1977.II.2 „Tiesoje" skaitėme rašytojo J. Baltušio straipsnį-atsakymą užsienio žurnalistui, „Figaro" laikraščio korespondentui, pavadintą „Kreivas veidrodis".
Nemačius „Figaro" straipsnio yra sunku spręsti, kiek jame tiesos. Reikia prileisti, kad korespondentas, dieną kitą pasižvalgęs Lietuvoje, negalėjo susidaryti išsamesnio vaizdo.
Bet mus nustebino J. Baltušis, žinomas mūsų visuomenei kaip didelio talento rašytojas, gražiai nušvietęs ne vieną netolimos mūsų praeities lapą, atviromis akimis žvalgęsis Amerikoje ir matęs ten ne tik šiukšlių, bet ir gėlynų, ko nepajėgė pamatyti kai kurie kiti mūsų rašytojai, kurie ten lankėsi. Jo straipsnis, užgriebęs įvairias Lietuvos gyvenimo sritis—ekonominę, kultūrinę, politinę, istorinę, religinę—išėjo panašus į kreivą veidrodį. Tai akivaizdu paskaičius kad ir tas eilutes, kur liečiamas religinis aspektas.
J. Baltušis piktinasi „Figaro" korespondentu, kam šis rašo: „Tarybinis režimas smarkiai varžo tikybą (uždaro bažnyčias, seminarijas, vienuolynus), negali viešai tikėti tie, kas nori turėti gerą darbą". Ko piktintis? Juk tai gryniausia tiesa?
O gal mūsų gerb. rašytojas nežino, kad, sakysim, tokiame Vilniuje iš kelių dešimčių bažnyčių veikia tik kelios? Kaip jis paaiškintų, kodėl jos uždarytos? Pačios užsidarė? Buvo toks potvarkis 1948 m., kuriuo Lietuvoje buvo uždaryta daug bažnyčių; ne tik bažnyčių, bet ir visi vienuolynai.
J. Baltušis žino, kad „Kauno mieste veikusi Kunigų seminarija veikia ir šiandien". Bet kaip ta seminarija , veikia? Senosios patalpos atimtos, dabartinės patalpos nežmoniškos, studijuojančių skaičius apribotas, bažnytinė vyresnybė negali laisvai pasirinkti nei dėstytojų, nei priimti studentų. Beje, ar žino J. Baltušis, kad anksčiau seminarijos dar veikė Vilniuje, Vilkaviškyje ir Telšiuose? O kur dabar jos? Ar jis žino, kokius kryžiaus kelius turi nueiti tie, kurie nori tapti kunigais? Ar tai nėra tikybos varžymas?
Sasnava
LTSR Vidaus reikalų Ministrui
pil. Valaitytės Bronislavos, Jeronimo,
gyv. Sasnavoje, Kapsuko rajone,
P a r e i š k i m a s
1976 m. gruodžio 17 d. Lazdijuose mane sulaikė milicija ir smulkiai iškrėtė. Savo 1977.1.27 raštu Nr. 2/13-V-18 LTSR VRM kadrų skyrius man pranešė, kad kratos pareikalavo šalia manęs sėdėjusi moteris, kuri pasiskundė Veisėjų m. DŽDT Vykdomojo komiteto pirmininkui Vaikšnorui esą jai dingęs rankinukas su pinigais ir vagyste įtarianti mane. Tai buvo piktas melas ir šmeižtas, nes tą dieną šalia manęs autobuse sėdėjusi moteris su jokiu nusiskundimu niekur nesikreipė.
1977 m. vasario 1 d. pasiunčiau pirmininkui A. Vaikšnorui pareiškimą, prašydama nurodyti šmeižikės pavardę ir adresą, kad galėčiau ją perduoti teismui, bet jis iki šiol man nieko neatsakė. Nors nesinori tikėti, kad visas šitas šmeižtas yra išgalvotas paties A. Vaikšnoro, man rodos, kad atsakingas tarybinis darbuotojas neturi teisės slėpti šmeižikus.
Prašau išreikalauti, kad Veisiejų DŽDT Vykd. komiteto pirmininkas A. Vaikšnoras praneštų šmeižikės pavardę ir adresą.
B. Valaitytė
Sasnava, 1977.III.12.