1985 m. sausio 7 d. Vilniuje, Santoriškių ligoninėje, eidama 36-uosius metus, staiga mirė ANGELĖ PAŠKAUSKIENĖ. Ne taip daug turime šiandien žmonių, kurie savo gyvenimą orientuotų dorovinius-tautinius idealus, ypač kai pastarieji susikerta su medžiaginių reikmių tenkinimo aistromis. Todėl šios paprastos lietuvės motinos kapas, supiltas Karmėlavos kapinėse, netoli Kauno, kur paskutiniais metais velionė gyveno, vertas tautiečių žvilgsnio ir susimąstymo. Kartu su mirusiosios tėvais, su mokyklinio amžiaus dukra ir sūnumi suklupę prie šviežio kapo, pamėginkime išgirsti nebylų jos kreipimąsi į dar neapkurtusias sąžines.
ANGELĖ RAČAITĖ-PAŠKAUSKIENĖ gimė 1949 m. gegužės 18 d. Jurbarke. Tėvai paprasti darbo žmonės, tačiau giliai tikintys katalikai, įskiepijo dukrai jautrumą okupuotos Tėvynės kančiai ir gilų teisingumo jausmą.
Turėdama ryškių meninių sugebėjimų, būdama gabi organizatorė, mokykloje Angelė suburia patriotinį jaunimą. Deklamuoja eilėraščius, gitara pritardama dainuoja uždraustąsias laisvės dainas. Mieste plinta antiokupaciniai atsišaukimai... Vedinas tyro jaunatviško entuziazmo, pasipiktinimo akivaizdžia, įžūlia neteisybe, jaunimas, aišku, neturėjo nei pakankamai patyrimo, nei konspiracinių įgūdžių. 1974 m. lapkričio 14-tą d. Angelės bute Jurbarke, Donelaičio 7-A , padaryta krata. VSK tardymo skyriaus leitenanto Gasparavičiaus pasirašytame protokole vardijami paimti antitarybiniai lapeliai, eilėraščiai, pagausinimo priemonės. Angelė atsiduria Lukiškio kalėjime Vilniuje, o 1975. rugsėjo 3 d. LTS Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas J.Žvirblis pasirašo tokį kalinės tėvams skirtą dokumentą:
"LTSR Aukščiausiasis Teismas
Nr. 8-3 Pažyma
Pažymima, kad LTSR AT teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1975 m. balandžio 9 d. nutartimi Paškauskienė Angelė, Antano d., gimusi 1949 m. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės ir jai paskirta priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė - atidavimas į specialaus tipo psichiatrinę ligoninę."
Taip Lukiškio kalėjimą pakeičia priverčiamoji psichgydykla Kaune, Kuzmos gatvėje.
Šia proga prisimena straipsnis "Tiesoje" po Romo Kalantos susideginimo. Buvo rašoma, kad autoritetinga medicininė ekspertizė, ištyrusi Romo užrašus, piešinius, apklaususi tėvus ir pažįstamus, nustatė jaunuolį buvus psichiškai nesveiku. Kalantos kūrybinis palikimas pateko į KGB rankas ir vargu kada nors bepasieks didvyrio iki ugninės mirties mylėtus tautiečius. Tačiau kokio pobūdžio kūriniai paskatino "ekspertizę" apšaukti Romą bepročiu, mes galime nujausti, paskaitę Angelės Paškauskienės eilėraščius, išvengusius saugumo seifų nelaisvės. Įsiklausykime ar tai pamišėlio kūryba?
Laisvę reikia patiems išsvajot, iškovot.
Laisvės nieks neatneš ant sparnų.
Lietuva, Lietuva, laikas tau prisikelt,
Pavergėjus išvyt iš namų!
Kviečia Vytauto kelias.
Protėvių šauksmą girdi?!
Dega naktį žvaigždelės,
Žeria jos ugnį širdy.
Laisvę reikia patiems išsvajot, iškovot.
Laisvės nieks neatneš ant sparnų.
Lietuva, Lietuve, būk didinga, laisva!
Laikas tau prisikelt, Lietuva!
Štai simptomai beprotybės, nuo kurios "gydoma" tarybinėse psichgydyklose!
Apie kalinių gyvenimo sąlygas Lukiškyje, o vėliau Kuzmos gatvėje, velionė savo dienoraštyje rašė:
"Visuomet širdy nešioju savo tėvus - amžinai apsiašarojusią motiną ir susirūpinusį tėvą. Apverktos jų Vilniaus kalėjimo sienos. Prisimenu, prižiūrėtojas pakvietė į pasimatymą. Pasimatymų laukdavom kaip šventės. Tokia šventė būdavo kas mėnesį po teismo. Ruošdavome dovanas kas ką galėdavome. Kameroje nieko negalima laikyti - nei adatos, nei virbalų, nieko, kas trumpintų beviltiško laukimo valandas. Pasižiūri į palubę, kur blausiai spingsi elektros lemputė, ir bloga pasidaro. Ji spingsi dieną ir naktį. Pro grotuotus, dar ir iš lauko apkaustytus langus vargiai prasiskverbdavo saulės spindulys. O kai ištroškusi laisvės pažvelgdavau pro menką plyšį į dangaus lopinėlį, už nugaros sudundėdavo prižiūrėtojo balsas: "Otoidite ot okna (Eikite nuo lango) Pamėgink nepaklausyti, tuoj atsidursi karceryje. Laike kratos, taip vadinamo "šmono", neduok Dieve, jeigu atras adatą ar britvą. Vėl kvepia karceriu. Tačiau žmogus pripratęs prisitaikyti ir visur rasti išeiti. Smulkius daiktelius: adatas, kabliukus, siūlus slėpdavome plyšiuose prie lempos, radio taško, palangėse. Pasimatymui ruošdavomės, kai budėdavo geras "mentas" (prižiūrėtojas). Ir taip slapta išsiuvinėdavome skarelę ar apmegzdavome nosinaitę. Nors kameroje buvo beveik visos kriminalinės nusikaltėlės, tačiau jos buvo geros širdies. Gal tik pačioje pradžioje teko kiek apsistumdyti. Mat, jos niekaip negalėjo patikėti, kad esu politinė.
Pasimatymų dieną visuomet šventiškai šviesdavo saulė. Ypač skaudus buvo pirmutinis susitikimas su dukra. Mano dukrelė, mažoji Silvutė, ta pati, kuri arešto dieną buvo įsikabinusi man į plaukus ir niekaip nenorėjo paleisti, manęs nepažino. Verkiau iš nevilties. Vyras sakė, kad iš pradžių ji puldavo prie kiekvienos moters ilgais plaukais ir šaukdavo "mimyte", ištarti "mamyte" ji negalėjo, nes buvo vos dvejų metukų. Ir klykdavo, kai pamatydavo, kad tai ne aš. Ir štai lauktasis susitikimas įvyko. Dukrytė suprato, kad esu jose mama, bet tuoj pat nebepatiko grotuotas langas ir uniformuoti dėdės, kurie stovėjo šalia. Ji pradėjo prašyti manęs eiti iš čia, eiti į gatvę... Pasimatymą teko nutraukti..."
"Vargšas tėvas. Jis nepraleisdavo nei vieno pasimatymo. Kai dukrą atidavė tėvams, mama visuomet ją atveždavo pas mane. O aš su nekantrumu laukdavau tos šventės. Po tokio pasimatymo ilgai nenurimdavo širdis, skliautuotos kameros lubos tarsi slėgdavo mane. Dienos pasidarydavo ilgos, beprasmės. Kartais atrodydavo, kad aš sapnuoju... Dienos sumatuotos tam tikrais taškais. Pirmas taškas - 6 val. ryto šaižus skambutis, tiksliau tariant, "podjom" (keltis!). Tuoj pat ir pusryčiai - trečdalis kepalo rupios duonos, cukraus šaukštas, arbata ir pieniška sriuba. Po pusryčių laukdavome taip vadinamos vizitacijos. Į kamerą įeidavo psichiatrė. Iki pietų stengdavomės kuo nors užsiimti, žaisdavome šaškėmis, padarytomis iš duonos, tvarkydavome kamerą arba šiaip kalbėdavomės - kiekviena apie savo bėdas. Pietūs - daugiausia kopūstų sriuba, spirginta aliejumi su svogūnais ir kruopų košė. Po pietų pasivaikščiojimas... Vesdavo mus į kiemą, kuris buvo aptvertas mūrine siena; ta siena skirstė kiemą į keletą mažų kiemų, aptvertų viršuje vieliniu tinklu. Tik vėliau išsiaiškinau, kad tinklas tam, jog nebūtų perduodami iš kiemelio į kiemelį laiškeliai. Girdėdavosi, kaip gretimame kiemelyje vaikšto moterys iš kitos kameros. Kai kas dainuodavo. Dainos būdavo liūdnos, ilgesingos. Prižiūrėtojas netildydavo. Jam, matyt, patikdavo... Iš tiesų neblogų dainininkių būta... Daugiausiai dainuodavo apie verkiančias ir laukiančias mamas bei paliktus mažus vaikus, pvz.:
Kai pareinui aš iš darželio,
Visus akytėmis seku -
Visus vaikus sutinka mamos.
Na, o tavęs aš nerandu.
Aš pareisiu, namie lovytė
Bus paklota, bet lauks šalta...
Sakyk kodėl, kodėl, mamyte,
Tu išėjai seniai iš čia?..
Sentimentai... Atrodo, ar verta prisiminti? Juk greit bus 10 metų, kai esu laisva. Tačiau prisiminimai nepalieka manęs niekur."
"Dažnai tenka stebėti ligones, kuriom leidžiamas strofantinas ar statomos lašelinės. Dvi valandas po injekcijų jos bijo ir pajudėti... Man taip pat buvo paskirtas strofantinas. Dešimt dienų mane vedžiojo iš kameros į procedūrinį, kur leisdavo strofantiną. Suleidus grįždavau į kamerą ir užšokdavau į antro aukšto gultus, nes apatiniuose buvo įsikūrusios senutės."
Kaune, Kuzmos gatvės beprotnamyje gydomosios buvo laikomos ne pagal ligos sunkumą, o pagal gyvenamąją vietą. Kokia tai kančia, žino tik sveikasis, kuriam tako pabūvoti tarp pamišėlių. Po poros metų, netekusią sveikatos, valdžios atstovai išleido Angele Pačkauskienę į namus. Pragyventi turėjo iš 45 rublių invalidumo pašalpos. 1979 m. Vilniaus klinikose jai padaryta sunki širdies operacija - persodintas vožtuvas. Tokioje būklėje, faktiškai nuolat būdama mirties pavojuje, A.Paškauskienė baigia nutrauktas studijos universitete, dirba, pati augina vaikus. Ir nepalūžta - neiškeičia jaunystės idealizmo į šilto viralo bliūdą. Matom ją lietuvių kitaminčių teismų vestibiuliuose, jos parašus po protestais, pareiškimais, peticijomis, kuriomis į pasaulio sąžinę kreipėsi persekiojama Lietuvos Katalikų Bažnyčia, tauta, ujami žmonės. Pasirašo ji ir garsųjį 45 pabaltiečių Memorandumą, kuriuo buvo triuškinančiai, dokumentaliai demaskuotas Stalino-Hitlerio suokalbis, Lietuvai, Latvijai ir Estijai baigęsis įjungimo į Tarybų Sąjungą tragedija. Taigi ir toliau A. Paškauskienę seka represijos - palydovas visų, įveikusių baimės ir pataikavimo inerciją. Vėl kratos jos ir tėvų butuose, vėl kvietimai į saugumą. Jurbarko komunalinių įmonių kombinato viršininkas Jonas Skėrys pareiškia, kad nelaikys savo įstaigoje žmogaus, kurį tampo saugumas. Jurbarko saugumo viršininko Šeršniovo pastangų dėka Angelė su dviem nepilnamečiais vaikais turėjo palikti tėviškę ir 1981 m. persikėlė į Jonavą, įsidarbino 5-toje vid. mokykloje, tačiau veikiai buvo atleista, kaip teigė švietimo skyriaus vedėjas Ratkus, dėl pažiūrų, nesuderinamų su tarybinio mokytojo vardu. Ilgą laiką buvo bedarbė.
Nervinė įtampa, sunkios materialinės sąlygos toliau ardė sveikatą. Meginimai susirasti darbą buvo tušti duris uždarydavo visagalė "informacija iš aukščiau. Jonavoje suserga dukrelė (plaučiai alergiški azotui), Pagaliau 1982. vasarą pavyksta išsikeisti butą Kaune, Architektų 36-9 ir gauti darbą buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate "Jaunystė". Kaune, dar neišpakavus daiktų, prisistatė psichiatrė ir pareikalavo, kad Angelė kas mėnesį lankytųsi psichodispanseryje tikrintis. Dabar A. Paškauskienės sveikatos būklė jau buvo tokia, kad nepajėgė dirbti, turėjo nuolat tikrintis Vilniuje. Kartojosi tromboembolijos; darbovietė daro kliūtis išvažiuoti į ligoninę tikrintis (aiškinasi, kad tai dėl "reikalų su saugumu"). Padaroma dar viena širdies operacija, suteikusi draugams vilčių. Ir štai sausio 7-tą - netikėta mirtis...
Žvelgiame į šviežią kapo kauburį. Taip, velionė nenustebino pasaulio kūrybos šedevrais. Bet ji nesitaikstė su blogiu, persunkusiu politiką ir kasdienybę.
Ji nesukūrė sąjūdžio, organizacijos, kuri sutramdytų įteisintą terorizmą. Bet ji išlaikė savo sielą atvirą tiesai ir tautos laisvės svajai, šiuo metu paskelbtai už įstatymo ribų.
Ji neišlaužė mus supančių kalėjimo grotų. Ji pati baigė žemės kelią jų šešėlyje. Tačiau jos mirties patalą nušvietė Viltis, gražiai išreikšta viename paskutiniųjų jos laiškų iš Vilniaus klinikų:
"Svajonės apie laisvą Lietuvą seniai persekiodavo mane. Mažutis troškimas - nors kaip įgyvendinti kelio tiesimą į tą laisvą Lietuvą, užsibaigė liūdnai. Man sakė raudoni, nuo gero gyvenimo išpurtę vyriškiai, kad laisvė yra, tik man rodosi, kad jos nėra, t.y. kad man pasimaišė protas. Juk niekas nekariauja prieš Tarybų valdžią, tik aš viena. Laikas, praleistas beprotnamyje, tik dar labiau įžiebė troškimą. Šiandieną aš atsiduodu Apvaizdai žinodama, kad šimtai drąsuolių stojo prieš tironus. Ir tie drąsuoliai - mano bendraamžiai. Galiu didžiuotis savo likimu. Aš nebuvau viena, nors tuo mane mėginta įtikinti.
Man labai sunku rašyti, tačiau jau šiandien aš nebebijau nieko. Mano tauta pradeda keltis. Sunkiai, nepatikliai, bet ji keliasi. Šito aš troškau visą gyvenimą nuo pat mažumės. Reiškia, gyventa ne veltui."
S.VILTĖ