Vilnius
1. Bronė Pupkevičiūtė, pedagogikos mokslų kandidatė, dirbusi Pedagogikos mokslinio tyrimo institute vyr. moksline bendradarbe. 1937.V.7 Saugumo organų verčiamas, Instituto direktorius V. Rajeckas įsakė jai paduoti pareiškimą, kad savo noru išeinanti iš darbo. B. Pupkevičiūtė kaltinama buvusi vienuole.
2. Domicėlė Gailiušytė, prancūzų kalbos mokytoja, turinti aukštąjį išsilavinimą ir dirbusi N. Vilnios vidurinėje mokykloje. Atleista iš darbo 1973 gegužės mėn. D. Gailiušytė kaltinama buvusi vienuole.
3. Elena Šulinauskaitė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto vyr. laborantė (išsilavinimas aukštasis). 1973 gegužės mėn. prorektorius B. Sudavičius jai pranešė, kad universitete jokio pedagoginio darbo negalėsianti dirbti, nes esanti vienuolė.
4. Šidla Voldemaras, baigęs ekonomiką, dirbo Prekybos mokyklos direktoriumi. 1973 gegužės pabaigoje atleistas iš darbo už tai, kad nepašalino iš mokyklos dviejų mokinių, kurie norėjo atžymėti vasario 16-ją.
KAUNO ARKIVYSKUPIJA
Kaunas
1973 m. į Tarpdiocezinę Kauno kunigų seminariją valdžia leido Seminarijos vadovybei priimti 12 kandidatų. Du kandidatai Religijų reikalų tarybos įgaliotino K. Tumėno buvo išbraukti. Patį svarbiausią vaidmenį, priimant kandidatus į seminariją, vaidina saugumas. Jei kandidatas jiems kuo nors netinka — jam neleidžiama mokytis.
Baigiantis 1973 metams, Kauno kunigų seminarijoje mokėsi 48 klierikai.
Tarybinė valdžia laukia, kada Lietuvoje nebus kandidatų į Seminariją, tada panaikinsianti limitą — galės stoti į ją, kas norės.
Seminarijos vadovybei buvo pasiūlyta perimti savo žinion Švč. Trejybės bažnyčią. Eilę metų Seminarija šia bažnyčia naudojosi, ji buvo gražiai suremontuota, tačiau valdžia ją atėmė ir pavertė sandėliu. Tikriausiai valdžia nori, kad Seminarija šią bažnyčią vėl suremontuotų, kad paskui vėl galėtų atsiimti. Vyskupas atsisakė remontuoti bažnyčią — kas sunaikino, tas teremontuoja!
Šiauliai
Garsus Lietuvoje Meškuičių piliakalnis, vadinamas Kryžių kalnu. Ten stovėjo daugelio lietuvių pastatyti kryžiai, bet ateistai šią šventą vietą daug kartų išniekino, kryžius išvartė ir sudegino. O žmonės vis iš naujo vežė, nešė ir statė kryžius ir kryželius toje lietuvio širdžiai brangioje kalvoje.
Kryžių kalnas jau buvo kone užsigydęs savo žaizdas po 1961 metų nusiaubimo. Deja, 1973 balandžio pabaigoje vėl buvo skaudžiai nuteriotas — neliko nė ženklo, kad čia būta kryžių. Liūdnas ir apiplėštas kalnas dairėsi aplink, laukdamas, kada tikinčios rankos ir mylinčios širdys vėl apvainikuos jo išniekintą galvą išganymo ženklu — Kryžiumi.
1973 gegužės 19 naktį 24 valandą Šiaulių miesto pakraščiu pasirodė neįprasta eisena. Žmonių būrelis, kurį sudarė vaikinai ir merginos, rimti ir susikaupę nešė kryžių. Ėjo tyliai, susitelkę, kalbėdami rožančių. Laikas nuo laiko trijų metrų (9 pėdų ir 9 colių) kryžių, sveriantį 45 kg (99 lbs.), perimdavo ant pečių kitas. Kryžius buvo papuoštas simboliškais ornamentais: širdis perverta dviem kalavijais, ant vieno koto — svastika, o ant kito — penkiakampė žvaigždė.
Šiauliai
1973.X.30 Šiaulių V vidurinės mokyklos 7 klasės moksleivis Leonas Šileikis buvo iškviestas į mokytojų kambarį, kur buvo du saugumiečiai, ir jį nusivedė į vaikų kambarį. Čia jie iškratė portfelį, apžiūrėjo są siuvinius, klausinėjo, su kuo Leonas draugaująs. Paskui nusivedė į saugumo būstinę ir parodė lapelius, kuriuos Leonas paskleidė Šiaulių miesto centre. Lapeliuose buvo išrašyti šūkiai: „Šalin tarybų valdžią! Von ruskiai iš Lietuvos! Laisvę Lietuvai!" Tardytojai klausinėjo, kas mokė rašyti tokius šūkius, kaip kilo tokia mintis, ar namuose tėvai nekalbą prieš tarybų valdžią, ar einąs į bažnyčią, išpažinties, ar patarnaująs Mišioms, ar lankąs kunigus, ar tėvai klausą „Amerikos balso", ar neturį religinės spaudos, iš kokios — naujos ar senos — maldaknygės meldžiasi ir kt. Tardymas truko penkias valandas. Kitą dieną Leonas vėl buvo tardomas.
Praslinkus kelioms savaitėms, Leoną „auklėjo" direktorė, klausinėdama dėl lapelių, o ypatingai dėl bažnyčios.
— Ėjau ir eisiu į bažnyčią, — pareiškė Leonas.
Tada direktorė paskelbė nuosprendį: sumažinti L. Šileikiui elgesį.
1973.XI.1 į saugumo būstinę buvo iškviesta Šiaulių V vidurinės mokyklos XI klasės moksleivė Virga Šileikytė. Saugumietis klausinėjo, ar Virga einanti į bažnyčią, kas dalyvauja adoracijoje, kaip suderinti religiją su mokslu, kodėl nestojanti į komjaunimą, kokias ateistines knygas skaičiusi, ar nebuvusi ant Kryžių kalno, ar nepažįstanti Ivanovo ar Mištauto, kokius kunigus pažįstanti ir kt.
Šiluva
1973 rugsėjo pradžioje per Marijos Gimimo atlaidus į Šiluvą suplaukė milžiniškos žmonių minios. Sekmadienį, rugsėjo 9, automašinos netilpo Šiluvoje. Jų buvo pilni laukai aplinkui Šiluvos miestelį. Autoinspekcija šiemet buvo kur kas mandagesnė, negu pernai. Tačiau autobusus, kuriais vyko maldininkai į Šiluvą, vis vien gaudė. Maldininkai pasakoja: „Maždaug trys kilometrai iki Šiluvos mūsų autobusą sustabdė autoinspekcija ir draugovininkai. Šoferis buvo ilgai kamantinėjamas, kad jis tikriausiai žmones paleisiąs Šiluvoje, o į Pakruojį nevažiuosiąs. Mat, kelionės lape buvo įrašytas galutinis maršruto tikslas — Pakruojis. Pusvalandį pakamantinėjęs šoferį, atėmė iš jo kelionės lapą, keleivių sąrašą ir išdavė leidimą važiuoti tik į Pakruojį. Tik vėlai naktį po didelių vingių žmonės pėsčiomis pasiekė Šiluvą."
Rugsėjo 9, sekmadienį, prie Šiluvos koplyčios Raseinių milicija atiminėjo iš pardavėjų žvakes. Vieną moterį įstūmė į mašiną ir nusivežė. Rugsėjo 8 vakare milicija į Raseinius nusivežė vieną senutę, kuri vežama šaukė: „Žmonės, gelbėkite!"
Šiokiadieniais matėsi daug devocionalijų pardavėjų pačioje bažnyčioje. Jie rožančių buvo prisitaisę ant krūtinių po apsiaustais.
PANEVĖŽIO VYSKUPIJA
Salos
1972 liepos mėnesį Salų klebonas kun. Petras Nykštus buvo apkaltintas, kad ruošęs vaikus pirmajai komunijai. 1972.VIII.24 kun. P. Nykštus Rokiškio rajono Vykdomojo komiteto Administracinės komisijos buvo nubaustas 50 rub. bauda. Žemiau pateikiame keletą pareiškimų, liudijančių apie mokytojų ir įvairių pareigūnų sauvalę tikinčiųjų atžvilgiu.
Kaišiadorių ir Panevėžio Vyskupijų Valdytojui
Rokiškio ra j. Salų parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Gerb. Valdytojau, mes, katalikai, gerai žinome ir, skaitydami tarybinę spaudą, randame parašyta, kad neteisingai užpuldinėti ir įžeidinėti žmogaus negalima. Kas taip padaro, tuos baudžia. Tarybiniai įstatymai mums, tikintiesiems, duoda visišką laisvę sąžinės ir tikėjimo dalykuose. Tai kodėl Salų mokytoja Didž-galvienė, mokyklos direktorius Augulis, Salų technikumo direktorius Steponavičius, apylinkės pirmininkė Raugalienė visai nekaltai užpuolė mūsų kleboną ir apkaltino, kad klebonas mūsų vaikus mokė bažnyčioje. Mokytoja Didžgalvienė ir apylinkės pirmininkė Raugalienė ėjo į bažnyčią žiūrėti, kokie vaikai eina bažnyčion. Mokytoja Didžgalvienė Gradecko dukterį net namo parvarė. Mokytoja jai pasakė, kad vaikams negalima eiti į bažnyčią. Ta mergaitė, išsigandusi, ir parbėgo namo, bažnyčioje paliko net knygą: bijojo prie mokytojos ją pasiimti.
Salų mokyklos direktorius Augulis, ūkio technikumo direktorius Steponavičius, apylinkės pirmininkė Raugalienė važinėjo net į namus pas vaikus, kurie eina bažnyčion. Direktorius Augulis pasiėmęs vaikus be tėvų žinios, tik esant pirmininkei ir technikumo direktoriui, liepė rašyti prieš kleboną, ir vaikai nusigandę rašė taip, ką jiems Augulis diktavo. Kai mes, tėvai, sužinojome, kad taip mokytojai neteisingai padarė, tai vaikų paklausėm, ką jūs rašėt ir kam taip rašėt, kaip nebuvo, tada vaikai pasakė: „Nežinom — ką direktorius sakė, tą ir rašėm. Bijojom direktoriaus, kad nebartų." O dviem vaikam tai padavė jau net ir parašytą raštą prieš kleboną. Vaikam liepė tik pasirašyti. Tie, bijodami mokytojų, ir pasirašė. Tai kaip taip neteisingai mokytojai gali daryti? Vaikams diktuoja ir liepia rašyti jų žodžius, paskui, paėmę iš vaikų tuos raštus, padavė prieš kleboną į Rokiškio rajoną skundą, kad klebonas mūsų vaikus mokė, o rajone tiki tuo neteisingu mokytojų skundu ir kelia klebonui bylą.
TELŠIŲ VYSKUPIJA
Klaipėda
1973 liepos 14 Klaipėdos bažnyčią aplankė Religijų reikalų tarybos pareigūnas Tarasovas, lydimas įgaliotinio K. Tumėno, Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Ruginio ir saugumo pareigūno. (Žr. LKB Kronika Nr. 7.) Klaipėdos katalikai, sužinoję, kad Tarasovas išsireiškęs, esą Klaipėdos bažnyčia nemažesnė už Maskvos katalikų bažnyčią ir jos pilnai pakanka tikinčiųjų poreikiams, labai pasipiktino. Klaipėdos parapijoje yra apie 6000 katalikų. Kasmet pirmajai komunijai ruošiasi apie 800 -900 vaikų! Tikintieji turi tilpti 288 m2 bažnyčioje, kuri net šventoriaus neturi. Švenčių ir atlaidų metu, lyjant ir šąlant, tikintieji turi stovėti gatvėje, nes į bažnyčią daugeliui patekti neįmanoma. Kai Klaipėdos parapijos klebonas Tarasovui priminė, jog, nugriovus į bažnyčios galą besireminačius sandėliukus, pačią bažnyčią būtų galima prailginti, šis atsakė: „Pamatysime vėliau."
Tarybinė spauda rašo, kad Klaipėdos miestas plečiasi, statomi nauji kvartalai, gerėja žmonių buitinės gyvenimo sąlygos. Tik tikintieji laukia ir nesulaukia, kada valdžia atsižvelgs į jų sunkią būklę ir grąžins neteisėtai užgrobtą Marijos Taikos Karalienės šventovę.
Ar gali Lietuvos tikintieji gerbti tokią valdžią, kuri Taikos Karalienės garbei pašvęstą šventovę išniekino, o jos statytoją J. E. vysk. L. Povilonį propagandiniais sumetimais siunčia į taikos šalininkų kongresą Maskvoje?
1973 spalio mėn. Klaipėdos gyventoja Augustinavičienė buvo sulaikyta ir nuvesta į miliciją už devocionalijų pardavinėjimą prie bažnyčios durų. Liaudies teismas paskyrė Augustinavičienei 20 rub. baudą, o devocionalijas konfiskavo.
1973 pradžioje valdžios pareigūnai buvo įsakę Klaipėdos klebonui vyti nuo šventoriaus visas devocionalijų pardavėjas. Milicijai, draugovininkams ne patogu prie bažnyčios areštuoti prekiaujančias devocionalijomis.