 |
 |
|
Iliustracija iš „LKB kronikos“ |
Žymusis lietuvių poetas Kazys Bradūnas (gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršuose, Alvito valsčius, Vilkaviškio apskritis, mirė 2009 m. vasario 9 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse) – lietuvių poetas, publicistas. Minint jo gimimo 100-metį, Lietuvos Seimas šiuos metus pavadino Kazio Bradūno metais. Poetas, gyvendamas išeivijoje Amerikoje, daug savo eilėraščių skyrė okupuotos tėvynės tematikai, ilgesingai atsiliepdamas į jos vargus ir kančias. Tarp kitų temų ciklą savo eilių paskyrė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ ir joje minimiems įvykiams pažymėti. Šiemet kovo 19 dieną sukanka 45 metai, kai pradėjo eiti „LKB kronika“, davusi pradžią net keletui pogrindžio leidinių. Šiai sukakčiai paminėti ir skiriame K. Bradūno eilėraščių ciklą, skirtą šiam leidiniui, kaip pasipriešinimo ateistinės valdžios vykdytam tikinčiųjų persekiojimui.
Prierašai iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“
Tomis dienomis saugumiečiai areštavo rinkusią parašus senutę ir, iš jos atėmę apie 2000 parašų, kumščiuodami įstūmė į mašiną ir nusivežė į saugumą... Vėliau ji savo artimiesiems rodė dideles mėlynes ant rankų (LKB kronika, Nr. 55).
Buvo jinai beveik beraštė,
Buvo pusiau jau neregė,
O tarpe tūkstančių ten pasirašė
Kančios alfabeto raidėm.
Tai senas baltiškas raidynas
(Lyg runų akmenį nešu)
Ir kas raidė tai kraujas grynas –
Pasišlakstyk lašu.
Kun. R. Černiauskui leidžiama atlaikyti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Pamokslus sakyti draudžiama (LKB kronika, Nr. 55).
Skaitytojui atimtas žodis,
Užkaltas švino burnoje,
Išniekintas kaip sakramentas
Gyvas balandis, užkastas po žeme.
Bet ar girdi,
Kaip kyla jis ir skrenda
Kalno Pamoksle –
Ir tartum Pakylėjime klaupiuos
Prieš Laisvo Žodžio sakramentą.
Kapinėse ateistai, norėdami trukdyti tikintiesiems, leido garsiakalbius (LKB kronika, Nr. 55).
Jie bijo tylos,
Jie bijo tylos...
Jie bijo mirusių tylos...
O ji ateina,
Didelė ir nesulaikoma,
Ir išjungia garsiakalbius.
Ateistai mano, kad graikų-katalikų apeigų Bažnyčia Ukrainoje jau likviduota. Jie apsirinka (LKB kronika, Nr. 55).
Šlaitai Karpatų
Permirkę krauju:
Vakarų Ukraina
Kalba Išpažinimą,
Tą patį kaip Lietuva –
Credo... Viruju... Tikiu...
O, graikų ir lotynų kryžiai!
Golgotos kelio broliai!
Bučiuojatės tartum Velykų rytą,
Žaizdom dar neužgijus –
Credo... Viruju... Tikiu...
Krėtė saugumiečiai, nenurodę savo pavardžių. Paėmė Maceinos knygą „Niekšybės paslaptis“ (LKB kronika, Nr. 56).
Pati knyga
Savo vardu
Prieš mirtį ištarė
Žudikų pavardę:
N i e k š y b ė.
Kur bėgate
Su Kaino ženklu kaktoje
Su įrašu:
N i e k š y b ė.
Koplytėlę laike mėnesio nugriauti. Jei patys nenugriausite, nugriaus girininkija (LKB kronika, Nr. 56).
Net ne bažnyčia – koplytėlė.
Ne politbiuras – girininkija.
Kodėl nugriaut?
Nežino aiškiaregiai, nė aklieji.
Žino giria,
Žino žmogaus širdis,
Tas tikinčiojo pulsas,
Jau nesustabdomas šūviu.
Nejaugi koplytėlę pulsit,
Kaip žvėrį,
Su kuoka ir kirviu?!.
Šiuo momentu Žlibinų bažnyčia paversta parduotuvės sandėliu... Ta bažnyčia yra senovinis architektūros paminklas (LKB kronika, Nr. 55).
Gal patys medžiai ją pastatė,
Aukodamies iki mirties...
Sienojun įkerta gyvatė
Lyg meistro rankon prie peties.
Petys vis tiek sienojų remia,
Ir dar visko nežinai...
Gal krūpčioja prieš mirtį žemė?
O ne! – ji gimdo amžinai.
Upsalos universiteto vestibiulį puošia žodžiai: „Laisvai mąstyti yra gražu, dar gražiau yra teisingai mąstyti“ (LKB kronika, Nr. 59).
Justinui Marcinkevičiui
Gerumo jau gana, Justinai,
Reikia teisybės,
Kurios tu pasakyti negali.
Leliumais nepridengsit melo ir niekšybės,
Nuo jų poezija toli.
O gaila lenkiamo talentų,
Ataustų ir voratinklio gija.
Teisybė, kaip žvaigždė...
Žiūrėk! Ji krenta, krenta
Pažirdama akysna žarija.
Maždaug po mėnesio laiko tabernakulis buvo surastas miške už 5 km, Švč. Sakramento tabernakuly nebuvo (LKB kronika, Nr. 55).
Mums Dievo jie nepavogė –
Dievo pilna dvasia.
Gal kraujas, o gal žemuogė
Šilų samanose?
Vis tiek Visata didelė,
O grūdu paberta.
Tik Žemė, ta paklydėlė,
Bučiuota, apverkta,
Ar Jo sėjos verta?
O kai ši parodė darbo sutartį, tai milicininkas klestelėjo beviltiškai rankomis: „Dabar tai visai nežinau, ką daryti?“ Atsipeikėjęs vėl bėgo tartis su čekistais (LKB kronika, Nr. 57).
Commedia dell‘arte purvina –
Be Arlekino ir be Columbinos.
Komedija prasideda daina
Prie partijos paradinės kabinos.
Užsiliepsnojo, kaip šiaudai, garbė,
Melžėjos medaliuotos šoko.
Išbėgo senas juodas KGB
Ir numirė nuo gėdos ir nuo juoko.
Povilas Pečeliūnas, atlikęs bausmę lageryje, buvo nuvežtas į tremtį tolimoje šiaurėje. Dabartinis jo adresas:
USSR
626806
Tiumenskaja oblast,
Berezovskij rajon,
Pos. Igrim,
Ul. Entuziasto d. 16 kv. 13
Pečeliūnas Povilas, Juozo
(LKB kronika, Nr. 56).
Pirmiausia raidės, numeriai
Ir Arktikos vardynas,
Tik paskutinėj vietoje
Žmogus.
Dargi nenumirei?!
O užkastas gyvas
Po adreso kalnu
Žmogus.
Mes jaučiamės stiprūs ir tada, kai skiria mus tūkstančiai kilometrų ir kalėjimo sienos (LKB kronika, Nr. 29).
Jie stovi Sibiro pakelėje
Ir laukia grįžtančių...
Jie atkasa sodybų pamatus
Ir laukia grįžtančių...
Sūpuoja tuščią lopšį mėnesienoj
Ir laukia grįžtančių...
O galgi ir negrįžę laukia...
Ko?
Tavęs ir mūsų.
Pastaruoju metu sustiprėjo neoficialiai pašventintų kunigų persekiojimas (LKB kronika, Nr. 57).
Ir vėlei Vargo Mokykla.
Tik ne Pradžios, o Amžinybės.
Istorija, kaip elgeta, akla,
Sėdi ir laukia trupinių
Prie tako kankinių.
Paslėpkit požemy lapus
Švarios, dar nedėmėtos knygos –
Jau kepalas rupus
Lietuviškos raugintos duonos
Laužiamas perpus.
Net kunigui neleidžiama pastatyti kryžių prie savo namo senatvės jubiliejaus proga (LKB kronika, Nr. 57).
O kryžiai auga kaip giria,
Subėgdami į kalną,
Į piliakalnio delnus.
Tik paklausyki vakare,
Kaip kryžiai kalba
Medžių ošimo malda
Medinėm Dievo lūpom
Palinkę į Aušros Vartus,
Į Vilniaus pusę...
Kai vėl į dangų atsitiesia
Debesimis lapoja.
O piligrimų koja
Įmynus žemėn kraujo lašą,
Į kalną kryžių neša.
Tikrintojai nesunkiai surado visus pasirašiusius tėvus, nes jie žinojo visų Mišioms patarnaujančių ir bažnyčioje giedančių vaikų pavardes (LKB kronika, Nr. 57).
Kadaise Vytautas Mačernis rašė:
„Įsiklausyk, kaip skamba laiko pakrašty
Pirminiai muzikos garsai,
Lyg lengvo vėjo iš Anapus atnešti
Dainuojančių vaikų balsai“.
Dabar žvėris raumoja
Prie pat medinės bažnytėlės durų.
Bet jos viduj, lyg amžių pačioje širdy,
Vaikų giedojimas...
Ir man atrodo, jog tarp jų girdžiu
Jauno Mačernio balsą.
Bet motina nenusileido: „Vaikas į bažnyčią kaip ėjo, taip ir eis ir iš savo vietos nepasitrauks“ (LKB kronika, Nr. 57).
Ateiki, paimki už rankos,
Ir nuveski mane,
Kur istorija rožinin renka
Nemunėlius Nemune.
Kur kranto varpinė gaudžia
Prieš nelaimę, prieš gaisrą rudens...
Dieve, kaip skaudžiai, kaipo skaudžiai
Mus bandai nuo mažens.
Gegužės 4 d. buvo gaudomi žmonės, atvykę į kun. Alfonso Svarinsko teismą (LKB kronika, Nr. 58).
Kur staugė Geležinis Vilkas,
Žmonių medžioklė, ne žvėrių.
O rankoj nieko neturiu,
Tik žodis – vyturiukas pilkas.
Paleisiu. Niekas nepagaus.
Tegu vien Geležinis Vilkas
Varovų sąžinėje staugs.
Sulaikyti visą kelią garsiai kalbėjo rožančių, kurį baigė kalbėti suklaupę miške (LKB kronika, Nr. 58).
O, šventoji Lietuvos giria –
Brolių kraujo vieta.
Saulelė gula vakare,
O pagalvė kieta.
Kaip daugiametė vergija,
Kaip aukuru pavirtęs grindinys...
O, šventoji Lietuvos giria,
Be galo, kaip rožančiaus vėrinys.
Visuomenėje renkami parašai po peticijomis, pvz., „Kovokime prieš kunigų žudymą“ (LKB kronika, Nr. 57).
Kursai buvai po ratais pastūmėtas,
Kurį nakties tamsoj užmuš
Taigoje dingęs, bet nenugalėtas,
Melskis už mus.
Tai kraujo anspaudas ant nepaskelbtos bulės.
Aplenkęs dangų, grįžtat į namus.
Žemės altoriuje šventųjų kaulai guli –
Melskitės už mus.
Kolonos priekyje jaunuolis nešė raudona stula perjuostą kryžių – aukos ir kančios simbolį (LKB kronika, Nr. 58).
Tai Nadruvos ir Sūduvos riba – Kybartai
Gina savuosius kunigus.
Jaunuoli, tu neši
Ne vien tik vėliavą – kryžių,
Neši tu ateitį
Tvirtom atleto kojom
Ir darbininko rankom,
Neši tikėjimą Dievu,
Žmogum ir Lietuva.
Ir sūduvių pilkapių akmenys
Žydi rožančiaus rožėm.
Pati Apvaizda susirūpins, kad tikroji ištikimybė triumfuotų (LKB kronika, Nr. 56).
Ateina didelė epocha
Ir laiką perlaužia pusiau.
Jau vynuogės aukojimui prinoko,
O kraujas laša dar tamsiau.
Ir niekas jau sudrumst negali
Tų apeigų rimties.
Dedu ir savo donio dalį
Šalia gyvybės ir mirties.
© 2017 „XXI amžius“
