Vilnius. Liepos 28-31 d.d. iš Kybartų, Vilkaviškio, Kapsuko bei kitų Lietuvos vietų į Vilniaus KGB buvo pasiųsta daugybė sveikinimo telegramų, vardo dienoje adresuotų suimtajam Kybartų parapijos klebonui, TTGKK nariui kun. Sigitui Tamkevičiui. Tikintieji norėjo bent kuklia atvirute ir keletu šiltų žodžių išreikšti savo meilę ir pagarbą saugumo izoliatoriuje kalinamam kunigui. Deja, beveik visos telegramos buvo grąžintos siuntėjams su paaiškinimu — adresatas nurodytoje vietoje negyvena.
* * *
Šiemet sukanka 20 metų kai Viktoras Petkus eina Gulago salyno keliais. Ta proga jis rašo:
„Jaunystės metais jau teko atsidurti tiesiog gyvenimo malūne, kur neišvengiamai tenka pabūti tarp girnų, kur reikia kažką žinoti ir apsispręsti, kad išliktum. Bet gyvenimo upė nusinešė detalių kalnus, drama nuslūgo, bepaliko esmės projekcija, jos ieškojimas ir suvokimas.
Atminties dėka daugelis praeities dienų stovi čia pat, kaip artimi bičiuliai, o kartu yra simboliniai dydžiai, reiškiantys kultūros vertybių amžinumą ir pergalę konflikte su tironija visame pasaulyje . . . Nemaža dalis kalinių, badu privestų iki nužmoginimo, vis tiek neprarado vidinės dvasinės laisvės. Jie neprarado ir komunikatyvinės funkcijos. Dar daugiau: jie neprarado vilties ir tikėjimo, be kurių negali būti nei paties gyvenimo, nei kūrybos. O gal svarbiausia, jog ir tokiame pragare jų neapleido troškimas surasti pasaulyje ir žmoguje bent krislelį gėrio, meilės, taurumo. Jie teigė laisvo mąstymo jėgą ir grožį.
... Ir vėl matau išblyškusius ir pamėlusius veidus, tai užgesusiomis, tai karščiu degančiomis akimis, tik jau ne žmones, ne, bet vien kaulų ir odos kombinacijas, siūbojančias, pūstelėjus vėjui. Jie apstoja mane glaudžiu būriu. Taip, aš kartais matau juos visus kartu. Ir negaliu suprasti, kodėl taip pririša, ko jau seniai nebėra. Kodėl tos liesos rankos tiesiasi į tave, tie kaulėti pečiai tebenori atsiremti į tave. Kodėl tie žmonės neišnyksta, o vis tebevaikšto ir tebekalba. Nejaugi toji baisioji anų metų dilema — būti ar nebūti — padarė juos šimtmečiams nemirtingais.
Beveik jokio maisto nepagaminsi be vandens. Vandens problema. Ji mus persekioja per visą čia buvimą. Viena, kad vanduo čia labai blogas. Jo paviršiuje plaukioja kažkokie riebalai. Ištisais mėnesiais jis daugiau panašus į kakavą. Todėl nevirinto vandens gerti neįmanoma. Anksčiau bent maistui virti atveždavo švaraus vandens iš kaimelio. Bet paskui, matomai, kažkam bus šovusi mintis, jog per porą metų jau turėjome adoptuotis ir prie balos skysčio, todėl rezultate — turim ir valgyti, ir gerti tą skystimą. Antra — nuolatos trūksta ir tokio vandens, ypač rytais, ruošos metu. Be to, keista padėtis ir su tualetais. Niekur nėra vandens bakelių. Vanduo maža srovele teka siaurais vamzdžiais. Todėl iš pradžių reikia privarvinti kibirą, kad jis pakeistų bakelį. Tualetai visose kamerose atviri, neizoliuoti. Vienintelė ventiliacija per vienintelio kameroje lango orlaidę. Šiek tiek anksčiau kai kuriose kamerose nuo stalo pusės tualetą pridengė beveik pusantro metro aukščio skydeliu, o dabar tokį patį skydelį pastatė ir darbo kamerose tik jau nuo durų pusės. Niekados man nebuvo užklydusi mintis, kad teks gyventi ir dirbti išvietėje.
. . . Nuotaika gera. Daugiau traukia dangiškoji arba dieviškoji sfera. Tik iš jos kyla žmonijos gyvenimas, jos kultūra. Popiežius Jonas-Paulius II savo kalboje, pasakytoje Unesco rezidencijoje Paryžiuje prieš pora metų, birželio antrąją, šitaip antropologiškai paaiškino kultūros prigimtį: „Žmogus (. . .) yra vienintelis ontologine prasme kultūros objektas, subjektas ir riba." Kultūra, jo žodžiais tariant, pirmiausia susijusi dangiškąja sfera, dieviškuoju pradu negi nenugalėsime gamtiškojo prado, žemiškosios sferos. Tad galvas aukštyn! Tegul mūsų žvilgsniai būna nukreipti į Amžinąją Saulę. Ir todėl nesijaučiu blogiau, bet kasdien vis geriau ir geriau . . ."
1983 m. rugpjūčio 29 d.
* * *
Iš Antano Terlecko laiškų:
Paskutiniu laiku A. Terleckas yra tremtyje, kur stengiamasi palaužti jo valią, įsitikinimus: kurį laiką jis buvo priverstas gyventi viename kambaryje su psichiniu ligoniu; susirgus neleista išvykti į sanatoriją gydymuisi (vyr. leitenante S. M. Fedorčenko pareiškė: „Jūs tikitės sanatorinio gydymo? Jūs? Eto iskliūčeno!)", trukdoma korespondencija ir pasimatymai su artimaisiais.
„. . . Tiek daug minčių galvoje, tiek daug jausmų širdyje. Tačiau esu priverstas ir tremtyje cenzūruoti save. Juk niekas nepasikeitė, cenzūra liko ta pati . . ., o norisi, kad bent šį laišką gautumėt. Tad trumpai apie kelionę į tremtį. (A. Terlecką iš Kučino lagerioį tremtį išvežė 1982 m. spalio 27 d.). Kankino, tikrąja prasme kankino! Lagerio administracija šiltų baltinių neperdavė, maisto nusipikrti neleido . . . Negalvojau, kad gali būti bjauresnių kalėjimų už Smolensko. Pasirodo gali. 21 parą išlaikė Irkutsko kalėjime. Ką ten mačiau ir girdėjau, sunkiai patikėtumėt . . .
1958 m. po 35 km. kelionės „voronoku" nuvežė į lagerį visą sutinusį. Galvojau, kad didesnių kančių žmogus negali pakelti. Oi, gali! Gali tokiu pačiu „voronoku" Kolynos keliais nuvažiuoti daugiau 1000 kilometrų. Gruodžio 23 d. išvežtas iš Magadano kalėjimo; Kūčias galvojau švęsti Omsukčane. Deja, po 500 km. teko apsistoti Seinčanų kalėjime. Atrodė, kad Kūčios bus liūdniausios. Ne! Vakare sielą užliejo tokio beribio džiaugsmo banga, . . . pajutau esąs laimingiausias iš visų 3 milijonų lietuvių . . . Už tai visiems dėkoju už maldą . . .
Esu labai laimingas, kad likimas pasiuntė mane čia Lietuvos pasiuntiniu. (. . .) Teisybės negalvoju ieškoti. Negalvoju ir niekam skųstis . . . Viską jie gali! Tik bejėgiai vergu mane paversti. Blogiausiu atveju gali mane užmušti. Mirtis — ne blogiausia žmogaus baigtis . . ."
„1980-jų lapkričio 23-ją atvežtas į vieną iš Uralo lagerių, sužinojau, kad neseniai iš čia pasiliuosavo 15 metų partizanavęs ir tiek pat iškalėjęs Šerkšnys. Prieš keletą metų šiame lageryje kalėjo Simas Kudirka, Petras Plumpa, Šarūnas Žukauskas. Man buvo labai malonu girdėti, kad lietuviai esą drąsūs vyrai, principingi kaliniai, ištikimi draugai.
Po kurio laiko į Kučiną atvykęs iš kito lagerio ukrainietis geru žodžiu minėjo Pečeliūną ir Iešmantą. Pavasarį iš gretimo „speco" atvedė du ukrainiečius, o gerokai vėliau — kalmuką. Visi jie neslėpė pasididžiavimo, kad jų draugu buvęs didžiulės fizinės jėgos ir visur už įsitikinimus sugebąs kovoti Henrikas Jaškūnas. Labai gražiai jie atsiliepė apie 30 metų iškalėjusį, bet nepalūžusį Balį Gajauską.
Vienas gudas dažnai prisimindavo Vladą Lapienį. Jis pasakojo, kaip šis tvirtai laikėsi, buvo du kartus pasodintas į karcerį ir privertė konclagerio administraciją nusileisti.
1981 m. rugsėjo viduryje iš Mordovijos pervežė Mikolą Rudenko (nuteisę jo žmoną, vyrą nusprendė išgabenti toliau). Sužinojęs, kad aš lietuvis, Mikola visą vakarą pasakojo man apie Mordovijos lagerio lietuvius: V. Lapienį, P. Paulaitį, A. Žyprę, V. Skuodį, A. Janulį. Pats Mikola vertas gražiausių komplimentų, tačiau apie lietuvius jis kalbėjo neslėpdamas savo susižavėjimo . . .
Mikola pasakojo, kad dar Tarasas ševčenko iškėlęs Lietuvos ir Ukrainos sąjungos idėją. Prisiminus šią idėją, šiandien reikia geriau vieniems kitus pažinti, suprasti.
Mikola užbaigė mūsų pokalbį tokiais žodžiais: „Jūsų tauta — didvyrių tauta. Turite moralinę teisę didžiuotis ja". Seniai taip laimingas jaučiaus . . . Ačiū už tai jums visiems! Jūsų pavyzdys labai man buvo reikalingas kelionėje į Kolymą. Ir šiandien semiuosi iš jo jėgų." 1983.IV.7.
