VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius. Vilnietis A. P. norėjo įsigyti Šv. Raštą, nes ištremiant į Sibirą iš jo Šv. Raštas buvo atimtas. Negavęs norimos knygos Lietuvoje, kreipėsi pas savo draugą Amerikoje. Šis tuojau atsiuntė iš Amerikos Lietuvoje atspausdintą „Naująjį Testamentą". Tačiau adresatas iš tarybinės muitinės gavo pranešimą, kad tokia spauda adresatams neatiduodama. Tada vilnietis kreipėsi į Vilniaus vyskupijos kuriją, prašydamas nors vieno Šv. Rašto egzemplioriaus. Kurija atsakė: „Neturime".
Kur tikintiesiems nusipirkti Šv. Raštą?
***
TELŠIŲ VYSKUPIJA
Mažeikiai. 1975 rugsėjo 15 Mažeikių Švietimo skyrius atleido iš darbo mokytojus — Skiparį Antaną ir Skiparienę Mariją už tai, kad jų sūnus šiais metais įstojo į Kunigų seminariją. Mokyt. Skiparis išdirbęs pedagogu 27 metus, o mokyt. Skirparienė — 25 m. Abu mokytojai dirbo labai gerai, buvo net tarybinės valdžios vertinami ir nekartą apdovanoti.
Vilnius. Prieš ketverius metus Vilniaus respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose (S. Daukanto g. 5) susikūrė liaudies dainų klubas. Jo nariais buvo tiek jaunimas, tiek ir pagyvenę žmonės — inžinieriai, dailininkai, mokytojai, studentai. Visus juos jungė bendra idėja — išsaugoti ir puoselėti gražiąsias lietuvių liaudies tradicijas. Per savo gyvavimo laiką klubas paruošė ne mažiau šimto renginių: vakaronių,koncertų, paskaitų, ekspedicijų, išvykų. Ne kartą apie klubo veiklą šiltai atsiliepė „Literatūra ir menas" ir kiti laikraščiai.
1975 rugsėjo 11 klubo nariai rinkosi pirmajam poatostoginiam užsiėmimui. Čia jų laukė nemaloni staigmena — rūmų direktoriaus pavaduotojo įsakymu klubo durys buvo užrakintos. Dainininkai ėmė repetuoti rūmų vestibiulyje, tačiau administracija pareikalvo repeticiją nutraukti.
Liaudies dainų klubo trukdymą Profsąjungų kultūros rūmų vadovybė aiškina tuo, kad klubas esąs „nelegalus", nes veikia be patvirtinintų įstatų ir neturi darbo plano.
Iš tikrųjų nuostatai buvo parašyti ir pateikti Rūmams prieš metus laiko, bet kažkieno nurodymu jie „dingo".
Pelesa. Marijai Stračinskienei kolūkis išskyrė pusę arų senų kapų vietoje, kur dar tebestovi 10 kryžių. Moteriškė atsisakė arti tokią vietą ir kreipėsi į Varanavo ir Minsko valdžią, primindama, kad šiuose kapuose esą palaidotų ir komunistų. Atvažiavusi iš Varanavo komisija pakraipė galvas ir išvažiavo; po kiek laiko atėjo atsakymas, kad arai paskirti teisingai. Tai ne pirmas kapų išniekinimas šiose apylinkėse.
Remontuojant Rodūnės - Pelesos kelią, buvo nukasta dalis Dubinių kaimo kapų.
***
Voverka. Šios parapijos tikintieji apsidžiaugė, kad po daugelio prašymų ir kelionių į Maskvą buvo leista kartą per mėnesį į jų parapiją atvažiuoti Kamenkos klebonui. Tačiau buvo uždrausta klebonui atvažiuoti su vargonininku, kuris Voverkoje subūrė bažnytinį chorą. Vėliau buvo uždrausta atvažiuoti ir vienai mergaitei, kuri pavargonuodavo.
Šiauliai. Šiaulių II internato mokyt. Griškonienė, pagrobusi iš mokinės rankų rožančių, jį sudraskė ir numetė į šiukšlių dėžę.
— Aš turiu 10 pirštų vietoje rožančiaus karoliukų ir visur galiu kalbėti poterius — ir pertraukos metu, ir patale ir kelionėje.
***
Salos. 1975 gegužės mėnesį Salų aštuonmetės mokyklos tėvų susirinkime mokyt. Mickevičienė skaitė ateistinę paskaitą, kurioje Salų tikinčiuosius vadino tamsybininkais, nekultūringais žmonėmis.
Direktorius Augulis įrodinėjo, kad religija — didžiausia nesąmonė, todėl tėvams ir draudžiama vesti vaikus į bažnyčią. Direktorius ragino žmones neklausyti klebono ir nevesti vaikų prie Pirmos Komunijos. Direktoriaus Augulio nuomone, Salų klebonas Petras Nykštus gerai žino tarybinius įstatymus, bet juos laužo ir už tai buvo net du kartus baustas. Tokių kunigų nereikią klausyti.