Apolonija NISTELIENĖ
Mons. prof. dr. Vytautas Kazlauskas
Tik lietuvių kalba turi terminą knygnešys. Tai žmonės, 40 metų (1864-1904) gabenę iš svetimos šalies į Lietuvą uždraustą lietuvišką žodį, rusėjusį Aukso altoriaus maldaknygėje – pirmajame lietuvių elementoriuje. Antrąkart – jau XX amžiuje – ištisą keturiasdešimtmetį šventojo ir lietuviško žodžio knygnešys buvo monsinjoras profesorius teologijos daktaras Vytautas Kazlauskas, dvylika tūkstančių kartų iš Vatikano kalbėjęs per radiją į už grotų raudonose ūkanose skendinčią Lietuvą.
Didysis šių laikų knygnešys gimė 1919 m. rugsėjo 5 d. Avikilų k., Liudvinavo vls. Marijampolės aps., ūkininko šeimoje, kurioje augo vienuolika vaikų. Mokėsi Šilavoto pradžios mokykloje, Marijampolės marijonų gimnazijoje bei Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. 1944 m. gegužės 7 d. įšventintas kunigu. Raudonoji okupacija jaunąjį kunigą privertė pasitraukti į Austriją, vėliau į Vokietiją. 1945-1946 metais studijavo teologiją ir sociologiją Insbruke, 1946-1950 metais studijas tęsė Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje ir 1950 metais už disertaciją Lietuviškoji agrarinė reforma 1922 m. ir jos vertinimas pagal socialinį bažnytinį mokymą gavo teologijos daktaro laispnį.
1950-aisiais vysk. Vincentas Padolskis, pritariant vyskupams Pranui Būčiui ir Vincentui Brizgiui, jaunąjį kunigą įtikino, kad jis privalo likti Romoje ir laikinai imtis Vatikano radijo lietuviškų programų vedėjo pareigų. Nors šioje srityje neturėjo jokios patirties, ryžosi tam darbui, vien prisiminęs, kad jo bendramoksliai ir bendražygiai yra partizanai ir kovoja Lietuvos miškuose. „Laikinai“ užsitęsė beveik 40 metų, iki pat Lietuvos išlaisvinimo. Ir visą laiką jausdavo lyg priekaištą, kad šį darbą reikėjo atlikti tobuliau.
Gerai žinojo, kad tokių programų parengimas nėra vieno žmogaus jėgoms, padedant atsitiktiniams geranoriškiems bendradarbiams. Visi dirbo be jokio atlyginimo, Vatikanas su lietuviais bendradarbiais nesudarinėjo jokių sutarčių, tarnyba neturėjo jokių patalpų.
Toks darbas tęsėsi iki 1972 metų, kai Vatikanas paskyrė didelį pastatą ant Tiberio kranto Palazo Pio, kuriame įsikūrė visos 32 Vatikano radijo įvairių kalbų sekcijos. Ir lietuvių sekcija gavo du didelius kambarius (juose ir dabar dirba nuolatinė lietuviškų laidų redakcija – penki žmonės). Su darbuotojais jau buvo sudarytos darbo sutartys.
1972 metais laisvąjį pasaulį pradėjo pasiekti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, vėliau „Aušra“ ir „Rūpintojėlis“, kurių plačiau paskleisti buvo neįmanoma, nes pogrindžio leidinių tiražai buvo maži ir pasiekdavo siaurą auditoriją, todėl kun. dr. V.Kazlauskas įsipareigojo visą gaunamą medžiagą perteikti savo tūkstantiniams klausytojams. Straipsnius ir žinias radijui redaguoti nebuvo lengva. Cituoti „LKB kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius būtų buvę Maskvos provokavimas: Vatikanas kursto Lietuvos pogrindžio veiklą. Nuspręsta tiems leidiniams duoti antraštę „Užsienio spauda apie Lietuvą“, o leidinių pavadinimus minėti netiesiogiai.
Visa pogrindžio spauda - informacija pasiekdavo tiek lietuvius, tiek nelietuvius klausytojus. Tokiu būdu visa „Kronika“ Vatikano radijo bangomis siekė Lietuvą ir kitus už geležinės uždangos esančius kraštus: Lenkiją, Rusiją, Sibirą, Latviją. Lietuviškų programų redakcija Centrinei ir kitų kalbų redakcijoms (daugiau nei 30) kiekvieną mėnesį išdalydavo Elta – Press biuletenį, kuris punktualiai pateikdavo naujo „LKB kronikos“ numerio vertimą į italų kalbą. Iš Vatikano radijo klausytojai sužinodavo, kad ji sklinda pasaulyje – tiek lietuviškoje, tiek nelietuviškoje spaudoje: šis radijas tapo pogrindžio spaudos ruporu daugeliui šalių. SSRS stengėsi visais įmanomais būdais ir priemonėmis užčiaupti lietuviškas laidas iš Vatikano.
Vatikano radijas pirmą kartą lietuvių kalba prabilo pirmaisiais Lietuvos okupacijos metais – 1940 m. lapkričio 27 d. 20 val. 15 min. Taip kiekvieno šeštadienio vakarą lietuviškos radijo laidos iš Vatikano pradėjo pasiekti okupuotą Lietuvą, kuri desperatiškai ieškojo ryšio su laisvuoju pasauliu. Laidoms vadovavo vysk. P.Būčys (1872-1951). Pokariu Vatikano radijas lietuviškas laidas atnaujino 1946 metais.
1948 metų kovą Vakarus pasiekė Lietuvos partizanų laiškas popiežiui Pijui XII. Šitas dramatiškas Lietuvos laisvės kovotojų šauksmas buvo rašytas 1947-ųjų vasarą. Kaudamiesi ir netekę kelių draugų, jį pernešė Juozas Lukša ir Kazimieras Pyplys, lydimi grupės partizanų. Laišką Šventajam Tėvui įteikė kan. Feliksas Kapočius.
Pasaulinėje kankinių ir kovotojų už laisvę istorijoje sunku rasti labiau sukrečiantį dokumentą nei šis Lietuvos partizanų laiškas Romos Popiežiui. Lietuvos partizanai kovojančios tautos vardu prašė Vatikano radijo: Tegu jis duoda daugiau žinių apie mūsų kančias. Kalbėkit drąsiai, šaukit kaip begalit! Mes stebimės Romos lietuviška valandėle, kuri taip mažai mus paguodžia... Šis raštas yra mūsų Tėvynės priešmirtinis testamentas.
Lietuvos partizanai atvirai reiškė skaudų nusivylimą tuometinėmis Vatikano radijo lietuviškomis laidomis dėl atsakingų Bažnyčios pareigūnų per didelio atsargumo: Ko jiems bijoti? O mes nebijome mirti ne tik už tėvų žemę, bet ir už krikščionišką kultūrą.
Kun. V.Kazlauskas šį prašymą laikė šventu įpareigojimu, kurį reikia vykdyti visomis išgalėmis – kiek leido techninės galimybės ir ano meto situacija. Jis suprato savo brolių ir visos kovojančios tautos pagalbos šauksmą. Vatikano radijo vadovybė lietuviškų laidų rengėjais pasitikėjo, todėl jis galėjo lietuviškose laidose bent netiesiogiai atsiliepti. Ir Vatikano radijui pavyko pralaužti sovietų informacinę blokadą apie tikrąją padėtį okupuotoje Lietuvoje.
Daktaras Kajetonas Čeginskas, „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ radijų bendradarbis, rašė: Tik ateities istorikai tinkamai įvertins Vatikano valandėlių vaidmenį, tą didžiulį pokario tylos sąmokslą, kurio stalininės sauvalės aukomis buvo Baltijos kraštai. Vatikano radijo valandėlės – skambanti rezistencija. Sovietinių trukdytuvų perkūnija yra geriausias įrodymas, kad Lietuvoje tos valandėlės girdimos ir klausomos.
Tremtinys iš Sibiro gilumos rašo: „Mes čia būrys lietuvių keliamės kiekvieną naktį pirmą valandą išklausyti Vatikano radiją. Po Jūsų Laudatur Jesus Christus ilgai meldžiamės“.
Vatikano radijo lietuviškos laidos kun. V.Kazlausko dėka tapo kultūros reiškiniu. Klausytojai girdėjo popiežiaus naujausių enciklikų ištraukas, buvo supažindinami su Bažnyčios dokumentais, klausydavosi Šventojo Rašto valandėlių, visuotinės Bažnyčios gyvenimo apžvalgų, informacijos apie lietuvius Lietuvoje ir išeivijoje, susipažino su nesuklastota Bažnyčios istorija. Tų laidų redakcija ugdė ne tik religinę, bet ir tautinę lietuvių savimonę, drąsino sovietų sistemos įbaugintus žmones.
Ypač reikšmingi kun. dr. V.Kazlausko parengti ir per Vatikano radiją skaityti paskaitų ciklai: Tikėjimo pagrindai (100 paskaitų), Religija ir mokslas (100), Socialinė krikščionybės dinamika (60), Žmogaus teisių teologiniai pagrindai (40), Dievo teigimas (30), Dievo neigimas (30), Žmogaus teologija, Religija ir moralė, Šv.Kazimieras ir kt. Šios paskaitos radijo bangomis, prasimušdamos pro pastoviai intensyvų trukdymą, Lietuvoje daugelio buvo laukiamos, užrašinėjamos, įvairiais būdais dauginamos ir platinamos tarp bendraminčių. Mintys, siunčiamos į gimtąją žemę, stiprino persekiojamųjų tikėjimą Dievu, žadino meilę krašto istorijai ir kultūrai.
1986 -1988 metais reguliariai ėmė eiti laiškai į Vatikaną popiežiui Jonui Pauliui II. Juos rašė kai kurie Lietuvos katalikai ir aukšti dvasininkai (KGB agentai), nepatenkinti prelato V.Kazlausko radijo laidomis, prašydami atleisti jį iš Vatikano radijo lietuviškos sekcijos vedėjo pareigų. Popiežius tą pageidavimą patenkino.
1989-aisiais mons. prof. dr. V.Kazlauskas, gilinęs socialinius mokslus Pro Deo universitete Romoje, poliglotas, vienas aktyviausių Italų - lietuvių draugijos steigėjų, daugelį metų dirbęs Italijos lietuvių bendruomenės sekretoriumi ir Lietuvių kunigų sąjungos Romoje pirmininku, „Draugo“ ir „Aidų“ bendradarbis, grįžta į išsiilgtąją mylimą tėvynę. Atėjo pas savuosius, bet savieji nepriėmė. Trumpai profesoriauja Vytauto Didžiojo universitete, bet ir čia jis pavojingas. Atkuria Lietuvių katalikų mokslo akademijos židinius Kaune ir Šiauliuose. Jiems toliau vadovauja buvusieji. Į parapinę bažnyčią neskiriamas. Pragyvena iš Italijoje užsidirbtos pensijos. Šv.Mišias laiko kukliame kambarėlyje ant mažo stalelio. Zakristijonas – senutė sesuo gydytoja. Labai pasigenda ir ilgisi anų laikų bendradarbių ir bendražygių, kada nė vienas nežinojo, ar jų mintys ir žodžiai pasieks tėvynę.
Keturiasdešimt metų, priglaudę ausis prie traškančio aparato, gaudėme kiekvieną Monsinjoro žodį, o Lietuvoje jam neduodama nei sakykla, nei kitokia tribūna, – „Mažojoje studijoje“, universitete, seminarijoje, – kur galėtume išgirsti be mechaninių trukdžių bent vieną iš jo parengtų 500 pamokslų, sakomų tokia skambia taisyklinga suvalkietiška tarme. Monsinjoro svajonė – išleisti tuos pamokslus knygomis. Bet nebėra laiko ir lėšų!
1991 metais mons. V.Kazlauskas įgyja antrąjį kvėpavimą. Vykdydamas Kazlauskų šeimos norą, tėvų žemėje įkuria našlaičių globos organizaciją „Vaiko Tėviškės Namai“. Padedant italams bendraminčiams, Avikilų kaime pastatoma penkiolika gyvenamųjų namų. Juose globojami 150 vaikų nuo vienerių iki 18 metų amžiaus. Ir savo bute priglaudžia penkis vienos šeimos našlaičius. Bet butas – vyskupijos kurijos. Iš jo į gatvę per didelius šalčius, prieš pat Kalėdas, iškeliama visa „šeima“. Ir „Vaiko Tėviškės Namus“ turėjo atiduoti Vilkaviškio kurijai bei Marijampolės savivaldybei.
Monsinjoras V.Kazlauskas kuklus, bet didelis optimistas, nelaukiantis padėkos, nereikalaujantis apdovanojimų. Jo meilės darbai – kaip Dievo garbės skelbėjai. Argi tarnai ieško atlyginimo vienas iš kito? Už viską atlygins Šeimininkas.
Dabartinės Vatikano radijo lietuviškos laidos transliuojamos be trukdymų, aptarnaujamos penkių darbuotojų, kasdien 20 minučių pranešinėja informaciją iš Lietuvos, iš pasaulio, pamokslus iš Kauno. Monsinjoro V.Kazlausko įvestas pasveikinimas Laudatur Jesus Christus ir melodija Christus vincit, Christus regnat, Christus imperat pergalingai tebeaidi.
Monsinjoras, profesorius, teologijos daktaras, knygnešio fenomenas, gegužės 7-ąją (šimtųjų spaudos atgavimo metinių dieną) mini savo 60 metų kunigystės jubiliejų. Dėkingi jo laidų klausytojai, anų baisių dienų tylieji rezistentai, linkime Jubiliatui tvirtybės ir Dievo palaimos likusiame šio gyvenimo kelyje!
Dievo akivaizdoje apmąstydami neišsakomą ašarų ir kraujo istoriją, kurią Lietuva išgyveno per pastaruosius penkis dešimtmečius, neišvengimai susiduriame su amžinuoju žmonijos klausimu: kodėl Dievas nepašalina blogio, kančios, neteisybės? Kodėl Dievas nesutramdo piktų žmonių niekšybės? Jei Dievas yra visagalis visatos kūrėjas, jei jis yra nuostabusis kosmoso tvarkdarys ir pirmasis judintojas, kodėl jis leidžia savo pasaulyje įsigalėti blogio imperijoms? Jeigu Dievas be galo geras ir gailestingas, išmintingas ir teisingas, jeigu jis yra Meilė, kaip jis gali leisti savo ištikimiausių, doriausių, nekaltų žmonių persekiojimus, deportacijas, kankinimus, pažeminimus, žudymą? Šie klausimai savaime įsijungia į nelaimės ištiktų, nuskriaustų, pavergtų žmonių skundą, kuris be paliovos aidi per visą žmonijos išganymo istoriją. Senasis Testamentas į kančią žvelgia kaip į visuotinę žmonijos gyvenimo apraišką, kuri neišvengiamai siejasi su Dievu. Su kančia žmogus negali apsiprasti, nes jo prigimtis visada priešinasi kančiai.
Sprendžiant šią problemą gali suteikti krikščioniškas soteriologijos (išganymo) mokslas. Pagal krikščioniškąjį išganymo mokslą kartos priklauso mūsų istorijai ne mažiau kaip dar negimusios ateities generacijos.
Nesuskaitomų Lietuvos kankinių, jos laisvės gynėjų ir kovotojų auka, jų bežadis skausmas, kurį jie su malda širdyje paaukojo už savo atgimimą ir Tėvynės laisvę, yra brangiausias mūsų tautos turtas, kurio niekada negalime užmiršti, kurį turime vertinti už vis labiau. Tai mūsų tautos atgimimo sėkla.
Dievo planuose kiekviena kančia visada turi pranašišką prasmę. Per kančią, ypač per nekaltųjų, dorųjų žmonių kančią Dievas daug ką nori pasakyti pavieniams žmonėms, tautoms ir žmonijai. Kryžių kalnas, kuris jau yra tapęs europinio masto šventove, liudija, kad lietuvių tauta yra gerai supratusi šią Dievo pamoką. Tačiau paskutiniu metu pasirodę mėginimai sumenkinti Lietuvos kančių ir kovų istoriją arba ją visiškai užmiršti pagrįstai kelia nemažą susirūpinimą. Tiktai žemos kultūros tautos negerbia savo didvyrių ir kankinių. Savo didvyrių ir kankinių atminimui Europos geografiniame centre netoli Vilniaus Lietuva turėtų sukurti įspūdingą šventovę, kad iš jos galėtų skleistis toji šviesa, toji dieviškoji išmintis, kurią Dievas nori per ašarų ir kraujo istoriją perduoti visam pasauliui.
Iš mons. Vytauto Kazlausko pranešimo,
skaityto LKMA XVI suvažiavime
