Kazimieras Kuzminskas (1906 m. spalio 26 d. Panevėžys – 1999 m. spalio 29 d. Vilnius, palaidotas Naujamiestyje, Panevėžio raj.) – lietuvių kunigas, JAV lietuvių katalikų veikėjas.
1932 m. baigė Kauno kunigų seminariją ir teologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, įšventintas kunigu.
Buvo Leliūnų, Krinčino, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijų vikaras, Surdegio parapijos klebonas. Veikė su pavasarininkais. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Iš Bambergo 1945 m. išvyko į Austriją. Insbruko universitete iki 1953 m. studijavo filosofiją. Kurį laiką rūpinosi Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Kanados lietuvių sielovada. 1960 m. persikėlė į JAV. Nuo 1965 m. gyveno Čikagoje.
Šiandien laidojame mons. Alfonsą – kunigą legendą. Partizanas, triskart Gulago kalinys, kunigas, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas. Su mons. Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas mons. Alfonso vardas.
Girdėjome Evangeliją, kurioje atpasakojama Jėzaus kalba, ko reikia norint sekti paskui Jį. Jėzus aiškiai pabrėžia ištikimo sekimo sąlygas – tai savęs išsižadėjimas, pakėlimas sutinkamų sunkumų, rūpestis amžinuoju gyvenimu ir drąsus tikėjimo išpažinimas. Išpildyti šias sąlygas nėra lengva, nes lengviausia plaukti pasroviui. Šiandien laidojame mons. Alfonsą, kuris bandė ištikimai sekti Kristų net ir tuomet, kai sąlygos buvo labai atšiaurios.
(gim. 1932), viena iš pagrindinių „LKB Kronikos“ bendradarbių, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, iš kurio buvo pašalinta po 1956 metų įvykių Vengrijoje. 1968 m. baigė Vilniaus universitetą (VU) ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos specialybę. Kurį laiką dirbo VU Istorijos fakultete vyr. laborante, iš šių pareigų atleista dėl religinių įsitikinimų. Vėliau dirbo Respublikinėje bibliotekoje vyr. redaktore. Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresniosios prašymu 1975 m. vasarą paliko šią darbovietę ir nuvyko į Simną, kur kun. S. Tamkevičius SJ pasiūlė jai prisidėti prie „Kronikos“ leidimo. Ji padėdavo atrinkti medžiagą, tvarkydavo didžiąją dalį rankraščių. 1983 m. suėmus „Kronikos“ vyriausiąjį redaktorių kun. S. Tamkevičių, drauge su B. Mališkaite parengė eilinį leidinio numerį. 1983 – 1989 metais viena iš pagrindinių „Kronikos“ rengėjų. Nepriklausomybės metais dirbo Vilniaus arkivyskupijos Caritas organizacijoje, kurį laiką buvo žurnalo „Caritas“ vieno iš skyrių redaktorė. Šiuo metu dirba Lietuvos jėzuitų provincijos centro kurijoje.
(gim. 1955), viena iš pagrindinių „LKB Kronikos“ bendradarbių, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. 1977 m. baigė tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. 1977 – 1980 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno raj. Garliavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Į „Kronikos“ redagavimą aktyviau įsitraukė 1980 metais. Nuo 1981 m. Kybartuose taip pat katekizuodavo vietos vaikus bei jaunimą. 1983 m. suėmus „Kronikos“ vyriausiąjį redaktorių kun. S. Tamkevičių, drauge su E. Šuliauskaite parengė eilinį leidinio numerį. 1983 – 1989 metais viena iš pagrindinių „Kronikos“ rengėjų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, trejus metus dėstė Neakivaizdinėje aukštesniojoje katechetų mokykloje. Nuo 1993 m. dirba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultete. Šiuo metu VDU Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos katedros magistrantė.
Kazimieras Juozas Ambrasas (g. 1934 m. birželio 1 d. Surgučiuose, Sasnavos valsčius, Marijampolės apskr.) – SJ, literatūros tyrinėtojas, publicistas, vertėjas.
Biografija
1957 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1959–1962 m. studijavo anglų kalbą. 1972 m. apgynė kandidatinę disertaciją. Dirbo žurnalų redakcijose, 1970–1988 m. dėstė Vilniaus, 1988–1989 m. Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete. Nuo 1987 m. docentas.
Nuo 1981 m. birželio 20 d. jėzuitas. Studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje. Talkino redaguojant pogrindinius leidinius „Aušra“ ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Tačiau saugumui atidžiai sekant, šią veiklą teko nutraukti. 1988 m. rugpjūčio 16 d. Skaistgiryje arkivyskupas Julijonas Steponavičius įšventino diakonu, kitą dieną – kunigu[1]. 1989 m. lietuvių kalbą dėstė Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Nuo 1990 m. dirbo Vatikano radijo lietuviškų programų redakcijoje, sielovados darbą Filipinuose, Indijoje. Nuo 1991 m. Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys, nuo 1993 m. Aušros vartų parapijos Montrealyje, nuo 2001 m. Čikagos jėzuitų namų kunigas. Dėstė Lituanistikos institute Čikagoje. Šiuo metu gyvena Kauno jėzuitų namuose.
Išvertė knygų iš anglų, rusų, lenkų, italų kalbų.
Petras Plumpa (g. 1939 m. sausio 6 d. Ratkūnuose, Suvainiškio apyl., Rokiškio apskr.) – Lietuvos disidentas, publicistas, religinis mąstytojas.
1954 m. įsijungė į moksleivių antisovietinę organizaciją su centru Pandėlio vidurinėje mokykloje: bendradarbiavo leidžiant nelegalų laikraštėlį „Laisvės balsas“ bei platino lapelius. Parašė apsakymą „Prie Nemuno" bei rašė romaną apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą „Kruvina pašvaistė“.
1958 m. vasario 16 d. ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos trispalvę. Netrukus su bendraminčiais įkūrė organizaciją „Laisvę Lietuvai“, tačiau ji gyvavo neilgai: 1958 m. kovo 14 d. buvo suimtas ir su septyniais draugais nuteistas septyneriems metams – ištremtas į Mordoviją, kur kalėjo lageriuose. Ten teko dirbti priverstinius darbus: metalo tekintojo, siūti pirštines ir įrankių maišelius, dirbti katilinėse kūriku, užpildyti elektrinių šildytuvų elementus kenksmingu smėliu. Darbo savaitė truko 6 dienas, kasdien dirbant po 8-9 valandas.
Giedrius Grabauskas-Karoblis
J. Zdebskis gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Naujienų kaime, Krosnos parapijoje, Marijampolės apskrityje. 1936-1941 metais jis mokėsi Naujienų pradinėje mokykloje. 1941-1948 metais mokslus tęsė Marijampolės gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, 1948 metų rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1952 m. rugsėjo 21 dieną Vyskupo Kazimiero Paltaroko buvo įšventintas kunigu. 1953 metų birželį baigė seminariją ir liepos pradžioje paskirtas į pirmąjį tarnystės vietą – Šiluvos parapiją, vikaru.
Vėliau jam teko kunigauti daugelyje Lietuvos vietų – Kaune, Prienuose, Rudaminoje ir kitur.
Šiandien laidojame mons. Alfonsą – kunigą legendą. Partizanas, triskart Gulago kalinys, kunigas, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas. Su mons. Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas mons. Alfonso vardas.
Girdėjome Evangeliją, kurioje atpasakojama Jėzaus kalba, ko reikia norint sekti paskui Jį. Jėzus aiškiai pabrėžia ištikimo sekimo sąlygas – tai savęs išsižadėjimas, pakėlimas sutinkamų sunkumų, rūpestis amžinuoju gyvenimu ir drąsus tikėjimo išpažinimas. Išpildyti šias sąlygas nėra lengva, nes lengviausia plaukti pasroviui. Šiandien laidojame mons. Alfonsą, kuris bandė ištikimai sekti Kristų net ir tuomet, kai sąlygos buvo labai atšiaurios.
Kun. Liongino Kunevičiaus 75-osioms gimimo metinėms
Netrukus po pirmojo katalikiško žurnalo „Katalikų pasaulis“ pasirodymo pradėjo eiti „Caritas“, kurio pirmasis numeris išleistas 1989 metų rudenį. Trūkstant katalikiškos pakraipos žurnalistų, buvau pakviesta rašyti straipsnių. Susirinkdavome kas savaitę vykstančiuose redakcinės grupės posėdžiuose Kaune. Redakcinės grupės sąraše buvo keletas kunigų pavardžių. Tarp jų – kun. L.Kunevičiaus. Dalyvauti posėdžiuose jam atrodė būtina, todėl į juos visada atvykdavo iš nedidelio miestelio, kur dirbo parapijos klebonu. Nedidelio ūgio, malonaus, šviesaus veido, jis atsisėsdavo prie ilgo stalo ir geromis, atlaidžiomis, mėlynomis akimis šypsodamasis žvelgdavo į mus, dažnai besiginčijančias moteriškaites. Kun. L.Kunevičius į mūsų ginčus nesivėlė, tačiau visais klausimais turėjo aiškią savo nuomonę. Ją visuomet aiškiai ir argumentuotai išsakydavo. Jo nuomonę labai vertino vyriausioji redaktorė s. Albina Pajarskaitė.
Jau 1972 metais pirmieji "LKB Kronikos" numeriai slaptais keliais pasiekė vienuolių Marijonų Čikagoje leidžiamo dienraščio "Draugas" redakciją, kuri atspausdindavo jos ištraukas. Vėliau ją persispausdindavo savaitraštis "Darbininkas". O Vatikano ir Laisvės radijas Miunchene paštu gavęs "Draugą" tuoj pat transliuodavo "LKB Kroniką" dalimis į Lietuvą.
JAV kun. Kazimieras Pugevičius, tuometinis Baltimorės (Marylando arkivyskupija) radijo ir televizijos direktorius, susirūpinęs, kad tokia informacija pasiektų ir sovietinės propagandos gerokai paveiktus kitataučius, nuo antrojo numerio pradėjo "LKB Kroniką" versti į anglų kalbą. Amerikos Lietuvių kunigų vienybė sutiko finansuoti vertimo išleidimą poros tūkstančių tiražu, medžiagą pateikdami atskirais numeriais nedidelio žurnalo pavidalu.
Pasirodžius dešimčiai "LKB Kronikos" numerių, Amerikos Lietuvių kunigų vienybė (1974 m.) finansavo jų išleidimą lietuvių kalba viename tome, kuriam įvadą parašė a. a. prof. J. Brazaitis, kun. Kazimieras Kuzminskas toliau šiuo leidiniu rūpinosi ir įsteigė sąjungą "LKB Kronikoms" leisti, kuri rūpinosi "LKB Kronikos" tomų vertimu ir leidimu anglų ir ispanų kalbomis. (Tenka pastebėti, kad minėtos Sąjungos išleistos "LKB Kronikos" ne visur atitinka originalą).