Petro Plumpos liudijimas:
1971 vasarą su dauginimo įranga persikėliau į Juozo Gražio butą Kaune, Kalniečių g.113. Čia gyvenau ir dirbau, saugumo sumetimais neišeidamas iš buto po keletą mėnesių. Maisto ir darbui reikalingų medžiagų atnešdavo buto šeimininkas J.Gražys. Padaugintas knygas išnešdavo ir įrišimu rūpinosi s.Monika Gavėnaitė, platino kun. Jonas Buliauskas. Čia 1971 m. pabaigoje nukopijavau Memorandumą SNO sekretoriui Kurtui Valdhaimui su 17 tūkst. Lietuvos gyventojų parašų. Tų parašų kopijas 1971 m. rudenį nuvežiau Maskvos disidentams, kurie perdavė užsienio žurnalistams. 1972 m. balandžio mėnesį tą Memorandumo tekstą paskelbė užsienio informacijos priemonės.
Surinktus Memorandumo parašus į Maskvą vežiau „aplinkiniais“ keliais, t.y. ne magistraliniais traukinių ar autobusų maršrutais, nes tokių maršrutų stotyse nuolat budėjo KGB agentai, kurie fotografuodavo įtartinus keleivius, vykstančius į Maskvą. Su parašais iš Kauno su taksi nuvažiavau į užmiestį, iš ten autobusu į Jiezną, iš Jiezno kitu autobusu į Eišiškes, iš Eišiškių vėl kitu autobusu ir pakeleivine mašina pasiekiau Maladečino geležinkelio stotį Baltarusijoje. Iš ten traukiniu nuvažiavau į Maskvą, „Baltarusijos“ stotyje išlipau ne į peroną, bet pro kitas duris į krovininių traukinių pusę, o iš ten miesto transportu pasiekiau senus bičiulius, pas kuriuos atėjau neperspėjęs, nes telefonai buvo pasiklausomi. Bičiuliai teisininkai pakoregavo lydraščio tekstą ir ėmėsi žygių Memorandumo su parašais perdavimui į užsienį. Užsienio žiniasklaida apie Memorandumą pranešė 1972 m. balandžio 3 d.
.jpg)
Kai KGB 1971 m. pabaigoje pradėjo gaudyti parašų po Memorandumu rinkėjus, buvo nutarta daugiau jų neberinkti ir pasiųsti tik tuos, kurie jau buvo surinkti. Petras Plumpa pakišo gerą mintį, kad reikėtų parašus siųsti ne tiesiogiai į Kremlių, bet per SNO generalinį sekretorių K. Valdhaimą. Šiam sumanymui pritariau ir P. Plumpa parašė lydraštį, adresuotą Kurtui Valdhaimui. Taip pat P. Plumpa padarė visų lapų kopijas. Nutarėme originalius lapus paslėpti, kad jie išliktų istorijai, o pasiųsti tik lapų kopijas. Taip ir buvo padaryta. Pats P. Plumpa, laikydamasis visų atsargumo priemonių, viską nuvežė į Maskvą ir perdavė mūsų pažįstamiems disidentams. Memorandumo originalūs lapai buvo paslėpti pas kaunietį Juozą Gražį, kuris vėliau KGB buvo suimtas už Kronikos dauginimą
Didžiausia mįslė, kokiu būdu J. Gražio paslėpti originalūs lapai pasiekė Vakarus – Kestono kolegiją, kuri tyrė religijų padėtį Sovietų Sąjungoje. Šios kolegijos vadovas Mišelis Burdo į Kauną atvežė ne parašų kopijas, bet pačius originalus, kurie šiuo metu yra saugomi mano archyve. Deja, Juozas Gražys yra miręs ir, tikriausiai, niekas šios mįslės neįmins. Tačiau, kas svarbiausia, buvo įvykdyta: Memorandumo tekstas buvo išgarsintas pasaulyje. Buvo nuplėšta melo kaukė ir pasaulis sužinojo tikrąją Bažnyčios padėtį pavergtoje Lietuvoje.
Arkivysk. S. Tamkevičius
KRONIKOS GIMTADIENIS
Mintis leisti pogrindžio leidinį pamažu brendo nuo 1970 metų. P. Plumpa iš mano surinktos medžiagos suredagavo pirmąjį numerį, kuriam parinkome Vivos voco - „Gyvuosius šaukiu“ — pavadinimą. Mums visiems buvo svarbu, kad pogrindžio leidinį palaimintų kuris nors iš tremtinių vyskupų, todėl nuvykau pas buvusį savo prefektą Kauno kunigų seminarijoje, tuo metu tremtinį vyskupą V. Sladkevičių ir jam parodžiau parengtą medžiagą. Ant jo stalo gulėjo lenkiškas laikraštis Kronika. Vyskupas pervertė medžiagą, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinį ir pasiūlė Kronikos pavadinimą. Vyskupas samprotavo: „Ar ne geriau būtų, jei leidinyje būtų aprašomas Bažnyčios gyvenimo įvykis ir pridėtas trumpas komentaras?“ Gerai idėjai liko tik pritarti ir taip vyskupas, vėliau kardinolas V. Sladkevičius, tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos krikštatėviu. Kronikos pavadinimas ypač patiko, nes tuo metu Maskvoje buvo leidžiama Dabarties įvykių kronika, kurią reguliariai gaudavome ir skaitėme. Gavęs palaiminimą su paruoštu leidiniu dar nuvykau pas kun. Joną Danylą SJ, nes tokiam žingsniui turėjau gauti savo tiesioginio vyresniojo, tuo metu ėjusio Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas, leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti leidiniui medžiagos, bet sumanymui pritarė. Paaiškinau: jei truks medžiagos, galėsime rečiau leisti arba leidinys bus plonesnis.
KGB pareigūnai kun. Juozui Zdebskiui buvo davę „Akiplėšos“ pravardę. Tikriausiai dėl to, kad jis galėjo priimti nestandartinius sprendimus, pavyzdžiui, sąmoningai eiti į lagerį už vaikų katechizaciją. Kartą buvau liudininkas, kai per Viktoro Petkaus teismą kun. Juozas pabandė patekti į Aukščiausiojo teismo salę. Prie durų budėjęs KGB pareigūnas paklausė: „Dėl ko jūs čia atvykote?“ Kunigas Juozas ramiai paaiškino: „Atvažiavau pasirinkti Kronikai medžiagos.“
Pirmą kartą sutikau kun. Juozą Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonijoje, kai jis buvo tik ką sugrįžęs iš Pravieniškių lagerio. Tuomet nenujaučiau, kad tarp mūsų užsimegs gili kunigiška draugystė. Iš jo sakomų pamokslų ir asmeninių pokalbių tuojau galėjai pastebėti, kad tai kunigas, kuris „iriasi į gilumą“. Jis buvo maldos ir aukos vyras. Ir šiandien dėkoju Dievui, kad jį sutikau savo kunigiškos tarnystės pavasarį, kai visus atidžiai stebėjau ir iš visų mokiausi.
Per ilgus Kronikos leidimo metus dažnai su kun. Juozu susitikdavome ir kalbėdavomės pačiomis aktualiausiomis temomis. Jis dažnai atveždavo Kronikai reikalingos informacijos, nes jo ryšiai Lietuvoje buvo labai platūs: turėjo daug pažįstamų vienuolinėse kongregacijose, tarp jaunimo ir kitur. Su inžinieriumi Vytautu Vaičiūnu (vėliau tapusiu kunigu) rūpinosi religinės ir kitos pogrindžio literatūros dauginimu.
Stalinui ir Hitleriui pasidalinus Europą Lietuva prarado laisvę. Tuo pačiu laisvę prarado ir Bažnyčios bendruomenė Lietuvoje. Geriausi Lietuvos sūnūs ir dukros vien dėl to, kad mylėjo Tėvynę ir Dievą, buvo įkalinami ir tremiami į Sibirą.
Pirmasis lietuvių atsakymas į Stalino tironiją buvo ginkluotas partizanų pasipriešinimas. Tačiau tai buvo nelygi kova, pareikalavusi tūkstančių geriausių mūsų vyrų ir moterų aukų. Ši apie dešimtmetį trukusi kova nepasiekė matomos pergalės, tačiau ji nebuvo ir bevaisė. Partizanų dvasia, tarsi laisvės vėliava, plazdeno dorų lietuvių širdyse ir kvietė ieškoti kitų būdų priešintis pavergimui.
Apaštalo Petro žodžius, kad "Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių", teisme pakartojo kun. Juozas Zdebskis, teisiamas už tiesioginių kunigo pareigų atlikimą. 1971 m. vasarą šis kunigas Prienų bažnyčioje grupei vaikų aiškino tikėjimo tiesas ir ruošė juos pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Už šį "nusikaltimą" kunigui Juozui buvo paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Prieš teismą kunigas atsisakė advokato, motyvuodamas, jei bus nuteistas, dėl to Bažnyčiai nebus jokio nuostolio, o tik nauda. Teismo metu kunigas nesigynė mokęs vaikus, nes, jo žodžiais tariant, tai buvusi jo šventa pareiga.
"LKB Kronikos" pirmajame numeryje yra patalpinta kruopščiai surinkta medžiaga apie kunigo J.Zdebskio tardymą ir teismą. Išskirtinio dėmesio yra verta kunigo kalba, pasakyta teisme.
Panašūs į kun. Juozą Zdebskį buvo kun. Prosperas Bubnys ir kun. Antanas Šeškevičius SJ, kuriems teismas taip pat atseikėjo po vienerius metus lagerio vien už tai, kad mokė vaikus katekizmo.
Šių kunigų ir tikinčiųjų aukos nenuėjo veltui. Šiandien laisvoje Lietuvoje tikėjimo dalykai yra dėstomi mokyklose ir net universitetuose.