Gintautas Iešmantas jau tremtyje, jis rašo:
"Jau penki metai jūsų žodis ir geri linkėjimai lydi mane sunkiame kančios kelyje. Jie teikė jėgų ir džiaugsmo, kad mano auka nedingo nežinios tamsoje, kad yra žmonių, kuriems rūpi nepažįstamo žmogaus likimas. Šiandien aš jau ištrėmime — nuo balandžio 5 d. ryto — ir turiu galimybę jums padėkoti už tą neįkainuotą dvasinę paramą, teiktą trumpučiais pasveikinimais, už širdžių ir sielų šilumą, pasiekusią mane Uralo sniegynuose, nežiūrint kliūčių ir galimų nemalonumų, žinoma, tik dalis jūsų laiškų buvo man įteikti, o paskutiniais metais aš jų iš viso negavau, bet jaučiu, kad yra, padėdami gyventi ir nė per mirksnį neprarasti vilties ir tikėjimo. Jie man taip pat skambėjo, kaip svaigus gimtinės balsas — toks brangus ir mielas nelemtoj tolybėje.
Paskutinius šešis mėnesius buvau 36-ajame lageryje. (...) Tėvas Alfonsas, kaip jį vadina kaliniai, visada žvalus, geros nuotaikos, kupinas tikėjimo ir vilties. Aš džiaugiuosi, kad likimas davė galimybę su juo susipažinti, tai nuostabios dvasinės stiprybės, plataus mąstymo ir žavinčios tolerancijos žmogus, kurio paliktas įspūdis niekada neišblės iš mano atminties. Kai žinai, kad yra tokių žmonių, kaip jis, darosi lengviau gyventi, jauti, kad iki galo nepalūžtančia ir viskam pasiryžusią širdimi ištversi, nešdamas rūsčios pareigos kryžių.
Dėkojame!
Nuoširdžiai dėkojame Pabaltiečių lygai už paskirtą premiją! Tai yra visos mūsų Tautos pastangų, kovos ir kentėjimų įvertinimas ir kartu paskatinimas dar uoliau dirbti ir aukotis.
Dėkojame visiems Broliams išeivijoje, kurie remia mūsų pastangas malda, žodžiu ir kitomis galimomis priemonėmis.
Teatlygina Jiems Gerasis Dievas!
* * *
Kretinga. 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje po sunkios ligos mirė ilgametis kalinys, ugningas kovotojas ir taurus žmogus Petras Paulaitis. Velionis palaidotas Kretingos kapinėse.
Šiauliai. 1983 m. rugpjūčio 28 d. Šiaulių raj. Švietimo skyriaus metodistas Jonas Jurevičius buvo pakviestas pas Švietimo skyriaus vedėją Krūmą. Vedėjas paklausė J. Jurevičiaus, ar buvęs per kaimyno Greičiaus laidotuves bažnyčioje. Metodistui paaiškinus, kad keliom minutėm buvo užėjęs (iš darbo išėjo leidus tiesioginei viršininkei) vedėjas pagrasino atleisti jį iš darbo už tariamą pravaikštą. Tai seniai reikėjo padaryti vien tik dėl jo brolio Mečislovo Jurevičiaus. Po kelių dienų J. Jurevičius buvo vėl iškviestas pas vedėją. Čia jo laukė rajono profsąjungos k-to pirm. Dirvonskienė, Švietimo skyriaus partsekretorė Mečvienė ir kt. Jurevičiui buvo pranešta, kad čia jam ne vieta dirbti ir rajono partijos sekretorės Abkaitės įsakymu bus atleistas iš einamų pareigų. Vedėjas Krūmas reikalavo, kad pakviestasis parašytų pareiškimą savo noru atsisakąs pareigų, kitaip į darbo knygelę bus įrašyta atitinkamas straipsnis, ir jis niekur negaus darbo. Taip metodistas J. Jurevičius, išdirbęs Švietimo skyriuje 17 m., apdovanotas LTSR Švietimo pirmūno ženkliuku ir garbės raštais buvo priverstas palikti darbą. Šiuo metu jis dirba Ginkūnų aštuonmetėje mokykloje eiliniu mokytoju.