžus sovietų valdžiai iš karto uždrausta spausdinti religinę literatūrą, o katalikiškos spaustuvės uždarytos. Ne tik iš visuomeninių, bet ir iš kunigų seminarijų bei bažnyčių bibliotekų atimama religinė literatūra, įvardijus ją nacionalistine ar fašistine, ir naikinama. Kai kurios knygos perduotos į valstybinių bibliotekų specialiuosius fondus. Praslinkus keleriems metams po karo, tikintieji ėmė stokoti katekizmų, maldynų, dvasininkai - liturginių knygų. Nelegaliai išleistų maldynų nepakako. Vėliau, 6-9 dešimtmečiais, buvo leidžiama spausdinti būtiniausius liturginius maldynus, tačiau per visą okupacijos laiką beveik visą religinę literatūrą tiekė pogrindžio leidėjai ir platintojai. Jie buvo sekami, persekiojami ir represuojami. Neskaitant kan. dr. J. Stankevičiaus nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio leidžiamo grynai kunigų liturginiams poreikiams skirto „Katalikų kalendoriaus" bei nuo 1982 m. Lietuvos vyskupų konferencijos leidžiamo panašaus pobūdžio „Katalikų kalendoriaus žinyno", per visus okupacijos metus nebuvo leidžiamas nė vienas visiems tikintiesiems skirtas oficialus religinis periodinis leidinys.

Religinės organizacijos

Itin įnirtingai dorotasi su religinėmis organizacijomis. Prieš karą Lietuvoje veikė kelios katalikiškos jaunimo organizacijos: ateitininkai vienijo moksleivius ir studentiją, pavasarininkai - kaimo jaunimą, vaikai stodavo į Angelo sargo organizaciją. Taip pat veikė daugybė maldos, labdaros ir kultūrinės veiklos organizacijų, kaip antai: gyvojo rožančiaus būreliai, tretininkai, Vincento Pauliečio ir Šv. Zitos draugijos, Katalikų veikimo centras ir kitos. Visos katalikiškos organizacijos sovietų valdžios uždraustos ir likviduotos. Pokario metais ateitininkai dar bandė slaptai veikti, tačiau susekus jie būdavo represuojami kaip fašistinės, nacionalistinės organizacijos nariai. Taip traktuota ir grynai religinių organizacijų bei maldos grupių - gyvojo rožančiaus, tretininkų ir net angelaičių - veikla. Iki 1950 m. buvo susidorota su visomis maldos grupėmis.

Vienuolynai

1939 m. Lietuvoje, įskaitant Vilniaus kraštą, veikė 42 vienuolijos, jose buvo per 1500 vienuolių¹⁶. Kaip minėta, daug Vilniaus arkivyskupijos lenkų vienuolių vokiečiai suėmė, išvežė į Vokietiją ar internavo į darbo stovyklas Lietuvoje. Atsinaujinus sovietų okupacijai, dauguma iki tol likusių lenkų vienuolių repatrijavo į Lenkiją. Iš 10 vyrų bei 16 moterų vienuolynų, veikusių Vilniuje, teliko po kelis vienuolijos narius.

Sovietų valdžia susidomėjo Lietuvos vienuolynais 1945 m., dar nesibaigus karui. 1946 m. RKRT įgaliotinis ir MGB ypač intensyviai rinko žinias apie vienuolynus. 1947 m. sausio 3 d. RKRT įgaliotinis pasiūlė LKP(b)CK ir Ministrų tarybai likviduoti kaip reakcingus jėzuitų, marijonų, pranciškonų ir saleziečių vienuolynus. Tais pačiais metais imtasi juos uždaryti. Pretekstus uždaryti vienuolynus sukurpdavo RKRT įgaliotinis arba MGB: atseit MGB ieškomi asmenys slapstosi vienuolynuose, atseit juose gyvena neprisiregistravę asmenys arba vienuolijos namai neįregistruoti RKRT įstaigoje ir kt. 1947-1948 m. buvo uždaryti visi vienuolynai. Uždarytos ir visos vienuolynams priklausiusios bažnyčios, o 1948-1949 mokslo metais iš Kauno kunigų seminarijos pašalinti visi vienuoliai dėstytojai ir klierikai - taip kunigai vienuoliai buvo išstumti iš pastoracinės veiklos. Vienuoliai kunigai turėjo rašyti pareiškimus vyskupijų valdytojams, kad gautų skyrimą oficialioms diecezinio kunigo pareigoms. Valdžia šią prievartą veidmainingai aiškino kaip savanorišką kunigų vienuolių pasitraukimą iš vienuolijų: atseit vienuolijoms netekus žemės ir turtų, jie nepanoro būti vienuoliai. Šį susidorojimą su vienuolynais RKRT įgaliotinis įvardijo kaip „savaiminį vienuolynų likvidavimąsi"¹⁷. Tai buvo eilinis sovietinis smurtas ir veidmainystė. Vienuolynai nesilikvidavo, bet perėjo į pogrindį. Per visą okupacijos laikotarpį pogrindyje veikę vienuolynai ne tik nesunyko, bet išplėtė misijų darbą po kitus Sovietų Sąjungos regionus. Taip pat įsisteigė keturios naujos moterų vienuolijos.

Kunigų seminarijos

Nuo pirmųjų okupacijos dienų ypatingas dėmesys buvo skiriamas kunigų seminarijoms. Per pirmąją okupaciją planai jas likviduoti buvo dar tik rengiami, o antrosios sovietinės okupacijos metais jie jau buvo įgyvendinami. 1940 m. Lietuvoje veikė keturios kunigų seminarijos: Vilniuje, Kaune, Telšiuose ir Vilkaviškyje. Vilkaviškio kunigų seminarija per karą buvo apgriauta, joje įsikūrė sovietų karininkai, ir ji negalėjo atnaujinti savo veiklos. LSSR Liaudies komisarų tarybos 1945 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 53 buvo palikta tik Kauno kunigų seminarija. Vilniaus ir Telšių uždarytos. Vienintelėje likusioje Kauno tarp-diecezinėje kunigų seminarijoje 1945-1946 mokslo metais mokėsi 318 klierikų¹⁸. Seminarijos pastatai buvo užimti karininkų, tad klierikams teko glaustis dar tebeveikusiuose jėzuitų bei marijonų vienuolynuose ir mieste. Hierarchai ne kartą reikalavo, kad valdžia grąžintų pastatus, bet valdžia rado kitą išeitį: nuo 1946-1947 mokslo metų seminarijoje leido mokytis tik 150 klierikų, kitus pašalino. 1949 m. Lietuvos kompartijos vadas - LKP(b)CK sekretorius Antanas Sniečkus - siūlė iš viso uždaryti paskutinę seminariją, tačiau buvo apsiribota dar sykį dvigubai sumažinant jos auklėtinių skaičių - iki 75. Paskutinį kartą seminaristų skaičius sumažintas 1961 metais - iki 30 klierikų. Nuo tada į pirmąjį kursą buvo priimami tik 5-6 jaunuoliai.

Valdžia ne tik nustatydavo, kiek klierikų gali mokytis seminarijoje, bet ir šiurkščiai kišdavosi juos parenkant, skiriant seminarijos vadovybę ir dėstytojus. Pokario metais (1945-1953) seminarijos rektorius, keli dėstytojai ir keliolika klierikų buvo suimti ir nuteisti, kai kurie ištremti į Sibirą. RKRT įgaliotinio (iš tikrųjų KGB) nepatvirtinti kandidatai negalėjo patekti į seminariją. Taip šantažuodamas KGB verbavo klierikus ir dėstytojus: vertė su juo bendradarbiauti, prievartavo jų sąžinę ir trukdė dvasiniam ugdymui. Pokario metais iš seminarijoje besimokančių klierikų užverbuotieji sudarė tik 1-3 procentus, o 9-ojo dešimtmečio pradžioje - 20 procentų. Priverstų bendradarbiauti su KGB dėstytojų tuo metu buvo iki 60 procentų. Anot kagėbistų, noriai su jais bendradarbiavo tik pusė užverbuotų klierikų: kiti vengė, išsisukinėjo, o kai kurie baigę seminariją griežtai atsisakė bendradarbiauti. Ilgainiui tai paakino LSSR KGB vadovybę 1988 m. balandžio 5 d. išleisti potvarkį Nr. 6s. Juo visų padalinių vadovai įpareigojami į kunigų seminariją siųsti mokytis „tarp netikinčio ir patriotiškai nusiteikusio jaunimo atrinktus patikrintus agentus". Laimė, prasidėjęs

Atgimimas sutrukdė jų planus ir Bažnyčia liko apsaugota nuo šio smūgio. RKRT įgaliotinio ir KGB kišimasis į klierikų atranką (kai kurie jaunuoliai bandydavo stoti į seminariją 7-10 kartų) paskatino 1971 metais pogrindinės kunigų seminarijos įsikūrimą Lietuvoje. Šioje seminarijoje kunigystės galėjo siekti KGB atmesti ar neturintys vilčių pro jos sietą pralįsti jaunuoliai. Pogrindinė seminarija Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai parengė per tris dešimtis kunigų. Kai kurie jų studijas baigė jau viešai veikusiose Kauno ar Rygos kunigų seminarijose. Pora jų įšvęsti į vyskupus - tai Kazachijos ir Vidurinės Azijos apaštališkasis administratorius Jonas Paulius Lenga ir Telšių vyskupas Jonas Boruta¹⁹.

Bažnyčių uždarymas

Fiziškai susidorojant su Bažnyčia imta vieną po kitos uždarinėti bažnyčias. 1940 m. pradžioje Lietuvoje buvo 732 katalikų bažnyčios. Pirmųjų okupacijų (sovietinės ir fašistinės) bei karo metais, sunaikinta 21 bažnyčia. 1945 m. jų tebuvo likę 711. Pretekstą uždaryti bažnyčias ir kunigus palikti „bedarbiais" davė iš RKRT prie SSRS LKT* (Maskvoje) 1945 m. vasario mėn. gauta itin slapta instrukcija Nr. 75. Apie ją buvo draudžiama prasitarti dvasininkams ar tikintiesiems. Joje reikalauta per 6 mėnesius suorganizuoti religinių bendruomenių vykdomuosius komitetus (rus. dvadcatkas - „dvidešimtukus") ir jiems perduoti visą vadovavimą bendruomenei (parapijai), kunigą paliekant tik samdomu kulto tarnu. Drauge reikalauta įvykdyti šių bendruomenių bei kunigų registraciją²⁰. Šis reikalavimas iš esmės prieštaravo Bažnyčios kanonų teisei (CIC), kur skelbiama, kad parapijos valdytojas yra vyskupas, darbui joje deleguojantis dvasininką. Remdamiesi šiuo CIC kanonu Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai trejus metus atkakliai priešinosi šiam valdžios reikalavimui. Tačiau LKP(b)CK potvarkiu jau 1945 m. kovo mėn. Kaune buvo uždaryta pirmoji bažnyčia - Šv. Kazimiero.

 

 

Negalėdama palaužti hierarchų pasipriešinimo, RKRT Maskvoje kūrė planus, kaip, sekant susidorojimo su Rytų apeigų katalikais (unitais) Ukrainoje pavyzdžiu, prie Rusijos pravoslavų Bažnyčios prijungti ir Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Bijodamas visuotinio tikinčiųjų pasipriešinimo ir galimo partizaninės kovos sustiprėjimo, tam paprieštaravo ne tik RKRT įgaliotinis Lietuvoje, bet ir pats Lietuvos kompartijos vadas A. Sniečkus. 1946-1947 m. hierarchai buvo verčiami registruoti bažnyčias ir kunigus, grasinama, kad neregistruotos bažnyčios bus uždaromos.

1946-1947 m. areštavus beveik visus vyskupus, 1948 m. pagaliau imta bažnyčias registruoti. Registracija buvo labai gera proga uždaryti bažnyčias ir atsikratyti valdžios nepageidaujamų („nelojalių") kunigų. Suradus įvairiausių priekabių, kai kurios bendruomenės būdavo neregistruojamos, tų parapijų bažnyčios uždaromos, kunigai likdavo be pareigų.

Pirmiausia buvo uždaromos likviduojamų vienuolynų bažnyčios ir koplyčios. 1948 m. Vilniuje palikta veikti tik 10 bažnyčių, o 30 uždaryta. Kaune palikta 12 bažnyčių²¹. 1948 m. antroje pusėje pradėta uždarinėti bažnyčias ir provincijoje. RKRT įgaliotinis vienu metu buvo pasišovęs palikti tik po vieną bažnyčią apskrityje, ir kartais jo įsismarkavimą tramdydavo net RKRT pirmininkas Maskvoje²². Bažnyčių uždarinėjimas vyko iki 1966 m., tik antrąjį pokario dešimtmetį jis nebuvo visuotinis. 1949 m., atseit kaip tikinčiųjų nelankoma, buvo uždaryta ir Lietuvos šventovė - Vilniaus arkikatedra. Bažnyčiai uždaryti būdavo surandama įvairiausių pretekstų: mažas tikinčiųjų lankomumas, pastato nepriežiūra, suėmus kunigą bažnyčia apšaukiama „banditų" (partizanų) landyne ir kt.

Statyti naujas bažnyčias buvo draudžiama. Nors per okupacijos laikus kai kurie miestai labai išsiplėtė, išaugo nauji -Elektrėnai, Visaginas, tačiau ten statyti naujas bažnyčias buvo neleidžiama. Per visą laiką buvo pastatytos tik dvi naujos bažnyčios - Klaipėdoje ir Švenčionėliuose. Pirmoji buvo atimta iš tikinčiųjų dar neatidaryta. Okupacijos metais neoficialiai buvo atstatytos kelios nedidelės medinės bažnytėlės. 1940 m. Lietuvoje (su Vilniaus arkivyskupijos dalimi) buvo per 870 bažnyčių ir koplyčių²³, o 1951 m. iš jų veikė tik 670 bažnyčių²⁴. Iki 1966 metų buvo uždaryta dar 40 bažnyčių, ir veikiančių liko tik 630²⁵. Toliau bažnyčios nebuvo uždarinėjamos. Taigi per visą okupacijos laikotarpį (1940-1990 m.) uždaryta 240 bažnyčių ir koplyčių, t. y. 27,6 procento visų buvusių. Uždarytos bažnyčios būdavo plėšiamos, niokojamos, paverčiamos sandėliais.

Gyvosios Bažnyčios naikinimas

Kaip minėta, sovietų valdžia turėjo minčių išvis panaikinti Lietuvos Katalikų Bažnyčią, prijungdama ją prie Rusijos pravoslavų Bažnyčios. Kitas kelias buvo ją atskirti nuo Visuotinės Katalikų Bažnyčios. Atskyrus Bažnyčią nuo Romos, būtų nutrauktas pagrindinis juridinis saitas, leidęs dvasininkijai, remiantis pareiga laikytis Bažnyčios teisės, priešintis valdžios reikalavimams, prieštaraujantiems kanonų teisės normoms. Todėl, kaip ir daugelyje kitų komunistinių šalių, Lietuvoje 1945-1951 m. ne kartą buvo bandoma atskirti Bažnyčią nuo Vatikano ir sukurti vadinamąją tautinę bažnyčią. Tam buvo pasitelkiami į MGB pinkles įkliuvę kunigai, turėję suorganizuoti grupės kunigų pareiškimą, paskui suvažiavimą ir paskelbti apie atsiskyrimą.

1949 m. popiežius Pijus XII pasmerkė komunizmą. Ta proga RKRT įgaliotinis parengė bei išsiuntinėjo į apskritis popiežiaus politiką smerkiantį laišką ir vertė kunigus jį pasirašyti. Palūžusių atsirado labai nedaug. Kai kuriuos į MGB pinkles įkliuvusius ir atsiskyrimui nuo popiežiaus naudotus kunigus (agentus „Pučini" ir „Kardas") ištiko tragiškas likimas: arba sušaudė partizanai, arba bijodama, kad jie patys išsiduos, sunaikino MGB. Lietuvoje sukurti tautinę bažnyčią nepavyko, nes tam priešinosi beveik visi Katalikų Bažnyčios kunigai²⁶.

Po Stalino mirties 1953 metais buvo atsisakyta minties sukurti tautinę bažnyčią ir visos pastangos nukreiptos ne juridiniam, bet faktiniam Bažnyčios atskyrimui nuo Vatikano, vis giliau įsiskverbiant į jos vidaus gyvenimą ir valdymą. Vadovavimas Katalikų Bažnyčiai yra grindžiamas hierarchiniu valdymu: visai Bažnyčiai vadovauja popiežius, o vietines Bažnyčias valdo jo skirti vyskupai. Lietuvoje visos vyskupijos turėjo vyskupus; tik Kauno arkivyskupiją valdė kapitulinis vikaras prel. Stanislovas Jokūbauskis. Sovietų valdžia, paprastai MGB, nuo pat antrosios okupacijos pradžios klasta ir smurtu bandė vyskupus priversti bendradarbiauti su ja, tapti MGB agentais ir Lietuvos katalikų dvasininkiją kreipti lojalumo sovietų valdžiai linkme. Tačiau įgyvendinti savo planus MGB galėjo imtis tik 1947 metais, kai liko nerepresuotas tik vienas vyskupas²⁷. (Ir to paskutinio nerepresuoto vyskupo MGB vis tiek nepavyko palaužti.)

Per visą okupacijos laikotarpį sovietai stengėsi į vyskupijų valdytojų postus susodinti savo žmones, t. y. susikompromitavusius, palaužtus ar karjeros siekiančius kunigus. Vyskupijų kapitulos galėjo valdytoju išrinkti tik RKRT įgaliotiniui ir KGB priimtiną kunigą. Teisėtiems vyskupijų administratoriams - iš kalėjimo grįžusiems vyskupams Teofiliui Matulioniui ir Pranciškui Ramanauskui bei valdžiai nenuolaidžiaujantiems vyskupams Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui - neleista valdyti teisėtų vyskupijų, jie net buvo iš jų ištremti. Tik 1982 m. leista valdyti vyskupiją vienam iš „raupsuotųjų" - vysk. V. Sladkevičiui. Nuo vysk. J. Steponavičiaus ištrėmimo 1961 metais du dešimtmečius, iki vysk. V. Sladkevičiaus grįžimo iš tremties, Lietuvos vyskupijas valdė tik sovietų valdžios laikomi lojaliais vyskupai ir valdytojai.

Visą laiką LKP CK, KGB ir RKRT įgaliotinis akylai stebėjo, kad ne tik į vyskupijų valdytojų, bet ir kanclerių, kunigų seminarijos vadovų ir dėstytojų, didmiesčių klebonų ir kitas atsakingesnes pareigas nepatektų valdžiai nelojalūs, o juo labiau „reakcingi" kunigai. Jeigu kartais toks ir praslysdavo, greitai juo atsikratydavo.

Siekdama silpninti Bažnyčios įtaką visuomenei, sovietų valdžia ypatingą dėmesį skyrė dvasininkų, pirmiausia hierarchų, skaldymui ir priešinimui. Šiuo darbu užsiėmė RKRT įgaliotinis ir KGB. Jau pirmąjį pokario dešimtmetį RKRT įgaliotinis visaip protegavo „lojaliuosius" - juos skyrė į didmiesčių ar šiaip dideles parapijas, jų remontuojamoms bažnyčioms skirdavo medžiagų ir t. t.²⁸ Vėlesniais dešimtmečiais tokie kunigai ir hierarchai būdavo išleidžiami į užsienio keliones, jie proteguojami į aukštesnes pareigas, kuriamas teigiamas jų įvaizdis, kad paskui būtų galima juos prastumti į dar atsakingesnes pareigas. Dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių kovojantys kunigai buvo visaip niekinami, šmeižiami, kiekviena proga baudžiami, grūdami į atkampias parapijėles. „Lojaliųjų", dažniausiai KGB užverbuotų, kunigų jie būdavo apšaukiami Bažnyčios skaldytojais, jos vienybės griovėjais, garbėtroškomis ir pan. Tarpusavyje buvo priešinami ir „lojalieji". Ypač buvo baiminamasi hierarchų vienybės. Iš lagerio grįžę vyskupai T. Matulionis ir R Ramanauskas bandė suvienyti tuomečius hierarchus. Už tai buvo ketinama juos vėl areštuoti ar ištremti iš Lietuvos. Okupantai buvo puikiai įvaldę nuo antikos laikų žinomą būdą: Divide et impera* ir juo veiksmingai naudojosi silpnindami Bažnyčią ir kovodami prieš ją.

 

 

Sovietų valdžios politiką šioje srityje iškalbingai apibūdina RKRT įgaliotinio Lietuvoje (1957-1973 m.) J. Rugienio žodžiai: „Kasdieniniame darbe su dvasininkija reikia tęsti kulto tarnų skaldymą ir priešinimą. Mūsų santvarkai lojalius dvasininkus stengtis skirti į vadovaujančias pareigas vyskupijose: valdytojais, kancleriais, dekanais, kitiems suteikti geriausias parapijas. Ir priešingai: reakcingai nusiteikusius dvasininkus, pažeidžiančius tarybinius įstatymus, vyskupijų valdytojų rankomis (autoriaus pabraukta) išsiųsti į atkampias mažas parapijas".

Tačiau čia pat J. Rugienis pažymi, kad „lojalius dvasininkus reikia palaikyti tik jų kovoje prieš reakcinguosius, 'tvirtos pozicijos' šalininkus", skiriant lojaliuosius į vadovaujančias pareigas, pasinaudojant jais „kovoje už taiką", bet jokiu būdu negalima padėti jiems stiprinti savo įtakos tikintiesiems²⁹.

Pastoracinė veikla

Silpnindama Bažnyčios įtaką visuomenei valdžia ypatingą dėmesį skyrė jos pastoracinės veiklos varžymams. Jau buvo kalbėta apie draudimą mokyti tikybos vaikus ir jaunimą. 1947 m. uždrausta be ligoninės vyr. gydytojo leidimo teikti sakramentus ligoninėse. 1949 m. oficialiai uždrausta be RKRT įgaliotinio leidimo organizuoti kunigų ir vyskupijų kapitulų susirinkimus. Uždraustos procesijos šventoriuje, tikinčiųjų lankymas (kalėdojimas), svetimų kunigų kvietimas į atlaidus ar iškilmes be vietos valdžios leidimo, chorų organizavimas ir jų repeticijos šalia bažnyčios. Buvo neleidžiama jaunesniems kaip 16 metų vaikams patarnauti Mišioms, mergaitėms - barstyti gėles ar dalyvauti procesijose, organizuoti tikinčiųjų maldingas keliones į Kryžių kalną, Šiluvą, Žemaičių Kalvariją ir kt. Kunigams drausta bendrauti su jaunimu, o ypač organizuoti jų sambūrius³⁰. Valdžia siekė kunigą kuo labiau izoliuoti nuo visuomenės ir paversti tik kulto tarnu.

Represijos

Kovodama prieš Bažnyčią sovietų valdžia daugiausia taikydavo įprastą savo priemonę - represijas. Ypač pokario metais, iki Stalino mirties. Tačiau jų neatsisakyta ir vėliau.

Daug žmonių, kuriems grėsė represijos, artėjant frontui pasitraukė į Vakarus. Apskritai Lietuvoje buvo mažai žmonių, kurių sovietai nebūtų galėję apkaltinti nacionalizmu ar antisovietizmu. Ypač tas pasakytina apie katalikų dvasininkus. Todėl jau nuo pirmųjų antrosios okupacijos dienų imtasi atnaujinti ar užvesti visų vyskupų ir kunigų operatyvinės įskaitos (sekimo) bylas - visi kunigai buvo laikomi potencialiais priešais.

Dainavos apygardos partizanų vadų pasitarimas. 1948 m.


Išniekinti žuvusių partizanų kūnai Lazdijų MGB kieme. 1951 m.


NKGB (MGB, KGB) kalėjimo kameros Vilniuje (Gedimino pr. 40)


Arkivysk. Mečislovas Reinys. (Fotografija iš KGB archyvo)


Vysk. Vincentas Borisevičius. (Fotografija iš KGB archyvo)


Vysk. Teofilius Matulionis. (Fotografija iš lagerio) 


Vysk. Pranciškus Ramanauskas.
(Fotografija iš lagerio)


Vorkutos lagerio gyvenamoji zona


Tremtinio lietuvio laidotuvės Irkutsko srityje. 1953 m.

    Pirmiausia stengtasi išsiaiškinti kunigų „lojalumą". Tam buvo naudojami dar iš pirmosios okupacijos metų ar naujai užverbuoti agentai. Apsimetęs sovietų armijos karininku, vyskupų politines nuotaikas „tirti" pas juos važiuodavo net pats Lietuvos SSR NKGB komisaras A. Guzevičius. Prikibus prie bet kurio dvasininko, pirmiausia jį buvo stengiamasi užverbuoti į agentus; jei nepavykdavo, dažniausiai areštuodavo. Arkivyskupą Mečislovą Reinį jau 1944 m. rugsėjo mėn. dvi paras laikė NKGB kalėjime (Vilniuje, Gedimino pr. 40) ir bandė verbuoti. 1945 m. gruodžio mėnesį NKGB rūsiuose visą savaitę laikytas ir bandytas užverbuoti Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Bandymų užverbuoti neišvengė ir vysk. Kazimieras Paltarokas. (Atrodo, kad tik 90 metų perkopęs Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas ir du kartus sovietinius kalėjimus ir lagerius perėjęs Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis nebuvo bandomi verbuoti.)

Nužiūrėtą auką NKGB (MGB) slaptai (paprastai einantį gatvėje ar kitoje vietoje, kur nėra pašalinių) sulaikydavo ir pristatydavo į savo būstinę. Ten pateikdavo vadinamąją kompromituojančią medžiagą - kokią nors antisovietinę mintį prieš kelerius metus sakytame pamoksle ar rašytame straipsnyje, veiklą ateitininkų ar kitoje organizacijoje, Krikščionių demokratų partijoje ar pan. - ir iškeldavo sąlygą: arba sutinka su jais bendradarbiauti, arba suimamas. Sutikę bendradarbiauti tuojau pat gaudavo užduotį sekti vieną ar kelis MGB numatytus kunigus. Nesutikę dažnai būdavo areštuojami. Kai kurie davę sutikimą paleisti imdavo slapstytis ir anksčiau ar vėliau vis tiek būdavo areštuojami. Nedaug kunigų agentų dirbo uoliai. Kai kurie ir įkliuvę į jų pinkles vėliau vis tiek buvo suimti ir nuteisti.

Iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų pirmasis buvo areštuotas vysk. V. Borisevičius - 1946 m. vasario 5 d. Tais pačiais metais jis buvo nuteistas mirti ir lapkričio 18 d. drauge su kun. Pranu Gustaičiu Vilniuje sušaudytas. Tikroji jo „kaltė" - atsisakymas bendradarbiauti su NKGB.

1946 m. gruodžio 18 d. buvo areštuoti vyskupai Teofilius Matulionis bei Pranciškus Ramanauskas ir ateinančiais metais nuteisti septyneriems, antrasis - dešimčiai metų kalėjimo. 1947 m. birželio 12 d. areštuotas arkivysk. Mečislovas Reinys ir nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo (mirė 1953 m. garsiajame Vladimiro kalėjime Rusijoje).

Vysk. A. Karosui 1947 m. mirus, Lietuvoje liko vienintelis vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Stipriausių represijų metai buvo valdant Stalinui. Per 1944-1953 m. laikotarpį represuoti 362 kunigai. Kiek kuriais pokario metais suimta kunigų matyti 1 lentelėje³¹:

1 lentelė

Metai 1944 1945 1946 1947 1948 1949 1950 1951 1952 Suimta kunigų 5 58 57 41 22 91 60 17 6

Dėl represijų Lietuva neteko 29 procentų 1945 metais turėtų kunigų. 1953 m. Lietuvoje liko tik 672 veikiančios bažnyčios ir 731 kunigas³².

Taigi per minėtą laikotarpį (1945-1953 m.) dėl represijų, repatriacijos ir mirčių Lietuva prarado 500 kunigų, t. y. 40 procentų 1945 m. dirbusių kunigų. Dar iškalbingesni šie skaičiai imant nuo okupacijų pradžios - 1940 metų: per 1940-1953 m. laikotarpį Lietuvos Katalikų Bažnyčia neteko 848 kunigų (iš 1579 liko tik 731), t. y. daugiau negu pusės (54 procentų) visų kunigų. Palyginti su netektimi tautos mastu - prarasta daugiau kaip trečdalis gyventojų, Lietuvos Katalikų Bažnyčios praradimai didesni - netekta daugiau kaip pusės visų kunigų.

Po Stalino mirties 1953 m. Sovietų Sąjungos režimas sušvelnėjo: iš lagerių ir tremčių ėmė grįžti gyvi likę kaliniai. Iki 1960 m. grįžo 247 kunigai bei 2 vyskupai³³. 1958 m. Lietuvoje jau buvo 924 kunigai³⁴. Pagal RKRT pirmininko pranešimą, 1960 m. iš lagerių grįžę kunigai Lietuvoje ir Latvijoje sudarė 30 procentų, Baltarusijoje - 45 procentus, o Ukrainoje -net 80 procentų³⁵.

2 lentelė

Lietuvos katalikų bažnyčių, kunigų^* ir klierikų skaičiaus kaita 1940-1988 m.

Metai	Bažnyčių	Kunigų	Klierikų	Pastabos
1940	732	1579	Apie 450	Vienuolių apie 1500
1945	711	1232	318
1948	711	1012
1951	670	750	63	129 parapijos neturėjo kunigo
1953	672	734	72
1955	663	772		Pradėjo grįžti iš lagerių kunigai
1957	663	929	76
1960	662	922	56	1959 m. klierikų limitas sumažintas iki 60
1963	638	884	31	1961 m. klierikų limitas sumažintas iki 30
1966	630	877	24
1970	630	815		1969 m. klierikų limitas padidintas iki 50
1975	630	756		61 parapija neturėjo kunigo
1980	630	704	81	105 parapijos neturėjo kunigo
1986	630	664	131	Šiais metais buvo likę mažiausiai kunigų
1988	632	678	142	160 parapijų neturėjo kunigo

 

 

Pasibaigus N. Chruščiovo politikos atšilimo laikotarpiui (1953-1956 m.), vėl imta stiprinti kovą su „nacionalizmu", taip pat ir su religija. 1957-ųjų antroje pusėje-1958 m. vėl kilo nauja kunigų areštų banga - apkaltinus antisovietine propaganda, nacionalizmo kurstymu arba antisovietinės literatūros laikymu, buvo represuota 13 kunigų. Daugiausia tai buvo iš lagerių grįžę, iniciatyvūs ir veiklūs dvasininkai.

7-8 dešimtmečiams būdinga režimo stiprinimas, įnirtinga antireliginė propaganda ir pastoracijos varžymų griežtinimas. Tačiau didelių represijų prieš kunigus Lietuvoje nesigriebta. Tuo laikotarpiu, neteisingai apkaltinus Klaipėdos bažnyčios statybos machinacijomis, buvo areštuoti 2 kunigai. Už vaikų katekizavimą vienus metus kalėti lageryje buvo nuteisti kunigai A. Šeškevičius SJ, P. Bubnys ir J. Zdebskis (du kartus).

Paskutinės represijos prieš kunigus buvo susijusios su pogrindžio spauda ir kova dėl visų žmonių ir tikinčiųjų teisių bei laisvių. 1983 m. už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" („LKB Kronika") leidybą bei Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) įkūrimą ir veiklą jame buvo suimti ir 10-čiai metų kalėjimo ir tremties nuteisti kunigai Alfonsas Svarinskas (trečią kartą) ir Sigitas Tamkevičius. Paskutinis suimtas dvasininkas - kun. Jonas Kastytis Matulionis, antrą kartą nuteistas 1985 m. atseit už Vėlinių procesijos organizavimą, o iš tikrųjų už „LKB Kronikos" leidybą bei kovą dėl tikinčiųjų teisių.

Už tikinčiųjų teisių gynimą, dalyvavimą religinėje veikloje, pogrindžio religinės literatūros leidybą, vaikų ir jaunimo religinį ugdymą sovietiniais metais, be kunigų, dar buvo represuota ir šimtai vienuolių bei pasauliečių. Ypač daug moksleivių ir studentų už tai buvo nuteista pokario metais.

Sovietų represinės institucijos naudojosi ir neteisinio susidorojimo su jiems nepriimtinais asmenimis priemonėmis. Tai buvo labai slepiama, todėl apie tokius veiksmus galima spręsti tik iš netiesioginių įrodymų: pokario metų MGB vestose operatyvinėse bylose išplėštų lapų, iškirptų vietų, kur pagal aprašomų įvykių seką turėjo būti kalbama apie tų asmenų mirtį ar likimą, iš KGB darbuotojų veiksmų, išlikusių slaptų klausy-mųsi aprašų, įvykių liudininkų ir tuo metu bei šiandien vyraujančios žmonių nuomonės. Dokumentiškai šiuos faktus sunku pagrįsti, nes visos 7-9 dešimtmečių sekimo bylos buvo KGB sunaikintos arba išvežtos į Rusiją. Vienintelėje iš to laikotarpio stebuklingai išlikusioje kun. Juozo Zdebskio sekimo byloje liudijama, kad tokios priemonės tikrai buvo naudojamos (KGB jas vadino „specpriemonėmis"). Panaudojus tokią priemonę, 1980 m. spalio 3 d. kun. J. Zdebskis buvo chemiškai nudegintas, vos liko gyvas³⁶. 1986 m. vasario 5 d. jis žuvo autoavarijoje, kurią, manoma, suorganizavo KGB. Tikėtina, kad 1947 m. vasario 2-3 d. naktį MGB nunuodytas mirė

    Kauno arkivyskupijos kapitulinis vikaras prel. Stanislovas Jokūbauskis. Mat jis tapo kliūtimi realizuojant MGB strateginį planą, kaip visos Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą sutelkti į vieno jiems priimtino asmens - agento „Neris" rankas³⁷. (Iki galo tai padaryti jiems nepavyko - sutrukdė Vatikanas, nenominuodamas jo vyskupu, bei iš kalėjimo grįžęs vysk. T. Matulionis.)

Manytina, kad 1948 m. gruodžio mėn. Kaune, Laisvės alėjoje, MGB nušovė jiems tapusį pavojingą agentą „Kardą" -pranciškoną kun. Stasį Martušį³⁸. Jis, be kita ko, turėjo padėti Lietuvos Katalikų Bažnyčią atskirti nuo popiežiaus. Iš KGB slaptų klausymųsi suvestinių bei kagėbistų veiksmų galima įtarti, kad 1962 m. rugpjūčio 20 d. jų nunuodytas mirė vysk. T. Matulionis. Tikėtina, kad už bandymą išsinarplioti iš KGB voratinklio buvo nužudyti kunigai Leonas Šapoka (1980 m.) ir Leonas Mažeika (1981 m.). 1981 m. Vilniuje po sunkvežimio ratais, žmonių tvirtinimu, buvo pastumtas ir nužudytas žinomas kovotojas dėl tikinčiųjų teisių kun. Bronius Laurinavičius. Paskutinė auka buvo 1986 m. žuvęs kun. Juozas Zdebskis.

Demoralizavimas

Kunigai buvo ne tik represuojami, bet ir demoralizuojami. KGB pirminis tikslas nebuvo kunigų demoralizavimas; pirmiausia stengtasi dvasininkus pajungti sau, užverbuoti. Užverbuoti, palūžę kunigai greitai imdavo nepaisyti sąžinės balso. Tai galiausiai baigdavosi kunigiškos dvasios nuosmukiu, atveriančiu vartus girtavimui, lėbavimui, celibato laužymui ir t. t.

Daugiausia dėmesio KGB skyrė hierarchams ir kitiems atsakingas pareigas einantiems dvasininkams: pirmiausia buvo stengiamasi juos užverbuoti ar bent nepraleisti į šias pareigas „reakcingųjų". Be KGB dėmesio nebuvo paliktas nė vienas kunigas. Verbuojant būdavo pasitelkiamos įvairios priemonės, tačiau vyravo kompromituojanti medžiaga. Ja būdavo naudojamasi grasinant areštuoti arba, jei tai būdavo dorovinės srities medžiaga, bent bauginama „išvilkti į dienos šviesą". Kartais būdavo pasinaudojama ir karjerizmo motyvais. 7-9 dešimtmečiais prieš verbuodama KGB surinkdavo išsamią informaciją ne tik apie kunigo gyvenimą, bet ir apie jo pažiūras, charakterį, polinkius, būdo savybes ir verbuodama jomis manipuliuodavo.

Įvairiais laikotarpiais užverbuotų agentais kunigų skaičius įvairuodavo. Tai priklausydavo ne tik nuo kunigų atsparumo verbavimui, bet ir nuo KGB poreikių. Pavyzdžiui, 1945 m. rugpjūčio mėn. Kaune dirbo 77 kunigai. 1946 m. rugpjūčio mėn. Kaune buvo 6 kunigai agentai³⁹. 1985 m. Kaune ir rajone dirbo per 60 kunigų ir vyskupų. Iš jų 1989 m. gale, prieš nepriklausomybės atkūrimą, buvo 18 KGB agentų⁴⁰.

Žymiai blogesnė KGB padėtis buvo provincijoje: ten rajone iš 10-12 kunigų dažniausiai tebūdavo 1-2 agentai. Net 9-ame dešimtmetyje KGB konstatavo, kad kai kuriuose rajonuose nėra nė vieno kunigo agento. 1956 m. iš tuo metu dirbusių 899 kunigų buvo tik 60 agentų, t. y. 6,7 procento⁴¹. Tikėtina, kad vėlesniais dešimtmečiais šis skaičius šiek tiek padidėjo, tačiau žinant, kad kiekviename rajone buvo kagėbistas darbui su dvasininkija ir kad kiekvieną kunigą buvo bandoma užverbuoti, daugelį ne kartą, reikia pripažinti, kad Lietuvos kunigai šį bandymą išlaikė palyginti gerai.

NKGB (MGB, KGB) pastangos pasinaudoti Bažnyčia

Kol Bažnyčia gyva, kol ji turi įtaką gyventojams, sovietų valdžios tikslas buvo pasinaudoti ja savo politiniams tikslams įgyvendinti. Pokario metais Lietuvos sovietinės valdžios vienas pagrindinių uždavinių buvo susidoroti su ginkluotu pasipriešinimu - partizanais. Šiam tikslui pasiekti ji buvo numačiusi pajungti visuomenėje didžiausią įtaką turinčią instituciją - Katalikų Bažnyčią.

Jau 1944 m. gale NKGB ėmėsi žygių priversti hierarchus, kad kunigai pasmerktų partizaninę kovą. Jų nuomone, tam labiausiai galėjo pasitarnauti Kauno arkivyskupijos kapitulinis vikaras prelatas Stanislovas Jokūbauskis ir Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius arkivysk. Mečislovas Reinys. Dar rugsėjo mėn. NKGB dviem paroms buvo sulaikiusi arkivysk. M. Reinį ir bandė jį priversti bendradarbiauti, tačiau nesėkmingai. Pagal NKGB dokumentus, 1944 m. spalio mėn. prel. St. Jokūbauskis išsiuntinėjo kunigams laišką. Juo gyventojai buvo raginami nežudyti sovietinių pareigūnų ir kareivių. NKGB dokumentuose atvirai kalbama apie prel. St. Jokūbauskiui darytą spaudimą ir prievartą⁴².

1945 m. vasario 15 d. LSSR NKVD komisaras J. Bartašiū-nas paskelbė atsišaukimą į partizanus, žadėdamas pasiduodantiems laisvę ir nebaudžiamumą. Valdžiai labai magėjo, kad jos kreipimąsi paremtų ir dvasininkai, todėl 1945 m. spaudimas hierarchams dar sustiprėjo: vyskupai buvo kviečiami į NKGB ir verčiami rašyti kreipimusis į partizanus. 1945 m. birželio 19 d. arkivysk. M. Reinys po 5 valandas trukusio prievartavimo atsisakė tai daryti, motyvuodamas tuo, kad tai esanti politinė problema, o į politiką Bažnyčia nesikiša. Dėl partizaninės kovos išprovokavimo jis apkaltino pačią sovietų valdžią - 1941 m. trėmimus, dabartines represijas ir žiaurumus. (Vien iš arkivysk. M. Reinio artimų giminaičių buvo represuoti 9 žmonės.)

1945 m. liepos 9 d. į NKGB Vilniuje buvo iškviestas ir vysk. Kazimieras Paltarokas. Jis taip pat atsisakė rašyti kreipimąsi, motyvuodamas taip pat, kaip ir arkivysk. M. Reinys - kad tai esąs politinis klausimas. Be to, jis sakėsi negalįs garantuoti pasidavusiems partizanams neliečiamumo, nes tai yra valstybės rankose⁴³.

Vienintelis 1945 m. liepos 7 d. pasirašęs tokį, manoma, NKGB padiktuotą, kreipimąsi buvo prel. St. Jokūbauskis. Tačiau NKGB greitai nusivylė, nes iš agentų sužinojo, kad prel. St. Jokūbauskis už tai smerkiamas kitų hierarchų bei inteligentijos, gyventojai perprato NKGB prievartą, todėl kreipimasis neduosiąs geidžiamų rezultatų. NKGB suvokė tolesnį prel. St. Jokūbauskio neveiksnumą.

Dar kelis kartus į NKGB buvo kviečiamas ir verčiamas rašyti kreipimąsi arkivysk. M. Reinys. Pagaliau 1945 m. rugpjūčio 9 d. jis parašė ganytojišką laišką, apskritai smerkiantį smurtą ir žudynes. Deja, jis valdžios netenkino.

Nesulaukdama vyskupų paramos valdžia vertė bailesnius kunigus iš sakyklos skaityti prel. St. Jokūbauskio kreipimąsi, tačiau tam pakluso labai mažai kunigų, o vysk. T. Matulionis apskritai uždraudė savo vyskupijoje skaityti tą laišką - jo vyskupijoje skelbtini tik jo laiškai⁴⁴.

1946 m. vasario 5 d. pas LSSR LKT pirmininko pavaduotoją M. Šumauską buvo sukviesti visų vyskupijų valdytojai. Iš valdžios, be M. Šumausko, dalyvavo NKGB komisaras D. Je-fimovas, RKRT pirmininkas iš Maskvos, jo įgaliotinis Lietuvoje bei vienas LKP(b)CK sekretorius. Vyskupai buvo išbarti už partizaninės kovos rėmimą ir pareikalauta, kad parašytų bendrą kreipimąsi, raginantį nutraukti partizaninę kovą. Po 2 savaičių vyskupai įteikė tokį kreipimąsi, tačiau valdžia jį atmetė kaip antisovietinį. Per pusantrų metų visi vyskupai, išskyrus K. Paltaroką, buvo areštuoti.

Tačiau partizaninė kova tęsėsi ir sovietų valdžia toliau dėjo pastangas, kad priverstų Bažnyčią jai paklusti. 1947 m. gruodžio 12 d. LKP(b)CK biuro nutarime rašoma: „visokeriopai pasinaudoti lojaliai nusiteikusiais kunigais, kad jie pasisakytų prieš banditizmą ir banditus remiančius kunigus"⁴⁵.

Hierarchų aiškesnio atsiribojimo nuo partizaninės kovos valdžia sulaukė tik areštavusi vyskupus ir po prel. St. Jokūbauskio mirties Kauno arkivyskupijos valdytoju tapus kan. Juozapui Stankevičiui. Nuo tada prasidėjo valdžios geidžiamas, nors ir atsargus, „dvasininkijos orientavimas į valdžiai lojalias pozicijas".

MGB, RKRT įgaliotinis ir vietos valdžios institucijos versdavo kunigus paremti įvairias valdžios politines ir ekonomines kampanijas: „laisvus" rinkimus, duoklių valstybei pristatymą, kolūkių kūrimą ir kt. Vietinė valdžia čia labai savavaliaudavo, ir ne vienas jai neįtikęs kunigas dėl to pateko į kalėjimus ir tremtis. Tačiau ir čia kunigai priešindavosi. Paklusdavo tik bailiai ar „lojalieji" - patekę į NKGB (MGB) pinkles.

6-ojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjunga pradėjo tarptautinio masto „kovą už taiką", „kovą prieš karo kurstytojus". Iš tikrųjų tai buvo kova už Vakarų pozicijų pasaulyje silpninimą ir komunistinių stiprinimą.

Tarptautiniam palankumui įgyti irgi buvo nutarta pasinaudoti Bažnyčios parama. Bažnyčios atstovų dalyvavimas vadinamosiose taikos konferencijose Sovietų Sąjungai nešė dvigubą naudą: viena vertus, kai kuriuos demokratiškai mąstančius, bet nenuovokius vakariečius tai galėjo greičiau įtikinti Sovietų Sąjungos politikos taikingumu, kita vertus, tai buvo puiki proga parodyti pasauliui, kad „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra laisva ir remia sovietų politiką".

Iš pradžių šiose konferencijose dalyvavo kan. J. Stankevičius, vėliau buvo įtrauktas vysk. K. Paltarokas ir dar keli dvasininkai. Vysk. K. Paltarokas niekada nebuvo laikomas lojaliu, bet juo, vieninteliu likusiu vyskupu, naudojosi kaip autoritetu. Vyskupas tą suprato ir savo ruožtu naudojosi savo padėtimi Bažnyčios labui: 1953 m. jis pradėjo reikalauti sau įpėdinių tikėdamasis, kad paleis iš lagerių kalinčius vyskupus. Šiam planui nepavykus, išsirūpino Vatikano leidimą konsekruoti du naujus vyskupus - Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. Juos konsekravo 1955 m.

Vėlesniais dešimtmečiais, visų vyskupijų valdytojų pareigas jau einant „lojaliems" dvasininkams, valdžia Lietuvos Katalikų Bažnyčiai plačiau pravėrė duris į pasaulį ir Vatikaną. Tačiau šis pravėrimas buvo ne tiek Bažnyčios, kiek valdžios labui: į vadinamąsias Berlyno konferencijas vykstančių kunigų pagrindinė užduotis buvo „pademonstruoti Bažnyčios laisvę Lietuvoje" ir neutralizuoti priešiškumą Sovietų Sąjungai. Į Vatikaną vykstantys hierarchai ir jų palydovai ar siunčiami ten studijuoti kunigai turėjo ne tik rinkti valdžiai reikalingą informaciją, bet ir kiek galėdami daryti įtaką Vatikano politikai sovietams palankia linkme. Ypač šis uždavinys sustiprėjo 1978 m. popiežiumi tapus Jonui Pauliui II ir į SSRS KGB planų vykdymą įtraukus Lietuvos SSR KGB, kuri dėl to 1980 m. kovo 17 d. pradėjo specialią agentūrinę stebėjimo bylą „Capella"⁴⁶. Vykdant šioje byloje esančias SSRS KGB PGU^* užduotis, daugiausia dėmesio skiriama į Vatikaną ar kitur į Visuotinės Bažnyčios organizuojamus renginius vykstantiems dvasininkams - KGB agentams. Jų užduotis buvo slopinti an-tisovietines tendencijas, daryti įtaką Vatikanui, kad remtų ar bent neprieštarautų SSRS politikos iniciatyvoms. Ypač to buvo siekiama M. Gorbačiovo valdymo metais. 1988 m. Lietuvoje prasidėjus išsivadavimo sąjūdžiui, jų užduotis buvo paveikti Vatikaną neremti radikalių jėgų, prilaikyti dvasininkus nuo šio sąjūdžio, kad „nebūtų pakenkta M. Gorbačiovo vykdomai demokratizavimo politikai". Užduotys siedavosi ne tik su Lietuva. Per Vatikaną buvo bandoma paveikti net JAV prezidentą R. Reiganą, karo Afganistane likimą ir kt.

 

 

Per visą sovietų okupaciją valdžios tikslai Bažnyčios atžvilgiu nesikeitė: ją naikinti, eliminuoti iš gyvenimo, o kur galima - ja pasinaudoti. Laisvės jai būdavo suteikiama tiek, kiek tai buvo naudinga SSRS užsienio ar vidaus politikai. Todėl Visuotinei Bažnyčiai ištikimai dvasininkijai neliko kito kelio, kaip priešintis tikinčiųjų teisių ir laisvių varžymui.

¹ Lietuvos ypatingasis archyvas - buvęs LSSR KGB archyvas (toliau - LYA). F. K-l, ap. 10, b. 1, 1. 231-233.
² Arūnas Streikus. Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1940-1990 m.//LKMA metraštis. T. 12, p. 39-40.
³  D. Stancikas. Vyskupo Vincento Borisevičiaus tardymas ir žūtis//Laisvės kovų archyvas. Kaunas. 1994. Nr. 11, p. 136-137.
⁴  A. Anušauskas. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 m. Vilnius. 1996, p. 137.
⁵  Krikščionybė Lietuvoje / red. V. S. Vardys. Čikaga. 1997, p. 375.
⁶  A. Bubnys. Vokiečių politika Lietuvoje Bažnyčios ir religijos atžvilgiu (1941— 1944)//LKMA metraštis. T. 14, p. 217-218.
⁷  A. Anušauskas. Op. cit., p. 404.
⁸  Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau - LCVA). F. R-181, ap. 3, b. 66, 1. 135-137. Bažnytinių elenchų duomenimis, 1940 m. Lietuvos bažnytinėje provincijoje buvo 1339 kunigai, o Vilniaus arkivyskupijos lietuviškojoje dalyje (1939 m.) - 173 kunigai. Taigi 1940 m. turėjo būti ne mažiau kaip 1512 kunigų. Tikėtina, kad galėjo būti ir 1579.
⁹  LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 22, 1. 53-70.
¹⁰ Skaičiavimai atlikti remiantis LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 65, 1. 1-50; b. 22, 1. 53-70 ir LYA. Baudž. b. Nr. P-14999-LI, 1. 67-70 dokumentais.
¹¹ N. Gaškaitė. Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai. Vilnius: Aidai, 1997, p. 36-38.
¹²  J. Starkauskas. Frontų užnugario apsaugos NKVD kariuomenės veikla Lietuvoje (1944-1945)HGenocidas ir rezistencija, Vilnius, 1997, Nr. 1, p. 43.
¹³ A. Anušauskas. Op. cit., p. 403, 404.
¹⁴ LYA. F. K-l, ap. 10, b. 8, 1. 2-4.
¹⁵ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 10, 1. 40.
¹⁶ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 35, 1. 86, 87; R. Laukaitytė. Lietuvos vienuolijos: XX a. istorijos bruožai. Vilnius, 1997, p. 89.
¹⁷ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 18, 1. 14; b. 19, 1. 20-24.
¹⁸ Ten pat. B. 9, 1. 27-35.
¹⁹ Akad. vysk. J. Boruta, A. Katilius. Pogrindinė kunigų seminarija//L/CMA metraštis. T. XII, p. 217-219.
²⁰ LCVA. F. K-181, ap. 3, b. 4, 1, 4.
²¹ Ten pat. B. 13, 1. 29; B. 15, 1. 52.
²² Ten pat. B. 13, 1. 80.
²³ Paskaičiuota pagal Elenchus omnium ecclesiarum et universi cleri provin-ciae ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1940 ir Catalogus ecclesiarum et cleri archidioecesis Vilnensis pro anno Domini 19391111 kun. V. Aliulio M/C asmeninio archyvo.
²⁴ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 25, 1. 133-135.
25 Ten pat. B. 116, 1. 1-15.
²⁶ Ten pat. B. 17, 1. 23, 24; b. 18, 1. 27, 28; b. 19, 1. 6; b. 21, 1. 16, 139-144. LYA. F. K-l, ap. 14, b. 73, 1. 1-16; b. 81, 1. 163, 164.
²⁷ LYA. F. K-l, ap. 14, 1. 59, 1. 17-19
²⁸ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 14, 1. 98-100. .
²⁹ LCVA. F. R-525, ap. 1, b. 45, 1. 26.
³⁰ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 14, 1. 35-38.
³¹ A. Streikus. Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1940-1990//LKMA metraštis. T. 12, p. 50.
³² LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 36, 1. 60-86.
³³ Ten pat. B. 58, 1. 27, 28.
³⁴ Ten pat. B. 50, 1. 35.
³⁵ Ten pat. B. 56, I. 103.
³⁶ LYA. F. K-l, ap. 45, b. 504, 1. 102.
³⁷ Ten pat. Ap. 14, b. 59, 1. 17-19 (bei išplėšti 1. 15, 16).
³⁸ Ten pat. B. 73, 1. 140-152; b. 81, I. 163, 164.
³⁹ Ten pat. B. 32, 1. 50; b. 56, 1. 14-31.
⁴⁰ Ten pat. B. 205, I. 19-21.
⁴¹ Ten pat. Ap. 3, b. 532, 1. 91.
⁴² Ten pat. Ap. 10, b. 9, 1. 185, 186, 316.
⁴³ Ten pat. Ap. 45, b. 1274, 1. 37, 38.
⁴⁴ Ten pat. B. 97, I. 43, 44.
⁴⁵ LYA Lietuvos komunistų partijos dokumentų saugykla (LYA LKP DS). F. 1771, ap. 190, b. 5, 1. 179-187.
⁴⁶ LYA. F. K-l, ap. 49, b. 232-233.

 

4. BAŽNYČIOS PASIPRIEŠINIMAS

Vidas Spengla

Bažnyčios veiklos varžymai, pradedant įvairiais draudimais ir baigiant represijomis, buvo tik bendros okupantų kovos prieš lietuvių tautos pastangas išsivaduoti dalis. Apie 1953 m. numalšinus ginkluotą pasipriešinimą, toliau kova prieš okupaciją buvo tęsiama stengiantis išlaikyti žmonių tautinį ir religinį tapatumą, nes tik taip buvo galima pasipriešinti vadinamajam „internacionalizavimui", t. y. patriotizmo, tautiškumo, religingumo ir išsivadavimo vilties naikinimui. Šis naikinimo procesas Sovietų Sąjungoje įgavo kazachų rašytojo Čingizo Aitmatovo sukurto literatūrinio personažo - mankurto - vardą. Jo galvą užkariautojai vaikystėje sukaustė geležiniu lanku, ir augdamas jis visiškai prarado savo praeities atmintį. Sumankurtinti tautą - išrauti tautinį ir religinį sąmoningumą - buvo vienas pagrindinių okupantų uždavinių per visą okupaciją.

Ginkluoto pasipriešinimo dešimtmečiu (1944-1953 m.) katalikų dvasininkai šią kovą rėmė ne tik morališkai ir materialiai, bet daugelis patys joje dalyvavo kaip kapelionai, žuvo ar ant Tėvynės aukuro sudėjo gulaguose praleistus metus. Okupantų valdžios pagrindinių institucijų - LKP CK, Ministrų tarybos, KGB - pokario metų dokumentuose mirgėte mirga Lietuvos Katalikų Bažnyčiai metami kaltinimai antisovietinės kovos organizavimu, „nacionalizmo" (suprask, tautiškumo) kurstymu, „banditizmo" (suprask, partizaninės kovos) palaikymu ir dalyvavimu joje ir apskritai tarnavimu „tarptautiniam imperializmui". Ir vėliau, jau numalšinus ginkluotą pasipriešinimą, išnyko tik kaltinimas „banditizmo" palaikymu - visi kiti liko. Negalima sakyti, kad jie buvo neteisingi ir nepagrįsti, tikroji jų prasmė tokia: Bažnyčia visą laiką liko religingumo ir tautiškumo saugotoja bei ugdytoja, kovotoja už tikinčiųjų ir visų žmonių teises bei laisves, taigi laisvės, teisingumo ir demokratijos gynėja, kartu kovotoja prieš okupaciją. Todėl suprantama, kodėl kelių dešimtmečių kovoje prieš dvasinį tautos genocidą Bažnyčia Lietuvoje tapo vadovaujančia jėga, prie kurios neretai glaudėsi ir su ja bendradarbiavo net jai abejingos, bet patriotinės jėgos. Sovietų okupacijos metais Bažnyčia liko vienintelė oficialiai egzistuojanti opozicinė (nors taip nei okupantų, nei pačios Bažnyčios garsiai neįvardyta) institucija, kuri, gindama tautos religines ir dorines vertybes, dėl susiklosčiusio istorinio, socialinio ir kultūrinio palikimo kartu kovojo dėl jos tautinio ir politinio išsivadavimo. Reikia pripažinti, kad pastarųjų vertybių išsaugojimui iki pat okupacijos galo aktyviau ar pasyviau pritarė dauguma Lietuvos gyventojų: didžiuma inteligentijos, kultūros veikėjų ir net Lietuvos kompartijos narių. Tai liudija visų gyventojų sluoksnių dalyvavimas 1987 m. gale prasidėjusiame visuotiniame išsivadavimo judėjime, peraugusiame į 1990 m. kovo 11 d. pergale vainikuotą Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą.

Visas kovos už laisvę apraiškas sovietų ideologai įvardijo kaip kovą prieš sovietų valdžią, kaip nacionalizmą, pastangas restauruoti buržuazinę santvarką ir pan.; įvardyti tikruoju vardu - kova už laisvę - nepajėgė. Bažnyčios priešinimąsi - kovą dėl teisės išpažinti savo tikėjimą ir juo gyventi - jie vadino religiniu fanatizmu, ekstremizmu ir reakcingumu. Todėl kova dėl tikinčiųjų teisių ir laisvių, dėl pastoracijos tapo mūšio lauku. Jame tiesiogiai susikirto Bažnyčios ir okupantų siekiai. Ši atkakli kova tęsėsi per visą okupaciją.

    Tačiau okupantai, nenorėdami įvardyti gyventojų priešinimosi primestai politinei, ekonominei santvarkai ir ideologijai tikrųjų priežasčių, neprisipažino patys jas sukūrę, bet skelbė jas esant primestas „imperialistinių Vakarų". Ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios priešinimosi pagrindiniu įkvėpėju laikė Vatikaną bei nuo okupantų į Vakarus pasitraukusius lietuvius, ypač dvasininkus. Atseit tik Vakarų paveikti kunigai pokario metais priešinosi „perorientuojami į sovietų valdžiai lojalias pozicijas", palaikė „buržuazinį nacionalistinį pogrindį", o vėlesniais dešimtmečiais tik 15-30 „reakcingų kunigų" grupelė kėlė triukšmą „dėl tariamo Bažnyčios persekiojimo ir tikinčiųjų teisių varžymų". Tačiau faktai liudija kitką: dvasininkijos protestus dėl Bažnyčios veiklos varžymų, tikinčiųjų persekiojimų ir kitų valdžios daromų nusikaltimų pasirašydavo iki 70 procentų visų kunigų. Savo slaptuose dokumentuose tai atviriau yra išsakęs KGB ir RKRT įgaliotinis: ten dažnai konstatuojama, kad „reakcionierių" įtakai pasiduoda daugelis kunigų ir net kai kurie vyskupijų administratoriai.

Okupacijos pradžioje (1940 m.) prieš Bažnyčios veikimo varžymus, kaip ir dera, pirmieji į kovą pakilo hierarchai. Iš pradžių buvo ieškoma modus vivendi su nauja „liaudies valdžia". Šie klausimai svarstyti vyskupų pasitarimuose 1940 m. liepos 2-3 bei rugpjūčio 28-29 d. Svarbiausias klausimas buvo vaikų ir jaunimo religinis švietimas. Norėdamas laimėti laisvių religinio švietimo, spaudos ir kitoms Bažnyčios veiklos sritims, 1940 m. rudenį prel. Mykolas Krupavičius LSSR Aukščiausiajai tarybai įteikė, manytina, su Bažnyčios hierarchais suderintą, memorandumą, kuriame išdėstė galimą Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą sprendžiant krašto socialines problemas. f memorandumą valdžia atsakė tyla ir tolesniais veiklos varžymais. Pagaliau 1941 m. balandžio 24 d. Vyskupų konferencija parengė memorandumą, jame nurodydama daug valdžios antikonstitucinių veiksmų bei pateikdama savo reikalavimus. Memorandumą valdžiai 1945 m. gegužės mėn. įteikė vyskupai Vincentas Borisevičius ir Juozapas Kukta. Tačiau ir toliau valdžia nedarė jokių pozityvių žingsnių.

1944 m. grįžus sovietų okupacijai, Lietuvos vyskupai, vysk. T. Matulionio iniciatyva, rugsėjo 5 d. Ukmergėje susirinko į slaptą pasitarimą apsvarstyti opiausias Bažnyčios problemas: religinio švietimo, kapelionų pareigybės įvedimo lietuviškuose sovietų armijos daliniuose, kunigų seminarijos darbo ir kitas. Tačiau NKGB, sužinojęs apie pasitarimą, kitą dieną jį nutraukė, ir visi klausimai nebuvo aptarti. Šiais klausimais į LSSR vyriausybę jau anksčiau, 1944 m. rugpjūčio 30 d., buvo kreipęsi Vilniaus vyskupai metropolitas Romualdas Jałbrzykowskis ir arkivysk. Mečislovas Reinys, tačiau jokio atsakymo negavo. Pasitarime nutarta dar kartą kreiptis visų vyskupų vardu, ir tai buvo padaryta 1944 m. rugsėjo 20 d., bet nė vienas reikalavimas nebuvo patenkintas.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai gerai suprato vienybės reikšmę priešinantis varžymams ir su bažnytine teise ar praktika nesuderinamiems valdžios reikalavimams. Taip jiems pavyko pasipriešinti valdžios reikalavimams pasmerkti partizaninę kovą, įvesti parapijų ir kunigų registraciją, taip faktiškai atimant iš vyskupų parapijų ir kunigų valdymą, ilgą laiką priešintasi vaikų katekizacijos draudimams ir kt.

Valdžia, stengdamasi susilpninti hierarchų pasipriešinimą, griebėsi NKGB išbandyto metodo - skaldymo ir priešinimo, -tačiau jis buvo ne itin sėkmingas: iki 1947 m. valdžia neturėjo nė vieno jai „lojalaus" („lojalieji" dažniausiai būdavo sovietinio saugumo užverbuoti) vyskupijos valdytojo. Neliko kitos išeities, kaip suimti visus vyskupus, paliekant tik vieną, tuomet jiems atrodžiusį nuolaidesnį - vysk. Kazimierą Paltaroką, o vyskupų vietas leidžiant užimti kapituliniams vikarams. Tai valdžia padarė iki 1947 m. vidurio. Tačiau ir naujieji valdytojai pasirodė ne ką geresni, todėl 1949 m. buvo areštuota pusė visų vyskupijų valdytojų, o vienas ištremtas iš savo vyskupijos. RKRT įgaliotiniui tiesiogiai įsikišus, į jų vietas buvo susodinti ne visai „lojalūs", bet jau lojalesni valdytojai. Paskutinis „nelojalus" valdytojas - Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų apaštališkasis administratorius vysk. Julijonas Steponavičius - iš savo pareigų valdžios buvo pašalintas 1961 m.

1956 m. grįžę iš lagerių vyskupai T. Matulionis ir P. Ramanauskas, matydami kai kurių vyskupijų valdytojų minkšta-kūniškumą, bandė palaikyti vysk. K. Paltaroką ir apie jį suvienyti visus valdytojus, kad būtų tvirčiau priešinamasi valdžios prievartai. Tačiau valdžia, „lojalių" valdytojų padedama, šiems vyskupų bandymams pasipriešino, o juos pačius už tai ketino vėl areštuoti arba ištremti iš Lietuvos. Bet apsiribojo ištremdama juos į atkampias Lietuvos parapijėles ir izoliuodama nuo kitų valdytojų.

Nuo pokario metų draustas bet koks valdytojų, vyskupijų kapitulų ar dekanato kunigų susirinkimas be RKRT įgaliotinio leidimo. Po Vatikano II Susirinkimo pradėjus veikti ordinarų kolegijoms, į kurių posėdžius tekdavo susirinkti valdytojams ir bendrai spręsti kai kuriuos klausimus, šiek tiek sustiprėjo vyskupijų valdytojų vienybė. Tačiau čia hierarchai pasipriešinimo klausimų nekeldavo. Padėtis ėmė gerėti pravėrus duris į Vatikaną bei pradėjus eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai". Nors hierarchų kelionės į Vatikaną valdžios buvo labai kontroliuojamos ir iš jų siekta išpešti kuo daugiau naudos Sovietų Sąjungos politikai, tačiau hierarchai kai kuriems nekanoniškiems valdžios reikalavimams galėjo pasipriešinti sakydami: „O ką pasakys Vatikanas!" Tas pat pasakytina apie „LKB Kroniką", išviešindavusią Bažnyčiai kenksmingą kai kurių kunigų ar hierarchų veiklą, - prievartaujami jie galėjo atsikirsti: „O ką parašys „Kronika?"

Pasipriešinimo Bažnyčios veiklos varžymams ir kovos už tikinčiųjų teises ir laisves iniciatyvos paprastai kildavo iš tų po mažas parapijėles iškamšytų kunigų, kuriems „Dievo klausyti buvo svarbiau, negu žmonių" (šv. Petro žodžiai). KGB ir RKRT įgaliotinio dokumentuose jie įvardijami kaip „religiniai fanatikai", „ekstremistai" ar „reakcionieriai". Jų vadai 7-9 dešimtmečiais buvo tremtyje esantys vyskupai Julijonas Steponavičius ir 1988 m. pakeltas į kardinolus Vincentas Sladkevičius. Jau įsibėgėjant tautinio išsivadavimo sąjūdžiui, kardinolas V. Sladkevičius 1988 m. rugpjūčio 3 d. kunigų simpoziume Kaune sovietų valdžiai pareiškė ultimatumą: Bažnyčia atsisako paklusti varžymams ir toliau veiksianti nepriklausomai⁴⁷. Iki Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dar buvo likę pusantrų metų.

Pasipriešinimo laikotarpiai, metodai ir priemonės

Stalino valdymo metais (iki 1953 m.) kovojant prieš Bažnyčią dominavo represinės priemonės. Tuometėje antibažnytinėje politikoje vyravo greito Bažnyčios sunaikinimo tendencijos. N. Chruščiovo valdymo laikais, pradedant 1953 m., imta atsisakyti minties greitai sunaikinti Bažnyčią ir pereita prie ilgai trunkančio jos marinimo ir palaipsnio išstūmimo iš gyvenimo. Brutalias represijas pakeitė demokratijos ir laisvės skraistėmis dangstomos Bažnyčios veikimo varžymų formos, o represijų buvo griebiamasi tada, kai nepavykdavo kitaip sutramdyti „ekstremistų". Tais laikais Bažnyčia buvo bandoma pasinaudoti Sovietų Sąjungos užsienio politikai paremti bei duodant atkirtį Vakarų „šmeižtams" dėl žmogaus teisių ir laisvių varžymų SSRS.

    Plečiantis ryšiams su Vakarų pasauliu ir, priešingai SSKP^* siekiams, 8-ąjį dešimtmetį ne slopstant, o aktyvėjant Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, antibažnytinė SSRS politika buvo priversta daugiau jėgų skirti ginantis nuo jai priešiškos pasaulio opinijos ir ieškoti dar slaptesnių bei rafinuotesnių būdų kovoti su Bažnyčia. Tačiau niekada nebuvo atsisakyta fanatizmui prilygstančio Sovietų Sąjungos kompartijos ideologinio tikslo „iš tarybinės liaudies sąmonės išrauti religinius prietarus", sunaikinant ir Bažnyčią. Taigi per visą okupaciją keitėsi tik šios politikos įgyvendinimo priemonės. Savo ruožtu keitėsi ir Bažnyčios priešinimosi būdai bei priemonės.

 

 

Kaip buvo minėta, pirmaisiais pokario metais šiam priešinimuisi vadovavo hierarchai. Per represijas netekus atkakliausių Bažnyčios vadovų ir kunigų, 6-ame dešimtmetyje Bažnyčia ne tiek priešinosi, kiek stengėsi išlaikyti tai, ką dar turi. Tam tikro atgimimo ir drąsos įkvėpė dešimtmečio viduryje iš kalėjimų ir tremčių ėmę grįžti gyvi išlikę kunigai bei vyskupai ir po Stalino mirties stiprėjančios išsivadavimo viltys ne tik Baltijos šalyse, bet ir Vidurio Europos komunistų valdomuose kraštuose. Tačiau 1957-1958 m. per Lietuvos Katalikų Bažnyčią nusirito nors ir ne tokia stipri kaip pokario metais represijų banga: jos metu buvo suimta 13 kunigų ir kelios dešimtys Lietuvos jaunuolių, daugiausia katalikų, dalyvavusių vadinamuosiuose Vėlinių įvykiuose.

Įsimintinesnis pasipriešinimas pradėjo reikštis 7-ame dešimtmetyje. Tuo metu naujų stipresnių Bažnyčios varžymų valdžia tarsi ir nesigriebė, tačiau manytina, kad pasipriešinimo suaktyvėjimą ir naujų jo formų atsiradimą dešimtmečio pabaigoje paskatino keli faktoriai. Subrendo nauja, jau pokario metais parengta dvasininkų karta. Ji savo kailiu nebuvo patyrusi represijų, todėl jautėsi drąsesnė. Ji greitai surado kalbą su iš lagerių grįžusiais nepalaužtos dvasios, drąsiais kunigais. Apie 1966 m. prasidėjo uoliųjų kunigų slapti sambūriai, juose būdavo aptariama Bažnyčios padėtis ir veiklos gairės. Buvo akivaizdu, kad hierarchams pravertos durys į Vatikaną ir jų valdymo aprobavimas ten daugiau tarnauja valdžiai negu Bažnyčiai. Bažnyčia ir toliau marinta: nuo 1961 m. į kunigų seminariją kasmet buvo priimami tik 5 jaunuoliai, o mirdavo per 20 kunigų. Visų šių faktų analizė vertė uoliuosius kunigus ieškoti išeities ir priešintis valdžios priespaudai. Tam turbūt turėjo įtakos ir kitų religijų veiklos suaktyvėjimas Sovietų Sąjungoje. Valdžiai daug rūpesčių kėlė dėl savo teisių kovojantys baptistai. Dėl pravoslavų cerkvės teisių ėmėsi kovoti SSRS įsikūręs „Komitetas Bažnyčios teisėms atkurti ir kovoti už jos kanoninį švarumą bei teisinę padėtį". Komitetas platino nuo valdymo valdžios nušalinto Kalugos arkivysk. Jermogeno, šventikų Ešlimano, Jakunino, Krasnovo, Levitino ir Talantovo raštus. Juose buvo reikalaujama teisių laisvai veikti cerkvei⁴⁸.

Lietuvos Katalikų Bažnyčioje ypač dideliu veiklumu pasižymėjo grupė Vilkaviškio vyskupijos kunigų: Sigitas Tamkevičius SJ, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Konstantinas Ambrasas, Vaclovas Degutis, Albinas Deltuva, Gvidonas Do-vidaitis, Petras Dumbliauskas SDB, Vincentas Jalinskas, Lionginas Kunevičius, Jonas Maksvytis, Ignas Plioraitis, Pranciškus Račiūnas MIC, Vaclovas Štakėnas, Juozas Žemaitis MIC. Tų slaptų sambūrių neoficialus vadovas buvo tuo metu kun. Sigitas Tamkevičus. Iš kitų vyskupijų paminėtini kunigai Karolis Garuckas SJ, Bronius Laurinavičius, Jonas Lauriūnas SJ, Algimantas Keina, Bronius Antanaitis, Jonas Buliauskas ir daug kitų. Veiklieji kunigai slaptuose sambūriuose nusprendė, kad reikia priešintis pastoracijos varžymams ir kitus raginti priešintis net rizikuojant būti baudžiamiems ar represuotiems. Šiuose sambūriuose gimė mintis rašyti kolektyvinius kunigų pareiškimus hierarchams ir valdžios institucijoms, reikalaujant Bažnyčiai veikimo laisvės bei ginant tikinčiųjų teises. Nuo 1968 m. šimtai tokių pareiškimų (vėliau į šią akciją įsitraukė ir tikintieji pasauliečiai) buvo pasiųsta ne tik Bažnyčios hierarchams, valdžios institucijoms, bet ir tarptautinėms organizacijoms.

Šiuose sambūriuose gimė mintis leisti pogrindinį žurnalą, tapusį ne tik kovojančios Bažnyčios, bet ir visos tautos balsu, -tai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" („LKB Kronika", arba „Kronika").

7-ojo dešimtmečio gale okupacinė valdžia konstatuoja Lietuvos Katalikų Bažnyčios veiklos suaktyvėjimą. Nepaisant to, kad 1976 m. liepos 28 d. LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumas patvirtino naujus „Religinių susivienijimų nuostatus", turėjusius labai apriboti kunigų teises ir veikimą, tai neįvyko. Protestą prieš šiuos nuostatus pasirašė 552 Lietuvos kunigai (tai sudarė apie 70 procentų visų kunigų). 1978 m. buvo paskirtas naujas RKRT įgaliotinis P. Anilionis, įpareigotas naujais metodais sutramdyti išsilaisvinančią Bažnyčios dvasią. Tačiau nepaisant visų valdžios pastangų - viena vertus, nuolatinio spaudimo hierarchams, kita vertus, nežymių nuolaidų darymo, - priešinimasis varžymams augo ir Bažnyčia pamažu laisvėjo. Po 23 metų tremties Lietuvoje 1982 m. valdžia leido vysk. V. Sladkevičiui grįžti į Kaišiadorių vyskupiją ir ją valdyti.

1978 m. lapkričio 13 d. įkurtas viešai veikiantis Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK) savo tikslais paskelbė: stebėti, kad SSRS įstatymai Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių klausimais neprieštarautų tarptautiniams SSRS susitarimams, aiškinti šias teises tikintiesiems ir jas ginti. „LKB Kronikos" leidyba, jos paplitimas pasaulyje ir TTGKK veikla žymėjo naują Bažnyčios pasipriešinimo sovietų režimui laikotarpį ir suteikė naują paskatą ne tik Bažnyčios, bet ir visos tautos išsivadavimo judėjimui. Jo sutramdyti jau nesugebėjo nei KGB slaptas karas prieš rezistentus, nei represijos prieš juos.

Trumpai peržvelgsime kelias Bažnyčios veiklos sritis, kurių varžymui buvo itin priešinamasi, ir to pasipriešinimo formas.

Jaunimo religinis švietimas

    Dar 1940 m. iš mokyklų pašalinus tikybos dėstymą, moksleiviams ji buvo dėstoma bažnyčiose. Dėstymas buvo organizuotas taip: pamokos vykdavo pagal grafiką, klasėmis, pasibaigus pamokoms, bažnyčiose. 1944 m. atsinaujinus sovietų okupacijai ir hierarchams patyrus, kad šio klausimo su valdžia sureguliuoti civilizuotomis priemonėmis (įteiktais memorandumais) nepavyks, prie šios praktikos buvo grįžta savarankiškai. Apie tai žinojo respublikos valdžia ir Maskva (RKR taryba), tačiau nusprendė, kad „dėl didelės bažnyčios įtakos visuomenei kol kas to drausti ir griebtis administracinių priemonių neverta"⁴⁹. Suprantama, žiemą mokyti šaltose bažnyčiose buvo vargas ir mokiniams, ir kunigams; mokyti savo butuose galėjo tik nedaugelis kunigų, nes klebonijos ir parapijų namai buvo atimti ir retas kunigas turėjo erdvesnes gyvenamąsias patalpas. Tačiau vis tiek mokyta.

Praslinkus dvejiems metams, 1946 m. lapkričio mėn. LSSR Ministrų taryba uždraudė vaikus ir jaunimą mokyti ir bažnyčiose. Šį nutarimą įgyvendinti buvo pavesta apskričių ir miestų vykdomiesiems komitetams, kiekvienam kunigui apie tai pareiškiant žodžiu (šiukštu ne raštu!) ir priverčiant jį paklusti. Tačiau hierarchai ir kunigai tam priešinosi, ir jau 1948 m. MGB ir RKRT įgaliotinis vargo prievartaudamas vysk. K. Paltaroką bei daugelį kunigų paklusti⁵⁰.

Vaikų katekizacija - rengimas Pirmajai išpažinčiai ir komunijai - buvo vedama taip, kaip ir iki okupacijos: pasibaigus mokslo metams, 3-4 savaites bažnyčiose kunigas mokydavo vaikus. 1947 m. respublikos valdžia susigriebė, kad reikia uždrausti ir šį mokymą. Nenorėdamas dar labiau didinti ir taip didelio gyventojų priešiškumo valdžiai, RKRT pirmininkas I. Polianskis Maskvoje patarė „dėl vaikų katekizacijos kol kas nesiimti griežtų priemonių ir palikti esančią praktiką". Tą pat Lietuvos kompartijos vadui A. Sniečkui ir Ministrų tarybos pirmininkui M. Gedvilui patarė ir I. Po-lianskio įgaliotinis Lietuvoje A. Gailevičius⁵¹. Nepaisant Maskvos patarimų, kolektyvinė vaikų katekizacija buvo uždrausta jau tais pačiais metais: teisė katekizuoti vaikus palikta tik tėvams ar jų paprašytam asmeniui ir ne daugiau kaip 2-3 vaikų grupę, o kunigui leistas tik griežtai individualus (nedalyvaujant kitiems vaikams) žinių patikrinimas. Oficialiose valdžios ataskaitose sakoma, kad kolektyvinis vaikų ir jaunimo mokymas bažnyčiose nutrauktas 1950 m.⁵², tačiau daug kunigų sąmoningai nepakluso tam ir vaikus katekizavo per visą okupaciją. Už kolektyvinę vaikų katekizaciją 1964-1971 m., kaip minėta, buvo nuteisti 3 kunigai, daugelis dėl to neteko valdžios išduotų registracijos pažymėjimų. Kiti kunigai ieškojo kitų mokymo formų: kelis kartus atvestus patikrinti tuos pačius vaikus grupelėmis egzaminuodavo drauge jiems aiškindami arba, iš anksto įspėję tėvus, kad atsivestų vaikus, katekizmą aiškindavo sekmadienio pamoksluose ir pan. Be galo daug šiame darbe padėjo pogrindyje veikusios vienuolės, mokiusios vaikus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Lietuvių vienuolių seselių ir kunigų apaštalavimo darbai siekė ne tik Baltarusiją, Ukrainą, Sibirą, bet ir Moldaviją, Armėniją, Gruziją, Kazachiją, Vidurinę Aziją.

Katekezės reikšmę Bažnyčios išlikimui labai gerai suvokė visi kunigai, todėl, nepaisant nuolatinių valdžios sekimų, draudimų ir baudimų, katekizacija nenutrūko per visą okupaciją. Apie grupinį vaikų mokymą pilna RKRT įgaliotinio ir kiekviename mieste bei rajone veikusių vadinamųjų Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijų pranešimų. Apie tai liudija ir RKRT įgaliotinio ataskaitose pateiktos žinios apie Pirmąją ko-muniją priėmusių vaikų skaičiaus didėjimą. Pavyzdžiui, 1975 m. Pirmąją komuniją priėmė 21 380, o 1978 m. - 25 034 vaikai, Sutvirtinimo sakramentą priėmė atitinkamai 18 690 ir 24 438 vaikai⁵³.

1981 m. RKRT įgaliotinis pranešime Maskvai, LKP CK ir Ministrų tarybai rašė, kad beveik visi kunigai reikalauja leisti katekizuoti vaikus, o vysk. J. Steponavičius ir toliau nesutinkąs su katekizacijos draudimu, kad vaikai katekizuojami per pamokslus, o kai kurie kunigai (J. Zdebskis, R. Černiauskas) net organizuoja jaunimui vasaros stovyklas. Katekizacijoje aktyviai talkinančios vienuolės. Jis tvirtina, kad „Katalikų Bažnyčia save laiko vienintele jaunimo tautinių ir dorinių tradicijų gynėja"⁵⁴.

Organizacijos

Jaunimo religiniu švietimu iki okupacijos rūpinosi keletas organizacijų: mokiniais ir studentais - ateitininkų, mažais vaikais - angelaičių, kaimo jaunimu - pavasarininkų organizacija. Prasidėjus okupacijai, jos visos uždarytos, o jų vadovai imti sekti ir represuoti. Dar pirmosios okupacijos metais pogrindyje veikė ateitininkai ir pusiau legaliai parapijose - angelaičiai. Antrosios okupacijos metais (nuo 1944 m.) imta persekioti ne tik ateitininkų vadovus, bet ir eilinius jų narius. Baudžiamosiose bylose jie kaltinami kaip „buržuazinių-nacio-nalistinių" organizacijų nariai. Tačiau 3-4 metus ateitininkai dar gana aktyviai veikė pogrindyje. Daugelyje gimnazijų, Kauno universitete ir kunigų seminarijoje, mokytojų seminarijose ir kitose aukštesniosiose mokyklose jie organizuodavo savo slaptus susirinkimus, pamaldas, rekolekcijas, adoracijas ir daugelis jų narių palaikė ryšius su partizanais. Daug ateitininkų įsiliejo į partizanų gretas ir žuvo ar iškeliavo gulagų keliais.

1949 m. MGB pavyko nustatyti Vilniuje veikusią pogrindinę religinę-patriotinę organizaciją „Aušros Vartų kolegija". Ją sudarė daugiausia Vilniaus pedagoginio instituto ir universiteto studentai. Jai vadovavo pedagoginio instituto studentas Algirdas Kavaliauskas (gyvenęs Aleksonio pavarde). Šios organizacijos tikslas buvo ugdyti studentus ateitininkijos dvasia, pasiryžusius tarnauti Dievui ir Tėvynei, kad, baigę aukštąsias mokyklas, mokyklose jaunimui toliau perteiktų tą dvasią. Šios organizacijos veikloje dalyvavo ir buvo represuoti kai kurie kunigai: Kazimieras Vaičionis, Romualdas Grucė, Bronius Bu-lika ir kiti.

Yra žinoma, kad Kauno kunigų seminarijoje veikė „Tomistų" būrelis, rūpinęsis katalikų intelektualų ugdymu kovai su valstybės propaguojama materialistine-ateistine pasaulėžiūra.

Per visą okupacijos laikotarpį pionierių ir komjaunimo organizacijos buvo pagrindiniai jaunimo sovietizacijos ir ateizaciįos įrankiai. Pokario metais ir vėliau į šias organizacijas dažnai buvo verste verčiama stoti. Tikinčių šeimų vaikai dėl to patirdavo patyčių ir brutalaus smurto. Į atsisakiusįjį stoti buvo žiūrima kaip į „antisovietiką" ar „religinį fanatiką".

Šią prievartą ir tikinčių vaikų prievartinę ateizaciją pokario metais atviriau ar atsargiau pasmerkė hierarchai ir daugelis kunigų. Protestuodamas prieš tikinčių vaikų vertimą stoti į bedieviškas pionierių ir komjaunimo organizacijas, 1945 m. balandžio 7 d. raštu į LSSR liaudies švietimo komisarą kreipėsi vysk. T. Matulionis⁵⁵. Po to, kai kunigai Stanislovas Kiškis ir Marijonas Petkevičius Kaišiadorių katedroje per pamokslą išaiškino, kad tikintiems vaikams nedera stoti į šias bedieviškas organizacijas, Kaišiadoryse iš komjaunimo išstojo daugelis, o iš pionierių beveik visi mokiniai⁵⁶. Šia veikla buvo kaltinami daugelis represuotų kunigų.

KGB dokumentuose yra išlikę žinių apie daugybę nedidelių pogrindinių patriotinių grupelių, įvairiais metais veikusių vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Jas atskleidęs, KGB su jų nariais negailestingai dorodavosi: pokario metais represuodavo, o vėlesniais - verbuodavo, vykdydavo jų „profilaktiką" ar šalindavo iš mokyklų. Dar 6-ajame dešimtmetyje tokių organizacijų nariai daugiausia būdavo represuojami.

Religinis-patriotinis jaunimo sąjūdis vėl ėmė intensyvėti 7-ojo dešimtmečio gale. Jam pradžią davė jėzuito kun. Pranciškaus Masilionio ypač populiarinamas Švč. Sakramento garbinimas, taip pat kartu su pirmąja kongregacijos vienuole Jone Juozapaityte 1947 m. pogrindyje įkurta Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija. Šios kongregacijos sesuo Gema Jadvyga Stanelytė, talkinama veiklių kunigų ir kitų seselių, 1969 m. ėmėsi burti uolesnius tikinčius jaunuolius į Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Tai buvo tarsi ateitininkijos veiklos atnaujinimas, tik pogrindžio sąlygomis.

Eucharistijos bičiuliai praktikavo pamaldumą, pasiaukojimą, organizuodavo slaptus susirinkimus, rengdavo mažąsias rekolekcijas, konferencijas, išvykas į gamtą, savo draugams statydavo religinius ir patriotinius spektakliukus. Eucharistijos bičiulių grupės veikė daugelyje didžiųjų miestų ir visuose Lietuvos regionuose. Kunigai Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevi-čius ir daug kitų buvo šių grupių neoficialūs dvasios vadovai.

    Daugiausia šiam sąjūdžiui nusipelnė Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys. Kai kurios Eucharistijos bičiulių grupės, kaip Kauno Petrašiūnų parapijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Kelmės, buvo gana gausios ir labai veiklios. KGB šių grupių veiklą sekė, stengėsi jas įvardyti, jų narius, ypač vadovus, persekiojo ir rengėsi represuoti. Tačiau, nepaisant KGB pastangų, šių grupių veikla nenutrūko iki okupacijos galo ir jos Lietuvai davė ne vieną šiandien žinomą dvasininką ar visuomenės veikėją kataliką.

Prie religinio švietimo priskirtinas ir religinis-patriotinis inteligentijos sąjūdis. Daugiausia jis reiškėsi Kaune. Šiuose studentijos ir inteligentijos slaptuose sambūriuose vykdavo konferencijos, disputai, susitikimai su buvusiais politiniais kaliniais, kartais būdavo organizuojamos ir rekolekcijos. Organizuotos net turistinės kelionės į Sovietų Sąjungos kalnus, ten aukojamos Mišios, dalyvių žvilgsnis kreipiamas į Dievą. Ir vėl dvasios vadovai būdavo tie patys „reakcingieji" kunigai ir pogrindyje veikusios vienuolės. KGB sekė ir šiuos sambūrius, stengėsi juos išardyti, kai kuriuos inteligentus šalino iš darbo, pavyzdžiui, Algirdas Patackas buvo įkalintas, ketinta jį teisti, tačiau prasidėjęs Atgimimas sutrukdė.

Žiniasklaida

Religinis švietimas neįmanomas be žinių perteikimo. Apie jaunimo religinį švietimą jau buvo kalbėta. Be minėtų mokymo varžymų, dar viena didelė kliūtis buvo religinės spaudos stygius. Apie radiją, televiziją negalėjo būti ir kalbos - jie buvo valdžios valdomi ir naudojami tik antireliginei propagandai skleisti. Religinė spauda buvo uždrausta dar 1940 m., o visa kita griežtai cenzūruojama ir prižiūrima KGB. Kad suvaržytų religinį švietimą, kaip buvo minėta ankstesniame skyriuje, ne tik iš viešųjų, bet ir iš bažnyčių, kunigų seminarijos bibliotekų buvo išimta visa religinė literatūra ir atiduota į specialius valstybės bibliotekų fondus ar sunaikinta; teliko leidiniai privačiose žmonių bibliotekose. Tačiau ir namuose buvo nesaugu laikyti, juo labiau kam nors duoti skaityti, nes kaipmat galėjai būti apkaltintas, „buržuazinės ideologijos propagavimu", represuotas ar kitaip nubaustas. Todėl praslinkus keletui metų po karo pradėta stokoti elementariausios religiniam vaikų švietimui reikalingos literatūros, net katekizmų. Šią spragą ėmėsi užpildyti kai kurie veiklesni kunigai ir pasauliečiai: 5-6 dešimtmetį spaustuvėse slapta, nurodant prieškario leidybos metus, buvo spausdinami katekizmai, tačiau dėl stropios KGB priežiūros ne visada pavykdavo tai padaryti.

Trūko ne tik katekizmų, bet ir maldynų. Buvęs saleziečių auklėtinis Paulius Petronis 1963 m. pabandė suorganizuoti pogrindinę jų leidybą, bet nepavyko, tačiau gana intensyvi leidyba prasidėjo nuo 1969 m. Sovietų valdžia matydama, kad pogrindis ėmėsi tikinčiuosius aprūpinti katekizmais ir maldynais, 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje leido kan. J. Stankevičiui išleisti kelias jo parengto maldyno laidas. 1972-1973 m. buvo išleistas Naujasis Testamentas. Pagal Vatikano II Susirinkimo nutarimus vykdant liturginę reformą, Lietuvos hierarchams buvo duotas leidimas leisti liturgines knygas, kad jų neišleistų Vakaruose gyvenantys lietuviai kunigai. Nuo 8-ojo dešimtmečio kelis kartus buvo išleisti ir katekizmai. Kiekvienam religinės literatūros leidiniui reikėjo gauti iš Maskvos RKRT pirmininko ir LSSR Ministrų tarybos leidimą. Jame būdavo griežtai ribojamas tiražas, leidinio apimtis, o pats leidinys cenzūruojamas.

1959 m. spaudos kontrolės komitetas (vadinamasis Glavlitas), suderinęs su KGB, išleido slaptą instrukciją, kurioms religinėms organizacijoms ir veikėjams galima gauti religinę literatūrą (tik be antisovietinės medžiagos) ir kulto reikmenis iš užsienio. Šiame sąraše buvo pravoslavų, musulmonų, budistų, baptistų, liuteronų Bažnyčių atstovai, bet nebuvo nė vieno Katalikų Bažnyčios atstovo. Tik 1988 metais Lietuvos vyskupijų kurijoms leista gauti liturginę literatūrą⁵⁷.

    Per visą okupaciją legaliai buvo išleista tik keli maldynai, liturginės knygos, Naujasis Testamentas, Vatikano II Susirinkimo dokumentai, kelios katekizmų laidos, kalendoriai-žinynai ir vienas kitas proginis lankstinukas. Tiesa, du kartus - 6-ąjį ir 8-ąjį dešimtmetį buvo svarstomas katalikų žurnalo leidimo klausimas, tačiau hierarchai, suprasdami, kad žurnalas valdžios bus panaudotas sovietinei propagandai ir melui apie „Bažnyčios laisvę" skleisti, jį leisti atsisakė⁵⁸. Dėl propagandinių ir melo apie tariamą Bažnyčios laisvę tikslų valdžia savo iniciatyva sukūrė net dokumentinį filmą apie Lietuvos Katalikų Bažnyčią, skirtą demonstruoti tik užsienyje, ir 1982 m. nutarė išleisti albumą „Lietuvos Katalikų Bažnyčia", iš esmės taip pat skirtą užsieniui⁵⁹. Visas legaliai spausdintas religines knygas valdžia leido išleisti arba pati jas leido dėl dviejų tikslų: sumažinti Vatikano ir vadinamųjų „emigracinių centrų" įtaką Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir duoti atkirtį Lietuvos „reakcingųjų" kunigų per „LKB Kroniką", TTGKK ir kitais būdais „skleidžiamam šmeižtui" apie Bažnyčios ir tikinčiųjų varžymus bei persekiojimus⁶⁰.

Religinio švietimo, kunigijos ir pogrindyje veikiančių vienuolijų dvasinio gyvenimo ugdymo leidiniai, pamokslai ir kita teologinė bei filosofinė literatūra buvo leidžiama tik pogrindyje. Jau 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje ėmė plisti rašomosiomis mašinėlėmis perspausdinti aktualūs prieškario leidiniai ir nežinomais keliais pro geležinę uždangą iš Vakarų prasiskverbę ten išleisti lietuvių katalikų intelektualų veikalai. Ėmė rastis ir labiau išprususių vietinių kunigų parašytų veikalų, jų pamokslų rinkinių ir užsienio teologų bei rašytojų verstinių leidinių. 1977 m. pradėjo eiti daugiausia kunigams skirtas pogrindinis leidinys „Tiesos kelias". 8-ąjį dešimtmetį šie veikalai buvo dauginami jau ne tik rašomosiomis mašinėlėmis, bet ir pogrindyje veikusiais elektrografiniais aparatais.

KGB pogrindžio leidybą sekė, o jos leidėjus represuodavo. Pogrindžio religinės literatūros leidyboje pasižymėjo Paulius Petronis, Petras Plumpa, Jonas Stašaitis ir kt. Šiame darbe dalyvavo tūkstančiai Lietuvos katalikų. Jie padėjo organizuojant ir finansuojant „LKB Kronikos" leidybą.

Kova už ištikimybę Visuotinei Bažnyčiai

Atskirti Lietuvos Katalikų Bažnyčią nuo popiežiaus Maskva (RKRT pirmininkas I. Polianskis) pareikalavo dar 1945 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 134s. Jis siūlė sukurti vadinamąją autokefalinę Bažnyčią ir ją prijungti prie pravoslavų Bažnyčios. Tačiau tam pasipriešino net LKP(b)CK. Mat Lietuvoje, ne taip, kaip Vakarų Ukrainoje ar Baltarusijoje, katalikai ir pravoslavai buvo skirtingų tautybių: pirmieji - lietuviai, antrieji - rusai. Be to, katalikai sudarė 80 procentų gyventojų, o pravoslavų buvo tik 23 tūkstančiai. Kita vertus, toks žingsnis būtų vertinamas kaip lietuvių rusifikacija ir tam stipriai būtų pasipriešinę kunigai. LKP(b)CK siūlė skaldyti katalikų dvasininkiją ir, pasitelkiant „lojaliuosius" kunigus, organizuoti tautinę bažnyčią⁶¹ . RKRT pirmininkas 1946-1947 m. savo įgaliotiniui Lietuvoje ne kartą nurodė, kad jo pirmutinis uždavinys esąs atskirti Lietuvos Katalikų Bažnyčią nuo popiežiaus⁶².

Šiuo klausimu užsiėmė RKRT įgaliotinis ir MGB, o strateginius klausimus tvirtindavo LKP(b)CK. 1946-1949 m., pasitelkdami „lojaliuosius" kunigus - MGB agentus „Šimkų", „Kardą", „Jurijų", „Tupėną" ir kt. - ne kartą bandė organizuoti atsiskyrimą. 1948 m. spalio 6 d. RKRT įgaliotinis informuoja Maskvą, kad „susitarta su LKP(b)CK sekretoriumi Preikšu dėl tautinės bažnyčios kūrimo forsavimo. Su MGB šis klausimas jau anksčiau išspręstas. Bus taip veikiama: apie tautinę bažnyčią pareikš kun. Pilipaitis, po to - Bakšys, o šį palaikys dekanas Šilingas. Taip vienas po kito ir darys pareiškimus. Nuspręsta po to sušaukti tų kunigų pasitarimą <...>, o po to bus galima sušaukti ir suvažiavimą <...>. Šiuo klausimu šiandien drg. Sniečkus [LKP(b)CK sekretorius] kalbėsis Maskvoje [VKP(b)CK]"⁶³.

Tačiau šis ir kiti bandymai vis nepavykdavo: akivaizdu, kad nesusirinkdavo net minimalus branduolys kunigų, drįstančių viešai apie tai prabilti.

    Popiežiui Pijus XII 1949 m. liepos 13 d. paskelbus dekretą prieš komunizmą, RKRT įgaliotinis B. Pušinis parengė raštą „Mes griežtai smerkiame ir protestuojame" ir išsiuntinėjo apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkams, kad surinktų visų kunigų parašus po juo⁶⁴. Remiantis šiuo kunigų pasirašytu protestu būtų buvę skelbiama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios atsiskyrimą nuo popiežiaus. Tačiau ir šis bandymas nepavyko. Nors nepasirašę kunigai buvo ne tik bauginami, bet ir keliami į mažas parapijėles, jiems uždrausta eiti pareigas, t. y. atimti vadinamieji registracijos pažymėjimai, ar jie net areštuoti, tačiau iš tuo metu dirbusių per 850 kunigų pasirašė tik apie dvidešimt. Šiaulių, Šilutės, Raseinių, Kėdainių, Kauno, Lazdijų, Plungės, Kupiškio, Mažeikių, Šakių, Prienų, Švenčionių ir daugelyje kitų apskričių nepasirašė nė vienas kunigas. RKRT įgaliotinis skundėsi, kad „progresyviuosius kunigus" (pasirašiusius) puola ir vyskupijų kurijos. „Prisipažįstame šiame darbe pralaimėję", - konstatuoja jis⁶⁵. Mintis sukurti tautinę bažnyčią, pasitelkiant kunigą agentą „Tupėną", dar buvo puoselėjama ir 1951 m.

Nors Lietuvos Katalikų Bažnyčia jokių oficialių ryšių su Šventuoju Sostu neturėjo, tačiau savo tvirta laikysena ir pasipriešinimu tautinės bažnyčios sukūrimui ne tik parodė ištikimybę Visuotinei Bažnyčiai, bet ir išsaugojo pagrindinį juridinės motyvacijos ginklą ateinančių okupacijos dešimtmečių dvasininkams priešintis valdžios antikanoniškiems reikalavimams. Kaip visos lietuvių tautos ištikimybės popiežiui ženklas yra Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vyriausiojo kapeliono kun. Juozo Stankūno visos tautos vardu 1948 m. rašytas ir partizanų į Vakarus nugabentas kreipimasis į popiežių Pijų XII. Jame išsakytos tautą užgriuvusios negandos ir prašoma popiežiaus užtarimo.

KGB visuomet įtarė esant slaptus ryšius su Šv. Sostu ir bandė juos nustatyti. 1947 m. tokį kanalą užmezgė kun. Pranas Račiūnas MIC per Maskvos Šv. Liudviko bažnyčios kunigą prancūzą Laberžė, tačiau saugumas greitai šį ryšį nustatė ir kun. P. Račiūną areštavo. Jiems nepavyko atskleisti ir vysk. K. Paltaroko, ir vysk. T. Matulionio įtariamų ryšio kanalų. Vėlesniais metais įtarė, kad ryšiai palaikomi per Lenkijos dvasininkiją.

Po Stalino mirties politika ėmė švelnėti: atsisakyta minties sukurti tautinę bažnyčią ir nuspręsta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybei užmegzti labai ribotus, griežtai valdžios kontroliuojamus ir jos interesams tarnaujančius ryšius su Vatikanu. Pirmasis toks ryšys leistas 1955 m., pateikiant naujų vyskupų kandidatūras. Valdžia čia siekė savo tikslo: gauti Vatikano skyrimą vyskupu vienam dvasininkui, į kurio rankas buvo numatę sutelkti visos Lietuvos Bažnyčios valdymą ir kuris būtų turėjęs ją orientuoti valdžios pageidaujama linkme. Bažnyčia, konkrečiai vysk. K. Paltarokas, siekė savo tikslų: kad būtų nominuoti kiti du kandidatai. Vatikanas pasielgė pagal vysk. K. Paltaroko troškimą. 8 metus KGB regztas planas žlugo. Po šios nesėkmės ištisą dešimtmetį nebuvo leidžiama teikti naujų vyskupų kandidatūrų, nes KGB neturėjo vilčių, kad Vatikanas paskirs jų pageidaujamus.

Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio iki Atgimimo (1988 m.) dėl vyskupų nominacijos tarp valdžios ir Vatikano didelių konfliktų nebuvo, nors Vatikanas daugelį kandidatų atmesdavo, tačiau valdžia Lietuvos Katalikų Bažnyčios ryšius su Vatikanu visuomet traktavo kaip neišvengiamą blogybę: Vatikaną visuomet laikė „Vakarų imperializmo citadele" ir kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios pasipriešinimo įkvėpėju. Vatikanas ir vadinamieji lietuvių emigraciniai centrai, ypač tenykščiai kunigai, buvo laikomi kovos dėl tikinčiųjų teisių Lietuvoje įkvėpėjais ir organizatoriais. Nors tai ir perdėtas šios įtakos vertinimas, matyt, norint sumenkinti šalies viduje vykstančią rezistenciją, tačiau iš esmės tai buvo ir tiesa: KGB duomenimis, Vakaruose (1984 m.) buvo per 630 lietuvių kunigų⁶⁶, o visoje Lietuvoje tuo metu tebuvo apie 680. Vatikane 9-ąjį dešimtmetį Viešųjų reikalų pasekretoriu dirbo mons. (dabar kardinolas) Audrys Juozas Bačkis. Suprantama, kad Vakarų lietuvių įtaka, nepaisant visų sovietų valdžios kontrapriemonių, Lietuvos Katalikų Bažnyčiai buvo didelė.

    Valdžios griežtai kontroliuojami Lietuvos Katalikų Bažnyčios ryšiai su Vatikanu ir laisvojo pasaulio Bažnyčia nuo 7-ojo dešimtmečio tolydžio plėtėsi. Tačiau visą laiką valdžia siekė savo tikslų. Iš jų paminėtini: 1) gauti Vatikano patvirtinimą valdžios norus atitinkančiai Lietuvos Katalikų Bažnyčios politikai bei valdžiai priimtinų vyskupų nominacijas; 2) rinkti žinias apie Vatikano politiką ir įtakingus tenykščius lietuvius dvasininkus; 3) paveikti Vatikaną ir Vakarų Katalikų Bažnyčią, kad nepalaikytų „reakcingųjų" Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkų ir jų kovos dėl tikinčiųjų teisių; 4) skleisti propagandą, kad Lietuvos kunigai ir tikintieji naudojasi visomis laisvėmis; 5) daryti įtaką Vatikano vadovybei, kad ne tik Vatikanas, bet ir kitos Vakarų pasaulio šalys vykdytų SSRS palankią užsienio politiką, įgyvendinant šiuos tikslus 6-ojo dešimtmečio gale į Vatikaną studijuoti išleisti pirmieji Lietuvos dvasininkai, valdžios parinktiems kunigams - vyskupijų valdytojams 7-ąjį dešimtmetį leista dalyvauti Vatikano II Susirinkimo sesijose (Vatikano kviesti, bet valdžiai nepriimtini vyskupai neišleisti). „Lojalieji" dalyvaudavo ne tik SSRS rengiamose taikos šalininkų konferencijose, bet ir būdavo išleidžiami į Bažnyčios renginius Vakaruose. Į Vatikaną vykstantys hierarchai ar kiti dvasininkai, be tiesioginių tikslų spręsti vieną ar kitą Bažnyčios vidaus gyvenimo klausimą (paprastai ilgai ir vargingai derintą su valdžia), turėdavo ir kitų minėtų užduočių. Todėl sovietinio laikotarpio Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų ryšiai su Vatikanu negali būti vertinami viena prasme. Tačiau, labai apibendrintai vertinant, tenka pripažinti juos buvus pozityvius: išsaugota Lietuvos Katalikų Bažnyčios ištikimybė Šventajam Sostui hierarchų rankose išlaikė galingą juridinės motyvacijos ginklą priešinantis valdžios spaudimui, remiantis būtinybe nenusižengti Bažnyčios teisei. Tartinas geras įvertinimo žodis ir valdžios prievartautiems hierarchams: net silpniausi, net labiausiai į okupantų pinkles įkliuvę hierarchai piktybiškai negriovė Bažnyčios. Didelės pagarbos verti kovojančios Bažnyčios vadovai - vyskupai J. Steponavičius, V. Sladkevičius, „LKB Kronikos" leidėjai ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Jie kartais drąsiai to meto hierarchams primindavo jų pareigas ir paragindavo jas vykdyti, patys iš pastarųjų patirdavo nepelnytas bausmes ir priekaištus, bet hierarchų viešai nesmerkė ir neteisė. Tai šiek tiek paaiškina, kodėl tarp kovojančios ir prisitaikėliškos Lietuvos Katalikų Bažnyčios dalies neįvyko skilimas ir kodėl šiandien tarp šių pusių atstovų nėra tokio susipriešinimo, kaip kai kuriose kitose buvusiose komunistinėse šalyse.

Kova už bažnyčių, vienuolijų ir kunigų išsaugojimą

Viena iš sovietų valdžios bandymo perimti į savo rankas Bažnyčios valdymą priemonių buvo religinių bendruomenių, kulto pastatų ir kunigų registracija. Kad būtų įregistruota parapija, bažnyčia ir kunigas, reikėjo suorganizuoti 20-ties žmonių vadinamąjį bažnyčios komitetą (rus. dvadcatka). Šis komitetas, o ne vyskupas ar jo paskirtas kunigas valdžios buvo pripažįstamas parapijos šeimininku, atsakingu ne tik už bažnyčios pastatą, inventorių, bet ir religinės bendruomenės gyvenimą - paklusimą valdžios reikalavimams; kunigas - tik religinės bendruomenės samdomas ar išlaikomas kulto tarnas.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, suprasdami, kad valdžios reikalaujami komitetai ir registracija prieštarauja Bažnyčios teisei, parapijos šeimininku laikančiai vyskupą ar jo deleguotą kleboną, bei kelia pavojų, kad Bažnyčios vidaus gyvenimą ims reguliuoti sovietų valdžia ir nieko apie Bažnyčią nenutuokiantys žmonės, iš pat pradžių ėmė griežtai priešintis šiems reikalavimams. Nors pirmas Maskvos .(RKRT pirmininko) reikalavimas įdiegti registraciją buvo gautas 1945 m. vasarį, tačiau po 8 mėnesių (1945 m. spalio 15 d. raštu Nr. 305-s) ta pati RKRT pirmininko institucija atšaukė Romos ir Graikų katalikų (unitų) bendruomenių registraciją „iki ypatingo nurodymo". Tikriausiai sunki politinė situacija Lietuvoje ir Ukrainoje - ginkluotas pasipriešinimas ir visuotinis gyventojų priešiškumas - sovietų valdžią privertė kurį laiką susilaikyti nuo savo ketinimų, kad nebūtų dar labiau erzinami ir priešiškai nuteikiami gyventojai⁶⁷. Tokios pačios nuostatos tuo metu laikėsi ir LSSR LKT pirmininkas M. Gedvilas.

Tačiau šis atsitraukimas buvo trumpalaikis - jau 1946 m. vėl buvo pareikalauta surengti registraciją. Hierarchų pasipriešinimas buvo vieningas. Jie įdiegti registraciją buvo verčiami tik žodžiu, Maskva buvo uždraudusi rodyti 1945 m. atsiųstą instrukciją Nr. 75 bei pateikti raštiškus reikalavimus, todėl savo atsisakymą hierarchai pirmiausia motyvavo tuo: 1) kad jiems nepateikiamas įstatymas, reikalaujantis registracijos; 2) kad yra tik žodinis, o ne raštiškas reikalavimas; 3) kad nenurodoma, kokie pateiktini dokumentai ir t. t. Tik gavę šiuos nurodymus, hierarchai galėtų patys orientuotis ir duoti nurodymus dekanams ir klebonams⁶⁸. Šiuos reikalavimus RKRT įgaliotiniui A. Gailevičiui 1946 m. balandžio 6 d. pateikė arkivysk. M. Reinys. Tokios pačios nuostatos laikėsi ir kiti hierarchai.

Siekdama palaužti hierarchų pasipriešinimą, valdžia visaip prievartavo klebonus: bandė pasinaudoti „lojaliaisiais" ir pralaužti ledus, neleisdavo įsigyti jokių medžiagų karo nuniokotų bažnyčių remontui, spaudė finansiškai ir kitais būdais, tačiau kunigai vieningai priešinosi teisindamiesi, kad, kol nėra gautas hierarchų nurodymas, jie negali vykdyti registracijos. Hierarchų pasipriešinimo vadais buvo laikomi arkivysk. M. Reinys, vyskupai T. Matulionis ir K. Paltarokas. Juos rėmė kapituliniai vikarai prel. Bernardas Sužiedėlis ir kan. Vincentas Vizgirda. Viena iš itin stipraus hierarchų priešinimosi priežasčių RKRT įgaliotinis laikė tai, kad hierarchai nenori prarasti vienvaldystės skirstant kunigus į pareigas (po registracijos būtų reikėję ir RKRT įgaliotinio tvirtinimo)⁶⁹.

Registracijos klausimas 1947 m. buvo svarstytas ir SSRS MT (su K. Vorošilovu). Nutarta žūtbūt registraciją atlikti⁷⁰. Tačiau, matyt, dėl politinės situacijos Lietuvoje LSSR MT pirmininkas M. Gedvilas vis delsė ir tik 1947 m. kovo 22 d. leido pradėti⁷¹.

1947 m. kovo 24 d. pas RKRT įgaliotinį iškviestas arkivysk. M. Reinys pareikalavo, kad 1) jam parodytų įstatymą, pagal kurį reikalaujama registracijos; 2) duotų bažnytinio komiteto teisių ir pareigų nuostatus (jie turi neprieštarauti Bažnyčios teisei); o tada jis spręsiąs, vykdyti ar ne bažnyčių registraciją.

    Baigdamas pareiškė protestą: kodėl valstybė kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, kai Bažnyčia atskirta nuo valstybės? Kaišiadorių vyskupijos kapitulinis vikaras prel. B. Sužiedėlis, valdęs vyskupiją po vysk. T. Matulionio arešto, taip pat atsisakė vykdyti registraciją, nes tai prieštarauja Bažnyčios teisei; ją būtų galima vykdyti tik pakeitus Bažnyčios teisės kodeksą (CIC) ir gavus Apaštalų Sosto leidimą. Tokios pat pozicijos laikėsi ir vysk. K. Paltarokas bei senatvės galuojamas vysk. A. Karosas (faktiškai kan. V. Vizgirda) bei Telšių vyskupijos valdytojas kan. Justinas Juodaitis. Naujasis Kauno arkivyskupijos kapitulinis vikaras (nuo 1947 m. vasario 3 d.) prašė valdžios jo nespausti, nes, jam pradėjus registraciją, kiti hierarchai jį palaikytų išdaviku⁷². 1947 m. Lietuvoje buvo užregistruotos tik 2 parapijos: Obelių (jų administratorius kun. J. Matulis buvo suspenduotas) ir Blindžiakupsčio (jo administratorius kun. J. Bielskus buvo abejotinos psichikos ir konfliktavo su vyskupu)⁷³.

Bažnyčių registracija prasidėjo tik 1948 m. viduryje, suėmus beveik visus hierarchų pasipriešinimo vadovus - vyskupus V. Borisevičių, T. Matulionį, P. Ramanauską ir M. Reinį. Valdžia griebėsi brutaliausių priemonių: Vilniaus arkivyskupijos ir Telšių vyskupijos kurijos per 24 val. buvo išmestos iš patalpų, bažnyčios užantspauduojamos, kunigai išmetami į gatvę skelbiant, kad jie neįsiregistravę ir veikia nelegaliai, be to, bauginami ir šantažuojami parapijiečiai⁷⁴. Tokiu politiniu, ekonominiu šantažu, grasinimais ir represijomis valdžiai pavyko palaužti pasipriešinimą ir prasidėjo bažnyčių registracija. Bažnyčios komiteto pirmininkas visada būdavo klebonas, ir valdžia tam neprieštaravo. 1949 m. sausio 1 d. iš 711 anksčiau veikusių bažnyčių jau buvo įregistruotos 677, o 34 uždarytos⁷⁵. Naujasis RKRT įgaliotinis B. Pušinis džiūgavo prieš Maskvą, kad kunigai jau žino, jog „skirstant juos kurija tik pateikia jų kandidatūras, o skiria įgaliotinis" (Maskva jį pabarė, kad jis apie tai garsiai kalba)⁷⁶.

Per visą sovietų okupacijos laikotarpį valdžia stengėsi stiprinti bažnyčios komitetų įtaką kunigo darbui, kad suvaržytų jo sielovadą ir vadovavimą parapijai. KGB stengėsi užverbuoti bent 1-2 komiteto narius, kurie juos informuotų ne tiek apie komiteto, kiek apie kunigo ar kovingesnių parapijiečių veiklą. Beje, okupacinė valdžia, suregistravusi bažnyčias ir kunigus, pasiekė tik vieną tikslą - įgijo galią kištis ir valdytojams diktuoti, kaip skirstyti pareigas kunigams, tačiau kunigai (kitaip negu kitose sovietinėse respublikose, kur daugelyje parapijų šeimininkaudavo valdžios ar KGB parinkti komitetų nariai) įstengė išlaikyti savo vadovaujamąjį vaidmenį ne tik pastoracinėje, bet ir ūkinėje parapijos veikloje. Valdžiai nepavyko ir bažnytinių komitetų paversti antibažnytinės politikos įrankiais: visi jie arba palaikydavo kleboną, arba nesikišdavo į jo veiklą. Bažnyčių ir kunigų registracija buvo ne tik priemonė, leidusi valdžiai kištis ir diktuoti Bažnyčios vidaus gyvenimui, bet ir puiki proga uždarinėti bažnyčias, o neįtinkantiems kunigams neleisti oficialiai eiti kunigo pareigų.

Pirmiausia imtasi uždaryti vienuolynų bažnyčias, koplyčias, filijas, ypač neturinčias nuolatinio kunigo. Vienuolynais, kaip Bažnyčios tvirtovėmis, Maskva ėmė domėtis jau 1945 m. gegužės mėn. RKRT pirmininkas pareikalavo žinių apie įtakingiausias Lietuvoje vienuolijas: jėzuitų, marijonų, saleziečių, pranciškonų, benediktinių, kazimieriečių, Švč. Jėzaus Širdies, kotryniečių ir elžbietiečių⁷⁷. Lietuvos komunistinė valdžia kūrė įvairius planus, kaip panaudoti vienuolynus ir vienuolius: vienuolynus paversti amatų mokyklomis, juose plėtoti įvairų primityvų verslą, skirtingas vienuolijas įkurdinti vienoje vietoje ir kt. Tačiau 1948 m. prasidėjus religinių bendruomenių registracijai, atsirado valdžiai gera proga susidoroti su vienuolijomis: jų paprasčiausiai neregistruodavo, iš gyvenamų patalpų išvarydavo, jų bažnyčias uždarydavo. Visi kunigai vienuoliai taip pat buvo neregistruojami, RKRT įgaliotinio laikomi bedarbiais ir pats reiškinys traktuojamas kaip kunigų perteklius Lietuvoje⁷⁸.

Pasipriešinti vienuolijų likvidavimui (žemės, pastatų, bažnyčių ir viso turto atėmimui) buvo neįmanoma. Tačiau RKRT įgaliotinio postringavimai apie vienuolijų „savilikvidaciją" -visiškas melas: vienuolijos nesilikvidavo, bet perėjo į pogrindį. Per okupacijos metus ne visos vienuolijos vienodai atlaikė persekiojimus ir priespaudą: kai kurios tik vegetavo, bet tokios kaip jėzuitai, marijonai, pranciškonai ir daugelis moterų vienuolijų ne tik nesunyko, bet išugdė daug šventų asmenybių ir išvarė gilią apaštalavimo vagą ne tik Lietuvoje, bet ir visos Sovietų Sąjungos platybėse. Dar vienuolynų legalios veiklos likvidavimo metais (1948-1949 m.) valdžiai kėlė nerimą, kad po Lietuvą pasklidęs kovingasis Bažnyčios būrys, ypač švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoje dirbančios „užsikonspiravusios" vienuolės „gali pridaryti daug blogio": dirbdamos tarp žmonių jos galėsiančios lengviau skleisti „tikėjimo užkratą". Šie okupacinės valdžios nuogąstavimai visiškai pasitvirtino: seserys tapo didžiausiomis uolių kunigų talkininkėmis katekizacijos, jaunimo auklėjimo (Eucharistijos bičiulių sąjūdžio) veikloje, katalikiškos pogrindžio spaudos leidyboje, misijų darbe įvairiuose Sovietų Sąjungos regionuose bei kitose srityse. Tai joms leido atrasti ir naujų kandidačių į Dievui pašvęstąjį gyvenimą. KGB duomenimis, 9-ąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo 1300-1400 vienuolių. Vien Kaune 1985 m. buvo 350 moterų vienuolių ir 160 jų auklėjamų jaunuolių - Eucharistijos bičiulių. Tais metais 60 Kauno kunigų ir 117 kunigų seminarijos auklėtinių sekė ir „auklėjo" vienas KGB Kauno miesto skyriaus karininkas, o vienuoles ir eucharistiečius - trys⁷⁹.

Kunigai ir kunigų seminarija

    Dėl kunigų, kaip minėta, valdžia turėjo du tikslus: mažinti jų skaičių (represuojant, draudžiant atlikti pareigas ir neleidžiant parengti naujų) bei juos atskirti nuo aktyvaus gyvenimo (varžant jų veiklą, demoralizuojant, izoliuojant nuo visuomenės). Vykstant bažnyčių uždarymo vajui, ypač 1948-1949 m., RKRT įgaliotinis buvo pasišovęs kiekvienoje bažnyčioje palikti tik po 1 kunigą, o kitą kartą - apskrityje palikti tik vieną bažnyčią. Tačiau šie jo svaičiojimai nesulaukė paramos Maskvoje (būgštauta dėl gyventojų nepasitenkinimo).

Pokario metais kunigų skaičius daugiausia mažėjo dėl represijų: suėmimų ir trėmimų. Tam pasipriešinti hierarchai negalėjo. (Vysk. T. Matulionis 1945 m. bandė protestuoti, tačiau jokių rezultatų nebuvo.) Nemaža kunigų buvo represuojami už pasipriešinimo okupantams tikrą ar tariamą palaikymą. Nors ir brutaliai valdžios verčiami, hierarchai nepasmerkė ginkluoto pasipriešinimo, taip pat ir jį rėmusių kunigų. Kartu su visos tautos netektimis daugėjo ir dvasininkijos netekčių: nuo 1944 m. rugpjūčio iki 1947 m. sausio jau buvo suimti 103 dvasininkai (tarp jų 3 vyskupai). 1947 m. sausį RKRT įgaliotinis rašė: „Pastaraisiais metais katalikų dvasininkijos priešiška veikla įgavo tokius mastus, kad LSSR MGB organai buvo priversti prieš juos imtis pačių griežčiausių priemonių"⁸⁰.

1947 m. vasario 5 d. per gedulinius pietus Kauno arkivyskupijos valdytojo prel. S. Jokūbauskio laidotuvių proga vysk. K. Paltarokas į kitus hierarchus prakalbo apie reikalą tausoti kunigus: jis siūlė patarti, kad kunigai neremtų „miškinių" (nes suėmus, kai kurie išduoda rėmėjus), o tik teiktų jiems religinius patarnavimus. Tačiau ir tai MGB laikė dalyvavimu pogrindžio veikloje⁸¹. Vėliau hierarchai išsakė ir daugiau panašių raginimų, bet tai nesumažino represijų mastų prieš dvasininkiją.

1951 m. RKRT įgaliotinis B. Pušinis rašte RKRT pirmininkui I. Polianskiui konstatuoja, kad kunigų daugiausia sumažėja dėl areštų. Tačiau žmonių pamaldumo, anot jo, tai nemažina - gali atsitikti taip, kaip Vakarų Baltarusijoje, kur tikintieji į retai sutinkamą kunigą žiūri kaip į gelbėtoją. Jis sakosi kreipsiąsis į A. Sniečkų, kad liautųsi areštai⁸².

Kitas kunigų skaičiaus mažinimo būdas buvo į vienintelę Kauno kunigų seminariją priimamų jaunuolių limito mažinimas. 1945-1946 mokslo metais joje mokėsi 318 klierikų. 1946 m. limitas sumažintas iki 150, o 1949 m. dėl kunigų „pertekliaus ir bedarbystės" - iki 75. 1959 m. sumažinta iki 60, o nuo 1961-1962 mokslo metų į I kursą leista priimti ne daugiau kaip 5 jaunuolius. 1965 m. seminarijoje mokėsi tik 24 klierikai⁸³.

Nuo 1966 m. prasidėjo Lietuvos uoliųjų kunigų slapti sambūriai. Vienas iš opiausių sambūriuose svarstomų klausimų buvo valdžios vykdomas Bažnyčios marinimas. Kun. Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis ir kiti, surinkę Vilkaviškio vyskupijos kunigų parašus, 1968-1969 m. dėl kunigų seminarijos likimo kelis kartus kreipėsi į vyskupijų valdytojus bei sovietų valdžią. 1969 m. limitas buvo nežymiai padidintas - iki 50 -ir į I kursą leista priimti jau dešimt⁸⁴. Aišku, kad toks padidinimas buvo grynai politinė kosmetika ir, kai per metus mirdavo 20-30 kunigų, problemos negalėjo išspręsti.

1971 m. kun. Juozas Zdebskis organizavo pogrindinę kunigų seminariją. Joje galėjo mokytis tie, kuriems valdžia neleido įstoti į oficialią seminariją. Po kurio laiko pogrindinę kunigų seminariją į savo rankas perėmė Lietuvoje stipriausios jėzuitų ir marijonų vienuolijos. Joje mokėsi ne tik lietuviai, bet ir ukrainiečiai, baltarusiai bei iš kitų respublikų atvykstantys kandidatai. Nors valdžia ją baigusiems neleisdavo oficialiai eiti kunigo pareigų, tačiau baigusieji rasdavo būdų apaštalauti ne tik Lietuvoje, bet ir kituose Sovietų Sąjungos regionuose.

Pogrindinės seminarijos įkūrėjas (kun. J. Zdebskis) nuogąstaujantiems, kad KGB vis tiek suseks seminariją, atsakydavo, jog nesvarbu, kad suseks; svarbu, kad jie bus priversti suteikti daugiau laisvių oficialiajai seminarijai. Iš tiesų 1977 m. valdžia į oficialiąją seminariją jau leido priimti 20 jaunuolių ir bendrą limitą padvigubino iki 100. 1981 m. limitas padidintas iki 140, o 1988 m. iki 150⁸⁵.

    Nepaisant to, kad nuo 1969 m. buvo didinamas limitas, parengiami kunigai iki 1987 m. neįstengė kompensuoti išmirštančiųjų skaičiaus. 1945 m. Lietuvoje dirbo 1232 kunigai, o dėl repatriacijos į Lenkiją, represijų ir mirčių 1953 m. jų liko tik 734. Beje, iš 362 represuotų kunigų į Lietuvą 1955- 1957 m. gyvi grįžo tik 249, bet kunigų šiek tiek padaugėjo -1957 m. jų buvo 929. Tačiau vėliau jų skaičius tolydžio mažėjo ir 1986 m. liko tik 664. Nuo 1987 m. šis skaičius pradėjo nežymiai didėti. Taigi, lyginant su 1945 m., per 40 metų sovietų valdžia sugebėjo Lietuvos kunigų skaičių sumažinti beveik perpus. Jeigu ne uolių kunigų ir atsidavusių tikinčiųjų kova dėl Bažnyčios laisvės, šie nuostoliai būtų kur kas didesni.

Prie fizinio Bažnyčios naikinimo priskirtinas ir tikintiesiems šventų vietų griovimas. Iš tokių vietų minėtinos: Šiluva, Žemaičių, Vilniaus ir Veprių Kalvarijos, Aušros Vartai ir Kryžių kalnas. Sovietų valdžia į šias vietoves žiūrėjo kaip į „religinio fanatizmo židinius" ir buvo užsimojusi jas išnaikinti. RKRT įgaliotinis B. Pušinis jau 1948 m. buvo pasišovęs sunaikinti Vilniaus Kalvarijas, tačiau dėl galimo tikinčiųjų pasipiktinimo jį nuo to sulaikė Maskva⁸⁶.

1959 m. LKP CK biuras priėmė nutarimą „Dėl priemonių, kuriomis būtų nutrauktas tikinčiųjų masinis lankymasis taip vadinamose ,šventose vietose'". Be ateistinės propagandos, čia buvo numatyta dar labiau suvaržyti galimybes atvykti iš kitur kunigams talkininkams, uždrausti kolūkiams ir organizacijoms suteikti maldininkams transportą, uždrausti prekybą devocionalijomis, maistu ir kt.⁸⁷ Per visą okupacijos laiką įvairiausiais būdais - paskelbiant, kad toje vietoje siaučia gyvulių ligos, visus kelius apstojant kelių policijai ir neleidžiant privažiuoti -buvo trukdoma į atlaidus atvykti kunigams ir tikintiesiems. Tam priešindamiesi, tikintieji 8-9 dešimtmetį ėmė organizuoti kolektyvines maldininkų eitynes į Šiluvą. Už tai keli eitynių vadovai buvo nuteisti kalėti lageryje.

1960 m. imta planuoti sunaikinti Veprių ir Vilniaus Kalvarijas bei Kryžių kalną. Tai turėjo būti daroma slapčiomis -paprastai naktį - ir greitai, kad tikintieji nesuskubtų imtis ginti tų vietų. Veprių „Golgotos kalne" buvo numatyta pastatyti pionierių stovyklą, o išgriautų Vilniaus Kalvarijų vietose -profilaktoriumą ir turistinę bazę. Kryžių kalne buvo planuojama išgriauti kryžius, o patį kalną paskelbti 1861-1864 m. valstiečių kovos prieš baudžiavą paminklu ir pavadinti Jurgaičių piliakalniu⁸⁸. Kryžių kalnas pirmą kartą buvo išgriautas 1961 m. balandžio 5 d., tačiau žmonės vėl ten statydavo kryžius, ir ateistinė valdžia dar ne kartą jį griovė.

1962 m. Vepriuose buvo sunaikinta daug Kalvarijų koplyčių⁸⁹. Tais pačiais metais pagal LSSR MT nutarimą Nr. 889 visos Žemaičių Kalvarijos koplyčios uždarytos ir perduotos vietinei valdžiai, tačiau žmonės savavališkai jas atidarė ir atlaidų metu ėjo procesijos⁹⁰. 1962-1963 m. sunaikinta ir didžioji dalis Vilniaus Kalvarijų koplyčių. Visa tai neatgrasė tikinčiųjų, ir 1969 m. RKRT įgaliotinis konstatuoja, kad padaugėjo maldininkų Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje ir Vepriuose⁹¹.

1971 m. SSKP CK priėmė nutarimą „Apie gyventojų ateistinio auklėjimo stiprinimą", jame didelis dėmesys buvo skiriamas kovai su „šventų vietų" lankymu⁹².

Tačiau nei šis, nei kiti LKP CK ir MT slapti nutarimai, kaip užkirsti kelią šventų vietų lankymui, nepadėjo, priešingai - intensyvėjo: kaip minėta, buvo organizuojamos procesijos į Šiluvą ir kitas šventas vietas.

Prie fizinio šventovių naikinimo priskirtinas ir skulptūrų nuo Vilniaus Arkikatedros frontono (jas RKRT įgaliotinis B. Pušinis savo rašte pavadino „balvonais") nugriovimas bei Trijų kryžių išsprogdinimas Vilniuje 1950 metais. Taip miestas „apsišvarino" prieš sovietų valdžios įvedimo Lietuvoje dešimtmetį⁹³.

Tarsi atsakydami į šventovių, koplyčių, kryžių naikinimą 6-9 dešimtmečiais, tikintieji ėmė slapta statyti kryžius (tai buvo uždrausta) pakelėse, prie sodybų, pamiškėse ir kitur. Statant kryžius ir juos ginant nuo griovėjų aktyviai dalyvavo jaunieji Eucharistijos bičiuliai. Už tai daugeliui jų teko būti suimtiems, bauginamiems KGB ir milicijos, „auklėjamiems" mokyklose ir kitaip baudžiamiems.

Priešinimasis pastoracijos varžymams

Sovietų valdžia įvairiomis priemonėmis - pradedant draudimais ir varžymais, baigiant represijomis - siekė sumažinti dvasininkijos įtaką visuomenei. Atskyrusi Bažnyčią nuo mokyklos, ji jau galėjo visaip trukdyti kunigui bendrauti ir paveikti visuomenės ateitį - jaunimą. Bažnyčios priešinimasis draudimui katekizuoti vaikus po pokario metų hierarchų areštų buvo įvairiomis formomis tęsiamas pačių kunigų iniciatyva: nepaisant valdžios reikalavimų kolektyviai katekizuojant ar kitais įvairiais būdais juos mokant. Šiam kunigų darbui tyliai pritarė visi hierarchai, o vysk. J. Steponavičius, net svarstant galimybę jį paleisti iš tremties, jau 9-ąjį dešimtmetį valdžios atstovams pareiškė, kad vaikų katekizacijos draudimams nepritarė ir niekada nepritars.

Izoliuojant kunigą nuo visuomenės, valdžiai teko įvesti daugybę varžymų jo privalomai pastoracijai, kaip antai: buvo uždrausta nepilnamečiams vaikams aktyviai dalyvauti liturginėse apeigose - patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose ar jose barstyti gėles, giedoti bažnyčių choruose; kunigui buvo draudžiama organizuoti įvairią saviveiklą - sporto, chorų, vaidybos ir pan. 1949 m. uždraustos procesijos už bažnyčios sienų, išskyrus lydint mirusįjį (vėliau buvo leistos šventoriuje), taip pat neleista rengti Vėlinių procesijos į kapines, maldininkų eisenų į piligrimystės vietas - Šiluvą, Kalvarijas ir kt. Tais pačiais metais buvo uždrausti kunigų ar vyskupijų kapitulų susirinkimai be RKRT įgaliotinio leidimo⁹⁴. 1950 m. uždrausta kunigams be vykdomojo komiteto leidimo atlikti visas liturgines apeigas už savo parapijos ribų⁹⁵ Dar 1947 m. buvo uždrausta kunigui teikti sakramentus ligoninėse be vyr. gydytojo leidimo ir tai reikėdavo atlikti tik atskiroje patalpoje, o ne palatoje⁹⁶. Viskas priklausė nuo vyr. gydytojo geranoriškumo ir drąsos: pakako, kad partijos komitetas ar KGB jam žodžiu „patartų" neleisti, ir jis galėjo neleisti. Pagaliau atskiros patalpos visada galėjo „nebūti". Todėl kunigai ligonius sakramentais dažniausiai aprūpindavo konspiratyviai, dėl to patys ir mirtimi besivaduojantys ligoniai patirdavo didelius nepatogumus. Šiame darbe daug pasiaukojimo parodė ligoninėse medikėmis ir sanitarėmis dirbusios vienuolės. Tačiau ne vienas ligonis dėl to draudimo mirė neaprūpintas sakramentais. Apie tai dažnai rašydavo pogrindyje ėjusi „LKB Kronika".

Apie 1952-1953 m. pradėta drausti skambinti bažnyčių varpais. Atseit varpai trikdo mokyklų, įstaigų darbą. Manytina, kad tikroji priežastis buvo noras nutildyti net šį Bažnyčios garsą: teneprimena jis žmonėms Dievo ir Jo šventovės! RKRT įgaliotinis rašo, kad tai drausdavo vietos valdžia, bet mažai tikėtina, kad tai buvo daroma negavus bent žodinio jo pritarimo⁹⁷ . Oficialiai bažnyčių varpais skambinti uždrausta LSSR MT nutarimu Nr. 28 1967 m. sausio 10 d.⁹⁸

Kad dar labiau būtų prislopintas pamaldų poveikis tikintiesiems, imta varžyti bažnytinių chorų darbą: buvo uždrausta rengti chorų repeticijas už bažnyčios sienų (žiemą bažnyčiose buvo šalta repetuoti), taip pat chorams palikta teisė giedoti tik savo bažnyčioje, vykti į kitas parapijas ar kur nors koncertuoti taip pat buvo draudžiama. 1956 m. imta drausti organizuoti bažnytinius chorus ir orkestrus, radiofikuoti bažnyčias ir šventorius⁹⁹.

1958 m. RKRT pirmininkas slaptu raštu Nr. 4-69s savo įgaliotinį Lietuvoje J. Rugienį įpareigoja uždrausti kunigams kalėdoti: leisti lankyti tik tuos parapijiečius, kurie asmeniškai kviečia, o iš sakyklų neleisti skelbti apie kalėdojimą. Šio įpareigojimo įgyvendinimas dėl nežinomų priežasčių užsitęsė ir kalėdojimas LKP CK sprendimu buvo uždraustas tik 1961 m., o oficialus dokumentas „Dėl kalėdojimo draudimo LSSR" priimtas tik 1962 m. birželio 16 d.¹⁰⁰ Tačiau iš RKRT įgaliotinio dokumentų ir kitų šaltinių žinoma, kad daugelis Lietuvos kunigų surasdavo būdų aplankyti tikinčiuosius.

Po Stalino mirties 1953-1956 m. Sovietų Sąjungos antibažnytinė politika buvo sušvelnėjusi, tačiau vėliau vėl imta griežtinti draudimus katekizuoti vaikus, jiems aktyviai dalyvauti pamaldose, varžyti šventų vietų lankymą ir kt. 1961 m. kovo 16 d. SSRS MT priėmė nutarimą Nr. 263 „Dėl kultų įstatymų vykdymo kontrolės stiprinimo". LSSR MT antrindama 1961 m. birželio 22 d. priėmė analogišką nutarimą (Nr. 377). Konstatuojama, kad kunigai nesilaiko draudimo katekizuoti vaikus, jiems leidžia aktyviai dalyvauti pamaldose, sako antisovietinius pamokslus ir kt. Nutariama sustiprinti kontrolę ir nusikalstančius bausti. Kontrolę vykdyti pavesta vykdomiesiems komitetams¹⁰¹. Todėl prie vykdomųjų komitetų imta steigti Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijas, turėjusias ypač stebėti kunigo darbą su jaunimu (ar nekatekizuoja, ar neleidžia patarnauti Mišioms arba dalyvauti procesijose, ar neorganizuoja jaunimo sambūrių) bei klausytis jo pamokslų. Tokį pat darbą dirbdavo ir KGB, tik naudodamasi savo agentais. Taigi kontrolė iš tiesų buvo stipri ir dviguba!

Nepaisydami draudimų ir bauginimų, kunigai rizikavo ir dirbo pastoracinį darbą. Ypač buvo sekami ir baudžiami už vaikų katekizaciją ir darbą su jaunimu. Tais laikais dažniausiai taikoma bausmė buvo kunigo registracijos pažymėjimo atėmimas. Netekusieji pažymėjimo privalėjo įsidarbinti paprastais darbininkais. 1962 m. pažymėjimai buvo atimti iš 6 kunigų, o 1963 m. - jau iš 14, beje, tais pačiais metais kunigų seminariją baigė tik 13 naujų kunigų. Švelnesnė bausmė -perkelti tokį kunigą kur nors į užkampį, o „lojalieji" būdavo skiriami į aukštesnes pareigas¹⁰². Tais laikais už vaikų katekizaciją buvo nuteistas kalėti kunigas J. Zdebskis.

Registracijos pažymėjimų atėmimą iš kunigų RKRT įgaliotinis praktikavo nuo 1949 m., tačiau ši praktika labai padažnėjo 7-ąjį dešimtmetį. 1969-1970 m. buvo atimti pažymėjimai iš kunigų J. Zdebskio ir S. Tamkevičiaus. Dirbdami melioracijos statyboje darbininkais, jie išplėtojo tokią pogrindinę apaštalavimo veiklą, pasiekusią ir kitus SSRS regionus, kad RKRT įgaliotinis ir KGB, padedami agentų, ėmė bandyti juos paveikti, kad prašytųsi grąžinami į pareigas, tačiau teko be jų prašymo grąžinti pažymėjimus. Daug vargo ir nemalonumų RKRT įgaliotinis ir KGB patyrė dėl netekusio registracijos pažymėjimo ir misijose dirbusio kun. Albino Dumbliausko SJ (KGB jam buvo suteikęs pravardę „Gastrolior"): dėl jo veiklos buvo gaunama daug skundų iš Kazachijos ir Rusijos sričių KGB bei RKRT įgaliotinių¹⁰³. Matyt, visa tai paskatino KGB ir RKRT įgaliotinį keisti bausmes: vis mažiau atimama pažymėjimų ir vis daugiau „nusikaltėlių" perkeliama į mažas parapijėles arba skiriamos piniginės baudos. Niekaip nesutramdomi - įkalinami.

Paminėtini ir Sutvirtinimo sakramento teikimo varžymai. 1963 m. RKRT įgaliotinis J. Rugienis pasiūlė LKP CK sekretoriui A. Sniečkui, kad Sutvirtinimo sakramentą teikti būtų leidžiama tik vieną kartą per metus ir tik toje parapijoje, kur yra vyskupijos kurija¹⁰⁴. Vėliau šis varžymas sušvelnintas, nors kiekvieną kartą teikiant Sutvirtinimo sakramentą reikėjo gauti RKRT įgaliotinio leidimą.

1966 m. prasidėję slapti uoliųjų kunigų sambūriai iš naujo paskatino priešintis, net rizikuojant būti represuotiems, valdžios prievartai ir telkti tikinčiuosius bei kunigus kolektyviniam pasipriešinimui. 1968-1969 m. pasirodė pirmieji kolektyviniai kunigų pareiškimai. 1971 m. buvo parengtas Lietuvos katalikų memorandumas SSKP CK sekretoriui L. Brežnevui. Juo pareikštas protestas dėl tikinčiųjų teisių varžymų, persekiojimų, represijų bei valdžios savavaliavimų ir reikalaujama konstitucijos garantuojamų sąžinės, žodžio ir veikimo laisvės. Šį pareiškimą pasirašė per 17 000 Lietuvos tikinčiųjų (be tų, kurių parašai pateko į KGB rankas). Sovietinių lagerių užgrūdintas Petras Plumpa šiuos dokumentus nukopijavo ir nuvežė Maskvos disidentams, šie juos perdavė į Vakarus Jungtinėms Tautoms. Siunčiami tiesiog L. Brežnevui, jie būtų nukeliavę į KGB ir likę pasauliui nežinomi.

1975 m. Helsinkyje buvo pasirašytas Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamasis aktas. Juo visos pasirašiusios valstybės (tarp jų ir SSRS) įsipareigojo gerbti visas žmogaus teises. Tačiau Sovietų Sąjungoje šių pasižadėjimų nebuvo paisoma ir žmonių teisės toliau buvo varžomos bei laužomos. Akademiko Andrejaus Sacharovo iniciatyva 1976 m. gegužės 12 d. Maskvoje įsikūrė visuomeninė Helsinkio grupė, įsipareigojusi stebėti, kaip SSRS paisoma žmogaus teisių ir laisvių. Lapkričio 25 d. tokia grupė įsikūrė ir Lietuvoje. Jos tikslas buvo stebėti ir registruoti žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje ir apie tai informuoti pasaulį. Šis disidentinis judėjimas savo tikslais buvo artimas kovojančiai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, todėl Helsinkio grupės veikloje dalyvavo ir Lietuvos kunigai: iš pradžių kun. Karolis Garuckas SJ, po jo mirties (1979 m.) -kun. Bronius Laurinavičius.

Lietuvos kunigų pasipriešinimą pastoracijos varžymams ir, nepaisant rizikos ir pavojų, ištikimybę savo pareigoms atskleidžia daugybė vykdomųjų komitetų, RKRT įgaliotinio ir KGB dokumentų. Kunigai vadovavosi kun. J. Zdebskio teismo metu išsakytais apaštalo Petro žodžiais: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių".

Uolieji kunigai, pajutę, kad jų beldimasis į tuometinių hierarchų ar sovietinės valdžios duris yra tolygus tyruose šaukiančiojo balsui, išskyrus Vakarus pasiekdavusius dokumentus, padarė išvadą, kad reikia pogrindinio leidinio. Jame turėtų būtų išsakomos Lietuvos Katalikų Bažnyčios problemos - valdžios smurtavimas, prievarta, tikinčiųjų teisių ir laisvių varžymas, melas ir demagogija, kita vertus, tikinčiųjų ištikimybė Dievui ir Bažnyčiai, kova dėl savo ir vaikų teisių bei laisvių - ir šis leidinys būtinai turėtų pasiekti Vakarus, nes Sovietų Sąjungos politiką galėjo paveikti tik pasaulio opinija. Šiai minčiai pritarė Vilkaviškio vyskupijos uoliųjų kunigų sambūrių dalyviai, ypač kunigai J. Zdebskis ir P. Račiūnas MIC. Taigi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" pradėta leisti priešinantis Bažnyčios engimui ir varžymui. Laikydamasis didelės konspiracijos (tik patikimiausi kunigai ir bičiuliai žinojo, kas leidėjai), šią idėją realizavo kun. Sigitas Tamkevičius. Lietuvoje, Alytaus rajono Simno klebonijoje, 1972 m. kovo 19 d. išleistas pirmasis „Kronikos" numeris. „LKB Kronika" pradėjo naują pasipriešinimo etapą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir visos su okupacija kovojančios Lietuvos gyvenime:

Kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai

Vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius


Vyskupas tremtinys (nuo 1988 m. kardinolas) Vincentas Sladkevičius


TTGKK steigėjai: iš kairės - kunigai Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas. 1978 m.


LKB Kronikos redaktorius ir leidėjas 1983-1989 m. kun. Jonas Boruta SJ

LKB Kronikos steigėjas, redaktorius ir leidėjas 1972-1983 m. kun. Sigitas Tamkevičius SJ

Tarpdiecezinė kunigų seminarija Kaune. 1957 m

pasauliui išviešindama žmogaus teisių ir laisvių nepaisymą Lietuvoje, „Kronika" akino viso pasaulio dorus žmones stoti prieš komunizmą. Užsienio lietuviai buvo neįkainojami talkininkai, išvertę į kitas kalbas „Kroniką" ir taip ją paskleidę po visą pasaulį.

Pamažu, bet sunkiai Lietuvos Bažnyčia laisvėjo. Valdžia, darydama nuolaidų Bažnyčiai, siekė savo tikslų: be kita ko, padedant tuometiniams hierarchams, užčiaupti „Kroniką", ją diskredituoti Vatikano akyse ir toliau tyliai smaugti Bažnyčią. Todėl kova prieš „LKB Kroniką" tapo vienu iš svarbiausių LSSR KGB uždavinių. Tačiau tai sunkiai sekėsi. 1978 m. lapkričio 13 d. atsirado kitas ne mažiau pavojingas priešas -Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK). Jį įkūrė kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas ir Vincentas Vėlavičius. Komitetas pasiskelbė viešai veikiančia institucija, į kurią dėl varžomų tikėjimo laisvių gali kreiptis ne tik katalikai, bet visi Sovietų Sąjungos tikintieji. Valdžia spaudė hierarchus sutramdyti tiksliai jiems nežinomus „ekstremistus": „LKB Kronikos" leidėjus ir ypač TTGKK narius. Tačiau hierarchai atsikirsdavo, kad „ekstremistai" jų neklauso. 1980 m. valdžia priekaištavo valdytojams, kad „ekstremistai" ir TTGKK nariai, remdamiesi pretekstu, jog valdytojai „bendradarbiauja su valdžia ir atsisako ginti Bažnyčios interesus", 1979 m. ėmėsi prie vyskupijų kurijų kurti 10-12 žmonių kunigų tarybas. Pirmiausia ne vyskupų valdomose vyskupijose, t. y. Vilniaus, Telšių ir Kaišiadorių. Tai buvo daroma, remiantis Vatikano II Susirinkimo nutarimais. Be tarybos pritarimo valdytojai ten jau negalėjo ką nors svarbesnio nutarti: skirstyti kunigus, teikti RKRT įgaliotiniui statistines žinias ir kt. Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybą patvirtino tremtyje esantis vysk. J. Steponavičius, Kaišiadorių - taip pat tremtinys vysk. V. Sladkevičius, Telšiuose taip pat „taryba diktavo valdytojui savo nuomonę". Valdžia buvo įsitikinusi, kad per šias „ekstremistų tarybas" TTGKK nori į savo rankas perimti vyskupijų valdymą. Aiškiai juntamas valdžios nuogąstavimas, kad RKRT įgaliotinis ir KGB negalės diktuoti valdytojams ¹⁰ⁱ. Brendo reikalas kuo greičiau susidoroti su „LKB Kronika" ir TTGKK.

Ilgametis Bažnyčios priešinimasis okupacinės valdžios smurtui ir varžymams bei naujų veiksmingų, pasipriešinimo būdų ieškojimas pagimdė „LKB Kroniką" ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, nuo 8-ojo dešimtmečio tapusius šios kovos vadovais. Lietuvos Katalikų Bažnyčia, nepaisant per okupacijos metus patirtų didelių fizinių ir moralinių netekčių, tautos kovoje prieš okupaciją išlaikė tas pačias pozicijas. Jas LKP(b)CK biuras 1948 m. liepos 15 d. visiškai slaptame nutarime taip nusakė: „LKP(b)CK Biuras pažymi, kad reakcingoji katalikų dvasininkijos dalis yra įnirtingo pasipriešinimo socializmo statybai įkvėpėja, o neretai ir organizatorė"¹⁰⁶. Reakcingaisiais vadinti visi kunigai, ištikimi Bažnyčiai, o ne valdžiai.

Kun. B. Laurinavičiaus statytos, remontuotos, puoštos bažnyčios, kuriose jis ugdė gyvąją Bažnyčią

Ceikinių (1946-1948)


Švenčionėlių (1956-1968)


Kalesninkų (1948-1956)


Adutiškio (1968-1981)

⁴⁷ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 135, 1. 5.
⁴⁸ LCVA. F. R.-181, ap. 3, b. 82, 1. 48-52.
⁴⁹ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 2, I. 2.
⁵⁰ LYA. F. K-l, ap. 45, b. 1272, 1. 88-91.
⁵¹ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 10, 1. 14-16, 40.
⁵² Ten pat. B. 35, 1. 18-29.
⁵³ Ten pat. B. 103, 1. 33-36.
⁵⁴ Ten pat. B. 108, I. 276-282.
⁵⁵ Ten pat. B. 4. 1. 20-21.
⁵⁶ LYA. F. K-l, ap. 45, b. 97, 1. 86-90.
⁵⁷ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 53, 1. 60-63; b. 137, 1. 89.
⁵⁸ Ten pat. B. 44, 1. 12, 16; b. 97, 1. 4.
⁵⁹ Ten pat. B. 110, I. 99; Bažnyčia Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1989. II leid. 160 p.
⁶⁰ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 105, 1. 2-9.
⁶¹ Ten pat. B. 4, 1. 23, 24.
⁶² Ten pat. B. 10, 1. 4-7.
⁶³ Ten pat. B. 17, I. 23.
⁶⁴ Ten pat. B. 19, 1. 4, 6.
⁶⁵ Ten pat. B. 19, 1. 13-15; B. 21, 1. 40-144.
⁶⁶ LYA. F. K-l, ap. 49, b. 499, 1. 10.
⁶⁷ LCVA. F. R-181, ap. 3,b. 4, I. 40.
⁶⁸ Ten pat. B. 9, 1. 17-20.
⁶⁹ Ten pat. B. 9, 1. 53-59.
⁷⁰ Ten pat. B. 10, 1. 8-10.
⁷¹ Ten pat. B. 12, 1. 7-22.
⁷² Ten pat. B. 12, 1. 7-22.
⁷³ Ten pat. B. 12, 1. 29-43.
⁷⁴ Ten pat. B. 13, 1. 53.
⁷⁵ Ten pat. B. 17, I. 5.
⁷⁶ Ten pat. B. 14, I. 35-38, 98-100.
⁷⁷ Ten pat. B. 4, 1. 19.
⁷⁸ Ten pat. B. 19, 1. 20-24.
⁷⁹ LCVA. F. K-l, ap. 14, b. 205, 1. 19-36.
⁸⁰ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 9, 1. 57.
⁸¹ LYA. F. K-l, ap. 14, b. 59, I. 17-19.
⁸² LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 27, 1. 5.
⁸³ Ten pat. B. 70, 1. 30.
⁸⁴ Ten pat. B. 79, 1. 152.
⁸⁵ Ten pat. B. 108, I. 259.
⁸⁶ Ten pat. B. 14, 1. 78.
⁸⁷ Ten pat. B. 56, 1. 104-112.
⁸⁸ Ten pat. B. 56, 1. 193-199; B. 59, 1. 29-31.
⁸⁹ Ten pat. B. 84, 1. 68-72.
⁹⁰ Ten pat. B. 64, I. 47, 48.
⁹¹ Ten pat. B. 79, 1. 110.
⁹² Ten pat. B. 84, 1. 54.
⁹³ Ten pat. B. 21, I. 147; B. 24, I. 28.
⁹⁴ Ten pat. B. 18, I. 10.
⁹⁵ Ten pat. B. 24, 1. 16.
⁹⁶ Ten pat. B. 11, 1. 30.
⁹⁷ Ten pat. B. 38, 1. 10.
⁹⁸ Ten pat. B. 136, 1. 12-16.
⁹⁹ Ten pat. B. 44, I. 68; B. 59, I. 3.
¹⁰⁰ Ten pat. B. 50, 1. 48, 49; B. 59, I. 114, 115; B. 66, 1. 135-137.
¹⁰¹ Ten pat. B. 64, I. 160-162.
¹⁰² Ten pat. B. 66, 1. 135-137.
¹⁰³ Ten pat. F. R-181, ap. 7, b. 1, I. 1-19.
¹⁰⁴ Ten pat. Ap. 3, b. 66, I. 87, 88.
¹⁰⁵ Ten pat. B. 105, 1. 159-163. 106 Ten pat. B. 15, 1. 66.



 

5. KUNIGAS BRONIUS LAURINAVIČIUS PASTORACIJOJE IR JO KOVA UŽ TIESĄ IR LAISVĘ^*

Vidas Spengla

 

 

1944 m. birželio 30 d. arkivysk. M. Reinys kun. B. Laurinavičių paskyrė ŠVENČIONIŲ vikaru. Rugpjūčio 16 d. jis pradėjo eiti pareigas. Smulkesnių žinių apie jo pirmuosius kunigiško darbo metus neišlikę. Tačiau iš Broniaus Karklelio, vienintelio tuos laikus menančio žmogaus, atsiminimų sužinome, kad jau tuomet jis labai mylėjo vaikus, stengėsi juos patraukti prie bažnyčios, rūpinosi jų ateitimi. Prisimenamas ir jo geraširdiškumas: kalėdodamas, ką gaudavo, išdalydavo vargingiems gyventojams; anot prisiminimų autoriaus, sau nieko nepasilikdavo. Suprantama, jam teko išgyventi viską, ką patyrė ir kiti pokario metų kunigai: vietinės valdžios savavaliavimus, grasinimus, būtinybę teikti sakramentus „miško broliams" ir iš to kylančius pavojus, matyti niekinamus lavonus miestelių gatvėse, girdėti tremiamų žmonių raudas, išgyventi dėl areštuotų draugų kunigų ir gyventi nežinioje, kada NKVD pasibels ir į tavo duris.

1946 m. sausio 15 d. Švenčionių dekanas kun. Vladas Gimžauskas parašė raštą arkivyskupui M. Reiniui, kad kun. Juozas Karaliukas nori pasikeisti su kun. Laurinavičiumi vietomis ir kad jis tam neprieštaraująs. Matyt, iniciatyva keistis buvo iš kun. J. Karaliuko pusės. Pokario metais kilotis kunigams iš vienos parapijos ir net iš vienos vyskupijos į kitą buvo įprastas dalykas. Kai pajusdavo, kad NKVD ima juo domėtis - ar už kokį nors seną, prieškarinį antisovietinį pamokslą ar rašinį laikraštyje, ar už patarnavimų teikimą partizanams - kunigui nieko kito nelikdavo, kaip kreiptis į vyskupą, kad perkeltų kur nors toliau. Taip būdavo bandoma išvengti arešto. Anksčiau ar vėliau NKVD vis tiek surasdavo ir suimdavo: arešto ar verbavimo išvengė tik vienas kitas kunigas. Gal ir kun. J. Karaliukas tūrėjo

Arkivysk. Mečislovo Reinio skyrimo raštas kun. B. Laurinavičiui į Švenčionis vikaru. (MAB RS. F. 318-979, 1. 1)


Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčia

    bėgti iš senosios savo darbo vietos, ir kun. B. Laurinavičius negalėjo nesutikti jam padėti. Kun. V. Gimžauskas rašo, kad „kun. Laurinavičius naudingiausias būtų ten, kur reikėtų ką nors taisyti, statyti, pvz., Linkmenyse. Bet jis pats daugiau pasisako už Ceikinius"¹⁰⁷. Taigi jau tais laikais, matyt, buvo pastebėtas kun. B. Laurinavičiaus ne tik pastoracinis uolumas ir geraširdiškumas, bet ir ūkiniai bei organizaciniai gabumai. Arkivyskupas jį paskyrė į Ceikinius parapijos administratoriumi.

1946 m. sausio 23 d. jis jau CEIKINIUOSE. Nors Ceikinių medinė bažnytėlė nuo karo nebuvo nukentėjusi, tačiau jis vis tiek ją aptvarkė, šiek tiek praplėtė, pagražino. Jo rūpesčiu buvo įsigyta nauja, su tautiniais simboliais bažnytinė vėliava, procesijos dalyvėms pasiūti tautiniai drabužiai. Kad bažnyčioje pamaldos būtų iškilmingesnės, pats mokė jaunimą giedoti. Žmonės įsidėmėjo jo meilę vaikams, nuoširdumą, atjautą visiems, mielą šypseną, su kuria sutikdavo kiekvieną. Į parapijiečius žiūrėjo kaip į savo šeimos narius: po pamaldų iš kaimų atėjusius vaikus pavaišindavo net lašinukais. O pokario metais ne kiekvienas savo namuose turėjo tokių skanėstų... Žmonės įsiminė jo griežtą nusistatymą prieš svaigalus: ne tik ragino jų nevartoti, bet ir pabardavo neklausančius. Pastebėjo žmonės ir jo principingumą, reiklumą.

Ceikiniuose kun. B. Laurinavičius išbuvo pustrečių metų. Po arkivysk. M. Reinio arešto (1947 m. birželio 12 d.) arkivyskupiją valdęs kun. E. Basys 1948 m. jį paskyrė Kalesninkų parapijos klebonu.

Nuo 1948 m. rugpjūčio 9 d. kun. B. Laurinavičius jau KALESNINKUOSE. Kalesninkuose, priešingai negu Švenčionių krašte, žmonės buvo labai sulenkėję, ten net pamaldų lietuvių kalba nebuvo. Nežinia, kodėl kurija paskyrė jį klebonu į šią parapiją. Gal dėl to, kad pagaliau būtų atsiliepta į ilgus metus vietinių lietuvių kartotą prašymą įvesti lietuviškas pamaldas (iki tol jų neįvedė lenkas klebonas), o gal dėl to, kad bažnyčia buvo nebaigta įrengti ir apleista. Kurijai buvo žinomas ir kun. B. Laurinavičiaus patriotizmas (kun. E. Basys buvo jo kapelionas gimnazijoje), ir jo ūkiniai gebėjimai bei uolumas remontuojant ir puošiant bažnyčias. Galėjo būti ir kitų motyvų: daugelio dvasininkų areštai vertė dažnai perkėlinėti kunigus iš parapijos į parapiją, juolab kad 1948-1949 m. buvo suimta labai daug kunigų (iš jų 1949-1950 m. buvo nuteista 151 kunigas).

Atvykęs į Kalesninkus (tuometinį Eišiškių rajoną), kun. B. Laurinavičius iš karto įvedė lietuviškas pamaldas. Lietuviai labai apsidžiaugė, o lenkai, šiek tiek paniurnėję, greitai su tuo susitaikė. Tik kartą per pamokslą lenkams parapijiečiams papriekaištavo, kad jį „žadėję su akmenimis pasitikti", ir paaiškino, jog „ne savo noru į čia atvykęs, ne savo noru iš čia ir išvyks". Kun. B. Laurinavičius labai taktiškai mokėjo vienodai vertinti lietuvius ir lenkus parapijiečius: visus lygiai atjautė, visais vienodai rūpinosi. Jis greitai subūrė lietuvišką jaunimo chorelį, ir bažnyčioje suskambo lietuviškos giesmės. Senesni žmonės iš džiaugsmo verkė.

Kalesninkuose, kaip ir kitur, kun. Bronius rūpinosi ir gyvąja, ir mūrine bažnyčia. Bažnyčia buvo nebaigta įrengti, tad jis kibo į darbą. Per aštuonerius sunkius pokario metus spėjo bažnyčioje sudėti naujas grindis, padirbdinti suolus (kad būtų iš kaimų atpėdinusiems žmonėms - tais laikais autobusai dar nevažinėjo - per pamaldas kur prisėsti ir pailsėti), įrengė tris labai gražius altorius, Kryžiaus kelio stotis, sutvarkė vargonus. Prieš bažnyčią pastatė Kristaus skulptūrą - ištiestomis rankomis Kristus tarsi pasitinka visus ateinančius. Pradėjo tverti šventorių... Kaip ir Ceikiniuose, pats mokė vaikučius eiti procesijoje, barstyti gėles, giedoti, pasiūdino naują vėliavą. Naujovė buvo ir gražus kalėdinis Betliejukas... Bažnyčia iš nebaigtos ir apleistos tapo gražiausia apylinkėse. Ir žmonių prisirinko. Kleboną gerbė ir lenkai, ir lietuviai. Ir jis dėmesio nestokojo nei vieniems, nei kitiems. Žmones patraukdavo jo paprastumas - dažnai jie matydavo jį su darbininkais betriūsiantį bažnyčioje... O kas kaimo žmogų galėjo labiau žavėti, kaip kunigas, išmanantis tuos pačius darbus, kaip ir jis?! Tikriausiai ir kun. Broniui buvo mieli tie darbai. Gal priminė jaunystės darbus, vargus, taip pažįstamą prakaito skonį... Juk jis visa savo dvasia buvo toks tikras dar nesugadinto lietuviško (nors ir lenkų okupuoto, bet lietuviškes-nio už Lietuvos), krikščioniško kaimo grynuolis! Jo kartos žmonės dar šventai tikėjo, kad „tik varguose gimsta galiūnai". Jis buvo ir liko kūdikis to kaimo, kurio pirkių durys nebūdavo nei dieną, nei naktį rakinamos, o išeinant iš namų pastatoma šluota prie durų - ženklas, kad namuose nieko nėra - nevalia atėjusiam įžengti į svetimą trobą.

Ne mažiau jis rūpinosi gyvąja Bažnyčia. Jau Kalesninkuose būriai vaikų apspisdavo altorių per pamaldas. Išgyvendino alkoholio vartojimą laidotuvių metu. Visaip ragino jo nevartoti ir vestuvėse bei krikštynose: žadančius nevartoti tuokdavo ir krikštydavo ne tik veltui, bet dargi pats jūos apdovanodavo kokia nors dovanėle. Net per pamokslą pagirdavo blaivias vestuves keliančius jaunavedžius. Per pamokslus dažnai aiškindavo apie alkoholio žalą, dėl jo kylančias nelaimes ir ragino jo nevartoti. Bažnyčioje buvo įrengęs vietą, kur buvo galima įmesti savo pasižadėjimą. Yra išlikęs jo ranka rašytas tokio pasižadėjimo tekstas:

„Prisiekiu Dievui Vienam Triasmeniui ir Švč. M. Marijai, kad per priėmimą visų, kurie man padeda laidoti a. a. X, nedaviau ir neduosiu degtinės - samag...kos, nei vyno, sumaišyto su degtine, ir niekas kitas su mano žinia nedavė ir neduos". Yra ir gražus pasižadėjimo laikytis blaivybės tekstas:

„Dieve, iš kurio kyla šventi troškimai, geri sumanymai ir dori darbai, įkvėpk mums blaivaus gyvenimo troškimą, sustiprink mūsų valią atsisakyti girtavimo pomėgio, vesk tiesos, teisingumo ir meilės keliu į Amžinąją Tėvynę. Mylėdami savo kraštą ir trokšdami jį matyti blaivų, skaistų ir šventą, atsiprašydami už savo brolius ir seseris, einančius nuodėmės keliu mes ryžtamės svaigalų visai nevartoti (arba vartoti labai saikingai). (Čia, tyliai pamąstęs, kiekvienas tenusprendžia, kuriam laikui jis gali pasiryžti).

Viešpatie, priimk mano auką, stiprink mane ir atnaujink Tėvynės veidą.

Švenčiausioji Mergele Marija, Aušros Vartų Gailestingoji Motina, remk mane savo užtarimu".

Kun. B. Laurinavičiaus ranka rašytas parapijiečių pasižadėjimo per laidotuves nevartoti svaigalų tekstas. (PA)

Kun. B. Laurinavičiaus naudotas blaivybę (ar abstinenciją) prisiekiančiųjų parapijiečių įžado tekstas. (PA)

Žmonės mena kun. B. Laurinavičiaus paprastumą ir jautrumą kitų nelaimei: jis domėdavosi palikusiais našlaičiais, seneliais - ar jie aprūpinti, ar neskriaudžiami? Pas senelius ir ligonius į kaimus važiuodavo dviračiu. Juos lankydavo ne tik dėl to, kad sakramentais aprūpintų, bet ir šiaip - paguosti, sužinoti, ar ko netrūksta. Kad geriau suprastų, kiek žmonėms vargo atsieina ateiti į bažnyčią, kartą pats užpustytais keliais klampojo 8 kilometrus.)

Kita vertus, žmonės mena ir jo reiklumą. Be galo reiklus buvo sau: net didžiausiame darbų karštymetyje, net slegiamas gniuždančio nuovargio neapleisdavo kunigiškos maldos. Prireikus būdavo reiklus ir griežtas ir kitiems. Anot a. a. mons. Kazimiero Vasiliausko, prireikus jis galėjo „su visa pranašų rūstybe apibarti nedorėlius ir apgavikus". Jis mini atvejį, kai Kalesninkų bažnyčioje privertė per sumą kryžiumi gulėti vieno kaimo mergaites už tai, kad jos tuo metu, kai jų draugas kitų sumuštas negyvas gulėjo kraujo klane, visą vakarą šoko. Ir vėlesniais metais jis išdrįsdavo kaip Kristus šventykloje pasišvaistyti rūstybės žodžio rimbu ne tik prieš Bažnyčią persekiojančius ateistus, bet ir prieš aukštus postus Bažnyčioje užimančius kunigus, jo nuomone, tapusius prekeiviais.

Kaip visi kunigai, taip ir jis buvo valdžios akylai stebimas. Dar 1947 m. MGB Švenčionių apskrities skyrius jam pradėjo operatyvinės įskaitos stebėjimo bylą. Jau dirbant Kalesninkuose, MGB Eišiškių rajono įgaliotinis pagal šią bylą 1952 m. jam užvedė formuliaro bylą¹⁰⁸. Jis apibūdinamas kaip „priešiškai nusistatęs prieš sovietų valdžią", sakantis antisovietinius pamokslus ir nepritariantis kolchozams. Be to, jis susirašinėja su daugeliu įkalintų kunigų, juos remia siuntiniais bei pinigais ir žadina jų viltį, kad greitai išeis į laisvę. Jo sekimas tolydžio stiprėjo ir 1974 m. jam jau buvo užvesta operatyvinio tyrimo byla - DOR Nr. 94. 1978 m. birželio 29 d. ji perkelta į šiek tiek žemesnio sekimo - operatyvinio stebėjimo bylą - DON Nr. 1429, tačiau neilgam: 1980 m. sausio 17 d. vėl pradėta DOR Nr.180. Ši byla 1982 m. (po jo žūties) perduota į KGB archyvą ir įregistruota kaip archyvinė byla Nr. 43947.

Kalesninkų bažnyčios vidus. 1949 m.


Kun. B. Laurinavičiaus įrengtas Kalesninkų bažnyčios vidus. 1956 m.

     Iš gausaus kun. B. Laurinavičiaus rašytinio palikimo matyti, kad jam dirbant Kalesninkuose prasidėjo ir pirmieji vietos valdžios priekabiavimai prie jo. Matydama, kad bažnyčioje tikinčiųjų gausėja, vietos valdžia (gal gavusi nurodymą iš Vilniaus), matyt, nutarė pabandyti klebono veiklą bent kiek suvaržyti. Iš 1953 m. rugpjūčio 29 d. jo rašyto laiško LKP Eišiškių rajono komiteto pirmajam sekretoriui matyti, kad kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas sekretorių ir pareikalauta, kad jis nerengtų bažnyčioje pamaldų, nes siaučianti karvių liga. Rašte klebonas informuoja sekretorių, kad tikinčiuosius įspės apie siaučiančią ligą ir kad jos reikia saugotis, bet pamaldos vyks, nes turgūs vyksta, mokyklos dirba, kino ir pasilinksminimų vakarėliai rengiami; kodėl pamaldos turėtų būti uždraustos?.. Šie priekabiavimai vėliau dar sustiprėjo.

Tarp to laikotarpio jo rašytinio palikimo yra išlikęs Vilniaus arkivyskupijos 1954 m. spalio 15 d. raštas Nr. 1950, kuriuo kunigai informuojami apie valdžios keliamus reikalavimus ir draudimus. Tai reikalavimas, kad klebonai pateiktų žinias apie parapijos tikinčiųjų, per metus pakrikštytų, sutuoktų, palaidotų žmonių skaičių. Reikalaujama, kad grįžę iš lagerių kunigai pristatytų autobiografijas, užpildytas specialios formos anketas ir nuotraukas. Nurodoma, kad varpais būtų skambinama „ne per ilgai", kad šalia bažnyčių nebūtų įrengiami garsiakalbiai, kad chorai repetuotų tik bažnyčioje, o kunigai Mišias aukotų tik savo bažnyčioje. Prie altoriaus negali būti daugiau patarnautojų kaip 1-2. Jokiu būdu jiems negalima atsilyginti pinigais. Procesijose gėles barstyti gali tik kukliais drabužiais apsirengusios paauglės. Primenama, kad vaikus katekizuoti gali tik tėvai, o kunigas tegali tik patikrinti jų žinias. Tarsi desertui gale pridedamas kurijos raginimas kovoti su girtavimu. Rašto gale kun. B. Laurinavičius įrašo: „Leiskite mažutėliams eiti pas mane..., nes tokių Dievo karalystė" (Mk 10 sk). Tuo jis viską pasako -kad Kristaus nurodymai jam svarbesni negu valdžios (nors ir kurijos persakyti) ir kad jis klausys Kristaus, o ne valdžios.

Jau prieš perkeliant į Švenčionėlius 1956 m. valdžiai užkliuvo, kad bažnyčioje darbo dieną buvo švenčiama Švč. M. Marijos Škaplierinės šventė (liepos 16 d.). Rašte Religinių

Kun. B. Laurinavičiaus motina Kalesninkuose. Apie 1955 m.

Kun. B. Laurinavičius su tėvais (pirmoje eilėje) Kalesninkuose. 1951 m.


Kun. B. Laurinavičiaus įrengtos Kryžiaus kelio stotys Kalesninkų bažnyčioje


Visa kun. B. Laurinavičiaus manta išvykstant iš Kalesninkų. 1956 m.

kultų reikalų tarybos įgaliotiniui kun. B. Laurinavičius paaiškina, kad žmonėms iš anksto buvo skelbta, jog tai darbo diena, bet atėjusius į bažnyčią jis privalėjo aptarnauti...

Ten, kur būdavo pažeidžiamos žmogaus teisės, jis pažeidėjams būdavo negailestingas ir net dėl smulkmenų principingas. Minėtose KGB bylose kun. B. Laurinavičius apibūdinamas kaip lietuvybės gynėjas. Tikriausiai šią kovos už lietuvybę ugnelę jis atsinešė širdyje dar iš Gervėčių laikų, iš nuolatinių pastangų nepasiduoti nutautinimui. Kokia jautri jam buvo ši sritis, parodo kad ir tokia smulkmena: kai jis buvo keliamas į Švenčionėlius, jam reikėjo pasiųsti kažkokią telegramą į Švenčionis. Eišiškių pašte telegramos iš jo nepriėmė, nes ji buvo parašyta lietuviškai. Tada jis parašė skundą LSSR Ministrų tarybai ir Ryšių ministerijai. Ministerija pranešė, kad Eišiškių ryšių kontora už tai buvo įspėta. Nors Kalesninkų parapijos žmonės labai gailėjo klebono, bet vysk. K. Paltarokas nutarė jį perkelti į Švenčionėlius, kur jo laukė dar sunkesni veiklos barai. Ten ant pradėtos statyti bažnyčios sienų jau augo berželiai...

1956 m. rugsėjo 23 d. kun. B. Laurinavičius pradeda dirbti ŠVENČIONĖLIŲ parapijos klebonu. Pirmasis jam kilęs klausimas - kur melstis? Yra maža (8 m pločio ir 16 m ilgio) 1905 m. statyta medinė bažnytėlė. Šalia - 1928 m. pradėta statyti mūrinė. Vietomis iki langų, kitur beveik iki stogo išmūrytas jos sienas naikino saulė ir vėjas. Ant nepridengto mūro per 17 metų (statyba sustojo 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui) jau augo išlakūs medeliai. Keista, bet nebaigtos bažnyčios statyba politiškai neapdairiai susirūpino Švenčionėlių miesto vykdomasis komitetas: 1956 m. balandžio 4 d. įvyko bendras jo posėdis su bažnyčios komitetu ir buvo nutarta kreiptis į Lietuvos SSR Ministrų tarybą, kad leistų užbaigti bažnyčios statybą. (Mat nebaigta statyti bažnyčia gadino miesto vaizdą.) Birželio mėnesį kreiptasi, tačiau jokio atsakymo negauta. Deja, nei klebonas, nei iš bažnyčios komiteto niekas tuo nepasidomėjo. Rugsėjo mėnesį klebonu jau buvo paskirtas kun. B. Laurinavičius.

Jis iš karto sukruto rūpintis bažnyčios statyba. Buvo perrinktas bažnyčios komitetas: jis pats tapo komiteto pirmininku, pagal sovietų įstatymus taip įgydamas teisę tiesiogiai rūpintis statybos reikalais. Iš RKRT įgaliotinio ir pokalbių su vietos valdžia sužinojo, kad neleidžiama tęsti statybos, o siūloma remontuoti senąją medinę. Kun. B. Laurinavičius rankų nenuleido. Bažnyčios komiteto delegacija jau spalio mėn. įteikė pareiškimus aukščiausiai Lietuvos sovietinei valdžiai - LKP CK sekretoriui A. Sniečkui, Ministrų tarybos pirmininkui M. Šumauskui ir Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui. Pareiškimuose įrodinėta, kad būtų nelogiška remontuoti senąją bažnytėlę, o statomą nugriauti. Atsakymo ir vėl nebuvo. Bažnyčios komiteto delegacija kas dvi savaites beldėsi į valdžios duris, reikalaudama atsakymo. Pagaliau buvo gautas šiurkštus atsakymas: pagal LSSR MT 1956 m. gruodžio mėn. 18 d. posėdžio nutarimą „Veikianti Švenčionėliuose bažnyčia visiškai patenkina tikinčiųjų poreikius".

Kun. B. Laurinavičius ir jo skatinamas bažnyčios komitetas nenuleido rankų ir šį kartą: 1957 m. vasario 3 d. su nauju pareiškimu vėl kreipėsi į respublikos valdžią. Tačiau ir šį kartą žodžiu gautas neigiamas atsakymas. Tada ryžtasi kreiptis į Sovietų Sąjungos Ministrų tarybą, į SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumą ir į RKRT prie SSRS MT pirmininką. Prašymai motyvuoti: prašoma leisti statyti ne naują bažnyčią, o tik užbaigti pradėtąją, nes remontuoti senąją nėra prasmės -ji visiškai supuvusi. Pareiškimus delegacija nuvežė į Maskvą 1957 m. vasario 21 d. Rytojaus dieną telefonu gavo atsakymą, kad jų pareiškimai bus persiųsti į Lietuvą, nes jie „negali kištis į respublikos vidaus reikalus".

Nieko nelaimėję Maskvoje, kovo 17 d. kreipėsi į RKRT įgaliotinį Lietuvoje J.Rugienį bei su nuorašais į A. Sniečkų, M. Šumauską, J. Paleckį ir į Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininką bei partijos komiteto sekretorių. Tik Aukščiausiosios tarybos prezidiumas pranešė kun. B. Laurinavičiui, kad pareiškimas persiųstas RKRT įgaliotiniui, visi kiti nieko neatsakė. 1957 m. balandžio 5 d. susipažinti su padėtimi į Švenčionėlius atvyko pats RKRT įgaliotinis J. Rugienis. Jis su statybos specialistais apžiūrėjo seną ir nebaigtą statyti bažnyčias. Ir vėl tyla...

1957 m. balandžio 26 d. bažnyčios komitetas su pareiškimais vėl kreipėsi į J. Paleckį, A. Sniečkų, M. Šumauską, RKRT įgaliotinį J. Rugienį ir rajono valdžią. Balandžio 29 d. bažnyčios komiteto delegacija iš Vilniaus grįžo viltingai nusiteikusi: girdėjusi, kad reikalai krypsta gera linkme. Pagaliau - o, stebukle! - gegužės 12 d. iš RKRT įgaliotinio gaunamas pranešimas, kad 1957 m. balandžio 27 d. Ministrų tarybos komisijos nutarimu leidžiama baigti Švenčionėlių bažnyčios statybą. (Plačiau apie visa tai žr. šios knygos d. II, sk. 3.1.)

Skaitant šiuos kun. B. Laurinavičiaus pareiškimus ir vėlesnių metų jo ilgas peticijas bei memorandumus sovietų valdžiai, stebina jo atkaklumas siekiant teisybės, kai, išvytas pro vienas duris, jis beldžiasi į antras, trečias. Iš kur jis turėjo tiek tikėjimo tiesos pergale ir atkaklumo jos siekdamas? Atmintinas vysk. Teofiliaus Matulionio sekimo byloje KGB užrašytas jo raginimas jaunesniems kolegoms vyskupams, vyskupijų valdytojams ir kunigams nenuleisti rankų reikalaujant iš sovietų valdžios teisių ir laisvių Bažnyčiai: jis ragino „nekreipti dėmesio, jeigu ko nors reikalauja Rugienis [RKRT įgaliotinis] ar kitokie valdininkai. Labai negerai, kada kunigai ir valdytojai nuolaidžiauja ir talkininkauja"¹⁰⁹. Suprantama, iš kur vyskupas turėjo tiek ryžto ir atkaklumo: tris kartus grūdintas sovietiniuose gulaguose, jis žinojo, kad, anot J. Janonio, iš valdžios „geruoju negausim mes nieko". Bet iš kur šią patirtį ir charakterio atkaklumą įgavo kun. Bronius Laurinavičius?.. Ir vėl peršasi mintis, kad jaunystės kova už lietuvišką žodį, už lietuvybės išsaugojimą išugdė tokį jo charakterį. Beje, atrodo, kad jis gindamas Bažnyčią savo dvasia buvo labai artimas kitam tokiu pačiu atkaklumu pasižymėjusiam Vilnijos sūnui arkivyskupui Julijonui Steponavičiui: apie jų tarpusavio pagarbą ir draugystę liudija išlikę jų laiškai.

Gavus leidimą tęsti bažnyčios statybą, iš karto kibta į darbą. Sunku buvo gauti statybinių medžiagų, rasti reikalingų specialistų, tačiau iš pradžių didžiausi sunkumai buvo dėl lėšų stygiaus - arkivyskupijos kurija klebonui pagalbos nesuteikė. Pirmasis rengti rinkliavas Švenčionėlių bažnyčios statybai leido Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kan. Juozapas Stankevičius, ir tik 1958 m. tokį leidimą išdrįso duoti Vilniaus arkivyskupijos ir Telšių vyskupijos kurijos. Kun. B. Laurinavičius itin kruopščiai vedė visų pajamų ir išlaidų, medžiagų ir atliktų darbų apskaitą, ir iš jo išlikusių raštų matyti ne tik, kiek kurioje parapijoje surinkta lėšų, bet ir kiek paaukojo individualūs aukotojai. (Čia pažymėta ne tik skyrę tūkstančius, bet ir paaukoję 10 rublių.)

Į statybos darbus įsitraukė visi parapijos tikintieji. Kaip parapijiečiai rėmė šią statybą, liudija kad ir tokie skaičiai: 1957-1959 m. bažnyčios statybai iš viso buvo surinkta 829 tūkst. rublių; iš jų 292 tūkstančiai, t. y. 35 procentai visų aukų, surinkta Švenčionėliuose. Statybos darbuose triūsė šimtai miestelio gyventojų. Kun. B. Laurinavičiaus apskaičiavimais, per visą statybos laikotarpį talkino per 3 tūkstančius žmonių. Visada tarp dirbančių sukiodavosi ir klebonas: jis savanoriškai prisiėmė ne tik darbų organizatoriaus, prižiūrėtojo, bet ir... eilinio darbininko pareigas - daugelis mena jį su dviračiu vežiojantį cemento maišus iš geležinkelio stoties... Pats neturėdavo laiko nei pavalgyti, nei pailsėti, išskyrus pastoracijai skirtą laiką, bet talkininkams padėkoti ir dar kuo nors pavaišinti niekada neužmiršdavo. Neabejotina, kad statyba suvienijo įvairiatautę parapiją, ir kun. B. Laurinavičius džiaugėsi ne tik mūrinės, bet ir gyvosios Bažnyčios augimu.

Suprantama ir arkivyskupijos kurijos dėmesio stoka statybos reikalams (dėl dėmesio stygiaus randame nusiskundimų kun. B. Laurinavičiaus rašytoje statybos istorijoje): 1957 m. vysk. K. Paltarokas jau buvo labai pasiligojęs, 1958 m. sausio 3 d. jis mirė, o kai kurie jo bendradarbiai gal dėl valdžios baimės, o gal vykdydami jos nurodymus, šiuos klausimus spręsti vengė. Vysk. J. Steponavičius dar neturėjo jokios realios galios - ją įgijo tik mirus vysk. K. Paltarokui. Nepaisant visų sunkumų, statyba vyko spėriai, ir 1959 m. liepos 22 d. valstybinė komisija pastatą priėmė. Bažnyčios pašventinimas buvo numatytas rugpjūčio 9 d. Vietos valdžia bandė trukdyti, kad iškilmės neįvyktų, tačiau kun. B. Laurinavičiaus nepavyko įbauginti: 1959 m. rugpjūčio 9 d. Švenčionėlių bažnyčią pašventino vysk. Julijonas Steponavičius. Iškilmėse dalyvavo 25 kunigai, 9 klierikai ir tūkstantinės tikinčiųjų minios - buvo šventinama pirmoji po karo pastatyta nauja didelė bažnyčia.

Šiandien galima tvirtinti, kad Švenčionėlių bažnyčia tikrai buvo pastatyta tik per kun. B. Laurinavičiaus atkaklumą išsirūpinus leidimą ir jo nepaprastos energijos tomis sąlygomis per taip trumpą laiką ją pastatyti dėka. Jeigu būtų nudelsta bent 1-2 metus, Švenčionėlių bažnyčią būtų ištikęs Klaipėdos bažnyčios likimas - jau pastatyta 1961 m. ji buvo iš tikinčiųjų atimta. Kun. B. Laurinavičius suspėjo „chruščiovinio atšilimo" metais išsirūpinti leidimą ir iki naujos ateistinio siautėjimo bangos, kai Sovietų Sąjungoje buvo uždaryta tūkstančiai cerkvių, pastatyti naują bažnyčią.

Kun. B. Laurinavičius ne tik pastatė bažnyčią, bet ir pasirūpino, kad turėtų kur gyventi ir po jo dirbsiantys kunigai. Dar nebaigus bažnyčios statybos, 1959 m. sausio 28 d. jis įteikė pareiškimą Švenčionių rajono vykdomajam komitetui, kad Švenčionėliuose šalia bažnyčios išskirtų žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Prašymas buvo patenkintas. Sukauptas statybinių medžiagų perteklius buvo panaudotas namo statybai. Kun. B. Laurinavičiaus, matyt, būta apdairaus: jis žinojo, kad dėl namo statybos prie jo bet kada gali prikibti, todėl iš anksto ėmė tvarkyti reikalingus dokumentus. Visi žinojo, kad jis vadovavo visiems bažnyčios statybos darbams, už tai negaudamas jokio atlyginimo, todėl 1960 m. gegužės 21 d. bažnyčios komitetas patvarkė, kad už darbą jam bus atsilyginama atlikusiomis statybinėmis medžiagomis. Namą kun. B. Laurinavičius statė savo vardu, tačiau 1961 m. balandžio 17 d. pas notarą surašė testamentą, kad tame name po jo turėsią teisę gyventi Švenčionėliuose dirbsiantys kunigai. Vietinė valdžia tikriausiai per vėlai apsižiūrėjo be reikalo davusi leidimą namo statybai, o gal gavo pylos iš Vilniaus, ir 1963 m. prasidėjo kun. B. Laurinavičiaus šantažavimas dėl namo. 1963 m. satyriniame „Šluotos" žurnale apie šį namą pasirodė straipsnis „Abejotina dovana". Tų pačių metų birželio 24 d. RKRT įgaliotinis J. Rugienis jį išsikvietė ir pareikalavo pasiaiškinti. Įgaliotinis jam pareiškė, kad bažnyčios komitetas neturėjo teisės jam atsilyginti statybinėmis medžiagomis. Tuomet kun. B. Laurinavičius kitą dieną namą perdavė bažnyčios komitetui, pasilikęs sau teisę susigrąžinti į statybas įdėtas savo, pas jį gyvenusių tėvų ir iš kitų skolintas lėšas - iš viso 5600 rublių. Nepaisant to, 1964 m. vasario mėn. Švenčionių rajono vykdomasis komitetas kreipėsi į rajono teismą, kad namą iš kun. B. Laurinavičiaus atimtų. Suprantama, teismas ieškinį 1964 m. kovo 17 d. patenkino ir nutarė namą, „kaip pastatytą ne iš darbo pajamų", neatlygintinai nusavinti ir perduoti Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto komunaliniam ūkiui, o kun. B. Laurinavičių iškeldinti į 31 kvadratinio metro butą špitolėje.

Kun. B. Laurinavičius neketino pasiduoti. Apskundus teismo sprendimą, šis klausimas buvo svarstytas Ignalinos rajono teisme. Be abejo, kad buvo padiktuota iš aukščiau, kokį reikia priimti sprendimą, ir 1964 m. rugpjūčio 18 d. šis teismas priėmė tokį pat nutarimą. Kun. B. Laurinavičius kovojo toliau. Kartais ir sovietų sistemos valdžios grandyse pasitaikydavo nesusipratimų. Taip atsitiko ir su vienu iš kun. B. Laurinavičiaus skundų: LSSR prokuroro pavaduotojas A. Kirijenko rajono teismo sprendimą užprotestavo, nes suabejojo, kad pajamos buvo ne darbu įgytos (jis manė, kad statybinėmis medžiagomis buvo galima atsilyginti, be to, neįrodyta, kad į statybą neįdėta savo ir tėvų santaupų) ir bylą perdavė Aukščiausiajam teismui. Aukščiausiasis teismas 1965 m. birželio 3 d. Švenčionių rajono teismo sprendimą panaikino ir bylą grąžino spręsti... tam pačiam Ignalinos teismui. Šis 1965 m. liepos 18 d. namo atėmimą vėl pripažino teisėtu ir kun. B. Laurinavičių įpareigojo išsikelti į špitolę. Kun. B. Laurinavičius dėl šio namo pasiuntė 180 raštų įvairioms LSSR ir SSRS valdžios instancijoms, pradedant rajono valdžia ir baigiant SSRS Generaline prokuratūra, Aukščiausiuoju teismu, SSKP CK ir Ministrų taryba. Tačiau net tas pats LSSR Aukščiausiasis teismas, vieną kartą tokį sprendimą palaikęs neteisingu, nieko nekomentuodamas toliau bet kokius protestus atmesdavo. Daug pareiškimų rašyta bažnyčios komiteto bei parapijiečių (yra pareiškimų net su 1150 parašų) vardu, tačiau viskas atsimušdavo kaip į sieną. 1964 m. gruodžio 24 d. teismo vykdytojas kun. B. Laurinavičių prievarta iškeldino iš namo ir perkėlė į Švenčionėlių špitolę (Kolektyvo g. 57). Tačiau kun. B. Laurinavičiaus kova dėl šio namo tuo nesibaigė: jis ir toliau kovojo dėl šio namo susigrąžinimo (aišku, ne sau, bet parapijai). Paskutiniai šiuo klausimu rašyti pareiškimai siekia 1976 metus. Tik po nepriklausomybės atkūrimo namas buvo grąžintas parapijai. (Būtų labai gražu, jeigu jame atsirastų kun. B. Laurinavičiaus memorialinis kambarėlis. Jame būtų galima susipažinti su šio iškilaus kunigo ir kovotojo už tiesą ir žmogaus teises gyvenimu.)

Švenčionėliuose jam teko pakariauti ir dėl mokesčių. Tuo metu kunigams galiojo juos labai diskriminuojanti pajamų mokesčių sistema: jeigu šiaip „tarybiniai piliečiai" mokėjo tik 11-13 procentų pajamų mokesčio, tai kunigų pajamų mokestis siekė iki 50 procentų. (Kunigai buvo diskriminuojami ir kitose srityse, pavyzdžiui, buto nuomos mokestis buvo kelis kartus didesnis, už 1 kilovatvalandę elektros energijos bažnyčios mokėjo net 25 kapeikas, kai visi gyventojai ir įstaigos mokėjo tik po 4 kapeikas, o kolchozai tik 1 kapeiką.) Mokesčių inspektoriai buvo verčiami tuos mokesčius kunigams nuolat didinti. Kai 1962 m. pajamų mokestį kun. B. Laurinavičiui padidino pusantro karto, jis kreipėsi į RKRT įgaliotinį reikalaudamas, kad inspektoriai būtų sudrausminti. Matyt, tai buvo užsipuolimų prieš jį ir būsimų persekiojimų pradžia. Čia jis kovojo ne dėl savo rublio, o dėl po jo dirbsiančių kunigų, nes kartą nepavykus apsiginti, paskui jau būdavo sunku įrodyti, kad pajamos mažėja. Kun. B. Laurinavičiui per 12 Švenčionėliuose praleistų metų pavyko ne tik išvengti mokesčių padidinimo, bet netgi šiek tiek juos sumažinti.

    Kaip iš visko matyti, 1963 metais prasidėjo įnirtingi jo užsipuolimai: dėl pastatytos klebonijos, dėl uolaus pastoracinio darbo ir kt. 1963 m. gruodžio 16 d. jis rašo raštą RKRT įgaliotiniui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai (vysk. J. Steponavičius nuo 1961 m. jau buvo ištremtas į Žagarę), kad liepos 13 d. jį buvo iškvietęs Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininkas ir davęs nurodymą, kaip laidoti mirusiuosius: uždraudė lydint nešti gedulingas bažnytines vėliavas, o kunigui leista eiti ne karsto priekyje, o tik už jo ir nevilkint kunigo drabužių. Tais metais visoje Sovietų Sąjungoje labai sustiprėjo antireliginė kova, todėl visų lygių valdžiai buvo gera proga parodyti savo galią. Tame pačiame rašte kun. B. Laurinavičius rašo, kad lapkričio mėn. jam buvo neleista ligoninėje sakramentais aprūpinti Antaną Jasj (jis mirė) ir Oną Gurskienę, ir prašo jį apginti nuo vykdomojo komiteto pirmininko savivalės. Kun. B. Laurinavičius nežinojo, kad šie varžymai ir draudimai ateina ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Maskvos, nes visi tie nutarimai buvo slapti ir viešai neskelbiami, o jau vietoje valdininkėliai juos taikė, kaip kas sugebėjo: žmoniškesni stengėsi kunigo nepastebėti, o uolūs - dar ir nuo savęs pridėdavo.

Kun. B. Laurinavičius gyvosios Bažnyčios statyba rūpinosi ne mažiau kaip mūrinės. Švenčionėliuose, kaip ir ankstesnėse parapijose, ypač daug dėmesio skyrė vaikams: jie visuomet per pamaldas būdavo prie altoriaus. Jiems padirbdino mažas kėdutes, kad atėję galėtų ne tik pasimelsti, bet ir pailsėti. Žmonės mena, kad būdavo gražu žiūrėti į tuos altorių apspitusius mažutėlius.

    Vieniems būdavo gražu žiūrėti, kitiems pikta: klebonas šuniui ant uodegos nunešė visas pionierių, komjaunimo vadovų ir „uoliųjų" mokytojų pastangas atitraukti vaikus nuo bažnyčios. Ypač pradėjus veikti naujai bažnyčiai, procesijos tapo labai iškilmingos, su daugybe gėlių barstytojų, Mišių patarnautojų, su šimtais vaikišku džiaugsmu spindinčių akučių. Į visa tai negalėjo abejingai žiūrėti atsakingi už ateistinį auklėjimą bei KGB į bažnyčią pasiųsti agentai. 1965 m. rugsėjo 23 d. kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas RKRT įgaliotinį pasiaiškinti už birželio 24 d. bažnyčioje surengtą „vaikų valandėlę". įgaliotiniui jis paaiškino, kad specialių vaikų pamaldų nebuvo, o kas atėjo, meldėsi kaip kam patinka - kas stovėdami, kas sėdėdami, kas klūpodami. Paprastai RKRT įgaliotinis J. Rugienis nelabai leisdavo kalbėti, ir kun. B. Laurinavičius spalio 13 d. jam ir arkivyskupijos kurijai rašo paaiškinimą: „Birželio 24 d. buvo paskutinieji Dievo Kūno (Devintinių) mišparai, o po jų, kaip ir visoje Katalikų Bažnyčioje visame pasaulyje, Švenčionėlių bažnyčioje buvo vaikelių palaiminimas. Laiminti - tai mano, kaip klebono, pareiga. Laiminu Bažnyčios vardu. Ji man įsako". Rašte retoriškai klausiama: „Kas galima?" Jei kalėdoti negalima, laiminti negalima, laidoti su procesija negalima, ligonius aprūpinti sakramentais ligoninėje negalima, tai kas galima?.. Aišku, kad valdžiai tokie kun. B. Laurinavičiaus raštai nepatiko, bet dar labiau nepatiko jo drąsa - jis ir toliau viską darė kaip daręs.

1968 m. sausio 22 d. jis vėl sėdi J. Rugienio kabinete. Įgaliotinis vėl jį bara už Mišioms patarnaujančius ir adoruojančius vaikus. Kun. B. Laurinavičiaus paaiškinimai šiurkščiai nutraukiami: „Užteks sofistikos!" Grįžęs po savaitės kun. B. Laurinavičius vėl atsako raštu. Jame komentuoja buvusį pokalbį. Jis primena J. Rugienio žodžius, kad nepilnamečiams draudžiama bažnyčioje patarnauti. Tad kodėl jo, kunigo, apie tokį įstatymą niekas neinformavo ir kodėl tokio įstatymo niekas nepaskelbė? Į įgaliotinio aiškinimą, kad iki 18 metų niekas negali pamaldose aktyviai dalyvauti, kun. B. Laurinavičius atsako, jog „kiekvienas pakrikštytas žmogus yra lygiateisis Bažnyčios narys". Štai čia ir visa kun. B. Laurinavičiaus kolizijos su ateistine valdžia esmė - jis paiso ne jų Bažnyčią varžančių įsakymų, bet Bažnyčios įstatymų ir vykdo savo kaip kunigo pareigą. Jo apsisprendimas aiškus ir nedviprasmiškas: „Jei aš besimeldžiančius prie altoriaus tikinčiuosius nuvaryčiau, tuomet nustočiau būti kunigas <...>, o jei mane kas, naudodamas jėgą, nuvarys, tuomet aš vis tiek liksiu kunigas. Aš ne iš tų, kurie pasiduoda vilionėms ar pabūgsta gąsdinimų! <...> Leiskite mažutėliams ateiti pas mane, nedrauskite jiems! Taip pasakė gerasis Kristus-Dievas, tapęs žmogumi. Tai ne žmogaus, tai Dievo žodžiai. Taigi Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių". Tuo jis pasakė viską.

Tąkart įgaliotinis jį įspėjo, kad ne tokius sutvarkė... Tai buvo tiesa. J. Rugienis, būdamas NKVD kapitonu, buvo vienas iš trijų karo tribunolo teisėjų, 1946 m. nuteisusių vysk. Vincentą Borisevičių mirčiai. Tačiau tąsyk jis tuo nepasigyrė. O jeigu kun. B. Laurinavičius apie tai ir būtų žinojęs, tai jo nebūtų išgąsdinę ir kitaip jis nebūtų elgęsis, nes... jam Dievo klausyti buvo svarbiau negu žmonių.

1967 m. Vilniaus arkivyskupijos kurijai pateiktos kun. B. Laurinavičiaus autobiografinės žinios apie save.
 (Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyvas)


Švenčionėlių bažnyčios procesijos dalyvės. 1966 m.


Švenčionėlių bažnyčios procesijos gėlių barstytojos. Apie 1965 m.


Švenčionėlių bažnyčios procesija. 1965 m


Pietūs Švenčionėlių parapijos perdavimo naujam klebonui proga. Už stalo (iš kairės):
Bernardas Gerojimas, kun. B. Laurinavičius, dekanas kun. Jonas Kukta SJ ir naujasis klebonas kun. Julius Baltušis. 1968-03-17

Kun. B. Laurinavičius aukoja šv. Mišias savo statytoje Švenčionėlių bažnyčioje

    Bausmės ilgai laukti neteko: 1968 m. vasario 8 d. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Česlovas Krivaitis (į kurį, beje, kun. B. Laurinavičius niekada tokiu titulu nesikreipė: raštuose į jį kreipdavosi „kunige" arba „pilieti") jam pareiškė, kad jis iš Švenčionėlių iškeliamas. Kun. B. Laurinavičius raštiškai pareikalavo, kad nurodytų priežastis, dėl kurių iškeliamas. Po 4 dienų mons. Č. Krivaitis atsiuntė skyrimo raštą į Adutiškį (tame pačiame Švenčionių rajone), jame diplomatiškai padėkojo už darbą Švenčionėliuose ir lakoniškai nurodė perkėlimo priežastį: „Susidarius neišvengiamoms aplinkybėms". Kiekvienam - ir kun. B. Laurinavičiui - buvo aišku, kokios tos „aplinkybės". Tačiau jis dar kartą rašo valdytojui, reikalaudamas nurodyti tikrąsias priežastis, nes žodžiu jam sakęs, kad jokių kanoninių (Bažnyčios teisės nurodomų) priežasčių nėra, o tuomet jis savo ruožtu „neturi jokio noro ir pagrindo iš Švenčionėlių išsikelti". Kaip jis rašo, vieno pokalbio metu mons. Č. Krivaitis jam pareiškęs, kad jeigu neišsikels, parapija gali netekti kunigo (davė suprasti, kad RKRT įgaliotinis gali iš jo atimti registracijos pažymėjimą). Vėlesniuose raštuose kun. B. Laurinavičius, kalbėdamas apie šį iškeldinimą iš Švenčionėlių, visada pabrėždavo patirtą neteisybę ir mons. Č. Krivaičiui negailėdavo rūsčių epitetų: kad jis esąs ne „valdytojas",.o tik „vykdytojas", „įsibrovėlis į valdytojo postą" ir pan. Kyla klausimas: ar kun. B. Laurinavičius jautėsi tik asmeniškai įskaudintas dėl šio Bažnyčios teise nepagrįsto iškeldinimo, ar turėjo ir kitokio skausmo? Be abejo, Švenčionėliai jam buvo tapę Lietuvos Jeruzale, juk jis ten pastatė tada Lietuvoje vienintelę tokią šventovę! Ir suburta, išauginta gyvosios Bažnyčios bendruomenė buvo ne mažiau brangi! Tačiau visa tai laikyti tik asmenine nuoskauda būtų neteisinga, tai prieštarautų jo kunigiškiems principams - eiti ten, kur Bažnyčia siunčia. Esmė ta, kad čia jis įžiūrėjo ne Bažnyčios, o ateistinės valdžios siuntimą (RKRT įgaliotinio nurodymą), juolab įvykdytą Bažnyčios hie-rarcho. Iš valdytojo jis reikalavo nurodyti priežastis ne dėl to, kad jos jam būtų neaiškios, bet kad priverstų hierarchą išdrįsti pasakyti tiesą - tiesą, kad Bažnyčia nėra laisva, bet engiama ir prievartaujama. Suprantama, tą išdrįsęs padaryti valdytojas tuojau pat būtų netekęs savo posto ir gal dar daugiau... Tačiau kun. B. Laurinavičius negalėjo taikstytis su jokiu melu, veidmainyste ir nuolaidžiavimu Bažnyčios persekiotojams. Tikriausiai dėl šito jam širdį skaudėjo labiau negu dėl asmeninės nuoskaudos. Čia buvo ir pagrindinė kovojančios ir prisitaikėliškos Bažnyčios takoskyra. Šiandien vienaprasmiškai nesmerkiama buvusi prisitaikėliškoji Bažnyčios dalis - ji irgi atliko tam tikrą vaidmenį išlaikant legalų Bažnyčios veikimą, tačiau anądien kovojančios Bažnyčios akimis tokie veiksmai buvo egoistiški ir išdavikiški. Prisimintini vysk. T. Matulionio įspėjimai hierarchams „nenuolaidžiauti ir nepataikauti". Ne visi išdrįso eiti vyskupų V. Borisevičiaus, M. Reinio, T. Matulionio, P. Ramanausko, J. Steponavičiaus, V. Sladkevičiaus, pagaliau K. Paltaroko pėdomis... O kun. B. Laurinavičius buvo reiklus.

Kun. B. Laurinavičiaus iškėlimas ne mažiau skaudus buvo ir Švenčionėlių parapijiečiams: jie buvo apstulbinti klebono uolumo, meilės vaikams, seneliams, kiekvienam vargą patyrusiam žmogui. Jis jiems buvo neturto ir savęs išsižadėjimo pavyzdys. Net visas jam skirtas dovanas jis atiduodavo bažnyčiai, tik padovanotos medinės lovos (iki tol turėjo tik seną geležinę) jau negalėjo nunešti į bažnyčią. Kai reikėjo drabužius vežti .į Adutiškį, parapijiečiai apsižiūrėjo, kad klebonas net drabužinės neturi - sutana kabo ant vinies. Tada jam nežinant nupirko ir nuvežė į Adutiškį...

Kun. B. Laurinavičius suprato padėtį ir pusiau juokais, pusiau rimtai pareiškė, kad jau geriau atsisakys Švenčionėlių negu kunigo pareigų... 1968 m. kovo 17 d. jis pasako atsisveikinimo pamokslą. Čia jį su trumpomis kupiūromis pateikiame visą, šiek tiek pataisę kalbą.

I

„Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, - neįeis į ją ". Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas" (Šv. Morkus 10, 13-16).

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite". Taip pasakė gerasis Kristus-Dievas, tapęs žmogumi. Tai ne žmogaus, o Dievo žodžiai. Taigi Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. 

1956 m. rugpjūčio 21 d. Jo Ekscelencija vyskupas Kazimieras Paltarokas, gerajam Dievui norint, paskyrė mane Švenčionėlių parapijos klebonu. Pabuvau čia pas jus 11 metų, 5 mėnesius ir 17 dienų. Tiek laiko žmogaus, gyvenime gana ilgas laikotarpis, tačiau jis man prabėgo it sapnas. Per 11 metų man čia esant jūs daug ką padarėte. Savo mylimus Švenčionėlius papuolėte gražia bažnyčia. Tai didelis ir sunkus darbas. Mažai kas gali įsivaizduoti, kiek važinėta, kad būtų gautas leidimas bažnyčiai statyti! Bet Gerasis Dievulis buvo su mumis: suminkštino kad ir labiausiai užkietėjusias širdis - jus suprato, jums pritarė ir leidimas buvo gautas. Sunku įsivaizduoti, kiek visokių rūpesčių kilo gavus leidimą! Bet mačiau, kad statybos metu jums nieko netrūko! Nei ryžto, nei energijos. Jūs labai gražiai, uoliai, su didžiausiu užsidegimu dirbote. Atrodė, kad jūs nenorite rytojaus dienai palikti darbo... Sunkiai dirbote! Pasiaukodami ir save užmiršdami...Palikę nenudirbtus savo darbus... Jūs bažnyčios statybai aukodavote poilsiui skirtą savo laiką... Skiedinį atskiesdavote ne tiek vandeniu, kiek savo prakaitu... Malonu buvo žiūrėti į jus! Aš tik žiūrėjau, it tas bitininkas į darbščiąsias bitutes, ir stebėjausi. Jei aš būčiau poetas, parašyčiau apie jus gražiausią poemą: apie jūsų darbštumą ir uolumą, pasiaukojimą ir kitas jūsų dorybes.

Tenka išgirsti, kad jūs reiškiate padėką ir man. Apie savo indėlį nekalbėsiu, kad nebūčiau palaikytas plepiu. Bet aš esu priverstas atsakyti tam, kuris Vilniuje kai kam iš jūsų pasakė: „Bažnyčią Švenčionėlių liaudis pasistatė!" Taip! Tai tiesa! Bet... buvo Švenčionėliuose liaudies, buvo ir kunigų iki man atvažiuojant į Švenčionėlius, bet bažnyčia nebuvo statoma. Net pastatytas mūras nuo gedimo nebuvo apsaugotas! Atleiskite, kad tai jums sakau: aš esu verčiamas gintis...

Brangieji! Jūs daug dirbote! Sunkiai dirbote! Dirbote labai energingai! Galima įsivaizduoti, kaip dirbote, jeigu per trumpiausią rudens dieną (lapkričio mėnesį) be technikos, be mecbanizmų bažnyčios perdengimui (lubų betonavimui) per dieną jūs užkėlėte dvi tonas cemento! O kur skalda, vanduo, žvyras?! Ir visa tai ten reikėjo sumaišyti!.. Kas gali visa tai įsivaizduoti?! Bažnyčios statyboje dirbo 3000 talkininkų. Tik už ačiū! Ir ačiū ne visada išgirsdavote... O išgirdę, atsakydavote: „Nereikia dėkoti: mes sau dirbame".

Daug dirbote ir daug aukojote! Aukojote, patys nedaug turėdami. O suaukojote labai daug: per trejus metus - 1957, 1958, 1959 - suaukojote 246 094 (du šimtus keturiasdešimt šešis tūkstančius devyniasdešimt keturis) rublius. Ne kartą girdėjote, kad prašiau jūsų, jog melstumėtės už bažnyčios geradarius. Malonėkite melstis ir toliau: kaip už gyvus, taip ir už mirusius. Tikrai prisimintini visi geradariai: savi ir svetimi, nes parapija vien savo jėgomis per tokį trumpą laiką nebūtų pajėgusi tiek padaryti Kiek suaukojo parapija, jau sakiau. Kitų parapijų geradariai suaukojo 537 047 (penkis šimtus trisdešimt septynis tūkstančius keturiasdešimt septynis) rublius. Taigi Švenčionėlių parapija turi būti dėkinga ir kitiems geradariams. Yra už ką dėkoti: parapija suaukojo ketvirtį milijono, o kiti geradariai - pusę milijono! Ačiū Jums, ačiū visiems Geradariams! Aš buvau nusiteikęs čia su jumis melstis už geradarius, bet, deja, negalėsiu: esu nušalinamas, išmetamas... Taigi melskitės ir... melskitės jūs: prašykite gyviesiems palaimos, mirusiems ramybės.

II

Atsisveikindamas su jumis, parapija, dar turiu jums paaiškinti vieną labai svarbų faktą, kad žinotumėte tiesą, nebūtumėte suklaidinti, o aš apjuodintas.

Po kiekvienos statybos lieka statybinių medžiagų. Liko ir pastačius bažnyčią. Kur ir kam jas buvo galima panaudoti? Parduoti? Nebuvo galima: būtų palaikyta spekuliacija ir būtume buvę apkaltinti kaip Klaipėdos bažnyčios statytojai [kunigai Liudvikas Povilonis ir Bronius Burneikis buvo už tai nuteisti]. Sukraut ir supūdyt ar sukūrent - buvo gaila. Pastatyt namą prie bažnyčios buvo reikalinga, bet nebuvo galima, nes šioks toks medinis (34 kvadratinių metrų) namelis buvo. [Mat buvo draudžiama statyti bet kokius parapijos namus; kunigas galėjo statyti tik savo vardu.] Taigi bažnyčios komitetas, pripažinęs, kad prie statomos bažnyčios aš tikrai pasidarbavau, nutarė bent iš dalies man atsilyginti ir kaip premiją padovanoti likusias statybines medžiagas. Iš tų medžiagų aš ir pastačiau jums žinomą namą. Pastačiau ne kur kitur - Palangoj, Vilniuj, ar dar kur nors, - bet čia, prie Švenčionėlių bažnyčios, kad turėčiau kur gyventi pats ir po manęs Švenčionėliuose dirbsiantys kunigai. Vos tik pradėjęs statyti, pas Švenčionių rajono notarą parašiau testamentą, kad tame name turės teisę gyventi Švenčionėlių bažnyčioje dirbsiantys kunigai. Po namu buvo didžiulis rūsys, kuriame turėjo būti įrengtas bažnyčios centrinis šildymas. (Projektas jau buvo padarytas.)

Pastačius namą, mane apkaltino, kad jis pastatytas iš valstybei priklausančių medžiagų. Kai namą nusavino, daug kur rašiau. <...> Negrąžino! Buvau išvytas iš namo. Dėl padarytos skriaudos nesijaudinau, nes man buvo kai kas brangiau už namą. <...> Jei aš būčiau kai kam paklusęs, ir šiandien būčiau jame gyvenęs. [Kun. B. Laurinavičius, matyt, minty turi RKRT įgaliotinio reikalavimą pašalinti iš bažnyčios vaikus arba KGB nesėkmingą bandymą jį užverbuoti.] Bet aš, kaip kunigas, negalėjau tam paklusti!

Mane Dievulis nubaudė, nes aš visus mokinu, kad tėvelių klausytų, o pats ne tik kad nepaklausiau, bet dargi kvailiu pavadinau, kai mane perspėjo: „Nestatyk! Atims!"

Ką dariau, ne sau dariau, o Dievo ir Bažnyčios garbei bei jūsų naudai. Pastačiau namą bažnyčios darbininkams, nes jiems, kaip ir visiems žmonėms, reikalingas stogas. Reikalingas ir jums, nes žiemą būtinas šiltas kampelis, kur būtų galima kūdikius krikštyti. Taigi, ką dariau, dariau visų gerovei! Tiesa, išėjo kitaip, bet aš nesijaučiu prasikaltęs nei Dievui, nei jums. Aš būčiau palikęs latras, jei būčiau privedęs bažnyčią prie bankroto, bet, ačiū Dievui, kaip jums žinoma, bažnyčios statybą pradėjome laimingai ir laimingai užbaigėme!

...Tiesa ir jėga. Dažnai laimi stipresnis. Bet tai nėra joks laimėjimas!

<...>

Kaip minėjau, čia pas jus pragyvenau 11 metų, 5 mėnesius ir 17 dienų. Gera man čia buvo. Nieko netrūko. Patyriau daug jūsų meilės, gerumo ir nuoširdumo. Trūko tik vieno -laiko. Norėjau dar šį tą padaryt, bet... man liepta Švenčionėlius palikt. Gražiai čia gyvenau. Tepagyvena kiti! Nepavydžiu, tik... skaudu, kad esu išmetamas, nušalinamas be jokios kaltės. Jei Švenčionėlius palikti būtų įsakiusi Motina Bažnyčia, širdies neskaudėtų. Kaip kiekvienas kunigas, taip ir aš esu karys: kur Motina Bažnyčia siunčia, ten ir turiu vykt, nežiūrėdamas, ar tai paaukštinimas, ar pažeminimas - esu pažadėjęs klusnumą. Bet skaudu, kai esi nušalinamas it koks nusikaltėlis, nors jokio nusikaltimo neįvykdžiau! Neprasikaltau nei Dievui, nei Motinai Bažnyčiai, nei tikinčiai liaudžiai.

Neprasikaltau Dievui, nes Jį mylėjau ir kitus mokiau, kaip jie turi Dievą ir artimą mylėti. Ką dariau, Jo garbei dariau. Mylėjau Dievą ir jus meilės mokiau.

Neprasikaltau Motinai Bažnyčiai, nes kaip šia mūrine, taip ir gyvąja rūpinausi. Rūpinausi, kad būtų gyva, graži, jauna.

Neprasikaltau jums kaip klebonas. Rodos, dėl mano nerangumo niekas nenumirė neaprūpintas šventais sakramentais. Atrodo, niekuomet neteko jums manęs laukti, o aš visuomet jūsų laukdavau. Mokiau jus, kaip mylėti Dievą, žmones, ir ne tik jums gera darančius, bet ir jūsų nekenčiančius. Viena, kas man nerimą kelia, tai kad kartais neįdomiai jums kalbėdavau (pamokslus sakydavau), tačiau jums suprantama, kad ir kanarėlė neįdomiai čiulba, jei ji užkimusi... Dažnai ką norėjau jums pasakyt - negalėjau... Kita priežastis: ne visuomet turėdavau laiko deramai pasirengt. Nesigirdamas turiu pasakyti, kad mano darbo diena dažnai trukdavo 24 valandas tikrąja to žodžio prasme. Taigi, kaip sakiau, nei prieš Dievą, nei prieš Bažnyčią, nei prieš jus neprasikaltau!

Daug kas klausia: „Kodėl kleboną iškelia? Už ką jį iškelia? Klebonas turėjo teisę čia gyvent! Klebonas turėjo teisę čia pasilikt!" Taip! Jūs teisūs: aš turėjau teisę čia ir toliau dirbti, nes neprasikaltau! Kai kas sako, kad mane kelia į gerą parapiją <...>, bet šiandien nei gera parapija, nei kurijos pagyrimai manęs neguodžia ir neramina, nes... esu baudžiamas be jokios priežasties. Jei vaikeliai prisiartino prie altoriaus, tai joks mano prasikaltimas! <...> Ir koks mano prasikaltimas, kad aš vaikelių nuo altoriaus nenuvariau?! Kuo aš būčiau tapęs, jei būčiau juos nušalinęs? Ne kuo kitu, kaip tik peniukšliu! Juk Kristus aiškiai pasakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane!" Koks gali būti prasikaltimas, jeigu vaikelis prisiartina prie altoriaus?! Ar aš juos kuo nors papiktinau? Ar ko nors pikto mokiau? Ne! Temato ir tepažįsta kunigą ir Dievą, o tuomet nebereikės niekam nei baidyt, nei varyt. Žmogus turi teisę viską pažinti! Kiekvienas draudimas - tai noras nuslėpti tiesą!

Tai kokia gi mano iškeldinimo priežastis? Skaudu girdėti, kai sakoma: „Bobos kaltos!" Ne! Motinų kaltint niekas neturi teisės - jos nekaltos! Jos gynė savo vaikučių teises! Nes vaikas priklauso motinai: jis - iš jos kaulo ir kraujo! Ir už vaiko išauklėjimą ji atsako prieš Dievą ir prieš visuomenę! Jei ji vaikeliui parodė kelią į Dievą, į bažnyčią, prie altoriaus - tai pasielgė gerai ir išmintingai. Tai joks nusikaltimas! Garbė ir nevystantis joms vainikas! Motin, Tau, Jums visoms garbė! Neliūdėkit! Jei tavo vaikelis įlįs į svetimą kišenę, valkiosis patvoriais, tada tau bus gėda, o jei tavo vaikelis eina, veržiasi į bažnyčią, tai tu laiminga, nes jis protingas: mokyčiausi, išmintingiausi mokslo vyrai garbino Dievą. Garbė jums, sugebėjusioms taip gražiai išauklėti savo vaikelius! <...> Esu tikras, kad jūsų vaikelių tikėjimas dar labiau sustiprės ir jų širdyse kils noras dar uoliau veržtis prie Dievo!

Atleiskite, kad porą žodžių pasakysiu apie save. Aš iš mažens mylėjau gerąjį Dievulį, o tapti kunigu pasiryžau 1927 metais. Tais metais Vilniaus krašto lietuvius ištiko didelė nelaimė: 1927 m. spalio 4 d. buvo uždarytos 64 lietuvių mokyklos. Susipratę Vilniaus krašto lietuviai, kunigai buvo įkalinti Lukiškių kalėjime. Tarp jų ir mūsų, Gervėčių parapijos, klebonas kun. Ambroziejus Jakovanis (jis ir šiai bažnyčiai pamatus padėjo). Apie mūsų mylimo klebono areštą paskelbė varpai. Tada aš, dar tik vaikas būdamas, vos 13 metų, širdy pasakiau: „Aš turiu būt kunigu! Aš turiu dirbti tą patį darbą, kurį dirbo mūsų klebonas!" Pažadą ištesėjau: visas kliūtis gyvenime nugalėjau - o jų tikrai buvo daug - ir tapau kunigu.

Kai kas apie mane sako: „Kvailas kunigas: kam jis leido vaikams rinktis prie altoriaus!" Ačiū Dievui, aš dar nekvailas. Jei vaikeliams neleisčiau, tada būčiau kvailys. „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane", - sakė Kristus. Kuo aš būčiau palikęs, jei nebūčiau leidęs?!

Žmogų nutolinti nuo Dievo, nuo Jo atskirti - tai didžiausias nusikaltimas! Išplėšti Dievą - tai reiškia iš žmogaus viską išplėšti. Žmogus, neturintis širdy meilės Dievui, neturi meilės ir žmogui: jis praranda teisingumą, švelnumą, skaistumą, visa tai, kas žmogų daro žmogumi. Dievas, Bažnyčia reikalingi ne tik seneliams, bet visiems žmonėms. Kiekvienas pakrikštytasis yra lygiateisis Bažnyčios narys ir negali būti (be pagrindo) iš jos pašalinamas. Kai kas aiškina [kun. B. Laurinavičius turi mintyje RKRT įgaliotinį], kad jaunuoliai iki 18 metų neturi teisės Bažnyčios gyvenime aktyviai reikštis. Nesąmonė! Nu-laužk, atskirk šakelę nuo kamieno: ar ji išsprogs, pražydės, duos vaisių?! Ne, ir dar kartą ne!!!

Tie, kurie eina į bažnyčią, prie altoriaus, patiria daug nemalonumų. Jeigu jie, paklausti: „Kas buvote bažnyčioje? Kas meldžiatės?", išdrįsta atsistoti ir pareikšti: „Aš", jie yra tikri didvyriai. Juk jie žino, kad susilauks ne pagyrimo... Garbė jiems ir nevystantis vainikas! Garbė jų motinoms ir tėvams! <...>

Teko pagirsti: „Aš keiksiu, kol prakeiksiu tuos asilus ir avinus!" Ne! Netinka ir neleistina keikti! Argi aš jus per 11 metų mokiau keikti? Ne, aš mokiau melstis net už priešus! Taigi melskitės! Prašykite Šventosios Dvasios, kad Ji jiems protą apšviestų, kad ir jie Tiesą pažintų ir ją pamiltų!

IV

Kai tėvas kur nors išvyksta ar jaučia, kad jėgos senka, jis pareiškia savo paskutinę valią - testamentą. Taigi ir aš noriu jums pareikšti savo paskutinę valią, nes daugiau kaip tėvas klebonas jau jums nekalbėsiu.

Pirmiausia noriu jums pareikšt nuoširdžiausią padėką už viską visiems. O turiu už ką dėkoti: už jūsų maldas, paklusnumą ir kitas gražiąsias jūsų būdo savybes.

Dėkoju mylimiems choristams ir choristėms už didžiulį uolumą ir pasiaukojimą. Jei turėčiau brangiausių laurų, Kupinčiau vainiką ir apvainikuočiau juo jus...

Dėkoju visiems, kurie statė šią gražiąją bažnyčią. Bet dar labiau dėkoju tiems Tėvams ir Motinoms, kurie statė GYVĄJĄ BAŽNYČIĄ: išmokė savo vaikus mylėti tai, kas yra brangiausia - Dievą, įskiepijo jiems drąsą viešai išpažinti savo tikėjimą ir meilę Dievui. Garbė jiems ir jų vaikeliams! Garbė, garbė!

Neverkite! Aš dar lieku gyvas Motinai Bažnyčiai. Aš galėjau čia, pas jus pasilikti, bet... kaip sakoma, dėl patogios, šiltos gūžtos aš negalėjau sutikti...

Padėkojęs noriu paprašyti. Ir ateity būkite geri ir geros. Mylėkite Dievą ir Bažnyčią ir tos meilės mokykite ir kitus!

Gerieji choristai! Giedokite dar skambiau, dalyvaukite dar uoliau! Giedokite taip, kad tada, kai aš, ieškodamas giesmėje paguodos, užniūniuosiu: „Papūsk, vėjeli, iš tos šalelės, iš tos šalelės, kur lakštutės ir sakalėliai čiulba...", jus pagirsčiau!..

Brangiosios Mamytės ir Tėveliai, auklėkite savo vaikelius dar uoliau, įskiepykite dar daugiau drąsos išpažinti visa tai, kas gražu, kas kilnu! Nenustokite statę Gyvąją Bažnyčią!

O jūs, Gerieji Angelėliai, reikškite meilę gerajam Jėzui dar balsingiau, dar karščiau. Su geruoju Jėzumi, kuris mažutėlius taip mylėjo, pasilikite visuomet ir visur.

Ir kas man šiandien palieka? Nieko daugiau, kaip tik tarti: „Viešpatie, jei aš, čia būdamas, ką nors ne pagal Tavo valią dariau, atleisk! Atleisk.., nes norėjau Tavo garbei ir žmonių naudai padaryt, bet nesugebėjau".

Atsiprašęs Gerąjį Dievulį, atsiprašau ir jūsų, mylimieji: atleiskite ir dovanokite, jei kas buvo ne taip...

Telaimina jus Aukščiausiasis ir tegloboja jus Švenčiausioji Mergelė Marija! Garbė Jėzui Kristui!

[Švenčionėliai, 1968 m. kovo 17 d.]

Viskuo pasidžiaugta, visiems padėkota, o sielvartas ir sopulys tik vienas - dėl GYVOSIOS BAŽNYČIOS: kad ji skriaudžiama, kad ji neginama nuo skriaudikų net tų, kurių pirmųjų pareiga ją ginti... Taip kaip gynė vyskupai V. Borisevičius, M. Reinys ir kiti... Iš čia ir ta didžiulė padėka paprastoms kaimo Motinoms ir Tėvams, auginantiems naujus Bažnyčios ąžuoliukus... Ne asmeninė nuoskauda dėl patirtos neteisybės buvo skaudžiausia kun. B. Laurinavičiui, o kad pardavinėjama Bažnyčios laisvė - gal iš baimės, gal iš karjerizmo, gal iš paprasčiausio žmogiško silpnumo tų, kurie pirmieji privalėjo ją ginti. Taip, jis buvo reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Ypač ten, kur buvo Bažnyčios ar Tėvynės reikalai.

Jau būdamas Adutiškyje, 1968 m. balandžio 18 d. jis parašo 4 lapų raportą (taip pavadintas raštas) arkivyskupijos valdytojui mons. Česlovui Krivaičiui ir kancleriui kun. Jonui Deksniui. Čia jis dar kartą pareiškia, kad iš Švenčionėlių klebono pareigų nušalintas neteisėtai. Priekaištauja mons. Č. Krivaičiui, kad jis kalba taip pat, kaip ir RKRT įgaliotinis. Nepagaili jam ir rūsčių žodžių: pareiškia, kad jis (Č. Krivaitis) nėra nei ordinaras, nei valdytojas, nes nieko nei tvarko, nei valdo, o yra tik vykdytojas. (Beje, tą suprato ir žinojo visi kunigai: nė vienas valdytojas be RKRT įgaliotinio — verta pridurti, kad ir be KGB - „palaiminimo" negalėjo nė vieno kunigo paskirti eiti pareigas.) „Geriausiai Tamstai tiktų egzekutoriaus titulas", -rašo laiške. Jį apkaltina „šiltos gūžtos" branginimu, patogumų mėgimu ir dykinėjimu, pavadina Pilotu, kabliu, ant kurio tik kabinama sutana violetinėmis sagomis. Jis sako, kad ši veidmainystė jam skaudi dėl to, kad jeigu jį baustų RKRT įgaliotinis, būtų suprantama, dabar gi... skaudu. „Mane istorija reabilituos, - rašo jis. - Aš prašau Šventos, Dvasios, kad ji Tamstai protą apšviestų, prašau Dievą, kad staigiai nepajustum pasibjaurėjimo savo šilta gūžta, kaip tas iš Dvylikos sidabriniais. Tesaugo Tave Viešpats!" - rūstų laišką baigia tokiu linkėjimu. Sunku pasakyti, ką jautė mons. Č. Krivaitis perskaitęs šį laišką - viskas priklausė nuo jo sąžinės... Šią bylą palikime istorijos teismui. Juolab kad tai tik vienas kovojančios ir prisitaikėliškos Bažnyčios santykių sovietmečiu epizodų.

1968 m kovo 18 d. kun. B. Laurinavičius, dalyvaujant Švenčionių dekanui kun. Jonui Kuktai, Švenčionėlių parapiją perdavė kun. Juliui Baltušiui, o 21 d. iš -kun. Juozo Juodagalvio perėmė Adutiškio parapiją.

ADUTIŠKYJE jis parapijai prisistatė per Šv. Juozapo šventę (kovo 19 d.). Žmonės mena, kad iš pirmo pamokslo suprato, jog gavo gerą kleboną. Pirmasis pamokslas - tai tarsi programinė kalba. Jame kun. B. Laurinavičius nepamiršo paraginti parapijiečius mylėti Dievą ir Bažnyčią, krikščioniškai gyventi patiems ir mokyti taip gyventi savo vaikus. Dėl vaikų teko su Švenčionėliais atsisveikinti, o čia savo darbą vėl pradėjo nuo vaikų. Taip kun. B. Laurinavičius pareiškė, kad jis.nesileis būti įbauginamas, nesitrauks, klausys Dievo, o ne ateistų. Jis pirmiausia susipažino su bažnyčios komitetu ir choristais.

Gyvenimo sąlygos Adutiškyje buvo geresnės negu Švenčionėliuose: čia stovėjo gana erdvi dviejų aukštų klebonija, o ir bažnyčia buvo neblogos būklės. Atrodo, galėjo sau leisti atsikvėpti ir pailsėti bent nuo mūrinės bažnyčios rūpesčių. Tačiau kun. B. Laurinavičius, ūkišku žvilgsniu apžiūrėjęs bažnyčią, pamatė, kad ir čia darbų gausybė. Per 13 metų jis pakeitė visas bažnyčios duris, sienų apatinę dalį iškalė lentutėmis ir jas nulakavo, o visą bažnyčią išdažė ir išdekoravo, pakeitė supuvusias medines grindis ir po jomis įrengė ventiliaciją, prie altoriaus languose sudėjo vitražus, įtaisė meniškas iš medžio drožtas Kryžiaus kelio stotis, padirbdino naujus suolus ir daugybę kėdučių vaikams, galiausiai nauja skarda perdengė bažnyčios stogą. Tačiau didžiausias jo padarytas parapijiečiams patogumas buvo centrinis šildymas: juo jis pats taip džiaugėsi, kad net laiške vysk. J. Steponavičiui 1976 m. sausio 16 d. smulkiai aprašė per kiek laiko ir keliais laipsniais pakyla temperatūra bažnyčioje. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad sovietų laikais visiems tiems darbams nuveikti buvo sunku gauti ne tik medžiagų, bet ir leidimą ar parengti projektus. Kun. B. Laurinavičius šioje srityje sovietų pareigūnams buvo „neįkandamas": visus projektus, leidimus sugebėdavo gauti, visuomet turėdavo visus reikalingus medžiagų įsigijimo dokumentus, kad niekaip negalėdavo prie jo prikibti. Be abejo, prie jo norėta prikibti daug labiau negu prie kito kunigo. Pažymėtina, kad šiuose darbuose jam talkino ne tik adutiškiečiai, bet ir buvę jo mylimi parapijiečiai iš Švenčionėlių: jie vežė grindų lentas iš ten, apšildymo vamzdžius ir kitas medžiagas. Neužmiršdavo jo aplankyti ir per vardadienį, pasveikinti, į jį kreiptis prireikus. Visada kun. B. Laurinavičius sutikdavo ir išleisdavo juos, apdovanodamas padėka ir meile.

Sutvarkęs bažnyčios vidų, kibo tvarkyti šventorių: betono plokštėmis išgrindė taką į bažnyčią, šventorių papuošė didžiulėmis gėlių vazomis. Jo suorganizuoti parapijiečiai ėmė tvarkyti apleistas kapines. Suspėjo suremontuoti ir kleboniją. Joje ne tik pats glaudėsi, čia rasdavo kampelį sušilti ir užkąsti kelias dešimtis kilometrų iš Gudijos atvykę tikintieji. Vartant šimtus jo sukurtų pareiškimų, memorandumų, protestų ir kitų raštų sovietinei ir oficialiajai Bažnyčios valdžiai, sunku įsivaizduoti, kaip jis sugebėjo nuveikti ir tiek ūkinių darbų. Juo labiau kad gyvoji Bažnyčia buvo jam svarbesnė negu mūrinė. Atrodo, kad ir 24 valandų per parą negalėjo užtekti...

Pastoracijoje jis buvo ir liko toks pats uolus, kaip ir pirmosiomis kunigystės dienomis, tik darbo čia buvo kur kas daugiau negu kitur: mat jo parapija neapsiribojo Lietuvos ir Gudijos siena, o apėmė ir didžiulę Gudijos teritoriją, kur nebuvo nė vieno kunigo. Tekdavo pas ligonį važiuoti ir už 100 kilometrų. Prireikdavo į ten vykti ir mirusių laidoti. Ypač darbo padaugėdavo švenčių dienomis: tada į Adutiškį suplūsdavo šimtai Gudijos tikinčiųjų - daugelis jų norėdavo atlikti išpažintį, kreipdavosi kitais reikalais.

Adutiškyje, kaip ir kitose vietose, kun. B. Laurinavičius kovojo prieš girtavimą, lankė senelius ir ligonius, niekada neužmiršo vaikų. Vos atsikėlęs, greitai su vargonininku subūrė vaikų chorelį. Kaip Švenčionėliuose, taip ir Adutiškyje vaikai stovėdavo pirmose eilėse prie altoriaus. Vaikai buvo ta sritis, dėl kurios labiausiai kirtosi valdžios ir kun. B. Laurinavičiaus interesai: pirmoji dėjo visas pastangas, kad vaikus atitrauktų nuo Bažnyčios, o kunigas - kad patrauktų. Dėl vaikų ir čia kilo pirmieji konfliktai su valdžia. (Švenčionėliai ir Adutiškis priklausė tam

Kun. B. Laurinavičius su mažaisiais savo parapijiečiais. Adutiškis, 1976-07-18


Adutiškio bažnyčios vidus


Nešamas statyti kryžius Adutiškio bažnyčios šventoriuje. 1971-09-12


Kryžius stovi

Kun. B. Laurinavičius su Pirmąją komuniją priėmusiais vaikais

Švenčionyse. 1945 m


Ceikiniuose. 1947-07-06


Švenčionėliuose. Apie 1965-1967 m.


Adutiškyje. 1979-07-08


Pirmąją komuniją priėmę vaikai su tėvais. Adutiškis, 1979-07-08

pačiam Švenčionių rajonui, tad rajono valdžia bei KGB žinojo, koks „reakcionierius" tas Laurinavičius.) Jau 1971 m. gruodžio 24 d. jis rašo pareiškimą SSKP CK sekretoriui, SSRS MT pirmininkui ir kitiems, kur, be kitų klausimų, protestuoja ir dėl vaikų religinio auklėjimo varžymų, o 1972 m. balandžio 20 d. 18 Adutiškio parapijiečių pasiunčia pareiškimą SSKP CK sekretoriui L. Brežnevui, SSRS kultūros ministrei J. Furcevai ir RKRT pirmininkui V. Kurojedovui dėl jų vaikų šantažavimo vidurinėje mokykloje už bažnyčios lankymą.

Valdžia, matyt, nutarė savaip sutramdyti „reakcionierių": 1972 m. lapkričio 25 d. vėlų vakarą paaugliai išdaužė klebonijos langus. Tačiau tai negalėjo kun. B. Laurinavičiaus „sutramdyti": tokie dalykai jam suteikdavo naujų argumentų ginti tikinčius vaikus. Jis sakydavo ir rašydavo: „Jūs rūpinkitės tais, kurie užpuldinėja, plėšia, žudo žmones, o ne tikinčiais vaikais: šitie neina po tiltais ir akmenimis langų nedaužo".

Adutiškyje prie altoriaus visada būdavo per 20 patarnautojų, o aplinkui sėdėdavo kelios dešimtys savo „sostuose" - ant specialių kėdučių. Procesijoje irgi vaikai. Chore - vaikai... O kai ateidavo vaikų katekizacijos metas (vasarą, per vaikų atostogas), besirengiantys Pirmajai komunijai sėdėdavo su mamomis pirmose suolų eilėse. Kun. B. Laurinavičius per Mišias perskaitydavo Evangeliją ir eidavo į bažnyčią, prie vaikų: jiems aiškindavo viską, kas žinotina besirengiantiems šiam sakramentui. Lengva įsivaizduoti, kaip rajono valdžia „auklėjo" apylinkės valdžią ir mokyklos vadovybę už tai, kad vaikus atiduoda klebonui! Tie savo ruožtu gąsdino vaikus, jiems mažindavo elgesio pažymį, juos palikdavo po pamokų ir kt. Tai ir privertė vaikų tėvus skųstis SSRS aukščiausioms valdžios instancijoms.

1978 m. gruodžio 21 d. Adutiškio bažnyčioje vyko advento rekolekcijos. Kun. B. Laurinavičius bažnyčioje klausė išpažinčių. Tuo metu vargonininkas klebonijoje repetavo su vaikų choreliu. Staiga pas repetuojančius įsiveržė apylinkės pirmininkas, vidurinės mokyklos direktorius ir jo pavaduotojas ir ėmė vaikus gąsdinti, tardyti. Vaikai puolė į ašaras. Apie įsiveržėlius buvo pranešta kun. B. Laurinavičiui. Atsiprašęs laukiančių išpažinties, atskubėjo į kleboniją. Nekviesti svečiai ėmė plūstis, kodėl jų moksleiviai čia gieda. Kun. B. Laurinavičius atsakė: „Čia ne jūsų, o tėvų vaikai. Ir mano, nes aš juo pakrikštijau". Atsakydamas į tolesnes „svečių" priekabes, jis atvėrė duris ir sušuko: „Lauk! Lauk!" Tie išeidami pasakė: „Mums tik šito ir reikėjo"... Po šio grasinimo nieko gero nebuvo galima laukti. Ateinantį sekmadienį apie įvykį kun. B. Laurinavičius papasakojo per pamokslą, o 1979 m. sausio 30 d. šiuo ir kitais klausimais kreipėsi į Švenčionių rajono prokuratūrą, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą bei vyskupijų valdytojus. Reikalo išviešinimas ir išgarsinimas, matyt, tąsyk sulaikė valdžią nuo griežtesnių priemonių.

Visi su juo bendravę vaikų tėvai mini, kad vaikams jis buvo labai dėmesingas: kiekvieną užkalbindavo, pasisveikindavo, o mokydamas būdavo išradingas ir reiklus. Yra išlikusi vasarą pas jį atostogaudavusiems "dukterėčios vaikams jo sudaryta dienotvarkė: kada keltis, kada ir ką daryti ir kada gulti. Užbaigiama punktu: „TYLA! TYLA!" Visai kaip kunigų seminarijoje... Aišku, kad ir pats nemokėjo dykinėti, ir visus vaikus norėjo išauklėti darbščius bei gerus. 1979 m. liepos 28 d. rašytame laiškelyje iš Adutiškio rašo: „Garbė Jėzui Kristui. Jūrate, siunčiu Tau skaitymėlį, kad žinotum, kaip reikia rašyti laiškus. O nuo savęs patariu, kad kiekvieną dieną perskaitytum bent penkis puslapius kokios nors knygutės. Tą patį patarimą perduok ir Algiukui. Siunčiu Tau, Tavo Tėveliams ir Broliukui gražiausius linkėjimus. Visur ir visuomet elkitės gražiai, pavyzdingai, o tuomet jus mylės Dievulis, Tėveliai, aš ir visi. Trumpai sakant, būkite meilūs Dievui ir visiems. Telaimina jus Dievulis". Jiems rašytuose laiškuose neužmiršdavo pridurti: „Jūrate, Algiuk, tik netingėkite!" Net, ko gero, paskutiniame laiškelyje dukterėčiai, rašytame 1981 m. liepos 2 d., pabaigoje neužmiršta pridurti savo įprasto raginimo jos vaikams: „Tik nebūkite tinginiukai!" Vaikai jam buvo didžiausias rūpestis.

Jo pastoracija, kaip minėjome, apėmė ne tik Lietuvą, bet ir dalį Gudijos. Savo parapijiečius stengėsi pažinti ir žinoti visus jų rūpesčius bei vargus. Nors kalėdojimas buvo uždraustas, tačiau jis, apžergęs dviratį, apvažiuodavo ne tik savo parapijos katalikus, bet aplankydavo ir kitatikius. Įsidėmėdavo ligonius ir vargšus: paskui pas juos dažnai nuvažiuodavo ne tik su dvasiniu penu, bet dažnai ir su materialine parama. Kai ištikdavo kokį parapijietį nelaimė, jeigu tik sužinodavo, kuo galėdamas padėdavo. Kai sudegė Kavaltiškės kaimo gyventojo namai, jis atvažiavo dviračiu ir įteikė voką su pinigais... Daug tokių atsitikimų mena žmonės. Labai rūpindavosi ir remdavo politinius kalinius ir pasilikusias jų šeimas: apie tai liudija savo atsiminimuose A. Terlecko ir R. Ragaišio žmonos. Atrodo, iš kur jis imdavo tiek lėšų, kad paremtų tiek žmonių? Gal iš tos didelės meilės alkstantiems, kaip Kristus prie Genezareto ežero duoną ir žuvį, taip jis savo lobius galėjo padauginti?.. Gal.., nes jo atjauta žmogui iš tiesų buvo didelė. Už tai sau, pasaulio vaikai pasakytų, buvo šykštus: kaip rašo jo ilgametė šeimininkė, nevalgė nei torto, nei saldainių, net kisieliaus negerdavo. Advento ir Gavėnios metu laikydavosi labai griežto pasninko... Šiandieniam malonumų išlepintam žmogui tai sunkiai suprantama. O svečiui būdavo dosnus ir vaišingas. Tiesa, kaip rašo prisiminimų autoriai, kartais tos vaišės galėjo susidėti tik iš bulvės ir ridiko - tik tiek tąsyk turėdavo, - bet viską atpirkdavo jo gerumas ir nuoširdumas. Atrodo, kad kiek jis buvo reiklus ir griežtas savo luomo žmonėms, tiek buvo atlaidus ir, pasakytume, mielaširdingas paprastam kaimo žmogui. Gal todėl, kad ten glūdėjo jo šaknys?.. Nors idealistams kunigams jis irgi buvo labai mielas ir draugiškas...

Matyt, labai brangino savo idėjos brolius ir bendražygius. Yra žinoma, kad per atlaidus, išlydėjęs talkinusius kunigus, vėl dengdavo stalus ir prie jų sėsdavo atvykę disidentai: Butkevičių šeima iš Kauno, Viktoro Petkaus namiškiai ir kiti.

Jau kalbėjome, kad Gudijos lietuvių reikalai jam visada rūpėjo: rūpinosi, kad, 1978 m. mirus kun. Stanislovui Chodygai, gervėtiškiai gautų lietuvį kunigą; net pats buvo sutikęs ten vykti, jeigu neatsiras kito. Po ilgų vargų valdžia leido atvykti... nelietuviui kunigui, ir tik 1982 m. buvo paskirtas iš Gudijos kilęs ir Kauno kunigų seminariją baigęs, taigi lietuviškai mokantis, naujai įšvęstas kunigas. Kun. B. Laurinavičius visą laiką rūpinosi ir kitų Gudijoje gyvenančių lietuvių reikalais: padėjo Pelesos parapijos žmonėms kovoti už bažnyčios susi

grąžinimą, organizavo pareiškimų rašymą ir pats rašė, reikalaudamas lietuviškų mokyklų.

Kun. B. Laurinavičius parašė kelis šimtus įvairių pareiškimų, protestų, memorandumų ir kitų raštų sovietų valdžios atstovams ir oficialiai Bažnyčios vadovybei. Be minėtų, rašytų Švenčionėliuose, itin gausus Adutiškio laikotarpio jo rašytinis palikimas. Ir raštų turinys keitėsi: problemos apėmė vis didesnį interesų pluoštą - nuo asmeniškai patirtų neteisybių iki visos Sovietų Sąjungos mastu vykdomos antibažnytinės politikos ir žmogaus teisių pažeidimų. Kaip prisimena jo artimieji, naktys buvo tinkamiausias laikas kurti šiems raštams: girdėdavosi, kaip per naktį pyška rašomoji mašinėlė. Kartais prie jos ir užmigdavo... Šio laikotarpio rašytinį palikimą atskirai panagrinėsime toliau.

1975 m. rugpjūčio 1 d. 35 valstybės - tarp jų JAV, SSRS, Šventasis Sostas, Anglija, Federatyvinė ir Demokratinė Vokietijos bei daug kitų šalių - Helsinkyje pasirašė Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamąjį Aktą. Viename jo punktų numatyta, kad Europos šalyse būtų fiksuojami žmogaus teisių pažeidimo faktai ir su jais kovojama. Akademiko Andrejaus Sacharovo aplinkoje gimė mintis kurti visuomeninę instituciją šiam darbui atlikti. Taip 1976 m. gegužės 12 d. įsikūrė Helsinkio susitarimų vykdymui stebėti Maskvos grupė. Jų pavyzdžiu 1976 m. lapkričio 9 d. tokia grupė įkuriama ir Ukrainoje, o lapkričio 25 d. - ir Lietuvoje. Nors šios grupės oficialaus vadovo ir nebuvo, tačiau faktiškas jos įkūrimo iniciatorius ir vadovas buvo Viktoras Petkus. Jos nariai buvo Tomas Venclova, Eitanas Finkelšteinas, kun. Karolis Garuckas SJ ir buvusi politinė kalinė, rašytoja Ona Lukauskaitė-Poškienė. 1979 m. balandžio 6 d. mirus kun. K. Garuckui, į šią grupę buvo kooptuotas kun. B. Laurinavičius. 1978 m. nuteisus V. Petkų, 1981 m. dar kitus du šios Helsinkio grupės narius - Mečislovą Jurevičių ir Vytautą Vaičiūną, o T. Venclovai dar anksčiau emigravus į Vakarus, kun. B. Laurinavičius 1981 m. grupėje liko vienintelis pajėgus dirbti. Jo įstojimas į Helsinkio grupę, be abejo, dar labiau sustiprino KGB dėmesį jam. 1980 m. vasario 6 d. Adutiškio klebonijoje buvo atlikta beveik 8 valandas trukusi krata. Kratos tikslas: „Surasti ir paimti antitarybinius leidinius ir dokumentus bei jų technines gaminimo priemones, taip pat kitokius daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai". Kratos metu buvo paimtos 2 rašomosios mašinėlės (lietuviško ir rusiško šrifto), daug jo rašytų ir išsiųstų dokumentų, kalendorėlis, trys fotoalbumai ir kitų spaudinių. (Beje, 1980 m. pradžioje KGB atliko kratas pas daugelį įtariamų pogrindinės religinės spaudos darbuotojų. Prie jų, kaip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" korespondentas, priklausė ir kun. B. Laurinavičius.) Be abejo, jis KGB domino ir kaip Helsinkio grupės narys.

Praslinkus vos 5 dienoms po kratos, vasario 11 d. pas jį atvyko Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Mačionis, Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius bei „Tiesos" laikraščio spec. korespondentė Danguolė Repšienė. Suprantama, kad eilinis korespondentas, vykdydamas paprastą užduotį, nevaikšto su tokia palyda. Papriekaištavusi dėl ateistų užsipuolimų, D. Repšienė ėmė kamantinėti kleboną apie buvusio vargonininko žmonos sukeltą kažkieno pakurstytą skandalą. Tada kun. B. Laurinavičius pareiškė, kad jis apkalbų nekomentuoja, ir tuo „vizitas" baigėsi. Korespondentė su mokytojomis Juršėniene ir Baužiene lankėsi pas adutiškiečius ir bandė rinkti apie kleboną kompromituojančią medžiagą. Iš paskelbto straipsnio matyti, kad nelabai joms sekėsi: neturėjo ką blogo pasakyti žmonės apie savo kleboną. 1980 m. vasario 17 d. kun. B. Laurinavičius, aprašydamas šį „vizitą" savo atmintinėje, tvirtina, kad „korespondentė Repšienė, prieštaraudama Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo nutarimo turiniui, parašė net du straipsnius į dienraštį „Tiesa" apie kunigą Šapoką, kurį vėliau piktadariai labai žiauriai nukankino". Tai buvo pranašingi žodžiai apie korespondentę D. Repšienę kaip apie juodąjį angelą: kur ji pasirodydavo, ateidavo mirtis.

Tiesa, D. Repšienės straipsnis apie kun. B. Laurinavičių pasirodė tik beveik po dvejų metų: tikriausiai tiek reikėjo laiko kai kam suplanuoti piktadarybę ir palaukti tinkamo momento. Straipsnis „Į gyvenimą - ne per šventorių" „Tiesoje (Nr.267/11786) pasirodė tik 1981 m. lapkričio 21 d. Pagrindinis kaltinimas - ir vėl vaikai - kad klebonas juos traukia į bažnyčią, neleidžia mokytojams juos ateistiškai auklėti. Mirties pranašas prabilo... Lyg nujausdamas blogą lemtį, kun. B. Laurinavičius buvo liūdnokas. Jam buvo likę gyventi trys dienos...

KGB sekimo intensyvėjimą kun. B. Laurinavičius jautė seniai, kiek įmanydamas stengėsi nuo to apsisaugoti. Yra žinoma, kad traukiniui bilietą ne pats pirkdavo, o paprašydavo, kad kas nors kitas jam nupirktų. Yra sakęs, kad niekada nevažiuojąs į Vilnių tiesioginiu autobusu iš Adutiškio, o kad sumėtytų pėdas, Švenčionyse persėdąs į kitą. Kun. Kazimierui Žemėnui yra pasakojęs, kaip jam yra prisipažinęs pats pas jį KGB siųstas provokatorius, kad paskutiniaisiais metais ne vienam bičiuliui buvo užsiminęs, jog du kartus norėta jį suvažinėti. Jis jautė, kad KGB kilpa veržiasi ir su juo rengiamasi vienaip ar kitaip susidoroti. Arešto atvejui jis numatė žmones iš Ceikinių, Kalesninkų, Švenčionėlių ir Adutiškio parapijų, kurie galėtų jį ginti teismo metu ar po jo. Ne tik numatė, bet ir surašė argumentus, kuriais remiantis jis turėtų būti ginamas. Numatė, kad valdžia gali prieš jį griebtis ir kitų priemonių. Juolab kad tais metais KGB buvo pamėgusi neteisinius susidorojimus: 1980 m. chemiškai apdegino kun. Juozą Zdebskį ir jeigu ne draugų ir bičiulių pasiaukojantis gydymas, viskas galėjo baigtis mirtimi. Tais metais neaiškiomis aplinkybėmis -manoma, kad tai KGB darbas, - buvo nužudytas kun. Leonas Šapoka, o 1981 m. - kun. Leonas Mažeika. Visa tai turėdamas galvoje, kun. B. Laurinavičius per pamokslą Adutiškyje parapijiečiams pareiškė: „Jeigu rasit pasikorusį, žinokite - ne aš pats. Jeigu rasit nusinuodijusį, žinokit - ne aš pats. Jeigu rasit partrenktą mašinos ar po traukiniu (kaip 1975 m. atsitiko su Mindaugu Tomoniu), žinokit - ne aš pats". Tais metais savo artimam bičiuliui, buvusiam Švenčionėlių parapijiečiui Gerojimui, sakė: „Bernardai, tave įpareigoju mane palaidoti Švenčionėliuose. Galbūt negausi transporto, bet tai ne bėda. Jeigu žiemą, tai nuvežkit ant rogučių, o jei vasarą, tai du dviračius sustatę atgabenkit". Šiuos žodžius girdėjusi Bernardo žmona paklausė: „Gal blogai jaučiatės, tėveli?" „Ne, aš stiprus kaip liūtas, - atsakė kunigas, - bet gali prisiliesti pikta ranka. Jaučiu kėslus..."

Tikriausiai tos pačios nuojautos vedamas 1981 m. birželio 4 d. jis parašo TESTAMENTĄ. Ne turtus paskirsto - jų niekada neturėjo, - bet pareiškia savo paskutinę valią. Jame rašoma:

Metai kaskart vis greityn, o tuo pačiu amžinybė artyn. Keliaudamas savo kelionės 68 kilometrą - metus ir dirbdamas Viešpaties Vynuogyne trisdešimt septintus, pareiškiu paskutinę savo valią, kurią įvykdyti įgalioju sesutę Julę, o jei Ji būtų nepajėgi - Reginutę Girdauskienę ir Jadzytę Pranskienę. Maloniai prašau joms padėti kunigą Kazimierą Žemėną ir kunigą Algimantą Keiną........................................................................

............ Gyvenime niekuomet iš kitų nereikalavau, o visuomet turtingas buvau..........................................Neužmiršdamas ir nenuvertindamas savo Tėvelių gerumo, kad Jie leido mane taip sunkiais laikais į mokslą ir rūpinosi manimi, kaip reti tėvai rūpinosi ir rūpinasi savo vaikais, noriu priminti, kad daug gerumo patyriau ir iš Visuomenės, kuri man padėjo per „LIETUVIŲ LABDARYBĖS DRAUGIJĄ" - taigi palieku bent simbolinį atpildą 800 (aštuonis šimtus) rublių, kuriuos prašau įteikti kunigui Kazimierui Žemėnui, o jei jis būtų nepajėgus - kunigui Algimantui Keinai. Norėčiau, kad jie būtų panaudoti labdarybei arba katalikiškai spaudai, o dar geriau būtų, kad juos perduotumėt į Katalikiškosios Lietuvos fondą. Esu tikras, kad Lietuvos visuomenė atsisakys ateizmo, kuris veda ŽMONIJĄ PRIE VISUOTINIO KRACHO.......................................................

....................................................................... Mano knygas, kurios jiems patiks, tepaima kunigas Kazimieras Žemėnas arba kunigas Algimantas Keina, o likusias teišdalina tikintiesiems..........

.........................................................................................Namas, kurį aš pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, priklauso Švenčionėlių parapijai. Esu tikras, kad ateis laikas, ir namas bus denacionalizuotas..................Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose, bet, jei atsirastų sunkumų, priglauskite ten, kur Jums patogiau..........................................................................

Norėjau nuoširdžiai garbinti Viešpatį Dievą, ginti MOTINĄ BAŽNYČIĄ ir skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti - juos pamokyti, bet jei nesugebėjau, prašau gerąjį Dievą, kad Jis man atleistų, o taip pat ir visų prašau man atleisti ir dovanoti, jei kam palikau skolingas ar kuomi neįtikau.

Kun. B. Laurinavičius (parašas)

Adutiškis, 1981 m. birželio 4 d.

Nuojauta neapgavo. 1981 m. lapkričio mėn. jis pametė pasą. Greitai gavo pranešimą, kad pasas rastas ir yra Kaune. Lapkričio 24 d. išsiruošė į Kauną. (Niekas nerašo ir turbūt nežinoma, pas ką jis vyko į Kauną.) Iš Kauno jis grįžo į Vilnių ir rengėsi čia nakvoti. Eidamas pas giminaičius, buvo užsukęs pas savo bičiulį kun. Kazimierą Vasiliauską, tuomet gyvenusį virs Šv. Rapolo bažnyčios zakristijos, bet jo nerado. Užsuko ir pas kitą bendramokslį, kurį taip pat, kaip ir kun. K.Vasiliauską, lageryje rėmė, kun. Antaną Dilį, bet ir šio namuose nerado. Prie savęs turėjo 1000 rublių, juos turėjo perduoti politiniams kaliniams remti. Taigi ir paskutinė kelionė buvo skirta ne tik saviems reikalams tvarkyti, bet ir krikščioniškai meilei nešti. Einantį per Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžą apie 20 val. 15 min. jį partrenkė 2-osios Vilniaus autotransporto įmonės vairuotojo Grigorijaus Lazukino vairuojamas automobilis MAZ-503, vežęs plytas į karinį dalinį vadinamajame Šiaurės miestelyje. Smūgis buvo mirtinas. Žodį „einantį" turbūt reikia rašyti kabutėse, nes pats vairuotojas sakė, kad pėsčiasis gatvėje atsirado staiga, ir jam susidarė įspūdis, jog žmogus tiesiog įbėgo. Ėjo gandai ir „LKB Kronika" rašė, kad buvo žmonių, regėjusių, kaip jį prie sankryžos stumdė du vyriškiai ir išstūmė į gatvę. Tačiau šie žmonės neišdrįso viešai paliudyti šio fakto, nes... greitai pasklido kalbos, kad tai KGB darbas. O kas yra KGB, žinojo kiekvienas „tarybinis pilietis"... Skandalu kvepiančią bylą lapkričio 30 d. iš Vilniaus miesto milicijos valdybos pasiėmė tirti Vidaus reikalų ministerijos Tardymo valdybos ypatingai svarbių bylų vyresnysis tardytojas milicijos kapitonas B. Vaitiekūnas. (Be abejo, tas buvo padaryta KGB nurodymu, nes ne milicija, o KGB žinojo, kas yra žuvusysis.) Visi byloje minimi apklausti liudytojai (A. Tarvydas, S. Žvi-bas, V. Ševeliovas ir A. Osteris) nurodo, kad pėsčiasis „ėjo ramiu žingsniu" ir nuo šaligatvio buvo nuėjęs 3-4 metrus. Tai prieštarauja vairuotojo pasakojimui, kad žmogus prieš sunkvežimį išdygo staiga: „lėtu žingsniu" spėjusį nueiti 3-4 metrus žmogų jis būtų pastebėjęs... Tiesa, tardytojas rašo, kad liudytojų parodymus, jog „pėsčiasis judėjo ramiu žingsniu", reikia vertinti kritiškai, nes šis jų susidarytas įspūdis yra „subjektyvaus pobūdžio"... Matyt, tardytojui buvo žinomi ir kitokie liudijimai, nes jis šį faktą traktuoja išskirtinai, tarsi apsidrausdamas prieš galinčius iškilti viešumon priešingus faktus. Viena aišku, kad tarp mačiusiųjų neatsirado su žuvusiojo drąsa galinčių ginti tiesą ir išdrįstančių pasakyti savo vardą ir pavardę: likę tik anoniminiai liudijimai - bijojo KGB... Bet nuo pat pradžių žmonės buvo įsitikinę, kad tai KGB darbas - neįvardijant liudytojų, buvo kalbama apie mačiusius ir pasakojusius, kaip žuvusysis buvo pastumtas į gatvę. Vėliau ne vienam tardomajam įbauginti kagėbistai naudojo užuominas, kad „kai kas ir po ratais pakliūna". Tokie dalykai dar labiau stiprino įsitikinimą, kad tai KGB darbas. 1982 m. kovo 26 d. baudžiamoji byla Nr. 02-1-088-81 buvo nutraukta ir perduota saugoti LSSR prokuratūrai. Bylos nutraukimo nutarties kopiją pasiėmė ir KGB tardymo skyrius¹¹⁰.

Kaip ir pridera, po žūties testamentas pirmiausia pakliuvo į tuometinio Švenčionių dekano kun. Alberto Ulicko rankas. Jam mirusiojo valia tapo žinoma. Tačiau jis šią valią - kad norėjo būti palaidotas Švenčionėliuose ir kad testamento vykdytojais, be kitų, paskirti ir kunigai K. Žemėnas bei A. Keina -paskelbė nenoriai ir uždelsęs. Sužinoję mirusiojo valią, testamento vykdytojai ėmė rūpintis, kad būtų palaidotas Švenčionėliuose, tačiau valdžia neleido. Teko laidoti Adutiškio bažnyčios šventoriuje. Laidotuvėse dalyvavo kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasiniai vadovai vyskupai tremtiniai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius. Tik 1988 metais, prasidėjus Atgimimui, Švenčionių rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės spalio 8 d. prie Belio ežero surengtame pirmajame mitinge, dalyvaujant apie 5 tūkstančiams žmonių, buvo priimta rezoliucija. Ja reikalauta, kad rajono valdžia saugotų ir atstatytų nugriautus paminklus, pastatytų paminklą stalinizmo aukoms, netrukdytų kurtis Sąjūdžio rėmimo grupėms ir kt. Antrajame priimtos rezoliucijos punkte buvo reikalaujama įvykdyti žuvusio Adutiškio klebono B. Laurinavičiaus testamentą, t. y. perkelti jo palaikus į Švenčionėlių bažnyčios šventorių. Dabar jau rajono valdžia nedrįso prieštarauti. Perlaidojimą organizavo testamento vykdytojai kunigai Kazimieras Žemėnas ir Algimantas Keina bei Švenčionių rajono Sąjūdžio taryba. 1988 m. lapkričio 25-26 d. įvykdyta kun. Broniaus Laurinavičiaus valia - jo palaikai iškilmingai pervežti iš Adutiškio ir palaidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje. Tais metais parapijai buvo grąžinta ir jo statyta klebonija. Nors kun. B. Laurinavičiaus palaikai iškelti iš Adutiškio, adutiškiečiai ir toliau labai gerbia tą žemės lopinėlį, kur septynerius metus gulėjo kunigo palaikai, ant jo dažnai padeda gėlių. Deja, kun. B. Laurinavičius nesulaukė komunizmo saulėlydžio ir Laisvės patekėjimo. Bet liko jo darbai ir daug jo rašytų dokumentų.

1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu Nr.152 Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus „Už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę, kovojant dėl Tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje, Rugpjūčio 23-osios - Juodojo kaspino dienos proga" Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu po mirties apdovanojo Bronių Laurinavičių^*.

 

 

 

Kun. B. Laurinavičiaus apdovanojimo 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu dekretas. (PA)

¹⁰⁷ Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius. F. 318-979, 1. 3
¹⁰⁸ LYA. F. K-l, ap. 15, b. 609, 1.71.
¹⁰⁹ LYA. F. K-l, ap. 45, b. 98, 1. 55.
¹¹⁰ LYA. F. K-l, baudž. byla Nr.108 (arch.Nr. 16577-LI), t. 18, I. 273-275.
 

 

6. KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS VEIKLA GINANT ŽMOGAUS BEI TIKINČIŲJŲ TEISES IR KGB KOVA PRIEŠ JĮ

Sandra Lengvinienė

Veikla Lietuvos Helsinkio grupėje 1979-1981 m.

1975 m. Helsinkyje buvo pasirašytas Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamasis Aktas - 35 valstybės, tarp jų ir Sovietų Sąjunga, pasižadėjo gerbti visas žmogaus teises. Tačiau tikrovė buvo kitokia: Sovietų Sąjungoje žmogaus teisės buvo ignoruojamos, tikintieji persekiojami už savo religinius įsitikinimus. Disidentinio judėjimo Sovietų Sąjungoje vadovas akademikas Andrejus Sacharovas pasiūlė steigti grupes, tiriančias Helsinkio Baigiamojo Akto pažeidimus ir informuojančias apie juos pasaulio visuomenę. 1976 m. gegužės 12 d. Maskvoje įsikūrė Helsinkio grupė¹¹¹. Jos pavyzdžiu tokios grupės susikūrė Ukrainoje, Gruzijoje, Armėnijoje ir Lietuvoje¹¹².

1976 m. lapkričio 25 d. susikūrusios Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės (toliau - Lietuvos Helsinkio grupė) tikslas buvo rinkti ir fiksuoti žinias, susijusias su žmogaus ir tautų teisių bei laisvių pažeidimais ir perduoti jas į užsienį¹¹³. Lietuvos Helsinkio grupė greitai pasidarė žmogaus teisių gynimo simboliu. Jos kūrimo iniciatorius - buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus. Į grupę įsijungė jėzuitas kunigas Karolis Garuckas, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, rašytoja, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, poetas, vertėjas Tomas Venclova¹¹⁴.

Pažymėtina, kad nuo 8-ojo dešimtmečio komunistų valdžia represijas naudojo nuosaikiau, siekdama išvengti kaltinimų ir priekaištų tarptautinėje spaudoje. Saugumas pirmiausia grasinimais ir gundymais mėgino užkirsti kelią disidentų veiklai.

Po 1972 m. tik trys kunigai (S. Tamkevičius, A. Svarinskas ir J. K. Matulionis) ir ne daugiau kaip keturiasdešimt pasauliečių buvo nuteisti už savo religinius įsitikinimus¹¹⁵.

Lietuvos Helsinkio grupės veikla nepažeidė oficialiųjų sovietinės teisės normų, tačiau valdžia nuolat persekiojo jos narius. 1977 m. suimtas ir nuteistas grupės įkūrėjas ir neoficialus vadovas V. Petkus. Kitų grupės narių veikla taip pat buvo suvaržyta ir priblėso.

1979 m. mirus kun. K. Garuckui SJ, į jo vietą stojo kun. Bronius Laurinavičius¹¹⁶. Jo įstojimas į Lietuvos Helsinkio grupę buvo neatsitiktinis. Dirbdamas įvairiose parapijose kunigas aktyviai kovojo už žmogaus ir tikinčiųjų teises, bendradarbiavo su pogrindinės „LKB Kronikos" leidėjais. Kaip teigia K. K. Girnius, kun. B. Laurinavičius suvaidino svarbiausią vaidmenį išjudinant Helsinkio grupę iš savotiško sustingimo¹¹⁷. Kartu su kun. B. Laurinavičiumi į Lietuvos Helsinkio grupę įstojo gydytojas Algirdas Statkevičius, darbininkas Mečislovas Jurevičius, šiek tiek vėliau - inžinierius Vytautas Vaičiūnas. Išvykus E. Finkelšteinui ir T. Venclovai į užsienį bei mirus kun. K. Garuckui SJ, iš senųjų grupės narių buvo likusi vienintelė O. Lukauskaitė-Poškienė, todėl kun. B. Laurinavičiaus įsitraukimas į grupę ją išgelbėjo nuo sunykimo.

    Lietuvos Helsinkio grupės nariai rinko ir skelbė dokumentus, įrodančius civilinių teisių pažeidimus, religinių bendruomenių veiklos ribojimus, teisės emigruoti pažeidimus, politinių kalinių diskriminaciją, represijas prieš disidentus. Informacija buvo kruopščiai tikrinama. Dauguma Lietuvos Helsinkio grupės paskelbtų dokumentų paviešino Sovietų Sąjungoje vykstantį disidentų persekiojimą. Prasidėjus disidentų areštams Lietuvoje, buvo nedelsiant parengiami protestai. Pareiškimuose Lietuvos SSR Ministrų tarybai, Aukščiausiosios tarybos prezidiumui buvo protestuojama prieš žinomų Lietuvos disidentų Viktoro Petkaus, Romualdo Ragaišio, Balio Gajausko, Antano Terlecko, Juliaus Sasnausko suėmimus: jų areštai laikomi neteisėtais, kaltinimai nepagrįstais. Atvirame laiške „Tiesos" redaktoriui A. Laurinčiukui Lietuvos Helsinkio grupės narys kun. K. Garuckas SJ ir jo įpėdinis kun. B. Laurinavičius pasmerkė beprasmiškus kaltinimus (straipsnis „Tiesoje"¹¹⁸), mestus B. Gajauskui¹¹⁹. 1979 m. lapkričio 2 d. buvo pareikštas protestas dėl A. Terlecko suėmimo¹²⁰: jo suėmimas laikomas pasikėsinimu į asmens garbę ir orumą, sveikatą ir laisvę. Kun. B. Laurinavičius dalyvavo A. Terlecko teisme, kur pasakė ginamąją kalbą.

1979 m. gruodžio 13 d. pareiškime, adresuotame SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui L. Brežnevui, Lietuvos Helsinkio grupės nariai (kun. B. Laurinavičius, O. Lukauskaitė-Poškienė, M. Jurevičius ir A. Statkevičius) rašė apie neteisėtą J. Sasnausko suėmimą¹²¹. Suimtasis buvo prisidėjęs prie kreipimosi į Sovietų Sąjungos vyriausybę ir Jungtinių Tautų organizaciją. Kreipimesi buvo reikalaujama paskelbti negaliojančiu Ribentropo-Molotovo paktą¹²². Pareiškimo autoriai teigė, kad J. Sasnauskas yra žinomas kaip išsilavinęs, mandagus, doras jaunuolis. Jo suėmimas prieštarauja SSRS Konstitucijai.

1980 m. Lietuvos Helsinkio grupės nariai protestavo prieš Vytauto Skuodžio areštą ir reikalavo jį paleisti¹²³. Tais pačiais metais L. Brežnevui adresuotame pareiškime reiškiamas protestas dėl Lietuvos Helsinkio grupės narių V. Skuodžio ir A. Statkevičiaus arešto - pažymima, kad savo veikla jie nenusižengė Helsinkio pasitarimo Baigiamajam Aktui ir Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, todėl represijos prieš juos vykdomos neteisėtai¹²⁴. 1981 m. vasario 11d. pareiškime buvo protestuojama prieš V. Skuodžio, Gintauto Iešmanto ir Povilo Pečeliūno nuteisimą¹²⁵. Šiame pareiškime Lietuvos Helsinkio grupės nariai minėjo ir nuteistuosius Estijos žmogaus teisių gynėjus M. Nikius ir J. Kuko.

Lietuvos Helsinkio grupės nariai protestavo ne tik dėl lietuvių disidentų areštų ir teismų. 1979 m. lapkričio 10 d. buvo parašytas protestas dėl neteisėto Maskvos Helsinkio grupės narės Tatjanos Velikanovos suėmimo¹²⁶, o 1980 m. sausio 23 d. parengtas dokumentas dėl žmogaus teisių gynėjo Sovietų Sąjungoje, Nobelio taikos premijos laureato, akademiko Andrejaus Sacharovo ištrėmimo į Gorkį¹²⁷.

Kun. B. Laurinavičius kartu su O. Lukauskaite-Poškiene 1979 m. liepos 22 d. pareiškime Lietuvos SSR Ministrų tarybai išreiškė protestą dėl atlikusių bausmę ir grįžusių politinių kalinių diskriminavimo¹²⁸. Autoriai nurodė, kad buvusiems politiniams kaliniams neleidžiama prisiregistruoti ir apsigyventi savo šeimose, reikalaujama išvažiuoti už Lietuvos ribų.

Lietuvos Helsinkio grupės nariai neliko nuošalyje stebėdami įvykius Afganistane: kreipimesi į Sovietų Sąjungos vyriausybę buvo griežtai reikalaujama išvesti SSRS kariuomenę iš Afganistano¹²⁹. Pareiškime teigiama, kad Sovietų Sąjungos kariuomenės įvedimas į Afganistaną pažeidžia tautų teisę pačioms tvarkyti savo likimą. Šio kreipimosi nuorašai buvo išsiųsti Suvienytųjų Nacijų Organizacijai, žurnalo „Laikas ir įvykiai" redakcijai, Kinijos, Pakistano ir Irano vyriausybėms. 1979 m. lapkričio 17 d. pareiškime buvo kreiptasi ir į Čekoslovakijos vyriausybę dėl šios šalies piliečių, ginančių pagrindines žmogaus teises, persekiojimo ir nuteisimo¹³⁰.

Būdamas Lietuvos Helsinkio grupės narys kun. B. Laurinavičius drąsiai kėlė klausimą dėl Lietuvos okupacijos neteisėtumo, Lietuvos piliečių deportacijų bei dėl lietuvių tautos rusinimo: pareiškime SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui išdėstė, kad jau vaikų lopšeliuose-darželiuose lietuvių vaikams brukama rusų kalba¹³¹. 1979 m. lapkričio mėn. kunigas pasiuntė pareiškimą SSRS generaliniam prokurorui reikalaudamas, kad būtų išteisinta Angelė Ramanauskaitė, nes, mokydama vaikus apie Dievą, nenusikalto nei tarybiniams, nei tarptautiniams įstatymams¹³³. Rūpinosi ir Gervėčių parapijos, kur nebebuvo lietuviškai kalbančio kunigo, reikalais: kun. B. Laurinavičius pats pareiškė norą persikelti į šią parapiją. Nepatenkinus prašymo, rūpinosi lietuvių kalbos teisių Gervėčių bažnyčioje atkūrimu¹³².

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos Helsinkio grupės interesų sfera buvo labai plati. Jos nariai surinko ir paskelbė nemažai dokumentų, įrodančių žmogaus teisių pažeidimus. Nuo 1979 m. (kada į Lietuvos Helsinkio grupę įstojo kun. B. Laurinavičius ir dar keli nauji žmonės) prasideda antrasis intensyvesnis veiklos etapas. Nors 1981-ųjų metų pabaigoje grupės veikla sovietų valdžios praktiškai buvo nutraukta (likvidavus ar areštavus vieną po kito jos narius), tautinio pasipriešinimo, religijos ir žmogaus teisių sąjūdžio dalyviai galėjo jaustis atlikę didelį darbą: pasaulio visuomenė buvo informuota apie tikrąją žmogaus teisių ir laisvių padėtį Sovietų Sąjungoje, ir sovietų vyriausybė negalėjo visiškai beatodairiškai jų pažeidinėti - Sovietų Sąjungos tarptautinio prestižo saugojimas ją vertė švelninti vidaus politiką ar ieškoti naujų, rafinuotesnių priespaudos formų. Iki Michailo Gorbačiovo perestroikos vyravo antrasis -naujų priespaudos formų paieškos - kelias, ir tik tarptautinė ir ekonominė Sovietų Sąjungos padėtis bei 9-ojo dešimtmečio gale prasidėjęs išsivaduojamasis sąjūdis privertė ją švelninti savo vidaus politiką. Taip buvo bandoma išgelbėti SSRS nuo artėjančio kracho, tačiau jau niekas negalėjo padėti - imperija subyrėjo. Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupių - tarp jų ir Lietuvos grupės veikla įnešė svarų indėlį į SSRS tautų kalėjimo -paskutinės pasaulyje imperijos žlugimą.

KGB kova prieš kun. B. Laurinavičių

Lietuvos Katalikų Bažnyčia, priešindamasi visuotinei ateiza-cijai ir tautos demoralizavimui, per visą sovietų okupaciją ne tik palaikė ir stiprino tautiečių tikėjimą, bet ir stojo ginti jų teisių. Negalėdami veikti atvirai, kunigai ir pasauliečiai jungėsi į kata-

Po Angelės Ramanauskaitės (centre su gėlėmis) teismo Astrave (Baltarusijoje) 1979-09-18. (Iš dešinės antras - kun. Juozas Zdebskis, trečias - kun. Algimantas Keina, ketvirtas - kun. Bronius Laurinavičius)

likiškąjį pogrindį. Valstybės saugumo komitetui (KGB) ir Religijų reikalų tarybai (RRT) nedavė ramybės „ekstremistai kunigai", susiorganizavę į dvi grupes - Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK), taip pat pogrindinė spauda.

Katalikiškojo pogrindžio aktyvistai, nepaisydami varžymų ir persekiojimų, drąsiai kreipdavosi į sovietų vyriausybę, nurodydami žmogaus ir tikinčiųjų teisių pažeidimų faktus. Rizikuodami savo laisve ir gyvybe, stengėsi atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į padėtį Lietuvoje. Vienas iš drąsių, energingų kunigų, kovojusių už religijos laisvę, žmogaus ir tikinčiųjų teises - kun. B. Laurinavičius. Jis buvo ne tik Lietuvos Helsinkio grupės narys, bet ir aktyvus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" rėmėjas, kovotojas už Lietuvos laisvę, politinių kalinių ir tremtinių rėmėjas, blaivybės skleidėjas. „LKB Kronikoje" - pogrindiniame leidinyje, fiksavusiame įvykius, susijusius su Katalikų Bažnyčios persekiojimu, nuolat buvo spausdinami kun. B. Laurinavičiaus pareiškimai, skundai dėl žmogaus ir tikinčiųjų teisių pažeidimų, pastoracinio darbo varžymų.

    Lietuvos ypatingajame archyve esantys KGB dokumentai liudija, kad kun. B. Laurinavičius saugumo buvo stropiai „globojamas". Kunigo veiklos ir sovietinių įstatymų nepaisymo faktai kruopščiai užfiksuoti Eišiškių, Švenčionėlių ir Švenčionių rajonų KGB skyrių ataskaitose, raportuose, tarnybiniuose pranešimuose, agentūrinio ir operatyvinio darbo planuose¹³⁴. Kun. B. Laurinavičius linksniuojamas už religinių apeigų „tvarkos pažeidimus", skundus dėl tikinčiųjų ir paties persekiojimo, darbą su vaikais ir jaunimu. Dokumentuose pažymima, kad kunigui užvedamos operatyvinio tyrimo (DOR) ir stebėjimo (DON) bylos, nurodomi jų numeriai. Agentūrinio ir operatyvinio darbo ataskaitose bei planuose nuolat pabrėžiama, kad būtina stiprinti agentūros darbą, įtraukti daugiau agentų kun. B. Laurinavičiui stebėti, rinkti medžiagą jo kompromitacijai. Paskutiniuose pranešimuose agentų ir informatorių vardai iškirpti.

Kun. B. Laurinavičiui, kaip ir visiems pokario metų kunigams, jau 1947 m. buvo pradėta įskaitinė stebėjimo byla, kuri 1952 m. tampa formuliaro byla Nr. 3199¹³⁵. Sovietinis saugumas apie jį stengėsi sužinoti viską: kas lankėsi pas kunigą, kiek ilgai užtruko, apie ką kalbėjo. Kadangi kunigas susirašinėjo su katalikų dvasininkais, esančiais tremtyje, rėmė juos pinigais ir siuntiniais, buvo tikrinama jo korespondencija. Iki 1950-ųjų metų pabaigos Kalesninkuose (Eišiškių r.) nebuvo agentūros, todėl nuspręsta kuo skubiausiai užverbuoti 2 žmones kunigui sekti¹³⁶. Jį „prižiūrėjo" agentai „Jan" ir „Vasilij" („Jan" gyveno viename name su kunigu). 1953 m. buvo numatyta užverbuoti daugiau agentų, nes kunigas savo parapijoje ne tik aktyviai dirbo su tikinčiaisiais, ypač jaunimu, bet ir sakydavo „antisovietinius pamokslus, smerkė kolūkinę santvarką, šmeižė sovietinę tikrovę"¹³⁷.

Kun. B. Laurinavičius jautė esąs sekamas - įtartinas kaimynas (agentas „Jan") nekėlė pasitikėjimo - todėl elgėsi atsargiai: stengėsi vengti pokalbių politinėmis temomis, atvirai prieš sovietų valdžią nekalbėjo. Nei „Janui", nei pasiųstam naujam agentui „Dunoj" nepavyko suartėti su sekamuoju, todėl jie buvo siunčiami į bažnyčią klausytis kunigo pamokslų¹³⁸.

1955 m. kovo mėn. Eišiškių rajono teritorijoje pasirodė religinio turinio lapeliai lietuvių ir lenkų kalbomis. Daug lapelių pakliuvo į mokinių rankas. Tuo metu pas kun. B. Laurinavičių svečiavosi keturi kunigai, padėję patarnauti bažnyčioje. Kaip pranešė agentas „Jan", kunigai vakarais, aklinai užsidangstę langus, klausėsi Amerikos balso radijo¹³⁹. Religinio turinio lapelių pasirodymą KGB bandė susieti su kunigų viešnage, tačiau nepavyko. Kaip matyti iš KGB Eišiškių rajono poskyrio ataskaitų, kun. B. Laurinavičius buvo nuolat atidžiai stebimas, žymimas kiekvienas jo veiksmas ar žodis.

1956 m. kunigui išvykus į Švenčionėlius, iš paskos iškeliavo ir jo byla¹⁴⁰. Taigi į naująją parapiją jis atvyko su „kraičiu". Rajono saugumiečiai jau žinojo, koks „reakcionierius" atvyksta, ir apie tai informavo vietos valdžią. Tik atvykus į Švenčionėlius, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas K. Dudlauskas iš karto kun. B. Laurinavičių perspėjo: „Jei nori Švenčionėliuose pasilikti, tai sėdėk ramiai!"¹⁴¹ Kun. B. Laurinavičius perspėjimo nepaisė.

    Kunigams buvo draudžiama lankyti tikinčiuosius jų namuose, t. y. kalėdoti, taip pat draustos rekolekcijos pasauliečiams ir dvasininkams. Reikėjo gauti rajono vykdomojo komiteto leidimą, kad svetimos parapijos kunigas galėtų atvykti į talką religinių švenčių metu. Drąsieji kunigai tokių draudimų nepaisydavo. Nepaisė jų ir kun. B. Laurinavičius. Jis protestavo, kad negali prideramai atlikti savo, kaip klebono, pareigų: laiminti šeimų, kalėdoti, laidoti pagal Bažnyčios apeigas, net mirštančių aprūpinti Šv. Sakramentais negali, nes dvasininkai į ligoninę neįleidžiami! Skųsdamasis dėl neteisėtų sovietų valdžios varžymų kun. B. Laurinavičius rašė pareiškimus religinių kultų įgaliotiniui¹⁴². Kunigo atkaklumas įveikiant sovietinę biurokratiją, sėkminga Švenčionėlių bažnyčios statyba ir aktyvus pastoracinis darbas privertė saugumą sukrusti - nuspręsta, kad jis vertas didesnio operatyvinio dėmesio¹⁴³. 1963 m. pavasarį pas kun. B. Laurinavičių apsilankė du vyrai (kaip paaiškėjo, saugumiečiai): jie klausinėjo apie tremtyje esantį vysk. J. Steponavičių, jo pažįstamus kunigus, siūlė „nuvažiuoti ir padėt išsiaiškint kai kuriuos klausimus"¹⁴⁴. Tai buvo bandymas užverbuoti. Kunigas griežtai atsisakė.

Sovietinės valdžios pareigūnai ir religinių kultų įgaliotinis puikiai žinojo, kad kun. B. Laurinavičius nesileidžia įbauginamas ir nebijo atviros kovos. Todėl 1968 m. jis buvo tiesiog nušalintas nuo Švenčionėlių parapijos klebono pareigų ir perkeltas į Adutiškį (Švenčionių r.). Patirta neteisybė dar labiau paakino kovoti už tikinčiųjų ir savo paties teises.

    Klebonaujantį Adutiškyje kun. B. Laurinavičių ir toliau akylai stebėjo saugumas. KGB rajono poskyrio operatyvinio darbo ataskaitose pažymima, kad Adutiškio klebonas ne kartą pažeidė religinių apeigų leistiną tvarką¹⁴⁵. Už tai buvo įspėtas¹⁴⁶. Nemaloni pažintis buvo ir su Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju Vaclovu Sauliūnu, 1971 m. sausio 5 d. kunigą įspėjusiu, kad jam žinomi kunigo pamokslai, „kuriuos galįs visuomet atidengti", ir kaltinusiu, kad be leidimo rekolekcijose dalyvavo svetimi kunigai, kad laidoja ne pagal tarybinius įstatymus¹⁴⁷. Kun. B. Laurinavičius atsakė: „Tarybų Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet turbūt nėra pasaulyje kitos valstybės, kuri taip kištųsi į Bažnyčios gyvenimą"¹⁴⁸. Tuoj po to kunigas buvo vėl iškviestas į vykdomąjį komitetą pokalbiui su saugumo darbuotoju Čepuliu. Šis klausinėjo apie darbą, požiūrį į valdžią, konfliktus su pirmininko pavaduotoju V. Sauliūnu¹⁴⁹. Pokalbio tikslas kunigui liko nežinomas.

Netrukus kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį J. Rugienį. Įgaliotinis įvardijo kunigą kaip vieną iš iniciatorių Vilniaus arkivyskupijos kunigų pareiškimo dėl valdžios melagingai skelbiamos tikėjimo laisvės ir vykdomo tikėjimo persekiojimo. Kun. B. Laurinavičius buvo apkaltintas įžūlumu, antitarybiškumu. Įgaliotinis jam patarė „daugiau užsiimti pastoracija"¹⁵⁰. Tinkamai pasiaiškinti nebuvo leista, todėl kunigas nusiuntė raštišką atsakymą: „Jūsų žinioje įstatymai ir teismai, potvarkiai ir slaptos instrukcijos, jėga, kalėjimo raktai, o mano pusėje tik nesenstanti tiesa, su kuria jūs nesiskaitote"¹⁵¹.

Daug rūpesčių sovietiniam saugumui sukėlė pogrindinės „LKB Kronikos" pasirodymas. Nuo pirmųjų numerių į ją pakliuvo kun. B. Laurinavičiaus pareiškimai, skundai dėl religijos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo. Straipsnius „LKB Kronikai" kunigas duodavo drąsiai, nebijodamas pasirašyti. Pagal LSSR KGB 5-ojo skyriaus pranešimą Švenčionių rajono saugumas sužinojo, kad kun. B. Laurinavičius yra pogrindinio leidinio korespondentas ir bendradarbiauja su leidėjais. Kaip matyti iš operatyvinės veiklos ataskaitos, KGB suaktyvino jo stebėjimą ir 1974 m. rugpjūčio 5 d. pradėjo operatyvinio tyrimo bylą -DOR Nr. 94¹⁵². Nors byla neišliko, iš vėlesnių operatyvinio darbo ataskaitų ir raportų matyti, kad kunigas buvo rimtai sekamas. Iš pradžių jį sekė agentai „Julius" ir „Marytė", vėliau įsitraukė agentas „Žemaitis"¹⁵³. Sekamasis gavo „Intriganto" pravardę. Saugumas visais būdais bandė pasiekti kunigą - į agentus verbavo artimai su juo bendravusius ir jo pasitikėjimą įgijusius žmones. Taip buvo užverbuoti agentai „Tichonovas", priklausęs bažnyčios komitetui, ir „Viktoras", dažnai pavėžėdavęs kunigą savo mašina. Pastarajam padedant tikėtasi nustatyti vietas, kur dažniausiai lankydavosi kunigas. Tačiau iš agentų pranešimų susidaro įspūdis, jog jie tik formaliai dirbo saugumui. Patikrinus agento „Viktoro" nurodytas kun. B. Laurinavičiaus lankomas vietas Vilniuje, Švenčionėliuose ir Ignalinos r., nepavyko nustatyti jokių ryšių su „LKB Kronikos" leidėjais. Agentas „Tichonovas" pranešė, kad 1976-aisiais metais kunigas aktyviai remontavo bažnyčią, jokių skundų rašyti nesiūlė, prieš valdžią nukreiptų pamokslų nesakė¹⁵⁴. Tačiau saugumas toliau stiprino sekimą: 1977 m. buvo užverbuotas agentas „Maželis"¹⁵⁵.

Pagal SSRS KGB bendrą to meto tendenciją mažinti operatyvinių bylų skaičių kun. B. Laurinavičiui - „Intrigantui" operatyvinio tyrimo (DOR Nr. 94) byla 1978 m. buvo nutraukta, bet užvesta operatyvinio stebėjimo (DON Nr. 1429) byla¹⁵⁶. Taigi kun. B. Laurinavičiaus sekimas tik formaliai susilpnintas, jis ir toliau buvo sekamas, pasitelkiant vis naujus agentus.

Kaip matyti iš KGB operatyvinio darbo planų ir ataskaitų, kun. B. Laurinavičius buvo sekamas dėl kelių jo veiklos sričių: pirmiausia dėl bendradarbiavimo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidyboje ir Helsinkio grupės veikloje. Ne mažiau KGB buvo svarbūs jo raštai įvairioms valdžios institucijoms apie tikinčiųjų teisių ir laisvių varžymus, nes dauguma tų raštų pasiekdavo Vakarus ir faktai būdavo pagarsinami visam pasauliui. Nelikdavo nepastebėtas ir jo kunigiškas uolumas bei darbo rezultatai: vaikų katekizacija, jų gausa bažnyčioje - vaikai patarnaudavo šv. Mišioms, dalyvaudavo procesijose, giedodavo chore. Neužmiršta ir kun. B. Laurinavičiaus įtaka žmonėms ir netgi bažnyčių statyba, remontas bei puošyba. Buvo siunčiami agentai klausytis jo pamokslų. Pamokslai „dokumentuojami": įrašomi magnetofonais ir paimami agentų paaiškinimai. Visa ši medžiaga buvo kaupiama operatyvinėse (DOR ir DON) bylose, kad sukaupus faktų būtų galima sukurpti baudžiamąją bylą ar panaudoti kitoms jo tramdymo priemonėms. KGB Švenčionių rajono poskyris 1976 m. operatyvinio darbo ataskaitoje rašo, kad kun. B. Laurinavičius savo pamoksluose „atvirų išpuolių prieš vietinę valdžią nedaro", tačiau „pamoksluose tikintiesiems pateikia iš tarybinės periodinės spaudos faktus apie atskirų tarybinių žmonių blogą elgesį - girtavimą, moralinį nuosmukį, vagystes bei kitus atvejus, duodamas suprasti, kad tai būdinga socialistinei visuomenei"¹⁵⁷.

1977 m. jie fiksuoja, kad kun. B. Laurinavičius suorganizavo kunigų Tunaičio, Černiausko ir Simonaičio susitikimą su Druskininkuose atostogavusiu vyskupu tremtiniu J. Steponavičiumi¹⁵⁸.

Nors iš slaptų klausymųsi (priemonė „T") vysk. J. Steponavičiaus bute Žagarėje KGB žinojo, kad kun. B. Laurinavičius tiesiogiai „LKB Kronikos" leidyboje nedalyvauja, tačiau KGB ne mažiau domino, kaip jo pareiškimai ir skundai patenka į „Kroniką": atsekę šiuos kanalus, jie būtų sužinoję ir kas redaguoja „Kroniką"¹⁵⁹.

Kun. B. Laurinavičiui sekti 1977 m. KGB pasitelkė ir LSSR KGB 5-ajam skyriui priklausančius kunigus agentus „Gladijo-lę", „Daugirdą" beį „Gediminą". Ir toliau KGB labiausiai domino, ar kun. B. Laurinavičius nedalyvauja „Kronikos" leidyboje, tačiau naudodami „T" priemonę vėl įsitikino, kad tiesiogiai jis nedalyvauja¹⁶⁰. Ši informacija nulėmė, kad jo sekimo byla 1978 m. birželio 29 d. būtų perkelta į žemesnio sekimo laipsnio - operatyvinio stebėjimo (DON) bylų kategoriją. Tačiau dėl to KGB dėmesys jam nesumažėjo. Jų pažymoje rašoma: „Jo tyrimui suaktyvinti 1979 m. buvo užverbuota agentė „Lena", kuri gyvena Adutiškyje, pagal tarnybą palaiko ryšius su kunigu ir jo šeimininke bei žino jo ryšius Adutiškyje"¹⁶¹. Ten pat rašoma, kad, remiantis LSSR KGB 5-osios tarnybos pranešimu, 1979 m. kun. B. Laurinavičius įsijungė į Helsinkio grupę ir suaktyvino savo priešišką veiklą, todėl „jo operatyvinio stebėjimo byla (DON) bus perkelta į operatyvinio tyrimo bylą (DOR)", kas iš tiesų ir buvo padaryta: 1980 m. sausio 17 d. jam vėl pradėta operatyvinio tyrimo, t. y. aukščiausio sekimo laipsnio, byla DOR Nr. 180.

KGB Švenčionių rajono poskyrio 1980 m. agentūrinių-operatyvinių priemonių plane numatoma ne tik kaip sekti kun. B. Laurinavičių, bet ir kaip su juo kovoti: numatoma ne tik užverbuoti dar vieną agentą, bet ir su LSSR KGB 5-ąja tarnyba „parengti priemones jam kompromituoti"¹⁶². LSSR KGB 1980 m. pažymoje apie Švenčionių rajono poskyrio (RP) kontražvalgy-binį darbą rašoma, kad dėl „Intriganto" „numatytos priemonės įgyvendinamos bendradarbiaujant su LSSR KGB 5 tarnybos 3 skyriaus operatyviniais darbuotojais ir jiems tiesiogiai dalyvaujant. Iš byloje dirbančių agentų „Gladijolės", „Juozo", „Aukštaičio" [visi KGB 5 tarnybos 3 skyriui priklausę kunigai agentai] bei iš agentų „Tichonovo", „Lenos", „Franco" [priklausiusių KGB Švenčionių RP], „Pušinio" ir „Jono" [priklausiusių KGB Ignalinos RP] pastoviai gaunama informacija apie objekto [kun. B. Laurinavičiaus] elgesį ir, remiantis šia informacija, vykdomas jo kompromitavimas". Norint sukompromituoti B. Laurinavičių buvo apklausinėjami mokiniai, mokytojai - renkami faktai, kaip kunigas neva neigiamai veikia jaunimą¹⁶³. Sekimas ypač suaktyvėjo 1979 m., kada kun. B. Laurinavičius įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Prie sekimo prisidėjo ir Baltarusijos Vitebsko srities Pastovių saugumo skyrius¹⁶⁴.

    Kun. B. Laurinavičiui ir toliau aktyviai bendradarbiaujant „LKB Kronikoje" ir veikiant kaip Lietuvos Helsinkio grupės nariui, saugumas įvykdė atvirą akciją: 1980 m. vasario 6 d. kunigo bute buvo padaryta beveik 8 valandas trukusi krata¹⁶⁵. (Pažymėtina, kad 1980-ųjų metų žiemą ir pavasarį buvo atliekamos masinės kratos įtariamųjų pogrindinės spaudos darbuotojų namuose ir darbovietėse.) Kratos protokole nurodomas tikslas: „Surasti ir paimti antitarybinius leidinius ir dokumentus bei jų technikos gaminimo priemones, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai". Kratos metu buvo paimtos 2 spausdinimo mašinėlės, vienas „Tiesos kelio" numeris, iš viso 37 vnt. įvairaus turinio mašinraščių, dokumentų, laiškų, net nuotraukų albumai¹⁶⁶.

KGB Švenčionių RP viršininkas M. Nikolajevas rašte LSSR KGB 5-os tarnybos viršininkui pulkininkui E. Baltinui 1980 m. liepos 3 d. rašo, kad, ieškant „LKB Kronikos" autorių ir platintojų, suaktyvinta agentų „Tichonovo", „Lenos", „Viktoro", „Franco", „Galios", „Cvirkos" ir „Guolio" veikla, o DOR objektas „Intrigantas" sukompromituotas¹⁶⁷. Neaišku, kas čia turima mintyje: ar prieš kun. B. Laurinavičiaus žūtį „Tiesoje" aprašytas vargonininko žmonos sukeltas skandaliukas (jis neabejotinai buvo KGB inspiruotas - tam jie panaudodavo anoniminius intriguojančius laiškus, per agentus skleidžiamus gandus, šmeižtus ir kitas priemones), ar koks kitas įvykis, tačiau viena aišku, kad susidorojimo su kun. B. Laurinavičiumi parengiamoji mašina - kompromitavimas - buvo paleista. 1980 m. operatyvinio darbo ataskaitoje Švenčionių kagėbistai rašo, kad jo kompromitavimas prieš tikinčiuosius ir dvasininkiją buvo vykdomas pasitelkus Vilkaviškio KGB ir net Baltarusijos KGB Ašmenos rajono poskyrius¹⁶⁸.

1981 m. agentūrinių-operatyvinių priemonių plane rašoma, kad, nepaisant įvykdytų kompromitavimo priemonių, „Intrigantas" savo antisovietinių nuostatų neatsisako: dalyvauja Helsinkio grupės veikloje, rašo įvairioms instancijoms „šmeižtiškus skundus". Jam „sutramdyti" numatoma pasinaudoti adutiškiečiu Malčiumi bei LSSR KGB 5-os tarnybos pagalba¹⁶⁹. Tačiau 1981 m. ataskaitoje rašoma, kad pasinaudoti Malčiumi nepavyko, nes jis nepateikė kompromitacijai reikalingų žinių. Pažymima, kad kun. B. Laurinavičiaus priešiška veikla dokumentuojama¹⁷⁰. Taigi iš tikrųjų buvo rengiamasi jį suimti.

Nuolat saugumo „globojamas" kun. B. Laurinavičius puikiai žinojo, kuo visa tai gali baigtis. Matydamas, kaip, sufabrikavus kaltinimus, suimami ir nuteisiami disidentinio judėjimo dalyviai, ir pats tikėjosi arešto. Jau iš anksto buvo surašęs nurodymus, kur kreiptis jo gynėjams, ką kalbėti teismuose¹⁷¹.

Kun. B. Laurinavičius, nuo pat kunigavimo pradžios patekęs sovietų valdžios ir saugumo akiratin, buvo nuolat kontroliuojamas, sekamas ir persekiojamas. Nekreipdamas dėmesio į sovietinių pareigūnų įspėjimus, grasinimus ir bauginimus, jis ir toliau sąžiningai ėjo savo pareigas tikintiesiems ir Bažnyčiai.

Netikėta mirtis: „Tai KGB darbas"

Saugumas ypač aktyviai pradėjo sekti kun. B. Laurinavičių 1979 metais, kai šis įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Kunigo bute buvo padaryta krata, pasitelkus agentus renkama medžiaga kompromitacijai. Artimiems bičiuliams kunigas buvo prasitaręs, jog jau du kartus jį bandyta suvažinėti¹⁷². Lyg nujausdamas (likus keliems mėnesiams iki žūties) parašė testamentą, paskirdamas jo vykdytojus ir išreikšdamas paskutinę savo valią¹⁷³.

Kaip matyti iš paskutiniųjų įrašų KGB operatyvinėse bylose, toliau buvo renkama medžiaga kompromitavimui, nes kunigas „ne tik neatsisakė antitarybinės veiklos, bet ir aktyviai reiškėsi Lietuvos Helsinkio grupėje"¹⁷⁴. Nuteisus M. Jurevičių ir V. Vaičiūną (A. Statkevičius buvo uždarytas psichiatrinėn ligoninėn)¹⁷⁵, kun. B. Laurinavičius liko vienintelis, galintis laisvai dirbti. KGB ėmėsi veikti aktyviau. 1981 m. lapkričio 21 d. „Tiesoje" pasirodė kun. B. Laurinavičiui priešiškas straipsnis¹⁷⁶.

    1981 m. lapkričio 24 d. kun. B. Laurinavičius su reikalais atvyko į Vilnių. Apie 20 val. 20 min. jis buvo mirtinai sužalotas autoavarijoje. Išgirdę apie tragišką įvykį Lietuvos tikintieji ir kunigai vieningai tvirtino - tai KGB darbas. Pogrindžio spauda¹⁷⁷ kruopščiai aprašė kun. B. Laurinavičiaus žuvimo aplinkybes - milicijos veiksmus po avarijos, įgėrusios moters svaičiojimus, sunkvežimio vairuotojo pasakojimą, medikų išvadas. Straipsnyje pateikiami ir dviejų mačiusių įvykį liudininkų „N" - moters ir moksleivio - pasakojimai: jie matę, kaip senyvą vyriškį (kun. B. Laurinavičių) keli vaikinai pastūmę po sunkvežimiu... Sunkvežimio vairuotojas taip pat pasakojosi bendradarbiams, kad nebūsiąs baudžiamas, nes žmogų po mašina pastūmę kažkokie vyrai. Tokie faktai buvo surinkti ir užrašyti pogrindžio spaudoje. Lyginant su oficialiuoju eismo įvykio tyrimu faktai nesutampa.

Kadangi autoavarijoje žuvo žmogus, 1981 m. lapkričio 25 d. buvo iškelta baudžiamoji byla¹⁷⁸. 1981 m. lapkričio 30 d. bylą parengtiniam tardymui priėmė (be abejo, KGB reikalaujant) Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Tardymo valdybos ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojas milicijos kapitonas B. Vaitiekūnas¹⁷⁹. Buvo kreiptasi į mačiusius įvykį asmenis, kviečiant užeiti ar tiesiog paskambinti į Lietuvos SSR VRM¹⁸⁰. „LKB Kronikoje" teigiama, kad lapkričio 25 d. į miliciją kreipėsi moteris „N" ir papasakojo mačiusi, kaip ant šaligatvio stovėjusį vyriškį keli vaikinai pastūmė po sunkvežimiu¹⁸¹. Oficialioje tardymo byloje tokių duomenų nėra. Visi byloje minimi liudininkai teigė, kad pėsčiasis (kun. B. Laurinavičius) ramiu žingsniu ėjo per gatvę ir artėjančio sunkvežimio net nematė¹⁸². Apklausiamas vairuotojas tepaminėjo pėsčiąjį pamatęs paskutinę akimirką¹⁸³. 1982 m. kovo 26 d. byla buvo nutraukta¹⁸⁴. Po 10 metų ji vėl buvo iškelta - tyrimas 1992 m. balandžio 23 d. atnaujintas, nes nustatyta, kad ankstesnysis atliktas nenuodugniai, liudininkų parodymuose rasta netikslumų¹⁸⁵. Byla pasiųsta VRM Tardymo departamentui papildomam tyrimui organizuoti. Tikėtasi, kad istorijoje pagaliau bus sudėlioti visi taškai (tyrimas atnaujintas jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos Respublikoje). Tardymo departamentas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo tarnybą, prašydamas patikrinti, ar apie kun. B. Laurinavičių buvo renkama medžiaga¹⁸⁶. Deja, atsakymo į užklausimą baudžiamojoje byloje nėra: neaišku, ar jis išvis buvo gautas. Apklausus tuos pačius liudininkus ir remiantis jų parodymais, sutampančiais su ankstesniaisiais, byla dar kartą buvo nutraukta (1992 m. gegužės 5 d.)¹⁸⁷.

Grįžtant atgal į 1981-uosius metus, iškyla dar keli keisti faktai. Kaip pažymi „LKB Kronika"¹⁸⁸, kun. B. Laurinavičiaus laidotuvėse visą laiką jautėsi „valdiška ranka": keistai elgėsi Švenčionių dekanas kun. Albertas Ulickas, ilgai slėpęs, kur kunigas norėjęs būti palaidotas. Paskutinė kun. B. Laurinavičiaus valia - ilsėtis Švenčionėliuose prie pastatytos bažnyčios nebuvo įvykdyta (neleido rajono valdžia) ir kunigas buvo palaidotas paskutinėje klebonavimo vietoje - Adutiškyje. Kai 1983 m. lapkričio mėn. Švenčionėlių bažnyčioje turėjo vykti pamaldos už parapijos mirusiuosius ir kun. B. Laurinavičių (antrųjų jo mirties metinių proga), rajono valdžia iš anksto įspėjo, kad kunigo mirties metinės nebūtų minimos¹⁸⁹. „LKB Kronika" užfiksavo, kad 1982 m. rugpjūčio 26 d. Saugumo komitete tardomam V. Smolkinui (buvo kaltinamas politinių kalinių šeimų šelpimu) saugumietis prasitaręs: „Vieni tavo draugai užsienyje, kiti - lageriuose, o būna, kad ir po mašina pakliūva"¹⁹⁰. Buvo galima suprasti, apie ką kalbama... Apie panašų grasinimą rašo ir ses. Nijolė Sadūnaitė. 1988 m. vasario 16 d. ją sulaikius ir atgabenus į KGB rūmus, majoras V. Baumila jai pareiškė: „Tu nebijai, kad baigsi gyvenimą po mašinos ratais kaip kunigas Laurinavičius?!"¹⁹¹

Tik prasidėjus Atgimimui, 1988 m. valdžia leido išpildyti testamentinį kun. B. Laurinavičiaus prašymą ir jo palaikus perlaidoti Švenčionėliuose¹⁹².

Pogrindinė spauda, remdamasi faktais ir neįvardytų liudininkų parodymais, atsakomybę už netikėtą kun. B. Laurinavičiaus mirtį be išlygų priskyrė KGB. Taip manyti skatina ir tai, kad dėl šio eismo įvykio iškeltos baudžiamosios bylos medžiaga neatitinka pogrindinės spaudos pateiktų duomenų. Be to, išlikusiuose KGB operatyvinio ir agentūrinio darbo planuose, raportuose ir ataskaitose aiškiai pažymėta, jog kunigas buvo sekamas, jo kompromitacijai ir areštui renkama medžiaga. Atsižvelgiant į tai, jog sovietinis režimas, imituodamas kriminalinius nusikaltimus, savižudybes ar nelaimingus atsitikimus, vykdė ir toleravo teroro aktus, galima manyti, kad ir kun. B. Laurinavičiaus mirtis buvo neatsitiktinė. Tačiau, neturėdami konkrečių dokumentų, tai patvirtinančių liudininkų parodymų, neabejotinai to teigti negalime. Ir antrasis eismo įvykio bylos tyrimas (1992 m.), atrodo, nebuvo nuodugnus, todėl kun. B. Laurinavičiaus "žūties klausimas lieka atviras. Tuomet ir versija, jog tai - KGB darbas, lieka tikėtiniausią: tai liudija visas pluoštas netiesioginių įrodymų.

MVD majoro Jemelino 1953-12-15 pažymos apie katalikų dvasininkų veiklą Eišiškių rajone faksimilė. (LYA. F. K-l, ap.15, b.609, 1.70,71)

 

 

Vertimas iš rusų k.

5. Kalesninkų parapija

Kalesninkų parapijos klebonas yra

7) Laurinavičius Bronius, s. Jurgio, gim. 1913 m. Gėliūnų kaime, Rimdžiūnų apyl., Astravo r., Molodečno srityje, BSSR. 1944 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją.

Į Eišiškių rajono Kalesninkų miestelį atvyko 1948 m.

LAURINAVIČIUS yra tiriamas formuliaro byloje Nr. 3199. MGB Švenčionių apskrities skyrius 1947 m. LAURINAVIČIUI pradėjo operatyvinės įskaitos-stebėjimo bylą, kuri 1952 m. perkelta į formuliaro bylą.

Iš bylos žinoma, kad LAURINAVIČIUS baigęs kunigų seminariją dirbo kunigu Švenčionių mieste, Ceikinių miestelyje, o nuo 1948 m. -Kalesninkų miestelyje. Būdamas priešiškas sovietų valdžiai, tikintiesiems sakė antisovietinius pamokslus. Savo aplinkoje reiškia antisovietinius samprotavimus apie kolūkinę santvarką, šmeižia sovietinę tikrovę.

Kalesninkų parapijai priklauso keli Varėnos rajono kaimai, juose daugiausia gyvena lietuviai. Tarp jų Laurinavičius sau ieško bendraminčių.

Į lenkus žiūri su nepasitikėjimu ir jų nėra palaikomas, kadangi pirmenybę teikia lietuvių tautybės žmonėms.

LAURINAVIČIUS susirašinėja su daugeliu katalikų dvasininkų Lietuvoje ir tremtyje. Pastaruosius remia siuntiniais ir piniginėmis perlaidomis.

Laiškuose tremtiniams užmaskuota forma rašo apie savo nacionalistinius įsitikinimus, ragina juos būti kantrius ir reiškia viltį, kad jie greitai grįš į Lietuvą. 8) t-l

VRM Eišiškių rajono skyriaus viršininko pavaduotojas majoras /Jemelin/ (parašas)

KGB Švenčionių rajono poskyrio 1974 m. operatyvinės veiklos ataskaitos faksimilė. (LYA. F. K-l, ap.15, b.4365, 1.56,57)

 Vertimas iš rusų k.

5 skyriaus reikalais

<...>

Iš Komiteto [t. y. iš LSSR KGB] 5-ojo skyriaus pranešimo paaiškėjo, kad kunigas LAURINAVIČIUS yra nelegalaus antisovietinio žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" korespondentas.

Patikrinus paaiškėjo, kad LAURINAVIČIUS anksčiau buvo tiriamas operatyvinio tyrimo byloje Nr. 39903. Pastaruoju metu tikinčiųjų vardu į vyriausybines instancijas siuntinėja pareiškimus apie tariamą tikinčiųjų ir jo paties persekiojimą. Tie pareiškimai buvo paskelbti kai kuriuose vadinamosios „Kronikos" numeriuose, ir LAURINAVIČIUS gali turėti ryšius su šio leidinio leidėjais. Dėl to 1974 m. rugpjūčio 5 d. LAURINAVIČIUI užvesta operatyvinio tyrimo byla Nr. 94, suteikiant pravardę „Intrigantas". Jį tirti paskirti agentai „Julis", „Marytė" iš jo gyvenamosios vietovės.

Iš Adutiškio bažnyčios komiteto narių 1974 m. užverbuotas agentas „Žemaitis". Jis teiks informaciją apie galimus kunigo priešiškus veiksmus ir jo turimus ryšius bažnyčioje.

Tiriant L[aurinavičių] sužinota, kad jis išvykoms už rajono ribų naudojasi Adutiškio mokyklos mokytojo P., turinčio nuosavą automobilį „Volga", paslaugomis. Patikrinus P. paaiškėjo, kad jis anksčiau buvo KGB agentas „Viktoro" pravarde. Jis gali žinoti LAURINAVIČIAUS ryšių respublikoje adresus, todėl su „Viktoru" užmegztas kontaktas ir jis tiriamas, kad būtų galima jį panaudoti L[aurinavičiaus] tyrimui.

Tikrinant L[aurinavičiaus] ryšius bažnyčioje sužinota, kad jis pasitiki buvusiu valstybės saugumo organų agentu „Tichonovu". Užmezgant ryšį su „Tichonovu", pastarasis operatyviniam darbuotojui papasakojo, kad jis prašomas L[aurinavičiaus] ne kartą rašė laiškus vyriausybinėms instancijoms. Patikrinus „Tichonovą", su juo bus atnaujintas ryšys ir jis kaip agentas panaudotas „Intrigantui" tirti.

Pagal priemonių planą šių metų rugsėjo mėn. Komiteto 5 skyriaus iniciatyva objektams „Intrigantas" ir „Fariziejus" [vysk. J. Steponavičius] buvo panaudotos raidinės „T" priemonės [slaptas klausymasis vysk. J. Steponavičiaus bute]. Iš jų pokalbio paaiškėjo, kad „Intrigantas" vadinamosios „Kronikos" leidyboje tiesiogiai nedalyvauja. Tačiau jo korespondencija - skundai ir pareiškimai - į „Kroniką" patenka.

Kad būtų nustatyti kanalai, kuriais „Intriganto" korespondencija į „Kroniką" patenka, reikia jį toliau tirti.

KGB Švenčionių rajono poskyrio 1981 m. agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaitos faksimilė. (LYA. F. K-l, ap.15, b.4380, 1.46)

Vertimas iš rusų k.

5-os tarnybos reikalais

KGB rajono poskyris tyrė 3 operatyvinės įskaitos bylas, susijusias su 5-os tarnybos darbu.

Atsiskaitomuoju laikotarpiu [1981 m.] buvo tiriamas DOR Nr. 180 objektas „Intrigantas" - Adutiškio bažnyčios klebonas LAURINAVIČIUS. Dėl to buvo parengtas planas, kaip dokumentuoti „Intriganto" priešišką veiklą ir kaip jį kompromituoti.

Plane buvo numatyta „Intrigantą" kompromituoti padedant Adutiškio gyventojui MALČIUI, bet šiam tikslui tinkamos medžiagos iš jo gauti nepavyko.

LAURINAVIČIUI tirti buvo aktyviai naudojami rajono poskyrio agentai „Tichonov", „Lena", „Viktoras", taip pat Ignalinos RP agentai „Jonas" ir „Pušinis" bei LSSR KGB 5-os tarnybos 3-ojo skyriaus agentai „Aukštaitis" ir „Juozas".

DOR objekto pamokslams klausytis ir juos dokumentuoti buvo siunčiami sąžiningi tarybiniai piliečiai ir patikėtiniai [pusagenčiai].

„Tiesos" laikraštyje buvo išspausdintas LAURINAVIČIŲ kompromituojantis straipsnis.

1980 m. vasario 6 d. Adutiškyje pas kun. B. Laurinavičių KGB atliktos kratos protokolo faksimilė. (PA)

¹¹¹ Ž. Račkauskaitė. Lietuvos Helsinkio grupė. Susikūrimas ir veikla 1976-1981 m J/Tautos atmintis, p. 14.
¹¹² Ten pat, p. 14.
¹¹³ Ten pat, p. 13.
¹¹⁴ Ten pat, p. 14.
¹¹⁵ Krikščionybė Lietuvoje.., p. 519.
¹¹⁶ KGB Švenčionių r. poskyrio planai ir ataskaitos. 1979-12-16//LYA. F.K-1, ap. 15, b. 4375, 1.9.
¹¹⁷ Krikščionybė Lietuvoje.., p. 541.
¹¹⁸ B. Bendorius, P. Keneckas. Veidas be kaukės/ZTiesa, 1978 04 16, Nr. 89 (10708), p. 3.
¹¹⁹ Nenugalėtoji Lietuva/Red. A. Liekis, t. 2, p. 129-132.
¹²⁰ Ten pat, p. 225-227.
¹²¹ Ten pat, p. 249-251.
¹²² Aušra. Čikaga, 1981, t. 4, Nr. 18 (58), p. 119-123.
¹²³ Nenugalėtoji Lietuva.., t. 2, p. 261-263.
¹²⁴ Ten pat, p. 273-274.
¹²⁵ Ten pat, p. 342-344.
¹²⁶ Ten pat, p. 230.
¹²⁷ Ten pat, p. 257-258.
¹²⁸ Ten pat, p. 168-169.
¹²⁹ Ten pat, p. 252-253.
¹³⁰ Ten pat, p. 230-231.
¹³¹ Kun. B. Laurinavičiaus pareiškimas SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui. 1979 m. liepos 25 d., Adutiškis. (PA)
¹³² Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (LKBK). Chicago, t. 6, p. 184.
¹³³ B. Kviklys. Lietuvos bažnyčios, t. 5, d. 2, p. 468.
¹³⁴ LYA. F. K-l, ap. 15, b. 609; b. 613; b. 617; b. 618; b. 4352; b. 4363; b. 4365; b. 4367; b. 4370; b. 4376; b. 4377; b. 4378; b. 4446.
¹³⁵ 1953 m. gruodžio 15 d. KGB majoro Jemelino pažyma apie katalikų dvasininkų padėtį Eišiškių rajone/ILYA. F. K-l, ap. 15, 1. 609, 1. 71.
¹³⁶ Ataskaita apie operatyvinį-agentūrinį darbą Eišiškių rajone. 1950 m. spalio 3 d .//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 609, 1. 8.
¹³⁷ Agentūrinės-operatyvinės veiklos planas Eišiškių rajone 1953 m. spalio min.//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 609, I. 98.
¹³⁸ Agentūrinės-operatyvinės veiklos Eišiškių rajone 1953 m. ataskaita//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 613, 1. 122, 133.
¹³⁹ Agentūrinio-operatyvinio darbo Eišiškių rajone 1954 m. liepos 1 d. -1955 m. birželio 15 d. ataskaita//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 617, 1. 109.
¹⁴⁰ Agentūrinio-operatyvinio darbo Eišiškių rajone 1956 m. ataskaitaJ/LYA-F. K-l, ap. 15, b. 618, 1. 93.
¹⁴¹ Kun. B. Laurinavičiaus dienoraštis. Šis tas apie Švenčionėlių bažnyčią//PA, 1. 107.
¹⁴² Kun. B. Laurinavičiaus pareiškimas religinių kultų įgaliotiniui. 1965 m. spalio 13 d., Švenčionėliai//PA.
¹⁴³ Agentūrinės-operatyvinės veiklos ataskaita Švenčionėlių rajone. 1959 m. balandžio 6 d.//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4352, 1. 8.
¹⁴⁴ LKBK, t. 1, p. 184.
¹⁴⁵ Ataskaita apie antisovierinę veiklą Švenčionių rajone. 1970 m.//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4363, 1. 30, 31.
¹⁴⁶ Administracinės bylos nutarimas. 1974 m. kovo 25 d., Švenčionių r.//PA.
¹⁴⁷ Kun. B. Laurinavičiaus paaiškinimas V. Sauliūnui. 1971 m. sausio 11 d., Adutiškis//PA.
¹⁴⁸ LKBK, t. 2, p. 30, 31.
¹⁴⁹ Kun. B. Laurinavičiaus dienoraštis. (Be pavadinimo)//PA, 1. 6-9.
¹⁵⁰ LKBK, t. 1, p. 65-68, 176.
¹⁵¹ Ten pat, p. 183.
¹⁵² Operatyvinės veiklos Švenčionių rajone 1974 m. ataskaital/LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4365, 1. 56, 57.
¹⁵³ Ten pat, I. 56.
¹⁵⁴ KGB Švenčionių r. poskyrio raportai, tarnybiniai pranešimai ir kita informacinė medžiaga. 1976 m.//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4367, 1. 14.
¹⁵⁵ LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4368, 1. 100.
¹⁵⁶ KGB Švenčionių r. poskyrio tarnybiniai pranešimai, spec. pranešimai ir kita informacinė medžiaga. 1978 m .//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4370, i. 31.
¹⁵⁷ LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4367, 1. 17.
¹⁵⁸ Ten pat. B. 4368, 1. 100.
¹⁵⁹ Ten pat. B. 4365, 1. 57.
¹⁶⁰ Ten pat. B. 4370, 1. 31.
¹⁶¹ Ten pat. B. 4373, I. 26.
¹⁶² Ten pat. B. 4376, 1. 10.
¹⁶³ KGB Švenčionių r. poskyrio tarnybiniai pranešimai, spec. pranešimai ir kita informacinė medžiaga. 1980 m.HLYA. F. K-l, ap. 15, b. 4377, I. 35.
¹⁶⁴ Ten pat, 1. 34.
¹⁶⁵ LKBK, t. 6, p. 165.
¹⁶⁶ Kratos protokolas. 1980 m. vasario 6 d .//PA.
¹⁶⁷ LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4377, 1. 14.
¹⁶⁸ Ten pat, 1. 35.
¹⁶⁹ Ten pat, b. 4378, 1. 7.
¹⁷⁰ Ten pat, b. 4380, I. 46.
¹⁷¹ Kun. B. Laurinavičiaus rankraštis - nurodymai arešto atveju. Be datos//PA.
¹⁷² A. Patackas. Kunigas Bronislovas Laurinavičius//Voruta, p. 5.
¹⁷³ Kun. B. Laurinavičiaus testamentas. 1981 m. birželio 4 d., Adutiškis//PA.
¹⁷⁴ KGB Švenčionių r. poskyrio veiklos planai ir ataskaitos. 1980 m. gruodžio 15 d.-1981 m. spalio 29 d .//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4378, 1. 7, 8.
¹⁷⁵ Iškilmingai palaidotas kun. B. Laurinavičius//Draugas. Chicago, 1981-12-08, Nr. 285, p. 1.
¹⁷⁶ D. Repšienė. Į gyvenimą - ne per šventorių//Tiesa, 1981 11 21, Nr. 267 (11786), p. 2.
¹⁷⁷ LKBK, t. 7, p. 24-29.
¹⁷⁸ Baudžiamoji byla Nr. 02-1-088-81/10-1-412-81//LYA. VRM dokumentai, arch. Nr. 63057/3, 1. 1.
¹⁷⁹ Ten pat, I. 170.
¹⁸⁰ Vakarinės naujienos, 1981-12-02, Nr. 275 (7285), p. 4.
¹⁸¹ LKBK, t. 7, p. 25.
¹⁸² Baudžiamoji byla Nr. 02-1-088-81/10-1-412-81//LYA. VRM dokumentai, arch. Nr. 63057/3, 1. 47, 52, 76, 77.
¹⁸³ Ten pat, I. 56, 57.
¹⁸⁴ Ten pat, I. 166-168.
¹⁸⁵ Ten pat, 1. 172.
¹⁸⁶ Ten pat, I. 183.
¹⁸⁷ Ten pat, I. 185-187.
¹⁸⁸ LKBK, t. 7, p. 26.
¹⁸⁹ LKBK, t. 8, p. 101-102.
¹⁹⁰ LKBK, t. 7, p. 344.
¹⁹¹ N. Sadūnaitė. Skubėkime daryti gera. Vilnius, 1998, p. 219.
¹⁹² LKBK, t. 10, p. 294.


 

7. „INTRIGANTO" MIRTIES PASLAPTIS

(Sutrumpinta iš žurnalo „Ekstra", 2000-11-20 , Nr. 45) Artūras Jančys

„Ekstrai" pavyko beveik tiksliai atkurti žymaus dvasininko disidento paskutinę gyvenimo dieną - 1981 m. lapkričio 24-ąją.

Aštuntą valandą ryto B. Laurinavičius paprašė šeimininkės, kad ji per trečią asmenį nupirktų jam traukinio bilietą į Vilnių. Klebonas žinojo, kad KGB buvo prisakiusi Adutiškio geležinkelio stoties darbuotojai nedelsiant pranešti apie tai, kur ir kada traukiniu vyksta sekamasis. Iš sostinės B. Laurinavičius važiavo į Kauną atsiimti ten surasto paso, kurį prieš kiek laiko buvo pametęs. Kaune jis aplankė keletą konspiracinių butų, kur surinko pinigų, 1000 rublių (įspūdingą sumą anais laikais), tremtyje esantiems disidentams paremti. Į Vilnių B. Laurinavičius grįžo apie 18 valandą. Pinigus ketino įteikti, regis, monsinjorui K. Vasiliauskui. Tačiau, atėjęs į Šv. Rapolo bažnyčią, jo nerado. Nerado ir savo bičiulio kunigo Antano Dilio.

B. Laurinavičius pasuko pas savo dukterėčią Jadvygą Prans-kienę, gyvenusią Žirmūnų gatvės gale. Buvo 20 valandų 20 minučių. Staiga ties Kalvarijų (tuomet F. Dzeržinskio) ir Žalgirio gatvės sankryža prie „Tėvynės" kino teatro sucypė stabdžiai ir 22 metų Vilniaus 2-osios autotransporto valdybos vairuotojo Grigorijaus Lazukino vairuojamas KamAZ (MAZ-503), vežęs plytas į Šiaurės karinį miestelį, partrenkė nežinia kaip vidury gatvės atsidūrusį kunigą. <...> Iš tiesų nėra konkrečių ir nenuginčijamų įrodymų, kad avarija prie „Tėvynės" kino teatro būtų buvusi sovietų slaptųjų tarnybų surežisuota. Faktai, aplinkybės liudija ir už, ir prieš tokią versiją. Iki šiol Lietuvoje nėra atskleistas nė vienas „nelaimingas atsitikimas", pasibaigęs disidentų žūtimi. KGB dirbdavo profesionaliai, nepalikdavo pėdsakų ir įrodymų. Tačiau kai kurios įvykio detalės verčia suklusti ir suabejoti - ar tikrai kunigas disidentas tapo atsitiktinės eismo nelaimės auka?

1979-1981 m. buvo ypač intensyvaus KGB puolimo prieš disidentinį pogrindį laikotarpis. Suimti Helsinkio grupės nariai V. Skuodis, A. Statkevičius, M. Jurevičius, V. Vaičiūnas. (V. Petkus buvo suimtas dar 1977 m.). B. Laurinavičius liko beveik vienas mūšio lauke ir vis atviriau ignoravo ateistinę švietimo sistemą, perduodavo į Vakarus vis daugiau informacijos apie religinį ir tautinį persekiojimą sovietų Lietuvoje, ypač Rytų Lietuvos regione. Disidentinio judėjimo bendražygiai sutartinai pabrėžia tokią B. Laurinavičiaus ypatybę: jis kovojo atvirai, bet kartu mokėjo veikti taip, kad sovietinė teisėsauga nesugebėjo surinkti pakankamai įkalčių ir įrodymų iškelti jam baudžiamąją bylą.

Atidžiau pažvelgus į Helsinkio grupės persekiojimo istoriją matyti, kad sovietų jėgos struktūros siekė šią užsienyje labai palaikomą organizaciją suskaldyti iš vidaus, sukompromituoti. <...> Nuo 1980 m. KGB pradėjo naują persekiojimo etapą - ėmėsi B. Laurinavičiaus kompromitavimo kampanijos. Kompromitavimo akcijos viršūnė buvo žurnalistės Danguolės Repšienės straipsnis LKP oficioze „Tiesoje", pasirodęs 1981 m. lapkričio 21 d., likus vos trims dienoms iki B. Laurinavičiaus mirties (!). <...> „Tiesa" per visą puslapį kočiojo „kulto tarną" už tai, kad jis neva daręs moralinį spaudimą tėvams, ka-tekizuodamas vaikus, iš sakyklos aukštinęs „kruvinąjį buržuazinį režimą", „juodinęs šviesią tarybinę tikrovę".

Anais laikais tokių straipsnių niekas šiaip sau nespausdindavo. Atsitiktinumas ar ne, tačiau lygiai po trijų dienų didžiules lėšas kunigo persekiojimui veltui švaisčiusi KGB mašinerija lengviau atsipūtė: nepričiumpamasis „Intrigantas" žuvo po sunkvežimio ratais.

Tik po savaitės, gruodžio 2 d., „Vakarinėse naujienose" pasirodė skelbimas, kviečiantis ateiti į miliciją liudininkus, mačiusius įvykį prie „Tėvynės" kino teatro. Pagal oficialius protokolus, parodymus davė du [iš tikrųjų keturi] vyriškiai, teigę, jog senyvo amžiaus žmogus ėjo per gatvę, įsižiebus geltonai šviesoforo šviesai (iš raudonos į žalią), ir į staiga priartėjusį sunkvežimį nesureagavo. Gatvės apšvietimas toje vietoje buvęs prastas. Buvo iškelta baudžiamoji byla: iš pažiūros „paprastą

Dėl kun. B. Laurinavičiaus žūties baudžiamosios bylos nutraukimo 1982 m. kovo 26 d. nutarties kopija. (LYA. F. K-l, baudž. b. Nr. P-16577-LI, t.8, 1.273-275)

avariją tirti ėmėsi VRM ypač svarbių bylų tardytojas B. Vaitiekūnas. 1982 m. kovo mėnesį byla buvo nutraukta.

Tačiau pogrindinėje katalikiškoje spaudoje atkakliai tvirtinta, jog avarija - KGB darbas. „LKB Kronikoje" rašoma, kad lapkričio 25 d. į miliciją atėjo moteris ir pareiškė mačiusi, kaip du jauni vyrai pastūmė kunigą po Žalgirio ir Kalvarijų gatvės sankryžą kirtusiu sunkvežimiu, tačiau tardytojai moters nesiklausė ir išgujo lauk. <...> Dabar Kavarske klebonaujantis kunigas A. Keina anuomet surado vairuotoją, suvažinėjusį jo kolegą kunigą. A. Keina sako, kad iš pokalbio su vairuotoju jam susidarė pakankamai aiškus įspūdis, jog B. Laurinavičių kažkas tyčia pastūmė po ratais. „Vaikinas sakė, kad praeivis jam išdygo prieš pat nosį", - prisimena A. Keina.

Pogrindinėje spaudoje buvo minimas ir moksleivio pasakojimas. Jis teigė tą vakarą matęs, kaip šaligatviu ėjusį senyvą žmogų pastūmė du jaunuoliai. Mįslingomis kunigo žūties aplinkybėmis domėjosi ir anuomet Švenčionių rajone gyvenusi Birutė Rainienė, kuri buvo tarsi neoficiali B. Laurinavičiaus sekretorė. Jos tėvui Bernardui Gerojimui B. Laurinavičius, likus gal savaitei iki tragiškos žūties, pasakė: „Jeigu mane aptiks kilpoje arba suvažinėtą, netikėkit, kad tai atsitiktinumas". B. Rainienei teko pasikalbėti su medicinos eksperte, apžiūrėjusia žuvusiojo kūną. Ji sakiusi, kad sužalojimai buvę labai netipiški: nuo smūgio virsdamas B. Laurinavičius turėjo smarkiai susižaloti pakaušį, tačiau jis buvo sutrenktas nežymiai, bet priekinė veido dalis - smarkiai sumaitota. Oficialioje medicinos ekspertizės išvadoje tai neatsispindi.

Nelabai aišku, kam Šiaurės miestelyje staiga prireikė plytų tokiu vėlyvu, tamsiu paros laiku. Tačiau labiausiai suklusti verčia faktas, kad oficialiuose tardymo protokoluose surašyti netikslūs liudininkų parodymai.

Pavyko pasikalbėti su svarbia šios miglotos istorijos figūra -kunigą partrenkusiu sunkvežimio vairuotoju G. Lazukinu. Jis tvirtina, kad praeivį jam po ratais stumte pastūmė du vyriškiai, kurių veidų jis neįžiūrėjęs.

„Aš negaliu tvirtinti aiškiai matęs momentą, kaip jį pastumia, - pasakojo vairuotojas, - bet man susidarė pakankamai aiškus įspūdis, kad senyvas žmogus bėgo nuo jį besivejančių dviejų jaunų vyrų ir staiga atsidūrė man po ratais". G. Lazu-kinas teigia visa tai papasakojęs milicijos pareigūnams per apklausą. Jis taip pat tvirtina girdėjęs, kaip vienas jaunuolis dar įvykio vietoje milicininkams pasakojo matęs, kaip nukentėjusįjį vijosi du vyrai ir pastūmė po sunkvežimio ratais. Tačiau oficialioje bylos medžiagoje nėra nė užuominos apie panašų incidentą.

Tiesa, G. Lazukinas sako nebuvęs kviestas apklausti į KGB rūmus ir niekas iš pareigūnų neliepę keisti parodymų ar niekam nepasakoti apie avariją. Tik apklausos metu vienas milicijos tardytojas burbtelėjęs sau po nosimi: „Och, i nadajel že on nam svojej antisovetskoj propagandoj" (Na, ir įkyrėjo jis mums savo antitarybine propaganda).

Kunigo dukterėčios J. Pranskienė ir R. Girdauskienė taip pat prisimena, kad joms tik po ilgo laiko grąžino sukruvintus aukos viršutinius drabužius. O pinigus, tremtiniams skirtus 1000 rublių, atidavė jau kitą dieną po avarijos, net nepaklausę, kodėl nedidelės parapijos klebonas nešiojasi tokią didelę pinigų sumą. Visą kitą dieną R. Girdauskienės bute Antakalnyje neveikė telefonas, nors kitų to paties namo gyventojų ryšys buvo normalus.

Keletą metų sovietų saugumo struktūrose dirbęs asmuo „Ekstrai" išdėstė versiją, pagal kurią kunigas disidentas galėjo tapti... vietinės partinės nomenklatūros ir KGB pareigūnų susidorojimo auka. Minėtas asmuo teigė, jog KGB iš principo vengė vykdyti teroro akcijas Vakarams pernelyg matomoje zonoje, Pabaltijo respublikose.

„Jei taip ir būdavo, užduotis vykdydavo iš Maskvos atsiųsti specialūs emisarai, - aiškino jis, - tačiau B. Laurinavičius galėjo iki gyvo kaulo įsiėsti, tarkim, Švenčionių partiniams vadovams, ideologams ir panašiems asmenims. Jie galėjo susitarti su vienu ar keliais saugumiečiais, o šiems nieko nereiškė surasti chuliganų ir susidoroti su žmogumi svetimomis rankomis. Šiaip jau KGB vadovybė griežtai drausdavo saviveiklą, bet pasitaikydavo išimčių. Konkrečiai girdėjau apie kelis atvejus, kada kas nors, pasinaudojęs pažintimi su KGB darbuotojais, terorizuodavo žmones. Tiesa, negirdėjau, kad būtų prieita iki žmogžudystės. Gal ir B. Laurinavičiaus neketinta žudyti, tik sumušti, pagąsdinti? Bet aplinkybės susiklostė kitaip".

<...>

Pirmąjį sekmadienį po B. Laurinavičiaus mirties monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas bažnyčioje kreipėsi į tikinčiuosius, paragindamas įvykio liudininkus, jei tokių yra, ateiti pas jį ir viską papasakoti. Tačiau niekas neatėjo. „Šios istorijos nederėtų politizuoti, ją reikia tirti objektyviai", - mano K. Vasiliauskas. Tačiau ir jis pripažįsta, kad mažiausia vienas faktas jam kelia neramių minčių. 1987 m. LSSR atsakingos žinybos atsisakė leisti įtraukti K. Vasiliauską į kunigų, vykusių į Vatikaną švęsti Lietuvos krikšto 700 metų jubiliejaus, delegaciją. Dvasininkui buvo atskleista, už kokias „nuodėmes" jis neišleidžiamas į užsienį: už tai, kad savo bute buvo priglaudęs akademiką A. Sacharovą ir „kišo nosį į B. Laurinavičiaus bylos tyrimą".

Dar viena mįslinga detalė: 1981 m. antrojo pusmečio KGB ataskaitose Laurinavičių sekusių agentų slapyvardžių lapai iškirpti. Tačiau svarbiausia, kad archyvuose nėra B. Laurinavičiaus operatyvinio tyrimo ir stebėjimo bylų, nors išlikusios operatyvinės saugumo ataskaitos aiškiai liudija, kad tokios bylos tikrai buvo. Jei kunigas tikrai tapo nelaimingo atsitiktinumo auka, kodėl reikėjo sunaikinti arba paslėpti jo bylas? [Visos 7-9 dešimtmečio sekimo bylos 1989-1990 m. buvo sunaikintos ar išvežtos į Rusiją. - Red.]

„Ekstros" žiniomis, nuo B. Laurinavičiaus bylos gali būti nupūstos dulkės: grupė disidento bendražygių ketina kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir Valstybės saugumo departamentą su prašymu dar kartą ištirti paslaptingo įvykio aplinkybes.
 

8. „LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA" (NR. 50) APIE KUN. B. LAURINAVIČIAUS MIRTĮ IR LAIDOTUVES

1981 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje pasklido žinia - tragiškai žuvo kun. Bronius Laurinavičius. Nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa, nes dažnai Lietuvoje pasklinda, o gal net kažkieno sąmoningai paskleidžiami liūdni gandai, kad kažką suėmė, kažką užmušė, primušė, - ir kai kurie jų nepasitvirtina. O šį kartą pasitvirtino... 1981 m. lapkričio 24 d. apie 20 val. 20 min. Vilniuje, prie Dzeržinskio [dabar Kalvarijų] ir Žalgirio gatvių sankryžos savivartis sunkvežimis MAZ-503, vairuojamas Lazukino, mirtinai sužalojo Adutiškio kleboną, Lietuviškosios Helsinkio grupės narį kun. Bronių Laurinavičių.

Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šį tragišką įvykį, vieningai tvirtino - tai KGB darbas! Prieš kelias dienas „Tiesoje" buvo išspausdintas korespondetės Danguolės Repšienės straipsnis, nukreiptas prieš kun. Bronių Laurinavičių, atseit žalojantį vaikų gyvenimą.

Žuvimo aplinkybės labai neaiškios. Kunigo žuvimo bylą iš Vilniaus autoinspekcijos perėmė LTSR Vidaus reikalų ministerija ir ją veda tardytojas Vaitiekūnas.

Nuo pat kunigo žuvimo momento žmones stebino kai kurios keistos aplinkybės, Į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos sklaidė, neleido buriuotis, išskyrus vieną įgėrusią moteriškę, visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesoforo šviesai ir palindo po ratais". Kitą dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms vėl prisistatė alkoholiu dvokianti moteris ir aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais.

Rytojaus dieną Vilniaus laikraštis „Vakarinės naujienos" ir radijas trumpai pranešė, kad „lapkričio 24 d. 20 val. 20 min.

Žalgirio gatvėje automobilis MAZ-503, vairuojamas G. Lazu-kino, partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį".

Kitame numeryje „Vakarinės naujienos" kvietė visus, mačiusius šį įvykį, ateiti į Vidaus reikalų ministeriją. Mačiusieji avariją žmonės įtardami, kad tai KGB darbas, nedrįsta viešai kalbėti, bijodami susilaukti didelių nemalonumų. Todėl, pateikdami kai kuriuos liudijimus, nenurodysime liudytojų pavardžių.

Moteris N. lapkričio 25 d. nuėjo į miliciją ir papasakojo mačiusi šį įvykį. Ant šaligatvio stovėjęs vyriškis. Prie jo priėję keli vyrai ir, paėmę už parankių, pradėję kažką kalbėti. Vyriškis, atrodo, kalbėti nenorėjęs. Važiuojant pro šalį sunkvežimiui, vyrai staiga vyriškį su skrybėle pastūmę po mašina.

Liudininkė buvo paklausta, ar galėtų atpažinti anuos vyrus, o kai ji suabejojo, milicija ją išprašė lauk.

Visai panašiai tragišką įvykį nupasakojo moksleivis N. Jis matęs tik tą momentą, kai keturi vaikinai pastūmė senyvą vyrą po besiartinančiu sunkvežimiu.

Sankryža Vilniuje, kur žuvo kun. B. Laurinavičius. 2002 m. (Žuvimo vieta apibrėžta)

Sunkvežimio MAZ-503 vairuotojas Lazukinas, sugrįžęs po avarijos į garažą, pasakojo bendradarbiams apie nelaimę, kartu guosdamasis, kad nebūsiąs baudžiamas, nes žmogų po mašina pastūmę kažkokie vyrai.

Kiek vėliau vairuotojas Lazukinas kun. B. Laurinavičiaus artimiesiems pasakojo, jog už sankryžos mašinos priekyje už 3-4 metrų staiga pamatęs žmogų, kuris atsitrenkęs į mašiną. Vos mašinai sustojus, prie kabinos pribėgo du jauni įgėrę vyrai, atidarė kabinos duris ir sušuko: „Ką tu padarei?" Atvykusi autoinspekcija užsirašė vieno vyro pavardę, o kitas laisvai nuėjęs.

Į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai teigė, kad vyras, atrodo, pastumtas po mašina, nes gulėjo kniūbsčias, delnai buvo švarūs, o veidas - žiauriai sužalotas.

* * *

Laidotuvėse labai jautėsi, kad kažkokia valdiška ranka viską darė, jog tokio garbingo ir brangaus kunigo laidotuvės būtų kuo mažiau iškilmingos ir kad jose dalyvautų kuo mažiau žmonių. Jei ne Vatikano radijo pranešimas, dauguma kunigų ir tikinčiųjų apie kun. B. Laurinavičiaus mirtį ir laidotuves tikrai nebūtų sužinoję laiku.

Kun. B. Laurinavičius savo testamente pageidavo būti palaidotas prie jo pastangomis pastatytos Švenčionėlių bažnyčios, tačiau Švenčionių rajono vykdomojo komiteto posėdyje buvo nutarta neleisti įvykdyti paskutinės velionio valios.

Labai skaudu, kad Švenčionių dekanas kun. Albertas Ulic-kas laiku nepranešė kunigams - Algimantui Keinai ir Kazimierui Žemėnui, kad jie paskirti kun. B. Laurinavičiaus testamento vykdytojais, ir ilgai slėpė, kur kun. B. Laurinavičius norėjo būti palaidotas.

Lapkričio 27 d. į laidotuves rinkosi ne tik adutiškiečiai, bet ir daugelis kunigų bei tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Atiduoti paskutinę pagarbą ir pasimelsti už velionį atvyko taip pat vyskupai tremtiniai - Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius. Jie su grupe kunigų koncelebravo pagrindines gedulingas Mišias. Pamokslininkai kunigai - Kazimieras Vasiliauskas, Algimantas Keina, Kazimieras Pukėnas, Jonas Lauriūnas ir kt. - atskleidė daugelį šviesių velionio asmenybės bruožų. Kun. Jonas Lauriūnas kun. B. Laurinavičių apibūdino ne tik kaip bažnyčios statytoją, bet ypač kaip didį dvasinės Bažnyčios ugdytoją. Sunki vaikystė jį užgrūdino, todėl kunigaudamas mokėjo anksti keltis, uoliai melstis ir dirbti, jog per rūpesčius užmiršdavo net pavalgyti. Velionis mažiausiai dėmesio kreipė į save, buvo labai jautrus kitiems, kiekvieno nelaimei. Skaudžiai išgyveno dėl Bažnyčios likimo ir tautos ateities. Amžius jo nesugniuždė, visą gyvenimą išliko entuziastas. „Tai vienas iš didžiausių ąžuolų Lietuvos giriose, viena iš ryškiausių žvaigždžių Lietuvos padangėje".

Kun. Kazimieras Pukėnas pasakojo apie velionio kunigo kuklų gyvenimą, išsilavinimą (mokėjo 5 kalbas), kunigišką uolumą ir kaip jis, nepaisydamas nemalonumų, įsitraukė į visuomeninę Helsinkio grupę ir gynė tautiečių teises. „Mes pažadam eiti tavo pramintais takais, kad būtų laimingi visi Lietuvos tikintieji, visi lietuviai", - baigdamas kalbėjo pamokslininkas.

Labai prasmingą žodį prie kapo pasakė J. E. vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius, pabrėždamas vieną po kito tikrai herojiškos velionio kunigo asmenybės bruožus. „Tuo metu, kai daugelis Lietuvos kunigų buvo pabūgę ateistų spaudimo, Švenčionėliuose pas kun. Laurinavičių prie altoriaus vaikai patarnaudavo Mišioms, o mergaitės bėrė gėles procesijoje. Matydamas skriaudžiamus tautiečius, velionis stojo ginti lietuvių tikinčiųjų ir Bažnyčios teisių. Dėl to pas jį būdavo daromos kratos, dėl to susilaukdavo įvairiausių nemalonumų, tačiau visada ėjo tiesiu keliu. Paskutiniu metu buvo apšmeižtas laikraštyje už tai, kad traukė vaikučius prie Dievo. Ateistų akyse gal tai ir nusikaltimas, - kalbėjo vyskupas, -bet tikinčiųjų akyse - tai didelė garbė. Kiekvienas kunigas turi gerai atlikti savo pareigas, kad mūsų tautos ateitį išlaikytume lietuvišką ir katalikišką".

Baigdamas kalbėti tremtinys vyskupas ragino kunigus uoliai darbuotis Dievo garbei, ginti Bažnyčios ir žmonių teises, o tikinčiuosius ragino atminti savo klebono pamokymus, išsaugoti tikėjimą ir perduoti jį savo vaikams.

Kun. B. Laurinavičiui atminti kryžius prie sankryžos, kur jis žuvo. 2002 m.

 

---

 

Antroji dalis

KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS RAŠYTINIS PALIKIMAS

Kun. B. Laurinavičiaus pareiškimas einantiems pareigas Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams. Adutiškis, 1974-05-01. (PA)

1. SUSIRAŠINĖJIMAS SU SOVIETINĖS VALDŽIOS INSTITUCIJOMIS, TUOMETINIAIS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS VADOVAIS IR KAI KURIAIS KUNIGAIS

Vidas Spengla

Kaip minėta, kun. B. Laurinavičiaus rašytinį palikimą saugo jo dukterėčia Jadvyga Pranskienė. Čia yra šimtai jo rašytų raštų, pareiškimų, kreipimųsi, memorandumų ir šiaip laiškų įvairioms sovietinės valdžios institucijoms, taip pat Lietuvos Katalikų Bažnyčios oficialiesiems vadovams, laiškų, rašytų kunigams. Atskirai pažymėtinas susirašinėjimas su tikruoju Vilniaus arkivyskupijos administratoriumi vysk. J. Steponavičiumi (kurį sovietinė valdžia už nepaklusimą jai 1961 m. ištrėmė į Žagarę ir leido grįžti į pareigas tik 1989 m.): iš laiškų matyti, kad juos jungė ne tik idealų ir vertybių vienovė, bet ir ištikimas Bažnyčios gynimas. Gal ne visi iki vieno yra išlikę jo rašyti dokumentai, tačiau didžiausia dalis veikiausiai išlikusi, nes jis rašomąja mašinėle spausdindavo po kelis egzempliorius ir būtinai vieną (o kartais ir po kelis) egzempliorius pasilikdavo sau. Nežinia, ar tarp išlikusiųjų yra ir tų dokumentų egzemplioriai, kuriuos saugumas paėmė per kratą 1980-02-06.

Kaip minėta, pirmieji jo rašiniai Kalesninkuose datuoti 1953 m. Daugiausia tai susirašinėjimas su vietine valdžia dėl jos priekabiavimų. Švenčionėliuose susirašinėta dėl leidimo baigti statyti nebaigtą bažnyčią ir dėl atimtos klebonijos. Šių raštų adresatai siekė aukščiausias SSRS valdžios instancijas. Klebonijos nusavinimo klausimu parašyta per 180 raštų. Jų apimtis - nuo 1 iki 10 ir daugiau puslapių. Stebina kun. B. Laurinavičiaus atkaklumas įrodinėjant teismų sprendimų nepagrįstumą bei jų sprendimų tarpusavio prieštaravimus: ką LSSR prokuroras ir Aukščiausiasis teismas pripažįsta teisėtu, tą rajono teismai laiko neteisėtu. Negalėdami paneigti jo pateiktų argumentų, jie atsainiai atsirašinėja: kad bylą peržiūreti nėra pagrindo, kad į tai jau buvo atsakyta ir pan.

1965 m. jis pradedamas užsipuldinėti dėl to, kad bažnyčią gausiai lanko vaikai. Į tokius RKRT įgaliotinio ir rajono valdžios užsipuolimus jis atsako pareiškimais, kur įrodinėja, jog SSRS konstitucija ir įstatymai nedraudžia tėvams savo vaikus auklėti religingai. Kai 1968 m. už tai jis iškeliamas iš Švenčionėlių, parašo keletą piktų laiškų arkivyskupijos kurijai, kur priekaištauja dėl nuolaidžiavimo ateistinei valdžiai ir kolaboravimo su ja.

Didžiausias jo rašytinis palikimas yra iš Adutiškio dienų. Pirmuosiuose ten rašytuose laiškuose daugiau kritikuojamas nederamas atskirų kunigų ar hierarchų pareigas einančiųjų aplaidumas ginant Bažnyčios reikalus, o nuo 1971 m. jo raštuose aptariami klausimai jau apima visas Lietuvos Katalikų Bažnyčios priespaudos ir tikinčiųjų teisių bei laisvių varžymo sritis. Jis moka nuo lokalinių susikirtimų su valdžia, jos savivalės ir brutalaus tikinčiųjų teisių varžymo pereiti prie šios problemos visuotinumo ir labai logiškai argumentuoti šių veiksmų prieštaravimą konstitucijai ar viešai skelbiamiems sovietiniams įstatymams. (Mat dauguma Bažnyčios veiklą varžančių įstatymų buvo slapti ir žinomi tik juos įgyvendinantiems sovietiniams pareigūnams, o viešai skelbiamieji deklaruodavo Bažnyčiai veikimo laisvę.) Iš tiesų su neeilinio advokato išmone kun. B. Laurinavičius mokėdavo interpretuoti sovietinių pareigūnų konkrečius poelgius ir parodyti, kad tie veiksmai neatitinka įstatymų. Jo pateikiami argumentai atskleisdavo pareigūnų pinkles, bet buvo nenuginčijami, todėl kai kurie jo konfliktai su valdžia bei raštai buvo skelbiami „LKB Kronikoje" ir pasiekdavo Vakarus. Ne be reikalo KGB jam suteikė „Intriganto" pravardę: jis jiems tapo skaudžiai duriančia rakštimi.

Šio laikotarpio raštai buvo ilgi: daugelis net keliolikos lapų (ilgiausias - 72). Rašyti lietuvių ir rusų kalbomis. (Į rusų kalbą dažniausiai jam versdavo kiti). Ilgainiui vis daugiau raštų jis adresuodavo SSRS valdžios institucijoms, nes patyrė, kad vietinė (respublikos) valdžia visiškai nereaguoja į juos arba už tai jį tik dar labiau ima persekioti. Tačiau sąjunginėms valdžios institucijoms rašyti raštai paprastai būdavo persiunčiami į Lietuvą, taigi nesulaukdavo jokio atsako. Kurti tokius raštus ir nesulaukti jokio atsako, atrodė, tolygu Sizifo darbui. Tačiau kun. B. Laurinavičius žinojo, kad tai nėra tuščias darbas: reikalo paviešinimas - o ypač paskelbimas laisvajame pasaulyje - turėjo duoti nors ir negreitus, bet neabejotinus rezultatus, nes vienintelė priemonė - pasaulio opinija - tegalėjo priversti Sovietų Sąjungą laikytis savo įstatymuose bei pasirašytuose tarptautiniuose susitarimuose deklaruojamų žmogaus teisių ir laisvių.

Be logiškos, teisiškai motyvuotos argumentacijos, jis savo raštuose mėgo pavartoti vaizdingus senovinius, iš ponų ir tarnų santykių, caro valdininkų elgesio pavyzdžius ir palyginti su šiandieninių pareigūnų elgsena. Kartais jo posakiai būdavo kandūs, o vertinimai kategoriški. Tai, matyt, kompromisų nepripažįstančio jo charakterio bruožas. Tačiau tik tokių įsitikinimų ir nuostatų žmogus galėjo taip atkakliai kovoti dėl to, kas jam buvo šventa ir brangu: dėl Dievo ir Bažnyčios, Tautos ir žmogaus laisvės.

Galima išskirti tokias dominuojančias raštuose keliamas problemas: 1) tai Bažnyčios veikimo ir vaikų religinio auklėjimo varžymai, 2) valdžios kišimasis į kunigų seminarijos darbą, 3) einančiųjų hierarchų pareigas dvasininkų nuolaidžiavimas valdžiai, 4) tikinčiųjų vaikų ir jų tėvų teisių pažeidimai ir kt. Yra keletas raštų dėl Gudijos lietuvių reikalų: dėl lietuvių kunigų ir lietuviškų mokyklų stygiaus.

    1979 m. kun. B. Laurinavičius tampa Helsinkio grupės nariu, ir jo pareiškimų ir kreipimųsi turinys įgyja dar daugiau visuotinumo. Vis dėlto jis niekada neatsisakė kelti viešumon vietinių problemų ir konkrečių valdžios daromų nusikaltimų žmogaus ar Bažnyčios laisvėms. Žinant, kaip jis buvo užsiėmęs mūrinės ir gyvosios Bažnyčios statyba, pastoracija, labdara ir rezistencine veikla, belieka stebėtis, kaip jis surasdavo laiko sukurti tokius ilgus, išmąstytus ir argumentuotus raštus įvairioms pasaulietinėms ir bažnytinėms institucijoms. Tai galėjo padaryti tik žmogus, kuris iki kaulo geluonies buvo persiėmęs šiomis problemomis, kurio širdyje buvo įaugusi nuostata niekada netylėti prieš melą ir neteisybę. Pasakytume: tai gimęs kovotojas... Visi jo raštai turi išliekamąją vertę, nes tai istoriniai šaltiniai, liudijantys apie Bažnyčios padėtį ir jos kovą sovietmečiu. Pabandysime trumpai peržvelgti juos chronologine tvarka: tai padės geriau suvokti ir jo asmeninį gyvenimą.

Kun. B. Laurinavičiaus pirmieji susirašinėjimai Adutiškyje lietė dar senąją, iš Švenčionėlių atsivežtą problemą: tai kanoniškai (pagal Bažnyčios teisę) neteisėtą, aiškiai valdžios inspiruotą jo iškeldinimą iš ten ir, jo nuomone, neleistiną arkivyskupijos valdytojo nuolaidžiavimą valdžiai. Jis, kaip ir visa kovojanti Bažnyčia, buvo įsitikinęs, kad kiekvienas nuolaidžiavimas ir Bažnyčios teisės nepaisymas skatina valdžią imtis dar didesnių prievartavimų ir tai Bažnyčiai nieko gero negali duoti. Laimėti galima tik be kompromisų ginant Bažnyčios teises ir, anot vysk. T. Matulionio, „nenuolaidžiaujant ir nepataikaujant valdžiai". Dėl to jis rūsčiai priekaištauja savo laiške valdytojui mons. Č. Krivaičiui: jį žeidė ne tiek asmeninė patirta neteisybė, kiek likimas Bažnyčios, kuri buvo jo visos gyvenimo veiklos ašis - kas jos laukia, jeigu šioje gyvenimo audroje jos valdymas yra tokiose silpnose rankose?

Neaišku, kieno inspiruotas (tačiau, kad inspiruotas, aišku, nes, nepajėgęs užčiaupti kun. B. Laurinavičiaus, apie tai 1969-05-03 informuoja valdytoją mons. Č. Krivaitį ir kunigus J. Kuktą ir J. Juodagalvį) jo buvęs profesorius seminarijoje kun. Norbertas Skurkis MIC (tuomet klebonavęs Kaltanėnuose) 1969-02-11 rašo jam laišką, kuriame, pareiškęs pagarbą už žinomą jo darbštumą, energiją ir drąsą, sako, kaip buvęs jo mokytojas, jaučiąs pareigą „atkreipti dėmesį ir į minusus". Kun. N. Skurkis pirmiausia teigia, kad „nėra pozityvių įrodymų", jog mons. Č. Krivaitis yra neteisėtas valdytojas: jo išrinkimo valdytoju kanoniškumą jam ir kun. Juozui Poškui išaiškino prel. Jan Ellertas (Vilniaus arkivyskupijos kapitulos pirmininkas). Jis ragina nekvestionuoti valdytojui popiežiaus suteikto monsinjoro titulo ir jo netituluoti tik kunigu ar piliečiu. Laišką baigia raginimu susitaikyti iš esmės su prisitaikėliška pozicija ir nemaištauti: „Pilnai suprantu ir tą pagrindinį šaltinį, iš kurio kyla visi Jūsų nepasitenkinimai. Į tai tik tiek galiu atsakyti: supraskime, kur gyvename" (t. y. supraskime, kad ne Č. Krivaitis viską tvarko, o sovietų valdžia. - V. S.)

Prie šio laiško verta ilgiau apsistoti. Sovietų valdžia (o konkrečiai KGB) „reakcingiesiems" kunigams užčiaupti naudojo daugybę priemonių: tai ir jų kompromitavimas, ir „atvedimas į protą" su jiems įtakos turinčių agentų ar jų paveiktų asmenų pagalba. Represijos buvo paskutinė priemonė, kai nepadėdavo kitos. Į „protą vedantysis" nebūtinai turėjo būti jų agentas: svarbu, kad jis būtų „reakcionieriaus" pripažįstamas autoritetas, galintis jį paveikti. Dažnai būdavo veikiama pagal tokią schemą: KGB numatydavo asmenį, kuris galėtų paveikti „reakcingąjį kunigą", ir, jeigu šis asmuo nebūdavo jų agentas, juo naudodavosi v tiomnuju (KGB vartotas terminas - liet. „tamsoje", - reiškiantis, jog tas žmogus nežinos, kad jis vykdo KGB suplanuotą akciją). Šį asmenį taip veikti turėjo paskatinti koks nors KGB agentas (ar agentų grupė), kuri galėjo įtikinti, kad tai reikia padaryti. Agentas (ar bent pirmasis agentų grandinėje) užduotį gaudavo iš KGB, nors galėjo ir nežinoti, dėl ko tai daroma; KGB tikslai dažnai būdavo žinomi tik jiems. Šiuo konkrečiu atveju buvo siekiama apginti oficialųjį, valdžios pripažįstamą arkivyskupijos valdytoją, taip pat ir netiesiogiai pateisinti teisėto administratoriaus vysk. J. Steponavičiaus laikymą tremtyje. Norint sutramdyti valdytojui prieštaraujantį kun. B. Laurinavičių, pabandyta, remiantis kapitulos pirmininko ir žinomo Bažnyčios teisės žinovo prel. J. Ellerto autoritetu, jį įtikinti, kad valdytojas yra kanoniškai (nepažeidžiant Bažnyčios teisės) išrinktas ir todėl jam rodytina pagarba ir paklusnumas.

Reikia tarti keletą žodžių apie prel. J. Ellertą. Tai buvo žinomas, įtakingas Vilniaus arkivyskupijos kunigas. Jis buvo laikomas vysk. K. Paltaroko dešiniąja ranka, kai šis nuo 1949 m. valdė ir Vilniaus arkivyskupiją. Buvo laikomas didžiausiu Vilnijos lenkų kunigų autoritetu ir jų vadovu. KGB įtarė, kad vysk. K. Paltarokas per jį ir Lenkijos kunigus palaiko ryšį su Vatikanu. KGB jį sekė (buvo vedama operatyvinė byla), o prireikus juo ir naudojosi (nuo 1940 m. turėjo savo rankose). Iš vysk. K. Paltaroko sekimo byloje (LYA. F. K-l, ap. 45, b.1272-1274) apie prel. J. Ellertą esančios gausios medžiagos susidaro įspūdis, kad tai buvo Bažnyčiai gero norintis ir kartu labai apsukrus dvasininkas. KGB (ir RKRT įgaliotinis) jo griebdavosi ir juo naudodavosi, kai reikėdavo pateisinti jų išprievartautų kapitulos veiksmų kanoniškumą. Pavyzdžiui, kai vysk. K. Paltarokas suabejojo, ar kapitula jį gali teisėtai išrinkti kapituliniu vikaru, RKRT įgaliotinio B.Pušinio paragintas prel. J. Ellertas padarė žygius ir įrodė, kad galimas teisėtas išrinkimas. (Mat dar prieš areštą arkivysk. M. Reinys tiems atvejams, jeigu mirtų arba būtų areštuotas, buvo paskyręs po savęs būsiančius arkivyskupijos administratorius: tai kunigai Edmundas Basys, Vincentas Taškūnas ir Juozapas Dubietis. Po jo arešto arkivyskupiją valdė kun. E. Basys. 1949 m. valdžiai privertus iš pareigų jį pasitraukti, valdytojo pareigas turėjo užimti kun. V. Taškūnas arba J. Dubietis. Tai sužinojęs, B. Pušinis pareiškė, kad apie tai negali būti nė kalbos: mat valdžios planuose buvo numatyta centralizuoti vyskupijų valdymą ir, Vilniaus arkivyskupiją perdavus į vysk. K. Paltaroko rankas, Lietuvoje turėjo likti tik 3 valdytojai. Ateityje buvo numatyta visą Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą sukoncentruoti vieno, jiems parankiausio valdytojo rankose). Prel. J. Ellertas įtikino abu arkivysk. M. Reinio skirtus įgaliotuosius valdytojus, kad jiems vis vien nebus leista valdyti arkivyskupijos ir jie atsisakė (žodžiu) šios teisės. Prel. J. Ellertas vysk. K. Paltarokui perdavė jų sutikimą ir išaiškino, kad pagal Bažnyčios teisę (kanonus) jie traktuotini kaip „sutrukdyti". Taip kapitulai atsivėrė galimybė vysk. K. Paltaroką teisėtai išrinkti kapituliniu vikaru.

Kaip prel. J. Ellertas aiškino valdytojo mons. Č. Krivaičio išrinkimo kanoniškumą kunigams N. Skurkiui ir J. Poškui, nežinoma, bet, manytina, pagal tokią pačią interpretaciją: kad vysk. J. Steponavičius yra „sutrukdytas". Tačiau iš vysk. J. Steponavičiaus laiškų kun. B. Laurinavičiui matyti, kad šio išrinkimo nepripažino pats vyskupas (tik nebeaišku, dėl kokių motyvų: mini, kad buvo galima rasti „bent tinkamesnį kunigą"), tačiau patarė kun. B. Laurinavičiui kol kas viešai to nedemonstruoti. Tačiau šie laiškai parašyti vėliau - 1978 m.

O 1969 m. rašytas kun. N. Skurkio laiškas kun. B. Laurinavičiaus neįtikino ir jis 1969-03-28 parašė jam atsakymą, kur nurodė, už ką smerkia valdytoją Č. Krivaitį: už tai, kad yra tik RKRT įgaliotinio valios vykdytojas, o ne valdytojas ir Bažnyčią ne gina, o griauna. Patį kun. N. Skurkį apkaltino pataikavimu Č. Krivaičiui. Nėra abejonės, kad kun. N. Skurkis tą laišką rašė su paties mons. Č. Krivaičio žinia ar net jo inspiruotas, nes kitu atveju nebūtų jam atsiskaitęs, kad rezultatai nepasiekti.

1969-1970 m. kun. B. Laurinavičius parašo kelis laiškus savo pažįstamiems ir gerbiamiems kunigams, kur išreiškia nusivylimą jais dėl to, kad stojo į prisitaikėliškas pozicijas. Šiuos metus galima laikyti jo aktyvios veiklos pradžia ginant Bažnyčios teises ir jos kanoninį grynumą. Prie tokių laiškų priskirtinas rašytasis 1969-07-11 kun. Algirdui Gutauskui. Laiške dėkoja, kad pasveikino kunigystės 25-mečio proga ir padovanojo arnotą, tačiau apgailestauja, kad neliko to kunigo Algirdo Gutausko, kurį pažinojo. Laišką baigia savo apgailestavimo paaiškinimu: „Tikrai visus myliu, tik neapkenčiu batlaižių, veidmainių, kolaborantų ir jiems panašių tipukų. Senam kunigui Algirdui Gutauskui, kurį aš pažinojau praeity, reiškiu begalinę meilę, kokią tik žmogus žmogui gali parodyt. Dabartiniam - teapšviečia Šventoji Dvasia protą".

Yra išlikęs piktas laiškas ir kun. Kazimierui Pukėnui. Nors kun. K. Pukėnas, grįžęs iš lagerio, Švenčionėlių bažnyčios statybai vienas pirmųjų paaukojo „savo kruvinu prakaitu ten uždirbtus", kaip rašė pats kun. B. Laurinavičius, 2000 rublių, tačiau šįkart kun. B. Laurinavičiaus jam skirti žodžiai labai rūstūs ir tiesmukiški: jis kaltina jį kai kuriomis nedorybėmis ir, matyt, įtaria pataikavimu ne tik valdytojui Č. Krivaičiui, bet ir valdžiai. Rašo: „Joks bedievis - ateistas nesugeba ir nesugebės taip ir tiek energijos išsekinti, kaip sutanoti šarlatanai. Matyt, gerai moka... Jų tikslas aiškus: kaip galima greičiau išvest kunigą iš rikiuotės. <...> kaip mažai paliko ištikimų savo pašaukimui. Daugiausia kolaborantai, pavyduoliai, „diplomatai" ir įvairaus stiliaus šarlatanai!"

Dar 1968 m. jis priekaištavo arkivyskupijos kurijos kancleriui kun. Jonui Deksniui, kad labai brangiai (po 5 rublius) pardavinėja ką tik oficialiai išleistas maldaknyges ir apkaltina kuriją lupikavimu. 1970 m. tam pačiam kancleriui ir valdytojui mons. Č. Krivaičiui rašo: „Kuomi paliko šiandieninė kurija? Aišku, kad ne kuo kitu, kaip tik filialu tų, kurie norėtų kaip galima greičiau likviduot Bažnyčią".

Nesiimu interpretuoti kun. B. Laurinavičiaus priekaištų valdytojui, kurijai ir kai kuriems kunigams pagrįstumo ar teisingumo. Dėl to meto kurijų veiklos vertinimo kontroversiškumo buvo užsiminta apžvalgoje apie Bažnyčios padėtį sovietmetyje: kurijų veikla iš tiesų buvo labai kontroliuojama valdžios ir ne bet kas jose galėjo dirbti. Tačiau jas apkaltinti piktavališkumu ir vien kenkimu Bažnyčiai, mano nuomone, būtų neteisinga; kas kita vysk. T. Matulionio įvardytas „nuolaidžiavimas ir pataikavimas valdžiai" - jo buvo, ir kartais buvo su kaupu. Tačiau to ir siekė valdžia, o tokiems kaip vyskupai T. Matulionis, P. Ramanauskas, J. Steponavičius, V. Sladkevičius ir neleido valdyti vyskupijų. Kun. B. Laurinavičiaus pozicija buvo bekompromisė ir maksimalistinė: jei prisiėmei valdyti vyskupiją, tai ir valdyk ją, o nesileisk valdomas. Iš čia ir kilo visas jo griežtumas ir rūstumas laiškuose kurijai. Tas pats reiklumas ir laiškuose kunigams: jei esi kunigas prie altoriaus, būk toks ir gyvenime. Matyt, ypač jį skaudino nusivylimas tais kunigais, kuriuos kitados idealizavo. Belieka dar kartą pakartoti, kad kun. B. Laurinavičius buvo reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Ypač tiems, kurių pareiga buvo ginti Bažnyčią.

    Šie laiškai kurijai ir kai kuriems kunigams buvo tarsi kovos dėl Bažnyčios ir žmogaus teisių prologas: jis pirmiausia ėmė kovoti su tais, kurių pareiga buvo ginti Bažnyčią ir kurie, jo nuomone, to nedarė. Netrukus jis perėjo prie tų, kurie kūrė ir vykdė antibažnytinę politiką: tai sovietų valdžios pareigūnai (nors niekada neužmiršo ir tų, kurių pareiga buvo ginti Bažnyčią). Jau 1971 m. Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaclovas Sauliūnas jį „auklėja" už tai, kad į rekolekcijas be vykdomojo komiteto leidimo jis kviečiąs kunigus, kad lydint į kapus mirusįjį giedama, kad bažnyčioje Mišioms patarnauja ir prie altoriaus būna daug vaikų. Į visa tai jis atsako raštiškai, kad jis geriau žino, kiek per rekolekcijas reikia kunigų, kad būtų galima aptarnauti tikinčiuosius (ypač turint omeny, kad daug žmonių atvyksta iš Gudijos). Atsisako drausti giedoti lydint mirusįjį (jeigu „net girtuokliams nedraudžiama staugti naktį gatvėje"), o juolab vyti iš bažnyčios vaikus.

Tuo pačiu reikalu jis buvo iškviestas ir pas RKRT įgaliotinį. Įgaliotiniui (ir su juo buvusiam nepažįstamam asmeniui: veikiausiai KGB darbuotojui) pareiškė tą patį. Įgaliotinis papriekaištavo ir už kunigų raštą, kuriame buvo reikalaujama į pareigas grąžinti vysk. J. Steponavičių, ir kurį pirmasis buvo pasirašęs kun. B. Laurinavičius. Jam buvo pasakyta, kad į pareigas vysk. J. Steponavičius nebus grąžintas, nes „savo darbu neįrodė, kad tinka valdyti".

Šio laikotarpio atsiminimuose kun. B. Laurinavičius rašo, kaip jam sutramdyti 1971 m. V. Sauliūnas pasitelkė KGB karininką Čepulį. Kun. B. Laurinavičius papasakojo Čepuliui, kaip 1962 m. Švenčionėliuose KGB norėjo jį užverbuoti, kad paveiktų „teisinga linkme" vysk. J. Steponavičių ir kai kuriuos kunigus. Jis atsisakė. Tada „Šluotoje" (sovietiniais laikais ėjęs kandus satyrinis žurnalas. - V. S.) buvo aprašyta atseit neteisėta klebonijos statyba. Netrukus klebonija buvo atimta. Jo atsisakymą bendradarbiauti su saugumu Čepulis įvertino taip: „Tiesa, ne kiekvieno sąžinė leidžia tai daryti". Suprantamas KGB bejėgiškumas verbuojant, kai niekur negalėjo kunigui prikišti prasilenkimų su sąžine. Nesėkmingos buvo V. Sauliūno bei Čepulio pastangos „perauklėti" kun. B. Laurinavičių. 1971 m. kovo 25 d. jį Vilniuje, KGB rūmuose, tardė tardytojas K. Gudas dėl SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui pasiųstos peticijos. KGB norėjo apkaltinti jį vertus kunigus ją pasirašyti, tačiau viskas baigėsi tik bauginimu.

Kun. B. Laurinavičius ir toliau sielojosi dėl vyskupijų valdytojų minkštakūniškumo, negailėjo teisingo žodžio dėl kitų vyskupijų valdytojų abejingumo. Kai 1971 m. Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijų valdytojas kan. Povilas Bakšys apkaltino kan. Petrą Žiukelį išpuikimu dėl kanonikato (kurį jam buvo suteikęs dar vysk. K. Paltarokas) ir pagrasino, kad jį suspenduos, jeigu šis nepaklus jo reikalavimui persikelti į Subačiaus stoties parapiją, kun. B. Laurinavičius rugsėjo 8 d. parašė kan. P. Bakšiui laišką, kad nepiktnaudžiautų Romos kurijos duota Lietuvos valdytojams dispensa (išskirtine teise) laisvai, t. y. griežtai nesilaikant Bažnyčios teisės reikalavimų, skirstyti kunigus pareigoms.

1971-12-24 jis suorganizuoja Vilniaus arkivyskupijos kunigų vardu (pasirašė 47 kunigai) pareiškimą SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, SSRS MT pirmininkui ir kt., kur išsakoma sovietinės valdžios daromi Bažnyčios varžymai ir tikinčiųjų teisių pažeidimai. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į kunigų seminarijos reikalus: pabrėžiama, kad labai mažai jaunuolių leidžiama priimti mokytis į seminariją ir todėl kunigų skaičius Lietuvoje mažėja. Negalintys įstoti į seminariją yra priversti mokytis nelegaliai ir tapti RKRT įgaliotinio nepripažįstamais kunigais, pvz., kun. Vytautas Merkys, kun. Petras Našlėnas. Prikišama, kad užsieniui skirtoje J. Rimaičio knygoje Religion in Lithuania paprasčiausiai rašoma netiesa, jog Lietuvoje „valdžia nedaro kliūčių rengti naujus kunigus". Nurodoma ir kita toje knygoje skelbiama netiesa, kad „Bažnyčia laisvai naudojasi religinės propagandos priemonėmis", tuo tarpu Bažnyčia neturi jokių spaudos, radijo ir televizijos laidų, nespausdinamos net elementariausios tikintiesiems reikalingos knygos, kaip Šventasis Raštas ir maldynai. Valdžia tiesiogiai kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą: vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius nušalinti nuo pareigų ir ištremti iš savo vyskupijų. Nors 1918 m. sausio 23 d. V. Lenino pasirašytas dekretas leidžia vaikus privačiai mokyti religijos, Lietuvoje už tai nubausti kalėjimu kunigai Antanas Šeškevičius, Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys ir Ona Paškevičiūtė. SSRS yra pasirašiusi tarptautinę konvenciją, garantuojančią tėvams teisę auklėti vaikus, o Lietuvoje religingi vaikai visaip diskriminuojami mokykloje. Diskriminuojami ir tikintys suaugusieji: už bažnyčios lankymą iš mokytojos pareigų atleista vilka-viškietė Ona Brilienė, o LSSR Aukščiausiojo teismo sprendimas ją grąžinti į darbą nevykdomas. Pareiškimo pabaigoje prašoma atšaukti Bažnyčiai ir tikintiesiems daromus neteisėtumus, nes respublikos valdžia į kreipimusis nereaguoja.

    1972 m. kovo 10 d. kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas RKRT įgaliotinį J. Rugienį ir buvo duotas žodinis atsakymas į minėtąjį pareiškimą L. Brežnevui. J. Rugienis pareiškė, kad dėl vysk. J. Steponavičiaus grąžinimo į pareigas nėra ko ir svajoti, taip pat priekaištavo kun. B. Laurinavičiui, kad rašo nepalankius laiškus „vyskupams ir kunigams, kurie dirba Sovietų Sąjungos įstatymų ribose", kad iš prigimties esąs nusistatęs antisovietiškai, apie save manąs, jog esąs „nepažabojamas", o iš tikrųjų yra įžūlus: nekreipia dėmesio į įspėjimus dėl Mišioms patarnaujančių, vaikų chore giedančių ir procesijose dalyvaujančių vaikų. Patarė daugiau rūpintis pastoraciniu darbu.

1972 m. liepos 20 d. kun. B. Laurinavičius parašo 21 mašinraščio lapo atsakymą - pareiškimą RKRT įgaliotiniui ir nuorašą - arkivyskupijos oficialiajam valdytojui Č. Krivaičiui. Čia išsamiai ir argumentuotai, nurodydamas konkrečius valdžios padarytus nusižengimus, įrodo tikinčiųjų teisių ir laisvių pažeidimus. Rašte išsako ir visišką savo beteisiškumą: „Jūsų pusėje įstatymai, teismai, potvarkiai, slaptos instrukcijos, fizinė jėga, kalėjimo raktai, o mano pusėj tik nesenstanti tiesa, su kuria jūs nesiskaitote". Vis dėlto jis ir toliau rankų nenuleidžia, rašo raštus. Šie raštai dabar įdomūs ir vertingi kaip istoriniai šaltiniai savo faktografine medžiaga ir konkretumu. Jie atskleidžia kun. B. Laurinavičiaus atkaklumą ginant tiesą ir išmoningumą parenkant argumentavimui reikalingus faktus.

Nėra abejonės, kad jo iniciatyva 18 adutiškiečių 1972-04-20 parašė pareiškimą L. Brežnevui, SSRS kultūros ministrei J. Furcevai ir RKRT pirmininkui V. Kurojedovui dėl Adutiškio vidurinės mokyklos moksleivių ir jų tėvų šantažavimo už tai, kad vaikai lanko bažnyčią.

1972 m. spalio 4 d. kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas į Švenčionių rajono vykdomąjį komitetą pas pirmininkę V. Purvaneckaitę. Dalyvavo ir Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius. Kunigas ir vėl buvo „auklėjamas" už tai, kad moko vaikus, kad neprašo valdžios leidimo atvykti per atlaidus kunigams ir t. t. Priekaištauta, kad rašinėjąs pareiškimus aukštoms valdžios institucijoms, kad norįs tapti Kolbe (nacių konclageryje už kitus žuvęs lenkų kunigas. - V. S). i visus tuos priekaištus - jų kun. B. Laurinavičius sumini 14 -jis atsakė 1972-11-20 12 lapų pareiškimu V. Purvaneckaitei ir nuorašais RKRT įgaliotiniui J. Rugieniui, vysk. J. Labukui ir mons. Č. Krivaičiui.

Visi tie raštai erzino ir pykino valdžią. Vienaip ar kitaip į kiekvieną iš jų reikėjo reaguoti. Tikriausiai vietinės valdžios iniciatyva (gal suderinus ir su aukštesnėmis instancijomis) buvo nutarta pabandyti kun. B. Laurinavičių kitaip „pažaboti": vėlų 1972-11-25 vakarą kažkokie paaugliai akmenimis išdaužė du klebonijos langus. Milicija po kurio laiko nustatė, kas tai padarė. Kun. B. Laurinavičiui pasitaikė gera proga atsikirsti valdžios puldinėjimams už gausiai bažnyčią lankančius vaikus: langus išdaužė ne bažnyčią lankantys, o jos nelankantys paaugliai. Adutiškio bažnyčios komiteto, gyventojų ir jo paties vardu apie šį įvykį 1972-11-27-1973-02-20 buvo pasiųsti keturi pareiškimai vietos milicijai, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui V. Sauliūnui ir net aukščiausioms Sovietų Sąjungos valdžios institucijoms - SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, SSRS Ministrų tarybai, SSRS švietimo ministrui, SSRS generaliniam prokurorui, vysk. J. Labukui ir mons. Č. Krivaičiui. Kun. B. Laurinavičius šį smurtą susiejo su rajono vykdomojo komiteto pirmininkės V. Purva-neckaitės priekaištu ir grasinimu, pareiškė įtarimą, kad paaugliai langus daužė kažkieno nurodymu. LSSR prokuratūra 1973-02-01 davė oficialų atsakymą apie piktadarių nubaudimą ir nurodė, kad organizatoriai nenustatyti. Ypač išsamus pareiškimas parašytas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui V. Sauliūnui (kurio pareiga buvo „kuruoti" rajono kunigų darbą ir kuris vis „auklėdavo" kun. B. Laurinavičių). Šiame pareiškime jis ir vėl išvardija daugybę Bažnyčios veiklos varžymo faktų ir konkrečių užsipuolimų prieš jį: už vaikų dalyvavimą procesijoje, už iškilmingą (su vėliavomis ir giesmėmis) mirusiųjų laidojimą, už svetimų kunigų dalyvavimą rekolekcijose ir atlaiduose be rajono valdžios leidimo, už tai, kad rašo daug pareiškimų. Į paskutinį užsipuolimą jis taip atsako: „Malonėkite be jokio pagrindo manęs nekamantinėti, o tuomet aš eisiu savo pareigas patylutėmis - nerašysiu".

    1973 m. liepos mėn. su kun. B. Laurinavičiumi panoro susipažinti V. Sauliūną pakeitęs naujasis rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Mačionis. (Apie buvusį savo „auklėtoją" kun. B. Laurinavičius su pašaipėle rašo: „Vaclovas Sauliūnas dingo kaip kirvis ežere".) Naujasis auklėtojas buvo toks pat kirvis. Pirmojo pokalbio metu pareiškė: „Į atlaidus leisiu atvykti dviem trims kunigams". Kun. B. Laurinavičius paaiškino, kad Adutiškiui tiek per mažai, nes daug maldininkų atvyksta iš Gudijos. „Saviesiems (atseit Lietuvos gyventojams) užteks", - išgirdo atsakymą. - „Bet juk ant kaktos maldininkams neparašyta, iš kur atvykę. Reikia visus aptarnauti", - atsikirto kun. B. Laurinavičius.

Šią pirmąją pažintį kun. B. Laurinavičius toliau taip aprašo: „Priminiau, kad daug ką mums leidžia ne tik konstitucija, bet ir 1918 m. sausio 23 d. Rusijos komisarų dekretas, kur sakoma: „Mokytis ir mokyti religijos piliečiai gali privačiai". Į šį mano priminimą atsakė: „Gali mokyti tėvai ir kas nors iš nusimanančių. Kunigams negalima". Atsakiau, kad aš jokia užkrečiama liga nesergu, be to, dekrete nėra pasakyta: „Kunigams negalima". Atsakė: „Matyti, kad mėgsti kalbėti". Atsisveikindamas žadėjo ateity pasimatyti". Šie keli sakiniai atskleidžia kun. B. Laurinavičiaus pokalbiams su sovietiniais pareigūnais būdingą toną ir jo atkaklumą ginant Bažnyčios teises.

1973 m. buvusį kadrinį enkavedistą J. Rugienį RKRT įgaliotinio poste pakeitė liberalesnis Kazimieras Tumėnas. Žinoma, nebuvo ko tikėtis, kad pasikeis politika Bažnyčios atžvilgiu - ne jie ją nustatinėjo, - nebent tikėtasi žmoniškesnio tono. Atsitiktinai J. Rugienį 1973 m. vasarą kun. B. Laurinavičius sutiko Vilniuje troleibusų stotelėje. J. Rugienis apsimetė jo nepastebėjęs. Grįžęs namo, kun. B. Laurinavičius neiškente ir liepos 9 d. pasiuntė jam („Piliečiui Justinui Rugieniui") laišką (laiško nuorašą pasiuntė „Kunigui Česlovui Krivaičiui"). Priekaištaudamas už patirtus grasinimus, neteisybes, jis rašo: „Aršiausias antitarybininkas nenuteikė ir nenuteiks liaudies taip antitarybiškai, kaip Jūs, komunistas, nuteikėte švenčione-liškius". Tačiau laišką baigia atleidimo žodžiais: „Telaimina Jus Aukščiausiasis, kurio įsteigtą Bažnyčią Jūs griovėte, bet nesugriovėt!"

Tais pačiais metais jis parašė kupiną nusivylimo laišką kun. A. Gutauskui. „Ačiū už anas, tolimoj praeity maloniai praleistas minutes, kai Jūs kėlėte mano ūpą ir skaidrinote nuotaiką, tik ne ačiū už vėliau sukeltą nusivylimą". N. B. „Nelaukite mitros, ir tenelaukia tie, kurie apie ją svajoja..." Linki jam neiti Č. Krivaičio karjeros laiptais.

1973 m. liepos 31 d. jis rašo septynių lapų pareiškimą Religijų reikalų tarybos prie SSRS MT pirmininko pavaduotojui N. Tarasovui ir kelis nuorašus: jo įgaliotiniui Lietuvoje K. Tumėnui, Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininkei V. Purvaneckaitei, vysk. J. Labukui ir mons. Č. Krivaičiui. Pareiškime išsamiai atsako į jam pateiktus klausimus, kai Adutiškyje liepos 13 d. buvo netikėtai apsilankęs Tarasovas ir kiti. Jis apsistoja ties draudimu kviesti talkon į atlaidus, rekolekcijas kitus kunigus (nors to ir nepaisė). Konstatuoja, kad „Tarybų Sąjungoj Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet turbūt nėra pasauly kitos valstybės, kuri taip kištųsi į Bažnyčios gyvenimą". Jis priekaištauja, kad varžantys Bažnyčios veiklą įstatymai viešai neskelbiami ir vietiniai valdžios atstovai juos taiko kaip patys išmano, todėl klesti savivalė ir prievartavimai. Pareiškimą baigia kaip paprastai taiklia pašaipa dėl valdžios dvi-veidžiavimo: esą M. Valančius, A. Alekna savo knygose kalba, kad „1863 metais buvo uždrausta naujų bažnyčių statymas, senų taisymas ir kunigų atvažiavimas į atlaidus. Bet aišku ir suprantama, kad Leninas, panaikindamas visus carų išleistus dekretus, be abejonės, panaikino ir tą, kuriuo buvo draudžiama pakviest kunigus į atlaidus, o tarybiniais laikais toks ar panašus dekretas nebuvo išleistas". (Visas šio pareiškimo tekstas buvo išspausdintas „LKB Kronikoje", Nr. 8).

1973-11-29 kun. B. Laurinavičius vėl rašo pareiškimą RRT įgaliotiniui ir nuorašus tiems patiems asmenims. Pareiškime vėl diskutuoja dėl valdžios reikalavimo gauti jų leidimą kunigams atvykti į atlaidus. Paskutiniame susitikime su vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju kun. B. Laurinavičius iš jo išgirdo, kad „leidimą duos, bet ne visuomet tiems, kurių bus prašoma". Jis protestuoja, kad valdžia parinktų į talką kunigus, ir prašo, kad dėl to pareikštų protestą ir vysk. J. Labukas, kaip einantis Lietuvos Bažnyčios primo pareigas. Kun. B. Laurinavičius nesitaikstė su valdžios prievartavimais: 1974 m. kovo 15-16 d. Adutiškio bažnyčioje vykusiose rekolekcijose vėl dalyvavo valdžios „neaprobuoti" kunigai. Už tai Švenčionių rajono vykdomojo komiteto administracinė komisija kovo 25 d. jam pareiškė įspėjimą.

1974 m. balandžio 30 d. Adutiškio parapijos tikintieji (771 žmogus) pasiuntė pareiškimą SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, SSRS teisingumo ministrui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai dėl įstatymiškai nepagrįsto jų klebono įspėjimo už kunigų dalyvavimą rekolekcijose, nes niekas nei jiems, nei klebonui tokio draudžiančio įstatymo neparodė. „Tad, -klausia, - kas laužo konstituciją - klebonas ar pareigūnai?" Klebonas tą pačią dieną rašytame savo pareiškime RRT įgaliotiniui K. Tumėnui, LSSR teisingumo ministrui ir visų vyskupijų valdytojams rašo, kad jis vadovaujasi Vilniaus arkivyskupijos sinodo reikalavimais, jog klebonas pasirūpintų rekolekcijomis ir pakankamu skaičiumi kunigų jose. (Tąkart per rekolekcijas išpažintį atliko 3105 tikintieji ir, aišku, du ar trys kunigai būtų nepajėgę tiek išklausyti.) Jis pabrėžia, kad niekas nepateikia įstatymo, draudžiančio į talką kviestis kitus kunigus, o „įstatymas galioja ir saisto tik viešai paskelbtas ir neprieštaraujantis konstitucijai". Jis rašo, kad vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Vytauto Mačionio nurodytame įspėjimo pagrindime (kad pažeistas LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1966-05-12 įsakas) visai nekalbama apie tokį draudimą. Aišku, ir šis pareiškimas liko be atsako.

Tų pačių metų gegužės 1 d. jis, atsiliepdamas į vyskupijų valdytojų 1973-12-13 laišką „Šventųjų metų reikalu", parašė laišką visiems vyskupijų valdytojams apie gautą įspėjimą dėl rekolekcijų, kurias sovietiniai pareigūnai traktavo kaip susirinkimą, ir prašė ne tik raginti kunigus rengti „Susikaupimo dienas", nes jos reiškia tą patį, kaip ir rekolekcijos, bet ir ginti juos nuo valdžios savivalės. Oficialias pareigas einantiems vyskupams priminė, kad „Gera būtų, jei prisimintumėt, jog Jus pirma išaukštino Motina Bažnyčia, pakviesdama į Viešpaties vynuogyną, o tik vėliau atitinkami organai „aprobavo" Jus, kad verti mitros". Primena atvejį, kai vienas iš šių vyskupų valdžios skriaudžiamo kunigo ne tik neužtarė, bet netgi įžeidė: „Jei nevyksi į Viduklę, būsi suspenduotas, ekskomunikuotas, degraduotas ir galėsi ženytis..." O kitas su mitra dar pridėjo: „Žinok, kad vysk. Labukas dėl tavęs nepaliks dviejų vyskupijų ir nevažiuos į Žagarę". (Į Žagarę valdžios buvo ištremtas vysk. J. Steponavičius.) Kun. B. Laurinavičius prideda savo komentarą: „Dievas yra visur. Jis yra ir Žagarėj. O dėl mitros, tai ji Žagarėj daug ryškiau šviečia, negu katedrose ir prabangiose vilose. Neleisk, Viešpatie, kad Lietuvos ordinarų <...> ganytojiški laiškai būtų rašomi vien tuščiai propagandai", - užbaigia laišką.

Per 1974 m. Velykas žmonės kleboną įspėjo, kad bažnyčioje yra seklių iš rajono. Kun. B. Laurinavičius specialiai per pamokslą papasakojo, kaip dar Švenčionėliuose jį verbavo saugumietis Sprindys ir siūlė šnipinėti vysk. J. Steponavičių. Kadangi jis nesutiko, atėmė jo pastatydintą namą. Dabar vietos valdžia priekabiauja, kad neprašąs leidimo kunigams atvykti į atlaidus. Jis viską išdėstė ir paaiškino: vadovaujasi Bažnyčios teise ir arkivyskupijos sinodo, o ne valdžios reikalavimais. Pamokslą baigė pareikšdamas, kad „priimdamas kunigystės šventimus, aš prisiekiau, kad kunigo pareigas eisiu sąžiningai. Tą priesaiką aš šiandien prieš Dievą ir prieš jus pakartoju".

1974-10-03 apylinkės pirmininkas vėl jam surašė protokolą, kuriame kaltino, kad rugsėjo 28-29 d. atlaiduose dalyvavo kunigai be rajono valdžios leidimo. Apylinkės pirmininkui jis paaiškino, kad tokio įstatymo jam niekas nepateikė, o nevieši įstatymai jo neįpareigoja, ir protokolą pasirašyti atsisakė.

1975 m. sausio 25 d. jis parašo 17 lapų pareiškimą RRT įgaliotiniui K. Tumėnui ir nuorašus vysk. J. Labukui, vysk. L. Poviloniui, Vilniaus arkivyskupijos kurijai ir Kauno kunigų seminarijai. Pretekstas šiam pareiškimui buvo K. Tumėno ir V. Mačionio apsilankymas pas jį lapkričio 11d. Šio apsilankymo tikslas buvo pabandyti jį užčiaupti. „Kam tie raštai ir žmonių siuntinėjimai?" - priekaištavo jam. Jis atsakė: „Gyvenimas verčia". Pareiškime palietė daugybę jam ir Bažnyčiai opių problemų. Atrodo, dar vienas Sizifo bandymas... Pareiškime pirmiausia jis atsako į K. Tumėno patarimą parapijiečiams perauklėti kleboną. Jis sakosi esąs išauklėtas Kristaus dvasia, kuris mokė: „Verčiau jūs sakykite: ,Taip', jei taip. ,Ne', jei ne" (Mt 5, 37). Jis klausia: „Kas gali būti gražesnio už tiesiakalbiškumą? Ir ar gali būt kas šlykštesnio už tuos, kurių kalbos skiriasi nuo gyvenimo? Kad „perauklėtų" išauklėtą, turi savo idėjomis sužavėti ir gyvenimu paveikti. Aišku ir suprantama, kad nei tuščiomis kalbomis, nei vilionėmis, nei šantažu gerai išauklėto negali perauklėti". Jis sako jaunystėje žavėjęsis marksistų ir komunistų idėjomis, bet „gyvenimas įtikino, kad visa, ką jie rašo ir sako, yra tik negyva raidė popieriuje, o gyvenimas nukrypsta šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu priešinga kryptim". Jis pamini Konstitucijos garantuojamą religinės praktikos laisvę, tačiau <...> sausio 19 d. į bažnyčią atėję apylinkės pirmininkas, vidurinės mokyklos direktorius Navikas ir mokytojas Baužys stebėjo besimeldžiančius mokinius, kad paskui juos galėtų šantažuoti. Nėra religinės spaudos laisvės! Valdžia įžūliai kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą ir jį visaip varžo. Jis konstatuoja, kad Gudijoje gyvenantys lietuviai katalikai ne tik neturi lietuvio kunigo, bet jų vaikai net mokytis negali lietuviškai. Adutiškyje sekami į bažnyčią einantys moksleiviai ir paskui šantažuojami. Jų parapijietis J. Skyrelis nebuvo priimtas mokytis į kunigų seminariją, nes priimti neleido K. Tumėnas. Jis rašo: „Kaip mes, kunigai, neturime teisės ir nereiškiame pretenzijų, kuriuos kandidatus priimti į komjaunimą ar komunistų partiją, TAIP IR JŪS NETURITE TEISĖS SPRĘSTI APIE JAUNUOLIŲ TINKAMUMĄ KUNIGŲ LUOMUI. Bažnyčios istorijoj negirdėta, kad ateistai spręstų apie kandidatų į kunigus tinkamumą". Aprašo adutiškiečių vargo kelius sovietinėse įstaigose dėl šildymo bažnyčiai įrengimo. Piktinasi dėl prievarta brukamo ateizmo, dėl mokinių persekiojimo už tai, kad yra tikintys, net dėl tikinčiųjų ūkio darbininkų diskriminavimo. Šis pareiškimas (šiek tiek sutrumpintas) buvo paskelbtas „LKB Kronikoje", Nr. 16.

Dėl vaikų, kurie buvo pastebėti bažnyčioje ir po to šantažuojami mokykloje, jų tėvai 1975-02-20 pateikė pareiškimą SSKP CK generaliniam sekretoriui, taip pat nuorašus SSRS švietimo ministrui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai, kur aprašė šiuos faktus ir prašė, kad vietiniai pareigūnai būtų sutramdyti ir gerbtų konstitucijos garantuotas laisves. Nėra abejonės, kad ir šis pareiškimas buvo redaguotas kun. B. Laurinavičiaus.

Dėl šio ir kitų klausimų kun. B. Laurinavičius vasario 5 d. buvo iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą ir čia pareikalauta, kad pasirašytų protokolą, jog, leisdamas vaikams patarnauti Mišioms, pažeidė sovietinius įstatymus. Jis atsisakė pasirašyti, nes „negali būti tokių įstatymų, kurie prieštarautų konstitucijos garantuojamoms žmogaus laisvėms". Atsisakė prašyti leidimų kunigams atvykti į atlaidus ar rekolekcijas, nes rūpintis tikinčiųjų poreikių tenkinimu pagal Bažnyčios teisės ir arkivyskupijos sinodo nutarimus yra pavesta klebonui. Į priekaištą, kad be reikiamos dokumentacijos įrengė bažnyčioje šildymą, jis atsako, jog buvo pateikęs šešis pareiškimus visoms respublikos valdžios instancijoms, bet iš jų negavo nė vieno atsakymo. Šį faktą adutiškiečiai suprato, kaip valdžios nenorą kištis į atskirtos nuo valstybės Bažnyčios reikalus ir reikalą išsprendė savarankiškai. Šildymo įrengimo dokumentacijos sutvarkymas dabar priklauso tik nuo rajono valdžios.

1975-06-24 jis rašo laišką Vilniaus arkivyskupijos valdytojui mons. Č. Krivaičiui, kur išreiškia savo ir daugybės tikinčiųjų pasipiktinimą Niujorke spaudos konferencijoje jo padarytu pareiškimu, kad „Tarybų Lietuvos visi tikintieji turi visas sąlygas praktikuoti religiją. Nei jie, nei jų vaikai nėra persekiojami už savo įsitikinimus. Mes, dvasininkai, turime visas sąlygas savo darbui". (Pareiškimas buvo paskelbtas Tiesoje 1975-02-20, Nr. 43/974.) Kun.B.Laurinavičius jį tiesmukiškai gėdina už tokį įžūlų melą: „Esu tikras, kad eilinis tikintysis niekuomet nedrįstų taip meluoti, kaip Jūs melavote <...> O Jūs gi kunigas! Jūs skaitotės net ne eiliniu!"

1975 m. rugsėjo 25 d. 66 Vilniaus arkivyskupijos kunigai pasiuntė LSSR Ministrų tarybai pareiškimą (be abejo, rašytą kun. B. Laurinavičiaus) ir jo nuorašus RRT įgaliotiniui, visų vyskupijų kurijoms ir vyskupams tremtiniams V.Sladkevičiui ir J.Steponavičiui. Pareiškime reikalaujama grąžinti į savo pareigas 1961 m. valdžios nušalintą vysk. J. Steponavičių. Nurodomas jo vienintelis „nusikaltimas": kad nesutiko paklusti buvusiam RKRT įgaliotiniui J. Rugieniui ir atsisakė paskelbti Bažnyčios veiklą slopinančius potvarkius. Prašymas grindžiamas tuo, kad „pastaraisiais metais tarybinė spauda ir radijas nuolat akcentuoja Tarybinės vyriausybės nesikišimą į Bažnyčios vidaus reikalus", o kunigai savo ruožtu taip pat nori normalių santykių su vyriausybe, todėl jie turį vilčių, kad „Ministrų Taryba leis vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti savo vyskupiškas pareigas". Pareiškimas buvo paskelbtas „LKB Kronikoje", Nr. 21.

Kunigai K. Garuckas, Alf. Merkys, B. Laurinavičius, K. Pukėnas, St. Valiukėnas ir P. Svjontek 1975 m. balandžio 28 d. kreipėsi į SSKP CK generalinį sekretorių, SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumą, generalinį prokurorą, Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumą, prokurorą ir visų vyskupijų kurijas dėl nuteistųjų už religinės literatūros spausdinimą Pauliaus Petronio, Petro Plumpos, Jono Stašaičio ir Virgilijaus Jaugelio. Pareiškime pabrėžiama, kad SSRS ir LSSR konstitucijos garantuoja religijos ir spaudos laisvę, tačiau respublikos valdžia neleidžia katalikams spausdinti religinės literatūros. Todėl nuteistieji ėmėsi slaptai spausdinti ir platinti maldaknyges. Kaltinimas „LKB Kronikos" kaip šmeižtiško ir nelegalaus leidinio dauginimu yra nepagrįstas, nes „Kronika" nieko ne-šmeižia, o tik iškelia viešumon tikintiesiems valdžios daromus nusikaltimus. LSSR Aukščiausiasis teismas prašomas panaikinti 1974-12-24 nuosprendį, nes:

1. SSRS ir LSSR Konstitucijos, taip pat SSRS pasirašyta Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija garantuoja sąžinės, religijos, kulto ir spaudos laisvę. Religijos laisvė suponuoja laisvę ir ją pažinti, tačiau tai neįmanoma be religinės spaudos, kurią draudžia respublikos valdžia. „Religinė literatūra - tikinčiųjų gyvybinis reikalas", - konstatuojama pareiškime, ir nepadės jokie teismai: „tikintieji kiek sugebės ir toliau slapta gamins religinę literatūrą".

2. „LKB Kronikos" leidyba nėra joks nusikaltimas, nes Visuotinė žmogaus teisių deklaracija sako, kad „kiekvienas žmogus <...> turi teisę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bet kuriomis priemonėmis". Be to, „Kronika" - ne šmeižtų, o tikrų faktų leidinys, atskleidžiantis tikinčiųjų teisių ir laisvių varžymus.

3. Šis teismas - tai tikinčiųjų beteisiškumo įrodymas, nes nebuvo skaitomasi net su Baudžiamojo proceso kodeksu: iki teismo jie buvo kalinami ilgiau kaip metus vietoj leidžiamų 9 mėnesių.

Pabaigoje prašoma šiuos nuteistuosius (ir J. Gražį), taip pat tardomuosius (N. Sadūnaitę ir S. Kovaliovą) paleisti, o „Lietuvos tikintiesiems užtikrinti teisę naudotis tomis laisvėmis, kurias garantuoja tarybinė Konstitucija ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija".

Kun. B. Laurinavičius nenutylėdavo jokio melo ir užsipuolimo prieš Bažnyčią. Neabejotinai jo rašytas - tai išduoda jam būdingas stilius ir argumentacija - atviras laiškas, pasirašytas 31 Vilniaus arkivyskupijos kunigo, 1975-10-04 siunčiamas LKP CK, o nuorašai LSSR MT, Aukščiausiajai tarybai, Mokslų akademijai, RRT įgaliotiniui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Šiame laiške su kun. B. Laurinavičiui būdingu kruopštumu išanalizuoti paskutiniais metais doc. J. Aničo skelbti straipsniai apie religinių kultų įstatymus ir sąžinės laisvę. Pateikdamas konkrečius faktus iš praeities ir dabarties, jis atskleidžia J. Aničo skelbiamų teiginių melagingumą ir veidmainingumą: laiške analizuojama 14 įvairių Bažnyčios ir valstybės santykių sričių ir parodomas šiuos santykius deklaruojančių įstatymų ir gyvenimo realybės neatitikimas. Reikalaujama, „kad būtų užtikrinta Lietuvos katalikams teisė naudotis tomis teisėmis ir laisvėmis, kurias garantuoja tarptautiniai susitarimai ir šalies Konstitucija". Šis atviras laiškas buvo paskelbtas „LKB Kronikoje", Nr. 22.

1976 m. vasario 15 d. kunigai: B. Laurinavičius, A. Petronis, K. Garuckas ir A. Simonaitis - kreipėsi pareiškimu į SSKP CK generalinį sekretorių, SSRS Ministrų tarybos pirmininką, o nuorašais - į LSSR Ministrų tarybą, RRT įgaliotinį ir visų vyskupijų valdytojus dėl vysk. J. Steponavičiaus neteisėto laikymo tremtyje. Remdamiesi LSSR Baudžiamojo kodekso 30 straipsniu, kuris numato galimybę atimti teisę eiti tam tikras pareigas nuo 1 iki 5 metų ir tai tik teismo sprendimu, klausia: „už ką be teismo", „be kaltės", „taigi neteisėtai" šešiolikti metai laikomas tremtyje vyskupas? Į 1975-09-25 Vilniaus arkivyskupijos 66 kunigų pasirašytą pareiškimą gautas tik žodinis neigiamas RRT įgaliotinio atsakymas, tačiau paklaustas, dėl ko vyskupas ištremtas, jis negalėjo paaiškinti. Pareiškime prašoma: „visų tiesą ir teisingumą mylinčių žmonių vardu grąžinti vysk. J. Steponavičių į jo anksčiau eitas Vilniaus arkivyskupijos ordinaro pareigas".

Paminėtina, kad dėl savo neteisėtos tremties netylėjo ir pats vysk. J. Steponavičius: jis 1975 m. rugsėjo 15 d. išsamiu pareiškimu LSSR Ministrų tarybos pirmininkui J. Maniušiui bei nuorašais vyskupams J. Labukui, J. Pletkui, L. Poviloniui, R. Krikščiūnui, V. Sladkevičiui, Kaišiadorių vyskupijos valdytojui kan. J. Andrikoniui bei Vilniaus arkivyskupijos kurijai išdėsto tikrąsias jo nušalinimo iš pareigų priežastis, šio veiksmo neteisėtumą, RKRT įgaliotinio savavaliavimus, kišimąsi į Bažnyčios vidaus gyvenimą ir prašo atitaisyti padarytą neteisėtumą - leisti eiti pareigas. Kaip matoma, kun. B. Laurinavičius (ir kiti kunigai) parėmė vysk. J. Steponavičių ir gynė Bažnyčią bei tikinčiųjų teises.

Iš jo rašytų pareiškimų turinio matyti, kad jo kovos sritis tolydžio plėtėsi ir apėmė ne tik Lietuvos Katalikų Bažnyčios, bet ir visos tautos interesus. Ypač tai iškyla 1977 m. jo rašytame atvirame laiške L. Brežnevui. 1977 m. spalio 15 d. jis parašo 72 mašinraščio lapų (!) pareiškimą - atvirą laišką SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui. Nuorašus pasiunčia: vyskupams J. Labukui, L. Poviloniui, R. Krikščiūnui, Vilniaus, Telšių ir Kaišiadorių vyskupijų kurijoms, SSRS Informacijos agentūrai TASS bei Lietuvos radijo ir televizijos komitetui. Laišką pradeda V. Lenino žodžiais: „Reikalinga tiksli informacija" ir apgailestauja, kad „Tarybų Lietuvos informacija labai dažnai būna tendencinga ir klaidinga". Kadangi Tarybų Lietuvos tikintieji neturi galimybės paneigti apie juos skleidžiamo melo, - rašo jis, - jis imasi atsakomybės atskleisti tiesą.

    Pirmiausia reiškiamas priekaištas dėl to, kad falsifikuojama arba nutylima Lietuvos istorija. Ką moksleivis gali sužinoti apie Lietuvos istoriją, jeigu jai skirtas vadovėlis tėra 106 puslapių, tuo tarpu SSRS istorijai skirta 200-400 puslapių? Jis dėsto ilgaamžę Lietuvos engimo istoriją: 1569-1795 m. ją engė lenkų bajorai, 1795-1915 m. Rusijos carai, o 1915-1918 m. -vokiečių „kultūrtregeriai". Tik 1918m. atkūrusi nepriklausomybę Lietuva per 20 metų žengė nepaprastai didelį žingsnį politiniame, ūkiniame ir kultūriniame gyvenime. Klausia: kodėl nuo moksleivių šis laikotarpis dabar slepiamas arba šmeižiamas?

Atkreipia dėmesį, kad vadinamojoje „buržuazinėje" Lietuvoje buvo spaudos laisvė, o dabar nėra. Visa spauda dabar cenzūruojama. Religinės išvis nėra. Tikintieji priversti ją leisti pogrindyje. Už tai jie teisiami. Jis reikalauja paleisti už tai nuteistą R Plumpą ir kitus.

Nėra tikėjimo laisvės. 1918 m. sausio 23 d. V. Lenino pasirašytas dekretas skelbia: „Mokyti ir mokytis religijos piliečiai gali privačiai". Tačiau Lietuvoje kunigams net bažnyčioje draudžiama tikinčiuosius mokyti tikėjimo tiesų ir moralės. Vysk. J. Steponavičius be jokio teismo šešiolika metų laikomas tremtyje vien už tai, kad atsisakė vykdyti RKRT įgaliotinio J. Rugienio neteisėtus reikalavimus - griauti Bažnyčią iš vidaus. Kun. B. Laurinavičius prašo atkurti teisingumą ir vysk. J. Steponavičių grąžinti eiti pareigas.

Jis iškelia ir neteisėtą jo namo (klebonijos) nusavinimą Švenčionėliuose, reikalauja jį grąžinti, nes, jeigu nebus grąžintas, tai „ateity bus faktas, kokios savivalės ir neteisybės buvo vykdomos Jums valdant Tarybų Sąjungą". Kalba apie vykdomą nutautinimą ir rusinimą: atvykėliai rusai nė nemano mokytis lietuviškai. Vienas užkalbintas rusas jaunuolis jam pareiškė, kad „lietuviškai kalba tik davatkos ir banditai". Gudijoje lietuvių gyvenamuose rajonuose išvis nėra lietuviškų mokyklų.

    Išsamiai analizuoja diskriminacinę Bažnyčios padėtį Lietuvoje ir jaunimui brutaliai brukamą ateizmą. Visa tai pateikia faktais: už 1 m² gyvenamojo ploto buto nuomos mokesčio visi moka 13-17 kp., o kunigai 30-60 kp. Visiems neapmokestinamas minimumas yra 60 rublių, o kunigams tokio minimumo išvis nėra. Be to, kunigams nemokamos pensijos, nors pajamų mokesčius jie moka. Už 1 kWh elektros energijos visi moka po 4 kapeikas (kolchozai po 1 kapeiką), o bažnyčios turi mokėti po 25 kapeikas. Mirus kunigui Zigmui Neciunskui jokia organizacija neišnuomojo jokio autobuso jo karstui nuvežti į tėviškės kapines. Visos bažnyčios yra apdraustos privalomuoju draudimu, bet nė viena sudegusi bažnyčia negavo draudimo išmokų. Bažnyčių remontui labai sunku gauti iš valdžios leidimą, o ir gavus neskiriama medžiagų. Niokojami ir griaunami net architektūrinę vertę turintys religiniai paminklai: nugriautos Vilniaus arkikatedros skulptūros, išgriautos Vilniaus Kalvarijų stotys, susprogdinti Trys Kryžiai Vilniuje. Barbariškai niokojamos tikinčiųjų gerbiamos vietos: griaunamas Kryžių kalnas prie Šiaulių, likviduotos Kauno kapinės, kur ilsėjosi Atlanto nugalėtojų Dariaus ir Girėno palaikai, Vilniaus liuteronų kapinės sunaikintos ir paverstos skveru. Prašo pareikalauti, kad respublikos valdžia atstatytų nugriautus paminklus, taip pat, kad ateistinė propaganda nemeluotų, nešmeižtų ir neniekintų tikinčiųjų.

Šio pareiškimo-atviro laiško pasirodymas turbūt sietinas su naujų Religinių bendrijų nuostatų, kuriuos 1976 m. liepos 28 d. įsaku IX-748 patvirtino LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumas, įsigaliojimu. Šie nuostatai dar labiau siaurino ir varžė Bažnyčios veiklą, todėl kun.B.Laurinavičius taip plačiai ir išsamiai išdėstė nepavydėtiną Bažnyčios padėtį. Reikalaujama tik vieno: konstitucijos garantuojamos laisvės ir teisingumo.

Skaitant šį tokį ilgą pareiškimą, kyla klausimas: nejau kun. B. Laurinavičius tikėjosi, kad tuo padarys SSRS antibažnytinėje politikoje perversmą? Nejau tikėjosi, kad laiškas pasieks L. Brežnevą ir bus jo perskaitytas? Nebuvo jis koks naivuolis, kad to tikėtųsi. Tad kodėl rašė? Kodėl dar kartą bandė risti į kalną Sizifo akmenį? Jo sąžinė neleido jam tylėti ir nieko nedaryti, kai Bažnyčiai buvo dedami vis stipresni antrankiai. Gal jis tikėjosi, kad šis dokumentas pasieks Vakarus, o tada būtų galima tikėtis kokios reakcijos ir čia, Lietuvoje?.. Viena aišku, kad jį pasiuntęs jis galėjo pasakyti: Feci, quod potui (lot. - padariau, ką galėjau.) Beje, sutrumpintas šis laiškas buvo paskelbtas „LKB Kronikoje", Nr. 32. Taigi Vakarus pasiekė.

1978-04-13 kun. B. Laurinavičius parašė pareiškimą LSSR AT Prezidiumui, o nuorašus vyskupams J. Labukui, L. Poviloniui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Čia jis pateikia 10 argumentuotų siūlymų rengiamos naujos LSSR konstitucijos projektui. Jis siūlo įrašyti, kad atskirta nuo valstybės ne tik Bažnyčia, bet kad ir valstybė atskirta nuo Bažnyčios. Dabar valstybė, būdama neatskirta nuo Bažnyčios, į jos gyvenimą kišasi kaip nė vienoje kitoje šalyje. Jis šio dabartinio „atskyrimo" santykius iliustruoja vaizdingu gyvenimišku pavyzdžiu: „Kai tarybinis teismas išskiria sutuoktinius, išskiria taip, kad jie vienas su kitu nieko bendro neturi. Jei teismas išskyręs paliktų vyrui teisę buvusią žmoną išnaudoti ir kištis į jos gyvenimą, toks išskyrimas būtų juoko vertas: visi sakytų, kad teismas neteisingas, nes išskyrė vienašališkai". Tokie yra šiandien, sako jis, valstybės ir Bažnyčios santykiai: Bažnyčia neturi jokių teisių valstybėje, o valstybė ją engia ir prievartauja kiek nori.

Toliau pareiškime jis reikalauja, kad konstitucija numatytų drausti abortus, suteikti vienodą žodžio, spaudos ir propagandos laisvę ateistams ir tikintiesiems, nediskriminuoti ekonominėje ir socialinėje srityse bažnyčios tarnų (mokėti jiems pensijas, suvienodinti mokesčius už elektrą, gyvenamąjį plotą, taikyti tą patį neapmokestinamą pajamų mokesčio minimumą ir kt.), imtis efektyvių priemonių alkoholizmui įveikti, suteikti ne žodines, o realias teises visiems tikintiesiems (o ne nuo ateistinės valdžios nustatyto amžiaus) mokytis ir praktikuoti religiją, taip pat visiems žmonėms (ir kolūkiečiams!) užtikrinti garantuotą poilsį sekmadieniais.

    Tolesni laiškai gvildena ateistinės valdžios nuolat aitrinamą Bažnyčios žaizdą - jos griovimą iš vidaus. 1978-05-31 išsamiame laiške mons. Č. Krivaičiui, vyskupams J. Labukui, L. Poviloniui ir R. Krikščiūnui, taip pat Telšių ir Kaišiadorių kurijoms rašo, kad, pasklidus gandams, jog į Vilniaus arkivyskupiją bus atkeltas vysk. R. Krikščiūnas (vietoj Č. Krivaičio), jis ir kun. K. Žemėnas apsilankė pas vyskupus R. Krikščiūną ir J. Labuką ir jiems pareiškė, kad Vilniaus arkivyskupijos kunigai laukia tik savo ordinaro - vysk. J. Steponavičiaus. (Po to kun. B. Laurinavičių dėl šio vizito tardė KGB). Laiške priekaištaujama kurijoms, kad negina Bažnyčios reikalų ir tik formaliai rūpinasi pastoracija. Vėlesniame, 1978-08-31, laiške visų vyskupijų valdytojams ir kunigų seminarijos rektoriui dr. kun. V. Butkui atsako į gautus priekaištus, kad liepos 2 d. Adutiškyje jis teikęs Sutvirtinimo sakramentą: jis buvo kaltinamas, kad tai daręs illicite ir invalide (pagal Bažnyčios teisę neleistinai ir negaliojančiai). Jis atsako, kad darė licite ir valide (leistinai ir galiojančiai). Iš tikrųjų Sutvirtinimo sakramentą jis teikė leistinai ir galiojančiai: šią teisę jam buvo išaiškinęs pats vysk. J. Steponavičius laiške, apie kurį kalbėsime vėliau. Beje, tais metais klebonai savo parapijose Sutvirtinimo sakramentą teikė ir Dubičiuose, Kalesninkuose, Eišiškėse, Butrimonyse, Valkininkuose. Taigi ši teisė buvo žinoma daugeliui kunigų. Kun. B. Laurinavičius nepraleidžia progos pasibelsti ir į valdytojų sąžines. Jis klausia: 1) ar mons. Č. Krivaitis, 18 metų illicite valdydamas arkivyskupiją, turi teisę kitiems teikti jurisdikciją? 2) ar licite ir valide elgiasi visi tie dignitoriai, kurie užsieniui meluoja apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios turimas laisves? 3) ar licite ir valide pasielgė tie, kurie saugumui pranešė apie jo ir kun. K. Žemėno pokalbį su vysk. R. Krikščiūnu?

Minėtinas ir jo 1978 m. kalėdinis pamokslas. Kaip tik prieš Kalėdas, gruodžio 21 d. įvyko incidentas: į kleboniją įsiveržė apylinkės pirmininkas, lietuvių mokyklos direktorius, vienas mokytojas ir ėmė gąsdinti, šantažuoti su vargonininku berepetuojančius vaikų choro moksleivius. Atėjęs klebonas išvijo juos lauk. Be abejo, po viso šito reikėjo laukti valdžios keršto. Tai jis ir paviešino kalėdiniame pamoksle. Jis pareiškė, kad jo, kaip parapijos ganytojo, pareiga yra ginti tikinčiuosius nuo „plėšriųjų vilkų". Paragino ir tėvus ginti savo vaikus, nes jie turi teisę auklėti savo vaikus krikščioniška dvasia. Pamokslą baigė žodžiais: „Šią šventą naktį prisiekiu Kūdikėliui Jėzui -tikrajam Dievui, Tėvynei ir Jums, kad man pavestųjų tikinčiųjų teises ginsiu tol, kol plaks mano širdis". Testamentiniai žodžiai, kuriuos jis iš tiesų vykdė visą gyvenimą.

    1978 metai Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenimui buvo reikšmingi tuo, kad lapkričio 13 d. įsikūrė viešai veikianti visuomeninė organizacija - Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK). Katalikų Bažnyčia perėjo į naują, dar atkaklesnę tikinčiųjų teisių gynybą. Nuo 1976 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje veikė Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė, kuri savo pareiga laikė stebėti, kaip Lietuvoje laikomasi žmogaus teisių. Šiai grupei priklausė ir Ceikinių (Švenčionių r.) klebonas kun. Karolis Garuckas SJ. 1979 m. balandžio 6 d. jam mirus, jo vietoje (beje, paties kun. K. Garucko dar gyvam esant siūlymu) buvo įtrauktas kun. B. Laurinavičius. TTGK Komiteto atsiradimas ir kun. B. Laurinavičiaus įsijungimas į lietuviškąją Helsinkio grupę (beje, KGB smarkiai apdraskytą) negalėjo nekelti rūpesčio Lietuvos komunistinei valdžiai, visų pirma saugumui: jie žinojo, kas per asmenybės yra TTGKK nariai ir kun. B. Laurinavičius. KGB kabinetuose pradėta kurti nauji susidorojimo su šiomis organizacijomis ir „LKB Kronika" planai, ir 1980 m. pradžioje pasirodė pirmieji šio darbo rezultatai: naujų kratų ir areštų banga.

Kun. B. Laurinavičius tęsė savo darbus. 1979-01-15 jis laišku kreipiasi į visus (ir tremtyje esančius) vyskupus dėl savo parapijiečio Jono Skyrelio, kuris nuo 1970 m. vis bando įstoti į kunigų seminariją, tačiau vis nepriimamas. Jis neslepia, kad jam žinoma, kas nepriima, tačiau priekaištauja seminarijos vadovybei ir oficialiesiems valdytojams, kad jie neišdrįsta garsiai įvardyti tikrųjų trukdytojų, t. y. KGB. Apgailestauja, kad žodžiais valdytojai ragina ugdyti pašaukimus, o veiksmais jų negina. Šiuo reikalu yra ir keleto adutiškiečių laiškas vyskupams (1979-01-15).

    Truputį anksčiau - 1979-01-04 - grupė adutiškiečių kreipėsi laišku į SSKP CK generalinį sekretorių L. Brežnevą dėl minėto valdžios pareigūnų išpuolio prieš jų vaikus gruodžio 21 d., kai tie repetavo kalėdines giesmes. Laiške rašoma, kad mokykloje vaikai buvo verčiami pasirašinėti mokytojų jiems padiktuotus „pasiaiškinimus", kur buvo kaltinamas klebonas. Dėl to labai susijaudino ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Nepakėlęs šantažo, mokinys Antanas Kazlauskas pasikorė, o kito moksleivio motina - Aleksandra Stasiūnienė - gindama mokyklos direktoriui už tikėjimą savo sūnų, tiek susijaudino, kad netrukus ją ištiko mirtis. Prašoma sutramdyti visiškai žmoniškumą praradusių pareigūnų siautėjimą. Analogišką laišką ta pati grupė adutiškiečių 1979-02-15 pasiuntė SSRS generaliniam prokurorui. Sausio 6 d. savo pareiškimą šiuo klausimu SSRS generaliniam prokurorui parašė Rufina Krickienė. Be abejo, KGB ir prokuratūra stengėsi dėl šio įvykio sukurpti kun. B. Laurinavičiui baudžiamąją bylą, ir galbūt tik šių žmonių pastangos tąsyk apsaugojo kun. B. Laurinavičių nuo valdžios keršto.

Kad tikrai buvo rengiamasi susidoroti su kun. B. Laurinavičiumi, rodo ir jo 1979-01-30 raštas Švenčionių rajono prokuroro padėjėjai Remeikienei. Čia jis atsako į sausio 16 d. žodžiu jos pareikštus jam kaltinimus: kad 1) 1978-05-08 neteisėtai (be leidimo) buvo sušauktas bažnyčios komiteto susirinkimas ir jis išrinktas komiteto sekretoriumi, 2) jis tvarkąs bažnyčios finansinius reikalus, 3) apkaltintas dėl vaikų choro repeticijos klebonijoje gruodžio 21 d. Atsakydamas į šiuos kaltinimus ir remdamasis konstitucija, įrodinėja, kad nepažeidė jokių viešų, žinomų įstatymų, o priešingai - netgi laikėsi Bažnyčios teisės reikalavimo (kanonas 1182), kad „surinktas aukas tvarkytų klebonas". Daug kartų kartotais argumentais jis gina vaikų ir tėvų teisę mokyti religijos ir ją praktikuoti.

1979 m. vasario 20 d. grupė Vilniaus arkivyskupijos kunigų savo pareiškimu vėl beldžiasi į SSKP CK generalinio sekretoriaus bei jo kopijomis - į LKP CK pirmojo sekretoriaus, RRT įgaliotinio, vyskupų ir vyskupijų valdytojų duris dėl vysk. J. Steponavičiaus neteisėto laikymo tremtyje be teismo, kelis kartus viršijant net baudžiamojo kodekso leidžiamus maksimalius terminus. Reikalaujama grąžinti į pareigas.

1978 m. gruodžio 25 d. TTGKK paskelbė dokumentą, kur protestuojama prieš LSSR AT Prezidiumo patvirtintus naujus Religinių susivienijimų nuostatus, kaip prieštaraujančius LSSR konstitucijai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir SSRS pasirašytiems tarptautiniams susitarimams. 1979 m. vasario mėn. šį dokumentą savo pareiškimu SSRS AT ir LSSR AT Prezidiumams parėmė 60 Vilniaus arkivyskupijos kunigų, tarp jų pirmieji -Helsinkio grupės nariai kunigai K. Garuckas ir B. Laurinavičius. Su analogiškais pareiškimais kreipėsi visų vyskupijų kunigai: šiuos pareiškimus pasirašė per 70 procentų visų Lietuvos kunigų.

Tą patį vasario mėnesį dėl minėtų naujų Religinių susivienijimų nuostatų į SSRS generalinį prokurorą (nuorašai - RRT įgaliotiniui, TTGKK ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai) kreipiasi Helsinkio grupės nariai kunigai K. Garuckas, B. Laurinavičius ir didelė grupė Vilniaus arkivyskupijos kunigų. Pareiškime pabrėžiama, kad nuostatai prieštarauja Bažnyčios teisei ir 1948 m. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18, 19 ir 30 straipsniams, taip pat 1960 metų Konvencijos dėl kovos prieš diskriminaciją švietimo srityje 5b straipsniui. Taip pat jie prieštarauja ir SSRS konstitucijos 52 ir 34 straipsniams. Reikalaujama, kad prokuroras šių Nuostatų veikimą sustabdytų, Bažnyčiai leistų veikti pagal savo teisę (CIC), kad nebūtų varžomas religinis vaikų auklėjimas ir nediskriminuojami tikintieji darbe.

Stebina kun. B. Laurinavičiaus gebėjimas reaguoti į visas Bažnyčiai ir tikintiesiems daromas skriaudas. 1979 m. kovo 12 d. jis parašo 8 lapų laišką Lietuvos SSR Televizijos ir radijo komitetui. Jame išanalizuota ir sukritikuota ateistinėje „Argumentų" TV laidoje 1978-09-30 doc. J. Aničo pateikti teiginiai apie Bažnyčios privilegijuotą padėtį „buržuazinėje Lietuvoje" ir apie dabar jos turimas visas teises bei laisves. O kovo 25 d. jis ir kun. K. Garuckas (abu Helsinkio grupės nariai) taip pat vilniečiai Petras Cidzikas, Rimas Matulis, Jonas Protusevičius, Julius Sasnauskas, Kęstutis Subačius, Vladas Šakalys, Antanas Terleckas ir Jonas Volungevičius parašo atvirą laišką „Tiesos" redaktoriui A. Laurinčiukui. Mat 1978 m. balandžio mėnesį, jau atsėdėjęs 25 metus sovietiniuose lageriuose, Balys Gajauskas vėl buvo nuteistas 15 metų kalėti. Ta proga „Tiesoje" pasirodė du straipsniai, kur buvo šmeižiamas B. Gajauskas. Atviro laiško autoriai tiesiai ir atvirai viską įvardija tikraisiais vardais: okupantus - okupantais, partizanus - laisvės gynėjais ir nuo šmeižikų veido nuplėšia kaukes. Stebina autorių drąsa ir besąlyginis apsisprendimas ginti teisųjį. Laiškas baigiamas žodžiais: „Bergždžios pastangos apšmeižti Balį Gajauską. Ne jums priklauso ateitis, ne jūsų vardai pasiliks Lietuvos istorijoje. Kada nors lietuvių tauta pastatys paminklus mūsų tautos milžinams Petrui Paulaičiui, Baliui Gajauskui ir kitiems. Ne jums! <...> Niekas neprivers nutilti tų, kurie yra pasiryžę aukotis už brangiausią turtą - laisvę".

Kaip minėta, kun. B. Laurinavičius lieka toks pat reiklus ir tiems, kurie pagal savo pareigas privalo ginti Bažnyčią. Jis drauge su kun. K. Garucku SJ 1979 m. vasario 23 d. rašo pareiškimą visiems Lietuvos vyskupams (ir esantiems tremtyje), vyskupijų valdytojams ir kunigų seminarijos rektoriui kun. dr. V. Butkui, kur protestuoja dėl grąžintų į seminariją anksčiau už amoralų elgesį ir nesugyvenamą būdą pašalintų klierikų Ričardo Jakučio (kuris net diakonu įšvenčiamas) ir Algio Kazlausko, tuo tarpu valdžios pašalintų gerų klierikų Vytauto Pūko ir Petro Blažuko grąžinimu niekas nesirūpina. Viešumon iškeliami kunigai, rėmę nevertųjų grąžinimą į seminariją. Raštas baigiamas reikalavimu: „...netinkamų kandidatų į seminariją nepriimti, jų į kunigus nešventinti, o gerus kandidatus nuo valstybės saugumo apginti ir jiems padėti pasiruošti gerais kunigais". Tą patį mėnesį jis taria rūstų žodį ir naujajam arkivyskupijos valdytojui kun. Algirdui Gutauskui, kuris neišdrįso susitikti su atvykusiais tikinčiaisiais ir pasakyti jiems visą teisybę dėl į seminariją nepriimamo J. Skyrelio.

Įdomaus turinio ir atskleidžiantis kun. B. Laurinavičiaus dvasios Credo (kuris, man atrodo, toks panašus į kun. J. Zdebskio, kuris dėl vienos sielos galėjo pervažiuoti visą sovietinę imperiją) yra 1979 m. kovo 29 d. jo rašytas prašymas (!) SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui. Ir dėl ko? Dėl vienintelio į lagerį siųsto siuntinio, kurį jam grąžino! Tačiau kam siuntė? Politinių kalinių patriarchui Petrui Paulaičiui! Štai ką kun. Bronislovas rašo. (Tekstas verstas iš rusų kalbos.)

„Dažnai girdime tarybinėse radijo laidose bei skaitome tarybinėje spaudoje, kad užsienio radijo stotys, kalbėdamos apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje, daug meluoja. Pastaruoju metu pats asmeniškai girdėjau iš Vatikano, kad įkalintieji gali tik labai retai gauti siuntinius, ir tai labai mažus. Šia žinia nenorėjau patikėti, nes:

1) Visiems žinoma, kad, remiantis humaniškais tarybiniais įstatymais, daugelis įkalintųjų gali sekmadieniais netgi parvažiuoti namo.

2) Tarybiniai žmonės viską daro, kad žiemos metu net žvėrys būtų sotūs: netgi šernai, kurie šiaip daug žalos pridaro, kartais kaimiečiams visas bulves sunaikina.

3) Kadangi šiais metais yra labai daug sniego, tarybiniai žmonės Nemuno deltoje jau suorganizavo gelbėtojų brigadas, kurios gelbės zuikius ir stirnas.

Aš nusprendžiau patikrinti, ar teisingos yra žinios iš Vatikano ir parodyti gailestingumą, nes mūsų tikėjimas į tikrąjį Dievą mus ragina: „Kalinį paguosk ir suteik jam džiaugsmo". Vasario 22 d. aš pasiunčiau siuntinį adresu: Mordovijos ASSR, Žigulių rajonas, Baraševo gyvenvietė, įstaiga ž-b. 385/3-5, Paulaičiui Petrui, Kazio. Kovo 22 d. paštas siuntinį grąžino su prierašu: „Gavėjas atsisakė".

Kai aš tarnavau lenkų armijoje, mus labai gerai maitino, tačiau siuntinių iš tėvų vis vien visuomet laukdavome. Suprantama, kad kalėjimas - ne valgykla. Visi, kas pabuvojo kalėjime, sako, kad ten ir kriaukšlelė duonos yra brangenybė. Kiekvienam suprantama, kad užrašas ant siuntinio, jog „Gavėjas atsisakė", yra didelio diplomato rankos darbas.

Jeigu tarybiniai žmonės taip rūpinasi, kad nuo bado ir mirties būtų apsaugoti žvėrys, tai juo labiau mums dera rūpintis žmonėmis. Suprantama, kad laisvės netekęs žmogus daug kenčia ilgėdamasis tėvynės, laisvės ir savo artimųjų. Tai, ką papasakosiu, atsitiko 1942 m. Vilniuje, Gorkio gatvėje, kur dirbo tarybiniai karo belaisviai. Jie buvo išbadėję. Aš paėmiau duonos, lašinių, nuėjau prie sargybinio ir atsiklaupiau prieš jį ant kelių. [Reikia manyti, kad B.Laurinavičius buvo su sutana, nes tuomet mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje.] Sargybinis paklausė, ko noriu. Aš atsakiau: „Leiskite šiems vargšams perduoti duonos ir lašinių". Sargybinis leido. Kai jiems perdaviau, jie šaukė: „Tesaugo jus Viešpats Dievas, kad niekuomet nepatektumėt į kalėjimą!"

Kaip tada klūpodamas ant kelių gavau leidimą perduoti duoną ir lašinius tarybiniams karo belaisviams, taip dabar prašau Jūsų atitinkamiems organams duoti nurodymą, kad Velykinis siuntinys būtų perduotas Petrui Paulaičiui, Kazio. Esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad Jūs patenkinsite mano prašymą: balandžio 5 d. aš išsiųsiu siuntinį adresu: Mordovijos ASSR, Žigulių rajonas, Baraševo gyvenvietė, įst. ž.b. 385/3-5, Paulaičiui Petrui, Kazio.

Adutiškis, 1979-03-29 (kun. B. Laurinavičius)"

Aišku, jo prašymas L. Brežnevo nepasiekė: jis buvo persiųstas į Vidaus reikalų ministerijos Vyriausiąją lagerių valdybą. Atsakymą davė 1979-04-28 lagerio, kuriame kalėjo P. Pau-laitis, vadovybė. Atsakyme rašoma: „Jūsų laiškas dėl siuntinio grąžinimo apsvarstytas. Kadangi nuteistajam Paulaičiui leidžiama per metus gauti tik vieną siuntinį, o jis iš giminių vasario 2 d. siuntinį jau gavo, todėl administracija Jūsų siuntinį grąžino teisėtai". ...Sovietiniai sargybiniai kietesni už vokiečių...

    Kun. B. Laurinavičiui tapus lietuviškosios Helsinkio grupės nariu, jo parengtų dokumentų temų įvairovė labai padidėjo: jis mini ne tik Bažnyčios problemas ar pavienius įvykius, bet ir visų SSRS pavergtųjų tautų interesus. Suprantama, tuo valdžiai jis tapo dar pavojingesnis ir dar labiau nepageidaujamas. Yra išlikęs 1979 m. liepos 25 d. jo parengtas 9 lapų memorandumas SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui ir nuorašai LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, SSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrui Jeliu-tinui, LSSR švietimo ir kultūros ministrams A. Rimkui ir J. Bieliniui. Jame kalbama apie gegužės 22-23 d. Taškente vykusią vadinamąją mokslinę-praktinę konferenciją „Rusų kalba -TSRS tautų bendradarbiavimo ir draugystės kalba". Šios konferencijos tikslas buvo pradėti Sovietų Sąjungoje naują internacionalizavimo akciją, t. y. stiprinti rusų kalbos skverbimąsi į visas pavergtųjų tautų gyvenimo sritis. Buvo numatoma rusų kalbą pradėti dėstyti vaikams jau nuo 5 metų, vaikų darželiuose. Tai neabejotina pastanga sustiprinti rusifikaciją. Memorandume rašoma: „Mes neatsisakome mokytis rusų kalbos tiek, kiek jos reikia draugystei ir bendradarbiavimui su visomis kitomis TSRS tautomis, bet mes griežtai atsisakome rusifikacijos, beatodairiškai priešinamės bet kokiam rusų nacionalizmui ir didžiarusiškajam šovinizmui. Mes negalime sutikti su asimiliacija - rusifikacija". Šio memorandumo iniciatyvą parėmė daugelis lietuvių (ypač tikinčiųjų): kreipimaisi su tūkstančiais parašų iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Kretingos ir kitų Lietuvos vietovių buvo pasiųsti minėtoms valdžios įstaigoms.

Kaip minėta, kun. B. Laurinavičiui visada rūpėjo gimtųjų Gervėčių ir visų Gudijos lietuvių reikalai. Kai 1978 m. mirė Gervėčių parapijos klebonas kun. Stanislovas Chodygo, o Gardino srities RRT įgaliotinis A. Liskou dirbti į Gervėčius neleido atvykti nei kun. M. Petravičiui SDB, nei kun. B. Laurinavičiui (kurie sutiko ten vykti), nei kuriam nors kitam lietuviui kunigui, kun. B. Laurinavičius 1979-11-10 kreipėsi atviru laišku į SSKP CK generalinį sekretorių bei nuorašais į Baltarusijos kompartijos CK pirmąjį sekretorių P. Mašerovą, vysk. L. Po-vilonį ir Vilniaus arkivyskupijos kuriją, kad į Gervėčius leistų paskirti lietuvį kunigą, nes ten nuo amžių išimtinai gyvena tik lietuviai. Matyt, ironizuodamas užtikrina, kad „kunigas iš Lietuvos tikrai Baltarusijoje nenuvers sovietų valdžios..."

Ypač jautrus jis būdavo, kai kalbėdavo apie vaikų religinį auklėjimą. 1979 m. liepos mėn. Gervėčių parapijos Girių kaime buvo sulaikyta (beje, be jokios prokuroro sankcijos) vaikus katekizavusi Angelė Ramanauskaitė iš Lietuvos. Rugsėjo 18 d. Astrave įvyko jos teismas. Ji buvo nubausta 50 rublių bauda. Suprantama, tai smulkmena, žinant sovietinių teismų užmojus. Tačiau kun. B. Laurinavičius ir šia proga pasiuntė pareiškimą-atvirą laišką SSRS generaliniam prokurorui, kopijas SSRS MT, SSRS teisingumo ministrui, TTGKK, vyskupams ir dar keliems adresatams. Jame jis dar kartą reiškia protestą dėl SSRS konstitucijos garantuojamų žmogaus teisių pažeidimo ir pasityčiojimo iš savų įstatymų.

    1978 m. popiežiumi išrinkus Joną Paulių II, jau tais pačiais metais popiežius iš vysk. L. Povilonio ir vysk. R. Krikščiūno pareikalavo, kad sutvarkytų vyskupijų valdymą: grąžintų ištremtus vyskupus ir vietoj valdytojų parinktų tinkamus kandidatus į vyskupus. RRT įgaliotinio įstaigoje ir KGB užvirė darbas: kaip padaryti, kad į vyskupus būtų „prastumti" savi žmonės? Pirmiausiai imta zonduoti, kaip pasielgti su vyskupais tremtiniais: 1979 m. spalio 3 d. RRT įgaliotinis P. Anilio-nis buvo nuvykęs pas vysk. J. Steponavičių į Žagarę ir su juo kalbėjosi. Kaip paprastai, vysk. J. Steponavičiaus reikalavimai buvo griežti ir bekompromisiai: laisvas vaikų katekizavimas, laisva religinė spauda, laisva kunigų seminarijos veikla, tikinčiųjų diskriminacijos panaikinimas ir kt. Pas vysk. V. Sladkevičių spalio 18 d. lankėsi RRT įgaliotinio pavaduotojas E. Juozėnas. Išgirsti reikalavimai buvo panašūs (tik dėl tremties sakėsi skriaudos nejaučiąs)^*. 1980 m. RRT įgaliotinis jau davė konkrečius pavedimus vysk. L. Poviloniui Vatikane į vyskupus „prastumti" valdytojus kun. A. Gutauską, A. Vaičių ir kun. L. Mažonavičių. Už tai valdžia sutiksianti, kad vysk. V. Sladkevičius būtų paskirtas Telšių vyskupo augziliaru (bet be paveldėjimo teisės), o vysk. J. Steponavičius - Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi (žinoma, jei jis nebus pakeltas kardinolu). Vatikanas kritiškai priėmė valdžios per vysk. L. Povilonį pateiktus siūlymus ir nuo bet kokių naujų žingsnių susilaikė^*. Matyt, šie valdžios ketinimai pasiekė ir „kunigus ekstremistus": 1980 m. Vilniaus arkivyskupijos kunigų taryba (sudaryta be valdžios leidimo) kreipėsi raštu į vysk. L. Povilonį, ragindama jį nepasiduoti valdžios spaudimui, kad mainais už vyskupų tremtinių grąžinimą į vyskupus būtų „prastumti" valdžios pageidaujami žmonės.

* LCVA. F. R-181, ap. 3, b.103, 1. 265-268.
** LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 105, 1. 194-195, 223-226.
 

    Kun. B. Laurinavičiui 1979 m. tapus Helsinkio grupės nariu, jo veikla dar suaktyvėjo: padaugėjo raštų, padidėjo nagrinėjamų problemų įvairovė, griežtėjo reikalavimai. Visa tai siutino valdžią. Ieškant būdų jį sutramdyti ar gal ir su juo susidoroti, 1980 m. vasario 6 d. Adutiškio klebonijoje buvo atlikta beveik 8 valandas trukusi krata. Kratos tikslas: „surasti ir paimti antitarybinius leidinius,<...>turinčius reikšmės baudžiamajai bylai". Kažin, ar byla buvo tikslas: jei būtų norėję sukurpti baudžiamąją bylą, būtų suradę prie ko prikibti; greičiau noras įbauginti ir užčiaupti. Tačiau jo tai nei įbaugino, nei užčiaupė. Jau vasario 12 d. jis rašo pareiškimą LSSR prokurorui, nuorašus vyskupijų valdytojams ir TTGKK, kur įs prokuroro reikalauja, kad jam būtų grąžintos paimtos rašomosios mašinėlės ir dokumentų nuorašai, kurie jam būsią reikalingi oponuojant baudžiamojoje byloje. Analogišką pareiškimą su tokiais pačiais reikalavimais balandžio 24 d. siunčia LSSR KGB pirmininkui, o balandžio 6 d., per Velykas, po pamokslo paaiškina tikintiesiems apie vasario 6 d. pas jį darytą kratą ir už ką jis yra kaltinamas: už vaikų dalyvavimą pamaldose, už parapijai talkinančius kunigus, už rekolekcijų organizavimą, tikinčiųjų teisių gynimą ir kt. Jis pareiškė: „Priimdamas kunigystės šventimus, aš prisiekiau, kad ginsiu Bažnyčią ir tikinčiųjų reikalus tol, kol plaks mano širdis. Šiandieną prieš Dievą ir jus tą priesaiką atnaujinu: VIEŠPATIE, KOL PLAKS MANO ŠIRDIS, AŠ PRISIEKIU EITI SAVO PAREIGAS, KAIP PRISIEKIAU PRIIMDAMAS KUNIGYSTĖS ŠVENTIMUS. PRISIEKIU GINTI MOTINĄ BAŽNYČIĄ IR JOS VAIKUS, JŲ -TIKINČIŲJŲ TEISES. AMEN".

Tuo pačiu reikalu rugpjūčio 15 d. jis rašo pareiškimą ir SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, o lapkričio 17 d. - SSRS generaliniam prokurorui. Pareiškime ypač akcentuojama, kad visi jo pareiškimai - tai geranoriška valdžios daromų nusižengimų kritika, tai naudojimasis konstitucijos 49 straipsnio garantuojama teise kritikuoti esamus trūkumus bei teikti siūlymus, kaip gerinti veiklą. Nesulaukęs jokio atsakymo, 1981-01-30 parašo pakartotinai, bet, atrodo, ir vėl jokio atsakymo nebuvo: greičiausiai keliai į aukščiausią valdžią jau buvo blokuojami Vilniuje. Jaučiama, kad kun. B. Laurinavičius suvokia augančią grėsmę.

Kaip minėta, praslinkus vos 5 dienoms po kratos pas jį apsilankė „Tiesos" spec. korespondentė Danguolė Repšienė. Tai buvo lyg ženklas, įspėjimas, kad prasidės paskutinis puolimas. Aprašydamas šį „vizitą", pabaigoje kun. B. Laurinavičius užsimena, jog „korespondentė Repšienė <...> parašė net du straipsnius į dienraštį „Tiesa" apie kunigą Šapoką, kurį vėliau piktadariai labai žiauriai nukankino". Kažin ar D.Repšienė žinojo, kad ji atlieka KGB jai skirtą „juodojo angelo" vaidmenį?..

    Apie jos apsilankymą ir jam pareikštas pastabas dėl pastoracinio darbo, dėl daugybės pareiškimų valdžios pareigūnams jis vasario 27 d. parašė pareiškimą Vilniaus arkivyskupijos valdytojui kun. Algirdui Gutauskui ir nuorašus vysk. L. Poviloniui, RRT įgaliotiniui, Švenčionių rajono vykdomajam komitetui bei LSSR KGB. Jis pacituoja per kratą sakytus saugumiečių žodžius, kad jis esąs „azartinis rašytojas". Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis klausė, „kam tie raštai?" Taigi dabar jis pakartoja: „Geriau būtų nerašyti, bet gyvenimas, tarybiniai organai verčia rašyti". O dėl D. Repšienės pamokymų, kaip reikia dirbti pastoracijoje, jis taip rašo valdytojui: „Kas liečia mano pastoracinį darbą, man gali ir turi teisę daryti pastabas tik Bažnyčios dignitoriai, o niekuomet ir jokiu būdu Repšienė ir jai panašūs. Jei jaučiatės arkivyskupijos valdytoju, maloniai prašau nurodyti atitinkamiems tarybiniams organams, kad uždraustų bet kam kištis į kunigų pastoracinį darbą, o tuomet kunigai nebus verčiami rašyti tarybiniams organams nepageidautinus pareiškimus".

1980 m. balandžio 23 d. jis parengė Vilniaus arkivyskupijos kunigų kreipimąsi į LSSR vyriausybę, kur siūloma kartu kovoti su girtavimu: 50 procentų sumažinti alkoholio gamybą, padidinti bealkoholinių gėrimų asortimentą, riboti alkoholio pardavimo vietas ir laiką, leisti įkurti Blaivybės draugiją.

Tarp jo rašytinių dokumentų yra trumpos pastabos apie gyd. Algirdo Statkevičiaus (1980-08-07) ir Antano Terlecko bei Juliaus Sasnausko (1980-09-14) teismus, kur jis dalyvavo kaip liudytojas. Plačiai yra aprašęs savo tardymą KGB rūmuose Vilniuje 1980-05-16. Tardė pas jį kratą daręs tardytojas Matulevičius ir dar vienas kagėbistas. Juos domino daugelis klausimų: ryšiai su A. Statkevičiumi, A. Terlecku, J. Sasnausku, R. Ragaišiu, kaip į „LKB Kroniką" pateko žinia apie kratą pas jį, kaip jis buvo priimtas į Helsinkio grupę ir kt. Dėl blogų Bažnyčios ir valstybės santykių tardytojai bandė kaltinti „LKB Kroniką", kuri atseit šmeižianti sovietinę santvarką. Kaltino jos leidėjus, dėl kurių kaltės esą kali ne vienas jos daugintojas. Atsakydamas kun. B. Laurinavičius Helsinkio grupės veiklą sulygino su Valstybės kontrolės institucijos darbu: „Tarybų Sąjunga yra įsipareigojusi įgyvendinti Helsinkio susitarimus, bet atsiranda tokių pareigūnų, kurie pažeidžia šiuos susitarimus. Apie tai mes informuojame tarybinius organus". Protokole tardytojas užrašė, kad „informuoja visuomenę". Kun. B. Laurinavičius pataisė: „Ne visuomenę, bet tarybinius organus". KGB tardytojui beliko tik šyptelėti: „Ne iš kelmo spirtas tas Laurinavičius". Tardymo metu tardytojas ne kartą grasino: „Statkevičius jau sėdi! O tu dar sėdi prieš mane!"

1980 m. liepos 24 d. kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas į Adutiškio apylinkės raštinę. Ten jo jau laukė Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis, Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius ir iš Vilniaus atvykęs RRT įgaliotinis P. Anilionis. „Auklėti" ėmėsi P.Anilionis. Jis priekaištavo kun. B. Laurinavičiui dėl daugelio dalykų: dėl Gudijos lietuvių reikalų gynimo, dėl ateistų užsipuolimų ir ypač dėl 1977 m. pasiųsto atviro laiško L. Brežnevui. Iš šio laiško jam užkliuvo „buržuazinės Lietuvos idealizavimas ir dabartinio gyvenimo trūkumų sutirštinimas". Buvo kaltinamas dėl abortų smerkimo, dėl valdžios kaltinimo, kad paplito girtavimas, dėl vaikų katekizavimo ir religinės propagandos laisvės reikalavimo, dėl areštuotos Maskvos disidentės Tatjanos Velikanovos gynimo, pagaliau dėl pastoracijos - vaikų mokymo, kalėdojimo, aukų rinkimo, kunigų kvietimo į talką be vykdomojo komiteto leidimo, dalyvavimo bažnyčios komiteto darbe. Užkliuvo ir dalyvavimas Helsinkio grupės veikloje. Kadangi jam gintis nebuvo leidžiama, į visus kaltinimus 1980-09-15 jis atsakė 15 lapų atviru laišku įgaliotiniui bei nuorašais TTGKK ir visų vyskupijų valdytojams. Jis rašo, kad įgaliotinis jam kelis kartus pagrasino, jog „vanduo drumsčiamas iki tam tikro laiko". Baigdamas rašo: „Neprasikaltau nei prieš Dievą, nei prieš liaudį, nei prieš Tarybų Sąjungos Konstituciją, nei prieš V. Lenino 1918-01-23 dekretą, bet, numatydamas pasekmes iš Jūsų padarytos užuominos: „vanduo drumsčiamas iki tam tikro laiko", pareiškiu, kad, kaip visą savo gyvenimo praeitį pašvenčiau Dievo ir Bažnyčios garbei, Tėvynės ir artimo gerovei, taip ir gyvenimo likutį skiriu-aukoju tam pačiam".

1980 m. rugsėjo 27 d. „Tiesoje" buvo išspausdintas straipsnis apie A. Terlecko ir J. Sasnausko teismą, kur liudytojas buvo ir kun. B. Laurinavičius. Kaip daugelis kitų, jis straipsnyje apšmeižtas, kad išsigynė savo parašų. 1980-10-22 pareiškime LSSR prokurorui bei nuorašuose LSSR Aukščiausiojo teismo pirmininkui, laikraščio „Tiesa" vyriausiajam redaktoriui bei Kauno ir Vilniaus arkivyskupijų kurijoms jis paaiškina, kad teisėjas jam visiškai nepateikė susipažinimui dokumentų, todėl jis negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti savo parašo. Dėl 45 pabaltijiečių pasirašyto reikalavimo šalių vyriausybėms ir Jungtinėms Tautoms, kad pasmerktų Molotovo-Ribentropo 1939 metų paktą, teisme apskritai nebuvo kalbama, todėl negalėjo būti jokios kalbos ir apie jo parašą. Jis griežtai protestuoja prieš šmeižtą ir reikalauja jį paneigti.

1981 m. gegužės 10 d. kun. B. Laurinavičius prašo Vilniaus arkivyskupijos valdytoją kun. A. Gutauską patvirtinti Adutiškio parapijos komitetą, nes rajono vykdomasis komitetas netvirtina. Pareiškime jis nurodo konkrečius faktus, kaip valdžia brutaliai kišasi į bažnyčios komiteto rinkimus ir kaip bando primesti jai priimtinus žmones. Jis nuosekliai išdėsto Bažnyčios teisės (CIC) ir Vilniaus arkivyskupijos sinodo nutarimų reikalavimus, kaip turi būti vadovaujama parapijai, atskleidžia valdžios ir CIC reikalavimų koliziją. Jis sakosi ginąs ir ginsiąs Bažnyčios teisę ir ragina visus vyskupijų valdytojus ją ginti. Nuorašus pasiuntė visų vyskupijų valdytojams, TTGKK nariams bei RRT įgaliotiniui. Suprantama, kad po atlikto „auklėjamojo darbo" 1980-07-24 bei grasinimų, kad „vanduo drumsčiamas iki tam tikro laiko", šis pareiškimas buvo tarsi naujas antausis RRT įgaliotiniui P. Anilioniui.

1981 m. gegužės 14 d. kun. B. Laurinavičius vėl buvo iškviestas į apylinkės būstinę, kur buvo atvykęs rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis. Pagrindinis jam pareikštas kaltinimas buvo tas, kad kalėdoja. Kun. B. Laurinavičius atsakė, kad lanko tuos, kurie kviečia. O kviečia visi („išskyrus apylinkės pirmininką", - matyt, pajuokavo). V. Mačionis priekabiavo, kad lankydamas surašinėja gyventojus... Pokalbis veikiausiai buvo nelabai taikus.

    Paskutinis dokumentas iš jo rašytinio palikimo yra rašytas mėnesį iki žūties. 1981 m. spalio 26 d. jis kreipėsi pareiškimu į LSSR švietimo ministrą bei Vilniaus arkivyskupijos kuriją, o nuorašu į TTGKK, kur informavo apie incidentą Adutiškio bažnyčioje spalio 14 d., kai buvo laidojamas Kosas iš Janko-nių kaimo. Adutiškio rusų mokyklos mokytojas B. Juršėnas iš bažnyčios išvedė visus mirusįjį atlydėjusius mokinius. Kun. B. Laurinavičius reikalauja sudrausminti akiplėšą mokytoją, kuris prievarta išvesdino moksleivius iš bažnyčios. Reikalauja, kad Vilniaus arkivyskupijos kurija imtųsi demaršų, idant tokie veikėjai kaip B. Juršėnas „nedrumstų tikintiesiems ramybės bent bažnyčioje".

2. SUSIRAŠINĖJIMO SU VYSKUPU JULIJONU STEPONAVIČIUMI FRAGMENTAI

Vidas Spengla

Vysk. J. Steponavičius, kaip ir kun. B. Laurinavičius, buvo kilęs iš tos pačios Gervėčių parapijos dabartinėje Gudijoje. Jų gimtuosius kaimus - vysk. J. Steponavičiaus Miciūnus ir kun. B. Laurinavičiaus Gėliūnus - skyrė tik 6-7 kilometrai. Neaišku kas, ar įgimtas charakterio tvirtumas, ar reikalas lenkų okupuotame krašte nuolat ginti lietuvišką žodį gyvenime ir net bažnyčioje, išugdė tas jų savybes, kurios juos abu darė kažkuo panašius: tvirtai ir atkakliai ginančius tas vertybes, kuriomis jie tikėjo ir kurias sergėti pareigą jiems uždėjo kunigystė. Iš jų korespondencijos likučių matome, kad jie vienas kitą labai gerbė ir vienas kitą moraliai palaikė. Kad kun. B. Laurinavičiui rūpėjo, kaip į Vilniaus vyskupo sostą grąžinti nuo 1961 m. tremtyje laikomą vysk. J. Steponavičių, rodo ne vienas jo rašytas ar jo redaguotas bei daugelio Vilniaus arkivyskupijos kunigų pasirašytas kreipimasis į įvairias valdžios instancijas. Tą jis darė ne vien ir ne tiek iš pagarbos vyskupui, kiek skatinamas rūpesčio, kad vyskupo soste sėdėtų ne koks valdytojas valdžios pakalikas, o Bažnyčios ir tikinčiųjų interesus pasiryžęs ginti ganytojas.

Seniausias išlikęs vysk. J. Steponavičiaus laiškas jam yra 1971 m. kalėdinis sveikinimas. Be kita ko, jame rašoma: „Dievas tapo žmonių vaiku, kad mes taptume Dievo vaikais". Laiške vyskupas rašo, kad po operacijos sveikata pamažu stiprėja, ir dėkoja visiems, kurie už jį meldėsi ir jį lankė. „Nuoširdus ačiū Jums už parodytą rūpestį ir nepaprastą gerumą. Teatlygina Jums gerasis Dievas", - rašo laiške.

1972 metų velykiniame sveikinime pabrėžia „dvi velykinio . džiaugsmo žymes: džiaugsmą tiesoje, ir džiaugsmą meilėje". Linki, kad šių vertybių skelbimas kun. B. Laurinavičiui būtų velykinio džiaugsmo šaltinis. Kalėdiniame sveikinime linki: „Kūdikėlio Jėzaus atneštos tikros ramybės ir tyro džiaugsmo geros valios žmonėms".

1973 m. rugsėjo 13 d. kun. B. Laurinavičius parašė padėkos laišką vysk. J. Steponavičiui už gautus sveikinimus 60-mečio proga. Laiške jis trumpai peržvelgia savo gyvenimą: kelią į mokslus (aprašo, kaip lenkų armijoje tik su pulko vado pagalba gavo leidimą vykti laikyti gimnazijos baigimo egzaminus), kaip su Dievo pagalba pavyko baigti kunigų seminariją, nors ten ir buvo pravardžiuojamas červony litvin, kaip statė Švenčionėlių bažnyčią. Sakosi, kad niekada ir niekam nesistengė įtikti: karjerizmas jam svetimas. „Kai kas pastebėjo, kad aš buvau ir esu užsispyręs", rašo laiške, ir klausia, o kas būtų buvę su Švenčionėlių bažnyčios statyba, jeigu nebūtų buvęs užsispyręs - ji būtų likusi nepastatyta. Rašo žinąs, kad daug kam neįtinkąs (ypač „superiorams"), bet jį guodžia šv. Pauliaus žodžiai: „Jei norėčiau įtikti žmonėms, aš nebūčiau Kristaus tarnas" (Gal 1,10). Rašo: „Dievas visur yra. Visur Dievas - visur man bus gera". Pasidžiaugia, kad vyskupas žada, vykdamas į tėviškę, aplankyti ir Adutiškį: „Čia visi Jūsų Ekscelenciją labai dažnai mini. Labai Jūsų pasiilgę". (Vysk. J. Steponavičius iki tapdamas vyskupu klebonavo Adutiškyje). Kun. B. Laurinavičius ketini kartu su juo vykti ir į Gervėčius.

1974-02-16 kun. B. Laurinavičius sveikina vyskupą vardo dienos proga. Jis išreiškia žavėjimąsi vyskupo ištverme tiek metų būnant tremtyje ir toliau nedarant valdžiai jokių nuolaidų. Išreiškia viltį, kad „sugrįš į priklausantį postą" ir valdys arkivyskupiją pagal Aukščiausiojo valią, o ne pagal eilinių mirtingųjų užgaidas. Sveikinimą baigia žodžiais: „Garbė, garbė, garbė Jums! Reiškiu pagarbą ir meilę!"

    Dėl vysk. J. Steponavičiaus neteisėto laikymo tremtyje, kaip buvo minėta, 1975 m. į sovietinę Lietuvos valdžią kreipėsi pats vyskupas ir Vilniaus arkivyskupijos kunigai. 1976 m. sausio 16 d. laiške vyskupui kun. B. Laurinavičius rašo, kad sausio 7 d. buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį, kuris bandė aiškinti, kodėl vyskupui neleidžiama valdyti. Laiške rašo: „Atrodo, kad Ekscelencijos tremties galo nesimato. Gaila. Gaila. Gaila. Jei ir Jūs jaučiate, kad tremtis nesibaigia, maloniai kviečiu aš ir visi adutiškiečiai atvykt į Adutiškį. Čia ramiai ir gražiai pagyvensite". Toliau laiške įspėja dėl galimų valdžios klastų: „Jei kokį „kąsnelį" pasiūlytų, malonėkite šaltai apmąstyti. <...> Jei jau eit ordinaro pareigas, tai eit ir toliau garbingai; būti tik tituliariniu ordinaru ne tik negarbinga, bet ir žalinga. Labai būtų malonu, gera ir naudinga, jei parodytumėte, ką dar galite. Jei eiliniam piliečiui netinka būti dviveidžiu, tai ką kalbėt apie vyskupą ar kunigą. Telaimina Jus Aukščiausiasis. Jums ištikimas kun. B. Laurinavičius". Laiške pasidžiaugia ir Adutiškio bažnyčioje įrengtu centriniu šildymu.

Paskutinis vyskupo išlikęs laiškas jam yra datuotas 1978-06-10. Tai atsakymas į kun. B. Laurinavičiaus laišką, kur vyskupas buvo kviečiamas atvykti į Adutiškį liepos 2 d. teikti Sutvirtinimo sakramento. Vyskupas praneša, kad neatvyks, nes nenorįs aštrinti santykių su civiline valdžia: šis atvejis būtų pretekstas valdžiai uždrausti jam lankytis Vilniaus arkivyskupijos parapijose ir ten atlikinėti kunigiškas pareigas, ką dabar kartais be trukdymų padarau. Sutvirtinimo sakramento teikimas yra vyskupiškų pareigų ėjimas, todėl civilinei valdžiai duotų pretekstą tuojau įsikišti ir nedrausmingąjį sudrausminti. Be to, tą vienintelį kartą man suteikus Sutvirtinimo sakramentą atkristų kunigams mano suteiktų teisių teikti Sutvirtinimo sakramentą aiškinimas. Tą teisę konfirmuoti (teikti Sutvirtinimo sakramentą) suteikiau 1961 m. sausio mėn., kai atėjusiems pas mane kunigams, kurių tarpe ir Jūs buvote, pareiškiau, jog visiems Vilniaus arkivyskupijos kunigams suteikiama teisė savo parapijos ribose teikti Sutvirtinimo sakramentą šiais atvejais: a) jei mano paskirti Administratoriai negali eiti pareigų; b) jei arkivyskupija liktų be Administratoriaus; c) jei Kapitulinis Vikaras būtų išrinktas nekanoniškai. Šį paskutinį atvejį turime šiuo metu. Keista, kad net uolieji kunigai nenori pasinaudoti jiems suteikta teise, piestu stoja prieš tai, kad patys teiktų Sutvirtinimą. Jeigu kunigai pradėtų teikti Sutvirtinimą, tai valdžia pamatytų, koks nepopuliarus ir be autoriteto yra kun. Krivaitis. Tada nesunku būtų jį nušalinti ir ieškoti tinkamesnio valdytojo. Žinoma, apie mano grįžimą negali būti ir kalbos. Bet dorą kunigą valdyti vyskupijai visuomet galima surasti. Tad nusistačiusiems prieš tai, kad kunigai teiktų Sutvirtinimą ir keliantiems net tokį argumentą, kad „geresnis" už kun. Krivaitį nebus paskirtas, tenka pasakyti, kad tegul pasikviečia pas save kun. Krivaitį ir tegul pas juos jis teikia. Kalbama prieš kun. Krivaitį daug, bet kai reikia imtis darbo, kuriuo būtų įrodomas jo nepopuliarumas, tai ieškoma įvairių pasiaiškinimų.. <...> Kai nėra sutarimo, abejotina, ar bent vienas paseks Jūsų pavyzdžiu. Todėl gal ir Jums prasminga kol kas susilaikyti nuo „maištavimo". Paskelbkite, kad vyskupo nesulaukiame, Sutvirtinimo teikimas atidedamas kitiems metams.<...> Tegloboja ir telaimina Jus Aukščiausiasis. Su tikra pagarba ir meile Julianus Eppus". (Kaip žinoma, tais metais keliose Vilniaus arkivyskupijos parapijose - taip pat ir Adutiškyje - klebonai ėmė teikti Sutvirtinimo sakramentą.)

1969 m. kun. B. Laurinavičius šventė kunigystės 25-metį. Ta proga vokiečių okupacijos metais buvęs Vilniaus kunigų seminarijos rektorius Ladas Tulaba (tuo metu rezidavęs Romoje) jam išrūpino ir atsiuntė Šventojo Tėvo palaiminimą. Rugsėjo 15 d. laiške jam kun. B. Laurinavičius dėkoja ir trumpai išsako savo kunigiškojo gyvenimo ir veiklos tikslus: „Viskas Dievo, Motinos Bažnyčios garbei ir brangios Tėvynės gerovei! Meilė visiems, net ir tiems, kurie mūsų nekenčia".

Yra išlikę du kun. Antano Dilio laiškai iš Vorkutos lagerio: vienas rašytas 1956-06-17, kitas - 1956-07-19. Pirmajame laiške jis dėkoja už sveikinimus kunigystės 10-mečio proga. Aprašo, kaip tą dieną praleido maldoje ir prisiminimuose. Rašo, kad iš tų 10-ties kunigystės metų 6 praėjo čia, Vorkutoje. „Nors per šitą praėjusį laikotarpį pasitaikydavo ir sunkesnių, ir liūdnesnių momentų, bet kadangi sąžinė rami, tas manęs negąsdino ir neišstūmė iš kelio, - rašo laiške. - Kada mano sieloje kartais kildavo smarki audra, kuri norėjo išgriauti mano gyvenimo pamatus, sudrumsti širdies ramybę, tada aš kreipdavausi į Jus. Jūsų kietas, bet teisingas ir nuoširdus žodis, panašiai kaip mūsų Viešpaties žodžiai siaučiant audrai Genezareto ežere, nuramindavo mano įsiaudrinusią vaizduotę. Paskutinis Jūsų laiškas padėjo mano sielai surasti pilną ramybę, ir tikiuosi, kad, Dievui leidus sugrįžti, galėsiu būti vertas to vardo, kuriuo naudojuosi jau 10 metų".

Vysk. Julijono Steponavičiaus 1978 m. birželio 10 d. laiško kun. B. Laurinavičiui faksimilė. (PA)

3. IŠ KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS RAŠYTINIO PALIKIMO

3.1. ŠIS TAS APIE ŠVENČIONĖLIŲ BAŽNYČIĄ

(1905-1959) Turinys:

1. Švenčionėlių parapijoje dirbę kunigai

2. Trumpa Švenčionėlių parapijos bažnyčios istorija

3. Žygiai gauti leidimą statyti bažnyčią

4. Leidimas gautas

5. Finansiniai rūpesčiai

6. Statybinės medžiagos, specialistai ir darbininkai

7. Talkininkai. Jų uolumas. 1957 m. atlikti darbai

8. „Prašymas" - kad ... nepatenkintų

9. Sunkumai dėl statybinių medžiagų

10. Pirmas iš konfratrų patirtas nemalonumas ir tėvelio pagalba

11. Antras nemalonumas - iš kunigo S. M.

12. Darbas baigtas: Valstybinė komisija priėmė

13. Pokalbis su Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto atstovais

14. Pokalbis su korespondentu

15. Bažnyčios pašventinimas

16. 1960 m. pasiaiškinimas apie bažnyčios statybą

17. 1963 m. pasiaiškinimas apie bažnyčios statybą

18. Varpas

19. Senosios bažnyčios likimas

20. Mediena, ąžuolas, stiklas, akmenys

21. Švenčionėlių bažnyčios statybai surinktų aukų apskaitos lapas

22. Švenčionėlių bažnyčios statybos išlaidų 1957-1959 m. apskaitos lapas

23. Aukotojų (parapijų, kunigų, tikinčiųjų) 1957-1959 m. apskaitos lapų pavyzdžiai

1. Švenčionėlių parapijoje dirbę kunigai

(Jų darbo laikotarpis tiksliai nenustatytas)

1. Kun. kan. Jonas Burba - parapijos įkūrėjas 1905- ?

2. Kun. kleb. Juozapas Balčiūnas ? - ?

3. Kun. kleb. Pranas Čaglys

4. Kun. kleb. Trukanas

5. Kun. kleb. Butkus

6. Kun. kleb. Ambraziejus Jakavonis 1928- ?

7. Kun. kleb. Boleslovas Bazevičius ? -1942

8. Kun. Stasys Lachovičius, mokyklos kapelionas 1934-1942

9. Kun. vik. Jonas Naumovičius ? -1942

10. Kun. vik. Bronius Sakėnas-Sakavičius 1940-1942

11. Kun. kleb. Juozapas Poškus 1942-1942

12. Kun. kleb. Norbertas Budzilas (pasitraukė) 1942-1944

13. Kun. vik. Stasys Gorodeckas 1942-1943

14. Kun. kleb. Vladas Gimžauskas 1944-1944

15. Kun. kleb. Norbertas Budzilas (sugrįžo) 1944-1956

16. Kun. vik. Jonas Prišmontas 1944-1945

17. Kun. vik. Antanas Dziekanas 1945-1946

18. Kun. altar. Antanas Rūkas ? -1956

(mirė)

19. Kun. kleb. Bronius Laurinavičius 1956-1968

20. Kun. vik. Juozapas Budrevičius 1957-1957

21. Kun. vik. Stasys Keidelis 1957-1957

22. Kun. vik. Algirdas Miškinis 1957-1959

23. Kun. altar. Mykolas Prialgauskas 1961-1963

(mirė)

24. Kun. altar. Norbertas Budzilas - ligonis 1966-1967

(mirė)

Klebonas Bronius Laurinavičius neteisėtai iškeldintas iš Švenčionėlių 1968.111.18, nes nesutiko nuo altoriaus pašalinti vaikučių: jis gerai žinojo Kristaus žodžius: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite" (Mk 10,14).

2. Jau pats pavadinimas „Švenčionėliai" sako, kad jie praeity buvo mažučiai, mažai žinomi. Tiesiant geležinkelį Varšuva-Peterburgas, kaip seneliai pasakoja, čia buvo tik trejetas skurdžių sodybų.

Nutiesus geležinkelį, pirmą kartą traukinys iš Daugpilio į Vilnių pro Švenčionėlius pravažiavo 1860 m. rugsėjo 3 d. Švenčionėliai ėmė plėstis.

Švenčionėlių kaimo ir apylinkės gyventojai, negalėdami dažnai dalyvauti pamaldose, nes bažnyčia buvo toli (tiek į Švenčionis, tiek į Kaltanėnus - maždaug 12 kilometrų), ilgus metus meldėsi paprastame name. Tik 1905 m. kun. kan. Jono Burbos rūpesčiu įkurta Švenčionėlių parapija.

1905 m. buvo nupirktas iš Mylių k., Švenčionių parapijos, „magazinas" - sandėlis ir pastatyta nedidelė (8x16 m) medinė bažnyčia. Parapijos organizatorius, matyt, norėdamas pagerbti tuometinį Vilniaus arkivyskupijos administratorių Edvardą Ropą, bažnyčiai suteikė vienuoliktame amžiuje gyvenusio Anglijos karaliaus šv. Edvardo vardą.

Švenčionėliečiams šv. Edvardo vardas buvo tolimas ir nežinomas, todėl nauja, 1959 m. pašventinta Švenčionėlių bažnyčia pavadinta Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios vardu, nes ji pradėta statyti Vilniaus krašto lietuviams skausmingais laikais, kai mokyklos ir organizacijos buvo uždarinėjamos (1927 m. spalio 4 d. uždarytos 64 mokyklos), kai keli Vilniaus krašto sąmoningiausi lietuviai kunigai buvo įkalinti Vilniaus Lukiškių kalėjime. Senoji bažnytėlė buvo pradėta statyti Juodiškėlio kaime, dabartinės Švenčionių gatvės gale, einant į Gramackų kaimą. Tačiau mėžionėliečiai parinko patogesnę vietą: kad ir mažai turėdami žemės, paaukojo tris dešimtines, tyliai naktį suvežė visą medieną, ir pastatė netoli dabartinės bažnyčios.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui, Švenčionėlių gyventojų ėmė daugėti. Senoji bažnytėlė tapo per ankšta. Imta svajoti apie erdvesnę, bet ilgai gyventa tik svajonėmis.

1928 m. į Švenčionėlius dirbti atvyko Vilniaus krašto lietuvybės apaštalas kun. Ambraziejus Jakavonis. Išgirdęs apie švenčionėliečių svajones, pasiryžo jas įgyvendinti: jam klebonaujant parengtas bažnyčios projektas ir padėti pamatai. Svetimtaučiai, atvykėliai iš kitur lietuvio klebono, nors ir darbštaus, vis vien neapkentė: jie taip jį apšmeižė, kad buvo perkeltas į kitą parapiją - į Eitminiškes (Vilniaus r.), kur 1943 m. žuvo kankinio mirtimi. (Jį nužudė Armija Krajova - V.S.) Nei mirties aplinkybės, nei jo kapas nežinomi. Buvo kalbama, kad, perpjautas pjūklu, buvo įmestas į Neries upę.

Jo vieton buvo atsiųstas kun. Boleslovas Bazevičius. Jam atvykus darbas vėl pagyvėjo. Tačiau greitai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir darbai nutrūko.

1940 m. buvo galima daug ką padaryti (net pašalpą gauti), bet lyg ko laukta. 1942 m. tragiškai mirus kun. B. Bazevičiui (jį vokiečiai sušaudė), klebonu buvo paskirtas kun. Norbertas Budzilas. Bažnyčios statyba sustojo: per keliolika metų ne tik nesirūpinta statyba, bet net ir mūras neapsaugotas nuo irimo - ant mūro augo samanos, žolė, berželiai ir kiti medžiai.

It letargo miegu miegota iki 1956 m. 1956 m. kovo 19 d. ne Vilniaus arkivyskupijos kurija, ne Švenčionių dekanas, ne vietos klebonas kun. N. Budzilas, bet Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Kozlovskis atsiuntė raštą: „LTSR Švenčionėlių miesto Darbo žmonių Tarybos vykdomasis komitetas. 1956 m. kovo 19 d. Nr. 25. Švenčionėlių bažnyčios komiteto pirmininkui pil. A. Limanovskiui, Švenčionėliai, Komjaunimo g. Nr. 44. Švenčionėlių miesto vykdomajam komitetui žinoma, kad Švenčionėlių bažnyčia pradėta statyti 1936 m. [Čia klaida: pradėta statyti 1928 m. - V. 5.] Per dvidešimt metų nieko nepadaryta. Norint apsaugoti mūrą nuo gedimo, reikia bendrai aptarti, ką reikia padaryti, kad mūras būtų apsaugotas ir užbaigta statyba. Miesto vykdomasis komitetas, iš savo pusės, siūlo Bažnyčios komitetui 1956 m. kovo mėn. 25 d. susirinkti Miesto vykdomojo komiteto patalpose ir reikalą aptarti. Jei Bažnyčios komitetui mūsų nurodyta data nepriimtina, prašom nurodyti jums tinkamą dieną ir mus painformuoti. (Parašas - Kozlovskij). Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto pirmininkas".

3. 1956 m. balandžio 4 d. Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto patalpose įvyko Švenčionėlių bažnyčios komiteto ir Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto bendras posėdis.

Bažnyčios komitetas vienbalsiai nutarė statybą tęsti. Bet tam buvo reikalingas Lietuvos SSR Ministrų tarybos (toliau -MT) leidimas. Birželio mėnesį buvo pasiųstas ilgai rašytas, ilgai redaguotas prašymas:

„Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkui drg. M. Šumauskui. 1928 m. Švenčionėlių miestelyje buvo pradėta naujos mūrinės bažnyčios statyba. Ši statyba buvo vykdoma iki 1939 m., t. y. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Statybos eigoje mūrinės bažnyčios sienos dalinai pastatytos iki stogo. Šiuo metu Švenčionėlių mieste stūkso neužbaigtos bažnyčios mūras, kurį užbaigti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Kad būtų užbaigta minėtos bažnyčios statyba, reikalinga atlikti perdengimo darbus, uždėti stogą bei padaryti vidaus ir išorės apdailą.

Greta neužbaigto bažnyčios pastato stovi laikino tipo medinė bažnytėlė, kuri pastaruoju metu yra avariniame stovyje ir reikalinga kapitalinio remonto. Joje šiuo metu ir atliekamos bažnytinės apeigos. Remontuoti seną medinę bažnytėlę yra neverta, nes jos amžius neilgas; žymiai geriau tas lėšas panaudoti naujos mūrinės bažnyčios statybai užbaigti. Užbaigti naujos bažnyčios statybai Švenčionėlių bažnyčios komitetas jau yra surinkęs dalį lėšų bei toliau tęsia aukų rinkimą.

Vietos valdžios organai - Švenčionėlių DŽDT vykdomasis komitetas, siekdamas išspręsti šį klausimą ir neleisti toliau irti pastato sienoms, sutinka, kad šios bažnyčios statyba artimiausiu metu būtų užbaigta. Juo labiau kad to reikalauja ir miestelio sutvarkymo bei papuošimo interesas. Tuo reikalu buvo sušauktas bendras Švenčionėlių parapijos bažnyčios komiteto ir Švenčionėlių rajono bei miesto vykdomųjų komitetų ir kitų vietos valdžios suinteresuotų įstaigų atstovų posėdis, kuriame buvo prieita prie vieningos nuomonės: artimiausiu laiku imtis priemonių, kad būtų užbaigta minėtos bažnyčios statyba.

Atsižvelgiant į tai, Švenčionėlių parapijos bažnyčios komitetas vietos parapijos tikinčios liaudies vardu prašo Lietuvos TSR Ministrų Tarybą duoti leidimą užbaigti Švenčionėlių parapijos neužbaigtos bažnyčios statybą. Toks leidimas įgalins greičiau sudaryti techninę dokumentaciją, darbo brėžinius, sąmatą bei numatyti reikiamų medžiagų kiekį.

Žinant, kad pastaruoju metu Lietuvos TSR Vyriausybė leido mūsų respublikoje statyti Klaipėdos bažnyčią, tikimės, kad šis mūsų prašymas nebus atmestas ir klausimas bus teigiamai išspręstas. Laukiame palankaus atsakymo.

Priedas: Švenčionėlių m. DŽDT vykdomojo komiteto pirmininko 1956.111.19 raštas Nr. 25.

Švenčionėliai, 1956.VI.2. Bažnyčios komiteto pirmininkas Limanovskis. Sekretorius V. Užlienė ir 12 bažnyčios komiteto narių parašų".

PARAŠYTA-NUSIŲSTA-PAMIRŠTA!

1956 m. rugsėjo 18 d. kun. N. Budzilas iš Švenčionėlių buvo iškeltas. Į jo vietą paskirtas kun. Bronius Laurinavičius. Greitu laiku perrinktas bažnyčios komitetas. Vietoj buvusio A. Limanovskio bažnyčios komiteto pirmininku išrinktas kun. B. Laurinavičius. Gavęs bažnyčios komiteto įgaliojimus tvarkyti bažnyčios statybos bylą, nuvyko pas religinių kultų įgaliotinį B. Pušinį. Įgaliotinis žodžiu atsakė į anksčiau pasiųstą bažnyčios komiteto prašymą: „Remontuokite senąją bažnyčią!"

Išgirdus tokį atsakymą, jam pareikšta: „Ministre, jei kas šalia esamos mūrinės remontuotų tokią pašiūrę, tikrai praeiviai jį laikytų nenormaliu!"

Sugrįžęs iš įgaliotinio ir norėdamas sužinoti vietos pareigūnų nuomonę, bažnyčios komiteto pirmininkas aplankė Švenčionėlių rajono vykdomojo komiteto pirmininką K. Dudlaus-ką, Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto pirmininką Kozlovskį ir LKP Švenčionėlių rajono komiteto pirmąjį sekretorių Ežerinį.

Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas K. Dudlauskas labai maloniai kalbėjo, bet nieko nepažadėjo. Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Kozlovskis, kuris savo raštu sudrumstė buvusio klebono N. Budzilo ramybę ir pažadino iš ilgamečio miego bažnyčios komitetą, patyrė daug nemalonumų iš savo viršininkų. Išgirdęs apie mūrinės bažnyčios statybą, susierzinęs pareiškė, kad bažnyčios komitetas į mūrinę bažnyčią neturi jokių teisių. Net aukų negali rinkti jos statybai! Paprašytas paaiškinti, kaip parapija prarado teises, jis atsakė, kad bažnyčios komitetas už ją nemokėjo mokesčių ir ji net nebuvo įrašyta į parapijos inventorių.

Į tokį pirmininko pareiškimą atsakyta, kad mokesčiai mokami tik už baigtus objektus, kai jie pradedami eksploatuoti, o dėl neįrašymo į inventorių negali kilti jokių neaiškumų: bažnyčia - tai ne penki rubliai, atrasti gatvėje, kurie gali būti mano, jūsų ar kokios nors bobutės! „Net ir jūs savo raštu, kurį atsiuntėte šių metų kovo mėnesio 25 d., pripažinote naujos bažnyčios savininku bažnyčios komitetą", - pareikšta jam. Pirmininkas Kozlovskis atsakė: „Mano raštas pasiųstas per klaidą".

Rajono LKP pirmasis sekretorius Ežerinis taip pat pabrėžė, kad bažnyčios komitetas į mūrinę bažnyčią jokių teisių neturi, bei perspėjo, kad negalima rinkti aukų bažnyčios statybai.

1956 m. spalio 21 d. bažnyčios komiteto delegacija įteikė pareiškimą Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui ir nuorašus: Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkui M. Šumauskui, Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui A. Sniečkui ir religinių kultų įgaliotiniui B. Pušiniui.

J. Paleckis priėmė labai maloniai (net nepriėmimo dieną, kai buvo labai užimtas: tai pažymėjo priėmimo raštinės viršininkas). Jis sakė, kad mums pritaria, bet nieko konkretaus negali atsakyti, nes reikalą reikia spręsti kolektyviai.

1956 m. spalio 27 d. gavome pranešimą: „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko raštinė. Nr. 5635. Pranešame, kad Jūsų pareiškimas persiųstas Lietuvos TSR Ministrų Tarybai, iš kur gausite atsakymą". Lietuvos KP CK adresuotas pareiškimas buvo įteiktas laiškų priėmėjai. Pas Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininką M. Šumauską neturėjome laimės patekti. Religinių kultų įgaliotinis B. Pušinis ilgai ir palankiai kalbėjo.

Visiems minėtiems adresatams įteiktas šis pareiškimas: „1956 m. birželio mėn. mes, Švenčionėlių Romos Katalikų tikinčiųjų bendruomenė, kreipėmės į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą, kad duotų leidimą baigti statyti Švenčionėlių religinės bendruomenės dar 1928-1939 metais išmūrytą bažnyčią. Atsakymo raštu negavome; tik žodžiu mus painformavo religinių kultų įgaliotinis B. Pušinis: „Taisykite, remontuokite senąją bažnyčią!"

Kreipiamės pakartotinai su prašymu, išryškindami reikalą. 1928 m. Švenčionėlių mieste buvo pradėta mūryti bažnyčia. 1939 m. baigtos mūryti sienos (šoninių navų). Tą paliudija prie šio prašymo pridedami dokumentai: 1956 m. kovo 19 d. Švenčionėlių miesto DŽDT Vykdomojo komiteto raštas Nr. 25, 1956 m. pastato inventorizacijos aktas, išmūrytos bažnyčios fotonuotraukos ir reikalingų atlikti darbų sąmata 64 000 (šešiasdešimt keturių tūkstančių) rublių sumai.

Mes neprašome leidimo statyti naują bažnyčią, tik pabaigti pradėtą. O reikia nedaug: uždengti stogą bei padaryti duris ir langus.

Naujos bažnyčios dar prieš karą švenčionėliečiai troško. Caras leido pastatyti tik mažą bažnytėlę. 1905 m. tikintieji nupirko seną klėtį, vadinamąjį „magaziną", ir iš jos padarė bažnyčią. Pastatas buvo senas, o ir čia jau tebestovi 50 metų! Taigi aišku, kad bažnytėlė yra visiškai supuvusi!

Nebaigtą statyti mūrinę bažnyčią ne didžponiai, ne valstybė pastatė, bet mes, paskutinius grašius suaukoję, visus prieškarinius sunkumus nugalėję, veždami ir kraudami akmenis, savo kruvinu prakaitu laistėme.

Karas pasibaigė, mūsų bendruomenė materialiai sustiprėjo, mes esame pajėgūs darbą užbaigti ir pasiryžę iš Jūsų leidimą gauti, nes tai mūsų gyvybinis reikalas.

Jei nebaigta bažnyčia būtų nugriauta ar kitam tikslui panaudota, būtų didžiausia žala mums, tikintiesiems, o valstybei - tik nuostolis. Mat sienos pastatytos iš plytų ir akmenų: išorės sienose yra tik viena eilė plytų, o viduje - akmuo. Ardant plytos subyrėtų, o akmenų Švenčionėlių apylinkėse pilni laukai!

Eina gandas, kad nebaigtoj bažnyčioj turi būti įrengtas klubas. Sena bažnytėlė nuo mūrinės yra vos už pusantro metro (matosi iš fotonuotraukų, pridedamų prie šio pareiškimo). Mūsų tėvelių ir mūsų darbas, taip pat mūsų aukos būtų išniekintos. Jų ir mūsų, visų tikinčiųjų, širdyse būtų padarytos ir paliktos neišgydomos žaizdos. Visa liaudis pasipiktintų. Tai būtų skaudžiausia skriauda mums ir didžiausia Tarybų valdžios klaida!

Mums žinoma, kad Tarybų Sąjungoj asmeninį daiktą bei bendruomenės nuosavybę saugo įstatymai. Taigi ir mūrinė bažnyčia turi priklausyti mums, nes ji mūsų statyta.

Švenčionėlių nebaigtos statyti bažnyčios savininkas buvo ir yra tikinčiųjų bendruomenė, nes ji pastatė ją savo aukomis. Tą pripažino ir Švenčionėlių miesto DŽD Tarybos vykdomasis komitetas 1956 m. kovo 19 d. raštu Nr. 25.

Medinė bažnytėlė supuvusi. Jai reikia kapitalinio remonto. Remontas brangiau kainuotų, negu baigti statyti mūrinę.

Dar didesnė ir svarbesnė priežastis, kuri verčia mus atsisakyti senosios bažnytėlės remonto ir reikalauti naujos, tai senosios ankštumas ir lubų žemumas. Jei švenčionėliečiai senoj bažnytėlėj negalėjo sutilpti prieš karą, tai juo labiau dabar, kai tikinčiųjų gyventojų skaičius padidėjo. Šis motyvas mus verčia prašyti ir nenustoti reikalauti tol, kol mūsų prašymas bus patenkintas. Jei mūsų prašymo negalite patenkinti, tai prašome atsakymą duoti raštu, kad galėtume kreiptis į aukštesnes instancijas.

Mes matome, kad Tarybų Sąjungoj rūpinamasi piliečių gerove ir sveikata. Mums senoj bažnytėlėj yra ankšta. Ten būna tvanku ir karšta. Ne visi gali patekti į vidų. Kam tenka laimė įeiti vidun, dažnai baigiasi nelaime: per pamaldas alpsta ne tik moterys, bet ir vyrai. Žiemos metu palikę už durų šąla, kas gresia mūsų ir mūsų vaikų sveikatai.

Maloniai prašome duoti leidimą, kad galėtume pasiruošti skubiam bažnyčios užbaigimui. Mes pasiryžę jau šią žiemą (1956-1957 m.) padaryti duris ir langus, o orui atšilus perdengti, kad 1957 m. lapkričio septintąją atlaikytume pirmą kartą pamaldas, prašydami Aukščiausiojo palaimos Tėvynei, visiems, kurie mums šiame darbe padės-pritars, ir visam pasauliui - taikos. Tai mūsų planas, kurį esame pasiryžę įvykdyti: prašyti ir prašyti, kol mūsų prašymas bus patenkintas.

Dar kartą prašome mūsų prašymą patenkinti ir paveikti atitinkamas įstaigas, kad leistų mums nusipirkti reikalingų medžiagų bažnyčios statybai baigti. Švenčionėliai, 1956.X.21". Pasirašė: bažnyčios komiteto nariai.

Delegacija sugrįžo iš Vilniaus su pakilia nuotaika. Nekantriai laukė atsakymo, bet nesulaukė. Nesulaukusi maždaug kas antrą savaitę važiuodavo į Vilnių pasiteirauti.

Po malonaus ir šilto Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininko J. Paleckio priėmimo ir ilgo laukimo buvo gautas žodžiu šaltas, šiurkštus, neigiamas atsakymas: „Veikianti Švenčionėliuose bažnyčia pilnai patenkina tikinčiųjų poreikius! Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 1956 m. gruodžio 18 d. nutarimas. Posėdžio protokolas Nr. 17".

Gavę neigiamą atsakymą, švenčionėliečiai nepuolė į neviltį: jie tikėjo, kad bus suprasti ir teises į savo bažnyčią atgaus. Bet kur kreiptis? Kas gali klausimą teisingai išspręsti? Nuoširdaus patarimo niekur negavome: valdžios atstovai nenorėjo ir klausyti, o Vilniaus arkivyskupijos kurijoje gavome patarimą palaukti „tinkamesnio momento". Buvo ir tokių, kurie tik juokėsi.

Švenčionėliečiai nutarė viską daryti savarankiškai. Kad nenustotų vilties ir neprarastų ūpo, net vengė užeiti pas tuos, kurie patarė palaukt „tinkamesnio momento".

Ir vėl kreipėmės į Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką J. Paleckį, taip pat pasiuntėme nuorašus Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkui M. Šumauskui, Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui A. Sniečkui ir religinių kultų įgaliotiniui B. Pušiniui.

Kaip pirmasis pareiškimas, adresuotas Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui, taip ir antrasis 1957 m. vasario 3 d. įteiktas asmeniškai jam. Pirmą kartą priimdamas parodė neišpasakytą, net nesuprantamą palankumą - priėmė antrame aukšte, didelėje, puošnioje salėje. Atsisveikindamas pareiškė, kad mūsų reikalą supranta, mus atjaučia ir gerbia, nes ir jo mamytė tikėjo. Antrą kartą, 1957 m. vasario 3 d. tik iš išvaizdos atpažinome, kad priima tas pats žmogus, bet kalbėjo it visai kitas: kiek pirmą kartą rodė mums palankumą, tiek antrą kartą priešiškumą, netgi piktumą. Susierzinęs pareiškė: „Štai iš Kauno bažnyčios padarė įmonę, kurioj tūkstančiai dirba dėl šios žemės laimės, o jūs vis dar svajojate apie kažkokią antžemišką laimę". Pareiškimo nepriėmė.

Religinių kultų įgaliotinis B. Pušinis, priimdamas pareiškimą, perskaitė mums ankstesnius nutarimus ir pareiškė, kad nieko negali padėti.

Kad įrodytume, jog esama bažnytėlė negali patenkinti Švenčionėlių parapijos tikinčiųjų poreikių, mums būtinai reikėjo prie pareiškimo pridėti pažymą, kad parapijoje yra virš keturių tūkstančių tikinčiųjų. Aišku, kad buvo daugiau, nes prieš karą pagal Vilniaus arkivyskupijos 1935 m. rubricėlę jų buvo 5580. Tačiau Vilniaus arkivyskupijos kurija mums reikiamo pažymėjimo neišdavė. Kodėl? Ir šiandien suprast negalime...

Buvo reikalingas rašto nuorašas, kurį Švenčionėlių miesto vykdomasis komitetas 1956 m. kovo 25 d. atsiuntė bažnyčios komitetui ir dėl kurio vėliau pirmininkas labai sielojosi. Minėto rašto nuorašą notaras atsisakė patvirtinti: sakė negalįs, nes tai bažnyčios reikalas. Kreipėmės į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, kad patvirtintų nuorašo autentiškumą, bet ir kurija atsisakė. O koks didelis ir nesuprantamas buvo įsibaiminimas ir atsargumas! Nerasdami, kas patvirtintų, patys rašėme ir tvirtinome, kad „nuorašas tikras - kopija vierna".

Kreipėmės į Švenčionėlių rajono vykdomojo komiteto pirmininką K. Dudlauską, bet ir jis atsisakė bei išpeikė kun. B. Laurinavičių, kad esąs labai įkyrus, o buvusį kleboną Norbertą Budzilą išgyrė, kad buvo geras, tylus žmogus, be jokių reikalavimų! Girdamas liaupsino, kad kun. N. Budzilui vietos užteko: net nieko nesakė, kai parapijos ribose esančią antrąją bažnyčią (Joneliškėj) pavertė kolūkio sandėliu. Toliau K. Dudlauskas aiškino, kad miesto tikintiesiems užtenka vietos esamoje bažnyčioje, o kaimas gali eiti kur kam patogiau: į Švenčionis, Kaltanėnus ar į Reškutėnus. Kai pirmininkas K. Dudlauskas išsikalbėjo, buvo paklaustas: „Jei Švenčionėlių parapijiečiai eis į kaimynines parapijas, tai kada jie dirbs kolūky?"

„Dėl kun. N. Budziło mums labai malonu, kad jūs apie jį taip gražiai kalbate, bet žinokite, kad kaip pas jus, taip ir pas mus ne visi pareigūnai supranta ir sąžiningai atlieka savo pareigas. Kartais veiklumo neparodo tik dėl to, kad kuo ilgiau išliktų šiltoj gūžtoj! Jo neveiklumas ir sutikimas su padėtimi negali mums būti pavyzdžiu, o jums argumentu",- buvo paaiškinta jam.

Dar kartą kreipėmės į religinių kultų įgaliotinį, bet ir šį kartą griežtai atsakė, kad Lietuvos SSR Ministrų tarybos 1956 m. gruodžio 18 d. nutarimas yra nepakeistas.

Švenčionėliečiai, gavę kad ir griežtą, beapeliacinį atsakymą, vilties nenustojo. Nutarė vykti į Maskvą.

Buvo parašyti net trys pareiškimai: Sovietų Sąjungos Ministrų tarybai, Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkui ir Religinių kultų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų tarybos pirmininkui.

Pareiškimų turinys: (versta iš rusų k.)

„1956 m. birželio mėnesį mes kreipėmės į Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininką drg. M. Šumauską, kad leistų mums užbaigti statybą bažnyčios, kuri buvo statoma prieš dvidešimt metų. Atsakymo raštu negavome. Mus tik žodžiu painformavo Religinių kultų tarybos įgaliotinis B. Pušinis: „Remontuokite senąją bažnyčią!"

Norėdami reikalą išsiaiškinti, pakartotinai kreipėmės į Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininką drg. M. Šumauską, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką drg. J. Paleckį, Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto pirmąjį sekretorių drg. A. Sniečkų ir į religinių kultų įgaliotinį drg. B. Pušinį. Ir vėl iš religinių kultų įgaliotinio gavome neigiamą atsakymą žodžiu: „Švenčionėlių esama bažnyčia visiškai tenkina tikinčiųjų poreikius!"

Visi, į kuriuos kreipėmės, į mūsų reikalą pažiūrėjo paviršutiniškai, į esmę neįsigilino ir todėl atsakė neigiamai.

Caro valdžia 1905 m. leido mūsų tėvams pasistatyti tik laikiną koplytėlę. Ji pastatyta iš seno, medinio sandėlio. Jau penkiasdešimt metų kai pastatyta, taigi aišku, kad supuvusi. Jeigu buvo reikalas statyti naują bažnyčią prieš dvidešimt metų, tai juo labiau šiandien, kai gresia pavojus, jog gali įvykti avarija ir senoji sugriūti.

Naują mūro bažnyčią statė ne dvarponiai, ne valdžia, bet mūsų tėvai. Paskutinius grašius aukojo, pirko plytas, vežė akmenis. Statė be jokios technikos. Todėl pradėtoji mūrinė bažnyčia mums yra labai brangi.

Karas pasibaigė. Mes materialiai sustiprėjome. Esame pajėgūs darbus tęsti ir statybą užbaigti. Jei bažnyčia būtų nugriauta ar panaudota kitiems tikslams, mums, tikintiesiems, būtų padaryta didžiausia skriauda!

Eina kalbos, kad nebaigtą statyti bažnyčią pavers klubu ar kitam tikslui panaudos. Toks sumanymas neleistinas, nes senoji bažnyčia-koplytėlė nuo mūrinės yra tik pusantro metro atstu (ką paliudija fotonuotrauka, pridedama prie šio prašymo). Taigi jokiu būdu mūrinė bažnyčia negali būti skirta kitam tikslui, nes vieni kitiems trukdytų.

Mūsų ir mūsų tėvų darbas bei aukos nueitų niekais. Mums būtų padaryta didžiausia skriauda! Mes žinome, kad Tarybų Sąjungoj nuosavybė yra saugoma įstatymų. Švenčionėlių nebaigta statyti bažnyčia - tai tikinčiųjų nuosavybė. Šį faktą patvirtina ir Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto 1956.111.19 raštas Nr. 25.

Senoji medinė bažnyčia yra supuvusi, reikalinga kapitalinio remonte* Jos remontas kainuotų brangiau, negu naują baigti statyti. Be to, senoji yra ankšta ir nepatogi: joje trūksta oro. Jeigu Švenčionėlių bažnyčioje buvo ankšta prieš dvidešimt metų, tai šiandien joje dar ankščiau, nes tikinčiųjų skaičius smarkiai padidėjo. Retai kas gali patekti į vidų, o kas įeina, dažnai alpsta. Net ir vyrai! To priežastis - bažnyčios ankštumas. Žiemą, palikę už durų, šąla. Po to sergame mes ir mūsų vaikai.

Mes neprašome leidimo statyti naują bažnyčią, o tik užbaigti tą, kurią statėme prieš karą. Darbo įdėta daug.

Prašome atkreipti dėmesį į tai, ką esame išdėstę, ir mūsų prašymą patenkinti. Švenčionėliai, 1957.11.21". Pasirašė: keturiolika bažnyčios komiteto narių.

Maskvoje mus priėmė maloniai. Mums pasiūlė didelį voką ir patarė įdėjus palikti. Atsakymą pažadėjo duot telefonu kitą dieną.

Nekantriai laukėme kitos dienos. Paskirtą valandą kreipėmės nurodytu telefonu. Išgirdome malonų vyrišką balsą, kuris apgailėjo mūsų nuovargį ir didelę kelionę. Atsakėme, kad žmogus, ieškodamas teisybės ir išgirdęs, kur ji yra, su nuovargiu nesiskaito. Taigi ir mes, išgirdę, kad čia ją galima atrasti, atvykome. Į tai mums atsakė: „Gaila, bet mes nieko negalime! Mes negalime kištis į Lietuvos TSR vidaus reikalus!" Į tai mes atsakėme, kad yra dainelė, kuri apdainuoja Maskvą: „Maskva, visagalė Maskva!" Į tai jis atsakė: „Mes nieko negalime, kaip tik persiųsti jūsų dokumentus į Lietuvos TSR".

Į Maskvą buvo nuvažiavę: Feliksas Mackevičius, Anastazija Martinkėnienė, Antanas Petkūnas, kun. B. Laurinavičius ir Bronė Tumulavičienė.

Sugrįžę iš Maskvos, kovo 17 d. parašėme pareiškimą naujam Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotiniui J. Rugieniui. Nuorašus: Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkui, Lietuvos SSR Ministrų tarybai, Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui, Švenčionėlių rajono vykdomajam komitetui ir LKP Švenčionėlių rajono sekretoriui:

„Pareiškimas. 1928-1939 m. mes, Švenčionėlių miesto ir apylinkės tikintieji, išmūrijome naujos bažnyčios sienas. Baigti nesuspėjome, nes sutrukdė karas. Dabartinė bažnytėlė yra mums per ankšta. Be to, jai reikalingas brangus kapitalinis remontas. Dėl to prašome mums leisti užbaigti statyti pradėtą bažnyčią.

Mūro bažnyčia tokios būklės ilgiau negali likti, nes neuždengtas mūras genda. Mes neprašome nei medžiagų, nei lėšų, nei leidimo statyti naują bažnyčią, o tik užbaigti pradėtąją.

Baigę statyti naująją, senąją nugriausime. Neigiami atsakymai smarkiai erzina tikinčiųjų visuomenę. Mūsų teisėtų ir svariais argumentais pagrįstų prašymų atmetimas tikinčiuosius nuteikia prieš Tarybų valdžią. Kiekvienas praeivis, pažvelgęs į mūro bažnyčią ir caro laikais pastatytą koplytėlę, daro išvadą, kad čia kažkas negerai.

Maloniai prašome mūsų prašymą patenkinti". Pasirašė: bažnyčios komiteto nariai.

Iškvietęs mus religinių kultų įgaliotinis priminė ankstesnį Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą. Mes atsakėme: „Ministre, kai didžiausiam piktadariui būna pasirašytas mirties nuosprendis, labai dažnai byla būna peržiūrima ir sprendimas pakeičiamas. Taigi ir Švenčionėlių bažnyčios byla gali būti peržiūrėta ir nutarimas pakeistas!"

Įgaliotinis nieko neatsakė, tik pažadėjo atvykti vieton ir viską išsiaiškinti.

Iš Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo gavome atsakymą: „Vilnius, 1957.III.21 pil. Laurinavičiui, Švenčionėliai, Kolektyvo g., Nr. 11. Pranešame, kad Jūsų pareiškimas persiųstas Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotiniui prie Lietuvos TSR MT". Visi kiti minėti adresatai kaip anksčiau, taip ir dabar nieko neatsakė.

1957 m. balandžio 5 d., kaip žadėjo, atvyko religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis. Vietoje buvo sudaryta komisija iš rajono statybos kontoros darbuotojų ir kitų pareigūnų. Komisija pripažino, kad senai bažnytėlei reikalingas skubus kapitalinis remontas: be remonto kiekvienu momentu gali įvykti avarija. Buvo pripažinta, kad po kapitalinio remonto galės pastovėti ne ilgiau kaip dvidešimt metų.

Į įgaliotinio klausimą, kiek reikėtų pinigų naujai bažnyčiai užbaigti, komisija atsakė: „2 000 000 (dviejų milijonų) rublių, o jei būtų skirta kitam tikslui, pavyzdžiai, kultūros namams - 1 000 000 (vieno milijono) rublių". Tuo komisija savo darbą baigė. Jokio atsakymo nedavė.

Negavę atsakymo, vėl kreipėmės į Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos pirmininką J. Paleckį. Nuorašus pasiuntėme: religinių kultų įgaliotiniui, Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkui M. Šumauskui, Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui, Švenčionėlių rajono vykdomojo komiteto pirmininkui K.Dudlauskui, LKP Švenčionėlių rajono sekretoriui Ežeriniui ir Švenčionėlių miesto vykdomajam komitetui:

„Prašymas. Šių metų balandžio mėn. 5 d. buvo apžiūrėta mūsų senoji bažnyčia. Pripažinta, kad reikalingas kapitalinis remontas, nes gali įvykti avarija: pamatai suskilę, choro filia-rai labai pakrypę. Žodžiu, mums pasakė, kad, ir padarius kapitalinį remontą, ji ilgai nestovės, nes jos amžius jau baigėsi. (Ji statyta iš senos klėties prieš penkiasdešimt metų.)

Apžiūrėtojas - žinovas iš valdžios pusės - pareiškė, kad naujos bažnyčios statybai baigti reikia dviejų milijonų rublių. Čia prasilenkta su realybe: tiek nereikia. Mes norime ją užbaigti kukliai: pagal rimtų inžinierių skaičiavimus, mums užtektų 162 000 rublių.

Maloniai prašome duoti mums leidimą, kad galėtume darbą pradėti kuo greičiau, nes neuždengtas mūras labai genda. Švenčionėliai, 1957.IV.26 ". Pasirašė: bažnyčios komiteto nariai.

Asmeniškai įteikti visiems adresatams negalėjome, nes kai kurie delegacijos nepriėmė.

Balandžio 29 d. delegacija iš Vilniaus grįžo su didele viltimi: teko išgirsti, kad viskas eina gera kryptim.

4. Švenčionėliečių žygiai nenuėjo niekais. Gegužės 12 d. gauta džiugi žinia: „Religinių Kultų Reikalų Tarybos Įgaliotinis prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos. Nr. 298. Vilnius, 1957 m. gegužės mėnesio 9 d. Švenčionių religinės bendruomenės komiteto pirmininkui. Į Jūsų pareiškimą dėl bažnyčios statybos užbaigimo pranešu, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos komisijos š.m. balandžio mėn. 27 d. posėdyje protokolu Nr. 7 leidžiama užbaigti Švenčionėlių bažnyčios statybą.

1956 m. gruodžio mėnesio 18 d. MT komisijos nutarimas panaikinamas. Religinių Kultų Reikalų Tarybos Įgaliotinis prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos J. Rugienis".

Daug rašyta, daug važinėta. Sunku buvo švenčionėliečiams, nes nei patarimo, nei paramos iš niekur nebuvo. Net Vilniaus arkivyskupijos kurija nieko nepadėjo.

Pagaliau po septynių mėnesių atakų laimėta! Leidimas gautas! Gautas tik dėl ryžto! Švenčionėliečių ausyse skambėjo: „Prašykite ir gausite!" Gavom! Gavę gegužės 19 d. (sekmadienį) atgiedojome: Te Deum laudamus... Tą dieną švenčionėliečiai dėkojo Viešpačiui, o kartu ir prašė palaimos tolesniam darbui.

Vieni su pakilia nuotaika į ateitį žvelgė, o kiti, menko tikėjimo, murmėjo: „Sunkūs laikai! Nieko iš to neišeis!" Ne! Niekuomet žmogaus negali palaužti laikas ir aplinkybės! Dievo padedamas, žmogus visuomet gali nugalėti visas kliūtis!

5. Džiūgauti teko neilgai. Prasidėjo nauji rūpesčiai: kur ir kaip gauti medžiagų, kur rasti specialistų, darbininkų? Kasa jau buvo tuščia, nes bažnyčios dokumentacija gana brangiai kainavo.

Darbą pradėjus kreiptasi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, norėta gauti leidimą bažnyčios statybai rinkti aukas arkivyskupijos parapijose. Leidimo nedavė, o tik patarė: „Reikia išspausti iš savųjų!" Į tokį patarimą trumpai ir aiškiai atsakyta, kad savuosius visuomet galima paspausti, bet iš savųjų tiek, kiek reikia, neišspausime. Į mūsų pareiškimą atsakyta: „Ar nežinote, kad bažnyčios statomos dešimtmečiais?"

Laimė, laimė ir dar kartą laimė, kad švenčionėliečiai tokių patarimų nepaklausė. Jei būtų paklausę ir bent metus bažnyčios statybą užvilkinę, jos likimas būtų buvęs toks pats, kaip ir Klaipėdos [kurios nebuvo leista atidaryti].

1957 m. gegužės 17 d. kreiptasi raštu į Vilniaus arkivyskupijos kuriją: „1957 m. gegužės 9 d. Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis mums pranešė, kad leidžiama statyti Švenčionėlių bažnyčią. Apie tai pranešame Prakilniajai Vilniaus arkivyskupijos kurijai, prašome tą paimti dėmesin ir patenkinti mūsų prašymą.

Sunku mums buvo gauti leidimą, nes niekas mums šiame reikale nepadėjo, net niekur negavome rimto patarimo. Tik Dievui padedant bylą laimėjome.

Gautas leidimas mums labai brangus. Nieko nelaukdami darbus jau pradėjome. Statybinėms medžiagoms nupirkti, darbininkams apmokėti reikia daug pinigų. Iš savųjų tiek neiš-spausime. Maloniai prašome duoti nurodymą DG Vilniaus arkivyskupijos kunigams, kad leistų Švenčionėlių bažnyčios statybai parinkti aukų savo bažnyčiose nors vieną kartą per metines šventes. Norėtume gauti leidimą per Sekmines rinkti aukas Vilniaus Kalvarijose.

Taip pat prašome iš skiriamų Prakilniajai kurijai statybinių medžiagų fondų išskirti mums 5 t (penkias tonas) cinkuotos skardos bažnyčios stogui.

Statybų reikalais klebonas turi dažnai išvažiuoti. Parapija mišri, darbo labai daug. Kun. Juozas Budrevičius - ką tik po ligos; jam vienam sunku. Taigi prašome skirti trečią kunigą, kad galėtume taip didelį, svarbų ir jau pradėtą darbą tęsti ir kad kun. J. Budrevičius sveikatos visai neprarastų".

Į šį prašymą kurija jokio atsakymo nedavė. Matyt, norėjo įsiteikti valdžiai, nes Švenčionėlių rajono pirmininkas K. Dudlauskas mums kelis kartus pranašavo: „Viskas baigsis leidimo gavimu; darbų neįvykdysite!"

Mokestį seminarijai ir kurijai per visą bažnyčios statybos laikotarpį parapija mokėjo. Kai kas buvo labai pasipiktinęs tokiu kurijos elgesiu.

1957 m. birželio 5 d. pakartotinai kreiptasi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją šiuo raštu: „1957 m. gegužės 17 d. pasiųstas J. E. Vilniaus arkivyskupijos valdytojui prašymas, kuriame

nušviesta padėtis apie Švenčionėliuose statomą bažnyčią, bet nežinia kodėl kurija jokio atsakymo nedavė.

Pasiųstame rašte prašyta, kad kurija duotų DG kunigams, klebonams ir parapijų administratoriams nurodymą, jog leistų savo bažnyčiose per metines šventes rinkti aukas Švenčionėlių bažnyčios statybai, nes be paramos darbai nutrūks.

Santaupos jau sunaudotos, o įplaukos, palyginus su išlaidomis, labai mažos. Reikiamų sumų savo parapijoje jokiu būdu nesurinksime. Kurija šiame taip dideliame darbe turi padėti, nes Švenčionėlių parapijai padaryti didžiuliai .nuostoliai: kurijos paskirti klebonai, kuriais parapija pasitikėjo, bažnyčios mūro net neužkonservavo.

Kad visiems būtų žinoma kasos būklė, patarėjais revizoriais pakviesti: kun. dekanas Algirdas Gutauskas ir kun. Romualdas Blažys. Būtų gera, jei ir kurija susidomėtų ir su visa darbų eiga susipažintų vietoje.

Buvo prašyta skubiai paskirti dar vieną vikarą, nes kun. J. Budrevičius, kaip žinoma, yra silpnos sveikatos ir sekmadieniais vienas pasilikti negali.

Per Sekmines vyksime aukų rinkti į Mielagėnus (pats klebonas V. Miškinis pasiūlė). Per Dievo Kūno šventę - į Kalvarijas, per Švenčiausiosios Trejybės - į Gervėčius, o sekmadienį po Dievo Kūno šventės - į Švenčionis.

Jeigu kurija šiame taip svarbiame darbe skubiai nepadės, be kurijos pradėjome, be jos ir baigsime, bet tada su jokiais kurijos nurodymais nesiskaitysime. Laukiame skubaus atsakymo!"

Atsakymas ir vėl negautas.

Kreiptasi į vieną iš patarėjų: „Kur gauti lėšų?", bet taip pat nusivilta: atsakė „Švenčionėlių mieste gyvena daug darbininkų. Kreipkitės į juos, kad paskolintų!" Ir kiek galėjo eilinis darbininkas paskolinti? Ir kas galėjo garantuoti paskolos grąžinimą? Juo labiau kad 1957 m. pavasarį ėjo gandai, jog keis pinigus!

Nesulaukę iš kurijos jokio atsakymo, o iš patarėjų realaus patarimo, ryžomės veikti savarankiškai, aplenkdami kuriją ir patarėjus.

Kun. klebonas B. Laurinavičius kreipėsi į visus savo draugus su prašymu, kad per didesnes šventes leistų parinkti bažnyčios statybai aukų. Dauguma sutiko. Kai kurie net asmeniškai aukojo. Kun. Kazimieras Pukėnas, ką tik grįžęs iš lagerio,_ pirmas įteikė 2000 (du tūkstančius) rublių. Ant šios aukos matėsi aukotojo kruvinas prakaitas, nes ją uždirbo „tolimoj Rytų šalelėj".

Darbas pagyvėjo. Tik važiuok! Vienam net nebuvo įmanoma suspėti. Kviečiau klieriką atostogauti, bet kurija atsakė, jog nėra galinčio.

< ... >

Per 1957 m. sezono darbus buvo tikrai daug padaryta: nuvalytas mūras, sienos išmūrytos iki viršaus, padarytas perdengimas (lubos). Nors sezono darbai buvo baigti, darbas nesustojo: buvo daromi langai, perkamos medžiagos, ruošiamasi pavasariui.

Sumokėję mokestį seminarijai ir kurijai, likome be kapeikos. Matydamas, kad darbai nutrūks, jeigu neatsiras galimybės parinkti aukų statybai kitur, 1957 m. lapkričio 27 d. bažnyčios komitetas kreipėsi į Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytoją kan. dr. Juozapą Stankevičių su šiuo prašymu: „Švenčionėlių mieste statoma bažnyčia. Reikalingos lėšos, kurių parapija nepajėgia surinkti iš parapijiečių. Maloniai prašome leist mums Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos bažnyčiose parinkti aukų bažnyčios statybai".

Valdytojas priėmė labai maloniai, bet pageidavo apie vykdomą statybą gauti pažymą iš Vilniaus kurijos. Reikiama pažyma negauta. Kreipėmės į jį pakartotinai, aiškindami, kad, dėl mums nežinomų ir nesuprantamų priežasčių Vilniaus arkivyskupijos kurija atsisakė išduoti pageidaujamą pažymą.

Drauge valdytojui buvo įteiktas šis prašymas: „Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintų metų gegužės mėnesio 12 d. Švenčionėlių parapijai teko didelė laimė - gavome sekantį raštą: „Religinių kultų reikalų taryba prie TSRS Ministrų Tarybos. Įgaliotinis Lietuvos TSR. Nr. 298. Vilnius, 1957 m. gegužės mėn. 9 d. Švenčionėlių m. religinės bendruomenės pirmininkui. Į Jūsų pareiškimą dėl bažnyčios statybos užbaigimo pranešu, kad pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Komisijos š. m. balandžio mėn. 27 d. posėdžio protokolą Nr. 7 leidžiama užbaigti Švenčionėlių bažnyčią.

1956 m. gruodžio mėn. 18 d. MT Komisijos nutarimas panaikinamas. Religinių kultų įgaliotinis Lietuvos TSR - J.Rugienis".

Neilgai džiaugėmės gautu leidimu, nes pritrūkome lėšų. Kadangi nei Švenčionėlių parapija ir net Vilniaus arkivyskupija nepajėgia padengti visų išlaidų, susijusių su statyba, maloniai prašome leisti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos bažnyčiose parinkti aukų Švenčionėlių bažnyčios statybai. Reiškiame didžiausią pagarbą ir padėką".

Į šį prašymą gavome tokį atsakymą: „Šiai rinkliavai pritariame ir prašome DD GG Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos kunigus klebonus, į kuriuos kreipsis įgalioti Švenčionėlių parapijos kunigai, leisti minimą rinkliavą atlikti, apie tai paaiškinus iš sakyklos". Pasirašė: kan. dr. J. Stankevičius. 1957 m. gruodžio 13 d. Nr. 2090.

Taigi Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas geriau ir greičiau suprato Švenčionėlių bažnyčios statybos skubotumo svarbą, negu Vilniaus arkivyskupijos kurija.

1958 m. vasario 15 d. gautas ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos raštas Nr. 540. „JM Didžiai Gerb. vyskupijų dekanams, dekanato kunigų žiniai. Klaipėdoje (Telšių vyskupija) ir Švenčionėliuose (Vilniaus arkivyskupija) statomos katalikų bažnyčios. Šiems dideliems darbams atlikti reikalingos milžiniškos lėšos. Statomų bažnyčių vadovai kreipiasi į visus mūsų krašto katalikus, prašydami paremti jų kilnius darbus bent kukliomis aukomis.

Laikome reikalingu pakartoti jų prašymą ir paraginti mūsų vyskupijų dvasininkiją bei tikinčiuosius prisidėti savo aukomis prie šių šventovių statybos. Kunigai prašomi pagal išgalę tam tikslui skirti asmeninę auką ir, per daug nesipriešinant, noriai, prieš tai atitinkamai paruošiant tikinčiuosius, besikreipiantiems statomų bažnyčių aukų rinkėjams leisti atlikti bažnyčiose aukų rinkliavas: vieną sekmadienį - Klaipėdos bažnyčios statybai, kitą sekmadienį - Švenčionėlių bažnyčiai. Tai graži proga parodyti bendro reikalo supratimą, dosnumą ir gerą valią".

Koks didelis Vilniaus arkivyskupijos kurijos džentelmeniškumas! Pirma parinkti Klaipėdos statomai bažnyčiai, o paskui Švenčionėlių!..

Matydami pavojų, kad pritruksime lėšų, 1958 m. birželio 10d.su prašymu kreipėmės į JE Telšių vyskupą Petrą Maželį. Pacitavę gautą leidimą bažnyčiai statyti, toliau rašėme: „Jau metai, kai bažnyčia statoma. Iki šiol mus rėmė ir remia Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų bei Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų tikintieji savo lėšomis. Darbų užbaigai reikia dar daug lėšų. Žinome, kad Jūsų vyskupijoje (Klaipėdoje) irgi statoma bažnyčia ir tam reikalingos milžiniškos lėšos. Dėl to anksčiau ir nesikreipėme į Jus paramos, bet dabar matome, kad be Jūsų vyskupijos tikinčiųjų pagalbos neapsieisime.

Todėl maloniai prašome Jūsų Ekscelenciją leisti daryti rinkliavą Telšių vyskupijos parapijose mums patiems, prieš tai susitarus su DD GG Klebonais, arba kreiptis į juos prašant, kad jie padarytų rinkliavą statomos Švenčionėlių bažnyčios intencija".

Gavome tokį atsakymą: „Didžiai Gerb. Telšių vyskupijos Dekanams. Švenčionėlių (Vilniaus arkivyskupija) Bažnyčios komitetas kreipėsi, prašydamas aukų Švenčionėlių statomai bažnyčiai, be ko kito, sakoma: „Leiskite padaryti Telšių vyskupijos parapijose rinkliavą Švenčionėlių statomos bažnyčios intencija".

Didžiai Gerb. Dekanai, prašome nedelsiant painformuoti savo dekanatų klebonus, kad jie, vadovaudamiesi krikščioniškojo solidarumo principu, visapusiškai prisidėtų prie minimos rinkliavos vienokio ar kitokio organizavimo ir praneštų kurijai surinktų aukų kiekį. Telšiai, 1958.VIII.14 d. Nr. 735".

Dauguma mūsų padėtį suprato ir savo gerumu sužavėjo. Žinoma, sutikome ir šykštuolių. Visur ir visuomet parodė savo gerumą ir dosnumą žmonės.

Džiugu ir malonu, kad Švenčionėliams padėjo ir kitų konfesijų tikintieji: musulmonai, pravoslavai ir judėjai.

6. Nors statybai leidimo dar neturėjome, kai kas apie leidimą net ir galvot nepatarė, o kai kas net draudė (Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Kozlovskis), švenčionėliečiai tikėjo, kad leidimą gaus. Dar 1956 m. rudenį iš Ceikinių žemės ūkio artelės jie nupirko 15 kietmetrių ąžuolo, o Švenčionėlių rajono vykdomajam komitetui įteikė tokį pareiškimą: „Šiuo pareiškiame, kad 1957 m. Švenčionėlių bažnyčios statybai bus reikalingos žemiau išvardytos medžiagos:

1. Dvitaurių geležinių sijų Nr. 26 14 t

2. Cemento 30 t

3. Vinių 8 mm 450 kg

4. Armatūros 12-18 mm 5 t

5. Vielos 50 kg

6. Armatūros 8 mm 5 t

7. Lentų 25 mm 25 m'

8. Lentų 40-50 mm 10 m¹

9. Sijų 16x18 cm 22 m³

10. Juostinės geležies 350 kg

11. Cinkuotos skardos 5 t

12. Kiauravidurių plytų 8000 vnt.

13. Kalkių 10 t

14. Stiklo 200 m²

Minėtų medžiagų prašėme, remdamiesi provizorine sąmata, kurią sudarė inžinierius F. Virbickas".

Į šį pareiškimą jokio atsakymo negavome.

Prasidėjus darbams paaiškėjo, kad su medžiagomis nebus taip lengva, kaip buvo galvota, bet, padedant Dievui, ko tik reikėdavo, visuomet atsirasdavo. Teisingai pasakyta: „Ieškok-ir rasi, prašyk - ir gausi!" Tik nesiskaityk su nuovargiu ir nesakyk, kad neįmanoma.

Sunku buvo rasti specialistų, o ir suradus ne vieną reikėjo išvaryti. Nesusipratimų priežastis, kaip visur, taip ir statybose, buvo degtinė ir palaidas gyvenimas. Pavyzdžiui, vienas senis (mūrininkas), palikęs Vilniuje žmoną, čia susirado kokią senę ir į darbą ateidavo girtas. Teko iš darbo atleisti.

7. Viskas ėjo pagal iš anksto nustatytą grafiką. Labai daug padarė savanoriai talkininkai, kurių per statybos laikotarpį dirbo viršum trijų tūkstančių.

1957 m. buvo baigtos mūryti sienos ir išliedintos lubos. Talkininkų darbštumo niekas nesugebės tinkamai apsakyti. Per trumpiausią rudens dieną, perdengiant bažnyčią, t.y. betonuojant lubas, vien tik cemento pakelta dvi tonos, dar tiek pat, o gal ir daugiau, - akmens skaldos ir žvyro. Iš to viso dar reikėjo skiedinį rankiniu būdu išmaišyt...

Švenčionėliečiai, išgirdę, kad atvažiavo vagonai su plytomis, kas tik galėjo skubėjo iškrauti ir kaip galima greičiau suvežti. O kai kas tik pro langą stebėjo ir apmaudžiai galvojo: „O kad liaudis visuose baruose taip dirbtų!" Talkininkai dirbo be jokio išskaičiavimo. Dirbo taip, kad tik daugiau ir geriau padarytų: visuomet stengėsi rytojaus dienai darbo nepalikti. O kaip nuoširdžiai atlikdavo sunkiausius darbus! Kai sulaukdavome kalkių, jas iškraudavo talkininkai. Darbas baisus. Gerosioms ir uoliosioms talkininkėms net kraujas iš burnos ir nosies tekėdavo. Už tuos sunkiausius darbus dažnai net kuklaus ačiū neišgirsdavo, bet į tai dėmesio nekreipdavo. Po sunkiausio darbo grįždavo su šypsena, net nuovargio neparodydamos.

1957-1958 m. žiemą buvo daromi langai ir durys, taip pat ruošiamos medžiagos ateinančiam sezonui.

1958 m. ankstyvą pavasarį darbai atsinaujino. Per metus buvo padaryta daug: bažnyčia uždengta, ištinkuota ir pastatytas bokštas.

8. Didžiausias vargas buvo su skarda. Negavę paskyros reikiamam kiekiui, kreipėmės į Tarprajoninį architektūros skyrių Vilniuje su tokiu pareiškimu: „Kadangi negalime gaut paskyros cinkuotai skardai, kuri būtinai reikalinga uždengti bažnyčiai, maloniai prašome duot leidimą dalį bažnyčios uždengti skiedromis ir toliumi". Mūsų tikslas buvo gauti neigiamą atsakymą, kad turėtume pagrindą toliau kreiptis skardos reikalu. Mes buvome suprasti ir gavome neigiamą atsakymą: „Lietuvos Ministrų Tarybos Valst. statybos ir architektūros reikalų komiteto Vilniaus tarprajoninis skyrius. Vilnius, 1.958.V.13 Nr. 182, Švenčionėlių R. Kat. Bažnyčios komiteto pirmininkui. Atsakydami į Jūsų raštą Nr. 21, pranešame, kad pakeisti statomos bažnyčios skardos stogo dangą skiedromis, atsižvelgiant į pastato architektūrą, negalima, juo labiau kad jau turite 4 tonas cinkuotos skardos ir šiuo metu trūksta tik 2,5 tonos. Prašome daryti žygių skardos likučiui gauti ir uždengti bažnyčią ir bokštus cinkuota skarda".

9. Gavę šį atsakymą, buvome labai patenkinti, nes turėjome pagrindą kreiptis toliau. Su prašymu per religinių kultų įgaliotinį kreipėmės į Planavimo komisiją, iš kur mūsų prašymas vėl persiųstas religinių kultų įgaliotiniui.

Kiek kartų teko prašyti plytų ir skardos, sunku suskaičiuoti. Prašymų turinys vienas ir tas pats: „Prašom duoti leidimą, kad galėtume nusipirkti". O atsakymai taip pat vienodi: „Prašėte tik leidimo, o medžiagomis žadėjote apsirūpinti patys!" Įsitikinome, kad prašant galima išprašyti, tik reikia nenustoti vilties ir turėti kantrybės. 1958 m. rudenį gavome dvi tonas skardos.

10. Per metus nepatirta jokių nemalonumų. Viskas ėjo sklandžiai. O po metų paaiškėjo, kad statybos vadovo kun. B. Laurinavičiaus darbas buvo stebimas kai kurių konfratrų.

< ... >

Bažnyčios statybos metu labai daug talkino ir statybos vadovo tėvelis. Nors jis jau ėjo aštuoniasdešimtuosius metus, bet niekuomet neparodė nuovargio. Tai buvo puikus kurjeris: lentas nuvežt, supjaut, atvežt, paklaust, susitart - viską sugebėdavo. Greitesnio ir paklusnesnio negalima buvo rast. Neatlikęs reikalo net ir į namus negrįždavo.

Jei reikalus būtų tvarkęs ne statybos vadovo tėvelis, o „įgaliotiniai", statyba tikrai būtų užtrukusi, o užtrukimas būtų reiškęs katastrofą.

11. Antrojo nemalonumo priežastis buvo kun. S. M. Vienas iš menininkų patarė užmūryti virš altoriaus langą, o du presbiterijos šoninius padaryt didesnius ir pailgus. Kadangi presbiterija yra it atskiras priestatas, o jos langai ne tame pat aukštyje kaip bažnyčios, be to, jų aukščių skirtumas iš bažnyčios nepastebimas, patarimas buvo priimtas. Prasidėjo darbas. Pamatęs kun. S. M. atsiuntė grasinančią telegramą, kuria įspėjo, kad visuomenė statybos nerems, o Vilniaus arkivyskupijos kurijai, kun. Dekanui ir kai kuriems kunigams parašė laišką, kurį perskaičius atrodė, kad nieko daugiau nebelieka, kaip statybos vadovą kun. B. Laurinavičių uždaryt į beprotnamį. Tačiau minėti nemalonumai paveikė teigiamai: sutelkė visą energiją, - viskas buvo daroma su dar didesniu užsidegimu ir ryžtu. (N. B. Kun. S. M. buvo sovietinės valdžios įtakoje ir nėra abejonės, kad jis tą darė jų įsakymu, idant kun. B. Laurinavičius būtų morališkai palaužtas ir statyba sužlugdyta. - V. S.)

12. Pagaliau darbas buvo baigtas. Pasirašytas pastato priėmimo valstybinis aktas: „Švenčionėliai. 1959 m. liepos mėn. 22 d. Pastatas: Švenčionėlių R. K. bažnyčia. Adresas: Švenčionėliai, Kolūkio 12. Statytojas: R. K. bažnyčios komitetas. Valstybinė komisija, susidedanti iš: Komisijos pirmininkas - Valstybinės statybos inspekcijos atstovas Garmus K.M. ir nariai: 1. Valstyb. san. inspekcijos atstovas Zotovas M.M. 2. Priešgaisrinės apsaugos atstovas Kozlovas S.A. 3. Statytojo atstovas kun. Laurinavičius B.J. 4. Statytojo profsąjungos atstovas _______. Dalyvaujant: Statytojo techn. priežiūros vykdytojui Kriaučiūnui A., Generalinio rangovo įgaliotiniui - ūkio būdu apžiūrėjo pastatą, statytojo priimtą iš gen. rangovo pagal techninį priėmimo aktą, ir susipažino su pateiktais dokumentais, išvardytais techninio pastato priėmimo akto priede (Forma IX).

I. VALSTYBINĖ KOMISIJA NUSTATĖ:

1. Pastato statyba pradėta 1928 m. 2. Pastato statybos kubatūra____m³, naudingas plotas____m², gyvenamas plotas____m², aukštų skaičius - du. 3. Nukrypimai nuo patvirtinto techninio projekto: pagrindiniame fasade vietoj numatytos figūros pastatytas kryžius. 4. Pastato konstrukcija atitinka projekto reikalavimus; pastovumo, saugumo ir kokybės atžvilgiais tinkama normaliam eksploatavimui. 5. Santechnikos ir specialių įrenginių techninio priėmimo aktai ir bandomasis Komisijos jų veikimo patikrinimas patvirtina visišką galimybę eksploatuoti pastatą. 6. Pastato vertė (nėra) t. rb., faktinė vertė - 500 000 rb.

II. VALSTYBINĖ KOMISIJA PRIPAŽĮSTA, kad kokybės atžvilgiu, sutinkamai su patvirtintu projektu ir sąmata bei veikiančių techninių sąlygų ir normų reikalavimais, darbai atlikti: 1. Aplinka ir sklypo apželdinimas — esamas, 2. Fasadų architektūrinis apipavidalinimas - gerai, 3. Konstrukcijos -gerai, perdengimai - gerai, sienos - gerai, stogo konstrukcijos ir danga - gerai, 4. Vidaus apdailos darbai - gerai, tinko -gerai, dažymo - patenkinamai (tik nubalinta), grindys - gerai, 5. Ventiliacija - natūrali, elektros instaliacija - gerai.

III. VALSTYBINĖ KOMISIJA PAŽYMI: (Nieko!)

IV. VALSTYBINĖ KOMISIJA REIKALAUJA toliau nurodytais terminais atlikti ir užbaigti kitus darbus, kurių dėl pagrįstų priežasčių negalima atlikti šiuo metu: papildomai apželdinti teritoriją iki š.m. lapkričio 1 d.

V. VALSTYBINĖ KOMISIJA, laikydama, kad anksčiau išvardyti nukrypimai nuo projekto ir neužbaigti darbai negali būti kliūtis pastato priėmimui, nutaria statytojo pateiktą Švenčionėlių bažnyčią laikyti priimta su bendru įvertinimu - gerai.

PASTABOS: 1. Už visus atliktus darbus ir jų kokybę__metų laikotarpyje atsakomybė priklauso gen. rangovui, 2. Įvairūs ginčai, kilę po šio akto pasirašymo tarp statytojo ir gen. rangovo, sprendžiami per Valstyb. arbitražą. Valstybinės kom. pirmininkas K. Garmus. Nariai: Zotovas, Kozlovas, A. Kriaučiūnas, kun. B. Laurinavičius. Tvirtinu. Leidžiu pradėti eksploatavimą. Vyk. komiteto pirmininkas, 1959 m. rugpjūčio mėn. 7 d. Časas". (Antspaudas)

Ačiū Dievui, darbas baigtas laimingai! Išskyrus be jokio pagrindo iš kai kurių konfratrų patirtus nemalonumus, jokių kitų nemalonumų nebuvo. O visko galėjo būti...

Vienas iš komisijos narių paklausė: „Ir kaip sugebėjote per tokį trumpą laiką atlikti tokią didelę statybą? Mūsų statybininkai, turėdami visas galimybes, nieko panašaus nepadaro!" Trumpai atsakiau: „Viskas padaryta Dievui laiminant ir geriems žmonėms padedant. O jų tikrai netrūko!" Jis pasakė: „Tikrai, čia ne vien žmonių norai ir darbas!"

Darbas baigtas! Visų širdyse, kurie prisidėjo prie statybos, kunkuliavo džiaugsmas. Pranašai (K. Dudlauskas ir į jį panašūs) nusivylė: jie pranašavo, kad leidimo gavimu viskas ir baigsis.

13. Džiaugėmės, bet neilgai. Kaip paprastai, džiaugsmas greit praeina.

Priėmus bažnyčią, Švenčionėlių m. vykdomasis komitetas iškvietė kun. B. Laurinavičių ir paklausė, kas dalyvaus bažnyčios „atidaryme"? Atsakyta, kad tiksliai nežinoma.Tada paklausė: „O ką pakvietėt?" Atsakyta, kad visus, kurie mums parodė gerą širdį. „Kuo remdamiesi tiek daug kvietėte? Kas jums leido kviesti?" - ėmė priekaištauti. Atsakyta, kad pakvietėme, remdamiesi visų priimtomis mandagumo normomis: „Kvietėme visus, kas tik mums padėjo. Į svečius kviečia šeimininkas savo nuožiūra; nėra reikalo kažko atsiklausti..."

Pareikalavo, kad kvietimus atšauktume, nes turime teisę pakviesti tik tris kunigus svečius. Atsakyta, kad šventinant bažnyčią, reikia ne trijų, o keliolikos kunigų! „Jei norite priimt daugiau svečių, turite atvežti religinių kultų įgaliotinio leidimą!"

Susisiekus su įgaliotiniu, jis žadėjo būti Švenčionėliuose ir reikalą asmeniškai sutvarkyti.

Rugpjūčio 7 d. kun. B. Laurinavičius buvo pakartotinai pašauktas į vykdomąjį komitetą. Pirmas klausimas: „Ar leidimą gavote?" Atsakyta, kad įgaliotinis žadėjo atvažiuoti ir reikalą sutvarkyti. Šis atsakymą rūsčiai pertraukė: „Jei bus daugiau svečių kaip du trys, reikalą sutvarkysime administraciniu būdu!" Tai buvo aiškus ir griežtas grasinimas. Į grasinimą atsakyta klausimu: „Kur aš turiu pirmadienį, pašventinus bažnyčią, prisistatyti?" ,;Kodėl to klausiate?" „Kadangi tamsta kalbi kaip prokuroras ir teisėjas. Iš to darau išvadą, kad būsiu nubaustas. Taigi pašventinus bažnyčią pats paskubėsiu bausmę atlikti. Jei mes neturime teisės pakviesti ir priimti svečių geradarių, prašau uždrausti raštu, nes jūsų žodžio į bylą neįsegsiu, o aišku, kad per bažnyčios pašventinimą aš būsiu šeimininkas. Aš turiu suteikti galimybę pašventinti bažnyčią. Už visus trūkumus aš ir turėsiu atsakyti!" „Tai kaip bus?" - paklausė. Trumpai ir aiškiai atsakyta, kad viskas bus pagal iš anksto nustatytą tvarką!

Vėliau paaiškėjo, kad mano užimta aiški pozicija buvo atitinkamai įvertinta. Bičiuliai, o ir kai kurie draugai kunigai numatė, kad mane iš Švenčionėlių ištrenks. Bet man tai nebuvo svarbu. Kalbėjau aiškiai, nes grasino norėdami sutrukdyti iškilmes.

14. Bažnyčios pašventinimo išvakarėse rugpjūčio 8 d. buvo atvykęs vadinamasis korespondentas. Jis prašė pateikti žinių, kad galėtų liaudį informuoti apie pastatytą bažnyčią. Jam buvo trumpai atsakyta: „Jei tamsta būtum atvykęs prieš porą savaičių, būtum išgirdęs gražiausią himną. Pirmoje dalyje būtų išreikšta padėka Tam, kuris taip gražiai laimino mūsų darbą. Antroje dalyje būtų buvusi išreikšta padėka visiems, kurie padėjo ar bent netrukdė. Pirmoji dalis gal tamstai būtų ir neįdomi, o kalbėti apie ramybės drumstėjus mums netinka. Jei įdomu sužinoti, kas drumstė ramybę, nueikite į Švenčionėlių miesto vykdomąjį komitetą ir ten sužinosite. Štai liudytojas - Mielagėnų klebonas, kuris jau atvyko į iškilmes; jis labai pasipiktino, kad keleiviai, kurie norėjo atvažiuoti į bažnyčios pašventinimą, nebuvo priimami į autobusą".

Korespondentas atsakė, kad jam tas neįdomu ir paprašė pateikti žinių apie statybą, nes to, ką girdi, negalįs liaudžiai rašyti. Į tai atsakyta, kad labai liūdna, jei korespondentai pateikia skaitytojams tik saldumynus, o kartybių vengia.

15. Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt devintų metų rugpjūčio mėnesio devintoji Švenčionėlių miesto istorijoje buvo pirmoji, o gal ir paskutinė tokia diena. Tą dieną į Švenčionėlius buvo atvykusi nesuskaitoma maldininkų minia. Ji būtų buvusi dar gausesnė, bet atvyko tik stipresni, kurie galėjo eiti pėsčiomis, ir tie, kuriems pavyko į traukinį įlipti. Autotransporto eismas Švenčionėlių link jau išvakarėse buvo suvaržytas.

Bažnyčią pašventino Jo Ekscelencija vyskupas Julijonas Steponavičius. Dalyvavo dvidešimt penki kunigai, devyni klierikai ir nesuskaitoma tikinčiųjų minia. < ... >

16. 1960 m. balandžio 8 d. iš kun. B. Laurinavičiaus pareikalauta pasiaiškinimo:

„Aš, Švenčionėlių rajono milicijos skyriaus operatyvinis įgaliotinis jaun. leitenantas, iš kun. Laurinavičiaus Bronislovo, gim. Astravo rajone, Gėliūnų k., priėmiau šį paaiškinimo protokolą:

1. 1956 ir 1957 m. F. Virbickas iš Vilniaus, gyv. Tymo gatvėje, padarė brėžinius. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo padaryti „iš akies" - netikslūs, todėl iš naujo brėžinius darė inž. Kriaučiūnas, gyv. Lentvaryje. Virbickas ir sąmatą buvo padaręs, bet tik pro forma, todėl dėl taupumo sumetimų nauja nedaryta.

2. Darbams vykdyti buvau suradęs Lisauską, gyv. Vilniuje, bet, pradėjus dirbti, jį atleidau, nes pasirodė, kad nieko nedirba, o tik geria.

3. Dalis medžiagų buvo įsigyta krautuvėse: vinys, stiklas, cementas, o kitos - iš Vilniaus arkivyskupijos kurijos. Paskyrų neturiu. Jei būtinai reikalingos, galima sužinoti kurijos archyve. Geležis taip pat pirkta krautuvėse.

4. Už atskirus darbus ir brėžinį buvo mokėta pagal susitarimą. Po ilgesnio laiko jau nebeprisimenu kiek.

5. Bažnyčios komitetas buvo įgaliojęs mane organizuoti darbą ir išmokėti darbininkams. Išskyrus pradžioje patirtus nemalonumus dėl minėto girtavimo, toliau viskas ėjo sklandžiai. Statybos metu dirbo virš trijų tūkstančių talkininkų -nemokamų darbininkų. Kriaučiūnui mokėdavau už kiekvieną atvažiavimą. Kiek? Irgi neatsimenu.

6. Iš restauravimo dirbtuvių dirbusių nežinau. Tiesa, net kelis kartus buvau užėjęs prie šv. Mykolo bažnyčios, bet teiravausi mūrininkų. Buvo atvažiavę keturi, kurie restauravo Panerių koplytėlę, bet, pamūriję porą dienų, išvažiavo, aiškindamiesi, kad negalį pasitraukti iš darbovietės.

Paaiškinimą parašiau nedarydamas jokių pataisymų-braukymų-skutimų".

17. 1963 metų kovo mėn. Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas pareikalavo, kad pristatyčiau: 1. Švenčionėlių bažnyčios statybai gautą leidimą iš Lietuvos SSR Ministrų Tarybos, 2. Projektinę dokumentaciją, 3. Medžiagoms gautas paskyras, 4. Bažnyčios priėmimo aktą.

Leidimą, projektinę dokumentaciją ir bažnyčios priėmimo aktą pristačiau. O iš kur ir kokios medžiagos gautos, atsakiau, kad priimant Valstybinei komisijai, viskas buvo smulkiai paruošta ir pateikta. Priėmus nebuvo reikalo viską laikyti ir saugoti. Juo labiau kad mes neturėjome seifų saugoti smulkiajai dokumentacijai. Mes saugome tik paskutinį - Valstybinės komisijos žodį - priėmimo aktą.

Kai nusibodo klausinėjimai ir teiravimaisi, kaip mes galėjome užmiršt, ką pirkome ir kiek mokėjome, atsakyta: „Tamsta tikrai neprisimeni, ką prieš savaitę valgei. Tai kaip mes galime prisiminti, kas buvo prieš keletą metų?" Tuo ir baigėsi visi pokalbiai.

18. Prasidėjus darbams prie Švenčionėlių bažnyčios, susirūpinta varpu, nes senosios Švenčionėlių bažnyčios varpas buvo menkutis. Bažnyčios komitetas 1957 m. kreipėsi į religinių kultų įgaliotinį, kad atiduotų ar paskolintų Švenčionėlių bažnyčiai varpą iš kurios nors uždarytos Vilniaus bažnyčios. Buvo gautas atsakymas žodžiu: „Neturime teisės skolinti iš neveikiančių bažnyčių".

Sužinoję, kad Lenkijoje, Olštyno Ostrudoj mieste, liejami varpai, kreipėmės, kad išlietų bent vienos tonos varpą.

Firmos direktorius atsakė, kad reikia kreiptis į Varšuvą, į užsienio eksporto bendrovę PRODIMEX. PRODIMEX patarė kreiptis į Maskvą, į RAZNOEKSPORT. Tuo ir baigėsi „flirtas"

su Varšuva varpo reikalu: į Maskvą nebuvo prasmės rašyti.

*

1959 m. gegužės 5 d. Švenčionėlių bažnyčios komitetas kreipėsi į Švenčionių parapijos dekaną kun. A. Gutauską ir į Švenčionių bažnyčios komitetą su šiuo prašymu:

„Jau baigiamas statyti Švenčionėlių bažnyčios bokštas, kuriame turime pakabinti varpą, bet jo neturime ir niekur negalime gauti. Bažnyčia be varpo - it nebylė motina, it balsą praradusi gražuolė solistė. < ... >

Švenčionėlių parapija, nuoširdžiai dėkodama už aukas, kurias gavo iš Švenčionių parapijos, maloniai prašo paskolinti vieną varpą iš turimų trijų (vidutinį). Jis skambėdamas kvies visus, o jo balsą išgirdę ir susirinkę prašys palaimos sau ir Jums. Švenčionėliai, 1959.V.5". Pasirašė: kun. B. Laurinavičius, A. Martinkėnienė, V. Užlienė ir F. Mackevičius.

Švenčionių parapijos dekanas neišdrįso paskolinti. Jis kreipėsi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, o kurija, kaip jau žinoma, jokiam švenčionėliškių sumanymui nepritardavo. < ... >

1964 m. kun. Vaclovas Aliulis MIC pasiūlė, o Švenčionių bažnyčios komitetas noriai paskolino švenčionėliškiams nenaudojamą varpą, kuriuo Švenčionyse nebūdavo skambinama, nes jie turėjo nusipirkę naujus, skambius varpus.

19. SENOSIOS BAŽNYČIOS LIKIMAS. Dar nebuvo gautas leidimas pradėti darbus prie mūrinės bažnyčios, kai religinių kultų įgaliotinis B. Pušinis paklausė: „Ką darysite su senąja, baigę naująją?"

Jam atsakyta, kad, jeigu medieną bus galima panaudoti, pastatysime bažnyčios darbininkams namą, o puvėsius sudeginsime.

Pastačius naująją, senoje bažnyčioje buvo daromas inventorius naujajai bažnyčiai: suolai, klausyklos, spintos, klauptu-kai ir parketas.

1960 m. pavasarį ji buvo išardyta. Išardžius pasirodė, kad nedaug buvo tinkamos medienos: jos užteko tik padidinti esamam prie bažnyčios mediniam nameliui, kad turėtų kur žiemą pasišildyti seneliai, vaikai ir pasimokyti choras.

Kai bažnyčia jau buvo išardyta, pašaukė kleboną kun. B. Laurinavičių į Švenčionėlių miesto vykdomąją komitetą, kur pareiškė, kad gautas skundas, jog: „Laurinavičius bažnyčią išardė ir pardavė".

Atsakyta, kad pirmoji skundo dalis teisinga: bažnyčia išardyta, nes nebuvo galima jos palikti avarinės būklės. Dėl pardavimo - neteisybė! Visa mediena yra vietoj. Panaudojome tik išardytos bažnyčios fundamento akmenis naujajai bažnyčiai aptverti.

Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Ežerinis uždraudė senosios bažnyčios medieną naudoti parapijos reikalams: „Tai valstybės turtas!"

1960 m. liepos 1 d. gautas iš Švenčionių rajono vykdomojo komiteto raštas Nr. 364, kuriame buvo rašoma: „Remiantis Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos š. m. birželio 24 d. raštu Nr. 348, Švenčionių rajono DZD Tarybos vykdomasis komitetas praneša Jums, kad Švenčionėlių katalikų religinės bendruomenės maldos namų pastato medžiaga yra perduota Švenčionių MMS kultūros namų statybai".

1960 m. liepos 9 d. gautas ir religinių kultų įgaliotinio raštas Nr. 396: „Į Jūsų š.m. birželio 29 d. pareiškimą Nr. 2 pranešame, kad išplėsti dabar naudojamos „špitolės" patalpas, pristatant 25 m² kambarį, Jums neleidžiama, kadangi tam nėra realaus reikalo. Dabartiniu metu vietos klebonas kun. B. Laurinavičius statosi nuosavą namą ir jį pasistatęs atlaisvins „špitolės" patalpas. Išlaisvintose patalpose (34,2 m² gyv. ploto) gali tilpti du bažnyčios tarnai: sargė ir vargonininkas. Zakristijonui butas nereikalingas, nes jis gyvena nuosavame name.

Buvusios bažnyčios medieną (sienojus, lentas), vietos valdžios organams pareikalavus, prašome perduoti be jokių trukdymų.

Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos (Rugienis)".

Medieną atvažiavę patys pasiėmė. Švenčionėlių bažnyčios komitetas oficialiai jos neperdavė, nes „perdavimu" būtų aprobavęs neteisėtą aktą.

Švenčionių rajono vykdomasis komitetas rašė, kad likusią senos bažnyčios medieną panaudosiąs MMS kultūros namų statybai, bet nepanaudojo. Švenčionėlių parapijos tikintiesiems buvo skaudu žiūrėti į patvory suverstą buvusios bažnyčios medieną, kuri, be jokios priežiūros pagulėjusi, „ištirpo". Jei būtų leidę panaudoti Švenčionėlių bažnyčios komitetui, būtų panaudota statybai. Šiandien tame name kas nors gyventų. Medžiagą paėmė, o kokiam tikslui suvartojo - niekam nė motais. O gaila, be galo gaila!

Švenčionėliškiai ten, kur stovėjo senosios bažnyčios altorius, pastatė paminklą: ant betoninio postamento įrašė „1905-1959" (senosios bažnyčios data), o ant jo - natūralaus dydžio Švenčiausiosios Jėzaus Širdies statulą. Aplinkui pasodintos septynios obelys. Buvusios bažnyčios vietoje įrengtas gėlynas.

20. MEDIENA, ĄŽUOLAS, STIKLAS, AKMENYS. Medienai gaudavome paskyras per Vilniaus arkivyskupijos kuriją. Medienos kokybė priklausė nuo miško šeimininkų. Švenčionėlių miškų ūkio direktorius paprastai atsakydavo, kad geros medienos „Nietu" (rus. - nėra). Jei pirkdavome, tai gaudavome prasčiausią, kuri tiko tik pastoliams. Kartą, sužinoję, kad Švenčionėlių miškų ūkis turi pirmos rūšies medžiagos, kreipėmės į Lietuvos miškų ūkio ministrą. Maloniai priėmė ir ant paskyros užrašė rezoliuciją: „Duot pirmos rūšies medieną". Švenčionėlių miškų ūkio direktorius, pamatęs rezoliuciją, labai nustebo: visai kitu tonu ėmė kalbėti. Tas menkas popierėlis jį visiškai pakeitė ir švenčionėliečiams atidarė duris į miškų ūkį.

1958 m. mediena labai pabrango (kone penkis kartus). Norint realizuoti paskyrą, reikėjo būtinai forminti. Išgirdus apie medienos pabrangimą, paprašyta, kad išrašytų sąskaitą tik keliems kietmetriams. „Kodėl tiek mažai imate? Turite šimtui", - susidomėjo darbuotojas. Atsakyta, kad labai pabrango. Kaip malonu buvo išgirsti: „Eikite ten, - parodė kur, - ir jums įformins sena kaina".

Net nepagalvota, sapne nesapnuota, kad yra tokių gerų, žmonių. Norėta arčiau susipažinti, bet jis ir pavardės nepasakė: atsakė, kad žmogus žmogui turi gera daryti ir be pažinties.

Po kiek laiko atėjo nepažįstamas žmogus ir pranešė: „Važiuokite, gausite leidimą pirkti parketo". Nuskubėta. Galima, tik reikia gauti pažymėjimą, kad mums parketas reikalingas. Kur gauti? Pas religinių kultų įgaliotinį? Ačiū: pažymėjimo mes negausime. Kiek tamsta mus atjaučiate ir norite padėti, tiek kiti į mus žiūri pro kitokius akinius: jie tik ir laukia, kad mes, pritrūkę medžiagų, darbus nutrauktume.

Kilo mintis visą bažnyčios vidaus inventorių padaryti iš ąžuolo. Realizuoti šį sumanymą kliūčių neatsirado. Gerieji buvusieji parapijiečiai iš Ceikinių viską patys sutvarkė: reikiamą kiekį ąžuolo išpirko, iškirto ir atvežė į Švenčionėlių lentpjūvę. Visiems darbams vadovavo Adolfas Dailidė iš Ceikinių parapijos, Melninkų kaimo.

* * *

Besimeldžiantįjį į veikia aplinka: bažnyčios vidus ir ypač apšvietimas. Buvo reikalingi spalvoti langų stiklai. Bet kur jų gauti?

Kreiptasi į Vilniaus stiklo fabriką. Laimei sutiktas malonus senelis nurodė, kad toli toli, Briansko srity, Dietkovo rajone, gyvenvietėje Starij yra spalvoto stiklo fabrikas. Gautu adresu parašytas laiškas, iš kur gavome atsakymą, kad norint gauti stiklo reikia kreiptis į Maskvą.

Švenčionėlių bažnyčios komiteto prašymą Maskva patenkino ir paskyrą atsiuntė. Nei per laišką, nei telefonu su fabriku susitarti nepavyko: matyt, norėta pirklį asmeniškai pamatyti. Teko važiuoti net du kartus. Pirmą kartą stiklas neatvežtas, nes trūko konteinerių. Nuvažiavus antrą kartą, konteineriai atsirado: stiklas buvo gerai supakuotas ir pervežant nė vienas lakštas nesudužo.

Žmonės buvo stebėtinai malonūs ir nuoširdūs. Skubant sugrįžti teko net garvežėliu pavažiuoti. Noriai priėmė, pavėžėjo, ir tai tik už ačiū. Buvo Velykų laikotarpis. Visur ir visi kalbėjo tik apie Paschą. Vadinasi, Rusijoje tikėjimas gyvas.

* * *

Reikėjo daug akmenų. Kilo sumanymas, kad kiekvienas parapijietis surinktų akmenis nuo savo takelių ir atneštų: jie bus panaudoti altoriaus pamatams. Nuostabu: žmonės tiek prinešė, o kai kas ir atvežė, kad mažai tereikėjo pirkti. Mažasis Romukas, paklaustas, kur jis neša krepšelį akmenukų, atsakė: „Altoliui .

1957-1960 m. švenčionėliečiai laisvalaikį skyrė ne poilsiui, bet bažnyčios statybai. Dirbo neskatinami ir neraginami. Dirbo savo noru. Dirbo nuoširdžiai ir sunkiai. Dirbo jauni ir seni. Tikrai, buvo kuo žavėtis!

21. Švenčionėlių bažnyčios statybai surinktų aukų apskaitos lapas

22. Švenčionėlių bažnyčios statybos išlaidų 1957-1959 m. apskaitos lapas

23. Kun. B. Laurinavičiaus 1957-1959 m. vesti aukotojų (parapijų, kunigų, tikinčiųjų) apskaitos lapų pavyzdžiai

Švenčionėlių bažnyčios statyba ir šventinimo iškilmės


Čia turės stovėti bažnyčia..." Švenčionėliai, 1956 m.


Senoji Švenčionėlių bažnyčia (kairėje) ir naujoji, laukianti naujojo klebono rūpesčio. 1956 m.


Ruošiami pastoliai. 1957 m


Švenčionėlių bažnyčios statybos aikštelė. 1958 m.


Iš vagono iškraunamos plytos bažnyčios statybai. 1957 m

.
Plytų iškrovimo „konvejeris"


Maišomas mūrijimo skiedinys


Keliamos lubų sijos


Talkininkų darbas verda


Bažnyčios frontonas pastoliuose. 1958 m.


Kun. B. Laurinavičius su talkininkais ant bažnyčios viršaus. 1959 m.


Talkininkės


Ištikimiausias kun. B. Laurinavičiaus padėjėjas statant bažnyčią - jo tėvelis Jurgis prie senosios Švenčionėlių klebonijos. 1959 m.


Ir jam rūpi statyba...


Statybos panorama. 1958 m. sausis


Statybos įkarštis. 1958 m. vasara


Bažnyčios bokšto statyba. 1959 m


Stiebiasi bokštai


Švenčionėlių panorama nuo statomos bažnyčios viršaus


Atidaromi šventoriaus vartai. 1959 m


Minia maldininkų, susirinkusių į bažnyčios šventinimo iškilmes. 1959-08-09


Vysk. J. Steponavičius prie didžiųjų bažnyčios durų šventinimo apeigose


Šventinimo apeigų procesija


Vysk. J. Steponavičius sako pamokslą šventinimo pamaldose


Švenčionėlių bažnyčios choras su vysk. J. Steponavičiumi po bažnyčios šventinimo iškilmių. 1959-08-09


Proginė bažnyčios pašventinimo nuotrauka -atvirukas


Švč. Jėzaus Širdies skulptūra senosios Švenčionėlių bažnyčios vietoje


Pastatyta ne tik bažnyčia, bet ir nauja klebonija. 1962 m.


Švenčionėlių bažnyčia žiemą. (Kn. Švenčionių rajono bažnyčios. Vilnius: P. Paknio leidykla, 2001)


Švenčionėlių bažnyčios vidus. 1967 m. (Kn. Švenčionių rajono bažnyčios. Vilnius: P. Paknio leidykla, 2001)

3.2. ŠVENČIONIŲ RAJONO VYKDOMOJO KOMITETO PIRMININKO PAVADUOTOJUI V. SAULIŪNUI

PAAIŠKINIMAS

1972 m. sausio 10 d. Adutiškio apylinkės darbuotoja Navickienė perdavė Jūsų žodinį įsakymą: sausio 11 d. 12 val. turiu atvykti į Adutiškio apylinkę. Nurodytu laiku nuėjęs, laukiau pusę valandos. Išgirdęs „Įeikit!", įėjau. Man įėjus Jūs ėmėte šaukti: „Ką jūs padarėte? Ką padarėte?" Atsakiau, kad aš nieko pikto nepadariau. Tuomet Jūs, dalyvaujant apylinkės pirmininkui A. Laurinavičiui ir Adutiškio vidurinės mokyklos direktoriui Navikui, mane apkaltinote,, kad:

1) Adutiškio bažnyčioje per Kristaus Užgimimo šventę giedojo vaikai,

2) laiminau vaikus ir už giedojimą jiems daviau saldainių,

3) ėjau pas tėvus agituoti,

4) Jūs man įsakėte, kad surinkčiau iš kaimų gedulingas vėliavas, kurias tikintieji neša per laidotuves.

Po pokalbio Jūs dar liepėte parašyti pasiaiškinimą. Kadangi pasiaiškinimus rašo prasikaltėliai, o aš neprasikaltęs, taigi rašau paaiškinimą.

1. Per Viešpaties Užgimimo šventę, aukodamas šv. Mišias, girdėjau bendrą visų giedojimą. Girdėjosi balsai suaugusių ir vaikučių. Giedojo visi, nes buvo giedamos giesmės, kurias visi moka. Per pokalbį Jūs sakėte: „Praeity ir aš dainavau!"

Jūs pasipiktinote, kad vaikai buvo užlipę prie vargonų ir ten giedojo. Keista! Pereitais metais piktinotės, kad vaikai buvo prie altoriaus, o šiemet, kad nutolo - nuėjo prie vargonų. Aš negaliu nurodyti, kur kas bažnyčioje turi stovėti, nes bažnyčioje vietos nenurodytos. Aš, kaip kunigas, negaliu drausti kam nors giedoti, nes kaip sakoma: „Kas gieda - dvigubai meldžiasi". Man labai malonu, kad žmonės neprašomi ir nevaromi patys eina į bažnyčią. Ne taip kaip į kultūros namus: atvežami ir nuvežami. Palaiminimas visiems buvo bendras!

2. Dabar dėl saldainių. Tai seklio [KGB agento ar informatoriaus] išgalvotas šmeižtas! Už giedojimą saldainių niekam nedaviau! Teko išgirsti, kad mokinė Mažeikaitė per tardymą pasakiusi: „Davė saldainių!" Bet tas jos „davė" - it anoj pasakoj, kurią labai gerai prisimenu, aprašytas epizodas. Sakoma, kad buvo teisiamas tarnas, kuris atsisakė paklusti savo ponui. Ponas nemandagų ir nepaklusnų tarną apkaltino tuo, kad jis davęs sūnui nuodų. Teisėjas paklausė kaltinamąjį: „Ar tiesa, kad tu pono sūnui davei nuodų?" Kaltinamasis norėjo atsakyti: „Daviau verkiančiam duonos". Bet jam neleido viso sakinio pasakyti: kai tik ištarė „Daviau!", teisėjas nutraukė. Į nutarimą įrašė: „Tarnas davė pono sūnui nuodų!" Taip ir Mažeikaitės tardytojas, išgirdęs, kad „davė", pasakė: „Man tik to ir reikėjo!"

Tai buvo 1971 m. gruodžio 24 vakarą. Tikintiesiems tai ne eilinis vakaras. Tą šventą vakarą ne tik Mažeikaitė gavo saldainių, bet ir pagyvenusieji. Visi, kas tik užėjo į mano butą, tą šventą vakarą visi rado svetingumą. Taigi, jei gavo, tai ne bažnyčioje, kaip buvo akcentuojama per pokalbį, ir ne už giedojimą! Jei už giedojimą, tai kodėl gavo tik Mažeikaitė?

Patinka kam ar ne, reikia konstatuoti faktą, kad, nepaisant žiaurios agitacijos, nukreiptos prieš kunigus, tikintieji kunigus myli. Labai dažnai tėvai su vaikais atneša dovanų. Jei tokia proga jie pavaišinami saldainiais, tai čia niekas negali ir neturi teisės įžiūrėti ką pikto ir laikyti tai prasikaltimu. Žinoma, kai kam būtų labai malonu ir naudinga, jei tikintieji patikėtų, jog kunigai tokie šlykštūs, kaip jie piešiami mokykloje.

Teko girdėti, kad Kalėdų laikotarpyje Adutiškio apylinkės pirmininkas dalijo dovanas. Dovanos buvo dalijamos ir Adutiškio mokykloje prie eglutės. Vilniaus radijas 1972-01-21 pranešė, kad Lietuvos pionieriai pasiuntė Vietnamo vaikams dovanėlių. Suminėtų geradarių gerumu niekas nepasipiktino. O kad kunigas parodė svetingumą savo bute, Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas pasipiktino ir labai susirūpino. Net į Adutiškį atvyko, kad kunigą išbartų!

3. Dėl Jūsų priekaišto: „Eini pas tėvus agituoti!" Pareiškiu, kad einu visur, kur tik esu šaukiamas, prašomas, kviečiamas. Aš esu ne Jums skirtas, nes, kaip skaitome TSRS konstitucijos 124 straipsnyje „Bažnyčia atskirta nuo valstybės". O visgi, kai tik Jūs mane šaukiate, aš einu ir pas Jus. Einu net ir tada, kai Jūs šaukiate neturėdami jokio reikalo, o pasišaukę perduodate saugumui. Prisimenate, kai 1971 m. Jūs mane iškvietę perdavėte saugumo atstovui Čepuliui? Jei aš turiu eiti pas Jus, tai kaip aš galiu neiti pas tuos, kuriems esu paskirtas? Einu, kai kviečia pas ligonį. Einu, kai esu kviečiamas pašventinti namus. 1966 m. išleistame apeigyne, kuris buvo cenzūruotas tarybinių pareigūnų, yra nurodyta, kaip pašventinti namą (I - 212 p.). Jei cenzorius pašventinimo formulės neišbraukė, tai aišku, kad leidžiama šventinti. Suprantama, kad sėdėdamas klebonijoje iš tolo apeigų neatliksiu: tenka eiti.

Einu, kai daržą reikia pasodinti ar derlių nurinkti. Einu, kai malkas reikia sukapoti. Einu, nes gyvas žmogus, gyvendamas tarp žmonių, turi įvairiausių reikalų ir reikaliukų.

Man prirašoma „agitacija". Tai šmeižtas! Jokia agitacija neužsiimu ir nemanau užsiimti, nes aišku ir suprantama, kad agitacija būtų beprasmė. Su agitacija toli nenueisi. Niekas agitatoriais netiki. Kasdienio gyvenimo faktai - tai efektyviausia ir geriausia agitacija. Nenorinčiam galvoti joks agitatorius nesužadins proto, kad imtų galvoti, o galvojančiam niekas stabdžių nenuleis, kad nustotų galvoti ir mąstyti. Žmogui, kuris bent šiek tiek žino apie visatą, kuris stebi gamtą, nereikalingi jokie agitatoriai: jis ir be agitacijos tiki ir garbina DIEVĄ.

4. Jūs reikalavote, įsakinėjote, kad surinkčiau iš kaimų gedulingas vėliavas, kurias tikintieji neša per laidotuves. Per pokalbį sakiau, o dabar pakartotinai pareiškiu, kad vėliavos skirtos ne mano kompetencijai! Vėliavas rinkti - tai ne klebono darbas. Jūs teiravotės, kokie kaimai turi vėliavas. Atsakiau: Svylionys, Vosiūnai, Davaisiai. Jūs teiravotės: „Kur tos vėliavos?" Atsakiau, kad nežinau! Pradėjote juoktis ir ironizuoti. Visai be pagrindo ironizavote: kas bent kiek galvoja, supranta, kad kaime ne viena Agotytė gyvena, bet keliolika šeimų. Taigi turėjau pagrindo atsakyti, kad nežinau, nes tikrai nežinojau ir nežinau, kas tas vėliavas globoja.

Jeigu vėliavas surinkčiau, jos taptų rajono nuosavybe. Koks būtų jų likimas? Nežinau! Gal jos atsikliūtų muziejuje? Gal paliktų sandėlyje? O gal kas, kaip nereikalingas, sudegintų.'' Aišku, kad jos netarnautų savo paskirčiai. O aš kuo tapčiau.?

Kaip į mane žiūrėtų tikintieji? Ne kitaip, kaip tik į aną žandarą, kuris iš mūsų senelių atiminėjo maldaknyges - „Šaltinį", „Aukso altorių" - ir jas degino. Kiek tenka girdėti, ne tik tikintieji su panieka prisimena tuos žandarus, bet ir netikintys tarybiniai žmonės. Vėliavas rinkti man sąžinė neleidžia!

Adutiškis, 1972-12-21 Kun. B. Laurinavičius

3.3. RELIGIJŲ REIKALŲ TARYBOS ĮGALIOTINIUI LIETUVOS TSR KAZIMIERUI TUMĖNUI

Nuorašai:

Lietuvos TSR teisingumo ministrui A. Randakevičiui, JE Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos ordinarui

vyskupui Juozapui Matulaičiui-Labukui, JE Telšių vyskupijos ordinarui vyskupui Juozapui Pletkui, JE Panevėžio vyskupijos ordinarui vyskupui Romualdui Krikščiūnui, JM DG Kaišiadorių vyskupijos valdytojui

kan. Juozapui Andrikoniui, Vilniaus arkivyskupijos kurijai

PAREIŠKIMAS

TSRS Konstitucija pripažįsta visiems piliečiams religinių kultų atlikimo laisvę (124 straipsnis) ir įstatymu garantuoja žodžio, spaudos, susirinkimų ir gatvės eitynių laisvę (125 str.), o Lietuvos TSR Baudžiamasis kodeksas (145 str.) net bausmes numato tiems, kurie kliudytų atlikti religines apeigas. Tačiau praktika rodo visai ką kita.

1974 m. kovo 15-17 dienomis Adutiškio bažnyčioje buvo Gavėnios rekolekcijos. Jos ramiai praeidavo net Stalino viešpatavimo metais. O šiemet? Tuojau po rekolekcijų - kovo 20 d. Adutiškio apylinkės pirmininkas, pasišaukęs mane į apylinkę, surašė „administracinio nusižengimo protokolą", kuriame mane kaltino, kad aš kovo 15-16 dienomis pažeidžiau Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo 1966 m. gegužės 12 d. įsako antrąjį pastraipsnį.

Netrukus man atsiuntė net du pranešimus, kuriuose buvo rašoma, kad Švenčionių rajono DŽDT vykdomojo komiteto administracinė komisija kovo 25 d. nagrinės mano bylą, kurioje aš privalau dalyvauti.

Posėdyje dalyvavo Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis, Švenčionių rajono milicijos viršininkas Archipovas ir kiti administracinės komisijos nariai. V. Mačionis mane kaltino, kad aš, pakviesdamas kunigus į rekolekcijas be rajono leidimo, pažeidžiau Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966-05-12 įsako antrąjį pastraipsnį. Į nutarimą įrašė: „Pažeidė įstatymus organizuojant ir vykdant religinius susirinkimus". Eilinėse pamaldose įžiūrėta susirinkimai!

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966-05-12 įsako antrame pastraipsnyje sakoma: „Už įstatymais nustatytų taisyklių pažeidimą, organizuojant ir vykdant religinius susirinkimus, eilines ir kitas kulto apeigas". Šis pastraipsnis aiškiai prieštarauja Tarybų Sąjungos Konstitucijos 125 straipsniui, kuris „Garantuoja piliečiams susirinkimų laisvę". Adutiškio bažnyčioje nebuvo jokių susirinkimų, o tik eilinės Gavėnios rekolekcijos.

1966-05-12 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsake apie kunigų kvietimą į atlaidus ar rekolekcijas ir apie reikalaujamus iš rajono leidimus kunigams atvykti net ir neužsimenama. Kur ir kas išleido įstatymą, draudžiantį kviesti kunigus į atlaidus be rajono leidimo, man nepasakė.

Posėdyje išgirdęs, kad mane kaltina, norėjau paaiškinti, kad jų kaltinimas neturi jokio pagrindo, ir yra neteisėtas, bet posėdyje dalyvavęs milicijos viršininkas pradėjo šaukti: „Tylėk! Čia ne bažnyčia!", o pirmininko pavaduotojas V. Mačionis šaukė: „Pasakyk, ar buvai pakvietęs kunigus?" Atsakiau, kad pakviečiau. V. Mačionis pasakė: „Mums to užtenka!", o milicijos viršininkas Archipovas dar grasino: „Mes tave sutvarkysime!" Labai skaudu, kad milicijos viršininkas netvarko chuliganų, kurie jau net kapinėse laužo kryžius ir paminklus. Štai tik mūsų parapijoje: 1969 m. nusiaubė Davaisių kaimo kapines, 1972 m. Jakelių kaimo kapinėse nugriovė menišką koplytstulpį, kuris šimtmečiais puošė kapines. 1973 m. spalio mėn. vakare, prisirovę kryžių iš Adutiškio kapinių, chuliganai su jais šėlo miestelio gatvėse. O kiek girtuoklių ir kitokių chuliganų! Bet dėl suminėtų niekšybių milicijos viršininkas nesisieloja, o visą energiją eikvoja kovai su Bažnyčia.

„Mes tave sutvarkysime!" Suprantama, beteisį, kad ir niekuo neprasikaltusį kunigą labai lengva „sutvarkyti". Jį šmeižti ir kaltinti gali visi, visaip ir viskuo. O ginti kunigo niekas neturi teisės. Tai būtų laikoma netgi nusikaltimu!

Į posėdį mane šaukė raštu, kuriame rašė: „Jūs privalote dalyvauti posėdy", bet aiškintis neleido! Argi tai ne paradoksas?! Kokiu tikslu mane šaukė, jei neleido kalbėti ir aiškintis? Kadangi per posėdį neleido paaiškinti, kodėl ir kuo remdamasis pakviečiau kunigus į rekolekcijas, tai ir vėl esu priverstas rašyti tarybiniams organams.

1. Jei mane Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Lietuvos TSR J. Rugienis 1968 m. vasario 12 d. raštu Nr. 56 aprobavo (o gal tiksliau sakant paskyrė) Adutiškio parapijos klebonu, tai aišku, kad su visomis klebono teisėmis, kurių aš neatsisakiau ir jokiu būdu neatsisakysiu nei bažnyčios komiteto, nei civilinės valdžios pareigūnų naudai: savo pareigų niekam nepatikėsiu! J. Rugienis mane paskyrė, nes Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas 1971-01-11 net kelis kartus pakartojo: „Aš tave nušalinau nuo Švenčionėlių klebono pareigų!"

2. Pakviečiau kunigus į rekolekcijas, nes mane, kaip kleboną, įpareigoja Bažnyčios teisė ir Vilniaus arkivyskupijos Sinodo nutarimai, kurie labai aiškiai įsako:

a. „Tesirūpina klebonai, kad kasmet būtų bent trijų dienų rekolekcijos, idant tikintieji galėtų pasiruošti šv. Sakramentams". (22 straipsnis).

b. „Tesistengia klebonai, kad jiems pavesti tikintieji kuo geriausiai pasiruoštų velykinei komunijai per rekolekcijas arba per specialius pamokslus ir tepakviečia pakankamai kunigų klausyti išpažinties". (381 straipsnis).

c. „Tesistengia klebonai, kad keletą kartų per metus būtų suteikta proga parapijiečiams atlikti išpažintį. Tam reikalui tepakviečia užtektinai kunigų". (383 straipsnio antras pastraipsnis).

d. „Tesistengia klebonai, kad Gavėnios metu būtų vedamos rekolekcijos". (389 straipsnis).

Taigi Sinodo nutarimuose rašoma tesistengia klebonai. o ne bažnyčios komitetas ar civilinė valdžia!

3. Pakviečiau tokius kunigus, apie kuriuos kalbama 1948 m. sutartyje, kurią pasirašė Adutiškio bažnyčios komitetas su Švenčionių rajono vykdomuoju komitetu. Ten aiškiai pasakyta: „... IR NELEISTI RELIGINIŲ APEIGŲ ATLIKINĖTI KULTO TARNAUTOJAMS, KURIE NĖRA UŽREGISTRUOTI RELIGINIŲ KULTŲ REIKALŲ TARYBOS ĮGALIOTINIO LIETUVOS TS RESPUBLIKAI". Aš ir pakviečiau tik užregistruotus.

Minėta sutartis galioja, nes egzistuoja toji pati valstybė ir toji pati Bažnyčia. Sutartis vienašališkai negali būti anuliuota ar kita padiktuota.

4. Pakviečiau kunigus be leidimo, nes Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis 1973 m. liepos 10 d. man sakė: „Prašykite, leidimą duosime dviem trims kunigams". Bet ar galėtų trys kunigai tiek išklausyti išpažinčių, kiek jų buvo per šių metų rekolekcijas - 3105 (trys tūkstančiai šimtas penki) asmenys! Be to, tas pats V. Mačionis 1973 m. lapkričio 21 d., dalyvaujant Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pirmajam referentui, man sakė: „Ateity leidimo kunigams atvykti į atlaidus prašys bažnyčios komitetas. Duosime, bet ne visuomet tiek. kiek prašys, ir ne visuomet tiems, kurių prašys. Mes ir savo atsiųsime". Bažnyčios istorijoje negirdėta, kad civilinė valdžia - ir tai dar ateistinė! - siųstų „savo kunigus" aprūpinti tikinčiuosius šv. Sakramentais! Tai šiurkščiausias kišimasis į Bažnyčios vidaus gyvenimą! O tarybinėje spaudoje labai dažnai rašoma, kad valstybė į Bažnyčios vidaus gyvenimą nesikiša. Pavyzdžiui, J. Aničas, J. Rimaitis: „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę" -Vilnius, 1970 m.

5. Kviesdamas kunigus jokio nuostolio valstybės organams nepadariau.

6. Vyskupas M. Valančius savo knygoje „Maskoliams katalikus persekiojant" (Kaunas, 1929 m.) 32 puslapy, taip pat A. Aleknos „Bažnyčios istorijoje" (Tilžė, 1920 m.) 223 puslapyje rašoma, kad caras buvo išleidęs „ukazą", draudžiantį kunigams važiuoti į atlaidus be valdžios leidimo. Esu tikras, kad Leninas, anuliuodamas caro išleistus „ukazus", panaikino ir tą juoko vertą, kuriuo buvo draudžiama kunigams vykti į atlaidus ir rekolekcijas, o tarybiniais laikais panašaus įsako niekas nepaskelbė. Taigi kviesdamas kunigus aš jokio įsako nepažeidžiau.

Pavienių tarybinių pareigūnų užgaidos dar nėra joks įstatymas. Įstatymas galioja ir saisto tik viešai paskelbtas ir neprieštaraujantis konstitucijai. Taigi mane administracinė komisija kamantinėjo ir įspėjo be jokio pagrindo.

Administracinės komisijos prie Švenčionių RVK nutarime rašoma, kad nutarimą galiu apskųsti liaudies teismui.

Neapskundžiau, nes praeityje įsitikinau, kad liaudies teismai nesiskaito su jokiais dokumentais: net ir su tais, kuriuos tarybiniai teisininkai pripažino labai svariais, pakankamais anuliuoti neteisėtą konfiskavimą namo, kurį pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios; teismas patenkino tarybinių organų užgaidas tik dėl to, kad aš nesutikau būti jų pakaliku. [Kun. B. Laurinavičius turi mintyje atsisakymą bendradarbiauti su KGB.|

Maloniai prašau Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Lietuvos TSR ir Lietuvos TSR teisingumo ministrą anuliuoti be jokio pagrindo man padarytą įspėjimą ir išaiškinti Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui V. Mačioniui, kad jis neturėjo teisės mane teisti ir įspėti remdamasis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966-05-12 įsako antruoju pastraipsniu, nes aš minėto įsako nepažeidžiau.

Prie šio pareiškimo prijungiu:

1. Prisiųstą man pranešimą - šaukimą ir

2. Administracinės komisijos prie Švenčionių RVK nutarimą Nr. 6.

Kun. B. Laurinavičius -Adutiškio parapijos klebonas

Adutiškis, 1974-04-30

3.4. LIETUVOS TSR TELEVIZIJOS IR RADIJO KOMITETUI

Nuorašas: Vilniaus arkivyskupijos kurijai.

PAREIŠKIMAS

Per Lietuvos TSR televizijos programą „Argumentai" 1978 m. rugsėjo 30 d. pil. Jonas Aničas net 40 (!) minučių kalbėjo apie Lietuvos praeitį. Jo kalbos - „argumentų" pagrindinės mintys buvo šios: klerikalai stengėsi jaunimą išlaikyti savo įtakoje; religijos mokymas buvo privalomas; kažkoks tėvas (pavardę J. Aničas neaiškiai ištarė) kreipėsi į Lietuvos Švietimo ministeriją, kad jo sūnų atleistų nuo tikybos pamokų, bet ministerija prašymą atmetė; gimimo ir mirimo registracija buvo Bažnyčios monopolizuota; visi buvo priversti kreiptis į Bažnyčią, kad jų santuoka būtų legalizuota ir vaikai turėtų reikiamus metrikus; vyskupai ir kunigai gaudavo didžiules algas; sąžinės laisvė buvo slopinama; laisvesnės minties mokytojai buvo šalinami iš mokyklų; pradedant vaikučiais ir baigiant seneliais, Bažnyčia stengėsi visus įtraukti į tikybines organizacijas, kurių obalsis buvo „Viską atnaujinti Kristuje.'", valstybė teikė paramą slopinti „pažangiesiems". Kapinynai buvo Bažnyčios žinioje ir Bažnyčia neleido laisvamanių laidoti kapinėse: pasitaikydavo, kad laisvamanius turėdavo įkelti per tvorą.

„Argumentas", kaip apibrėžia tarybinis žodynas, tai „loginis įrodymas". Bet kur pil. J. Aničo logika? Tegul apie tai kalba jo smerkiama praeitis ir giriama dabartis.

Pil. J. Aničas piktinasi, kad klerikalai stengėsi išlaikyti jaunimą savo įtakoje. „Stengtis", vadinasi, norėti jaunimą paveikti. Taip, norėjo ir stengėsi, bet jėga nevertė, kaip šiandien vaikučiai verčiami stoti į spaliukus, pionierius, o jaunimas - į komjaunimą ir kuriems nuo pat mažens skiepijamas ateizmas.

„Klerikalizmo laikais" Bažnyčia stengėsi išlaikyti jaunimą savo įtakoje, bet faktas ir tai, kad jaunimas, vaikai galėjo burtis ir į „pažangiąsias" kuopeles. Šį faktą paliudija „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija". Štai ką ji rašo:

1. „Moksleivių varpai" - liberaliųjų moksleivių žurnalas, ėjęs 1925-1929 m. Leido lietuvių moksleivių sąjunga „Varpas". Kai kurie „Varpo" draugijos nariai (ypač studentai ir moksleiviai) nepritarė valstiečių liaudininkų politikai, dalyvavo liaudies fronto veikloje, palaikė ryšius su LKP".

2. „Moksleivis" - komunistinis hektografuotas laikraštis. Leido LKJS Kauno rajono komiteto moksleivių komisija. 1934.III. išėjo Nr. 3.

3. „Moksleivių tiesa" - nelegalus komunistinis hektografuotas moksleivių laikraštis.

Čia suminėti faktai liudija, kad „klerikalizmo laikais" tarp moksleivių galėjo laisvai formuotis įvairi pasaulėžiūra: net mokiniai turėjo savo spaudą. O dabar?..

Pil. J. Aničas piktinasi, kad religijos mokymas klerikalizmo laikais pradžios ir vidurinėse mokyklose buvo privalomas. O dabar? Pražūtingas ateizmas, vedantis į moralinį bankrotą, pradedamas skiepyti jau priešmokyklinio amžiaus vaikams. Antai mokytoja Taraškevičienė, kuriai buvo pavesta auklėti Adutiškio ikimokyklinio amžiaus vaikučius, 1977 m. jiems tauzijo niekus apie Bažnyčią. Taigi tarybiniais laikais ateizmas pradedamas skiepyti jau priešmokyklinio amžiaus vaikams, paskui tęsiamas vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose, universitetuose, o baigusiems mokslus - įvairiausiuose susirinkimuose. Trumpai sakant, per visą gyvenimą.

Pil. J. Aničas piktinasi, kad Nepriklausomos Lietuvos švietimo ministerija nepatenkino tėvo prašymo, kuris norėjo, kad jo vaikai nesimokytų tikybos. Bet leiskite paklausti, ar Lietuvos TSR švietimo ministerija atleido nors vieną vaiką ar studentą nuo ateistinių pamokų?

Dabar dėl metrikacijos. Tiesa, kad metrikaciją tvarkė Bažnyčia. O dabar? Civilinių įrašų biuras. Ir tik biuras! Niekas kitas neturi teisės surašyti metrikų! Ar kas nori, ar nenori, turi eiti į Civilinės būklės aktų įrašų biurą. Net bausmės nustatytos už nesiregistravimą! Seniau niekas bausmėmis negąsdino...

Pil. J. Aničas piktinasi, kad vyskupai ir kunigai gaudavo algas. Kunigai gaudavo algas, kaip šiandien jas gauna visi mokytojai, nes kunigai mokė doros. Leiskite paklausti: ar šiandien koks nors mokytojas, partinis ar ideologinis darbuotojas dirba veltui? Tikrai, nėra tokių, kurie veltui dirbtų: visi gerai apmokami. Apmokamas ir pilietis J. Aničas, kuris savo „argumentais" tik kompromituoja tarybinę santvarką, nes televizijos žiūrovai, radijo klausytojai ir jo rašinių skaitytojai geba palyginti praeitį su dabartimi. Seniau kunigams ir vyskupams duodavo, o dabar iš vyskupų ir kunigų tik ima. Tik imti, o nieko neduoti - tai didžiausia negarbė. Netgi nusikaltimas!

Pil. J. Aničas piktinasi, kad buvo slopinama sąžinės laisvė: esą laisvų pažiūrų mokytojai buvo šalinami iš mokyklų. Mums labai gerai žinoma, kad dirbdavo net ir laisvamaniai. Antai Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje dirbo laisvų pažiūrų mokytojai B. Untulis, A. Valaitis, S. Matijošaitis, J. Šlapelis; Biržų gimnazijoje - Vytautas Didžiulis, kurie viešai pareikšdavo savo neigiamą nuomonę apie religiją.

Kas būtų, jei šiandien mokytojas viešai pareikštų teigiamą nuomonę apie religiją ar drįstų nueiti į bažnyčią pasimelsti? Tikriausiai gautų vilko bilietą, su kuriuo ir valytojos posto negalėtų užimti. Taip atsitiko su mokytoja Ona Briliene Vilkaviškyje.

Pil. J. Aničas piktinasi, kad praeityje Bažnyčia stengėsi įtraukti jaunimą į tikybines organizacijas, kurių obalsis buvo: „Viską atnaujinti Kristuje!" Taip, stengėsi, bet neversdavo! Niekas nešantažuodavo, kaip daroma šiandien: „Jei neįsirašysi, toliau mokytis negalėsi!" „Išduosime tokią charakteristiką, kad niekur neįstosi!" Tokiais ir panašiais grasinimais operuoja Adutiškio lietuvių vidurinės mokyklos direktorius Navikas.

Norėta viską atnaujinti Kristuje. Ne veltui buvo dirbta! Skyrybos buvo retos. Alimentai buvo negirdėtas dalykas. Abortai reti. Labai retos buvo ir venerinės ligos! O dabar?..

1. 1973 m. Lietuvoje išsiskyrė 7816 porų, o 1975 m. jau 8987 poros! („Švyturys", 1976.XI.)

2. Žodis „alimentai" seniau buvo negirdėtas, o 1975 m. vien Švenčionių r. teisingumo organai gavo 500 (!) vykdomųjų raštų išieškoti alimentus. („Žvaigždė", 1976-10-27, Nr. 142).

3. „Vaikų kambariai" ir „blaivyklos" buvo nežinomi!

4. Venerinės ligos buvo retos. O dabar? Švenčionių rajone per ūkio šventę (rugpjūčio mėnesį, kada naktys labai trumpos) per vieną naktį nuo vienos tos pačios moters užsikrėtė net devyni vyrai („Žvaigždė", 1976-09-02, Nr. 105).

Taigi ateistai privedė liaudį prie moralinio bankroto. Tai patvirtina anksčiau pateikti faktai.

Pil. J. Aničas piktinasi, kad Nepriklausomoje Lietuvoje buvo teikiama parama slopinant „pažangiuosius". Ar turi pagrindo pil. J. Aničas piktintis „parama", kai tarybiniais laikais viskas, kas nesutinka su ateizmu ir materializmu, yra užgniaužiama. Tepagalvoja ir teatsako pats sau.

Pil. J. Aničas piktinasi, kad kapinynai buvo bažnyčios žinioje. Dabar jie yra kaimo apylinkių ir miestų vykdomųjų komitetų žinioje. Seniau laisvamanius galėdavo įkelti per tvorą ir palaidoti. Tegul šiandien kas nors pamėgina įkelti per tvorą ir palaidoti eilinį pilietį Antakalnio kapinėse. Įdomu, kuo tokios laidotuvės pasibaigtų? Taigi smerkti praeitį pil. J. Aničas neturi jokio pagrindo, nes, ką jis smerkia, šiandien kartojama ir daroma dar griežtesnėmis priemonėmis. Jo „argumentai" - žemiau kritikos.

Lietuvos TSR Konstitucijos 34 straipsnyje sakoma: „...nesantaikos arba niekinimo propaganda baudžiama pagal įstatymą". Pil. J. Aničas šmeižia Lietuvos praeitį, norėdamas nuteikti ir sukurstyti žiūrovus prieš Bažnyčią ir kunigus. Tačiau už niekinimo ir šmeižimo propagandą jis ne tik nebaudžiamas, bet esu tikras, kad už savo „argumentus" gavo ir solidų honorarą.

Tikrai, praeityje taip nebuvo: įstatymai saistė visus. O dabar?..

1978 m. spalio 5 d. Vilniaus radijo laidoje „Akiratis" kalbėta, kad Vilniaus bažnyčios atidarytos ir prie bažnyčių durų niekas milicijos nematė. Išvada tokia: kadangi niekas „Akiračiui" nerašo, jog Lietuvoje trukdoma melstis, tai reiškia, kad niekas ir netrukdo, o jeigu kas kalba, jog Lietuvoje trukdoma melstis, tai tas meluoja ir šmeižia.

Gerbiamieji Vilniaus radijo direktoriai ir „Akiračio" redaktoriai! Taip kalbėdami jūs prasilenkiate su tiesa ir kitus klaidinate. Jūs prasilenkiate su tiesa sąmoningai, nes jums,

Lietuvoje gyvenantiems, gerai žinoma Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtis. Jūs neturite teisės teisingai informuojančius vadinti melagiais ir šmeižikais. Jei jums tikintieji nerašo, tai tik dėl to, kad nėra prasmės rašyti: iš to nebus jokios naudos, o tik nemalonumai. Jei Vilniaus radijo darbuotojai trumparegiai - nemato uždarytų bažnyčių ir apykurčiai - negirdi tikinčiųjų skundų, tai jaučiu šventą pareigą jiems bent parašyti, idant kitų melagiais nevadintų. Jūs patys labai prasilenkiate su tiesa!

Antai prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje buvo (be koplyčių) dvidešimt devynios bažnyčios. Šiandien atidarytos tik devynios! Iš jų Šv. Onos, Šv. Mikalojaus ir Gerosios Vilties -miniatiūrinės: jos paliktos tikintiesiems, kad tikintieji dustų ir alptų per pamaldas jose. Gražiausios, didžiausios ir erdviausios uždarytos: Vilniaus arkikatedra, Šv. Jonų, Bernardinų, Misionierių, Šv. Kazimiero, Šv. Jurgio, Šv. Ignoto, Šv. Kotrynos, Šv. Baltramiejaus, Pranciškonų, Trinitorių, Šventųjų Jokūbo ir Pilypo, Šv. Mykolo, Vizitiečių, Švč. Trejybės, Trinapolio, Šv. Stepono, Bonifratrų ir Švenčiausiosios Viešpaties Jėzaus Širdies. (Pastaroji tarybiniais laikais nugriauta.) Taigi net dvidešimt bažnyčių uždaryta!

Atvykęs iš provincijos trečios klasės mokinukas, kai jo tėvas norėjo jam parodyti eksponuojamus paveikslus Vilniaus arkikatedroje (dabartinėje Paveikslų galerijoje), pradėjo šaukti: „Aš neisiu į bažnyčią, nes gali mokytojas pamatyti ir mane nubaus!", tai suprantama, kad Vilniaus radijo darbuotojai turėtų būti lakesnės orientacijos ir atpažinti bažnyčias iš pastatų architektūros stiliaus. O kokiam tikslui uždarytos bažnyčios naudojamos, galima lengvai įsitikinti!

Tiesa, prie veikiančių bažnyčių durų nesimato uniformuotų milicininkų. Uniformuotų nesimato, bet kiek ateina neuniformuotų? Vienas Dievas težino! Nežino net ir tie, kurie ateina kunigų sekti, nes ir seklius seka sekliai: vieni kitais nepasitiki.

    Sekliai įvairiai elgiasi: vieni stengiasi, kad jų niekas neatpažintų, o kiti ateina demonstratyviai. Štai konkretus faktas: 1975 m. sausio 19 d. į Adutiškio bažnyčią buvo atėję Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius, lietuvių vidurines mokyklos direktorius Navikas ir tos pačios mokyklos ateistų šefas mokytojas Alfonsas Baužys. Jie bažnyčioje per pamaldas jautėsi labai laisvai: skaičiavo tikinčiuosius ir juos klasifikavo pagal amžių. Surašę protokolą ir pašaukę mane į Adutiškio apylinkę, pareiškė: „Mes tau paliksime 300 (matyt, tiek buvo priskaičiavę suaugusiųjų), o tu mums atiduok (t.y. nuo altoriaus pašalink) dvylika berniukų!" Kadangi į jokias „derybas" nesileidau, greitu laiku mane pašaukė į rajoną. Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis man perskaitė baudžiamuosius „straipsnius" ir gresiančias bausmes už vaikučių nepašalinimą nuo altoriaus.

Apie šiurkštų apylinkės pirmininko, mokyklos direktoriaus ir mokytojo Baužio švaistymąsi per pamaldas bažnyčioje bei tikinčiųjų ramybės drumstimą teko pranešti Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Kunigas Č. Krivaitis (vadinamasis Vilniaus arkivyskupijos valdytojas) išvykdamas į Ameriką labai gerai žinojo, kas įvyko Adutiškio bažnyčioje sausio 19 d., o visgi, nuvažiavęs į Ameriką, per spaudos konferenciją Niujorke, kalbėdamas apie Lietuvos tikinčiųjų padėtį ir kunigų pastoracijos darbo sąlygas, klaidino viešąją opiniją: per akis melavo! Už tai Vilniaus radijo žurnalas „Akiratis" labai pagarbiai kalba apie kun. Č. Krivaitį: jį priskiria net prie Lietuvos Bažnyčios dignitorių. Taigi ne kas kitas, o kun. Č. Krivaitis ir Lietuvos TSR radijas ir televizija, kalbėdami apie Lietuvos Bažnyčios padėtį ir apie kunigų pastoracinio darbo sąlygas, prasilenkia su tiesa ir meluoja.

< ... >

Ne taip seniai televizijos žiūrovams buvo kalbėta ir apie religinę spaudą. Net leidiniai parodyti! Girtasi, kad tarybiniais laikais išleista Apeigynas, Maldynas, Maldaknygė, Psalmynas, Naujasis Testamentas ir Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Per trisdešimt aštuonerius metus tik tiek! Esu tikras, kad Jono Gutenbergo laikais per metus buvo išleidžiama daugiau, negu tarybiniais laikais per trisdešimt aštuonerius metus.

O kokiu tiražu išleisti minėti leidiniai? Minimaliausiu! Adutiškio parapija, kurioje tikinčiųjų yra apie keturis tūkstančius, Šventojo Rašto gavo tik dvidešimt egzempliorių, o maldaknygių - 120. Kokią išvadą galima padaryti iš tokio tikinčiųjų „aprūpinimo"? Tik vieną: minėti leidiniai išleisti ne tikinčiųjų poreikiams patenkinti, bet vien dėl tuščios propagandos: „Štai ir Lietuvoje tikintieji aprūpinami reikiama religine literatūra!"

Kadangi šių dienų marksistai neigiamai rašo apie laisves buvusioje Nepriklausomoje Lietuvoje, tai pažvelkime į praeitį per jų pačių spaudą.

Lietuvos KP CK organe „Tiesa" 1973 m. gruodžio 5 d., Nr. 234, straipsnyje „Dorai ir tvarkai apsaugoti", skaitome: „...1936 m. Kauno humanitarinių mokslų draugijos literatūros skyrius išleido žurnalą „Literatūra". Tai buvo antifašistinės krypties literatūros, meno ir kultūros žurnalas, leidžiamas Lietuvos Komunistų partijos pavedimu". Leiskite paklausti: ar šiandien ką nors panašaus galima išleisti?

Lietuvos komjaunimo organe „Komjaunimo tiesa" 1975 m. gruodžio 9 d., Nr. 239, straipsnyje „Gyvenimo kaina" parašyta: „...Mūsų pasaulėžiūrai labai daug įtakos turėjo anuometinė pažangioji spauda. Mus lankydavo „Aušrinė", „Kultūra", „Jaunųjų pasaulis" ir „Jaunimas". Visiems žinoma, kad, be minėtų leidinių, dar buvo leidžiama „Laisvoji mintis". Jau pats pavadinimas daug pasako. Tie leidiniai buvo leidžiami ir platinami Nepriklausomoje Lietuvoje laisvai.

Net ir politiniai kaliniai, būdami kalėjime, leido savo žurnalą. 1976 m. birželio 2 d. „Tiesoje" (Nr. 128) skaitome, kad Kauno sunkiųjų darbų kalėjime politiniai kaliniai leido savo žurnalą „Kovotojas". 1937 m. buvo išleidę minėto žurnalo 4 (14) numerį. Taigi Nepriklausomoje Lietuvoje spaudos laisvė klestėjo tikrąja šio žodžio prasme. O dabar?..

Ateistai rašo, per radiją ir televiziją kalbama, kad krikščioniška moralė pagrįsta baime. Ateistų tikslas - išvaduoti žmogų nuo baimės. Juoko vertas ateistų triūsas. Vaikas, žinodamas, kad jo tėvas labai geras, tėvo nebijo. Panašiai ir tikintysis: žinodamas, kad Dievas geras ir atlaidus, Jo nebijo... Niekuomet ir jokioje šalyje baimė taip neklestėjo, kaip socializmo laikais ir socialistinėse šalyse: pilietį visur ir visuomet lydi baimė. Baimė - jo gyvenimo nuolatinis palydovas.

    Į bažnyčią norėtų nueiti kone visi, bet dauguma bijo, nes gali nukentėti. Vaikai nedrįsta bažnyčion eiti, nes mokytojai bars ir baus, blogą charakteristiką parašys. Suaugę bijo, nes gali netekti tarnybos.

Vieną kartą atėjo porelė susituokti. Atėjo tamsią naktį, kad niekas nematytų. Kai paėmiau aktų įrašų knygą, jaunas vyras pareiškė: „Klebone, tik nerašykite, nes, jei sužinos mūsų viršininkai, mes darbo neteksime. O, kaip žinote, gyventi reikia!"

Feliksas Kairys 1973 m. balandžio 14 d., veždamas mane iš ligonio, pasakojo: „Gerai padirbėjęs užsidirbau ir nusipirkau gražų kostiumą. Bet kas iš to: jau dveji metai, kai kabo spintoje. Norėjau pirmą kartą užsivilkęs nueiti į bažnyčią, bet negaliu, nes tarybinio ūkio direktorius J. Galvydis sako: „Jei neateisi sekmadienį į darbą, pavasarį negausi arklio daržui įsėti, vasarą šieno karvei iššerti, rudenį kombaino miežiams iškulti, o žiemą malkų..." Ir taip ištisus metus persekioja baimė.

Jei tikintieji jaučia, kad prarado malonę pas Dievą, jie tiki, kad Dievas gailestingas ir jiems atleis, bet, jei prarandama malonė pas viršininką ateistą, tuomet visos viltys žlunga, kad jis kada nors dovanos.

Per televiziją ir radiją kalbama, o spaudoje labai dažnai rašoma, kad marksistai leidžia tikintiesiems nemokamai naudotis bažnyčiomis ir jų inventoriumi. Ir čia prasilenkiama su tiesa: juk tikintieji moka didžiulius mokesčius valstybei už bažnyčias.

Marksistai galėtų girtis, kad „duoda", „leidžia", jei ką duotų ar leistų, kas jiems priklauso. O, kaip žinome, marksistai bažnyčių nestatė ir jų inventoriaus nesukūrė, taigi neturi ir menkiausio pagrindo sakyti, kad jie leidžia naudotis tuo. Bažnyčios pastatytos ir jų inventorius įsigytas tikinčiųjų, taigi tikintiesiems ir priklauso.

Nepaisant, kas kokios ideologijos būtų, visur ir visuomet privalo sakyti tiesą. Jei nesijaučia, kad jį saisto Dievo įsakymas „nemeluok", tai paprasčiausias žmoniškumas tam įpareigoja. <...> Ir kam kalbėti apie praeitį ir ją smerkti, jei šiandien, kaip niekuomet, keroja smerkiamos praeities blogybės! Turiu teisę tai konstatuoti, nes labai gerai prisimenu praeitį ir matau dabartį.

Kun. B. Laurinavičius

Adutiškis, 1979-03-12

3.5. ATVIRAS LAIŠKAS „TIESOS" REDAKTORIUI A. LAURINČIUKUI

1978 m. balandžio 16 d. „Tiesoje" kažkokie B. Bendorius ir P. Keneckas paskelbė ilgą straipsnį „Veidas be kaukės", kuriame purvais drabstomas Balys Gajauskas. Š. m. sausio 25 d. „Tiesa" suteikė tribūną perėjūnui H. Dasiui, kuris vėl šmeižė B. Gajauską. LKP CK organo puslapiuose neapykantos kultivuotojai ir skleidėjai nesivaržydami didžiuojasi savo dvasine menkyste. Niekas jų nesustabdo; priešingai - tik skatina dideliais honorarais. Skelbdami panašius šmeižtus ir prasimanymus, jūs tik diskredituojate tarybinę spaudą.

Marksizmo-leninizmo profesoriai tebetikina esą buitis apsprendžianti žmogaus sąmonę. Balys Gajauskas nepasuko „liaudies gynėjų" keliu, bet kovojo dėl laisvos ir nepriklausomos Lietuvos. Vadinasi, marksistiniu požiūriu tokį jo apsisprendimą formavo atitinkamos socialinės ir istorinės sąlygos. Tad mažų mažiausiai nelogiška demonstruoti savo gyvulišką neapykantą tiems, kurie išdrįso eiti ne svetimųjų primestu keliu. Tokios neapykantos turbūt nereikalauja nė marksistinė etika.

Neatsitiktinai paskvilių autoriai nutyli B. Gajausko socialinę kilmę. Nutyli, kad jis gimė bežemių valstiečių šeimoje, vėliau dirbo paprastu darbininku. Tad ne prarasti dvarai ar fabrikai (kaip mėgstama tvirtinti) atvedė B. Gajauską į pogrindinę organizaciją. Ir vokiečių okupacijos metais jis nenuėjo su pavergėjais, bet pasislėpė nuo mobilizacijos, už ką buvo net kalinamas konclageryje.

    B. Bendorius su P. Kenecku stengiasi įtikinti, kad B. Gajauskas - plėšikas ir žmogžudys, 1948 m. gegužės mėnesį Šiauliuose nušovęs nekaltą žmogų. Autoriai kukliai nutyli, kad tas žmogus - Mikalkinas - tarnavo Berijos žinyboje ir su sėbrais užpuolė B. Gajauską. Šis buvo priverstas gintis. Įvyko susišaudymas, o ne teroristinis aktas. Pats Mikalkinas nebuvo nei „darbo pirmūnas", nei „savo liaudžiai atsidavęs inteligentas". Su ginklu rankose jis tykojo Lietuvos partizanų, pogrindininkų. Už tai gaudavo ir atlyginimą. Jo nukovimą autoriai vadina „skaudžiausia tragedija". Bet ar reikia ieškoti didesnės tragedijos už tą, kurią išgyveno lietuvių tauta Stalino ir Berijos teroro metais. Pokario metai mums primena masišką nekaltų žmonių žudymą, kalinimą, trėmimą, ką jūs vadinate nieko nereiškiančiu „asmens kulto" vardu. Ir galbūt paties Mikalkino rankos suteptos krauju. Daugybė anų piktadarybių kaltininkų šiandien vaikščioja laisvi ir nenubausti. B. Gajauskas už susišaudymo metu nukautą rusą čekistą iškalėjo 25 (!) metus, pusę savo gyvenimo.

1978 m. balandžio mėnesį, kaip žinoma, B. Gajauskas buvo teisiamas antrą kartą. 25 metus laukusi vienintelio sūnaus, B. Gajausko motina džiaugėsi nepilnus ketverius metus. Bet ir tą laiką ramybės nedavė nuolatinės kratos ir tardymai. Po to naujas areštas. Metus laukė teismo, slapta puoselėdama viltį, kad išteisins. Bet sulaukė paties žiauriausio nuosprendžio... O Jūsų laikraštis dar drįsta tyčiotis iš motinos kančios. Kur čia reikėtų įžvelgti tarybinį „humanizmą".

Nors B. Gajauskas, minėtų autorių tvirtinimu, „gavo, ko nusipelnė", ir liaudis pritarė tam, kažkodėl teismo eiga, o vėliau nuosprendis buvo slepiami nuo žmonių. Vienam iš mūsų teko stebėti teismo procesą. Tik tai buvo visai nepanašu į teismą. Rusai turi taiklų žodį apibūdinti šiai komedijai, vykusiai už uždarų durų - „sudilišče". „Tiesa" net nedrįso parašyti, kad B. Gajauską nuteisė 15 metų. Pasirodo, ir paskvilių užsakovai supranta, jog toks nuosprendis atitinkamai charakterizuoja ne vien teisėją Raziūną...

Remiantis vienintelio liudininko Stavskio parodymais, B. Gajauskui buvo inkriminuojama prieš karą išleista lenkiška knyga „Bolševizmas". Labai taikliais žodžiais B. Gajauskas atmetė šį absurdišką kaltinimą. „Tvirtinti, kad viena knyga galima susilpninti tokią valstybę, kaip TSRS, tai reiškia kartu ir diskredituoti ją. Kokia valstybė, jei knyga gali ją sugriauti?! O ką tada būtų galima nuveikti su dešimčia knygų?"

„Tiesa" spausdino A. Devis „Autobiografijos" ištraukas. Kažkodėl jūs praleidote tą vietą (rus. vertimo p. 81), kur ji giriasi galėjusi kalėjime skaityti bet kokią literatūrą, net komunistinę. A. Devis kalėdama net redagavo knygą apie JAV kalėjimus ir politinius kalinius. Bet JAV nuo to nesugriuvo ir nesugrius.

1976 m. balandžio 2 d. „Tiesa" išspausdino J. Grigulevičiaus atsiminimų žiupsnelį. Pasirodo, lenkų okupacijos metais Vilniuje veikė J. Basanavičiaus biblioteka, turinti keliasdešimt tūkstančių knygų, tarp jų nemažai komunistinės literatūros. Bet Lenkija subyrėjo ne nuo marksistinių knygų.

Kauno Laisvės alėjoje nepriklausomybės metais veikė „Mokslo" knygynas, kuriame laisvai pardavinėdavo stalininę propagandinę literatūrą. Ten buvo ir toks šlamštas, kaip kažkokio šarlatano A. Bodajevo brošiūra „Kaip dirbantieji rinko į caro dūmą ir kaip jie renka pagal didžiąją Stalino konstituciją". Neteko girdėti, kad Lietuvoje žmonės būtų buvę kišami į kalėjimus už kokių nors knygų platinimą. O Lietuvą iš pasaulio žemėlapio išbraukė irgi ne stalininė literatūra.

B. Gajauskas apkaltintas ir A. Solženicyno „Gulago salyno" vertimu į lietuvių kalbą. Iš esmės šioje knygoje tepasakyta tai, ką girdėjome TSKP generalinio sekretoriaus kalboje XX suvažiavime. B. Gajausko sudarytas lietuvių politinių kalinių sąrašas ir archyvinės medžiagos rinkimas irgi nėra joks nusikaltimas.

B. Gajausko advokatas Gavronskis maždaug tokiais žodžiais baigė savo ginamąją kalbą: „Kiekvienas nusikaltimas turi objektyviąją ir subjektyviąją pusę. Jeigu vienos iš jų trūksta, nėra nusikaltimo sudėties. Kaltintojams nepavyko įrodyti subjektyviosios pusės - teisiamojo siekimo susilpninti tarybų valdžią". Remdamasis tuo, gynėjas prašė teismą kvalifikuoti teisiamojo veiksmus pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 199 straipsnį, numatantį bausmę iki trejų metų.

Skaitėme Vinco Kapsuko „Caro kalėjimuose". Štai kaip carinis prokuroras traktavo LSDP ir jos CK narį V. Kapsuką: „LSDP tikslas - su ginklu rankose sugriauti dabartinę tvarką <...> Pats teisiamasis - žmogus visiškai atsidavęs revoliucijos darbui, nutraukęs ryšius su legaliu gyvenimu". Kapsukui buvo inkriminuojamas LSDP laikraščių „Darbininkas", „Naujoji gadynė", „Skurdas", „Žarija" redagavimas, atsišaukimų rašymas ir platinimas. Už tai Kapsuką nubaudė ... 3 metams lengvojo režimo kalėjimo...

Nesiruošiame carinės jurisprudencijos lyginti su tarybine, tačiau įdomu, kokią bausmę B. Gajauskui būtų skyręs teisėjas Raziūnas, turėdamas prieš jį įkalčius, analogiškus su tais, kuriuos turėjo Kapsuko teisėjas...

B. Bendoriaus ir P. Kenecko straipsnio pabaiga padvelkia niūria stalinizmo epocha. Iš tiesų, kai kam labai jau norėtųsi sugrąžinti tuos „šviesiuosius" laikus, kai žmogui sudoroti pakakdavo kelių valandų. Bet tušti jūsų grasinimai - šiandien kiti laikai ir kiti žmonės.

Bergždžios pastangos apšmeižti Balį Gajauską. Ne jums priklauso ateitis, ne jūsų vardai pasiliks Lietuvos istorijoje. Kada nors lietuvių tauta pastatys paminklus mūsų dvasios milžinams Petrui Paulaičiui, Baliui Gajauskui ir kitiems. Ne jums! Gal būtent ši tiesa verčia jus taip beatodairiškai šmeižti ir meluoti.

Mes tikime savo tautos ateitimi, nes Lietuva ir pačiais juodžiausiais savo istorijos metais išugdė didvyrius, panašius į Balį Gajauską. Niekas neprivers nutilti tų, kurie yra pasiryžę aukotis dėl brangiausio turto - laisvės. Ir šioje kovoje visada švies Balio Gajausko pavyzdys, kaip doro lietuvio, nepardavusio savo tėvynės. Jis jau tapo lietuvių tautos kančių simboliu. Ir mes lenkiame prieš jį savo galvas.

Kun. Karolis Garuckas, Ceikinių klebonas, Lietuvos visuomeninės Helsinkio grupės narys, kun. Bronius Laurinavičius, Adutiškio klebonas, Lietuvos visuomeninės Helsinkio grupės narys.

Vilniečiai:

Petras Cidzikas, Rimas Matulis, Jonas Protusevičius, Julius Sasnauskas, Kęstutis Subačius, Vladas Šakalys, Antanas Terleckas, Jonas Volungevičius.

3.6. TSKP CK GENERALINIAM SEKRETORIUI IR TSRS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PREZIDIUMO PIRMININKUI DRG. L. I. BREŽNEVUI Kopijos:

Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui drg. Petrui Griškevičiui, TSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrui

drg. V. Jeliutinui, Lietuvos TSR švietimo ministrui drg. A. Rimkui, Lietuvos TSR kultūros ministrui drg. J. Bieliniui

MEMORANDUMAS

Atsižvelgiant į tai, kad Jūs, Leonidai Iljičiau, esate labai užimtas viso pasaulio klausimais ir neturite galimybės susipažinti su mūsų respublikos problemomis, mes laikome pareiga pateikti Jums mūsų, lietuvių tautos, aktualiausius klausimus, kuriuos reikia neatidėliojant spręsti.

Mes, lietuviai, turime pagrindo didžiuotis savo istorija ir savo bočiais - Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, apie kuriuos dabartiniu metu ne tiktai spaudoje nekalbama, bet ir dėstytojai mokyklose tyli.

Lietuvos didieji kunigaikščiai valdė žemes nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Puikų jų būdo bruožą atspindėjo ir tai, jog jie nieko ir niekada nevertė mokytis lietuvių kalbos: jie nesistengė asimiliuoti jiems pavaldžias tautas. Tuo tarpu kai 1795 m. Rusija okupavo Lietuvą, su lietuvių tauta buvo elgiamasi gana žiauriai. Rusijos carai buvo nusprendę asimiliuoti lietuvių tautą: jie stengėsi lietuvius prievarta išmokyti rusų kalbos ir priversti priimti provoslavų tikėjimą.

Nuo 1864 m. iki 1904 m. mūsų tėvų tėvai neturėjo teisės spausdinti knygų ir laikraščių lietuvių kalba, nes „visos Rusijos" caras tai buvo uždraudęs. 40 metų lietuviai buvo priversti spausdinti knygas bei laikraščius užsienyje ir slapta gabenti į Lietuvą. Jeigu žandarai sugaudavo tokį knygnešį su lietuviška knyga, jis būdavo rūsčiai baudžiamas: ištremiamas visam gyvenimui į Sibirą arba ilgus metus kalinamas kalėjimuose. Tuo būdu caro valdžia stengėsi prievarta surusinti lietuvių tautą.

Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje siautėjo generalgubernatorius Muravjovas, pravardžiuojamas „Koriku". Jis korė arba trėmė lietuvius į Sibirą už tai, kad jie skaitė maldaknyges ar laikraščius lietuvių kalba, už tai, kad savo vaikus mokė rašto gimtąja kalba.

V. Leninas pasmerkė Rusijos carus, kad jie prievarta vykdė tautų rusinimą ir vertė priimti provoslaviją. Todėl teisingai caro laikų Rusiją V. Leninas pavadino tautų kalėjimu.

Lietuvių tauta ir visos kitos tautos savo noru linko prie tų pažangiųjų partijų, kurių pavadinime buvo priesaga „sočiai...", nes jos, t.y. socialistinės pakraipos partijos, žadėdavo visoms tautoms laisvę mokytis ir mokyti savo vaikus gimtąja kalba, taip pat laikytis tos religijos, kuri jiems patinka.

Lietuvių tauta ištvėrė ir išgyveno visus caro valdžios persekiojimus. Rusijos carus ir koriką Muravjovą lietuviai prisimena ir prisimins tik su panieka ir pasmerkimu.

Lenkijos ponai taip pat stengėsi mūsų tautą asimiliuoti: jie išgujo mūsų kalbą iš dvarų ir Lietuvos miestų. Lietuvos mokyklose buvo draudžiama lietuvių vaikams tarpusavyje kalbėtis lietuviškai. Maža to. Už šios drausmės pažeidimą buvo paruošta bausmė, vadinama metelinga, t.y. gėdos lentelė, kurioje užrašyta lotyniškai Nota linguae. Mokiniui, kuris išdrįsdavo prakalbėti į savo draugą lietuviškai, ant krūtinės būdavo užkabinama ši lentelė, o visi vaikai „nusikaltėlį" badė pirštais ir gėdino. Suprantama, visų gėdinamas mokinys verkdavo ir bijodavo daugiau kalbėti mokykloje gimtąja kalba. Ir vis dėlto atėjo galas ponų valdžiai: Lietuva tapo nepriklausoma.

Kai Lenkijos ponai 1920 m. okupavo Vilniaus kraštą, jie persekiojo lietuvius, nes tikėjosi sulenkinti lietuvių tautą. Daug lietuvių mokyklų buvo uždaryta, o likusiose buvo reikalaujama daug dalykų dėstyti lenkų kalba. Įstaigose ir net bažnyčiose buvo siaurinamos lietuvių kalbos teisės. Ir vis dėlto atėjo galas ponų valdžiai. 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, per 14 dienų dvarininkinė Lenkija žlugo. Vadinasi, nacionalinė priespauda nieko nepadėjo valstybei. O lietuviai, kaip buvo lietuviai, taip ir liko lietuviais. Tai pamoka kitiems.

Mes, lietuviai, tikėjome Tarybų Sąjungoje skleidžiama propaganda, jog šioje šalyje įgyvendinama tikra tautų draugystė, visoms tautoms garantuojama laisvė ir lygybė. 1940 m. birželio 15 d. TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas ultimatumu pareikalavo praleisti per Lietuvos sieną Raudonosios armijos dalinius. Tai labai reikšmingas įvykis. Lietuvių tauta galėjo pasipriešinti šiam ultimatumui. Kai Raudonoji armija įžygiavo į suverenios Lietuvos teritoriją, vieni lietuviai ją pasitiko ne su ginklu, bet su ašaromis, nes numatė savo Tėvynės likimą, o kiti - su entuziazmu. O kokios pasekmės vėliau? Lietuva įjungta į Tarybų Sąjungą... Pasirodo, kol marksistai siekė paimti į savo rankas tautas, jie visoms tautoms žadėjo laisvę ir lygybę. Tačiau, kai paėmė valdžią, pamiršo, ką buvo žadėję. Netrukus lietuvių tauta nusivylė, nes prasidėjo masiniai areštai, trėmimai į Sibirą ir liūdnai pagarsėjusius lagerius.

Kad Lietuvoje mažai buvo dvarininkų ir kapitalistų, visiems gerai žinomas faktas. Lietuviai, kaip darbšti tauta, pralobo savo darbu. Tačiau Tarybų valdžia daugelį lietuvių apšaukė buožėmis („kulokais"), kitus - nacionalistais arba klerikalais. Už suminėtus „nusikaltimus" daugelį lietuvių įkalino arba deportavo į Sibirą, o rusus kolonizavimo tikslais atvežė į Lietuvą. Tokia neteisybe lietuvių tauta labai pasipiktino. Žiaurus nekaltų žmonių deportavimas į Sibirą ir lagerius tėvynainių širdyse sukėlė pyktį ir kerštą, kuris nežymiai prasiveržė 1941 m. karo pradžioje. Bet čia ne lietuviai kalti.

Pastaruoju metu vėl imama intensyviai rusinti lietuvių tautą. Įvairaus pobūdžio direktyvomis, nutarimais bei įsakymais Tarybų valdžia stengiasi paversti visų tipų mokyklas, pradedant vaikų lopšeliais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis, rusifikacijos židiniais. TSRS švietimo ministro ir TSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro V. Jeliutino įsakymais reikalaujama, kad visur būtų mokoma rusų kalba. Analogiškus įsakus duoda ir nacionalinių respublikų švietimo ministerijos.

Mokslinė-praktinė konferencija „Rusų kalba - TSRS tautų bendradarbiavimo ir draugystės kalba", kuri vyko 1979 m.

gegužės 22-23 d. Taškente, siekė įrodyti, kad nacionalinės respublikos neva pačios sutinkančios su šiandieninės rusifikacijos doktrina. Ką caro valdžia darė šiurkščiai, atvirai ir akiplėšiškai, tą dabartiniai Taškento konferencijos atstovai nori atlikti apgavyste: neva patys TSRS nerusų tautybių piliečiai nori būti rusinami.

Taškento konferencijos rekomendacijos apie rusinimo priemones, išdėstytos TSRS ministro drg. V. Jeliutino pranešime, periodinėje spaudoje nebuvo paskelbtos. Spėjama, kad šios rekomendacijos bus laikomos kaip slaptas įsakymas. Tuo tarpu šios rekomendacijos yra labai šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas.

Minėtų rekomendacijų autoriai nori išstumti lietuvių kalbą Lietuvoje (!) ne tik iš visuomeninio gyvenimo, bet ir iš lietuvių šeimų. Mat pradedant 1979 m. TSRS švietimo ministerija numato mokyti rusų kalbos ne tik moksleivius ir studentus, bet netgi vaikus nuo 5 metų amžiaus. Nieko sau! Tai bus „puiki" dovana mūsų vaikučiams minint Tarptautinius vaikų gynimo metus. Pamanykite, nuo 5 metų amžiaus nerusas vaikas privalės mokytis svetimos kalbos!

Tas mums, lietuviams, primena anuos liūdnus carų Romanovų, Lenkijos ponų, kaizerinės bei hitlerinės okupacijos laikus, kai Lietuvoje buvo vykdoma rusifikacija, polonizacija ir germanizacija.

Mūsų vaikams ikimokykliniame amžiuje absoliučiai nereikalingas priverstinis rusų kalbos mokymasis, nes visi pedagogai puikiai žino, kad pirmiau reikia vaikus mokyti gimtosios kalbos, o rusų kalbą vaikai pakankamai gerai išmoksta mokykloje.

Juokinga ir liūdna! Lietuviai Lietuvoje privalo mokytis rusų kalbos, o lietuvių kalbos rusų mokyklose mokoma tik formaliai. Šių mokyklų mokiniai netgi neprivalo laikyti egzaminų iš lietuvių kalbos! Visai kas kita - rusų kalba: iš lietuvių mokinių griežtai reikalaujama mokėti rusų kalbą. Kas gi tai, jeigu ne sugrįžimas prie carų Romanovų epochos nacionalizmo, kai Lietuvoje mokyklos buvo apsodintos reakcingais pravoslavų popais bei rusų šovinistais, o visi dalykai dėstomi tik rusų kalba?!

V. Leninas ypač pabrėždavo visų piliečių auklėjimo internacionalizmo ir visiškos tautų lygybės dvasia svarbą. Teisingai sprendžiami nacionaliniai klausimai ir kova dėl visų tautų lygybės yra artimi visoms tautoms. Todėl ir Taškento konferencijos rekomendacijų autoriai privalėjo remtis šiais V. Lenino nurodymais. O dabar: kurgi čia tautų lygybė, jei lietuvių vaikams išplėšiama gimtoji kalba nuo 5 metų amžiaus? Mes neatsisakome mokytis rusų kalbos tiek, kiek jos reikia draugystei ir bendradarbiavimui su visomis kitomis TSRS tautomis, bet mes griežtai atsisakome rusifikacijos, beatodairiškai priešinsimės visoms rusiško nacionalizmo ir didžiarusiško šovinizmo apraiškoms. Mes negalime sutikti su asimiliacija - rusifikacija.

Turime nerašytą, bet žmonišką moralinį įstatymą: kurioje respublikoje gyveni, turi mokėti ir tos respublikos kalbą.

Ryžtingai nepritardami Taškento konferencijoje paruoštoms priemonėms, mes jokiu būdu nesame riaušininkai ar maištininkai. Mes nešaukiame: „Šalin!" Mes tik giname savo gimtosios kalbos teises. Mes nesame šovinistai. Mums svetimos tautinių rietenų aistros. Mes už tautų draugystę. Bet niekuomet nesutiksime, kad iš mūsų atimtų gimtąją kalbą. Todėl reikalaujame TSRS tautų lygybės. Reikalaujame, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų.

Mes žinome ir matome, kad rusai anaiptol nėra mažųjų tautų šalininkai. Daug kas iš jų į respublikinę kalbą žiūri su panieka. Tačiau mes manome, jog tai klaidinga pažiūra. Visos nacijos turi teisę greta viena kitos gyventi. Tarp jų ir mes, lietuviai, esame kupini noro gyventi ir tobulėti, naudodamiesi savo kalba ir kultūra. Deja, netgi lozungas „socialistinis turiniu, o nacionalinis forma" neteko prasmės, nes lietuvių kalba Tarybų Lietuvoje ujama iš visuomeninio gyvenimo.

Ko buvo siekiama Taškento konferencijoje? Mūsų nuomone, atimti kalbą iš kitų nacijų, o rusų kalbą primesti kaip privalomą valstybinę.

Visai teisingai tokią politiką kitados V. Leninas kritikavo laikraštyje „Proletarskaja pravda", Nr. 14 (1914 m. sausio 18 d.): „Faktiškai tai reiškia, kad didžiarusių, kurie sudaro Rusijos gyventojų mažumą, kalba primetama visiems Rusijos gyventojams". Pasirodo, ir dabar yra „veikėjų", primenančių juodašimčius, kurie norėtų visų kitų tautybių žmones laikyti „ežio kailio pirštinėse".

Taškento konferencijoje buvo įrodinėjama, kad rusų kalba didi ir garbinga, galinti praturtinti kitų tautų literatūrą, duodanti galimybę draugauti ir dar turinti daug kitų pranašumų. Todėl konferencijos iniciatoriai tapo tokie „geri", kad panoro mus išmokyti rusų kalbos, o iš mūsų atimti gimtąją kalbą. Štai kokia pagarsėjusio „vyresniojo brolio" meilė!

Ir kaip čia žmogus neprisiminsi V. Lenino žodžių: „Mes geriau už jus žinome, kad Turgenevo, Tolstojaus, Dobroliubovo, Černiševskio kalba didi ir galinga. Mes labiau už jus norime, kad tarp visų pavergtųjų klasių, gyvenančių Rusijoje, be tautybės skirtumo susidarytų kiek įmanoma bendravimas ir broliškoji vienybė. Ir mes, suprantama, stovime už tai, kad kiekvienas Rusijos gyventojas turėtų galimybę išmokti didžiąją rusų kalbą. Mes nenorime tik vieno - prievartos elementų. Mes nenorime būti su lazda varomi į rojų" (Žr. „Proletarskaja pravda", Nr. 14, 1914 m. sausio 18 d.).

V. Lenino pacituotų žodžių įkandin mes, lietuviai, galime pareikšti štai ką: „Mes geriau už jus žinome, kad ne tiktai Turgenevo, Tolstojaus, Dobroliubovo, Černiševskio kalba didi ir galinga, bet taip pat ir lietuvių - Donelaičio, Daukanto, Maironio, Mieželaičio - kalba yra labai vertinama viso pasaulio lingvistų".

Mūsų kalba tyrinėjama daugelyje užsienio šalių. Antai Leipcige, Kopenhagoje, Helsinkyje, Upsaloje, Paryžiuje, Prahoje, Osle, Heidelberge, Getingene, Amsterdame, Prinstone, Lunde, Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje lingvistai yra parašę daug mokslo veikalų apie lietuvių kalbą. Tokie įžymūs kalbininkai, kaip vokiečių P. Šleicheris, P. Neselmanas, E. Frenkelis, lenkas J. Otrembskis, norvegas Ch. Stangas, amerikietis V. Šmolstygas ir kiti mokslininkai itin vertina lietuvių kalbą. Todėl negalima leisti klastingu ir administraciniu būdu lietuvių tautą rusinti ir asimiliuoti pagal TSRS ministro V. Jeliutino įsakymą „Apie tolesnį rusų kalbos mokymo ir dėstymo priemonių tobulinimą sąjunginėse respublikose".

Mus stebina tas faktas, kad TSRS švietimo organai, priešakyje su ministru V. Jeliutinu, neįsiklauso į rusų visuomenės nuomonę. Net keista: administracija trokšta greičiau asimiliuoti nerusų tautybes, o padorūs rusai mus gina. Antai žymusis rusų kalbininkas Filipas Fortunatovas nuo 1878 m. Maskvos universitete pradėjo skaityti lietuvių kalbos kursą, nors tuo metu šioje aukštojoje mokykloje studijavo apie 50 lietuvių. O tuo pačiu metu Lietuvoje Vilniaus generalgubernatorius korikas Muravjovas žiauriai persekiojo lietuvių liaudį už lietuviškos maldaknygės ar laikraščio skaitymą. Kaip sakoma, kairė nežino, ką daro dešinė.

Ir tarybiniais laikais Maskvos universitete lietuvių kalbą dėsto M. Petersonas, V. Toporovas, V. Ivanovas, T. Bulygina ir kiti. Vadinasi, rusų visuomenės mokslininkai nėra rusifikacijos šalininkai, kaip kad pasireiškė Taškento konferencijos rekomendacijų rengėjai. Lietuvių kalbą ir apskritai baltų kalbas tyrinėja TSRS Mokslų akademijos slavistikos ir balkanis-tikos institutas. Čia pagarsėjo vienas žymiausių tarybinės semiotikos kūrėjų, puikus orientalistas Vladimiras Toporovas. Jis kartu su TSRS MA nariu korespondetnu Olegu Trubačiovu parašė įdomią studiją „Aukštutinės Padnieprės hidronimų lingvistinė analizė", kurioje patikslinamos senosios baltų teritorijos ribos. Taip pat garsaus rusų rašytojo V. Ivanovo sūnus Viačeslavas Ivanovas daug rašo baltistikos klausimais. Jis 1979 m. balandžio 17 d. Vilniaus universitete apgynė daktaro disertaciją apie baltų ir slavų kalbų veiksmažodžio istoriją.

Daug nusipelnė lituanistikai Maskvos kalbininkai: Tatjana Bulygina, Jurijus Stepanovas, Tamara Lekomceva, Vladimiras Dybo, Svetlana Tolstaja, Vladimiras Žuravliovas ir kiti. Visa tai byloja, kad TSRS aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministras V. Jeliutinas turi įsiklausyti į padorių rusų nuomonę ir atsisakyti rusifikacijos politikos.

Mūsų kalba pasižymi švelnumu, skambumu. Netgi keiksmažodžių joje nėra. Jei tūlas lietuvis ir nusikeikia, tai jis pasiskolina keiksmažodžius iš svetimos kalbos. Taigi lietuvių kalba turi teisę egzistuoti lygiai taip pat, kaip rusų ir kitos kalbos.

Teisingai galvoja visi mūsų tėvynainiai, kad rusų kalbai išmokti nereikia naudoti vėzdo. Panašiai yra sakęs ir V. Leninas. Visa tarybinė gyvenimo eiga veda prie visų TSRS tautų suartėjimo. Tie lietuviai, kurie gyvenimo sąlygų yra verčiami mokėti rusų kalbą, pakankamai gerai ją išmoksta ir be Taškento konferencijos siūlomų socnacionalšovinistinių rekomendacijų. Nusikalstama prievarta mokant rusų kalbos privestų prie nepageidaujamų pasekmių. Apie tai perspėjo ir V. Leninas: „Prievarta (lazda) prives tiktai prie vieno: ji apsunkins didžiajai bei galingajai kalbai prieigas prie kitų nacionalinių grupių, o, svarbiausia, paaštrins priešiškumą, sudarys milijonus naujų trynimųsi, sustiprins susierzinimą, silpnins tarpusavio supratimą ir t. t." (Žr. „Proletarskaja pravda", Nr. 14, 1914 m. sausio 18 d.).

„Kam to reikia? - klausia V. Leninas. - Rusų tautai, rusų demokratijai šito nereikia. Ji nepripažįsta jokios nacionalinės priespaudos".

Naujoji TSRS konstitucija (§36) garantuoja piliečiams mokyklas su vietinių gyventojų dėstomąja kalba, taigi skelbia negaliojant bet kokias kitos nacijos privilegijas. Vadinasi, negalima siaurinti ir lietuvių teisės mokytis gimtąja kalba.

Marksistai verti pagarbos, kad kovoja su nacionalizmu visomis jo raiškos formomis. Tačiau reakcingasis šovinizmas, pasireiškęs minėtoje Taškento konferencijoje, stengiasi suteikti privilegijas rusų tautai, pasmerkdamas visas kitas TSRS tautas nelygiateisei padėčiai.

Taip besiklostant padėčiai, daugeliui norėtųsi paklausti: koks skirtumas nacionaline prasme tarp mūsų būklės dabar, socializmo sąlygomis, ir tarp mūsų tėvų būklės, kai juos valdė Rusijos carai? Kas gi mūsų nacijos gyvenime pasikeitė? Carai stengėsi rusinti ir priversti lietuvius priimti pravoslaviją, o brandaus socializmo sąlygose stengiamasi ne tik surusinti, bet ir įskiepyti naują, dogmatizuotą religiją - ateizmą.

Nuo senų laikų nemažai lietuvių gyvena tuose rajonuose, kurie dabar, po Antrojo pasaulinio karo, yra priskirti Baltarusijai. Lietuviai, gyvenantys Baltarusijoje, rūpinasi, kad būtų leista katalikų kunigui iš Lietuvos apsigyventi Baltarusijoje. Tačiau jau 30 metų, kai nei centriniai TSRS organai, nei Baltarusijos TSR valdžia neduoda sutikimo. O. juk aišku ir suprantama, kad kunigai nenuvers valdžios. Čia slypi klasta: jei lietuviai Baltarusijoje nori išgirsti Dievo žodį, privalo mokytis lenkų kalbos. Kaip žinoma, lenkų kalba, kaip slavų, yra artimesnė rusų kalbai. Vadinasi, ir čia slypi noras greičiau asimiliuoti liaudį. Ko mes, lietuviai, norime? Kaip visos tautos, taip ir mes, lietuviai, mylime savąją kalbą ir turime teisę ją ginti. Jeigu sąmoningas žmogus brangina ir myli savo gimtąją kalbą, tai jis anaiptol nėra nacionalistas: žmogui gimtoji tėvų kalba ir religija yra pats brangiausias turtas. Mums, lietuviams, gimtoji kalba skamba maloniai, kaip gražiausia simfonija. Kaip mūsų protėviai gynė gimtąją kalbą ir tikėjimą, taip ir mes pasiruošę ją ginti, negailėdami jokių aukų.

Dažnai girdime ir skaitome, jog rusai pasipiktinę, jog Amerikoje asimiliuojami indėnai ir kitos tautelės. Jei rusai smerkia amerikiečius dėl asimiliacijos, tai kodėl jie patys, priešakyje su ministru V. Jeliutinu, daro panašų nusikaltimą?

Taškento konferencijoje buvo skelbiama: „Rusų kalba yra ir turi būti draugystės ir bendradarbiavimo kalba". Ši tezė net neverta kritikos. Žmonių santykius tvarko ne kalba, o teisingumas ir abišalė pagalba. Rusijos carai ir Rusijos marksistai kalbėjo rusiškai, bet jie degė baisia neapykanta vieni kitiems, ir jų kova, kaip žinoma, baigėsi baisiu kraujo praliejimu.

Matyt, Taškento konferencijos rekomendacijų autoriai laikosi tos nuomonės, kad Tarybų Sąjungoje tuomet bus gerai, kai visi tobulai išmoks rusų kalbą ir taps ateistais. Taip galvodami jie klysta. Diplomatai susitinka ir derybose dažnai jie kalba vieni kitiems nesuprantama kalba, t. y. su vertėjais, bet, jei turima geros valios, derybos baigiasi net pasibučiavimu. Kaip matyti, Taškento konferencijos autoriai neturėjo nei sveiko proto, nei geros valios, siekdami, kad Tarybų Sąjungos tautos būtų nukreiptos į draugystės ir bendradarbiavimo kelią.

Mes, lietuviai, esame įsitikinę, kad Jūs, Leonidai Iljičiau, atkreipsite dėmesį į tautų padėtį Tarybų Sąjungoje, pakelsite protesto balsą prieš šovinizmo apraiškas Taškento konferencijoje.

Didžiausieji XIX amžiaus nuosekliausi demokratijos atstovai K. Marksas ir F. Engelsas mokė: „Negali būti laisva tauta, kuri engia kitas tautas". Nederėtų to pamiršti ir šiuo metu.

Todėl prašome Jūsų duoti nurodymą atitinkamiems TSRS organams uždrausti Taškento konferencijos rekomendacijų įgyvendinimą, nutraukti lietuvių tautos rusifikaciją ir ateizaciją, nepažeidinėti žmogaus teisių.

Pasirašė: Kun. Bronius Laurinavičius, Adutiškio parapijos klebonas

Adutiškis, Švenčionių rajonas 1979 m. liepos 25 d.

 

 

---

 

Trečioji dalis

 

 

ATSIMINIMAI APIE KUNIGĄ BRONIŲ LAURINAVIČIŲ

Broniaus Laurinavičiaus klasė 1937 m. Pirmoje eilėje trečias iš kairės -mokytojas Vincas Martinkėnas, ketvirtas - Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys

Vytauto Didžiojo gimnazijos buvusio direktoriaus Marcelino Šikšnio 1955 m. balandžio 8 d. laiškas kun. B. Laurinavičiui. (PA)

Pasakoja giminės, jaunystės draugai

Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė
Neblėstantis šviesus dėdės atminimas

Gimiau 1936 m. lapkričio 20 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone. Mano mama - Malvina Laurinavičiūtė, tėvelis - Antanas Laurinavičius, kun. B. Laurinavičiaus brolis. Mūsų šeimoje augo 4 vaikai: brolis Edvardas, sesuo Birutė, aš ir sesuo Marytė, kuri mirė būdama 3 metukų. Mamytė Malvina mirė nuo džiovos 37 metų. Man buvo 13 metų, o seseriai Birutei - 5-eri. Tėvelis vedė kitą žmoną. Kunigas Bronius Laurinavičius pažadėjo sergančiai mamytei rūpintis jos vaikais.

Atsimenu, kai, būdamas klieriku, dėdė, atvažiavęs atostogų, rūpindavosi mumis, mažais. Būdavo apriša balta skaryte taip, kaip senutės rišasi (kad saulė į akis nešviestų), nors man tas ir nelabai patikdavo, paima mane už vienos rankos, brolį Edvardą už kitos ir einam į laukus pas dirbančius tėvelius. Aš šokinėju čia ant vienos kojos, čia ant kitos ir dainuoju:

 Ant gilių marelių nendrelė liūliavo,
    Neklausyk, mergele, bernelis melavo...

O dėdė traukia kitą posmą:

Ant gilių marelių nendrelė liūliavo,
Neklausyk, Jadzyte, Edvardas [brolis] melavo..

Saulė beria į žemę spindulius, dūzgia bitutės, žydi žolynai, iš abiejų kelio pusių svyra auksinės rugių varpos, o dėdės sutana plevena virš dulkėto kaimo kelio... Mums linksma, gera ir saugu.

Grįžtu į vaikystės dienas. Buvau 7-erių, kai su broliu Edvardu ir seneliais (kunigo tėvais) atvažiavome į Vilnių. Apsistojome pas pažįstamus Basanavičiaus gatvėje.

Didžiulį įspūdį paliko Arkikatedros zakristija su aukštais skliautais, mergaitės tautiniais drabužiais su gėlėmis rankose ir balta gėlyte plaukuose: jos rengėsi sveikinti ką tik įšventintus kunigus. Tai buvo 1944 m. birželio 4 d. Tą dieną buvo įšventintas kunigu ir mano dėdė Bronius Laurinavičius.

Kun. B. Laurinavičiaus primicijos įvyko Gervėčių bažnyčioje 1944 m. birželio 18 d. Gėliūnų kaimo mergaitės nupynė didelį ąžuolo vainiką ir juo apjuosė kelią nuo klebonijos į bažnyčią, kuriuo ėjo jaunasis kunigas. Vainiku buvo papuošta ir jo kėdė. Į primicijas susirinko labai daug žmonių. Bažnyčia, šventorius ir miestelis buvo pilni žmonių. Po šv. Mišių primiciantas palaimino tėvelius, gimines, o visiems žmonėms dalijo paveikslėlius ir laimino. Man buvo dviguba šventė: tą dieną aš priėmiau Pirmąją šventąją komuniją. Ją gavau iš dėdės kunigo rankų. Šia proga man buvo pasiūta balta suknelė ir veliumas, o dėdė padovanojo juodą kryželį su baltom blizgančiom akutėm. Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime! Po komunijos dėdė pasilenkė ir pabučiavo mane.

1951 m. sausio 27 d. mirus mamytei, tėvelis pasitarė su savo seserimi Julija ir nutarė neduoti žinios kun. B. Laurinavičiui: buvo sunkūs laikai, žmones trėmė į Sibirą, suiminėjo. Po mamytės mirties man teko būti šeimininke. Nusilpus mano sveikatai, teta Julija patarė tėveliui išsiųsti mane pas dėdę kunigą į Kalesninkus. Važiavau viena iš Eišiškių į Kalesninkus, po to 12 km ėjau pėsčia ir visą kelią kalbėjau rožančių. Priėjau prie klebonijos ir girdžiu močiutės balsą, šaukiantį vištas: „cip cip cip". O aš šaukiu: „Močiute, močiute". Apsikabinom abi ir apsiverkėm... Ji sako: „Našlaitėle tu mano". Ten buvau mėnesį. Būdavo, atsisėdam prie stalo valgyti vakarienės - vakarienė visada būdavo ta pati - virtos bulvės ir rūgštus pienas arba šaltibarščiai. Aš labai norėdavau valgyti su raugintais agurkais, bet dėdė man sutrina bulves, įdeda sviesto gabalėlį ir sako: „Valgyk, kas maistingiau".

Mano dėdė kun. Bronius Laurinavičius man davė viską, kas brangiausia - tikėjimo, tikros krikščioniškos meilės suvokimą ir troškimą pagal ją gyventi. Ir davė ne žodžiais, o pavyzdžiu, kurį aš regėjau daugel metų.

Mano atsiminimuose, be dalykų, bylojančių apie jo asmenybę, galbūt yra daug ir tokių faktų, apie kuriuos buvo kalbėta knygoje: tai darbai statant, remontuojant, puošiant bažnyčias, ugdant gyvąją Bažnyčią. Tai mano regėto ir žavėjusio jo gyvenimo dalis.

Pradėsiu nuo kunigiško darbo pradžios. Švenčionys (1944-06-30-1946-01-23). Čia jis buvo vikaras. Tai pirmoji Broniaus Laurinavičiaus parapija. Po metų buvo iškeltas į Ceikinius (Švenčionių r.).

Ceikiniai (1946-01-23-1948-08-09). Ceikiniuose jis buvo administratorius. Bažnytėlė nedidelė, medinė. Tais sunkiais laikais pradėjęs savo kunigišką veiklą, Bronius Laurinavičius iš abiejų bažnyčios šonų pristatė priestatus, nes nebuvo zakristijos. Padarė didelę komodą bažnytiniams rūbams sudėti, pastatė šventoriuje geležinius vartus. Tautodailininkas Vladas Kucka, kilęs iš Gervėčių parapijos Knystuškių kaimo, iš medžio ištekino procesijai didelių karolių rožančių, kurį per naktį savo rankomis suvėrė pats kunigas B. Laurinavičius. Kitą dieną procesijos metu maži berniukai delneliuose nešė rožančiaus didžiulius „Tėve mūsų" karolius. Paruošė velykinį Kristaus karstą. Labai gražiai sutvarkė Ceikinių kapines: tako šonuose buvo pasodintos mažos eglutės. Jo iniciatyva buvo išausta graži lininė bažnytine Šv. Kazimiero vėliava. Ceikiniuose įžiebė tikėjimo ugnį. Nekreipdamas dėmesio į valdžios draudimus, parengė labai daug vaikučių pirmajai Komunijai, pats juos mokė ir egzaminavo.

Pradėjęs kunigauti Ceikiniuose, pas save pasiėmė savo tėvelius. Mano tėvui kunigas dėdė pasakė: „Tėvai pagyveno pas jus, o dabar lai pagyvena pas mane". Tad mano tėvas pririšo prie vežimo karvę, sukrovė asmeninius daiktus, kiaules, paršiukus ir su seneliais išvažiavo į Ceikinius. Tuo laiku nebuvo jokio transporto, tik arklių traukiamas vežimas, o reikėjo nuvažiuoti 80 km. Prieš išvykstant seneliams sakiau: „Pakelėj pririškit karvę prie stulpo ir grįžkit atgal". Labai mylėjau senelius, ir jiems išvykus, mes su mama dažnai verkdavom, kad kunigas dėdė pasikvietė juos pas save.

Kalesninkai (1948-08-09-1956-09-23). Paskirtas į Kalesninkus klebonu, kun. Bronius Laurinavičius nuo pirmos dienos imasi darbo. Bažnyčia didelė, graži, bet neįrengta. Nebuvo altoriaus, tik paveikslai ant sienų kabojo. Jis įvedė lietuviškas pamaldas.

    Pastatė tris gražius altorius: didžiajame - Marija Škaplierinė, dešiniajame - Kristus neša kryžių, kairiajame - Marijos ėmimas į dangų. Atliko daug darbų: bažnyčioje sudėjo naujas grindis, padarė suolus, klausyklą, sakyklą, naujas Kryžiaus kelio stotis, velykinį Kristaus karstą ir Kalėdų Betliejų. Bažnyčios vidų papuošė dailininkės vienuolės Teodoros Kriaučiūnaitės naujais paveikslais. Šventoriuje prieš centrines duris pastatė gražų didelį paminklą: stovi Kristus, ištiesęs rankas, tarsi laukia visų ateinančių. Pradėjo šventoriaus aptvėrimo darbus ir vėl reikėjo palikti, pasak jo, mylimuosius Kalesninkus ir važiuoti į Švenčionėlius.

Kalesninkuose gyveno labai sunkiai. Kadangi valstybė buvo atėmusi iš bažnyčios kleboniją ir įsteigusi ten apylinkės būstinę, reikėjo pačiam ieškotis gyvenamosios vietos. Nuomojosi trijų mažų kambarėlių butelį su maža virtuvėle, kur apsigyveno su tėveliais ir šeimininke. Viename pereinamajame kambarėlyje, kuris buvo kartu valgomasis ir miegamasis, gyveno kunigas Bronius. Jis miegojo nedidelėje geležinėje lovoje su šiaudiniu čiužiniu. Šalia lovos - valgomasis stalas, o prie sienos - knygų lentynos, užtiestos užuolaida. Per kunigo kambarį vaikščiojo tėveliai. Tėvelių kambaryje buvo dvi geležinės lovos, taip pat su šiaudiniais čiužiniais, kampe - lentynos su knygomis. Trečiame kambarėlyje gyveno šeimininkė Ievutė. Mes su močiute miegodavome siauroje geležinėje lovelėje - jos galva, mano kojos; nebuvo vietos net sudedamai lovai pastatyti.

Švenčionėliai (1956-09-23-1968-03-18). Klebonas Bronius Laurinavičius Švenčionėliuose randa nedidelę, medinę Šv. Edvardo bažnytėlę. Sumano statyti naują Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčią. Kunigas nuėjo ilgą kryžiaus kelią, kol gavo leidimą naujos bažnyčios statybai. Gavęs leidimą per pamokslą paskelbė parapijiečiams, jog altoriaus pastatymui reikia akmenų. Kiekvieno ateinančio į bažnyčią paprašė atnešt po akmenėlį. Ir sunešė parapijiečiai didelę krūvą. Akmenis nešė ir suaugę, ir vaikučiai savo krepšeliuose kad ir po mažą akmenėlį.

Dievui padedant, kun. B. Laurinavičius buvo ir architektas, ir buhalteris, ir tiekėjas, ir statybininkas. Parapijiečiai taip pat dirbo kaip bitelės, negailėdami nei savo laisvalaikio, nei jėgų.

Tai buvo lyg Dievo duotas stebuklas. Bažnyčia pradėta statyti 1957 m. Visi sunkiausi darbai gulė ant kun. B. Laurinavičiaus pečių. Tuo laiku didelė problema buvo įsigyti statybinių medžiagų. Kadangi žmonės ne visada galėdavo kunigui padėti įsigyti šių medžiagų (bijojo netekti darbo dėl suteiktos pagalbos kunigui), o pats ne visur galėjo prieiti, jam daug padėjo 80-metis jo tėvelis Jurgis: jis eidavo su laišku rankose ir gaudavo visko, kas reikalinga statyboms. Jis saugojo bažnyčios statybines medžiagas ir dirbo kitus darbus, kiek leido sveikata.

Kunigas turėjo dviratį, su kuriuo bažnyčios statybai pats suvežė iš stoties toną cemento. Grįždavo į kleboniją apdulkėjusia sutana. Dirbdavo be poilsio. Kartais miegodavo vos kelias valandas arba tiesiog nusnūsdavo galvą padėjęs ant rašomojo stalo. Yra pats sakęs, kad jo pamokslai kartais būdavo neįdomūs; neturėdavo laiko jiems pasiruošti, nes darbo diena truko 24 valandas. Buvo be galo vaišingas ir gailestingas. Niekada vienas nevalgydavo prie stalo. Dažnai pas jį užeidavo dvi ligonės seserys lenkės ir jis visada jas pakviesdavo kartu valgyti. Mielai kalbėdavosi su atvykstančiu vyriškiu kareiviška miline ir avinčiu klumpėm, jį vaišindavo. Jo gera širdis visus matė, guodė ir užjautė.

Nors Švenčionėlių parapijoje ir labai būdavo užimtas statybomis, mes, našlaičiai, visada" sulaukdavome dėmesio, šilumos ir patarimų. Tik kunigo dėdės dėka išvažiavau į Vilnių. Gyvendama pas draugę neturėjau ant ko miegoti. Vieną dieną pats dėdė iš Švenčionėlių traukiniu man atvežė sudedamą lovelę ir dar paklausė, ar turiu kuo pakloti. Niekada neužmiršiu jo gerumo. Lankydavo namuose senelius, vaikams visada būdavo paruošęs pilnas kišenes saldainių, riestainių, riešutų. Pasisveikindavo su kiekvienu žmogum, o vaikučiams paglostydavo galvutes. Kun. B. Laurinavičius visą gyvenimą kovojo su girtuoklyste. Išgirdęs, jog per laidotuves bus geriama degtinė, atsisakydavo patarnauti ir neidavo į jokius kompromisus. Iš sakyklos prašė blaiviai švęsti Kalėdas, Velykas. Jo tikslas buvo pasiektas - Ceikiniuose, Kalesninkuose, Švenčionėliuose per laidotuves nebūdavo jokių alkoholinių gėrimų.

Įsiminiau tokį atsitikimą. Pirmoji žiema Švenčionėliuose. Atvežė krikštyti vaikelį. Kūmai kunigui davė lauktuvių: tortą ir butelį degtinės. Kunigas pasipiktino ir liepė man degtinę išnešti į lauką ir išpilti, o kad nebūtų kvapo, liepė paimti šluotą ir užšluoti. Panašiais būdais kovodamas savo parapijoje buvo sustabdęs girtavimo marą.

Kunigą labai mylėjo vaikučiai, jis mokėjo juos pakviesti prie altoriaus. Berniukai patarnaudavo Mišioms, mergaitės - procesijoje barstydavo gėlytes. Per pakylėjimą vaikučiai bėgdavo iš visų bažnyčios kampelių, kad balsu pareikštų pagarbą Jėzui: „Jėzau, aš Tave myliu".

Atvykęs į Švenčionėlius, kun. Bronius įsikūrė senoje klebonijoje: du kambariai ir virtuvė. Vienas kambariukas - tai pačiai šeimininkei Ievutei, kilusiai iš Ceikinių parapijos, o antrą kambarį pertverė pusiau: sau ir tėvukams, kur tilpo tik dvi siauros geležinės lovos. Kambariukai buvo be durų. Kaip pertvara buvo mano išsiuvinėtos užuolaidėlės. Per jo kambarį turėjo vaikščioti tėvukai. Prie sienos - lentynos su knygomis, prie lango - rašomasis stalas, siaura geležinė lova su šiaudiniu čiužiniu, ant taburetės - praustuvė, viduryje kambario - valgomasis stalas, ant sienos - pakaba paltui ir sutanai pakabinti; spintos neturėjo. Štai ir visas turtas. Visa tai rodo, kaip kukliai jis gyveno. Aš pasiūdavau baltinius iš drobės, o nosines - iš baltos medžiagos. Prieš Šv. Velykas duodavo savo mamai suadyti puskojines, nes bažnyčioje Didįjį Penktadienį guldavo kyžium nusiavęs batus.

Norėjo padidinti seną kleboniją: išliejo fundamentą, bet vietinė valdžia nedavė leidimo statyti.

1962-01-18 - skaudi netektis: mirė jo mylima mama Elena, o po 8 mėnesių į amžinybę iškeliavo ir jo pagalbininkas - tėvelis Jurgis. Su dideliu skausmu širdyje išlydėjo juos į amžino poilsio vietą - į gimtinės Gėliūnų kaimo kapinaites. Jis labai skaudžiai ir jautriai išgyveno tėvų netektį. Atsisveikindamas su motina, išbučiavo jos rankas, kojas, gimtą žemę, graudžiais žodžiais padėkojo jai, kad jį nešiojo ant rankelių, kad vedžiojo į bažnyčią, paprašė atleidimo gal už kokią padarytą užgaulę. Sudėjęs rankas klūpėjo prie kapo duobės tol, kol mama buvo užkasta. Dėl tokio kunigo jautrumo buvo visi sujaudinti: verkė kartu su juo. Laidotuvėse dalyvavo kunigai: Kazimieras Pukėnas, Jonas Lauriūnas, Stanislovas Chodygo, Vladas Gimžauskas, Antanas Dilys.

Kun. B. Laurinavičius laidojant motiną. 1962 m.


Kun. B. Laurinavičius prie tėvo karsto


Kun. B. Laurinavičius prie tėvo kapo. 1962 m.


Kun. B. Laurinavičius su seserimi Jule prie paminklo tėvams Gėliūnų kaimo kapinaitėse

Norėdamas įamžinti savo tėvų atminimą, Gėliūnų kapinėse pastatė paminklą su užrašu: „Kas tiki, gyvens per amžius". „Čia ilsisi Laurinavičienė Elena, 1880-1962 m. Laurinavičius Jurgis, 1879-1962 m." Viename paminklo šone užrašė: „Tavo žodžiai, brangus Tėveli, pasakyti man stojant į kunigų seminariją: „Tai žiūrėk!" visuomet skamba mano ausyse! Ačiū! Kun. Bronius". Kitame paminklo šone parašyta: „Kuo aš esu - esu dėkingas Tau, Brangioji Mamyte. Kun Bronius". Ketvirtoje, paminklo pusėje iškalta Švenčionėlių bažnyčia. Tai kaip atminimas tėveliui - uoliam bažnyčios statybos talkininkui. Šis paminklas tėveliams yra vienintelis 38 metų kunigystės uždarbis. Paminklą suprojektavo, padarė ir labai per didelius vargus atvežė garsus Lietuvos skulptorius Antanas Kmieliauskas.

Dievui padedant, Švenčionėlių bažnyčios statyba baigta per dvejus metus ir 1959 m. rugpjūčio 9 d. pašventinta. Į bažnyčios pašventinimo iškilmes buvo išsiųsti kvietimai daugeliui kunigų. Bažnyčią pašventino Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Iškilmės buvo labai gražios, didingos.

Senosios bažnyčios altoriaus vietoje kunigas Bronius pastatė didelį Švč. Jėzaus Širdies paminklą, ant kurio užrašyta:

„Čia stovėjo 1905-1959 m. kun. Jono Burbos statyta pirmoji Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčia". Pačios bažnyčios vietoje pasodino gražių dekoratyvinių medelių, gėlių.

Iš likusių nuo bažnyčios statybinių medžiagų kun. Bronius pastatė parapijos kleboniją, kur pats apsigyveno. Planavo rūsyje įrengti centrinį namo ir bažnyčios šildymą, bet, kadangi jo veikla labai nepatiko tuometinei valdžiai, jis buvo iškeldintas iš klebonijos į dviejų kambarių nedidelį butą, esantį už dviejų kilometrų nuo bažnyčios. Į senąją kleboniją sugrįžti negalėjo, nes jau buvo apsigyvenęs vargonininkas su šeima.

Per paskutinį atsisveikinimo su parapija pamokslą paskelbė neįvykdytų darbų sąrašą: „Palieku padarytą bažnyčios apšildymo projektą - nespėjau, o norėjau, kad žiemą nesušaltumėte, taigi kitas klebonas padarys". Jo projektas buvo įvykdytas tik po 16 metų.

Labai sunku buvo skirtis kun. Broniui su savo mylimais Švenčionėliais. Paskutinį sekmadienį Švenčionėlių vidurinės

mokyklos direktorius Zenonas Baranauskas specialiai padarė tėvų ir vaikų susirinkimą, norėdamas, kad kuo mažiau parapijiečių ateitų atsisveikinti su kunigu. Tačiau jis labai apsiriko: bažnyčia buvo pilnutėlė. Vaikučiai su gėlytėmis rankose stovėjo po du nuo altoriaus iki durų. Per visą kunigavimo laiką kun. B. Laurinavičius labai mylėjo vaikučius, kvietė juos prie altoriaus ir už tai buvo ištremtas iš Švenčionėlių. Mišiose tar-naudavo kartais 10 ir daugiau vaikučių. Visus labai sugraudino klebono pasakytas eilėraštis:

Lakštingalėle, mažas paukšteli,
Kodėl nečiulbi ankstų rytelį?
Kaip aš čiulbėsiu ankstų rytelį,
-Piemens išdraskė mano lizdelį.

Klebonas palinkėjo, kad parapijiečiai eitų tiesiu keliu, kad giedotų dar stipriau ir garsiau, o jis girdėtų, „iš kokios šalelės vėjas atneša vaikučių balselius". Visus palaimino. Žmonės tiesiog verkė balsu. Paskutinį vakarą prieš išvykdamas su dovanomis aplankė senelius, kurie negalėjo atvykti į bažnyčią, ir namo grįžo jau po vidurnakčio.

Taigi per vienuolika su puse kunigavimo metų Švenčionėliuose daug padaryta, ir nė vieną kartą neturėjo laiko nueiti prie Žeimenos upės, nors ir buvo netoliese, nors ir labai mylėjo gamtą ir grožį...

Adutiškis (1968-03-19-1981-11-24). Nebuvo poilsio ir čia. Bažnyčia didelė, graži, bet jam norėjosi padaryti ją dar gražesnę. Pirmiausia imtasi grindis dėti. Didelių talkų metu iš bažnyčios arkliais buvo išvežama žemė, smaluojami ir dedami balkiai. Atlikus paruošiamuosius darbus, „eglute" buvo dedamos grindys ir galiausiai kelias sluoksniais lakuojamos. Iš lauko pusės akmeniniame fundamente iškalamos ventiliacinės angos, kuriose įstatomas apsauginis tinklelis. Bažnyčios vidinė siena bei kolonos apkalamos pusantro metro aukščio dailylentėmis. Padarė kėdes, išaudė takus, bažnyčios sienas išdažė, išdekoravo paveikslais. Langams buvo užsakyti vitražai, tačiau tesuspėjo įdėti tik du vitražus.

Subūrė vaikų ir jaunimo bažnytinį chorą, sutvarkė procesijos drabužius, aplink bažnyčią plytelėmis išgrindė takus, bažnyčią apsodino rūtomis. Šventoriuje padarė gražias vazas gėlėms sodinti. Kiekvienas kaimas turėjo jam priskirtą vazą, kur parapijiečiai sodindavo ir prižiūrėdavo gėles. Šventoriuje pastatė didelį gražų akmeninį paminklą bažnyčios statytojui kun. Benediktui Krištaponiui.

Klebonijoje ir bažnyčioje įrengė centrinį šildymą. Bažnyčią apdengė nauja skarda, padarė stogvamzdžius. Iš aukšto šakoto ąžuolo šventoriuje pastatė labai gražų kryžių. Kryžiaus pastatymo iškilmių metu vyrų būrys jį nešė aplink bažnyčią. Iškilmingai pastatytas kryžius buvo apipintas ąžuoliniu vainiku ir pašventintas.

Kunigas nuolat rūpinosi atvykstančiais iš tolimesnių kaimų ir Baltarusijos. Klebonijoje ant stalo stovėdavo puodeliai arbatai, cukrus, kad užėję žmonės ar pakeleiviai galėtų sušilti. Krikštykloje ant stalo stovėjo uždengtas stiklinis indas su žindukais, elektrinis įdėklėlis pieno buteliukui pašildyti. Į krikšto apeigas atvykusius tėvelius pakviesdavo dalyvauti šv. Mišiose, o vaikelį slaugyti palikdavo jų atvykusiai močiutei. Kun. B. Laurinavičius kaip galėdamas rūpinosi visais. Kad tikintieji žiemą nesušaltų bažnyčioje, pats pakaitomis su sesute ir šeimininke naktimis kūrendavo katilinę.

Pas artimesnių kaimų ligonius vasarą važiuodavo dviračiu. Tikintieji iš Baltarusijos pas ligonį veždavo mašinomis ir motociklais. Užsidėdavo šalmą ant galvos, apsiaudavo guminiais batais, nes pavasarį dėl blogų kelių ne visur buvo galima pravažiuoti, tad tekdavo eiti ir pėsčiomis. Rudenį ir žiemą nešiodavo aulinius batus su kaliošais, kuriuos kambaryje nusiaudavo. Visą advento ir gavėnios laikotarpį, išskyrus sekmadienį, nevalgė mėsiško. Visai nevalgė saldumynų.

Per visą savo gyvenimą kunigas B. Laurinavičius buvo saugumo akiratyje, todėl daug ką buvo išslapstęs: rankšluostį su Lietuvos himnu - pas Bronytę, maldaknyges ir katekizmus -pas Ciprutę, o visus raštus paslėpęs pas Rufiną Krickienę bičių avilyje. Kunigas rėmė tremtinius ir politinius kalinius. Siuntė į lagerius siuntinius. Moraliai ir materialiai rėmė lageryje kunigą Kazimierą Vasiliauską, kun. Vladą Gimžauską, kun. Antaną Dilį, Romualdą Ragaišį, Antaną Terlecką ir daugelį kitų.

Rūpinosi ir Gudijos lietuviais. Gėliūnų ir kitus aplinkinius kaimus aprūpindavo lietuviškomis maldaknygėmis, katekizmais ir laidotuvių giesmynais. Važiuodami į Maskvą dėl bažnyčios gervėtiškiai užsukdavo pas kunigą pasitarti. Gervėčių bažnyčia neturėjo kunigo, nes parapijos kunigas Stanislovas Chody-ga buvo kalėjime. Iškentėjęs kalėjimą, būdamas silpnos sveikatos ir garbaus amžiaus, sugrįžęs į Gervėčius jis mirė. Į Gervėčius buvo paskirtas kunigas lenkas, nemokantis lietuvių kalbos. Parapijiečiai tuo buvo nepatenkinti. Surinkę daug parašų, delegatai atvyko pas kun. B. Laurinavičių gauti patarimų, pamokymų. Per visą naktį rašė prašymą į Maskvą, kad į Gervėčius būtų paskirtas kunigas, mokantis lietuvių kalbą. Šį prašymą su visais parašais nuvežė Julija Karmazienė iš Peliagrindos kaimo.

Kun. B. Laurinavičius 1980 m. dalyvavo savo tetos Emilijos laidotuvėse tėviškėje, Gėliūnų kaime. Po laidotuvių nutarėme aplankyti Gervėčių internatinę mokyklą, kur mokėsi daug lietuvių vaikų. Ta žiema buvo labai šalta ir snieginga. Kunigas, išlipęs iš mašinos, pasikėlęs sutaną brido per sniegą į mokyklą. Tai pamatę per langus, mokyklos mokytojai nepasirodė; tik mokyklos valytojos sutiko jį, sukvietė lietuvius vaikus ir jis juos pavaišino. Buvo labai laimingas, kad jis pirmasis kunigas, peržengęs mokyklos slenkstį; išeidamas visus palaimino. Nuolat rūpinosi, kad Baltarusijos lietuvių salose vaikai būtų mokomi lietuvių kalba.

    Kun. B. Laurinavičius visada apmokėdavo atvažiavusiųjų kelionės išlaidas, būtinai pavaišindavo arbata. Labai džiaugdavosi atvykusiais svečiais. Išlydėdamas skindavo gėles ir mesdavo ant mašinos. Didelė šventė Adutiškyje buvo Škaplierinės atlaidai. Dažnai į talką virtuvėje šeimininkei talkinti pakviesdavo mane ar kitas dukterėčias. Rūpinosi visų mūsų sveikata. Kai įsijungė į Helsinkio grupę, atvažiavo į Adutiškį per Škaplierinės atlaidus du pilni autobusai jaunimo, vaikų ir pagyvenusių žmonių su gėlėmis sveikinti kunigo. Kunigas, ką turėjo, tą sunešė ant stalo: visi vaišinosi, šnekučiavosi, pasivaišinę pagiedojo, vaikučiai gražių eilėraščių padeklamavo. Kitą dieną kun. Bronius palydėjo mane į autobusų stotį ir paprašė pakviesti kun. Kazimierą Vasiliauską ir dar keletą kunigų sutartą valandą susirinkti mano bute Vilniuje. Aš pasakiau, kad reikia, jus, dėde, pasveikinti įsijungimo į Helsinkio grupę proga, bet dėdė atsakė, kad dabar greičiau jį pasodins.

Įvairių asmeninių švenčių proga nupirkdavome prisiminimo dovanų. Jis jas priimdavo, bet atiduodavo kitiems. Kad būtų šilčiau, nupirkome kilimą, patiesėme kambaryje ant grindų, bet jis norėjo iš karto jį nešti į bažnyčią. Tik po žūties kilimas buvo patiestas ir paliktas bažnyčioje (išpildytas jo noras).

Kiekvienais metais mirties dieną pagerbdavo savo tėvelius, aukojo už juos Mišias, į kurias atvažiuodavo pilnas autobusas švenčionėliškių. Po Mišių - svetinga, vaišinga vakarienė.

Verbų sekmadieniui gaudavau užsakymą - nupirkti vaikučiams verbų. Vėliau su šeimininke skindavome įvairias laukų, darželių gėles, augalus, džiovindavome ir šeimininkė pati darydavo verbas, žvakes, o kun. Bronius išdalydavo vaikučiams. Nepamirštama buvo Motinos diena. Dėdė mane paprašė nupirkti daug gėlių ir po šv. Mišių išdalijęs vaikams po gėlytę liepė pasveikinti savo mamytes. Po šv. Mišių kunigas pakvietė mamytes ir vaikučius į kleboniją, kur vaišino tortais ir saldainiais. Po vaikučių choro repeticijų klebonijoje trepsėdamas kojomis kartu su vaikučiais šokdavo ratelius.

Mylėjo gamtą. Gėrėjosi paukštelių čiulbėjimu. Prie klebonijos lango žiemą buvo pritaisyta lesyklėlė paukšteliams lesinti. Atskrisdavo ir genys.

    Labai įsimintinas buvo Gyvojo Rožančiaus perdavimas Aušros Vartams. Vieną sekmadienio rytą ruošiantis į bažnyčią Vilniuje, į duris paskambina moterėlė iš Adutiškio - Ciprutė ir paduoda man laiškelį nuo kunigo B. Laurinavičiaus. Laiškelyje rašo, kad į Aušros Vartus atvažiuoja Adutiškio parapijos vaikai ir jiems reikia nupirkti skanėstų. Šv. Mišios prasidėjo 17 val. Susirinko daug tikinčiųjų. Kun. Algimantas Keina laikė šv. Mišias, o kun. Bronius Laurinavičius šiek tiek vėlavo, nes taip pat laikė šv. Mišias kitoje parapijoje už 100 km. Atvykęs sakė, kad labai pasiilgo ir atvažiavo paskui juos net į Vilnių. Po šv. Mišių zakristijoje vaikučiai pasivaišino ir nuvyko į geležinkelio stotį, kur kun. Bronius visiems nupirko bilietus ir visi kartu išvažiavo namo. Per 38 kunigystės metus nė karto neatostogavo - tam neturėjo laiko. Netgi prie Baltijos jūros -mūsų tėvynės puošmenos - tebuvo nuvažiavęs vienai dienai, norėdamas ją tik pamatyti.

Gervėčių krašte lankėsi kunigas kankinys Juozas Zdebskis. Girių kaime slapta laikė šv. Mišias, o vaikus mokė katekizmo ir ruošė Pirmajai komunijai Angelė Ramanauskaitė iš Lietuvos. 1979-09-18 už šią veiklą ją Baltarusijos saugumas suėmė ir surengė Astrave (rajono centre) teismą. Iš Lietuvos atvyko būrys tautiečių morališkai palaikyti Angelės Ramanauskaitės. Tarp jų buvo ir kunigai Bronius Laurinavičius, Juozas Zdebskis, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Jonas Vaitonis.

Kunigas B. Laurinavičius labai sielojosi dėl nekaltai ištremtų vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus. Dėl jų rašė pareiškimus. Rūpinosi ir kitais kunigais. Reikalavo išleisti įkalintus kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį. Atsakymo negavo.

Kai kunigas Bronius Laurinavičius tapo Helsinkio grupės nariu, priklaupęs prie altoriaus ištarė:

„Prisiekiu Kūdikėliui Jėzui, Tikrajam Dievui, Lietuvai Tėvynei ir Jums, kad pavestųjų tikinčiųjų teises ginsiu, kol plaks mano krūtinėj širdis".

Išliko jo rašyti žodžiai:

„Pareiškiu, kaip visą savo gyvenimo praeitį pašvenčiau Dievo ir Bažnyčios garbei, taip pat Tėvynės ir artimo gerovei, taip aukoju - skiriu ir jo likutį.

Kun. B. Laurinavičius".

Adutiškis,

1979-03-12

Jam grasino, jį gąsdino, tardė saugumas ir du kartus mėgino suvažinėti, šmeižė per spaudą, visokiais būdais niekino ir žemino. Jis žinojo, kad yra sekamas. Bet nepalūžo, toliau ėjo sunkiu, pavojingu Dievo jam skirtu keliu. Gerumu ir pasiaukojimu, tiesa, ėjo prieš blogį ir melą ir nebijojo mirties.

Prieš keliones į Vilnių ar kitur, 3 val. nakties laikydavo šv. Mišias, o 5 val. ryto išvažiuodavo traukiniu. Esu važiavusi su juo traukiniu ir prisimenu, kaip atsisėsdavo kampelyje nuošaliai ir kalbėdavo rožančių ar skaitydavo brevijorių. Kai atvažiuodavo į Vilnių su reikalais, būtinai užbėgdavo mūsų aplankyti. Skrybėlę nusiėmęs šluostydavosi suprakaitavusią galvą. Bilietą atgal į Adutiškį pirkdavau aš ir laukdavau, kol jis ateis jo pasiimti. Jis visada jautė, jog yra sekamas, nors mums to ir neminėjo, kad nesijaudintume. Domėdavosi mano vaikų mokslu. Paimdavo jų istorijos vadovėlį, skaitydavo, šį tą išsirašydavo. Sakydavo, kad šlamšto pilnos lentynos, o gerų knygų surasti sunku.

Jis buvo labai paprastas, mandagus, bet ir reiklus. Pasibaigus mokslo metams dėdė prašydavo, kad leisčiau savo vaikus -Algirdą ir Jūratę - paatostogauti į Adutiškį. Jie ten praleisdavo pusę savo vasaros atostogų. Ten jie turėjo daug draugų, dalyvaudavo vaikų choro repeticijose, linksmose Joninių šventėse. Dėdė neleido jiems dykinėti: kiekvienam buvo sudaręs dienotvarkę, kurios privalėjo laikytis. Su jais lankydavo vienišus parapijos senelius: vaikai seneliams prinešdavo malkų ir vandens.

Jo paprastumą liudija toks atvejis. Mokytoja Zosė Šarkaitė iš stoties ėjo namo, nešina sunkiu lagaminu. Ją pasiveja dviračiu važiavęs kun. B. Laurinavičius. Sustoja ir sako: „Statyk lagaminą ant dviračio, bus lengviau".

Kun. B. Laurinavičiaus sudaryta dienotvarkė pas jį atostogaujantiems brolio vaikaičiams. (PA)

Kunigas Bronius visada sakydavo: „Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių", arba: „Nebijok mirties, bijok blogų darbų", „Ne jūs manęs laukėt, bet visą laiką aš jūsų laukiau klausykloje". Vaikams aiškino maldos svarbą jų gyvenime ir kaip reikia melstis. Ruošdamas vaikus Pirmajai komunijai, tikėjimo tiesas išdėstydavo vaikams suprantamais pavyzdžiais ir palyginimais. Pirmosios komunijos šventė būdavo labai iškilminga. Tą dieną klausykla ir Dievo stalas būdavo papuošti ąžuolo vainikais, po Mišių vaikai buvo apdovanojami maldaknygėmis, rožančiais ir paveiksliukais.

1980 m. vasario 6 d. pas jį buvo atlikta krata. Po kratos dėdė mane ir mano pusseserę Reginą Girdauskienę pasikvietė pasikalbėti. Mes su nerimu teiravomės, ką reikėtų daryti, jei jį suimtų saugumas. Jis ramiai atsakė, kad niekas tada jam jau nebepadės. Po kratos kambaryje kalbėdavomės tyliai arba išeidavome į lauką, nes buvom įsitikinę, kad yra įrengta KGB slapto klausymosi aparatūra. Jis mus perspėjo, kad ir mūsų namuose gali būti atlikta krata. Prašydavau dėdę, kad jis nevažinėtų vėlai vakarais, kad stotyje grįžtantį iš Vilniaus jį kas nors pasitiktų. Bet jis atsakė: „Nei man šeima, nei man vaikai". O aš jam sakau, kad mes visi jūsų, kunige, vaikai. Jis morališkai ruošėsi viskam - netgi patekimui „pas baltas meškas"- lageriui. Savo sesers Julijos paprašė numegzti vilnones kojines.

Būdamas Adutiškyje, labai dažnai prisimindavo Švenčionėlius: sielojosi, kad bažnyčioje dingo vaikučių kėdutės ir patys anais laikais tarnavę šv. Mišioms vaikai, kad lakuotos grindys buvo uždažytos dažais.

Nepalaužiamas kovotojas už tiesą, tikėjimą, žmogaus teises sulaukė saugumo neapykantos. Tarp jų ir Adutiškio apylinkės pirmininko Antano Laurinavičiaus (Antono Lavrinovi-čiaus). Pagaliau 1981-11-24 vakarą buvo žiauriai nužudytas -Vilniuje, Žalgirio gatvėje, pastumtas po sunkvežimio ratais. Žuvo nešdamas tremtiniams ir politiniams kaliniams pašalpas, norėdamas juos paremti. Kun. K. Pukėnas savo pamoksle per laidotuves pasakė: „Pylė ateizmo šiukšles ant Tavęs, bet Tu nepalūžai, ėjai Dievo keliu išdidžiai. Sugniuždė Tavo veidą, bet nesugniuždė Tavo sielos ir nuveiktų darbų".

Po žūties kitą dieną per Lietuvą prasiautė viesulas: snigo, griuvo medžiai. Tada kunigas iš Vilniaus buvo vežamas į Adutiškį. Laidotuvėse dalyvavo daug žmonių, bet daug buvo ir saugumo šnipų. Atsisveikinti su velioniu atvyko Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius ir vyskupas Vincentas Sladkevičius. Pagal KGB nurodymą tuometinė valdžia neleido velionio laidoti Švenčionėliuose. Po septynerių metų buvo įvykdytas paskutinis jo noras - būti palaidotam prie Švenčionėlių bažnyčios. Jam atminti parapijiečiai pastatė labai gražų paminklą - prof. Antano Kmieliausko skulptūrą „Kristus prieš Pilotą". Paminkle iškalti šie žodžiai: „Kun. Bronius Laurinavičius 1913-1981m., Švenčionėlių bažnyčios statytojas ir mūsų tautos kankinys, gynęs žmogaus ir tikinčiųjų teises, Helsinkio komiteto narys". Kitame šone iškalta: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali nužudyti sielos". Ant jo kapo nevysta švenčionėliečių pasodintos ir prižiūrimos gėlės. Pagarba ir padėka toms moterims, kurioms šventas jo atminimas, kurios nuolat prižiūri jo kapą. Prie įėjimo į bažnyčią kun. B. Laurinavičiui pastatytas ąžuolinis koplytstulpis, bažnyčios zakristijoje pakabintas giminių užsakymu nutapytas portretas.

Adutiškio šventoriuje, jo pirmojoje poilsio vietoje, liko stovėti akmeninis paminklas, kurio autorius - tas pats skulptorius Antanas Kmieliauskas. Po antkapiu guli kun. Broniaus kruvini drabužiai, kuriais jis vilkėjo žūties momentu. Vilniuje, Žalgirio skverelyje (ties žuvimo vieta), pastatytas medinis paminklas, prie kurio kasmet vyksta jo žūties paminėjimas. Kun. B. Laurinavičiaus tėviškėje, Gervėčių bažnyčios šventoriuje pasodinti du ąžuoliukai iš to krašto kilusiems dviem šviesuoliams, sovietinių laikų aukoms: arkivyskupui Julijonui Steponavičiui ir kunigui Broniui Laurinavičiui.

Perlaidojimo metu jau laisvai plazdėjo Lietuvos Trispalvių šilkas ir kėlėsi prie jo kapo Lietuvos Nepriklausomybė.

Garbė Jums, mūsų brangusis kunige Broniau Laurinavičiau. Jūs paaukojote gyvenimą, kad Lietuva vėl prisikeltų. Ačiū, kunige Broniau. Jūsų žodis gyvas ir auka gyva. Ačiū Jums, kad įskiepijote mums meilę Dievui ir Tėvynei. Jūsų pavyzdys, kunige Dėde, man švies visą gyvenimą!

Vilnius, 2002 m. gegužė

Julė Juodzevičienė
Brolio vaikystę prisiminus

Mes augome valstiečių šeimoje. Tėvas dirbo ūkio darbus. Sunkų fizinį darbą teko dirbti ir mamai. Jos pagrindinis rūpestis buvo vaikai. Iš penkių augo trys. Du mirė. Broniukas iš eilės buvo ketvirtas. Vyriausia iš vaikų buvau aš. Man - auklei, einančiai aštuntus metus, nelengva būdavo nešioti ir prižiūrėti jauniausią brolį Broniuką, kuris niekur neatstodavo nuo manęs. Kartu ganėm vištas, karves. Prirovusi žolės nešdavau ant pečių, o jis sekdavo mane; dar ir ranką reikėdavo duoti. Taip ir bėgo metai. Kalbėti Broniukas pradėjo labai vėlai -penkerių metų. Čiauškėjo tik jam suprantama kalba. Tačiau ilgainiui išnyko visi kalbos defektai ir, sulaukęs septynerių, pradėjo mokytis pas kaimo mokytoją.

Mokslas jį labai traukė. Dešimtmetis ganė savo ir kaimynų karves ir niekad nesiskirdavo su knyga. Į vieną maišelį mama visai dienai dėdavo maisto, o į kitą jis pats - knygų.

Mūsų kaime teka Ašmenos upė, per kurią nėra tilto. Todėl reikėdavo bristi. Kojos suskildavo, skaudėdavo, net kraujuodavo. Kartais kaimynai pernešdavo vaiką ant pečių. Keltis reikėdavo anksti, saulei tekant.

Mūsų kaime gyveno invalidė moterėlė Paulė. Ją vadindavo Paulinka. Beganydamas karves, Broniukas nupindavo pintinėlę ir ją pririnkdavo uogų. Paskui jas nešdavo šiai ligonei.

Per šv. Velykas pasiimdavo maldaknygę, krepšelį ir eidavo sveikinti šeimų. Atėjęs prie lango, pasveikindavo, paskaitydavo iš maldaknygės ir už tai gaudavo kiaušinių. Tokie buvo papročiai.

Sulaukusį dvylikos metų Broniuką kaimo mokytojas Lelka (vardo neprisimenu) parengė kartu su dar vienu berniuku į Vilniaus mokyklą. Aš labai nenorėjau, kad jis eitų mokslus: juk jau buvau pana ir tikėjausi, kad jis mane pavaduos darbuose, o čia mat išvyksta mokytis į Vilnių. Mano atkalbinėjimai nuo mokslų graudindavo vaiką iki ašarų. Visos mano pastangos nuėjo veltui. Mokslas Vilniuje jam sekėsi gerai, mokytojai buvo juo patenkinti. Beeidama Kalvarijas, mama lankė ir jį mokykloje. Mokytojas apibūdino jį labai gerai ir pasakė: „Iš jo bus žmogus". Vadinasi, jau tada mokytojas pastebėjo jo gabumus. Knyga, kaip minėjau, buvo jau seniai jo geriausias draugas. Atostogaudamas kaime, eidavo pas močiutes, prašydavo, kad jos dainuotų, sektų pasakas ir pats stropiai liaudies kūrybą užrašydavo, veždavo į Vilnių.

Apie vėlesnius jo mokslus ir sėkmę nelabai ką galėčiau papasakoti - geriau žino draugai.

Jis išliko mano gyvenimo šviesulys.

Regina Girdauskienė
Jo atvykimas tapdavo švente

Iš vaikystės liko nepaprastai šilti prisiminimai apie dėdę kunigą Bronių. Labai laukdavome jo atvažiuojant, nes kiekviena viešnagė tapdavo didžiausia šeimos švente. Vaikus jis nudžiugindavo lauktuvėmis - riešutais, ilgais mėtiniais saldainiais, sausainiais, knygutėmis, sąsiuviniais. Žaislų jis mums kažkodėl nepirkdavo, bet atveždavo smulkaus cukraus. Mama saują jo paberdavo ant stalo, ir aš gardžiuodavausi - dažydavau į jį duonutę.

Visada linksmas, švytintis, energingas, dėdė maloniai bendraudavo su visais - savais ir svetimais. Gailėdavau, kad labai trumpai svečiuodavosi, - vis skubėdavo. Domėjosi lietuvių kalbos pamokomis Gervėčių mokykloje. Jo rūpesčiu ir buvo vaikai mokomi gimtosios kalbos. Norėjo, kad mūsų kraštas išliktų Lietuvos dalimi.

Nors ir trumpam atvykęs, rasdavo laiko kaimo jaunimui. Atsimenu, rateliu sustojusios kaimo merginos dainuodavo lietuvių liaudies dainas. Dėdė linksmas eina, stoja į ratelį ir darniai pritaria.

Jis buvo dėmesingas ir geras savo seseriai, mano motinai Julijai, kuri jauna liko našlė su keturiais vaikais. Padėdavo, kiek išgalėdamas. Rūpindavosi mumis, vaikais. Mano brolį

Edvardą buvo paėmęs į Ceikinius. Išmokė jį tarnauti šv. Mišioms ir kitoms apeigoms. Dėdė buvo visada ir visiems reiklus, todėl nelabai patiko mano broliukui, - šis ne kartą ketino pėsčiomis iš Ceikinių grįžti pas mamą.

Kunigas nepaprastai džiaugdavosi, kai nuvažiuodavom jo aplankyti į Kalesninkus, Švenčionėlius ar Adutiškį. Nors ir būdavo užsiėmęs darbais, mums skirdavo laiko. Neįkainojamos vertės iškilusi tuo sunkiu laiku Švenčionėlių bažnyčia -tai jo, ir projektuotojo, ir statytojo, darbo, nemigos naktų kūrinys. Ji teikė dvasininkui dar didesnių jėgų, padėjo įrodyti okupantams, kad tikėjimas Lietuvoje gyvas.

Esu laiminga, kad dėdė mane ir pakrikštijo (tai buvo po šventimų jo pirmos krikšto apeigos Gervėčių bažnyčioje). Ir sutuokė Švenčionėlių bažnyčioje. Man ir dabar skamba ausyse jo žodžiai: „Eini, bet žiūrėk!" Aš pirmoji 1981 m. lapkričio 24 d. sužinojau apie kraupią nelaimę. Tada dėdė važiavo pas mus į Antakalnį nakvoti, bet baisios piktadarių rankos sutrukdė. Liko šviesūs prisiminimai apie Amžino atminimo dėdę kunigą Bronių. Nuveikti darbai rodo, koks jis buvo pasišventęs, atsidavęs savo pašaukimui. Nepaprastai gaila, kad nesulaukė laisvos Lietuvos. Juk jis taip šito troško!..

Vilnius, 1995 m. spalis

Leonarda Augulytė-Blazkienė
Varškė, saldainiai ir „abrozėlis"

Man buvo šešeri metukai, kai Bronius Laurinavičius mokėsi dvasinėje seminarijoje. Mes esame giminės, ir Broniukas pas mus dažnai atvažiuodavo. Ir aš su mama, seserimi Janina svečiuodavomės pas juos Gėliūnuose. Jis mus vaišindavo, atsimenu, kad buvo labai skani varškė. Mums, mūsų šeimai, kunigas Bronius Laurinavičius parašydavo laiškų ir vieną kartą atsiuntė labai gražų „abrozėlį". Aš juo labai džiaugiausi. Kai atvažiuodavo pas mus, pasibelsdavo į duris ir laukdavo, iki kas nors įleis. Kiekvieną kartą man atveždavo saldainių, o tėvukui didelį cigarą. Kai baigė mokslą ir buvo įšventintas kunigu, prisimenu jo primicijas. Mes su tėveliu ir mama buvome bažnyčioje. Mano vyresnioji sesuo su kitomis merginomis nupynė didelį ąžuolo vainiką, kuriuo apsupę kunigą lydėjo prie altoriaus. Gerai prisimenu, kad po šv. Mišių mano sesuo jam padovanojo baltą, austą lininę staltiesę. Pradėjęs kunigauti dar dažniau atvažiuodavo į svečius, o jeigu mus ištikdavo nelaimė, labai greitai atskubėdavo į pagalbą. Prisimenu, mūsų kaimynui, nukentėjusiam nuo gaisro, per žmones atsiuntė šimtą rublių. Jis labai gailėjosi vargšų. Taip pat labai daug pastangų dėjo Bažnyčios labui. Nors buvo persekiojamas, vis tiek dirbo, nenurimo, kol jį nužudė. Žinia, kad žuvo kunigas Laurinavičius, buvo labai didelis smūgis mūsų šeimai. Visi žmonės jo gailėjo, nes ir jis kiekvieną užjautė, kiekvienam padėdavo nelaimėje. Aplankydavo ligonius. Mūsų krašte apie kunigą niekas blogo žodžio neištaria: visi prisimena jo gerus žodžius ir darbus savo Tėvynei.

Gervėčių parapija, Rimdžiūnų kaimas,

1997 m. liepos 12 d.

Birutė Kuckaitė
Nebijok mirties, bijok blogų darbų

Kunigą Bronių Laurinavičių prisimenu iš vaikystės, nes mano tėvelis Vladas Kucka yra kilęs iš Gervėčių krašto, Knystuškių kaimo. Tėvelio mamytė Rozalija Urbanavičiūtė yra gimusi Gėliūnų kaime. Tėvelis artimai bendravo su Broniumi Laurinavičiumi ir arkivyskupu Julijonu Steponavičiumi. Jie visi labai mylėjo Tėvynę, kurstė tame krašte lietuvybės ugnį, aukojosi savo kraštui ir Gervėčių bažnyčiai.

Mano atminty išlikęs tėvelio pasakojimas. Kunigas Bronius Laurinavičius apie 1946-1947 m. kunigavo Ceikiniuose. Mano tėvelis buvo tautodailininkas - medžio drožėjas, tekintojas. Kunigas Laurinavičius užsakė jam ištekinti medinį rožančių. Tėvukas iš klevo tekino obuolio didumo karoliukus.

    Jie turėjo būti suverti į rožančių ir nešami procesijos metu. Tų didelių karolių tėvukas pritekino pilną lagaminą ir vežė į Ceikinius. Pakeliui jį pavėžėjo nepažįstami žmonės, gabenę grūdų duoklę valdžiai. Bevažiuojančius juos pasivijo vežimas su skambaliukais. Tai važiavo kunigo Laurinavičiaus giminės į atlaidus. Tėvukas, padėkojęs žmonėms, kad jį pavežė, persėdo pas atlaidininkus. Visi labai apsidžiaugė susitikę: važiavo ir dainavo lietuviškas dainas. Vakare užkūrė pirtį ir visi trys kraštiečiai išsimaudė. Miegojo ant šieno. Tėvelis labai džiaugėsi ta kelione. O visą naktį, kai kiti miegojo, kunigas Laurinavičius vėrė rožančių ant virvutės. Rytojaus dieną vyko labai iškilmingos pamaldos ir maži berniukai nešė tą rožančių aplink bažnyčią. Dalyvavo daug kunigų, minia žmonių. Dabar šis rožančius yra Ceikinių parapijos bažnyčioje.

Nuo kunigo Broniaus gaudavome sveikinimus šv. Velykų ir Kalėdų progomis. Paskutinį laiškelį, lyg paskutinį atsisveikinimą, gavom 1981 m. rugsėjo 25 d. Tai buvo tartum mūsų paskutinis pasimatymas. Kunigas buvo aplankęs mūsų mamytės kapą ir rašė, kad labai sužavėjo užrašas ant paminklo: „Nebijok mirties, bijok blogų darbų". Mat mūsų mamytės vardas buvo Eleonora, todėl paminklo autorius skulptorius Ipolitas Užkurnys iškalė šv. Eleonorą iš medžio. Paminkle pavaizduotas paukštis, kuris neša į dangų ją, rankose laikančią užrašą: „Nebijok mirties, bijok blogų darbų". Kunigas Laurinavičius savo laiškelyje rašė:

„Gerbiamieji. Norėjau jus aplankyti, bet neturėjau laimės. Nesuradau namuose, tiesa, priėjęs prie durų, duris radau atidarytas. Galėjau įeiti, bet nedrįsau.

O vėliau traukė užsisklendė. Nors ir per vėlai, tiesa, vėlai ir sužinojau, kad Jūsų žmonelė - Mamytė mirė. Atsitiktinai suradau kapuose. Gražus paminklas, o dar gražesnis įrašas.

Telaimina Jus Aukščiausiasis".

Džiaugiuosi, kad Dievo palaima leido matyti tą šviesą, kurią žmonėms dovanojo kunigas Laurinavičius, mano gimtojo krašto kovotojas už Dievą ir Tėvynę.

1995 m. spalio 16 d.

Leokadija Trepšytė

Mename jo gerus pamokymus

Tai buvo 1943-1944, vokiečių okupacijos metais. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus tėviškė buvo Gėliūnų kaimas. Mes trise - Onutė Pukšaitė, Leonarda Šlektavičiūtė ir aš - lanky-davomės jo tėviškėje Gėliūnuose. Kaimynystėje, labai gražioje vietoje, prie Ašmenos upės yra Rimdžiūnų kaimas.

Prisimenu vaizdingą kelią, kuriuo eidavome. Traukdavome Ašmenos krantine iki Aluošios upės. Pailsėdavome toje vietoje, kur Aluošia įteka į Ašmeną. Tai neapsakomo grožio vieta. Šile klausydavomės paukščių čiulbėjimo, gėrėdavomės gėlių žydėjimu, rasdavome ir visokių miško gėrybių.

Perbridę Aluošią, už dviejų kilometrų pasiekdavome kunigo Laurinavičiaus namus. Jis mus labai maloniai priimdavo, gražiais žodeliais kalbindavo, klausinėdavo, kaip mes gyvename, kaip jaučiamės, kuo norėtume būti užaugusios: ar motinomis, ar gal vienuolėmis? Labai rimtai aptardavom tuos klausimus. Visą tą vasarą lankėmės pas kunigą. Jis mus rūpestingai ir su didžiausiu atidumu mokė lietuvių kalbos, aritmetikos ir kitų mokslo dalykų. Suteikė tiek žinių, kad mums užtenka ir po šiai dienai. Egzaminus į Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją išlaikėme labai gerai: dėstytoja sakė, kad su tokiomis žiniomis galėjome laikyti į II klasę.

Iki šiol mename jo gerus pamokymus ir patarimus. Esame labai dėkingos ir meldžiamės už tyrą kunigo sielą.

Vilnius, 1997 m. liepos 1 d.

Regina Mlinkauskaitė-Zaikienė
Mus mokė lietuvių kalbos

Neatsimenu, kiek turėjau metų, kai Bronius Laurinavičius buvo gimnazistas, bet menu, kad visados spoksojau į jį. Gal dėl to, kad jis nešiojo gimnazisto kepuraitę, o gal dėl to, kad buvo labai gražių veido bruožų. Baigęs gimnaziją, jis įstojo į kunigų seminariją. Į kaimą atvažiuodavo rečiau. 1941 metais, atėjus vokiečiams, daug mūsų kaimo jaunimo ryžosi važiuoti į Vilnių mokytis. Aš su drauge Janina irgi atvažiavome į Vilnių ir apsigyvenome „Živilės" bendrabutyje, Vitebsko gatvėje. Įs-tojom į ketvirtą pradinės mokyklos klasę. Ją baigusios, ruošėmės stot į gimnaziją. Tačiau silpnai mokėjome lietuvių kalbą, nes tik vienerius metus tesimokėme. Ir štai per vasaros atostogas klierikas Laurinavičius pats pasisiūlė mums padėti - porą mėnesių mus mokė lietuvių kalbos. Dirbdavome tris kartus per savaitę. Jis iš to jokios naudos sau neturėjo. O mus taip gerai paruošė, kad aš ir draugė egzaminus išlaikėme iškart į antrą klasę. Po egzaminų klierikas B. Laurinavičius nusivedė mus pas Vilniaus 3-iosios gimnazijos direktorių (pavarde, atrodo, Martinkėnas) ir pristatė kaip savo auklėtines. Tada iš savo portfelio išėmė kepalą naminės duonos, kurią buvo iškepusi jo motina, ir įteikė direktoriui. Man tada buvo 13 metų, bet vis galvojau: kaip čia dabar yra, kad kunigėlis duoda savo duoną: juk galėjo tą padaryti ir mūsų tėvai.

Po poros metų kunigas Laurinavičius laikė pirmąsias šv. Mišias, kuriose ir aš dalyvavau. Sunkūs ir liūdni buvo tie metai. Armijos krajovos gaujos nuolat plėšė mūsų kaimą, nes jis buvo lietuviškas. Nušovė nekaltą kaimo seniūną, nužudė visai dar jauną girininką Kairį, kilusį iš Lietuvos. Tuo laiku kunigas Bronius Laurinavičius kaip tik buvo namuose pas tėvus. Jo motina labai bijojo dėl sūnaus, prašė, kad jis nevaikščiotų su sutana. Bet kunigas neišsižadėjo sutanos. Kad būtų saugiau, nakvodavo ne namie, o pas mus. Mes gyvenome toliau nuo kaimo - vienkiemyje. Prisimenu, vakarais mama duodavo man nunešti kunigui šilto pieno. Nunešusi į jo kambarį pieno, pastatydavau be žodžių ant stalo ir išeidavau. Kunigas tuo metu klūpėdavo ant grindų ir melsdavosi. Vėliau ryšiai tarp mūsų nutrūko. Aš gyvenau Vilniuje. Kartą jį sutikau. Kunigas sakė girdėjęs, jog ištekėjau. Paklausė, ar vyras išgeria. Atsakiau, kad taip. Jis apgailestavo, kad nemokėjau rinktis. Greitai atsisveikino ir nuėjo. Taip ir likau skolinga kunigui Laurinavičiui už lietuvių kalbos pamokas. Dabar, jei jis būtų gyvas, aš būtinai pas jį nuvažiuočiau ir pasakyčiau, kad vyrą atpratinau nuo degtinės, o sūnų išauginau nerūkantį ir negeriantį.

Mane labai sukrėtė tragiška kunigo žūtis. Atminty visam laikui liks šviesus jo paveikslas.

Vilnius, 1996 m. kovo 6 d.

Vladas Jadzevičius
Gėliūnai

Kai 1939 metų spalio mėnesį Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, mes, Gervėčių apylinkių gyventojai lietuviai, tikėjomės, jog prie Lietuvos bus prijungtas visas Vilniaus kraštas ir mums teks gyventi Lietuvoje. Tačiau mūsų viltims ir lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti - Lietuvai kartu su jos senąja sostine buvo grąžinta tiktai dalis Vilniaus krašto. Gervėčiai, kurių apylinkėse buvo penkiolika lietuviškų kaimų, liko Baltarusijos SSR teritorijoje. Kaip tik todėl nemažai Gervėčių krašto lietuvių jaunimo patraukė į Vilnių. Vieni ten susirado darbo, kiti panoro mokytis. Čia atvykstantiems daug padėjo jau anksčiau Vilniuje apsigyvenę vyresnieji draugai - studentai, gimnazistai. Ypač energingai ir noriai veikė kunigų seminarijos auklėtinis iš Gėliūnų kaimo Bronius Laurinavičius. Tų metų rudenį jis dažnai lankydavosi ne tik gimtajame kaime, bet ir kituose sodžiuose, ragindamas jaunimą palikti Baltarusiją ir vykti į Vilnių. Gerai žinodamas tuometinę žmonių būklę, jų gyvenimo sąlygas Sovietų Sąjungoje, Bronius Laurinavičius aiškino, jog tokia ateitis laukia ir gervėtiškių, jei jie pasiliks Baltarusijoje. Lietuviškų kaimų jaunimą ypač veikė pasakojimai apie kolchozus, į kuriuos gyventojai bus verčiami stoti prievarta. Tokie pasakojimai padėjo daugeliui vaikinų ir merginų apsispręsti. Broniaus Laurinavičiaus dėka daugelis gervėtiškių lietuvių įstojo mokytis į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kitas mokyklas.

1940 m. viduržiemį per Katlovką ėjusi SSRS siena su Lietuva buvo uždaryta ir stipriai saugoma. Bet ir tada ne vienas Gervėčių lietuviškų kaimų gyventojas, nepaisydamas pavojaus pakliūti į rusų pasieniečių rankas, mėgino ją pereiti. Vieniems tai pavyko, kitiems - ne. Tragiškai baigėsi dviejų Gėliūnų kaimo merginų - Vandos Karmazaitės ir Kastutės Laurinavičiūtės - kelionė į Vilnių: Kastutė buvo nušauta, o Vanda atsidūrė Sibire. Kastutės laidotuvės, kaip tada kalbėjo B. Laurinavičius, buvo savotiška neapykantos okupantams išraiška. Daug Gervėčių krašto jaunimo traukė į Vilnių, kitus Lietuvos miestus ir vokiečių okupacijos metais, o ypač 1941-1942 metais. Tuomet Katlovkoje sienos jau nebuvo, todėl Vilnių buvo galima pasiekti laisvai. O ir vokiečiai karo su SSRS pradžioje dar nebuvo spėję uždaryti tuomet Lietuvos sostinėje veikusių įvairaus profilio mokyklų, bendrabučių, kuriuose Gervėčių krašto jaunimas ir susirasdavo prieglobstį.

Bronius Laurinavičius buvo mano motinos pusbrolis. Vieną 1942 m. žiemos dieną, pakvietęs užeiti pas jį, paragino mane ir mano pusbrolį Vladą Laurinavičių, labai gerai baigusį pradinę mokyklą, toliau mokytis ir pažadėjo parengti mus stoti į gimnaziją.

Tuo metu jis, būsimasis kunigas, dažnai lankydavosi tėviškėje pas savo tėvus Gėliūnuose. Su šiuo pasiūlymu mes ir tėvai sutikome, o netrukus prasidėjo užsiėmimai. Kadangi buvome lankę lietuvišką ir baltarusišką pradžios mokyklas, pasirengimo egzaminams metu daugiausia dėmesio buvo skiriama lietuvių kalbos gramatikos taisyklėms. Mokėmės ir vokiečių kalbos, gilinome matematikos žinias.

Pasirengimas egzaminams truko beveik keturis mėnesius. B. Laurinavičius buvo labai reiklus, priversdavo mus gerai išmokti visas užduotis. Ir nebuvo ko stebėtis - juk rengėmės laikyti egzaminus į antrąją klasę. Gegužės mėnesio pabaigoje B. Laurinavičius pats nuvežė mūsų pareiškimus į Vilniaus 3-iąją gimnaziją, kurios direktoriumi tada buvo Vincas Martinkėnas. Sugrįžęs pranešė, jog egzaminai vyks birželio 11-12 dienomis.

Išaušo gražus 1942 m. birželio rytas. Vos saulei patekėjus Adomo Laurinavičiaus arkliu pakinkytas vežimas išriedėjo iš Gėliūnų kaimo į tolimą septyniasdešimties kilometrų kelionę

Vilniun (tuo metu su Lietuvos sostine kitokio susisiekimo nebuvo). Važiavome keturiese: vadeliotojas Adomas Laurinavičius, klierikas Bronius Laurinavičius ir mudu su pusbroliu -kandidatai į gimnazistus.

Kelionės metu dažnai visi išlipdavome iš vežimo ir eidavome pėsti. Tada B. Laurinavičius egzaminuodavo mus iš išeito kurso, ypač lietuvių ir vokiečių kalbų, drąsino mus, patarė neišsigąsti, nesijaudinti per egzaminus Vilniuje. Apie vidudienį pasiekėme Lavoriškes. Čia ir sustojome poilsio, kad pašertas arklys vėl galėtų traukti gerai pakrautą vežimą. Per tą poilsio valandą klierikas suspėjo pabuvoti ir Lavoriškių bažnyčioje, ir mokykloje, kur mokytojavo keletas jo draugų. Vilnių pasiekėme jau pavakare. Vežimas pasuko į Užupio gatvės namo, pažymėto Nr. 5a, kiemą. Šiame name buvo įsikūręs J. Basanavičiaus bendrabutis. Bendrabučio vedėja A. Žukauskaitė, gera B. Laurinavičiaus pažįstama, mielai sutiko mus apnakvinti. Nors mokslo metai jau buvo pasibaigę, bendrabutyje dar tebegyveno keliolika gimnazistų. Tebeveikė ir virtuvė bei valgykla. Todėl ir mums vakarienei buvo pasiūlyta skanios pieniškos sriubos ir paspragintų bulvių su makaronais - toks buvo karo meto bendrabučio auklėtinių maistas. Šiuo maistu A. Žukauskaitės paliepimu mes buvome vaišinami ir per kitas mūsų buvimo Vilniuje dienas.

Į Vilniaus 3-iąją gimnaziją, įsikūrusią Bokšto gatvės gale, mus lydėjo B. Laurinavičius. Lietuvių, vokiečių kalbų ir matematikos egzaminus išlaikėme gerai. Klierikas mus už tai pagyrė ir būsimiems gimnazistams nupirko po automatinį plunksnakotį, supažindino su istorinėmis miesto vietomis. Pabuvome Aušros Vartuose, Gedimino pilies bokšte, Trijų kryžių kalne, Arkikatedroje.

Aš ir mano pusbrolis Vladas Laurinavičius - ne vieninteliai B. Laurinavičiaus mokiniai. Jo parengti gimnazistais tapo Vaclovas Laurinavičius, Stasys Puišė, Romas Laurinavičius, Janė Jadzevičiūtė, Regina Mlinkauskaitė. Vieni jų, baigę gimnazijas, studijavo Vilniaus universitete, kiti po keturių klasių perėjo į kitas mokyklas, kur įgijo pamėgtą specialybę. Aš baigiau žurnalistikos skyrių, buvusį Vilniaus istorijos ir filologijos fakultete. Per visą mokymosi gimnazijoje ir universitete laiką B. Laurinavičius domėjosi, kaip sekasi jo buvusiems mokiniams. Jis visą laiką norėjo, kad iš Gervėčių krašto išeitų į žmones kuo daugiau vaikinų ir merginų. Už šj jo rūpinimąsi gervėtiškiai jam buvo labai dėkingi.

B. Laurinavičius, dar būdamas gimnazistu, vėliau klieriku ir kunigu, buvo ypač nepakantus blogiems žmonių įpročiams, svaigalų vartojimui. Stengdamasis atitraukti jaunimą nuo šios blogybės, jis ragino rengti lietuviškus vakarus, vaidinimus, sporto varžybas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą kelerius metus Gėliūnuose buvo parengiama po 4-5 vaidinimus - spektaklius, kuriems kūrinius dažniausiai parinkdavo gimnazistas B. Laurinavičius. Keletas spektaklių buvo parengta ir vėliau, jau karo metais. Paskutinį dramos kūrinį „Pavergtųjų Kalvarijos", B. Laurinavičiaus ir mokytojos G. Rakauskaitės iniciatyva buvo sumanyta parengti 1944 metų pavasarį. Šioje dramoje buvo vaizduojama lietuvių kova dėl savo teisių lenkų okupuotame Vilniaus krašte, tačiau sumanymo atsisakyta dėl Armijos krajovos išpuolių prieš lietuviškų kaimų gyventojus. B. Laurinavičiui, tų metų pavasarį buvusiam tėviškėje, dažnai tekdavo pačiam ieškoti nakvynės kaimo vienkiemiuose. Kaip tik tų metų gegu-žės-birželio mėnesiais Armijos krajovos žmogžudžiai nušovė Gėliūnų kaimo seniūną, klieriko bendrapavardį Bronių Laurinavičių, žiauriai nukankino Gervėčių girininką Kazį Kubilių, paskirstymo punkto vedėją Aloyzą Ulozą.

Apie kunigo Broniaus Laurinavičiaus tragišką žūtį išgirdau per Laisvosios Europos radiją 1981 metų lapkričio 24-osios vakarą.

Gervėčių kraštas neteko sūnaus, kuris nepaprastai mylėjo savo gimtinę, buvo sąžiningas, nuoširdus žmogus, jaunimo globotojas.

(Lietuvių godos, 2000 m. liepa-rugpjūtis, Nr. 7-8 (82-83))

Izidorius Šimelionis
Mūsų keliai į šviesą

Rugsėjo pirmąją bendrabučio vedėjas Adomas Cicinas, išrikiavęs visus pamaldoms į Šv. Mikalojaus bažnyčią, mus, naujokėlius, įspėjo, kad po pamaldų ir pirmosios pamokos Vytauto Didžiojo gimnazijoje turėsime nueiti į dar tolimesnį, bet mums skirtą Markučių bendrabutį. O vedliais į naują vietą vedėjas paskyrė mano brolį ir, kaip vėliau sužinojau, jo bendraklasį Bronių Laurinavičių iš Gervėčių krašto. Tą popietę žingsniuodamas į Markučių priemiestį ir susipažinau su šiuo labai mielu, nuolat besišypsančiu, berods ketvirtoku Broniuku iš Gėliūnų kaimo. Jis panoro palengvinti mano kelionę: priėjęs arčiau, pasisiūlė panešti mano nediduką drobinį maišelį su motulės džiovintais sūriais, namine duona bei kitais produktais, taip pat vyriausiojo brolio Stasiuko iš gražių lentelių pagamintą dėžutę knygoms. Man tai buvo taip netikėta ir gera, kad net panorau ne žingsniuoti, o bėgte bėgti iki Markučių. Einam, skubam pasibėgėdami. Duobėtas, po lietaus patižęs kelias man primena daugiau Dubičių papievį negu Vilniaus prieigas. Kai priėjome, Bronius iš mūsų veidų atpažino netikėtą nusivylimą: vietoj išsvajotų Vilniaus mūrų labai jau nedidelis, medinis, mažais langais ir dar negražiai nudažytas namelis - tarsi kokio šlėktelės viensėdis. Bet ką darysi, negi grįši atgal? Juk atvažiavom mokytis!..

Pasitikusi teta plačiai atidarė duris. Patekome į nemažą kambarį. Susidėjus daiktus pakvietė vakarienės. Prieš valgydami sukalbėjome trumpą maldelę ir griebėme šaukštus. Pamaišius dar garuojantį pienišką viralą, pasirodė, kad tai mano labiausiai nemėgstama „zacirka", kurios aš ir namie atsisakydavau valgyti. Bet negi kam čia pasiskųsi? Motiejus tuoj pat pastebėjo mano nepasitenkinimą.

- Valgyk, nesiožiuok, priprasi, - ragino jis.

- O man tai pati geriausia sriuba, - pridūrė priėjęs Bronius.

Na, ir ką darysi, teko valgyti. Po vakarienės įėjusi šeimininkė išdalijo mums po čiužinį, nuvedė į daržinę, kad prisi-kimštumėm dar pernykščių šiaudų, o apsikloti gavome gerokai padėvėtas paklodes. Pirmas blynas Markučiuose prisvilo. Baugino ir tai, kad iš ten iki gimnazijos buvo daugiau negu šeši kilometrai. Laimei, mūsų globėjai ir vadovai pasistengė palengvinti mūsų kasdienybę: kaip vėliau sužinojome, tai buvo didžiausias Vilniaus lietuvių labdarybės draugijos pirmininko kun. Prano Bieliausko nuopelnas, kuris po kelių dienų visus berniukus įkurdino pačiame miesto centre, ant Tauro kalno, Šv. Mikalojaus bendrabutyje. Tas mus labai nudžiugino, nes iki gimnazijos dabartinėje A. Jakšto gatvėje nubėgdavome per 10 minučių. Labai maloniai nuteikdavo ir nuo kalno atsiverianti nuostabi miesto panorama. Buitinės sąlygos irgi buvo nepalyginamai geresnės negu Markučiuosą.

Po dienos kitos mane, bėgantį į pusrūsį priešpiečių (po trijų pamokų gaudavome nedidelę bandelę ir puodelį karštos arbatos), netikėtai pasigavo Broniukas, įspėjęs, kad strimgalviais stačiais laiptais nebėgiočiau, nes galiu susižeisti. Vėliau su savo nauju vyresniuoju bičiuliu gervėtiškių iš Gėliūnų kaimo jau susitikdavome dažnai, nors ir labai trumpam. O tai lyg kokia nematoma gija mus dar labiau sujungė. Greitai pajutau išskirtinį jo dėmesį ir patyriau malonumą dažniau pabendrauti.

Dar dažniau susitikdavome (per dieną net po kelis kartus), kai 1931-aisiais mūsų gimnazija persikėlė į iš tiesų labai gražius rūmus tuometinėje Dombrovskio gatvėje (dabar A. Jakšto 9). Mūsų klasės buvo įsikūrusios trečiame aukšte viena šalia kitos. Su gervėtiškių Jonu Glaudeliu iš Miciūnų kaimo sėdėjome viename suole. Žemesnėse klasėse mokėsi dar trys gervėtiškės: Marytė Kazokaitė iš to paties Gėliūnų sodžiaus, Onutė Mockaitė ir Nastutė Mileišytė ir kiek vėliau įstojęs ir ilgiau neišbuvęs Julius Valeika iš Girių kaimo.

Dauguma gimnazijos mokytojų, o ypač kunigai, buvo didžiai garbingi ir visų mūsų labai mylimi. Tai buvo ne tik suaugusių mūsų tautiečių, bet ir visų vaikų vyresniųjų moksleivių ir daugumos studentų pasididžiavimas. Nors pedagogai buvo skirtingo amžiaus ir pažiūrų, bet visus vienijo meilė Dievui ir Tėvynei. Ypač gerbėme ir mylėjome savo nuostabų kapelioną (vėliau tapusį Vilniaus kunigų seminarijos profesoriumi)

Vincentą Taškūną ir nuostabius lietuvybės gynėjus, visuomenės veikėjus, auklėtinių ir jaunimo bičiulius kunigus Petrą Krau-jalį, Kristupą Čibirą, Praną Bieliauską, popiežiaus šambelioną Antaną Viskantą ir kitus.

Religinis auklėjimas nebuvo privalomas, bet tikybos pamokos buvo moksleivių mėgstamos. Katalikams mūsų Bažnyčios tiesas, Bažnyčios istoriją, logiką dėstė pats kapelionas, todėl ir jų lygis buvo aukštas. Sekmadieniais šv. Mišias moksleiviams Šv. Mikalojaus bažnyčioje aukodavo mūsų kapelionas kun. V. Taškūnas. Buvome patenkinti, jog pamaldos neužtrukdavo, ypač mums pritaikyti pamokslai buvo trumpi, bet įsimintini. Norinčių patarnauti prie didžiojo altoriaus buvo daug. Nusprendžiau daugiau pasireikšti eucharistininkų būrelio veikloje. Tam mane labai skatino ir mano gerasis vyresnysis mokslo draugas Bronius Laurinavičius. Čia man sekėsi žymiai geriau: rašiau straipsnelius, korespondencijas į kun. V. Taškūno leidžiamą „Vilniaus aušrą", savaitraštį „Vilniaus rytojų", o 1934 m. gegužės 8 d. po perskaityto parapijos salėje mano referato apie Šv. Stanislovą sulaukiau daug katučių. Nuo to laiko mano autoritetas dar labiau pakilo. Tada nusprendžiau tapti žurnalistu. Bažnyčia ir gimnazija buvo visų mūsų dvasinis ramstis, paguoda ir įkvėpimas ištverti svetimųjų pasityčiojimus, įžeidinėjimus ir užpuldinėjimus pogromų dienomis. O Šv. Mikalojaus bažnyčia, viena seniausių Lietuvoje ir mažiausių Vilniuje, buvo dvasingiausia visame Vilniaus krašte: į ją traukte traukė visus lietuvius - vaikinus ir merginas, žilagalvius ir sumitusius.

Ypač įspūdingos buvo net tris dienas trunkančios jaunimo rekolekcijos prieš Velykas. Niekam nereikėjo mūsų raginti ar organizuoti: visi noriai ėjome ir dalyvaudavome visose apeigose ir mąstymuose. Mane labiausiai žavėjo dvasininkų pamokslai. Ypač įsiminė labai dvasingi ir įspūdingi ne tik savų auksaburnių - P. Kraujalio, K. Čibiro, - bet ir gudų kunigų ir visuomenės veikėjų tėvo Marijono Cikotos ir mums gerai pažįstamo Adamo Stankievičiaus jaudinantys pamokslai lietuvių kalba. Ypač mums buvo malonios baltarusių dvasininkų lietuviškai išsakytos mintys ne iš pareigos, o iš pagarbos ir meilės mūsų Tėvynei. Tas labai imponavo ir mano vyresniajam bičiuliui Broniui. Kartą, grįždami į savo bendrabutį, apgailestavome, kad dauguma lenkų tautybės dvasininkų, gerai mokėdami lietuvių kalbą, savo bažnyčiose lietuviškai pamokslų nesako. „Aš taip nesielgčiau, - prasitarė Broniukas. - Juk kiekvienam malonu išgirsti Dievo žodį gimtąja kalba".

1937 metai mūsų trejetui (man, mano broliui Motiejui ir Broniui Laurinavičiui) buvo lemtingi. Vilniaus švietimo kuratorijos atstovas mūsų gimnazijos brandos egzaminams prof. Janas Otrembskis pasirodė labai kategoriškas: jo aukomis tapo Bronius su Motiejum - vietoj brandos atestatų jie gavo kvietimus į lenkų kariuomenę. Bronius užsivilko karinę uniformą senose Lodzės kareivinėse, o Motiejus tapo eiliniu pačiame Žečpospolitos centre, dar toliau už Lodzės, Skiernevicų 25-ajame pėstininkų pulke. Mat tuo metu kariuomenės vadas Rydz-Smigly uždraudė lietuviams tarnauti savajame Vilniaus krašte, kad nepakenktų valstybės saugumui. Panašus likimas ištiko ir mane. Aš buvau priverstas dėl nelemto saugumo palikti gimnaziją ir Vilnių ir patirti tremtį toliau nuo Lietuvos.

Po tarnybos kariuomenėje Bronius pradėjo studijas Vilniaus kunigų seminarijoje, o Motiejus tapo pradinės mokyklos vedėju Dūkšto valsčiaus Bajorų kaime. Kuriam laikui mūsų visų keliai išsiskyrė. 1944 m. birželyje mūsų bičiulis Bronius, gavęs kunigo šventimus Vilniaus Arkikatedroje, buvo pasiųstas pastoraciniam darbui į Švenčionis. Motiejus, išvengęs tremties į reicho darbo tarnybą, sovietų antrosios invazijos akivaizdoje traukėsi į Vakarus, tačiau žygis buvo nesėkmingas ir liko Lietuvoje.

Aš 1940 m. spalio 20 d. buvau prievarta paimtas į netoli Tambovo naujai suformuotą 488 artilerijos pulką, o 1941 m. vasarą, prasidėjus Vokietijos-SSRS karui, buvau mestas į frontą prie Smolensko. Patekau į nelaisvę ir atsikliuvau Minsko mirtininkų stovykloje. Ten buvau pasmerktas mirčiai. Tačiau rugsėjo viduryje, Visagaliui padedant, pavyko pabėgti ir 1941 m. rugsėjo 20 d. pasiekiau tėviškę. Tačiau prasidėjus naujai tarybinei okupacijai mūsų šeimą užgulė dar žiauresnis stalinis-tinis teroras. Mes, trys broliai, 1945 metų kovo pradžioje patekome į NKGB nagus. Laimei, vyriausiajam broliui Stasiui pavyko pasprukti Zarasuose iš čekistų nagų, o mes su Motiejum per Žolinę, kai visur Lietuva bažnyčiose garbino Švč. Mergelę Mariją, buvome įkalinti Vorkutos 8-osios šachtos barakuose. Tuo metu tik šiame konclageryje kalėjo apie 900 mūsų tautiečių. Tarp jų ypač daug buvo inteligentų, mokytojų, kunigų ir kito tautos elito.

Mes, 26 Zarasų krašto inteligentijos atstovai, vieningai atsisakėme ankstesnių savo parodymų, kad dalyvavome Lietuvos Laisvės armijos antitarybinėje veikloje. Prasidėjo nauji tardymai, nauji grasinimai ir nežabotas smurtas. Po ilgų pakartotinių čekistų smurtavimų vėl atsidūrėme Vilniuje, Lukiškėse. Visų mūsų, zarasiškių, kaltė nebuvo įrodyta ir po dvejų su puse metų buvome paleisti į laisvę. Tik mirus Stalinui palengvėjo ir mūsų dalia. Tačiau politinio kalinio etiketė išliko visam gyvenimui.

Netikėtai užgriuvo nauja nelaimė: 1956 m. gegužės 1 d. po labai sudėtingos operacijos Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje mirė mūsų brangioji motulė. Devynių vaikų motinos mirtis labai prislėgė ne tik mūsų šeimą, bet ir visą giminę. Nutarėme mamytę palaidoti kuo iškilmingiau. Bet paaiškėjo didelė kliūtis: prieš keletą mėnesių valdžia suėmė mūsų kleboną kun. J. Vienožindį, uždarė ir išniekino Pelesos bažnyčią. Pažįstami kunigai važiuoti iš Lietuvos laidoti motulės bijojo. Ir štai čia mano pažįstamam iš Gėliūnų kaimo (ir dar Laurinavičių kaimynui) Juozui Kuolaičiui atėjo šviesi mintis: kad laidotuvėms vadovautų mūsų bičiulis, tuometinis Kalesninkų parapijos klebonas kunigas Bronius Laurinavičius. Tai buvo išganingas sumanymas!

Tą mūsų šeimai labai sunkią gedulo ir didžiulio sielvarto dieną mūsų bičiulis kun. Bronius palengvino visų mūsų skausmą. Vos tik peržengęs slenkstį mūsų kunigėlis ėmėsi pats vadovauti laidotuvių apeigoms. Pirmiausiai paprašė giesmininkų atsisakyti stikliuko: nuo stalo paėmęs dar neatkimštą „vodkos" butelį, perdavė jį šeimininkei, paraginęs visus ne tik šį kartą, bet ir apskritai atsisakyti bet kokio alkoholio, o ypač laidotuvių metu. Atsisėdęs už stalo, drauge su kitais kaimo giesmininkais meldėsi ir labai sutartinai giedojo. Laidotuvių procesija į Pelesos kapines buvo ypač įspūdinga: pagal senas tradicijas Visų Šventųjų litanija skambėjo nuo legendinio mūsų protėvių kapinyno Lapakalnio lygumų iki mamytės numylėtų nepaprasto grožio Dainavos pušynų.

Atsisveikinimo žodis prie kapo duobės pasiekė visų dalyvių širdis ir protus. Visi buvo sužavėti mūsų svečio kun. Broniaus pagarbos ir meilės mūsų mamytei - kankinei, ištvėrusiai nežmoniškas piktadarybes Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Atsisveikinę prie Varėnos-Kalesninkų sankryžos ir padėkoję kun. Broniui už parodytą ypatingą pagarbą mūsų velionei motulei, sutarėme susitikti dažniau ir naujosios okupacijos sąlygomis nenuleisti rankų, o dar vieningiau ir efektyviau tarnauti Dievui ir Tėvynei mūsų daug skriaudų patyrusioje Vilnijoje, ypač mūsų gimtuosiuose Gervėčių ir Pelesos kraštuose.

Mes, tarpukario vilniečiai, surėmėm pečius vieningai kovai prieš prievartinę - šį kartą jau kompartijos vadovaujamą -polonizaciją arba kitokį nutautinimą mūsų krašte. Čia svarbus vaidmuo atiteko mums su kun. Bronium. Abu kūrėme ir siuntėme pareiškimus aukščiausiems Maskvos pareigūnams dėl bažnyčių ir mokyklų atgavimo lietuvių gyvenamoje Gudijos dalyje. Išaugo mūsų vienminčių gretos. Ypač aktyviai šioje politinėje akcijoje dalyvavo mūsų žymusis mokslininkas ir toliaregis visuomenės veikėjas prof. Tadas Ivanauskas, vilnietė politologe Birutė Verkelytė-Federavičienė, gyd. Stasys Trepšys, prof. Julius Jurša ir kiti. Koordinuoti veiksmus teko mums su kun. Bronium. Susitikdavome dažniausiai mano bute (Vilniuje, buv. Putnos g. 29-31) ir aptardavome įvairius mūsų sumanymus, projektus, pareiškimų turinį ir kitus klausimus. Išryškėjo ir kai kurie taktiniai mūsų skirtumai: kun. Bronius kaip visuomet buvo kategoriškas, reiklus, o aš bandžiau švelnesne forma ne tik atskleisti mums daromas skriaudas, bet ir įrodyti svetimiesiems ir saviesiems kolaborantams apie jų vykdomus žmogaus teisių ir net SSRS konstitucijos pažeidimus.

Tuo metu pastebėjau prie mano namų kasdien rytais slankiojantį palyginti dar jauną vyriškį. Nedvejojau, kad mes su kun. Bronium patekom į kagėbistų akiratį. Pasiūliau susitikimus perkelti į užmiestį: į Pagirius, pas patikimą ir nuoširdų pelesiškį Alfredą Stipiną arba į Trakų Vokę, pas mano giminaitę Mariją Kruopienę ar Danutę Radziulienę. Nusprendėme prireikus dažniau pavažiuoti ir pasisvečiuoti Lentvaryje pas ten mokytojavusį mano brolį Motiejų arba pas mūsų kovingą ir drąsų bendramintį, grįžusį iš stalininių lagerių kun. Kazimierą Pukė-ną, kuris tuo metu klebonavo Lentvaryje. Motiejus visuomet laukdavo šių mielų svečių. Jų kontaktai ir susitikimai buvo efektyvūs. Kun. K. Pukėno rūpesčiu Lentvario bažnyčioje buvo vėl grąžintos lietuviškos pamaldos, Motiejui padedant suorganizuotas bažnytinis lietuvių choras, o vėliau ir pirmoji lietuvių mokyklėlė, kurios branduolį sudarė devyni tremtinių vaikai. Ši sėkmė sužadino mums norą dar intensyviau darbuotis lietuvybės labui. Tačiau nesnaudė ir kagėbistai: jie ne tik akylai sekė mūsų bičiulių dvasininkų veiksmus, bet ir ėmė atvirai grasinti susidorojimais. Čia pirmuoju smuiku griežė Lentvaryje ir visame Trakų rajone KGB majoras Antanas Sventauskas, vėliau tapęs šios srities atsakingu darbuotoju KGB centre Vilniuje.

Bene labiausiai nuo jo nukentėjo mano brolis Motiejus ir kunigas Bronius. Ypač jam įstojus į Helsinkio susitarimų vykdymui stebėti sąjunginį komitetą, kuriam vadovavo bene žymiausias šio amžiaus mokslininkas, pasaulinio garso atominės energijos specialistas, pirmasis mūsų planetoje sukūręs vandenilinę bombą akademikas A. Sacharovas. Labiausiai iš mūsų dvasininkų buvo grasinama, o vėliau ir susidorota su kun. Alfonsu Svarinsku, taip pat persekiota mūsų Bronius Laurinavičius, Algimantas Keina ir kiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios teisių gynėjai. Mūsų dvasininkų dauguma stojo į antrą kovą su okupantais, apie jų balsus ir didvyrišką pasipriešinimą netrukus sužinojo visas civilizuotas pasaulis. O kunigas Bronius tapo šios žūtbūtinės kovos priešakyje. Jam rūpėjo ir jis tikėjo, kad Lietuvoje išauš naujas rytas.

Savo testamente, rašytame Adutiškyje 1981 m. birželio 4 d., artėjančio susidorojimo akivaizdoje velionis B. Laurinavičius pareiškė įsitikinimą: „Esu tikras, kad Lietuvos visuomenė atsisakys ateizmo, kuris veda ŽMONIJĄ PRIE VISUOTINIO KRACHO" (Šie žodžiai autoriaus išryškinti stambiu šriftu). Ir tai įvyko 1990 m. kovo 11d. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Pranašiški kunigo žodžiai išsipildė, tačiau jo tarp gyvųjų jau nebuvo: jis tapo eiline sovietinio teroro auka, kai 1981 m. lapkričio 24 d. vakarą apie 20 val. žuvo kagėbistų pastūmėtas po savivarčio ratais.

Taip jau susiklostė, kad aš beveik buvau šio kraupaus įvykio liudininku. Tą vakarą miesto centrinės muzikos mokyklos patalpose turėjo įvykti neeilinis susirinkimas: tėvų komitetas, kuriam aš vadovavau, turėjo spręsti klausimą apie šios mokyklos naujų rūmų statybą. Lemiamas žodis priklausė miesto vykdomojo komiteto pirmininkui A. Vileikiui, mokyklos direktoriui V. Kabeliui ir man bei rašytojui I. Merui, - mes vykdėme parengiamuosius darbus. Taip norėjome įamžinti tauraus patrioto, kompozitoriaus ir dirigento prof. Balio Dvariono atminimą. Einant iš namų į susirinkimą, šalia tuometinio kino teatro „Tėvynė" skvero atsivėrė sukrečiantis vaizdas. Aplink buvo kaip niekad tylu. Kur ne kur Žalgirio gatve praeinantys žmonės sulėtindavo žingsnius. Pravažiavus sunkvežimiui, staiga mano žvilgsnis nukrypo į sankryžos pusę. Ten ir pamačiau rūko ir dulksnos apgaubtą tik ką įvykusios tragedijos auką: kokių penkių metrų atstumu nuo sankryžos arti šaligatvio gulintį žmogų juodais rūbais. Iš tolo pamačiau nukritusią jo kepurę ir praplikusį viršugalvį. Šis reginys mane pribloškė. Daug kartų man, pačiam būnant fronte, Vorkutos konclageryje, nacių mirtininkų stovykloje, teko regėti mirtį, bet ši ypač smarkiai sukrėtė. Norėjau prieiti ir pamatyti be žado gulinčią auką. Bet išvydau skvero kampelyje, prie pat Žalgirio gatvės šaligatvio, gal per kokius 10-12 metrų nuo nelaimės stovinčią trijulę: du vidutinio amžiaus vyrus odinėmis striukėmis ir tarp jų ne pirmos jaunystės moterį.

- Kas čia atsitiko? - priėjęs paklausiau juos.

- My ne komentirujem (rus. mes nekomentuojame), - išgirdau vieno iš jų irzlų atsakymą.

Po tokios netikėtos reakcijos pasitraukiau į šalį. Stebino jų keistas abejingumas ir lyg koks pyktis. Vėliau ne kartą kilo mintis, ar tai nebuvo tie žmonės, kurie ir įvykdė šį nusikaltimą? Priėjęs arčiau ir labai susijaudinęs neišdrįsau pasidomėti žuvusiojo tapatybe. Ir į galvą neatėjo mintis, kad tai galėtų būti mūsų artimas draugas kunigas Bronius. Reikėjo skubėti į susirinkimą ir, perėjęs į kitą gatvės pusę, sėdau į troleibusą ir nuvažiavau. Sugrįžęs iš susirinkimo, bandžiau nusiraminti, tačiau matyta kraupi tragedija stovėjo akyse, o visą slėgė keistas nerimas. Po bemiegės nakties ankstyvą rytą nuskubėjęs į darbovietę sužinojau visą tiesą. Dar skaudžiau buvo, kad beveik mano akivaizdoje žuvo toks brangus draugas. Visa tai labai prislėgė mane ir mano brolį Motiejų.

Ši žinia greitai apskriejo visą Lietuvą. Nepaisant didelių valdžios trukdymų lapkričio 27 d., dalyvaujant daugeliui Vilniaus ir kitų vyskupijų kunigų bei vyskupams Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui, velionio kun. Broniaus palaikai buvo iškilmingai, bet laikinai palaidoti Adutiškio bažnyčios šventoriuje, o vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pagal jo testamente pareikštą valią buvo perlaidoti jo pastatytos Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje.

Vilnius, 2002 m. vasario 27 d.

Marija Janavičiūtė-Mačėnienė
Neužmiršo gimtojo kaimo

Didžiausias tautos turtas - nepriklausomybė. Ant laisvės aukuro - daug žmonių gyvybių. Tarp jų ir kun. Broniaus Laurinavičiaus. Savo gimtinės - Gėliūnų kaimo kunigas niekad neužmiršo. Apsilankydavo kasmet. Visad skubėdavo, sakydamas, jog jo laukia dideli darbai. Ir tikrai daug padaryta velionio parapijose. Atvykęs į savo tėviškę, aplankydavo tėvelių kapus, savo geriausius bičiulius. Vaikus ir senus žmones vaišindavo saldumynais. Pasidomėdavo, už ko ištekėjusios jaunamartės. Pasitaikius progai, mane taip pat paklausė. Kai pasakiau išėjusi už lietuvio, apsidžiaugė, paplojo per petį ir pasakė, jog taip ir turi būti.

Kunigas B. Laurinavičius pasirūpino, kad mūsų kaimo kapinaitės būtų aptvertos: parūpino medžiagų, pasamdė iš kaimo meistrą Petrą Arlauską. Talkino ir kiti kaimo vyrai. Atvežė darbininkų net iš savo parapijos. Kad išardytų varnų lizdus, iškirto nuo senų kapų medžius. Ir iki šiolei kapinės tvarkingos.

Kai velionis kunigas apsilankydavo per laidotuves, ant gedulingų pietų stalo nebūdavo alkoholio. Mano tėveliams ir kitiems giesmininkams parūpindavo giesmynėlių, maldaknygių.

Apie 1953 metus mano tėvelį kunigas pasikvietė į Kalesninkų parapiją. Tėvelis labai didžiavosi šia kelione ir kunigo dovanotu tautišku kaklaraiščiu. Jis noriai puošdavosi juo per didžiąsias šventes. Tėvelis prieš mirtį mane paprašė, kad būtų palaidotas su šia tautiška juosta. Jo prašymą įvykdėme.

1998 m. Gervėčių bažnyčios šventoriuje pasodinome du ąžuoliukus. Jie skirti mūsų krašto šviesuoliams, žmonių užtarėjams, kovojusiems už tikėjimą ir tėvynę Lietuvą. Tai - vyskupui Julijonui Steponavičiui ir kunigui Broniui Laurinavičiui. Tegul užauga stiprūs, dideli ąžuolai, tokie, kaip šitie mūsų kunigai. Kaip dabar mums būtų reikalingi šie garbūs žmonės!

Gėliūnai, 1998 m.

Kazimieras Umbražiūnas
Pašauktas nuskriaustųjų remti

Šį simpatingą berniuką pirmą kartą pamačiau Vilniaus kunigų seminarijos fojė. Tiesa, jis jau buvo baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją, turėjo brandos atestatą ir atnešė pareiškimą, kuriame rašė norįs mokytis kunigu. Man jis savo malonia išvaizda ir žvaliu žvilgsniu padarė gerą įspūdį, ir aš vyliausi, kad kaip tik toks dvasininkas okupuotame Vilniaus krašte bus labai geras visuomenės veikėjas.

Deja, vėliau kilo Antrasis pasaulinis karas, bolševikai okupavo Lietuvą, mane nutrenkė per šešis kalėjimus į lagerius miško pjauti ir tik 1956-aisiais, po 16 metų represijų, grįžau, praradęs jaunystę ir sveikatą.

Ir kaip nudžiugau, kai po tiekos metų sutikau Vilniaus autobusų stotyje jau ne tą berniuką, o rimtą ir visų giriamą kunigą Bronių Laurinavičių. Po 16 metų jis mane, skurdžių, pažino, pasveikino. Mes pasibučiavome, jis mane pavadino Lietuvos kankiniu, auka už Tėvynės laisvę. Man buvo nesmagu, lyg nepelnytai mane taip aukštino: aš nieko gero Tėvynei nepadariau - pjoviau mišką dėdei Stalinui ir frontui, dirbau „škiperiu" upeivių laivyne, plukdžiau sielius Sibiro upėmis, sunkiu darbu turtinau „matušką Rosiją".

- Tamsta - tai kas kita, - kalbėjau kunigui. - Štai man žmonės pasakojo, jog pastatei bažnyčią Švenčionėliuose, globoji skriaudžiamus kolchoznikus, nebijai pats ir kitus skatini nepasiduoti ateistinei propagandai, gini gimtosios kalbos teises bažnyčiose ir įstaigose. Jums už tai garbė! Lenkiu prieš jus galvą!

- Stengiamės mes visi čia, pasilikę tėvų žemėje, išlikti ir katalikais, ir lietuviais, - atsakė jis. - Taip, užbaigiau statyti Švenčionėlių bažnyčią. Trumpam esu Vilniuje tais pačiais reikalais. Rytoj vyskupas Julijonas Steponavičius atvyks pašventinti bažnyčios. Aš Švenčionėliuose gyvenu klebonijoje. Prašau atsilankyti pas mane. Rytoj bus didelės iškilmės: viešės daug kunigų ir parapijiečių.

Tai buvo 1959 m. rugpjūčio 9 d. Oras toks, kokį žmonės vadina „auksiniu rudeniu": giedra, gražu, šilta. Tačiau mano širdis buvo pilna nerimo. Budeliai išleido iš Sibiro. Bet kas padės čia žengti pirmuosius žingsnius? Kas padės Vilniuje įsikurti?

Kunigas Laurinavičius buvo jautrios širdies žmogus. Matyt, jis irgi apie mane galvojo. Tuo metu aplink mane susirinko jau ir daugiau bičiulių, buvusių mokslo draugų. Buvęs „Vaidilos" teatro direktorius, meno saviveikos entuziastas Juozas Kanopka, žurnalistas Silvestras Urbonavičius, Juozas Maceika ir keli kiti. Seniai matėmės, taigi apsikabinę bučiavomės. Pasirodė teatro gerbiamas aktorius Vladas Jurkūnas. Per šį laikotarpį, kai aš pjoviau mišką dėdei Stalinui, jis pagarsėjo, išaugo. Kitados jis su manimi kartu mokėsi Švenčionių gimnazijoje, buvome geri draugai. Bet dabar šaltai ištiesė dešinę. Pasiilgęs norėjau ir su juo pasibučiuot. Tačiau atsitvėręs ranka, „ką tu, ką tu", nesileido. Greta stovintiems tapo nejauku... „Aš didelis, o tu, Kazimierai, mažas bėdžius".

- Matai, lygybė greitai užmindoma, - juokais kalbėjo žurnalistas Silvestras. Pamažu mano seni bičiuliai išsiskirstė savo reikalais. Mes, keleiviai, buvome uždaryti autobuse. Važiuojame. Kunigas Laurinavičius, pasikrapštęs užantyje, prisėda prie manęs ir slapta įteikia 100 rublių.

- Tai jums pradžiai gyvenimo Lietuvoje, - sako.

- Ačiū, nereikia, ačiū! - spontaniškai sakau, žinodamas, kad meluoju. Kaip čia nereikia? Aišku, reikia, bet mandagumas verčia.

- Imk, slėpk ir tylėk! - sako kunigas.

Dar kartą įsitikinau, kad šis kunigas yra pašauktas nuskriaustųjų guosti ir remti. Švenčionėliuose jis išlipo, o aš suteikiau didį džiaugsmą savo mamutei, nes šiandien ji nušluostė paskutines ašaras: aš - jos mylimas sūnus - grįžau. Ir globojau ją iki mirties.

Su kunigu Broniumi Laurinavičiumi prasidėjo mūsų bičiulystė. Jis silpniau už mane mokėjo rusų kalbą, ir aš jam, Helsinkio konferencijos nutarimų vykdymo stebėtojui, padėjau rengti dokumentus rusų kalba. Jis dažniausiai rašė lietuviškai, o aš verčiau.

Vilnius, 1995 m. gegužės 30 d.

Kun. Antanas Dilys
Lydi šviesus jo pavyzdys

Aš pirmą kartą su Broniumi Laurinavičiumi susitikau 1941 m. rugsėjo 1 d. Tada pasibeldžiau į Vilniaus kunigų seminariją, kuriai dar vadovavo lenkas. Tos tautybės buvo ir daugelis klierikų, tarp kurių tik du lietuviai: Bronius Laurinavičius ir Martynas Stonys. Įstojome mes - dar trys lietuviai: Algirdas Gutauskas, Vaclovas Šarka ir aš. Senbuviai mus sutiko ištiestomis rankomis: globojo, mums padėdavo savo patarimais ir netgi materialiai. Ypač stengėsi išlaikyti lietuvybės dvasią.

Vokiečiams uždarius tą seminariją, 1942 m. rudenį pradėjo veikti lietuvių kunigų seminarija, kurios steigimo iniciatorius buvo arkivyskupas Mečislovas Reinys. Seminarijai vadovavo tuo metu dar labai jaunas kun. Ladas Tulaba. Mūsų draugystė su klierikais Laurinavičiumi ir Stoniu tada sutvirtėjo. Tai pastebėjo ir seminarijos rektorius, kuris viešai mus išbarė, kad mes, seni vilniečiai, tik tarpusavyje draugaujame, o vengiame iš kitur atvykusių klierikų: pravardžiuojame juos „škotais", kaltiname karjerizmu, turtų, pinigų, malonumų pomėgiu, taip pat laisvesniu požiūriu į religiją, bažnyčią ir seminarijos režimą.

Nuo tų laikų praėjo apie 50 metų, todėl visko smulkiai prisiminti negaliu. Tačiau akyse stovi 1944 m. birželio pradžioje įvykusios puikios kunigo Laurinavičiaus primicijos Gervėčių bažnyčioje.

Žmonių buvo gausybė: pilna bažnyčia ir šventorius, nors netoli jau dundėjo artėjantis frontas. Pietūs parengti Gėliūnų kaime, kunigo tėviškėje. Jų metu nebuvo jokių svaigalų, bet visi svečiai buvo geros nuotaikos, linksmi, patenkinti.

Vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Mane suėmė, išvežė į Karagandos, paskui į Vorkutos lagerius. Tuo metu suradau vieną vienintelį Draugą, rašytiną didžiąja raide - kunigą Bronių Laurinavičių. Jisai vienintelis iš kunigų pasirūpino, kad gaučiau maisto siuntinių. Savo parapijiečių vardu nuolat, kas mėnesį, siuntė produktų man ir kitiems kunigams.

Tuo tarpu artimiausieji draugai, mokyklos, seminarijos kurso bičiuliai, užimdami „šiltas vietas", nesiteikė netgi poros žodelių parašyti: bijojo, kad už tai nenukentėtų ir nepakliūtų ten, kur baltos meškos žiemoja, kur mes, kaliniai, juodą darbą dirbame. Tik vienas vienintelis kunigas Bronius Laurinavičius draugiškai rėmė kenčiančius lageryje. Jisai globojo ir mano seserį Oną, likusią Lietuvoje be tėvų ir be globėjų. Vėliau ji ištekėjo, tačiau ir toliau kunigo Laurinavičiaus buvo remiama patarimais, paguodos žodžiais ir netgi materialiai.

Kai aš grįžau iš lagerio, norėjau laisviau pagyventi, pasidžiaugti praėjusia jaunyste ir pradėjau pavojingą žaidimą su žemiškąja meile. Nors didelio pavojaus nebuvo, tačiau davatkėlės skelbė grėsmės signalus. Tuo pasinaudodama dvasinė vadovybė mane nubaudė. Kai kurie kunigai nusigręžė, o Laurinavičius tėviškai globojo, patarinėjo ir, netardamas nė vieno smerkiančio žodelio, ištiesė man savo ranką ir ištraukė iš tos pražūtingos bedugnės. Už tai esu jam labai dėkingas. Šį faktą esu paminėjęs ir mirusio kunigo Laurinavičiaus laidotuvių pamoksle, pasakytame Adutiškio bažnyčioje lenkų kalba.

Daug daug galima apie jį rašyti. Jis buvo didis žmogus, taurus ir principingas kunigas, nesileidęs į jokius kompromisus nei su komunistine, nei su Bažnyčios vadovybe, kuri kartais, derindamasi prie buvusios „tvarkos", kreivai žiūrėjo į jį.

Negalima nepaminėti ir to, ko joks kunigas neįstengė padaryti. Stalinizmo, stagnacijos metais jis užbaigė statyti Švenčionėlių bažnyčią, suspėjo ją pašventinti ir atidaryti. Visa tai nepavyko atlikti kunigui Poviloniui, stačiusiam Klaipėdos bažnyčią.

Švenčionėlių bažnyčia yra mano tėviškėje ir man teko lenkų kalba tarti paskutinį žodį paskutinį kartą per paskutines pamaldas senoje medinėje mažytėje bažnytėlėje. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus pastangomis ir su jo pagalba Švenčionėlių kapinėse ant mano motinos Antaninos Dilienės kapo pastatytas paminklas.

Ir paskutinis atsisveikinimo žodis buvo skirtas, kai 1981 m. lapkričio 24-osios vakare, apie 20 val. jisai norėjo mane aplankyti Vilniuje (Trimitų g. 6). Manęs neradęs ir taręs šeimininkei: „Pasveikinkite nuo manęs kunigą Antaną", - jisai po 5 minučių žuvo Žalgirio gatvėje.

Šviesus jo gyvenimas, jo energija, jo tiesūs žodžiai, jo pavyzdys mane nuolat lydi ir, tikiuosi, lydės per visą mano likusią amžiaus dalį.

Vilnius, 1994 m. rugpjūčio 27 d.

Mons. Kazimieras Vasiliauskas
Ryškiausias iš regėtų švyturių

Pirmą kartą kunigą Bronių Laurinavičių sutikau 1942 m. spalio mėn. Vilniaus kunigų seminarijoje. Mat tais metais buvo atidaryta Vilniuje kunigų seminarija lietuvių dėstoma kalba. Į ją arkivyskupas Mečislovas Reinys pakvietė mus - Kauno ir Telšių seminarijose studijuojančius klierikus. Mūsų buvo nedaug - tik apie penkiasdešimt. Neturėjome kambarėlių, todėl mokėmės tose pačiose „aulose", kur vyko paskaitos. Miegodavome irgi visi kartu Šv. Teresės bažnyčios Švč. Marijos koplyčioje. Gyvenimas buvo gana varganas, bet vyravo idealistinės nuotaikos: norėjome kuo nuoširdžiau patarnauti Dievui ir Tėvynei, dirbdami kunigo darbą Vilniaus arkivyskupijoje. Pradžioje buvo šiokių tokių nesklandumų tarp klierikų iš Vilniaus krašto ir atvykusių iš didžiosios Lietuvos, bet vėliau gana draugiškai visi susigyvenome. Klierikas Bronius Laurinavičius buvo labai darbštus, pamaldus ir disciplinuotas auklėtinis, draugiškas, visad tauriai džiaugsmingas. Jis buvo vyresnis už mus, jau atitarnavęs lenkų kariuomenėje, karštas Vilnijos krašto patriotas. Iš pokalbių su juo buvo galima suprasti, kad jis labai rimtai ruošiasi būsimam pastoracijos darbui.

Ne kartą teko artimiau su kunigu Broniumi bendrauti ir kunigaujant, kai jis klebonavo Ceikiniuose (1946-1948 m.), o aš vikaravau Švenčionyse. Švenčių, atlaidų metu pasitaikydavo drauge dirbti įvairiose Švenčionių dekanato bažnyčiose. Nuo pat pirmųjų pastoracijos metų jis buvo ypač aktyvus kovotojas už blaivybę, sumaniai dirbo su vaikučiais, jaunimu, buvo paliegusiųjų, nelaimingųjų draugas. Esu jam dėkingas, kad nuolatos kviesdavo mane ir į savo parapijos atlaidus, rekolekcijas. Paprastai visuomet prašydavo ir pamokslą pasakyti. Iš pat pirmųjų savo klebonavimo metų pasižymėjo ir kaip gabus bažnyčios šeimininkas: vis ką nors remontuodavo, statydavo.

1948 m., jau man būnant Vilniuje ir dirbant notaru Vilniaus kurijoje, vyskupijos administratorius kun. Edmundas Ba-sys užklausė, kaip aš manau, ar galėtų kunigas Bronislovas dirbti parapijos klebonu Kalesninkuose, kur parapija dvikalbė ir reikėtų atlikti didelius remontus (bažnyčioje nebuvo altorių, tinkamų suolų, nė grindų). Man pritarus, administratorius paprašė jį kuo skubiausiai iškviesti į kuriją. Aš nustebau, kai, pasiūlius tapti Kalesninkų parapijos klebonu, jis atsisakė, o administratorius priėmė jo atsisakymą. Kai paklausiau, kodėl atsisakė, kunigas Bronislovas man taip paaiškino: „Kai mane siunčia į tokią garbingą parapiją ir dar atsiklausia, - aš negaliu sutikti, nes jaučiuosi nevertas tokio atsakingo posto, bet jeigu gaučiau administratoriaus oficialų paskyrimą, tai su dėkingumu ir džiaugsmu paklausyčiau". Kai apie tai paaiškinau administratoriui, gavau iš karto nurodymą - parašyti paskyrimą kunigui Bronislovui į Kalesninkų parapijos administratoriaus pareigas.

Dar iki savo arešto esu ne kartą aplankęs kunigą Bronislovą Kalesninkuose ir mačiau, kokį rūpestingą ir uolų ganytoją turi parapija. Tada Lietuvoje buvo dramatiška padėtis. Kaip tik tais ir kitais metais vyko didieji trėmimai, buvo dažni areštai, suaktyvėjusi partizanų kova, žmonių varymas į kolchozus. Kiek reikėjo išminties, tvirtumo ir drąsos tokios sudėtingos kovos frontuose! Kunigas gebėjo tada daug ką įspėti, daug kam patarti, padėti. Ypač jis rėmė kalinius, tremtinius ir jų šeimas. Nebuvo nė vieno Vilniaus arkivyskupijos kunigo, kuriam kunigas Laurinavičius nebūtų padėjęs. Man gi ir -mano tėveliams tremtiniams per visus aštuonerius metus teko džiaugtis jo nuolatine globa.

Grįžęs pirmą kartą (1956 m.) iš kalėjimo ir atvykęs į Kalesninkus, nebeatpažinau bažnyčios: buvo suremontuota ir išpuošta. Kaip nepaprastai džiaugėsi kiekvieno tremtinio sugrįžimu iš nelaisvės kraštų ir visas džiaugsmu švytėdamas nuolatos kartojo: „Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie, kaip gerai, kad jūs sugrįžote".

1956 m. kunigas Bronislovas skiriamas į Švenčionėlius parapijos klebonu ir įpareigojamas baigti dar prieš karą pradėtą statyti bažnyčią. Kiek čia jo prakaito išlieta, kiek nemigo naktų ir ilgų darbo valandų toms statyboms atiduota, kiek aukų reikėjo po skatikėlį surinkti, kiek juridiškų gudrybių teko turėti, kad tą milžinišką darbą iki galo atliktų ir į kalėjimą nepapultų! O jis vis sakydavo: koks geras jam Dievas, nes tik su Jo pagalba taip sėkmingai tą milžinišką darbą atlikęs.

Bet netrukus jis vėl „nusidėjėlis" valdžios akyse: per daug aktyvus, per daug vaikelių prie altoriaus, vis kažkokius raštus rašo, vis valdžios ne visada paklauso. Keliamas į Adutiškį... Kiek žinau, jam buvo labai sunku išvykti iš Švenčionėlių. Juk tiek čia daug padaryta, tokia brangi jo paties, vargo kūdikio, šventovė. Jis labai mylėjo ir parapijiečius, o ne mažiau ir jie jį.

Gražiai pasidarbavo kunigas Laurinavičius ir Adutiškyje. Sugebėjo jis ir šią šventovę atnaujinti, restauruoti. Džiaugėsi, kad padidėjo šventovės lankomumas, kad didelis būrys vaikučių glaudžiasi prie altoriaus. Visose parapijose savo ganomuosius vedė blaivybės ir doros keliu. Mačiau ne kartą, kaip jis prireikus su visa pranašų rūstybe moka apibarti nedorėlius ir apgavikus. Kai vienas parapijietis, suklastotą dokumentą pristatęs, paėmė antrą kartą santuokos sakramentą, kunigas liudytojų akivaizdoje taip apgaviką išbarė, kad, Dievo rūstybės bijodamas, nusidėjėlis netrukus savo šeimos reikalus sutvarkė pagal Bažnyčios nuostatus. Žinau ir tokį faktą iš Kalesninkų parapijos, kai jis vieno kaimo mergaitėms bažnyčioje liepė kryžium gulėti per sumą už tai, kad jos visą vakarą šoko, kai jų pasilinksminimo draugas, kitų sumuštas, kraujo klane gulėjo negyvas.

Stebino kunigo Bronislovo drąsa ir tvirtumas kovoje dėl tiesos, doros ir tikėjimo laisvės. Stebėjomės jo gebėjimais juridiškai kovoti ir ginti tikėjimo bei tikinčiųjų teises. Kai kunigui Karoliui Garuckui mirus, su Helsinkio grupės žmonių teisėms ginti komiteto nariu E. Finkelšteinu atvykau pas Bronislovą Laurinavičių kviesti jo būti komiteto nariu, jis mielai sutiko ir drąsiai vykdė įvairias užduotis.

Esu dėkingas kunigui Bronislovui, kad jis, atvykęs į Vilnių, paprastai ir mane visuomet aplankydavo ir labai nuoširdžiai pasipasakodavo apie ateities kovos planus. Buvo atvykęs ir tą paskutinį lemtingą vakarą. Deja, tą dieną aš buvau išvažiavęs į Panevėžį. Išeidamas jis žadėjo už valandos dar kartą užsukti. Vietoj jo vakare atėjo skaudi žinia: tą vakarą užgeso vienas ryškiausių mano jaunystėje ir gyvenime regėtų švyturių.

Vilnius, 1997 m. rugsėjo 6 d.

Švenčionyse, Ceikiniuose, Kalesninkuose

Bronius Karklelis
Visus užjautė

Gyvenau Vaiškūnų kaime. Mano sūnus Jonukas mokėsi Švenčionių gimnazijoje. Vaikščioti į Švenčionis buvo toli, todėl jį priėmė ten gyventi Julius Sinius, mano žmonos pusbrolis. Tuo laiku jis vargonininkavo Švenčionių bažnyčioje, kurioje vikaru dirbo kunigas Bronislovas Laurinavičius. Kunigas dažnai ateidavo pas vargonininką. Jis labai pamilo Jonuką, kuris jam patarnaudavo Mišioms. Sakydavo: „Mokykis, vaikeli, ir aš tau padėsiu". Ir aš pas Sinių susipažinau su kunigu Laurinavičiumi. Mes susidraugavome. Jis mane vadino Broniuku - mes buvome bendravardžiai. Teko man kalėdoti su juo kaimuose. Kaimo žmonės laukdami ant stalo padėdavo pinigų, vilnų, linų, siūlydavo grūdų, bet kunigas atsisakydavo imti. Jei kuris nors šeimininkas prašydavo būtinai paimti dovanas, paimdavo ir atiduodavo vargingesniems. Jis visus užjautė, norėdavo kiekvienam padėti, sau nieko nepasilikdavo.

Nežinau, ar ilgai jis buvo Švenčionyse. Julių Sinių su šeima išvežė į Sibirą 1948 m., o mane taip pat su šeima - 1951 m. Sugrįžau 1958 m.

Sugrįžęs iš Sibiro su kunigu Laurinavičiumi susitikau Švenčionėliuose. Negaliu apsakyti, kaip jis džiaugėsi. Apkabino jis mane: „Broniuk, - sakė, - seniai matytas. Kaip sekasi? Kur gyveni? Gal galėčiau kuo padėti?" Aš atsakiau, kad Sibire neprapuoliau, tai tėviškėje kaip nors išgyvensiu. Pasakiau, kad Černiauskienė, gyvenanti Sodų gatvėje, leido savo bute lovą pasistatyti. Vėliau ketinu nuosavą namuką susiręsti. Kunigas paklausė, ar turiu medžiagų. Man atsakius, kad šiek tiek turiu, jis pasiūlė padėti, nes turįs paskyrą medienai. Aš labai padėkojau už gerumą ir pasakiau, jog nenoriu - bažnyčia reikalingesnė negu namas: namą pasistatysiu pamažu.

Prisiminęs kunigą Laurinavičių, tiesiog stebiesi jo gerumu.

Švenčionėliai, 1996 m. sausis

Valė Valėnaitė
Meile traukė visus

Prisimenu kunigą Laurinavičių iš tų laikų, kai jis dirbo Ceikiniuose (1946-1948 m.). Jis buvo paprastas, malonus, nuoširdus, labai geras. Ypač mylėjo vaikus ir jaunimą. Iš jo elgesio ir žodžių tarsi spinduliavo šventumas: nuoširdi Dievo ir žmonių meilė. Jis buvo uolus blaivybės apaštalas: visus ragindavo tvirtai laikytis savo pažiūrų, dorai gyventi, mylėti Dievą, neskriausti artimo, kitus užjausti, padėti. Jaunimą pats mokė giedoti. Tėvišku žvilgsniu pastebėdavo kiekvieno džiaugsmą ir skausmą. Klaidą, silpnybę nurodydavo taktiškai, jautriai, tačiau su nuodėme kovojo griežtai, be kompromisų. Bažnyčiai buvo įsigyta vėliava su tautiniais simboliais, nauji tautiniai drabužiai, kurių tais laikais kitos parapijos neturėjo. Aš tada buvau dar maža. Atsimenu, vaikai, jaunimas ateidavo su vainikais ant kaklo. Po pamaldų jis mus vaišindavo skaniais lašinukais.

Nors ir trumpai pas mus kunigavo kunigas Laurinavičius, mano atmintyje išliko gero, linksmo, nuoširdaus, kartu principingo kunigo paveikslas.

Valėnų k., Ceikinių parapija,

1997 m. birželio 13 d.

Cecilija Poškienė
Negalėjome atsidžiaugti lietuviškomis pamaldomis

Kunigas Laurinavičius atvyko į apleistą ir sulenkintą Kalesninkų parapiją. Lietuviai čia neturėjo šv. Mišių ir būdavo ujami. Lenkai neleisdavo melstis lietuviškai: netgi maldaknyges traukdavo iš rankų. Mūsų vargšai tėvai veltui kovojo dėl vietos bažnyčioje: iki karo Vilniaus vyskupas buvo lenkas ir ne girdėti nenorėjo lietuvių skundų bei prašymų. (Kaip ir lenkų švietimo ministerija dėl lietuvių mokyklų Vilniaus krašte.)

1940 m., kai buvo grąžintas Lietuvai Vilnius, mums, Vilniaus krašto lietuviams, įsižiebė viltis. Niekada nepamiršome to džiaugsmo, kai su gėlėmis ir jaudulio ašaromis laukėme Lietuvos kariuomenės, žygiuojančios į Vilnių. Dar prabėgo keletas metų, o mes vis neturėjome savo bažnyčioje lietuviškų pamaldų: klebonas buvo lenkas ir nepaisė mūsų norų. Parapijiečiai rašydavo prašymus į Vilniaus kuriją. Pagaliau gavome kunigą lietuvį Bronių Laurinavičių, kurį labai mylėjome ir gerbėme.

Jis greitai subūrė Kalesninkų jaunimą lietuviškai giedoti ir ėmė laikyti lietuviškas pamaldas. Žmonės į jas plūste plūdo. Negalėjome atsidžiaugti. Mūsų tėvai iš džiaugsmo verkė, nes buvo nustoję vilties.

Kalesninkų bažnyčia buvo apleista. Atvažiavęs kunigas Laurinavičius tuoj ėmėsi ją remontuoti. Kvietėsi menininkus. Žmonės, kiek galėdami, aukojo. Bažnyčia buvo atnaujinta taip, kad aplink nebuvo gražesnės. Taigi Kalesninkų parapija gavo nepaprastai energingą, jautrų žmonių rūpesčiams kunigą, kuris pakėlė parapiją - tiek lietuvius, tiek lenkus.

Prisimenu, paprašė surinkti tamsaus pluošto linų. Juos paskui nuvežė audėjoms. Šios išaudė labai gražią lininę vėliavą. Subūrė procesiją. Sukvietęs vaikučius pamokydavo, kaip reikia barstyti gėles. Taip mes, lietuviai, turėdami užtarėją, įsitvirtinome savo bažnyčioje. Lenkai nustojo mus skriausti. Kunigas ir su jais mokėjo gražiai sugyventi. Visi matė, kad klebonas norėjo visiems tik gero, troško, kad parapijoje klestėtų meilė, santarvė ir dora.

Prisimenu, kaime būdavo įprasta per laidotuves duoti degtinės. Kunigas griežtai uždraudė išgertuves, sakydamas, kad nelaidos mirusiojo tos šeimos, kuri rengs išgertuves. Taip tą bjaurų įprotį išnaikino ir iki šiol niekas neduoda degtinės per laidotuves. Klebonas sakydavo, kad per degtinę visoks blogis ateina. Propagavo blaivias vestuves, dovanodavo gražių šventų paveikslų. Jaunuosius pagirdavo per pamokslą už blaivumą.

Buvo jautrus kitų skausmui ir nelaimėms. Mirus mano broliui, mamelė labai verkė. Kunigas, atvažiavęs pas ligonį, užeidavo ir pas motiną: ramindavo, sakydavo: „Neverk, geriau pasimelsk ir prisimink Švenčiausiosios Mergelės skausmą". Ramindavo lietuvius ir lenkus: ką tik ištikdavo neganda. Labai užjautė senelius. Domėdavosi, ar vaikai jų neskriaudžia. Jeigu šie pasiskųsdavo, tai kalbėdavosi su vaikais. Kaltuosius ir per pamokslą pabardavo, o šito žmonės labai bijodavo, todėl privalėdavo tėvus žiūrėti.

Kunigas globojo našlaičius. Kaime buvo mirusi jauna mama, palikusi penkiametę dukrelę. Tėvas vedė kitą. Klebonas nuvažiuodavo pas juos ir teiraudavosi, ar neskriaudžiama našlaitėlė. Visada rūpinosi ligoniais bei silpnesniaisiais savo parapijiečiais.

Prisimenu dienas, kai kunigas turėjo išvažiuoti į Švenčionėlius. Visi teigė neturėsiantys tokio klebono, kuris taip kiekvienu rūpintųsi. Ir šiandien su meile ir pagarba prisimenamas kunigas Laurinavičius.

Kai sužinojome, kad žiauriai susidorota su tokiu kilniu, tiesą visad sakančiu mūsų mylimu klebonu, labai gedėjome. Mes tikime, kad ir pas Aukščiausiąjį jis yra mūsų užtarėjas.

Kamorūnai, 1998 m. rugsėjo 8 d.

Julė Kučinskaitė-Sukackienė
Šviesus atminimas neišblės

Atvykus 1948 m. gerbiamam kunigui Laurinavičiui į Kalesninkus, aš tą sekmadienį buvau bažnyčioje. Kunigas iš sakyklos sakė, kad lenkai parapijiečiai jį žadėję pasitikti akmenimis, bet jis iš čia savo noru neišvyks: ne savo noru atvyko, ne savo noru ir išvyks - kur Motina Bažnyčia siunčia, ten ir važiuoja.

Anksčiau čia dirbusį lenką kunigą Voronovičių lietuviai prašė, kad nors vienos pamaldos būtų laikomos lietuviškai, bet jis to nepaisė. Atsikėlus kunigui Laurinavičiui, iš karto buvo įvestos lietuviškos pamaldos. Dėl to lenkai buvo labai nepatenkinti, bet, kiek patriukšmavę, aprimo. Taigi prie naujojo kunigo pamaldos vyko visiems sava kalba, nebuvo niekam skriaudos. Nuo pirmųjų dienų kunigo Laurinavičiaus dėka Kalesninkų bažnyčia niekada nebuvo tuščia, nors ir nebuvo jauki - ji dar buvo neįrengta.

Kunigas Laurinavičius sudėjo naujas grindis, padirbdino suolus, įrengė tris labai gražius altorius, Kryžiaus kelio stotis, sutvarkė vargonus. Mačiau, kaip remonto metu pats su darbininkais plušėdavo. Suorganizavo labai gražias procesijas, kuriose dalyvaudavo daug jaunimo ir vaikučių. Gražų įrengdavo Betliejuką. Stengėsi viską atnaujinti. Šventoriuje pastatė didelį paminklą: prieš didžiąsias duris ištiestomis rankomis stovintis Kristus - tartum laukia ateinančių žmonių. Pradėjo tverti šventorių, tačiau nespėjo baigti. Kunigas Laurinavičius puošė ne tik mūrinę bažnyčią, bet rūpinosi ir gyvąja: stengėsi, kad būtų geras choras, prie altoriaus - daug vaikų. Patraukdavo pilną bažnyčią žmonių, nes mokėjo kiekvienam rasti žodį, buvo nuoširdus, geras. Dviračiu važiuodavo pas ligonius, senukus.

Vieną kartą sakė ėjęs žiemos metu užpustytu vieškeliu 8 kilometrus į Dainavos kaimą (dar tais laikais niekas kelių nevalydavo), nes norėjęs pažiūrėti, kaip žmonėms sunku į bažnyčią ateiti. Kunigas patiko visiems parapijiečiams. Man jis sakė esąs pasižadėjęs padėti apleistoms bažnyčioms ir tai darąs. Labai buvo nusiteikęs prieš degtinę: prašė negerti, ypač per laidotuves. Tuokdavo ir krikštydavo reikalaudamas šia proga linksmintis be degtinės. Paturio kaime (šalia Kalesninkų) vyko Zosės Maškevič vestuvės be degtinės, vėliau ir sūnaus krikštynos taip pat be alkoholio. Kunigas su jais gražiai bendravo, pas juos paviešėdavo. Specialiai bažnyčioje buvo pastatyta dėžutė, į kurią reikėjo įmesti pasižadėjimą nebegerti. Buvo patenkinti kunigu ir lietuviai, ir lenkai.

Viską sutvarkęs, 1956 m. kun. B. Laurinavičius iš Kalesninkų išsikėlė į Švenčionėlius. Labai gailėjome, kad neturėsime tokio gero, darbštaus ir sąžiningo kunigo. Jį parapijiečiai - ir lenkai, ir lietuviai - lankydavo Švenčionėliuose. Labai gailėjome, sužinoję, kad kunigas nuo piktų rankų žuvo po mašinos ratais. Šviesus jo atminimas neišblės niekada.

1997 m. lapkričio 12 d.

Švenčionėliuose

Apolonija Duksienė
Taurus kovotojas už Bažnyčią ir Tėvynę

1945-1967 m. aš mokytojavau Švenčionėlių vidurinėje mokykloje. Švenčionėliai yra jaunas miestas, tik 1995 m. atšventęs 130 metų jubiliejų. Pirmoji maža medinė bažnytėlė buvo pastatyta kunigo Jono Burbos rūpesčiu 1905 m. Ji buvo labai jauki, šviesi, parapijiečių gausiai lankoma. Pamaldos vykdavo lietuvių ir lenkų kalbomis. Ypač daug žmonių susirinkdavo per Šv. Edvardo atlaidus spalio 13 d., nes bažnytėlė buvo jo vardu.

Kai atvykau dirbti į Švenčionėlių progimnaziją, dar mokytojams nebuvo draudžiama lankyti bažnyčios, todėl mes ją ir lankėme. Tačiau 1948 m. rajono laikraštyje „Už tėvynę" buvo paskelbtas Br. Petkelio straipsnis „Užmestas politinis-idėjinis auklėjimas". Jame buvo iškoneveikti mokytojai, kaip „religinių prietarų gerbėjai", esą „mokykloje jaučiamas surūgusios klerikalizmo aplinkos tvaikas". Rašinys baigiamas raginimu nesitaikstyti su jaunosios kartos sąmonės žalojimu. Po šios publikacijos buvo griežtai uždraustas bažnyčios lankymas, o mokyklos direktorius Juozas Duksa atleistas iš pareigų.

Švenčionėliuose tada kunigavo N. Budzilas. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pradėta statyti mūrinė bažnyčia. Bet per karus ir okupacijas darbai nutrūko, ir ant statinio viršaus jau augo nemaži beržai.

Kunigas Budzila apie 1954 m. pradėjo rinkti aukas bažnyčios statybai. Žmonės noriai aukojo pinigus, o kunigas kiekvieną sekmadienį per pamokslą paskelbdavo aukotojo pavardę ir sumą (paaukojau ir aš savo motinos A. Valiuvienės vardu - 400 rb.). Bet pasklido kalbos, kad šis kunigas nepajėgs bažnyčios pastatyti, todėl bus atkeltas jaunas ir energingas dvasininkas inžinierius, turintis šios veiklos patirtį. Iš tikrųjų 1956 m.

Švenčionėlių parapijai ir naujos šventyklos statybai ėmė vadovauti kunigas B. Laurinavičius.

Užvirė darbas. Bažnyčios statybos leidimui gauti buvo nueiti kryžiaus keliai nuo Švenčionėlių-Vilniaus iki Maskvos. Per didelius vargus leidimas buvo gautas, bet vietinė valdžia trukdė - nedavė medžiagų, transporto, darbininkų. Tačiau kunigo tas nepalaužė: jis rasdavo įvairiausių būdų įveikti kliūtis. Organizuodavo talkas. Talkino visi, kas tik galėjo. (Mano mokinė O. Jurėnaitė net vyrą susirado šių talkų metu.) Būdavo, pamaldos baigiasi, o kunigas sako: „Vyručiai, yra atvežta lentų - reikia jas paimti", arba: „Atėjo vagonai su plytomis ir cementu, reikia skubiai viską iškrauti". Močiutėms sakydavo: „Einate į bažnytėlę, neškite po akmenėlį". Ir nešė senutės. Mano mama, grįžusi iš bažnyčios, džiaugdavosi nunešusi ir bumbtelėjusi į krūvą.

Pats kunigas tada, maža sakyti, kad daug dirbo - jis plušėjo titaniškai: rūpinosi medžiagomis, transportu, darbininkais, menininkais, talkomis. Po visą Lietuvą rinko aukas, nes viena parapija nebūtų pajėgusi pastatyti tokios didingos bažnyčios. Pati matydavau, kaip, vilkėdamas sutana, moterišku dviračiu iš sandėlių vežioja cemento maišus. (Tai gal vienintelis kunigas, kuris nuožmaus ateizmo metais viešai dėvėjo sutaną.) Tik per begalinį kunigo Laurinavičiaus pasišventimą gebėjome rasti bendraminčių, patarėjų ir užtarėjų. Pagaliau iškilo gražios išorės ir vidaus Švenčionėlių bažnyčia.

Nors vyko statybos, kunigas neužmiršo ir žmonių dvasios reikalų: subūrė balsingą chorą, atrado nemažą pulkelį berniukų patarnautojų, taip pat mokinių, dalyvaujančių procesijose. Bažnyčioje įvedė naujovių. Pavyzdžiui, prieš pat pakylėjimą subėgdavo iš visos bažnyčios kampelių maži vaikeliai, suklaupdavo prie altoriaus, sudėdavo rankeles maldai ir pakylėjimo metu skaidriais balseliais tardavo: „Jėzau, aš tave myliu". Paskiau vėl grįždavo pas savo mamas.

Nuo tada ir užvirė kova tarp bažnyčios ir mokyklos. Prasidėjo skundai, mokinių terorizavimas, net teismai. Ypač valdžia puolė, kai buvo pastatyta graži klebonija. Skundais, šmeižtais ir teismais kunigui buvo atsilyginta už didžius statinius,

kurie ir šiandien puošia miestą: kunigas buvo iškeltas į Adutiškį. Galima įsivaizduoti, kaip jis visa tai išgyveno! Atsisveikinimo sekmadienį visa bažnyčia verkė. Įteikta kunigui gausybė gėlių,-tačiau pro didžiąsias duris žmonių mylimas kunigas išėjo puokštes palikęs prie altoriaus.

Prisimenu, kartą su partorgu Kabušu ėjome rinkti paskolos. Užėjus pas kleboną, partorgas klausia: „Kiek turi dūšių?" O kunigas atsako: „Ir jūs turite dūšią, gyvenate mano parapijoje, bet kas iš to? Tokių dūšių daugybė. Todėl kiek jų turiu, nežinau". Kunigui buvo paskirta maksimalaus dydžio paskola valstybei.

1961-aisiais vasarą važiavome iš Molėtų į Švenčionėlius. Autobuse sėdėjo pagyvenęs, inteligentiškas vyriškis rudu kostiumu ir balta skrybėle. Labanoro stotelėje jis ir mes išlipome - nuėjome apžiūrėti Labanoro bažnyčios. Šventoriuje susipažinę, sužinojome, kad šis žmogus yra kunigas Kazlas, dirbantis Leningrade, vienintelėje mieste išlikusioje katalikų bažnyčioje. Tuomet jis atostogavo savo tėviškėje Alantoje ir atvyko į Švenčionis aplankyti savo mokslo draugo kunigo Vaičiūno. Kai pasakėme, kad gyvename Švenčionėliuose, jis pareiškė norą pamatyti naująją bažnyčią: jis teigė taip pat prisidėjęs prie šios bažnyčios statybos - paaukojęs 4 tūkstančius rublių. Užėjome į kleboniją, bet kunigas Laurinavičius buvo išvykęs. Tada jo tėvelis atrakino bažnyčios duris ir įleido mus į vidų. Kunigas Kazlas apsidairęs pasakė: „Tai katedra".

1964 m. mirė mano motina. Vakare aš slapčia nuėjau į kleboniją paprašyti atlaikyti šv. Mišias, nes laidojome tėviškėje. Klebonas kartu su manimi atėjo į mūsų namus (velionė dar nebuvo pašarvota), atsiklaupė, susitelkęs pasimeldė, pareiškė užuojautą. Rytojaus dieną bažnyčios patarnautojas atnešė užuojautos laišką, kuriame aprašyta motinos meilė ir skaudūs išgyvenimai jos netekus. Kunigas rašė, kad kiekvieną laisvą minutę prisimenąs ir pasimeldžiąs už mirusiąją. Mes visi - brolis ir seserys - kunigo Laurinavičiaus dvasingumo, jautrumo tebesame sujaudinti iki šių dienų.

Jau gyvendama Vilniuje, 1969 m. aplankiau buvusį kleboną Adutiškyje. Kaip jis džiaugėsi, kad buvę parapijiečiai jo neužmiršta! Vėliau kunigas aplankė mane Vilniuje. Papasakojo apie Baltarusijos lietuvių gyvenimą, jų kovą su lenkinimu, apie mokymosi metus Vilniuje. Kasmet gaudavau šv. Kalėdų ir Velykų proga sveikinimus. Juose ant balto popieriaus lapo mašinėle užrašydavo: „Telaimina Kūdikėlis Jėzus Jūsų šeimynėlę, tenekrenta ant Jūsų takelių net ir silpniausias nemalonumų šešėlis". Visus tuos sveikinimus saugau kaip didžiausią relikviją.

Kalbėdama 1995 m. Švenčionėlių 130 metų jubiliejaus minėjime, siūliau už didelius nuopelnus Bažnyčiai ir Tautai vieną gatvę Švenčionėliuose pavadinti kun. Broniaus Laurinavičiaus vardu. Didžiulė dalyvių salė, miesto ir rajono valdžia vieningai tam pritarė. (Įdomu, ar bus vykdoma. )

Kaip gaila, kad kunigas nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės, dėl kurios laisvės kovodamas žuvo...

Vilnius, 1997 m. spalio 20 d.

Romualdas Rimašius
Nuėjo kryžiaus kelią

Su kunigu Broniumi Laurinavičiumi susipažinau dar prieš statant Švenčionėlių bažnyčią. O statybos metu kasdien bendravau, nes dirbau nuolatiniu darbininku. Išliko atmintyje jo darbštumas, taupumas, pasiaukojimas, nuolankumas ir visos kitos puikios savybės, kurių tiek daug aš per savo gyvenimą bemaž nesu pastebėjęs turint nė vieną kitą žmogų, netgi kunigą. Pastačius bažnyčią, liko statybinių medžiagų, iš kurių mūsų darbštusis klebonas ryžosi statyti parapijos namus. Kadangi sovietmečiu statybos dokumentų bažnyčios komiteto vardu nebuvo galima forminti, tai tuos namus leido statyti tik klebono vardu. Kai buvo pastatyta klebonija, kunigas parašė testamentą, kuriame pažadėjo namą, kurį jis pastatė, po mirties palikti parapijai. Tačiau vietinė valdžia testamento nepripažino ir namelį atėmė, pareikšdama, kad jis reikalingas mokyklos bendrabučiui. Čia ir prasidėjo klebono kryžiaus keliai. Su visais prašymais atsimušdavo kaip kakta į sieną. Klebonui niekur neleido aiškintis, todėl, jo pamokyti, mes, parapijiečiai, vykome į Maskvą.

Važiavom dviese su bažnyčios komiteto nare Gene Mun-celevičiūte. Maskvoje mums pasakė pripažįstantys neteisybę, bet liepė viską išsiaiškinti su vietine valdžia. Paskui klebonas parašė prašymą komiteto vardu. Antrą kartą į Maskvą važiavau vienas. Mano nuvežtą prašymą priėmė ir padėjo į stalčių. Atsakymas buvo toks pat: kreiptis į vietinę valdžią. Trečią kartą važiavome su klebonu. Jis prisistatė esąs bažnyčios komiteto pirmininkas. Bet ir tai nepadėjo: liepė tartis su vietine valdžia.

O vietos valdžiai nepatiko, kad prie altoriaus daug patarnaujančių vaikų. Nepatiko ir statybos. Todėl reikalavo kleboną iš Švenčionėlių iškeldinti. Mes, parapijiečiai, prašėme kleboną pasilikti, nors ir atimtų kunigo pažymėjimą: pasižadėjome jį išlaikyti. Tačiau jis atsakė: „Mano mieli švenčionėliškiai, aš žinau, kad su jumis neprapulsiu. Bet aš gimiau ne tik Švenčionėliams. Prieš akis dar tiek darbų".

Kai mes nuvažiavome į Vilnių pas religijų reikalų įgaliotinį J. Rugienį, paklausėme, kodėl nuolat kaltinamas mūsų klebonas: juk niekur nėra parašyta, jog negalima vaikams būti prie altoriaus. Įgaliotinis atsakė: „Mes duosim jums kunigą, kuris žinos visus įstatymus, o šis - geras statybininkas, tegul tvarko bažnyčią Adutiškyje".

Nuvažiavęs į Adutiškį, kunigas Laurinavičius ir ten tuojau pradėjo bažnyčios remontą. Mane kviesdavo į talką: aš ir ten dirbdavau. Po vienų atlaidų klebonas man pasiguodė, jog buvo iškviestas į rajoną ir apibartas, kad atlaiduose dalyvavo ne tie kunigai, kuriems valdžia duoda leidimą; kituose atlaiduose galėsią dalyvauti tik tie kunigai, kuriems bus leista.

Kunigas labai nemėgdavo netvarkos ir girtuoklystės. Atsimenu, kartą pasikvietė mane važiuoti drauge su juo į laidotuves. Ten kiekvienas kaimas turėjo savo kapinaites. Duobę radom jau iškastą, bet taip netvarkingai, kad su karstu nė iš vienos pusės nebuvo galima prieiti. Šalia stovėjo keli apygirčiai vyrai ir, matydami klebono nepasitenkinimą, ėmė aiškintis kitaip negalėję iškasti. O klebonas ir sako: „Stikliuką laikyti mokat, o duobės iškasti nemokat".

Adutiškyje klebono gyvenimas buvo nepavydėtinas - vargino nuolatiniai tardymai, kratos, persekiojimas. Jis man pasakojo, kad net Adutiškio geležinkelio stotelės kasininkė sakė buvusi įpareigota registruoti, kur jis važiuojąs.

Pagaliau priešai atliko savo juodą darbą: kunigas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo. O kai reikėjo palaidoti, valdžia mirusiojo bijojo labiau nei gyvo: nenuostabu, kad rajono valdininkai nedavė leidimo laidoti Švenčionėliuose. Netgi tuometinis Švenčionių dekanas Albertas Ulickas varinėjo žmones, kai jie teiravosi, ką reikėtų daryti, kad būtų leista palaidoti ten, kur velionis pageidavo. Nemažai buvo tokių, kurie norėjo pakenkti kunigui Laurinavičiui. Gal jam pavydėjo neišsenkamos energijos, gebėjimo bendrauti?

Švenčionėliai, 1995 m. gruodis

Janina Gudelienė
Tarnavo žmonėms

Išvažiavus iš Švenčionėlių kunigui N. Budzilui, buvo žadama skirti kunigą inžinierių statybininką. Visi nekantriai laukėme, ką gausim. Iš Ceikinių parapijiečių jau buvom girdėję daug gražių žodžių apie gerą, dorą kunigą Bronių Laurinavičių.

Taigi - pirmasis sekmadienis Švenčionėliuose. Pirmas pamokslas: blaivybė, dora, skaistybė ir panieka degtindariams, svaigalų platintojams, girtuokliams. Netrukus žmonės ėmė suprasti, ką reiškia tikras kunigas, padedantis parapijiečiams pakilti iš kvaišalų liūno. Žinoma, visa tai reikalavo daug jėgų: kiekvieną sekmadienį ir per laidotuves kartoti tą patį - blaivybė, blaivybė... Ir vis dėlto tie praminti švaresni takeliai liko gražūs, švarūs, už ką mes ir šiandien esam kunigui dėkingi.

Kaip visada, mirus žmogui, kreipiamės į kunigą dėl šv. Mišių. Mirus tėveliui, užėjau pas kleboną. Anksčiau buvo įprasta aukoti 10 rb, tačiau dabar jokiu būdu kunigo neįtikinau, kad čia mano auka ir aš tiek skiriu. Po pusės metų aš siūliau jau 5 rb, bet man grąžino 3 rb. Taigi pasižymėjo nuostabiu pasišventimu tarnauti žmogui be atlygio.

Prasidėjo bažnyčios statyba. Kiekvienai gatvei buvo paskirta diena talkinti. Kunigas kasdien bėgiodavo prie kiekvieno talkininko ir vaišindavo kuo turėdavo, nors pats dažnai likdavo be pietų. Man reikėdavo talkinti pirmadieniais. Aš nueidavau su ketverių metų sūneliu. Niekada nepamiršiu, kaip jis kartą nusivedė sūnelį už rankytės, įteikė krepšį su keptais obuoliais ir liepė visus pavaišinti.

Nuostabą kėlė nepaprastas rūpinimasis seneliais. Visų Šventųjų dieną ir per Grabnyčias pardavinėdavom žvakes, kad šiek tiek lėšų parinktume bažnyčios statybai. Kunigas dažnai prieidavo ir prašydavo, kad mes būtume atidžios seneliams: gal jie nori žvakių ir neturi pinigų, tai reikia jiems duoti veltui. Taip mes dažnai ir padarydavom.

Mūsų bažnyčioje buvo viskas apiplyšę - ir kamžos, ir vėliavos, - o jo troškimas buvo pagal galimybes sutvarkyti procesininkų aprangą ir pasiūti nors porą naujų vėliavų. Šis darbas buvo patikėtas man. Nebuvau didelė specialistė, todėl dažnai tekdavo užeiti pas kleboną pasitarti, kaip ir ką daryti. Vieną kartą teko su O. Laurinčiukiene užeiti pasikonsultuoti dėl spalvų derinimo. Jis jau buvo išvarytas iš klebonijos ir gyveno sename namuke. Kaimynas jam buvo atnešęs dovanų - du riestainius (gal atvežtus iš Vilniaus). Tuos riestainius jis brukte įbruko mums.

Mūsų berniukai patarnaudavo šv. Mišiose. Užtat prasidėjo kaltinimai, skundai. Mokykloje vaikams liepė raštiškai parašyti, kad kunigas duoda pinigų, perka saldainius ir pan. Mes, mamos, matydamos neteisingus kaltinimus, nuvažiavome į Švietimo ministeriją: norėjom paaiškinti, kad kunigas čia niekuo dėtas: už savo vaikus atsakome mes. Deja, mažai mums leido kalbėti ir dar perskaitė skundą, kad, girdi, kunigas neduoda gyventi visiems rajono žmonėms.

Su tokia niūria nuotaika grįžusios iš Vilniaus, žinoma, viską papasakojom klebonui. O šis sako: „Tai ko čia liūdit?

Aukštyn galvas! Neįdomu būtų gyventi, jei visi girtų. O vaikučių nuo altoriaus aš nevarysiu, nes Kristus yra pasakęs: „Leiskit mažutėliams ateiti pas mane". Kunigo žvalumas ir drąsa visada atgaivindavo mus.

Labai norėjo turėti bažnytinį chorą, pats rūpinosi ir giesmininkų reikalais: jeigu pasitaikydavo, kad kuris nors ilgesnį laiką praleisdavo repeticijas (o jos prieš bažnyčios pašventinimą būdavo kasdien), tuojau bėgdavo pas tą į namus ir klausdavo: kas įkišo lazdą į ratus?

Savimi nesirūpino; rūpinosi tik kitais. Sveikinamas vardadienį, dovanų nepriimdavo. O jei ką įsiūlydavom, atnešdavo į bažnyčią. Choristas Bernardas Gerojimas pastebėjo, kad labai prasta klebono lova - metalinė ir sukrypusi. Viena proga pa-dovanojom lovą, kurios jau į bažnyčią nebeišnešė. Tai buvo vienintelė dovana, kurios nepriimti negalėjo, nes buvo pastatyta jam nesant.

Po kaltinimų ir persekiojimų mūsų klebonas buvo ištremtas į Adutiškį. Paskutinį vakarą prieš išvažiuodamas paprašė mus, choristus, padėti surišti knygas. Mes nuėjom penkios. Kol jas tvarkėm, atėjo ir 24 valanda. Tačiau namo jis dar nebuvo grįžęs. Būgštavome: ar tokią vėlyvą naktį jo kas neužpuolė. Nutarėm palaukti. Jis grįžo tik pirmą valandą nakties - bet linksmas. Sakė, atsisveikino su visais Švenčionėlių seneliais. (Ir tikrai, paskui, grįžusi namo, savo devyniasdešimt penkerių motiną radau patenkintą ir apdovanotą.) Parėjus šeimininkui, pradėjom klausti, gal reikia drabužius paruošti kelionei. Matėme, kad jis neturi jokios spintos. O visas savo ir tėvų santaupas, skirtas tėvų laidotuvėms, buvo sudėjęs į mūsų bažnyčios statybą. Kur mes, nuvežę į Adutiškį, padėsim jo drabužius? Čia į pagalbą atėjo mūsų choristai -amžino atminimo Gerojimas ir kiti. Kitą dieną buvo nupirkta spinta ir pirm jo nuvežta į Adutiškį. Mes tik taip gebėjom padėkoti klebonui už milžinišką jo darbą... Tiesa, dar patiesėm kilimėlį ant grindų prisiminimui nuo Švenčionėlių tikinčiųjų.

Nors išvargęs, bet nepalūžęs klebonas neišleido mūsų be pietų: paprašė pasilikti dar bent pusę valandos. Po pietų sugiedojom „Marija, Marija" ir pro ašaras maldavom Dievo Motiną užstoti prieš Aukščiausią „tą žmogų menkiausią".

Dirbdamas Adutiškyje ir turėdamas aibę darbų (juk visi žino, kiek jo ir ten nuveikta), rūpinosi ir Švenčionėliais. Sakydavo, kad nepadarė pas mus vieno svarbiausio darbo - neįrengė bažnyčioje šildymo, nors jau viskas buvo paruošta. Tai padaryti jis paprašė dabartinį mūsų kleboną Kazimierą Gailių. Be to, dar klebonas labai prašė languose įstatyti vitražus.

Klebonas labai mylėjo vaikučius. Būdamas Adutiškyje, vis kviesdavosi berniukus šv. Mišioms patarnauti. Po Škaplierinės atlaidų, kuriuose ir mes buvome, palikom savo „atžalas" pas jį paviešėti. Kai po savaitės vaikai grįžo namo, pasiteiravom, kaip jie praleido laiką. Pasakojo išėję tikrą gailestingumo mokyklą: kai kleboną veždavo pas ligonį, ir jie kartu važiuodavo. Lankydavo senelius ir paliegėlius, jiems duodavo kunigo nupirktų dovanų, o nepakrikštytiems mažyliams pabūdavo krikštatėviais.

Klebonas labai pasiilgdavo tų senelių, kurie talkino statant bažnyčią: kada tik būdavo Švenčionėliuose, visada pas juos užsukdavo. Jei atrodydavo, kad senelis kito aplankymo nesulauks, mus prašydavo, kad apie mirtį jam praneštume, o jei nebus galimybės, kad nupirktume vainiką ir su jo užrašu nuneštume, - jis atsilyginsiąs. Taip mes ir darydavom, o nunešti vainiką paduodavom jo mylimiems berniukams. Kai mirė mano mamytė, nustebau: viena dvasininko bičiulė atnešė daugybę žydinčių gėlių. Tai buvo prieš šv. Kalėdas, kai klebonas jau buvo nužudytas. Paaiškėjo, jog seniai jis buvo palikęs panašiems atvejams pinigų. Mano motiną jis laikė bažnyčios geradare. Taigi nė vienas nors menkiausiai talkinęs neliko užmirštas.

Dabar dažnai bažnyčios priekyje būna tuščia - nė vieno vaikelio nei motinos. O anksčiau klebonas tiesiog prašydavo motinas, kad leistų vaikus prie altoriaus...

Birželio mėnesį, kada būdavo šventinami žolynai ir laiminamos šeimos, jeigu ne mamos, tai nors močiutės atnešdavo mažylius į bažnyčią palaiminimui. Manau, kiekvienas numano, kaip tie vaikai elgdavosi pirmą kartą bažnyčioje: klykdavo ir bėgiodavo, bet klebonui tai būdavo laimės diena.

- Dažnai daug kas klausia, kur yra dangus? - kartą sakė per pamokslą. - Šiandien aš atsakyčiau: Švenčionėlių bažnyčioj dangus, - čia tiek daug angelų ir taip gražiai gieda.

Žmonės neretai tvirtina, kad nieko nepadarysi ir nieko negausi be puslitrio. Bet mūsų klebonas gebėdavo viską padaryti ir gauti be to. Tais laikais netrūko nei revizorių, nei komisijų, ypač pas jį: visiems rūpėjo ką nors „iškapstyti". Atsimenu, klebonas, nuvažiavęs į Adutiškį, kurį laiką neturėjo šeimininkės. O darbų prisirinkdavo. Vieną kartą pasikvietė mus iš Švenčionėlių. Mes nuvažiavome dviese. Mums bedirbant, atvažiavo komisija kažko tikrinti bažnyčioje, nes tuo metu ten vyko remontas. Kaip ir visada, klebonas pakvietė tikrintojus užeiti į kambarį. Matyt, jie žinojo, kad šis kunigas yra blaivininkas. Tačiau vienas iš trijų sako: „Davaite zaidiom, možet ugostit konjakom" (užeikime, gal pavaišins konjaku), o kunigas Laurinavičius jam ir sako: „Konjak pustj koni pjut" (tegul konjaką arkliai geria), o aš jus pavaišinsiu kavute". Gal šie žodžiai buvo ir ne pirmą kartą pavartoti, bet aš juos pirmą kartą išgirdau ir man labai patiko. Iš tikrųjų tai labai gražus ginklas ginantis nuo akiplėšų.

Tai tokie mano prisiminimai apie šviesos žiburį kunigą Laurinavičių. Teduoda Jam Viešpats amžiną atilsį, o mums, lietuviams, daugiau tokių dvasininkų.

Švenčionėliai

Leonas Tamulis (Liaudies menininkas)
Rūpinosi bažnyčia

Susipažinau su kunigu Bronium Laurinavičium, kai buvau pakviestas parengti baigtai statyti Švenčionėlių bažnyčiai vidaus dekoravimo pavyzdžius. Jis buvo iš tų tobulų kunigų, kurie sąžiningai atlikdavo savo pareigas, tarnavo Dievui, Lietuvai tėvynei ir žmonėms, rūpinosi Bažnyčia. Nebuvo nė vienos dienos, kad, nors ir sirgdamas, nebūtų aukojęs šv. Mišių.

Kai senąją bažnytėlę išardė, klebonas turėjo aiškintis, kodėl tai atliko be valdžios leidimo.

- Bažnytėlė buvo griūvanti: vaikai laipiojo, galėjo įvykti nelaimė, todėl liepiau ją išardyti, - teisinosi klebonas.

- Žiūrėk, kad nedingtų mediena, - įspėjo valdininkai. Valstybinė priėmimo komisija patikrino medžiagoms gauti leidimus ir mokėjimo kvitus. Viską rado sutvarkyta: bažnyčia buvo priimta ir leista ja naudotis.

Kai Klaipėdos pastatytą bažnyčią sovietinė valdžia atėmė, o kleboną ir vikarą nuteisė kalėti, teko aiškintis ir mūsų klebonui. Atvykusi komisija vėl pareikalavo medžiagoms pirkti dokumentų bei kvitų. Klebonas pasakė, kad po valstybinės priėmimo komisijos susirinkęs bažnyčios komitetas patikrino visus dokumentus ir, neturėdamas, kur saugoti, nutarė sudeginti. Medžiagoms leidimai gauti iš kurijos, todėl siūlė ten ir kreiptis. (Tuo laiku bažnyčios remontams medžiagų fondai buvo skiriami kurijoms, o šios skirstė bažnyčioms.) Taip ir nepavyko atimti Švenčionėlių bažnyčios.

Tuo metu parapijos neturėjo teisės statyti klebonijų; klebonas tik savo vardu galėjo statytis gyvenamąjį namą. Pastatęs jį ir persikėlęs gyventi, sulaukė vėl priekabingos komisijos. Klebonas jai paaiškino, jog liko statybinių medžiagų, kurias bažnyčios komitetas jam padovanojo už sunkų statybos darbą; dar davę ir tėveliai. Vis dėlto sovietiniai pareigūnai atėmė namą ir kleboną iškeldino į dviejų mažų kambarėlių butą.

Bažnyčia jau buvo išdekoruota, o paveikslai tik užsakyti. Kai jie buvo baigti ir pritvirtinti prie sienos, atėję valdininkai klausinėjo, kas tapė paveikslus. Klebonas jiems atsakė:

- Atėjo aukštas barzdotas, rusiškai kalbantis vyriškis ir paklausė, ar nereikia bažnyčiai paveikslų. Sutarėm, kad už trijų mėnesių atveš. Avanso neprašė, kai atvežė, tada sumokėjom.

Man teko matyti: statydamasis namą, klebonas savo dviračiu po vieną maišelį cemento atsiveždavo iš parduotuvės. Kunigas Laurinavičius nenorėjo iš Švenčionėlių išsikelti ir parapijiečiai nenorėjo jo išleisti, bet sovietinė valdžia to nepaisė. Švenčionėliškiai į Adutiškį jo daiktus pervežė ir sutvarkė. Klebono šeimininkė buvo pamaldi, sąžininga senyva moteris, bet kulinarijos neišmanė, todėl kai prireikdavo per atlaidus svečiams ar choristams surengti vaišes, Švenčionėlių parapijos moterys nuvažiuodavo į Adutiškį ir paruošdavo.

Kartą teko išgirsti atėjusių iš finansų skyriaus darbuotojų ir klebono pokalbį. Jos reikalavo, kad klebonas mokėtų didesnį pajamų mokestį. Klebonas atsakė:

- Moku, kiek man priklauso už atlaikytas Mišias. Kitas paslaugas (vestuves, krikštus ir laidotuves) aš atlieku veltui. Kas nori ir turi galimybę - yra bažnyčioje dėžutė aukoms, ten ir įdeda. Tais pinigais bažnyčios komitetas atsilygina savo tarnautojams, finansuoja bažnyčios remontą. Prašome įsitikinti: kai norėsite ištekėti, savo vaikus krikštyti, senelius palaidoti -visas apeigas atliksiu be užmokesčio.

Patikrinusios, kiek suaukota už Mišias, paklausė:

- Kaip jūs galite gyventi iš tokios mažos sumos?

- Šeriu paršiuką, sodinu bulvių, daržovių, maisto užtenka.

Dar kiek pakamantinėjusios, moterys išėjo.

Bėda buvo su Adutiškio bažnyčios grindimis, nes jose įsimetė grybas: vietomis atsiknojusios lentos įlūždavo, galėjo žmonės susižeisti. Klebonas prašė remontui leidimo, bet negavo. Netekęs vilties, ėmėsi pats remontuoti. Netrukus prisistatė valdžios vyrai. Reikalavo darbams leidimo, dokumentų, iš kur gauta mediena. Klebonas pasakė, jog kilo grėsmė žmonėms susižeisti, todėl paprašius pamokslo metu, patys parapijiečiai lentų padovanojo: juk reikėję pakeisti grybo suėstas grindis.

- Kokie parapijiečiai atvežė? Sakyk pavardes, - neatstojo valdininkai.

- Aš pavardžių neklausiau ir neregistravau - kas kiek turėjo, tiek ir atvežė, - atsakė klebonas.

Labai reikėjo bažnyčią apšildyti, nes žmonės žiemą šaldavo, bet leidimo valdžia nedavė. Įrengus šildymą be leidimo, netrukus užgriuvo komisija.

- Leidimo prašiau, bet negavau, - sakė klebonas. - Įrangą pirkau nurašytą. Suremontavau: trūkstamoms medžiagoms turiu kvitus. Priešgaisrinė komisija patikrino įrengtą šildymą ir davė leidimą juo naudotis.

Taigi daug rūpesčių turėjo klebonas ne tik kol sutvarkė bažnyčią, bet ir vėliau. Buvo iškviestas aiškintis, kodėl mokiniai mokomi giedoti bažnyčios chore.

- Mūsų bažnyčioje gieda seni žmonės ir jų kasmet mažėja.

Turiu ruošti naują pamainą. Juk ir tarybų valdžia iš pionierių ir komjaunuolių rengia komunistų kadrus, - atsikirto klebonas. Prie didžiojo altoriaus vaikams buvo padarytos mažos kėdutės, ant kurių tėvai sodindavo savo atžalas. Visi buvo patenkinti.

Bažnyčioje tapydamas paveikslus, užsirakindavau. Kartą išgirdau durų bildesį. Pažvelgęs pamačiau kleboną ir du vyriškius. Svečiai apžiūrėjo vidaus dekoravimą ir ruošėsi išeiti. Klebonas rusiškai pakvietė mane pietauti. Aš irgi atsakiau rusiškai. Neišdavė, kad dirba lietuvis. Pietų metu paklausiau, kas tie žmonės? Atsakė, kad iš Kultūros ministerijos.

Paskutinį kartą klebono balsą girdėjau, kai, važiuodamas į Kauną atsiimti nežinia kaip dingusį pasą, jis paskambino telefonu. Kitą dieną iš jo giminių sužinojau, kad Vilniuje tragiškai žuvo.

1997 m.

Ona Čiučiuraitė-Šiaudinienė
Rėmė, ragino nepalūžti

Mes su kunigu Laurinavičium visada palaikėme gerus santykius. Atsimenu, kai mus vežė į Sibirą, jo motina stovėjo prie vartų ir verkė, o mes nežinojom, nei kur mus veža, nei kas mūsų laukia. Kai patekom į Sibirą, susirašinėjom laiškais. Kunigas mus rėmė, ragino nepalūžti, būti ištikimiems savo tėvynei Lietuvai, neužmiršti Dievo. Nuolat linkėjo, kad jaunųjų gyvenimo takai būtų nukloti rožėmis ir lelijomis, kad mus visur lydėtų Marija. Visą laiką siuntė kalėdaičių, kuriuos mes visi dalijomės. Kartu su mumis buvo kunigas Jonas Fabijans-kas iš Kauno. Jis jaunuosius sutuokdavo. Buvo dar vienas kunigas iš Šiaulių, kuris tuokdavo, vaikus krikštydavo. O kunigas Laurinavičius vis mums rašė, sveikino įvairiomis progomis, padėjo ir kitiems Sibire vargstantiems lietuviams.

Sibiro neužmiršiu niekada: toje šaltoje žemėje liko mamytė ir dukrytė. Skausmas neapsakomas, ašarų ir liūdesio negaliu aprašyti. Praslinko tie metai tarsi klaikus sapnas. Sugrįžom tėviškėn, o čia visur tuščia: nei sienų, nei medžių - tik vėjas švilpia. Gyvenk, kaip nori...

Grįžusi iš Sibiro, pirmą kartą su kunigu Laurinavičium susitikau Paringio bažnyčioj. Pasikalbėjom. Buvo ne tik džiaugsmo, bet ir ašarų. Vėliau tėvas su kunigu susitikdavo ir Švenčionėliuose, ir Adutiškyje. Paskui... kunigas Laurinavičius žuvo, mano tėvas mirė. Užgeso Lietuvos šviesulys.

Ignalina, 1995 m. gruodis

Jadvyga Liongina Tumulavičienė
Kiekvieną padrąsindavo

Ryškiausias mano prisiminimas - kelionė į Maskvą prašyti leidimo bažnyčios statybai. Su kunigu Bronium Laurinavičiumi važiavome dar keturiese - Petkūnas, Mackevičius, Martinkėnienė ir aš. Nebijojom važiuoti: jis kiekvieną padrąsindavo. Vežėme dviejuose lapuose surašytą prašymą su mūsų, tikinčiųjų, parašais.

Ne taip paprasta buvo Maskvoje patekti pas reikalingą valdininką: iš vienos vietos ėjom į kitą, iš ten dar toliau ir dar kitur, kol galų gale vienoj įstaigoj sutiko priimti mūsų dokumentą. Prašymą įdėjome į voką, užrašėme nurodytą adresą rusiškai ir, telefonu pasikalbėję su dar vienu valdininku, palikome. Atsakymo liepė laukti raštu.

Kunigas kaip šventoji dvasia vedžiojo mus, patarinėjo, kur eiti, ką sakyti, nes pats neturėjo teisės nei rašyti, nei pasirašyti. Visa tai buvo patikėta man.

Po savaitės, o gal dviejų gavome atsakymą. Apsidžiaugėme, lyg mums saulė nušvito: gavome leidimą statyti bažnyčią! Kunigas buvo didžiausias darbų organizatorius. Visos medžiagos - plytos, metalas, cementas - jo rūpesčiu gauta ir suvežta. Darniai ir draugiškai dirbo visi žmonės: žinojome, kad atliekame labai svarbų, visiems reikalingą darbą.

Kunigas Laurinavičius mums pasakojo, kaip jis ėjo per pelkes kažkur prie Maskvos, ieškodamas spalvoto stiklo bažnyčios langams. Autobusai tais keliais nekursuodavo. Tad jis ėjo kaip ubagas, nešdamas ant pečių porą palčių lašinių. Jos buvo skirtos dovanai, nes alkoholio niekam neduodavo ir nieko juo nevaišindavo.

Kunigas Laurinavičius buvo drąsus ir tvirtas žmogus. Jis negailėjo savęs, dirbo, viską skirdamas Dievo garbei, Tėvynei ir žmonių gerovei.

Švenčionėliai, 1995 m. gruodis

Monika Markūnienė
Tėvas ir ganytojas

Turėjau keturis vaikus: dvi dukteris ir du sūnus. Sūnūs patarnaudavo kunigo Laurinavičiaus aukojamoms šv. Mišioms, o dukrelės barstydavo gėles. Vaikams tai patiko ir man buvo ramu, kad jie nelieka gatvėje, kai esu bažnyčioje. Kunigą nuolat šaukinėdavo vykdomojo komiteto pirmininkas, reikalaudamas varyti vaikus nuo altoriaus, neleisti jų į bažnyčią. Dvasininkas atsakydavo:

- Ne kunigas aš būčiau, jei varyčiau. Mano pareiga -kviesti.

Kunigo nepalaužę, valdininkai puldavo tėvus. Aš dirbau Švenčionėlių vidurinėje mokykloje valytoja. Vieną kartą mane pakvietė direktorius ir sako:

- Markūniene, tau bus blogai, nes leidi savo vaikams tarnauti bažnyčioje. Gal Laurinavičius jiems moka pinigus?

Atsakiau, jog džiaugiuosi, kad mano vaikai neina po tiltu plėšti žmonių, o eina bažnyčion. O mokesčius jiems užmokės Dievas. Ačiū Dievui, visi baigė aukštuosius mokslus ir dabar nesibaido bažnyčios. Dėkinga esu ir kunigui, kad mokėjo įžiebti dorumo, meilės artimui kibirkštėlę.

Kitą kartą direktorius įteikė man raštelį ir liepė nueiti į miesto vykdomąjį komitetą pas pirmininką. Kai įėjau į kabinetą, pirmininkas iškart pakilo iš kėdės ir pakeltu balsu paklausė, ko čia atėjau. Pasakiau esanti pakviesta. Tada liepė paaiškinti apie ryšius su kunigu Laurinavičiumi.

- Ne tik tavo vaikai patarnauja Mišioms, - sakė jis, - bet ir tu pati mokai vaikus bažnyčioje poterių.

Aš tikrai, kunigo paprašyta, ruošiau vaikus Pirmajai komunijai. Ežerinis grasino: man būsią atimtos motinystės teisės. Atsakiau, jog užtektinai teisių prisirinks iš tų, kurių vaikai vagiliauja.

Kunigas Laurinavičius už tai, kad kelias laidas vaikų paruošiau Pirmajai komunijai, atnešė man Marijos statulėlę. Ji iki šiol man primena kilnų dvasininką ir jo vargus. Kai tapo plačiau žinoma, kad mokau vaikus, kunigas mane įspėjo; tada rinkdavomės ne bažnyčioje ir ne mano namuose, o pamiškėje, pievutėje. Dievas mus saugojo.

Kunigas, nepaisydamas draudimų, į šv. Mišias atėjusias motinas su mažais vaikučiais kviesdavo arčiau altoriaus. Per pakylėjimą vaikučiai subėgdavo iš visų kampelių ir suklaupę choru ištardavo: „Jėzau, aš tave myliu". Tas ir patraukdavo mažylius: jie jausdavosi atlieką pareigą. Vėliau, dirbant kitam kunigui, ši graži tradicija tapo užmiršta: liepta visiems žmonėms sakyti: „Jėzau, aš tave myliu". Vieną vienintelį kartą kunigas Laurinavičius buvo pas mus atvažiavęs į atlaidus. Išgirdęs mus taip tariant, per pamokslą jis pasakė:

- Švenčionėliškiai pasielgė tarsi suaugusieji, atėmę kūdikio žinduką ir įsidėję į savo burną. Žinokit, kas tinka vaikui, netinka senam.

Nebijojo šis kunigas padrąsinti ir vaikų:

- Vaikai, nebijokite, nuoširdžiai melskitės, jūsų Dievas neapleis.

Jis labai gailėdavo vargšų, ligotų. Dažnai lankydavo, šelpdavo senutę Padlipskienę, kuri gulėjo ligos patale; Kazelę, kuri buvo silpnaprotė, neturėjo šeimos nė giminių.

Jeigu būčiau rašytoja, apie šviesųjį kunigą parašyčiau knygą. Jis buvo tikras mūsų tėvas ir ganytojas.

Švenčionėliai, 1995 m. gruodis

Regina Uzielienė
Mokėjo bendrauti

Grįžusi iš ligoninės, sirgdama ir gulėdama lovoje, dažnai pro langą žvelgdavau į mūsų Švenčionėlių puošmeną - bažnyčią, kurią mums, parapijiečiams, padovanojo kunigas Bronius Laurinavičius. Grožėdamasi šiuo pastatu, prisimenu didžiosios asmenybės pastangas, triūsą žmonių labui.

Kunigas buvo be galo nuoširdus, labai greit susidraugaudavo su parapijiečiais. Pradėjęs bažnyčios statybą, pakvietė daug gabių meistrų, su kuriais, vertindamas jų nuoširdų darbą, gražiai sutardavo. Mūsų šeimai su kunigu teko artimai bendrauti. Mano vyras buvo šaltkalvis, turėjo keleto vyrų brigadą, kuri atliko geležies darbus. Tai K. Maciulevičius, N. Uziela, St. Sur-gutas. Dieną jie dirbdavo garvežių depe, o po darbo, kartais iki antros valandos nakties, - bažnyčioje. Gyvenome prie bažnyčios. Pas mus kunigas dažnai užbėgdavo pasitarti dėl įvairių darbų. Mėgdavo ir pajuokauti. Kartą manęs paklausė, kuriam šventajam ar šventajai aš meldžiuosi, kad tokį gabų vyrą gavau ir tokiu gražiu vardu: Viktoras - lotyniškai reiškia nugalėtojas. Pastebėdavo, jei mano vyro nebūdavo bažnyčioje. Nors ir nuvargęs, po pamaldų užbėgdavo pažiūrėti, ar neserga.

Labai visi gailėjo, kai kunigas valdžios buvo perkeltas į Adutiškį. Tačiau, atvažiavęs su reikalais į Švenčionėlius, nors minutei užbėgdavo ir pas mus. Nusiimdamas skrybėlę, sveikindamasis juokaudavo, kad „būnant Vatikane, būtų nuodėmė neužeiti pas popiežių".

Kunigui Laurinavičiui esu išaudusi ne vieną kaklaraištį, stulą, nes jis labai mėgo rankų darbus. Kai svečiuodamasis kuris kunigas pagirdavo rankdarbį, tai jam ir padovanodavo, o man duodavo naują užsakymą:

- Reginute, - sakydavo, - išausk. Audinio jau neturiu, padovanojau.

Tokį aš prisimenu mūsų kleboną Bronių Laurinavičių.

Švenčionėliai

Kleofa Černiauskienė
Geras, dosnus

Nuo pat pirmųjų susitikimų su juo dienų aš patyriau kunigo Laurinavičiaus gerumą, paprastumą ir švelnumą. Likau aš našlė su mažyte dukryte. Dažnai aukodavau šv. Mišioms už mirusį vyrą. Kunigas, tai matydamas, ne kartą sakydavo:

- Moteriške, labai gera prisiminti mirusįjį, bet ar tu turi su vaikeliu ką valgyti?

Aš atsakydavau, kad turiu, ir kartais pravirkdavau, nes iš tikrųjų mažai ką turėjau. Jis atiduodavo mergytei mano pinigus ir sakydavo, kad šv. Mišios bus atlaikytos. Mano dukrytę jis sušelpė ne kartą, sakydamas:

- Vaikeli, neprapulsi, tik mylėk Dievulį ir mamytę.

Kunigas buvo neišdidus, paprastas žmogus. Atsimenu, kartą

stovėjau stotelėje, laukdama autobuso. Staiga sustojo lengvoji mašina. Pasirodo, ja važiavo kunigas Laurinavičius. Jis pakvietė mane sėsti ir važiuoti kartu.

Dabar mano dukra suaugusi, pati motina, bet jos atminty liko gyvas gerojo kunigo paveikslas. Augindama savo dukrytę, ji daug pasakoja jai apie kunigą Laurinavičių. Visai nemačiusi ir nepažinojusi šio žmogaus, mergytė taip jį pamilo, kad, nesukalbėjusi „Sveika, Marija" ir nepadėjusi gėlytės, nepraeina pro jo kapą.

Kunigas Laurinavičius buvo iš tų žmonių, kurie nekrauna sau turtų, bet padeda vargšams.

Kaip aš apsidžiaugiau, kai mano kaimynė, kuriai kartą traukiniu važiavęs kunigas Laurinavičius padovanojo maldaknygę, tokią pat maldaknygę perdavė ir man! Aš ją iki mirties laikysiu brangiausia dovana.

Švenčionėliai, 1996 m. sausis

Bronislovas Urbonavičius
Aukojosi visų labui

Vieną kartą važiavau Švenčionėliuose Pašto gatve. Žiūriu: kunigas Laurinavičius dviračiu veža kažką sunkaus. Privažiavęs sustojau ir paklausiau, ką taip sunkiai veža. Jis atsakė, kad cementą. Pasirodo, bažnyčios statybai gautas 4 tonas cemento pasiryžęs suvežti dviračiu. Tiesa, tikėjosi, kad vakare, kai grįš žmonės iš darbo, gal kas nors padės, o dabar vežąs vienas. Po darbo paprašiau viršininką mašinos savo reikalams ir, nors ir buvo vėlus vakaras, visą cementą suvežiau.

Kunigas Laurinavičius aukojosi kitų labui, savęs negailėjo. Mes, nors ir labai norėjome padėti, bet bijojome viršininkų ko nors prašyti bažnyčios statybai: buvome įsitikinę, jog mūsų prašymo vis vien nepatenkins.

Švenčionėliai, 1995 m. lapkritis

Janina Jakubėnienė
Mano rublio neimdavo

Susipažinau su kunigu Laurinavičiumi tada, kai jis mūsų miestelyje, Švenčionėliuose, ėmė statyti bažnyčią. Aš pinigais prisidėti prie statybos negalėjau, bet rankomis kiek galėdama padėdavau.

Ir su vyru mane kunigas Laurinavičius sutuokė be jokių mokesčių. Apskritai iš daugelio žmonių nei už laidotuves, nei už krikštus ar sutuoktuves pinigų neimdavo. Aš gyvenau vargingai ir labai jaučiau gerojo kunigo paramą. Pas jį pirmąją išpažintį atliko trys mano vaikai. Kai bažnyčioje rinkdavo aukas, aš aukodavau, tačiau kunigas ne tik rublio neimdavo, bet dar pridėdavo ir savo pinigėlių.

Giedojau chore. Prisimenu, kartą buvo surengta tokia loterija: ten buvo visokiausių skarelių, auskarų ir vienas stiklainiukas medaus. Reikėjo traukti burtus. Išsitraukiau tą stiklainiuką medaus. Čia kunigas tuoj pakomentavo:

- Matot, kokia moteris: ji netraukia niekučių. Nuostabus žmogus buvo mūsų kunigėlis. Pats labai kukliai maitinosi, o kitus gausiai rėmė.

Ne tik aš, bet visi mūsų miestelio žmonės ir šiandien su ašaromis prisimename šį garbingą ir šviesų žmogų.

Švenčionėliai, 1996 m. sausis

Albina Urbonavičienė
„Bažnyčią lankyti - tai ne patvoriauti"

Esu labai dėkinga kunigui Bronislovui Laurinavičiui: jis mums padėjo išauklėti vaikus. Auginome dvi dukreles. Būdami tikintys, ir vaikus auklėjome katalikiškai: kiekvieną šventadienį juos vesdavomės į bažnyčią. Mergaitės mokykloje labai gerai mokėsi, buvo pavyzdingos. Tačiau mus pradėjo persekioti: kvietė į mokyklą, įspėjo, kad neleistumėm jų bažnyčion. Mes nepaklusom. Tada mums grasino: esą tikėdami religiniais prietarais vaikai nieko nepasieks, nebaigs aukštųjų mokslų. O kunigas Laurinavičius mus drąsino:

- Bažnyčią lankyti - tai ne patvoriauti. Tėveliai, drąsiai veskite vaikus prie Dievulio, nesislėpdami.

Ir Dievas tikrai padėjo: vaikai baigė aukštuosius mokslus, pasiekė, ko norėjo. Šiandien galiu didžiuotis ne tik vaikais, bet ir anūkais: jie taip pat išaugo dori, lanko bažnyčią, gieda chore.

Švenčionėliai, 1996 m. sausis

Regina Bužinskienė
Jo pasėta sėkla - Dievo meilė

Į Švenčionėlius mes atsikėlėme gyventi, kai parapijoje buvo pats dvasinio gyvenimo pakilimas. Bažnyčia kvepėjo dažais, giedojo galingas choras, prie altoriaus patarnavo vaikai ir buvo pilna šventykla žmonių. Parapijiečių tarpusavio santykiai buvo nuoširdūs, vyravo santarvė, meilė. Tačiau visa tai nepatiko valdžiai. Ji visokiais būdais stengėsi sukiršinti žmones, nuteikti juos prieš kunigą. Iš dalies jiems tai pavyko.

Man neteko eiti tų kryžiaus kelių, kuriuos kartu su kunigu parapijiečiai mynė valdininkų įstaigose dėl bažnyčios. Neteko dirbti sunkių statybos darbų. Taigi praktiškai nieko nedavusi parapijos prisikėlimui, gavau labai daug. Mano širdyje kunigo pasėta tvirto tikėjimo sėkla prigijo ir išaugo. Ta sėkla - Dievo meilė.

Švenčionėliai, 1995 m. gruodis

Regina Dževeckaitė
Pranašiškas įspėjimas

Kai Bronius Laurinavičius kunigavo Švenčionėliuose, buvau dar vaikas. Tačiau iki šiol prisimenu jį ir pasakojimus apie tai, kaip jis skatino blaivybę. Per pamokslus klebonas nuolat prašydavo, kad žmonės negertų nei šiokiadieniais, nei švenčių metu, o ypač per laidotuves. Laidodavo nemokamai, jei per gedulingus pietus būdavo pažadama neduoti alkoholio. Moterys būdavo įspėjamos nepardavinėti naminės degtinės. Kunigas sakydavo:

- Moterys, jei ne ant jūsų, tai ant jūsų vaikų galvų kris šios nuodėmės vaisiai. Tikrai neišdžius be pėdsakų motinų ir žmonų ašaros, išlietos dėl jūsų girdomų vyrų.

Beje, jo žodžiai iki šiol pildosi. Apylinkėj tebegyvena alkoholiu prekiavusių moterų, kurių sūnūs, vyrai prasigėrė, o kai kurios ir pačios degradavo.

Šviesus kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimas yra labai gyvas švenčionėliškių atmintyje ir ryškiausias iš visų čia dirbusių klebonų.

Vilnius, 1997 m.

Raimundas Jankauskas
Kai buvau „klapčiukas"

Per dvylika kunigavimo metų Švenčionėliuose kunigas Laurinavičius sutvarkė Mėžionėlių kapines, baigė statyti bažnyčią, kuri konsekruota 1959 m. rugpjūčio 9 d. Tai buvo vienintelė sovietiniais metais pastatyta ir pašventinta didelė bažnyčia Lietuvoje.

Kunigas labai mylėjo vaikus. Subūrė patarnaujančiųjų būrelį. Džiaugiuosi, kad ilgiau nei penkerius metus ir man su broliu teko laimė jame būti. Prisimenu visus: broliai Romualdas ir Jonas Jakučiai, Zigfridas ir Raimundas Jankauskai, Jaroslavas Moško, Pamietko ir kiti. Mergaitės procesijų metu barstydavo gėles. Su mumis kunigas Laurinavičius būdavo labai švelnus: kiekvienam rasdavo tinkamą žodį, vaišindavo saldainiais.

Kartą šv. Mišių metu patarnaudamas blogai padėjau Mišiolą: Mišiolas slinko nuo padėklo ir nukrito. Baiminausi, kad būsiu išbartas. Tačiau kunigas po šv. Mišių zakristijoje uždėjo man ant peties ranką ir nuramino.

Jei pamaldų metu kunigas pamatydavo į koloną ar sieną atsirėmus} žmogų, siųsdavo vieną iš patarnautojų perspėti: norėjo, kad bažnyčioje būtų tvarkinga, gražu. Pavargusieji sėdėdavo.

Kunigui dalijant Švč. Sakramentą mums tekdavo skaitikliu fiksuoti, kiek žmonių jį priėmė. Buvo vedama statistika, kurią per pamokslus skelbdavo.

Kunigas Laurinavičius buvo ne tik pats abstinentas, bet dažnai pamokslų metu bardavo girtaujančius. Dar nebuvo uždrausti kalėdojimai. Tad ir čia tekdavo padėti. Buvo labai jautrus vargšams: remdavo juos.

Lankiau aštuntą ar devintą klasę, kai nusiminęs kunigas atėjo pas mus į namus. Ilgai kalbėjosi su tėveliais: valdžia uždraudė vaikams tarnauti šv. Mišių metu. Padėkojęs tėveliams ir man su broliu, prašė daugiau netarnauti, o lankyti bažnyčią ir visada likti su Dievu širdyje.

Švenčionėliai, 1997 m. birželio 5 d.

Malvina Cicėnienė
Prašome jo užtarimo

Jis buvo tarsi tamsoje šviečianti žvaigždė: mėgo neturtą ir rūpinosi vargstančiaisiais, mylėjo vaikus ir guodė senelius, mokė žmones kantrybės ir linkėjo visiems Aukščiausiojo palaimos.

Gerai prisimenu senutę invalidę, gyvenusią Pašto gatvėje. Matydavau, kaip ją lankydavo kunigas Laurinavičius. Kartą užbėgo pas mus ir sako:

- Dieve padėk! Kaip jūs, varguoliai, statote namelį dviese? Dar nemačiau tokios stiprybės ir drąsos.

Aš pasiskundžiau menka sveikata. Jis palinkėjo tvirtybės, stiprybės:-

- Turėsite vaikams ir sau senatvėje lizdelį.

Prasitarė, kad kunigai - benamiai, bet, sakė, džiaugiasi tokiu likimu, nes šiandien čia, o rytoj - nežinia kur gali atsidurti. Taip ir buvo. Daug dirbęs, vargęs, pastatęs Švenčionėliuose bažnyčią, buvo ištremtas į Adutiškį. Nuvykome ten jo aplankyti. Jis nenusiminė - sakėsi, jog ir ten gerai: turįs daug vaikučių parapijiečių, tikinčiųjų pilna bažnytėlė, todėl jam nieko netrūksta. Tik ilgisi darbščiųjų bažnyčios statytojų, kurių aplankyti stokoja laiko.

- O kad aš būčiau paukštelis, turėčiau sparnelius, nuskris-čiau, aplankyčiau visus, - sakė jis.

Vis dėlto retkarčiais ir vėliau lankydavo. Jis žinojo, kad yra sekamas ir yra prasitaręs, kad gali tekti žūti. Sakė:

- Neliūdėkite, jeigu mane kas ištiks. Tik Švenčionėliuose laidokite.

O kaip buvo skaudu, kada jį teko laidoti Adutiškyje. Kai į Švenčionėlius sugrąžino, mes apsidžiaugėme, jog turime šį kankinį. Melsdami Dievą, prašome ir jo užtarimo. Tikime, ir ten jis nepamiršo mūsų ir visos Lietuvos.

Švenčionėliai, 1997 m. spalio 14 d.

Franekas Neucas
Kad būtų daugiau tokių kunigų

Dirbau ketaus liejinių gamykloje. Statant bažnyčią buvo reikalingi visokie įrankiai. Kunigo Laurinavičiaus prašomas, visus būtinus prietaisus padariau. Savo darbo įrankiais ir pats dirbau prie statomos bažnyčios: padėjau statyti didįjį altorių, atlikti daug kitų darbų.

Labai mus patraukė neeilinė kunigo asmenybė. Jis mokėjo žmones pagerbti, jiems padėkoti, atsilyginti. Jis buvo gabus kaip inžinierius ir pats viską mokėjo dirbti: taip tiksliai projektuodavo, apskaičiuodavo, kad mes stebėjomės, iš kur ta jo išmintis.

Man jau 90 metų. Visą amžių buvau ir esu tikintis, lankau bažnyčią. Tokio tvarkingo kunigo, koks buvo Laurinavičius, iki tol nebuvau sutikęs. Būdavo, paaukoju bažnyčios statybai kelis rublius, tai būtinai užbėgs ir padėkos arba kokią nors dovanėlę, bent šventą paveiksliuką padovanos.

Prisimenu, kai reikėjo šventinti jau pastatytą bažnyčią, neturėjo vyskupui kėdės. Užsakė padaryti, bet neradom tinkamos medžiagos. Tada nusprendėm kėdę pasiskolinti Švenčionyse. Bet kaip atvežti? Tais laikais gauti mašiną bažnyčiai buvo nelengva, todėl kunigas man pasakė:

- Žinai, Franek, čia ne bėda, aš atsivešiu dviračiu.

Šitą kalbą išgirdo vairuotojas Edvardas Trinkūnas. Jis tą kėdę atvežė, nors po to ir gavo MSV (Melioracijos statybos valdybos) administracijos papeikimą.

Jei ne šis kunigas, mes iki šiol melstumės mažoje, medinėje bažnytėlėje. O kur dar jo nuopelnai blaivybei, kiek jis padėjo žmonėms, kovodamas su girtavimu. Apie jo atliktus gerus darbus galima daug kalbėti ir rašyti. Jei būtų daug tokių kunigų, tai žemė galbūt būtų panaši į rojų.

Yra žmonių, kurie siūlo vieną Švenčionėlių gatvę pavadinti B. Laurinavičiaus vardu. Aš manau, kad tai būtų labai teisinga.

Švenčionėliai, 1995 m. gruodis

Pelagija Felicija Sušinskienė
„Ramybės drumstėjas"

- Važiuokim, būtinai važiuokim į kunigo laidotuves! Nors tik vieną kartelį teteko jį matyti ir girdėti, bet kodėl taip širdis mane traukia - nežinau. Tąsyk jis buvo užsukęs į Šeduvą (pas kanauninką, savo prietelį bendravardį Bronių Antanaitį) ir sakė bažnyčioje pamokslą. Pradėjo paprastais žodeliais, tačiau žodis po žodžio netruko patraukti visų dėmesį. Galėjai suprasti, kad tasai kunigas savo kukliame paprastume slepia didelę Dievo malonę žmonių širdims atverti. Kokia skaudi netektis šių dienų vargšei Lietuvėlei! - susikrimtusi kalbėjo mano kaimynė Agota Lukoševičienė, kai sužinojo apie tą baisų įvykį, jog kunigas Bronius Laurinavičius buvo pastumtas po sunkvežimio ratais.

Ak! Ir suplaukė žmonių minios į Adutiškį tą šaltą vėlyvo lapkričio dieną. Lauke aibės transporto priemonių iš visų Lietuvos vietų. Nutuokėme, kad dalyviai esame sekami saugumiečių, tačiau viską nustelbė bendras išgyvenimas: praradimo kartėlis ir klausimas jiems, įvykdžiusiems žmogžudystę, - kodėl jūs tai padarėte? Žmonės spraudėsi apie karstą, stengdamiesi prisiliesti brangių palaikų, atminimui nusiskinti lapelį nuo gėlės ar vainiko. Gavau ir aš baltą kalijos žiedelį iš mirusiojo bičiulio, kunigo Kazimiero Žemėno rankų.

Pirmoji mano pažintis su šviesiuoju kun. B. Laurinavičiumi prasidėjo 1958/9-aisiais metais Švenčionėliuose, kur dirbau mokytoja. Pasikviečiau slapta į namus pakrikštyti vaiką. Bijodama, kad kas nors nesužinotų, paprašiau, kad patsai kunigas ir krikštatėviu pabūtų. Augo krikštaduktė Rūta Teresė, žinodama turinti taurų krikštatėvį, kurį pirmą kartą pamatė po dvidešimties metų, būdama jau studentė.

Mano susitikimai su gerbiamu kunigu pasitaikydavo neakivaizdiniu būdu, kai Švenčionėlių padangėje atsitikdavo kokie nors reti dalykai. Man gyvenant Švenčionėliuose, buvo net du tokie atsitikimai, kurie suvirpino daugelį.

Pirmasis. Švenčionėliuose šventinama nauja bažnyčia! Keliai pilni žmonių - pavieniui ir šeimomis, su mažais vaikais ant pečių traukia į šventę, sukardami pėsti dešimtis kilometrų, nes kolūkių pirmininkams liepta neduoti transporto. Šita žinia eina iš lūpų į lūpas, ir mūsų, atokiau stovėjusiųjų, širdys šokteli krūtinėje iš nenusakomo džiaugsmo dėl tų pėsčiųjų keliauninkų su kūdikiais ant rankų. Naujoji bažnyčia buvo šventinama vasarą ir sutapo su kasmetiniu atostogaujančių vasarotojų antplūdžiu iš anuometinio Leningrado. Tad keliavo ir vasarotojai - daugiausia žydai - į šventorių, išpuoštą puokštėmis, laukų ir darželių gėlėmis. Klebonas Bronius Laurinavičius pats įteikinėjo kiekvienam po gėlę...

Kitas įvykis, sujudinęs Švenčionėlius, buvo jauno kunigo primicijos. Tokie įvykiai visais laikais būdavo parapijai didelė garbė, o tais ateistinės priespaudos metais kėlė ir nuostabą, kad štai atsirado toks žmogus! Tačiau primicijų negalėjau nei regėti, nei girdėti: užteko baimės, primicijų dieną tūnojau savo pastogėje. Mokytoja A. Duksienė man pašnibždėjo, kad primiciantą reikia pasveikinti. Ir suvenyrą turinti - albumą. Įrašėme į albumą Maironio žodžius, linkėdamos, kad primicianto sėjamą grūdą laimintų Dievas. Klebonas B. Laurinavičius priėmė iš mūsų patikėtos pasiuntinės suvenyrą.

Naujoji Švenčionėlių bažnyčia, sukėlusi rezonansą visoje Lietuvoje, ne per vieną dieną buvo pastatyta. Atkeltas į Švenčionėlius kun. B. Laurinavičius ryžosi neįtikimam žygiui - gauti leidimą baigti statyti bažnyčią. Ir prasidėjo prašymai, nesibaigiančios kelionės, užtrenkiamų durų klebenimai ir varstymai. Mažą tos odisėjos atkarpėlę man teko girdėti iš jo paties lūpų:

-...Pagaliau įžengiau pas Justą Paleckį. Šį kartą jis buvo vienas. Išdėsčiau savo reikalą. Per netrumpą mūsų pokalbį supratau, kad jis yra tikintis. Nors nieko konkretaus nelaimėjau, bet išėjau neužgautas; dargi palydėtas šitokių žodžių: „Suprantu jūsų rūpestį. Ir mano tėveliai buvo tikintys". O kai apsilankiau antrą kartą, Paleckis buvo ne vienas: tenai sėdėjo pirmininko pavaduotoja Diržinskaitė. Jai girdint, jis sako:

- Meski, kunige, aliuzijas į gyvenimą po mirties. Ką čia išsigalvojai - bažnyčias! Gyvenimas yra dabar, o ne po mirties. Rūpinkitės verčiau gyvųjų reikalais...

Tačiau kunigas Laurinavičius pasiekė savo: ne tik leidimą gavo, bet ir bažnyčią pastatė.

Kun. B. Laurinavičius kartą mus aplankė Šeduvoje, grįždamas iš Vilniaus, kur religijų reikalų įgaliotinis bylojo:

- Laurinavičiau, tave žinome: esi raguotas ir naguotas. Per ilgi tavo nagai. Aplaužysime.

Ir šiandien gerai prisimenu tuos pažadus, nes kunigas, juos perpasakodamas, parodė, kaip tąsyk atkišo „auklėjančiam" pareigūnui trumpai nukirptus pirštų nagus, ir pasakė:

- Niekad ilgų nagų nelaikau.

Sykį paklausiau, kaip jis taip paprastai, išmintingai ir svariai sugeba atsikirsti. Šviesios atminties kunigas atsakė Kristaus žodžiais:

- Kai stosite prieš teisėjus, negalvokite, ką reikės kalbėti: tą valandą bus jums duota.

Šeduva, 1997 m. rugsėjo 22-24 d.

Rūta Sušinskaitė-Minelgienė
Jo palaiminimą jaučiu

Bėga laikas, o kunigo B. Laurinavičiaus atminimas mano širdy ne blėsta, o vis labiau stiprėja.

Mačiau ir bendravau su juo tik keliskart gyvenime. Saugau atmintyje mamos pasakojimus, straipsnius apie jį jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

Esu dėkinga mamai, paprašiusiai jį būti mano krikštatėviu. Kartais susimąstau: ar ne iš jo tas nuolatinis Dievo ieškojimas? Juk šeimoje tvirto tikėjimo pagrindų negalėjau gauti, nes mama ir tėvas, augindami mus, septynis vaikus, ir sukdamiesi nepabaigiamų rūpesčių karuselėje bei KGB nurodymu sekami artimiausių kaimynų ir bendradarbių (tėvas - iš Vorkutos grįžęs nepriklausomos Lietuvos karininkas, mama - mokytoja), apie Dievą daug nekalbėjo: slapta krikštijo, slapta kituose miestuose priėmėme Pirmąją komuniją, slapta gavome Sutvirtinimo sakramentą...

Buvau dar maža, kai išvažiavome iš Švenčionėlių. Kunigas po krikšto mano mamai yra pasakęs: „Duokit man žinių apie jos tolesnį gyvenimą". Tačiau pirmą kartą savo krikštatėvį pamačiau tik studijų metais.

Bet visų pirma noriu štai ką papasakoti. Žinau, kad kunigas, būdamas labai kuklių poreikių, daug ką rėmė materialiai. Tą jis galėjo daryti nepažeisdamas kito orumo. Aplankęs mane studijų metais irgi paliko 100 rublių (tuo metu, ir dar studentei, tai buvo nemaži pinigai). Po neseniai įvykusio atsitikimo tie 100 rublių man įgavo naują prasmę. O buvo taip.

Prieš porą metų suskambo skambutis iš provincijos:

- Būtinai nuvažiuok į kunigo B. Laurinavičiaus žūties 19-ųjų metinių minėjimą Vilniuje. Yra žinutė „Valstiečių laikraštyje".

Tikrai, skyrelyje „Atmintis" radau skelbimą, jog 16 val. įvyks minėjimas jo žūties vietoje, o 18 val. - šv. Mišios Arkikatedroje. Tuo metu tiek buvau išsekinta kasdienybės (visi vaikai dar nedideli, jauniausiajam vos metukai), tad pradžioje su mažais vaikais važiuoti vakare (o vyras iš darbo galėjo grįžti ne anksčiau kaip 16-17 vai.) atrodė sunku ir rizikinga. Bet mintis nedavė ramybės, ir nutarėme nors į šv. Mišias nuvykti. Vilnietė sesuo pridėjo:

- Pernakvosi pas mane. Aš jūsų prieš 18 val. lauksiu prie Vilniaus ir parodysiu trumpesnį kelią į Arkikatedrą. - Apsisprendėme...

Katedra - pilna žmonių! Palikusi vaikus vyro globai, nuskubėjau prie klausyklos langelio, kad tyra širdim dalyvaučiau aukoje už krikštatėvį. Mažiausias sūnus buvo neįtikėtinai ramus. Po Mišių nuėjome pasimelsti į Šv. Kazimiero koplyčią. Mums iš ten išeinant, nepažįstamas vyriškis manęs paklausė:

- Ar čia visi jūsų vaikai? - Ištaręs: - Čia jums, - kažką įdėjo į mažojo, kurį laikiau ant rankų, rūbelį, o pats tuojau pasišalino. Ištraukiau: 100 litų! Tai mačiusi sesuo garsiai ištarė mano mintį:

- Ar tai ne ženklas iš dangaus?

Turiu pripažinti, kad po šio ženklo daug lengviau pradėjau sugyventi su savo kasdienybės kryžiumi. Manau, kad ne be šio kankinio kunigo tarpininkavimo į mano gyvenimą įėjo ir kitas panašaus likimo kunigas - Juozas Zdebskis. Įėjo ir vis labiau įsitvirtina dėka taip pat kankinės a. a. sesers Loretos Teresės Paulavičiūtės bei šio kunigo bendraminčių išleistų knygų. Įėjo nejučiom, lyg per „atsitiktinai" perskaitytus straipsnius spaudoje apie kankinius vyskupus, kunigus.

Iš tų kelių susitikimų su kun. B. Laurinavičiumi išliko labai kuklaus, asketiško, mažai kalbančio, daug dirbančio, degančio stipria vidine ugnimi Kunigo paveikslas. Esu iš jo gavusi kelis laiškelius ir nuotrauką. Pabaigoje buvo linkėjimas: „Tesaugo Tave Dievas nuo girtuoklių!" Kol kas jis pildosi.

Ryškiau prisimenu pirmą ir paskutinį (jo žūties dieną) pasimatymus.

Pirmą kartą jį aplankiau Adutiškyje, 1978 ar 1979 metais. Su drauge žiemos atostogų metu slidinėjome Ignalinos apylinkėse, o grįžtant į Kauną nutarėm užsukti į Adutiškį. Sugalvojusios netikėtą apsilankymą, neturėjome jokios dovanėlės. Greitomis išrinkome žvakidę. Įteikus kunigas nuoširdžiai pasigrožėjo ja ir vėliau, apsilankiusi pas jį, mačiau padėtą matomoje vietoje. Mes svečiavomės berods dvi dienas. Parodė savo biblioteką, kur galėjome pasirinkti literatūros. Jokių ilgų filosofinių pokalbių nebuvo. Kunigas dirbo. Netrūko interesantų. O ir jis pats ilgokai sėdėjo savo kambaryje prie rašomojo stalo. Matėme kuklią, net asketišką kunigo buitį: jokių patogumų. Išvykstant mus, dvi studentes, apdovanojo - įteikė po 100 rublių ir kiekvienai dar po meno kūrinį.

Svečiavausi ir viena. Tąsyk teko su juo pavažinėti ir ilgiau pasikalbėti (vyko į kunigų susitikimą Ceikiniuose). Savo mašinos neturėjo, tad samdė vairuotoją. Nukeldavo kepurę prieš kiekvieną pravažiuojamą pakelės kryžių ar bažnyčią. Grįžus prašė peržiūrėti rusiškai rašytą raštą dėl tikinčiųjų teisių. Prasitarė apie nuolatinius saugumo trukdymus. Prisimenu jo palaiminimą išvažiuojant su jo giminaičiu, su kuriuo grįžau namo: mašiną peržegnojo dideliu kryžiaus ženklu ir pabėrė gėlių žiedų. Kartą esu jo klaususi apie kunigystės pašaukimą. Sakė, kunigu norėjęs būti nuo mažens: net pavydėjęs mergaitėms, procesijų metu barsčiusioms gėles.

Esu klausinėjusi ir apie pokario metus. Įsiminė pasakojimas apie keliones pas ligonius. Sakė, būdavo, pašaukia naktį pas mirštantį. Eidamas per laukus, jis skambindavo varpeliu, kad žinotų, jog kunigas eina, ir nešautų.

O tą dieną, kai ėjo jo paskutinės valandos žemėje, aplankė ir mane Kaune. Įėjęs paklausė: „Ar dar niekas nepakirpo sparnų?" Sakė, jog buvo dingęs jo pasas ir gavo iš Kaune dirbančios kirpėjos laišką, jog rado jį ir galima atsiimti. Dėl to ir atvykęs. Gal tai buvo saugumo pinklės jį tą dieną pasekti ir susidoroti? Paklausė, ar neskaičiau „Tiesoje" straipsnio apie jį. Atsakiau, kad ne. (Vėliau, beje, susiradau tą straipsnį. Kad ir kaip mėginta kažko pripaistyti, bet nieko, kas galėtų sumenkinti šį kunigą, neradau.) Atsisveikindamas vėlgi paliko dviejų stipendijų sumą. Kaip sužinojau vėliau, viską išdalydavo kitiems...

Kai šiais metais važiavau į ses. Loretos Teresės Paulavičiūtės mirties pirmųjų metinių minėjimą Vilniuje, pirmiausia užsukau į Aušros Vartus, kur kaip tik buvo kalbama Skausmingojo Rožinio dalis už Lietuvos kankinius. Uždegiau žvakelę ir kunigo žūties vietoje. Jo paminkle išskobtiems jo testamentiniams žodžiams: „Norėjau skelbti tikėjimą ir padėti vargstantiems" - atliepia žodžiai paminkluose ses. Loretai Teresei Valkininkuose ir kun. Juozui Zdebskiui Rudaminoje: Meilė niekada nesibaigia...

Kaunas, 2002 m.

Julius Gerojimas
Nuoširdus žmogus, geras patarėjas

Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas, vaizduojantis Kristų prieš Pilotą, kankinį žmogų surištomis rankomis, bet nepalūžusį, veržlų, žvelgiantį drąsiai. Kiekvieną kartą, kai sustoju prie šio monumento, prisimenu nuoširdų, narsų, uolų kunigą Bronislovą Laurinavičių, kuris čia, savo prakaitu aplaistytoje žemėje, palaidotas. Kiekvienas žmogus prisimena jo darbštumą. Tai buvo vargdienis, nežinojęs nuovargio, nepabūgęs persekiojimų, dirbęs visų labui, visur skubantis ir spėjantis. Kunigas buvo pavyzdingas dvasinis ganyto-įas: nuoširdžiai užjausdavo, paguosdavo, nuramindavo mažus ir senus.

Niekada nepamiršiu man duoto kunigo Broniaus patarimo. 1964 metais sukūrę šeimą, su žmona nutarėme pasistatyti nors mažą namelį, kad nereikėtų visą gyvenimą būti nuomininkais. Nors neturėjome lėšų, bet, pasitikėdami savo jaunyste, darbštumu, ryžomės. Surinkus visus reikiamus dokumentus, miesto vykdomasis komitetas davė sklypą. Čia ir sukilo prieš mus vietos bobutės. Esą mes, tokie ir anokie, lendame į bažnyčios žemę. Sklypas iš tikrųjų buvo bažnyčios pašonėje. Nežinodamas, ko klausyti, kreipiausi į patį kleboną. Sutiko jis mane ypatingai nuoširdžiai ir patyręs, ko atėjau, pasakė:

- Prieteliau, aš tik džiaugčiausi, kad jūs čia statytumėte. Būsime kaimynai. Juk vis tiek kas nors pasistatys... Dėl žemės, nors ji kažkada ir buvo parapijos, ir dėl priekaištų nesisielok, mes nieko nepakeisime. Miestas plečiasi ir plėsis. Taigi, brolau, statykis.

Tą aš ir padariau.

Būdami kaimynai, matėme jo gerumą: nepraeidavo jis, ne-pakalbinęs mažo, nepaguodęs seno. Tik nepakentė girtuoklių, ištvirkėlių, melagių, veidmainių. Nors neilgai klebonui buvo skirta gyventi šioje parapijoje, jis nuveikė neapsakomai daug. Jį prisimena visi parapijiečiai. Iš Švenčionėlių perkeltas į Adutiškį mūsų buvęs kaimynas liko nuoširdus bičiulis. Kada tik užsukdavome pas jį, visuomet būdavome išklausomi, gaudavome patarimų.

Kiek žinau, ir Adutiškyje jis buvo „nenuorama" - remontavo bažnyčią, visus rėmė, visur suspėdavo. Dirbdamas vairuotoju, aš kelis sykius vežiau iš Švenčionėlių lentpjūvės į Adutiškį lentas, aplankiau kunigą. O vėliau dažnai susimąstydavau prie jo kapo. Menu jį kaip ištikimą draugą, gerą patarėją, dorą kunigą, nuoširdų žmogų.

Švenčionėliai, 1995 m. lapkritis

Vanda Gerojimienė

Skiepijęs tarpusavio meilę

Dvylika metų mes praleidome kunigo Broniaus Laurinavičiaus ganytojiškoje globoje. Daug sunkių išgyvenimų esu patyrusi, bet ypač skaudu prisiminti 1981 m. lapkričio 24 d. To jausmo, kuris ir šiandien neišblėsęs mano širdyje, neįmanoma išreikšti žodžiais. Vėl prisimenu kunigo Laurinavičiaus nuopelnus mūsų parapijai, jo rūpinimąsi choru, procesijomis. Sunku šiandien suminėti visus didelius darbus, kurie buvo atlikti per dvylika metų. Tereikia pamatyti mūsų bažnyčios bokštus, žvelgiančius į dangų, pasigėrėti meniškais altoriais, ir širdį užlieja džiaugsmas ir pasididžiavimas. Tai iškalbingas kunigo nenuilstamo darbo, aukojimosi paminklas. Jis amžinai liudys apie tą didį triūsą, nemigo naktis, pasišventimą, su kiekviena plyta tarsi įmūrytą į didingą pastatą.

O koks sunkus kelias nueitas norint gauti leidimą statyti bažnyčią. Pagaliau kunigas sužinojo, jog leidimas būsiąs duotas. Teko vykti į Vilnių. Važiavo pats Laurinavičius, komiteto pirmininkas Tiška, Anastazija Martinkėnienė, jauna mergaitė Nastutė ir Bernardas Gerojimas. Tuo metu buvęs religinių reikalų įgaliotinis J. Rugienis, visus nužvelgęs, puolė Bernardą:

- Jaunas vyras, neturi darbo, kad tokiais niekais užsiiminėji? Parodyk pasą.

Kai parodė, net nežiūrėjo, įmetė į stalčių ir užrakino. Kaip pasakojo man kunigas, Bernardas nusišypsojęs ir taręs:

- Ponas įgaliotini, kam jums mano pasas, gal į užsienį norite išvažiuoti?

Tas dar labiau supyko, pasą atidavė, o dėl leidimo nesileido į kalbas - teigė nieko nežinąs. Tik trečią dieną atsiuntė paštu. Tada mes su kaimyne Regina Uzieliene mokėme mergaites gėles barstyti, ruošėme Sekminėms. Matom, atbėga kunigas švytinčiu veidu:

- Sveikinkit visus, ką sutiksit: gavom leidimą!

Namuose papasakojom apie tai savo vyrams. Čia jie vienas kitam pašnibždėjo, žiūriu - jau penkiese, susėdę ant suoliuko, tariasi. Pinigų nėra. Kaip tik tuo metu buvo atsiųstas savivartis kelių remontui, vairuotojai gyveno viešbutyje.

Bernardas tuoj nuėjo ir su jais susitarė. Vieną vakarą po darbo atvažiavo mašina ir Viktoras Uziela su Bernardu, pasiėmę kastuvus, sėdo į ją. Jonas Basiūnas, Adomas Milaševičius, Florijonas Ruzgas nubėgo kviesti talkos. Taip kastuvais tą vakarą buvo pakrautos 36 mašinos žvyro. Visi dirbo nesidairydami. Per Sekminių pamokslą kunigas Laurinavičius sakė:

- Būkit dėkingi, parapijiečiai, visam bažnyčios komitetui. Kiek daug laiko ir pastangų jie aukojo leidimui gauti. Ypač Bernardui, kuris su kaimynais suruošė talką ir jau atvežė 36 mašinas žvyro.

Kunigas dėkojo už mažiausią darbelį, menkiausią paramą, prieš piktus valdininkus mokėjo padrąsinti ir mus, tokius paprastus, keldavo iki dangaus.

Vieną kartą nuėjau padirbėti prie bažnyčios, kur buvo daug talkininkų. Kaip nuoširdžiai jie dirbo! Girdžiu, vieni šnekučiuojasi lenkiškai, kiti - rusiškai. Klausiu moterų, kurios beveik nuolatinės darbininkės, kas čia tokie? O ji sako: „Leningradiečiai vasarotojai. Jie daug aukojasi, padeda ir darbais, ir pinigais". Jautėme tų žmonių meilę, draugiškumą, pagarbą, nepaisant tautybės. Atrodė, kad čia pluša viena didelė šeima.

Kunigas pastebėdavo kiekvieną žmogų, vertindavo kiekvieną menkiausią darbelį. Štai padėkos raštas Jonui Basiūnui:

Švenčionėlių Romos kat. Bažnyčios komitetas reiškia meistrui Jonui Basiūnui (gyv. Švenčionėlių m., Pašto g.) didžiausią padėką už nuoširdų, sąžiningą darbą ir rūpestingą vadovavimą dirbusiems staliams, baigiant Švenčionėlių bažnyčią.

Darbą įvykdė meistras Basiūnas kruopščiai. Tai retas meistras, kuris toks sąžiningas ir brangina medžiagas. Darbu įrodė, kad vertas didžiausio pasitikėjimo ir padėkos.

Daug pastangų padėta mūsų parapijoje gyvosios Bažnyčios kūrimui. Kai ateizmo buldozeris griovė Bažnyčią iš vidaus, kunigas Laurinavičius kaip ąžuolas atlaikė visas audras. Ir visiems sakė:

- Tik nereikia bijoti. Nepasiduokite, nes jei tik pagauna dantračiai nors truputį rankovės, tai įtraukia ne tik ranką, bet ir visą suglamžo.

Artimiausi kunigo draugai buvo mažieji. Mergaitės adoravo, berniukai tarnavo šv. Mišiose. Ir ėjo į bažnyčią ne liepiami, o lyg magneto traukiami. Juos viliojo šiltas ir švelnus kunigo žodis. Vaikai nepabūgdavo nei pūgos, nei šalčių: įsisupa, būdavo, į kailinius ir bėga rožančiaus giedoti.

Teliko padaryti altorių. Vieną sekmadienį per pamokslą kunigas kalbėjo, kad rytoj pradedama dėti pamatus didžiajam altoriui. Bet tam reikia akmenų. Ir pasakė (gal pusiau juokais), kad jei kiekvienas atneštų nors po vieną akmenį, gal jų ir užtektų altoriaus pamatams. Tai girdėjo ir vaikai. Todėl, eidamas pirmadienį į talką prie bažnyčios, trimetis Rimukas Gudelis prisirinko pilną mažą kibirėlį akmenukų ir nunešė. Paklaustas klebono, ką čia neša, atsakė:

- Akmenis altoliui. - Tuo tarsi užkrėtė ir visus. Žmonės nešė akmenis maišais, vežė vežimėliais, vaikai kibiriukais, ir tikrai didžiojo altoriaus pamatams riedulių užteko.

Prisimenu, kaip šv. Kalėdų antrą dieną parbėgę iš mokyklos vaikai pasakojo turėję rašyti rašinį. Mokiniai, kurie lanko bažnyčią, direktoriaus nurodymu, buvo išvedžioti po laisvus kabinetus. Kiekvienam įteiktas popieriaus lapas, parkeris ir liepta rašyti: „Ką tau duoda klebonas? Ką duoda bažnyčia? Ką ten darai?" Kabinete, be vaiko, buvo dar prižiūrėtojas -mokytojas. O jeigu kuris mokinys nesugebėjo parašyti, jam paprasčiausiai buvo padiktuota. Rašinys truko dvi pamokas ir dvi pertraukas.

Kitą dieną nuėjau į mokyklą. Pasirodė, esu ne viena: prie direktoriaus Z. Baranausko durų stovėjo 18 tėvų. Net nustebau, nes jokio susitarimo nebuvo. Paklaustas, ar galima užeiti visiems kartu, direktorius liepė eiti po vieną. Pirmasis įėjo D. Laurinčiukas. Vaiko rašinį jam parodė, bet šis greit paėmė atsakymą ir išėjo. Antra ėjau aš. Pasakiau norinti paskaityti, ką parašė vaikai. Direktorius teigė neturįs tų lapų. Jis grasino galįs atimti motinos teises, nes vedžiau vaikus į bažnyčią, kai jie turėjo ilsėtis. Piemenėlių šv. Mišios vyko 24 val. Pasakiau:

- Labai malonu, nes tokios garbės iš Dievo dar nesu užsitarnavusi. - Kitą dieną vėl nuėjau lapelių, bet direktorius sakė juos išvežęs į Švenčionis. Rajono pirmininko pavaduotojas tvirtino nieko nežinąs apie lapelius. 1968 m. sausio 6 d. mano vyras parašė tokį pareiškimą Lietuvos SSR švietimo ministrui: „Prašau duoti įsakymą, kad drg. Baranauskas prievarta išreikalautus jo padiktuotus pareiškimus grąžintų ir daugiau vaikų neprievartautų. Padiktuota, kad mūsų vaikai klebonui tarnauja. Aišku, kad mano vaikai nėra klebono tarnai. O kai kada šv. Mišias paadoruoja, tai nėra jokia tarnystė".

Klebonas daug dėmesio skyrė bažnyčios chorui. Ir dabar kambaryje kabo šv. Kazimiero paveikslas, klebono dovanotas vyrui 1961 m. Kalėdų proga, su užrašu: „Gerojimui Bernardui: už uolų, nuoširdų, stropų ir pasiaukojantį dalyvavimą Švenčionėlių bažnyčios chore".

Aš dovanų gavau paveikslą „Šv. Mergelė Marija su Jėzumi ant rankų" už gerą vaikų auklėjimą.

Kiekvienais metais per šv. Kalėdas choristams kunigas ruošdavo dovanas, loteriją, kurioje visi bilietai būdavo laimingi. Atsitikus nelaimei, kiekvienam ištiesdavo pagalbos ranką, skubėdavo į jo namus. Kilus nesutarimams tarp choristų, pats viską išsiaiškindavo, visus sutaikydavo, nes Kristus mokė ugdyti artimo meilę, pakantumą kito nuomonei.

Su ašaromis akyse ne tik choristai, bet ir kiti švenčionėliškiai šaltą 1968 m. kovo dieną lydėjo kunigą iš Švenčionėlių į Adutiškį. Per atsisveikinimo pietus buvo pasakyti žodžiai:

Gerbiamas klebone, palydėdami jus į naują parapiją, mes negalime išreikšti tos padėkos, to dėkingumo, kurį jaučiame už Jūsų nenuilstamą ganytojišką darbą gyvajai Bažnyčiai, mūsų šeimoms, mūsų vaikams ir kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Jiis išvykstate, bet Jūsų darbai lieka mūsų širdyse! Ačiū Jums. Telaimina Jūsų žingsnius ir kilnius darbus pats Aukščiausiasis.

Lydėjusieji iki Adutiškio sustatė visus atvežtus baldus, sutvarkė kambarius. Per Atvelykį kunigas surengė pietus ir pakvietė švenčionėliškius choristus. Valdžios paklaustas, kodėl taip darąs, atsakė:

- Kaip aš galiu nepadėkoti tiems žmonėms, kurie mane ne pervežė, bet pernešė ant rankų?

Švenčionėliškiai nepaliko vieno kunigo ir Adutiškyje. Dažnai mes jį aplankydavom. Vardo dieną visi skubėdavom pasveikinti. Priėmęs glėbį kardelių, išbučiuodavo kiekvieną žiedą, dėkodamas, kad gėlės atkeliavusios iš Švenčionėlių darželių.

Kada užsukus, tuoj veda prie stalo, vaišina tuo, ką turi, nors bulve su ridiku. O mums išvažiuojant prašo vaikus, kad apibertų mašiną gėlėmis.

Vamzdžius centriniam šildymui, lentas grindims, kai Adutiškio bažnyčia buvo remontuojama, vežė žmonės iš Švenčionėlių. Kryžių, kuris stovi Kackonių kapinėse, iš miesto atvežėme paslėptą tarp lentų.

Į širdį įsmigo toks atvejis. Vieną kartą, jau besiruošiant išvažiuoti, niekaip neradom kunigo atsisveikinti. Pagaliau pamatėme jį su jurginais rankose. Jis bėrė gėles, mane ir vyrą sujaudindamas iki ašarų. Taip jis mokėjo visiems atsidėkoti.

Kartą per atlaidus negalėjau suprasti, kodėl kunigas stato tiek daug stalų. Juk vyskupą jau išlydėjo. Matau, ateina į kambarį man nepažįstami žmonės. Tai buvo daugiausia medikai iš Kauno: politinio kalinio Viktoro Petkaus žmona su vaikais, Butkevičius, daug kitų šeimų su vaikais. Mums juos pristatė kaip „Kauno žvaigždes, kurios šviečia ir šildo Lietuvą". Pas kunigą apsilankydavo bičiulių iš įvairių Lietuvos, taip pat Baltarusijos vietų. Net santuokos sakramento atvykdavo iš Baltarusijos žmonių, gyvenusių už 100 kilometrų.

Skaudu prisiminti kunigo laidotuves. Žinią apie kunigo Laurinavičiaus tragišką žūtį gavome ankstų lapkričio 25-osios rytą. Iš Adutiškio paskambino bažnyčios komiteto narė Ciprijona Burokienė. Ir mes, ir kunigas ją vadindavom tik Ciprute. Ji buvo veikli katalikė. Žinios priblokštas mano vyras nežinojo ko griebtis. Bet mintyse vis skambėjo kunigo žodžiai: „Tave įpareigoju, Bernardai, mane palaidoti Švenčionėliuose. Gali būti, kad negausi transporto, bet tai ne bėda. Jeigu žiemą, tai nu-vežkit ant rogučių, o jei vasarą, - tai du dviračius sustatę atgabenkit". Ir man kartojo tą patį. „Gal blogai jaučiatės?" -paklausiau. - „Ne, aš stiprus kaip liūtas. Bet gali prisiliesti pikta ranka, nes jaučiu kėslus".

Dvasininkas pasakojo, kad vieną kartą jį sekiojo raudonos spalvos „Žiguliai". Nors ėjęs pačiu kelio pakraščiu, mašina važiavusi taip, kad turėjęs trauktis į griovį. Apie galimą mirtį jis kalbėjo ir parapijiečiams Adutiškyje: „Jeigu rasit pasikorusį, žinokite - ne aš pats. Jeigu rasit nusinuodijusį, žinokit - ne aš pats. Jeigu rasit nutrenktą mašinos ar po traukiniu, žinokit

- ne aš pats". Savo lemtį nujautė, todėl taip reikalavo palaidoti jį Švenčionėliuose: jei ne bažnyčios šventoriuj, tai kapinyne prie kunigo Dilio motinos.

Mano vyras po skambučio taip susijaudino, kad aš bijojau jį vieną leisti į Adutiškį. Važiavo kartu su dukra Aldona. Jis būtinai turėjo pasakyti apie kunigo valią dėl laidojimo. Čia visi buvo apmirę iš skausmo, niekas nežinojo, ką daryti. Kai vyras viską pranešė, neatsirado tokių, kurie priešintųsi. Buvo atvažiavę kunigai K. Žemėnas ir V. Černiauskas. Sutarėme, kad pirmą naktį pašarvosime Adutiškyje, o laidojimo dieną -Švenčionėlių bažnyčioje.

Kitą rytą mano vyras važiavo į Švenčionių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą užsakyti transporto. Gerai pažįstamas direktorius Gutmanas, nuoširdus, ūkiškas žmogus, sutiko padėti, pasiūlė ir kilimų mašinai iškloti. Vyras sakė, jog tereikia, kad rytoj atvažiuotų mašina į Adutiškį, prie bažnyčios. Ten ji turėtų būti apie 12 val. „Gerai, - sakė direktorius.

- Mokėk pinigus, ir viskas". Sekretorė įspėjo direktorių, kad reikės vežti ne bet ką, o kunigą. „O kas man. Ar kunigą vežt, ar ubagą". Suskaičiavo 58 rublius, išrašė kvitą. Tačiau mašina į Adutiškį neatvyko.

Tada po laidotuvių pirmadienį vyras nuvažiavo atsiimti pinigų. Gutmanas ėmė teisintis, kad mašina sugedo. „Turbūt, kažkam protas sugedo", - pasakė Gerojimas. Ten kabinete sėdėjo ir nepažįstamas tipelis, parduotuvėje sekiojęs mano vyrą.

Pati aš turėjau kitokio darbo. Parapijiečiai ruošė maistą: kas ko turėjo. Moterys gamino pietus, nes buvo nutarta vienai nakčiai pašarvoti kunigą Švenčionėliuose. Į Adutiškį maisto vežti jau nereikėjo, nes ten taip pat buvo užtektinai.

Bet kunigo Laurinavičiaus palaikų nepavyko atvežti į Švenčionėlius. Atvažiavo dekanas A. Ulickas ir davė visai kitus nurodymus. Priėjome ir mes paklausyti, kaip jis komanduoja. Kunigas K. Žemėnas pakvietė dekaną į šalį, sakydamas, kad čia yra atstovas iš Švenčionėlių, kuris nori pakalbėti dėl laidotuvių eigos. Aš ir pradėjau sakyti, kad velionio noras ir prašymas buvo palaidoti jį tik Švenčionėliuose. Dekanas net iš vietos pašoko:

- Taip nebus. Čia nesąmonė. Aš viską suderinau su valdžia. Jeigu priešinsitės, aš iškviesiu miliciją ir bus tvarka, - jo žodžius atpasakojo vyras.

Parapijiečiai labai stengėsi, kad būtų įvykdyta klebono Laurinavičiaus valia. Į Švenčionis pas rajono pirmininką Kuzminą važiavo kunigai A. Keina, K. Žemėnas, taip pat J. Pranskienė. Pas jį ėjo ir Švenčionėlių delegacija - B. Gerojimas, A. Garla, Z. Lukošienė. Pas Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininką Vainauską ėjo kiti (O. Lazauskienė, A. Gruzdienė, C. Jusys, P. Basiūnienė, R. Uzielienė, M. Cicėnienė, D. Žigienė, aš).

Deja, nieko nelaimėjome: kunigo Laurinavičiaus testamentas liko neįvykdytas. (Mano vyras labai susikrimto, po mėnesio jį sunku buvo atpažinti. Gal todėl nesulaukė ir kunigo Laurinavičiaus metinių, nors joms labai ruošėsi.)

Palaidojus kunigą Adutiškyje, švenčionėliškiai susirinko pas mus gedulingų pietų. Čia buvo ir mūsų klebonas K. Gailius, šeimininkavo D. Žigienė, P. Basiūnienė, R. Uzielienė ir kitos moterys. Likusį maistą nunešėme į kleboniją - laidotuvių tęsiniui. Pirmadienį stalai buvo pilni, susirinko daug kunigų, giminių.

Kunigo valia įvykdyta tik 1988 m. lapkričio 25 d. Tą dieną kun. Broniaus Laurinavičiaus palaikai buvo iškilmingai pervežti iš Adutiškio ir palaidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje. Ant kapo 1991 m. birželio 14 d. buvo atidengtas ir pašventintas paminklas.

Kunigas Bronius Laurinavičius visų pažinojusių atmintyje liko kaip šventasis, visą laiką skiepijęs tarpusavio pagarbą ir meilę. Visus pažįstamus kunigas vadino mažybiniais, maloniniais vardais. Būdamas Adutiškyje, jis nepamiršo šių vardų. Jeigu žmogus mirdavo, tai pas Gudelius būdavo palikta pinigų gėlėms. Kunigo vardu jo mylimi berniukai nunešdavo jų į laidotuves.

Kunigas Laurinavičius išmokė tikinčiuosius mylėti. Labai nustebau per savo vyro laidotuves pamačiusi atvykusius kunigo gimines - Pranskų ir Girdauskų šeimas iš Vilniaus. Pagerbti mirusiojo atvyko ir tikintieji iš Adutiškio: Bronė Steponienė, buvusi kunigo šeimininkė Verutė, Ciprijona Burokienė, sesutės Marytė ir Onutė. Prisimindamos kilnaus dvasininko pamokymus, mergaitės gėlėmis nubarstė kelią nuo namų ligi bažnyčios, kuriuo nešė mirusįjį. Aš net nesupratau, kam joms tada prireikė astrų. Vyras nebuvo ypatingas žmogus. Bet kunigo išmokytos užjausti kitus, atvažiavo ir Adutiškio moterys. Tai mane paguodė sunkią valandą.

Kaip kunigas gerbdavo mirusiuosius gėlėmis, taip iki šiol švenčionėliškiai per kiekvienas laidotuves vis padeda puokštę arba krepšelį ir ant jo kapo. Gėlės tarsi jungia kunigą, iškeliavusį amžinybėn, ir mirtinguosius, kurie dar čia, žemėje. Kunigo kapo gėlės vis keičiamos: tik buvo snieguolės, jau raktažolės ar dar kitos. Tas kapas traukte traukia žmones. Čia, trumpam sustojęs, susimąstai, pagalvoji apie savo gyvenimą, palygini jį su kunigo nueitu keliu, atliktais darbais, tragiška mirtimi.

Švenčionėliai

Birutė Gerojimaitė-Rainienė
Gerumo įsikūnijimas

Pirmasis skausmingas išsiskyrimas buvo kunigą Bronių Laurinavičių iškeliant iš Švenčionėlių. Ne viską aš tada supratau, nes 1968 m. man buvo 10 metų. Tik kai pamačiau, kad verkia tėvelis, gaila buvo tokio gero kunigėlio ir man.

Būdama 16-17 metų, per vasaros atostogas daug laiko praleisdavau pas kunigą, nes Adutiškio bažnyčioje vyko remontas: keitė grindis, vėliau skarda dengė stogą ir įrengė šildymą. Aš padėdavau šeimininkei gaminti pietus talkininkams: kasdien pietaudavo daug darbininkų. Šventadieniais sunkių darbų dirbti nereikėdavo: tada kunigas važiuodavo lankyti senų, paliegusių žmonių, teikti sakramentų. Mus, vaikus, pasiimdavo kartu. Mes seneliams nuveždavome duonos, kruopų, miltų, prinešdavome į gryčią malkų, vandens. Sekmadieniais jau nuo pusiaunakčio į kleboniją rinkdavosi maldininkai, atvykę traukiniu iš Vitebsko ir kitų sričių. Prisimenu, kaip kunigas jų gailėdavosi: „Kokie vargšai šie žmonės, kad neturi bažnyčios palangėje, reikia daug jėgų kelionei". Todėl, kai seniau spaudoje kunigui būdavo priekaištaujama, kad esąs nacionalistas, aš bjaurėjausi „Tiesa" vadinamu laikraščiu.

Kai turėdavau laisvesnio laiko, padėdavau spausdinti mašinėle kunigo rankraščius. Vieni jų būdavo adresuoti Lietuvos Ministrų tarybai, Centro komitetui, kiti - Maskvos aukščiausioms instancijoms. Maskvos vadovai buvo prašomi, kad Baltarusijos mokyklose leistų įvesti gimtosios baltarusių kalbos pamokas. (Mokyklose tada dėstyta tik rusų kalba, kuri vaikams sunkiai suprantama.) Mums kunigas aiškindavo, kad baltarusiai - labiausiai nuskriausta tauta, daugiausiai nukentėjusi karo metais.

Prisimenu vieną sekmadienio vakarą, kai mes iš Švenčionėlių važiavome sveikinti kunigo vardadienio proga. Tuo pat metu į vakarines šv. Mišias atvažiavo pilnas autobusas vestuvininkų. Bet Santuokos sakramento kunigas nei per šv. Mišias, nei po jų neteikė. Todėl visi sužiurome į kunigą ir į vestuvininkus. Paaiškėjo, jog jaunieji sutuokti šeštadienį, o sekmadienį vėl važiavo apie 100 km, norėdami pasveikinti kleboną vardadienio proga ir pabūti šv. Mišiose. Visiems vestuvininkams kunigas bėrė gėles. Jis džiaugėsi, dėkodamas, kad jie negėrė svaigalų, o atvažiavo pasimelsti.

Vasarą, berods 1975 m., aplankėme kunigo tėviškę, jo tėvelių kapus, užėjome į tuo metu neveikusią bažnyčią, kurioje gyveno tūkstančiai balandžių. Prisimenu, jis bėgiojo lyg vaikas iš kiemo į kiemą, bučiavo savo pažįstamų senukų raukšlėtas kaktas, rankas ir kiekvienam įduodavo po kokią lietuvišką knygelę. Tie visi žmonės jį pažinojo, su ašaromis pasitiko ir išlydėjo.

1976 m. aš stojau studijuoti į Lietuvos veterinarijos akademiją. Kunigėlis nuoširdžiai džiaugėsi, daug meldėsi už mano sėkmę. Vis skambindavo bičiuliams į Kauną, o per juos aš siųsdavau žinias, kaip man sekasi. Kaune aš jau turėjau keletą adresų, gautų iš kunigo, kur galėdavau užėjusi išsipasakoti ar gauti pagalbos.

1977 m. baigusi pirmą kursą, nusprendžiau kurti šeimą. Nuvažiavome į Adutiškį tartis dėl santuokos. Išaugusi jo akyse, tik pas jį norėjau būti tą laimingiausią dieną. Važiavau su savo būsimuoju vyru. Kunigas labai rūpinosi, ar nesutrukdys vedybos mokslui. Iš pradžių ilgai atkalbinėjo, juokavo: Sako: „Važiuojame dabar, vaikai, į turgų, perkam veršelį ir, kai jis išaugs iki metinio, kelsim vestuves". Bet neperkalbėjo. Tada pažiūrėjo į mūsų vestuvinius žiedus ir paklausė: „Kiek tie gražuoliai jums kainavo?" Pasakėme, kad už abu 120 rublių sumokėjome. Mums išvažiuojant įteikė voką. Vėliau pasakė, kad tai jo vestuvinė dovana. Ten buvo įdėta 150 rublių. Dar paaiškino, kad tebūnie tie žiedai - jo pirmutinė dovana ir atlygis už tas sunkias vasaras, kai talkinau per bažnyčios remontą. Po metų mūsų šeima padidėjo, tai labai pririšo prie namų. Vis dėlto bent kartą per metus apsilankydavau Adutiškyje.

1979 m. persikėlėme gyventi iš Kauno į Švenčionėlius, todėl susitikdavome dažniau. Prisimenu, mūsų dukrytė jam dainavo dainą „Jau namučiai griūva", ir kunigas prašė net užrašyti žodžius - patiko.

1981 m. lapkričio mėnesį aš paprašiau tėvelį važiuoti į Adutiškį pirkti šaldytuvo (ten buvo didelis pasirinkimas). Užsukome ir pas kleboną. Jį radome namuose neužsiėmusį, niekur neskubantį (retas atvejis). Kelias valandas išbuvome kartu. Bažnyčioje apžiūrėjome, kas nuveikta: įrengtas šildymas ir t. t. Kambaryje mums paskaitė D. Repšienės straipsnį „Tiesoje" (1981-11-21), kur buvo kaltinamas dėl katalikiško vaikų auklėjimo.

Pasakojo, kad Vilniuje pametęs pasą ir gavęs pranešimą, kokiu adresu Kaune ir kada jį atsiimti. Nurodyta, kad atsiimti reikia 9 val. Iš Adutiškio nuvykti į Kauną tokiam ankstyvam laikui nebuvo galimybių. Aš pasiūliau parašyti įgaliojimą, kad pasą perduotų man. Kunigas ilgai svarstė: ką daryti? Net ir lapą popieriaus pasiruošė įgaliojimui. Bet galiausiai nusprendė važiuoti pats: sakė, turįs keletą reikalų, tai kartu sutvarkysiąs. Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas, paskutinė jo kelionė į

Kauną. Tai buvo jo mirties diena. Kai atsisveikinome, kankino kažkokia liūdna nuojauta. Pamažu kunigas lydėjo į mašiną paskutinį kartą, sekė iš paskos mojuodamas ir laimindamas.

Šis žmogus buvo proto, idealaus teisingumo ir gerumo įsikūnijimas. Jis davė man pirmąsias ir pagrindines tiesas apmąstymams. Ir dabar sunkiais gyvenimo momentais noriu pabūti tame šventoriuje, tame kieme, kur gvildendavome rūpimus klausimus.

Mano uošvių namuose Bažnyčia nebuvo pagrindinis šeimos auklėjimo veiksnys, tačiau mes kartu su vyru lankydavo-mės pas kunigą Laurinavičių. Pažinęs jį, ir dabar mano vyras teigia, kad tas žmogus buvo ne šios žemės; tai - šventasis.

Švenčionėliai, 1994 m. lapkričio 20 d.

Adutiškyje

Ona Šilinienė
Paliko šventumo dvelksmą

Tai buvo apie 1975 metus, vieno pirmadienio vidudienį. Man ruošiantis išeiti į darbą (dirbau nuo 13 val.), atėjo žmogus pas mano vyrą, kurio tuo metu nebuvo namie. Su nepažįstamu - kalba trumpa. Sovietmečiu buvome kaip susitarę: aš tiesiog nedrįsau pasiūlyti arbatos. Tik žiūriu, kad jo veidas toks taurus, švytintis. Sakau:

- Gal jūs kunigas Laurinavičius?

Pati stebėjausi, kaip man išsprūdo tie žodžiai.

- Taip, - atsakė nepažįstamasis.

Iš vyro Romualdo buvau girdėjusi, kad yra toks kunigas, kuris daug dirba Bažnyčios ir Tėvynės naudai ir tokiais žiauriais laikais nebijo valdžios. O man reikia skubėti į darbą. Sutrikusi išėjau: maniau, gal greit grįš Romualdas. Palikau svečią su savo aštuonmete įdukra Zitute. Deja, Romualdas ilgai negrįžo. Vakare sužinojau, kad jis laikė liftininko egzaminus (buvo jau pensininkas). Kunigą palydėjo pas savo giminaičius, kurių ilgai nerado namuose, ir vėl laukė. Visą savo gyvenimą neužmiršiu, kad tokia asmenybė lankėsi po mūsų stogu ir visą dieną išbuvo alkanas.

Mano vyras su Zitele pas jį važinėdavo į Adutiškį. Buvau kartą ir aš. Turėjau klausimų dėl paauglių elgesio: man atrodė, kad tik tas kunigas viską supras ir man patars. Jo nuoširdumas, kilnumas, taip pat pamokymai dvelkė ne tik šventumu, bet ir nepalaužiama energija bei valia. Išeinančią mane kunigas palydėjo, parodė, kur gyvena Semėnų šeima - pas juos norėjau užeiti.

Mano pacientė Terleckienė pasakojo, kad kunigas Laurinavičius palaidojo jos vyrą. Pati liko našlė su keturiais ar penkiais vaikais. Sakė, kad kunigas jauniausiam jos sūneliui davęs 100 rublių ir už pamaldas aukos neėmęs.

1980 m. rugpjūčio 15 d. paskutinį kartą vykome į Žolinės šventę. Mūsų su Zita tikslas buvo pas kunigą Laurinavičių atlikti išpažintį. Artėjo mokslo metai. Be kitų pamokymų, jis mane ramino: „Nesikarščiuok, viskas bus gerai".

Prieš tragišką jo mirtį 1981 m. lapkričio 21 d. skaitėme dienraštyje „Tiesa" šmeižikišką straipsnį apie kunigą Laurinavičių. Tada mes su vyru nuogąstavome, kad dabar jau tikrai su kunigu Laurinavičiumi valdžia susidoros.

Lapkričio 25-osios rytą mano sanitarė pasakė mačiusi šiurpų vaizdą: vakar vakare apie 21 val. netoli jos namų gatvėje gulėjęs mašinos partrenktas vyras. Iš išvaizdos - inteligentas. Tą pačią dieną išgirdome, kad tai kunigas Bronius Laurinavičius. Jau rytojaus dieną - kad kagėbistų pastumtas po mašina. Vakare apie 23 val. grįždama iš darbo, nuvykau į Žalgirio gatvę ir pagal pasakojimą sankryžoje, kur buvo mašinos partrenktas, atsiklaupusi pagerbiau jo žuvimo vietą: juk čia krito dar vienas mūsų tautos kankinys. Ir iki šiol, kai einu ar važiuoju pro tą vietą, maldauju Dievą, kad ta mirtis įkvėptų mūsų tautai dvasinių vertybių, kad atgimtų dorovė Lietuvoje.

Per pirmąsias mirties metines iš Šv. Mikalojaus bažnyčios išėjau prislėgta. Pamaldos buvo kaip eiliniam mirusiam: nebuvo iškelta jo asmenybė, dideli darbai. Manau, mūsų kalbamas „amžiną atilsį" Dievulio peradresuojamas kitiems: jis paliko šventumo dvelksmą ir pats gali mums pagelbėti.

Vilnius, 1997 m. liepos 3 d.

Romualdas Šilinis
Gervėčių žemės didvyris

Iš praeities išnyra daug mielų ir brangių veidų, iš kurių laikau tiesiog šventu šviesaus atminimo kunigą Bronių Laurinavičių. Mes kartu mokėmės Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, tik ne vienoje klasėje ir gyvenome atskiruose bendrabučiuose. Taigi bendravimas nebuvo kasdienis.

Kilus 1939 metų Vokietijos-Lenkijos karui, mes išsiskyrėme ir aš ilgai nieko apie jį nežinojau. Karo audroms praūžus ir Lietuvai velkant sunkius okupacijos pančius, netikėtai kartą susitikome Vilniuje, pasikeitėme adresais. Apie 1974 metus užėjęs į mano namus, jis ilgai laukė manęs. Grįžau tik vakare. Susitarėme, kad atvyksiu pas jį: reikės nuvežti maldaknygių, giesmynų į Pelesos parapiją.

Po kurio laiko nuvykau į Adutiškį. Jau buvo vakaras, tamsu. Ieškodamas kunigo, patekau pas Laurinavičių (ta pati pavardė), kuris buvo apylinkės „predsedatelis" ir didelis bažnyčios priešas. Paskui pasiskambinau kunigui Broniui; laimė, dar nebuvo išjungęs telefono nakčiai. Mūsų susitikimas buvo labai nuoširdus: mane žavėjo jaunystės draugo paprastumas, didi dvasinė inteligencija. Kambarys kuklus. Jame - tik daug religinio ir patriotinio turinio paveikslų. Svarbiausias mūsų susitikimo tikslas buvo aprūpinti Pelesos lietuvius maldaknygėmis, giesmynais ir kita lietuviška literatūra. Kunigui rūpėjo tas kraštas, kuris visokiais būdais buvo nutautinamas. Dirbdamas Kalesninkuose, kunigas gerai žinojo apie šią būklę. Anksčiau čia dirbę kunigai Kazimierai - Vaičionis ir Vasiliauskas, - nors ir stengėsi, bet neįstengė įvesti lietuvių kalbos bažnyčioje, o kunigas Bronius Laurinavičius išdrįso tai padaryti. Pats kunigas Laurinavičius negalėjo vykti į Pelesą. Mano tėviškė netoli Pelesos, ir aš su malonumu sutikau atlikti tą uždavinį. Ir šiandien dar daug pelesiškių meldžiasi iš tų perduotų maldaknygių bei laidotuvėse iš giesmynų gieda lietuviškai.

Rodūnios ir Nočios parapijos jau yra sugudėjusios - bažnyčiose vartojama tik lenkų kalba. Lietuvių kalba lenkų okupacijos metais žiauriai buvo varžoma. Lietuviai kunigai Burka, Kuzmickis ir kiti bandė vartoti ir lietuvių kalbą bažnyčioje, tačiau lenkų bažnytinė vadovybė juos iškėlė į tas parapijas, kur nebuvo lietuviškai kalbančių.

Kunigas Laurinavičius apie visa tai gerai žinojo, todėl rūpinosi ir Pelesos gyventojais. Čia gyveno garsioji kovotoja už lietuvybę Marija Kruopienė. Čia lietuvių kalba atsigavo, atstačius bažnyčią. Kaimuose dar ir šiandien girdima lietuviškai kalbančių žmonių. Kunigas karštai mylėjo tėvynę ir nebijojo kagėbistų šantažo. Viešint Adutiškyje, jis man rodė įvairius savo redaguotus raštus, siųstus į Maskvą ir kitur dėl žmogaus ir Bažnyčios teisių. Dėl to jis buvo labai sekamas. Matyt, nepajėgdami sufabrikuoti bylos, ėmėsi kito būdo jį sunaikinti: išradingi buvo enkavedistų „mokslai". (Kunigas mane įspėjo, kad nepakliūčiau į jų pinkles.)

Mano bičiulis kunigas ėjo tiesos keliu, gelbėjo Tėvynę. Bet auka sudegė ant Tėvynės aukuro. Laimingas esu, kad jį pažinau ir bent kiek prisidėjau prie tos kovos. Gervėčių žemė per amžius didžiuosis, užauginusi tokį didvyrį.

Vilnius, 1997 m. liepos 3 d.

Ona Audronė Urbonavičiūtė-Liubinienė
Ir šiandien mane skatina siekti gerumo

Labai gerai prisimenu tą gražų 1962 m. vasaros pavakarį, kai mama nuvedė mane prieš Pirmąją komuniją pas kunigą Bronių Laurinavičių. Jis paėmė mane už rankos, išsivedė į šventorių ir pradėjo pasakoti. Kalbėjo apie žmogų, apie pasaulį, kaip didžiausią Dievo stebuklą. Apie mažą grūdelį, kurio niekas nesėja, o iš jo išauga didžiulis medis. Apie čia pat čiulbėjusį paukštelį, kuris be niekieno pagalbos ir sotus, ir nesušąla. Neklausinėjo nei katekizmo tiesų, nei maldų. Viską buvau gerai išmokusi, nes visą gegužę ir birželį kas vakarą su tokio pat amžiaus Švenčionėlių vaikais labai noriai lankėm bažnyčią. Šv. Mišių metu besiruošiantiems Pirmajai komunijai vaikams Bronius Laurinavičius sakydavo pamokslėlius. Susispietę aplink kunigą, klausydavomės tarsi pakerėti tų paprastų, suprantamų, meile ir šiluma spinduliuojančių žodžių. Būdavo labai gera.

1977 m., kai kunigas jau dirbo Adutiškyje, nuvykome su būsimu vyru paprašyti, kad mus sutuoktų. Kaip visuomet, jis labai nuoširdžiai džiaugėsi, pamatęs švenčionėliškius, klausinėjo apie pažįstamus, ypač apie sunkiau gyvenančius. Tada zakristijoje pasodino mus, pats atsisėdo priešais ir mums skyrė daugiau kaip valandą savo brangaus laiko. Mes išklausėme nuostabiausių savo gyvenime „šeimos etikos" paskaitų: kalbėjo apie savitarpio supratimą, pasitikėjimą, pagarbą, galimus sunkumus, atsidavimą Dievui. Kalbėjo, kaip visada, įtaigiai, emocingai, pasitelkdamas gyvenimiškus pavyzdžius ir humorą. Santuokos dieną po apeigų pasveikino, įteikė dovaną. Nors pats kukliai gyveno, mėgdavo šelpti kitus. (Kartą mane parėmė, kai dar buvau studentė.)

Daug kas pamiršta, bet niekada neišdils tas įspūdis, kurį palikdavo kiekvienas susitikimas su šiuo nuostabiu žmogumi -tas vidinis gėrio spinduliavimas, meilė kiekvienam, dvasinė stiprybė nesibaigiančioje kovoje dėl tiesos.

Dėkoju Dievui už tas gyvenimo akimirkas, kurios ir šiandien mane nuolat skatina siekti gerumo, mylėti Dievą, artimą ir savo Tėvynę.

Kaunas, 1996 m. sausis

Liudvika Tamaševičienė
Sustok ir nusilenk

Stoviu prie paminklo, išskobto iš lietuviško ąžuolo, ir žvelgiu į pažįstamą veidą, menu jo ne kartą pasakytus žodžius:

- Ko nespėjome pasiekti mes, tą padarys augantys mūsų tautos vaikai: Lietuva vėl bus laisva.

Gal nujautė kunigas Laurinavičius, kad nebetoli tas laikas. Jo pranašiški žodžiai virto tikrove: vėl gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Gyvenimo kelyje sutinkame daug žmonių, tačiau man buvo lemta sutikti asmenybę, kurią šiandien drąsiai galima vadinti mūsų tautos šventuoju. Tai kunigas Laurinavičius.

Kai pirmą kartą jį pamačiau, išgirdau kunigo suburto bažnyčios choro giesmes, pamokslo žodžius, negalėjau atsistebėti šio žmogaus talentu. Vėliau sužinojau ir apie jo kovą dėl Bažnyčios ir Lietuvos teisių. Pamažu ir aš tapau viena iš jo sekėjų. Prisimenu mūsų pokalbius apie sunkumus leisti „Kroniką", ją platinti. Kalbėjome apie žmogaus teises ir jų pažeidimus. Aptarinėjome galimybes, kaip kiekvienam prisidėti prie kovos dėl Bažnyčios teisių, Tėvynės laisvės, žmonių, ypač jaunimo, tikėjimo ir doros.

Kunigas Laurinavičius spėdavo visur: matydavau jį ir Adutiškyje, ir Vilniuje Šv. Teresės bažnyčioje, Aušros Vartų koplyčioje...

Buvau be galo laiminga dalyvaudama Adutiškyje atlaiduose. Žvelgdama į altorių, dėkojau Dievui, davusiam mūsų Tėvynei tokį didį tautos sūnų.

Žinia apie kunigo tragišką žūtį tuoj pat pasiekė ir mane. Nubėgome į nelaimės vietą. Ten sužinojome žuvimo aplinkybes: negyvas kunigas gulėjęs ant gatvės po šaltu rudens lietumi, uždengtas jo paties paltu. Kai nei manęs, nei kitų į žuvimo vietą susirinkusių žmonių nė iš tolo neprileido prieiti arčiau ten stovėję nepažįstami vyrai, daug ką supratome.

Kiekvienais metais ta tragiška lapkričio 24-oji tarsi vėl naujai atgimsta mūsų širdyse. O gėlės kunigo žūties vietoje nevysta ir šiandien.

Ne taip paprasta buvo tais okupacijos metais kasdien paslapčiomis padėti gyvų žiedų puokštę, uždegti žvakutes. Teko ir bėgti, ir slėptis, gintis nuo KGB statytinių, kurie labai stengėsi pažinti paslaptingas gėlių nešėjas. Žinoma, vienai nebūtų įmanoma to padaryti: talkino tie, kurie tikėjo kunigo skelbta tiesa, laukė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. O aš ir šiandien lankau tą vietą. Norėčiau kiekvienam praeiviui pasakyti: „Sustok ir nusilenk: čia žuvo didis tautos sūnus".

Vilnius, 1995 m. lapkritis

Rufina Krickienė
Nebuvo kito tokio uolaus kunigo

Gyvenau Švenčionėliuose. Labai sunkiai susirgo mama. Ji paprašė pakviesti kunigą. Tada ir pamačiau kun. Bronių Laurinavičių pirmą kartą. Pas dvasininkus nebuvau įpratusi vaikščioti, todėl jaučiausi labai nedrąsiai: įėjusi į kambarį, pagarbinau Jėzų Kristų. Kambaryje nieko nebuvo, tik išgirdau malonų balsą: „Tuojau, tuojau". Širdyje palengvėjo. Atėjęs paklausė, kokie reikalai atvedė. Aš viską papasakojau. Tuo metu jis labai skubėjo į Švenčionis, bet padėti neatsisakė ir rado išeitį: man padavė didelį paketą ir paprašė nunešti į stotį, o pats dviračiu nuvažiavo į ligoninę. Aprūpinęs ligonę sakramentais, atskubėjo į stotį ir paprašė, kad parvaryčiau dviratį namo. Jaučiausi laiminga, kad jis, manęs nepažinodamas, taip pasitikėjo. Po poros mėnesių mamytė mirė.

Praėjus keliems mėnesiams po mamytės mirties, aš jau gyvenau Adutiškyje. Po kurio laiko į Adutiškį atvažiavo naujas dvasininkas. Gi žiūriu, kad tai tas pats kunigas, kurį aš buvau sutikusi Švenčionėliuose. Jis iškart mums labai patiko: buvo geras ir malonus. Mes norėjome, kad kiekvieną mėnesį mamytės mirties dieną būtų laikomos už ją šv. Mišios. Dvasininkas nė karto neatsisakė, nors buvo vienas, o parapija labai didelė (dažnai važiuodavo ir į Baltarusiją pas ligonius). Pas paliegusius vykdavo visada, kai būdavo kviečiamas - dieną ar naktį, o kartais ir nekviestas lankydavo, stiprindavo sergančiuosius. Niekados nevažiuodavo tuščiomis: vienam saldainį, kitam obuoliuką atveždavo. Žmonės juo labai džiaugdavosi.

Vieną kartą, kalbėdamasi su kunigu, pasakiau, kad sunkiai serga, bemaž prie mirties, gyvenanti Vilniuje mano sesutė. Jis pasiteiravo, kokioje ligoninėje, bet daugiau nieko nesakė. Vėliau paaiškėjo - rado ir jai laiko. Ji verkdama pasakojo ir džiaugėsi, kad ją aplankė mūsų kunigėlis. Vis prašė:

- Kai numirsiu, labai norėčiau, kad tik jis mane laidotų.

Kovo mėnesį, per Juozapines, kun. B. Laurinavičius pirmą kartą laikė šv. Mišias Adutiškyje. Greitai pavasarėjo. Prasidėjo gegužinės pamaldos. Pati retai galėdavau šiokią dieną nueiti į bažnyčią, bet mano mažesnioji septynmetė dukrelė kasdien lankydavo vakarines pamaldas. Jis pastebėjo tą mergaitę: paklausė, kuo vardu, iš kur, ar toli gyvenanti? Labai džiaugėsi, kad ji jau mokanti melstis ir visada būna prie altoriaus. Pageidavo susipažinti su manimi. Aš tuo metu dirbau fermoje, todėl į bažnyčią eidavau kasdieną vakare. Vieną sykį po pamaldų jis priėjo prie manęs ir paklausė, ar ne aš esu tos mergytės motina (tada buvau su visais trimis vaikais). Jis mus pakvietė į svečius, pavaišino ir davė dovanų - rožančių už tą mergytę, kuri lankė kiekvienas gegužines ir birželines pamaldas. Tai buvo mūsų šeimos pirmoji pažintis su tuo kunigu.

Mano vyras irgi buvo tikintis. Jis buvo silpnos sveikatos, kuri paskui ir visai pašlijo: reikėjo operuoti akis. Buvo gruodžio 8 diena - Marijos šventė. Vyras tik ką buvo grįžęs iš ligoninės po operacijos. Aš tvarkiausi namuose, nes rytojaus dieną privalėjau budėti fermoje. Jau buvo prietema. Kažkas pabeldė į duris. Žiūrim, įeina gerbiamas klebonas. Aš nustebau, net išsigandau. Jis su visais nuoširdžiai pasikalbėjo. Pamatė, kad ligonis po operacijos blogai atrodo, o vaikai dar maži. Palingavo galvą ir dūsaudamas pasakė: „Kad aš galėčiau kaip nors padėti jūsų šeimai".

Adutiškyje kunigas nemažai metų buvo ir labai daug kam gero padarė: buvo linkęs viskuo dalytis, nuoširdžiausiai žmogų paremti.

Didžiausia šventė vaikams būdavo Verbų sekmadienis. Tada jiems dalydavo verbas (iš džiovintų dažytų gėlių). Tas paprotys mūsų parapijoje neišnykęs iki šių dienų. Atnešdavo prie altoriaus didžiausias puokštes (gal kokius 5 ar 7 šimtus) verbų ir visas išdalydavo. Kartasi jų ir pritrūkdavo. Vaikų susirinkdavo labai daug: ir mažų, ir paauglių. Ateidavo net tie, kurie nelankydavo bažnyčios. Jis mokėjo kiekvieną pakalbinti, paglostyti, dovanėlę duoti ir net pabučiuoti. Už tai vaikai norėjo patarnauti šv. Mišioms, dalyvauti procesijose.

Pas mus į kaimą atvažiuodavo mano sesers vaikai (jiems tada buvo 4-6 metai). Vieną kartą grįžta iš bažnyčios tokie linksmi, sako: „Dėdė dievulis mus bažnyčioje kalbino ir dar paglostė" (jie kunigą vadindavo „dėde dievuliu"). Vaikai mūsų dvasininką mylėjo, sakė, jog niekur nėra tokio gero kunigėlio kaip kaime. Per mano tetos laidotuves klebonas su mano keturmečiu sūneliu taip susidraugavo, kad vaikas bažnyčioje bėgdavo arčiau altoriaus pamatyti „savo bičiulio" ir pagarbinti Dievulio. Kai paaugo, tarnavo ministrantu. Nors į atlaidus atvykdavo daug kunigų, visada jam pats gražiausias ir geriausias būdavo mūsų klebonas. Dėl vaikų klebonas patyrė daug nemalonumų iš sovietinės valdžios.

Rožančių ir religinių paveikslų, maldaknygių buvo gavusi dovanų bemaž kiekviena tikinčiųjų šeima. Aš gavau labai gražų Marijos paveikslą su užrašu: „Garbingai ir supratingai Motinai. Jei Jūsų vaikučiai nukryptų nuo kelio, kurį Jūs jiems nurodėte, aš ir danguje būdamas, verkčiau". Kai pažiūriu į tą paveikslą, nesulaikau ašarų.

Aš baigiu gyventi septintą dešimtį. Per tą laiką mūsų parapijoje nebuvo nė vieno tokio uolaus kunigo. Vos atvykęs į mūsų parapiją, tuoj griebėsi darbo. Pasiūdino naujas vėliavas, tautinius šventinius drabužius. Labai gražiai atrodė Šv. Kazimiero su lietuviškais kaspinais ir Šv. Juozapo vėliavos, kurias nešdavo moterys su mažais vaikučiais procesijose. Viskas jam labai sekėsi: per gerus žmones viską greitai gaudavo. Parapija iškart atgijo.

Labai žiūrėjo tvarkos, kad niekas nesipaikintų. Kas negerai, per pamokslą sakydavo, kad sutvarkytų, padėtų taip, kaip priklauso. Tvarka jam turėjo būti visur: bažnyčios duris pataisė, kad gražiai užsidarinėtų. O prie Komunijos pratino, kad žmonės ateitų iš vidurio bažnyčios, o nueitų į kraštus. Niekada nebūdavo susigrūdimo, nors tikinčiųjų dalyvaudavo gausiai.

Paskutinį kartą kunigą mačiau tris ar keturias dienas prieš mirtį. Jis buvo labai nusiminęs, ir aš tai pastebėjusi paklausiau, kas atsitiko. Jis pasakė, kad dingę jo dokumentai. Daugiau jo gyvo nemačiau; sulaukėme tik gulinčio karste.

Tai buvo sunkus išgyvenimas visai parapijai. Kai palaidojo šventoriuje, būriai žmonių po kiekvienų šv. Mišių eidavo prie kapo: giedodavo giesmes, melsdavosi. Net prie kapo pabuvę, tarsi jautėme iš jo sklindantį gerumą, paguodą. Net ta vieta atrodė šventa...

Birutė Burauskaitė
Kraštotyra suartino

Vieną niūrų 1978 metų lapkričio vakarą grupelė kraštotyrininkų keliautojų pasibeldėme į Adutiškio klebonijos duris. Buvome sušalę ir alkani, nes neradome namie numatytų aplankyti žmonių. Kaip visada, buvome su kuprinėmis ir dauguma vilkėjome šilto bei šalto mačiusias brezentines striukes, taigi mūsų išorė didelio pasitikėjimo nekėlė. Mes jau buvome girdėję apie šios parapijos kleboną, apie jo veiklą už tikinčiųjų teises, apie atkaklią jo kovą su vietos valdžia. Jautėmės šiek tiek sutrikę, kad nė vienas iš mūsų nebuvome asmeniškai su juo pažįstamas. Duris atidariusi moteris gana įtariai mus nužvelgė, bet nuvedė pas kleboną. Kunigas Laurinavičius mus priėmė, kaip ilgai lauktus svečius: pakvietė į antrą aukštą, kur buvo jo biblioteka ir asmeninis archyvas, aprodė savo surinktus prieškario leidinius, kraštotyros literatūrą apie Adutiškio apylinkes, Gervėčių kraštą, savo susirašinėjimo ir bylinėjimosi su sovietiniais pareigūnais aplankus. Mūsų bendravimą nutraukė su reikalais atvykę parapijiečiai. Šeimininkas atsiprašęs mus paliko vienus. Vėliau sužinojau, kad dėl to labai buvo susirūpinusi kunigo dukterėčia, kuri mus įleido. Pas kleboną neretai užsukdavo įtartini valkatos, visokio plauko perėjūnai, kaip parodė vėlesni įvykiai, KGB nurodymu, todėl giminaitė jautė pareigą nepalikti mūsų vienų ir kantriai sėdėjo kamputyje, kol klebonas sugrįžo. Mes įnikę skaitėme spaudinius, rankraščius ir nieko nepastebėjome. Kad buvome saugomi, man papasakojo vėliau mūsų stebėtoja, su kuria, bendrų reikalų ir tragiškų įvykių suartintos, arčiau susipažinome. O kunigas Laurinavičius tada mums papasakojo apie statybų Švenčionėliuose nutikimus, rodė dokumentus. Iš jų buvo aišku, kaip trukdyta statyti šventovę, nors jokie įstatymai to nedraudė. Kiek reikėjo atkaklumo, išradingumo, teisinių žinių, kad būtų įveiktas sovietinės valdžios antireliginis fanatizmas!

Klebonas vaišino mus sočia vakariene, o mes pasakojom, ką veikiame, kur važinėjame. Tuo metu mūsų Liaudies dainos klubas ne tik propagavo liaudies tradicijas ir tautosaką, rinko ir užrašinėjo liaudies kūrybą, bet ir platino pogrindinius leidinius, kaupė žinias apie žmogaus teisių pažeidinėjimus, lietuvių kalbos vartojimo siaurinimą, Baltarusijoje gyvenančių lietuvių apverktiną padėtį. Kunigas Laurinavičius tuo gyvai domėjosi, labai greitai suvokė mūsų darbų esmę. Jis žadėjo mums padėti rinkti Apso apylinkių lietuvių parašus dėl galimybės mokyti vaikus gimtosios kalbos vietinėje mokykloje. Miegoti nuėjome gerokai po vidurnakčio.

1978-1979 m. keletą kartų pas kunigą Laurinavičių lankiausi viena. Tada jis jau buvo Helsinkio grupės narys. Nuveždavau jam dokumentus, žinutes. Žinojau, kad jis yra KGB nuolatos sekamas, todėl į Adutiškį vykdavau, naudodamasi komandiruote į netoli esančią Didžiasalio gamyklą. Vėliau kunigas perduodavo man žinutes per savo dukterėčią Jadvygą Pranskienę.

Jis buvo labai dosnus. Ypač materialiai rėmė suimtųjų šeimas. Kai 1979-ųjų vasarą mano bute apsigyveno kalinamo Romo Ragaišio žmona su dukra, jis keliskart davė gana nemažas pinigų sumas advokatui iš Maskvos samdyti, atsiųsdavo rūkytos mėsos.

Kai sužinojau apie tragišką kunigo Laurinavičiaus žūtį, prisiminiau jo pasakojimą mūsų pirmosios viešnagės pas jį metu apie tai, kaip du kartus buvo į jį pasikėsinta - abu kartus tai buvo naktį, ir abu kartus buvo naudotos transporto priemonės. Taigi pirma mintis ir buvo, kad jis nužudytas. Gaila, bet tai buvo skaudi tiesa.

Kunigas Bronius Laurinavičius buvo iš tų žmonių, kurių neįmanoma įbauginti ar papirkti: tai labai stiprios dvasios ir didelio tikėjimo asmenybė. Šalia ganytojo veiklos, jis sielojosi dėl sovietinės valdžios žlugdomos tautos dorovės, dėl vagysčių ir girtuoklystės plitimo kaimuose. Blaivybės ir doros idėjas jis skleidė per pamokslus, susitikimuose su parapijiečiais, kreipimaisi į respublikos ir vietinę valdžią. Į atvirus ir maskuotus valdžios įspėjimus nutraukti veiklą, sovietiniu požiūriu išeinančią už kunigo kompetencijos ribų, jis nekreipė dėmesio.

Visam laikui įsiminė ramybe dvelkiantis kunigo veidas, įdėmus gerų akių žvilgsnis, įtaigi taisyklinga kalba. Dėkoju Dievui, kad suteikė man progą susipažinti su šiuo nenuilstamu krikščioniškųjų vertybių mūsų tautoje puoselėtoju.

Juodosios jėgos, nepajėgdamos jo palaužti, brutaliai nutraukė jo gyvybę. Tačiau jokios jėgos nepajėgs ištrinti iš mūsų širdžių šviesaus kunigo Laurinavičiaus atminimo.

Veronika Turla
„Per išpažintį to nesakysiu"

(Kunigas buityje)

Dirbau pas kunigą Laurinavičių šeimininke 10 metų. Po jo mirties jau praėjo 15 metų, o dar viskas gyva mano atmintyje: kaip jis gyveno, kaip dirbo, kaip miegojo, ką valgė ir kiek pasninkavo. Miegojo mažai. Labai anksti keldavosi. Visuomet melsdavosi. Daug rašė. Atkalbėjęs brevijorių, pusę aštuonių jau sėdėdavo klausykloje. Niekuomet niekas jo nelaukė; visuomet jis laukdavo.

Pas ligonius visuomet skubėdavo kuo greičiausiai, viską palikdamas: ar dieną, ar naktį. Atsimenu, vieną naktį atvyko du jauni vyrai, o reikėjo važiuoti 30 kilometrų per didelį mišką. Atsiduso ir sako man:

- Kas žino, kokie tai vyrai, bet važiuoti reikia.

Jis nuėjo Švenčiausiojo Sakramento, o aš - prie mašinos pas tuos vyrus. Ėmiau kalbėtis, klausinėti, nes tame kaimyniniame kaimelyje gyveno mano giminės. Jiedu man atsakė, jog pažįsta juos. Tada aš nusiraminau, pasakiau kunigui, kad gali drąsiai važiuoti, o pati ramiai atsiguliau ir užmigau. Baltarusijoje nebuvo bažnyčių nė kunigų, todėl jam tekdavo vykti toli, per 100 km pas ligonius. Pasitaikydavo važiuoti per liūnus. Tada jis audavosi guminius batus. Reikėdavo skubėti, bet jis visuomet būdavo linksmas, mėgdavo pajuokauti, niekuomet nesiskųsdavo, kad sunku. Siuntinius priimdavo retai, tiktai jėgoms atgauti. Niekuomet nesmaguriaudavo: nevalgė nei saldainių, nei torto, nei kisieliaus: tik duoną, kopūstus, bulves. Atsisakydavo grietinės, o salotas užbalindavo rūgusiu pienu. Aš padėdavau į lėkštę salotų arba ridikėlių, o jis pats sau ruošdavo, nes bijojo, kad neįpilčiau grietinės. Vieną sykį pagaminau salotas, po jomis paslėpdama grietinę. Maniau, nepastebės, o salotos bus skanesnės. Jis apibarstė druska, pradėjo maišyti ir viską pastebėjo. Tada man pasakė, kad nereikia taip daryti, o aš pajuokavau, kad per išpažintį to nesakysiu. Visą didįjį pasninką prieš Velykas nevalgydavo mėsos (išskyrus sekmadienį), o trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį - negerdavo nė pieno.

Labai mylėjo vaikus, suorganizavo vaikų chorą, nors tuomet buvo griežtai draudžiama mokyti juos tikybos. Tačiau kunigas kovojo už vaikų chorą, kiek leido jėgos. Kartą į parapijos salę susirinko vaikai pasimokyti giedoti. Netrukus atvyko kaimo „sovieto" pirmininkas, Adutiškio mokyklos direktorius su mokytoju ir pradėjo kaltinti vaikų „buntavojimu". O kunigas atsakė, jog tai bažnyčioje pakrikštyti vaikai, vadinantys jį ganytoju, o ganytojas privalo ginti savo avis nuo žiaurių vilkų ir atvykėlius išprašė. Kaip tik tą dieną bažnyčioje buvo rekolekcijos prieš Kalėdas. Nors vaikai buvo labai išgąsdinti, bet visi atėjo į vakarines pamaldas ir giedojo. Niekuomet neužmiršiu giesmelės „Kristau, dangų atidaryk". Kai sekmadienį bažnyčia buvo pilna žmonių, kunigas iš sakyklos visiems papasakojo apie pareigūnų žygį.

Dažnai kunigas kartodavo, kad ir jam nesant vaikai giedos. Iš tikrųjų mažieji ir šiandien gieda, nors jo nebėra. Buvo uždrausta kalėdoti, o jis vis tiek kalėdodavo. Kviestas pasiaiškinti į rajoną, kalbėdavo, jog turįs pažinti savo parapijiečius, matyti, kaip jie gyvena, jog neimąs dovanų, bet kiekvienai vargingai šeimai padedąs. Sugrįždavo po kalėdojimo toks linksmas, atveždavo daug gėlių, pasakodavo, kaip maloniai jį žmonės sutikdavę. Parapijiečiai kalbėdavo, kaip gera gyventi pašventintuose namuose.

Kunigas Laurinavičius nemėgo neteisybės ir netylėdavo, o atvirai sakydavo savo nuomonę. Už tai valdžios buvo nekenčiamas ir persekiojamas. Buvo krata. Iš karto aš nežinojau, kokie žmonės pas jį atvyko. Paruošiau pietus ir ėjau pakviesti valgyti. O kunigas man sako, kad pas jį daro kratą. Aš tuomet greitai nusileidau žemyn, surinkau, ką reikėjo paslėpti, ir išnešiau iš namų pas kaimyną. Tada nuėjau į parduotuvę, nupirkau duonos, makaronų ir parėjau. Tvartas, kuriame buvo paslėpti daiktai, buvo uždarytas. Jame buvo paršiukas, bet aš jo nešėriau, kad nežinotų, jog tai mūsų tvartas. Kai grįžau iš parduotuvės, man grasino areštu ir niekur neišleido. Tikrintojų buvo gal 12 žmonių. Atvažiavo rytą apie 10 val. ir išbuvo iki 22 val.

Negaliu užmiršti paskutinių dienų. Aš labai buvau atsidavusi Aušros Vartų Dievo Motinos globai. Kasmet mane išleisdavo vienai dienai, o paskutinį kartą visai savaitei. Kas rytą ankstyvas šv. Mišias aukodavau už kunigą. Karštai prašydavau gailestingąją Dievo Motiną to, ko jam labiausiai reikia. Šeštadienį grįžau namo, o antradienį jis išvažiavo paso. Jis buvo pametęs pasą. Vėliau gavo laišką iš Kauno, kad jį atsiimtų. Išvažiuodamas antradienį į Kauną, pasakė man, kad grįš trečiadienį 11 val. Kitą dieną atvažiavo daug žmonių į pamaldas. Susirinko ir kunigo giminės. Ir išgirstu kalbant:

- Nėra mūsų Tėvelio.

Aš klausiu:

- Galbūt areštavo? - O jie sako, jog jau nebėra jo gyvo: pateko po sunkvežimio ratais. Negalėjau tuo patikėti. Jis mane visuomet įspėdavo, kai važiuodavau į Vilnių, kad būčiau atsargi. Kai jį mirusį atvežė trečiadienio vakarą, žmonės pasakojo, kaip jis buvo pastumtas po sunkvežimiu, kuris vežė plytas.

Adutiškis, 1996 m. (Versta iš lenkų kalbos)

Marytė Krickaitė-Rasičienė
Vaikų draugas

Kai kunigas Bronius Laurinavičius atvažiavo į Adutiškį, man buvo 9 metai. Visa vaikystė praėjo arti jo. Prie kunigo ir užaugau. Jis man buvo kaip tikras tėvelis - visų vaikų draugas. Adutiškis tik bažnytkaimis, o vaikų prie altoriaus čia ateidavo ne mažiau kaip didmiesčio bažnyčioje.

Niekas neprisimena kito kunigo, kuris būtų taip mylėjęs vaikus. Prie altoriaus mažiausiems įrengė kėdutes, patarnaujantiems berniukams pastatė dideles kėdes, kad per pamokslą galėtų pailsėti. Procesijos mergaitėms įtaisė klauptukus su pagalvėlėmis. Kad tik kuo daugiau vaikų ateitų ir kad jie nepavargtų!

Pamatęs naują vaiką, jį užkalbindavo ir labai saviškai paglostydavo: ne delnu, o viršutiniąja rankos puse. Kiekvieną šventę vaikai gaudavo saldainių, riešutų, apelsinų ir kitų skanumynų. Vaikų būdavo tiek daug, kad reikėdavo atnešti po 2 didžiulius krepšius dovanėlių. Mažieji būdavo laimingi. Kiekvienam vaikui, einančiam prie Pirmosios komunijos, dovanodavo maldaknygę su paveiksliuku ir rožančių.

Labai gražiai vykdavo vaikučių Pirmosios komunijos šventė. Vainikais išpuoštas bažnyčios vidus būdavo atitveriamas nuo šonų. Švenčiantys vaikai stovėdavo pačiame centre, o šalia - jų broliukai, sesutės, tėveliai ir kiti artimieji. Išsirikiuodavo šeimomis. Komuniją priimdavo ne tik vaikai, bet ir visa šeima. Tai būdavo labai įspūdingas reginys.

Gražiai švęsdavo ir Verbų sekmadienį. Kunigas dalydavo vaikams verbas. Norinčiųjų gauti būdavo nepaprastai daug. Plūsdavo vaikai iš visų pasviečių. Kartais net verbų pritrūkdavo. Kartą, būdama 11 ar 12 metų, per Verbų sekmadienį prie altoriaus nesigrūdau, buvau tyli, rami, nedrąsi. Klebonas dalijo, dalijo verbas, o man neužteko. Stovėdama šone, pradėjau verkti. Klebonas, nors ir ėjo su procesija, bet pastebėjo mane ašarojančią. Jis priėjo prie manęs ir iš savo puokštės ištraukė man didžiulę kaliją. Aš labai nustebau ir susijaudinau, kad jis mane suprato.

Prie altoriaus šalia kunigo turėdavo būti vien vaikai. Mūsų parapija buvo labai didelė. Per šventes iš Baltarusijos suvažiuodavo daug žmonių. Pagyvenusios baltarusės nelabai žinodavo apie mūsų tvarką: ateidavo prie altoriaus ir atsisėsdavo ant vaikų suoliukų. Būdavo, atsisėda ir snaudžia. Tas kunigui nepatikdavo ir jis paprašydavo prie altoriaus leisti mažuosius.

Kunigo Laurinavičiaus įvestas paprotys per pakylėjimą tarti: „Jėzau, aš tave myliu. Ir mylėti nenustosiu, nes geras esi. Ačiū Tau, o Jėzau"- skamba bažnyčioje iki šiol, nors daugiau kaip dešimt metų, kai jo nebėra.

Adutiškis, 1992 m.

Vincas Martinkėnas
Mano mokinys

Bronius Laurinavičius buvo mano mokinys Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje. Mokėsi gerai, elgėsi labai gerai. Žinojau, kad, gavęs brandos atestatą, įstojo į kunigų seminariją ir tapo kunigu. Girdėjau apie jį daug gerų žodžių, bet jo nemačiau daugelį metų. Kai kunigas Laurinavičius klebonavo Adutiškyje, sumaniau jį aplankyti. Man buvo įdomu, kaipgi dabar atrodo kuklutis, gyvas, judrus buvęs mano mokinukas. Atvažiavau savo automobiliu į Adutiškį ir nuskubėjau į pamaldas. Buvo šv. Mišios, kurias laikė Laurinavičius. Ir prie altoriaus jis buvo judrus ir energingas, kaip kadaise klasėje. Girdėjau tą dieną du jo pamokslus - lietuvišką ir lenkišką. Mat Adutiškio bažnyčią sovietiniais metais lankė daugybė gudų, kuriems nuo seno buvo aukojamos pamaldos lenkų kalba. Guduose bažnyčios buvo uždarytos, tad žmonės važiuodavo į dabartinį Lietuvos pakraštį - Adutiškio bažnyčią. Mano buvęs mokinys tarytum ir nebuvo pasikeitęs. Susitikome po pamaldų klebonijoje. Išsibučiavome. Ir klebonėlis, palikęs prieangyje visus interesantus, tuoj puolė mane vaišinti. Sakiau: „Mielas klebone, aš nealkanas, neskubėk". Paklusau. Nunešęs į tvartą savo kiauliukui ėdalo, toliau vaišino mane pats, nes šeimininkė buvo išvykusi. Dalijomės įspūdžiais. Pasakojo, kokių vargų turi bendraudamas su vietine Adutiškio administracija, kai reikia bažnyčiai būtino remonto ir apšildymo. Nors ir vargiai, bet savo tikslus pasiekęs. Svarbiausia - pavyko bažnyčią apšildyti. Vietinė administracija labai būdavusi nepatenkinta, kai kunigas lydėdavo numirėlį į kapus su gedulo vėliavomis, iškilmingai. Sovietinė valdžia tikrai nemėgo iškilmingų religinių apeigų ir jas drausdavo.

Kunigas Laurinavičius buvo gailestingos širdies. Iš bažnyčios surenkamų aukų atliekamą rublį išdalydavo vargšams ir nepasiturintiems. Prieš metines bažnytines šventes - Kalėdas, Velykas - atveždavo dovanų ir į Vilnių savo seniems pažįstamiems, kurie turėjo dideles šeimas, bet mažas algas.

Buvo nuostabiai paslaugus. Kartą aplankęs sunkiai sergantį ligonį ir nugirdęs, kad jam padėtų putino uogos, net iš Adutiškio netrukus atsiuntė tam ligoniui reikalingų uogų. Žmonės buvo sužavėti tokio kunigo paslaugumo ir jautrumo.

Įsidėmėtinas buvo kunigo atkaklumas ir jo nuoširdus patriotiškumas. Paskirtas klebonu į Švenčionėlius ir radęs ten prieškariu pradėtą statyti bažnyčią, ryžosi statybą užbaigti. Sunku įsivaizduoti, kiek sovietiniais metais reikėjo gauti tam leidimų. Kartą kunigas rodė man didelį pluoštą popierių, kuriuos jis sukrovė į vieną kupetą, matyt, norėdamas parodyti ateičiai, kiek reikėjo pastangų sovietiniais metais statyti bažnyčią. Atrodė, tai visai neįmanoma. Jis važiuodavo į Maskvą ir ten, eidamas iš vienos įstaigos į kitą, maldaudavo leidimo. Kai ir ten išgirsdavęs atsakymą „nelzia", tardavęs: „Kak nelzia, Moskva vsio možet". Tuo jis dažnai nugalėdavęs Maskvos pareigūnų užsispyrimą ir gaudavęs reikalingą parašą, o su Maskvos antspaudu ir parašu Lietuvoje viskas ėję kaip sviestu patepta. Lietuvos pareigūnai Maskvos leidimo nedrįsdavo vetuoti.

Statydamas Švenčionėlių bažnyčią, dirbdavo fizinį darbą ir pats. Visas jo triūsas, visi rūpesčiai buvo pagrįsti artimo ir Tėvynės meile. Jis drąsiai ir atvirai skelbė tiesos žodį iš sakyklos, bendradarbiavo pogrindinėje spaudoje, buvo Helsinkio grupės narys. Dėl to persekiotas, nes, kaip pats man pasakojo, nesvyruodamas sakydavo saugumiečiams tiesą į akis. Vilniaus saugumas nuolat kviesdavo Laurinavičių iš Adutiškio ir ilgai tardydavo. Ne kartą patardavau kunigui, kad būtų atsargesnis, nerizikuotų, veiktų labiau diplomatiškai, nestatytų savęs į pavojų, nes yra labai reikalingas. Tada išgirsdavau kunigo atsakymą: „Dievas su mumis".

Klebonaudamas Adutiškyje, Laurinavičius su visokiais reikalais dažnokai atvykdavo į Vilnių. Man atveždavo savo straipsnių kalbą peržiūrėti. Kai kurie straipsniai netrukus būdavo skaitomi per Vatikano radiją lietuviškoje valandėlėje.

Paskutinį kartą kunigą Laurinavičių mačiau nusiminusį einantį Gedimino prospektu. Tartum kokia Apvaizda paskutinį kartą parodė man, važiuojančiam troleibusu, brangų mokinį, bičiulį, garbingą kunigą. Paskutinį kartą! Rytojaus dieną išgirdau per radiją, kad, patekęs po sunkvežimio ratais, žuvo. Vėliau visas Vilnius sužinojo, kad Laurinavičių saugumiečiai gatvėje pastūmė po ratais. Taip jie susidorojo su nepageidaujamu Žmogumi, kurį tikrai dera rašyti didžiąja raide.

Vilnius

Julija Karmazienė
Rūpestis dėl Gervėčių

Gervėčių bažnyčiai, mūsų kraštui kunigas Bronius Laurinavičius negailėjo nei laiko, nei jėgų. Ypač jis šelpė našlaičius, ligonius. Galčiūnų kaime yra varginga šeima: invalidė motina daug metų guli lovoje, o mergelė - visai kurčia. Sužinojęs mūsų geradarys tuoj su pagalba atskubėjo pats ir per mane pasiuntė paramą. Pas kunigą Laurinavičių teko mums būti vienuolika kartų.

1978 m. rugpjūčio 18 d. mirus klebonui Stanislovui Cho-dygai, mūsų parapijos bažnyčios komitetas pradėjo reikalauti į Gervėčius lietuvių kalbą mokančio kunigo. Pirmiausia važiavom į Adutiškį pas savo patarėją kunigą Laurinavičių. Jis noriai mums padėjo nuo pradžios iki pabaigos. Paragino važiuoti į Astravą.

Nuvažiavome 22 moterys į Astravą pas mūsų apylinkės įgaliotinį. Vėliau parašėm pareiškimą, kurį pasirašė bažnyčios komiteto vadovybė. Nuvežėm į Gardiną. Gardino RKRT įgaliotinis Liskou pareiškimo nenorėjo paimti, bet šiaip taip palikom. Toliau rašom į Minską. Vieną pareiškimą paimam su savim, septynis siunčiame paštu. Nuvažiavom į Minską. Ten prašėm, kad leistų atkelti pas mus į Gervėčius kunigą Bronių Laurinavičių. Liskou atsakė: „Nelzia jevo; my jevo suditj budem" (Jo negalima; mes jį teisime).

Bažnyčios komiteto nariai rašėme vėl į Maskvą. Parašėme aštuonis pareiškimus. Vieną vežėmės patys, o septynis pasiuntėme paštu. Nesulaukę atsakymo, ėmėme rinkti parašus, kad parapijai reikalingas lietuviškai kalbantis kunigas. Pasirašė 2067 asmenys. Prie prašymo buvo pridėta 63 lapai mūsų parašų. Važiuojam į Adutiškį pas kleboną, mūsų padėjėją, nes nežinome, kaip parašus sutvarkyti. Pataikėme tą dieną, kai vyko šv. Mišios už mūsų geradario kunigo Laurinavičiaus mirusius tėvelius. Buvo daug svečių. Nors labai buvo pavargęs, bet mums padėjo: naktį ilgai tvarkė mūsų parašus. Sutvarkęs ir sako:

- Kaip dabar daryti: iš kur pasiųsti - ar iš Lietuvos, ar iš Baltarusijos, kad tik nepražūtų?

Tuoj aš pribėgau ir sakau:

- Klebonėli, jūs taip pavargęs! Nenusiminkit: aš į Maskvą pati nuvešiu.

1979 m. sausio 15 d. išvykom į Maskvą. Dievuliui padedant, laimingai. Laišką palikom. Gavom trijų telefonų numerius: informacijos, vidaus ir miesto. Laukiam: jokio atsakymo nėra. Važiuojam antrą kartą į Maskvą. Ir vėl tas pat. Važiuojam trečią. Vėliau pradėjome skambinti informacijos telefonu. Vos ne vos atsiliepė.

Galų gale gavome kunigą, tačiau jis mokėjo tik lenkų kalbą.

Paskutinį kartą, kai su Stase Lukšiene iš Knystuškių kaimo nuvykome į Adutiškį, kunigas gal nujautė savo blogą likimą. Kai įėjome į kleboniją ir sutikome savo brangųjį Tėvelį, tai pirmutiniai jo žodžiai buvo:

- Julyte, aš tave tiek varginau. - Nuleido galvelę ir tyli.

Vėliau mums ausyse skambėjo tie paskutiniai žodžiai. Ne

vėliau kaip po poros savaičių gavome liūdną žinią, kad žuvo mūsų Geradarys.

Gervėčių parapija, Peliagrindos kaimas

Marija Kruopienė
Rūpinimasis Baltarusijos lietuviais

Po pirmojo pasaulinio karo, nuo 1920 iki 1939 m., mūsų krašto gabiausias jaunimas, ypač iš lietuviškų apylinkių, vyko mokytis į Vilnių. Ir iš Pelesos parapijos keletui jaunuolių nusisyp-sojo laimė - jie įstojo į Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją. Sugrįžę atostogų, šie gimnazistai daug pasakodavo apie mokslą, gyvenimą bendrabučiuose ir čia įgytus gerus draugus.

Man teko išgirsti gimnazijos auklėtinių Domo Galvelės, Stasio Šimelionio, Motiejaus Šimelionio pasakojimą apie jų nuostabų, sąžiningą, dorą ir gabų klasės draugą Bronių Laurinavičių. Ypač artimas jis buvo Motiejaus Šimelionio bičiulis. Jie vienas kitą gerai suprato ir palaikė tiek mokslo dalykuose, tiek buityje, kuri besimokantiesiems buvo labai nelengva. Jie buvo vienminčiai veikloje, kurioje reikėjo drąsos, vienybės atsispirti tenykščiam lenkų šovinizmui.

Kaip pasakojo Motiejus Šimelionis, paskutiniais mokslo metais Bronius ėmė įkalbinėti jį stoti į Vilniaus kunigų seminariją. Kai Motiejus suabejojo, Bronius ryžosi vienas stoti. Taip jų keliai išsiskyrė. Visų mylimas, pavyzdingas moksleivis nuėjo paties tvirtai pasirinktu keliu ir tapo kunigu. Motiejų patraukė pedagogo darbas. Kiti gimnazistai pabiro po Vilniaus kraštą kaip švietėjai.

Sunkus buvo Broniaus Laurinavičiaus kelias. Teko kunigauti įvairiose parapijose. Kaip jam sekėsi, kokią jis darė įtaką tikintiesiems, man papasakojo Izidorius Šimelionis, taip pat buvęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinis. Jis Laurinavičių labai gerai pažinojo, abu palaikė ryšius, matyt, iki kunigo gyvenimo pabaigos.

1962 m. sovietinei valdžiai uždarius ir išniekinus Pelesos Šv. Lino bažnyčią, teko už jos sugrąžinimą kovoti net 26 metus, ir vis nesėkmingai. Tik 1988 m. bažnyčia grąžinta Pelesos tikintiesiems. Negausūs, bet ištvermingi buvo kovotojai už bažnyčią, tačiau ilgainiui kai kurie ėmė trauktis. Tvirtai laikėsi tik kun. B. Laurinavičius. Per jo senus draugus, ypač per brolius Šimelionius, atkakliausius kovotojus, visada pasiekdavo dvasinė parama - patarimai, padrąsinimai, netgi vienas kitas tekstas, kaip rašto pavyzdys įstaigoms, kontroliuojančioms Bažnyčios veiklą Baltarusijoje. 1977 m. Pelesos parapijos religiniam judėjimui slaptai pradėjo vadovauti Varėnos rajono Dubičių parapijos kunigas Mykolas Petravičius. Prie jo prisidėjo to paties rajono Kalesninkų parapijos klebonas Jonas Vaitonis.

Jie į savo veiklos sferą įtraukė daug geranorių kunigų, kurie mano adresu ėmė siųsti telegramas (žinoma, sutartines) apie sutikimą laikyti pamaldas Pelesos kaimo gryčiose bei kituose parapijos kaimuose.

Vieną kartą gavau iš Vilniaus centrinio pašto telegramą, kurioje šifruotai buvo pranešama apie kunigo atvykimą. Tačiau nežinojome, koks kunigas atvažiuos. Kartu bijojome „spąstų" (provokacijos). Bet tą sekmadienį nieko nesulaukėme. Vėliau paaiškėjo, kad turėjo atvykti kunigas Laurinavičius, tačiau, kai užsiundyti vaikų namų auklėtiniai išdaužė klebonijos langus bei telegramą kažkas iššifravo, jis turėjo atidėti savo kelionę. Jo vizitas į mūsų parapiją taip ir neįvyko. Prieš dvejus metus iki jo žuvimo, nuvykę į Marijos Škaplierinės atlaidus Kalesninkuose, ten radome ir kun. B. Laurinavičių. Kai įėjome į bažnyčią, pamaldos jau buvo įpusėjusios. Kunigas savo seniesiems parapijiečiams sakė pamokslą. Šluostėsi prakaitą nuo kaktos sakytojas, šluostėsi ašaras moterys, vyrai stovėjo ramūs, be mažiausio šurmulio. Aš pirmą kartą girdėjau pamokslą šio kunigo, kurį labai norėjau pamatyti, kai jis dar buvo gimnazistas, po to - klierikas. Paskui ilgai laukėme jo savo kaime. O dabar štai savo pašaukimo tribūnoje - sakykloje stovėjo jis jau pagarsėjęs kaip doras, tiesus, pareigingas, spinduliuojantis tautos, žmogaus ir Dievo meile žmogus, drąsus žmogaus ir Bažnyčios teisių gynėjas. Vėliau kunigas laikė sumą ir sakė pamokslą lenkiškai, taisyklinga jų kalba. Kalbėjo su užsidegimu, nuoširdžiai, kaip ir lietuviams.

Po pamaldų mes, trys moterys, puolėme į zakristiją prašyti gerbiamą kunigą atvažiuoti pas mus į mūsų neoficialiai veikiančią parapiją. Jis sutiko. Tada klebonas Jonas Vaitonis pakvietė mus visus pietų. Po pietų penkiese - du kunigai ir mes, trys Pelesos parapijietės, - važiavome į Pelesą. Pirmiausia kunigą Laurinavičių paklausiau, ar dar neapiplėšta Adutiškio bažnyčia?

- Ne, dar neapiplėšta, - atsakė kunigas, - tačiau į mane patį kėsinasi. Štai kai labai norėjau jus aplankyti, išdaužė verandos langus. Tai pasalas daro, tai neva veržiasi į sandėlius apvogti: siekia kliudyti mano veiklai. Dengdamasis apiplėšimu, saugumas bando mane palaužti. Bet aš pasikliauju Dievo valia - kas bus, tas bus. Man nieko kito nebelieka, kaip kovoti iki paskutinio, - pasakė Laurinavičius ir ilgai tylėjo.

Kunigas Jonas vairavo automobilį ir taip pat tylėjo. Nuvažiavome tiesiai į kapines ir parodėme sugriautą koplytėlę bei likusią dalį sienos, prie kurios pritaisytas nuolatinis stalas. Čia vasarą jau keleri metai kunigai iš Dzūkijos laikydavo šv. Mišias. Tą dieną čia pamaldų nebuvo: niekas neatvažiavo.

Stovėjo susimąstęs kunigas Laurinavičius su Jonu Vaitoniu prie pilko neužkloto stalo ir supratau, kad graudinosi. Paskui atsigręžė į mus, tris moteris, ir pasakė:

- Svarbiausia - dvasinė šventovė, kurios niekas nesugriaus. Be dvasinės šventovės nestovės ir šitas rūmas, - jis parodė į mūrinę bažnyčią (sovietų valdžios paverstą grūdų sandėliu). -Ateis viskam laikas: susigrąžinsime ir savo sunkiai statytą bažnyčią. Tik negreit dar grįš dvasinė pusiausvyra, taip baisiai dabar nusiaubta moralė...

Atvažiavome į mano namus. Gerdami arbatą, su kunigu Jonu klausėmės kunigo Laurinavičiaus vertingų pamokymų: ir man, besirūpinančiai visais parapijos reikalais, ir kunigui Jonui, kuris vadovavo bažnyčios susigrąžinimo veiklai. Pakvietęs visus išeiti į verandą, tenai tarė:

- Kruopiene, netikiu, kad nebūtų pas tave įtaisyta kur nors slaptojo klausymosi įtaiso, todėl kalbėtis čia yra saugiau. Daug kas gali mus įklampinti ir sugriauti planus.

Kunigas Bronius Laurinavičius mokė, kad visų pirma reikia neparodyti priešui, jog jo bijai. Iš anksto reikia numatyti, kam ką pavesti, su kuo ir apie ką kalbėtis, vengti parapijoje įsigyti priešų, kad neatsirastų „atviras frontas". Reikia mokėti iškęsti, nutylėti. Ištversi, ir būsi laimėjęs. Svarbiausia nepalūžti. Žmogaus aukas ir taurius, gražius norus visada laimins Dievas. Tuo greitai įsitikinsią ir pelesiečiai.

Kalbėdamas apie valdžios priespaudą, kunigas pasidžiaugė, kad yra daug Bažnyčios bičiulių, tarnų ir pagalbininkų, kurie nepasiduoda.

- Jie būtų mus seniai sudoroję, jei ne „Bažnyčios kronika", - sakė jis. - Tai stiprus mūsų užnugaris, ir manau, kad komunistai bijo liesti mus atvirai ir viešai.

Kunigas Laurinavičius papasakojo, kaip statė bažnyčią Švenčionėliuose, kaip laviravo, gaudavo medžiagų, rinko aukas, nemiegodavo naktimis. Ačiū Dievui, jį lydėjo palaima.

- Nebijok, Kruopiene,- pakildamas tarė kunigas. - Drąsius valdo ir globoja Dievas. Aš tuo įsitikinau. Dievas duos sveikatos, atvažiuosiu ir aš į jūsų Šv. Lino bažnyčios atšventinimą. Teroras ne amžinas. Tik labiausiai būgštauju, kad gali nebegrįžti senoji lietuvybės dvasia tiek į mano gimtą Gervėčių kraštą, tiek į Pelesą. Čia jau būtų kruvina skriauda istorijai. Dieve, koks stiprus buvo šio krašto patriotiškumas! Juk čia mane atsiveždavo senas geras gimnazijos laikų bičiulis, kurį vadindavome Maciu (Motiejus Šimelionis). Jo brolis yra Vilniuje. Nors jis tarybinis žurnalistas, bet doras, mums nekasa duobės. Susitinkame, kaip ir su lentvariškiu broliu Motiejumi. Vilniaus krašto, ypač rytų ir pietų dzūkai, senoji inteligentija liko ištikima gražioms mūsų prieškario idėjoms. Tai būtina žinoti. Jie yra sąžiningi, tik stokoja drąsos ir šiek tiek trumparegiai... O tie paprasti žmoneliai, ką kalbėti, paversti vergais. To ir reikėjo tikėtis. Sunku bus, ir dar ilgai. Bet nebijokim, Dievas padės...

Sulig tais žodžiais Bronius Laurinavičius staiga kažko grįžo į bažnyčią, paskui tuoj atsisveikino ir su kunigu Jonu sėdę į mašiną išvažiavo. Grįžusi į vidų, radau ant stalo padėtą voką su pinigais, ant kurio užrašyta: „Jums, Kruopiene". Voke buvo šimtas rublių. (Tai buvo dideli pinigai: visas mano metinis uždarbis kolūkyje.) Aš susijaudinau, graudžiai apsiverkiau. Rudenį kunigas Laurinavičius dar vieną pareiškimo į Maskvą pavyzdį per kunigą Joną mums atsiuntė. Negalėjome jo neklausyti, viską vykdėme.

Kitą vasarą važiavome į Vilniaus Aušros Vartų koplyčią perduoti rožančių Adutiškio parapijos tikintiesiems, kuriems vadovavo kunigas Laurinavičius. Šv. Mišias visą laiką per ketvertą metų laikė bei rožančiaus perdavimui vadovavo Valkininkų parapijos klebonas Algimantas Keina. Suėjo į Švč. Mergelės Marijos koplyčią daug Adutiškio parapijiečių, Šv. Zitos draugijos moterys su gražia violetine kongregacijos apranga, daug jaunimo, vyrų. Mus labai stebino Adutiškio žmonių organizuotumas ir pamaldumas. Vadovaujami kunigo A. Kei-nos, perdavėme adutiškiečiams rožančių, pagiedojome „Marija, Marija" ir pajudėjome eiti iš koplyčios. Staiga ties šventovės slenksčiu sutikome garbingąjį Adutiškio kleboną Laurinavičių, einantį aukoti šv. Mišių. „Reikia su Marija pakalbėti", - du sykius pakartojo eidamas kunigas. Gerai girdėjau šiuos kunigo žodžius. Tačiau kam jie buvo skirti - ar Aušros Vartų Marijai, ar Pelesos kaimo moterėlei - man? Taip ir liko neaišku. Stovėjau Aušros Vartų šventovės laiptinėj ir galvojau: „Jei Švč. Marijai, tai dabar kalbasi su ja šis nuostabaus pamaldumo kunigas. O jei jis norėjo kažką pranešti man, reikia laukti". Bet laukti negalėjau, nes paskutinis autobusas iš Vilniaus į Gardiną išvyks po 15 min.

Taip nuo to laiko (datos neprisimenu, buvo vidurvasaris) kunigo Laurinavičiaus daugiau nesutikau. Girdėjau pasakojant apie nerimstantį, netaupantį savo jėgų, visomis išgalėmis kovojantį su tikinčiųjų engėjais kunigą. Kunigai didžiavosi jo drąsa. Jo pavyzdžiu (o gal jo ir paraginti) Dzūkijos bažnyčių kunigai dvylika metų važiavo į mūsų Pelesos nualintą parapiją, skelbė Evangeliją.

Žuvus kunigui Broniui Laurinavičiui, susirinkę šv. Mišių kaimo gryčioje meldėmės už jo vėlę. O kunigai skelbė jo biografiją, pasakojo apie nuveiktus darbus Katalikų Bažnyčiai. Mes, Pelesos parapijos žmonės, lenkiame galvas prieš šį taurų kunigą, drąsų Bažnyčios gynėją, kuris spinduliavo meile tautai, žmogui ir Dievui.

Pelesa, 1995 m. spalio mėn.

Bronė Steponienė
Reikėtų paskelbti šventuoju

Į Adutiškį atvykęs dirbti kunigas Bronius Laurinavičius 1968 m. kovo 19 d. laikė pirmąsias šv. Mišias. Mūsų parapija gana didelė, visuomet būdavo du kunigai. Tačiau, kaip sakė, dėl prasikaltimo (kad pastatė Švenčionėliuose bažnyčią) paskyrė pas mus jį vieną. Po tokio didelio darbo jis atrodė išvargęs.

Pirmą sekmadienį kunigas sukvietė susipažinti bažnyčios komitetą, antrą - choristus. Mes labai džiaugėmės: supratom, kad atvyko tikras Kristaus įpėdinis, mylintis vaikučius ir atsidavęs Lietuvai. Nepailsėjęs nė dienos, ėmėsi darbo - fizinio ir dvasinio. Labai atsigavo mūsų parapija, patraukė ją prie Dievo. Nors buvo sunkios sąlygos, 20 berniukų, kartais ir daugiau, patarnaudavo šv. Mišioms. Aš pasiuvau kamželes. Mes, mamos, jas atsinešdavom ir bažnyčioje vaikus aprengdavome. Visi uoliai lankė bažnyčią. Tuo džiaugėmės ir mes, tėvai. Subūrė vaikų chorą. Jie giedodavo per vakarines pamaldas. Kai pirmą kartą išgirdome, iš džiaugsmo verkėme: balseliai skambėjo lyg angelėlių. Bet neilgai trukus prasidėjo kančios: kleboną kvietė pareigūnai, atvykę iš rajono barė ir liepė pašalinti vaikus nuo altoriaus, neleisti tarnauti berniukams ir giedoti mažųjų chorui, nes būsią blogai. Klebonas aiškino, jog nieko blogo tie vaikučiai nedaro, tik atlieka katalikų pareigą. Bažnyčioje jie būna su tėvais.

- Koks aš būčiau kunigas, jeigu juos varyčiau nuo altoriaus, - protestavo jis.

Mokykloje vaikus, kurie patarnauja šv. Mišioms ir gieda, mokytojai labai barė: žadėjo mažinti elgesio pažymį, neperkelti į kitą klasę. Vaikai klausė tėvų, o ne jų. Tada palikdavo po pamokų, kviesdavo po vieną į mokytojų kambarį ir gąsdindavo. Mes, mamos, rengėmės eiti pačios į mokyklą kalbėtis su mokytojais, bet sūnus atnešė mokyklon kvietimą. Paklausiau jo, ar visiems tėvams. Jis atsakė: „Ne - tik tų, kas patarnauja šv. Mišioms". Kvietimo valandos visų skirtingos. Nusprendėm eiti visi kartu. Pokalbis buvo gana ilgas. Iš pradžių pradėjo šiurkščiai. Mes irgi netylėjome: reikalavome neliesti mūsų kunigo - sakėme, patys savo vaikus vedame giedoti ir tarnauti. Bažnyčios durys atviros visiems. Dėl bažnyčios prašėm daugiau mokinių negąsdinti, netardyti, nepalikinėti po pamokų ir nemažinti pažymių. Žadėjome toliau ieškoti tiesos. Siūlėm auklėti tuos vaikus, kurie vagiliauja, blogai elgiasi.

Klebonas ėmėsi bažnyčios remonto darbų. Privežė daug lentų. Dėl jų buvo valdžios kvočiamas, kur gavo, bet dokumentai buvo tvarkingi. Tada ėjo parapijiečiai į talką tvarkyti bažnyčios. Susirinkdavo apie 60 ir daugiau žmonių. Kiekvieną klebonas pakalbindavo, nors didelėje parapijoje darbų netrūko: tai laidoti, tai pas ligonį važiuoti tekdavo net į Baltarusiją. Dažniausiai keliaudavo arkliu arba motociklu. Visiems talkininkams užsakydavo pietus, o patsai bėgdavo žiūrėti, kas padaryta. Sutaisė visas bažnyčios duris ir užraktus. Tada bažnyčią labai gražiai išdažė, išdekoravo, naujus paveikslus pakabino. Tikintieji negalėjo atsidžiaugti tokiu pasiaukojusiu, darbščiu ir rūpestingu klebonu. Pakeitė grindis parketu ir įrengė centrinį šildymą. Tik jis vėl buvo kviečiamas aiškintis į rajoną. Šį kartą dėl centrinio šildymo. Po kelių dienų atvažiavę tikrintojai ieškojo priekabių, bet nerado: centrinis šildymas buvo įrengtas labai gerai. Mes manėme, kad dabar tėvelis nors kiek pailsės: juk tiek daug nuveikta! Bet jis vėl ėmė rūpintis uždengti geresnį stogą. Vėl turėjo valdžiai aiškintis, iš kur gavo skardos. Stogą baigė dengti, tada ėmėsi tvarkyti bažnyčios aplinką: išgrindė plytutėmis, padarė gėlėms vazas. Pastatė kunigui Kriš-taponiui labai gražų akmeninį paminklą, paskiau Misijų kryžių. Pasiūdino procesijų dalyvėms naujus rūbus. Suremontavo kleboniją, įrengė joje centrinį šildymą.

O kiek padėdavo žmonėms nelaimėse! Kavaltiškės kaime (nuo Adutiškio 7 km) sudegė gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. Atvažiavo pas tuos žmones klebonas dviračiu, prisidėjęs pilną lagaminą maisto ir kitokių daiktų, davė pinigų, kiek galėjo. Aš pati mačiau, kaip tėvelis buvo išvargęs, suprakaitavęs; juk dviratis - ne mašina. O vis skubėjo, nes nesibaigė darbai. Aš irgi ėjau aplankyti: nunešiau, ko turėjau. Šeimininkė man viską papasakojo, labai gailiai verkė, nes matė kunigo vargą ir aukas; sakė - rūpinasi, kaip tikras tėvas ne tik jais, bet visa parapija.

Visus pažinojo ir užjautė: sergančiuosius lankydavo namie ar ligoninėse. Mažai skyrė sau poilsiui laiko. Naktimis daug rašydavo, nes buvo Helsinkio grupės narys, žmogaus teisių gynėjas. Savęs negailėjo, aukojosi dėl šviesesnės visų ateities. Būdavo labai išvargęs nuo darbų, nemigo ir pasninko, bet linksmas.

O kiek teko nervintis! Prisimenu, prieš šv. Kalėdas susikaupimo dieną buvo daug kunigų svečių. Vakare liko du kunigai, susirinko vaikučiai iki pamaldų klebonijon giedojimo repeticijai. Klebonas klausė išpažinčių bažnyčioje, kur buvo daug žmonių. Tik staiga atbėgo Strūnaičio klebonas ir sako:

- Klebonijoje pogromas!

Pravėręs duris, kunigas pamatė nugąsdintus verkiančius vaikučius. Pareigūnai vargonininkui kišo kažkokius popierius pasirašyti. Tai buvo apylinkės pirmininkas, mokyklos direktorius ir jo pavaduotoja. Pamatęs tokį vaizdą, klebonas atidarė duris ir sušuko:

- Lauk, lauk! Negąsdinkit mano vaikų.

Direktorius priešinosi:

- Ne tavo vaikai, o mūsų. Bažnyčia atskirta nuo valstybės.

O kunigas:

- Tai tėvų ir mano vaikai, nes aš juos krikštijau.

Visi atėjo į bažnyčią, mes verkėme ir maldavome Dievo užtarimo. Sulaukėme šv. Kalėdų, bet nesidžiaugėme. Klebonas iš sakyklos papasakojo parapijiečiams, kaip elgėsi su vaikeliais mokytojai. Ir suklupęs prieš altorių prisiekė ginti Bažnyčią, tikėjimą ir skatinti visus mylėti vienas kitą bei brangią tėvynę Lietuvą. Visi meldėmės, kad pareigūnai nekankintų mūsų klebono ir neskriaustų vaikų. Kad nesikartotų tokie įvykiai, nusprendėme rašyti laišką į Maskvą L. Brežnevui. Aprašėm, kaip už bažnyčios lankymą vaikams mokytojai mažina pažymius, verčia stoti į spaliukus ir komjaunimą, kaip trukdo vaikams mokytis giesmių. Visi tėvai pasirašėme, išsiuntėme iš Baltarusijos apdraustą laišką. Užrašiau savo adresą. Gavau atsakymą, kad laiškas gautas. Tikėjausi, kad mane aplankys „svečiai". Vieną popietę atvažiavo apylinkės pirmininkas su nepažįstamu man žmogumi, įėję į kambarį paklausė, ar čia gyvena Stepo-nienė Bronė. Pakviečiau sėsti. Sakėsi atvykę su manim ilgam pokalbiui. Aš tariau, kad labai norėčiau žinoti, su kuo kalbu. Nepažįstamasis atsakė: „Suprasite iš kalbos", ir neprisistatė.

Paklausė, ar skaitau laikraščius, ar turim televizorių ir ką veikiu sekmadienį. Aš drąsiai atsakiau sekmadieniais nedirbanti, su šeima einanti į bažnyčią. Klausė, kaip sūnus mokosi. Sakiau, kad gerai, tik rusų kalbą silpnokai. Pirmininkas pasakė, jog mama nemyli rusų, tai ir sūnus nesistengia. Aš tariau esanti tikinti ir visus mylinti kaip brolius ir seses. Nepažįstamasis klausė, kaip suorganizavau visus tėvus pasirašyti laišką. Atsakiau, jog visi tėvai taip sugalvojom: parašėme, kad tikintieji galėtų išpažinti tikėjimą. Juk reikia atskirti blogį nuo gėrio. Mūsų vaikai labai nori lankyti bažnyčią. Jei dėl ligos paliekam namuose, verkia. Nepažįstamasis reikalavo, kad vaikai nevilkėtų kamželių ir nebūtų prie altoriaus. Aš pasakiau, jog jų neklausysiu, nes nedarau nieko blogo. Raginau patvarkyti tuos vaikus, kurie vaikšto netvarkingi, nederamai elgiasi, vagiliauja. Taip ir išsiskyrėme. Netrukus buvo pakviestas tardyti klebonas. Tai kartodavosi labai dažnai. Vis dėlto vaikučiai nuo altoriaus nepasitraukė, choras giedojo ir dabar tebegieda.

Į Maskvą L. Brežnevui mes, tėvai, rašėm prašymus kelis kartus. Važiavome į rajoną, aiškinome, kad mes, motinos, auklėjame savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Prašėm nespirti jėga vaikų į komjaunimą, nes mes neleidžiam.

Prisimenu ir linksmesnių dienų. Tokia buvo, kai klebonas sunkiaisiais laikais lankė mūsų namus. Visą dieną šventėme tas gražias iškilmes. Adutiškyje išklojome rūtomis ir gėlių žiedais visą gatvę. Sutikome jį ir jaunimas, ir pagyvenę žmonės su puokštėmis. Laimino jis kiekvieną šeimą. Kai baigė lankymą, visi susirinkome prie tų namų, kur buvo paruošti pietūs. Vaikučiai deklamavo eilėraščius. Klebonas, gal vieną kąsnelį tesuvalgęs, dalijo vaikučiams gražius paveikslėlius ir saldainius. Mes giedojome šventas giesmes. Atsisveikindami užtraukėme „Lietuva brangi". Visi kaip vienas lydėjome kleboną per visą gatvę. Kaip buvo gera palaimintuose namuose!

Kunigas ėjo erškėčių kelią: diegė tikėjimą ir dorą. Jo įdiegti daigai stiprūs - nenulauš jokios audros. Aš dažnai lankydavausi klebonijoje, nes siūdavau, ką reikėdavo. Po dukros žūties praradau sveikatą, dažnai gydžiausi ligoninėje. Prieš guldama į ligoninę, atnešiau, ką pasiuvusi. Tai buvo mano paskutinis pasikalbėjimas su klebonu. Jis, kaip visuomet, užklausė apie mano sveikatą. Pasakiau, kad po Visų Šventųjų šventės važiuosiu į ligoninę, nes negaluoja širdis. Klebonas, mane užjausdamas, pasakė, kad, jei galėtų, pusę ligų paimtų. Aš būgštavau, gal teks tėveliui mane laidoti. Susigraudinau.

Kunigas atsakė, jog jis esąs sveikas ir gyventų, jei ne priešų ranka. Teigė esąs sekamas ir jau seniai į Vilnių nevažiuojąs tuo autobusu, kuris išeina iš Adutiškio: Švenčionyse išlipąs centre ir persėdąs į kitą. Dievas žino, kaip ilgai jam seksis važinėti. Klausydama tos kalbos, labai gailiai verkiau. Tėvelis liepė neverkti: sakėsi neturįs nei žmonos, nei vaikų, pasišventęs kovoti už tikėjimą, dorą, kad nežūtų jaunimas bedievių rankose. Dar pasakė norįs būti palaidotas Švenčionėliuose.

- Kodėl, tėveli, jūs taip kalbate ir kodėl nenorite pas mus?

Atsakė, jog kiekvienas kunigas laidojamas prie jo statytos bažnyčios.

- Aš ją taip vargingai stačiau tokiais sunkiais laikais, tai ir noriu prie jos prisiglausti. - Toks buvo mano paskutinis pasikalbėjimas su kunigu.

Po Visų Šventųjų išvažiavau į ligoninę. Išgulėjau pusantro mėnesio. Vieną dieną, skaitydama laikraštį, radau straipsnį apie mūsų kleboną. Maniau, jau vėl gal kvies tardymams. Po kelių dienų sesutė, suleidusi vaistus, sako:

- Bronyte, pasakysiu labai negerą žinią. Jūsų klebonas pateko į avariją ir mirtinai sužalotas. - Man buvo aiški žuvimo priežastis. Aš labai prašiau palatos gydytoją, kad mane išleistų bent porai valandėlių, bet sveikata buvo prasta ir manęs neišleido. Kaip man buvo skaudu: nemiegojau, blaškiausi. Daktaras Karvelis ramino: „Tu protinga moteris, pagalvok, jeigu tau kas atsitiks, kas bus mums. Melskis, malda pasieks iš visur". Žinoma, meldžiausi, mintys skriejo prie karsto. Grįžusi iš ligoninės, atėjau prie kapo. Buvau viena. Biro ašaros...

Bažnyčioje negalėjau melstis. Akys krypo į zakristiją: supratau, kad užgeso mūsų parapijos švyturys, bet kol plaks mūsų krūtinėse širdys, jo neužmiršime.

Nors praėjo 10 metų, kai nėra mūsų kunigo Broniaus Laurinavičiaus, jo atminimas gyvas: jo darbai ir žodžiai mūsų širdyse įdiegė Dievo, Tėvynės, doros meilę.

Jo visas rūpestis buvo Dievas, Bažnyčia ir Tėvynė. Mes tikime, kad išlietas nekaltas kraujas nebus veltui. Kunigą reikėtų paskelbti šventuoju. Jis toks buvo...

Adutiškis, 1991 m.

Ciprijona Burokienė
Jo meilė taurino

Kai į Adutiškio bažnyčią atvyko naujas klebonas, buvo 1968 m. Šv. Juozapo diena. Pilna šventovė susirinkusių žmonių norėjo jį pamatyti, išgirsti pamokslą.

Į sakyklą kunigas Laurinavičius užlipo greitais, lengvais žingsneliais. Buvo linksmas, guvus, kupinas jėgų ir noro kelti visų dvasią. Sveikino mus tyliu, beveik vaikišku balsu. Jo švelnūs pirmojo pamokslo žodžiai lyg rasa gaivino sielas, darė didelį įspūdį parapijos žmonėms. Jis žadino atbusti visus. Ypač vaikus. Savo veikla jis greitai užkariavo dorų tikinčiųjų širdis.

Lyg magnetas jis traukė vaikus: kiekvieną jų maloniai pakalbindavo, paglostydavo. Vaikai, jausdami kunigo meilę, šypsojosi, noriai lankė bažnyčią. Didelis būrys ministrantų tarnavo Mišioms. Laiminant žmones su Švč. Sakramentu išmokė vaikus išpažinti Jėzui savo meilę. Švelnūs mažųjų žodžiai lyg muzika skambėjo šventovėje!

Uolusis klebonas kas pavasarį rengė vaikus Pirmajai komunijai. Gegužės ir birželio mėnesiais šv. Mišių metu, paskaitęs Evangeliją, ateidavo prie pirmutinių suolų, kur sėdėjo vaikai, ir aiškindavo jiems tikėjimo tiesas. Vasarą vaikams būdavo egzaminai. Būriu jie apsupdavo kunigą glaudžiu rateliu aplink klausyklą, o jis mokydavo juos, kaip atlikti išpažintį, priimti šventąją Komuniją. Jie išmokdavo maldų, gaudavo daug žinių apie Kristų, jo meilę, darbus. Tada eidavo išpažinties. Tėvai ir giminės puošė vainikais bažnyčios vidų ir džiaugdamiesi laukė Pirmosios komunijos sekmadienio.

    Pirmosios komunijos dieną vaikai vilkėdavo puošniais, baltais rūbeliais. Šventine nuotaika, dvasine giedra, tyra šypsena spindėdavo jų veideliai. Lyg baltos snaigės jie su tėvais, giminaičiais laukė šventoriuje klebono, kuris ėjo iš bažnyčios, supamas gražaus ministrantų būrio. Priėjęs prie vaikų, pasveikinęs klebonas juos vesdavo į bažnyčią. Pačiame eisenos priekyje žengė trys berniukai nešdami - vienas nedidelį medinį kryželį, kiti du iš kraštų - vėliavėles. Tolėliau džiaugsmingu veidu žingsniavo kunigas su didžiausiu pulku vaikų. Juos lydėjo minia žmonių. Skambėjo giesmė „Marija, Marija".

Suėję į bažnyčią, vaikai klaupėsi prieš savo tėvelius ir prašė atleisti įžeidimus. Tėvai laimino vaikus, uždėdami ant jų galvelių rankas. Ne vienas tikintysis nesulaikydavo graudulio ašarų, nes tokio gražaus papročio iki tol parapijoje nebuvo. Švelniais balseliais mergaitės giedojo:

Linksmybė mano Tu, Jėzau, esi.
Šviesybė mano Tu, Jėzau, esi.
Kad ir visa ko nustosiu
-Jėzau, aš Tave sekiosiu...

Degė žvakės, margavo gėlės, kvepėjo rūtomis. Vaikai tarsi laimės jūroje. Buvo gera į juos žiūrėti. Kaip ir į mieląjį kunigą. Puošnaus arnoto žiedai atspindėjo didelę iškilmę ir džiaugsmą.

Po pamaldų gerasis kunigas dalijo vaikams rožantėlius, mažas maldaknyges, vaišino saldumynais. Džiaugėmės ir mes, Adutiškio tikintieji, gavę tokį uolų dvasininką.

Pirmaisiais Laurinavičiaus kunigavimo metais vargonininku dirbo Henrikas Veržbulauskas. Giedoti mokė ne tik parapijos chorą, bet ir aukštesniųjų klasių moksleives. Repeticijos vykdavo klebonijoje prie fisharmonijos. Vieną kartą į repeticiją atėjo keli pareigūnai. Vargonininkas, nervingai peržvelgęs atvykėlius, tarė:

- Ir ką gi čia, tamstos, blogo pamatėt?

Skubiai iškviestas kunigas pareigūnus išprašė lauk. Dėl šio įvykio klebonas ir vargonininkas buvo valdžios puolami.

Kartą į bažnyčią atėjo vestuvininkai. Poromis sustojo netoli didžiojo altoriaus ir laukė klebono. Jaunavedžiai nuėjo prie klausyklos. Kai klebonas išklausė jų išpažintį, dar neteikė jungtuvių, bet, priėjęs prie stovinčių porų, pakvietė visus išpažinties. Vieni nustebo, kiti šypsojosi, bet visi paklausė. Kunigas norėjo, kad vestuvininkai rodytų pavyzdį kitiems.

Ir per laidotuves ragino žmones eiti išpažinties mirusiojo pagarbai. Ypač draudė vartoti alkoholinius gėrimus laidotuvių metu. Tas gražus kunigo poveikis ilgainiui davė vaisių: dauguma parapijiečių stengėsi jį suprasti ir laikytis tvarkingai.

Keldamas žmonių dvasią, kunigas kartu organizavo ir bažnyčios remonto talkas. Išsirūpino medžiagų, talkon sukvietė darbščiuosius parapijos vyrus. Pirmiausia buvo išardytos senos supuvusios grindys. Iš po jų išnešta daug žemių ir padarytos angos pamatuose, kad po grindimis patektų oras. Sudėtos naujos grindys. Pašviesėjo bažnyčia. Apkaltoji sienų dalis buvo nulakuota, lubos ir sienos išdekoruotos. Sienas papuošė šventųjų paveikslai. Prie didžiojo altoriaus languose įrengti vitražai: čia Jėzaus ir Marijos širdys skleidžia didžiosios meilės spindulius žmonijai. Kolonų viršuje sušvito dekoratyviniai žibintai. Garso stiprintuvai sustiprino pamokslo žodžius. Padaryta naujų suolų, suolelių, kėdžių ir vaikams sėdėti kėdučių. Vėliau įrengtos Kryžiaus kelio stotys - drožinėti paveikslai. Procesijų altorėliams iš užsienio gauta naujų medžiagų. Įrengtas bažnyčios centrinis šildymas.

Baigęs bažnyčios remontą, kunigas ėmėsi gražinti šventorių. Būdavo, kai tik ateisi, vis pamatysi ką nors nauja. Šventoriuje pastatytos didelės, gražios betoninės vazos. Į jas prinešta žemių ir pasodinta pelargonijų, našlaičių, gvazdikų.

Iškilo paminklas bažnyčios statytojui kunigui Krištaponiui. Vėliau pastatytas naujas labai didelis misijų kryžius, įrengtas betoninėmis plytomis grįstas platus takas. Aplink visą bažnyčią sužydo daugybė įvairiaspalvių gėlių. Ir už šventoriaus sienų, šalia gatvės žaliavo žiedynų eilės. Visus tuos metus kunigas Laurinavičius dirbo nepaprastai daug: netgi remonto reikalams aukas rinkdavo pats. Rūpesčių išvargintame veide švietė giedra, ramumas. Pritardavo giesmei: „Savo šventąją bažnyčią valdyti ir laikyti teikis, meldžiam Tave, Viešpatie!" Žmonės aukodavo noriai: suprato, kiek kainuoja viskas, ką reikėjo gauti, nupirkti, atvežti, padaryti.

Bažnyčią remontuoti labai trukdė rajono valdžia, tačiau klebonas gebėdavo juos apeiti ir gauti leidimus iš aukštesnių instancijų. Kartą, rytą susirinkus talkininkams ir pradėjus darbą šventovėje, sužvilgo lengvoji. Prisistatė rajono „ponybė" ir ėmė kabintis prie klebono, kodėl dirba be leidimo. Klebonas tuojau pat parodė dokumentą. Šie neturėjo ką sakyti ir nuvažiavo.

Tik klebono paraginta parapija suskato tvarkyti kapines, kurios iki tol buvo apleistos: sužydėjo gėlės, atsirado įvairios formos kryžių, kryželių, paminklų, tvorelių ir suoliukų. Suorganizuota vyrų ir moterų talka: padarytas žvyruotas kelias. Iš abiejų pusių pasodinta krūmelių.

Kunigas Bronius Laurinavičius buvo nepailstantis blaivybės skatintojas. Kai buvo prašomas palaidoti mirusįjį, kunigas sakydavo: „Jei ant stalo nebus degtinės, laidosiu". Ir žmonės ėmė atsisakyti svaigalų. Sunkiau buvo su tais, kurie slapta išgerdavo (ypač duobkasiai). Būdavo, kad po palaidojimo ir giesmių kunigas prašydavo vyrus, idant jie negertų bent vieną mėnesį. Vyrai stovėdavo, nudelbę žemyn akis. Deja, paklusdavo ne visi.

Kunigas labai rūpinosi ne tik Adutiškio parapijos žmonių sielovada: jis turėjo padėti ir Baltarusijos tikintiesiems, kurie neturėjo savo bažnyčios. Ten važiuodavo ir pas ligonius, ir laidoti mirusių. Kartais, radęs atokvėpio valandėlę, dviračiu keliaudavo po kaimus pamatyti, kaip gyvena žmonės. Labiausiai rūpinosi kenčiančiais. Stengėsi padėti vargstantiems seneliams, sergantiesiems. Siekė visus gelbėti.

Labai mylėjo gyvulius, paukščius. Palangėje įrengė lesyklėlę. Atnešęs maisto, belsdavo į stiklą. Atskrisdavo zylučių, sniegenų, žvirbliukų ir kitokių paukštelių. Kartą, pasakojo šeimininkė, vėlai vakare į virtuvę atėjo kunigas, sakydamas:

- Ir koks aš apsileidėlis! Tik pagalvok: užmiršau katinėliui duoti vakarienės...

Kunigas Laurinavičius buvo ir Žmogaus teisių gynimo grupės narys. Jis daug rašydavo. Iki nakties buvo girdėti viršutiniame aukšte jo žingsniai ir rašomosios mašinėlės tarškėjimas. Jis rašė apie žmogaus teises ir laisves, skelbė kovą melui ir nedorai. Buvo drąsus. Kartais, sakydamas pamokslą, jis juokdavosi iš žmonių bailumo: girdi vienas žmogus, paklaustas, kodėl nelanko bažnyčios, atsakė bijantis netekti darbo, nors dirba tik arklininku.

Ilsėjosi ir valgė labai mažai. Jo maistas buvo paprastas: bulvės, barščiai ir lietuviškas sūris. Parapijoje kalėdoti jam buvo draudžiama, bet daugelis jį kviesdavo, kad aplankytų sekmadieniais po pamaldų. Dažnai važinėdavo į Vilnių su reikalais. Išeidamas į stotį, sakydavo šeimininkei:

- Išvažiuoju, o tu melskis, giedok šventas giesmes, būk linksma! Jei negrįšiu (tikėjosi arešto), tegul ir be manęs bažnyčioje lieka tokia pat tvarka. Tegul ir vaikai visada susirenka.

Adutiškyje buvo nemažai žmonių, kurie stipriai rėmėme kunigą. Tai šio straipsnio autorė, taip pat Rufina Krickienė, Ona Kairytė (valė bažnyčią ir augino gėles). Padėjo Bronė Steponie-nė, Elena Seminaitė, Janė Kalvelytė, Povilas Burokas, Pranas Pancekauskas, Jonas Batrys, Alfonsas Bučelis ir Petras Vaitekėnas. Talkindavo ir vaikai. Juozelį Kricką kunigas labai mylėjo.

Išgražinus Adutiškio bažnyčią ir jos šventorių, atrodė, nieko daugiau netrūksta. Tačiau kunigas planavo naujas statybas. Deja, jis kažkur pametė savo pasą. Gavo žinią, kad rastas Vilniuje. Prieš išvažiuodamas į Vilnių paprašė nupirkti „Tiesos" laikraščių. Sakė, sugrįžęs paskaitysiąs, kokie jį šmeižiantys straipsniai išspausdinti. Nupirkti laikraščiai, nuo laiko parudavę, iki šiandien guli. Ta diena, kai išvyko į Vilnių, kunigui buvo paskutinė: nuvykęs į Vilnių sužinojo, jog jo pasas Kaune. Nuvykęs į Kauną, išgirdo:

- Per vėlai atvažiavai: pasas Vilniuje.

Vakare vėl grįžo į Vilnių.^*

^{* Čia autorė netiksliai perpasakoja įvykius: buvo žinoma, kad pasas Kaune ir ten jį atsiėmė. - Red.}

Lapkričio 25 d. mus pasiekė kraupi žinia. Ilgai gaudė bažnyčios varpas... Nuliūdo parapijos tikintieji: atrodo, gedėjo net šventoriaus liepos, klevai... Nenorėjome tikėti, kad nebėra kunigo. Deja, greitai jį pamatėme karste. Kaip žiauriai buvo sužalotas jo veidas! Niekas nenorėjo tikėti, kad kunigas pats pateko po sunkvežimiu. Per laidotuves visi kalbėjo: ne pats, o buvo pastumtas. Kraupi tiesa dar labiau pribloškė parapijiečius.

Tarp žibančių žvakių ir baltų žiedų gulėjo ramus, žuvęs už šventąjį tikslą, už tiesą, už gėrį. Susirinko daug vaikų. Jie sustojo prie karsto tylūs, žvelgė į mylimo kunigo veidą, į sudėtas ant krūtinės rankas, kurios tiek daug kartų juos glostė, laimino ir dalijo dovanėles. Nors mirusysis nebegalėjo kalbėti, vaikai tarsi išgirdo žodžius: „Kaip gerai, kad atėjote manęs atsisveikinti, vaikučiai!" Liūdėjo visa pilnutėlė žmonių bažnyčia. Graudžiai skambėjo „Rekviem"...

Atvykus vyskupui J. Steponavičiui, pradėtos laidotuvių apeigos. Graudūs buvo pamokslai. Žmonės ėjo priimti šv. Komunijos, meldėsi už mirusįjį, reiškė jam meilę ir padėką.

Kunigo karstą nešė tris kartus apie šventovę. Lydintieji prisiminė, kaip neseniai kunigas vaikščiojo šventoriaus takais, mylėjo savo parapiją, troško daug jai padėti. Liūdnai skambėjo atsisveikinimo žodžiai: „Ilsėkis ramybėje, didysis Lietuvos veikėjau!" Skaudu buvo, kai ant karsto biro žemė, kai ties supiltu kauburėliu lengvai šiureno vėjas, supdamas žiedų taureles ir primindamas žiaurią tiesą. Baltos snaigės tartum dangaus ašaros krito ant kapo.

Kiekvieną mėnesį už kunigo vėlę buvo aukojamos šv. Mišios. Ir žiedų kvapai ant katafalko, ir žvakučių virpanti liepsna vis primindavo, kad nėra mūsų ganytojo. Gedėdami žiūrėjome į laidotuvių nuotraukas.

Neužmirštas skausmas buvo ir per mirties metines, kai skambėjo Dovydo psalmė:

Nelaukiau čia laimės, nes čia ištrėmimas.
Man skirtas pas Dievą laimingas likimas.

Liūdni stovėjome ir tada, kai po septynerių metų kunigo palaikus išvežė į Švenčionėlius. Ne viena karti ašara vilgė blakstienas, nors ir žinojome, kad tokia buvo jo paties valia. Tik lengvo vėjelio supamos Trispalvės guodė: Trispalvės, kurių jis buvo vertas, bet nesulaukė.

Ir dabar, nors jau liko tik tuščias Laurinavičiaus kapas, žmonės čia atneša gėlių. Kiekvieną pavasarį pasodina, laisto, prižiūri, pamerkia skintų, pasimeldžia. Tik įžengus į šventorių matyti, kaip iš paminklo žvelgia akys, šildžiusios savo parapijos žmones. Čia visada norime ilgiau pastovėti, pamąstyti, prisiminti žodžius:

- Adutiškiečiai! Nepamirškite mano pamokslų - būkite blaivūs, dori, mokykite vaikelius tikėjimo...

Adutiškis (Užrašė P. Vileitaitė)

Mena bendradarbiai dvasininkai ir jo remti žmonės

Vysk. Juozas Tunaitis
Dirbo be poilsio

Kunigą Bronių Laurinavičių pažinau, kai dirbau Palūšės parapijoje, o jis 1956 m. iš Kalesninkų buvo atkeltas į Švenčionėlius. Čia jis turėjo baigti statyti dar prieš karą pradėtą ir jau virš langų sumūrytą naują bažnyčią. Stebino jis nepaprastu gyvumu, žvalumu, greitumu, energija. Patyriau taip pat jį esant labai draugišką ir vaišingą: nė vieno pas jį apsilankiusio ar net miestelyje sutikto kunigo neišleisdavo nors kiek nepavaišinęs.

Gyveno jis su mama ir tėveliu. Namuose ir po miestelį vaikščiodavo ir dirbdavo visada vilkėdamas sutaną. Ši aplinkybė kartą jį išgelbėjo, kai, pradėjus bažnyčios vidaus tvarkymo darbus, jis nukrito nuo vargonų tribūnos. O buvo taip.

Atvyko pas jį viena žmonių grupė, kurią, kaip visada, energingai aplink bažnyčią ir viduje vedžiodamas bei aiškindamas, užvedė į vargonų tribūną. O ji dar nebuvo atitverta nuo bažnyčios navos. Bažnyčioje buvo dedamos grindys. Per visą navą kyšojo daug betoninių stulpelių grindų balkiams guldyti, tarp jų buvo ne tik balkiai, bet riogsojo, kaip statybose įprasta, ir plytos, lentgaliai. Į vargonų tribūną įėjo svečiai, o iš paskos, energingai uždaręs duris, įžengė ir klebonas. Bet pasirodo, kad durų rankena buvo tik uždėta, bet neįtvirtinta. Rankena liko klebono rankoje, o pats su ja krito žemyn į navą. Čia, ačiū Dievui, atsitiktinai stovėta kopėčių, atremtų į vargonų tribūną. Į jų šoninę kartį kažkas buvo įkalęs didelį vinį. Kunigo sutana užkibo ant vinies, ir jis pakibo ant kopėčių. Po to jis dažnai pagirdavo medžiagą: „O sutana neplyšo!"

Dirbo be poilsio. Daugybę cemento maišų jis pats iš Švenčionėlių geležinkelio stoties suvežė dviračiu prie bažnyčios. Atstumas - koks puskilometris. Ir visada vilkėdamas sutaną.

Pasirodė esąs labai nuovokus. Vos tik bažnyčią sumūrijo, šiek tiek viduje patvarkė, - ir pradėjo laikyti pamaldas, kad valdžios atstovams nekiltų pagunda kokiu nors pretekstu su-laikyti darbus ir atimti bažnyčią.

Senoji, medinė bažnyčia turėjo būti išardyta lyg kokiam klubui ir kultūros namams statyti. Klebonas suorganizavo talką: vieną naktį tris bažnyčios sienas ir sienojus tyliai išvežė, tik sieną nuo gatvės pusės parėmė ir paliko sveiką. Ji turėjo teikti vaizdą, kad bažnyčia tvarkingai tebestovi. Labai nustebo valdžios galvos, kai, su darbininkų brigada atvažiavę, nieko neberado.

Vos tik naujoji bažnyčia buvo įrengta, klebonas sukvietė jos komiteto posėdį, šiam referavo apie statybos eigą ir dokumentus. Komitetas surašė panašiai tokį protokolą:

Švenčionėlių bažnyčios komitetas peržiūrėjo bažnyčios statybos dokumentas, rado visur esant tvarką. Visa padaryta sąžiningai, skolų nėra, todėl nutarė visus pajamų-išlaidų dokumentus sunaikinti.

Taip buvo išvengta galimų valdžios revizijų.

Žinoma, valdžios organai smarkiai pyko ir ieškojo priekabių. Todėl atėmė kleboniją, privertė kunigą išsikelti į Adutiškį, o pagaliau, kaip tikėtina, suorganizavo ir jo tragišką žūtį.

1998 m. rugpjūčio 10 d.

Vysk. Jonas Kauneckas
Artimas visiems

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus ir kitų Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupės narių ryžtas įkvėpė ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) atsiradimą.

Tuo metu šio žmogaus asmeniškai dar nepažinojau, tik teko apie jį nemažai girdėti kaip apie Helsinkio grupės narį, kaip Švenčionėlių bažnyčios statytoją, kaip labai uolų kunigą, vyskupo J. Steponavičiaus kraštietį, kaip labai kruopščiai aptarnaujantį net baltarusius. Tik vieną kartą, berods 1980 m. rudenį, nutariau jį aplankyti, su juo pasikalbėti. Kartu praleidome vakarą. Pas jį Adutiškio klebonijoje ir nakvojau. Pasirodo, iš tiesų jo „parapija" Baltarusijoje siekė daugiau kaip 100 km. Nepaisydamas itin didelio darbo krūvio, jis, ko gero, kaip joks kitas kunigas Lietuvoje, buvo į knygas surašęs kiekvieną savo parapijos kaimą, kiekvieną šeimą, kiekvieną žmogų. Pažinojo visus vaikus, visus sveikus ir ligonius, visus vedusius ir nevedusius, visus išsiskyrusius. Pašnekėjau su einančiais į bažnyčią parapijiečiais ir pajutau, kaip jis nepaprastai artimas visiems žmonėms, jautrus jų vargams ir rūpesčiams.

Klebonijoje viešėdamas, stebėjausi kunigo Broniaus originaliai sukonstruotomis langinėmis: viduje patraukus virvutes, kiekvieną langą iš lauko uždengdavo lentų langinės. Kam tai net antrame aukšte? Paaiškėjo, kad tai apsauga nuo langų daužymo. Mat šiam parapijiečių mylimam klebonui jau kartą buvo išdaužyti langai. Papasakojo, kad būta ir pasikėsinimų nužudyti - jis vos išvengęs mirties. Todėl išgirdęs apie jo mirtį Vilniuje, nė neabejojau, kad tai nužudymas. Labai sukrėtė ir laidotuvės: nebuvo leista laidoti Švenčionėliuose prie jo pastatytos bažnyčios. Taigi tik vieną kartą Bronių Laurinavičių buvau sutikęs, ir mano prisiminimai labai nedideli, tačiau tauraus kunigo paveikslas liko giliai mano širdyje.

Telšiai, 1998 m. vasario 20 d.

Kun. Konstantinas Gajauskas
Žuvęs už tikėjimą ir meilę

Kunigas Bronius Laurinavičius, 1944 m. baigęs Vilniaus kunigų seminariją, buvo paskirtas Švenčionių parapijos vikaru. Aš ten dirbau gimnazijos ir mokytojų seminarijos kapelionu. Jis buvo mano artimiausias draugas: nuoširdus, atviras, kilnios sielos, pamaldus. Uolus bažnyčios pastoracijoje, žavėjo parapijiečius, vyskupo Motiejaus Valančiaus sekėjas - kovojo su girtavimu. Buvo ne linguojanti nendrė, o griežtas sau ir kitiems. Laukiamas svečias: aplankydavo mane, kai gyvenau Vilniuje ir Druskininkuose.

Kai buvo areštuotas arkivyskupas Mečislovas Reinys, vėliau išvarytas Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kunigas Edmundas Basys, į Vilniaus arkivyskupiją atvyko vienintelis likęs Lietuvoje vyskupas Kazimieras Paltarokas. Kartą jis klausė mano patarimo, ką skirti klebonu į Švenčionėlių parapiją baigti statyti bažnyčios, kurią pradėjo kunigas Ambraziejus Jakavonis, nužudytas lenkų partizanų. Atsakiau, jog vienintelis bažnyčių statytojas, tvarkytojas yra kunigas Laurinavičius: jis gražiai sutvarkė, atgaivino Kalesninkų parapiją. 1956 m. kunigas Laurinavičius buvo paskirtas Švenčionėlių parapijos klebonu. Savo didžiuliu triūsu, uolumu, sumanumu baigė bažnyčios statybą ir puošybą. Kai sovietinis vykdomasis komitetas uždraudė šventinimo iškilmes, Bronius Laurinavičius pasakė:

- Be jūsų statybą pradėjom ir baigėm, be jūsų ir pašventinsime.

Tą dieną visi keliai į bažnyčią buvo užtverti milicijos. Parapijiečiai vis tiek rado būdus atvykti; sunkiau buvo dvasininkams. Šventinimas praėjo gražiai ir iškilmingai. Bažnyčią pašventino ir konsekravo vyskupas Julijonas Steponavičius.

Klebonas Laurinavičius 1956-1968 metais Švenčionėliuose priartino žmones, vaikučius, jaunimą prie Dievo. Padirbdino daug mažų kėdučių, ant kurių susėsdavo mažieji su gėlėmis ir reikšdavo Jėzui savo meilę. Tai jaudino visus, bet nepatiko tiems, kurie sekė kiekvieną kunigo žingsnj.

Kunigas Bronius 1968 m. buvo perkeltas į Adutiškio parapiją. Čia jis plušėjo iki savo mirties, palikęs gražiausius uolumo ir atsidavimo, sąžiningumo atsiminimus. Nepatiko jis tik valdžiai. Buvo nuolat sekamas. Tą tragišką 1981 m. lapkričio 24 d., pasimeldęs Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje, Bronius Laurinavičius norėjo aplankyti savo draugą kunigą. Jo neradęs, ėjo Verkių gatvės link pas seserį. Kaip pasakojo įvykį matę žmonės, keli vyriškiai ginčijosi su kunigu Broniumi ir, sulaukę mašinos, jį pastūmė po ja. Taip jis savo krauju aplaistė mylimą tėvų žemę. Žuvo už Bažnyčios ir Lietuvos meilę.

Kas tai įvykdė? Tie, kurie trukdė jam dirbti, sekė jo žingsnius ir troško jo mirties. Šiandien kunigas ilsisi Švenčionėlių šventoriuje. Kada ten apsilankau, pastoviu prie paminklo -Kristus, stovintis prieš Pilotą - pasimeldžiu ir giliai giliai susimąstau.

Druskininkai, 1997 m. gegužės 31 d.

Kun. Vaclovas Aliulis, MIC ...
Tamsią naktį žvaigždės ryškiau šviečia

„Vorutos" redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus pokalbis su Vaclovu Aliuliu, MIC, Marijonų kongregacijos vicegenerolu (Romoje), jo viešnagės Lietuvoje metu.

Kaip ir kur susipažinote su kunigu Broniumi Laurinavičiumi?

Pirmosios mano žinios apie kunigą Bronių Laurinavičių gautos tada, kai jis dirbo Kalesninkuose ir buvo didelis blaivybės apaštalas. Paskum jis buvo perkeltas į Švenčionėlius baigti statyti bažnyčią, kurios sienos prieš Antrąjį pasaulinį karą teišmū-rytos aukščiau langų ir sustojusios. Jis pats energingai dirbdamas, žmones rikiuodamas ir sumaniai medžiagų pasirūpindamas, atrodo, pirmutinis po karo (bent jau Vilniaus krašte) pabaigė statybą. 1959 m. vasarą Švenčionėlių bažnyčia konsekruota. Tad kartais lankydavausi, nes dirbau ne per toliausiai. Nuo 1954 m. rudens iki 1959 m. pavasario dirbau Strūnaityje, bičiu-liavomės, nes mūsų parapijos - kaimynės. Tada pamaldos dar būdavo senoje bažnyčioje. Kai vėliau nuvažiavau į naująją Švenčionėlių bažnyčią, pastebėjau, kad daugiau parapijiečių lankosi joje, negu lankydavosi senojoje. Dirbdami naujos bažnyčios statybose, žmonės susidraugavo tarpusavyje ir su bažnyčia.

Mažumėlę esu prisidėjęs prie šios bažnyčios: kunigo Laurinavičiaus įgaliotas, esu jai rinkęs aukas Obeliuose, kur dirbo mano kurso draugas Alfonsas Strelčiūnas. Bažnyčios konsekracijoje nedalyvavau, nes buvau užimtas darbu naujoje vietoje, Lentvaryje.

Paskui nuo 1962 iki 1967 metų vėl buvome kaimynai, kai buvau Švenčionių klebonas ir dekanas. Čia vieni kitiems talkindavome ir neblogai išeidavo. Bet vienu atveju esu smagiai gavęs „pipirų" nuo kunigo Laurinavičiaus. Tais laikais labai spaudė finansų skyrius dėl kunigų asmeninių mokesčių, dar labiau negu dėl parapijų. Ir štai, skaičiuojant parapijų dydžius, paaiškėjo, kad Švenčionėlių mieste gyventojų daugiau negu Švenčionių mieste, tik mes turėjome daugiau kaimų. Finansų skyriaus darbuotojai visada pasinaudodavo proga pakurstyti vieną kunigą prieš kitą ir kunigui Laurinavičiui pasakė:

- Matai, dekanas sako, kad tavo parapija didesnė. - Aš taip nesakiau, tačiau oficiali miestų statistika buvo tokia. Tada gavau smarkių pipirų iš kunigo Broniaus...

1963 m. turėjau pasielgti taip. Dėl to jaučiau sąžinės priekaištą ir vis galvojau, kad kunigas Bronius Laurinavičius nebūtų taip padaręs, o aš padariau... Įgaliotinis J. Rugienis išsikvietė mane į Pabradę, nepaaiškinęs dėl ko, tik atsiuntęs automobilį. Aš nuvažiavau. Tada jis parodė man vyriausybės nutarimą uždaryti Karkažiškės bažnyčią, nes vienas bažnytinis komitetas tais laikais negalėjo turėti dviejų maldos namų, o Pabradės ir Karkažiškės bažnyčioms tebuvo vienas, bendras komitetas. Pabradiškiai su karkažiškiečiais labai norėjo pabrėžti, jog tai viena parapija, ir nesudarė atskirų komitetų. Kai 1963 m. Nikita Chruščiovas pradėjo puolimą prieš bažnyčias, tada „krito" Karkažiškės, Pašilės bažnytėlė prie Ukmergės, iš viso Lietuvoje uždarytos 3 ar 4 bažnyčios, o visoje Sovietų Sąjungoje apie 10 tūkst. cerkvių. Ilgai spyriojausi, reikalaudamas, kad dalyvautų vietos bažnyčios komiteto pirmininkas, tikėdamasis gal parapijiečiai pajus ir susirinks bažnyčios ginti. Tačiau galiausiai nuvažiavau su pareigūnais į Karkažiškę, išnešiau iš bažnyčios Švč. Sakramentą ir pervežėme į Pabradę. Aišku, tai buvo prievartinis poelgis, bet aš visada jaučiau sąžinės priekaištą, kad Laurinavičius taip nebūtų padaręs. Beje, apie tai jau esu kalbėjęs 1992 m. „Metų" žurnalo pirmajame numeryje.

Bet vėliau Jūsų keliai išsiskyrė?

Aš jau dirbau Kaune, seminarijoje, kai valdžios reikalavimu kunigas Bronius buvo perkeltas į Adutiškį. Girdėjau, jis smarkiai kovojo, kad mokykla netrukdytų vaikams lankyti bažnyčios. Labiausiai prisimenu kunigo Broniaus laidotuves, kuriose dalyvavau. Įspūdingiausias buvo kunigo jėzuito Karolio Garucko pamokslas^*. Jis pamokslą pradėjo nuo to, kad tamsią naktį žvaigždės ryškiau šviečia. Taip, kunigas Bronius ateizmo ir priespaudos nakty skaidriai švietė savo narsa.

* Kun. K. Garuckas tuo metu jau buvo miręs. Atsiminimų autorius tikriausiai mintyje turėjo kito jėzuito - kun. Jono Lauriūno pasakytą įspūdingą pamokslą. - Red.

Ar galėtumėt įvertinti Jo darbus, jų reikšmę visos Lietuvos mastu šiandien?

Tai buvo vienas didžiųjų narsuolių, kurie nesidairė nei į kairę, nei į dešinę. Turėjo labai aiškią liniją ir nesvyruodamas, daug nesijaudindamas, aiškia savo sąžine remdamasis, savo keliu žengė. Be galo daug dirbo, nuoširdžiai melsdavosi. Lankydamasis Švenčionėliuose, matydavau, kaip jis skaitydamas brevijorių ima ir užmiega: tiek būdavo išvargęs prie bažnyčios statybos. Bet savęs neatleisdavo nuo maldos. Savo tėvelius meiliai globojo: buvo parsivežęs iš Gervėčių parapijos. Žinau, globojo ir stiprino gervėtiškius, kaip tik mokėjo, šelpė maldynais ir pan. Jo veikla buvo ir bažnytinė, ir tautinė. Vienu metu jis aiškino, kad ateizacija bolševikams reikalinga tam, kad greičiau lietuvius nutautintų. Aš nebuvau tikrai įsitikinęs, ar bedievybė labiau tarnauja rusinimui, ar atvirkščiai. Rusų juk nereikėjo nutautinti, o ten irgi ėjo stipri ateistinė veikla. Bet kunigas Bronius manė, jog Lietuvoje, specialiai griaunant tikėjimą, griaunamos tautinės tradicijos ir tautinė sąmonė.

Kunigas Bronius buvo sekamas, provokuojamas, šantažuojamas visomis sovietinio represinio aparato priemonėmis, tačiau suimtas ir nuteistas nebuvo. Kodėl?

Sunku atspėti. Sovietinis represinis aparatas pirmiausia griebdavo tuos kunigus, kurie kuo nors pasižymėjo nacių okupacijos metais, o tada kunigas Bronius buvo dar seminaristas. Antra, griebdavo tuos, kurie turėjo kokį nors ryšį su ginkluotu pogrindžiu. Čia irgi nebuvo preteksto, nes ten, kur jis dirbo, pavyzdžiui, Kalesninkuose, nebuvo ryškios lietuviško pogrindžio veiklos. Ceikiniuose, nežinau, galėjo būti judėjimas, bet kunigas Bronius pasirodydavo taip paskendęs bažnyčios darbuose, statybose (ten pristatė koplyčias, sparnus), jog atrodė - ką jis dar kita galėtų veikti, jeigu prie bažnyčios išsijuosęs dirba ištisas dienas ir naktis. O dar, be to, blaivybės veikla! Ji nebuvo mėgstama vyriausybės, bet ir nedavė pagrindo areštui. Visa jo veikla turėjo ryškų bažnytinį atspalvį, sunkiau buvo prikergti politinius motyvus, dėl ko, dėkui Dievui, jis ir nebuvo suimtas, kaip ir tėvas Karolis Garuckas. Abudu buvo tvirtuoliai, laikėsi kietos linijos. Daug kartų buvo šaukiami į rajoną, barami, bet duomenų areštui nesusidarė.

Vilnius, 1996 m. vasario 11d.

Kun. Kazimieras Žemėnas
„Iškovojau gerą kovą..."

Ąžuolas yra girių galiūnas. Jis gyvena 1500 ir daugiau metų. Bet kartais ir jį audros nulaužia.

Sovietiniais laikais siautėjusi ateizmo audra nulaužė vieną iš tvirčiausių ąžuolų - kunigą B. Laurinavičių. Mūsų prisiminimuose jis lieka ne kaip švystelėjęs ir užgesęs meteoras, bet kaip nenugalėtas Kristaus karys, kuris su apaštalu Pauliumi galėjo sakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas" (2 Tim 4, 7-8).

Su kun. B. Laurinavičium artimi bičiuliai nebuvome. Mus siejo tik meilė Dievui, Bažnyčiai ir Tėvynei. Jis manimi pasitikėjo. Buvau jo nuolatinis palydovas į Šiaulius pas rašytoją Oną Lukauskaitę-Poškienę. Jie abu - Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos grupės nariai. Su O. Poškiene pasidalydavo mintimis, kur ir kaip pažeidžiamos žmonių teisės, aptardavo esamą padėtį ir konkrečiai nuspręsdavo, kuriuo klausimu rašyti pareiškimus anuometinei civilinei valdžiai.

Jis ir vienas yra parašęs ir pasiuntęs daug pareiškimų Maskvos, Vilniaus, rajono valdininkams, vyskupams ir vyskupijų valdytojams. Juos peržiūrėti ir redaguoti atveždavo man. Prie jų praleisdavau daug valandų. Jie būdavo kelių, keliolikos ar net keliasdešimties mašinraščio puslapių. Bet mano nuostabai, jis visada siųsdavo ne mano redaguotą tekstą, bet savąjį, tą, kurį man atveždavo. Kodėl jis taip elgėsi, man ir šiandien neaišku. Jeigu taip būtų atsitikę kartą ar du, suprasčiau - tekstas blogai suredaguotas, bet taip būdavo kiekvieną kartą. Viena aišku: jis manimi pasitikėjo. O aš -teatleidžia jis man - daug ko negalėjau jam pasakyti, ypač atskleisti kai kurių pogrindžio veiklos faktų. Ne todėl, kad juo nepasitikėčiau, bet to reikalavo ano meto aplinkybės, konspiracija: geriau kai ko nežinoti tiems, kurių pogrindžio konkretūs reikalai neliečia.

Nors bičiuliai ir nebuvome, bet aš jį stebėjau iš tolo ir žavėjausi kai kuriais jo gyvenimo savitumais. Jis labai skubėjo gyventi. Daug dirbo ir mokėjo puikiai derinti darbą su malda. Statant Švenčionėlių bažnyčią, būdavo, bėga, dirba, darbininkams vadovauja, o jei atsiranda nors kelios minutės laisvesnio laiko - rankose jau brevijorius. Ne naujas, ne blizgantis, o sudėvėtas, darbininko rankomis sklaidytas. Anais laikais daug kas juokėsi iš maldos ir tikėjimo, o jis brevijoriaus nesigėdijo: jį kalbėdavo net traukinio vagone ar autobuse.

Dievo Apvaizda lėmė, kad kun. Bronius dirbo didelėse parapijose, bet gyveno kukliai: baldai paprasti, daug dirbo ir važinėjo, tačiau savo automobilio neturėjo, maitinosi menkai. Jo vienintelis rūpestis buvo Bažnyčios ir tikinčiųjų dvasinė gerovė - tik dėl jų jis gyveno ir dirbo.

Jis nebuvo oratorius: kukliai gyveno, paprastai ir kalbėjo. Tačiau jo pamokslai būdavo nuoširdūs, praktiški, atremti į Šventąjį Raštą ir perpinti liaudies išmintimi. Tas jo kuklumas, paprastumas ir nuoširdumas darydavo didelį įspūdį ir žmones traukė į bažnyčią. Jo kunigavimo Švenčionėliuose metu parapija buvo gyviausia visoje Vilniaus arkivyskupijoje.

Kun. B. Laurinavičius stebino drąsa ir ištverme kovoje dėl Dievo, Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalų. Jo drąsos šaltinis buvo meilė Dievui, Tėvynei ir jo paties moralinis tyrumas. Bažnyčios priešai negalėjo nieko prikišti jo gyvenimui.

Jis žinojo, kad buvo nuolat saugumo agentų sekamas. Apie tai dažnai užsimindavo. Kartą papasakojo tokią istoriją. Vieną rudens dieną, nuvažiavęs į Vilnių, aplankė savo giminaičius ir kai kuriuos pažįstamus. Vakare, apie 20 valandą traukiniu, kuris važiavo pro Adutiškį į Vitebską, išvažiavo namo. Vilniaus geležinkelio stotyje įėjęs į vagoną atsisėdo. Po kelių minučių įėjo du jauni vyrukai. Nors vagonas buvo beveik tuščias, vienas jų atsisėdo šalia kun. Broniaus, o antras užlipo ant gultų virš jų galvų, atsigulė ir greitai užmigo. Tarp kunigo ir šalia sėdinčio vyruko užsimezgė pokalbis. Vyrukas buvo labai mielas, mandagus - taip kunigui atrodė - atviras ir nuoširdus. Jis skundėsi esama padėtim: kad Baltarusijoje ir Lietuvoje tikintiems esą sunkūs laikai, kad už tikėjimą jie persekiojami. Pasisakė, kad pats esąs tikintis baltarusis ir norėtų tapti kunigu, tik visa bėda, kad Baltarusijoje nėra kunigų seminarijos. Kalbų buvę daug. Traukiniui priartėjus prie Adutiškio, kun. Bronius nuoširdžiai jį atsisveikino ir pakvietė kada nors užsukti pas jį į Adutiškį.

Praslinkus kelioms dienoms vyrukas prisistatė pas kun. Bronių. Sakė, atvažiavęs pasiklausti, ar ne geriau būtų jam pabėgus į užsienį ir ten tapus kunigu. Kunigas B. Laurinavičius nuo tokio sumanymo jį atkalbėjęs. Kadangi svečias buvo labai kukliai apsirengęs, kunigas jam davė kelis rublius kelionės išlaidoms. Netrukus jis ir vėl atvažiavo. Šįkart jis postringavo, kad, girdi, visą laiką taip nebus: galinti pasikeisti valstybinė santvarka, todėl dabar gal derėtų imti kaupti ginklų atsargas - ateityje jie gali praversti. Kun. Laurinavičius ir vėl jį atkalbėjęs nuo tokio nerealaus sumanymo.

Vyrukas pas kun. B. Laurinavičių lankėsi net kelis kartus ir vis su naujais sumanymais ir siūlymais. Galiausiai atvažiavęs kartą pareiškė, kad daugiau nepasirodysiąs, nes jam patikėtą užduotį atliko: jis buvo siųstas Lietuvos saugumo.

Kunigas pasidomėjo, kaip jie jį atpažino. Jis paaiškino, kad jiems buvo duotos kun. B. Laurinavičiaus fotografijos. Jie žinojo, kuriuo traukiniu jis atvažiuos į Vilnių. (Matyt, sekliai dirbo ir Adutiškyje.) Vilniuje jam išlipant iš traukinio, jie jį atpažino ir visą dieną iš paskos sekiojo. Kai kunigas pirko į namus grįžti bilietą, jie stovėjo už jo nugaros ir klausėsi, į kokį traukinį jis perka bilietą. Jie irgi į tą traukinį nusipirko bilietus. Kunigas B. Laurinavičius dar pasiteiravo, kokį atlyginimą jie gavo už šį darbą. Jis atsakęs, kad valstybė sumokėjusi šešiasdešimt rublių. Kun. B. Laurinavičius man pasisakė, kad šitam vargšui įkliuvėliui jis buvo dosnesnis už saugumiečius: per kelis kartus jam buvo davęs aštuoniasdešimt rublių...

Kun. B. Laurinavičius buvo sekamas, bet jis nepabūgo nei seklių, nei provokatorių. Jis jautė, kad su juo, kaip su aktyviu kovotoju už Dievą, tikinčiųjų ir visų žmonių teises, bus susidorota. Ne kartą man rodė, kur paslėpta dar neatlaikytų šv. Mišių sąrašas ir įvairioms įstaigoms bei atskiriems asmenims rašytų raštų nuorašai. Ta jo nuojauta išsipildė: piktos valios žmonės ąžuolą nulaužė. Bet nesunaikino. Jis ir iš kapo mums kalba savo gyvenimo pavyzdžiu ir apaštalo Pauliaus žodžiais: „Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę" (2 Kor 4,9).

Kaltanėnai, 2002 m. balandžio 23 d.

Mons. Alfonsas Svarinskas
Neleidęs bolševikiniams vilkams įsibrauti į Kristaus avidę

    Su garbingu kun. Broniumi Laurinavičiumi turėjau progos asmeniškai susipažinti antrą kartą grįžęs iš lagerio. Dirbau Miroslavo (Alytaus rajone) vikaru. Viena parapijietė paprašė padėti nuvažiuoti pas sūnų kareivį į Pastovius. Tai galėjo būti 1968 metais. Nuvažiavom vėlai, ir vakare grįžti į Vilnių nebuvo jokios mašinos. Bevaikščiodami pastebėjom greitosios pagalbos mašiną iš Adutiškio. Atvažiavę į Adutiškį, taip pat neradom jokios susisiekimo priemonės vykti toliau. Teko ieškoti nakvynės. Nuėjom į kleboniją. Prižadinom, paaiškinom nesėkmę ir paprašėm nakvynės. Kun. Bronius Laurinavičius, visai mūsų nieko neklausinėjęs, apnakvindino. Kalbėjom ir apie bažnytinę politiką, ir apie okupantus. Rytą atlaikiau šv. Mišias ir po sočių pusryčių išvažiavom į Vilnių.

Kitą kartą susitikom Astravo miestely, valdomame baltgudžių sovietinės valdžios. Viena seselė vienuolė buvo areštuota kaime netoli Astravo už tai, kad atvažiuodavo iš Vilniaus ir vaikus pamokydavo tikėjimo, pasekdavo gražių lietuviškų pasakų, pamokydavo lietuviškų papročių. Jai grėsė metai kalėjimo. Tardytojai grasino, kad už šį „baisų nusikaltimą" būsianti uždaryta Gardino kalėjime su prostitutėmis. Jos teismo dieną iš Vilniaus atvažiavo bent pora dešimčių jos rėmėjų. Iš Adutiškio atvyko ir kun. Bronius Laurinavičius. Teismo kieme negalėjom po vieną vaikščiot (net ir į tualetą). Milicija bandė mus gaudyti ir areštuoti, tačiau visų nedrįso kliudyti. Kun. Bronius gerai mokėjo gudiškai ir bandė pareigūnams aiškinti, kad ši seselė nepadarė jokio nusikaltimo. Į klausimą: „Ko jūs visi atvažiavote iš Lietuvos?", kunigas atsakė, kad čia yra Lietuva, ir labai žinoma Lietuvos istorinė vietovė. Seselę vietoj kalėjimo nubaudė tik 50 rublių pinigine bauda. Po teismo visi drauge laimingi grįžom į Vilnių.

Kartą kunigai Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Bronius Laurinavičius ir aš dalyvavome susitikime su Čikagos žurnalistais. Įdomu, kad KGB nepastebėjo užsienio žurnalistų, ėjusių į susitikimą ties kino teatru „Taika".

Skaičiau ne vieną velionio skundą, adresuotą SSKP generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui ar kitiems sovietiniams pareigūnams. Kun. Bronius reaguodavo į kiekvieną okupantų ir ateistų antpuolį, į Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimo atvejį.

1981 m. lapkričio 25 d. važiavau iš Žemaitijos į Viduklę. Prieš tai naktį buvo baisi audra: vėjas išlaužė telefonų stulpus ir sniegas paglemžė seselės iš Šilutės, kuri naktį pėsčia ėjo pas ligonę, gyvybę. Kelias dienas neveikė telefonai. Per vėlai sužinojęs, negalėjau nuvykti į kun. Broniaus Laurinavičiaus laidotuves. Buvo gaila, kad nedalyvavau. Bet į mirties 30-osios dienos minėjimą nuvažiavau laiku. Pirmiausia pamaldos buvo

Adutiškyje, o paskui važiavome į Švenčionėlius, į velionio rūpesčiu pastatytą bažnyčią. Adutišky sakiau pagrindinį pamokslą. Tuo laiku sklido įvairios kalbos apie kunigo tragišką mirtį. Tuomet per pamokslą tvirtai pareiškiau: „Mes laikome kun. Bronių Laurinavičių kankiniu". Visos diskusijos apie žūtį nutilo, ir teiginys, kad velionis yra kankinys, greitai prigijo.

Keletą metų dalyvavau minėjimuose kun. Broniaus Laurinavičiaus žuvimo vietoje Vilniuje.

Galiu drąsiai tvirtinti, kad velionis buvo kunigas pagal Dievo mintį. Jis neleido bolševikiniams vilkams įsibrauti į Kristaus avidę. Mums ir kitoms kartoms liko gražus kunigo kovotojo, nuoširdžiai mylinčio Dievą ir Tėvynę, pavyzdys. Dėkingas visiems, kurie velionį prisimena, ir V. Spenglai, kuris šia knyga įamžino kun. Broniaus Laurinavičiaus atminimą.

Vilnius, 2002 m. gegužės 6 d.

Angelė Ragaišienė
Tautos žiedas

1979 m. atvažiavau į Ceikinius (Ignalinos rajonas) ne tik aplankyti sergančio kunigo Karolio Garucko (dabar jau miręs), bet ir bėdos vejama: 1979 m. sausio 9 d. areštavo mano vyrą Romualdą Ragaišį. Prisimenu, nuvežiau tada kunigui Ga-ruckui baltų gvazdikų, nes tikėjausi rasti jį ligoninėje, tačiau jis buvo namuose. Bemerkdama gėles į vazą beveik šimtametė senutė nulaužė vieną gvazdiko žiedą. Širdį nudiegė negera nuojauta: su vienu žiedu mums greitai reikės atsisveikinti. Mačiau, kaip ir senutės veidu nuriedėjo ašara.

Aš kunigui atvežiau Helsinkio komiteto raštą su reikiamais parašais dėl neteisėto Ragaišio arešto. Kunigas Garuckas atidžiai klausėsi mano pasakojimo apie kratą, areštą, paskui apgailestaudamas pasakė, kad jis jau greitai iškeliausiąs.

Vėliau su kažkokiu palengvėjimu, vidiniu pasitenkinimu pasakė, kad vietoj savęs į Helsinkio grupę yra pasiūlęs nė kiek ne mažiau mylintį Tėvynę energingą savo draugą kunigą Bronių Laurinavičių. Tą kartą atvykusi pas kunigą Garucką ir susipažinau su Broniumi Laurinavičiumi.

Po vyro teismo jau naujas Helsinkio grupės narys kunigas Laurinavičius pasikvietė mane į Adutiškį, kur tuo metu klebonavo. Kai atvykau, parodė išgražintą bažnyčią, papasakojo, kaip kariauja su vietine valdžia. Sufabrikuotų teismų, žmonių persekiojimo faktai jo rūpesčiu pasiekdavo ne tik „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką", bet ir Vakarų informacijos centrus.

Kunigas Laurinavičius aplankydavo mane Vilniuje, remdavo moraliai ir materialiai. Pabendravusi su kunigu, dariausi stipresnė; net neapykanta skriaudėjams sumažėdavo. Tačiau aš nesimelsdavau, kad Dievas suteiktų jiems blaivaus proto, kaip Nijolė Sadūnaitė ir kiti, nes gal esu bloga katalikė; aš jų nekenčiau. Ne be reikalo jie mane Dilgėle vadino (H. Vaigauskas knygoje „Lietuvos nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja").

Dažniausiai su kunigu Laurinavičiumi susitikdavome teismų koridoriuose, kai būdavo teisiami tėvynę mylintys ir su okupacija nesusitaikę jos dukterys ir sūnūs. Prisimenu paskutinį susitikimą, nors tada ir nežinojau, kad gyvo kunigo daugiau nebematysiu. Buvo likę kelios valandos iki jo mirties.  Susitikome Gedimino prospekte, „Dailės" parduotuvėje. Kunigas Laurinavičius paklausė, kaip sekasi Romualdui Tomske eiti gulago keliais. Pasakojo, kad buvo iškviestas į saugumą „smegenų plovimui": ten jį stengėsi įbauginti ir atitraukti nuo veiklos Helsinkio grupėje.

- Viešpatie, kiek jų daug mane sekioja! Bet tegul žino, kad aš jų nebijau, - sakė jis. - Tikiu savo darbo teisingumu. Ir mirties nebijau, net testamentą jau esu parašęs...

Kitą dieną sužinojau, kad nuskintas dar vienas tautos Žiedas.

Taip buvo pasielgta su tauriu kunigu Broniumi Laurinavičiumi, kuris aukojosi Tėvynei ir pavergtiems jos vaikams.

Vilnius

Elena Terleckienė
Laisvės kalinių rėmėjas

Kai 1979 m. suėmė mano vyrą Antaną, žmonės tarsi pabūgo su manim bendrauti. Ateidavo tik keli ištikimi draugai. Neatsimenu, kas iš mūsų draugų 1980 m. ankstyvą pavasarį pranešė, kad kunigas Bronius Laurinavičius kviečia mane į Adutiškį. Sekmadienio rytą aš ten traukiniu ir nuvykau. Netoli bažnyčios stovėjo iš akmenų mūrytas namelis. Tai klebonija ir kunigo butas. Mane pasitiko senutė. Netrukus atėjo ir kunigas. Katalikiškai pasisveikinęs pagyrė: „Nemaniau, kad jūs tokia jauna". Atsakiau: „Aš tik atrodau jauna". „Šalta čia, todėl nesivilkit palto, sėskitės prie stalo". Virtuvės kampe prie lango, ant didelio stalo buvo padėta sumuštinių ir sausainių.

- Kadangi esate sušalusi ir pavargusi, prašom: čia kakava, kava, o čia karštas vanduo, - pasakė, statydamas termosą ant stalo. - Vaišinkitės, o aš su parapijiečiais baigsiu tvarkyti reikalus. Po to mes pasišnekėsim.

Mane sujaudino jo dėmesingumas ir gerumas. Netrukus senutė pakvietė nueiti pas jį. Laiptai vedė į nedidelį priimamąjį antrame aukšte. Laiptinėje ant sienos, ant lietuviško lininio rankšluosčio, kabėjo Kristaus bareljefas. Visur jautėsi lietuviška dvasia. Buvo švaru ir tvarkinga. Kunigas paklausė, kaip sekasi Antanui kalėjime, kaip aš gyvenu, ką veikiu, ką veikia vaikai, marti, kokio amžiaus anūkai, kokios gyvenimo sąlygos... Išklausęs pasakė, kad nori man padėti. „Nebadaukit pati ir padėkite Antanui", jis ištiesė man voką su pinigais, sakydamas:

- Težino tik Viešpats, jūs ir aš. Daugiau niekas. Aš noriu žmonėms padėti, tačiau būna, kad žmogus pasigyręs pridaro nemalonumų. Vienai šeimai, kurioje yra aštuoni maži vaikai, alkani ir sušalę, nes tėvas - alkoholikas, o namelio stogas kiauras, daviau 1500 rublių stogui pataisyti. Prašiau, kad niekam nesigirtų. Tačiau neiškentė - pasigyrė. Išgirdę tai, parapijos bendruomenės komitetas, valdžios žmonės ir kiti iš pavydo tokį triukšmą sukėlė, kad turėjau jiems aiškinti ne tik kunigo, bet ir kiekvieno doro žmogaus pareigą padėti artimam, ypač bėdoje.

Padėkojau jam ir atsisveikinusi išėjau. Dar užbėgau į bažnyčią padėkoti Dievui. Ar ne Dievo stebuklas, kad staiga tokią sunkią valandą sulaukiau netikėtos paramos. Pabjurusiu keliu pasukau miesto link. Pakeliui sutikau vaikus. Išgirdau, kaip juos sveikina: „Labas, Joniuk, kaip gyveni, kaip sekasi?" Atsigręžusi pamačiau kunigą Bronių Laurinavičių. Jis, sustabdęs dviratį, kalbėjosi su vaikais.

Antrą kartą kunigą Bronių pamačiau 1980 m. rugsėjo mėn. Vilniaus Aukščiausiajame teisme liudytojų kambaryje kitoje didelio stalo pusėje. Vyko A. Terlecko ir J. Sasnausko teismas. Liudytojus saugojo kareivis ir draudė kalbėtis, bet mes vis vien persimesdavome vienu kitu sakiniu. Kunigas Laurinavičius, nutaikęs progą, norėjo perduoti man voką, tačiau aš papurčiau galvą. Mane apklausė pirmą, kunigą Laurinavičių -vėliau. Jis atsakinėdamas gynė Antaną bei Julių. Tą voką su pinigais po kelių dienų man atvežė Angelė Ragaišienė. Pamačiusi, kaip aš susijaudinau, pasakė: „Taip, jis labai geras". 1981 m. vasarą mane aplankė kunigas Kazimieras Vasiliauskas ir perdavė dar vieną voką su pinigais nuo kunigo Laurinavičiaus. Pats kunigas Bronius aplankė mane namuose tų pačių metų rudenį. Labai apsidžiaugiau jį pamačiusi. „Važiavau pro šalį, todėl pagalvojau - aplankysiu", - tarė. Nežinau, kodėl pasakiau: „Jūs geriau atrodote". Jis pasakojo gavęs paatostogauti, todėl truputį pailsėjęs. Tačiau vis vien atrodė susirūpinęs, nes „Tiesoje" buvo apšmeižtas. Jis parašė protestą. Atvyko aiškintis, turėjo kažkokių nemalonumų dėl paso. Aš dar paklausiau, ar jis turi kur apsistoti. Atsakė turįs giminių.

- Žinau, kad jums žiemai reikia malkų, bulvių, todėl ir užsukau, - vėl ištiesė voką. Arbatos atsigerti atsisakė - skubėjo.

- Būkite atsargus, - pasakiau, nes pajutau nerimą. Nuojauta pasitvirtino. Po dienos ar dviejų paskambino, jei neklystu, Nijolė Sadūnaitė ir pasakė, kad tragiškai žuvo kunigas Bronius Laurinavičius. Kitą dieną nuvažiavau į tą vietą, kur jis žuvo: šaligatvio kraštas buvo nuklotas gėlėmis, gatvėje pabarstyta smėlio... šalia stovinti moteris pasakė:

- Čia kada nors turėtų būti pastatyta bažnyčia.

Niekaip negalėjau patikėti, kad kunigo nebėra. Negalėjau patikėti ir tuo, kad tai nelaimingas atsitikimas. Galbūt jį sekė ir pastūmė po automobiliu? Matyt, atvažiuodamas į Vilnių nujautė, kad gali nebegrįžti, bet ir turėdamas bėdų jis rūpinosi kitais, stengėsi padėti. Gyvenime esu sutikusi daug gerų žmonių, daug kam esu dėkinga, daug kam skolinga. Bet kunigą Bronių Laurinavičių, nors nuo jo mirties praėjo beveik 17 metų, prisimenu kiekvienos dienos maldose.

Vilnius, 1998 m. lapkričio 3 d.

Janina Petrovskaja
Niekad nepamiršiu to nepažįstamo kunigo

Aš kunigo Broniaus Laurinavičiaus visai nepažinojau, tik patyriau jo dosnumą ir nuoširdumą per jo giminaitę.

Buvo taip. Aš sunkiai susirgau, gulėjau ligoninėje, man darė galvos operaciją. Tuo metu merdėjo (vėliau mirė) mano 14 metų sūnus. Jis buvo invalidas, o namie dar buvo likę trys maži vaikai. Po operacijos manęs dar nesodino, nes labai blogai jaučiausi, bet labai norėjau paskutinį kartą pamatyti mirusį sūnų ir su juo atsisveikinti. Gydytojai man davė daug vaistų ir su greitosios pagalbos mašina atvežė namo. Gydytoja ir medicinos sesuo palydėjo, ant neštuvų kambaryje palaikė kelias minutes ir vėl išvežė. Rytojaus dieną manęs atėjo aplankyti kunigo Broniaus Laurinavičiaus dukterėčia Jadvyga, su kuria mes gyvenome viename name. Ji padavė man voką ir pasakė: „Čia tau nuo nepažįstamo kunigo". Ten buvo 100 rb - tais laikais dideli pinigai. Kaimynė pasakojo, jog atvažiavęs į Vilnių kunigas užbėgęs pas ją, o ji papasakojusi, kokia nelaimė ištiko kaimynę. Tada kunigas išėmė iš kišenės voką ir paprašė: „Nueik į ligoninę ir nunešk pinigus - bus vaistams".

Taigi aš niekad nepamiršiu to nepažįstamo kunigo gerumo: tokią sunkią valandą jis man padėjo. Esu jam labai dėkinga.

Vilnius, 1997 m. gegužės 16 d.

Kun. Algimantas Keina
Ištikimybės ir aukos asmenybė

Prisimenant kunigą Bronių Laurinavičių, iš atminties neišdyla paskutinis susitikimas. Grupė kunigų retkarčiais susieidavome pasidalyti mintimis apie Bažnyčios ir tautos padėtį, siaučiant bolševikinei okupacijai, viešpataujant buldozeriniam ateizmui. Atrodo, dieną prieš šio kunigo nužudymą (tuo niekas neabejoja) buvome susitikę Vilniuje. Ir dabar tarsi matau jį - gerą, nuoširdų, susikaupusį, mažai kalbantį. Jis minėjo pametęs pasą. Kažkas skambinęs iš Kauno, jog rastas jo pasas, tik nesakė, pas ką yra tas jo dokumentas. Po pietų kunigas Laurinavičius išvyko į Kauną. Kitos dienos vėlų vakarą į Valkininkų parapiją, kur tada dirbau, tėvas Donatas Valiukonis telefonu pranešė, kad Vilniuje, netoli Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžos, po mašinos ratais žuvo kunigas Laurinavičius.

Sužinojome sunkvežimio vairuotojo, po kurio mašinos ratais įvyko tragedija, adresą. Su velionio brolio dukterimi Jadvyga Pranskiene nuvykome pas jį į namus. Jis mums pasakojo:

- Pervažiavęs sankryžą Žalgirio gatve, staiga pamačiau prieš pat sunkvežimį žmogų. Stabdyti sunkvežimio nespėjau: tik žmogui atsitrenkus paspaudžiau stabdžius. Sustojus staiga prie manęs pribėgo du jauni vyriškiai, iš vienos ir kitos kabinos pusių, atidarė duris ir rusiškai sušuko: „Ką tu padarei!" Vienas iš jų greitai pasišalino, o kitas kurį laiką netoliese vaikštinėjo. Žmogus buvo pastumtas po sunkvežimiu: kitaip jis taip staigiai negalėjo patekti po ratais. - Taip apie įvykį pasakojo vairuotojas.

Tuo metu sklido kalbos, kad kai kurie žmonės matė, kaip kunigą sekiojo du jauni vyrai, jį lydėjo įlipant į troleibusą. Netoli žūties vietos yra mačiusių, kaip du vyriškiai laikė kunigą už parankių, jį vedžiojo ir stumdė.

Vietoje, kur žuvo kunigas Laurinavičius, kurį laiką vaikštinėjo moteris ir visiems ten sustojusiems praeiviams pasakojo, esą jis pats patekęs po ratais. Tai buvo KGB siųsta moteris klaidinti žmonėms. Ji sakėsi gyvenanti čia pat.

KGB auka. Bronius Laurinavičius visą laiką buvo KGB sekamas. Pats yra man pasakojęs, jog kai kurie žmonės jam prisipažino esą užverbuoti jį sekti: jie privalėjo nuolat KGB informuoti, kada jis išvyksta ir grįžta, kokie ir kada pas jį lankosi žmonės.

Kunigaudamas Adutiškio parapijoje, jis priklausė Helsinkio grupei. Daug rašė, gindamas tikinčiųjų teises ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje. Daug prisidėjo prie Pelesos bažnyčios atgavimo. 72 puslapių raštą yra parašęs L. Breženevui į Maskvą. Visi jo rašiniai verti specialios studijos. Jie sudarytų didelį tomą.

Saugumas nekentė principingo ir nepalenkiamo kunigo. Neįveikiamas buvo jo, dvasininko, ryžtas rūpintis Švenčionėlių bažnyčios statyba. Daugiau kaip 50 kartų raštu kreipėsi į įvairias valdžios įstaigas, kad leistų statyti. Kiek reikėjo išminties ir energijos žmonėms suburti, delegacijoms į Vilnių ir Maskvą paruošti! Ir jis laimėjo: Švenčionėlių bažnyčia puošia visą apylinkę! Žmonės įsitikinę, jog tik kunigas Bronius Laurinavičius tą galėjo atlikti.

Iš neapykantos KGB nori jį sunaikinti ir pastumia po sunkvežimio ratais.

Visą savo aukojimąsi Bažnyčios ir Tėvynės labui, savo kilnų, maldingą gyvenimą Dievo garbei ir žmonių dorai vainikuoja kankinio mirtimi. Ne tik savo krauju aplaistė taip jo numylėtą Lietuvos žemę, bet ją ir pašventino. Kunigas Laurinavičius - auka už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę. Jis liko ir bus gyvas, kol bus gyva Lietuva. Jis atsistojo greta visų garbingiausių mūsų tautos didvyrių ir kankinių.

Savitvardos ir maldos kunigas. Jis buvo asketas. Pats nepaprastai kukliai, asketiškai maitinosi. Vilkėjo paprastais, bet tvarkingais drabužiais. Nepaprastai reiklus sau. Kiek daug išgyveno nemigo naktų: rašė ir spausdino įvairius raštus. Tremtinį vyskupą Julijoną Steponavičių Žagarėje aplankydavo per vieną naktį. Žmonės matydavo dviračiu vežiojantį bažnyčios statybai cementą. Visur suspėdavo, visur buvo tikras šeimininkas.

Niekada neapleisdavo maldos. Kiek susikaupimo ir rūpesčių kupinų valandų praleista prie tabernakulio bažnyčioje!

Taurių principų kunigas. Savo nuomonę drąsiai ir atvirai išsakydavo raštu ne tik okupacinei, bet ir bažnytinei valdžiai. Griežtai peikdavo pataikūnus ir kolaborantus. O tokių buvo. Man pasakojo, kaip jauni kunigai okupacijos laikais Vilniaus arkivyskupijos kurijoje viešai piktinosi, kad dekanate pas kunigą Joną Lauriūną yra „LKB Kronikos" redakcija. Spėjo laiku šį dvasininką įspėti. Netrukus KGB pas jį ir kitus padarė kratas.

Kunigas Laurinavičius kalbėdavo ir darydavo tai, kas reikalinga Bažnyčiai ir tautai. Visą okupacijos metą pas jį prie altoriaus ir procesijoje dalyvaudavo vaikai ir jaunimas. Jis nepakluso tą draudusių bedievių spaudimui. Labai išgyveno, kai, prievarta perkeltas iš Švenčionėlių į Adutiškį, sužinojo, jog jį pakeitęs kunigas tuoj pat įvykdęs bedievių reikalavimą - pašalino vaikus ir jaunimą nuo altoriaus ir iš procesijos.

Pagal tradiciją kunigas, pastatęs bažnyčią, joje lieka iki mirties. Valdžia arkivyskupijos valdytojo Č. Krivaičio rankomis kunigą išvarė iš Švenčionėlių parapijos. Perkeltas į Adutiškį jis ten nenuleido rankų: atliko kapitalinį bažnyčios remontą. Tačiau širdis liko Švenčionėlių parapijoje. Savo testamente rašė: „Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose, bet, jei atsiras sunkumų, priglauskite ten, kur Jums patogiau" (1981-06-04). Teisėtas velionio noras pagaliau įvykdytas: jo palaikai iš Adutiškio perkelti į Švenčionėlių bažnyčios šventorių.

Darbštumo ir sąžiningumo įsikūnijimas. Kad ir kur būtų dirbęs, jis visur (Kalesninkuose, Švenčionėliuose, Adutiškyje) tvarkė, remontavo bažnyčios pastatus. Viską darydavo labai sąžiningai, tvarkingai, sumaniai, iš visos širdies.

Stebėtinas kunigo sąžiningumas: iki cento, iki smulkmenų vedė sąskaitas. Vartydamas jo raštus, radau sąsiuvinį, kuriame detaliai surašyta, kiek per dieną išleista maistui, darbams. Jo paties rankomis išspausdinta Švenčionėlių bažnyčios statybos istorija. Kiek reikėjo ryžto ir darbo! Tai darbo bitelė.

Blaivybės apaštalas. Visą gyvenimą buvo blaivininkas. Labai uoliai ir sėkmingai kovojo su girtavimu visose parapijose. Ne kartą jam buvo grasinama net kai kurių girtuoklių susidorojimu. Rankų nenuleido. Teko girdėti tokį pasakojimą: Švenčionėlių bažnyčiai reikėjo daug statybinių medžiagų. Atvežė visą vagoną plytų. Reikia skubiai iškrauti. Darbininkai juokaudami sako:

- Jei išgersite taurelę, greit iškrausime. - Jis sutiko. Tačiau jam buvo labai sunku. Tai pastebėję darbininkai įsitikino, jog kunigas - tikras blaivininkas. Plytos kaipmat buvo iškrautos.

Jaunatviškas, rūpestingas, kupinas energijos. Kunigą labai puošė dvasios jaunatviškumas. Viską, kas gražu, reikalinga gyvajai Bažnyčiai ar tautai, jis stengdavosi padaryti. Pamatė gražią procesiją, meniškas uniformas, tuoj pat savo bažnyčioje įgyvendindavo: kad tik būtu patrauklu, tarnautų Dievo garbei ir sielų išganymui. Stebėdavausi tomis savybėmis - novatoriškumu, kūrybingumu.

Labai gera buvo su juo bendrauti: paprastas, nuoširdus, atviras, bet kartu mąstantis, nuolat gyvenantis Bažnyčios ir tautos rūpesčiais, visuomet turįs naujų idėjų ir darbų planų. Labai sielodavosi dėl bedievių siautėjimo, Bažnyčios ir tautos naikinimo. Drąsiai stovėjo pirmose kovotojų dėl tiesos gretose. Rėmė kalinius, vargstančius, „Lietuvos katalikų Bažnyčios Kronikos" leidybą. Visur jis buvo, kur tik reikėjo pagalbos.

Apie ateizmo likimą savo testamente rašė: „Esu tikras, kad Lietuvos visuomenė atsisakys ateizmo, kuris veda žmoniją prie visuotinio kracho".

Prie Švenčionėlių bažnyčios pastatė kunigams gyventi namą. Bedieviai jį atėmė. Daug vargo, stengdamasis jį atgauti. Deja, nepavyko. Savo testamente parašė: „Namas, kurį pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, priklauso Švenčionėlių parapijai. Esu tikras, kad ateis laikas, ir namas bus denacionalizuotas". Viskas išsipildė. Savo testamente rašė ir apie savo tėvelius bei kitus žmones.

Tokio žmogaus, besirūpinančio Bažnyčia ir tauta, tokio jaunatviško, energingo, pasiaukojančio šiandien nerandu Vilniaus arkivyskupijoje: per daug nūdienoje vergavimo griaunančiam modernizmui, kuris Bažnyčiai ir tautai neša pražūtį. Šimtmečiais kurtos krikščioniškos ir tautinės tradicijos turėtų būti antras įstatymas. Šiuo principu vadovaudavosi kunigas Laurinavičius.

Gražiausiai savo dvasią atskleidžia testamento žodžiais: „Norėjau nuoširdžiai garbinti Viešpatį Dievą, ginti Motiną Bažnyčią ir skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti -juos pamokyti, bet jei nesugebėjau, prašau gerąjį Dievą, kad Jis man atleistų, taip pat ir visų prašau man atleisti ir dovanoti, jei kam palikau skolingas ar kuomi neįtikau".

Laidotuvių dieną, nuvykęs į Adutiškį, sužinojau, kad velionio valia esu su kun. K. Žemėnu paskirtas jo testamento vykdytoju. Man tai buvo staigmena. Velionis man niekada nebuvo minėjęs apie tokį ketinimą. Nesusiorientavau, kokios testamento vykdytojo teisės, nes niekad neteko juo būti.

Laidotuvių dieną kartu su manim atvyko ir vyskupas Julijonas Steponavičius. Dalyvavo velionio giminės. Velionio testamente buvo išreikštas noras būti palaidotam Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje.

Kun. K. Žemėno paskatinti, kartu su juo ir giminėmis nuvykome pas Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją V. Mačionį. Šisai paaiškino, kad dėl kun. B. Laurinavičiaus palaidojimo jau suderinta: jis bus laidojamas Adutiškyje. Kas derino, nesakė. Adutiškio bažnyčios šventoriuje duobė buvo iškasta iš vakaro.

Velionio testamentą pirmasis surado Švenčionių dekanas kun. A. Ulickas. Jis žinojo, kas yra velionio testamento vykdytojai, deja, mūsų, testamento vykdytojų, apie tai neinformavo. Kaip minėjau, tą mes sužinojome tik atvykę į Adutiškį laidotuvių dieną. Nebuvo kada pasitarti.

Teisus buvo kun. K. Žemėnas, iškėlęs mintį - nekreipti jokio dėmesio į kažkieno su Švenčionėlių rajono valdžia suderintą laidojimo vietą ir velionį palaidoti pagal jo paskutinę valią Švenčionėliuose. Jei valdžia trukdytų palaidoti šventoriuje, tada laidoti bažnyčios navoje. Tačiau spaudžiant Adutiškio parapijos parapijiečiams ir iš vakaro esant iškastai duobei šventoriuje, giminės ir vyskupas J. Steponavičius nutarė palaidoti Adutiškio bažnyčios šventoriuje. Mums, velionio testamento vykdytojams, beliko sutikti su tokiu sprendimu.

Šiandien aišku, kad buvo galima nepaisyti valdžios spaudimo ir išpildyti paskutinę velionio valią (tos nuomonės buvo kun. K. Žemėnas) - palaidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje.

Tokį prisimenu kunigą Bronių Laurinavičių - kilnios ištikimybės ir didžios aukos asmenybę, brangų ir artimą ne tik man, bet ir visai Bažnyčiai bei tautai. Netekę jo, kaip ir kitų patriotų Vilniaus arkivyskupijoje (kun. J. Lauriūno, kun. K. Garucko, kun. K. Pukėno, arkivysk. J. Steponavičiaus ir kitų), jaučiame didžiulį nuostolį ir iškilių Dievo tarnų stygių.

Tikime: Dievas yra jiems didysis Atlygis, o jie iš dangaus lydi mus, Bažnyčią ir Tėvynę savo galingu užtarimu pas Dievą.

Kaunas, 1998 m. liepos 8 d.

Tragedija

Regina Girdauskienė
Kraupi ir paslaptinga žūtis

Buvo 1981 m. lapkričio 24-osios vakaras. Namuose visai ramu. Tik staiga suskambėjo telefonas. Pakėlusi ragelį, išgirdau, kad skambina Paberžės klebonas Donatas Valiukonis. Paklausė, ar esame kunigo Broniaus Laurinavičiaus giminaičiai. Iš balso jutome, jog klebonas jaudinasi. Jis pasakė, kad jam telefonu viena moteris pranešusi, jog kažkas atsitikę kunigui Broniui Laurinavičiui - mano dėdei: jis, atrodo, ėjęs Vilniuje per gatvės perėją. Bet kas atsitiko, klebonas nežinąs; liepė patiems pasiteirauti. Mes žinojome, kad dėdė dienos metu buvo užėjęs pas mano mamą, savo seserį Juliją. Sakėsi, važiuojąs į Kauną atsiimti savo paso (pamesto ar ištraukto, pavogto). Grįžęs iš Kauno ketino pas mus nakvoti. Mama, kaip visuomet, labai jo laukė. Ir štai netikėtas kunigo Valiukonio skambutis. Susitarėme, kad po keliolikos minučių jis vėl mums paskambins. Aš, sutrikusi, išsigandusi, dar nieko nenorėjau sakyti mamai. Bet kaipgi nuslėpsi. Paskambinau į pirmąją tarybinę ligoninę ir paklausiau, ar neatvežtas pas juos kunigas Bronius Laurinavičius. Atsakė, kad ne. Tuomet teiravausi autoinspekcijoje. Ten sužinojau, kad 20 val. 20 min. Žalgirio gatvėje įvyko autoavarija. Klausiu: „Kokios pasekmės?" Atsakymas: „Skaudžios, Bronius Laurinavičius žuvo vietoje". Klausiu: „Kur jis dabar?" Atsakymas: „Lavoninėje". Paskambinus į lavoninę, atsiliepė vyriškas balsas: „Aš, panelyte, nieko nežinau, čia yra reikalas su pinigais". Ir pokalbis nutrūksta. Aišku viena - dėdė žuvęs. Mama viską suprato. Baisu prisiminti tą momentą! Žiūriu - mamai reikia greitos gydytojo pagalbos. Paskambinau savo pusseserėms Jadzytei ir Birutei. Skambinu kunigui Valiukoniui - visą laiką užimta. Galvoju - po Lietuvą skleidžiama baisi žinia, todėl ir užimti telefonai. Po kiek laiko paskambino pats kunigas Valiukonis ir pranešė, kad jo telefonas buvo sugedęs. Atskubėjo pas mus pusseserės Jadzytė ir Birutė, atvažiavo greitoji. Kilo panika, bet stengėmės tvardytis. Dar norėjau paskambinti į Adutiškį giminėms, draugams. Bet štai - išsijungė ir mūsų telefonas. Sutapimas? Galiu drąsiai pasakyti - ne! Tai buvo padaryta specialiai, nes anksčiau niekada to nebūdavo. Numatėme rytdienos planus: anksti ryte aš, Jadzytė ir mano vyras išvažiuosime į Adutiškį, o Birutė liks tvarkyti kitų laidojimo reikalų Vilniuje. Lapkričio 25 d. 6 vai., prieš važiuodami į Adutiškį, užsukome į Žalgirio gatvę, prie buvusio „Tėvynės" kino teatro. Išlipę iš mašinos, dairomės, ieškome eismo įvykio žymių. Nieko nepastebime. Tik iš kažkur staiga atsiranda neaukšta rusiškai kalbanti moteris ir ima taukšti, kad „senis pats palindo po mašinos ratais". Mes pa-aiškinom, kad tai buvo Adutiškio klebonas. Ji pasakė, kad yra šlavėja, gyvena šalia kino teatro, dešinėje pusėje esančiame name. Viską mačiusi, galinti paliudyti. Nuo moteriškės sklido alkoholio kvapas: ji mums atrodė nepatikima.

Atėjome į žuvimo vietą, kurioje buvo smėliu užpiltas kraujas. Ten radome išplėštą su medžiaga palto sagą. Žuvimo vietoje padėjome gėlių ir išvažiavome į Adutiškį. Sustojome Švenčionyse pas dekaną A. Ulicką, pranešėme kraupią žinią. Pusvalandį trukęs varpų skambėjimas sukrėtė adutiškiečius. Greitai pasklido žinia po visą parapiją. Paskambinome į Daugėliškį kunigui K. Žemėnui. Šeimininkė Veronika Turla padėjo suruošti šarvojimo rūbus ir išvažiavome atgal į Vilnių. Sprendžiant laidojimo klausimus, žmonės mus labai užjautė ir padėjo. Vienos Antakalnio parduotuvės vedėja, pažinojusi kunigą Bronių Laurinavičių, pasakė: „Netekome labai gero klebono, žmonių užtarėjo".

Sunkus graudus atsisveikinimas. Susirinkę giminės ir artimieji, pasiėmę iš lavoninės (buvusios Kauno gatvėje) kunigo Laurinavičiaus palaikus, išvažiavome iš Vilniaus. Dėl didelio susijaudinimo užmiršome sustoti Nemenčinėje pas kunigą K. Pukėną, nors buvo sutarta. Meteorologinės sąlygos buvo blogos: sniegas, šlapdriba, slidus kelias. Švenčionyse paėmėme dekaną A. Ulicką. Jis pakeliui mums perskaitė kunigo Broniaus Laurinavičiaus parašytą testamentą, kurį atrado dėdės darbo kambaryje ant rašomojo stalo. Mes, giminės, apie testamentą nežinojome. Testamentas buvo nepatvirtintas, nes buvo valdžiai nepalankaus turinio. Dekanas A. Ulickas, perskaitęs testamentą, negrąžino jo vykdytojams. Likus iki Adutiškio 2 km, per pūgą išvydome minią žmonių su vėliavomis. Palengva judanti ir giedanti minia priartėjo prie Adutiškio bažnyčios. Varpų skambesys pasitiko namo grįžtantį šeimininką. Įvyko šv. Mišios, kuriose dalyvavo daug parapijiečių.

Dekanas A. Ulickas privalėjo pasakyti kunigams K. Žemė-nui ir A. Keinai, kad jie yra testamento vykdytojai, bet kažkodėl to nepadarė, nors ir buvo žadėjęs; tik laidotuvių rytą K. Žemėnas ir A. Keina sužinojo esą testamento vykdytojai.

Vykdant velionio valią, jis turėjo būti palaidotas prie savo statytos Švenčionėlių bažnyčios. Puikiai suprantamas buvo adutiškiečių noras palaidoti prie savo bažnyčios. Savo ruožtu šven-čionėliškiai kreipėsi leidimo į rajono vykdomąjį komitetą, tačiau jo negavo.

Atvykus tremtiniams vyskupams J. Steponavičiui, V. Sladkevičiui ir daugybei kunigų, buvo pradėtos iškilmingos gedulinės Mišios. Jose dalyvavo minėtieji vyskupai ir 12 kunigų. Mums buvo brangios paskutinės atsisveikinimo su dėde valandos, minutės, bet privalėjome palikti karstą ir vykti į Švenčionėlių vykdomąjį komitetą paskutinį kartą prašyti leidimo palaidoti velionį prie Švenčionėlių bažnyčios. Vykdomojo komiteto pirmininko nebuvo. Mus priėmė pirmininko pavaduotojas V. Mačionis. Visi įrodinėjome, kur turi ilsėtis dėdės palaikai, tačiau mūsų pastangos buvo bergždžios: atsakymai buvo tarsi pasityčiojimai. Mano pusseserei Birutei pasakė: „Jūs labai gerai gyvenat". Ji atsakė: „Mes gerai ir dirbam". Į mano žodžius: „Jūs privalot atsakyti į mūsų prašymą raštu" - jis atsakė: „Gerai, mes atsakysime jums po savaitės". Nusivylę V. Mačionio elgesiu, grįžome į Adutiškį. Kunigas A. Keina per pamokslą pranešė, kad negauta leidimo laidoti Švenčionėliuose. Taigi mūsų mylimas dėdė turėjo atgulti Adutiškio bažnyčios šventoriuje.

Po gedulinių pietų aš kreipiausi į kunigą A. Ulicką, kad grąžintų dėdės testamentą. Tačiau jis jo neatidavė. Tik padedant vyskupui J. Steponavičiui, kunigo Broniaus sesuo Julija mums priklausantį testamentą vėliau atsiėmė.

Žuvimo aplinkybės. Jau po laidotuvių mes, velionio artimieji, pradėjome tirti žuvimo aplinkybes.

Dar lapkričio 25 d. pusseserė Birutė Laurinavičiūtė kreipėsi į milicijos valdybos, esančios Vilniuje, Mindaugo gatvėje, tardymo skyrių. Pasiteiravus apie įvykį tardytojo, kuris vedė dėdės bylą, buvo pasakyta: „Viską sužinosite po laidotuvių". Po laidotuvių tas pats tardytojas pasakė, kad kunigo Laurinavičiaus byla, kaip neeilinė, perduota į Vidaus reikalų ministeriją. Šios ministerijos sekretoriatas informavo, kad bylą veda tardytojas Vaitiekūnas. Tuoj buvo iškviestas šis tardytojas. Jis nusivedė mus prie savo kabineto. Pakvietęs mane į vidų ir paklausinėjęs apie dėdę, - kada paskutinį kartą jį mačiau ir pan. - grąžino žuvusiojo sakvojažą su kai kuriais daiktais. Palto neatidavė, - jis buvo atiduotas ekspertizei. Kiek vėliau buvo grąžintas ir paltas. Dar po kurio laiko tardytojas Vaitiekūnas paskambino man į darbą ir pasakė, kad turiu atsiimti pas dėdę rastus pinigus. Aš atsakiau, jog dar nėra pusės metų. Man atsakė: „Tai ką, jūs pinigų nenorite atsiimti? Nereikia laukti pusės metų". Įdomu, kodėl? Tuos pinigus dėdė skyrė gal seminarijai, o gal politiniams kaliniams. Atsiimant pinigus milicijos valdyboje (Mindaugo gatvėje), į mus buvo žiūrima pašaipiai, niekinamai.

Vėliau mane vėl iškvietė tardytojas Vaitiekūnas ir paprašė, kad parašyčiau civilinio ieškinio pareiškimą laidojimo išlaidoms padengti. Pareiškimo nutarėme nerašyti, nes buvo aišku, kad vairuotojas dėl avarijos nebus apkaltintas ir niekas laidojimo išlaidų nepadengs. Taip ir buvo. Po kiek laiko gavau atsakymą: „Dėl įkalčių stokos byla nutraukta. Prašome kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą". Pasitarę su teisininkais ir kunigais, nusprendėme, jog kreiptis nėra prasmės: ir taip viskas aišku.

    Mūsų vienintelis noras buvo pasimatyti su sunkvežimio vairuotoju G. Lazukinu, gyvenančiu Vilniaus rajone, Bukiškėse. Keletą kartų apsilankėme jo namuose, bet vis nerasdavome (tai dirba, tai pas gimines). Pagaliau aš, pusseserė Jadvyga Pranskienė ir kunigas A. Keina suradome jį darbe. Kalbėjomės kunigo A. Keinos mašinoje. Vairuotojas labai jaudinosi: jis sakė, kad gatvė buvusi neapšviesta ir nepastebėjęs, kaip po mašinos ratais atsidūrė žmogus.

Kunigo Laurinavičiaus brolio duktė Jadvyga Pranskienė 1992 m. dar kartą susitiko su vairuotoju G. Lazukinu. Kaip ir anksčiau, jis labai jaudinosi, net rankos drebėjo. Jis prisiminė savo apklausą Vidaus reikalų ministerijoje ir pasakytus tardytojo žodžius: „Kaip jis (kun. Laurinavičius) mums įkyrėjo su savo antitarybine propaganda".

Dažni kvietimai į saugumo komitetą (tardymai trukdavo po 7 val.), šmeižikiški straipsniai spaudoje, kratos namuose liudija, kad kunigas Laurinavičius buvo KGB sekamas, ir galima spėti, kad su juo buvo susidorota.

Susikūrus Lietuvos Sąjūdžiui, palaikai perlaidoti. 1988 m. testamento vykdytojų prašymu buvo leista velionio kunigo palaikus perkelti prie Švenčionėlių bažnyčios. Taip dėdės palaikai 1988 m. lapkričio 25 d. buvo perkelti į Švenčionėlių bažnyčios šventorių.

Prie kun. Broniaus Laurinavičiaus nuolat priekabiaudavo Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius. Jis kleboną sekdavo, skundinėdavo rajono valdžiai (dėl vaikų dalyvavimo apeigose, pamokslų ir kt.). Tačiau perkeliant palaikus niekieno nekviestas dalyvavo iškilmėse. Nepakluso pirmininkas net ir kun. K. Žemėno daugkartiniam prašymui, kad pašaliniai išeitų, o prie karsto liktų tik giminės.

Palaikų perkėlimas vyko iškilmingai. Prie Švenčionėlių miestelio ribos laukė parapijiečių procesija su vėliavomis, gėlėmis, vainikais ir giesmėmis. Išsipildė velionio noras ilsėtis prie savosios bažnyčios. Nuolat žydinčios gėlės ant jo kapo liudija apie parapijiečių meilę.

Vilnius, 1995 m. lapkritis

Birutė Laurinavičiūtė
Tragiška diena

1981 m. lapkričio 24 d. 21 val. mano pusseserė Regina Girdauskienė pranešė, kad po sunkvežimio ratais žuvo dėdė kunigas Bronius. Tuo negalėjau patikėti. Paskambinau telefonu 02 ir paklausiau, ar tikrai toks žmogus žuvęs. Iš pradžių man nieko neatsakė, tik paklausė: „O kas jis jums yra?" Man kilo kažkoks įtarimas, ir aš vėl paprašiau atsakyti į klausimą. Išgirdau: „Taip". Tą siaubingą vakarą visi skubėjome pas tetą Juliją (dėdės seserį). Ten radome greitąją pagalbą, kurios gydytoja jau buvo girdėjusi apie tą baisų įvykį ir pasakojo, kad labai sužalotas žuvusiojo veidas. Kaip mums buvo sunku: tiesiog nežinojome, ką daryti, į ką kreiptis. Netrukus nutrūko ir telefono ryšys: negalėjome paskambinti nei mes, nei mums. Pusiaunaktyje Regina Girdauskienė su vyru ir Jadvyga Pranskiene išvažiavo į Adutiškį. Ryte 8 val. paskambinau į telefono stotį dėl gedimo, ir tuoj pat telefonas buvo įjungtas.

Lapkričio 25 d. 10 val. nuėjome su sūnėnu Algirdu į kuriją. Ten vyko pasitarimas dėl dėdės laidotuvių. Pirmiausia kalbėjomės su valdytoju kunigu Algirdu Gutausku. Jis domėjosi, kur ir kada laidosime. Su teta Julija buvom nusprendę dėdę laidoti tėviškėje ne anksčiau kaip šeštadienį. Tačiau susirinkę kunigai (jų buvo apie 20, o gal ir daugiau) prašė, kad laidojimo vietą pakeistume. Teta Julija sutiko. Tiksli laidojimo vieta kurijoje nebuvo nustatyta.

Kunigas Kazimieras Vasiliauskas pasiūlė vienam vakarui pašarvoti dėdę Aušros Vartų arba kurijos salėje, kad galėtų atsisveikinti daugelis jį pažinojusių vilniečių, tačiau tam nebuvo pritarta. O laidojimo diena buvo paskirta penktadienį. Valdytojas A. Gutauskas paaiškino, kad jei taip nori giminės, laidosime šeštadienį ar sekmadienį, bet tai bus neiškilminga: bus mažai kunigų, nes prasideda Adventas. Be to, reikia atsiimti žuvusiojo kūną iš lavoninės ir būtinai šiandien išvežti į Adutiškį.

Kurijoje davė lengvąją mašiną, 500 rublių pašalpą, kunigas Vasiliauskas padėjo mums su sūnėnu Algirdu tvarkyti dokumentus dėl velionio paėmimo iš lavoninės. Esu dėkinga kunigui Kazimierui Vasiliauskui už suteiktą mums pagalbą tokiomis sunkiomis dienomis.

Vilnius, 1995 m. lapkritis

Įgyvendinsime jo troškimus

(Adutiškiečių kalba, pasakyta 1988 m. lapkričio 25 d. perlaidojant kunigo palaikus)

Brangūs kunigai ir visi susirinkusieji! Mes, adutiškiečiai, išlydime švento atminimo kilnaus kunigo palaikus į jo paties pasirinktąją amžino poilsio vietą - Švenčionėlius.

Šiandien visos parapijos vardu nuoširdžiai dėkojame buvusiam ilgamečiui mūsų klebonui už tėvišką rūpinimąsi mūsų parapija, jaunimu ir vaikais, už atliktus remontus mūsų parapijos bažnyčioje, už kovą su girtavimu tais laikais, kai ši kova buvo ypač sunki.

Per kunigo Broniaus Laurinavičiaus buvimo mūsų parapijoje metus išgražėjo mūsų bažnyčia: pasipuošė naujais paveikslais, įrengtas šildymas, susikūrė vaikų choras. Klebonas mus mokė mylėti Dievą ir artimą, būti drąsius, nepasiduoti bedieviškai propagandai.

Pats gynė vaikus nuo bedieviškų užsipuldinėjimų. Padėdavo politiniams kaliniams, šelpė vargšus. Paskutiniais gyvenimo metais, po kunigo Garucko mirties, įstojo į Helsinkio grupę, kuri stebėjo, kaip mūsų šalyje vykdomi pasirašyti susitarimai, kovojo dėl tautos ir Bažnyčios reikalų.

Gyva tikėjimo dvasia išliko parapijoje ir po jo mirties. Vaikai, papuošę švento atminimo klebono kapą, drąsiai visiems matant giedodavo „Viešpaties angelą".

Kunigas Bronius Laurinavičius vienintelis sovietmečiu sugebėjo pastatyti veikiančią bažnyčią Švenčionėliuose ir jos prieglobstyje pats išreiškė norą ilsėtis. Su skausmu širdyje atsi-skiriame su taip brangaus klebono palaikais, bet kartu džiaugiamės, kad įvykdoma paskutinė jo valia.

Savo dvasia mes su buvusiu taip mylimu klebonu nesiskiriame. Jo žodžiai gyvena mūsų sielose. Mes pasižadame įgyvendinti jo troškimus, tęsti jo pradėtą kovą su bedievybe ir girtavimu.

Mes ir toliau melsimės už kunigo Broniaus vėlę ir tikimės, kad ir klebonas mus užtars pas Dievą, būdamas amžinybėje...

Kun. Algimantas Keina
Perlaidojimo iškilmių fragmentai

1988 m. lapkričio 25-26 d. pagaliau velionio valia įvykdyta. Man teko dalyvauti atvežant velionio palaikus į Švenčionėlius. Palaikų atvežimą į Švenčionėlius, pamaldas ir palaidojimą Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje teko filmuoti vaizdo kamera. Taip išliko autentiška medžiaga apie velionio palaikų perlaidojimą Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje.

Velionio palaikai iš Adutiškio bažnyčios į Švenčionėlius buvo atvežti vėlų 1988 m. lapkričio 25 d. vakarą. Dalyvavo kunigai: Rokas Puzonas, Antanas Valatka, Marijonas Savickas, Kazimieras Žemėnas, Steponas Tunaitis ir keli kiti. Tą vakarą buvo aukojamos šv. Mišios. Šv. Mišias aukojo kunigai: R. Puzonas, K. Gailius ir K. Žemėnas. Pradedant šv. Mišias į tikinčiuosius kreipėsi kun. K. Žemėnas:

„Senutė mūsų Motina Bažnyčia jau baigia nueiti antrą tūkstantį metų. Jos kojos dulkėtos, veidas raukšlių išvagotas, bet iš jos akių spindi didis džiaugsmas, nes ji turi daug, labai daug gerų vaikų. Tai šventieji kankiniai, išpažinėjai, mergelės ir daugelis daugelis kitų. Šventasis Jonas savo Apreiškimo knygoje rašo, kad jų esanti „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų" (Apr 7,9).

Šiandien, susirinkę į Švenčionėlių parapijos šventovę, pagerbiame prieš septynerius metus žuvusį didį, mums be galo artimą ir brangų kunigą Bronių Laurinavičių. Juo džiaugiamės ir didžiuojamės ne tik mes, bet ir Motina Bažnyčia. Jis jos gerasis vaikas. Dėl jos ir savo krauju aplaistė žemę.

Mes džiaugiamės juo. O jis? Man regis, jis, būdamas pas Viešpatį, irgi džiaugiasi matydamas ir Adutiškio, ir Švenčionėlių parapijų tikinčiuosius, kuriuos jis taip mylėjo ir dėl kurių gyveno. Todėl ir jūs šiandien parodote išskirtinę meilę jam. Adutiškėnai su be galo dideliu skausmu apverkė, apraudojo ir atlydėjo į Švenčionėlius amžino poilsio savo garbingą kleboną, kuris jų bažnyčią išpuošė, o į jų sielas nuolat bėrė meilės ir gerumo sėklą. O jūs, švenčionėliškiai, galbūt su džiaugsmu širdyse sutikote savosios bažnyčios statytoją. Juk Švenčionėlių bažnyčia yra jo sumanumo, drąsos, rūpesčio ir darbo vaisius. Jis norėjo ir amžinai ilsėtis šalia jos. Savo testamente rašė: „Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose".

Šį vakarą melsdamiesi už kun. B. Laurinavičių, nepamirškime, kad mūsų brangiajai Tėvynei ir Motinai Bažnyčiai reikia uolių, Kristaus meile liepsnojančių kunigų, kurie savo gražiu pavyzdžiu šviestų kitiems ir kilnia siela mylėtų Dievą ir Tėvynę. Sujunkime šias dvi intencijas: prašykime Dievą gailestingumo žuvusiam kunigui ir kad Dievas atsiųstų mūsų Tėvynei gerų, šventų, pasiaukojusių kunigų.

Dabar susikaupkime, kiekvienas nuoširdžiai pažvelkime į savo sielą ir atsiprašykime Viešpatį už visas savo kaltes, kad vertai ir nuopelningai dalyvautume šv. Mišių aukoje".

Šv. Mišių pamokslą pasakė kun. R. Puzonas. Jis kalbėjo: „Mieli švenčionėliečiai, adutiškiečiai ir iš kitų parapijų atvykę žmonės, mieli kunigai! Šita gedulinga procesija turėjo įvykti lygiai prieš septynerius metus: 1981 m. lapkričio mėn. Bet kodėl taip .įvyko, kad jisai tik šiandien pasiekė Švenčionėlių bažnyčią, kur jisai taip ilgai keliavo? Kodėl tada pagal jo valią nebuvo įvykdytas jo testamentas? Šiame pamoksle mes ir pasvarstysime, kodėl šito beginklio kunigo išsigando valdžia ir tais metais neleido, kad jisai būtų palaidotas Švenčionėliuose. Kankinys Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys, nukankintas Vladimiro kalėjime, 1950 m. pradžioje šitaip rašė: „Neliūdėkime: nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą". Štai ir šitas kunigas - B. Laurinavičius nenusilenkė prieš netiesą.

Šiandien susirinkome nulenkti galvas šiam drąsiam, kilniam kunigui..."

Pamokslininkas pabrėžė, kad kova dėl tiesos yra palaiminta Kristaus. Jis priminė, kaip per visą sovietmetį buvo puolami kunigai, o velionį nuolat sekiojo saugumiečiai ir sekliai. Priminė velionio pastangas, pasiaukojimą statant šią bažnyčią, jo nuolatinį, drąsų blaivybės skleidimą, rūpinimąsi vaikais. Jam klebonaujant prie altoriaus ir procesijose buvo pilna vaikų, nors valdžia draudė ir reikalavo varyti vaikus nuo altoriaus. Velionis liko ištikimas Kristaus liepimui, ir visi vaikai iki jo išvarymo iš Švenčionėlių parapijos liko prie altoriaus.

Vakare, atlydėjus velionio palaikus į Švenčionėlius, ir kitą dieną gausiai dalyvavo tikintieji, vaikai ir jaunimas.

Kitą dieną šv. Mišias aukojo kunigai: K. Gurklys, R. Puzonas, K. Žemėnas, M. Petravičius ir D. Puidokas.

Pradėdamas šv. Mišias kun. K. Žemėnas kalbėjo:

„Turbūt ne kartą matėte ir išgyvenote audrą, kai vėjas šėlsta, medžius lenkia prie žemės, o šie lyg dejuodami nepasiduoda. Jie stipriai laikosi savo šaknimis įsikibę į žemę. Bet pūsteli dar smarkesnis vėjo gūsis, sutraška medžio šaka ir krenta ant žemės. Argi nepanašiai būna ir žmonių gyvenime, ypač kai siautėja ideologinė neapykanta kitaip mąstantiems?

Šiandien tiek daug tikinčių ir Dievą mylinčių širdžių apsupo kunigo Broniaus Laurinavičiaus karstą, tą nulaužtą Tėvynės medžio šaką. Šakai nulūžus, medis tarsi kraujuoja. Šiandien ir mūsų širdys kraujuoja matydamos karste ateistinės audros nulaužtą Motinos Bažnyčios ir brangiosios Tėvynės ištikimą sūnų.

Šis karstas įpareigoja kiekvieną mūsų gyventi tais idealais, kuriais gyveno amžinatilsį kunigas Bronius. Jeigu jis galėtų atsikelti, tikriausiai prašyte prašytų mus, kunigus, ir kiekvieną čia esantį tęsti jo darbą - mylėti Dievą ir Tėvynę ne žodžiais, o darbais.

Jis visu savo gyvenimu buvo didis savosios Tėvynės patriotas, ištikimas Bažnyčios sūnus, karštas blaivybės skleidėjas. Jis savo gyvenimą kaip auką padėjo ant Viešpaties aukuro, gindamas Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus. Šalia jo aukos sudėkime ir mes ant to paties aukuro savo maldas ir kilnius pasiryžimus. Kad mūsų malda Viešpačiui būtų miela, pasikvieskime visi į savo širdį Eucharistinį Jėzų.

Dabar, ruošdamiesi švęsti išganymo paslaptis, kiekvienas nuoširdžiai atsiprašykime Viešpatį už visas savo gyvenimo klaidas ir nupuolimus".

Šv. Mišių pamokslą sakė kun. Kazimieras Pukėnas. „Ši diena yra savotiška, - kalbėjo kun. K. Pukėnas, - iš vienos pusės, liūdna - stovi karstas mūsų mylimo draugo, Švenčionėlių ir Adutiškio klebono, iš kitos pusės, - džiugi diena, nes grįžo į savo vietą. Buvo ištremtas ir grįžo. Išgyvename įdomų laikotarpį..."

Toliau kalbėtojas pabrėžė, kad yra žmonių, kurie aukoja savo gyvenimą, sveikatą, kad būtų išgelbėti neteisingai ištremtieji ir nuteistieji, kad grįžtų į laisvę ir į Lietuvą.

„Šiandien, prisimindami amžinatilsį kunigą Bronių, sakome -jis taip pat aukojosi kitiems". Pamokslininkas prisimena, kaip kun. Bronius prie vieno kapo pasakė: „Gyvename ne sau". Jis neieškojo sau garbės, neieškojo džiaugsmo; jis gyveno kitiems, ypač dėl sielų išganymo. Atvykęs į Švenčionėlius, pradėjo bažnyčios statybą. Kiek buvo vargo! Dirbo dieną, naktį. Dažnai būdavo labai išvargęs, nes gyveno ne sau. Jis stengėsi, kad bažnyčia būtų pilna, kad į ją eitų vaikučiai. Jis pats juos ruošė Pirmajai komunijai. Jis drąsiai atliko savo kunigiškas pareigas: aukojosi ne tik už savo parapijiečius, bet už visus kenčiančius. Jis drąsiai gindavo tikinčiųjų teises. Ko mes galėtume iš jo pasimokyti?

Nors buvo ištremtas į Adutiškį, kiek jis ten gero padarė!

Jis norėjo, kad šeimos būtų šventos, gausios, blaivios. Jis matė pražūtingus girtavimo padarinius.

Jis kvietė tikinčiuosius sąmoningai tikėti, mylėti savo kraštą, matyti vargstančius savo brolius.

Užtariant Motinai Marijai tegul jis išprašo mūsų šeimoms, jaunuomenei ryžto ne tik iškelti vėliavas, bet ir būti laisviems širdyse nuo visokio blogio".

Tokiomis mintimis kun. K. Pukėnas baigė pamokslą.

Pamaldų metu griežė dūdų orkestras.

Po pamaldų bažnyčioje kalbėjo dvi moterys, primindamos velionio pasiaukojimą dėl Bažnyčios, sielų ir Tėvynės. Viena kalbėjo ne tik apie bažnyčios pastatymą, šildymo įrengimą, bet ir apie gyvosios Bažnyčios statybą: jis įkūrė vaikų chorą, puikią procesiją, ragino ugdyti siekimą būti tvirtiems ir drąsiems, padėjo politiniams kaliniams, po kun. Karolio Garucko mirties tapo Helsinkio grupės nariu.

Kita kalbėtoja pabrėžė, kad „džiaugiamės, jog įvykdyta jo paskutinė valia, bet su juo mes nesiskiriame. Jo žodžiai gyvena mūsų sielose. Mes pasižadame įgyvendinti jo troškimus, tęsti jo pradėtą kovą su bedievybe ir girtavimu. Mes ir toliau melsimės už kun. Broniaus vėlę ir tikime, kad jis mus užtars pas Dievą".

Šiose pamaldose dalyvavo apie 20 kunigų. Šventoriuje prie kapo kalbėjo Juozas Jakštas. Jis prisiminė, kai 1978 m. vėlyvą spalį pas jį į tėviškę atvyko kun. Bronius su kun. K. Garucku. Vaikščiodamas po sodybą, velionis kalbėjo apie tautų, esančių prie Amazonės ar Afrikos Nilo krantų, atgaunamą laisvę, o mūsų Lietuva, turinti tokią garbingą istoriją ir praeitį, yra pavergta. Kun. K. Garuckas kun. Broniui kalbėjo: „O kad prisikeltų nors vienas iš B. Sruogos „Dievų miško" kalinys, kažin ar jis nenorėtų grįžti atgal į tą koncentracijos lagerį, matydamas tuos prievartos baisumus, kokie vyksta Lietuvoje šiais brežnevizmo laikais?" Kun. Bronius atsakęs kun. K. Ga-ruckui: „Šiandien žūsta tautos: kiekvienos šeimos narys per metus išgeria 6 litrus degtinės. Tauta beveik neišsipagirioja". Taip jie kalbėjosi ilgiau kaip valandą. Ir kada gi jų svajonės išsipildys: kada tauta atgaus laisvę? O atgavus laisvę, kiek laukia darbų! Tada kun. Bronius apkabino mane ir pasakė:

- Mielas Juozai, mano prieteliau, aš turiu didelį prašymą. Pastatyk Tautai didelį kryžių, kuris parodytų mūsų tėvynės Lietuvos kančias.

Ką aš galėjau tais sunkiais mūsų Tautai laikais atsakyti? Ogi nieko. Per šį laiką, pasitelkdamas į pagalbą Donelaitį, Valančių, Kudirką, Maironį, knygą, lyrą, bandžiau šį tą daryti. Šį darbą gali padaryti tik visa Tauta: trys milijonai suneštų didelį kalną kepurėmis, rieškutėmis ir kiekvienas iš mūsų pastatytų nors mažą kryželį. Tai būtų tas didysis paminklas, kurį norėjo pastatyti mūsų apaštalas ir kankinys Bronius Laurinavičius. Keldamas galvą į dangų ir prisimindamas šiuos du milžinus, Tautos kunigus, dažnai kreipiuosi į dangų šiais žodžiais: „Sugrįžkite jūs, kilmingieji paukščiai, albatrosai, pametėkite mums nors po vieną plunksnelę, po vieną maldą..."

Nepažįstamas vaikinas padeklamavo eilėraštį patriotine tema.

Pabaigoje susipynė orkestro ir žmonių balsai, griežiant ir giedant: „Marija, Marija", „Lietuva brangi", Lietuvos himną. Didingi bažnyčios bokštai liudijo apie didžią velionio kun. Broniaus dvasią, o aukštai iškilę virš jų kryžiai kėlė visų susirinkusiųjų sielas link dangaus, kur, tikime, dangaus laime džiaugiasi ištikimo Kristaus Bažnyčios ir Lietuvos sūnaus kun. Broniaus siela, belaukianti visų Dievui ir Tėvynei, tiesai ir teisingumui, pasiaukojamai meilei ir pareigai ištikimų vaikų.

Prof. Antanas Kmieliauskas
Kristus prieš Pilotą

Džiaugiuosi, kad man teko pažinti kunigą Bronių Laurinavičių. Jis dažnai pas mane užeidavo, visuomet skubėdamas, kupinas kilnių idėjų. Tuo metu, kai žmonės buvo įbauginti ir vienas kitu nepasitikėjo, kunigas Bronius buvo atviras, linksmas, drąsiai kritikavo neteisybes. Jo asmenybė žavi, nes tikėjimas, tėvynės meilė, žmogaus teisės buvo neatskiriama jo gyvenimo ir veiklos visuma. Esu įsitikinęs, kad tuo jis patraukė daug žmonių prie Dievo ir kėlė Bažnyčios autoritetą.

Kai viską valdė sovietų režimas ir žmonės buvo įbauginti, tokios asmenybės tarsi švyturiai rodė tautai kelią. Jie turėjo būti įsitikinę, kad niekas nepajėgs palaužti jų dvasios ir įrodyti priešams, kad jie neteisūs. Už tai kunigas sumokėjo savo mirtimi. Bet ir mirtis jo nenugalėjo: visuomenė dar labiau ėmė branginti tuos idealus, už kuriuos jis kovojo. Ir kai man pasiūlė padaryti kunigui

Laurinavičiui paminklą, aš klausiau švenčionėliečių, kurie jį mylėjo, kokio kūrinio jie norėtų? Jie atsakė: didelio ir gražaus.

Netoli Sudervės suradau stambų (3 m 30 cm) granito luitą ir iškaliau skulptūrą Kristus prieš Pilotą. Stengiausi, kad paminklas būtų ne tik didelis ir gražus, bet ir prasmingas. Aš mąsčiau apie simbolį, kuris geriausiai įprasmintų gyvenimo kelią kunigo patrioto ir visų kitų, o kartu ir Lietuvos. Kristus surištomis rankomis, mušamas ir šmeižiamas, pasmerktas nužudyti už tiesą, už tai, kad darė gera! Kai šią skulptūrą buvau ką tik baigęs, buvo tragiškoji sausio 13 d.: prie televizijos bokšto sužalota, sušaudyta, nužudyta daugelis beginklių dainuojančių Lietuvos ptariotų. Man atrodė, kad skulptūra Kristus prieš Pilotą galėjo būti labai deramas paminklas ir jiems.

O šiandien, kai visi įsitikinome baisia neteisybe - tiesiog išdavyste! - kai profesorius Vytautas Landsbergis, išvedęs Lietuvą į Nepriklausomybę, yra šmeižiamas, kaltinamas ir niekinamas, aš manau, jog šis paminklas tinka ir jam. Jis tinka ir visiems doriems Lietuvos žmonėms. Jie yra kunigo Broniaus Laurinavičiaus idealų, jo darbų, kovos už tiesą, dorą, tikėjimą tęsėjai. Aš tikiu, kad tai, dėl ko jis kovojo ir žuvo, niekad nebus užmiršta.

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus laidotuvių ir perlaidotuvių iškilmės

Kun. B. Laurinavičius karste


Kun. B. Laurinavičiaus karstas Adutiškio bažnyčioje


Karstas išnešamas iš bažnyčios. 1981-11-27


Karstas nešamas aplink bažnyčią


Laidotuvių pamaldoms vadovavę vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius


Paskutinės atsisveikinimo minutės


Kun. B. Laurinavičiaus antkapinis paminklas Adutiškio šventoriuje. (Skulptorius - prof. A. Kmieliauskas)


Jaunavedžiai pagerbia kun. B. Laurinavičiaus kapą Adutiškyje. 1986 m.


Perlaidojami kun. B. Laurinavičiaus palaikai Švenčionėlių bažnyčioje.
1988 m. lapkričio 26 d.


Paskutinė pagarba uoliajam mūrinės ir gyvosios Švenčionėlių bažnyčios statytojui kun. B. Laurinavičiui


Kun. B. Laurinavičiaus karstas nešamas aplink jo statytą Švenčionėlių bažnyčią


Pagaliau atguls Žadėtoje žemėje...


Kun. B. Laurinavičiaus antkapinis paminklas Kristus prieš Pilotą Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje. (Skulptorius - prof. A.Kmieliauskas)

---

VIETOJE EPILOGO

Kęstutis Šimkūnas
Persekiota, bet nenugalėta tiesa

Kunigą Bronių Laurinavičių dažniausiai prisimena tik su juo bendravę ir jį asmeniškai pažinę žmonės. Jis tartum užmirštas, tartum savo darbą jau atlikęs ir dabar neaktualus. Tačiau prakalbintos datos turėtų mums padėti spręsti nuolatinę krikščionio užduotį - pažinti laiko ženklus. Ta prasme norėčiau kalbėti apie amžinatilsį kunigą.

Užrašas ant paveikslėlio pirmosioms šv. Mišioms atminti (1944 m.): „Viešpatie, šias Pirmąsias šv. Mišias aukoju už savo tėvelius, gimines, draugus, geradarius, už tuos, kurie man padėjo prisiartinti prie Tavo Altoriaus, ir už visus, kurie žuvo ir išvežti vargsta ir kenčia dėl Tėvynės". Šie žodžiai tapo visos kunigystės programa, kurios širdis - Altorius ir Tėvynė. Su tokia vėliava nueitas garbingas kelias. Sutiktieji šiame kelyje mena kunigą Laurinavičių. Bažnyčios, kuriose jis dirbo, pajuto rūpestingo šeimininko ranką. Sunkiais pokario metais Ceikinių bažnyčia atsinaujino ir prasiplėtė. Kalesninkų bažnyčia naujai išdekoruota, išaugo Švenčionėlių bažnyčia, pasipuošė Adutiškio bažnyčia, sutvarkytas šventorius, atsigręžė į žmones altorius. Visa tai - kun. Laurinavičiaus dėka. Tokia didelė atliktų darbų apimtis gal nekeltų nuostabos ir susižavėjimo demokratiškuose kraštuose. Tačiau ateistų persekiojamoje Lietuvoje šiems darbams prireikė daug daugiau energijos ir sumanumo. Be valdžios sutikimo bažnyčioje negalėjo būti įkalta nė vinis! Storais aplankais gulė ant kunigo stalo dokumentai, prašymai, sąskaitos, pareiškimai....

Negana to, civilinė valdžia apkaltina kunigą Laurinavičių prie Švenčionėlių bažnyčios pastačius kleboniją „ne iš darbo pajamų", nutaria ją nusavinti ir liepia iš klebonijos išsikelti per dvi dienas. Puolimo kampanija išplečiama ir spaudoje. Prasideda įvairaus lygio teismai, laiškai Lietuvos SSR ir SSRS prokuratūroms, pareiškimai Vilniaus ir Maskvos valdžiai. (Iš viso -180 pareiškimų ir atsakymų.) Bylos baigtis - kunigas Laurinavičius turi palikti kleboniją, o vėliau - ir Švenčionėlius.

Patirta neteisybė neužgožia tikėjimo - tiesa turi triumfuoti: „Namas, kurį aš pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, priklauso Švenčionėlių parapijai. Esu tikras, kad ateis laikas, ir namas bus denacionalizuotas". (Iš 1981 m. birželio 4 d. parašyto testamento).

Tai tik vienas iš daugelio atvejų, kai teko susidurti su gerai organizuota persekiojimo mašina, ginkluota puikiu ginklu -biurokratija. Nori prieštarauti, kovoti - turi žinoti žaidimo taisykles.

Apie bažnyčių statytoją liudija aukštos sienos ir puošnūs altoriai, o dvasinė Bažnyčia gyva žmonių širdyse. Švenčionėlių ir Adutiškio tikintieji mena kleboną Laurinavičių. Neatsitiktinai visų atsiminimai prasidėdavo nuo vaikų. Berniukai noriai eidavę patarnauti Mišioms, mergaitės - į procesiją ar chorą. Prieš dvidešimt trisdešimt metų (o dar ir visai neseniai) gausus vaikų būrys prie altoriaus buvo ne tik džiaugsmas tėvams ir visai parapijai, bet ir realus pavojus tiek patiems vaikams, tiek kunigui. Pasakoja Ona Krickaitė iš Adutiškio:

„Vaikai labai mylėjo kleboną. Klebonas mokėjo suprasti vaikus, paskatinti. Aš Pirmajai komunijai rengiausi pas kunigą Laurinavičių. Niekada neužmiršiu, koks džiaugsmas buvo gauti penketą! Klebonas ant didelio popieriaus lapo parašydavo „penki", nors ir nelengvai gaudavome tokį įvertinimą. Tris tokius penketus esu gavusi! Na, ir pamokslėliai vaikams buvo tikrai jiems skirti - suprantami, įdomūs. Vaikai, būdami jautrūs, greičiau pajunta kito jautrumą ir dėmesį, prisiriša..."

Ne tik vaikai patyrė kunigo globą ir jautrumą. Su ašaromis akyse pasakoja Bronė Steponienė, gyvenanti Adutiškyje: „Kaip galima neprisiminti mūsų klebono? Kaip užmiršti žmogų, kuris ir buvo, ir liko vadas tikėjime ir gyvenime, mokytojas, globėjas?! Svarbiausia, kad jautė kitą žmogų, atsirasdavo šalia, kai tik buvo sunku. Kaip guodė mane, kai žuvo dukra! Visus pažino ir žinojo, ko kam trūksta".

O čia keletas eilučių iš 1936 m. rašyto laiško. Rašo Broniaus gerumą patyręs (jam tada buvo 23-eji) draugas:

Man kryžkelėje ištiesei ranką, parodei kelią į laimės šalį,
mane vienišą žmogų ir menką guodei kaip retas paguosti gali.

Ir Švenčionėlių, ir Adutiškio parapijų žmonės savo kleboną prisimena kaip uolų blaivybės gynėją ir puoselėtoją. Alkoholiniai gėrimai dingo ne tik nuo šermenų, bet ir nuo vaišių ar vestuvių stalo. Iš tiesų kunigas matė blogį, netiesą ir drąsiai, be kompromisų su ja kovojo. Klaidinga būtų jo veiklą laikyti kova prieš tarybų valdžią, prieš komunistus: tai buvo kova prieš neteisybę, prieš religinės laisvės varžymus. Tai buvo bekompromisė kova su blogiu.

Kunigo kovą dėl žmogaus teisių pirmiausiai reikėtų sieti su jo veikla Helsinkio grupėje. Helsinkio Baigiamasis aktas -Helsinkio grupių veiklos pagrindas. Visas jo pavadinimas Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje baigiamasis aktas. Jį 1975 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė 35 valstybės, tarp jų JAV, SSRS, Šventasis Sostas, Anglija, Federatyvinė ir Demokratinė Vokietija. Akte išskirtinos trys pagrindinės dalys:

1. Saugumas Europoje;

2. Bendradarbiavimas ekonomikos, mokslo ir ekologijos srityse;

3. Periodinės apžvalgos - konferencijos, kurių metu turėtų būti pateikiami ir apsvarstomi žmogaus teisių pažeidimo faktai įvairiose šalyse.

Disidentus, ypač gyvenančius Sovietų Sąjungoje, labiausiai jaudino paskutinis Akto punktas. Juk žiniasklaida negalėjo žmogaus teisių pažeidimo faktų pateikti nei Sovietų Sąjungos, nei užsienio ekspertams. Todėl akademiko A. Sacharovo aplinkoje gimė idėja kurti draugiją, turinčią informuoti apie Helsinkio Baigiamojo akto pažeidimus. 1976 m. gegužės 12 d. įsikūrė pirmoji tokia draugija - Maskvos Helsinkio grupė.

Netrukus kai kuriems rezistentams kilo mintis įsteigti savąsias Helsinkio grupes ir taip atkreipti didesnį pasaulio dėmesį į savo šalies padėtį. 1976 m. lapkričio 9 d. įsikuria Ukrainos Helsinkio grupė, o netrukus, lapkričio 25-ąją - ir Lietuvos. Faktinis jos vadovas ir iniciatorius buvo Viktoras Petkus. Ką tik įkurtai grupei priklausė: Ona Lukauskaitė-Poškienė, kunigas Karolis Garuckas, Tomas Venclova, Eitanas Finkelšteinas. 1979 m. balandžio 8 d. mirus kun. Karoliui Garuckui, jį pakeitė kunigas Laurinavičius.

Religinių kultų reikalų įgaliotiniui nepatiko ir gausūs vaikų būriai prie altoriaus Švenčionėliuose bei Adutiškyje. Juk sovietinė valdžia (ir net kai kurių vyskupijų kurijos!) draudė bent kiek aktyvesnį vaikų dalyvavimą pamaldose.

Taigi, įsitraukus į Lietuvos Helsinkio grupės veiklą, iškilo pavojus ne tik kunigo B. Laurinavičiaus laisvei, bet ir gyvybei. Nepaisydamas susidorojimo grėsmės, jis veikė drąsiai, nepripažindamas kompromisų. Raštuose ir pareiškimuose drąsiai kėlė mintis apie Lietuvos okupavimą, Ribentropo-Molotovo pakto neteisėtumą. Po kiekvienu jo raštu ar pareiškimu - ne slapyvardis, ne anoniminė „grupė", bet vardas, pavardė, parašas.

Kita kunigo Laurinavičiaus, kaip žmogaus teisių gynėjo, veiklos kryptis - parama kenčiantiems už laisvę. Jis gynė mokytojų terorizuojamus mokinius. Panašiai gynė teisiamus kovotojus dėl laisvės ir teisingumo. Kaip vieną iš daugelio pavyzdžių galima paminėti Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko teismą 1980 m. rugsėjo 15-19 d. ir šiame teisme kunigo Laurinavičiaus pasakytą ginamąją kalbą. O suimtuosius ir tremtinius (pvz., kunigus Antaną Dilį ir Kazimierą Vasiliauską) rėmė laiškais ir siuntiniais. Šiai veiklai buvo pasišventęs iki paskutinės gyvenimo minutės: ir tą lemtingą vakarą nešė auką - 1000 rublių - politiniams kaliniams remti. Kelią pastojo MAZ-503.

Po šios avarijos pasipylė įvairiausi spėliojimai. Bylą iš VAI perėmė Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerija, buvo kreiptasi į vilniečius, mačiusius šį įvykį, pranešti apie tai tardymo organams. Liudytojų tikriausiai nebuvo daug, nes daugelis apie tai nedrįso kalbėti. Velionio artimieji gavo pranešimą su tardymo išvada: pėstysis ėjo degant raudonam šviesoforo signalui, ir... byla buvo nutraukta. Sovietinio tardymo rezultatais pasitikėti nėra jokios prasmės. Dabar turėtų būti patikrinta neoficiali versija - „saugumo darbas". O braižas ir aplinkybės tokios galimybės nepaneigia.

Tuo metu kunigas Laurinavičius buvo vienintelis galintis aktyviai dirbti Helsinkio grupės narys (kiti buvo suimti ar dar tik įsijungę į grupės veiklą), taigi tikras krislas KGB akyje.

Kelios dienos prieš tai „Tiesoje" (1981-11-21) buvo išspausdintas Danguolės Repšienės straipsnis, šmeižiantis kun. Laurinavičių. Toliau „visuomenės nuomonę" turėjo formuoti iškart po avarijos prie vairuotojo prišokę jauni vyrai (ir dabar tai prisimena baisaus vakaro negalintis pamiršti vairuotojas G. Lazukinas), iš pradžių sutikę būti liudytojais, bet vėliau dingę minioje. Po to - velionio artimiesiems rytojaus rytą įvykio vietoje šlavėja įkyriai aiškinusi, kad „senis buvo girtas, ėjo per raudoną ir palindo po ratais". Baigiamasis etapas - „melagingas" užsienio prasimanymų paneigimas, „tiesa", paaiškėjusi per tardymą (tardytojas Vaitiekūnas)... ir užmiršimas.

Jei tai iš tikrųjų saugumo darbas (manau, žodelis „jei" reikalingas, nes tikrasis tyrimas neatliktas), tai vienos jų plano dalies nepavyko įvykdyti. Šios tragedijos daug kas dar ir dabar nepamiršo. Iškart po avarijos (ar nužudymo) pogrindinė spauda ir Vakarų radijo stotys prabilo apie tikrai keistas aplinkybes. Štai medikai liudija, kad po autoavarijos aukos -pėstieji atrodo kitaip nei velionis kunigas, gulėjęs kniūbsčias, delnai buvę nešvarūs. Nugalėdami atpildo ir teisybės troškimą, geriau atsakykime į kitą klausimą: nejaugi kunigas Laurinavičius kovą su blogiu ir neteisybe pralaimėjo?

Manau, kova dar tęsiasi. Juk ir po mirties kunigas buvo persekiojamas, jo atminimą mėginta ištrinti. Kuo skiriasi kad ir šie du įvykiai: krata kunigo namuose Adutiškyje ir velionio testamentinės valios ignoravimas?

Minėtoji krata atlikta 1980 m. vasario 6 d. Ji truko septynias su puse valandos. „Darbavosi" įvairių laipsnių tardymo ir saugumo darbuotojai: J. Matulevičius, R. Rainys, Albrikas, Sventaus-kas, Gudas, Rukšėnas, Riabinas. Paimta dvi rašomosios mašinėlės ir keletas aplankų įvairiausių raštų bei trys fotoalbumai (!)

Kunigo testamente išreikštas pageidavimas - „norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose" - iškart nebuvo įvykdytas. Kunigai Kazimieras Žemėnas ir Algimantas Keina vos ne paskutinėmis akimirkomis sužinojo, kad jie paskirti testamento vykdytojais.

Po kunigo Laurinavičiaus mirties buvo stengiamasi ištrinti velionio atminimą: draudžiamos pamaldos už jį, mirties metinių paminėjimai. O kai kurie disidentai išgirsdavo grasinimą, paslėptą po nekaltu žodeliu: „O kai kas ir po mašina pakliūna..."

Tačiau gėlės žuvimo vietoje prie elektros stulpo Žalgirio gatvėje nevyto. Kova tęsėsi....

1988 m. lapkričio 25 d. įvykdyta paskutinė velionio valia. Kun. Broniaus Laurinavičiaus palaikai iškilmingai pervežti iš Adutiškio ir palaidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje.

1991 m. birželio 14 d. atidengtas ir pašventintas paminklas ant kunigo kapo. Pasakoja paminklo autorius Antanas Kmieliauskas:

„Šis darbas man neeeilinis, kaip neeilinis ir kun. Laurinavičiaus asmuo. Kristus surištomis rankomis. Teisybė - persekiojama, bet nenugalėta. Tai ne tik kun. Laurinavičiaus, bet ir visos Lietuvos simbolis. Paminklą baigiau jau pernai (1990 m.), gruodžio mėnesį. Sausio 13-osios įvykiai tik patvirtino mano mintį: tiesos ir laisvės idėjos gyvos, jų neįmanoma supančioti ar pastumti po automašina, sutraiškyti tankų vikšrais...."

Gal jau galima atsakyti į anksčiau iškeltą klausimą - ar kun. Laurinavičius nepralaimėjo? Tačiau kodėl jį lyg ir užmiršome? Gal išdavėme jo idėjas? Pasak A. Kmieliausko, tai galbūt todėl, kad kartais pritrūksta žmonių, kurie tomis idėjomis gyventų.

„Norėjau nuoširdžiai garbinti Viešpatį Dievą, ginti Motiną Bažnyčią ir skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti -juos pamokyti, bet, jei nesugebėjau, prašau gerąjį Dievą, kad jis man atleistų. Taip pat ir visus prašau man atleisti ir dovanoti, jei kam palikau skolingas ar kuo neįtikau".

Šios kun. Broniaus Laurinavičiaus testamento eilutės nėra atsisveikinimas su mumis. Jei tik mes neatsisveikinsime ir ne-išduosime Tikėjimo ir Vilties, Tiesos ir Laisvės idealų.

(Sutrumpintas straipsnis „Kova tęsiasi", išspausdintas žurnale „Katalikų pasaulis", 1991-11-22)

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Adamkus V. 156 Aitmatov Č. 67 Albrikas 504 Alekna A. 210, 303 Aliulis V., kun. 8, 270, 460 Ambrasas Konst., kun. 73 Ambrasienė J. 12 Andrikonis J., kun. 217, 300 Aničas J. 216, 224, 303, 305, 306, 307, 308 Anilionis P. 74, 228, 232, 233 Antanaitis B., kun. 73, 403 Anušauskas A. 38, 39, 41 Archipov 301 Arlauskas P. 366 Augulytė-Blazkienė L. 6, 348 Bačkis A. J., kard. 84 Bakšys P., kun. 82, 205 Balčiūnas J., kun. 240 Baltinas E. 171 Baltušis J., kun. 127 Baranauskas Z. 412, 413 Bartašiūnas J. 63 Basiūnas J. 411 Basys E., kun. 26, 27, 107, 202, 371, 459 Basiūnienė P. 416 Batrys J. 454 Baumila V. 174 Baužienė 151 Baužys A. 213, 310 Bazevičius B., kun. 241, 242, 243 Bendorius B. 160, 313, 316 Berija L. 38, 313, 314 Bieliauskas P., kun. 358, 359 Bielinis J. 227, 317 Bielskus J., kun. 88 Blažys R., kun. 257 Blažukas P. 225 Bodajev A. 315 Borisevičius V., vysk. 38, 55, 57, 69, 88, 124, 130,138 Boruta J., vysk. 47, 101 Brežnevas L. 6, 11, 25, 98, 147, 160, 161, 205-207, 208, 211, 217, 219, 222, 225, 227, 230,317, 447, 448, 467, 474 Brilienė O. 206, 307 Brizgys V., vysk. 39 Bubnys A. 39 Bubnys P., kun. 43, 60, 206, 342 Bučelis A. 454 Budrevičius J., kun. 241, 256, 257 Budzilas N., kun. 241, 243, 245, 250, 379, 384 Buliauskas J., kun. 73 Bulygina T. 323 Bulika B., kun. 77 Burauskaitė B. 7, 429 Burba J., kun. 240, 242, 337, 379 Burka, kun. 423 Burneikis B., kun. 132 Burokas P. 454 Burokienė C. 7, 339, 341, 414, 417, 450 Butkevičius P. 149, 414 Butkus, kun. 240 Butkus Vikt., kun. 221, 225

Bužinskienė R. 7, 398   Centozis L., arkivysk. 37 Chodygo S., kun. 28, 35, 149, 228, 334, 340, 438 Chruščiov N. 59, 71, 461 Cicėnienė M. 7, 401, 416 Cicinas A. 357 Cidzikas P. 224, 316 Cikota M., kun. 359 Čaglys P., kun. 240 Časas 265   Čepulis 166, 205, 299 Černiauskas R. 76, 169 Černiauskas V., kun. 415 Černiauskienė 374 Černiauskienė K. 7, 396 Černiševskij N. 322 Čibiras K., kun. 359 Čiučiuraitė-Šiaudinienė O. 7, 391 Dailidė A. 273 Darius S. 219 Dasys H. 313 Daukantas S. 322 Degutis V., kun. 73 Deksnys J., kun. 138, 203 Deltuva A., kun. 73 Devis A. 314 Dybo V. 323 Didžiulis V. 307 Dilienė A. 370 Dilys A., kun. 6, 154, 182 238, 334, 339, 368,415, 503 [Dilytė] Ona 369 Diržinskaitė-Piliušenko L. 404 Dobroliubov N. 322 Donelaitis K. 322, 490 Dovidaitis G., kun. 73 Dubietis J., kun. 202 Dudlauskas K. 165, 245, 250, 254, 256, 266 Duksa J. 379 Duksienė A. 6, 379, 404 Dumbliauskas A., kun. 98 Dumbliauskas P., kun. 73 Dvarionas B., komp. 364 Dziekanas A., kun. 241 Dževeckaitė R. 7, 399 Ellert J., kun. 200, 201, 202 Engelsas F. 325 Ešliman, šventikas 73 Ežerinis 245, 254, 270, 393, 394 Fabijanskas J., kun. 391 Finkelštein E. 150, 158, 159, 373, 503 Fortunatov F. 323 Frenkelis E. 322 Furceva J. 147, 207 Gailevičius A. 75, 87 Gailius K., kun. 387, 416, 486 Gajauskas B. 159, 160, 224, 313, 314, 315, 316 Gajauskas K., kun. 7, 458 Galvelė D. 440

---

Galvydis J. 312 Garla A. 416 Garmus K. 264, 265 Garuckas K., kun. 9, 73, 99, 150, 158, 159, 160, 215, 216, 222—225, 316, 373, 462, 463, 468, 478, 485, 490, 503 Gaškaitė N. 40 Gavronskis 315 Gedvilas M. 75, 86. 87 Gerojimaitė-Rainienė B. 7, 187, 417 Gerojimas B. 127, 152, 187, 386, 410, 411, 413, 416 Gerojimas J. 7, 408 Geroj imienė V. 7, 410 Gimžauskas V., kun. 105, 241, 334, 339 Girdauskienė R. 6, 8, 153, 188, 344, 347, 417,479, 484 Girėnas S. 219 Girnius K.K. 159 Gladkov P. 38 Glaudelis J. 358 Gorbačiov M. 42, 66, 162 Gorodeckas S., kun. 241 Gražys J. 216 Grigulevičius J. 315 Griškevičius P. 227, 317 Grizecki 16 Grucė R. 77 Gruzdienė A. 416 Gudas K. 205, 504 Gudelienė J. 6, 384 Gudelis R. 412, 416 Gurklys K., kun. 488 Gurskienė O. 123 Gustaitis P., kun. 57 Gutauskas A., kun. 203, 210, 225, 229, 231, 233,257, 269, 368, 484 Gutenbergas 310 Gutmanas 415 Guzevičius A. 38, 57 Iešmantas G. 160 Ivanauskas T. 362 Ivanov V. 323 Yla S., kun. 39 Ylius A., kijn. 41 Jadzevičius V. 6, 19, 20, 353 Jadzevičiūtė J. 355 Jakavonis (Jakovanis) A., kun. 135, 2^1, 242, 459 Jakštas J. 490 Jakubėnienė J. 7, 397 Jakunin G., šventikas 73 Jakutis J. 400 Jakutis R. 225, 400 Jalbžykovskis (Ja?brzykowski) R., arkivysk. 39, 69 Jalinskas V., kun. 73 Janavičiūtė-Mačėnienė M. 6, 365 Jančys A. 5, 182 Jankauskas R. 7, 400 Jankauskas Z. 400 Janonis J. 118 Jasys A. 123 Jaugelis V., kun. 215 Jefimov D. 64

Jeliutin V. 227, 317, 319, 320, 322, 323, 325 Jemelin 164, 176 Jermogen, arkivysk. 73 Jokūbauskis S., kun. 50, 61, 63, 64, 91 Jonas Paulius II, popiežius 65, 228 Juodagalvis J., kun. 139, 200 Juodaitis J., kun. 88 [Juodzevičius] Edvardas 348 Juozapaitytė J., ses. 78 Juozėnas E. 229 Jurėnaitė O. 380 Jurevičius M. 150, 159, 160, 172, 183 Jurkūnas V. 367 Jurša J. 362 Juršėnas B. 234 Juršėnienė 151 Jusys C. 416 Kabelis V. 364 Kabuš 381 Kairys 352 Kairys F. 312 Kairytė O. 454 Kalvelytė J. 454 Kanopka J. 367 Kapsukas V. 315, 316 Karaliukas J., kun. 105 Karklelis B. 6, 105, 374 Karmazaitė V. 354 Karmazienė J. 7, 340, 438 Karosas A., vysk. 57, 58, 88 Karvelis 449 Katilius A. 47 Kauneckas J., vysk. 7, 100, 102, 457 Kavaliauskas (Alekspnis) A. 77 Kazlas, kun. 381 Kazlauskas A., kun. 225 Kazlauskas A. 222 Kazokaitė M. 358 Keidelis S., kun. 241 Keina A., kun. 8, 12, 73, 153, 155, 156, 163,187, 192, 341, 342, 363, 416, 443, 473, 481, 483, 486, 505 Keneckas P. 160, 313, 316 Kirijenko A. 121 Kiškis S., kun. 78 Kmieliauskas A., prof. 8, 337, 345, 491, 496, 499, 505 Kolbė, kun. 207 Kosas 234 Kovaliov S. 216 Kozlovas S. 264, 265 Kozlovskij 243, 245, 261 Krasnov 73 Kraujalis P., kun. 359 Kriaučiūnaitė T., ses. 332 Kriaučiūnas A. 264, 265, 268 Krickaitė-Rasičienė M. 7, 434, 501 Krickas J. 454 Krickienė R. 7, 223, 339, 426, 454 Krikščiūnas R., vysk. 217, 220, 221, 228, 300 Krištaponis B., kun. 339, 446, 452 Krivaitis Č., kun. 129, 138, 200, 202, 203, 204, 207, 208, 209, 210, 214, 220, 221, 237, 310, 475 Kruopiene M. 7, 363, 423, 439, 442, 443 Krupavičius M., kun. 39, 69 Kubilius K. 356

---

Kucka V. 331, 349 Kuckaitė B. 6, 349 [Kuckienė] Eleonora 350 Kučinskaitė-Sukackienė J. 6, 377 Kudirka V. 490 Kukta J., vysk. 69 Kukta J., kun. 127, 139, 200 Kuko J. 160 Kunevičius L., kun. 73 Kuolaitis J. 361 Kuolaitis V. 16, 20, 21 Kurojedov V. 147, 207 Kuzmickis, kun. 423 Kuzmin 416 Kviklys B. 162 Laberžė, kun. 83 Labukas-Matulaitis J., vysk. 208, 210, 211, 212,217, 220, 300 Lachovičius S., kun. 241 Laukaitytė R. 44 Laurinavičius Adomas 354, 355 Laurinavičius Antanas 15, 329 Laurinavičius A. (Lavrinovič Anton) 151, 207, 232,297, 309, 344, 423, 483 Laurinavičius Bronius 356 [Laurinavičius] Edvardas 329 Laurinavičius Jurgis 15, 17, 114, 287, 334, 337 Laurinavičius Romas 355 Laurinavičius Vaclovas 355 Laurinavičius Vladas 354, 355 Laurinavičiūtė Birutė 8, 329, 479, 480, 482, 484 Laurinavičiūtė-Juodzevičienė Julija 6, 15, 330, 344,346, 347, 479, 482, 484 Laurinavičiūtė Kastutė 354 Laurinavičiūtė-Laurinavičienė Elena 15, 17, 114,334, 337 Laurinavičiūtė-Laurinavičienė Malvina 329 [Laurinavičiūtė] Marytė 329 Laurinavičiūtė-Pranskienė Jadvyga 5, 6, 11, 12, 15, 20, 35, 105, 153, 182, 188, 197, 329, 416, 417, 431, 472, 473, 479, 480, 483, 484, 512 Laurinčiukas A. 6, 160, 224, 313 Laurinčiukas D. 412  Laurinčiukienė O. 385 Lauriūnas J., kun. 73, 192, 334, 462, 475, 478 Lazauskienė O. 416 Lazukin G. 154, 182, 187, 188, 191, 482, 504 Lekomceva T. 323 Lelešius J., kun. 41 Lelka 16, 346 Lenga J. P., vysk. 47 Lengvinienė S. 5, 158 Lenin (Uljanov) V. 206, 210, 217, 218, 232, 304, 318, 321, 322, 323, 324 Levitin 73 Limanovskis A. 243, 244, 245 Lipniūnas A., kun. 39 Lisauskas 268 Liskou A. 25, 228, 438 Lukauskaitė -Poškienė O. 150, 158, 160, 463, 503 Lukoševičienė A. 403 Lukošienė Z. 416 Lukšienė S. 439 Maceika J. 367 Maciulevičius K. 395

Mackevičius F. 252, 270, 392 Mačionis V. 151, 209, 211, 212, 231, 232, 233,301, 303, 304, 310, 477, 481 Maironis (Mačiulis) J., kun. 322, 490 Maksvytis J., kun. 73 Malčius 171 Maniušis J. 217 Marksas K. 325 Markūnienė M. 7, 393 Martinkėnas V. 7, 24, 25, 328, 352, 354, 436 Martinkėnienė A. 252, 270, 392, 410 Martušis S., kun. 61 Masilionis P., kun. 78 Mašerov P. 25, 228 Maškevič Z. 378 Matijošaitis S. 307 Matulaitis J., vysk., žr. Labukas-Matulaitis J. Matulevičius J. 231, 504 Matulionis J. K., kun. 60, 159 Matulionis T. arkivysk. 50, 51, 55, 57, 61, 64,69, 70, 78, 83, 87, 88, 91, 118, 130, 200, 204 Matulis J., kun. 88 Matulis R. 224, 316 Mažeika L., kun. 61, 152 Mažeikaitė 297, 298 Maželis P., vysk. 65, 260 Mažonavičius L., kun. 229 Meras I. 364 Merkys A., kun. 215 Merkys V., kun. 206 Merkulov V. 38 Meškelienė J. 503 Mieželaitis E. 322 Mikalkin 313, 314 Milaševičius A. 411 Mileišytė N. 358 Milius V. 4 Miškinis A., kun. 241, 257 Mlinkauskaitė-Zaikienė R. 6, 351, 355 Mockaitė O. 358 Molotov V. 36, 160, 233, 319, 503 Moško J. 400 Muncelevičiūtė G. 383 Muravjov M. [Korikas] 318 Našlėnas P., kun. 206 Naumovičius J., kun. 241 Navickienė 297 Navikas 213, 297, 307, 310 Neciunskas Z., kun. 41, 219 Neselmanas P. 322 Neucas F. 7, 402 Nikius M. 160 Nikolajev M. 171 Osteris A. 155 Ostrembskis J. 322 Otrembski J., prof. 360 Padlipskienė 394 Padolskis V., vysk. 39 Paknys P. 295, 296 Paleckis J. 117, 118, 246, 248, 249, 251, 254, 404 Paltarokas K., vysk. 57, 58, 63, 64, 65, 70, 75, 83, 84, 87, 88, 91, 116, 119, 130, 131, 201, 202, 205, 459

---

Pamietko 400 Pancekauskas P. 454 Paškevičiūtė O. 206 Patackas Algirdas 79 Patackas Antanas 6, 172 Paulaitis P. 224, 225, 226, 227, 316 Paulavičiūtė L. T., ses. 407, 408 Paulius, apašt. 236, 463 Pečeliūnas P. 160 Peterson M. 323 Petkelis B. 379 Petkevičius M., kun. 78 Petkūnas A. 252, 392 Petkus V. 149, 150, 158, 159, 183, 414, 503 Petras, apašt. 71 Petravičius M., kun. 12, 25, 228, 440, 488 Petronis A., kun. 216 Petronis P. 80, 81, 215 Petrovskaja J. 8, 472 Pijus XII, popiežius 49, 82, 83 Pilipaitis J., kun. 82 Pletkus J., vysk. 217, 300 Plioraitis I., kun. 73 Plumpa P. 81, 98, 215, 218 Polianskij I. 43, 75, 82, 91 Poškienė C. 6, 375 Poškus J., kun. 200, 202, 241 Povilonis L., arkivysk. 132, 212, 217, 220, 228,229, 370 Pranskienė J., žr. Laurinavičiūtė-Pranskienė J. Jadvyga) [Pranskus] Algirdas 343 [Pranskutė] Jūratė 343 Preikšas K. 82 Prialgauskas M., kun. 241 Prišmontas J., kun. 241 Protusevičius J. 224, 316 Puidokas D., kun. 488 Puišė S. 355 Pūkas V., kun. 225 Pukėnas K., kun. 192, 203, 215, 258, 334, 344, 363, 478, 480, 489 Pukšaitė O. 351 Purvaneckaitė V. 207, 208, 210 Pušinis B. 82, 88, 91, 93, 94, 202, 245, 246, 249,251 Puzonas Iy., kun. 41 Puzonas R., kun. 486, 487 Račiūnas P., kun. 73, 83, 99 Račkauskaitė Ž. 158 Radziulienė D. 363 Ragaišienė A. 8, 431, 468, 471 Ragaišis R. 149, 159, 231, 339, 431, 468, 469 Rainys R. 504 Rakauskaitė G. 356 Ramanauskaitė A. 161, 163, 228, 342 Ramanauskas P., vysk. 50, 51, 55, 70, 88, 130,204 Randakevičius A. 300 Raziūnas 314, 316 Reiganas R. 66 Reinys M., arkivysk. 26, 28, 29, 39, 55, 57, 58, 63, 64, 69, 87, 88, 105, 106, 107, 130, 138, 202, 369, 371, 459, 487 Remeikienė 223 Repšienė D. 151, 172, 183, 190, 230, 231, 419,504

Riabinas 504 . Ribentrop J. 36, 160, 233, 503 Rydz-Smigly E. 360 Rimaitis J. 206, 303 Rimašius R. 6, 382 Rimkus A. 227, 317 Romanovai, carai 320 Ropp E., vysk. 242 Rudžionis S., kun. 41 Rugienis J. 51, 52, 96, 98, 117, 118, 120, 123,124, 167, 206—209, 215, 218, 253—255, 259,271, 302, 383, 410, 461 Rūkas A., kun. 241 Rukšėnas A. 504 Ruzgas F. 411 Sacharov A. 99, 150, 158, 161, 189, 363, 503 Sadūnaitė N., ses. 174, 216, 469, 471 Sakėnas-Sakavičius B., kun. 241 Sasnauskas J., kun. 159, 160, 224, 231, 232, 316, 471, 503 Sauliūnas V. 5, 166, 167, 204, 205, 208, 297, 302 Savickas M., kun. 486 Semėnas 421 Seminaitė E. 454 Simonaitis A., kun. 169, 216 Sinius J. 374 Skyrelis J. 213, 222, 225 Skuodis V. 160, 183 Skurkis N., kun. 200, 202, 203 Skvireckas J., arkivysk. 39 Sladkevičius V., kard. 50, 71, 74, 85, 100, 102,130, 155, 192, 204, 206, 214, 217, 229, 342,345, 365, 481, 495 Smolkinas V. 174 Sniečkus A. 36, 46, 48, 75, 82, 91, 98, 117, 118, 246, 249, 251, 254 Solženicyn A. 315 Spengla V. 4—6, 12, 19, 36, 67, 105, 197, 235, 468 Sprindys 212 Sruoga B. 490 Stakėnas V., kun. 73 Stancikas D. 38 Stanelytė G. J., ses. 78 Stalin (Džiugašvili) J. 50, 52, 58, 71, 72, 84, 96, 300, 314, 361, 367 Stangas Ch. 322 Stankevičius J,, kun. 44, 64, 65, 80, 119, 258, 259 Stankievič A., kun. 359 Stankūnas J., kun. 41, 83 Starkauskas J. 41 Stasiūnienė A. 222 Stašaitis J. 81, 215 Statkevičius A. 159,. 160, 172, 183, 231, 232 Stavskis 314 Stepanov J. 323 Steponavičius J., arkivysk. 5, 12, 25, 50, 65, 70, 71, 76, 85, 95, 100, 102, 118—120, 122, 130, 139, 155, 166, 169, 192, 193, 201, 202, 204— 207, 212, 214—218, 220, 221, 223, 229, 235, 236, 239, 267, 291, 292, 293, 337, 342, 345, 349, 365—367, 455, 457, 459, 474, 477, 478, 481, 482, 495 Steponienė B. 7, 339, 417, 444, 447, 454, 501

---

Stipinas A. 363 Stonys M., kun. 368, 369 Streikus A. 4, 37, 58 Strelčiūnas A., kun. 460 Subačius K. 224, 316 Surgutas S. 395 Sušinskaitė-Minelgienė R. T. 7, 403, 405 Sušinskienė R F. 7, 403 Sužiedėlis B., kun. 87, 88 Svarinskas A., kun. 8, 60, 73, 100, 102, 159, 342,363, 466 Sventauskas A. 363, 504 Sviontek R, kun. 215 Šakalys V. 224, 316 Šapoka L., kun. 61, 151, 152, 230 Šarka V. 368 Šarkaitė Z. 343 Šeškevičius A., kun. 43, 6*0, 206 Ševeliov V. 155 Šikšnys M. 328 Šilingas A., kun. 82 Šilinienė O. 7, 421 Šilinis R. 7, 421, 422 [Šilinytė] Zita 421, 422 Šimelionis I. 6, 357, 440 Šimelionis M. 360, 361, 363, 365, 440, 443 Šimelionis S. 361, 440 Šimkūnas K. 8, 500 Šlapelis J. 307 Šleicheris P. 322 Šlektavičiūtė L. 351 Šumauskas M. 64, 117, 118, 243, 246, 249, 251, 254 Talantov 73 Tamaševičienė L. 7, 425 Tamkevičius S., arkivysk. 5, 10, 60, 73, 78, 92,97, 99, 100—102, 159, 467 Tamulis L. 6, 388 Tarasov N. 210 Taraškevičienė 306 Tarvydas A. 155 Taškūnas V., kun. 202, 359 Terleckas A. 149, 159, 160, 224, 231, 232, 316,339, 471, 503 Terleckienė E. 8, 470 Terleckienė 421 Tiška 410 Tolstaja S. 323 Tolstoj L. 322 Tomonis M. 152 Toporov V. 323 Trepšys S. 362 Trepšytė L. 6, 351 Trinkūnas E. 402 Trukanas, kun. 240 Tulaba L., kun. 29, 238, 369 Tumėnas K. 5, 209, 210, 211, 212, 213, 300 Tumulavičienė B. 252 Tumulavičienė J. L. 7, 302 Tunaitis J., vysk. 7, 169, 456 Tunaitis S., kun. 486 Turgenev I. 322 Turla V. 7, 417, 432, 480

Ulickas A., kun. 155, 174, 192, 384, 415, 477,480, 481, 482 Uloza A. 356 Umbražiūnas K. 6, 366 Untulis B. 307 Urbanavičiūtė R. 349 Urbonavičienė A. 7, 398 Urbonavičius B. 7, 397 Urbonavičius S. 367, 368 Urbonavičiūtė-Liubinienė O. A. 7, 424 Uziela N. 395 Uziela V. 411 Uzielienė R. 7, 395, 410, 416 Užkurnys I. 350 Užlienė V. 244, 270 Vaičionis K., kun. 77, 423 Vaičiūnas J., kun. 381 Vaičiūnas V., kun. 150, 159, 172, 183 Vaičius A., vysk. 229 Vaigauskas H. 469 Vainauskas 416 Vaitekėnas P. 454 Vaitiekūnas B. 155, 173, 187, 190, 482, 504 Vaitonis J., kun. 342, 423, 440, 441, 442 Valaitis A. 307 Valančius M., vysk. 210, 303, 458, 490 Valatka A., kun. 486 Valeika J. 358 Valėnaitė V. 6, 375 Valiukėnas S., kun. 215 Valiukonis D., kun. 473, 479, 480 Valiuvienė A. 37 Vardys V. S. 38 Vasiliauskas K., kun. 6, 111, 154, 182, 189, 192,339, 341, 371, 423, 471, 484, 503 Vėlavičius V., kun. 100, 102 Velikanova X 161, 232 Venclova T. 150, 158, 159, 503 Verkelytė-Federavičienė B. 362 Veržbulauskas H. 451 Vienožindis J., kun. 361 Vileikis A. 364 Virbickas E. 261, 268 Viskanta A., kun. 359 Vizgirda V., kun. 87, 88 Volungevičius J. 224, 316 Voronovič, kun. 377 Vorošilov K. 87 Zdebskis J., kun. 43, 60, 61, 73, 76, 78, 92, 97, 99, 100, 102, 152, 163, 206, 225, 342, 406, 408, 467 Žemaitis J., vysk. 73 Žemėnas K., kun. 8, 12, 152, 153, 155, 156, 192,220, 221, 403, 415, 416, 463, 477, 478, 480, 481, 483, 486, 488, 505 Žigienė D. 416 Žilinskas A. 4 Žiukelis P., kun. 205 Žukauskajtė A. 355 Žuravliov V. 323 Žvibas S. 155

---

KNYGOS LEIDYBĄ PARĖMĖ:

Vilniaus arkivyskupija Lietuvių Katalikų Mokslų Akademija Švenčionių rajono savivaldybė (meras V. Vigelis) Vilniaus miesto savivaldybė (meras A. Zuokas) Akcinė bendrovė „Achema" LR Seimo narė prof. K. Prunskienė Jėzaus draugijos (SJ) Vilniaus namai Saleziečių (SDB) Šv. Jono Bosko draugijos Vilniaus namai Vilniaus Šv. Jono Bosko parapija (klebonas kun. M. Petravičius SDB) Vilniaus kunigai J. Morkūnas, E. Rudokas, V. Virvičius

Kunigai:

V. Černiauskas, K. Dailydė, K. Gailius, K. Gurklys, I. Jakutis, A. Keina, K. Kindurys, V. Pūkas, M. Savickas, V. Sudavičius, S. Tunaitis, A. Vaickūnas, D. Valiukonis, K. Žemėnas.

Kun. B. Laurinavičiaus giminės:

D. Girdauskas, E. Girdauskas, R. Girdauskienė, J. Laurinavičiūtė-Pranskienė, B. Laurinavičiūtė-Sankienė, A. Pranskus, J. Šimkūnienė.

Švenčionėlių parapijos tikintieji:

P. Basiūnienė, R. Bužinskienė, A. Cicėnas, E. Cicėnas, K. Cicėnas, B. Gerojimaitė-Rainienė, V. Gerojimienė, J. Gudelienė, L. Jusienė, M. Karaveckas, R. Klipčius, J. Macijauskas, B. Matuliauskienė, E. Milaševičienė, K. Palikša, O. Petkūnienė, A. Ragaišienė, Č. Ramauskienė, M. Rimašienė, J. Rimšelis, J. Strakšienė, Z. Šapokas.

Viniaus universiteto Santariškių klinikų darbuotojai:

V. Budrys, B. Dainys, D. Garunkštienė,R. Garalevičius, A. Irnius,

M. Janėnaitė, L. Kučinskienė, G. Martinkėnas, S. Puodžiūtė, M. Ramonas, N. Ramonienė, V. Sirvydis, A. Vinkus, M. Virketienė,

V. Vitkienė.

Kiti:

Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo parapijos Gyvojo rožančiaus būrelis, ses. E. Rimšelytė, M. Urbonavičiūtė. M. Krickaitė-Rančienė (Adutiškis -Vilnius).

Ob39 OBJEKTAS „INTRIGANTAS". Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla. Knygą sudarė, parengė ir redagavo Vidas Spengla. Pratarmė: Prisiekęs ginti Motiną Bažnyčią ir jos vaikus, p. 9-10, arkivysk. Sigito Tamkevičiaus. - Vilnius, „Katalikų akademijos" leidykla. 2002. -512 p., iliustr.

ISBN 9986-592-39-9

Knygoje atskleidžiama Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimas bei varžymai sovietinės okupacijos metais ir jos kova dėl savo ir tikinčiųjų teisių bei laisvių. Vienas įžymiųjų kovotojų buvo kunigas Bronius Laurinavičius, kuriam KGB buvo suteikęs „Intriganto" pravardę. Knygoje nagrinėjama jo gyvenimas, pastoracija, mūrinės ir gyvosios Bažnyčios statyba, kova dėl žmonių teisių ir laisvių, sovietinės valdžios persekiojimai ir jo nužudymas. Pabaigoje pateikiami žmonių atsiminimai paryškina jo, tauraus kunigo ir kovotojo už Tiesą ir Laisvę, paveikslą.

UDK 23/28(474.5):929 Laurinavičius

Ob39

Knygą sudarė, parengė ir redagavo

Vidas Spengla Nuotraukos

iš Jadvygos Laurinavičiūtės-Pranskienės asmeninio archyvo

Kalbos redaktorės ir korektorės Asta Petraitytė (I dalis) Liuda Sidarienė (II dalis) Maketavo

Giedrius Kubilius Dailininkė

Audronė Martinaitytė

Užsakymas 868

„Katalikų akademijos" leidykla, A. Jakšto 9, Vilnius Spaudė UAB „Adomo Jakšto spaustuvė", Girelės g. 22, 4230 Kaišiadorys