...Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!
Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.
O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.
Taip, praėjus metams po neginkluotų Lietuvos laisvės karių žūties Vilniuje, bandžiau išreikšti mūsų bendrą patirtį ir išgyvenimus čia, unikalaus žmonijos fronto linijose prieš 25-erius metus.
Apvaizdos gerumas leido mūsų tautai patirti ir pasaulio istorijai palikti nedažnai sutinkamą pamoką. Mes žinome ir TV žiniose kasdien matome, kaip vyksta įprastinės žmonių kovos už laisvę arba tai, kas laikoma laisve: kaukėmis veidus prisidengę jaunuoliai svaido akmenis į kokių nors specialiųjų dalinių grandinę; sprogsta Molotovo kokteiliai, abi pusės talžo viena kitą lazdomis, pykčio perkreiptais veidais skanduojami šūkiai. Paskui, po laimėtų ar pralaimėtų mūšių, savo darbą atlieka medikai ir duobkasiai. Kaip akmens amžiuje, kaip tendencingai niekinamais viduramžiais, taip ir savo pažangumu besididžiuojančiame XXI amžiuje (pažvelkite į bado blokadomis marinamus apgultus Sirijos miestus). Anot Aleksandro Solženicyno įžvalgos „Gulago archipelage“: „Mušti priešą kuoka – tai mokėjo ir urvinis žmogus.“
Šiame kontekste, kurio tarsi stengiasi nepastebėti galingieji pasaulio lyderiai, nuolat užsiėmę rutininiais verslo, finansų, politkorektiškų tiesos slėpimų reikalais – nepastebėti, kad iki šiol mes, kaip konkuruojančios primatų bandos pirmykščiame miške, nesiliaujame moderniais ginklais medžioti vieni kitus, savo rūšies brolius – šiame fone Lietuvos išsivadavimo kelias yra vertas apmąstymo.
Mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien, galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu. Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus, ir dainavome apie mums brangius dalykus. Apie tai, dėl ko čia buvome, dėl ko rinkomės būti mirties akivaizdoje ir nesitraukti. Tautos dvasia, kultūra – prieš brutalią karinę prievartą. Daina – prieš kalašnikovų kulkas. Ir (tariama) mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys. Galbūt Kristaus kvietimas nugalėti blogį neperimant smurtinių to paties blogio kovos būdų, nėra jau toks naivus ir negyvenimiškas.
Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.
Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių – dažniausiai girtų – vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos. Nekenčia Lietuvos, panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?
Kai matome išemigruojančią, išmirštančią, demografiškai kaip šagrenės oda besitraukiančią Lietuvą – ar galime bent kaip pateisinti eksperimentų su prigimtine šeima, su vyro ir moters santuoka politika? Ar galima suprasti fanatiškas kovas už „teisę“ abortuoti savo kūdikius, t. y. teisę į legalią kolektyvinę savižudybę? Juk faktiškai tuo pasakoma – nenorime, kad jaunos, iš kartos į kartą gyvenimo estafetę perduodančios Lietuvos būtų daugiau.
Kai einame mūsų didesniųjų miestų gatvėmis, ir svetimakalbių afišų, užrašų pastebime kone daugiau, negu lietuviškų, kai jaunimo ir vaikų dainų konkursuose – kaip ir iki 1990 metų – tarsi privalomai turi skambėti kūriniai nelietuvių kalba – nejučiomis nusipurtai, lyg košmariškam sapnui sugrįžus: palaukite, kur mes esame, nejaugi Lietuva vėl kažkaip nepastebimai okupuota?! Kur mūsų savigarba, mūsų pareiga apginti nepaprastomis aukomis išsaugotą tautinę tapatybę? Žinau visas tas mantras, kuriomis man būtų atsakyta – Europos Sąjunga, globalizacija, pasaulio Lietuva, modernus pasaulis... „Tas pasenęs Jūsų etnolingvistinis patriotizmas...“ Nemanau, kad visa tai pateisina įtartinai lengvą vienintelės ir nepakartojamos savasties išsižadėjimą, savasties, kuria mes ir tegalime praturtinti tą pačią ES ir pasaulį. Todėl neturėtume skubėti unisonu pasmerkti suverenias valstybių teises ES viduje ginančių Lenkijos ir Vengrijos, o galbūt verčiau pasimokyti – nebūtinai analogiškose srityse – formuoti ir apginti savo požiūrį. Ypač tai turėtų galioti šeimos, kultūrinių tradicijų ir švietimo politikai, kuriai kairuoliška „vyraujanti srovė“ diktatoriškai primetinėja neomarksistinę Markuzė ideologiją.
Mieli Tautiečiai ir Bendrapiliečiai, esu įsitikinęs, kad pavieniai interesų klanai tampa tauta ir patvaria valstybe, kai sugebama pripažinti lyderį – pavyzdžiui, Mindaugą lietuvių valstybės aušroje – ir stoti jam į talką. Kol kiekvienas kovoja už save (savo „gentį“, partiją, grupuotę), tol visi esame potencialus godžių agresorių grobis. Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. (Plojimai)
Jūs ne Profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote. Nėra V. Landsbergis šventasis iš saldžių paveikslėlių, kaip, beje, ir tikėjimo Šventieji nėra tokie, kaip jie sentimentaliuose paveikslėliuose vaizduojami. Tačiau jo sutelkiantys nuopelnai vieningam priešo puolamos Tėvynės pasipriešinimui yra neginčijamas faktas, ir nebuvo prasmingesnio akcento šiam 25-mečiui, kaip fakto pripažinimas ir adekvatus įvertinimas.
Praeis 5, 10 metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o Vytautas Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam ar nepatinka. Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus.
Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva. Ačiū.
