„LKB Kronikos" 15-jame numeryje buvo parašyta apie Virgilijaus Jaugelio sumušimą Pravieniškių lageryje. Papildome informaciją. Jis buvo sumuštas besimeldžiant. Savaitę laiko po sunkaus galvos sumušimo praleido Pravieniškių lageryje be kvalifikuotos medicininės pagalbos ir tik po to buvo nugabentas į Vilnių, Lukiškių kalėjimo ligoninę. Pakeliui kriminalistai jį apiplėšė.
Vilniaus onkologinio dispanserio poliklinikos chirurgas Kasparūnas nustatė diagnozę, kad V. Jaugelio dalis žarnyno apimta vėžio (IlI-ji stadija) ir kad reikalinga skubi operacija. Po metų laiko, kai Jaugelis grįš iš lagerio į laisvę, operacija jau bus pavėluota. V. Jaugelis raštu atsisakė nuo operacijos.
***
LTSR Prokurorui
Jaugelienės Monikos,
gyv. Kaune, Kalnų g. 7 - 4
P a r e i š k i m a s
Mano sūnus, Virgilijus Jaugelis, buvo nuteistas už „LKB Kronikos" dauginimą ir rinkimą parašų po Memorandumu, tačiau atlikti bausmę buvo nukreiptas pas kriminalistus ir neseniai ten buvo sumuštas.
Aš protestuoju prieš mano sūnaus kalinimą su kriminalistais ir už visas pasekmes laikau atsakingais tuos, kurie mano sūnų ten nukreipė.
Prašau Prokurorą taip patvarkyti, kad mano sūnui, sugrįžus iš Vilniaus kalėjimo ligoninės, nereikėtų gyventi su žmogžudžiais, prievartautojais ir vagimis. Priešingu atveju neteisėtą sūnaus kalinimą su kriminalistais laikysiu sąmoningu prokuratūros noru visiškai susidoroti su mano sūnumi, palaužti ir taip silpną jo sveikatą arba klastingai nužudyti.
1974 kovo 7.M. Jaugelienė
***
LTSR Prokuroro pavaduotojas bausmės atlikimo vietų priežiūrai I. Šiškovas kovo 30-ąją atsakė, kad bausmės atlikimo režimas yra nustatomas teismo ir nėra pagrindo užprotestuoti V. Jaugeliui paskirtą bausmės atlikimo režimą.
TSRS Generaliniam Prokurorui
Pil. V. Jaugelio, s. Vinco, nuteisto pagal LTSR
BK 1991 str. laisvės atėmimu dvejiems
metams bendro režimo kolonijose.
S k u n d a s
Aš, Virgilijus Jaugelis, 1975 vasario 16 dėl stipraus galvos sumušimo ir sulaužyto žandikaulio buvau išvežtas iš oč 12/8 į Respublikinę Vilniaus ligoninę (oč. 12/11). Sargybos poste, prieš išvežant, kratos metu iš manęs buvo atimti religiniai daiktai (škaplieriai ir juostelė). Nors TSRS Konstitucija visiems piliečiams garantuoja tikėjimo laisvę, bet iš manęs ir šių daiktų buvo grubiai tyčiotasi. Tai įvyko 1975 vasario 16, 7:30 vai. sargybos poste oč 12/8. Šį įvykį matė ir girdėjo dar 4 nuteistieji, kurie tą dieną irgi buvo išsiųsti į ligoninę. Paimtieji daiktai atrodo šitaip: 1) škaplieriai —- du medžiagos gabaliukai (10X15 cm) surišti siūlu; 2) juostelė — dviguba virvelė (95 cm) surišta mazgais.
Kai aš po teismo iš saugumo komiteto vykau į lagerį, šiuos daiktus, kaip nepavojingus, man sugrąžino. Kolonijos administracija taip pat leido juos laikyti pas save. Prižiūrėtojai, įžeidę mane ir mano tikėjimą, savo poelgį teisino, kad aš šiais daiktais galįs pasikarti. Tačiau čia nėra jokios logikos. Pirma, mano tikėjimas neleidžia tai padaryti, o antra, man liko diržas ir batai su raiščiais.. . Taigi jų logika labiau negu kvaila ir juokinga. Taip gali galvoti tik visiškai bukaprotis žmogus, o juk jie buvo su žvaigždutėmis. Tai buvo eilinis, neprotingais žodžiais pridengtas, tyčiojimasis. Kadangi šių uniformuotų pareigūnų elgesį aš laikau ne tik savęs ir savo tikėjimo, bet ir TSRS Konstitucijos įžeidimu, — reikalauju, kad atimti daiktai man būtų sugrąžinti, o tie asmenys, kurie taip chamiškai su manimi elgės, kad būtų nubausti ir kad kolonijoje oč 12/8 panašių įvykių neatsitiktų ne tik su manim, bet ir su kitais asmenimis.
Jeigu praėjus mėnesiui nuo skundo pasiuntimo nebus imtasi reikalingų priemonių man grąžinti atimtus religinius daiktus ir jei nebūsiu perkeltas į politinių kalinių lagerį, tuojau pradėsiu bado streiką ir nieko nedirbsiu. Šito aš reikalauju todėl, kad nelaikau savęs kriminalistu.
Savo veiksmus laisvėje, už kuriuos buvau nuteistas, aš nelaikau nusikaltimais, o priešingai — kataliko, sąžiningo ir tiesą mylinčio žmogaus, pareiga.
Kaip mano Tėvynėje, taip ir visoje Sąjungoje visi vadovaujantys postai užimti ateistų, kurie, turėdami laisvę ir jėgą, šitai panaudojo piktam prieš katalikus ir sąžinės laisvę bei tiesą mylinčius piliečius. Jie panaudoja tiek fizinę, tiek moralinę prievartą taip, kad mano areštas, tardymas ir šis fizinis sumušimas yra tik eilinis ateistinio teroro pavyzdys prieš tikinčiuosius. Tam aš turiu pakankamai įrodymų. Tikiuosi, kad šis mano reikalavimas per mėnesį bus įvykdytas.
Virgilijus Jaugelis
1975 m. kovo 28.
***
1975 balandžio pradžioje paaiškėjo, kad nuteistasis Petras Plumpa (žr. „LKB Kronika" Nr. 13) jau nugabentas į kalinimo vietą. Dabartinis jo .adresas: Permės sritis 618263, Čusovoj Kraj., Kučino, vs 389/36-2. Į kalinimo vietą buvo vežamas du mėnesius. Lietuvoje saugumas buvo norėjęs P. Plumpą dar palikti Vilniuje, kad dalyvautų liudininku J. Gražio byloje, tačiau pastarajam neturint ką liudyti J. Gražio nenaudai, buvo išvežtas į Kučino.
Siuntinius su maisto produktais P. Plumpa galės gauti tik po 4-rių metų. Per mėnesį galės parašyti tik du laiškus.
P. Plumpa savo kalinimą išgyvena giliai krikščioniškoje dvasioje. Jo nuomone, dabarties krikščionys turi eiti ne su triumfuojančiu, bet su kenčiančiu Kristumi; jie privalą puoselėti širdies gerumą, atleidžiant net savo persekiotojams ir išdavikams. P. Plumpa prašo tik maldos pagalbos.
