Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
"Birželio 21 d. rytas man buvo pirmas po operacijos... ir kaip miela buvo perskaityti gera linkinčius žodžius.
Štai kaip aš atsidūriau Staro Sainakove. Gegužės 18 d. 5 val. grįžau, kaip įprasta, po darbo į baraką. Iškvietė į vachtą, paėmė pirštų antspaudus ir liepė atnešti visus daiktus. Po kratos nuvežė į Vsiesviatskajos stotį ir įsodino į Stolypiną. Čia sužinojnau, kad važiuoju į Tomską. Sekančią dieną buvau Sverdlovsko kalėjime. Kelias dienas praleidau vienutėje ir gegužės 22 d. naktį išvykau toliau. Per Tiumenę, Omską ir Novosibirską atriedėjome iki Maritinsko (Kemerovo sritis). Vieną naktį, pamaitinę blakes, iškeliavome atgal Tomsko link. Gegužės 27 d. jau buvome Tomsko kalėjime. Leido pasirinkti bendrą kamerą ar vienute.. Pasirinkau pastarąją, nes jau pakankamai buvau prisižiūrėjęs į kriminalistų veidus ir prisiklausąs jų kalbų. Mano vienutė buvo gerokai mažesnė už vienuolišką celą, traukė skersvėjai, bet nebuvo besočių gyvūnėlių ir apsitvarkąs pasijutau visiškai neblogai, — galima ir rekolekcijas atsilaikyti. Viršininkai, tarsi įkvėpti iš aukščiau, nepagailėjo laiko. Labai norėjosi greičiau išeiti į laisvą, bet norėjosi užbaigti, ką pradėjau.
Kaunas. 1988 m. birželio 30 d. į Kauno arkivyskupijos kuriją kasmetiniam susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu buvo sukviesti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai.
P. Anilionis, pranešąs, kad šiais metais tradicinės jo paskaitos dekanams nebus, pasiūlė bendrai pasikalbėti rūpimais klausimais. Pats P. Anilionis pradėjo aiškinti, kad kapinių paminklų dirbtuvės jau įpareigotos, piliečiams pageidaujant, oficialiai ant paminklų iškalti religinius ženklus, iki šiol valdiškiems meistrams tai buvo draudžiama; nedraudžiama valdiškoms įstaigoms priimti užsakymus ir antkapiniams kryžiams.
Įgaliotinis agitavo dekanus, kad dabar labai lengva ir tikslinga kunigų vardu pastatytus parapijinius pastatus — klebonijas perrašyti valstybei, kuri įsipareigoja juos išnuomoti bažnyčios tarnautojams.
Kijevo Rusios Krikšto 1000 metų Jubiliejų minint
988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras priėmė krikštą rytiečių apeigomis iš Konstantinopolio, ir Kijevo Rusia bažnytiniu atžvilgiu buvo tiesiogiai priklausoma nuo Konstantinopolio patriarcho. Kai 1054 m. Konstantinopolio patriarchas Kerularijus atsiskyrė nuo Romos, Kijevo Rusia ne iš karto nutraukė ryšius su Petro įpėdiniu Romoje. Dar net 1458 metais Kijevo metropolitas Grigalius vyskupo šventimus priėmė Romoje. Pravoslavija daug vėliau ėmė plisti tarp Kijevo Rusios krikščionių, ypatingai iškilus Maskvai ir jai siekiant bent savo bažnytinėj priklausomybėj laikyti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės rusiškų žemių gyventojus. Šiai svetimai įtakai priešindamiesi ir norėdami išlikti ištikimi Apaštalo Petro įpėdiniui, dauguma Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Rytų Bažnyčios vyskupų 1596 m. paskelbė Lietuvos Brastoje (dabartinis Brestas) sugrįžtą į vienybę su Apaštalų Sostu ir pasilieka tik Rytų apeigas bei slavų kalbą jose. Per beveik 400 metų ši unijos idėja liko gyva Rytų apeigų katalikų ukrainiečių ir baltarusių širdyse. Už vienybę su Roma daug kankinių praliejo savo kraują, atidavė gyvybę (Polocko arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius, jėzuitas kunigas Andriejus Bobola). Ypač daug kraujo ir gyvybės aukų sudėta sunkiausiais unijos uždraudimo laikais (1839-1905) ir 1946 m.; sunkumai tęsiasi iki šių dienų. Lietuvos Kražių, Kęstaičių tipo istorijos beveik kas metai kartojosi tais laikotarpiais.