1980.XI.1. 20 val. Šiaulių karių kapinėse garbės sargyba, gėlėmis ir prakalbomis buvo pagerbti kritę kovose už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Čia žmonės kalbėjo ir apie okupuotos Lietuvos negandas.
Vėlinės — susimąstymo, netekties ir gilios pagarbos diena tiems, kurių neužbaigtus darbus, svajones ir kilnius siekius mes, gyvieji, privalome tęsti . . . Gal tik taip neliksime skolingi tiems, kurie kovojo, aukojosi Tėvynei.
Šalta ir žvarbi buvo ši diena, tačiau tūkstančiai šiauliečių skubėjo pagerbti mirusius.
Prisimindamas motiną, tėvą, sūnų, brolį ar sesę, kiekvienas iš mūsų turi bendrus, visus mus jungiančius Laisvės kovų karių kapus — lyg šventovę, maldos ir susimąstymo vietą. Čia mes randame sielai stiprybės, čia jungiasi kartos, ir kol lietuvis šventai gerbs tėvų kapus, — Lietuva nemirs.
Šią dieną Lietuva gedi drąsuolių savanorių, karių, partizanų ir tų, kurių kapų Tėvynėje nėra, kuriuos užpustė Sibiro sniegynai . . .
Per amžius lietuvis troško laisvai gyventi, ir šiandien jis kovoja ne mažesne jėga. Jis mato ir supranta, koks gudrus ir klastingas mūsų pavergėjas.
Atėjęs šią dieną čia, ir uždegęs žiburėlį ant Laisvės kario kapo, uždegi žiburėlį ir mano širdyje, o aš jį privalau perduoti kitam . . . savo sūnui, dukrai . . .
Lietuva gedi žuvusių, bet vietoje jų stovime mes, o mus pakeis mūsų vaikai. Po nakties bus rytas . . .
Žiūrėk, prie Tavo uždegtos žvakutės kažkas padėjo baltą gėlės žiedą. Kiek šiandien čia žiedų! Nusiima žmogus kepurę, linkteli, padeda gėlių puokštę ir vėl ištirpsta žmonių sraute . . .
Štai ant paminklo užsidegė žalia vilties ugnelė! Kieno jautri širdis ir taurios rankos nupynė šį žalią eglių vainiką? Kas metų metais čia tiek rūtų prisodino, o vėlinių vakarą takelius smėliu padabino? — Tai mūsų motinų, tai mūsų sesių darbščios rankos!
Žiūrėk, čia pat būriuojasi jaunimas, kažkas kalbas kalbėt išdrįso . . . Mini kritusį karį ir Laisvės žodis girdis, ir vardas Vytauto, — Jie amžini!
O tuo metu vaikai, šalčio nepabūgę, žvakutėm nešini, tarp rūtų ir kryželių mažom rankelėm ugneles kariams dalina ir sergi jas nuo vėjo . . .
Štai ten, šalia sužaloto paminklo, garbės sargyba stovi ... Jų veidai valingi ir jauni, kaip ir tų, kurie čia guli ... Ir pagyvėję, šaltyje sušilę ir nustebę žmonės eina, žiūri, klauso, o aplink šviesu šviesu nuo žiburėlių, nuo drąsos, nuo Tėvynės meilės . . . šviesu nuo vienybės, nors aplink ir KGB šešėliai plaikstos . . . Bet mums nebaisu! Jie stypčioja kaip juodos vėlės . . .
Ir vėl nauji būreliai: čia senas, jaunas, mažas žemai lenkia galvas, ir ašara nurieda skruostu . . . Mes nelaisvi! Ir kaip maldą šnabžda lūpos vardą Lietuvos . . .
Jaunimas domisi, klauso atidžiai. Mes ne vieni, mes su kariais, Lietuvos Gynėjais buvusiais ir būsimais, — kartu čia priesaiką Tėvynei atiduot stojom!
S. GIRĖNAS
