Rytų Berlyne išeinąs kairiųjų katalikų laikraštis „Begegnung" (1978-7), aprašydamas katalikų gyvenimą Kišiniove (Moldavijos TSR), užsimena ir kai ką daugiau, būtent, „nelegalią pogrindžio spaudą", kuri yra gaminama Lietuvoje. Anot „Begegnungo", šios spaudos teikiamų informacijų tikrumo niekas negarantuoja, ir savo atsakomybę jaučią redaktoriai neturėtų remtis anonimine informacija, kaip tai elgiasi Vakarų Berlyne išeinąs „Petrusblatt", kuris iškreiptai vaizduoja klierikų padėtį Tarybų Sąjungoje.
Cituojama iš 1978.IV.30 „Petrusblatt": „Ukrainos, Baltarusijos ir kitų tautybių katalikams jaunuoliams neleidžiama mokytis Kauno ir Rygos kunigų seminarijose". Kaip argumentas prieš šį tariamai melagingą teiginį, paduodamas Kišiniovo klebono kun. Vladislavo Zavalniu-ko pavyzdys: jis, 26 metų ukrainietis, seminariją baigęs Rygoje . . .
Iš tiesų jaunuoliai iš kitų respublikų gali mokytis Rygoje ar Kaune, jei . . . gauna leidimą, bet tokia laimė retai kam nusišypso. Dažniausiai jie įstoja į seminariją kaip Lietuvos ar Latvijos respublikų piliečiai, čia apsigyvenę ir prisiregistravę bei padirbėję kokį nors darbą. Reikia manyti, kad panašiu keliu į seminariją pateko ir V. Zavalniukas.
Kitus kaltindamas neteisingų žinių skleidimu, „Begegnungas" turėtų žinoti, kad net savų respublikų piliečiai ne visi gauna leidimą įstoti į kunigų seminariją, o svetimų respublikų piliečiams juo labiau yra apsunkintas įstojimas.
Nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos metų Lietuvoje visokiausiais būdais yra draskomos, pjaustomos, deginamos ir kitaip naikinamos lietuviškos ir kitokiomis kalbomis knygos, kurios savo turiniu, atskiromis mintimis bei idėjomis trukdo okupantui ir vietiniams kolaborantams įgyvendinti pragaištingus jų planus Lietuvoje— lietuvius moraliai palaužti ir po to visus juos nutautinti.
Toks lietuviško žodžio persekiojimas ir jo fizinis naikinimas tebevykdomas ir dabar. Tiesa, ne visada tas spausdintas žodis būna okupantui „nusikaltęs". Jis gali praeiti ir pro trigubos (autoriaus, redaktoriaus ir valstybinio cenzoriaus) cenzūros filtrus. Tačiau ir po to jis gali būti sunaikintas. Sunaikintas specialiais įsakymais, jei autorius vėliau kuo nors valdžiai nusikalto ir iš viso nepatinka. Taip šį kartą atsitiko ir su rašytoju ir poetu T. Venclova, drąsiu Žmogaus teisių Lietuvoje gynėju, KGB persekiojimų priverstu emigruoti į JAV.
Žemiau pateikiame gėdingus dokumentus, išsiuntinėtus bibliotekų direktoriams ir knygynų vedėjams, atskleidžiančius nelogiškumą ir „kultūrą" bei moralę tų, kurių iniciatyva panašūs įsakymai bei patvarkymai yra leidžiami.
Pridedamų dokumentų išsiuntimo datą, jo numerį, įsakymo egzemplioriaus numerį ir gavėjo adresą praleidžiame.
Rugpiūčio mėn. viduryje paaiškėjo, kad tarybinė valdžia leido mokytis Kauno Kunigų seminarijoje 20 klierikų. į pirmąjį kursą priimti klierikai: Stanislovas Anužis, Gediminas Bulevičius, Pranas Civilis, Kazimieras Daugėla, Romualdas Dulskis, Algirdas Gavenauskas, Algis Genutis, Jonas Ivanauskas, Donatas Jasiulaitis, Remigijus Jonkus, Stanislovas Kazėnas, Algirdas Kildušis, Simutis Marciukevičius, Petras Matukevič, Petras Purlys, Gvidas Pušinaitis, Vidas Saukaitis, Jonas Šutkevič, Virginijus Veilentas, Juozas Klimavičius.
Klierikas Juozas Klimavičius vieneriems metams atleistas iš Seminarijos atidirbti valdžiai už mokslą (turi kinomechaniko specialybę).
Iš II kurso visam laikui pasitraukė Vilniaus vyskupijos klierikas Rimas Dalgėda.
Atleistas iš paskutinio kurso Vilniaus arkivyskupijos klierikas Algis Kazlauskas.
Šiais metais stojantieji į Seminariją, kaip ir anksčiau, buvo verbuojami dirbti KGB agentais.
Eilė klierikų—Kazimieras Meilus, Vladas Petraitis, Antanas Gylys ir kiti mokslo metų pradžioje buvo iškviesti tardymui į Kauno KGB skyrių. Tardymai sukosi apie klieriką Petrą Blažuką, kuris šiuo metu civilinės valdžios yra išvarytas iš Seminarijos.
Kaunas
Sveikinimo telegrama
Šventasis Tėve,
Vos išgirdę žinią „Habemus Papam", galingo džiaugsmo impulso pagauti, malda, širdimi ir telegrama skubame į Romą ir reiškiame Lietuvos dvasininkijos (nors techniškai negalėjome su visais susitikti), tikinčiųjų ir visų tų vardu, kuriems tikėjimas ir Bažnyčia yra brangesnė už asmeninę gyvybę, susižavėjimą, meilę ir pagarbą. Be to, iškilmingai deklaruojame: Lietuva visada ištikima Apaštalų Sostui.
Šventasis Tėve, Jūs kaip niekas kitas geriausiai suprantate mūsų problemas, viltis ir lūkesčius. Teranda Jūsų kilnioje širdyje ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje reikalai atitinkamą vietą. O mes nuolat melšime Aukščiausiąjį per garbingąjį Dievo tarną arkivyskupą Jurgį Matulevičių visokeriopos Jums Dievo palaimos ir pagalbos įgyvendinti milijonų tikinčiųjų ir geros valios žmonių gyvybinius lūkesčius.
Lietuva-Kaunas
Kunigai: Mykolas Buožius
Pranciškus Gaižauskas
Liudvikas Siemaška
Jonas Rakauskas
Jonas Kazlauskas
Jonas Augustauskas
Juozas Vaičeliūnas
Romas Macevičius
Juozas Čepėnas
Alfonsas Svarinskas
Kaunas
29-sios vidurinės mokyklos vadovybė gavo „pipirų" iš aukščiau už apleistą ateistinį darbą: vienas mokyklos abiturientas, Jonas Ivanauskas, įstojo į Kunigų seminariją.
Daug uolumo parodo Vlf klasės auklėtoja Dana Mikaliūnienė. Mokiniai nori ar nenori—auklėtoja D. Mikaliūnienė užriša raudoną kaklaryšį ir jau esi pionierius.
Mokinė Laima Sutkutė taip uždėtą kaklaryšį išdrįso nusirišti, už tai susilaukdama daug nemalonumų. Galiausia išsikvietė mokinės motiną:
—Jūsų mergaitė liko klasėje vienintelė balta varna, — priekaištavo motinai auklėtoja.
***
Gargždai
(Klaipėdos raj.). š. m. rugsėjo 9 d. buvo laidojamas Justinas Stanijauskas. Jo duktė mokosi II-je vid. mokykloje IVc klasėje. Klasės vadovė Petrauskienė, norėdama parodyti užuojautą savo mokinei, netekusiai tėvelio, atsivedė savo mokinius į laidotuves, bet, pamačiusi prie kapų belaukiantį kunigą, įsakė vaikams sudėti gėles po neštuvais šalia šiukšlyno ir dingti iš kapų.
Gaila, kad mūsų tarybinėje mokykloje dirba tokie neišsiauklėję mokytojai, kurie vietoje užuojautos liūdniausią valandą padaro artimiesiems tiek daug skausmo. Geriau laidotuvėse visai nedalyvauti, negu elgtis nekultūringai.
Moldavija Sloboda-Raškovas
Šio kaimo katalikai yra už įstatymo ribų—pasmerkti mirti be religinių patarnavimų, štai keletas faktų:
Ligonės Teofilės Oleinik vaikai kreipėsi į Raudonojo Kryžiaus organizaciją Maskvoje teiraudamiesi, ar sovietų valdžia turi teisę uždrausti mirštančiai ligonei pasikviesti kunigą. Raudonasis Kryžius 1978 m. rugsėjo 6 d. Oleinik pareiškimą persiuntė Moldavijos Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui, prašydamas išspręsti Oleinik klausimą. Raštą pasirašė kanceliarijos viršininkas A. L. Samoilovas.
1978 m. rugsėjo 13 d. T. Oleinik gavo šitokį atsakymą: „Į jūsų laišką, adresuotą Raudonajam Kryžiui, atsakome, kad Kamenkos rajonas neturi registruotos religinės katalikų bendruomenės ir registruoto jų aptarnavimui kunigo; kunigo pakvietimas iš kito rajono sprendžiamas vietinės valdžios" (šiuo atveju Kamenkos rajono). Pasirašė Moldavijos Religijų reikalų įgaliotinio pav. A. I. Raneta. Kamenkos raj. valdžia nė girdėti nenori apie tai, kad vienintelis visoje Moldavijoje katalikų kunigas turi ne tik teisę, bet ir pareigą aptarnauti visus, ypač mirties pavojuje esančius katalikus.
Kun. V. Zavalniuk gavo telegramą iš Raškovo, kurioje prašo jį atvykti pas mirštančią ligonę Domininką Pogrebnąją. Kunigas su telegrama kreipėsi į įgaliotinį. Šis kunigui vykti pas ligonę griežtai uždraudė. Su dideliu skausmu kunigas paskelbė per pamokslą, kad vykti pas ligonį jam griežtai uždrausta. Po dviejų dienų vėl skubi telegrama—prašo atvykti katalikiškai palaidoti mirusią anksčiau minėtą ligonę.
Saugumui reikia didelio maštabo išdavikų
J. E. vysk. K. Paltarokas savo kancleriu ir vyskupu įpėdiniu buvo bepasirenkąs Utenos kleboną ir dekaną kan. Joną Kriščiūną.
Vos tik kanauninkas persikėlė į Vilnių, netrukus iš jo staiga pabėgo į provinciją, į altariją. Vėliau buvo paskirtas Vyžuonų klebonu, kur ir mirė.
Mane paprašęs laikyti paslaptį, pasipasakojo, kas jam nutiko Vilniuje.
Vos jam ten nusikėlus, saugumas puolė jį baisiai tardyti ir tardė penkias dienas. Jį viliojo vaikiškais pažadais: „Turėsi mašiną. Važinėsi, kur norėsi, net po užsienį . . ." Grasino baisybėmis. Viena iš didžiųjų ši: „Grįši atgal ir smirsi kolchoze! . ."
Bet patys reikšmingiausi buvo šie žodžiai: „Smulkių niekšų mums gana. Mums reikia padėjėjų didelio maštabo, kad mums atstovautų (padėtų) ir užsienyje tarptautinėse konferencijose, taikos konferencijose . . ."
Kanauninkas J. Kriščiūnas nesutiko, ir jį staiga išgujo iš Vilniaus į altariją.