TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
Lietuvos katalikų kunigų ir tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Reikalaujame, kad J. E. Vilniaus vyskupui Julijonui Steponavičiui būtų leista grįžti iš Žagarės tremties į Vilnių ir netrukdomai eiti savo pareigas.
1988.10.22.
Pasirašė tikintieji:
Vilnius — 1569 Kaišiadorys — 487
Širvintos — 84 Lazdijai — 1296
Kalvarija (Kapsuko raj.) — 713 Keturvalakiai (Vilkaviškio raj.) — 333
Šeštokai (Lazdijų raj.) — 300 Šeduva (Radviliškio raj.) — 300
Vilnius. 1989 m. kovo 4 d. karstas su šv. Kazimiero relikvijom iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vėl sugrįžo į Katedrą.
Jaudinanti šventė. Tą dieną vilniečiai ir svečiai, pilni pagarbios rimties, judėjo viena kryptim — Antakalnio link. Dar gerokai prieš 10 val., kada turėjo prasidėti šv. Mišios ir parapijos atsiveikinimas su šventojo karalaičio relikvijom, aikštė prieš bažnyčią buvo pilna žmonių, patekti bent į šventorių jau buvo neįmanoma. Tvarkingai Sąjūdžio ir bažnyčių atstovų tvarkoma minia neužėmė pagrindinio tako. Šventoriuje rikiavosi vėliavos — nemaža dalis maldininkų atsivežė savo parapijų vėliavas —jaunimas. Žmonės gyva garbės sargyba iki pat Katedros rikiavosi Antakalnio, Kruglevskio, Kostiuškos gatvėse, jaunimas fotografai įsitaisė ant namų stogų.
Šv. Mišias šv. Petro ir Povilo bažnyčioje celebravo J. E. Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius, pamokslą pasakė bažnyčios klebonas kun. Pranciškus Vaičekonis. Pamokslininkas palietė 1950 m., kada, uždarius Katedrą, vienintelio Lietuvos šventojo relikvijoms grėsė pavojus būti sunaikintoms. 1952 m. spalio 9 d. vyskupo Paltaroko rūpesčiu iš Katedros neviešai jos buvo pervežtos į šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kur išbuvo trisdešimt šešis su puse metų.