„Vytaute Didysai, gyvas būsi, kol
gyvas bus bent vienas lietuvis."
(Žodžiai ant Vytauto
paminklo Perlojoj.)
Laiminga lietuvių tauta, turėdama turtingą ir garbingą savo praeitį, galėdama laikas nuo laiko paminėti įžymiuosius įvykius, jubiliejus. Per kelerius metus turėjome ir dar turėsime progos atitinkamai prisiminti nemaža tokių istorinių momentų, padariusių milžiniškos įtakos visam mūsų tautos politiniam, kultūriniam ir religiniam gyvenimui. Tai Vilniaus Universiteto 400 metų jubiliejus, 550 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties, artinasi šv. Kazimiero, Lietuvos Globėjo, 500-sios mirties metinės, ne už kalnų 600 metų sukaktis nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje.
Tiktai gaila, kad tie minėjimai neišreiškia pilnai savo esmės, neįgauna visuotinai nupelnyto masto ir neapima visos mūsų tautos. Taip įvyko su Vilniaus Universiteto 400 m. sukaktim, o dar blogiau su Vytauto jubiliejų. Jeigu Universiteto jubiliejus buvo atšvęstas bent valdiškai, tai apie Vytautą oficialiai nebuvo pasakyta nei žodžio. Nežinia, ar tai todėl, kad Vytautas kai kam atrodė per menka istorinė figūra, ar kad jis — lietuvių tautos karžygis, Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėjas?
Tad kodėl gi taip plačiai buvo minimos Kulikovo mūšio 600-osios metinės? Ar Maskvos kunigaikštis Dimitrijus, Jogailos brolis Andrius bei kiti Algirdaičiai žymesnės istorinės asmenybės? Ar Kulikovo mūšis, laikinai sustabdęs Aukso Ordos antpuolius ir pasitarnavęs, galima sakyti, tik Rusios interesams, turėjo didesnę svarbą negu Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, ypač Vytauto, veikla, nulėmusi tiek Rytų, tiek Vakarų tautų ateitį ir likimą? Nereikia būti ypatingai politiškai ar istoriškai apsišvietusiam, kad nesuprastum, jog tuometinė Lietuva buvo pats didžiausias ir tvirčiausias barjeras, sulaikęs kraujo ir didelių aukų kaina totorių-mongolų antplūdžius į Vakarus, kryžiuočių riterių vokišką ekspansiją į Rytus.
Protingos ir objektyvios tautos dar ir šiandien jaučia dėkingumą Lietuvai. O kur dėkingumas istorinei Lietuvai tų, kurie patys taip plačiai kieviena proga pasisako už istoriškai-kultūrinį mūsų tautos charakterį? Kažin, ar tuo nenorima visus įtikinti, kad tiek mūsų tautos istorija, tiek jos kultūra prasidėjusi nuo „istorinių" 1940 metų ar Mickevičiaus-Kapsuko veiklos pradžios? Jeigu taip, tai savaime aiškus kai kieno nusistatymas Vytauto jubiliejaus atžvilgiu.
Visa Lietuva laukė šiemet 550-jų Vytauto mirties metinių. Žinoma, niekas nesitikėjo tokių grandiozinių iškilmių, kokios įvyko Lietuvoje 1930 metais. Tačiau kažkokia pagarba Vytauto asmeniui, atitinkamas įvertinimas bei dėkingumas jo žymiems istoriškai-kultūriniams-religiniams nuopelnams turėjo būti padarytas. Tam ir ruošėsi lietuviškoji visuomenė.
Š.m. spalio 25 d. Trakuose, Vytauto tėviškėje, buvo numatyta surengti kuklų minėjimą. Jau nuo ankstyvo ryto visais keliais ir vieškeliais įvairiausiomis transporto priemonėmis Trakų link traukė būriai žmonių, o ypač jaunimo. Deja, pasirodo, kad, visais metų laikais turistų taip mėgiamus ir lankomus, Trakus tą dieną pasiekti buvo ypatingai sunku. Visuose keliuose ir visose kryžkelėse aplink Trakus stovėjo milicijos ir tariamos autoinspekcijos patruliai, kurie tikrino daugelį automašinų ir, „esant kai kuriems neaiškumams", neleisdavo toliau važiuoti. Taip pat nepraleido net ekskursinių autobusų, tvirtindami, kad uždaryti keliai, kad Trakuose nieko įdomesnio dabar nesą, tegu ekskursantai geriau važiuoja į Vilnių, kur galima naudingiau praleisti laiką. O Lentvaryje net 45-iomis minutėms uždarė geležinkelio pervažą. Vietiniai gyventojai kito tokio atvejo neprisimena, šilumvežis tuos pačius vagonus bei cisternas pervežinėjo iš vienos pusės į kitą, vis palūkuruodamas, vis pastoviniuodamas, o mašinų kolonos augo, ilgėjo . . . Nepadėjo net sutartiniai įpykusių vairuotojų signalai, šūkiai „Branginkime kiekvieną penkmečio minutę", „Transporto prastovėjimams — griežtą ne!" čia nebeturėjo tos magiškos galios ir jėgos, prieš kurią dreba visi įmonių ir gamyklų vadovai. Kažkam, matyt, rūpėjo, kad žmonės nespėtų dalyvauti 12 val. Trakų bažnyčioje Vytauto intencija aukojamose šv. Mišiose.
Dar vienas siurprizas laukė pačiose Trakų prieigose: milicijos, saugumo ir draugovininkų būriai neleido įvažiuoti į miestą nei vienam automobiliui, išskyrus, žinoma, pačių „tvarkdarių" mašinas. Nesuprantame tik, ar valdžios pareigūnai taip darė iš didelės meilės Trakams, pavydėdami jų grožio kitiems, ar iš nežabotos neapykantos patriotiškai nusiteikusiems žmonėms, mylintiems savo kraštą ir iš praeities besisemiantiems stiprybės savo dvasiai ir kūnui?
Apie porą kilometrų iki bažnyčios visi turėjo eiti pėsti: ir jaunimas, ir senimas, ir net kunigai. Tačiau bažnyčia vis tik buvo sausakimša, šeši kunigai aukojo koncelebracines šv. Mišias. Susikaupimas ir rimtis švietė visų dalyvių akyse. (Tiesa, buvo ir neapykantos žvilgsnių).- Nuostabios giesmės, nuoširdūs, meile ir pagarba Vytautui persunkti pamokslininko žodžiai ne vienam išspaudė ašaras, kurių nesigėdijo nei pražilęs vyras, nei modernus jaunuolis. Ypač visus sujaudino pamokslininko kvietimas:
— Nueisim visi į pilį, nusilenksim prosenelių vėlėms, pabučiuosim tą šventą Vytauto tėviškės žemę, kurios kiekviena pėda aplaistyta mūsų bočių — laisvės gynėjų krauju!
Po pamaldų tūkstantinė minia nužygiavo Trakų gatvėmis pilies link.
Valdžios pareigūnai buvo ištikimi savo užmačioms, šaligatviuose ir kai kurių įstaigų languose daugybė fotoaparatų ir filmavimo kamerų, net ir su teleobjektyvais, nukrypo į einančius žmones, štai, kur tuščiai sunaudojama tūkstančiai metrų foto ar kino juostos, o foto mėgėjai dejuoja, kad parduotuvėse foto juostos, popierius ir kiti reikmenys yra didžiausias deficitas. Keletas valdiškų automobilių, o ypač įsimintina viena su juodom užuolaidėlėm ir pro jų plyšius blyksinčiais foto objektyvais, lydėjo visą eiseną ligi pat pilies tilto.
O čia visų laukų pats didžiausias šios dienos siurprizas: tiltas nuo pakraščio tyčia išlaužytas, o milicijos bei saugumo darbuotojų būrys stengėsi visus įtikinti, kad įėjimas į pilį kaip tik dėl šios priežasties ir uždarytas. Tai kodėl tada neužkabinti lentelės su užrašu: „Pilis uždaryta. Remontas!" Kodėl tiek pareigūnų gaišo šitokį brangų valdišką laiką? Kodėl ežere plaukiojo milicijos kateriai?
Didžiulė minia žmonių sustojo ant ežero kranto. Susikaupę žvelgė į didingos pilies bokštus ir savaime išsiveržė iš visų krūtinių sutartinė daina: „Lietuva brangi", „Oi, neverk, motušėle", „Kur bėga Šešupė" ir kt. Daug buvo dainuota, deklamuota, išlieta širdgėla dėl sutrukdytos šventės. Po to sugiedojus Lietuvos himną ir „Marija, Marija", pamažu visi išsiskirstė.
Rytojaus dieną, t.y. sekmadienį, spalio 26 d. daugybė žmonių iš visų Lietuvos kampelių susirinko Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje, kur šv. Mišios buvo aukojamos už tai, kad mūsų tautoje atsirastų dar ne vienas, panašus į Vytautą, didvyris.
Prie bažnyčios iki pat sumos išstovėjo ta pati, Trakuose matyta, automašina juodomis užuolaidėlėmis ir tais pačiais blyksinčiais objektyvais.
Nepasisekus patekti į Trakų pilį, žmonės tikėjosi aplankyti Gedimino kalną, nuo kurio, lyg iš praeities laikų, galėtų pažvelgti į senąjį Vilnių. Deja. Ir čia laukė netikėtumai: kelias į Gedimino kalną buvo užverstas krūvomis žvyro, o kad „neišmanėliai" nesugalvotų vis vien brautis į kalną, visur aplinkui stovėjo milicijos pareigūnai ir nieko nepraleido ir neišleido. Net kai kurie pilies darbuotojai, lyg įkaitai, išbuvo per visą naktį kalne, negalėdami sugrįžti namo.
O mašina juodomis užuolaidėlėmis, stovėdama prie katedros kampo, ir toliau fiksavo kiekvieną žmonių žingsnį. Net nedidelį būrelį jaunimo, apsilankiusį Etnografiniame muziejuje, lydėjo saugumo agentai.
Tai šitaip su valdžios pareigūnų „pagalba" tapai pagerbtas Didysis Lietuvos Vade, šitaip įamžintas Tavo, Vytaute, atminimas!
Kad Tu buvai ir tebesi didis, parodo vienos galingiausių pasaulio valstybės valdovų baimė Tavosios milžino jėgos, Tavosios krikščioniškos dvasios, Tavo amžinai gyvo atminimo lietuvių tautoje!
V. AINIS
* * *
Baimė paprastai stovi vienoje barikados pusėje. Jei tik ji pasitraukia nuo pavergtųjų — drebėti tenka pavergėjui.
* * *
Baimė ir neatsargumas — du kraštutinumai, padeda pavergėjui. Pirmasis sulaiko nuo kovos, antrasis — kovojant padeda pralaimėti. ...
* * *
