1956/57 m.m. žiemą Kulautuvos vidurinėje mokykloje partijos sekretorė mokyt. L. Gangapševa pamatė ant mokytojos S. Jasiūnaitės kaklo pro drabužius išsikišusį kryželį. Apie šį radinį Gangapševa pranešė Kauno rajono partijos komitetui ir Švietimo skyriui. Į mokyklą atvyko Kauno partijos instruktorė Filomenova ir, sukvietus skubų mokytojų posėdį, nagrinėjo „su kryžiais vaikščiojančios" nusikaltimą. Posėdžio metu instruktorė kryžių pavaizdavo, kaip istorinę pabaisą ir grėsmę Tarybų Sąjungai, o mokytoją Jasiūnaitę — kaip tos grėsmės vykdytoją.
— Tokia Jasiūnaitė mūsų mokykloje daugiau nedirbs, — trenkdama kumščiu į stalą, pareiškė Filome-nova. Tačiau tais metais mokyt. Jasiūnaitė iš mokyklos nebuvo pašalinta. Tkkriausiai, tai padaryti trukdė proletariška mokyt. Jasiūnaitės kilmė. Kilusi iš darbininkų šeimos, S. Jasiūnaitė šešerių metų liko be tėvų, visą vaikystę piemenavo pas ūkininkus, paskui, dirbdama tarnaite, jau suaugusi vakarais lankė pradinę mokyklą ir Kauno suaugusių gimnaziją. Mokytojaudama neakivaizdiniu būdu baigė Šiaulių mokytojų institutą. Taigi, laikyti Jasiūnaitę tarybinės santvarkos priešu stačiai buvo nepatogu. Rajono DŽDT posėdyje buvo pasiūlyta mokyt. Jasiūnaitę perauklėti. Partijos sekretorius Strielcovas, išsikvietęs mokyt. Jasiūnaitę, apgailestavo, kad ji — darbininkų klasės atstovas — einanti prieš tarybinę santvarką ir patarė sakyti, kad ji kryželio nenešiojanti, o turinti jį tik kaip papuošalą ar kaip bereikšmį dalykėlį.
1958 m. vasarą mokyt. Jasiūnaitė buvo iškviesta į Švietimo Ministeriją. Kadrų skyriaus viršininkas A. Paškauskas pasakė, kad ji būsianti iškelta iš Kulautuvos vidurinės mokyklos.
— Už ką? — paklausė mokytoja.
— Ar tiesa, kad jūs turėjote kryželį?
— Tiesa.
— Ar jūs jį turėjote tik kaip papuošalą ar kaip religinį atributą?
— Kryželis man ne žaislas. Branginu jį kaip tikėjimo ženklą.
— Tai jūs tikite?
— Taip, tikiu.
A. Paškauskas kažkur nuėjo pasitarti, o paskui nuvedė mokyt. Jasiūnaitę pas ministre pavaduotoją Vyšniauskaitę. Ši pakartojo analogiškus klausimus apie kryželį ir, gavusi tuos pačius atsakymus, pareiškė, kad nei mokykloje, nei kitoje su ideologiniu darbu susijusioje įstaigoje mokyt. Jasiūnaitė negalėsianti dirbti.
Po kelių dienų Jasiūnaitė gavo, LTSR Švietimo ministro M. Gedvilo pasirašytą, atleidimo raštą: „Jasiūnaitę Stasę. Vinco, iš Kulautuvos vidurinės mokyklos mokytojos pareigų atleidžiu nuo 1958 rugsėjo 1 d."
Jasiūnaitė raštu kreipėsi į Švietimo ministrą, prašydama nurodyti atleidimo priežastį. Po pakartotino kreipimosi Švietimo ministerija įpareigojo rajono Švietimo skyrių žodžiu Jasiūnaitei paaiškinti atleidimo priežastis.
Atleista iš darbo Jasiūnaitė dairėsi darbo. 1958 lapkričio mėnesį ji buvo priimta į Kulautuvos Tub. Sanatoriją virtuvės darbininke. Priėmimą apiformino direktorės pavaduotojas. Sugrįžusi iš kursų direktorė R. Čaikauskaitė atleido Jasiūnaitę iš darbo. Jasiūnaitės prašoma duoti bent valytojos darbą, direktorė tik šaipėsi, sakydama, kad ji esanti mokytoja ir tegul einanti dirbti į mokyklą.
Veltui Jasiūnaitė skundėsi Kauno rajono valdžiai, LTSR Aukščiausiajai Tarybai, prašydama atstatyti į Rub. Sanatoriją darbininke. Už visus atsakydavo Kauno rajono Vykdomasis komitetas, kad pas juos — ne darbo biuras ir jie neprivalą aprūpinti ją darbu.
Paaiškėjo, kad Kulautuvos ir rajono valdžios atstovai susitarė Jasiūnaitei neduoti darbo. 1959 m. vasarą Kulautuvos vaikų sanatorijos „Kregždutė" direktorius Astrauskas priėmė Jasiūnaitę sanitare. Tai sužinojusi, partietė gyd. Bivelienė įspėjo direktorių ir Jasiūnaitė už savaitės vėl buvo atleista iš darbo.
Pagaliau 1959 m. Jasiūnaitė kreipėsi į TSRS KP CK sekretorių N. Chruščiovą. Į Kauno rajono Vykdomąjį komitetą atėjo įsakymas įdarbinti Jasiūnaitę ne mokykloje...
***
