Visos lietuvių tautos patriotines jėgas atstovaujanti LIETUVOS LAISVĖS LYGA, siekianti atstatyti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę ir lietuvių tautos suverenumą, kurie Stalino-Hitlerio slapto susitarimo pagrindu 1940.VI.15 buvo likviduoti, šiuo savo moraliniu ultimatumu kreipiasi į TSRS KP CK Politinį Biurą, TSRS Aukščiausiąją Tarybą bei TSRS Ministrų Tarybą ir pareiškia:
I
Iki II-jo pasaulinio karo laisvų ir nepriklausomų Europos valstybių tarpe buvo ir trys Pabaltijo valstybės, Tautų Sąjungos narės — Lietuva, Latvija ir Estija. Minėtų Pabaltijo tautų suverenumą bei valstybinę nepriklausomybę 1940 m. panaikino Tarybų Sąjunga, klastingu prievartiniu būdu prijungdama šias valstybes prie bolševikinės Rusijos imperijos. Sis agresyvus aktas buvo bolševikinės Rusijos ir hitlerinės Vokietijos labai slapto suokalbio pasekmė; suokalbio, rodančio, kad abi šios imperialistinės valstybės stengėsi iš anksto pasidalinti bei pavergti kaimynines šalis ir tuo kurti „naują Europą".
TSRS agresija Pabaltijo valstybių atžvilgiu, jos bendravimas su hitlerine Vokietija rengiant antrąjį pasaulinį karą, rodo, kad abi šios valstybės vadovavosi vienoda imperialistine ideologija, kuria galima pavadinti nacistine, šitokia ideologija buvo budinga ne tik vokiečių nacionalistams, tiksliau — nacionalsocialistams, bet ir rusų bolševikams. Panašia grobuoniška ideologija kaimyninių tautų atžvilgiu vadovavosi taip pat carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija praeityje bei visos kitos neeiliniu agresyvumu pasižyminčios imperialistinės pasaulio valstybės, pradedant gilia senove ir baigiant naujaisiais amžiais.
Nacizmas — tai ypatingai piktybiška šovinistinė pasiutligė. Tai labiausiai žmoniškumui prieštaraujanti beveik visų imperialistų, o taip pat ir daugumos totalitaristų fundamentalioji ideologija, kuri tačiau visados yra dangstoma kita, dekoratyvinį vaidmenį atliekančia ideologija, kartais net religine (kryžiuočiai).
Rusiškiesiems lenininio-stalininio tipo imperalistams tokia dekoratyvine ideologija tarnavo ir tarnauja marksizmas-leninizmas. Vokiškieji hitlerinio tipo imperialistai buvo mažiau klastingi, nesinaudojo jokios dekoratyvinės ideologijos paslaugomis ir veikė daugiau atvirai.
Žmoniškumui ištikimas žmogus ar tauta į kitą, jai neagresyvia tautą ar jos narius žvelgia be jokios neapykantos. Dar daugiau — jei kuris žmogus ar tauta yra kokių nors jėgų įstumtas į beteisiškumo būklę, jis deda visas pastangas, kad iš šios nenormalios, iš vargo ar pusiau vargo būklės kita išvaduotų. Nacistinė ideologija besivadovaujantis žmogus ar tauta į kitą tautą ar jos narius nuolatos žvelgia taip, kaip viena plėšri gyvūnų rūšis žvelgia į kitą gyvūnų rūšį — su zoologine neapykanta, štai kodėl nacizmas ir žmoniškumas — dvi nesutaikomos priešingybės. Nacistinei ideologijai ištikimas žmogus ar tauta negali pakęsti net tokios „skriaudos", jei bent viena kaimyninė gyventojų skaičiumi mažesnė tauta yra ne jos vergijoje ar nėra tapusi bent jos vasalu, ir moraliu dalyku laiko tik tai, ką duoda šiurkščios, bukos fizinės jėgos pergalė prieš kitą tautą ar jos narį.
Vykdydami planingos agresijos aktus prieš žmonių ir tautų pagrindines teises, prieš taiką, prieš milijardų žmonių laisvę, kaip ir prieš žmoniškumą bendrai, nacistai savo destruktyvią veiklą iš vienos pusės nuolatos kruopščiai dangsto skambiais šūkiais, šmaikščiomis frazėmis, bei saldžiais pažadais, o iš kitos pusės — be perstojo varo plačią klastingų veiksmų, grasinimo, šantažo, šmeižto, moralinio nuginklavimo kampaniją, šaltųjų ir karštųjų karų vedimo akciją. Nors nacizmas yra kraštutiniausia žmogiškojo nekultūringumo forma, tačiau tikrieji, labiausiai agresyvūs imperialistai, visada lieka ištikimi tik šiai ideologijos rūšiai, tik šiai iš visų labiausiai reakcinei pasaulėžiūrai.
II
Ypatingai sunkia nacizmo forma sirgo jau carinės Rusijos vadovaujantieji sluoksniai bei didelė rusų tautos dalis. Tiktai to dėka Rusijai, vienintelei iš Europos šalių, pavyko ilgiausiai išsaugoti baudžiavą ir kitas vergijos formas. Carinė Rusija ne veltui buvo vadinama tautų kalėjimu. Jokioje kitoje Europos šalyje 19 a. pabaigoje nebuvo tokios tautinės priespaudos kaip čia. šioje didžiulėje vergijos pagrindais tvarkomoje imperijoje virš 100 nerusiškų tautų buvo išnaudojamos ekonomiškai, sistemingai buvo persekiojamos jų tautinės kultūros, religijos, kalba. Jokioje kitoje Europos valstybėje nebuvo rodoma tiek neapykantos ir paniekos „kitataučiams", t.y. nerusiškoms tautoms. Niekur kitur tautos nebuvo kultūriškai taip nuo pasaulio izoliuojamos — kaip čia.
Kartu su kitomis tautomis šiame milžiniškame tautų kalėjime apie 120 metų iškentėjo ir lietuvių tauta. Ji nuolatos buvo žudoma fiziškai ir dvasiškai. Apie lietuvių tautos kančias ir nuolatinį jos veržimąsi į laisvę kalba tragiškai pasibaigę sukilimai prieš carizmą ir sustiprinti patriotinių jėgų persekiojimai po jų, 40 metų trukęs lietuvių spaudos draudimas ir kalbos persekiojimas, Vilniaus universiteto uždarymas bei didelė daugybė kitų faktų.
1917 m. Rusijos imperijoje įvykusi Vasario revoliucija rusiškajam nacizmui sudavė skaudų smūgį. Žmonės ir tautos pajuto turį daugiau savo teisių. Todėl neatsitiktinai tuojau po Vasario revoliucijos, jau 1917 m. kovo mėn., Rusijoje buvo sudaryta Lietuvių Tautos Taryba 1917 m. gegužės 27 d. Petrapilyje ji sušaukė visų Rusijoje išblaškytų lietuvių seimą. Jame buvo pasisakyta už nedelsiamą nepriklausomos Lietuvos atkūrimą Lietuvos istorija, 1936 m., 535 p.). Ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma demokratinė valstybė.
Demagogijos, klastos, agresyvios fizinės jėgos bei kitų negarbingų priemonių dėka 1917 m. lapkričio 7 d. prie Rusijos vairo atsirado naujo tipo rusiškieji nacistai, vadina save bolševikais. Kontrevoliucionieriai-bolševikai, vadovaujami Lenino, matė, kad Vasario revoliucijos pasėkoje smarkiai pradėjo irti nacistinių carų pastangomis per daugelį šimtmečių kurta imperija. Jie tam nepritarė ir dėjo didžiausias pastangas ne vien šiam procesui pristabdyti, bet ir atstatyti imperiją senose ribose. Dar daugiau — juk šią vergų imperiją užsibrėžė didinti iki globalinės apimties. ? Varydami šlykščią demagogiją, žodžiais jie žadėjo tautoms kai kurias jų teises. Tik kai kurias. Tačiau tikrovėje stengėsi atimti ir kurias po Vasario revoliucijos jos buvo atgavusios. Jie užsibrėžė likviduoti ir neseniai atstatytą Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Tuo tikslu jie 1918 m. pasiuntė savo Vakarų armijos divizijas — Pskovo, Internacionalinę ir kitas (LTSR istorija, III t., 85 p., 1965 m.) pavergti lietuvių tautai. Tačiau bolševikinės Rusijos armija, kuriai buvo pavykę gana toli įsiveržti į Lietuvos teritoriją, buvo sumušta. Ir 1919 m. rugsėjo 13 d. Tarybų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Čičerinas Lietuvos vyriausybei, paskelbusiai Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16, rašė, kad Tarybų Rusija „iš savo pusės neturi jokių agresyvių ketinimų prieš naujai susikūrusias buvusios Rusijos imperijos pakraščiuose valstybes. Laikydamasi tokio pat požiūrio ir į Lietuvos vyriausybę, Rusijos Tarybinė vyriausybė siūlo jai pradėti derybas dėl karo veiksmų nutraukimo ir dėl sąlygų paruošimo taikiems santykiams tarp abiejų šalių nustatyti" (ten pat, IV t., 9 p. 1961 m.).
1920 m. kovo 31 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras prof. A. Voldemaras Tarybų Rusijai pasiuntė telegramą: „Kadangi nė vieno rusų kareivio jau nebėra Lietuvos respublikos teritorijoje; antra, kadangi lietuvių tauta yra paėmusi ginklą tiktai tam, kad atgautų ir apdraustų savo nepriklausomybę, o ne užiminėtų Rusijos teritorijas, Lietuvos valdžia pareiškia, kad ji nesutinka daryti taiką su Rusija. Svarbiausia taikos sąlyga yra visiškas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas etnologinėse jos sienose, tai yra, bendrais bruožais imant, iš senų gubernijų Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų su sostine Vilniuje . . ." (ten pat, IV t., 48 p., 1961 m.).
Kadangi Rusijos bolševikinė vyriausybė po to sekusiame atsakyme neaiškiai pasisakė Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu, tai 1920 m. balandžio 3 d. A. Voldemaras Čičerinui savo telegramoje rašė: „Nepriklausomybė privalo būti pripažinta iš anksto. Ji yra tautos pagrindinė teisė ir neprivalo būti diskusijų objektas" (ten pat, IV t., 49 p., 1961 m.).
Pagaliau 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos buvo pasirašyta. Joje be kita ko, buvo užtikrinta, kad Rusija „gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu. Kad Lietuva buvo kuomet priklausiusi Rusijai, tas faktas neuždeda lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių pareigų Rusijos link" (ten pat, 67 p.).
Tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad šie gražūs žodžiai buvo pasirašyti bolševikų nenuoširdžiai. Daugybė faktų parodė, kad agresija prieš Lietuvos nepriklausomybę buvo nutraukta tik karo veiksmų fronte ir tik laikinai. Pogrindinės ardomosios veiklos frone ji buvo netgi sustiprinta. Todėl jau 1920 m. liepos 23 d. Lietuvos vyriausybė buvo priversta visoje Lietuvoje įvesti karo stovį ir mirties bausmę.
Daug prieš tai ir po to buvusių faktų kalba, kad rusiškasis bolševizmas yra tas pats rusiškasis nacizmas, tiktai vietoj carinės užsidėjęs kitą maskuotę — naujos paviršutinės| marksistinės-lenininės ideologijos skraistę. Kas nepajėgė atsilaikyti raudonojo nacizmo inspiruojami rusiškojo imperializmo fizinei jėgai — tas buvo tuojau pat pavergtas, kartojant tuos pačius anksčiau cituotus propagandinius Lietuvos vyriausybei Čičerino 1919.IX.19 pasakytus žodžius. Ir taip bolševikiniai-raudonieji nacistai 1920-21 m. sulikvidavo Azerbaidžiano, Armėnijos, Gruzijos, Ukrainos ir kitas susikūrusias nepriklausomas respublikas.
Nepajėgusi savo ano meto karine galia Lietuvos pavergti, Tarybų Rusija 1920 m. pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet neatsisakė minties, progai pasitaikius, ją užgrobti. Jei kartais diplomatinėje arenoje ir paremdavo Lietuvą, tai ne iš palankumo jai, o grynai egoistiniais demagoginiais sumetimais. Norėdama užgrobti pati, stengėsi neleisti tai padaryti kitiems agresyviems kaimynams. 1926 m. rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir TSRS nepuolimo sutartis, kurioje buvo rašoma:
„1. Taikos sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos, sudaryta Maskvoje 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palaiko visa savo galia ir neliečiamybę, lieka Lietuvos respublikos ir Soc. Taryb. Respubl. Sąjungos santykių pagrindu.
2. Lietuvos respublika ir Soc. TR Sąjunga savitarpyje pasižada visomis aplinkybėmis gerbti viena antros suveneritetą bei teritorinį integralumą ir neliečiamybę.
3. Kiekviena susitariančioji šalis pasižada susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų prieš antrą šalį.
4. Tuo atveju, jei tarp susitariančių šalių kiltų konfliktas ir jei nebūtų galima išspręsti to konflikto diplomatiniu keliu, jos susitaria skirti taikomąsias komisijas" (Lietuvos TSR istorijos šalitniai, IV t. 300-301 p., 1961 m.).
III
Nepriklausoma Lietuva pagal pagrindinių teisių užtikrinimą jos piliečiams buvo viena iš pirmaujančių pasaulio valstybių. Ir jei ne pogrindinė agresyvi rusiškųjų bolševikų nacistų inspiruojama kominterinė veikla, be perstojo siekusi Lietuvos nepriklausomybės likvidavimo, atėmimo visų pagrindinių teisių iš lietuvių ir Lietuvoje gyvenusių tautinių mažumų, jei ne jų siekimas primesti Lietuvai tos įvairiapusiškos vergijos, į kurią ji yra įstumta dabartyje, Lietuva iki šių dienų tebebūtų viena demokratiškiausių bei viena kultūringiausių valstybių pasaulyje.
Su šia ardomąja Kremliaus raudonųjų nacistų veikla nuolatos kovodama, Lietuva ne vieną kartą buvo priversta susiaurinti konstitucinį pagrindinių teisių užtikrinimą savo piliečiams. Ne kartą buvo priversta imtis represijų prieš tuos, kurie vykdydami Maskvos instrukcijas, trukdė ramiai dirbti, taikiai gyventi, kuriuos džiugino naujai besitvarkančios tautos nepasisekimai ir kuriuos liūdino jos laimėjimai.
Jeigu ne slaptas Stalino-Hitlerio sąmokslas, Lietuva ekonominiu bei kultūriniu požiūriu būtų labai greitai pakilusi į pirmaujančiųjų šalių tarpą. Skirtingai nuo to meto Tarybų Sąjungos, kurioje dėl ūkinės betvarkės bei nuolatinio teroro bado mirtimi mirė daug milijonų žmonių, Lietuvoje beveik nuolatos buvo maisto produktų perprodukcijos krizė. Piliečiai turėjo visas pagrindines teises, jų tarpe ir pilną teisę veikti gėrio reikalui — t.y. — laisvę. Dauguma tų, kurie veikė blogio reikalui, kaip, pav., komunistai, buvo už įstatymo ribų. Kiekvieną teisėtos prievartos aktą, panaudotą prieš šias destrukcines jėgas, socialistine bei komunistine skraiste prisidengę rusiškieji nacistai ir jų vietiniai samdiniai šmeižikiškai apšaukdavo „fašizmo siautėjimu".
Bet kuris nepriklausomos Lietuvos pilietis bet kada galėjo iš Lietuvos išvykti ir grįžti. Niekad nebuvo prievartinio išnaudojimo, t.y., ekonominio pobūdžio vergijos, kokią mes matėme tada ir matome dabar visame Tarybų Sąjungos gyvenime. Priešingai raudonojo nacizmo pagrindais tvarkomoje ir nuolatos agresyvius veiksmus vykdžiusiai Tarybų Sąjungai, Lietuva buvo taiki valstybė. Ji nė vienam savo kaimynui nekasė duobės ir buvo garbinga pasaulio tautų šeimos narė. Nepriklausoma Lietuva savo kasmetiniame „Lietuvos statistikos metraštyje", leidžiamame lietuvių ir prancūzų kalbomis, nebijojo ir nesigėdijo tiksliais statistiniais duomenimis pateikti ne vien laimėjimus, bet ir visas krašte vykstančias negeroves. Valstybės viešai nustatytas pragyvenimo lygio minimumas vienam žmogui buvo 60 litų, žemiausias valstybės darbuotojo atlyginimas buvo 150 Lt., o didžiausias — 1200 Lt. Taigi net ir mažiausiai apmokamas nekvalifikuotas nepriklausomos Lietuvos valstybinis tarnautojas niekad negavo mažesnio atlyginimo, kaip oficialiai nustatyti 2-2,5 pragyvenimo minimumui. Tačiau ypatingai aukšta pragyvenimo lygį pasiekti Lietuva negalėjo ir dėl to, kad ramiai gyventi nuolatos trukdė ir kiti agresyvūs jos kaimynai. Pav., Vokietija po I pasaulinio karo pasiliko didžiąja Mažosios Lietuvos dalį su Karaliaučiaus miestu. Maža to. Prieš prasidedant II pasauliniam karui, Vokietija užgrobė dar ir visą Klaipėdos kraštą. 1920 m. spalio 9 d. pilsudskinė Lenkija klastos ir jėgos priemonių pagalba užgrobė trečdalį Lietuvos teritorijos su sostine Vilniumi. Ta okupacija tęsėsi iki II pasaulinio karo.
Negalima sakyti, kad priešų beveik iš visų pusių apsuptoje Lietuvoje nebuvo padaryta klaidų ten, kur jų buvo galima išvengti. Tačiau esminis nepriklausomos Lietuvos bruožas buvo tas, kad ji nuo pirmųjų savo žingsnių stengėsi eiti, nepriklausomos Lietuvos valstybinio himno žodžiais, žmoniškumo keliu:
Tegul tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.
Tegul saulė Lietuvos
Tamsumus prašalina
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.
Per 22 laisvo gyvenimo metus lietuvių tauta sustiprėjo, išaugo kokybiškai ir kiekybiškai. Ji jautėsi tikra šeimininkė savo namuose. Tauta doroviniu atžvilgiu buvo gana sveika. Masinių i valstybės, nei privataus turto grobstymų, ką mes kasdiena tome pavergtoje po raudonojo nacizmo letena Lietuvoje, buvo. Mažėjo nusikaltėlių skaičius. Tikrų politinių kalinių buvo vienetai. Tačiau ir tie patys buvo destruktyvios kominterno veiklos pasėka. Komunistai bei kiti kominterninės veiklos samdiniai, siekę likviduoti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę, o lietuvių tauta padaryti rusiškojo imperializmo verge, planavę įvesti raudonojo teroro diktatūrą, — visu šimtu procentu buvo išdavikai tikrojo žmoniškumo ir tuo būdu kriminaliniai nusikaltėliai taip, kaip ir dabartyje.
IV
Baltieji — cariniai rusų nacistai, realizuodami savo imperialistinius užmojus, daugumoje naudojo tik primityvias agresijos formas ir veikė atvirai. Panašiai veikė rudieji vokiečių nacistai-hitlerininkai. Fizinės jėgos pergalė čia tuo pačiu reiškė ir moralinę „teisėtą" pergalę taip, kaip pas gilios senovės laukinius. Visai kitokį pobūdį turi ir turėjo raudonųjų nacistų vykdoma agresija.
Jau pats užsibrėžimas po fiktyvia „TSRS" etikete išsaugoti baltųjų-carinių rusų nacistų per šimtmečius kurtą imperiją, siekimas pavergti ir visas kitas pasaulio tautas reikalavo kokio nors moralinio pateisinimo, priedangos ir bazės vergvaldiškos politikos strategijai ir taktikai, reikalavo, kad vykdoma agresija būtų tariamai pažangi. Todėl buvo būtina prie primityvios, fizine jėga vykdomos agresijos prikergti ir kvalifikuotą subliumuotos-psichologinės agresijos forma. Ir tai — šmeižimas užplanuotos pavergti tautos kultūros, jos visuomeninės santvarkos, institucijų bei įtakingų asmenų grasinimai, šantažas, įvairiausia pogrindinė ardomoji veikla ir kartu gražūs, bet klastingi žodžiai privalo be atvangos remti vieni kitus. Psichologinis-šaltasis karas raudonųjų nacistų planuose, be kita ko, visada turėjo tikslą morališkai nuginkluoti priešą ir apginkluoti vienminčius bendrininkus, suklaidinti esamą bei formuoti naują, sau palankią viešąją nuomonę, iš nedoro, nusikalstamo elgesio krauti sau moralinį kapitalą, dvasiškai subrandinti karštajam karui kadrus bei parengti tinkamas sąlygas karo vedimui. Todėl šaltasis ir karštasis karas, pakeisdami vienas kitą, arba abu iš karto, privalo pasiekti ir dažniausiai pasiekia tai, kas raudonojo nacizmo teoretikų yra užplanuota. Su priemonėmis nesiskaitoma. Jas visuomet pateisina tikslas . . .
Faktas, kad raudonieji agresoriai pirmieji žmonijos istorijoje išvystė labai plačią, moksliškai apdorotą demagoginę veiklą. Visas šis demagoginis kratinys (marksizmas, leninizmas, stalinizmas ir pan.) — tai marksizmo-leninizmo ideologija, ši ideologija jau daugiau kaip 60 m. atlieka dekoratyvinę funkciją rusiškojo integralizmo akcijoje pavergiant pasaulio tautas. Be to, tam pačiam tikslui buvo sukurtos ir gigantišką apimtį turinčios tarptautinės institucijos. Pirmutinė iš jų, sukurta Lenino, — Kominternas. Jis visą savo veiklą rėmė į tamsų, nedorą, antižmonišką nusiteikimą bei primityvų mąstymą turintį elementą, esantį visose pasaulio tautose, pasiruošusį už materialines gėrybes atiduoti ir išduoti žmonių ir tautų pagrindines teises ir laisves, šie subjektai visados lengvai kibo ant raudonojo rusų nacizmo meškerės. Tuo metu, kai raudonieji agresoriai ir jų samdiniai, naudodami genocido praktiką, planingai žudė dešimtis milijonų žmoniškumui niekuo nenusikaltusių žmonių, kai lenininis ir stalininis teroras siautėjo žiauriau negu hitlerinis Vokietijoje, Kominterno nariai niekada nepasisakė prieš, neprotestavo ir savo tylėjimu bei viešu pritarimu visą tai aprobavo. Būdami betarpiškais kanibališkų aktų liudininkais, jie neatsisakė kolaboracijos su raudonaisiais rusų nacistais. Kolaboracinės nusikalstamos veiklos neatsisako ir beveik visų šalių komunistai dabartyje. O tai labai aiškiai kalba, kokią dorovinę vertę turėjo kominterninė bei kominforminė veikla, kokią dorovinę vertę turi beveik visa dabarties komunistinė proletarinio internacionalizmo veikla. Todėl nesunku suprasti, kodėl raudonieji rusų nacistai, būdami valdžioje, be demagogijos negalėjo apsieiti nė vienos dienos.
Tarybų Sąjunga jau iki II pasaulinio karo buvo viena iš pačių didžiausių kolonijinių valstybių pasaulyje. Kaip niekas kitas ji siekė savo įtakos sferų plėtimo. O tuo pačiu metu 1935.IX.14 Tautų Sąjungos asamblėjoje M. Litvinovas postringavo: „Tarybinė vyriausybė iš principo nepritaria kolonijų sistemai, įtakos sferų politikai, mandatams ir viskam, kas susiję su imperialistiniais tikslais — 1938.VIII.1 „Pravda" vedamajame rašė: „Fašizmas — tai karas! Socializmas — tai taika!" Tačiau įvykiai, sekę praėjus vos vieneriems metams, parodė, kad karas yra ir tai, kas vadinama „fašizmu", ir tai, kas vadinama „socializmu", bei „komunizmu".
Tik keletą mėnesių prieš visiškai slapto Stalino-Hitlerio sandėrio sudarymą, 1939.II.10, 18-tame partijos suvažiavime, Stalinas TSRS užsienio politikos pagrindus taip apibūdino:
„1. Mes esame už taiką ... 2. Mes esame už taikius, artimus ir gerus kaimyniškus santykius su visomis kapitalistinėmis šalimis, turinčiomis bendrą sieną su TSRS. 3. Mes esame už rėmimą tautų, kurios tapo agresijos aukomis ir kovoja už savo tėvynės nepriklausomybę . . ."
Iš tiesų vokiškasis nacionalsocializmas ir rusiškasis socializmas-komunizmas savo visą vidaus ir užsienio politiką rėmė į tą pačią bazę — nacizmą. Vienas nuo kito jie skyrėsi tik pavadinimais. Todėl visai nenuostabu, jeigu jiems buvo lengva rasti bendrą kalbą. 1939.VIII.3 TSRS reikalų patikėtinis Vokietijoje G. Astrachovas buvo iškviestas pas J. Ribentropą, šis pabrėžė, kad „vokiečiams, nepaisant visų ideologinių skirtumų, būtų lengviau kalbėti su rusais, negu su anglais ar prancūzais." Ir tikrai, vokiškiesiems nacistams-hitlerininkams bendrą kalbą rasti pavyko tik su sovietiniais rusiškaisiais nacistais — bolševikais. Ir tai ne atsitiktinumas. Todėl nieko nestebina ir tas faktas, kad Tarybų Sąjungai negėda buvo turėti draugiškus santykius su hitlerine Vokietija net po to, kai ši okupavo Austriją bei Čekoslovakiją, kai Vokietija jau sirgo ne vien nacizmu, bet ir rasizmu, kai ji net jau neslėpė savo tolesnių agresyvių planų. Apie tai, kad Tarybų Sąjunga skatino hitlerinę Vokietiją kuo greičiau pradėti II pasaulinį karą, kad ji pirmoji Hitleriui pateikė daugelio nepriklausomų Europos valstybių likvidavimo ir tautų pavergimo planą, o taip pat įtakos sferų Rytų Europoje pasiskirstymo planą, kad tuo pačiu ji buvo „naujosios Europos" kūrimo ne vien bendrininkė, bet ir iniciatorė, — tai liudija Hitlerio telegrama Stalinui, pasiųsta 1939.VIII.20, ir visa eilė kitų dokumentų, liečiančių 1939-41 m. TSRS užsienio politikos istoriją. (Dalį jų prisilaikydami chronologijos, pateikiame ultimatumo gale).
Ir taip vergų prekybos sutartis buvo sudaryta už laisvų ir taikingų tautų nugaros. Trys Pabaltijo valstybės, kurios pagal Anglijos, Prancūzijos ir JAV vyriausybių 1918 m. susitarimą „teisėtai" priklausė Anglijos įtakos sferai, pateko į kitų dviejų, fizine jėga galingų, ypatingai agresyvių imperialistų įtakos sferą. Jie mažas ir vidutinio dydžio (Lenkija) Europos tautas tartum kaimenę žiaurūs varovai pasidalino tarp savęs. Ir taip istorija dar kartą konkrečiu faktu parodė, kad vienas nacistinis plėšikas su kitu nacistiniu plėšiku visados greitai randa modus vivendi, bendrus veikimo planus, tarpusavio paramą. Bent tol, kol abu turi iš bendro suokalbio naudos ar kol vienas iš jų neužsimoja praryti kito.
V
Vokietija, Tarybų Sąjungai padedant, nugalėjusi Lenkiją, ruošėsi smūgiui Vakaruose, o Tarybų Sąjunga „tvarkėsi" Pabaltijo kraštuose, Besarabijoje. Abi realizavo savo grobuoniškus planus.
Pirmą klastingą žingsnį ta linkme žengdama, Tarybų Sąjungos vyriausybė pasiūlė Pabaltijo valstybėms sudaryti su ja tarpusavio pagalbos sutartis, kurios jai duotų teisę laikyti savo karines įgulas tuose kraštuose. 1939.IX.28 minėtą sutartį pasirašė Estija. Lietuva šią sutartį pasirašyti neskubėjo. Tačiau dar prieš sutarties pasirašymą 1939.X.8 Molotovas savo visai slaptame laiške, turėdamas mintyje netolimą tos Lietuvos dalies okupaciją, kuri Tarybų Sąjungai turėjo atitekti pagal 1939.IX.28 slaptą papildomą protokolą, hitlerinės Vokietijos pasiuntiniui be kita ko rašė: „Lietuviškoji teritorija, paminėta protokole ir nuspalvinta žemėlapyje, pridėtame prie protokolo, nebus okupuota tuo atveju, jei Raudonoji Armija bus išdėstyta Lietuvoje." Už dviejų dienų, t.y., 1939.X.10 pasirašytoje Lietuvos ir TSRS sutartyje dėl Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai bei Lietuvos — TSRS savitarpio pagalbos sutartyje, numatytoje galioti 15 metų, buvo atžymėta: „Lietuvos resp. prezidentas, iš vienos pusės, ir TSRS Aukšč. Tarybos Prezidiumas, iš antros pusės, siekdami plėsti 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi nustatytus draugiškus santykius, pagrįstus nepriklausomo valstybingumo ir nesikišimo į antrosios šalies vidaus reikalus pripažinimu, pripažindami, kad 1920.VII.12 taikos sutartis ir nepuolimo bei taikaus ginčų sprendimo 1926.IX.28 sutartis tebėra jų savitarpinių santykių ir prievolių tvirtu pagrindu . . ." II-me straipsnyje teigė: „Lietuvos respublika ir T. Sąjunga pasižada teikti viena kitai visokią pagalbą, įskaitant ir karinę, Lietuvos užpuolimo ar jos užpuolimo grasymo atveju, o taip pat TSRS užpuolimo ar užpuolimo grasymo per Lietuvos teritoriją iš bet kurios Europos valstybės pusės.
VI str.( „Abi susitariančios šalys pasižada nesudarinėti bet kurių sąjungų ir nedalyvauti koalicijoje, nukreiptoje prieš vieną iš susitariančių šalių." (Tuo tarpu TSRS jau beveik prieš du mėnesius įsipareigojo tokioje koalicijoje dalyvauti. — Autoriai).
VII str.: „šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti susitariančių šalių suvereninių teisų, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir, bendrai, nesikišimo į vidaus reikalus principo." Pasirašė Lietuvos užs. reik. min. J. Urbšys ir TSRS užs. reik. min. V. Molotovas (LTSR istorijos šaltiniai, IV t. 731-732 p., 1961).
Pagal 1939.X.10 sutartį Lietuva sutiko leisti TSRS savo teritorijoje laikyti karines įgulas (20.000 karių) („Lietuvių archyvas", I t., 118 p., 1942 m.).
Suomija panašią sutartį pasirašyti atsisakė. Todėl TSRS 1939 m. lapkričio 30 d. pradėjo su ja karą.
Tuo metu, kai Vokietija okupavo Daniją, Norvegiją, Belgiją, Olandiją, Prancūziją, kai viso pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į įvykius Vakaruose, TSRS nusprendė, kad atėjo patogus momentas realizuoti savo agresyvius, pagal Stalino-Hitlerio slaptą suokalbį sudarytus planus, — užgrobti Pabaltijo šalis. Tuo tikslu buvo išgalvotas nauja klastotė — neįtikima provokacinė istorija su tariamu raudonarmiečių dingimu ir kankinimu Vilniuje. Analogiško turinio šmeižtai buvo nacistų sugalvoti ir Latvijos bei Estijos vyriausybių atžvilgiu. Lietuvos vyriausybė, sutinkamai su pasirašytų sutarčių atitinkamais straipsniais, sutiko paskirti spec. komisiją minėtų TSRS priekabių ištyrimui. Tačiau TSRS nebelaukė, ir jau 1940 birželio 14 d. 23 vai. Lietuvos laiku Molotovas Lietuvos užsienio reikalų min. Urbšiui įteikė griežtą ultimatumą, kuriame, be minėtų šmeižikiškų kaltinimų, buvo pasakyta:
„Sovietų Sąjungos vyriausybė laiko būtinai reikalingu ir skubiu: 1) kad vidaus reikalų ministras Skučas ir saugumo departamento viršininkas Povilaitis būtų atiduoti teismui kaip tiesiog kalti už provokacijos veiksmus prieš Sov. Sąjungos įgulas Lietuvoje) 2) kad tuojau pat Lietuvoje būtų sudaryta vyriausybė, sugebanti ir norinti užtikrinti Sov. Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties padorų vykdymą ir ryžtingai nuslopinti sutarties priešus; 3) kad tuojau pat būtų patikrintas laisvas įėjimas į Lietuvos teritoriją Sovietų kariuomenės dalinių, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose ir bus pakankamai gausūs, kad galėtų patikrinti galimumą įgyvendinti Sov. Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią provokacijos veiksmams, nukreiptiems prieš Sov. Sąjungos įgulas Lietuvoje. . . . Sov. Sąjungos vyriausybė Lietuvos vyriausybės atsakymo laukia iki birželio 15 d. 10 val. ryto." (LTSR ist. šaltiniai, IV t., 770 p.).
1940.VI.17 TASS pranešė: „TSRS vyriausybė laiko būtinai reikalingu ir skubiu: 1. Kad tuojau pat Latvijoje būtų suformuota tokia vyriausybė, kuri nuoširdžiai būtų pasiruošusi ir sugebėtų užtikrinti ir įgyvendinti T. Sąjungos-Latvijos savitarpio pagalbos paktą. 2. Kad tuojau pat būtų užtikrintas laisvas įėjimas tarybinės armijos dalinių į Latvijos teritoriją, turint tikslą dislokuoti juos svarbiausiuose Latvijos centruose tokiu kiekiu, kad būtų įmanoma užtikrinti Sovietų — Latvijos savitarpio pagalbos pakto įgyvendinimą ir apsaugoti nuo galimų provokacinių veiksmų prieš sovietinius garnizonus Latvijoje. Tarybinė vyriausybė šių reikalavimų įvykdymą laiko elementaria sąlyga, be kurios neįmanoma pasiekti to, kad Sovietų — Latvijos paktas būtų įgyvendinamas nuoširdžiai ir sąžiningai.
„Birželio 16-tą TSRS Sovnarkomo pirmininkas V. M. Molotovas įteikė Estijos pasiuntiniui p. Rei analoginį pareiškimą, kaip ir Latvijos vyriausybei, kad tas jį perduotų Estijos vyriausybei" („Izvestija" Nr. 138, 1940.VI.17).
Kaip matome, realizuojant dviejų didelių valstybių nacistinių vadeivų — Stalino ir Hitlerio labai slaptą suokalbį, TSRS vyriausybė be jokio varžymosi pradėjo kalbėti taikioms Pabaltijo tautoms maždaug tokia banditiško diktatoriaus kalba: „Besąlygiškai pasiduodamos, — liksite vergais, o nepasiduodamos — būsite visiškai sunaikintos!"
Sekant anksčiau be pasipriešinimo hitleriniams okupantams pasidavusių — Austrijos, Čekoslovakijos ir kitų šalių pavyzdžiu, siekiant išvengti krašto ir tautos sunaikinimo, dėl tuometinių Lietuvos kai kurių atsakingų darbuotojų neryžtingumo ar net išdavystės, nežinant slaptų susitarimų tarp Stalino ir Hitlerio, o be to, nesitikint tokio žvėriškumo iš iki bent oficialiai buvusios „draugiškos" valstybės pusės bei nesant realių galimybių sulaukti pagalbos iš Vakarų šalių, ultimatumai buvo priimti kaip Lietuvos, taip Latvijos ir Estijos vyriausybių.
Kaip žinome, agresija yra sunkiausias nusikaltimas taikai ir žmonijos saugumui, pavojingiausia neteisėto jėgos naudojimo forma, nepateisinama nei politiniais nė ekonominiais ar kitais motyvais. 1917.XI.8 Lenino pasirašytame Taikos dekrete agresijos uždraudimas paskelbtas svarbiausiu tarptautinės teisės principu (LTE, 1976, 11., 82 p.). Tačiau, kaip rodo istorija, nei pats Leninas, nei jo pasekėjai niekada nevykdė to, ką kalbėjo ir pasirašė, — visą tai buvo pigus kamufliažas. Jų veiksmai parodė ne kartą pasauliui akivaizdžiai tikruosius raudonojo nacizmo siekius. Ir nenuostabu, jei visas 61 metus trukęs TSRS egzistavimas — buvo vienas ilgas agresyvus aktas.
Kadangi, okupuodama visą nepriklausomos Lietuvos teritoriją, TSRS sulaužė 1939.IX.28 Maksvoje Ribentropo ir Molotovo pasirašytą sutartį, išdėstytą antrajame labai slaptame papildomajame protokole, tai T. Sąjungai reikėjo vėl vesti derybas su savo hitleriniais bendrininkais ir 1941 sausio 10 d. pasirašyti trečią Lietuvą liečiantį papildomą protokolą ir to pasėkoje sumokėti Vokietijai 7,5 milijonų dolerių, kuriuos teko atiduoti spalvotų metalų pavidale.
VI
Kartu su okupacine TSRS kariuomene į Lietuvą atvyko sovietų spec. įgaliotinis — užsienio reikalų komisaro pavaduotojas G. Dekanozovas, kuris faktinai tapo tikruoju Lietuvos šeimininku. Jau okupuotoje Lietuvoje Dekanozovas turėjo surežisuoti politinę komediją — „laisvanorišką" Lietuvos įsijungimą į TSRS.
Buvo sudaryta taip vadinama Liaudies vyriausybė, kurios narius parinko TSRS pasiuntinybė Kaune, diriguojant Dekanozovui ir norom-nenorom pritariant daliai Lietuvos Komunistų partijos narių. Nors ir labai kruopščiai atrinkti „Liaudies vyriausybės" nariai, okupacinių organų diktuojama politika nelabai buvo patenkinti. Okupuotos Lietuvos „Ministrų Taryba" iš pradžių bandė priešintis Maskvos diktatui. Tačiau Dekanozovui spaudžiant, buvo atleidinėjami iš pareigų prityrę tarnautojai, o jų vieton skiriami nenusimanantys komunistai ir net ne Lietuvos piliečiai. Okupantų savivaliavimas buvo beribis.
Galų gale Lietuvoje atsirado net keturios „valdžios": 1. Lietuvos liaudies vyriausybė (visais atžvilgiais bejėgė). 2. Vidaus reikalų ministerija, kurioje aukštas vietas užėmė iš Maskvos atsiųsti valdininkai, nesiskaitą su Liaudies vyriausybės įsakymais, nuolatos siuntinėjantys reikalavimus visoms ministerijoms. 3. Tarybinė atstovybė, faktiškai vadovaujama G. Dekanozovo. 4. Raudonosios armijos vadovybė, kuri ultimatyvia forma grūmodama, kėlė savo reikalavimus.
Žodžiu, okupuotoje Lietuvoje, kaip ir buvo galima laukti, laisvai ir nebaudžiami savivaliavo rusiškieji imperialistai.
1940.VI.30 Lietuvos Liaudies vyriausybėje einąs ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigas prof. V. Krėvė-Mickevičius, savo iniciatyva turėjo Maskvoje pasikalbėjimą su Molotovu. V. Krėvė nušvietė susidariusią nenormalią padėtį ir pasiūlė sudaryti naują Lietuvos-TSRS sutartį draugiškumo pagrindais, neįjungiant Lietuvos į TSRS. Tačiau Molotovas, visiškai nesileisdamas į kalbas V. Krėvės pasiūlymą atmetė, pareikšdamas, kad šiandien jis turįs tvirtai pasakyti tai, kas rytoj bus visiems aišku. Molotovas teigė jog jeigu rusų carai, pradedant Ivanu Žiauriuoju, siekė prasiveržti į Baltijos jūrą, tai ne dėl asmeninių užgaidų, bet todėl, kad to reikalavo rusų valstybės ir tautos interesai. Būtų nedovanotina, jei TSRS vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri kitą kartą gali nepasitaikyti. Jis pareiškė, jog TSRS vyriausybė nutarė įjungti Pabaltijo valstybes į TSRS respublikų šeimą. Be to, pagal jį, vistiek ateityje mažos valstybės turėsiančios išnykti. „Mes mokėsime, — sakė Molotovas, — Lietuvos liaudį įtikinti. Pamatysi, tamsta, kad nepraslinks nė keturi mėnesiai, o Lietuvos liaudis pasisakys už Lietuvos įjungimą į TSRS sudėtį." (V. Krėvė-Mickevičius, „Lietuvių archyvas", III t., 10 p.), šis Molotovo pasisakymas liudija, kad nacizmas, kaip pagrindinė, gilioji ir per daugelį šimtmečių nekintanti rusiškųjų imperialistų ideologija, iki 1917 m. Vasario revoliucijos buvusi Ivano Žiauriojo, Petro I, visų Aleksandrų ir Mikalojų credo, nuo 1917 m. spalio sąmokslo tapo Lenino, Stalino ir jų visų įpėdinių visos veiklos pagrindinė gairė. Molotovas savo atvirame pasisakyme tik išryškino daugiašimtmetės rusiškųjų nacistų pasaulėžiūros agresyvią — antižmogišką esmę.
V. Krėvei grįžus į Kauną, G. Dekanozovas pareiškė jam, kad rinkimai į Liaudies seimą turį įvykti vienu metu visose Pabaltijo valstybėse. Jei V. Krėvė tai sabotuos — bus pranešta Molotovui, ir bus surastas būdas, kad rinkimų įstatymas būtų savo laiku apsvarstytas ir paskelbtas. G. Dekanozovas savo padarė, ir „rinkimai" į „Liaudies seimą", kurie turėjo palaidoti Lietuvos nepriklausomybę, įvyko jo numatytu laiku visose trijose vienu metu okupuotose Pabaltijo valstybėse.
Nors Komunistų partija Lietuvoje buvo nepopuliari ir negausi, tačiau Dekanozovas pasiruošime rinkimams leido veikti tik jai vienai. Paskubomis buvo sudaryta „Lietuvos darbo liaudies sąjunga", kuri niekur nebuvo įregistruota ir iki rinkimų niekam nežinoma. Rinkimams buvo išstatyti 79 kandidatai. Prieš rinkimus rengiamuose mitinguose kalbėti buvo leidžiama tik kompartijos numatytiems asmenims. Be gražių žodžių apie prasidėjusį „laimingą ir gražų gyvenimą", buvo nemažai ir grasinimų bei gąsdinimų, kad kas neisiąs balsuoti — būsiąs liaudies presas. Aikštėse ir gatvėse ant stulpų buvo išlipinti plakatai: „Kas nebalsuoja — balsuoja už liaudies priešus!"
Naktį iš liepos 11 į 12 visoje Lietuvoje buvo pravesti masiniai aktyvesnių Lietuvos patriotų areštai. Nors Stalino-Hitlerio slaptas suokalbis tuo metu lietuvių visuomenei visai nebuvo žinomas, bet jau patys pirmieji rusiškųjų okupantų veiksmai kalbėjo patys už save. Todėl pogrindyje suformuotos Lietuvos gynimo Rinktinės atsišaukime, paskelbtame 1940 liepos 8 d., buvo pasakyta: „Pavergtosios tėvynės sūnau! šiandien tau išmušė valanda pasirodyti, kad esi lietuvis. Tikras lietuvis sutiks geriau mirti, negu ties ranką balsuoti už Lietuvos išdavikus. Neik į rinkimų salę, nes ten prievartą turėsi išduoti savo brolius, laisvę, tikybą. Šalin Lietuvos išdavikai! Jiems tėvynė — Maskva!"
Prieš rinkimus buvo paskelbta, kad dalyvavimas rinkimuose bus atžymėtas kiekvieno pase. Kurių pasuose atžymėjimo nebus — tas bus laikomas liaudies priešu. O ką tai reiškia — parodė jau liepos 11-12 d. areštai. Taip buvo paruošti „laisvieji" rinkimai į Liaudies seimą . . . Rinkimai prasidėjo liepos 14 d. Nepaisant bauginimų, tą dieną balsavo tik visai mažas rinkėjų skaičius, todėl rinkimai buvo pratęsti dar iki liepos 15 d. Gyventojai į „rinkimus" ėjo grasinimų verčiami. Rinkimų teisės neturėjo nė vienas, todėl ėjo ne rinkti sau patinkamą kandidatą, o per prievartą įmesti į urną kortelę, ant kurios buvo parašyta tik viena okupantams patikimo asmens pavardė.
Nežiūrint visų gausių spaudimo priemonių, „rinkimuose" dalyvavo tik apie 16-18% rinkėjų . . . Bolševikams buvo reikalinga ne gyventojų valios išreiškimas, o jėga įsibrovusių okupantų politinės komedijos suvaidinimas. Turėdamas mintyje daugybę panašiais metodais pravestų „rinkimų", dabartinis TSRS KGB pirmininkas Andropovas 1977.IX.9 minint F. Dzeržinskio 100 m. gimimo sukaktį, galėjo begėdiškai pareikšti, jog „. . . kai už šią politiką balsuoja praktiškai 100% rinkėjų, ar tai nėra įtikinamas mūsų visuomenės idėjinės ir politinės vienybės patvirtinimas? . ."
Dvi dienas prieš „išrinkto" Liaudies seimo susirinkimą deputatas A. Garmus, G. Dekanozovui pareiškė susirūpinimą dėl Lietuvos nepriklausomybės. G„ Dekanozovas, ranka rodydamas į gatve pravažiuojančius Raudonosios armijos tankus, pasakė: „šie tankai rodo, kad Lietuva jau negali būti nepriklausoma." A. Garmui pasakius, kad Liaudies seimas nebalsuos už Lietuvos prijungimą prie TSRS, Dekanozovas pareiškė: „Tik pamėginkite. Yra priemonių daryti taip, kaip mes norime, o jų mes pakankamai turime (A. Garmus „Lietuvos įjungimas į TSRS — Maskvos diktatas", „Lietuvos arch.", I t., 43-44 p.). Okupantų vadeivos Dekanozovo pusėje buvo fizinės jėgos persvara, ir jis padarė tai, ko reikalavo Maskva. Net pats Liaudies seimas savo 1940.VII.21 d. deklaracijoje skelbė, kad tik Raudonajai armijai padedant, pavyko pakeisti valdžią: „. . . jei Lietuvos liaudies galėjo savo šalyje įsteigti vienintelę teisingą valstybės santvarką — Sovietų santvarką, tai visa tai yra tik Sovietų Sąjungos dėka . . ." Tiksliau išsireiškus — Stalino ir Hitlerio slapto suokalbio dėka.
Vll-me Kominterno kongrese P. Toljati aiškino: „Argi negalima numatyti, ką reikštų Europai pergalingas Vokietijos fažizmo karas? Toks karas reikštų nacionalinės nepriklausomybės galą čekams, lietuviams, kitoms mažoms Pabaltijo tautoms, lenkams, olandams, belgams."
Tačiau po to sekusi istorija gyvais faktais parodė, kad jis buvo klaidingas pranašas. Daugumos čia išvardintų valstybių neprik-lausombės palaidojimo iniciatoriumi ir tikruoju laidotoju buvo ne rudieji vokiečių nacistai-hitlerininkai, o raudonieji rusų nacistai-leniniečiai, P. Toljačio bendraminčiai ir įkvėpėjai.
Nors visi tikrovės faktai akivaizdžiai byloja tik apie tai, kad Tarybų valdžios įvedimas Lietuvoje ir Lietuvos įjungimas į T. Sąjungos sudėtį buvo įvykdytas ne lietuvių tautos valia, o Stalino-Hitlerio slaptu suokalbiu, pirmiau į Lietuvos teritoriją įvedus Raudonąją armiją, prievarta, smurtu ir klasta pravedus rinkimus į vadinamą Liaudies seimą ir jam padiktavus priimti nutarimus, reikalingus grobiamiesiems Kremliaus veiksmams įteisinti, — tačiau, kaip ir anksčiau, pagal senus, nuvalkiotus propagandinius metodus, dabartinis TSKP CK, TSRS ATP ir TSRS MT 1978.XII.16 analoginiams okupaciniams valdžios organams Lietuvoje rašė: „. . . 1940 m. Lietuvos liaudies masės su internacionaline T. Sąjungos parama nuvertė neapkenčiamą fašistinį rėžimą ir atkūrė tarybų valdžią. Liaudies valia Lietuvos TSR įstojo į TSRS, o Lietuvos Komunistų partija tapo vienu iš T. Sąjungos Komunistų partijos koviniu būriu." Tačiau reikia pažymėti, jog maskviškiai istorijos klastotojai ir čia į internacionalinės paramos sudėtį neįtraukė pagrindinio faktoriaus — Hitlerio ir viso su juo „naujosios Europos" kurti ėjusio kriminalinio elemento, vadinusio ir tebevadinančio save komunistais. Ar visa tai nerodo, kad fiktyvia socializmo bei komunizmo etikete besidangstąs raudonasis rusų nacizmas per daugiau kaip 60 metų nepadarė jokių poslinkių į žmoniškumo gerbimo pusę — į žmonių ir tautų teisių gerbimo pusę?
VII
Šiuo moraliniu ultimatumu mes kreipiamės taip pat ir į rusų tautą. Jai ir TSRS vyriausybei mes pareiškiame štai ką:
Jūs agresija Pabaltijo tautų ir lenkų tautos atžvilgiu buvo nepalyginamai žiauresnė, negu hitlerinės Vokietijos agresija Vakarų Europos tautų atžvilgiu. Nuo pirmųjų okupacijos dienų Pabaltijo tautose jūs vykdėte sistemingą genocido politiką. Apie tai liudija faktai, kuriuos jūsų propagandistai ir istorikai stengiasi ištrinti iš mūsų atminties. Apie tai liudija ir didžiausios jūsų pastangos padaryti nežinomu, nebuvusiu dalyku tai, ką privalo žinoti kiekvienas dabar gyvenantis žmogus ir privalės žinoti būsimosios žmonijos kartos.
Dar prieš Raudonosios armijos įžengimą į Lietuvą, Latviją ir Estiją, Maskvoje buvo paruošta ir T. Sąjungos saugumo komisaro Sierovo pasirašyta instrukcija dėl sąmoningiausios, doroviškai sveikiausios visuomeninės dalies Pabaltijo valstybėse išvežimo į vergiją ir jos likvidavimo. Ir todėl jau pirmosiomis okupacijos savaitėmis jūs pradėjote masiškai areštuoti, kankinti ir žudyti lietuvių, latvių, estų ūkininkus, mokytojus, dvasiškius, karininkus, pramonės specialistus, daugelio kitų profesijų tarnautojus inteligentus, politinių ir nepolitinių kultūrinių organizacijų vadovus bei jų narius. Jūs stengėtės kuo greičiau likviduoti visas visuomeniškai aktyvias kultūrines patriotines šių tautų jėgas siekdami savo tikslo, jūs naudojote tikrai gangsteriškus būdus: numatytus sunaikinti asmenis jūsų saugumiečiai suimdavo gatvėse, parduotuvėse, darbe, ir šeimos nariai dažnai nieko nežinodavo apie tragišką nelaimingųjų likimą. Tačiau sovietinis okupacijos nusikalstamumas atsiskleidė tiktai 1941.VI.14-15 dienomis, prasidėjus masiniam lietuvių, latvių, estų ir kitų tautybių trėmimui į metropoliją, Sibirą.
Pažvelkime į trumpą ištrauką iš knygos „Žemaičių kankiniai. Rainių miškelio tragedija 1941.VI.24-25" (1942 m.): „Po bolševikinio imperializmo slibino letena turėjo padėti galvas dešimtys milijonų taurių jo pavergtų tautų sūnų . . . Palyginti per vienerių metų siautėjimo laiką jie išžudė Lietuvoje 3.000 mūsų tautiečių, kalino kalėjimuose 12.000, išvežė nežinomam likimui į tolimuosius plotus ne mažiau 45.000. Ir visa buvo daroma tokiu būdu, kurį pavadinti žvėrišku tikrai yra per maža. į mūsų kraštą buvo atsikraustę budeliai ir smaugikai, kurie per ilgus savo praktikos metus buvo tapę tikrais to jų smurto „meno" specialistais."
Per vienerius-pirmuosius okupacijos metus jūs išžudėte bei ištrėmėte į Tolimuosius rytus, Altajų, Vidurinę Aziją, Užpoliarinę sritį, Sibirą daugiau žmonių, negu cariniai okupantai per 120 okupacijos metų. Reikia pasakyti, jog jūs savo žiaurumu pralenkėte ir ruduosius nacistus. Pagaliau tai ir nenuostabu, nes jūs šiame labiausiai nusikalstamame darbo bare turėjote virš 22 metų patirtį, kai tuo tarpu jūsų sąjungininkai „naujosios Europos" kūrime neturėjo ir pusės to stažo. Jie buvo tik nevykę jūsų mokiniai, seniai išdirbtų jūsų metodų pamėgdžiotojai.
Masiniai trėmimai vergijon buvo atliekami gyvuliniuose vagonuose nepaprastai žiauriu būdu: prievarta vyrus atskyrė nuo žmonių (jie beveik visu 100% buvo sunaikinti spec. mirties konclageriuose, vaikus atskyrė nuo tėvų. Vežamiesiems nebuvo duodama netgi pakankamo vandens kiekio. Nuo troškulio mirė vaikai ir suaugusieji. Nebuvo teikiama medicininė pagalba. Pagal neoficialius duomenis, jau pirmaisiais okupacijos metaus buvo numatyta vergijon išvežti apie 70.000 Lietuvos gyventojų, šį kriminalą realizuoti sutrukdė tik buvusių sąjungininkų-nacių užpuolimas. Tačiau tai buvo realizuota vėliau. Kiek nesuspėta padaryti per pirmuosius okupacijos metus — buvo užbaigta laikotarpyje nuo II pasaulinio karo pabaigos iki Stalino mirties. Okupuotųjų kraštų gyventojų išvežimas vergijon į Rusijos gilumą nėra vien raudonųjų nacių išradimas. Praeityje ne kartą šitaip veikė rusų carai — baltieji nacistai, norėdami kuo greičiausiai palaužti pavergtųjų tautų pasipriešinimą, siekiant tas tautas nukultūrinti, asimiliuoti, likviduoti. Pasikeitė tik maštabai ir metodai.
Be to, jau pirmaisiais okupacijos metais iš „plačiosios tėvynės" atvykę saugumiečiai ir vietiniai jų samdiniai Lietuvoje įsteigė dešimtis žmonių kankinimo ir žudymo stovyklų, kurios nė kiek nenusileido, o kai kuo net pranoko hitlerinės mirties stovyklas.
Pabaltijo tautos turi žymiai skaudesnę istorinę patirtį, negu II pasaulinio karo metais nukentėjusios Vakarų Europos tautos, kurios patyrė tik hitlerinę okupaciją. Pabaltiečiai patyrė ir hitlerinę, ir bolševikinę, todėl gali teisingiau apie jas spręsti, gali pasakyti, kad raudonieji hunai toli pralenkė ruduosius žiaurumu, o ypač klastingumu ir melu. Skirtumas yra tik tas, kad apie sovietinės okupacijos nusikaltimus, padarytus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, rytinėje Lenkijos dalyje ir Moldavijoje pasaulio visuomenė labai ilgai beveik nieko nežinojo. Apie tai pasaulio visuomenė mažai žino ir dabar. Kodėl? Todėl, kad sovietinė propaganda yra daug aktyvesnė už neturinčią aiškios orientacijos Vakarų šalių viešąja nuomonę. Todėl apie II pasaulinio karo pasekmes Vakarų visuomenė sprendžia tik pagal tai, ką ji patyrė, kovodama su hitlerininkais, ir pagal tai, ką kalba sovietinė propaganda. Tačiau laikas pilnai atskleisti ir iki šiol maskuojamą naujosios istorijos pusę.
1941 m. hitlerininkams įsiveržus į Lietuvą, kai kas iš pradžių sutiko juos palankiai. Ir tai natūralu: po viso to, ką rusiškieji okupantai Lietuvoje padarė per vienerius metus, kitaip ir būti negalėjo. Sovietiniai pavergėjai savo darbais pilnai nusipelnė to, kad karo pradžioje Lietuvoje kilo visuotinis antibolševikinis sukilimas. Dėl to ir pokario laikotarpiu beveik dešimtmetį vyko nelygi didvyriška partizaninė kova prieš rusiškuosius imperialistus ir vietinius jų samdinius. Ne buožių ir „nuverstų išnaudotojų klasių" sūneliai, kaip dabar rašo kai kurie sovietiniai „istorikai", nukreipė ginklą prieš raudonarmiečius ir vietinius okupantų komanduojamus stribus. Ginklo pirmiausiai ėmėsi tie, kurių žmonos ir vaikai bei kiti artimieji, ir nekalti lietuviai bendrai, Sibire mirė nuo šalčio ir bado, kurie patys buvo nekaltai kankinami, kurie negalėjo abejingai žiūrėti į savo tautos pražūtį, artimųjų kančias.
Pokario metais buvo ištremta, įkalinta ir nužudyta apie vienas trečdalis lietuvių. Genocidinį pobūdį turįs fizinis mūsų tautos naikinimas liovėsi tik mirus „didžiajam vadui, tėvui ir mokytojui" didžiausiam XX a. budeliui — Stalinui.
Tačiau ir šio masinio tautų naikinimo pasekmės nelikviduotos. Tautos tebelaikomos pavergtos. Daugelis nekaltai represuotų lietuvių neturi galimybės grįžti iš Sibiro į tėvynę, daug kam griežtai uždrausta apsigyventi Lietuvoje, įsigyti aukštąjį išsilavinimą, užimti atsakingesnį postą. Lietuvių tautos sūnų ir dukterų įvairiapusiška diskriminacija tebetęsiama. Okupacinis jungas perėjo į kitas formas, naudojami kiti metodai. Bet tikslas liko vienas ir tas pats — tautinės sąmonės, žmoniškumo, religijos, laisvės siekių užslopinimas ir sunaikinimas.
1940 m. TSRS, okupavusi Lietuvą, „užmiršo" ir savo pasirašytas sutartis dėl rytinių ir pietinių Lietuvos sienų. Lietuva atgavo Vilniaus miestą, bet didesnė Vilniaus krašto dalis buvo prijungta prie sovietinės Baltarusijos. Prie jos buvo prijungta kultūriniu ir kalbiniu požiūriu grynai lietuviškos Rodūnės, Močios, Pelesos, Žirmūnų, Gervėčių, Girių, Vidžių ir kitos apylinkės. Čia gyvenantiems lietuviams neleidžiama turėti nei mokyklų sava kalba, nei užsiprenumeruoti lietuviškos (nors ir tarybinės) spaudos, nei meninės saviveiklos. Neleidžiama jaunimui net vykti mokytis į Vilnių. Persekiojami lietuvių tautosakininkai, naikinami senieji lietuviškos kultūros paminklai. Ar visa tai nerodo, kad sovietiniai tautų draugystės šūkiai yra tik rusiškojo imperializmo priedanga? Prisiminkime kitus faktus.
Mažoji Lietuva, tame tarpe ir Klaipėdos kraštas apie 700 metų vokietinama, karų ir marų niokiojama, iki mūsų amžiaus vidurio daug kur išlaikė lietuviškumą, kuris buvo staigiai ir galutinai sunaikintas besibaigiant II pasauliniam karui. Raudonoji armija, vykdydama karinius veiksmus, nusiaubė tenykščius miestus ir kaimus, o TSRS vyriausybė, ištrėmusi dar išlikusią dalį vietinių gyventojų, tą kraštą su Karaliaučiaus miestu įjungė į Rusijos sudėtį, tik pietinę to krašto dalį palikdama Lenkijai. Europos istoriją nežino kito tokio barbariško akto, kad per kelis mėnesius būtų sunaikintas krašto šimtmečių kultūros palikimas: 100% visi senieji lietuviški vietovių pavadinimai buvo pakeisti rusiškais, buvo išgriauti ir sunaikinti istoriniai paminklai, .nusmukdytas žemės ūkis ir visas kraštas planingai kolonizuotas rusais. Tokiu būdu buvo pakeista geopolitinė Lietuvos padėtis: mūsų šalį dabar ne tik iš rytų, bet ir iš vakarų supa rusų masės.
Kaip žinome, dėl socialinio išnaudojimo, nacionalinės priespaudos carinės okupacijos laikotarpiu šimtai tūkstančių lietuvių emigravo į užsienį, šiaurės ir Pietų Amerikoje bei kitur susidarė skaitlingos lietuvių kolonijos. Mūsų tautiečiai išeiviai, atsidūrę svetur, neliko abejingi savo tėvynei. Jie rėmė ją ekonomiškai, palaikė politiškai ir morališkai, ypač sunkių istorinių išbandymų laikotarpiais. Tėvynė taip pat neužmiršo savo svetur gyvenančių vaikų, teikė jiems kultūrinę ir moralinę paramą. Tačiau padėtis pasikeitė, kada Lietuva slapto Stalino-Hitlerio suokalbio pasėkoje neteko nepriklausomybės ir buvo prievarta prijungta prie TSRS:
mūsų tautiečius užsienyje nuo tėvynės atskyrė geležinė uždanga. Nebegalėdami palaikyti glaudžių, kaip seniau, ryšių su tėvyne, nedaug tegaudami iš jos kultūrinės paramos, šimtai tūkstančių tautiečių išeivijoje yra pasmerkti paspartintai nutautėti. Paklususi imperialistinės Maskvos diktatui, Lietuvos Komunistų partija rūpinasi ne tautine kultūrine išeivijos būkle, o sovietinės demagogijos joje skleidimu, idėjiniu jos skaldymu ir dezorientacija. Skaldymas ir silpninimas lietuvių, kaip ir kitų Pabaltijo tautų išeivių, silpnina ir mūsų tautą, jos kultūrinį pajėgumą bei atsparumą rusifikacijai.
Kelios dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių gyvena dabar Rusijoje. Tačiau jiems griežčiausiai uždrausta turėti ten lietuviškas mokyklas, kultūrines draugijas, spaudą. Ta pati padėtis ir dabar vadinamoji „Kaliningrado srityje". Tuo tarpu rusai turi rusiškas mokyklas, vaikų darželius visose nerusiškų tautų teritorijose. Visos nerusiškos tautos neturi tiesės turėti savo mokyklų nė vienoje iš rusų teritorijų.
Aukščiau pateikti faktai kalba, kodėl sovietinės okupacijos metais žymiai susiaurėjo etnografinės lietuvių teritorijos, sumažėjo mūsų tautiečių skaičius pasaulyje.
Tačiau jūsų nusikalstama politika mūsų tautai tuo nesibaigia. Okupavus Lietuvą, mūsų krašto žmonės patiria tokį ekonominį išnaudojimą, kokio nėra niekur kitur Europoje. Sovietinės okupacijos metais buvo sugriautas didelės pažangos pasiekęs nepriklausomos Lietuvos žemės ūkis. jo vietoje per prievartą buvo įkurta nenaši kolūkinė sistema. Kolūkiai retai kur pagerino mūsų ūkininkų padėtį, bet visur juos pavergė materialiai ir teisiškai atėmė iš jų savarankiškumą ir iniciatyvą, išugdė tinginiavimą, vagystes, neteisingumą, įvairaus pobūdžio amoralumą. Prijungta prie TSRS, Lietuva tapo ekonomine Rusijos kolonija. Sovietiniai propagandistai be perstojo giriasi „didžiuliais ekonominiais laimėjimais". Tačiau, žinant mūsų tautos darbštumą, galima nė kiek neperdedant tvirtinti, kad, būdama nepriklausoma, Lietuva per pokario trisdešimtmetį būtų pasiekusi kur kas aukštesnį ekonominį lygį. Dabartinė Lietuvos pramonė vystoma kolonizacinei imperijai reikalinga kryptimi, neatsižvelgiant į lietuvių tautos interesus.
Okupacinė propaganda, nuolatos kalba apie tarybinės kultūros Lietuvoje suklestėjimą. Tačiau ar gali kultūra suklestėti, kada tauta yra atskirta nuo kitų Europos tautų, kada jos inteligentija negali laisvai susipažinti su šiuolaikine kitų tautų kultūra? Tiesa, pokario metais išaugo mūsų inteligentų skaičius, tačiau smuko jų išsilavinimo ir kvalifikacijos lygis. Padidėjo mūsų mokslininkų skaičius, tačiau daugumą jų neturi būtiniausių sąlygų moksliniam darbui. Kaip gali vykti mūsų kultūros pažanga, jei visos kultūros sritys yra sukaustytos dogmatizuotos marksistinės-lenininės ideologijos, jei yra slopinama bet kuri laisvesnė, originalesnė mintis? Kaip gali vykti bet kuri visuomenės gyvenimo pažanga, kada visiems savarankiškai mastantiems žonėms užčiaupiamos burnos, kada į visas vadovaujančias visuomeninio gyvenimo sferas gali patekti tik beprincipiniai karjeristai, paklusnūs Maskvos bernai, kuriems mažai terūpi tautos interesai ar bendražmoniškos kultūros kėlimas. Tam, kad naujieji išnaudotojai būtų ištikimi savo šeimininkams ir negailestingi savo tautiečiams, jiems, legalaus liaudies apvogimo formoje, yra sudaromos išimtinės gyvenimo sąlygos: spec. parduotuvės, spec. tarybiniai ūkiai, spec. poilsio namai, spec. ligoninės, spec. siuvyklos ir t.t. Jiems suteikiamas toks materialinis komfortas, kuris nėra pasiekiamas nė vienam eilniam inteligentui ar darbininkui. Taip daugumas karjeristų, pirktų „revoliucionierių" skaičius. Žmonės yra skirstomi į ateistus ir tikinčiuosius, pastaruosius visaip diskriminuojant, laikant „antros rūšies" piliečiais. Iš viso, dvasinė kultūra, religinis gyvenimas, Bažnyčia okupuotoje Lietuvoje yra sistemingai žlugdoma ir naikinama. Apie tai iškalbingai byloja faktai, surinkti „Lietuvos Bažnyčios kronikos" puslapiuose bei kitoje pogrindyje leidžiamoje spaudoje.
Prievarta prijungus Lietuvą prie TSRS — visi jos gyventojai tapo savotiškais iki gyvos galvos pasmerktais kalėti kaliniais. Jie negali dabar išvykti laisvai nė į vieną užsienio šalį. Ir ne vien dabartinė karta, bet ir būsimos ateities kartos.
Per 35 metų okupacinį laikotarpį jūs, raudonieji nacistai, mūsų tauta nukultūrinote, nužmoginote taip, kad jau daugelis jos narių skęsta alkoholio tvane. Atsirado masė tokių „rusiškųjų stebuklų" — tokių gėdingų įstaigų, kaip psichiniai atsilikusių vaikų mokyklos, daugiatūkstantiniai lageriai ir kalėjimai, įstaigos chroniniams girtuokliams izoliuoti ir gydyti, kas metai didėja venerinių dispanserių tinklas. Jau skiriasi beveik kas antra susituokusiųjų pora. Jaunimo ir suaugusiųjų nusikalstamumas įgavo tokią apimtį, kad ši statistika dėl gėdos laikoma griežčiausioje paslaptyje. ,
VIII
Kalbant apie T. Sąjungą ir joje ant ypatingai piktybiškos nacizmo bazės kuriamą socializmą-komunizmą, tenka pažymėti štai ką:
Be Lietuvos okupacijos bei visų su tuo susijusių sunkių mūsų tautai pasėkų, jūs padarėte aibes didžiausio mąsto nusikaltimų prieš daugelį kitų tautų, prieš daugybę pavienių žmonių, prieš taiką, prieš žmonijos saugumą, prieš didžiausią vertybę — žmoniškumą. Per visus 61 jūsų imperijos egzistavimo metus jūs be žmoniškumui išdavystės nepajėgėte išgyventi nė vienos dienos. Ir dabartyje, be jokios atvangos vykdydami savo nacistinę propagandą, intensyviai ruošiatės naujam plėšrūniškam šuoliui — rengiatės pavergti naujas tautas, primesti joms kriminalinį-politinį režimą, kurio reikėtų gėdytis, tačiau kuriuo jūs didžiuojatės. Todėl visai nenuostabu, jei augant jūsų ekonominei-karinei galiai, kas dieną stiprėja ir visų dirbančiųjų eksplotacija bei diskriminacija, įnirtingo ginklavimosi naštą vis sunkiau užgula pavergtųjų tautų pečius. Visa tai — vardan trečiojo jūsų ruošiamo pasaulinio karo, kuris, pagal jūsų planus, turi atnešti galimybę pasaulinei „revoliucijai" — globaliniai raudonojo nacizmo vergijai.
Todėl nestebina ir tas faktas, kad jūs visai nepaisote Helsinkio pasitarimo Baigiamajame Akte prisiimtų įsipareigojimų, kad pačiu šiurkščiausiu būdu trempiate žmonių ir tautų pagrindines teises. 1978.11.16 TSRS delegacijos vadovas Belgrado konferencijoje Varoncovas demonstratyviai paliko posėdžių salę, kai, vykstant neoficialiems pasitarimams, buvo kalbama apie pagrindines žmogaus teises ir priemones. Pažymėtina, jog visa tai vyko tais pačiais metais, kai Čilės valdovas Pinočetas sutiko leisti SNO komisijai atvykti į šalį ir tyrinėti žmogaus teisių pažeidimus. 1978.1.4 referendumo metu Čilėje už Pinočetą, jūsų vadinamą fašistu, pasisakė dauguma: keturi prieš vieną. Ar galite panašų referendumą savo imperijoje pravesti jūs — nacistinėmis aspiracijomis gyveną rusiškieji imperialistai, tituluojantys save socialistais ir komunistais? Ne. Jūs, be abejo, puikiai atsimenate Lenino ir jo šalininkų krachą vieninteliuose laisvuose rinkimuose — į Steigiamąjį susirinkimą, kur bolševikų nenaudai buvo pasisakyta trys prieš vieną santykiu, nors tada tikrasis bolševizmo veidas dar nebuvo ir žinomas.
Pinočetas Čilėje buvo pajėgus 1978 m. balandžio mėn. paskelbti visuotinę amnestiją politiniams kaliniams, daugomoje komunistams. 1977 m. gruodžio mėn. Indonezijoje buvo amnestuota apie 10.000 politkalinių komunistų. Jūs per visus 61 viešpatavimo metus nebuvote pajėgūs pravesti nė vienos visuotinės amnestijos, kuria būtų išlaisvinti tikrieji politiniai kaliniai, kenčiantieji Gulago salyne ilgametes bausmes už žmonių ir tautų teisių gynimą.
Šiandien didžiųjų valstybių tarpe jau tik T. Sąjungoje neatsirado advokato, išdrįstančio principingai ginti žmogų, KGB persekiojamą už pagrindinių žmogaus teisių siekimą sau ir kitiems. Tik jį yra beveik vienintelė valstybė, kuri į teismus, kai sprendžiamos politinės bylos, neįsileidžia advokatų iš užsienio. Smerkdami Nikaragvos vyriausybės galvą A. Samosą už griežtos kovos vedimą prieš bolševikuojančius, Maskvos kurstomus sukilėlius, rašote, jog „teroras — paskutinė diktatoriaus viltis." Pateikiate nuotraukas su užrašais: „Tėvai prie baudėjų nužudytų savo vaikų (Leono miestas)", „Diktatoriaus nacionalinė gvardija vežioja nužudytų patriotų kūnus. Tai, jų nuomone, turi atbaidyti gyventojus nuo pasipriešinimo". („Tiesa", 1979.1.27). Ar seniai jūs, raudonieji hitlerininkų bendradarbiai, nustojote Lietuvos miestelių aikštėse laikyti išmėtytus lietuvių patriotų-partizanų, kovojusių už tautos laisvę, lavonus?
IX
Jau praėjo 34 metai, kai baigėsi II pasaulinis karas, kai buvo nugalėta hitlerinė Vokietija ir jos sąjungininkai. Tarptautinis teismas išaiškino hitlerizmo nusikaltimus žmonijai, nubaudė svarbiausius nusikaltėlius. Vakarų Europos tautos užsigydė karo padarytas žaizdas susigrąžino hitlerininkų užgrobtas žemes, gavo finansinę kompensaciją už ekonomikos sugriovimą, šiuo metu jau beveik visos pasaulio tautos pasiekė tokios dvasinės pažangos, kad gerai supranta, jog tautinė priespauda nėra naudinga nė pavergtiesiems, nė pavergėjams. Visame pasaulyje suvokiami politiškai nepriklausomo gyvenimo privalumai, ir visomis išgalėmis siekiama nepriklausomybės. Tačiau kolonialistinė santvarka iki šiol tebegyvuoja Rytų Europoje ir Azijos šalyse. Tarybų Sąjunga dabartiniu metu yra beveik vienintelė stambi kolonialistinė imperija paaulyje, virš šimto tautų laikanti politiniame, ekonominiame, kultūriniame bei nacionaliniame pavergime. Tas tautas išnaudodama, ji kuria savo ekonominę-karinę galią bei aiškiai neigiamą „kultūrą".
Nematytai gilus TSRS valdančiųjų sluoksnių nužmonėjimas visą tai leidžia laikyti normaliu ir netgi pažangiu dalyku.
Mes, lietuviai, puikiai suprantame, kad, būdami jūsų pavergti, turime reikalą su ypatingai užkietėjusiais ir negirdėtai įžūliais, begėdiškais ir negailestingais vergvaldžiais, su nusistebėjimą keliančiais nužmogintos dvasios žmonėmis, kurie pačią juodžiausią vergiją nesidrovi vadinti „laisve", kurie nuolatinį viešą ir slaptą karą su savo pavergtaisiais bei numatytais pavergti milijardais vadina „taika", kurie vis didesnį žmonių nužmonėjimą vadina „progresu". Mums aišku, kodėl jūs visados buvote ištikimi tik fundamentaliajai rusiškųjų imperialistų ideologijai — nacizmui ir kodėl niekados nebuvote ištikimi tarptautiniams susitarimams ir įsipareigojimams. Jūsų atkaklus nenoras besąlygiškai užtikrinti dabartinės T. Sąjungos teritorijoje esančios tautoms ir žmonėms jų pagrindines teises — įtikinamiausiai rodo kaip toli jums yra net iki minimalaus išsiauklėjimo, iki žmoniškumo, iki paties elementariausio kultūringumo, kaip toli jūs esate atsilikę netgi nuo tų žmoniškumo savybių, kurias turi džiunglių laukiniai. Mes puikiai suprantame, kad jūs šiuo metu esate stiprūs tik tautų ir žmonių pagrindinėms teisėms likviduoti skirtą fizinę jėgą, karinę galią. Daugiau niekuo.
Prievartos būdu laikydami daug tautų savo vergijoje ir stengdamiesi į ją įtraukti dar daugiau kol kas esančių laisvų tautų, jūs norom nenorom esate priversti klastoti istoriją, nesilaikyti Helsinkyje prisiimtų įsipareigojimų ir tęsti raudonojo nacizmo politiką. Tuo keliu einant, jums niekados neišsiversti be plačios apimties Gulago salyno, be spec. beprotnamių politiniams kaliniams. Jūsų ideologinis bei politinis aklumas, žmoniškumo reikalavimų nepaisymas ir toliau visai dėsningai gimdys kas metai milijoninius jūsų konclagerių kontingentus.
Mes suprantame, kad jums būti antižmoniškiems šiuo metu yra daug lengivau, negu būti žmoniškais. Bet kol dar nėra per vėlu, mes kviečiame jus pasukti į žmoniškumu pagrįstą kelią, į labiausiai garbingą kelią. Pasinaudokite šia proga. Pasekite išmintingais anglais, sugebėjusiais šio šimtmečio viduryje be kraujo praliejimo likviduoti savo gigantišką imperiją, visas kolonijines valdas. Atsisakykite nuo klastos ir melo taktikos, nuo viso pasaulio tautų pavergimo strategijos nuo uždarumo ir fizinės jėgos kaip pagrindinio metodo visuomeninėms problemoms spręsti. Gražinti pavergtiesiems jų teises, jūs patys turėsite galimybę iš civilizuoto laukiniškumo pakilti į žmoniškumą ir tapti kultūringais, pagarbos vertais žmonėmis.
Laikas kiekvienam nužmogėjusiam rusui (o tokių didelė daugybė) tapti normaliu žmogumi, sugebančiu pripažinti visiems žmonėms, visoms tautoms laisvę, savarankiško gyvenimo teisę. „Didžiosios tautos, — sakė M. Gorkis, — gyvenimo meno turi mokytis iš mažųjų tautų." Mes manome, jog tai labai verti dėmesio žodžiai. Ypatingai jums, rusams, paskutiniems vergvaldžiams Europos kontinente. Atsiminkite, kad ateitis neskirs po saule vietos tiems, kurie žmogiškame kūne ir toliau nešios antžmogišką dvasią!
Mes nesergame nacizmo liga ir neturime grobikiškų tikslų bei siekių. Todėl ir jums besąlygiškai pripažįstame visus žmoniškumui neprieštaraujančius poreikius. Ir iš jūsų reikalaujame tiktai to paties. Nieko daugiau ir nieko mažiau.
Praėjus 60 m. po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir 38 m. nuo jos praradimo, mes kartojame Lietuvos užsienio reikalų ministro prof. A. Voldemaro, sušaudyto Maskvos kalėjime, žodžius: „Nepriklausomybė privalo būti pripažinta iš anksto. Ji yra pagrindinė tautos teisė ir neprivalo būti diskusijų objektas."
Pačiu nuoširdžiausiu būdu mes kviečiame jus padaryti tai dabar, kai yra paskelbti kovos metai prieš rasizmą, aparteidą bei kolonializmą. Mes norėtume kiekvieną rusą matyti kaip gerą kaimyną, kultūringą, nuo nacistinių siekių išsilaisvinusį žmogų, o ne neapykantos užsitarnavusį okupantą — pavergėją.
Todėl baikite kaupti žudymo priemones, stenkitės kas dieną tapti žmoniškesniais patys ir dėkite pastangas, kad žmoniškesniais taptų kiti. Prisidėkite prie šios akcijos ir pamatyskite, kad pikta, klastinga ir gėdinga vergijos bei karų pasaulį galime paversti garbingos laisvės pasauliu, taikos pasauliu.
Susitaikyti su vergo padėtimi, su rusiškųjų nacistų nebaudžiamu plėšikavimu mūsų namuose mes nesiruošiame.
Realizuojant Stalino-Hitlerio vergų prekybos suokalbį, jūs nepriklausomos Lietuvos vyriausybei davėte devynias valandas laiko apsigalvojimui. Nepriklausomos Lietuvos atstatymo klausimui apsvarstyti mes duodame jums devyniasdešimt valandų, pradedant 1979.VIII.3 24 val. ir baigiant 1979.VIII.7 18 val.
Jei per tą laikotarpį jūs „Pravdoje" ir visų respublikų centrinėje spaudoje viešai paskelbsite Stalino-Hitlerio slapto suokalbio visus dokumentus, pasirašytus Molotovo ir Ribentropo, jei viešai atsiprašysite visas tautas, kurioms padarėte daug sunkiai apskaičiuojamų skriaudų, jei iškilmingai pasižadėsite jas atitaisyti, — mes patikėsime jūsų nuoširdžiu noru tapti garbingais žmonėmis. Patenkinimas mūsų reikalavimų bus ženklas, kad atsisakėte agresyvių kėslų, nacizmo praktikos ir pasukote į žmoniškumo gerbimo kelią. Po to mūsų tautos atstovai bus pasiruošę vesti taikos derybas. Derybų pagrindas: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartis. Tuo mes reikalaujame, kad nepriklausoma Lietuva būtų atkurta šioje sutartyje pripažintose etnografinėse Lietuvos ribose, įskaitant ir po karo kolonizuotą Mažąją Lietuvą. Prisimenant tos sutarties tekstą, reikalaujame kad Tarybų Rusija atsisakytų į Lietuvą bet kokių teritorinių, ekonominių, politinių pretenzijų. į ateitį mes norime eiti, siekdami gėrio ir pažangos, per visiems žmonėms ir tautoms visų pagrindinių teisių užtikrinimą. Trumpai tariant, — pagrindinis lietuvių tautos interesas ir teisė yra siekimas būti šeimininkais savo namuose, būti savo likimo šeimininkais, susigrąžinti likviduota nepriklausomybę, būti SNO nare ir tvarkyti savo gyvenimą pagal Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, Helsinkio susitarimus ir kitas aukštas humanistines socializmo gyvenimo normas.
Atsisakymas vykdyti pateiktų Moraliniame ultimatume reikalavimų parodys ne tik mums, bet ir visam pasauliui, kad pritariate Stalino-Hitlerio slapto sandėrio vykdymui ir ateityje. Jūs tuo parodysite, kad TSKP — tai visų pirma daugiaamžio tradicinio rusiškojo nacizmo idealų realizavimo siekianti partija.
Kviečiame jus nedelsti nė vienos dienos likviduojant visą grandiozinę, virš 100 tautų aprėpusią kolonijinio engimo sistemą! Kviečiame jus paleisti iš kalėjimų ir konclagerių visus politinius kalinius. Nustokite trukdyti savo vergijoje laikomoms tautoms siekti nepriklausomybės. Nustokite uždarinėti į kalėjimus, konclagerius ir spec. beprotnamius tuos, kurie siekia žmogaus ir tautų teisių, kurie prisideda prie Helsinkyje prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimo. Nustokite blogį matyti vien tik Vakaruose! Apsižvalgykite pas save ir pamatysite, kad jūs patys ir visas jūsų elgesys nepalyginamai blogesnis už jūsų nuolat keikiamų Vakarų kapitalistų elgesį!
Šį moralinį ultimatumą mes rašome jums ne vien Lietuvos Laisvės Lygos vardu, ne vien lietuvių tautos vardu, bet ir latvių bei estų tautų vardu, viso pasaulio žmonių vardu, kuriems nieko nėra brangesnio už pagrindinių teisių turėjimą, už laisvę ir teisingą taiką.
Kaip jūs, marksistai-leniniečiai, su mumis kalbėjotės prieš 39 metus, taip mes su jumis dabar kalbame — iš jėgos pozicijos. Skirtumas tik tas, kad jūs rėmėtės fizine, brutalia jėga, o mes remiamės moraline jėga, sveikam kultūringumui būdinga jėga. Šiuo požiūriu jau dabar mes už jus esame nepalyginamai stipresni. Mes esame stiprūs ta vienintele tikrai garbinga žmoniškąja jėga, kuri teisėtai gali egzistuoti pasaulyje, kuriai lemta vis didėti, nuolat mažėjant imperializmo dvasinės atramos platformai — nacizmo jėgai. Tačiau, tarp kitko, mes disponuojame ir labai didele fizine jėga, nes mūsų sąjungininkais yra visi tie žmonės, visos tos tautos, kurios nėra linkusios išduoti pačią brangiausią vertybę pasaulyje — žmoniškumą.
Mes manome, kad sveikai galvoti sugebanti rusų tautos dalis padės lietuvių tautai susigrąžinti visas pagrindines teises, atimtas hitlerinės Vokietijos ir stalininės Rusijos slapto suokalbio išdavoje. Mes manome, kad jie prisidės siekiant laisvės ir visoms kitoms iki šiol vergų padėtyje tebeesančioms tautoms, nežiūrint, kokiame mūsų planetos kontinente jos iki šiol bevergautų.
Todėl mes manome, kad tuo atveju, jei T. Sąjungos vyriausybė nepatenkintų mūsų teisėtų reikalavimų, jai turi būti paskelbtas totalinis boikotas iš visų pasaulio žmonių ir tautų pusės. Visų dorų pasaulio žmonių ir tautų solidarumas su tais, kurie kovoja prieš šiuolaikinius vergvaldžius dėl savo nacionalinių ir žmogiškų teisių, galės duoti visą tai, kas žmoniškumą generaline norma laikantiems teisėtai priklauso.
LIETUVOS LAISVĖS LYGA
Kaunas, 1979 m. rugpiūčio 3 d.
