Gavėnios metą pradedame, dalyvaudami pelenų bėrimo apeigose. Pelenai primena fizinį mūsų trapumą ir sunykimą, o Evangelijos žodis tiesia kelią į mūsų asmenines Velykas – prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Nuo dabar iki Velykų būsime raginami atsiversti, tai yra, nusigręžti nuo blogio - nuodėmės ir atsigręžti į Dievą, atidžiau įsiklausant į Dievo Žodį.
Pranašas Joelis nuodėmes prilygina skėriams (Jl 1), negailestingai siaubiantiems šalį. Ten, kur žaliavo laukai ir vynuogynai, lieka tik plika žemė ir medžių stagarai. Šitaip žmogaus sielą nuniokoja nuodėmė. Todėl pranašas ragina atsigręžti į Dievą ir daryti atgailą: „Dabar,- sako Viešpats,- iš visos širdies atsiverskite į mane pasninku, verksmu ir raudojimu. Atsiverskite į Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, atlaidus ir geraširdis, jautrus dėl nelaimės“ (Jl 2,12-13).
Apaštalas Paulius skelbia: „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5,20).
O Evangelija primena gerus darbus, pasninką ir maldą. Taigi Gavėnios metu reikia sustoti prie nuodėmės, susitaikymo, pasninko, maldos ir gerų darbų. Sustoti ir pasitikrinti, kokie yra mano dvasiniai reikalai: gal kai ką reikėtų atnaujinti.
Nuodėmė yra neatskiriama mūsų gyvenimo palydovė. Dievas mus apdovanojo laisve, kuri mus daro panašius į Kūrėją, tačiau ši dovana tampa tragiška, kai nutariame su nesiskaityti su savo Viešpačiu. Mes nuolat esame gundomi elgtis ne taip, kaip nori Dievas, bet kaip mums šnabžda gundytojas. Todėl apaštalas Jonas tvirtina: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1,8).
Kadangi nuodėmė žmogaus nepuošia, todėl mes esame gundomi apie ją nemąstyti - stumiame ją tolyn nuo savęs, kaip nereikšmingą tikrovę. Šitaip elgiantis lengva tapti fariziejumi, kuris viešoje erdvėje atrodo nepriekaištingai, tačiau savo viduje, Kristaus žodžiais tariant, yra pilnas puvėsių.
Dievo žodis nuodėmės akistatoje kviečia rinktis ne maskavimosi, bet apsivalymo kelią. Apaštalas Jonas kalba: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1,9). Ne veltui būsime praleidę Gavėnią – jei nuolankiai pažvelgsime į save ir susitaikysime su Dievu. Susitaikymas su Dievu yra mūsų dvasinės Velykos - prisikėlimas, nes pasinaudojame Jėzaus mirties nuopelnais ir patiriame mus apvalantį Dievo gailestingumą.
Gavėnia primena pasninką. Kam jis reikalingas? Ar tik tam, kad tai, ką pasninkaudami sutaupysime, atiduotume stokojantiems? Ir taip ir ne. Pasninkas yra reikalingas ne Dievui ir ne kitiems, bet mums patiems, kad taptume savo norų šeimininkais, o mūsų kūnas būtų klusnus dvasiai. Nesugebėdamas pažaboti savo norų, žmogus dažnai tampa nuodėmės vergu ir jo gyvenime atsitinka tai, ką pranašas Joelis kalbėjo apie skėrius. Ieškodamas malonumų, žmogus gali taip įklimpti į nuodėmės priklausomybę, kad iš jo gyvenimo gali likti tik stagarai: sudaužyta meilė, šeima ir, dažnai, likusi tik siaubinga priklausomybė nuo sekso, alkoholio ar narkotikų.
Žmogus normaliai gali gyventi tik tuomet, kai kūnas klauso dvasios. Pasninkas padeda atkurti tokią tvarką. Apvaldydami savo norus, mes laisvėjame, nes nusimetame mus slegiančius pančius. Dėl šios priežasties Bažnyčia kviečia mus Gavėnios metu būti santūresniems prie stalo ir kai ko atsisakyti ne dėl to, kad kūno linijos būtų gražesnės, kad sveikatai būtų naudingiau, bet dėl to, kad labiau supanašėtume su prisikėlusiuoju Kristumi. Pasninkas – nėra atsisakymas tik skanaus valgio. Daug kam bus didesnis pasninkas pasitraukti nuo televizijos ar interneto, kad tas laikas būtų paskirtas gerai knygai ar bendravimui su šeimos nariais.
Krikščionis be gerų darbų nėra tikras Jėzaus mokinys. Jėzus Kristus ne tik skelbė gerąją naujieną, bet perėjo žemę, darydamas gera – gydė fizines bei dvasines ligas, valgydino, net prikeldavo mirusius.
Ką šiandien mes galime padaryti ? Visus pavalgydinti? Visiems prašantiems duoti pinigų? Taip, kai kur reikalinga ir medžiaginė pagalba. Tačiau žmogus, pastoviai gaudamas medžiaginę pagalbą, gali susigyventi su išlaikytinio statusu ir, vengdamas darbo, paskęsti alkoholyje. Verta neužmiršti, kad pati brangiausia pagalba, kai padedame žmogui keistis į gera.
Gavėnios metu mes esame skatinami daugiau ir geriau melstis. Viešpats mokė melstis „savo kambarėlyje“. Ką tai reiškia? Malda yra ne tik kalbėjimas Dievui, bet ir įsiklausymas, ką Dievas nori mums pasakyti. Todėl maldai reikalinga tyla. Tyla be televizoriaus, be interneto, be radijo, be išmanaus telefono - be viso to, kas mus skatina maitintis sensacijomis: kas ką užmušė, ar užsimušė ar kokia televizijos žvaigždė ištekėjo trečią kartą. Malda – tai Dievo ieškojimas. Todėl Gavėnios metu labai svarbu šioje srityje padaryti pažangą.
Jėzus, kalbėdamas apie gerus darbus, pasninką ir maldą, pabrėžė tiesumą – viską daryti ne dėl žmonių akių, bet dėl Dievo. Būtų pragaištinga darant gera siekti pasirodymo, kokie mes esame šaunuoliai. Jėzus atkreipia mūsų dėmesį, kad darydami gera nepasiduotume gundymui susireikšminti ir laukti aplodismentų. Krikščionis nėra artistas, kuris mėgaujasi publikos ovacijomis. Tikintis į Kristų žmogus nuolat svarsto ne kaip žmonės įvertins, bet ko Dievo akyse bus verti jo žodžiai, maldos ir darbai.
Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ – atsivertimas reikalingas visiems, pradedant nuo popiežiaus, vyskupų iki pasauliečių katalikų. Visi mes turime, ką reikėtų pataisyti ar kur atidžiau įsiklausyti į mums skirtą Dievo žodį.
„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“,- šie pelenų barstymo apeigos žodžiai tebūnie mūsų Gavėnios kelias, kuriuo eisime pasitikti prisikėlusiojo Kristaus.
2016 m. Arkivysk. Sig. Tamkevičius
