V.KERNIUS
I
Ar tai tu vadinies Lietuva?
Varsto pirštai lyg rožinį dygų:
Vorkuta, Kustanaj, Kolyma...-
Karoliukai juodi genocido –
Karaganda, Norilskas, Čita,
Permė, Tomskas... rūdynai, kasyklos...
Ak, kuri paslaptis praeita,
O kuri ateity pasitiks dar?
Vinguriuoja tarp pirštų mamos,
Išklaipytų darbų ir senatvės,
Lyg upeliai tyri Lietuvos
Mūsų kraujo ir ašarų sakmės.
Bodaiko auksingam smėly
Ir smalinguos miškuose Baikalo
Ar tiki atkalbėti galįs
Lietuvos Sopulingąją dalį?
Ant spygliuotos vielos suverta
Ne saldžioji mumss vynuogių kekė...
Ar tai tu vadinies Lietuva?
Juodos saulės dar leidžias ir teka...
II
Ar tai tu vadinies Lietuva?
Iš sakyklos Tiesos Kunigaikštis
Ar ilgai dar šaltinio gaiva
Sielų dykumą skeldinčią laistys?
Ar ilgai dar kalbėsi į mus,
Tarp drakono dantų atsistojęs,
Kad beginklis prieš ginklą ramus,
Jeigu jis sąžiningas ir doras?
Tavo žodis - skaidrus lydinys
Iš kristalo ir kieto granito.
Ir sušunka "Matau!" neregys,
Nes Tiesa amžina jam nušvito.
Ieško kelio į širdis ugnis.
Tu sakai, kas šiandieną už laisvę,
Tas, pirmiausia, savyje ugdys
Meilę Dievui, Tėvynei brangiausiai.
Virš Tėvynės Tavoji šviesa,
Virš vergijos štai Pergalės šventė!..
Ar tai tu vadinies Lietuva
Ir nuo kryžiaus kvieti mus gyventi?
III
Ar tai tu vadinies Lietuva?
Tavo kasos lyg tėviškės linas,
Tavo akys padangės spalva...
Nedrąsus palydėjimas pirmas...
O dabar net pro storus virbus
Tavo akys vis neša į laisvę...
Šiaurės vėjas taip skaudžiai žvarbus...
Ar pajėgei mylėti belaisvi?
Ar didžiuosies manąja auka:
Mano grotomis, katorga, randais?
Kai vergams tu tebūsi kvaile,
Įtikėjusia laisvės legendai?
Sausa puokštę Joninių naktų
Ašarėlėm pamerkt ar mokėsi? -
Iš paparčių, drauge surinktų,
Kažkuris pražydės, jei mylėsi...
O tikiu aš legenda tava
Apie Laisvės dienos atėjimą...
Ar tai tu vadinies Lietuva,
Kuri meile mūs širdis gaivina?
XXX
Mūsų žeme! Tave mes mylėjom!
Tavo smiltyse aisčio pėda.
Tavo knygas skaityti pradėjom,
Kai Jau draudžiama buvo spauda.
Bet suspėjome perskaityt - "Laisvė!"
Ji mus uždegė tarsi ugnis.
Nors nemyli jos Lenino aikštė,
Bet ją myli lietuvio širdis!
Nors kolonoje zekų sulinkę
Brenda Sibiro tremtį sūnai,
Bet jie laisvei tarnaut pasišventę,-
Ir nelaisvėje liks milžinai!
Dėl tavęs tavo sūnūs vis kaujas,
Dėl tavęs mūsų laisvės kova,
Nes juk tu - mūsų kūnas ir kraujas,
Nes juk tu - vadinies Lietuva!
XXX
Lengva lengva ant krūtinės,
Lyg Komuniją priėmus,
Lyg už tiesą einant mirti
Saulėn pakeltom akim...
Ir į tolumas vadina
Iš dangaus lopelio mažo
Gervių sveikinimo klyksmas,
Skambantis šviesia viltim.
Kažko lūpos prasivėrė,
Lyg be priežasties šypsojos,
Kažko ašarom sužvilgo
Mėlynų akių vokai...
Ak, tai vis dar nesugriovė
Širdyje ramybės rojaus,
Sieloje dangaus šventovės
Nei vienutės, nei sargai!..