 |
|
Kauno arkivyskupas Sigitas |
Nuo tada, kai pasirodė pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKB kronika), praėjo keturiasdešimt metų. Vienas pagrindinių jos leidėjų, dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS sako, kad labiau nei bet ko kito sovietai bijojo tiesos, nes visa sovietinė sistema buvo pastatyta ant melo pamatų. Todėl neatsitiktinai kurį laiką pagrindinė KGB Lietuvos skyriaus užduotis buvo neutralizuoti LKB leidybą. Apie rizikingą veiklą sovietmečiu, draugystę su rusų disidentais, teismų ir lagerių kelią su S. Tamkevičiumi praėjusį sekmadienį LRT laidoje „Įžvalgos“ kalbėjosi Virginijus SAVUKYNAS.
Jūs buvote vienas iš tų, kurie sugalvojo leisti „Kroniką“. Kaip kilo tokia mintis ir ar nebijojote imtis šios veiklos?
Mintis kilo ne iš karto. Ji pribrendo per kelerius metus. Tuo metu (1972 metais – red. past.) lageriuose kalėjo keli kunigai, nuteisti už vaikų katechizaciją. Kunigų seminarija buvo „suvesta“ į minimumą, per metus buvo leidžiama priimti tik penkis kandidatus. Taigi jauni aktyvesni kunigai pradėjo svarstyti, ką būtų galima padaryti, nes padėtis darėsi vis sunkesnė. Pamažu subrendo mintis, kad reikia rinkti faktus. O jei dar pasisektų, kad tie faktai pasiektų laisvą pasaulį, būtų visai gerai. Tuo metu jau buvome susipažinę su Maskvoje rusiškai leidžiama „Dabartinių įvykių kronika“. Šis leidinys mums buvo pavyzdys, kad galima kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje.
Tačiau negi jūs tikėjote, kad taip lengvai įveiksite sovietinę galybę? Juk sovietai taip gyrėsi savo didybe, leido į mėnulį raketas, statė gamyklas, jų armija buvo „pati didžiausia ir galingiausia“. Ir štai atsirandate jūs, su savo leidinuku...
Iš tiesų neplanavome labai stipriai pajudinti šitos galybės pamatų. (Šypsosi – red. past.) Buvo tik noras kažką daryti ir pranešti, kaip mes Lietuvoje vargstame, kad apie tai plačiau žinotų pasaulis. Tikrai nesvajojome, kad po dvidešimties metų Sovietų Sąjunga sugrius, nes ji atrodė per daug tvirta. Tačiau viskas prasideda nuo mažų dalykų. O tų mažų dalykų reikėjo kažkam imtis. Tuo metu buvau vienas jauniausių tarp Vilkaviškio vyskupijos kunigų. Nemanau, kad buvau pats drąsiausias, bet visada užtenka tiek, kad galėtum save įveikti. Kaip dar nebuvusiam lageryje, bet kokias baimes nugalėti tada buvo lengviau. (Šypsosi – red. past.) Per daug nemąstėme, kas gali atsitikti.
Kaip rinkote informaciją? Juk tais laikais nebuvo galima įdėti skelbimo: „Prašome pranešti apie pažeidinėjimus“... (Šypsosi – red. past.)
Pagrindiniai informacijos rinkėjai buvo trys žmonių grupės. Tai – aktyvūs kunigai, aktyvios seselės vienuolės ir aktyvūs pasauliečiai katalikai. Tuo metu Lietuvoje buvo susikūręs ir gana išplitęs Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Taigi šie žmonės ir buvo pagrindiniai informacijos rinkėjai. O tie, kurie buvome arčiau „Kronikos“, jeigu tik sužinodavome kokį faktą, bandydavome jį pasigauti. Iš pradžių nebuvo lengva, tačiau pamažu žmonės tapo drąsesni ir po kelerių metų surinkti medžiagą buvo visai nesunku, tačiau, žinoma, rizikinga.
Kaip „Kronika“ buvo spausdinama? Juk nebuvo galima viską daryti viešai, teko slėptis.
Pavojingiausia būdavo, kol rankraščių neperrašydavome mašinėle. Todėl juos labai rūpestingai slėpdavau. Ieškodavau, kur galėčiau paslėpti, pats įrengdavau kokią slėptuvę.
Kur slėpdavote?
Daug ką slėpdavau pačioje bažnyčioje. Kadangi buvau vikaras, turėjau tik vieną nedidelį kambarėlį, ten nebuvo įmanoma ką nors paslėpti. Taigi išlandžiojau visas palėpes, paskui bažnyčios navą. Suradau vietų, kurias nutariau esant labai saugiomis. (Šypsosi – red. past.) Iš tiesų jos ir išsaugojo tai, ką turėjo saugoti. Na, o medžiagos perrašymas, laikraščio numerio ruošimas buvo pats rizikingiausias momentas, nes tada reikėdavo kažkokiame bute ar kambaryje viską išsidėlioti ant stalo. Tuo metu, kai vykdavo numerio spausdinimas, kokią savaitę būdavo didelė rizika. Tokiais momentais galima pasitikėti tik Viešpačiu, daugiau niekuo...
„Kronika“ įveikdavo ir „geležinę uždangą“. Kaip tai pavykdavo padaryti?
Tai buvo antras labai sunkus darbas. Išleisti „Kronikos“ numerį, galima sakyti, būdavo lengviau, nei kad jis pasiektų Vakarus. Tai padaryti buvo dvi galimybės. Pirma, žinojome, kad Maskvoje yra akredituoti užsienio žurnalistai. Taip pat žinojome, kad Maskvoje yra gerų žmonių, kurie vadinosi disidentais. (Šypsosi – red. past.) Per užsienio radiją girdėjome apie A. Sacharovą, A. Solženicyną ir kitus. Žinojome, kad tie žmonės leidžia „Dabartinių įvykių kroniką“. Taigi pirmasis mūsų žvilgsnis nukrypo būtent į Maskvą. Ne į Kremlių, bet į Maskvą. (Šypsosi – red. past.) Antrasis kelias buvo problematiškesnis. Tai – atvykstantys į Lietuvą emigrantai. Iš pradžių jų atvykdavo labai mažai, vėliau jau daugiau. Kai jie svečiuodavosi Vilniuje, Kaune, Trakuose ar Druskininkuose, mes juos tiesiog gaudydavome. Jei Maskvoje disidentai prašydavo poros numerių egzempliorių rašytiniu pavidalu, tai atvykusiems į Lietuvą emigrantams reikėdavo paruošti mikrofilmų ir perduoti kaip nors užmaskuotai, pavyzdžiui, įvyniojus į saldainio popierėlį arba paslėpus dantų pastoje, kokiame nors suvenyre ir t. t. Ačiū Dievui, daugelis neatsisakydavo. Prisimenu tik vieną atvejį, kai žmogus nesutiko. Nežinau, ar jis išsigando, bet pasakė: mes ir taip viską žinome apie Lietuvą, o tai yra labai pavojinga. Taigi medžiaga dažniausiai vienokiu ar kitokiu būdu iškeliaudavo ir per porą mėnesių pasiekdavo Vakarus. Per „Amerikos balsą“ ar Vatikano radiją išgirsdavome, kad „Kronikos“ numeris yra gautas. Tai būdavo didelė šventė. (Šypsosi – red. past.)
KGB aktyviai siekė išsiaiškinti, kas leidžia „Kroniką“ ir kas surenka informaciją. 1985 metais saugumas pagrindine užduotimi laikė tikslą įvardyti būtent „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjus. Kai tik 1972-ųjų kovą buvo išleistas pirmasis numeris, po kelių mėnesių jau buvo užvesta byla. Ar visada jautėte KGB kvėpavimą į nugarą?
Jautėme. Pirmiausia, dažnai būdavo atliekamos kratos. Pas mane patį Simne buvo atlikta krata. O vieną naktį įvykdyta maždaug apie penkiasdešimt kratų. Taigi saugumo žingsnius šalia savęs visąlaik jautėme. Ypač tuomet, kai pastebėdavau kelis automobilius, sekančius mane, kad ir kur bevažiuočiau. Važiuoju pas ligonį ir jie važiuoja, specialiai pabandau pasukti kur nors į šoną, pasuka ir jie... (Šypsosi – red. past.) Tokiais momentais būdavo nerimo, kadangi nebuvo aišku, kodėl taip daroma: gal kratai ruošiamasi, o gal norima suimti. Juk niekada nežinojai, kokių įkalčių jie turi. O savo informatorių saugumas turėjo aibes.
O jums nesiūlė būti informatoriumi?
Tai buvo dar anksčiau, baigiant seminariją, kai jau buvau kunigas. Jie daug ką žadėjo – ir studijas Romoje, ir gerą parapiją Kaune. (Šypsosi – red. past.) O kai leidome „Kroniką“, santykiai su KGB jau buvo pasikeitę.
Jus, matyt, šiuo požiūriu jau laikė beviltišku...
Taip. (Šypsosi – red. past.) Tačiau... Deja, tų informatorių jie tais laikais tikrai turėjo labai daug. Kurie galėjo šį tą pasakyti, iš tiesų ir pasakė...
Esate parašęs gana skaudų laišką, kuriame sakote, kad jeigu jus suims ir viešai išsižadėsite savo dabartinių vertybių, būsite jau nebe tas, o sulaužytas žmogus. Kodėl tai rašėte?
Maskvoje buvo toks ortodoksų šventikas Dmitrijus Dudko, kurį vietos inteligentai labai vertino ir gerbė. Jį suėmė ir po kelių mėnesių tardymo šventikas per televiziją pasmerkė viską, ką iki tol buvo daręs. Jis juk nebuvo padaręs jokių baisių dalykų, tačiau vis tiek jų išsižadėjo. Todėl aš labai sunerimau, nes pažinojau jį kaip labai padorų žmogų ir dvasiškį. Kilo baimė, kad su tavimi gali padaryti bet ką, kokių nors chemijų pagalba ir pan. Taigi skatinamas tokio nerimo parašiau dvasinį testamentą, ką aš dabar mąstau ir kas aš būčiau, jeigu kalbėčiau kitaip. Tada aš būčiau sulaužytas, suluošintas žmogus. Vėliau, jau būnant lageryje, manęs klausė, kodėl aš visa tai parašiau. Atsakiau, kad tikėjausi suėmimo, todėl ir parašiau. (Juokiasi – red. past.)
Jus suėmė, nors nežinojo, kad esate „Kronikos“ redaktorius.
Panašu, kad jie labai daug žinojo. Bent jau dabar iš KGB archyvų matyti, kad 1980-aisiais jie buvo gerai nusitaikę į taikinį, tik neturėjo įkalčių. Manau, dėl to mane ir suėmė. Matyt, nesitikėjo įrodyti, kad buvau „Kronikos“ redaktorius, bet turėjo kitų įkalčių. Mes, penki kunigai, buvome įkūrę komitetą tikinčiųjų teisėms ginti. Taigi tekdavo pasirašyti dokumentus, o to pilnai pakako, kad pritaikytų 68 straipsnį. Todėl ir buvo ryžtasi suimti kelis kunigus. Galbūt tikėtasi, kad „Kronika“ sustos, tačiau ji nesustojo... (Šypsosi – red. past.)
Paskui sekė jūsų teismas, lageris, tremtis. Kaip visa tai pavyko ištverti?
Sunkiausias laikotarpis buvo pusė metų saugumo kalėjimo rūsyje, Vilniuje, priešais Lenino paminklą. Tardymai buvo pakankamai sunkūs, kadangi nesinorėjo kalbėti apie tai, ką žinojau. O jie, be abejo, labai daug norėjo ir tikėjosi. Tardymai pakankamai išvargindavo, o paskui, kai jau nuvežė į lagerį, pirmas įspūdis buvo beveik kaip laisvėje... Juk lagerio teritorija labai didelė. (Šypsosi – red. past.) Na, o kai nuvežė į Sibirą, tai atrodė dar didesnė laisvė. Manau, visuomet sunkiausia yra pradžia – suėmimas, pačios pirmos dienos, o paskui apsipranti. O lageris tai – darbas, kuklus valgis... Lageris mano laikais nebuvo tas pats, kas Stalino laikais, kai žmones marino badu. Mūsų tikrai nemarino badu. Taip, valgis prastas ir jo nebuvo daug, bet to užteko. Visai neseniai laidojau Vladą Lapienį. Jis išgyveno 105 metus, du kartus buvo teistas už „Kroniką“. Pirmąkart gavo penkerius, antrąkart – šešerius metus. Taigi papasninkauti žmogui kartais labai sveika. (Juokiasi – red. past.)
„Tiesa padarys jus laisvus“. Ką jums reiškia ši biblinė išmintis?
Čia pasakyta labai didelė tiesa. Tais laikais milžinas, kurio, atrodė, niekas negali nugalėti, bijojo tik vieno dalyko – tiesos ir viešumo. Ačiū Dievui, mes tuo momentu supratome, kad tiesa yra labai svarbus ginklas. Tiek „Kronikos“ redakcija, tiek visi, kurie mums talkino, labai gerai buvo tai įsisavinę. Jie nė kiek neperdėdavo, bet fiksuodavo būtent tai, kas iš tiesų yra. Pasirodė, kad tas tiesos žodis yra kaip kokia sprogstama bomba. Ne veltui totalitarinė sistema savo baudžiamajame kodekse buvo įrašiusi 68 straipsnį – agitacija ir propaganda – ir laikė tai valstybiniu nusikaltimu. (Šypsosi – red. past.)
Iš tiesų taip ir buvo, nes toks „nusikaltimas“ griovė sovietinius pagrindus...
Iš tikrųjų taip. Nors mes gynėmės ir sakėme tiesą, siūlėme jiems elgtis kitaip, nediskriminuoti mūsų, jie puikiai suvokė, kad tiesa yra labai pavojinga. Atominių bombų tikriausiai niekas nepanaudos, o tiesos žodį gali panaudoti ir tokie maži žmogučiai – kunigai ar pasauliečiai. O prieš tiesą nėra kuo atsakyti... Taigi šie Šventojo Rašto žodžiai, kad tiesa padarys mus laisvus, yra labai giliai prasmingi.
Ačiū už pokalbį.
Pagal lrt.lt
© 2012 „XXI amžius“
