Lietuvos Atgimimo epochą prisiminus
Išsivadavimo raidos skerspjūvis. 1988 - 1990 metai
Šviesa spindi tamsoje,
ir tamsa jos neužgožė.
(Jn 1, 5)
 |
|
1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, pasibaigus pamaldoms Šv. Onos bažnyčioje, grupė žmonių, prisisegę juodus kaspinus, susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo, Eltos nuotrauka |
Atgimimo išvakarės
Lietuvai praradus nepriklausomybę, prasidėjo ginkluota Lietuvos rezistencija, kurią vėliau pakeitė neginkluotas pasipriešinimas pavergėjui. R. Kalantos iššūkis totalitariniam režimui, pogrindžio spauda ("Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika", "Aušra", "Vytis" ir kt.), Helsinkio grupės, Lietuvos laisvės lygos, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto bei kitų organizacijų veikla neleido išblėsti vilčiai, jog klaikią okupacijos naktį, anksčiau ar vėliau, pakeis skaisti laisvės ryto aušra. Antisovietinio pogrindžio veikloje bendradarbiavę tėvynainiai neišvengė suėmimų ir turėjo iškentėti tremties, kalėjimų ar specialių psichiatrijos ligoninių baisumus. Daugelis rezistentų taip ir nesulaukė tautinio atgimimo pradžios...
Papūtus M.Gorbačiovo "perestroikos" vėjams, susidarė neblogos sąlygos pradėti reikšti nuomonę dėl sovietinės santvarkos negerovių. Žmonėse po truputį nyko okupantų pasėta baimės sėkla. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, pasibaigus pamaldoms Šv. Onos bažnyčioje, grupė žmonių, prisisegę juodus kaspinus, susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur surengė gedulo mitingą. Jo metu pasmerkė 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą Ribentropo-Molotovo paktą ir jo slaptuosius protokolus. Šią akciją suorganizavo ilgą laiką persekioti lietuvių disidentai A. Terleckas, N. Sadūnaitė, P. Cidzikas, V.Bogušis, J. Protusevičius ir kiti. Mitinge, kuriame pagrindinę kalbą pasakė N. Sadūnaitė, pagerbtos sovietinio teroro aukos, pareikalauta paskelbti ir atšaukti Ribentropo-Molotovo paktą, grąžinti Lietuvos nepriklausomybę. Susirinkusieji skandavo "Laisvės, laisvės, laisvės!", sugiedojo "Lietuva brangi", "Marija, Marija", nepriklausomos Lietuvos himną. Akcijoje, kurią skrupulingai filmavo bei fotografavo KGB pareigūnai, dalyvavo apie tris tūkstančius žmonių.
Po šios demonstracijos spaudoje pasirodė daugybė straipsnių, smerkiančių "nacionalistinį" renginį ir jo organizatorius. Demonstracijos aktyvistams buvo grasinama ir fiziniu susidorojimu. Nepraėjus nė savaitei, rugpjūčio 28 dieną, N. Sadūnaitę KGB darbuotojai prievarta įsodino į automobilį be numerių ir vežiojo trisdešimt valandų; vienas saugumiečių pasakė, jog už dalyvavimą mitinge "ją maža sušaudyti". Smarkiai sumušti Kiauklių parapijos zakristijonas R. Grigas ir šios parapijos klebonas R. Puzonas.
1987 m. lapkričio 1 d. Kaune, prie Maironio kapo, vyko neoficialus mitingas tautos dainiaus 125-osioms gimimo metinėms paminėti. Vienas renginio organizatorių - kunigas R. Grigas. Mitinge buvo deklamuojami Maironio eilėraščiai, dainuojamos poeto sukurtos dainos bei giedamos religinės giesmės. Vieni mitingo kalbėtojai apžvelgė poeto biografiją, smerkė jo kūrybos cenzūravimus, sovietinį laikotarpį lygino su cariniu režimu. Kiti reikalavo atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, užtikrinti žmogaus ir tautų teises, pabrėžė lėtą "perestroikos" politikos vyksmą. Skambėjo šūkiai "Laisvės, laisvės, laisvės!"
Pagaliau atėjo lemtingi Lietuvai 1988-ieji. Visuotinis domėjimasis tautos praeitimi, ypač 1918-1941 metais, tapo politikos alfa ir omega. Lietuvos žmonių sąmonėje, istoriko A. E. Senno teigimu, subrendo klausimas: "Kur reikia ieškoti tikrosios Lietuvos? Nepriklausomybės ar sovietų valdymo laikotarpyje? "Nuo šio klausimo,- pažymi istorikas, - 1988 metais prasidėjo nuostabūs Lietuvos istorijos įvykiai".
Artėjant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-osioms metinėms, LKP CK ideologai, norėdami sumenkinti Vasario 16-osios istorinę reikšmę, per žiniasklaidos priemones pradėjo propagandinę kampaniją. Taip pat komunistinė valdžia žmones perspėjo, kad jie nedalyvautų jokiose "buržuazinių nacionalistų" bei "klerikalinių ekstremistų" demonstracijose. Priešingu atveju buvo grasinama dideliais nemalonumais.
1988 m. vasario 16 d. Vilniuje valdžia uždraudė praeiviams rinktis į didelius susibūrimus, o centrinėse miesto gatvėse sutelkė daugybę saugumiečių, milicininkų bei draugovininkų. Tačiau, nepaisant trukdymų, melo kampanijos ir draudimų, Vilniuje ir Kaune vis dėlto vyko valdžios organų nesankcionuotos demonstracijos. Užsienio korespondentų jau nebuvo, nes po pietų jie išvyko į Maskvą, o pačios demonstracijos įvyko tik po 19 val. Vilniuje, Rasų kapinėse, žmonės padėjo gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo, Šv. Mykolo bažnyčioje aukotos šv. Mišios, o vėlų vakarą susirinkta prie A.Mickevičiaus paminklo ir Vilniaus Arkikatedros. Demonstrantams įžengus į Lenino prospektą, milicijos darbuotojai bandė juos išvaikyti. N. Sadūnaitės liudijimu, "daug žmonių buvo įgrūsti į autobusus ir nuvežti 40 kilometrų už miesto, kur jie buvo paleisti. (...) Milicija elgėsi žiauriai. Reikėjo daug žmonių paguldyti į ligonines - 160 vien tik Santariškių ligoninėje. Milicija tačiau bandė tai nuslėpti". Kauno Arkikatedroje pasibaigus vakarinėms pamaldoms ir sugiedojus "Lietuva brangi", "Marija, Marija" bei "Tautišką giesmę", minia žmonių patraukė Maironio kapo link padėti gėlių. Susidūrus akis į akį su milicininkų, saugumiečių ir draugovininkų būriu, demonstrantai skandavo: "Laisvės, laisvės!" bei "Referendumą, referendumą!". Milicijos ir KGB pareigūnai pradėjo susirinkusiuosius mušti, suiminėjo aktyviausius manifestacijos dalyvius, kuriuos prievarta įgrūdo į tris milicijos sunkvežimius. Saugumo darbuotojai akciją stropiai filmavo bei fotografavo.
Nors užsienio korespondentai neturėjo galimybių objektyviai nušviesti Vasario 16-osios įvykių, iš jų publikacijų daugeliui Vakarų šalių skaitytojų galėjo susidaryti įspūdis, jog Lietuvoje nieko neįvyko. Anot istoriko V. Tininio, komunistinės administracijos surengtas "politinis farsas sukėlė Lietuvos gyventojų, ypač inteligentijos, pasipiktinimą. Lietuvoje brendo nacionalinė revoliucija".
Filosofas A. Juozaitis 1988 m. balandžio 20 d. Dailininkų sąjungoje perskaitė pranešimą "Politinė kultūra ir Lietuva". Joje prelegentas užsiminė apie Sovietų Sąjungoje susikūrusius neformalius (savaveiksmius) judėjimus ir pabrėžė jų reikšmingumą. A. Juozaičio teigimu, Lietuvoje taip pat privalėtų atsirasti panašios struktūros, kad M. Gorbačiovo persitvarkymo politika būtų perspektyvi. Be kita ko, argumentavęs 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės atkūrimo Akto istorinę svarbą, filosofas kritiškai įvertino sovietinės valdžios veiksmus prieš "saujelę ekstremistų", bandžiusių paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 70-mečio jubiliejų.
V. Landsbergis apie šią paskaitą politinėje autobiografijoje "Lūžis prie Baltijos" rašo: "Tą dieną jaunas filosofas Arvydas Juozaitis su užsidegimu trenkė smūgį vietinei Lietuvos valdžiai ir komunizmui. Po to ši paskaita buvo platinama, daugelio skaitoma. Prieš dešimtį metų A.Juozaitis būtų atsidūręs psichiatrijos ligoninėje arba lageryje. 1988 metais sunkios bausmės nebegrėsė. Jaunasis filosofas liko didvyriu, jo vardas buvo žmonių lūpose, kurį laiką jis tapo permainų simboliu".
1988 m. gegužės 22 d. Vilniuje Lietuvos laisvės lyga (LLL) paminėjo 1948 m. gegužės 22 d. masinių deportacijų 40-ąsias metines (į Sibirą buvo išvežta dešimtys tūkstančių žmonių). Nors LLL mitingą, kuriam vadovavo jos atstovas A. Tučkus, milicija bei draugovininkai stengėsi sutrukdyti, į Gedimino aikštę susirinko apie 3000 žmonių (prie lietuvių disidentų V. Bogušio, N. Sadūnaitės ir A. Terlecko butų milicija budėjo nuo pat ryto). Mitinge priimta protesto rezoliucija, kurioje reikalaujama represijų aukoms atlyginti patirtus moralinius ir materialinius nuostolius, nubausti trėmimus vykdžiusius asmenis, paskelbti visus duomenis apie šiuos nusikaltimus, pasiūlyta Gedimino aikštėje pastatyti Tremtinio paminklą, o birželio 14-ąją paskelbti Tremtinio diena. Susirinkusieji tylos minute pagerbė nekaltai deportuotų žmonių atminimą. Kalbant A. Andreikai, milicija puolė mitingo dalyvius ir jėga juos išvaikė. Su kalbėtojais uniformuoti pareigūnai elgėsi itin grubiai: A. Andreikai buvo užgautas stuburkaulis ir išnarintos abi rankos.
Gegužės 28 dieną komunistų partija paskelbė delegatų į XIX partinę konferenciją sąrašą, kuriame daugumą sudarė senų pažiūrų žmonės. Be to, tai buvo LKP vadovybės nuožiūra parinkti, o ne demokratiškai išrinkti delegatai. Tokia biurokratinio aparato savivalė sukėlė didelį intelektualų nepasitenkinimą. Birželio 2 dieną jie susirinko į Mokslininkų rūmus, kur vyko pokalbis "Ar įveiksime biurokratus?". Ten nutarta pasekti estų pavyzdžiu - pradėti telkti demokratines politinių jėgų struktūras (Estijoje tada jau buvo įkurtas Liaudies frontas). Po diskusijų susitikimo dalyviai nusprendė susirinkti kitą dieną į Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidiumo salę ir apsispręsti galutinai.
Kelias į nepriklausomybę
1988 m. birželio 3 d. įkūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinę grupę, kurią sudarė žymūs mokslinės ir kūrybinės inteligentijos atstovai, ilgai slopinti tautos troškimai prasiveržė nesulaikoma protesto banga prieš esamą tikrovę. Mūsų šalį užliejo naujų įvykių banga, kurią drąsiai galima pavadinti Tautos atgimimu. Sąjūdžio įkūrimas pradėjo naują epochą Lietuvos išsivadavimo istorijoje.
LPS iš karto pasirinko taikų parlamentinės kovos kelią. Tuo tarpu LLL, išėjusi iš pogrindžio 1988 m. liepos 3 d., konstitucinius valstybingumo atkūrimo metodus, esant okupacinei kariuomenei, labai kritikavo.
Po Sąjūdžio susikūrimo Lietuvoje intensyviai vyko mitingai, demonstracijos, piketai. Pradėta leisti nepriklausomus leidinius ("Sąjūdžio žinios", "Atgimimas", "Kauno aidas" ir kt.), pateikiančius neiškraipytą informaciją apie visuomeninio gyvenimo įvykius. Su masiniais mitingais sugrįžo ir ilgai drausta V.Kudirkos "Tautiška giesmė" bei nacionalinė atributika - Vytis, Gediminaičių stulpai, trispalvė vėliava, kuri 1988 m. spalio 7 d. buvo iškelta Gedimino pilies bokšte. Žmonės aktyviai įsitraukė į dinamiškų politinių įvykių sūkurį. 1988 m. birželio 14 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, LLL surengtame mitinge, pirmą kartą Lietuvoje viešai paminėtos 1941-ųjų birželio 14-osios masinės deportacijos. 1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje vyko LPS organizuotos SSKP XIX partinės konferencijos delegatų palydos į Maskvą. Liepos 9 dieną į Sąjūdžio organizuotą susitikimą su konferencijos delegatais Vingio parke susirinko apie 100 000 žmonių. Jie atsinešė daugybę trispalvių, užliejusių Vingį tarytum jūra. Rugpjūčio 23 dieną Vingio parke daugelis žmonių pirmą kartą sužinojo tiesą apie 1939 metus, jog, be nepuolimo sutarties, tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos buvo pasirašyti slaptieji protokolai, kurie atėmė trims Baltijos tautoms nepriklausomybę. Mitinge dalyvavo 120-150 tūkstančių žmonių.
Praėjus 1988-ųjų vasarai, Lietuvoje subrendo situacija, pagreitinusi tolesnę Atgimimo įvykių raidą. 1988 m. rugsėjo 28 d. Gedimino aikštėje LLL organizavo nesankcionuotą mitingą 1939 metų Vokietijos-Sovietų Sąjungos sutarčiai, pagal kurią Lietuvos Respublika pateko į SSRS įtakos sferą, pasmerkti. Tačiau kareiviai, kuriuos su LKP CK pirmojo sekretoriaus R.Songailos ir antrojo sekretoriaus N. Mitkino žinia atsiuntė vidaus reikalų ministras S. Lisauskas, guminėmis lazdomis sumušė taikingus demonstracijos dalyvius. Dėl šio brutalaus susidorojimo buvo priverstas atsistatydinti R.Songaila, vietoj kurio 1988 m. spalio 20 d. buvo išrinktas A.Brazauskas.
1988 m. spalio 22-24 dienomis vykęs pirmasis LPS suvažiavimas priėmė bendrąją programą, įstatus, 30 rezoliucijų kultūros, politikos, ekonomikos, visuomeninio gyvenimo, demokratijos ir kitais klausimais. Išrinktas 220 asmenų Seimas bei Seimo Taryba, kuri po mėnesio savo pirmininku išrinko prof. V. Landsbergį. Lietuvos SSR vyriausybė Katalikų Bažnyčiai grąžino Vilniaus Arkikatedrą, tris dešimtmečius buvusią paveikslų galerija. Sąjūdžio suvažiavimas, virtęs tiesos sakymo bei tautiškumo švente, paliko neišdildomą įspūdį jo dalyviams ir jį per televiziją stebėjusiems Lietuvos žmonėms. Tai buvo dienos, kurios, V.Landsbergio žodžiais tariant, "pakeitė Lietuvą".
Stulbinančios politinės permainos sukėlė didžiulį visuomenės pasitenkinimą, kurį aptemdė po LPS suvažiavimo išryškėję aiškūs konfrontacijos požymiai tarp LKP ir Sąjūdžio. 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje lietuvių kalbai, tautinei vėliavai ir V.Kudirkos "Tautiškai giesmei" suteikus valstybinį statusą, kilo nesutarimai, kai A.Brazauskas ir jį palaikantys deputatai atmetė Sąjūdžio pasiūlytas konstitucines pataisas, skelbiančias Lietuvos įstatymų viršenybę prieš SSRS įstatymus. Nuo šiol LPS tapo aktyvia opozicija komunistų veiksmams, nukreiptiems prieš suvereniteto įgyvendinimą.
Įtempta politinė padėtis 1989 metų pradžioje susiklostė po šventinių nepriklausomybės paskelbimo renginių. LKP CK XVII plenumas, vykęs vasario 21-ąją, pasmerkė Sąjūdį už 1989 m. vasario 16 d. LPS Seimo sesijoje priimtą Deklaraciją, kurioje, pasak plenumo dalyvių, atvirai agituojama už Lietuvos išstojimą iš SSRS. A.Brazauskas pažymėjo, jog LKP pasisako už Lietuvos suverenitetą, kurio "reikia siekti TSRS sudėtyje, harmoningai jį derinant su visos Sąjungos interesais". LKP CK plenumas nutarė suvaržyti LPS veiklą ir stiprinti komunistų pozicijas, uždraudžiant populiarias televizijos laidas "Atgimimo banga", "Vyriausybės studija" bei cenzūruojant nepriklausomą spaudą.
(nukelta į 11 p.)
(atkelta iš 10 p.)
Po plenumo, artėjant rinkimams į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, LKP CK iškėlė lozungą "Lietuva be suvereniteto - Lietuva be ateities", kurio esmę puikiai atskleidė komunistų pasisakymai rinkimų kampanijos metu. A. Brazauskas viename susitikime pabrėžė: "... mes kuriame socializmą Tarybų Sąjungos sudėtyje. Jokio kito varianto nėra ir negali būti. (...) kraštutiniai lozungai - išstoti iš Tarybų Sąjungos sudėties, paskelbti nepriklausomą Lietuvą - mums nepriimtini". Nepaisant to, rinkimuose į SSRS parlamentą (1989 m. kovo 26 d.) pergalę iškovojo Sąjūdis ir jo remiami kandidatai, o komunistų partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Radikalios jėgos, tarp kurių aktyviausiai reiškėsi LLL, boikotavo rinkimus, teigdamos, kad nėra reikalo dalyvauti svetimos valstybės parlamento veikloje. Tačiau Lietuvos deputatai atliko svarbų vaidmenį valstybingumo atkūrimo kelyje. Jie 1989 metais vykusiuose SSRS liaudies deputatų suvažiavimuose kovojo, kad Molotovo-Ribentropo paktas būtų paskelbtas negaliojantis ( tai įvyko 1989 m. gruodžio 24 d.), iš pradžių reikalavo Lietuvai ekonominio savarankiškumo, o vėliau ir visiškos politinės nepriklausomybės.
1989 metų vasarą visame pasaulyje plačiai pagarsėjo LPS, Latvijos bei Estijos liaudies frontų organizuota "Baltijos kelio" akcija. Rugpjūčio 23 dieną daugiau kaip dviejų milijonų rankomis susikibusių žmonių grandinė nuo Vilniaus Arkikatedros, Europos 12-ąja magistrale nusitęsė iki Laisvės paminklo Rygoje, o baigėsi Taline, prie Tompea bokšto. Apie dvidešimt minučių trys Baltijos tautos demonstravo visam pasauliui savo vienybę ir nepalaužiamą ryžtą siekti laisvės. Praėjus šiai grandiozinei akcijai, Lietuva pirmą kartą susilaukė atvirų grasinimų iš SSRS vadovybės. 1989 m. rugpjūčio 26 d. SSKP CK pareiškime įspėjama, jog "Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai galėtų būti tautoms katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo". Panašiai kalbėjo SSKP CK lyderis M.Gorbačiovas, 1990 metų pradžioje atvykęs į Lietuvą. Pranašystės atspalvį turėjo jo žodžiai, kad Lietuvai, jei atsiskirtų nuo SSRS, padariniai gali būti labai liūdni. Paradoksalu, bet M.Gorbačiovo samprotavimai išsipildė: lygiai po metų prasidėjo beginklių žmonių žudynės...
1989-1990 metais Sąjūdžio raginama, Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė nemažai reikšmingų suvereniteto atkūrimo dokumentų. 1989 m. gegužės 18 d. priimtos konstitucinės pataisos, skelbiančios Lietuvos įstatymų viršenybę SSRS įstatymų atžvilgiu, bei deklaracija dėl Lietuvos SSR valstybinio suvereniteto. LSSR AT komisija 1939 metų Vokietijos - SSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti 1989 m. rugpjūčio 22 d. paskelbė savo išvadas, kurios patvirtino, kad 1939-1941 metais SSRS ir Vokietijos sutartys bei jų slaptieji protokolai lėmė Lietuvos Respublikos nepriklausomybės panaikinimą ir inkorporavimą į SSRS sudėtį. Tų pačių metų gruodžio 7 dieną Lietuva pirmoji iš Sovietų Sąjungos respublikų panaikino komunistų partijos monopolį ir įteisino daugpartinę sistemą. 1990 m. vasario 7 d. paskelbti kaip neteisėti ir negaliojantys 1940 m. liepos 21 d. įstojimo į SSRS deklaracija ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įstatymas dėl Lietuvos priėmimo į SSRS. Šiuo dokumentu LSSR AT taip pat nutarė raginti SSRS vyriausybę pradėti derybas su Lietuva dėl jos nepriklausomybės atkūrimo.
LKP, suvokdama savo liūdną padėtį (tai įrodė rinkimų rezultatai į SSRS parlamentą), prieš rinkimus į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą ieškojo būdų, kaip reabilituotis visuomenės akyse ir visiškai neprarasti įtakos politiniame gyvenime. 1989-ųjų gruodžio 10-13 dienomis vykusiame LKP XX suvažiavime ji atsiskyrė nuo SSKP ir priėmė partijos programą, įstatus bei pasmerkė LKP padarytus nusikaltimus lietuvių tautai ir žmogiškumui. Tačiau iki pat 1990 m. kovo 11-osios jautėsi chameleoniška komunistų pozicija Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Nors XX suvažiavime buvo paskelbta, jog LKP pagrindinis tikslas - nepriklausoma Lietuvos valstybė, tačiau ir po šio apsisprendimo buvo galima išgirsti priešingų minčių.
Sąjūdis, matydamas tokią daugiaprasmę LKP laikyseną, priėjo prie išvados, kad, norint laiku deklaruoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, būtina komunistams ir jų rėmėjams neleisti per rinkimus laimėti daugumos balsų būsimajame parlamente. LPS prieš rinkimus į LSSR AT tiksliai apibrėžė savo požiūrį į nepriklausomybę. Rinkimų platformoje jis pabrėžė, kad "nedelsiant ir besąlygiškai siekia atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę". Todėl laisvės troškusi žmonių dauguma 1990 m. vasario 24-osios rinkimuose balsavo už Sąjūdį, o ne už savarankišką LKP. (Turbūt niekas tuomet net nepagalvojo, kad po dvejų metų, per Seimo rinkimus, kita dauguma pasielgs priešingai.) Iš 90 išrinktų deputatų 72 atstovavo Sąjūdžiui. Rinkimų rezultatus labai skeptiškai įvertino LLL. A. Terlecko įsitikinimu, "būsimojoje okupacinėje LSSR AT komunistai (nesvarbu, iš Sąjūdžio ar ne) sudarys daugumą ir, laikui bėgant, įteisins Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes". Anot LLL vadovo, LKP "kelias - nuolatinė Lietuvos išdavystė".
1990 m. kovo 10 d. Vilniuje prasidėjo naujai išrinkto parlamento pirmoji sesija. Kovo 11 dieną, V. Landsbergį išrinkus jo pirmininku, Lietuvai sugrąžintas senasis jos valstybės pavadinimas "Lietuvos Respublika", o Vytis paskelbtas oficialiu valstybės herbu ir ženklu. 22 val. 44 min. absoliučia balsų dauguma (124 deputatams balsavus už, nė vienam nebalsavus prieš ir šešiems susilaikius) priimtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo Aktas. Jame rašoma: "Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė..."
Post scriptum
Galbūt kai kam gali kilti klausimas: kodėl nepriklausomybės atkūrimas buvo deklaruotas būtent 1990 m. kovo 11 d.? Kas vertė taip skubėti? Prisiminkime, kad 1990 m. kovo 12-ąją Maskvoje turėjo prasidėti III SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Žinodamas naujai išrinktų Lietuvos Respublikos AT deputatų nekompromisines nuostatas dėl valstybinės nepriklausomybės, jis galėjo priimti tokius konstitucijos pakeitimus, kurie išreikštų absoliučią SSRS įstatymų viršenybę sąjunginių respublikų atžvilgiu. Taip pat suvažiavimas turėjo išrinkti SSRS prezidentą, kuris, kaip daugelis manė, galėjo įgalioti imtis ypatingų priemonių, kad būtų užgniaužtas "broliškų respublikų" žengimas į laisvę. Gerai apgalvotas juridinis triukas, siekiant išsaugoti griūvančią imperiją, Maskvai nepavyko. Atgimimo epochos šviesos įkvėpta, Lietuva sunkiose grumtynėse su pavergėju iškovojo pergalę. Tačiau, kaip parodė dvylikos metų gyvenimo tikrovė, per tą laikotarpį neišnyko blogio jėgos, galinčios šviesą vėl paversti tamsa...
Arvydas KŠANAVIČIUS
© 2002"XXI amžius"
