Š.m. vasario 5 dienos jūsų laikraštyje (16-ame numeryje) išspausdintas Kęstučio Deksnio straipsnis antrašte „Ateizmas, dorovė, religija". Nors Redakcija nepašykšti straipsnio autoriui pagyrimų, esą jis „imponuoja geru pasirengimu (?), sugebėjimu išlaikyti klausytojų dėmesį", tačiau akylesnis skaitytojas tuojau pastebės, kad jam trūksta elementariausių žinių, ypač istorinių.
Štai keletas faktų. 1. Autorius Bažnyčiai prikiša, esą ji mokanti, jog „kiekviena valdžia iš Dievo". Jeigu Bažnyčia taip mokytų, nebūtų krikščionių, nes ciesoriai jiems draudė Kristų garbinti kaip Dievą, ir krikščionys būtų jų klausę ir grįžę į stabmeldybę, bet jie to nedarė ir mieliau ėjo į mirtį ... Jie tikėjo, kad iš Dievo yra tiktai teisėta valdžia ir jos teisėti reikalavimai. Jeigu valdžia yra neteisėta arba jos reikalavimai neteisėti, tada nėra jokios pareigos jos klausyti, priešingai: yra pareiga neklausyti. Visų laikų krikščionys žino, jog „Dievo reikia labiau klausyti nei žmonių".
K. Deksnys tvirtina, esą kryžiaus karus popiežiai organizavę norėdami „užgrobti naujas žemes, dar kelių kraštų gyventojus priversti paklusti imti duoklę, prisigrobti naujų turtų." Argi iš tikrųjų taip?
Juk kadaise Palestina, Mažoji Azija, šiaurės Afrika buvo krikščioniški kraštai ir keletą šimtmečių ramiai gyveno. Vėliau tuos kraštus ėmė puldinėti musulmonai, jie žudė krikščionis, vertė juos išsižadėti savo tikėjimo, neklusniuosius varė į vergiją, naikino visa, kas krikščionims buvo brangu ir šventa: kaip bažnyčias, Kristaus gyvenimo ir mirties vietas. Tų krikščionių branginamoms vietoms ir jiems patiems apginti ir buvo organizuojami Kryžiaus karai. Taigi buvo visai priešingai negu K. Deksnys tvirtina: ne svetimiems kraštams užkariauti, bet saviesiems apginti žygiavo krikščionių kariai į Palestiną. Argi ne taip elgėsi ir Tarybų Sąjunga? Kodėl ji kariavo su hitlerininkais, kai jie panoro svetimų žemių?
Pagaliau arabai ir turkai nepasitenkino Palestina ir Mažąja Azija, jie persikėlė į Europą, užėmė Graikiją, Bulgariją, Albaniją, Jugoslaviją, įsiveržė į Vengriją, buvo apsupę net Austrijos sostinę Vieną, bandė išsikelti į Italiją . . .
Daug inkvizicijos darbų šiandien niekas neteisina. Bet ar XX-ame amžiuje nebuvo didesnio masto inkvizicijų ir daug baisesnių? Kiek milijonų visai nekaltų žmonių žuvo Stalino laikais kalėjimuose, lageriuose, tremtyje, dirbtinio bado metais. Kokių siaubingų istorijų tenka girdėti iš ukrainiečių, kaukaziečių, Volgos ir Odesos vokiečių . . . Prieš šias dešimtmilijonines aukas inkvizicijos aukų skaičius nublanksta.
Ir mūsų tautiečių per 16 stalininio teroro metų (iki XX partijos suvažiavimo) žuvo daug daugiau negu nuo kryžiuočių per 200 metų. Kodėl gi jūs apie tuos dalykus nieko nerašote, nors jie tebėra gyvi daugumos mūsų tautos gyventojų atmintyje, o su pasigardžiavimu rašote apie anuos, prieš kelis šimtus metų buvusius ir daug menkesnius? Kiek daug mokslininkų žuvo tarybiniuose kalėjimuose ir lageriuose (čia tik keletas pavardžių genetikos mokslo specialistų: Vavilovas, Čeiverikovas, Feri, Efroimsovas, Agolis, Levickis, Karpešenko, Kolsova, Serebrovskis . . .), o jų vietas užėmė tokie kaip L. Senko, Lepesinskaja ir kiti. Ir Lietuvoje žymus profesorius Šivickis ilgą laiką buvo atleistas iš darbo, o profesoriai: Dovydaitis, Karsavinas, vysk. Reinys ir daug kitų mirė kalėjimuose ir lageriuose. Taigi ne vien tik viduramžiais buvo inkvizicija .. .
Labai jau nemokšiškai K. Deksnys rašo apie jėzuitų veiklą: „Liūdnai pagarsėjo vienuolių jėzuitų veikla". Prieš 4 metus šventėm Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį. Kas gi tą universitetą įkūrė? O gi tie Deksnio nekenčiami jėzuitai. Jis, matyt, neskaitė ir kapitalinio „Vilniaus universiteto istorijos" pirmojo tomo, kur jau įžangoje būtų sužinojęs, štai ką: „Universiteto įkūrimas net ir mūsų laikais didelis ir reikšmingas įvykis miesto, krašto ir valstybės gyvenime. Tuo reikšmingesnis jis būdavo viduramžiais. Nepaprastą, tiesiog išimtinę universiteto reikšmę švietimui, mokslui ir apskritai kultūrai rado tradiciškas . . . maloninis vardas alma mater, motina maitintoja". Įkurtas 1579 m. kaip Akademia et Universitas Vilnensis, jis kelis šimtus metų buvo vienintelė aukštojo mokslo įstaiga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir turėjo didelę įtaką intelektualiniam krašto gyvenimui . . . Vilniaus Universitetui būdingos senos, įvairių tautų žmonių bendradarbiavimo tradicijos. Jame mokėsi lietuvių ir rusų, lenkų ir ukrainiečių, baltarusų ir latvių, o profesorių buvo beveik iš visų Europos kraštų. Todėl universiteto nuopelnai dideli ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų, pirmiausia Lenkijos ir Baltarusijos kultūrai ir mokslui. Garsūs universiteto profesoriai ir auklėtiniai buvo autoritetas mokslo pasaulyje ir darė įtaką pasaulinei mokslo minčiai." („Vilniaus universiteto istorija 1579-1803 m. įvadas, 7-8 psl.). Matote, mielas Kęstuti, Vilniaus universiteto istorijos redaktoriai galvoja visai kitaip negu Jūs, ir kiekvienas protingas, fanatizmo neapakintas žmogus tikės jiems, o ne jums.
Iki jėzuitų atvykimo Lietuvoje nebuvo nė vienos ne tik aukštosios, bet ir vidurinės mokyklos. Jau pirmaisiais atvykimo metais jėzuitai atidarė vidurinę mokyklą, o po 10 metų ir aukštąją. Tai seniausias universitetas Tarybų Sąjungos ribose. Universitetas išauklėjo ištisą eilę žymių mokslininkų, žinomų net užsienyje kaip: matematikas Simanavičius, astronomas Počobutas, poetas Sarbievijus; Vijūkas Kojelavičius parašė pirmąją Lietuvos istoriją, Sirvydas pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, išaugino ištisą eilę teisininkų, kurie paruošė Lietuvos Statutą, visų pripažintą kaip aukšto lygio juridinį veikalą. Be Vilniaus kolegijų dar buvo įkurtos vidurinės mokyklos Kaune, Kražiuose, Ilukštoj ir kitur. Taigi, kalbantieji apie „liūdnos atminties jėzuitų veiklą" labai menkai pažįsta Lietuvos istoriją.
Dar labiau tuščias yra K. Deksnio jėzuitams primestas nusikaltimas, esą jie mokę, jog tikslas pateisina priemones. Tai iš piršto išlaužtas šmeižtas, jėzuitų priešų dažnai kartojamas, bet iki šiol niekas jo tikrumo neįrodė.
Praėjusio šimtmečio viduryje (1852 metais) Frankfurte misijonierius jėzuitas Roh viešai paskelbė: „1. Jei kas Heidelbergo ar Bonos universitetų juridiniam fakultetui nurodys jėzuito parašytą veikalą, kuriame fakulteto sprendimu bus mokomas šis begėdiškas tvirtinimas „tikslas pateisina priemones" tokiais ar panašiais žodžiais, tai fakulteto nuosprendžiu tos knygos nurodytojui aš sumokėsiu vieną tūkstantį guldenų. 2. O kas nenurodydamas žodžiu ar raštu primes jėzuitų ordenui aną begėdišką mokslą, tas bedoris šmeižikas" (Ehrloser verleunder). Po šito paskelbimo per ištisus 20 metų (Roh mirė 1872 m.) neatsirado žmogaus, kuris būtų bandęs paimti šią gana stambią premiją.
1890 metais tą premiją atnaujino Ricgeteris Dusburce, o
1903 metais Reichstago atstovas Dasbachas viešai pareiškė: „Aš sumokėsiu du tūkstančius guldenų tam, kuris įrodys, jog jėzuitų raštuose yra mokoma, jog tikslas pateisina priemones." Bet ir tos premijos niekas nepaėmė.
Lietuvoje berods 1924 metais profesorius Antanas Maliauskas irgi buvo paskyręs net 5000 litų premiją tam, kuris įrodys aukščiau minėtą jėzuitams primetamą mokymą „tikslas pateisina priemones". Bet ir tada niekas tos premijos nebandė paimti ir ateistinėje spaudoje tas priekaištas stiprokai pritilo. Iš naujo jis atgijo 1940 metais, kai buvo uždrausta bet kokia religinė spauda.
Kiekvienas, kuris bent kiek daugiau yra susipažinęs su Katalikų Bažnyčios mokslu, gerai žino ir supranta, kad jėzuitai tokio dėsnio ne tik nemokė, bet ir negalėjo mokyti. Kas gi yra jėzuitai? Tai juk Katalikų Bažnyčios ordenas, kuris kokios nors skirtingos jėzuitiškos moralės neturi, bet laikosi bendros Katalikų Bažnyčios moralės dėsnių. Aš pats 1925-1939 metų laikotarpyje esu išėjęs visą 10-ties metų jėzuitų auklėjimo ir mokslo kursą ir atlikęs 4 metus praktikos, mokytojaudamas gimnazijoje, studijavau jėzuitų aukštosiose mokyklose Olandijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje, bet niekada nesu girdėjęs iš savo profesorių nei skaitęs jėzuitų parašytose knygose (o jų perskaičiau ne vieną šimtą), nei iš kitų savo draugų nesu girdėjęs, kad kas nors tokio principo būtų mokęs ar jį propagavęs, t.y., tikslas pateisinąs visas priemones, kaip jį supranta jėzuitų priešai. Tikrovėje jėzuitai laikosi tų pačių principų, kaip ir visa Katalikų Bažnyčia, kaip ir visų kultūringų valstybių civilinė teisė.
Be to, turime neužmiršti dar vieno dalyko: kiekvienai jėzuito parašytai knygai, prieš ją spausdinant, reikia gauti vyskupo aprobatą, kad joje nieko nėra rašoma prieš Katalikų Bažnyčios moralės dėsnius. Ir joks vyskupas tokios aprobatos neduos, jeigu ten bus mokomas aukščiau minėtas dėsnis — tikslas pateisina priemones.
1930 metų pradžioje, studijuodamas Valkenburge (Olandijoje) aukštojoje Telogijos Filosofijos mokykloje (Kolegijoje), girdėjau jėzuitų archyvo direktoriaus Kleiserio pranešimą apie tuomet pasirodžiusį austro Fillop-Millerio veikalą „Macht und Geheimnis der Jesuiten" („Jėzuitų jėga ir paslaptis"). Tas pat autorius anksčiau buvo parašęs veikalą apie bolševizmą, kuriame jis tvirtina, esą bolševikai laikąsi jėzuitų dėsnio „tikslas pateisina priemones". Tada Kleiseris paneigė tą jėzuitams daromą priekaištą ir patarė Fillop-Milleriui pastudijuoti jėzuitų ordeno istoriją ir jų mokslą. Fillop-Milleris net 4 metus atsidėjo tam darbui ir to vaisius buvo naujas veikalas „Macht und Geheimnis der Jesuiten". Ten Milleris atšaukė savo ankstyvesnį tvirtinimą ir pabrėžė, kad jėzuitų mokslas moralės klausimais niekuo nesiskiria nuo kitų katalikų teologų mokslo, ir primetamas minėtas šūkis yra be pagrindo.
Šiandien aš jums, Kęstuti Deksny, ir noriu pakartoti aną Kleiserio duotą Fillop-Milleriui patarimą: pastudijuokit, patyrinėkit, ir esu tikras, kad, jeigu nuoširdžiai ieškosit tiesos, greit įsitikinsit, kaip ir visi tiesos ieškotojai, kad minėtas jėzuitams primetamas mokymas yra tik klaida ir šmeižtas.
Lietuvių kalba tuo klausimu bene geriausiai ir išsamiausiai parašytą straipsnį išspausdino 1911 metų „Ateities" žurnalas 105, 154 ir 295 puslapiuose.
Paskutiniame savo rašinio skyriuje K. Deksnys religiją sutapatina su baime: „Baimė klupdo žmogų". Pirmiausia ne vien baimė klupdo žmogų, bet daug dažniau pagarba ir dėkingumas ar gailestis dėl padaryto blogio. Ne kartą tarybinėje spaudoje teko matyti nuotrauką, kurioje aukštas tarybinis karys generolas ar majoras atsiklaupęs bučiuoja pulko vėliavą. Kas juos parklupdo? — Tikriausia ne baimė, bet greičiausiai pagarba ir dėkingumas tiems, kurie su šia vėliava ėjo į mūšį ir paaukojo savo gyvybę už savo kraštą. Ir mes, tikintieji, klaupiamės prieš kryžių ar Tabernakulį ne iš baimės, bet iš pagarbos ir meilės bei dėkingumo mūsų Dievui ir Atpirkėjui. Vaikas, skaudžiai įžeidęs savo tėvus ar geradarius ir, supratęs savo nedėkingumą ir kaltę, atsiprašo juos, kartais net atsiklaupęs prašo dovanojimo. At-siklaupimu jis išreiškia savo gailestį dėl blogo elgesio ir norą atitaisyti savo išsišokimą. Ar tai žmogų pažemina? Anaiptol. Tai parodo jo sąmoningumą ir norą atitaisyti klaidą. Kartu jis nori pagerbti tuos, kuriems nusikalto.
Norėdamos sulaikyti žmones nuo nusikaltimų, valdžios dažnai imasi griežtesnių priemonių prieš nusikaltėlius. Ar tai bloga? Ne. Juk ne vienas iš bausmės baimės susilaiko nuo blogo veiksmo. Ar dėl to bausmė yra bloga priemonė? Ji neretai gali būti vienintelė priemonė išvengti nusikaltimams.
Labai keistai K. Deksnys priekaištauja religijai, esą Italijoje tikėjimas į Dievą nesulaikęs mafijos. O Italijoje tiktai dalis žmonių yra tikintieji, — jie sudaro apie pusę gyventojų. Juk vien komunistai ( o jie yra tikriausiai ateistai- rinkimuose surenka apie 30% balsų. Be to, yra dar social-demokratų, socialistų, liberalų ir kitokių partijų žmonių, kurių nemaža dalis yra ateistai. Vakarų demokratijose šalia gerų, pozityvių dalykų yra ir negatyvių. Vienas iš jų — perdaug laisvės, tai gera proga reikštis nedrausmingam elementui. Bet ar ne dar blogiau, kai tos laisvės yra per mažai, kai religija yra suvaržyta ir ji negali atlikti to pozityvaus veikimo, kurį galėtų atlikti? Tada smunka visuomenės moralė, tada vis daugiau reikia milicijos, kalėjimų ir lagerių. Todėl kova su religija yra tikra anomalija, kurios niekuo negalima pateisinti. Gyvenimas daugybę kartų patvirtino tiesą, kad ten, kur žmonės daugiau meldžiasi, ten mažiau keikiasi, kur daugiau žmonių bažnyčiose, ten mažiau jų kalėjimuose, štai vienas pavyzdys:
1969 metų vasarą Molėtuose dvi dienas kaip didžiausias nusikaltėlis buvo teisiamas Dubingių parapijos klebonas Kunigas Antanas Šeškevičius už tai, kad bažnyčioje keliolikai vaikų paaiškino tikėjimo tiesas — katekizmą, kurio pagrindą sudaro Dekalogas: nežudyk, nepaleistuvauk, nemeluok, nevok, nesikeik, negirtuokliauk, gerbk savo tėvą ir motiną, neapleisk maldos, būk blaivus, sąžiningai atlik savo pareigas . . .
Bausmę kun. Antanas Šeškevičius atliko Alytaus lageryje, kuriame buvo apie 1500 kalinių, — daugiausia jauni žmonės. Taip, jauni žmonės ir jau nusikaltėliai. Atėjo Kalėdos, Velykos — vos 3-4 jas šventė, visi kiti apie religiją neturėjo jokio supratimo, gyveno pagal „savo sąžinę", tikriau — pagal savo nevaldomas aistras. Ateizmas, sugriovęs jų religiją, pakirto ir jų moralės pamatus. Visi giliau galvojantieji žmonės pripažįsta, kad žmoguje yra daug žemų instinktų, kurių jis be religijos, t.y. be Dievo malonės pagalbos, nepajėgia nugalėti, ir tai svarbiausia priežastis, kodėl daugiau žmonių kalėjimuose ten, kur jų mažiau bažnyčiose. Sąmoningai atlikta išpažintis ir šv. Komunija sudaro užtvaras, kurios sutramdo žemosios prigimties aistras. Maironis tą tiesą yra gražiai išreiškęs eilėraštyje: „Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas saugojai mano gyvenimo rytą. Argi ne kartą, vilionei tikėdamas, bėgau į tinklą gudriai užraizgytą. Žūti neleido šventas tikėjimas, tėviškas Tavo Apvaizdos budėjimas."
Pabaigoje K. Deksnys giria ateistinę pasaulėžiūrą, kuri „reikalauja sąmoningo nesavanaudiško doro gyvenimo, kaip to reikalauja sąžinė . . ." Ir religija kaip tik to pirmoje vietoje reikalauja. Bet kokie tos ateistinės pasaulėžiūros vaisiai? Ką sako gyvenimas? Kodėl pas mus, nepaisant armijos, kontrolierių, draugovininkų, viešosios slaptosios milicijos — visur tiek daug nusikaltimų, tiek daug gaminama broko? Kodėl mokyklose, ypatingai proftechninėse, mokytojai nusiskundžia nepaprastai sunkiu darbu? Kodėl tiek moralinio pakrikimo, kombinacijų, vagysčių, chuliganizmo, girtuokliavimo, seksualinio palaidumo? Kodėl tiek mažai tokių, kurie „gyvena kaip to reikalauja sąžinė?"
Paskutiniame savo rašinio sakinyje autorius visiškai prasilenkia su liūdna tikrove, tvirtindamas, esą „komunistinė moralė žymiai pranašesnė už religinę, reikalaujančią aklo paklusnumo ir baimės". Iš tikrųjų religija reikalauja ne aklo, bet sąmoningo klusnumo; ne baimės, bet teisingumo, pagarbos ir meilės; baimė čia užima tik paskutinę vietą, šią tiesą geriausiai parodo šeimų gyvenimas, štai prieš karą Lietuvoje skyrybos buvo retenybė, didžiausia sensacija. Su ateistiniu auklėjimu vis labiau ėmė krikti šeimos. O su šeimų pakrikimu krito ir visos tautos moralė. 1950 metais skyrybų buvo 2,7% ir tai daugumoje skyrėsi ne vietiniai Lietuvos gyventojai, bet ateiviai iš kitų „pažangesnių" respublikų.
Po 10-ties metų skyrybų jau 9% (1960 metais)
Dar po 10 metų 1970 m. 23%
1980 m. 33%
O šiais metais mes artėjame prie 36%.
Užpernai Molėtų rajone, kaip rašė „Pirmyn" laikraštis, 178 poros atšoko jungtuves, ir . . . 60 pareiškimų skyryboms, taigi geras trečdalis šeimų skiriasi.
Degtinės šiandien išgeriama dešimt kartų daugiau negu prieš karą Nepriklausomoje Lietuvoje. O vyno keliasdešimt kartų daugiau.
Ateistinis auklėjimas jaunimo sielose sudarė tuštumą, iš čia ir kyla daugybė negerovių. Tai šiandien pripažįsta net ir nuoširdesni ateistai. Iš rimto žmogaus girdėjau apie vieno žurnalisto paskaitą mokytojams, — kalbėjo jis apie dabartinį jaunimą. Po paskaitos jam buvo duotas klausimas, kaip išaiškinti dabartinio jaunimo žiaurumą ir dorovės normų nesilaikymą. Žurnalistas atsakęs: „Anksčiau jaunimo sąmonę formavo religija. Ją pašalinus, atsirado tuštuma, kurios nėra kuo užpildyti, religijos neturime kuo pakeisti".
Pernai pavasarį dvylika Balninkų komjaunuolių stojo Molėtuose į teismą, — turėjo atsakyti už savo „žygdarbius", vagiliavimus, plėšikavimus. Tie jaunuoliai namuose turėjo visko: kūnas ir jo pomėgiai buvo visokeriopai aprūpinti, bet trūko paties svarbiausio, kas žmogų padaro žmogumi: atsakingumo jausmo už savo darbus. Apie Dievą jie neturėjo nuovokos, apie Jį žinojo tik iš ateizmo propagandos, dėlto ir jos paskelbtais dorovės įsakymais nelaužė sau galvos. O jeigu žmogus neturi nemirtingos sielos, tada čiupk iš gyvenimo ką tik gali, nes numirsi — ir viskas baigta. Jie taip ir darė. Sąžinė jiems nekalbėjo apie pareigą ir atsakomybę. Bijojo tik milicijos, bet jie tarėsi esą gudresni už tvarkos saugotojus, šį kartą nepavyko. Bet ar ateityje jie nesugalvos gudriau pasielgti? Duok, Dieve, kad iš to pasimokytų.
Taigi, nepaisant daugybės mokyklų, spaudos, radijo ir televizijos, šiandien dorovingumas yra daug kartų žemesnis negu prieš karą krikščioniškoje Lietuvoje. Tokie pat katastrofiškai liūdni šių dienų faktai, prieš kuriuos negalime" užmerkti akių, nes kitaip gyvensime tik iliuzijomis.
Bijutiškis
1983 .XII.7.
Kun. Jonas Danyla
