Petras Plumpa (g. 1939 m. sausio 6 d. Ratkūnuose, Suvainiškio apyl., Rokiškio apskr.) – Lietuvos disidentas, publicistas, religinis mąstytojas.
1954 m. įsijungė į moksleivių antisovietinę organizaciją su centru Pandėlio vidurinėje mokykloje: bendradarbiavo leidžiant nelegalų laikraštėlį „Laisvės balsas“ bei platino lapelius. Parašė apsakymą „Prie Nemuno" bei rašė romaną apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą „Kruvina pašvaistė“.
1958 m. vasario 16 d. ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos trispalvę. Netrukus su bendraminčiais įkūrė organizaciją „Laisvę Lietuvai“, tačiau ji gyvavo neilgai: 1958 m. kovo 14 d. buvo suimtas ir su septyniais draugais nuteistas septyneriems metams – ištremtas į Mordoviją, kur kalėjo lageriuose. Ten teko dirbti priverstinius darbus: metalo tekintojo, siūti pirštines ir įrankių maišelius, dirbti katilinėse kūriku, užpildyti elektrinių šildytuvų elementus kenksmingu smėliu. Darbo savaitė truko 6 dienas, kasdien dirbant po 8-9 valandas.
Giedrius Grabauskas-Karoblis
J. Zdebskis gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Naujienų kaime, Krosnos parapijoje, Marijampolės apskrityje. 1936-1941 metais jis mokėsi Naujienų pradinėje mokykloje. 1941-1948 metais mokslus tęsė Marijampolės gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, 1948 metų rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1952 m. rugsėjo 21 dieną Vyskupo Kazimiero Paltaroko buvo įšventintas kunigu. 1953 metų birželį baigė seminariją ir liepos pradžioje paskirtas į pirmąjį tarnystės vietą – Šiluvos parapiją, vikaru.
Vėliau jam teko kunigauti daugelyje Lietuvos vietų – Kaune, Prienuose, Rudaminoje ir kitur.
Šiandien laidojame mons. Alfonsą – kunigą legendą. Partizanas, triskart Gulago kalinys, kunigas, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas. Su mons. Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas mons. Alfonso vardas.
Girdėjome Evangeliją, kurioje atpasakojama Jėzaus kalba, ko reikia norint sekti paskui Jį. Jėzus aiškiai pabrėžia ištikimo sekimo sąlygas – tai savęs išsižadėjimas, pakėlimas sutinkamų sunkumų, rūpestis amžinuoju gyvenimu ir drąsus tikėjimo išpažinimas. Išpildyti šias sąlygas nėra lengva, nes lengviausia plaukti pasroviui. Šiandien laidojame mons. Alfonsą, kuris bandė ištikimai sekti Kristų net ir tuomet, kai sąlygos buvo labai atšiaurios.
Kun. Liongino Kunevičiaus 75-osioms gimimo metinėms
Netrukus po pirmojo katalikiško žurnalo „Katalikų pasaulis“ pasirodymo pradėjo eiti „Caritas“, kurio pirmasis numeris išleistas 1989 metų rudenį. Trūkstant katalikiškos pakraipos žurnalistų, buvau pakviesta rašyti straipsnių. Susirinkdavome kas savaitę vykstančiuose redakcinės grupės posėdžiuose Kaune. Redakcinės grupės sąraše buvo keletas kunigų pavardžių. Tarp jų – kun. L.Kunevičiaus. Dalyvauti posėdžiuose jam atrodė būtina, todėl į juos visada atvykdavo iš nedidelio miestelio, kur dirbo parapijos klebonu. Nedidelio ūgio, malonaus, šviesaus veido, jis atsisėsdavo prie ilgo stalo ir geromis, atlaidžiomis, mėlynomis akimis šypsodamasis žvelgdavo į mus, dažnai besiginčijančias moteriškaites. Kun. L.Kunevičius į mūsų ginčus nesivėlė, tačiau visais klausimais turėjo aiškią savo nuomonę. Ją visuomet aiškiai ir argumentuotai išsakydavo. Jo nuomonę labai vertino vyriausioji redaktorė s. Albina Pajarskaitė.
Jau 1972 metais pirmieji "LKB Kronikos" numeriai slaptais keliais pasiekė vienuolių Marijonų Čikagoje leidžiamo dienraščio "Draugas" redakciją, kuri atspausdindavo jos ištraukas. Vėliau ją persispausdindavo savaitraštis "Darbininkas". O Vatikano ir Laisvės radijas Miunchene paštu gavęs "Draugą" tuoj pat transliuodavo "LKB Kroniką" dalimis į Lietuvą.
JAV kun. Kazimieras Pugevičius, tuometinis Baltimorės (Marylando arkivyskupija) radijo ir televizijos direktorius, susirūpinęs, kad tokia informacija pasiektų ir sovietinės propagandos gerokai paveiktus kitataučius, nuo antrojo numerio pradėjo "LKB Kroniką" versti į anglų kalbą. Amerikos Lietuvių kunigų vienybė sutiko finansuoti vertimo išleidimą poros tūkstančių tiražu, medžiagą pateikdami atskirais numeriais nedidelio žurnalo pavidalu.
Pasirodžius dešimčiai "LKB Kronikos" numerių, Amerikos Lietuvių kunigų vienybė (1974 m.) finansavo jų išleidimą lietuvių kalba viename tome, kuriam įvadą parašė a. a. prof. J. Brazaitis, kun. Kazimieras Kuzminskas toliau šiuo leidiniu rūpinosi ir įsteigė sąjungą "LKB Kronikoms" leisti, kuri rūpinosi "LKB Kronikos" tomų vertimu ir leidimu anglų ir ispanų kalbomis. (Tenka pastebėti, kad minėtos Sąjungos išleistos "LKB Kronikos" ne visur atitinka originalą).
Apolonija NISTELIENĖ
Mons. prof. dr. Vytautas Kazlauskas
Tik lietuvių kalba turi terminą knygnešys. Tai žmonės, 40 metų (1864-1904) gabenę iš svetimos šalies į Lietuvą uždraustą lietuvišką žodį, rusėjusį Aukso altoriaus maldaknygėje – pirmajame lietuvių elementoriuje. Antrąkart – jau XX amžiuje – ištisą keturiasdešimtmetį šventojo ir lietuviško žodžio knygnešys buvo monsinjoras profesorius teologijos daktaras Vytautas Kazlauskas, dvylika tūkstančių kartų iš Vatikano kalbėjęs per radiją į už grotų raudonose ūkanose skendinčią Lietuvą.
1970 metais, kai už vaikų katekizaciją buvo suimtas kun. A. Šeškevičius, kiek vėliau kunigai J. Zdebskis ir P. Bubnys, išgyvenau didelį dvasios sukrėtimą. Jų laikysena, elgesys teisme ir prisiimtas kryžius bylojo, kad ir aš, ir kiti negalime likti abejingi persekiojamai Tiesai, kad turime padaryti viską, ką galime. Prisimenu, pradžioje Vilniuje, vėliau Svėdasuose slaugiau sunkiai sergantį kanauninką Petrą Raudą, kai pasirodė pirmasis "Kronikos" numeris. Kan. P. Raudą labai gerbiau ir mačiau, kaip jis džiaugėsi pasirodžiusia "Kronika". Kartu kanauninko veide mačiau ir nerimą, kad už "Kroniką" reikės skaudžiai mokėti, ne vienas bus terorizuojamas, eis į kalėjimą.
Kunigo Roberto Grigo vardas daugeliui asocijuojasi su be galo svarbiais XX amžiaus pabaigos Lietuvos istorijos momentais – taikiu, tačiau drauge ir drąsiu pasipriešinimu sovietinei okupacijai, begaliniu troškimu pogrindžio spaudoje skleisti lietuvybę, 1987 metų rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, įvykusiu Molotovo-Ribentropo pakto metinių minėjimo mitingu, 1991 m. sausio įvykiais, kai kunigas Robertas visas tas baisias dienas ir naktis buvo su Parlamento gynėjais, aukojo šv. Mišias ir teikė nuodėmių išrišimą apsisprendusiems ginti Lietuvos laisvę arba žūti. Šiandien kunigas Robertas Grigas vis dar darbuojasi atstumtųjų ir visų pamirštųjų labui – yra Lietuvos Carito generalinis direktorius.
Su kunigu Robertu dirbame toje pačioje organizacijoje, tačiau giliau pažinti šį puikų žmogų aš, kaip jaunosios kartos atstovė, iki šiol galėjau tik iš bendradarbių pasakojimų ar spaudos. Tačiau minint dvidešimties metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sukaktį, buvo puiki galimybė pasikalbėti su kunigu Robertu apie jo vaikystę, apsisprendimą tapti kunigu, jo pogrindžio veiklą Sąjūdžio metais bei palyginti visai nesenus įvykius.
Lietuvybės pamatai dėti nuo ankstyvos vaikystės
„Mano kelias į kunigystę ir pilietinę veiklą formavosi daugelį metų, nuo pat vaikystės. Na, o Dievo karalystė, kaip sakė Kristus, jau yra tarp mūsų ir ateina nepastebimai. Mama Anelė buvo medicinos felčerė, tėtis Antanas - vokiečių kalbos mokytojas, turiu ir šešeriais metais jaunesnį brolį. Tėvai, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, buvo patriotinių lietuviškų nuostatų, kaip išsilavinę žmonės sugebėjo neprimityviai patraukliai perduoti tikėjimo paveldą“, - paklaustas, kodėl pasirinko dvasininko kelią ir kaip buvo diegiamos lietuvybės idėjos, atsako kunigas Robertas.
Gimimo data: 1925-01-21
Gimimo vietovė: Kadrėnų k. (Ukmergės r.)
Tėvai Vaclovas Svarinskas ir Apolonija Petronytė-Svarinskienė – religingi vidutiniai ūkininkai, turėjo 13 hektarų žemės. Buvo vyriausias trijų vaikų šeimoje, brolis Vytautas Svarinskas (?-?) ir sesuo Janina Svarinskaitė-Pupkienė (?-?).
1932-1936 m. mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje, 1936-1942 m. – Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje. 1942-1946 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje kaip planingą laisvės kovą.
1946 m. pavasarį A. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl paliko nebaigtas studijas seminarijoje ir išėjo pas partizanus, 1946 m. vasarą buvo Ukmergės apylinkėse veikusios pogrindinės Šarūno partizanų grupės ryšininkas, pasirinkęs Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanus medikamentais, spauda, dokumentais.
1946 m. gruodžio 21 d. jis buvo areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, paskui už antisovietinę veiklą nuteistas 10 metų darbo pataisos lagerių ir 5 metus be teisių. 1947-1956 m. jis kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje, dirbo naktiniu sargu, felčeriu.
Lageryje kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalio 3 d. slapta įšventino A. Svarinską kunigu.
Gimė 1938 m. birželio 6 d. Trajoniškio kaime, Pasvalio r., valstiečių šeimoje. 1945–1949 m. mokėsi Suntautų pradžios mokykloje, 1949–1952 m. Krinčino septynmetėje, 1953–1954 m. Pasvalio vidurinėje mokykloje. 1954–1958 m. mokėsi Panevėžio hidromelioracijos technikume. 1958–1959 m. dirbo Tauragės melioracijos mašinų stotyje techniku, 1959–1963 m. Alytaus melioracijos statybos valdyboje darbų vykdytoju, 1963–1972 m. Sausinimo sistemų valdyboje vyr. inžinieriumi. 1964–1968 m. neakivaizdiniu būdu studijavo vokiečių kalbą Maskvos aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose. Baigęs šiuos kursus, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Nuo 1959 m. mėgindavo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau sovietų valdžia vis neleisdavo jo priimti. Į seminariją pagaliau priimtas 1972 m., o 1977 m. gegužės 22 d. Kauno arkikatedroje įšventintas kunigu.
1977–1983 m. – Telšių katedros vikaras, vėliau (1984-1990) Skaudvilės ir Adakavo klebonas.
Šalia tiesioginės kunigo pastoracinės veiklos Vyskupo biografiją puošia kova už Tėvynės ir Bažnyčios laisvę.
1971 m. rinko parašus po garsiuoju Lietuvos Romos katalikų memorandumu, reikalaujančiu Lietuvoje tikėjimo laisvės. Iš 17000 parašų jis asmeniškai surinko 3500.