NAUJOS AUKOS UŽ TIKĖJIMĄ
1985 m. sausio 17-13 dienomis Vilniuje, LTSR Aukščiausiame teisme, įvyko kun. Jono-Kastyčio Matulionio ir jaunuolio Romo Žemaičio teismas. Jie buvo teisiami, kad Visų šventųjų dieną su tikinčiųjų minia tvarkingoje procesijoje nuėjo iš Kybartų bažnyčios į kapines pasimelsti už mirusius.
Teisme kun. J. Matulionį apkaltino pagal BK 199 str. trečią dalį, t.y.
už religinių eitynių organizavimą, miesto rimties drumstimą, transporto eismo trukdymą.
Romą Žemaitį baudė taip pat pagal 199 str. 3 d. ir dar pridėjo 201 str., t.y. apkaltino pasipriešinus valdžios pareigūnams, mat, Romas, tikintiesiems einant į kapines, užstojo kelią miesto vykdomojo komiteto pirmininkui, kuris įsibrovė į procesiją ir bandė prieiti prie kunigo.
Prokurorė Skaudienė kaltino Romą Žemaitį aktyviu prisidėjimu prie eisenos organizavimo.
Esą jis pats kvietė vaikus ir jaunimą į procesiją.
Nei kun. Jonas Matulionis, nei Romas Žemaitis kaltais neprisipažino.
Romas Žemaitis paskutiniame žodyje padėkojo tėvams už tai, kad išauklėjo tiesos ir tikėjimo dvasioje. Pažadėjo niekada neužmiršti maldos ir bet kokiose sąlygose būti pavyzdingu kataliku. Savo suėmimą laikė dėsningu Kristaus sekėjų atveju: "Jei mane persekiojo, persekios ir jus..." -pacitavo Kristaus žodžius Romas.
Teismui pareiškė, kad šis atvejis jam nebe pirmas. Dar mokyklos suole jis jau buvo daug kartų terorizuojamas už savo įsitikinimus.
Už atsisakymą nešti tarybinę vėliavą klasės vadovė jam grasė išsuntimu prie Kinijos sienos.
Sausio 18 d. teismas paskelbė savo nuosprendį: kun. J.Matulionis nuteisiamas 3 metams laisvės atėmimu, o R.Žemaitis 2 metams laisvės netekimo, atliekant bausmę bendro režimo lageryje.
P. VINDYS
ŽMONIŲ MEDŽIOKLĖ NAKTĮ
1985 m. sausio 17 d. vakare, 21 val.30 min., Antanas Patackas, buvęs žemės ūkio akademijos docentas, 73 metų amžiaus, su savo anūke (9 metų) ėjo Bitininkų gatve (Kaune, prie Botanikos sodo). Gatvėje jį sulaikė išlipęs iš lengvos mašinos civiliai apsirengęs jaunas vyriškis ir, parodęs pažymėjimą, liepė sėsti į mašina ir važiuoti į miliciją.
Patackas užprotestavo ir į mašiną nesėdo. Pareiškė, kad naktį jis į miliciją nevažiuos. Jeigu jis (Patackas) "milicijai" reikalingas, tai gali ji rasti dieną namie, tegul atsiunčia šaukimą, ir jis pats prisistatys. (Kokia čia "milicija", jeigu jos pareigūnai civiliai apsirengę ir nakties metu tyko aukos?)
Tada prisistatė, išlipęs iš mašinos, antras civilis jaunas vyriškis.
Patackas pradėjo šaukti, kad jį "banditai" užpuolė. Anūkė išsigandus ėmė verkti.
Tuo metu atsitiktinai ta pačia gatve ėjo ir įvykio vietoj sustojo vyras su moterimi (vidutinio amžinus). Moteris ėmė energingai ginti Patacką, pareiškė, kad gerai pažįstanti, kad neleistina nakties metu seną žmogų, einantį su vaiku, sulaikyti ir vežti į miliciją. Į tai saugumietis atsakė, jog jie žino, kad čia Patackas, nes mašina sekė jį nuo jo namų. Moteris atsistojo tarp Patacko ir saugumiečių, ir karštai su jais ginčijosi. Tuo metu prisiartino kitas gatve einantis vyras.
Patackas pasinaudojo proga ir pasišalino. Taip liko nesuimtas.
Žmonių medžioklė vyksta taip šaltą žiemą (Kaune tomis dienomis buvo 20-26 laipsniai šalčio). Ir kas žino, kur tave nuvež tokie piliečiai ar į miliciją, ar ten, kur gyvas negrįši...
P. SĖMĖNA