Sovietinei valdžiai didelį susirūpinimą kelia ne tik kunigų aktyvi veikla, bet ypač jaunimas, kurio neįmanoma sužavėti komunistiniais idealais — melas ir prievarta visiems akivaizdžiai matoma. Nors sovietiniai įstatymai draudžia vaikams patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose, giedoti chore, grupiniai mokytis tikybos, bet visoje Lietuvoje šie įstatymai yra atvirai ignoruojami. Kunigai viešai katekizuoja vaikus. Beveik kiekvienoje parapijoje vaikai tarnauja Mišioms, dalyvauja procesijose, daug kur susikūrę bažnytiniai vaikų chorai.
Kad Lietuvos kunigai ir tikintieji per daug neįsidrąsintų, 1979 m. rugsėjo 18 d. Astrave įvyko teismas už vaikų katekizaciją. Kaunietė Angelė Ramanauskaitė atsistojo prieš sovietinį „liaudies" teismą ir buvo kaltinama, kad išdrįso „vaikų sielas tempti į tamsą", t.y. mažam būreliui Baltarusijos lietuviukų papasakoti apie Dievą. Tačiau šis teismas nenugąsdino nei Ramanauskaitės, nei jame dalyvavusiųjų. Ne vienas sakė: „Kitais metais, Angele, dešimt atvažiuosime mokyti vaikų apie Dievą!"
Astravo teismas vieną tikslą neabejotinai pasiekė — daugeliui apčiuopiamai parodė marksistinės ideologijos bankrotą. Daugelis pamatė, kad Baltarusijos tikintieji kur kas labiau yra užguiti ir pavergti negu Lietuvoje. Tiems, kurie dalyvavo Astravo teisme, niekas neįrodys, kad yrą ko nors vertas sovietinis teisingumas.
TSRS Generaliniam Prokurorui
Pil. Ramanauskaitės Angelės, Mykolo,
gyv. Lietuvos TSR, Kauno rajonas, Raudondvaris,
Pakalnės g., 29,
P a r e i š k i m a s
Šių metų liepos 17 d. išvykau pas Baltarusijoje, Astravo raj. Girių km. gyvenančius lietuvius.
Liepos 20 d., man užėjus svečiuosna į Lukšų namus ir su vaikais žaidžiant lietuviškus žaidimus, mokant lietuviškų dainelių ir skaitant pasakas bei nuoširdžiai su jais besikalbant, tarp kitko ir apie religiją, į namus atvyko Girių ir Rimdžiūnų mokyklų mokytojai bei įgėrę deputatai, o taip pat Astravo raj. prokuroras Abramovič, porą tardytojų ir milicijos darbuotojai.
Įsiveržę į kambarį tardytojai ir deputatai pareikalavo dokumentų, kurių su savimi neturėjau. Paskui pradėjo piktai ir įžūliai moralizuoti: „Ko jūs čia važinėjate ir kam vežate tas lietuviškas knygas, kam renkate folklorą, kuris nereikalingas nei jums, nei mokslui. Lietuvių kalba šiose salose baigia išnykti ir gyventojams ji nereikalinga, o jeigu norite su vaikais žaisti ar paskaityti lietuviškas knygas — eikite į mokyklą ir, gavusi direktoriaus leidimą, galėsite su vaikais užsiiminėti". Paskui tęsėsi ilgi vaikų kamantinėjimai su grasinimais ir neleistinų menamų klausimų uždavinėjimas. Prokuroras Abramovičius, piktai keikdamas lietuvius, juos vadindamas išsigimusiais nacistais, trankydamas kumščiais stalą, reikalavo, kad studentai čia nevažinėtų ir savo folklorą rinktų Lietuvoje, o ne Baltarusijoje, nes po folkloro priedanga esą skleidžiamas buržuazinis nacionalizmas ir religijos prietarai. Vakare, sustatę aktą, mane išvežė į Astravo miliciją mano asmenybei ir gyvenamajai vietai išaiškinti.
Liepos 24 d. mane išsikvietęs prokuroras Abramovičius užvedė baudžiamąją bylą, kaltindamas mane organizuotu vaikų religijos mokymu ir religinės literatūros platinimu, nors religinės literatūros pas mane buvo rasta tik po vieną egzempliorių. Tardymo metu jis primygtinai reikalavo pasakyti, kas mane čia atsiuntė ir kokie studentai lietuviškose kaimuose su manimi buvo anksčiau. Po tardymo jis pareiškė, kad šį vakarą būsiu išvežta į Lydos specpriėmimo — skirstymo skyrių, kur per mėnesį laiko bus išaiškinta mano asmenybė bei gyvenamoji vieta. Pareiškė, kad esu sulaikyta už valkatavimą.
Sovietinė valdžia 8 mėnesius tylomis pakentė TTG Katalikų Komiteto veiklą, tačiau po to, kai 522 Lietuvos kunigai ir 2 vyskupai solidarizavosi su TTG Katalikų Komitetu, valdžios kantrybė trūko. Du katalikų Komiteto nariai — kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Sigitas Tamkevičius buvo iškviesti į LTSR Prokuratūrą ir perspėti, kad gali būti už savo veiklą patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LTSR BK 68 str. 1 d. Kun. Alfonsą Svarinską perspėjo respublikinio prokuroro pavaduotojas A. Novikov, o kun. Sigitą Tamkevičių pats respublikinis prokuroras Kairelis. Abu kunigai atsisakė pasirašyti įspėjimą ir LTSR Prokuratūrai pasiuntė atsakymus į pareikštus kaltinimus.
* * *
Kun. Alfonso Svarinsko pareiškimas LTSR Prokurorui
Lietuvos TSR Prokurorui
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
Apaštališkajam Administratoriui Vyskupui
Liudvikui Poviloniui,
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetui
Kun. Alfonso Svarinsko,
Viduklės R.K. parapijos klebono,
P a r e i š k i m a s
šių metų rugsėjo 2 d. (sekmadienį) apie 10 val. Raseinių rajono prokuratūra įteikė šaukimą atvykti rugsėjo 3 d. į Lietuvos TSR prokuratūrą Vilniuje, Gogolio g. 4, kab. 55.
Sekančią dieną 16 vai. jau buvau nurodytu adresu. Saugumo organų priežiūros prokuroras Bakučionis, kuris dar 1961 metais mane teisė už akių Vilniuje (tuo kartu buvau Mordovijos lageryje), padarė „ypatingai pavojingu recidivistu", apvilko dryžiuotais konclagerio rūbais su visomis baisaus rėžimo pasekmėmis. Jis mane nuvedė pas Lietuvos TSR prokuroro pirmąjį pavaduotoją A. Novikovą. Pastarasis mane apkaltino dviem punktais:
1) visuose mano pamoksluose raudona gija praeina antitarybiškumas. Ir paaiškino, kad kuomet sakau žodį „bedievis" suprantu tarybine valdžią,
1979 m. balandžio 20 d. mirė Daugailių bažnytinio komiteto pirmininkas Juozas Tarulis iš Mikalajūnų kaimo, sulaukęs beveik 80 m. amžiaus.
1979 m. balandžio 30 d. apylinkės pirmininkė A. Stankevičienė telefonu pasiteiravo klebono kun. Petro Baltuškos, ar jau yra išrinktas naujas bažnytinis komiteto pirmininkas. Jai buvo atsakyta, kad dar nėra, bet šis klausimas greitu laiku bus išspręstas. Ji dar pasidomėjo, kas yra tas kandidatas į pirmininko pareigas? Klebonas atsakė:
— Aš pats.
— Jūs negalite būti pirmininku, — nusigando pirmininkė.
— Kodėl? — ramiai paklausė kun. P. Baltuška.
— Jūs kulto tarnas.
— Ne. Aš ne kulto tarnas, bet kunigas. Tai žymiai daugiau, kaip kulto tarnas. Prašome nemaišyti sąvokų. Ar jus einančią apylinkės pirmininkės pareigas kas nors vadina apylinkės tarnaite, ar sako: „Buvau apylinkėje, bet apylinkės tarnaitės neradau". Ar gydytoją kas nors vadina ligonių tarnu, ar kiaulių šėrėją yra kiaulių tarnaite? Ar rajono pirmininką vadiname rajono tarnu? Ne.
— Tai aš čia nežinau. Tarkis su rajono pirmininko pavaduotoju Labanausku. Jeigu jis jus patvirtins . .
— Kol jis man nieko nesakys ir aš jam nieko nesakysiu, nes čia yra bažnyčios vidaus reikalas, — paaiškino klebonas.
Rugpjūčio 25 d. į pavakarę Tytuvėnuose pasirodė jaunimo būreliai, dauguma 14-20 metų amžiaus. Be triukšmo, be tokiais atvejais jau mums įprastų keiksmų ir stumdymosi besišypsąs jaunimas „okupavo" visas laisvas miestelio vietas po stogais. Miestelis nejučiomis, tiesiog nepastebimai, susiurbė tūkstantinę jaunimo masę. įdomu, kad gyventojai juos mielai priėmė, nepastebimai sutalpino tyliai solidarizuodamiesi jaunimo sumanymui. Žmonės patikėjo, kad tokie nesugadins padargų, nepavogs ko nors, nepadegs pašiūrėje ar kluone šieno (nė vieno nesimatė rūkančio).
Kažką pajutęs, miestelio centre sėdėjo uniformuotas pareigūnas su keliais neuniformuotais ir budriai dairėsi, ypač jų žvilgsniai ieškojo mašinų.
Graži, barokiniai iškilminga bažnyčia, naujai suremontuota, skoningai giedromis spalvomis vyrauja oranžiniai ir auksiniai akcentai sveikino kiekvieną įeinantį.
Vakarinių šv. Mišių metu lotyniškas Mišias giedojo latvių choras. Jaunimas bažnyčioje vieningai ir aiškiai atsakinėjo maldas, šv. Komuniijos pakilo visa bažnyčia ir suklaupė prie Dievo stalo.
Rytojaus dieną, dar toli prieš ankstyvąsias šv. Mišias bažnyčia vėl buvo pilna. Tai vienoje vietoje, tai kitoje bažnyčios vietoje skambūs jaunatviški balsai užvesdavo giesmę, prie kurios tuojau prisidėdavo visa bažnyčia.
Išėję iš bažnyčios jaunimas išsirikiavo po keturis. Nutarė žygio metu elgtis kaip bažnyčioje: nesikalbėti, neatsakinėti į pašalinių klausimus, giedoti ir melstis. Daugelio rankose mirgėjo gėlės, tarp pirštų matėsi rožiniai (rožančiai). Tai atgailos eisena už savo ir kitų nuodėmes, už blaivybės akciją tautoje, už jaunimo prisikėlimą.
Nuorašas:
LIETUVOS TSR AUKŠČIAUSIOSIOS
TARYBOS PREZIDIUMUI
Iki šiol nesame gavę jokio Jūsų atsakymo į savo kolektyvinį pareiškimą. Mus stebina tai, kad aukščiausios Lietuvos TSR įstaigos nesilaiko įstatymų: Konstitucijos 47 str. įpareigoja atsakyti į pasiūlymus ir pareiškimus.
Trumpą raštą atsiuntė tik Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. Bet tai tik atsirašinėjimas — savo rašte įgaliotinis nė neužsimena apie mūsų pasiūlymus, prašymus, kuriuos išdėstėme penkiuose savo pareiškimo išvadų punktuose. Įgaliotinis palietė tik vieną iš jų — būtent tai, kad kol kas nenumatoma atšaukti Religinių susivienijimų nuostatų. Tiesa, įgaliotinio įstaigos darbuotojai įvairiomis progomis, o ir pats įgaliotinis š.m. liepos 20 d., iškvietęs į Vilnių vyskupus ir valdytojus, kalbėjo esą mūsų pareiškime vien tik abstraktūs teiginiai be jokių faktų. Minėtiems tarybiniams pareigūnams ypatingai nepatinka mūsų pareiškime minimas siaubingas tikinčiųjų, aktyviai pamaldose dalyvaujančių, vaikų terorizavimas bei niekinimas.
Nenorėdami ištęsti savo pareiškimo, mes konkrečių faktų nenurodėme: vaikų terorizavimas vyksta Lietuvoje tokiu mastu, kad galima faktų prirašyti ištisus tomus. Pateikiame Jums tik keletą faktų apie vaikų terorizavimą trijų rajonų mokyklose š.m. pavasarį:
Mažeikių III-je vidurinėje mokykloje anketose mokiniai buvo verčiami raštu išvardinti visų savo klasės bei mokyklos tikinčiųjų mokinių pavardes. Sausio mėn. I-os vid. mokyklos IX d. klasėje mokyt. Bučienė net privertė dalyvauti komjaunimo susirinkime nekomjaunuolę Marytę Česniauskaitę ir svarstė jos „nusikaltimą" — lankymąsi bažnyčioje. Tos pačios vid. mokyklos mokyt. Grigaliūnienė, bausdama už bažnyčios lankymą IV c klasės mok. Ritą Ruzgytę, palikdavo ją po pamokų ir reikalavo atsivesti tėvus; taip pat elgėsi ir mokyt. Narkienė su mok. Santa Bučyte.
Kaunas
1. 1979 m. rugpjūčio 8 d. saugumiečiai: tardyt, vyr. ltn. Rainys, mjr. Raudys ir kpt. Stankevičius padarė kratą pas Liuciją Kulvietytę, gyv. Kaune Kulvos g. Nr. 28-8, norėdami paimti „antitarybinius leidinius, dokumentus bei technines jų dauginimo priemones". Krata tęsėsi 5 vai. ir jos metu paimta:
Lietuvių kalbos istorija (spausdinys),
„Aušrelė",
Nemaža įvairių straipsnių, kuriuose matosi pataisymų ir redagavimo žymių.
2. 1979 m. rugpjūčio 8 d. saugumiečiai: tardyt. Matulevičius, Aloyzas Kazlauskas ir Romas Sujeta 5 valandas krėtė Vitalijos Žvikaitės butą, esantį Kulvos g. Nr. 28-2. Kratos metu paimta:
Rašomoji mašinėlė „Optima"
knyga „Lietuvių archyvas" IV t.,
knyga „Lietuvių poezija išeivijoje 1945-1971 m.,
knyga „Kultūra ir civilizacija",
leidinys „Rūpintojėlis" Nr. 6,
„LKB Kronika Nr. 30,
nemaža įvairių straipsnių iš Lietuvos istorijos ir kt.
* * *
Po kratos Liucija Kulvietytė ir Vitatoja Žvikatė buvo tardomos saugume. Iš tardymo matyti, kad saugumiečiams labai nepatinka kraštotyra, literatūra, liečianti lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją.