A.P. SUVALKIETIS
SEINŲ KUNIGŲ SEMINARIJA
(Tąsa. Pradžia Nr. 55)
Seinai prieš Pirmą pasaulinį karą buvo vienas iš lietuviškiausių Lietuvos miestų, lietuviškesnis už Kauną, nekalbant jau apie Vilnių. Šia proga susipažinkime su dviejų kelionių aprašymais į Seinus.
A.Vienuolis. "Mano kelionė į Seinus pas vysk.A.Baranauską"("Židinys" 1938 Nr.5-6).
Tai buvo regis 1899 m. Tais laikais kelionė iš Anykščių į Seinus buvo ne lengvesnė, kaip dabar į Romą; iki Ukmergės 35 varstus reikėjo važiuoti savais arkliais, iš Ukmergės į Kauną diližanu, iš Kauno į Gardiną traukiniu, iš Gardino per Augustavą į Suvalkus, o iš Suvalkų vėl arkliais-diližanu į pačius Seinus./.../ Aš pirmą kartą savo gyvenime važiavau diližanu (iš Ukmergės į Kauną). Keleivių tarpe buvo įvairaus plauko žmonių, ir prastų ir poniškų, bet visi kalbėjo tik poniškai -lenkiškai. Net abu žydai, diližano konduktorius ir vežėjas, taip pat su visais kalbėjo tik lenkiškai./.../ Jei Ukmergėje bent rinkoje vyravo lietuvių kalba, tai jau Pagelažy, o ypač Jonavoje, ir prasti, ir poniški, ir basi, ir batuoti, ir vyžoti, visi kalbėjo lenkiškai ir tik lenkiškai. Aš jau buvau tiek pakąstas Bielionio litvomanijos šalnos, kad išdrįsau ir Jonavos bufete lietuviškai paprašyti arbatos, žydė mane sugėdino, kad aš toks "zacny panie i gada po prostemu".
/.../ Kas mane stebino, tai kad Kaune niekur nesigirdėjo lietuviškai kalbant. (Kaune pernakvojo ir po to turėjo laukti visą dieną. Ta proga apžiūrėjo miestą.-Aut.) Gardine vėl teko laukti visą dieną. Gardine, Augustave ir Suvalkuose (Suvalkuose išlaukė visą dieną) nieko lietuviško nerado. Pagaliau ketvirtą dieną anksti rytą pasiekė Seinus.
/.../ Seinuose susipažinau su Kairiūkščiais. Ypač kas mane aukštaitį stebino, tai kad Seinuose kai kurie rusų valdininkai ir šiaip inteligentai viešai kalbėjo lietuviškai. Ir Kairiūkščių tėvas dėvėjo rusų valdininko uniformą ir visur drąsiai kalbėjo lietuviškai. Kairiūkščio sūnus taip pat gražiai kalbėjo lietuviškai, pataisydavo mano aukštaitiškus barbarizmus. (Seinuose A.Vienuolis išbuvo 3 savaites, jam tada buvo 16 metų. Vyskupo brolio Jono Baranausko duktė Rozalija yra A.Vienuolio motina).
A. Vienuolis keliavo į Seinus kaip "ponas", aprūpintas pinigais, nakvyne, turėjo visus patogumus kelionėje (važiuojant atgal vyskupas jam įdavė 15 rublių).
Kitaip vyko į Seinus 1908 m.kitas mūsų tautos vyras-visuomenininkas, rašytojas, vaikų laikraščių "Žvaigždutės" ir "Kregždutės" redaktorius, Stasys Tijūnaitis (1888-1966).
1908. VI.30 jis išėjo iš namų apsivilkęs trumpa nudryžta sermėgėle. Krepšelyje turėjo duonos gabalą su lašinių trupučiu, rankoje lazdą, ant pečių porą kamašų, nes ėjo basas. Iš mokyklos (buvo baigęs Ukmergės triklasę mokyklą) kapeliono buvo gavęs rublius. (Iki Ukmergės nuo jo tėviškės -7 km). Per Deltuvos miestelį vieškeliu išėjo į Kauno plentą. "Pirmiausia ėjau per Deltuvą, kuri nuo Ukmergės yra atstu 5-6 varstai. Iš Deltuvos pakeliui jau į Pagelažių kaimą - jau ant plento. Nuo Pagelažių į Ukmergę 17 varstų ir į Jonavą tiek pat". Iki Jonavos ėjo pėsčias. Jonavoje pradėjo lyti. Pasamdė vežiką už 1 rublį iki Kauno. Rotušės aikštėje (jau artinosi naktis) rusiškai užklausė policininką, nejauną žmogų, kur galėtų pernakvoti (pasisakė einąs į Seinus egzaminų laikyti). Policininkas įvedė į namus "priešais vyskupo bažnyčios kertinius vartus" ir pristatė šeimininkei, kuri pasakė: "Gerai, berneli, galėsi pas mus pernakvoti. Būk ramus, būsi kaip namie". Šeimininkė padavė vakarienės. Po vakarienės šeimininkės duktė nuvedė jį antrame aukšte ir paguldė į minkštą lovą. Rytą vėl pavalgydino. Tai buvo kokių Stumbrų, lietuvių, šeimyna". Po to Tijūnaitis dar užėjo pas kun. A. Dambrauską, kuris jį maloniai priėmė ir paprašė, kad grįždamas užsuktų.
Rytojaus dieną pavakare pasiekė Marijampolę. Čia nesustojo ir nuėjo į Liudvinavą. (Ligi čia atėjo iš Kauno, du kartus valgė pas gerus žmones.) Klebonas kun. Orintas iš karto jo nepriėmė. "Sumišimų metu iš tokių jauniklių labai daug nemalonumų esu turėjęs. Galėsi rasti sau vietos kitur pernakvoti"- kalbėjo klebonas. Tada Tijūnaitis parodė dokumentus: pasą, "Šaltinio" redaktoriaus laišką, kapeliono laišką Seimų kunigų seminarijos vedėjui. Klebonas perskaitė dokumentus, dar kartą jį apžvelgė ir priėmė nakvoti. Davė vakarienės. "Pats klebonas atsisėdo priešais mane. Valgant klebonas daug mane klausinėjo apie mano tėviškę, apie mokslą, kokius laikraščius skaitau, kaip susipažinau su "Šaltinio" redaktorium ir t.t. Aš atsakinėjau ir aiškinau. Klebonas darėsi vis malonesnis". Apnakvydino svirnelyje. Rytojaus dieną vėl valgydino ir klebonas vėl prisėdęs šnekino jį. Šeimininkė kelionei įdėjo sūrį, dvi dešreles, ragaišio kampą.
Perėjo Krosną, apie 4-tą valandą buvo Lazdijuose. Už Lazdijų žmonės važiavo iš Seinų atlaidų (buvo liepos 2 d.). Pavakary nuėjo į Žagarių kaimą (ligi Seinų 5 km), kur nakvojo. Miegojo daržinėje ant šieno. Ūkininkas gražiai priėmė. Kitą dieną pasiekė Seinus. "Kelias ėjo per šilelį, už kurio buvo Seinų miestas". Kišenėje liko 2 rubliai.
"Šaltinio" redakcijoje jį priėmė kun.Grajauskas. Nakvojo pas agronomą Totoraitį. Paruošė jį nauja eilute su kaklaraiščiu, einant į egzaminus. Egzaminus į kunigų seminariją išlaikė, bet gubernatorius netvirtino, nes esąs per mažo mokslo. Atgal grįžtant kun.Grajauskas davė 15 rublių grįžo traukiniu per Suvalkus. ("Žvaigždutė" 1931 Nr. 4-7).
Kaip minėta, nuo 20 amžiaus pradžios iki 1920 m. atitekdami Lenkijai, Seinai buvo šalia Vilniaus ir Kauno vienas žymiausių lietuvių tautinio-kultūrinio ir politinio veikimo centrų, kurio židinį sudarė Seinų kunigų seminarijos lietuviai profesoriai ir auklėtiniai. 1905 m. kunigų seminarijos profesoriai suorganizavo periodinei spaudai ir knygoms leisti bendrovę: "J.Laukaitis, J. Dvaranauskas, J.Narijauskas ir B-vė". Jos veikimo pradžiai kunigai sudėjo 8000 rublių. Bendrovė, įsigijusi vieno aukšto mūrinius namus, įsteigė spaustuvę (per karą Seinų spaustuvė buvo išvežta į Rusiją ir neatgauta), leido savaitraštį "Šaltinį", dvisavaitraštį "Spindulį", mėnesinį žurnalą "Vadovą".
"Šaltinis"pradėjo eiti 1906.III.31 d. 1906 m. gale prenumeratorių buvo apie 500, 1907 m. - 1500, o prieš I pan. karą (1913-1914m)-15.000. Tuo būdu "Šaltinis" tapo didžiausio tiražo ano meto lietuvių laikraštis. "Šaltinio" priedai buvo "Artojas" (ūkininkams), "Vainikėlis" (jaunimui) ir "Šaltinėlis" (vaikams). Dėl karo 1914 m. lapkričio mėn. perkeltas į Vilnių, paskutinis jo numeris išėjo 1915. VIII.13 d.
"Spindulys"ėjo nuo 1909 iki 1914 m.; religinio tautinio turinio, taikomas liaudžiai, mažai susipratusiai, ypač Vilniaus krašto. Redaktoriumi rašėsi kun. Juozas Grajauskas, nors nuo 1910 m. vasaros faktiškai redagavo St.Tijūnaitis.
"Vadovas",mėnesinis žurnalas, skiriamas dvasiniams katalikų reikalams. ėjo 1908-1914
1911 m. pradžioje Seinuose išėjo pirmas numeris naujo laikraščio "Žiburys". Redaktorius kun.M.Gusteitis, leido "Žiburio" draugija (jos oficialus organas). Išleista 5 knygelės, iki 1914 metų kasmet po vieną. Be to, Seinuose kasmet buvo leidžiamas "Žiburio kalendorius (1906-1915 m.).
Bendrovė (Loukaitis, Dvaranauskas, Karjauskas), ligi iškeliant (1915m.) spaustuvę į Vilnių artėjant frontui, išleido per 200 knygų ir knygelių. Knygų per metus iš Seinų išplatindavo nuo 80 iki 100 tūkstančių egzempliorių ("Mūsų Vilnius" 1929 N 4). Leista serija populiarių knygų "Žmonių knygyno" vardu kaimo žmonių švietimui. Seinuose leidžiamos knygos buvo platinamos visoje Lietuvoje ir JAV. Dalis tų knygų po II pas. karo iš likusių išteklių Balfo buvo nusiųsta į lietuvių stovyklas Vokietijoje, o dar kita dalis I pas. karo metu pateko į lietuvių tremtinių ir pabėgėlių kolonijas Rusijoje (LE,t.27). Kai 1932 m. Seinuose buvo įsteigta skaitykla-biblioteka, keli šimtai knygų jai buvo surinkta iš buvusios Bendrovės spaustuvės ("Aušra" 1978 N 4).
Šalia spaudos Seinai buvo gyvas organizacinio veikimo centras. Jau 1906. VIII.8 įsikūrė "Žiburio" draugijos skyrius, kuris steigė ir išlaikė pradines mokyklas, gimnazijas ir mokinių bendrabučius, organizavo įvairius kursus.
1908 m. rudenį Seinuose buvo įsteigtas "Šaltinio" knygynas, kuriame buvo platinami įvairūs Seinuose ir kitur leisti lietuviški leidiniai, spauda. Knygynas veikė iki 1919 m.
1909.VII.13 d. "Šaltinio" redakcijos patalpose buvo sušauktas pirmasis lietuvių kalbininkų suvažiavimas. Jame dalyvavo kvietėjas kun.J.Laukaitis ir žymiausi to meto lietuvių kalbininkai: J.Jablonskis, K.Būga, J. Balčikonis ir J.Šlapelis. Suvažiavimo tikslas – ruošti lietuvių kalbos vadovėlius. Jis truko apie du mėnesius dalyviai sudarė gramatikos terminologiją ir sritimis pasiskirstė darbą: J.Jablonskiui apsiėmė paruošti sintaksę, K.Būgai rašybos vadovėlį ir J.Šlapeliui-etimologiją. Tuo būdu Seinuose gimė pirmieji kalbininkų sutarimu paruošti lietuvių kalbos vadovėliai. J.Jablonskio parašyta sintaksė 1910 m. buvo išspausdinta "Vadove", o atskira knyga išėjo Seinuose 1911 m.
Švietimas ir kultūrinė veikla Seinuose prieš I pas. karą
Seinų triklasė mokykla veikė nuo 1880 m. Seniau ji buvo lenkinimo įrankis, dabar (1907 m.) jau ne. Pagal išeitą mokslą prilygsta 4 gimnazijos klasėms. 1908 m. visoje mokykloje buvo per 50 lietuvių. Mokykloje yra lietuvių kalbos pamokos, lietuviams tikyba dėstoma jų gimtąja kalba. 1909 m. šią mokyklą baigė 9 lietuviai iš 21 baigusio. Visoje mokykloje tais metais lietuviai sudarė 52% mokinių (kiti lenkai, žydai, rusai). 1913 m. mokyklą baigė 26 mokiniai: 13 lietuvių, 9 lenkai, žydai ir 1 rusas. (Žinios imtos iš "Šaltinio" 1907-1913m.)
Triklasė mokykla projektuojama padaryti 4 klasių, į ją bus priimamos ir mergaitės. Baigusieji galės mokytis dviejų metų pedagoginiuose kursuose, kurie būsią prie mokyklos įsteigti tuomet gausią mokytojo teises ("Šaltinis" 1913 N 45). Tai buvo įvykdyta Lazdijuose 1923 m.
1906 m. įsisteigė Marijampolėje "Žiburio" draugija, Seinų ir Punsko jos skyriai. 1908 m. draugija atidarė Seinų mieste pradinę lietuvišką mokyklą. Mokė joje T.Križanauskaitė, baigusi gimnaziją ir pedagoginius kursus. Tais pačiais 1908 m. "Žiburys" įsteigė lietuvišką mokyklą Žagariuose.
1906.VI.14 užbaigta mokslo metai Seinų "Žiburio" pradinėje mokykloje. Iš rudens buvo 29 mokiniai, žiemą priaugo iki 46, užbaigė 29 mokiniai: 20 berniukų ir 9 mergaitės. Buvo du skyriai: pirmame buvo 21 mokinys, antrame - 8 mokiniai ("Šaltinis" 1910 Nr. 24).
Per 4 mėnesius savo gyvavimo "Žiburio" skyrius Seinuose įsteigė knygyną ir suorganizavo chorą. Draugijos knygyne yra virš 250 visokio turinio knygų, mažiausia tikybiškų. Knygomis naudojasi ne tik nariai, bet ir pašaliečiai. Seinų "Žiburio" skyrius turi 130 narių ("Šaltinis" 1907 Nr. 2).
1907.XI.20 ir 24 dienomis buvo Seinuose pirmą kartą lietuviškas teatras, surengtas "Žiburio" draugijos. Lošta komedija "Trys mylimos". Vietinis "Žiburio" choras, vedamas kun. Narjausko, padainavo keletą dainų. Vaidinimas ir dainos gerai nusisekė. Buvo daug žiūrovų ("Šaltinis" 1907 Nr. 48).
1908.II.15-16 d. Seinų "Žiburio" draugija jau antrąsyk surengė teatrą. Vaidinta tragedija "Šv. Agnietė" ir Vaižganto komedija "Nepadėjus nėr ko kasti". Žmonių buvo grūste prisigrūdę. Artistai savo darbą puikiai atliko. Kovo 1 d. dar kartą buvo vaidinama "Šv. Agnietė", ypač kaimiečiams.
Seinų "Žiburys" turi apie 300 narių, savo salę, šventadieninius kursus, chorą, knygyną. Kun. Narjauskas sutaisė net du chorus: vieną vyrų ir mišrusis (iš aplinkinių sodiečių). Mokytojas P. Grabauskas veda šventadieninius kursus ("Šaltinis" 1908 Nr. 8).
Teatrai (vaidinimai) turėjo didelės reikšmės lietuvių tautiniam atgimimui.
1909.IV.26 d., sekmadienį, buvo Seinų "Žiburio" susirinkimas. Svarstyta, kaip aprūpinti prigimtus lietuvių kalbos reikalus bažnyčioje. Seinų parapijoj pusė lenkų ir pusė lietuvių. Tuo tarpu lietuviai beveik nieko bažnyčioje neturi: nei giesmių, nei pamaldų (gegužės, birželio ir spalio mėn.), nei suplikacijų, nei graudžių verksmų. Tiktai vieną pamokslą lietuviškai ir tai po visų lenkiškų pamaldų. Lietuviai priversti per sumą klausyti lenkiško pamokslo, o po sumos dar laukti lenkiško "Aniuolas Dievo", kad išgirstų lietuvišką pamokslą. Nutarta kreiptis į lenkų "Związek Katolicki", prie kurio priklauso beveik pusė visų lenkų, kad ji padėtų atitaisyti lietuviams daromą skriaudą ("Šaltinis" 1909 Nr. 38).
Šį lietuvių kreipimąsi "Związek Katolicki" (Lenkų katalikų sąjungos valdyba) atsakė neigiamai. Šios sąjungos pirmininkas yra kun. Jalbžykovskis ("Šaltinis" 1909 Nr. 42 ir 45).
Seiniškis "Žiburys" turi apie 400 narių (1909 m.).
Iš vysk. J.Staugaičio "Atsiminimų"
(Jis gyveno Seinuose 1908-1912 m., redagavo "Vadovą")
"Seinai jau nebebuvo tas ramus kampelis, kuriame pamažėle, niekieno nekliudomas, ėjo lenkinimo darbas. Seinuose visi jaunieji kunigai, net ir senis Augustaitis (seminarijos profesorius) jau buvo susipratę lietuviais ir uoliai varė dzūkų atlietuviėjimo darbą. Lenkai, pamatę pavojų, pasiryžo neužleisti užimtų pozicijų, todėl tyli, bet atkakli kova virė ir kuniguose, ir šiaip visuomenėje./.../ Lietuviai savo pusėje turėjo kunigų saugų. Iš pasauliečių inteligentų lietuviai turėjo agronomą Totoraitį ir mokytoją Juozą Grabauską. Mokytoja Križanauskaitė (vėliau Totoraitienė) buvo "Žiburio" mokyklos mokytoja. Dar buvo vienas kitas lietuvis pusinteligentis. Lietuviai turėjo "Žiburio" skyrių, kurio būdavo gana dažni ir gyvi susirinkimai. Žiburio mokyklą lankė kelios dešimtys vaikučių. Buvo gerai veikęs knygynas. Lietuviai turėjo savo chorą ir dažnai ruošdavo vaidinimus bei koncertus. Šventomis dienomis, ypač vasaros metu, lietuviai inteligentai (daugiausia kunigai) darydavo ekskursijas į kaimus ir ten ruošdavo susirinkimus./.../ Daugelis pusiau aplenkintų dzūkų ėmė susiprasti ir jaustis esą lietuviai. Seiniškių veikimas spinduliavo į apylinkę /.../ Seinų apylinkėje kelias lenkinimui galima sakyti jau buvo užkirstas. Jei ir toliau taip būtų leista laisvai veikti, tai lietuvybė ligi šiandie (Atsiminimai rašyti 1931 m.) jau gal būtų žymiai pasivariusi ir į pietus nuo Seinų, kur gyveno tie patys, bet jau sulenkinti dzūkai.
/.../ Lenkai savo pusėje turėjo visus miesto inteligentus: gydytoją Urboną, vaistininką, notarą Kalvaitį ir kt. Bet visų jų tikrasis vadas buvo kun. Jalbžykovskis. Lenkai, neatsilikdami nuo lietuvių, liaudžiai organizuoti įsteigė savo "Związek Katolicki". Iš tikro tai buvo ne katalikų, bet lenkų sąjunga, nes jai lenkybė rūpėjo daugiau kaip katalikybė. Be to, lenkai turėjo kooperatyvą "Gospoda", kuris turėjo didelę apyvartą ir duodavo nemažą pelną. Labai prasti buvo dvasiškių santykiai, aiškios dvi partijos: lietuvių ir lenkų.
/.../ Antanavičių Seinuose radau palinkusį lenkų pusėn (1908). Patikimais jo žmonėmis buvo prel. Blaževičius, seminarijos rektorius, ir kun. Jalbžykovskis. Gudrus Jalbžykovskis per Antanavičių ir Biševičių vedė savo politiką. Kadaise Seinuose būdavo po kokį vieną lenkų kunigą. Dabar, kai tik pasidarydavo seminarijoj laisva profesoriaus vieta, tuoj ją užimdavo lenkas. Tuo būdu seminarijoj lenkybės šalininkų susidarė dauguma./.../ Buvo pradėta seminarijoj varyti lenkinimo politika: lenkai buvo proteguojami, lietuviai įtariami ir sekami. Klierikai, didesnieji lietuviai patriotai, seminarijos vadovybės stačiai buvo nekenčiami.
Seniau, jei iš lenkiškos Seinų diecezijos dalies ir būdavo kandidatų į seminariją, tai jie važiuodavo į Varšuvą ar kitas Lenkijos seminarijas. Dabar, matyt, buvo paleistas šūkis: gelbėti pakraščius! Taigi į Seinų seminariją pradėjo garmėti nuo Lomžos ir iš toliau mozūrai: Seinų seminarija pasijuto beturinti beveik didesnę pusę klierikų lenkų.
Rusai nemėgo lietuvių, bet dar labiau nemėgo lenkų, todėl nemanė jų įtakos stiprinti Lietuvos pakraščiuose./.../ Po vysk. Baranausko mirties praėjus metams, Seinų vyskupu buvo paskirtas A.Karosas (1910 m. Atvyko į Seinus birželio 29 d.). Vysk.Karosas pakeitimų kurijoje ir seminarijoje nepadarė. Antanavičių paskyrė generalvikaru. Veikė "triumviratas" (Blaževičius, Antanavičius, Jalbžykovskis), kuris papildė kapitulą lenkišku elementu. Kapitula pasidarė lenkiškos orientacijos (kapituloje iš 12 narių vos 2 lietuviai). Bet lietuviškos veiklos vysk. Karosas netrukdė. Dabar (po vysk. Karoso atėjimo) Seinų diecezijoje prasidėjo, tiesa, naujas, bet to paties Antanavičiaus kursas. Naujas buvo tuo, kad Antanavičius juo ėmė nekęsti lietuvių, juos žemino, niekino. Buvo sakoma, kad Antanavičius lietuviams kerštauja, nes jie, girdi, pakišę jam koją (rašė į Romą) ir todėl jis nelikęs vyskupu. (J.Staugaitis, Kauno atsiminimai, III d., Telšiai, 1931.p.27-39.)
Prel. Blaževičius (Blažys) buvo Ž. Panemunės ūkininko vaikas. Perkėlus seminariją iš Seinų į Lomžą, išsikėlė ten. Porą metų pabuvus, jį atleido. Tapo klebonu ir baigė gyvenimą Bakalarave.
Prel. J.Antanavičius, Seinų vyskupystės valdytojas (1902-1910) "pirmas iškėlė aikštėn lietuvių kalbą Seinų diecezijoje, sulygindamas ją valdiškuose konsistorijos dalykuose su lenkų kalba, įvesdamas visuose seminarijos kursuose lietuvių kalbos kaip svarbaus dalyko išguldinėjimą, ir pats visur ir visados kalbėdamas su lietuviais lietuviškai. Lig neperseniai daugybė kunigų mėgo tarp savęs šnekėtis vien lenkiškai, dabar gi pavyzdys iš aukšto taip viską atmainė, kad nėra tokios lietuviškos Seinų diecezijos klebonijos, kur lietuvių kalba net didžiausiuose susirinkimuose neužimtų pirmos vietos" ("Šaltinis" 1908 Nr. 17).
"Vis dėlto skaitome savo pareiga pažymėti, jog garbingos savo rolės prel.Antanavičius iki galo neišlaikė: santykiai su žemesniąja kunigija buvo pradėję gerokai irti, o su lietuvių spauda ir visai suiro; darbštieji seiniškiai lietuviai kunigai pateko į nemalonę, pradėta jie po truputį išstumti. Iš antros pusės imta gabenti ir remti gal ir labai geri kunigai, bet per uolūs lenkai./.../Daug faktų pradėjo liudyti, jog prel. Antanavičius griežtai persimetė lenkų pusėn" ("Draugija" 1910 Nr. 42-43).
Nors aukštoji bažnytinė vadovybė buvo nepalanki lietuviams, tačiau lietuvių tautinis darbas, žemesniosios kunigijos stipriai remiamas, smarkiai judėjo pirmyn ir davė gražių vaisių. Be "Žiburio" lietuviška veikla reiškėsi šios draugijos: Seinų krikščionių darbininkų, tarnaičių šv. Zitos, blaivybės.
1910.XI.29 minėta Seinų "Žiburio" sukaktuvės suėjo 50 draugijos posėdžių. Susirinko apie 300 narių. Išklausius šv. Mišių, salėje vyko susirinkimas. Draugija turi 336 narius, gyvuoja nuo 1906 m. Per tą laiką įkūrė pradinę mokyklą, įkūrė šventadieninę mokyklą, apskritai švietimo reikalams išleido apie 1500 rublių, turi savo knygyną, skaityklą ir chorą surengė 16 vaidinimų ir 12 šiaip pasilinksminimo vakarų, įsteigė skolinimo-taupymo kasą ("Šaltinis" 1910 Nr. 48). 1911.I.2 čia buvo lietuviškas koncertas. Koncerto programoje dalyvavo K.Petrauskas ir St.Šimkus, Peterpilio konservatorijos paskutinio kurso studentai. K.Petrauskas puikiai dainavo, jam publika plojo prašydama kartoti, kartojo keturis kartus. St.Šimkus skambino pianinu. Vietinis lietuvių choras išpildė 6 dainas, tarp jų tris Šimkaus komponuotas ("Šaltinis" 1911 Nr.3).
1912. VI.23 Seinų Darbininkų draugija surengė jaunimo gegužinę. Šioje draugijoje susitelkęs beveik visas Seinų miesto lietuvių jaunimas. Gegužinė buvo Klevų kaime, 9 verstai nuo Seinų (prie ežero ir miško). Iš Seinų išvažiavo kaimiečių vežimais. Draugijos choras pirmiausia užtraukė "Lietuva brangi..." Padainuota daugiau dainelių. Klevų kaimo jaunimas irgi padainavo. Žaidimai, šokiai. Kaimiečiai (šešios poros arklių) atsivežė ir pervežė. Draugijos pirmininkas S. Tijūnaitis ("Šaltinis" 1912 Nr. 27).
1912.II.11 buvo Zitiečių (tarnaičių draugijos) vakarėlis. Padainavo lietuviškų dainelių, pasakė eilėraščių, istorinių apsakymėlių. VI.9 vėl įvyko vakarėlis, buvo pakviesta į svečius ir Darbininkų Krikščionių draugija, kuri turi panašius tikslus kaip zitietės. Žiūrovų prisirinko pilna "Žiburio" salė. Buvo dainų, eilėraščių, pasakojimų ir tt. Zitietės išlaiko Seinuose valgyklą. ("Šaltinis" 1912 Nr. 24).
Kilo sumanymas Seinuose šalia kokios nors draugijos sudaryti Jaunimo kuopą. 1913. VI.29 prie "Žiburio" draugijos įsisteigė jaunimo kuopa. Į steigiamąjį susirinkimą atvyko per 100 jaunimo. Tikslas: lavintis ir šviestis doriškai, tautiškai, visuomeniškai ir protiškai.
1913. VII.13, sekmadienį, buvo Seinų "Žiburio" Jaunimo kuopos susirinkimas. Dalyvavo daugiau kaip 100 "tų parapijos žiedelių". S.Tijūnaitis skaitė referatą "Apie tėvynės meilę" (referatas vėliau buvo išspausdintas "Šaltinyje"). Deklamuota A.Jakšto eilės. Iš "Pavasario (žurnalo) papasakota straipsnelis "Jaunystė". Padainavo Klevų jaunimas ir dar kitos dvi mergaitės liaudies dainas. Sakyta monologas "Pauliuko vargai" (dzūkų tarme). Įdomus susirinkimas tęsėsi daugiau pusantros valandos. ("Šaltinis" 1913 Nr. 26 ir 29).
1913.VIII. 3 ir 24 d. buvo "Žiburio" jaunimo susirinkimai. Per pirmą susirinkimą kalbėta apie reikalą mokytis rašto ir gerų knygų skaitymo. Klevų jaunimas padainavo. Mokytojas Vailokaitis papasakojo apie elektrą ir pademonstravo elektros skambutį. Deklamuota Maironio eilės, Klevų merginų duetas padainavo "Oi Dievuli mano" ir t.t. Per antrą susirinkimą S.Tijūnaitis papasakojo apie Bažnyčios laisvės jubiliejų (nuo 313 m.). Kun.Šeškevičius kalbėjo apie vaisinių medelių sodinimą apie namus. Klevų jaunimui dainuojant porą dainelių ("Mergytė mano" ir "Oi pūtė šiaurus vėjelis") beveik visa salė pritarė, niūniavo. Buvo deklamuota Maironio ir Dagilėlio eilės. Po to buvo žaidimai: Rūtelė, Siuntė mane motinėlė, Rožės. Susirinkimas tęsėsi porą valandų nejučiomis. ("Šaltinis" 1913 Nr. 35)
"Žiburio" jaunimo kuopos susirinkimai įvyko: 1) IX.28. Susirinko per 100 žmonių. Reiškėsi Klevų jaunimas: deklamavo eiles, dainavo liaudies dainas; 2) X.2 atsilankė apie pusantro šimto žmonių ("Šaltinis" 1913 Nr. 44). III.7 d. vėl įvyko "Žiburio" jaunimo susirinkimas. Jaunimas prenumeruoja "Pavasarį", "Garnį", "Spindulį ("Šaltinis" 1913 Nr. 49).
1914. VI.28 buvo "Žiburio" jaunimo metinis susirinkimas. Per metus padaryta arti 20 susirinkimų, kurių turinys: prakalbos, paskaitos, deklamacijos, dainos, žaidimai, einamieji reikalai. Dauguma jaunimo išmoko rašyti; jaunimas skaito laikraščius, surinko nemažai dainų ("Šaltinis" 1914 Nr. 27).
Seinų lietuvių veikla I pas. karo metu
Jau prieš I pas. karą Seinuose veikė kun. A.Petrausko vadovaujama slapta jaunimo organizacija, kuri 1917 m. pasivadino Pavasarininkų kuopa. Jos atstovai dalyvavo 1917 m. slaptame pavasarininkų suvažiavime Vilniuje. 1918 m. prie Seinų esančiame miške įvyko Seinų apylinkės pavasarininkų šventė, sutraukusi per 1000 jaunimo. Ligi lenkų okupacijos (1919.VIII.) Seinų ir jų artimų apylinkių pavasarininkai itin gyvai veikė. Jų vadovais, be kunigų A.Petrausko ir M.Ražaičio, buvo dar gimnazijos mokytojai: seinietis A.Kubilius (vėliau Seinų apskrities viršininkas, dar vėliau Vilkaviškio advokatas), S.Tijūnaitis, seinietis Liudas Čepulis, J.Dereškevičius ir P.Šacikauskas, Seinų pradžios mokyklos mokytojai (LE,27 t.).
Karo metu (prie vokiečių) įkurta pirmoji lietuviška pradžios mokykla Bubelių kaime (9 km į šiaurę nuo Seinų). Darbą pradėjo 1915.XII.1 d. (mokytojas S.Tijūnaitis). Pirmą dieną atėjo 31 vaikas. Žiemą jau buvo 66 mokiniai. Pavasarį susirinko net 97 mokiniai. Mokytojas dirbo dviem pamainomis ("Žvaigždutė" 1931 Nr. 13).
1916 m. lietuviškos pradinės mokyklos atidarytos Seinuose, Klevuose, Aradninkuose, Dusnyčioje, Lumbiuose, Radžiūčiuose, Ramoniškėje, Burbiškėse, Vidugiriuose ir Galiniuose (dabar Lietuvoje).
Punsko valsčiaus mokyklos pradėjo darbą 1915 m. rudenį. Mokyklos veikė: Punske, Giluišiuose, Vaitakiemy, Burokuose, Peliūnuose. Beržininko valsčiaus vaikai vaikščiojo į Kučiūnų mokyklą. Andrejavo valsčiuje atidarytos mokyklos Ramonuose ir Vaičiuliškėse. 1918 m. atidarytos mokyklos Skarkiškėse, Valinčiuose ir kt. ("Aušra" N 2,p.16, 1982 m.).
1917 m. pabaigoje "Žiburio" draugijos valdybos pastangomis ir vysk. A.Karoso autoritetu iš vokiečių okupacinės valdžios gautas leidimas steigti gimnazijas Marijampolėje ir Seinuose. Seinų "Žiburio" vyrų gimnazija, laikinai priimant į ją mergaites, atidaryta 1918.I.15 d. mažuose 4 kambarių mediniuose namuose Seinų miesto pakrašty. Pradžioje tų namų antrame aukšte-pastogėje buvo berniukų bendrabutis. Į gimnaziją priimta iš egzaminų 59 mokiniai: 49 berniukai ir 10 mergaičių. Gimnazijos direktorius buvo kun.dr. J.Totoraitis. Dauguma mokinių buvo Seinų parapijos, taip pat artimų parapijų: Seinų par. 26, Kučiūnų 9, Judėnų 5, Lazdijų 4, Punsko 4. Leipalingio 3. Kapčiamiesčio 2, Smalėnų 2, Kalvarijos 1, Šventežerio 1, Veisiejų 1, Beržininko 1. Mokytojų buvo 3: direktorius J.Totoraitis (dėstė tikybą, lietuvių kalbą, vokiečių k. ir istoriją). Liudas Čepulis (aritmetiką, geografiją, gamtą), Jonas Daraškevičius (muziką ir gimnastiką). Vėliau prisidėjo mokytojas Tijūnaitis. (Kun.dr. J.Starkus, Seinų "Žiburio" gimnazija, 1935 m.).
1918.IV.4 atidaryta lygiagretė pirma klasė su 33 mokiniais. Mokslo metai baigti VI.28 d. su 86 mok. (70 bern. ir 16 merg.). Anksčiau atidarytoji klasė (I.15 d.) perkelta į antrą kl., o atidarytoji IV.4 dar ištisus mokslo metus buvo laikoma pirma klase.
1918.V mėn. gimnazijoje įsisteigė moksleivių ateitininkų kuopa (globėjas kun.dr. J.Totoraitis).
Antrieji mokslo metai pradėti 1918. IX. 2 d. su 2 klasėmis ir 97 mokiniais (82 b. ir 15 m.). Dr. J. Totoraičiui išvykus į Marijampolę, naujuoju direktoriumi paskirtas kun.dr.M.Gustaitis. Mokslo metai baigti 1919.VI.15.
1919.IV.28 atidaryta buvusiuose vyskupų rūmuose "Žiburio" mergaičių gimnazija. Jos direktore pakviesta E. Jeržikevičiūtė. Ligi vasaros atostogų veikė tik I klasė su 45 mokinėmis.
Prie gimnazijos veikė "Žiburio" parengiamieji kursai suaugusiems, kuriuos lankė 20 asmenų. Kursų tikslas buvo pagelbėti įsigyti mokslo tiems, kurie negalėjo lankyti gimnazijos būdami peraugusio amžiaus.
Tretieji mokslo metai pradėti abiejose gimnazijose 1919. VIII. 16. Mergaičių gimnazijoje veikė I ir II klasė, III klasės mergaitės paliktos mokytis berniukų gimnazijoje. Berniukų gimnazija perkelta į buvusios "Šaltinio" spaustuvės namus Vengrų gatvėje.
1919.VIII.23 d. lenkams užėmus Seinus, abi gimnazijos paliovė veikti. Jų vietoj 1920.I.12 d. Lazdijuose atkurta mišri Seinų "Žiburio" gimnazija. (Kun.dr.J.Starkus, ten pat).
Punskas
Greta Seinų didžiausias lietuvių kultūrinio veikimo centras pietinėje Suvalkijoje buvo ir yra Punskas. Punskas įsikūręs prie Punsko, seniau vadinamo Puntos ežero. Punsko pavadinimas yra ne kas kita, kaip iškreiptas Punios vardas.
Punsko bažnyčia statyta 1597 m. Bažnyčios steigimo dokumente pasakyta, kad klebonas būtų lietuvis arba mokąs lietuviškai.
Pirmosios dvi statytos bažnyčios sudegė. Nauja iš akmenų ir plytų pastatyta gotikinė bažnyčia buvo pakonsekruota 1887 m. Nuo 1647 m. Punskas turėjo miesto teises, 1882 m. teisės atimtos, nes silpnai augo.
1896 m. susikūrė (atsiskyrė) Smalėnų parapija,o 1907 m. sulenkėjusiems lietuviams kun. Simonaitis įkūrė Beceilų parapiją. Be to, keli sulenkėję kaimai prisijungė prie Kaletninko parapijos. Taip sumažėjusi Punsko parapija prieš I pas. karą buvo grynai lietuviška ir turėjo 7044 narių parapijiečių ir visą laiką joje kunigai buvo lietuviai ar lietuviškai mokantys (LE, raidė P).
Spaudos draudimo laikais Punske lietuvišką spaudą platino Paulius Kupstas ir kt. Kai lenkai Punską užėmė, Kupstą suėmė, ilgai kalino ir vėliau privertė keltis į nepriklausomą Lietuvą.
Visą knygnešių, direktorių ir kitų veikėjų darbą derino ir pats daugiausia dirbo Punsko klebonas kun.S. Norkus-Narkevičius (1841-1913). 1881 m. paskirtas Punsko klebonu, šiose pareigose išbuvo 19m. 1908 m. (dviem laidom) išleido savo eilėraščių rinkinį "Maža dovanėlė Lietuvos jaunimui".
Spaudą atgavus (1904 m.) Punske visą laiką reiškėsi gyva lietuviška veikla. Veikė "Žiburio" draugija, Blaivybės, Gyvojo rožančiaus draugijos, mišrus choras. 1907 m. įsteigta vartotojų draugija "Dzūkas". Buvo lietuviškas knygynas. Toliau pateiksime kai ką iš punskiečių veiklos prieš I pas. karą.
1907.VI.30 d. Seivų dvare buvo lietuvių vakaras. Vakarą surengė Punsko "Žiburio" valdyba. Seivų dvarininkas p. Dobrovolskis dykai davė savo triobą ir butą. Vaidino Keturakio "Amerika pirtyje" ir Jasiukaičio monologą "Ponaitis", padainavo 8 tautiškas dainas, tarp jų "Lietuva, tėvyne mūsų", deklamavo dvejetą eilių. Žmonių susirinko į 500; beveik pusė buvo apšviestesniųjų. Buvo privažiavusių iš artimesnių kaimų ir net tolimų miestų ir miestelių. Buvo daug lenkų, keliolika rusų ir net 4 atvykusieji iš Seinų žydai inteligentai. Viską vaidintojai atliko gerai. Svetimtaučiams labai patiko tautiškos dainos. Delnų plojimui nebuvo galo. Publikai reikalaujant, kai kurios dainos buvo atkartotos kelissyk. Ypač reikia gėrėtis studento S.Šimkaus gabumu: jis apsiėmė ant savęs net per daug darbo, o reikia tik stebėtis, atliko puikiai. Kiekvieną veikalą jam atlikus, pagyrimai ir gėlių pundeliai lėkė iš visų šalių.
Tik labai nemalonų įspūdį padarė, kada, užgiedojus "Lietuva, tėvyne mūsų", vienas jaunikaitis sušuko rūsčiai "stokite!" Užteko keliems apšviestiesiems pirmose eilėse atsistoti, o juos sekdami dėl mandagumo atsistotų ir svetimtaučiai ir nesijaustų pažeistais. Prievarta niekam nemaloni!
Šis vakaras ypatingesnis už kitus lietuvių vakarus, jog turėjo keistą salę. Štai ilgas, ilgas mūrinis dvaro tvartas, dengtas lentutėmis jis gražiai išvalytas, medžių šakomis iškaišytas, smiltimis pabarstytas... Už sienos kada ne kada girdėti avių bliovimas... Stebėtina, kaip darbštūs žmonės iš nieko gali daug padaryti! ("Šaltinis" 1907 Nr. 28).
Seni ir jauni, vyrai ir moterys noriai skaito lietuviškus laikraščius ir knygas. Dažnai atsiranda ir tokių vietelių, kur patys žmonės sau teatrą įtaiso. Štai Vilkapėdžių kaimo jaunimas, paragintas mokyt. Laukaičio, IV.2 d. vaidino komediją "Nepasisekė Marytei" ir "Ameriką pirtyje". Padainuota ir pagriežta (smuikom, armonikom ir būgneliu su skambučiais) ("Šaltinis" 1907 Nr. 15). Jau treti metai, kaip Punske gyvuoja "Žiburio" draugija. Kasmet turėjo į 100 narių, turi savo knygyną ir skaityklą, "Žiburio" pastangų dėka šventadieniais tapo uždarytos visos girtuokliavimo įstaigos. "Žiburio" draugija pagimdė ir vartotojų draugiją "Dzūkas", kuri 1907 m. gale atidarė Punske krautuvę.("Šaltinis" 1909 Nr. 15).
"Žiburio" draugijai dekanas kun.M.Simonaitis, Punsko klebonas, padovanojo namus (pastatydino). Ta proga buvo metinė šventė. Draugijos narių choras pagiedojo krikščionių darbininkų himną. Paskaitas skaitė kun. Vyšniauskas apie švietimąsi ir kultūrinį darbą ir agronomas V. Totoraitis apie ūkiškus dalykus ("Šaltinis" 1910 Nr. 43).
Punsko Blaivybės draugija turi 343 narius. Įkurta "Blaivybės" arbatinė, draugija turi savišalpos kasą ("Šaltinis" 1912 Nr. 8).
Punske per Kalėdas vaikams rengiama eglutė. Vaikų susirenka ne tik iš Punsko, bet ir iš apylinkės. Nuopelnas kun. Simonaičio. (Kun. Simonaitis daug padeda visoms draugijoms.)
1913.XII.16 buvo visuotinis "Žiburio" draugijos susirinkimas (pirmininkas kun. Simonaitis). Kalbėta švietimo reikalais (užsisakyti laikraščius). Skaityta referatas "Daržas ir daržovės". Kalbėta apie durpes kaip trąšą ("Šaltinis" 1913 Nr. 1 ir 2).
1914.VI ar VII mėn. Seivų valsčiuje buvo sueiga, kurioje Punsko, Smalėnų ir Kaletninko parapijų žmonės nubalsavo uždaryti valsčiuje degtinės monopolius ir smukles ("Šaltinis" 1914 Nr. 28).
Švietimas.Mokykla Punske veikė jau Zigmanto Vazos laikais. 1772 m. Punsko parapijos mokyklą lankė 96 vaikai, jų tarpe 2 ne valstiečiai. 1912 m. mokytojo Baltrukonio rūpesčiu Punske pastatyta dviklasė mokykla. Karui 1914 m. prasidėjus, mokykla darbą nutraukė ir pradėjo veikti (jau lietuviška) 1915 m. rudenį. Apie Punsko apylinkės mokyklas karo metu buvo anksčiau.
1918-1920 m. daug Punsko apylinkės lietuvių vyrų stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Aiškus punskiečių pasisakymas už Lietuvą nepatiko apylinkės dvarininkams. Šaltėnų, Žabariškių, Seivų, Polelių, Ožkinių ir kitų dvarų bei palivarkų savininkai ar jų giminės buvo aukšti lenkų pareigūnai bei kariai (B.Kviklys, Lietuvos bažnyčios II t.p.419). Dvarininkai panoro, kad jų dvarai paliktų Lenkijos pusėje. Lenkija, prancūzų remiama, atplėšė Punską nuo Lietuvos.
KOVOS DĖL PIETINĖS SUVALKIJOS 1919-1920 M.
1919 m. kovo mėn., dar tebesant Lietuvoje vokiečių kariuomenei, Suvalkuose, Seinuose ir Alytuje lietuvių buvo suorganizuotos karo komendantūros. Jos šaukdavo ir priimdavo į mūsų kariuomenę savanorius ir perimdavo iš vokiečių mūsų valstybės turtus. Prie kiekvienos komendantūros buvo po vieną kuopą,80-100 durtuvų, tvarkai palaikyti. Seinuose suorganizuotos komendantūros vedėju buvo paskirtas karininkas St.Asevičius.
1919.VII.2 d. Seinuose iškilmingai atšvęsta Lietuvos nepriklausomybės šventė, gyventojai iškėlė lietuviškas vėliavas. Marijos Aplankymo atlaidų šventės proga susirinkusi didžiulė miesto ir apylinkės gyventojų minia (per 10.000) išreiškė savo prisirišimą Lietuvai. Iškilmingo akto metu kalbėjo apskrities viršininkas A.Kubilius, kun. J.Laukaitis, mokyt.L. Čepulis, J. Dereškevičius ir kt. Sugiedotas tautos himnas. Minia nešė plakatus su įrašais: "Lai gyvuoja Seinai, Lietuvos miestas!", "Lai gyvuoja nepriklausoma Lietuvos valstybė!" Dainuodama lietuviškas patriotines dainas, minia demonstravo aplinkui abi miesto aikštes, iš namų balkonų kalbėtojai sakė karštas kalbas. (Mūsų Lietuva, III t. p.456).
Pagal Vokietijos ir Santarvininkų, laimėjusių karą, taikos sutartį vokiečių kariuomenė turėjo apleisti Lietuvos teritoriją. 1919. VII mėn. pradžioje vokiečių kariuomenė, Santarvės verčiama, pradėjo apleisti Suvalkiją. Kur vokiečiai pasitraukdavo, lenkai stengdavosi tą teritoriją užimti. Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Santarvininkus prašydama nustatyti tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių ribą. Tuomet Suvalkijoje 1919.VI.18 buvo nustatyta demarkacijos linija, kuri ėjo nuo Vokietijos sienos (dabar Elko miesto) šiauriniu Augustavo miesto šonu (miestas Lenkijos pusėje); nuo čia į rytus Augustavo kanalu ir Juodosios Ančios upe iki Nemuno, toliau pro Ratnyčią iki Varėnos miestelio, Vilnių paliekant lenkų pusėje (Vilnius tuomet buvo lenkų užimtas.). Šią demarkacijos liniją nustatė Baltijos Komisija, sudaryta Taikos Konferencijoje ir veikė Paryžiuje. Jai pirmininkavo anglas E.Howard, dalyvavo joje prancūzų atstovas Kammerer. Pagal VI.18d. demark. liniją Seinų, Suvalkų apskritys ir šiaurinė Augustavo apskrities dalis liko Lietuvos pusėje. Lietuviai buvo nepatenkinti šia linija, nes Vilnius buvo paliktas lenkų pusėje. Bet kadangi ši linija turėjo tik laikinos militarinės reikšmės, tai Lietuvos vyriausybė ją priėmė.
Prieš Baltijos Komisijos nustatytą VI.18 d. demark. liniją energingos akcijos ėmėsi lenkai. Lenkų atstovai Paryžiuje pasirūpino paveikti maršalą Fošą, vyriausią Santarvininkų karinių pajėgų vadą ir jo štabą,kad būtų pakeista VI.18 d. demark. linija. Ta kryptimi veikė lenkų karinės misijos vadovas Paryžiuje gen. T. Rozvadovskis. Lenkų pastangos Fošo štabe davė reikiamą rezultatą. Buvo reviduota Baltijos Komisijos nustatyta demark.linija ir įvesta nauja. 1919. VII. 18 maršalas Fošas pasiūlė savo projektą, kurį išdirbant dalyvavo taip pat ekspertai lenkų reikalams vadinamoje Cambono komisijoje, kuri buvo sudaryta Taikos konferencijoje Paryžiuje. Dėl Fošo linijos Lietuvos nebuvo net atsiklausta, ji buvo nustatyta be lietuvių dalyvavimo ir sutikimo
Fošo demarkacinė linija,paskelbta VII.18 d. ir Santarvininkų Aukščiausios Tarybos patvirtinta VII.26 d. įvarė kylį į Lietuvos teritoriją Suvalkijoje: ne tik Augustavas ir Suvalkai, bet ir Seinai bei Punskas liko Lenkijos pusėje (t.p. ir Vilnius). Lietuvos delegacija Paryžiuje (pirmininkas prof.A. Voldemaras, sekretorius P.Klimas) protestavo prieš šią demark.liniją, bet jos pastangos nedavė vaisių. Prancūzai, kurie Taikos Konferencijoje turėjo sprendžiamą balsą, pataikavo lenkams.
Fošo linijos Lietuva nepripažino. Šią liniją daug kartų peržengė ne tik lietuviai, bet ir lenkai.
Vokiečiams iš Suvalkijos išėjus, plotą iki Augustavo perkaso užėmė lietuvių kariuomenė, taip kaip buvo nustatyta Baltijos Komisijos. Lenkijos vyriausybė, norėdama įrodyti, kad Seinų-Suvalkų apylinkės gyvenamos lenkų, sugalvojo suruošti sukilimą prieš Lietuvos valdžią. Buvo suorganizuoti sukilėlių-partizanų būriai. Tai buvo POW (Polska Organizacja Wojskowa) padaliniai. Rugpjūčio 22 d. partizanai sukilo. Pasinaudodami tuo, kad lietuvių karinės jėgos šioje apylinkėje buvo menkos (tik Marijampolėje ir Seinuose) o vietos lietuvių įgulas sudarė tik negausi milicija, lenkų partizanai užėmė Gibus, Kapčiamiestį, Lazdijus ir Krasnapolį. Jie lengvai užėmė Tartokus, nes prie lenkų sukilėlių prisidėjo lietuvių kuopos vadas karininkas Berdauskas. Taip pat buvo paimta lietuvių užtvara Pranckuose, nes lenkų jėgos buvo didesnės; sukilėliams atėjo į pagalbą Lenkų kariuomenė iš Augustavo, Lenkų kariuomenė, atvykusi iš Augustavo (ten ji nuginklavo lietuvių karinį dalinį), VIII.22 d. užėmė Suvalkus (Vyr.lnt. Tarasovas, Marijampolės grupės operacijos 1919-1920 m. Karo Archyvas, III t., Kaunas 1926, p.225-257).
Norėdami užimti Seinus, partizanai susigrupavo Sumovų kaime. Iš čia VIII.22 d. 13 val. partizanai puolė Seinus, bet lietuvių įgulos buvo atmušti. VIII.23 d. apie 4 val. partizanai, gavę iš lenkų kariuomenės pastiprinimo žmonėmis ir ginklais, antrą kartą puolė Seinus (apie 600 vyrų dalinys, vadovaujamas reguliarios kariuomenės karininkų). Po atkaklių kautynių Seinų įgula, norėdama išvengti apsupimo, pasitraukė Lazdijų kryptimi, o lenkai užėmė Seimus. Šiose kautynėse tirštos partizanų eilės buvo naikinamos mūsų kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Tuose kautynėse partizanai turėjo apie 40 nukautų ir sužeistų, mūsų pusėje 1 užmuštas ir 4 sužeisti (Tarasovas, ten pat, p.230). Besitraukiant į Lazdijus, Seinų komendantas Asevičius sužinojo, kad Lazdijai lenkų partizanų užimti. Seinų įgulos kareiviai išvadavo Lazdijus.
Užėmus Seinus, tuojau prasidėjo masinis lietuvių areštavimas mieste ir apylinkėse. Buvo suimti ir visi berniukų gimnazijos mokiniai. Kelias valandas išlaikyti komendantūroje,mažieji (pirmaklasiai) buvo paleisti, visi kiti drauge su mokytoju S.Tijūnaičiu ir šimtais kitų suimtųjų buvo uždaryti kalėjime. Suėmimo dieną į Seinus atjojo lenkų ulonų būrys.
Atvaduoti Seinus iš Marijampolės į Lazdijus buvo pasiųsta viena kuopa (80 durtuvų) kareivių ir iš Alytaus 30 kareivių. VIII.25d. apie 7 val. kar. Asevičius su savo kareiviais (150) užpuolė Seinus. Puolėjų grupėje dalyvavo savanoriais ir iš Seinų pasprukę gimnazistai Vc.Alksninis ir K.Mikelionis. Po pusės valandos miestas buvo paimtas (puolimas buvo staigus ir netikėtas). 127 kareiviai ir milicininkai, kurie buvo patekę į lenkų nelaisvę, ir daug lietuvių veikėjų buvo išvaduoti. Mieste buvo rasta nukautų: 3 lenkų kariuomenės karininkai (jų tarpe ir lenkų Seinų komendantas), 13 kareivių ir 27 partizanai.
Pasiųsta žvalgyba pranešė, kad Sumovuose ir Konstantinovkoje partizanai ir lenkų kariuomenės dalys tvarkosi ir jų yra apie 700 žmonių. Karininkas Asevičius nusprendė, kad su savo kareiviais nepajėgs lenkų atremti, todėl suorganizavo esančio Seinuose valdiško turto ir grobio išvežimą. VIII.25 d. 13 val. lenkų daliniai pradėjo veržtis į miestą. Mūsų kariai pasitraukė į Lazdijus.
VIII.27 d. iš Marijampolės į Lazdijus pasiųsta dar viena kuopa kareivių ir dvi patrankos. Kar. Asevičiui buvo duotas fronto vado (kar.Žuko) įsakymas su esančia Lazdijuose įgula užimti Seinus.
VIII.28 d. apie 7 val. prasidėjo Seinų puolimas. Kar. Asevičius su 130 kareivių puolė plentu nuo Beržininko, karininkas Kemežys su 120 kareivių keliais iš šiaurės pusės. Apie 12 val. buvo užimta visa rytinė miesto dalis, bet lenkų partizanai buvo tiek sustiprinti lenkų kariuomenės, kad lietuviai, apšaudomi daugiausia kulkosvaidžių ugnimi, 13 val. apleido miestą. Miesto pakraščiuose kautynės tęsėsi iki vakaro ir tik sutemus pasibaigė.
Vaduojant Seinus iš lietuvių pusės sužeista 1 karininkas, o kareivių nukauta 7, sužeista 31, pateko nelaisvėn ir be žinios dingo 12 (Tarasovas, ten pat,p.230-232).
A.Raulinaitis, nuo 1918.I.15 d. mokęsis "Žiburio" gimnazijoje iki lenkams užimant Seinus, pasakoja:
1919.VIII.22-23 naktį lenkai netikėtai užpuolė Seinus ir užėmė. Suėmė arti 100 mokinių, kurie gyveno bendrabutyje. Suimtuosius klausė minios,ką su jais (mokiniais) daryti. O minia šaukė: "Do kościoła i na polską wiarę!" (į bažnyčią ir atversti į lenkų tikėjimą!). Mažiukus mokinius paleido, o vyresniuosius ir mokyt. Tijūnaitį pasodino į kalėjimą. Mokiniai kalėjime rado nuo Augustavo paimtus lietuvius kareivius, kurie ten ėjo sargybą. Paskui visus mokinius iš kalėjimo paleido lenkų partizanų vadas, atvykęs su gėlių puokšte (matyt, apdovanotas už nevykusį žygį). Labai mandagiai atsiprašė.
Du mokiniai iš bendrabučio, lenkams užėjus, pabėgo (Alksninis ir Mikelionis). Jiedu nuvyko į Lazdijus ir iš ten jau grįžo ginkluoti (buvo apie 17 metų amžiaus), jie padėjo išvaduoti Seinus.
Seinų užėmimą lenkai organizavo taip: aplinkui Seimus sukūrė laužus tai buvo ženklas partizanams rinktis prie tų laužų. Partizanai, susitelkę prie laužų, puolė ir užėmė Seinus.
Po to iš Lazdijų atvyko ginkluoti lietuviai ir atsiėmė Seinus.
Dar prieš tai, kai lenkai pirmą kartą užėmė Seinus, Seinų lietuviai jau organizavosi kovai su lenkais. Savanorius ginti Seinus padėjo organizuoti daugiausia kunigai, nes jie turėjo liaudyje didžiausią pasitikėjimą. Iš tokių kunigų organizatorių pasižymėjo kun. Antanas Petrauskas (rašytojas, rašęs daugiausia Antano slapyvardžiu). Tie savanoriai sudarė Seinų komendantūrą. Prie lietuvių savanorių prisidėjo ir kai kurie Seinų kunigų seminarijos klierikai. Lietuvių visuomenei didelį įspūdį padarė tie klierikai, kada jie pirmiausia pasirodė su sutanomis, o paskui, išėję į kitą kambarį (tai buvo mokytojų kambarys), grįžo su kariškomis uniformomis (caro laikų). Iš tų klierikų pasižymėjo kovose su lenkais Jonas Petruškevičius, kilęs nuo Seinų (3 km į vakarus nuo Seinų).
Seinus, lenkų pirmą kartą paimtus, išvadavo lietuviai kariai ir savanoriai, kurių iš viso buvę apie 200. Savanorių dauguma susidėjo Lazdijuose, prie jų prisidėjo ir lietuviai iš Seinų komendantūros, kurie, lenkams užėmus Seinus, pasitraukė į Lazdijus.
Seinus lietuviai vadavo puldami iš dviejų krypčių - šiaurės ir rytų. Dar buvo paleistas gandas lenkams klaidinti, kad lietuvių kariuomenė nuo Kalvarijos traukia į Seinus (tikrovėje to nebuvo). Šile prie Seinų buvo pastatyta lenkų sargyba (du vyrai). Juos lietuviai nuėmė be šūvio, kad lenkai neišgirstų Seinuose apie lietuvių atėjimą.
Kautynėse su lenkais per tą puolimą iš lietuvių pasižymėjo Antanaitis (jis tarnavo Seinų komendantūroje). Jis ėjo stačias viduriu plento ir šaudė besipriešinančius lenkus. Kai nušovė pirmą lenką, iškėlęs rankos pirštą sušuko: "viens!" Po to nušovęs antrą, rodė du rankos pirštus, šaukdamas "du!" Toliau jo rankos pakėlimas rodė "trys", "keturi" ir t.t. Viso jis sakėsi nukovęs apie 8 lenkus. Po kautynių (Seinų užėmimo) jo milinė buvo ištisai kulkų suvarpyta, o jis liko gyvas ir net nesužeistas. (Per pirmą lenkų puolimą pasitraukęs iš Seinų, jis grįžo su lietuvių savanoriais vaduoti Seinų). Kiti lietuviai savanoriai kovėsi atsargiau negu Antanaitis: ėjo plento šonais, pasilenkdami, guldami ant žemės.
Mokytojo J.Dereškevičiaus liudijimu tuomet Seinuose žuvę apie 50 lenkų. Iš lietuvių savanorių, tuomet puolusių Seinus, nė vienas nežuvo.
Seinus lietuviai neilgai išlaikė: dienos vidury užėmė, o vakare vėl pasitraukė, nes iš Suvalkų atvyko lenkams pastiprinimas.
Prie besitraukiančių iš Seinų lietuvių karių ir savanorių prisijungė ir vienas kareivis, atbėgęs net nuo Augustavo, kur lietuvių karius lenkai nuginklavo.
VIII.28 d. lietuviai mėgino atsiimti Seinus, bet jų jėgos buvo per silpnos. Minėtas Petruškevičius su savo būriu buvo įėjęs į Seinus, bet turėjo pasitraukti. (Čia baigiasi A.Raulinaičio pasakojimas, perteiktas 1981 m.).
Po to karo veiksmai buvo sustabdyti. 1919.IX.6 lietuvių kariuomenė užėmė Fošo liniją. (IX.2 d. lenkai buvo užėmę Veisiejus, bet X.3 mūsų kariuomenės buvo iš ten išmušti.)
Po IX.6 d. lenkai darė puldinėjimus už Fošo linijos įvairiose vietose (prie Kapčiamiesčio, Žučiūnų, Vištyčio ir kitur). Puldinėjimai lietuvių sargybų tęsėsi ir 1920 m.
1920 m. liepos mėn. pradžioje prasidėjo lenkų-rusų karas. Bolševikai užėmė Vilnių. Norėdama išvengti apsupimo pavojaus, lenkų kariuomenė pradėjo evakuoti Suvalkijos pietus, pasiliko tik vietiniai lenkų partizanai. Liepos 19 d. bolševikai užėmė Gardiną ir nužygiavo Balstogės link. Lietuvių kariuomenė tada užėmė Vyžainius, Punską, Seinus ir Gibus (VII.20 jau buvo Seinuose) VII.29 d. užėmė Suvalkus. Marijampolės grupei buvo įsakyta pasiekti Augustavo perkasą ji tai įvykdė VIII.3 d.
Pagal 1920. VII.12 d. sutartį bolševikai atidavė Lietuvai Vilnių, bet ši sutartis tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos paliko atvirą priklausomybės klausimą pietinės Suvalkijos dalies. Jei VII.12 d. sutartimi įvestą liniją, pasibaigusią žemiau Gardino (sutartis Gardiną paliko Lietuvos pusėje) pratęsime tiesiai į vakarus ligi Raigardo, t.y. buvusios Vokietijos sienos (atstumas apie 30 km) tai Lietuvos pusėje lieka Augustavas (aišku, Suvalkai ir Seinai). Dėl pietinės Suvalkijos dalies rusai paliko lietuviams susitarti su lenkais.
1920.VIII.8 lietuvių kariuomenė užėmė Augustavą. VIII.20 Marijampolės grupės dalys užėmė liniją Grabovas-Augustavas-Krasnyboras-Lipskas-Gardinas.
Nuo rugpjūčio antros pusės lenkai perėjo į priešpuolį prieš bolševikus. Bolševikai nuo Varšuvos buvo atmušti. Tai buvo prancūzų generolo Weygando ir 1000 prancūzų karininkų, atsiųstų Lenkijon ir įterptų lenkų kariuomenėn, nuopelnas ("Mūsų Vilnius", 1936 N 10, p.157). Bolševikai buvo priversti trauktis. VIII.25 d. lenkų kariuomenė, persekiodama bolševikus, prislinko apie 30 km nuo lietuvių užimtos linijos. Gardino mieste buvo bolševikai. VIII.27 d. Lietuvos kariuomenė suėjo į sąlytį su lenkų kariuomene Augustavo apylinkėse.
VIII.27 d. Santarvininkų atstovams tarpininkaujant prasidėjo derybos Kaune su atvykusiais lenkų atstovais. Lenkai griežtai reikalavo, kad mūsų kariuomenė atsitrauktų į Fošo demark.liniją. Lietuviai nesutiko. VIII.28 d., per Kauno derybas su lenkų atstovais, jų kariuomenė užėmė Augustavą. Mūsų įgula Augustave (3 karininkai ir 90 kareivių) buvo internuota. VIII.29 derybos Kaune nutrūko. VIII.30 d. lenkai pradėjo pulti visą Marijampolės grupės barą. Išstūmė lietuvių užtvaras iš Stebino, Dambravos ir Lipsko.
VIII.31 d. 10 val. lenkai užėmė Suvalkus. VIII.31 apie 14 val. lenkų kariuomenė užėmė Seinus.
Suvalkijos gynimas negausiai Marijampolės grupei buvo ne pagal jėgas. Padarytos žygiuotės vien sunkiai nuvargino kariuomenę, kas labai atsiliepė vėliau, Per šias operacijas mūsų kariuomenės buvo 5 nukauti, 12 sužeisti ir 48 kariai pateko į nelaisvę (Tarasovas, Karo Archyvas III t..p.238).
Augustavo operacija.Lietuvos kariuomenei užėmus plotą ligi linijos Augustavas-Stabinas-Lipskas-Gardinas, paliktos miesteliuose mūsų karinės įgulos buvo labai silpnos. Miesteliai valdėsi savivaldybėmis, kurias sudarė lenkiškas elementas. Vietos policija, daugumoje POW nariai, buvo mums nepatikima. Augustavo, Suvalkų ir Seinų apylinkės miškingos. Pilna balų, pelkių ir ežerų. Kariuomenės veikimas galimas tik plentais.
Pradedant Augustavo operaciją lietuvių kariuomenės stovis Suvalkijoje buvo apgailėtinas. Turėjo pasitraukti nuo Augustavo perkasos iki Fošo linijos. Kariuomenė (10-tas pėstininkų pulkas) buvo nuvargusi dėl to, kad buvo pražygiavusi didelius atstumus. Antras pėstininkų pulkas, iš Vilnijos atžygiavęs į Beržininką, taip pat buvo nuvargęs, nors turėjo gerą nuotaiką. Visi kiti mūsų pėstininkų pulkai, atvykę į Suvalkiją naujoms kautynėms su lenkais, nužygiavę didelius atstumus, buvo nuvargę. Kariuomenei buvo reikalingas poilsis. (Tarasovas, ten pat,p.237)
Bet dabar buvo laikas, kada reikėjo ginklu ginti savo teises. Kai tave varo iš nuosavų namų, reikia gintis. Reikia kovoti už savo žemę, į kurią priešas įsibrovė. Reikia kovoti, nors kova nelygi ir gali būti pralaimėta, nes priešas stipresnis. Reikia sumokėti už savo žemę kraujo kainą,- tegu žino pasaulis, tegu žinos būsimos kartos, kad savo žemės neatsižadėta. Tokių motyvų vedama Lietuvos vyriausybė ryžosi pasiųsti savo karines jėgas į Suvalkiją atsiimti savo žemių, kurios Lietuvai istoriškai ir teisiškai priklauso.
Lietuvos vyriausybė įsakė neatidėliojant išstumti lenkų kariuomenę ligi linijos Grabovas-Augustavas-Lipskas-Gardinas. Tokį įsakymą nuo armijos vado pulk.leit. Ladygos gavo Marijampolės grupės vadas pulk. Grigaliūnas-Glovackis 1920.VIII.31 d. vakare. IX. ld apie 14 val. duotas grupei įsakymas nurodė tikslą "atmesti nuo Lietuvos ribų išdavikiškai su pagalba prancūzų karo misijos įsiveržusias lenkų karines dalis". Puolimo vykdymas buvo numatytas 3 voromis. Apie 17 val. į grupės štabą atvyko armijos vadas Ladyga. Vakare (IX.1 d.) buvo duotas toks armijos vado patikrintas įsakymas:
Kairioji vora (majoras Čaplikas) turėjo žygiuoti nuo Sopockinės ir spausti lenkus link Augustavo.
Vidurinė vora (majoras Ramanauskas) iš Beržininko žygiuoti Augustavo kryptimi.
Dešinioji vora (majoras Jakaitis) iš Čipliškių žygiuoti Suvalkų-Augustavo link.
Grupės voros buvo nedidesnės kaip vienas pulkas: Čapliko vora -5 batalijonai pėstininkų ir 2 baterijos artilerijos; K. Ramanausko vora 2 batalijonai pėstininkų; Jakaičio vora- 2 batalijonai pėstininkų, 1 baterija artilerijos ir 1 eskadronas raitelių. Atsargoje buvo paliktas kapitonas K.Škirpa su 2 batalijonais Beržininko apylinkėje.
IX.2 d. pradėta įsakymą vykdyti. Apie 18 val. vidurinės voros dešinioji grupė po dviejų valandų smarkių kautynių užėmė Seinus, apie 19 val. užėmė Krasnapolį. Kairioji vidurinės voros grupė apie 15 val. užėmė Gibus. Apie 17 val. kairiosios voros dalys užėmė Lipską ir Rygalaukį. Dešinioji vora ties Zubrinu susikovė su lenkais. Kadangi į Vyžainius buvo atsiųstas lenkų raitininkų eskadronas, tai voros žengimas į priekį buvo sutrukdytas.
IX.3 d. Dešinioji vora kovėsi su lenkais ties Zubrinu. Kaletnykas buvo užimtas, bet Jeleniavo užimti nepavyko. Vidurinė vora iš Krasnapolio tęsė žygį į Augustavą. Pasiekus Serskį grupė turėjo 3 valandų susirėmimą su lenkų pėstininkais. 13 val. užėmė Tebalavą, 18 val. -Sarskį ir 20 val. -Ščebrą. Kairioji vora 14 val. užėmė Jastčembną ir artinosi prie Augustavo. Vakare voros dalys užėmė Lipską ir Stabiną. Prie Augustavo, Saino ir Sainelio ežerų tarpeklyje sutiko stiprų lenkų pasipriešinimą ir buvo priverstos sustoti.
Tą diena (IX.3) voros sėkmingai žygiavo pirmyn. Seinų užėmimas, prisiartinimas prie Augustavo ir lenkų sumišimas pakėlė lietuvių karių ūpą. Bet greitas žygiavimas pirmyn davė ir neigiamų rezultatų: nepalikta apsauga ir rezervai, nutrūko ryšys tarp vorų ir su grupių štabu; grupės dalims teko veikti savarankiškai.
IX.4 d. grupės vadas Grigaliūnas-Glovackis įsakė dešinei vorai būtinai eiti pirmyn. Ši vora ties Gulbiniškiais sutiko lenkų pasipriešinimą. Šaudymasis tęsėsi apie 7 valandas. Lenkų raitininkų eskadronas išvaikė voros gurguolę, puolė vorą iš užpakalio ir privertė ją pasitraukti.
Vidurinė vora nuo pat ryto pradėjo artilerijos ugnimi apšaudyti Augustavą. Lenkai buvo pasiruošę lietuvių puolimą atremti. Viena voros grupė nuo pat ryto atakavo priešo pozicijas Netos (Metos)-Baltojo-Studžiūnų ežerų tarpekliuose, kita susišaudė su priešo raitininkais ties Ščebra. Lietuvių žvalgyba pranešė, kad keletas eskadronų lenkų raitininkų iš Suvalkų nujojo Serskio link.
Lenkų raitininkai iš Tabalovo pusės užėmė Serskį, paėmė nelaisvėn rezervus, suėmė gurguolę ir sušaudė voros vadą majorą Ramanauską (Karo Archyvas, III t. ,p.232-244).
Tuo pačiu metu lenkų pėstininkų dalys, stipria artilerijos ugnimi palaikomos, atakavo vidurinės voros dalis Netos-Baltojo-Studžiūnų ežerų tarpeklyje. Ties Ščebra ėjo smarkus šaudymasis su lenkų raitininkais. Voros dalių vadai nesiorientavo, kas daryti. Ryšių ne tik su gretimomis voromis, bet ir tarp voros dalių nebuvo.
Apie 17 val. tie patys lenkų raitininkai, kurie puolė Serskį, iš užpakalio puolė voros grupę, kovojusią Baltojo-Studžiūnų ežerų tarpekly. Grupė buvo priversta išsiblaškyti po Augustavo miškus. Kita voros grupė, kovojusi Netos-Baltojo-Ščebros linijoje, sužinojusi apie gretimos voros išblaškymą, pasitraukė Tabalovo link.
Kairioji vora, išgirdusi Augustavo artilerinį apšaudymą, spėjo, kad tai puola gretimos voros ir pradėjo energingai pulti. Kuopa bežygiuodama sutiko lenkų dalinį, abi pusės smarkiai susikovė, bet viena kitos nenugalėjo. Tuo tarpu lenkų dalys nuo Dambravos pusės atakavo lietuvių voros užtvarą ties Jazčembnu ir jį užėmė. Liko atkirsta nuo voros grupė, užėmusi Stabiną. Voros vadas metė visą voros rezervą ir atsiėmė Jazčembną. Netrukus lenkai pradėjo kontrpuolimą ir miestelis ėjo iš rankų į rankas. Po dviejų valandų smarkaus susirėmimo Jazčemanas liko lenkų rankose, bet voros rezervas suspėjo įsitvirtinti rytų pusėje nuo Jazčembno. Kadangi paaiškėjo, kad lenkų kariuomenė gausesnė, voros vadas įsakė pasitraukti nakčiai į Gruškių-Lipsko liniją.
Dešinė vora apie 12 val. pasiekė Rudkos-Baltadumblių liniją. Vyžainy laikėsi stipriai įsitvirtinusios lenkų pėstininkų dalys. Grupės rezervui nepavyko pramušti priešo pozicijų. Vidurinės voros dalys pradėjo rinktis Seinuose ir Gibuose. Lietuviai perėjo prie gynimosi.
IX.6 d. Dešinė vora anksti rytą kovėsi ties Naujaisiais Graužiais. Gavusi įsakymą pasitraukė ir užėmė naują liniją. Grupės rezervas naktį užėmė paskirtą barą. Apie 5 val. lenkai puolė Pranckus, bet buvo atremti. Vidurinės voros dalys tebesirinko Seinuose ir Gibuose. Kairioji vora įsakymu nurodyto baro neužėmė, ir voros vadas tikslu išvengti voros dalių apsupimo, pasitraukė nuo Saino ežero, pradžioje prie Lipsko, vėliau į Sopackinę.
Tuo pasibaigė ši Augustavo operacija. Jos tikslas dalinai pasiektas - mūsų rankose liko Seinai. Šios operacijos metu lietuviai neteko: nukauta 2 karininkai ir 21 kareivis, sužeista 2 karininkai ir 37 kareiviai; pateko nelaisvėn 2 karininkai ir 163 kareiviai. Lenkų nuostoliai tiksliai neišaiškinti, bet nukautų ir sužeistų skaičius daug mažesnis negu lietuvių. Ties Augustavu buvo nukauti 7 lenkų kariai ir 15 sužeista (Karo Archyvas, III t.p.245-249).
P.Lossowski "Stosunki polsko-litewskie w latach 1918-1920"(W.. 1966, p.237) rašo: "Kovose į rytus nuo Augustavo žuvo lietuvių dviejų batalijonų vadas majoras Ramanauskas". Ne žuvo, bet buvo lenkų paimtas į nelaisvę ir nužudytas.
Ramanauskas Kazys, gimęs 1894. II.19 Pagelumbiškių (Kelmynės) kaime, Sasnavos valsč.; lenkų sušaudytas Augustavo miške 1920.IX.5. majoras. 1913 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Karo mokslus ėjo Vilniuje, 1916 m. baigė karo mokyklą Rusijoje ir dalyvavo kautynėse. 1919.I.29 paskirtas II pėstininkų pulko 6-tos, vėliau 4-tos kuopos vadu. Su ja žygiavo prieš bolševikus iš A. Panemunės ir bekovojant nuėjo iki Daugpilio; vadovavo ir II batalijonui. Už pasižymėjimą kautynėse gavo I rūšies III laipsnio Vyčio Kryžių. 1919. XI.21 ties Radviliškiu vadovavo II batalionui ir su juo užėjęs priešo užnugarin, privertė jį atsitraukti, paliekant Radviliškį ir visą karo grobį. 1920. VIII-IX mėn. kovėsi Augustavo miškuose, kur jo vadovaujamas batalionas buvo išblaškytas miškuose, o kautynėse prie Serskio kaimo jam pavyko sunaikinti pusę 16-to lenkų ulonų pulko. 1920.IX.5 buvo užpultas lenkų štabas; bet bataliono tik likučiai tegalėjo pasitraukti Ramanauskas pateko lenkams į nelaisvę. Atjojęs lenkų 16-to ulonų pulko II eskadrono vadas, keršydamas už Serskio kautynes, Ramanauską peršovė, o paskui jis pats su 3 lenkų kareiviais Ramanauską sušaudė. Vėliau Ramanauskas palaidotas Sasnavoje (LE,24 t.).
Karo Archyve, VI t. (Kaunas, 1935 m., p.107-126) rašoma: "Lenkų 16-tojo ulonų pulko 2-jo eskadrono vadas sušaudė mūsų 2-ojo pėstininkų pulko majorą Ramanauską, paimtą nelaisvėn. Šis įvykis lenkų pulko istorijoje nepaminėtas. Mes negalime jo pamiršti!"
Seinų operacija
Augustavo operacija nepasisekė. Ne tik Augustavas, bet ir Suvalkai nebuvo užimti. Bet Seinų lietuviai lengvai neatiduos.
Lenkų kariuomenė, atstūmusi mūsų dalis nuo Augustavo ir Suvalkų į Juodosios Ančios liniją, tęsė mūsų dalių persekiojimą.
IX.7 lenkai puolė Pranckus, bet buvo atmušti. Apie 10 val. puolimą vėl pakartojo. Jų raitininkai užjojo mūsų užtvarai iš užnugario ir ją apsupo. Mūsų užtvarai pavyko prasimušti ir atsitraukti Gibų link. Lenkai užėmė Pranckus. Mūsų dalys pasitraukė į naują liniją. LK.8 kapitono Škirpos vorai nepavyko vėl užimti Pranckų. Lenkai perėjo priešpuoliman. Mūsų dalys buvo priverstos trauktis. Apie 11 val. (IX.8) priešas užėmė Seinus ir Gibus. IX.9 priešas užėmė Kaletninką.
IX.10 d. vyriausybė pasiūlė Lenkijos vyriausybei sustabdyti karo veiksmus ir derėtis. Mūsų karo vadovybė, norėdama sustiprinti nuvargintas mūsų kariuomenės dalis, nusprendė permesti į Suvalkiją 3-čią pėstininkų diviziją
Lenkų vyriausybė sutiko pasiųsti delegatus deryboms ir prašė nurodyti deryboms vietą ir laiką. Lietuvos vyriausybė nurodė Kalvariją ir nuo IX.13 d. 12 val. pasiūlė sustabdyti karo veiksmus. Kad karo veiksmai nebūtų sustabdyti netikusioj ir menkoj pozicijoj, mūsų karo vadovybė įsakė ligi 12 val. užimti Seinus ir Gibus. Apie 11 val. (IX.13) mūsų kariuomenė užėmė Seinus (kap. Škirpos vora). Gibų nepavyko atsiimti (mjr. Čaplikas). Apie 13 val. lenkai smarkiai puolė mūsų užtvorą ant plento ties Gibais. Po smarkios kovos mūsų užtvora buvo sumušta ir priversta pasitraukti. Tuomet mjr. Čapliko vora ėmė pulti, atstūmė priešą nuo Kuklių ir užėmė Pamarės Želvos tarpeklį. Pasiųsta Gibų link žvalgyba miške paklydo ir išėjo ant Franckų-Olbų plento. Čia sutiko priešo artilerijos priedangą, ją sumušė ir nuvijo Gibų link. Lenkai, spėdami, kad mūsų dalys užėjo jiems į užnugarį, vakare atsitraukė į Gibus. Į Gibus atvyko mjr. Čapliko vora. IX.14 d. kovos veiksmai iš abiejų pusių buvo sustabdyti. Gibai liko mūsų pusėje.
IX. 14 d. Kalvariją atvyko lenkų delegacija ir pranešė, kad priėmė mūsų pasiūlymą sustabdyti karo veiksmus. Pareikalavo, kad prieš derybas lietuvių kariuomenė pasitrauktų į Fošo demark.liniją. IX.17 d. lenkų delegacija ultimatyviai pareikalavo Lietuvos kariuomenę atitraukti į minėtą liniją, kitaip derybos nutrūks. IX.18 d. mūsų delegacija pasiūlė atitraukti lietuvių kariuomenę į demark.liniją su sąlyga, kad kol dėl sienos nustatymo nebus susitarta, palikti tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių neutralią zoną. Lenkai su tuo nesutiko ir išvažiavo iš Kalvarijos, dar pareiškė, kad iki IX.19 d. 6 val. lenkų kariuomenė lietuvių nepuls.
Seinų operacijos metu iš lietuvių pusės nustota: nukautų -7, sužeistų 16 ir pateko į nelaisvę 43 kareiviai (Karo Archyvas, III t..p.249-252).
Beržininko Druskininkų operacija
Lenkai norėjo sumušti bolševikus dar prieš žiemą. Bolševikai buvo ties Gardinu ir Lyda. Norint tai įvykdyti, reikėjo prasimušti ties Gardinu, arba išeiti per Suvalkiją. Pirmas kelias buvo nepatogus. Priešas galėjo tokį manevrą pastebėti ir turėtų galimybę jį sulaikyti, stodamas į kovą arba atsitraukdamas be kovos. Lenkai pasirinko antrą kelią ir nutarė eiti per Lietuvos teritoriją peržengiant Fošo liniją, užimti Druskininkus, užėjus rusams į šoną (kurie buvo Gardine), ir priversti rusus iš Gardino pasitraukti. Antrajam planui įvykdyti reikėjo nustumti lietuvių kariuomenę ir paimti sveiką Nemuno tiltą ties Druskininkais. Vykdyti šiam planui buvo skirta lenkų II armija. Per taikos derybas Kalvarijoje ši armija pasiruošė puolimui.
IX.22 d. lenkų IV-oji kavalerijos brigada leidosi Kapčiamiesčio kryptimi Druskininkų link. Tuo pačiu metu I-oji legionų divizija, nustūmusi nuo Seinų lietuvių kariuomenės dalis, per Kapčiamiestį skubinosi Druskininkų link. Lietuvos karo vadovybė šio lenkų puolimo visiškai nelaukė, nes lenkai, nutraukę Kalvarijos derybas, kreipėsi dėl ginčo su lietuviais į Tautų Sąjungą. Lenkai turėjo žymią jėgų persvarą prieš negausias lietuvių jėgas. Apie 22 val. priešo pėstininkai užėmė Kapčiamiestį. Kita priešo vora puola Želvos-Beržininko ir Gibų - Seinų kryptimis. Silpnos lietuvių užtvaros ties Gibais ir Želva apie 10 val. (IX.22) buvo sumuštos.
Kautynės (IX.22) vyko pietus nuo Beržininko. Joms vadovavo kap. Škirpa. Pirmieji lenkų puolimai buvo atremti. Tada lenkai, turėdami didžiąją jėgą, pradėjo vykdyti stiprų V-to pėstininkų pulko sparnų spaudimą. Vyko smarki kova, viena iš didžiausių šiose operacijose lenkai neteko trijų kuopos vadų ir daug kareivių.
Mūsų irgi žuvo daug kareivių, tarp jų leitenantas Petras Saldukas (1919.XI.31 baigęs Lietuvos karo mokyklą). Į kovą buvo įtrauktas vienas V pėstininkų pulkas. Beržininkus lenkai užėmė apie 14 val.
Užėmę Beržininkus, lenkai puolė Seinų kryptimi. Lietuvių kariuomenės dalis, įsitvirtinusi Polkotų aukštumose, atlaikė kelis kartus stipresnio priešo puolimus. Apie 15 val. sužinojusi, kad Žagariuose jau yra lenkų raitininkai, ši dalis pasitraukė Kučiūnų link ir sustojo Kučiūnų kaimo riboje gintis, pridengdama Seirijus ir Lazdijus nuo tolimesnio lenkų puolimo. Seinai IX.22 d. buvo užimti.
IX.23 d. apie 9 val. lenkai užėmė ir perėjo Druskininkų tiltą. Lietuvių II pėstininkų pulkas tikėjosi nuo Seinų pusės pro Žagarius prasimušti Lazdijų link, bet buvo apsuptas ir paimtas į nelaisvę. Pakelėje kuopos buvo priešo užpultos ir vienos po didesnio, kitos po mažesnio pasipriešinimo pasidavė į nelaisvę. (Karo Archyvas, III t. 253-255, ir LE, raidė).
P.Lossowski "Stosunki... " p. 253-255 rašo "IX.22 d. lenkų daliniai užpuolė lietuvių pozicijas Suvalkijoje. Kovos, kurios prasidėjo IX.22 d. 12 val., tęsėsi su dideliu įtempimu iki 18 val. Tai buvo didžiausia savo apimtimi ir kruviniausia kova tarp lenkų ir lietuvių kariuomenių visame trejų kovų laikotarpyje. Nežiūrint to, kad lietuviai buvo netikėtai užpulti, nežiūrint ryšių kovinių pastangų iš Lenkų pusės, lenkų kariuomenės pasisekimas nebuvo visiškas. Lietuviai lenkų puolimą ežerų rajone į rytus nuo Seinų sulaikė. To pasekoje dalis lietuvių dalinių sugebėjo pasitraukti. Tačiau toje kovoje lietuviai pralaimėjo. Seinų rajonas perėjo į lenkų rankas. Lietuvių frontas buvo suardytas, kartu su tuo didesnė dalis lietuvių kariuomenės buvo atstumta į šiaurę. Lietuvių kariuomenė neteko apie 1700 belaisvių ir daug įrengimų, tame skaičiuje 12 patrankų.
Seinai tame laikotarpyje, nedaug didesniam kaip pusantrų metų, 13 kartų ėjo iš rankų į rankas. Po IX. 22 (1920 m) lenkų valdžia išsilaikė tame mieste be pertraukos iki 1939 m." Taip rašo P.Lossowski.
Lenkai, nustūmę mūsų kariuomenę ir palikę Suvalkijoje savo pėstininkų diviziją, laikinai nustojo persekioti mūsų kariuomenę šiame krašte.
Per šias operacijas lietuviai neteko: buvo nukauti 2 karininkai ir 32 kareiviai, sužeisti 5 karininkai ir 98 kareiviai, pateko nelaisvėn 36 karininkai ir 1996 kareiviai. (Karo Archyvas, III t. p. 256)
IX.30 d. prasidėjo derybos su lenkais Suvalkuose. X.7 d. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Vilnius paliktas Lietuvos pusėje ir nutarta sustabdyti karo veiksmus. Bet praėjus vos 2 dienoms po Suvalkų sutarties pasirašymo, X.9 d. lenkų kariuomenė užėmė Vilnių.
Dėl Vilniaus krašto dar vyko lietuvių kovos su lenkais iki XI. 21 d. Po visų kovų su lenkais Lietuva neteko ne tik Seinų-Suvalkų krašto, bet ir sostinės Vilniaus. Lenkija okupavo mažiausiai trečdalį etnografinės Lietuvos žemių.
Vilnius grįžo Lietuvai 1939 m., o Seinų-Suvalkų kraštas tebėra okupuotas iki šios dienos.
(B. d.)