TSKP Centro Komitetui,
LTSR KP Centro Komitetui
LTSR Švietimo ministerijai,
LTSR Aukštojo ir spec. vid. mokslo ministerijai,
Profesinio techninio mokslo komitetui prie LTSR
Ministrų Tarybos.
Iki šiol LTSR bendro lavinimo vidurinėse mokyklose vaikai rusų kalbos buvo mokomi nuo II-os klasės II-o pusmečio ir aukštosiose mokyklose lietuviams buvo dėstoma daugiausia gimtąja kalba. Visasąjunginės mokslinės .partinės konferencijos „Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba" (įvykusios 1979 m. V.22-24 d.d. Taškente) rekomendacijose siūloma pradėti mokyti rusų kalbos ikimokyklinėse įstaigose nuo 5 m. amžiaus, o bendrojo lavinimo mokyklų vyresnėse klasėse, visose profesinėse, specialiųjų vidurinių ir aukštųjų mokyklų 2-3 kursuose pradėti dėstyti tik rusiškai, jeigu mokiniai ir studentai to pageidauja.
Kadangi vaiko mąstymas gimtąja kalba susiformuoja tik pradinėse klasėse, pradėjus mokyti antrosios kalbos anksčiau, vaikas blogiau išmoksta ir gimtąją ir antrąją kalbą, mažiau gabūs vaikai net protiškai lėčiau vystosi. Dėstant bei skaitant ne gimtąja kalba, visi vaikai sunkiau supranta ir įsimena.
Didžiai Gerbiamiems Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos Kunigams
Adventas — atgailos laikas. Skelbti atgailą yra didelė kunigo pareiga. „Taisykite Viešpačiui kelią" (Mt. 3,3). „Jei neatsiversite visi pražūsite" (Lk 13,3). Net ir tada, kai tradiciniai pasninkai nyksta ar nustoja savo reikšmės, pati atgailos pareiga nemažėja, tik vietoje senų jos formų iškyla naujos. Taip ir mūsų dienomis, kai vis grėsmingiau plečiasi besaikis girtavimas, kai jis, tarsi gyvą organizmą ėdantis vėžys, žlugdo Dievo tautos moralę, gyvenamasis momentas primygtinai reikalauja naujos pasninko rūšies — blaivybės, abstinencijos, susilaikymo nuo alkoholinių gėrimų.
Į abstinenciją ir blaivybę šiandien reikia žiūrėti kaip į labai rimtą atgailos dorybę. Jos laikytis, ją skelbti, tai reiškia su didelėmis valios pastangomis irtis prieš srovę, laužyti įsisenėjusius papročius. Bet tai ir yra pati atgailos esmė: gyvenimo reforma, gyvenimo tvarkos atstatymas, pakilimas iš rutinos. Tokie dalykai niekam nėra lengvi, bet reikalingi ir būtini. Prašome todėl Gerbiamus Kunigus ateinančio Advento metu rekolekcijose, sakykloje, klausykloje ir kiekviena kita proga kviesti tikinčiuosius į šitokią šventą blaivybės atgailą, klebonijose apsieiti be alkoholinių gėrimų ir patiems visur rodyti abstinencijos pavyzdį taip, kad drąsiai galėtumėte visiems pasakyti kartu su apaštalu šv. Povilu: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi" (Kor. 11,1).
1979.XI.9...................................(Parašas)
(Vysk. L. Povilonis)
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
Apaštalinis administratorius
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
TSRS ATP Pirmininkui L. Breženevui
Lietuvos kunigų
P a r e i š k i m a s
Tik ką plačiai pasklido žinia, kad š.m. lapkričio mėn. 1 d. Maskvoje suimtas pravoslavų kunigas Glėbas Jakuninas. Tai ištikimas Provoslavų Bažnyčios sūnus, daugelį metų paskyręs ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Kun. Glebo Jakunino veikla nebuvo nukreipta prieš valstybinę santvarką ir pilnai suderinama su TSRS Konstitucijoje garantuojamomis teisėmis, šio garbingo kunigo suėmimas negali neiššaukti pasipiktinimo visuose teisingumą mylinčiuose žmonėse, nepaisant kokių jie bebūtų įsitikinimų, šis areštas gali pasiekti tik vieną tikslą: dar labiau susilpninti Tarybų Sąjungos prestižą pasaulyje.
Mes taip pat išreiškiame protestą prieš Tatjanos Velikanovos ir Antano Terlecko suėmimą. Jų veikla irgi buvo grynai humanistinė, siekusi, kad Tarybų Sąjungoje būtų gerbiamos visų piliečių teisės ir įsitikinimai.
Jau iš anksto galima spėti, kad šie trys asmenys — kun. G. Jakuninas, T. Velikanova ir A. Terleckas bus apkaltinti tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos šmeižimu. Visiems suprantama, kad toks kaltinimas labai negarbingas ir neįtikinantis.
Dar mes norime priminti, kad panašūs suėmimai nepasitarnaus tarptautinio įtempimo mažinimui ir kovai už taiką pasaulyje, nes visuotinės taikos pagrindas yra kiekvieno žmogaus teisių gerbimas.
J. Aničas ir J. Mačiulis savo knygoje „Katalikybės evoliucija" („Mintis", Vilnius, 1979) nusiskundžia, kad užsienio religinė lietuvių spauda skleidžia prasimanymus apie tikinčiuosius Lietuvoje, pvz., „Religinė praktika Sov. Sąjungoje yra laikoma baustinu nusikaltimu", „tikintieji laikomi įtartinais piliečiais" (p. 206).
Tepaaiškina gerb. autoriai kad ir tokį faktą. Saldutiškio vid. mokyklos VI kl. mokinys Juozas Valiulis 1973 metų vasarą patarnaudavo šv. Mišioms Labanoro bažnyčioje. Mokinys turėjo pirmūno vardą, bet vos tik prasidėjo nauji mokslo metai — jau ir parsinešė dvejetą!
Jo motina Veronika Valiulienė dėstė Plaučiškių pradinėje mokykloje. 1973 m. spalio 20 d. atvyko pas ją vizitatoriai: švietimo skyriaus vedėjas Ribokas, Metodinio skyriaus vedėjas Untulis ir komjaunimo sekretorė Kadzickaitė. Jie klausinėjo vaikus ne pagal programą dėstomų dalykų, bet. . . poterių ir katekizmo. Vaikai pagal savo amžių nusimanė neblogai religijos dalykuose ir drąsiai atsakinėjo. Paskui pasipylė vizitatorių tardomieji klausimai: kas vaikus išmokė tikėjimo tiesų? Vaikai ir vėl atsakinėjo: tėvelis, mamytė, brolis, sesutė . . . Dar toliau klausimai darėsi klastingesnį: „O kur jūsų tėvelis dirba? Ką dirba?" Čia vaikai pajuto kažką negera ir vengė tiesiai atsakinėti. Tuomet komisija kreipėsi į pačią mokytoją: „Ar, drauge, tikite į Dievą?" — „Taip, tikiu!" — ryžtingai visos klasės akivaizdoje ištarė mokytoja. „Jums ne vieta dirbti mokykloje," — tokia buvo vizitatorių išvada. Mokytoja tuoj pat parašė pareiškimą atleisti ją iš darbo ir įteikė „svečiams", bet šie nepriėmė — liepė važiuoti į Utenos švietimo skyrių. Sekančią dieną mokytoja, nuvažiavusi į rajoną, rado jau paruoštus atleidimui dokumentus. Ta pačia proga V. Valiulienei buvo pasakyta kad dėl jos nukentėsiąs ir Labanoro klebonas: jam uždės baudą, kodėl priima vaikus prie altoriaus. Lapkričio 1 d. ši trijų vaikų motina jau nebedirbo mokykloje.
Vos atvažiavus Vengrijos kardinolui Laslo Lekaj į Vilnių, įvyko priėmimas pas pravoslavų vyskupą Viktoriną. Priėmime dalyvavo ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis, kuris perskaitė savo kalbą, įgaliotinis savo kalbą pradėjo nuo Lietuvos geografijos ir paskui visą dėmesį sukaupė prie Bažnyčios gyvenimo klausimų. Anilionis pabrėžė, kad Lietuvoje esą daug nedrausmingų kunigų, nepaisančių tarybinių įstatymų. Prie nedrausmingųjų jis priskyrė Lietuvos jėzuitus, įgaliotinis neiškentė nepaminėjęs, kad Lietuvoje esąs susikūręs Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas, bet su jo nariais esą geriau nesusitikti.
Vėliau vengrų jėzuitų provincijolas Lietuvos vyskupams išsireiškė:
— Jeigu su mumis taip kalba, tai kaip jis kalba su jumis!?
Iš tikrųjų RRT įgaliotinis Petras Anilionis yra aršus Bažnyčios priešas, besilaikąs kietos stalininės linijos. Atrodo, tokio stiliaus įgaliotinis yra paskirtas tam, kad priverstų Lietuvos Ordinarus ir kunigus, nors ir drebant, bet vis tiek laikytis tarybinių — Bažnyčią griaunančių įstatymų. Ačiū Dievui, kunigai parodė reikiamo tvirtumo, belieka jo parodyti ir Ordinarams, kuriuos šiuo metu P. Anilionis skaudžiai terorizuoja.
* * *
Honolulu vykusi psichiatrų konferencija pasmerkė psichiatrijos panaudojimą prieš žmogaus įsitikinimus, jo laisvę ir sąžinę. Tačiau žmogaus teisių pažeidimai ne tik nesiliauja, bet įgyja vis naujas formas.
Kadangi studentų pašalinimas iš aukštosios mokyklos už religinius įsitikinimus yra akivaizdus nusižengimas elementariausioms žmogaus teisėms, Tarybų Sąjungoje pradedama naudoti vis labiau užmaskuotas priemones, kurių objektyviai nebūtų galima patikrinti. Valstybinių egzaminų metu įvertinus nepageidautinų studentų žinias „nepatenkinamai", jiems atimama teisė gauti diplomą ir dirbti pagal specialybę.
Kauno Medicinos institute 1978 m. pavasarį mokslinio komunizmo valstybinio egzamino metu VI kurso stud. Zita Veizbergaitė gavo nepatenkinamą pažymį. (Stud. Z. Veizbergaitė yra nekomjaunuolė, 1977 m. pavasarį buvo tardoma Valstybiname Saugumo komitete dėl religinės veiklos (žr. LKBK Nr. 27) ir apie tai buvo paskelbta per Vatikano radiją).
1979 m. pavasarį perlaikant mokslinio komunizmo egzaminą, jos žinios vėl buvo įvertintos „nepatenkinamai". Taip jai neleidžiama dirbti gydytojos darbo, nors specialybės dalykai valstybinių egzaminų metu išlaikyti gerai.
1979 m. pavasarį VI kurso stud. Valė Maršėnaitė sveikatos apsaugos ir socialinės higienos egzamino metu (katedros vedėjas doc. Kindžiulis) gavo „nepatenkinamai". Egzamino perlaikyti neleido, kol nebus aiškus mokslinio komunizmo egzamino rezultatas. Kaip ir reikėjo tikėtis, mokslinio komunizmo egzaminą „išlaikė" „nepatenkinamai". (Stud. V. Marčėnaitė — nekomjaunuolė, nuo I kurso Kauno Medicinos institute žinoma kaip tikinti ir praktikuojanti jaunuolė). Minėta studentė stropiai ruošdavosi ir pasisakydavo kiekviename mokslinio komunizmo seminare, Specialybės valstybinis egzaminas įvertintas „gerai".
1979 m. visoje Lietuvoje buvo renkami parašai, reikalaujant, kad būtų sugrąžinta bedievių atimta Klaipėdos katalikų Taikos Karalienės bažnyčia.
Surinkta 148149 parašai, kurie įrišti knygoje, susidedančioje iš 1589 puslapių ir pasiųsti TSRS ATP Pirmininkui L. Brežnevui. Knygoje įdėtos 56 nuotraukos.
Pateikiame knygos pradžioje įdėtą pareiškimo tekstą ir pareiškimo nuorašą, po kuriuo pasirašė 148149 Lietuvos tikintieji.
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui
L. Brežnevui
Nuorašai:
1) LTSR Ministrų Tarybai,
2) Religijų Reikalų Tarybos prie TSRS MT Įgaliotiniui
Lietuvos TSR Anilioniui,
3) Visiems Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams,
4) Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komitetui
Klaipėdos m. ir visos Lietuvos TSR katalikų (Adresas:
Klaipėda, ind. 235800 Tarybinės Armijos 41-5, bažnyčios
komiteto pirmininkas Saunorius Jonas, Petro)
P a r e i š k i m a s
Mes, Klaipėdos m. ir visos LTSR katalikai, pakartotinai kreipiamės į Jus, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininke, prašydami padėti mums, kad galėtume naudotis bažnyčios pastatu, kuris randasi Rumpšiškės gatvėje Nr. 6. šią bažnyčią, gavę raštišką leidimą 1956, pasirašytą LTSR MT Pirmininko M. šumausko, patys per 4 metus pasistatėme savo rankomis ir savo lėšomis, pirkdami medžiagas pagal valstybės paskyras.